Koks yra statistinis Lietuvos turtuolis? Tai apie 55 metų amžiaus vilnietis vyras, valdantis maždaug 120 mln. eurų turtą. Verslą jis įkūrė pirmaisiais nepriklausomybės metais. Tada po privatizacijos jam prireikė bent dešimtmečio, kad jo įmonės patektų tarp šalies lyderių. Pirmiausia iškilo prekybininkai – jie ir šiandien dominuoja turtingiausiųjų lietuvių dešimtuke.

Dovaidas PABIRŽIS

Tokį šalies turtuolio portretą galima susidaryti iš jau 11-ą kartą „Veido“ skelbiamo turtingiausiųjų lietuvių trisdešimtuko. Tiesa, į šį sąrašą iš viso pateko 36 verslininkai. Taip nutiko todėl, kad skaičiuodami verslininkų turtą, vertę apvalinome ir net 10 paskutinių į sąrašą patekusių žmonių turtas buvo vienodas. Šiemet pirmą kartą turtas pateikiamas eurais.

Vienintelis milijardierius

Tačiau kaip ir 2014-aisiais, kai šalies valiuta dar buvo litas, šiandien turime tik vieną milijardierių – pagrindinį „Vilniaus prekybos grupės“ akcininką Nerijų Numavičių. Jo turtas vertinimas 1,1 mlrd. eurų. Tai maždaug dešimtadalis Lietuvos metinio biudžeto. Arba tiek, kiek gautume kartu sudėję 2–5 vietas turtingiausiųjų sąraše užimančių verslininkų turtą. N.Numavičius yra vienintelis lietuvis, patenkantis į žurnalo “Forbes” sudaromą pasaulio milijardierių sąrašą. „Veido“ turtingiausiųjų žmonių sąraše jis pirmas jau šeštus metus iš eilės.

Iš trečiosios pozicijos į antrąją pakilo „Senukų“ įmonių asociacijos prezidentas Augustinas Rakauskas ir jo sūnus Artūras Rakauskas, kurių turtas bendrai vertinamas 310 mln. eurų. Pernai prekybos tinklo pajamos gerokai išaugo ir siekė 434 mln. eurų.

Visus vienuolika metų tarp turtingiausių šalies verslininkų patenkantis 67 įmones valdančio koncerno „MG Baltic“ savininkas Darius Mockus atsidūrė trečioje vietoje, o jo turtas vertinamas 300 mln. eurų. Ketvirtas – įmonių grupės „Girteka logistics“ valdybos pirmininkas Mindaugas Raila, penktas – kitas „Vilniaus prekybos grupės“ akcininkas, šiuo metu Airijoje gyvenantis Žilvinas Marcinkevičius.

Sąraše yra ir naujų veidų. Į 13-ą vietą pakilo pagrindinis Klaipėdos terminalo grupės akcininkas Zigmas Petrauskas (80 mln. eurų). Per jo valdomą bendrovę keliauja dauguma Klaipėdos jūrų uosto konteinerių. 27-ąją sąrašo poziciją pasidalijo 2006-aisiais „Veido“ metų vadovu išrinktas Arvydas Paukštys, kuriam priklausanti bendrovė „Teltonika“ gamina ir prekiauja ryšių įranga, ir vienintelis „Marijampolės pieno konservų“ akcininkas Raimondas Karpavičius.

Šioje pozicijoje – ir Petras bei Rūta Baronai, valdantys vėdinimo įrangos gamybos ir prekybos įmonę „Salda“, bei lažybų bendrovės „Topsport“ savininkai Gintaras ir Deimantė Staniuliai. Šių verslininkų turtas siekia 35 mln. eurų.

„Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa rodo, kad lietuviai turtuoliu jau laiko bet kurį, valdantį bent milijono eurų vertės turtą. Tokį atsakymą dažniausiai (41 proc.) pasirinko apklausos respondentai.

Net trečdaliui apklaustųjų turtuolis yra ir tas, kuris turi 300 tūkst. eurų vertės turto. 10 mln. eurų vertę nurodė 21 proc. respondentų. 3 proc. apklaustųjų turtuoliu laiko žmogų, kurio turtas vertinamas daugiau nei 100 mln. eurų.

Pagal „Veido“ turtingiausiųjų sąrašą, tokių mūsų šalyje yra 11.

Duomenis skelbia ne visi

Sudarydami šį sąrašą vertiname tik tai, ką objektyviai galime įvertinti – Lietuvoje veikiančias įmones. Nemėginame skaičiuoti privataus verslininkų turto – meno kūrinių, automobilių ar jiems priklausančių namų, ir nekeliame sau tokio uždavinio.

Mums talkinę profesionalūs finansų analitikai iš audito bendrovės „Moore Stephens Vilnius“ įmonių ir akcijų vertę skaičiavo, atsižvelgdami į įmonių finansinius duomenis – pardavimus, pelną iki mokesčių sumokėjimo, grynąjį pelną, įmonių skolas bei valdomų akcijų dalį. Vertinamų bendrovių akcijų vertei apskaičiuoti naudoti lyginamieji daugikliai, pritaikyti atitinkamiems bendrovės finansiniams rodikliams.

Būtina pažymėti, kad sąrašas sudaromas, skaičiuojant tik Lietuvoje veikiančių įmonių, pateikiančių savo finansines ataskaitas Registrų centrui, vertes. O juk ne paslaptis, kad daugelis verslininkų turi daug įmonių užsienyje, ten yra investavę ar net perkėlę visą savo veiklą. Tačiau realių galimybių įvertinti šiuos dėmenis žurnalas neturi.

Tik todėl, kad daugiausia veikia užsienyje, į „Veido“ sąrašą nepatenka į pačias aukščiausias turtingiausiųjų pozicijas galintis pretenduoti Šveicarijoje gyvenantis verslininkas Saulius Karosas, mobiliųjų programų platinimo bendrovės „GetJar“ savininkas Ilja Laursas ar į Estiją holdingą „Hanner“ perkėlęs Arvydas Avulis.

