BFL nuotr.

Inga NECELIENĖ

Rugpjūčio 5-ąją prasidėjusios Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės bus jau 28-osios lietuviškame olimpiniame kelyje. Pasižiūrėkime, kaip Lietuvos atstovams pavyko įveikti ligšiolinę ne tokią trumpą distanciją, kurioje – jau 27 vasaros ir žiemos olimpinės stotelės.

VIII vasaros olimpinės žaidynės – 1924 m. Paryžius

1924 m. gegužės 25 d. 15.30 val. – tokia tiksli Lietuvos olimpinio debiuto data. Būtent šiuo metu Paryžiaus „Pershing“ stadione teisėjo švilpukas paskelbė Lietuvos futbolininkų ir būsimųjų žaidynių vicečempionų šveicarų rungtynių pradžią. Likus kelioms dienoms iki olimpiados iš atsitiktinių vienuolikos žaidėjų surinkta mūsų futbolo komanda, iki Paryžiaus dardėjusi traukiniu 40 valandų, šveicarams pasipriešinti nesugebėjo, debiutines rungtynes pralošė 0:9 ir į kitą etapą nepateko.

Be futbolininkų, Paryžiuje 188 km plento lenktynėse startavo, bet finišo nepasiekė du dviratininkai – Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas.

II žiemos olimpinės žaidynės – 1928 m. Sankt Moricas

Šveicarijos kurortiniame mieste Sankt Morice surengtose II žiemos olimpinėse žaidynėse pirmąsyk pasirodė ir mūsų šalies žiemos sporto atstovas – įvairių sporto šakų pradininkas ir populiarintojas Lietuvoje Kęstutis Bulota. Jis dalyvavo ketveriose greitojo čiuožimo varžybose. Kito lietuvio, sugebėjusio prasimušti į žiemos žaidynes, teko laukti ilgiau nei pusę amžiaus – iki pat 1984 m. Sarajeve vykusių žiemos žaidynių.

IX vasaros olimpinės žaidynės – 1928 m. Amsterdamas

Į Amsterdame surengtas vasaros olimpines žaidynes išvyko dvylikos mūsų sportininkų delegacija: du boksininkai, keturi dviratininkai, penki lengvaatlečiai ir vienas sunkiaatletis. Aukščiausią 5–8 vietą pasidalijo boksininkas Juozas Vinča, kurį bokso pradmenų mokė Steponas Darius.

XV vasaros olimpinės žaidynės – 1952 m. Helsinkis

Dėl dviejų pasaulinių karų ir kitų mūsų šaliai tekusių nelengvų istorinių kataklizmų teko praleisti penkerias vasaros žaidynes (dvejos iš jų buvo apskritai atšauktos) ir į olimpinę areną grįžti jau su svetimos valstybės vėliava. 1952-aisiais į SSRS rinktinę pateko penki Lietuvos atstovai, sugebėję iškovoti tris sidabro medalius. Jais pasipuošė krepšininkai Stepas Butautas, Kazimieras Petkevičius ir Justinas Lagunavičius. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad dabar taip neskaičiuojame – krepšinio komandos iškovoti apdovanojimai yra vienas vienetas medalių lentelėje. Bet tokia matematika nebūtų tiksli kalbant apie įvairių sporto šakų SSRS rinktines ir norint pabrėžti, kiek lietuvių sugebėjo į jas prasibrauti, todėl to laikotarpio visus komandinius medalius skaičiuosime po vieną.

Į Helsinkį taip pat vyko boksininkas, tuometis SSRS sunkiojo svorio bokso čempionas Algirdas Šocikas (5–8 vieta) ir fechtuotojas Juozas Udras (13 vieta).

XVI vasaros olimpinės žaidynės – 1956 m. Melburnas

Iš Rusijos kartu su kitais olimpiečiais į tolimąją Australiją laivais išplaukė septyni lietuviai, ten pelnę penkis medalius. Olimpiniu sidabru pasipuošė SSRS krepšininkai, tarp kurių vėl buvo K.Petkevičius bei Stanislovas Stonkus su Algirdu Lauritėnu. 20 km sportinio ėjimo varžybose antras finišavo ir vicečempiono titulą pelnė ėjikas Antanas Mikėnas. Prie sidabrinio lietuvių kraičio boksininkas Romualdas Murauskas pridėjo pussunkio svorio kategorijos bronzos medalį.

