Nepriklausomybės aušroje turėjome du strateginius tikslus – grįžti į Europą ir užsitikrinti egzistencinį saugumą. Abu tikslai materializavosi naryste Europos Sąjungoje ir NATO.

Jovita NELIUPŠIENĖ

Lietuvos nuolatinė atstovė Europos Sąjungoje

Abi organizacijos turi savo atsiradimo istorijas, skirtingus tikslus ir veikimo priežastis, o Lietuvos kelias į jas buvo skirtingai vingiuotas ir kalvotas. Tačiau narystė nebuvo tikslas savaime, tai buvo valstybės visavertiškumo įprasminimo, vertybių pasirinkimo ir identiteto klausimas. Europos Sąjunga ir priklausymas transatlantinei bendrijai yra mūsų modernios Lietuvos valstybės tapatybės dalis. Tiesa, dviejuose kontekstuose save suprantame skirtingai ir lūkesčiai dėl šių dviejų organizacijų nėra vienodi. Be to, labai skiriasi Europos Sąjungos ir Aljanso partnerių lūkesčiai mūsų atžvilgiu.

NATO yra mūsų nacionalinio, visų pirma karinio, saugumo garantas. Mes tikimės, kad visa savo apimtimi ir dvasia veiks visi Šiaurės Atlanto sutarties straipsniai. Sutarties dvasia yra svarbi, nes agresijos apibrėžimas turi būti suprantamas atsižvelgiant į grėsmių dinamiką. Nemažai kartu su kitomis NATO valstybėmis dirbome, kad tas dinaminis supratimas atsirastų (kalbame ne tik apie sustiprintas saugumo priemones Aljanso rytuose, karių buvimą Lietuvoje, bet ir pačią grėsmių sampratą – suvokimą, kad jos gali būti kibernetinės, energetinės, hibridinės). Tikime, kad mus gins ne tik NATO, kaip organizacija, bet ir kiekvienas sąjungininkas atskirai, o ypač didžiausi iš jų.

Iš mūsų tikimasi adekvataus gynybos finansavimo, pagal galimybes – indėlio į koalicijas ir kitas iniciatyvas. Esame bendrijos dalis, stengiamės būti aktyvūs ir atsakingi sąjungininkai, bet sąjungininkų solidarumo ir supratimo galime tikėtis tiek, kiek patys esame solidarūs ir įsiklausome į kitų rūpesčius.

ES yra kitokios rūšies gyvūnas. ES yra visur. Tikriausiai jau nebėra nė vienos nacionalinės politikos srities, kurioje viena ar kita forma nebūtų Europos. Tai nereiškia, kad ES reguliuoja viską (beje, bananų formos tikrai nereguliuoja), tačiau jeigu Lietuvoje apsidairysime atidžiau, visur bus ES: užsienio politika (parama Ukrainos reformoms), sienos (Kaliningrado tranzitas), finansai (ES lėšos sudarė 80 proc. investicijų krizės laikotarpiu, šiuo metu jos sudaro apie 54 proc.), energetika (iš ES yra finansuojamos ne tik jungtys, kurios, kaip ir suskystintų gamtinių dujų terminalas, buvo strateginiai sprendimai, – pavyzdžiui, dauguma Lietuvos mokyklose pakeistų langų leidžia ne tik taupyti energiją, bet ir nesėdėti klasėse su paltais, kaip būdavo vos prieš 10 metų), žmonių judėjimo laisvė (nebėra 8 ar 10 valandų eilės prie Lietuvos ir Lenkijos sienos, o nuo 2004 m. daugiau nei 35 tūkst. studentų pagal „Erasmus“ programą mokėsi kitose ES šalyse), belaidis internetas (Lietuvoje jis greičiausias už ES pinigus).