Naujausiais Registrų centro duomenimis, finansines ataskaitas už 2014-uosius iš viso pateikė 61,8 tūkst. įmonių (už 2013 m. – daugiau nei 66 tūkst. įmonių). Manoma, kad iš viso šalyje realiai veikia apie 70 tūkst. įmonių, kurioms taikoma prievolė viešam registrui teikti metines finansines ataskaitas.

Anot Registrų centro atstovo Aido Petrošiaus, verslininkų atsakingumas ir finansinių ataskaitų teikimas kiekvienais metais didėja, o tai atitinka ir tendencijas kitų ES šalių, kuriose viešų finansinių ataskaitų teikimo ir kitos verslo skaidrumą užtikrinančios priemonės iš pradžių buvo pasitiktos nepatikliai ar net su sunkiai slepiamu priešiškumu.

Lietuvoje šią prievolę, atsiradusią derinant Lietuvos ir ES įstatymus prieš daugiau nei dešimtmetį, pirmaisiais metais įvykdė mažiau nei pusė įmonių, tačiau ilgainiui baimės ir priešiškumas išsisklaidė.

Teisės aktai laiku finansinių ataskaitų nepateikusių įmonių vadovams numato baudas, o daugiau nei dvejus metus ataskaitų neteikiančioms įmonėms gali grėsti net priverstinis likvidavimas. Tačiau, pasak A.Petrošiaus, grasinimai baudomis ir verslininkų tąsymas po teismus nėra efektyviausias būdas siekti skaidrumo. Paveikiausias yra veiklos duomenis slepiančių įmonių sąrašų viešinimas internete. Antai kreditų biuras „Creditinfo“ šiemet paskelbė, jog finansinių rezultatų nepateikimas neigiamos įtakos pernai turėjo daugiau nei 5,3 tūkst. įmonių kredito reitingams. Į šią žinią vėluojančios įmonės sureagavo ir finansinių ataskaitų teikimas labai suaktyvėjo.

Vis dėlto, kaip nutinka kasmet, ir šįmet į „Veido“ turtingiausiųjų sąrašą nebuvo įtraukti bent keli verslininkai, kurie neabejotinai būtų tarp šalies verslo elito, tačiau Registrų centrui nėra pateikę savo valdomų įmonių konsoliduotų finansinių ataskaitų už praėjusius metus.

Dėl šios priežasties į „Veido“ sąrašą nepateko plastikinių pakuočių gamybos įmonės „Lietpak“ savininkai Pranas ir Andrius Kizniai, pernai užėmę 7-ą vietą, įmonių grupės „KG Group“ akcininkas Tautvydas Barštys (2014 m. – 13-a vieta), „Vičiūnų“ įmonių grupės akcininkai Visvaldas Matijošaitis ir Liudas Skierus bei „Vakarų  medienos grupės“ savininkas Sigitas Paulauskas.

Mažmeninės prekybos sėkmės istorija

Maždaug pusė turtingiausiųjų sąrašo dalyvių bendrovių užsiima gamyba. Tačiau pačių turtingiausiųjų pozicijų ir toliau neužleidžia didžiulius mažmeninės prekybos tinklus sukūrę šalies verslininkai. Šiuo požiūriu Lietuvos verslas yra unikalus Rytų ir Vidurio Europoje – nė vienoje šio regiono valstybių nerasime tiek daug nacionalinio kapitalo valdomų stambių mažmeninės maisto, pramonės ir drabužių prekybos tinklų.

SEB prezidento patarėjo Gitano Nausėdos teigimu, kaimyninėse valstybėse pirmąjį žingsnį šioje sferoje žengė užsieniečiai, kurie iškart užėmė visas nišas ir nacionaliniam kapitalui tiesiog neliko vietos. Lietuvoje, priešingai, pirmieji ėjimus padarė lietuviai, todėl užsieniečiams jų sėkmę liko tik stebėti.

Pavyzdžiui, „Vilniaus prekyba“ savo veiklą pradėjo vos ne pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo. Jos kūrėjai greitai suvokė, kad ateitis priklauso mažmeninei prekybai. Verslininkai laiku priėmė tuo metu labai drąsų sprendimą pradėti prekybos centrų plėtrą Lietuvoje.

Be to, mažmeninei prekybai būdinga plėtra žingsnis po žingsnio, todėl tam nėra būtinas didelis pradinis kapitalas. Kita vertus, šis sektorius pasižymi ir pavydėtinu stabilumu, nes ekonominiai ciklai jam daro mažesnį poveikį – net ir krizės laikais žmonės perka maistą.

„Tas stabilumas ir stabilios pelno maržos leido sukurti štai tokį turtą. Jei tuo metu mūsų rinka būtų susidomėję užsienio prekybos tinklų savininkai, jiems nebūtų taip pasisekę. Bet kadangi „Maxima“ savininkai startavo keletą metų anksčiau, jie turėjo tą būtiną laiko rezervą sustiprėti tiek, kad atėję užsienio tinklai jau negalėtų jų pastumti. Kita vertus, „Akropolis“ rodo, kad daug ką ši grupė darė pirmą kartą. Kai šiame versle tu kažką darai pirmas, iš karto perimi iniciatyvą“, – verslo sėkmę aiškina ekonomistas G.Nausėda.

Vytauto Didžiojo universiteto istorijos profesorius Egidijus Aleksandravičius įžvelgia ir gilesnes lietuviškos mažmeninės prekybos klestėjimo priežastis. Pasak jo, istoriškai susiklostė taip, kad prekybinis kapitalizmas, maisto pramonė ir alkoholio gamyba visada buvo dominuojančios šalies ūkio sritys. Priešingai nei kaimyninėje Estijoje ar Latvijoje, kur industrializacija ir pramonės proveržis įvyko jau XIX a. antroje pusėje ir čia susiformavo miestiškos visuomenės, Lietuvoje dar ketvirtajame XX a. dešimtmetyje trys iš keturių žmonių gyveno kaime, dirbo žemę, o šioje aplinkoje vyravo smulkiąja prekyba užsiimančių Lietuvos žydų verslas.