XVII vasaros olimpinės žaidynės – 1960 m. Roma

Italijos sostinę pasiekusių keturių mūsų šalies atstovų olimpinis kraitis – trys medaliai. Romoje pirmuosius olimpinius – sidabrinius apdovanojimus pelnė iš viso trijų olimpiadų dalyviai irkluotojai Zigmas Jukna ir Antanas Bagdonavičius. Ieties metikė Birutė Kalėdienė iškovojo bronzą. Dvivietę irklavęs baidarininkas Mykolas Rudzinskas liko per žingsnį nuo apdovanojimų pakylos – ketvirtas.

XVIII vasaros olimpinės žaidynės – 1964 m. Tokijas

Į tolimąją Japoniją jau vyko kur kas daugiau lietuvių – 16, iš kurių net 10 buvo irkluotojai. Bet laimikį parsivežė vieną – sidabrinį. Vicečempionu tapo boksininkas Ričardas Tamulis. O gausi irkluotojų delegacija medalių nepelnė, bet tapo olimpiniais prizininkais (kaip žinoma, olimpinėse žaidynėse prizinės vietos yra pirmosios aštuonios). Į žaidynių rekordininkų metraščius įsirašė bėgikas Adolfas Aleksejūnas, kuris 3000 m kliūtinio bėgimo atrankos varžybas įveikė per 8 min. 31,8 sek. ir pirmasis iš lietuvių tapo olimpiniu rekordininku. Tik šiuo vardu džiaugėsi neilgai – jau finale jo rekordas buvo pagerintas, o pritrūkęs jėgų lietuvis užėmė galutinę 7 vietą. Antrose žaidynėse iš eilės dalyvavusi ieties metikė B.Kalėdienė Tokijuje liko garbės pakylos papėdėje – ketvirta.

XIX vasaros olimpinės žaidynės – 1968 m. Meksikas

Įspūdingas šių žaidynių reziumė: 10 sportininkų iš Lietuvos tolimajame Meksike – 9 medaliai. Negana to, pagaliau lietuviams suspindo ir auksas. Pirmuoju olimpinio čempiono titulą iškovojusiu lietuviu tapo boksininkas Danas Pozniakas. Auksą pelnė ir tinklininkas Vasilijus Matuševas, vicečempionu tapo penkiakovininkas Stasys Šaparnis ir boksininkas Jonas Čepulis, bronzą sužvejojo į SSRS aštuonvietę susodinti net keturi lietuviai – be 1960 m. vicečempionų Z.Juknos ir A.Bagdonavičiaus, tą pačią bronzine tapusią valtį irklavo Vytautas Briedis ir Juozapas Jagelavičius. Bronzos medalį parsivežė ir krepšininkas Modestas Paulauskas.

XX vasaros olimpinės žaidynės – 1972 m. Miunchenas

Jubiliejinėse dvidešimtosiose vasaros žaidynėse dalyvavę 8 lietuviai iš Miuncheno parsivežė tris apdovanojimus. Šįkart po olimpinio krepšinio turnyro M.Paulausko krūtinė suspindo auksu, aukščiausios prabos auksinį medalį parsivežė ir dvivietę kanoją irklavęs Vladislovas Česiūnas. Ant antrojo nugalėtojų pakylos laiptelio atsiimti sidabrinio medalio lipo 800 m bėgimo dalyvė Nijolė Sabaitė.