Tai materialioji ES pusė. Tačiau ES yra ir apie vertybes. Žmogaus teisės tokia apimtimi, kokia jos ginamos ES, nėra ginamos niekur kitur. Čia užtikrinamos lygios galimybės – lygiau tikriausiai nėra niekur visame pasaulyje. Čia galime mėgautis žodžio laisve, švietimo sistemų atvirumu ir daugeliu kitų privalumų, kurių vardijimas kartais panašus į banalybės kartojimą, tačiau tai yra ES pamatas. Neturime sau leisti užmiršti, kokioje vietoje gindami šias vertybes būtume, jeigu ne mūsų pasirengimas narystei ES. Vaizdas iš televizijos bokšto į rytus, maždaug už 30 km nuo Vilniaus, yra iškalbingiausias atsakas.

NATO galima laikyti organizacija, kuri mums padeda užtikrinti valstybės nacionalinį saugumą, valstybės egzistavimą kaip tokį, o ES yra normalaus valstybės funkcionavimo kompasas. Mes prie ES pritaikėme savo nacionalinę teisę, savo prekių ir paslaugų standartus, ir dabar niekas nepiktina labiau už kitokio skonio „Nutella“ Lietuvoje nei, pavyzdžiui, Vokietijoje. Svarbiausia, kad ir ką darėme iki narystės ir jau būdami nariai, – darėme patys. Ne visada iš pirmo karto pavyko. Buvome nauji, maži, bet ambicingi, todėl, kaip ir iš visų pirmūnų mokykloje, iš mūsų tikimasi daugiau. Kiek padarysime patys, tokia ir bus grąža – kiek išsiderėjome finansinėje perspektyvoje, tiek ir galime dabar investuoti. Kiek investavome su pridėtine verte, tiek galime matyti augant ekonomiką. Kiek turėjome gabių, kūrybingų žmonių, tiek jų pasinaudojo ES teikiamomis galimybėmis.

Kitos šalys narės iš mūsų tikisi ne tik indėlio į biudžetą (tiesa, už 1 eurą vidutiniškai 4 gauname atgal). Jos tikisi, kad net tada, kai mums neaktualu, bet svarbu kitoms narėms, – palaikysime ir suprasime: tai žvejybos kvotos Šiaurės jūroje, Kipro susivienijimas, Airijos istoriniai santykiai su Jungtine Karalyste ar migrantų srautai Graikijoje ir Italijoje. Jeigu jie galės tikėtis bent supratimo, tada ir mes galėsime tikėtis, kad ten, kus svarbu mums, – palaikys, pritars, prisidės.

Juk nepaisant skeptikų ir emocingų svarstymų spaudoje beprecedentė vienybė dėl atsako į Rusijos agresiją Ukrainoje tęsiasi. Procesas skausmingas ir mums, ir kitiems, bet tai ir yra vienybės bei ES vertybių įrodymas: kartu priimtas sprendimas yra stipresnis ir paveikesnis nei pavieniui. Bet, kaip 1963 m. rašė Robertas Schumanas: „Europa nebus sukurta per vieną dieną. Ir ją kuriant neišvengsime nesutarimų. Joks nuolatinis dalykas nesukuriamas lengvai.“

Tiesa, kad kartais užtrunka sukurti tą vieningą Europą. Sprendimai, net patys reikalingiausi, stringa, užkliūvama už biurokratinių procedūrų laiptų. Bet demokratija niekada nebuvo spartus procesas, todėl pagerinti ES sprendimų priėmimą nebus lengva, tai nevyks greitai. Dar daug ir baltų, ir juodų knygų ES turės parašyti apie savo dabartį ir ateitį. Dar ne kartą ir populistai, ir euroskeptikai abejos Europos vertybėmis, procesais ir sprendimais. Mūsų pareiga nepamiršti, kad vienybė, laisvė, teisės, saugumas ar gerovė nėra duotybė. Juos reikia apginti. Ir mes juos galime apginti tik būdami Europos branduolyje, ten, kur dedami pamatai sprendimams, kur brėžiami pirmi ES ateities štrichai.

Viena materialinė to branduolio išraiška – buvimas euro zonos nariais, buvimas Šengene, dalyvavimas kuriant sustiprintą bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje. Kita – tai savęs suvokimas Europoje ir pasitikėjimas savimi, kad mes esame ne šiaip prisijungę prie ES, kad mes kuriame Europą ir galime pasakyti, kokios jos norime. Reikia atrasti Europą.