„Ar nebus taip nutikę, kad lietuviškas nacionalizmas ir verslumas, kadaise metęs pirštinę mūsų rinkoje viešpatavusiems žydams litvakams, perėmė ir tam tikrus jų papročius. Tai tik prielaida, ji gali būti sunkiai įrodoma tik kokiais nors mentaliteto istorijos metodais, bet šią įžvalgą galima atrasti dar tarpukario Lietuvoje. Kad šiandien lietuviški prekybos tinklai yra tiesiog milžiniški, auga taip greitai, apskritai lietuvių prekyba ir savotiškas „turginis“ santykis, mano manymu, yra gilesnių šaknų augalas“, – teigia istorikas.

Pirmieji žingsniai – vienodi

Dabartiniai prekybos milžinų savininkai pradinį kapitalą užsidirbo dažniausiai gabendami prekes iš Rytų ir pradėję prekybą smulkiose prekybos bazėse ar sandėliuose. „Senukų“ įkūrėjas Augustinas Rakauskas 1990 m. per SSRS paskelbtą Lietuvos ekonominę blokadą ėmėsi prekybos druska, kurią pirko Ukrainoje ir gabeno į Lietuvą. Uždirbti pinigai buvo investuojami į statybinių medžiagų, chemijos ir metalų importą. Kai šios prekės ėmė kauptis sandėliuose, 1993 m. Kaune jis atidarė pirmąją „Senukų“ parduotuvę, vėliau išaugusią į vieną sėkmingiausių šalies prekybos tinklų.

Septintojo turtingiausiųjų sąraše, prekybos centro „Norfa“ įkūrėjo Dainiaus Dundulio, kaip ir „Maximos“ savininkų, verslo ištakos siekia studijų laikus, kai jie su draugu pradėjo važinėti į Maskvą ir krepšiais vežti įvairiausias prekes, būtinas studentams. Prekes jie pristatydavo tuo metu veikusioms gausioms komiso parduotuvėms. Gautus pinigus investavę, jaunuoliai ėmėsi gabenti ir maisto produktus, cigaretes bei pardavinėti jas bazėms, o vėliau – parduotuvių tinklui „Eko“.

Kažkurią dieną, kai „Eko“ jų prekių atsisakė, D.Dundulis su bendraminčiais nusprendė atidaryti pirmąją savo parduotuvę.

Nuo prekybos avalyne ir drabužiais atsispyrė ir „Agrokoncerno“ savininkas, stambiausias Lietuvos žemės ūkio gamintojas Ramūnas Karbauskis. Pirmieji rimti būsimosios „Vilniaus prekybos“ žingsniai žengti 1992 metais, kai medicinos studentų Nerijaus Numavičiaus, Žilvino ir Gintaro Marcinkevičių bei Igno Staškevičiaus įkurta įmonė „Urdžia“ už investicinius čekius įsigijo pirmąją alkoholinių gėrimų parduotuvę Savanorių prospekte Vilniuje. Bet ir jie pradėjo nuo prekių gabenimo į Rytų turgus. Vėliau jauni verslininkai įsigijo didmeninius sandėlius, įkūrė didmenos bazę.

Sėkmės lydimi šalies gamintojai, ypač tie, kurie nedalyvavo privatizacijoje ir savo verslą kūrė nuo nulio, savo valandos turėjo laukti ilgiau. Nors daugelis jų pirmąsias gamyklas įkūrė panašiu metu, tik suradę savo nišą, atsivėrus Vakarų rinkoms kantriu darbu iškilo aukštyn.

Bendrovės „Ryterna“ vadovas Vytautas Rinkevičius automatinių garažo ir kiemo vartų gamybos ėmėsi daugiau nei prieš 20 metų. Paslaptingas Lentvaryje veikiančios cigarečių filtrų gamybos bendrovės „Nemuno banga“ savininkas Jonas Tučinskas šį verslą taip pat pradėjo prieš du dešimtmečius. „Linas Agro“ įkūrėjo Dainiaus Zubo verslo pradžia 1991 m. buvo lietuviškų rapsų eksportas į Vakarų Europą. 1990-aisiais  pirmąją ūkinę bendriją „Salda“, pradėjusią prekiauti vėdinimo įranga, su partneriais įkūrė ir P.Baronas. 1998 m. veiklą pradėjo ir A.Paukščio bevielių technologijų bendrovė „Teltonika“ – jos pirmieji gaminiai buvo telekomunikacijų įrenginiai. Visi šie verslininkai tarp turtingiausių šalies žmonių pirmą kartą pateko tik šiemet ar prieš keletą metų.

Kada turėsime savo „Skype“?

Kai kurių kitų svarbių ekonomikos sektorių atstovų tarp turtingiausiųjų nėra. Pavyzdžiui, paskutinis bankininkas į šį „Veido“ sąrašą pateko prieš trejus metus. Tai buvo liūdnai pagarsėjęs Ūkio banko savininkas Vladimiras Romanovas. Dar anksčiau iš turtingiausiųjų sąrašo iškrito valdžios uždaryto „Snoro“ akcininkai. Per šiuos metus naujų bankininkyste užsiimančių verslininkų neatsirado, o ir nepanašu, kad atsiras artimiausioje ateityje.

„Čia nėra didelio skirtumo, palyginti su kitomis Baltijos valstybėmis. Stipresnieji vietiniai bankai pamatė plėtros ribas, didžiulį užsienio kapitalo susidomėjimą, todėl jų savininkai juos pardavė. Nesu tikras, ar jiems būtų pavykę savo jėgomis įvykdyti technologinį persitvarkymą, įdiegti elektroninę bankininkystę ir suspėti koja kojon su naujausiomis tendencijomis. Teoriškai taip, tačiau buvo priimtas kitas sprendimas ir bankai buvo parduoti skandinavams“ – komentuoja G.Nausėda.