XXI vasaros olimpinės žaidynės – 1976 m. Monrealis

Į Kanadą iš Lietuvos išvykę 8 sportininkai sugebėjo parsivežti 7 medalius. Pirmuosius iš dviejų olimpinių aukso medalių pelnė dvi mūsų šalies komandinio sporto atstovės – krepšininkė Angelė Rupšienė ir rankininkė Aldona Česaitytė-Nenėnienė. Sidabras atiteko į SSRS aštuonvietę įsodintai irkluotojai Klavdijai Koženkovai ir porinės keturvietės įgulos nariui Vytautui Butkui. Bronza pradžiugino lietuviška porinės dvivietės įgula – Genovaitė Ramoškienė ir Leonora Kaminskaitė. Tokios pat prabos olimpinį medalį pelnė ir plaukikas Arvydas Juozaitis, atrankos plaukime pasiekęs 100 m krūtine olimpinį rekordą (1 min. 4,78 sek.).

XXII vasaros olimpinės žaidynės – 1980 m. Maskva

Į Vakarų šalių boikotuotas Maskvoje vykusias žaidynes buvo pakviesta 16 Lietuvos atstovų, kurie sugebėjo pelnyti 11 medalių. Čempionės titulą apgynė krepšininkė A.Rupšienė, su kuria kartu šįkart komandoje žaidė dar viena lietuvė – Vida Beselienė. Antrąkart olimpinės čempionės titulą užsitikrino ir rankininkė A.Česaitytė-Nenėnienė, Maskvoje taip pat turėjusi komandos draugę iš Lietuvos Sigitą Strečen. Olimpinius aukso medalius 200 m krūtine varžybose pelnė Lina Kačiušytė (ji pasiekė ir olimpinį rekordą – 2 min. 29,54 sek.) bei Robertas Žulpa. 4×400 m estafečių varžybose auksą iškovojo bėgikas Remigijus Valiulis. Į gimtinę sidabrą parsivežė rankininkas Valdemaras Novickis. Bronzą pelnė krepšininkas Sergejus Jovaiša. Taip pat treti liko du Lietuvos irkluotojai – SSRS aštuonvietės nariai Jonas Pinskus ir Jonas Narmontas.

XIV žiemos olimpinės žaidynės – 1984 m. Sarajevas

Po 56 metų pertraukos žiemos žaidynėse vėl suskambo lietuviška pavardė. Biatlonininkas Algimantas Šalna – ne tik pirmasis per visą sovietmečio istoriją lietuvis SSRS žiemos žaidynių rinktinėje, bet ir pirmasis medalininkas. Ne bet koks, o auksinis. Būtent tokį trofėjų lietuvis pelnė estafetės 4×7,5 km lenktynėse. Nedaug iki medalio pritrūko ir 10 km individualiose varžybose, kuriose A.Šalna finišo liniją kirto penktas.

XV žiemos olimpinės žaidynės – 1988 m. Kalgaris

Trečiam olimpiečiui iš Lietuvos (pirmajai moteriai) pasirodyti žiemos žaidynėse šįkart pusės amžiaus neprireikė. Praėjus ketveriems metams po A.Šalnos triumfo Kanadoje, Kalgaryje, vykusiose žiemos žaidynėse turėjome vieną mūsų šalies atstovę – Vidą Vencienę, sugebėjusią pelnyti net du olimpinius medalius: 10 km lenktynių aukso ir 5 km lenktynių klasikiniu stiliumi bronzos.

XXIV vasaros olimpinės žaidynės – 1988 m. Seulas

Po 1984 m. Los Andželo žaidynių boikoto SSRS sporto vadovybė į Seulą išvežė gausiausią per visą okupacijos laikotarpį lietuvių delegaciją – 23 sportininkus, kurie iškovojo 15 medalių, iš jų net 10 aukso. Auksu suspindo krepšininkų Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Rimo Kurtinaičio ir Valdemaro Chomičiaus krūtinės, aukso medaliais džiaugėsi ir futbolininkai Arminas Narbekovas bei Arvydas Janonis, rankininkas Valdemaras Novickis, dviratininkai Artūras Kasputis ir Gintautas Umaras, pelnęs net du auksinius trofėjus – 4 km individualių ir komandinių persekiojimo lenktynių. Sidabrą parsivežė plaukikas Raimundas Mažuolis (estafetės 4×100 m laisvuoju stiliumi) ir du lengvaatlečiai – Laimutė Baikauskaitė (1500 m bėgimas) ir Romas Ubartas (disko metimas). Prie šio solidaus medalių kraičio dar bronzą pridėjo grupinėse plento lenktynėse dalyvavusi dviratininkė Laima Zilporytė ir krepšininkė Vitalija Tuomaitė.

XVI žiemos olimpinės žaidynės – 1992 m. Albervilis

Vėl Prancūzija, tik ne Paryžius, o Albervilis, ir ne vasaros, o žiemos žaidynės, vėl Lietuvos žmonių ir sportininkų po 64 metų antrąkart išgyvenamas olimpinis debiutas. Būtent čia, Albervilyje, mūsų šalies sportininkai per atidarymo ceremoniją į olimpinį stadioną žengė paskui savo šalies vėliavą ir vėl dalyvavo kaip nepriklausomos valstybės atstovai. Nors sugebėta išsiųsti vos šešis sportininkus – du slidininkus, du biatlonininkus ir dailiojo čiuožimo porą, šios žaidynės į Lietuvos sporto istoriją įrašytos ryškiu šriftu. Iš sportininkų aukščiausią vietą užėmė 1988 m. olimpinė čempionė V.Vencienė, 15 km lenktynėse finišavusi 11-ta.

XXV vasaros olimpinės žaidynės – 1992 m. Barselona

Po nepilnų penkių mėnesių, praėjusių nuo jaudinamo sugrįžimo į olimpinę šeimą Albervilio žiemos žaidynėse, nepalyginti didesnė vasaros olimpiečių delegacija triukšmingai sveikinama įžengė į Barselonos olimpinį stadioną. Po TOK suteiktų papildomų kvotų ir įveiktų atrankų Barselonoje startavo 47 lietuviai. Pirmasis jaunos šalies vasaros žaidynių dalyvių laimikis – disko metiko R.Ubarto auksas ir šalį į euforiją pakylėjusi Lietuvos krepšininkų bronza, ypač brangi dar ir dėl to, kad mažajame finale įveikta ne bet kokia, o iš buvusių SSRS krepšininkų suburta jungtinė komanda. Šalia Seule su SSRS rinktine iškovoto olimpinio aukso į kolekciją lietuvišką bronzą pridėjo A.Sabonis, Š.Marčiulionis, R.Kur­tinaitis ir V.Chomičius. Kartu su jais medaliais džiaugėsi S.Jovaiša (vieną bronzinį apdovanojimą jau pelnęs 1980 m. Maskvoje), Artūras Karnišovas, Gintaras Einikis, Romanas Brazdauskis, Darius Dimavičius, Gintaras Krapikas, Alvydas Pazdrazdis, Arūnas Visockas.

XVII žiemos olimpinės žaidynės – 1994 m. Lilehameris

Pasikeitus žiemos žaidynių rengimo tvar­kai po dvejų metų į Norvegiją vy­ko tie patys šeši žiemos sportinin­kai kaip ir į Albervilį. Šįkart iš mū-sų šalies atstovų aukščiausią 12 vie­­tą užėmė šokių ant ledo pora Margarita Drobiazko ir Povilas Va­na­­gas. Olimpinė čempionė slidininkė V.Vencienė, Lilehameryje dalyvavusi trejose varžybose ir užėmusi aukščiausią 25 vietą 30 km lenktynėse, po šių žaidynių baigė sportinę karjerą.

XXVI vasaros olimpinės žaidynės – 1996 m. Atlanta

Į JAV Atlantos miestą vyko gausiausia iki tol lietuvių delegacija – 61 sportininkas. Bet medalius – vėl bronzos – pavyko iškovoti tik krepšininkams. Į Atlantą, vyriausiojo krepšininkų trenerio Vlado Garasto sprendimu, skrido ne tradicinis dvyliktukas, o tik 11 žaidėjų. Palyginti su 1992 m. bronzine komanda, Atlantoje neberungtyniavusius žaidėjus S.Jovaišą, R.Brazdauskį, D.Dimavičių, G.Krapiką, A.Paz­draz­dį, A.Visocką pakeitė naujas šešetukas: Rytis Vaišvila, Mindaugas Žukauskas, Eurelijus Žukauskas, Saulius Štombergas, Darius Lukminas ir Tomas Pačėsas. Antru olimpiniu bronzos medaliu pasipuošė A.Sabonis, Š.Marčiulionis, R.Kur­tinaitis, A.Karnišovas, G.Einikis.