Knygos „Lietuvos verslo istorija“ sudarytojas Liudvikas Gadeikis prideda, kad ekonomikai vakariškėjant, kai ima dominuoti verslas, paremtas mažesne rizika ir mažesniais pelnais, tačiau ilgesniu planavimu ir stabilumu, kai kuriems šalies verslo sektoriams tapo sudėtinga išgyventi. Visų pirma, tai pasakytina apie sritis, kurioms plėtoti reikia didelio pradinio kapitalo, pavyzdžiui, bankininkystė, draudimas ar komunikacijos. Bandymų būta, tačiau šie sektoriai perėjo į užsienio kapitalo rankas.

„Dabar, kitaip nei pirmaisiais nepriklausomybės metais, visos rinkos yra prisotintos, norėdamas imtis verslo ar gamybos privalai parodyti išskirtinę išmonę ir įžvalgą, priešingai nei tada, kai visko trūko ir galėjai bet kuo užsiimti. Tada reikėjo ryžto, drąsos ir avantiūrizmo. Daug kas tuomet ir sužlugo, nes rizika buvo reali ir labai nesunku buvo pervertinti savo galimybes. Nemažai verslo natūraliai sužlugo ir prieš stojant į ES, kai vyko tam tikras jo civilizavimas. Dabar verslui reikia daugiau proto ir apskaičiavimo, o ne drąsos “, – sako L.Gadeikis.

Tarp turtingiausių lietuvių iki šiol nėra ir bene sparčiausiai pasaulyje augančio internetinio verslo atstovų. Priešingai nei kaimyninėje Estijoje, kur vieni turtingiausių žmonių yra trys internetinės pokalbių programos „Skype“ kūrėjai. Prie tokių Lietuvoje galėtume priskirti I.Laursą, tačiau pagrindinė jo veikla yra už Atlanto.

L.Gadeikis yra įsitikinęs, kad sunku tikėtis staigaus tokio verslo iškilimo, nes šiandien didžiosios korporacijos, suprasdamos šio sektoriaus potencialą, aktyviai medžioja talentingus jaunus programuotojus ir kompiuterinių technologijų kūrėjus. Net jiems savarankiškai sukūrus išskirtinį produktą, šis greitai būna nuperkamas didžiųjų kompanijų. Ne išimtis ir estiškas „Skype“, kurį 2011-aisiais įsigijo „Microsoft“, už jį paklojusi 8,5 mlrd. dolerių.

Anot G.Nausėdos, internetiniai verslai pamažu atsiranda, tačiau sukurti kažką  panašaus į „Facebook“ ar „Google“ ir iš karto tapti multimilijonieriais galimybių nėra daug. Kitaip nei Estijoje, šioje srityje, ekonomisto teigimu, ir mažesnis įdirbis, todėl galioja posakis, kad mažiau tręštoje žemėje ne taip greitai viskas ir sudygsta.

Socialistinis visuomenės požiūris į verslą

Lietuvoje netyla kaltinimai, kad kiekvienas turtuolis savo veiklą pradėjo nuo nešvarios privatizacijos, išnaudodamas kitus ir pasisavindamas dalį „bendro“ gėrio. Ir šiandien, kalbant apie stambųjį verslą, dažniau prisimenamos jo nuodėmės, netinkamas elgesys su darbuotojais ar neaiškios tarpusavio sąsajos, o ne į valstybės biudžetą sumokėtų mokesčių ar sukurtų darbo vietų skaičius.

Prieš keletą metų „Flash Eurobarometer“ atliktas tyrimas parodė, kad net 38 proc. lietuvių įsitikinę, jog verslas Lietuvai daro neigiamą įtaką. Kitame panašiame tyrime teiginiui „Verslininkai galvoja tiktai apie savo kišenę“ pritarė net 67 proc. lietuvių. Daugiau taip manančių žmonių iš ES šalių buvo tik Kipre.

Profesoriaus E.Aleksandravičiaus teigimu, jei šiandien amerikiečių klaustume apie žmones, kurie sukūrė šiuolaikinę Ameriką, po pirmųjų prezidentų ir Konstitucijos autorių pavardžių neabejotinai išgirstume ir didžiųjų kapitalistų – Johno Rockefellerio, Kornelijaus Vanderbilto, Henrio Fordo pavardes. Valstybės vaidmuo JAV niekada nebuvo taip smarkiai išreikštas, laisvė, rinka ir kapitalizmas visada buvo svarbiausia, todėl amerikiečiams nekyla abejonių, kad visi jie padarė tai, kas pakeitė šalies gyvenimą. Toks vaizdinys įprastas ir kitose Vakarų pasaulio valstybėse.

Lietuvoje, istoriko žodžiais tariant, pasakojimas, kaip kūrėsi mūsų ūkis, yra trūkčiojantis: net tokie kapitalistai kaip Petras Vileišis yra labiau suvokiami ir įamžinami dėl savo šviečiamosios veiklos, o ne dėl sukaupto kapitalo. Kiti kapitalistai, pavyzdžiui, alaus pramonę valdęs Volfas Engelmanas ar odų gamyba vertęsis Chaimas Frenkelis apskritai nefigūruoja mūsų istorijos pasakojime.

„Svarbiausias dalykas, kuris požiūrį į verslą šiandien paskandina migloje, pastebėtas sociologo Zenono Norkaus. Jis teigia, jog nors jau 25 metus kuriame kapitalizmą, dažniausiai maloniai vadinamą laisvąja ekonomika, mes dar nesukūrėme buržuazinės kapitalistinės sąmonės. Žmonių sąmonė tarytum vis dar yra liaudiškai nacionalistinė ir posovietinė socialistinė, pagal kurią visi turtuoliai yra blogi, o bendras gėris kuriamas nepriklausomai nuo verslo. Požiūris į verslą šiandien yra prieštaringas ir visiškai neatitinkantis to vaidmens, kurį jis vaidina. Jis daugiau vaizduoja suvokiančiųjų minios pagiežą, pavydą, kai labai patogu kiekvieną turtingą vaizduotis banditu, o kiekvieną valdžios žmogų – korumpuotu“, – apgailestauja E.Aleksandravičius.

Socialinės psichologijos eksperto Visvaldo Legkausko įsitikinimu, neigiamas požiūris į verslininkus pirmiausia ateina iš mūsų komunistinės praeities. Anot jo, 25 nepriklausomybės metai nėra daug, nes žmonių mentalitetas taip greitai nesikeičia. Per komunistų okupacijos penkiasdešimtmetį buvo įkalta, kad verslininkas yra kraujasiurbė dėlė, išnaudojanti darbo žmogų ir gyvenanti iš jo išnaudojimo.

„Laikui bėgant tai turėtų keistis, nes kuo turtingesnė tampa visuomenė, tuo ji pozityviau žiūri į verslą. Visuomenė turtėja, nes vis daugiau gyventojų vienaip ar kitaip užsiima verslu – arba kaip darbo vietų kūrimu kitiems, arba kaip individualia verslo veikla sau. Kuo tas sluoksnis yra didesnis, tuo daugiau žmonių suvokia, kad verslas irgi yra tam tikras darbas, ir pastangos, ir investicijos, siekiant uždirbti pinigus“, – aiškina Vytauto Didžiojo universiteto psichologas.

V.Legkausko teigimu, pagal požiūrį į turtinę nelygybę visuomenės nedaug skiriasi – kuo didesnė yra turtinė nelygybė, tuo labiau ji demoralizuoja visuomenę ir kelia joje įtampas. Ne veltui vienas iš valstybių išsivystymo rodiklių yra turtinės nelygybės matmuo. Kuo ji yra mažesnė, tuo labiau pažengusia laikoma valstybė.

Nors visuomenės turtinė nelygybė turi ir motyvuojamą poveikį, nes matymas, kad kažkas kitas nuveikė daug, skatina žmogų siekti didesnių tikslų ir tikėti savo galimybės. Tačiau motyvuojamasis poveikis išnyksta, kai skirtumai tarp turtingiausiųjų ir vargingiausiųjų tampa per dideli. Tuomet telieka pyktis, pavydas, o logiką, jog reikia stengtis uždirbti daugiau, keičia siekis atimti iš kito.

Neaišku, ar tai lemia motyvacijos stygius, tačiau tik kiek daugiau nei pusė lietuvių yra pasiryžę imtis verslo, net ir turėdami tam sąlygas.

Tą patvirtino „Veido“ užsakyta apklausa, kurią atliko rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovė „Prime Consulting“. Klausiami, ką rinktųsi, garantuotą 1,5 tūkst eurų rentą, kuri yra indeksuojama pagal infliaciją, ar 1,5 mln. eurų su sąlyga, kad jų nebus galima laikyti banke ir gauti palūkanų, o bus būtina visą laiką investuoti į verslą, antrąja galimybę susiviliojo vos 51 proc. apklaustųjų, o keturi iš dešimties sakė, jog verčiau pasirinktų garantuotą rentą.

"Veido" archyvas

Koncerno SBA prezidento Arūno Martinkevičiaus vizija – savi prekių ženklai.

Koncerno SBA būstinė Laisvės prospekte Vilniuje – pabrėžtinai spartietiška: betonas, atviros erdvės, tik kai kurie kabinetai uždari. Net lubose tik vietomis kabo apdaila, tarsi pabrėžiant, kad čia svarbiausia procesas, ne komfortas.

Ir pats koncerno prezidentas bei vienvaldis savininkas Arūnas Martinkevičius, kitų metų gegužę peržengsiantis penkiasdešimties metų slenkstį, panašesnis į laisvą, nekreipiantį didelio dėmesio nei į šukuoseną, nei į aprangą bernioką, negu į vieną turtingiausių Lietuvos žmonių. “Man to nereikia”, – trumpai atremia mėginimus išprovokuoti kalbą apie tai, kodėl jo beveik nematyti viešumoje, ir siūlo verčiau šnekėti apie idėjas, o ne jo asmenį.

Svarbiausia – vertybės

A.Martinkevičius – vienas Lietuvos verslo mohikanų, be to, pačių pastoviausių: kaip 1989 m. įkūręs UAB “Arūnas” pradėjo dirbti su baldais, taip po šiai dienai daugiausia šioje srityje plėtoja verslą. Baldai sudaro apie 55 proc. aštuonis šimtus milijonų litų siekiančios koncerno apyvartos. “Viskas legalu, – trumpai tarsteli klausiamas apie verslo pradžią, paskui priduria: – Nelegalu, kad kopijavom.” Ir daugiau nesileidžia į prisiminimus, tad iš kitų šaltinių tenka susimedžioti, kad tas nelegalus kopijavimas – tai nusipirktas ir išardytas suomiškas baldų komplektas, turėjęs tapti naujos lietuviškos produkcijos pavyzdžiu. Jam daug svarbiau pabrėžti, kad viskas prasideda nuo svajonės, nuo savo tolimo matymo, kuris tuomet atrodė sunkiai įgyvendinamas.

“Man visą laiką patiko kurti, jausti idėją, niekada nekėliau sau tikslo užsidirbti pinigų, nors jų visiškai nebuvo, – tvirtina Arūnas. – O kai tavo stipri energija, smalsumas ir užsispyrimas nukreiptas į kūrybą, norą kažką padaryti, tikrai negali nepasisekti.”

Pasak koncerno prezidento, ir šiandien priimant darbuotoją pirmiausia klausiama: apie ką tu svajoji? “Mes sakome: lengviausi keliai – ne mums, ar tu gali būti vienas iš mūsų? Ir jeigu sako: aš norėčiau užsikalti pinigų, matau, kad mums ne pakeliui”, – tiesiai kloja savo nuostatas verslininkas.