XVIII žiemos olimpinės žaidynės – 1998 m. Naganas

Septyni žiemos žaidynių dalyviai Japonijoje ir aukščiausia šokėjų ant ledo užimta prizinė 8 vieta. Ankstesnių dvejų žiemos žaidynių biatlono varžybų dalyvė Kazimiera Strolienė Nagane startavo kaip slidininkė. Iš ketverių lenktynių jos aukščiausia užimta vieta – 55-ta 30 km laisvuoju stiliumi varžybose. Žaidynių debiutantų pasirodymas, kaip mėgstama sakyti, – pagal galimybes: slidininkas Vladislavas Zybaila ir biatlonininkas Liutauras Barila finišavo apie šimtuko vidurį ir dar žemesnėse pozicijose. Nagane startavo ir Lietuvai naujos sporto šakos atstovas – kalnų slidininkas Linas Vaitkus.

XXVII vasaros olimpinės žaidynės – 2000 m. Sidnėjus

Po iškovotų medalių atžvilgiu ne itin sėkmingų žaidynių Atlantoje padariusi esminių sportininkų rengimo sistemos pakeitimų, Lietuva į tolimąjį Sidnėjų vėl išsiuntė 61 šalies atstovą. Bet parsivežta nepalyginti didesnis apdovanojimų kraitis – penki medaliai: du aukso ir trys bronzos. Auksu suspindo disko metiko Virgilijaus Aleknos ir šaulės Dainos Gudzinevičiūtės pavardės (surinkusi 93 tšk. D.Gudzinevičiūtė pasiekė olimpinį rekordą), bronza pradžiugino irkluotojos – dvivietės įgula Kristina Poplavskaja ir Birutė Šakickienė, padedama komandų draugių sunkias 120 km grupines lenktynes trečia įveikė dviratininkė Diana Žiliūtė. Trečiąkart iš eilės po olimpinio krepšinio turnyro bronzinius apdovanojimus į viršų kėlė naujojo vyriausiojo trenerio Jono Kazlausko vadovaujama taip pat gerokai atsinaujinusi vyrų krepšinio rinktinė: trečią bronzą pelnęs G.Einikis, po antrą E.Žukauskas ir S.Štombergas bei olimpiniai debiutantai Dainius Adomaitis, Andrius Giedraitis, Šarūnas Jasikevičius, Kęstutis Marčiulionis, Tomas Masiulis, Darius Maskoliūnas, Ramūnas Šiškauskas, Darius Songaila ir Mindaugas Timinskas.

XIX žiemos olimpinės žaidynės – 2002 m. Solt Leik Sitis

Teisę startuoti JAV vykusiose žiemos žaidynėse iškovojo tradiciškai nedidelė mūsų šalies žiemos sporto atstovų grupelė – aštuoni sportininkai. Solt Leik Sityje ledo šokėjų M.Drobiazko ir P.Vanago pelnyta vieta kol kas tebėra aukščiausia nepriklausomos Lietuvos žiemos sportininkų pasirodymų istorijoje: jie liko apdovanojimų pakylos papėdėje – penkti. Šiose žaidynėse olimpinį debiutą gavo biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė.

XXVIII vasaros olimpinės žaidynės – 2004 m. Atėnai

Į Graikijos sostinę vyko 59 mūsų sportininkai, iškovoję tris olimpinius medalius: vieną aukso ir du sidabro. Nors iškart po disko metikų varžybų taip neatrodė, po dopingo kontrolės ir varžovo iš Vengrijos diskvalifikacijos Atėnuose antrąkart olimpiniu čempionu tapo V.Alekna, kartu tapdamas ir olimpiniu rekordininku (jo rezultatas – 69,89 m). Sidabru pradžiugino daugiakovininkai – septynkovininkė Austra Skujytė ir penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis.