Mėginu išprovokuoti, kad lengva per darbo pašnekesį gražiai pakalbėti, net specialiai mokoma, kaip rašyti CV, būtinai pabrėžiant savo veržlumą, tikslo siekį, visokias socialines dorybes, tačiau Arūnas nesileidžia išmušamas iš vėžių: per bandomąjį laikotarpį tikrosios nuostatos vis tiek išryškėja. Todėl jis įsitikinęs, kad, norint turėti stiprią, darnią komandą, vienas svarbiausių (ir sunkiausių) dalykų – suburti žmones, kurių panašios vertybės. “Jei priimsi į darbą mažesnės kompetencijos žmogų – ne bėda: jei jis trykšta dideliu entuziazmu, tu ją užauginsi, – kalba verslininkas. – Bet jeigu priimsi į komandą žmogų su labai skirtingom vertybėm – nepakeisi, ir neverta jo keisti.” Todėl sakosi labai daug kalbąs su žmonėmis apie koncerno ateitį, kiekvieno asmenines perspektyvas. Ir mano, kad jau nemažai pasiekta kuriant grupės kultūrą, vertybes.

Per krizę koncernas SBA beveik neatleido darbuotojų, net kažkiek priėmė naujų. Tos įmonės, neslepia A.Martinkevičius, kurios dirbo vietinei rinkai, stipriai nukentėjo – juk, pavyzdžiui, prekyba baldais vietinėje rinkoje susitraukė net 60 proc. Tuose sektoriuose teko mažinti atlyginimus, susieti juos su kompanijos sėkme. Tokiais momentais svarbiausia, kaip pabrėžia koncerno savininkas, kad žmonės tikėtų: atėjus geresniems laikams jie uždirbs geresnius atlyginimus. “Bet turi būti labai sąžiningas su darbuotojais: kai ateina gerovės laikotarpis ir tau sekasi, turi elgtis sąžiningai, antraip nuvilsi žmones”, – sako.

Krizei einant į pabaigą, deklaruoti šitokias nuostatas reikia drąsos ir tikėjimo. Matyti, kad SBA savininkui jo netrūksta, jis netgi teigia: “Aš labai tikiu, kad jeigu kas mano darbuotojui pasiūlytų didesnį atlyginimą, jis svarstytų ir kažin ar išeitų. Nes jis pas mus jaučiasi saugus. Žmonės čia išeina visą gyvenimo mokyklą ir turi galimybę siekti pačių didžiausių aukštumų: jeigu esi išskirtinis, gali netgi 25 metų tapti įmonės vadovu. Tam esame sukūrę įvairių mokymų sistemų, o svarbiausia, kad pas mus jau įsitvirtina ne tik vidaus vertybės, bet ir noras mokyti bei perduoti savo patirtį kolegoms.”
Pasak A.Martinkevičiaus, nėra kito kelio, kaip tik investuoti į darbuotojo kompetenciją, – tik taip gali kurti išskirtinį produktą su pridėtine verte. Tad ar daug investavęs į žmogų gali jį lengva ranka atleisti?

Ši krizė ne pirma ir tikrai ne paskutinė. Ir išgyvena tik tie, kurie gerbia savo darbuotojus, aplinką ir yra sąžiningi tiek sau, tiek visiems aplink esantiems. “Krizė nesikandžioja, – apibendrina verslininkas, – jei gyveni taupiai ir atsakingai. Mes nesame valstybė, kuri ekonomikos klestėjimo metais negalvojo apie ateitį, nekaupė rezervų blogesniems laikams, prastai valdė didėjančias sąnaudas, o svarbiausia – negalvojo apie mūsų šalies ilgalaikę perspektyvą. Jei mes taip būtume gyvenę, tikriausiai mūsų jau nebūtų.”

Ateitis – savi prekių ženklai

Ne mažiau nei apie vertybes, A.Martinkevičius kalba apie pridėtinę vertę. “Mes visą laiką akcentavom našumą ir dabar ypač pabrėžiam, kad reikia kurti produktą su pridėtine verte”, – sako jis. Ir priduria, kad konkuruoti tik kaina su Azija ar Turkija sudėtinga ir beprasmiška: “Manome, kad pramonės šakos, kurios orientuotos į pigią darbo jėgą, pardavinėja tik laisvus gamybinius pajėgumus, o ilgalaikės perspektyvos neturi.”

Čia kyla iškart du klausimai. Pirmas: SBA baldų grupė 80 proc. produkcijos tiekia didžiausiam pasaulyje baldų prekybos tinklui, švedų koncernui IKEA, garsėjančiam savo nuožmiomis sąlygomis gamintojams. Prieš kokį dešimtmetį buvo plačiai svarstoma, kad viena didžiausių Lietuvos baldų pramonės silpnybių ir yra per didelė priklausomybė nuo IKEA, – susiras švedai kur Azijoje pigesnių gamintojų, ir mūsų baldžiai liks it musę kandę.

Atsigaunant vietiniams baldų pirkėjams, tos kalbos prisimiršo. Ištikus krizei, vietinius pirkėjus kaip vėjas nupūtė, o IKEA kaip dirbo, taip dirba.

A.Martinkevičius visai neburnoja ant IKEA, vadina labai reikliu partneriu, verčiančiu efektyviai dirbti: “Ir svarbu, kad visada sulaukiam labai reikalingų ir kompetentingų konsultacijų iš mūsų partnerių, kaip tai padaryti.” Jis džiaugiasi ir didžiuojasi, kad švedai SBA įmones, kaip ir apskritai Lietuvos baldžius, laiko patikimais partneriais, sieja su jais ateitį. “Mes dėsim visas pastangas, kad būtume vieni geriausių IKEA gamintojų”, – neslepia verslininkas.

Panaši ir “Utenos trikotažo” bei kitų koncerno aprangos įmonių padėtis: didžioji dalis produkcijos gaminama kitiems, taigi ir didžioji dalis naudos atitenka tų prekės ženklų turėtojams.