Vedami Š.Jasikevičiaus grupės varžybose įveikę galingąją JAV „Svajonių komandą“, bet to paties nepadarę kovoje dėl bronzos, po trijų iš eilės bronza suspindusių olimpinių mažojo finalo mačų Lietuvos krepšininkai liko ketvirti.

XX žiemos olimpinės žaidynės – 2006 m. Turinas

Jubiliejinėse žiemos žaidynėse, kurias surengti buvo patikėta italams, dalyvavo septyni Lietuvos atstovai. Turine įspūdingą olimpinį pasirodymą – iš viso dalyvavo net penkeriose olimpinėse žaidynėse – baigė ledo šokėjai M.Drobiazko ir P.Vanagas, čia vėlgi užėmę aukščiausią iš visų dalyvavusių lietuvių vietą – septintą. 7,5 km lenktynėse į aukštą 18 poziciją pakilo biatlonininkė D.Rasimovičiūtė.

XXIX vasaros olimpinės žaidynės – 2008 m. Pekinas

Į Kiniją išsirengė gausiausia iki šiol mūsų olimpinė delegacija – 71 sportininkas. Iš ten parsivežtas penkių medalių kraitis – du sidabro ir trys bronzos apdovanojimai. Kinijos vandenyse pirmąjį buriuotojų medalį – sidabrinį – Lietuvai pelnė Rio de Žaneire mūsų šalies delegacijos vėliavneše tapsianti Gintarė Volungevičiūtė. Vicečempiono titulą pelnė ir penkiakovininkas Edvinas Krungolcas, ant apdovanojimų pakylos stojęs kartu su bronzą iškovojusiu komandos draugu A.Zadneprovskiu. Taigi po penkiakovininkų varžybų pirmąkart olimpinių žaidynių istorijoje į viršų kilo ne viena, o dvi Lietuvos trispalvės. Pekine bronzinę sąskaitą atidarė imtynininkai – trečią vietą užėmė sunkiasvoris Mindaugas Mizgaitis. Dukart olimpinis čempionas disko metikas V.Alekna iš Kinijos taip pat parsivežė bronzą. Pasiekę mažąjį finalą, bet šįkart prieš argentiniečius suklupę krepšininkai vėl liko ketvirti.

XXI žiemos olimpinės žaidynės – 2010 m. Vankuveris

Į Vankuverį išvyko šeši mūsų šalies žiemos olimpiečiai. Į 1988-aisiais auksu ir bronza suspindusią Kanadą grįžo ir V.Vencienė, tik jau kaip mūsų šalies žiemos olimpiečių delegacijos vadovė. Pirmąkart nuo 1992 m. delegacijoje nebuvo dailiojo čiuožimo atstovų. Iš lietuviško šešetuko aukščiausią 25 vietą 7,5 km sprinto lenktynėse pasiekė biatlonininkė D.Rasimovičiūtė. Slidininkai Mantas Strolia ir Modestas Vaičiulis komandinio sprinto lenktynes baigė 18-ti, vietas penktajame ir šeštajame dešimtuke pelnė slidininkai Irina Terentjeva, Aleksejus Novoselskis bei kalnų slidininkas Vitalijus Rumiancevas.

XXX vasaros olimpinės žaidynės – 2012 m. Londonas

Į jubiliejines 30-ąsias vasaros olimpines išsirengė 62 mūsų sportininkai, iškovoję, galima sakyti, beveik tradicinius penkis medalius – du aukso, vieną sidabro ir du bronzos. Auksiniais pasirodymais nudžiugino merginos – pačia jauniausia Lietuvos olimpine medalininke tapusi tada vos 15-metė Rūta Meilutytė, išplėšusi auksinę pergalę 100 m krūtine plaukimo varžybose, ir paskutinę žaidynių dieną auksiniu akordu baigusi penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė. Prie merginų aukso sidabrą pridėjo kanojininkas Jevgenijus Šuklinas, bronzą – imtynininkas Aleksandras Kazakevičius ir boksininkas Evaldas Petrauskas.