A.Martinkevičius atremia, kad ne visi sugeba būti efektyvūs siūlydami sudėtingus ir kokybiškus gaminus. Be to, per dešimt metų situacija stipriai pasikeitė, Azija jau nebe tokia pigi, ir laikas vėl galvoti apie savo prekės ženklą, t.y. produktus su pridėtine verte. Tas prekės ženklas – “Utenos trikotažas”.

Priminus, kad jau buvo “Utenos trikotažo” parduotuvių tinklas, vėliau kurtas savo drabužių ženklas “Effigy”, bet priimtas sprendimas veiklos netęsti, verslininkas sutinka: taip, tai brangus, labai rizikingas kelias ir nedaug kam pasiseka, “bet jeigu pasisektų, garsintume ne tik save, bet ir Lietuvą. Mums pavyko sukurti labai stiprų prekės ženklą savo segmente ir tapti lyderiu, aplenkti netgi tokį garsų užsienio prekės ženklą, kaip “Pull and Bear”.

Bet Lietuva per maža rinka, tuo labiau kad vietinis vartojimas per krizę smuko labiausiai. Šiandien koncernas jaučiasi turįs jėgos imtis naujų iššūkių. Nemažai jau ir padaryta: nuo 2005 m. Rusijoje dirba baldų fabrikas “Novo Mebel”, jis visą produkciją pardavinėja su savo prekės ženklu “Parra”, Rusijoje jau turi 20 prekybos taškų. Šį balandį pirmą kartą pavyko sudalyvauti prestižinėje Milano baldų mugėje – su tuo pačiu prekės ženklu. Jau 10 proc. SBA baldų Europoje parduodami su “Parra” ženklu – tokia pat dalis kaip ir “Utenos trikotažo” vardinės produkcijos. Tokiu atveju pelno marža nepalyginti didesnė, negu gaminant kitiems. Bet kol juos įtvirtinsi, laukia ilgas ir sunkus kelias, reikalaujantis daug energijos ir labai daug tikėjimo. Pastarojo A.Martinkevičiui, atrodo, netrūksta.

Ilgų distancijų bėgikas

Pirmas užuominas, kad SBA statys ypatingą biurų pastatą Vilniuje, Žvėryne prie Neries, ir ten iš Kauno perkels savo būstinę, radau dar 2003 m. Paskui prasidėjo ir ilgam įstrigo statybos, joms stovint teko girdėti pašaipėlių, esą ir SBA panoro šiaušti plunksnas – kaip ir kiti verslo didžiūnai, turėti būstinę Vilniaus centre. Galiausiai 2009 m. pastatas “Green Hall” iškilo, koncernas ten neįsikraustė, liko kuklesnėse patalpose – užtat greitai įsikraustė nuomininkai, tarp jų ir gigantas “Barclays”, ir tokios kalbos nutilo.

Klausiu A.Martinkevičiaus, gal jiems tiesiog pasisekė, kad tuo metu “Barclays” ieškojo, kur nusėsti Vilniuje. “Tuo metu kaip tik laisvų plotų buvo labai daug, – atremia pašnekovas. – Jie tikrai galėjo rinktis. Bet, ko gero, ne šiaip sau pasirinko. Mūsų investicijos pasiteisino.”

Pasak jo, tokioje vietoje norėjosi pastatyti ne šiaip statinį, bet išties pažangų pastatą, kuris puoštų sostinę, būtų tausojantis energijos išteklius ir gamtą. “Nepaisydami krizės, nuolaidų nedarėm nei inovacijoms, nei kokybei”, – pabrėžia. Taip, sutinka, išskirtinumas brangiai kainuoja, bet kito kelio sako neįsivaizduojąs – turi padaryti kažką kitaip nei kiti. Dabar dirbama prie “Green Hall 2″ projekto.

Ir visam verslui taiko tokį principą: nesivaikyti trumpalaikės naudos, nesiorientuoti į spekuliatyvinius projektus, o kurti ilgalaikę vertę. “Apskritai koncernas SBA yra ilgos distancijos bėgikas”, – tvirtina A.Martinkevičius, jau turintis ateinančių penkerių metų viziją. Oficialiai ji bus pristatyta rudenį, tad dabar dar nenori detalizuoti – sako, per anksti pasigirsi, tada kas nors ims ir nepasiseks. Tik tiek pamini, kad ji orientuota į išskirtinumą, eksportą ir pridėtinės vertės kūrimą. Tikslas – kad būtų sukurta, ne pagaminta Lietuvoje. Ir priduria, kad šiais metais numatoma didelė plėtra, grupėje turi atsirasti dar vienas verslo vienetas, atrinktas pagal tuos pačius kriterijus, – orientuotas į eksportą, į pridėtinės vertės kūrimą.

Vis dėlto svarbiausia, pasak A.Martinkevičiaus, ne pati plėtra, o kad grupė būtų efektyvi, moderni, inovatyvi.

Reklamuoti darbus, ne save

A.Martinkevičius visas susikoncentravęs į ateitį. Apie praeitį žodžius tenka pešte pešti, dar nenoriau jis kalba apie save. Ne dėl to, sako, kad būtų ką slėpti, bet nejaučia poreikio išsiskirti, rodytis, tuo labiau demonstruoti savo turtų.

Nesmerkia tų žmonių, kurie užsidirbę pinigų perka lėktuvus ar jachtas, bet jam pačiam labiau patinka tokie užsiėmimai, kuriems reikia įdėti daug pastangų ir ryžto, reikia paplušėti, parodyti užsispyrimą, – na, kad ir plaukymas burlente. “Aš save atrandu buriuodamas, po kalnus keliaudamas, vaikščiodamas džiunglėmis – ten turiu galimybę pabėgti nuo visko, pamedituoti. – Netgi tiek paatviravęs tuoj pat priduria: – Aš čia per daug kalbu.”