XXII žiemos olimpinės žaidynės – 2014 m. Sočis

Į Sočį vyko devyni mūsų šalies sportininkai, o aukščiausią 16 vietą iškovojo žaidynių debiutantė – naujos mūsų olimpinėje delegacijoje greitojo čiuožimo sporto šakos atstovė Agnė Sereikaitė. Naujoji, bet, kaip parodė laikas, vienų žaidynių ledo ant šokių pora Deividas Stagniūnas ir Isabella Tobias liko 17-ta, o daugiausiai intrigos sukūrė galutinę 23 vietą individualiose 20 km biatlono varžybose užėmęs, bet iki pat paskutinės ugnies linijos pirmavęs biatlonininkas Tomas Kaukėnas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Jo vadovaujami vyrai Lietuvai trečius metus iš eilės kūrė šventę. Per trejus metus – trys patriotizmo proveržiai. Šiemet – su tęsiniu: trenerio Jono Kazlausko rinktinė iškovojo ne tik Europos čempionato sidabrą, bet ir kelialapį į Rio de Žaneiro olimpiadą.

Inga NECELIENĖ

Šių metų Europos krepšinio čempionato finalas, palydėtas pervargusio Manto Kalniečio ašaromis ir ne mažiau pavargusio Jono Kazlausko nuoširdžia kalba, vainikavo pragariškai sunkų, sidabru klotą Lietuvos krepšininkų kelią olimpinio Rio de Žaneiro link. Lietuva – vienintelė Europos komanda, kuri septintą kartą iš eilės žais olimpiadoje.

Prieš itin svarbų šiųmetį Europos krepšinio čempionatą girdėjome labai jau atsargių su Lietuvos krepšinio rinktinės galimybėmis susijusių prognozių. 3–7 vietos, garantuojančios teisę patekti į papildomą olimpinę atranką, – taip, bet kur jau ten didysis finalas, juk yra ispanai, prancūzai, kuriems vieta olimpiadoje beveik garantuota. Atidžiau pasižiūrėkite, kokia Italijos rinktinės sudėtis – tiek NBA ir europinio ryškumo žvaigždžių dar nematėte. O kur dar serbai, graikai, turkai, kroatai – įkąs bet kas, ką čia su tuo komandiniu žaidimu prieš krepšinio milžinus pašokinėsi. Juolab visą sezoną asmeninius NBA rekordus gerinęs Donatas Motiejūnas nežais.

„Visi žinome, ką reiškia Lietuvai šalies krepšinio rinktinė. Pas mus labai dramatiškai reaguojama ir į pergales, ir į pralaimėjimus“, – sako J.Kazlausko asistentas rinktinėje Gintaras Krapikas.

Jau daugiau nei dešimtmetį šalia rinktinės žaidėjų ir trenerių nuo pirmos pasirengimo treniruotės būnantis Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) ryšių su visuomene atstovas Linas Kunigėlis priduria, kad, priešingai nei suformuotas stereotipas, J.Kazlauskas yra demokratiškas žmogus, visus išklausantis.

Galbūt, svarsto L.Kunigėlis, ne visada jo sprendimus įmanoma iškart suprasti, nes kai kurie jų paremti žvilgsniu į ateitį: „Kai kurie jo sprendimai kartais gali pasirodyti net keisti, bet praeina kažkiek laiko, ir pamatai, kad tai yra kelis ėjimus į priekį numatančio šachmatininko planas.“

Antrąkart į tą pačią upę

2012-ųjų pabaigoje vėl prie nacionalinės krepšinio rinktinės vairo antrąkart stojęs J.Kazlauskas jau po pusmečio tarp Europos čempionato favoritų net neminėtą mūsų rinktinę nuvedė ant antrojo garbės pakylos laiptelio. 2014 m. pasaulio čempionate J.Kazlauskas sukūrė dar vieną stebuklą: čempionato išvakarėse netekęs pagrindinio įžaidėjo, sugebėjo vyrus nuvesti iki ketvirtos vietos pasaulyje.

Pirmasis J.Kazlausko savarankiškas žygis su Lietuva, prasidėjęs 1997-aisiais, Sidnėjaus olimpiadoje buvo vainikuotas olimpine bronza.

Ar 2000-aisiais J.Kazlauskui buvo lengviau? Vargu, nes tada teko spręsti kartų kaitos uždavinį.

Prieš itin svarbų turnyrą, tokį kaip šiųmetis, į rinktinę paimti keturis debiutantus – drąsus sprendimas. Ar įdomu lietuviams, kas žaidžia aikštėje? Ne, nes, daugumos įsitikinimu, iš bet kokių žaidėjų sudaryta rinktinė tiesiog privalo kautis dėl medalių.

Komandų būna įvairių, o tikrų – vienetai. „Krepšinis – komandinė sporto šaka, treneris joje – pagrindinė piramidės dalis. Kad komanda gerai žaistų, neužtenka būti geru krepšinio specialistu. Dar reikia būti geru, solidžiu ir teisingu žmogumi. J.Kazlauskas tai turi, jis moka visus suvienyti vienam tikslui – trenerius, aptarnaujantį personalą, žaidėjus“, – dėsto G.Krapikas.

Išspausti 110 procentų

„Tai žmogus, gebantis priversti visus dirbti 110 procentų. Reiklus visiems, kurie dirba šalia, bet lygiai toks pat reiklus ir sau“, – priduria L.Kunigėlis.

„Visi atidavė, kas ką galėjo, vienose rungtynėse traukė vieni, kitose – kiti“, – po Europos čempionato sakė pervargęs J.Kaz­lauskas.

„Tai, kad nereikės žaisti olimpiniame atrankos turnyre, yra milžiniškas pranašumas ir ekonominiu, ir sportiniu, ir organizaciniu požiūriu. Krepšininkams nebereikės atlaikyti dviejų sunkių turnyrų ir dviejų pasirengimo stovyklų – visi matėme, kokie išsekę ir išsikrovę atrodė svarbiausi Lietuvos rinktinės žaidėjai Londono olimpiadoje po tokio turnyro Venesueloje. Organizacinis pranašumas – viską galima pradėti planuoti jau kitą dieną grįžus po Europos čempionato: rezervuoti viešbučius, lėktuvų bilietus, sudėlioti pasirengimo programą ir ieškoti varžovų kontrolinėms rungtynėms“, – vardija LKF atstovas L.Kunigėlis.

„Jei žmogus baigė matematiką, vadinasi, jam visur tik formulės ir skaičiavimai rūpi. Dalis tiesos čia tikrai yra – priešininkus studijuoti, rungtynių planą dėlioti J.Kazlauskas mėgsta tiksliai, kaip ir kelti konkrečias užduotis bei jų laikytis. Bet jis nėra vien tik sausas pragmatikas“, – patikina G.Krapikas.

Jeigu yra žaidėjų, kuriems tą dieną sekasi, sudarytos schemos pagal situaciją keičiamos. Svarbiausia – jas mokėti skaityti, o J.Kazlauskas tą moka.

Ką rinktinės strategas daro per minutės pertraukėlę susiklosčius visiškai kritinei situacijai, kai didžiausi optimistai nustoja tikėti pergale? „Nė karto neteko matyti, kad treneris būtų sutrikęs ar imtų panikuoti. Niekada jo veide nesu matęs panikos šešėlio“, – sako kartu šias minutės pertraukėles su juo rinktinėje išgyvenantis G.Krapikas.

„Jeigu aš išmanyčiau visą žaidėjų psichologiją, būčiau Dievas, o dabar aš tik treneris“, – po antrojo iš eilės sidabrinio Lietuvai Europos čempionato sakė J.Kazlauskas.