Vis dėlto, neatlyžtu, koks jausmas, kai nuo tavęs priklauso keturi tūkstančiai žmonių? “Jausmas toks, kad esi atsakingas – už tą grupę, už tuos žmones, – sako. – Jeigu tu valdai tokią grupę, turi būti labai sąžiningas. Negali lengvabūdiškai naudotis tos grupės ištekliais ir uždirbtais pelnais. Turi gyventi taupiai.”

Išties, neteko girdėti apie kokius nors A.Martinkevičiaus prabangos atributus. Paklaustas, kur leidžia uždirbtus pinigus, jis net sutrinka ir gerokai pagalvojęs atsako: “Niekur neleidžiu.”

Ką gi, apie didžiojo SBA partnerio IKEA savininko Ingvaro Kamprado šykštumą net anekdotai kuriami: kad jis dviračiu važiuoja į turgų, ir tai gerokai po pietų, kai produktai pigesni…

A.Martinkevičius nekalba apie šykštumą, sako, kad vadovybė ir jis pats persėdo į jaguarus, kuriuos per krizę pavyko pigiai nupirkti, – tai veržlios kompanijos įvaizdžio dalis, – bet vis tiek senasis “Subaru” jam mielesnis. O įdomumas – ne pinigus leisti, bet kažką sukurti. “Kas gali būti smagiau, – dėsto, – kada tu dirbi, turi stiprią komandą, kuri tavim pasitiki.

Ir jeigu pavyksta kažką sukurti, jeigu mums pavyktų sukurti naujus prekių ženklus, kurie garsintų Lietuvą… Ir jei būtų parašyta ne “Made in Lithuania”, bet “Created in Lithuania” – būtų nuostabu.”

Grįžus prie kalbos apie vertybes, verslininkas atgyja. “Man ne vis vien, kas vyksta Lietuvoje”, – tvirtina ir tuoj pat pabrėžia principinę koncerno nuostatą – nepainioti verslo su politika. Apie ją ir nekalbame, tačiau prabilus apie patriotizmą, nacionalinį pasididžiavimą, politika nori nenori išlenda kitu galu. Lietuvoje, verslininko įsitikinimu, negerbiami dirbantys, kuriantys žmonės – tie, kurie investuoja visus savo pinigus, atiduoda visą savo laiką, kurie prisiima didžiausią atsakomybę, riziką. Jie iš aukščiausių valdžios lūpų vadinami oligarchais ir šitaip dar labiau supriešinami su likusia visuomenės dalimi. “Tokie dalykai užgesina entuziazmą”, – neslepia verslininkas.

Štai Visagine, kuriame uždaryta atominė elektrinė, kuriame nebuvo jokių baldų gamybos tradicijų, plyname lauke pastatytas fabrikas, sukurta 500 darbo vietų, įdarbinti vietiniai žmonės. “Taip, mes gavome dalį pinigų iš ES struktūrinių fondų. Kiek dar įmonių yra sukūrę darbo vietų plikame lauke?” – šiame klausime – ir pasididžiavimas, ir nuoskauda, kad valdžia tokių dalykų tarsi nemato, nevertina.

A.Martinkevičius įsitikinęs: viskas prasideda nuo vizijos – tiek atskiros kompanijos, tiek visos Lietuvos mastu. Juk ir emigruojama ne vien dėl to, kad uždirbama mažiau, bet kad nusiviliama, nematoma perspektyvos. “Be abejo, nemažai ir pačių verslininkų kaltės, esama visokių pavyzdžių, – neneigia koncerno SBA savininkas, – tačiau toną turėtų duoti valdžia: skatinti dirbantį žmogų, dėti visas pastangas, kad daugėtų kuriančių žmonių ir savininkų.”

Tiesiai klausiamas, ar nejaučia nuoskaudos, kad jo ir kitų verslininkų triūsas nevertinamas, tiesiai ir atsako: “Taip. Ta nuoskauda yra. Bet ne dėl savęs paties – skauda dėl Lietuvos.”

Globalizacija – vienas pavojingiausių iššūkių, protų nutekėjimas gali būti pragaištingas Lietuvai. “Turim viską padaryti, kad atgimtų tikėjimo savo šalimi jausmas, čia yra pradžia visos mūsų gerovės”, – įsitikinęs verslininkas. O juk kas, jei ne stiprus nacionalinis verslas, kurs tas brangiai mokamas darbo vietas, kurios galėtų ne tik sustabdyti išvykstančiuosius, bet ir grąžinti bent dalį jau emigravusiųjų?

2003 m. prezidentas Valdas Adamkus žengė netradicinį Lietuvai žingsnį: grupei verslininkų įteikė valstybinius apdovanojimus; A.Martinkevičius apdovanotas ordino “Už nuopelnus Lietuvai” Komandoro kryžiumi. Šiandien skelbiamas permanentinis karas oligarchams. Tokia pastarojo dešimtmečio požiūrio į nacionalinį verslą raida.

"Veido" archyvas

D.Dundulis: “Tai, ką norėdamas pasiekti 1990 metais murkdydavausi savaitę, šiandien remdamasis savo patirtimi galiu atlikti per 10 minučių”

Jau būdamas aukščiausio lygio vadovas, Dainius Dundulis, norėdamas pasisemti idėjų, išvyko padirbėti kroviku į Vokietiją. Panašiems eksperimentams jis ryžtųsi net ir dabar.

Bent du kartus per savaitę, prieš įnikdamas į darbus savo kabinete, įmonių “Norfos mažmena” ir “Rivona” vadovas bei pagrindinis akcininkas Dainius Dundulis iš pat ryto užsuka į šalia biuro įsikūrusią “Norfos” parduotuvę. Neskubėdamas ją apeina ir įgudusia akimi įvertina, ar viskas gerai. Trečio pagal dydį prekybos tinklo Lietuvoje vadovas mėgsta pats įsitikinti, kas dedasi jo valdomose parduotuvėse, ir sužinoti problemas iš pirmų lūpų. “Vadovas reikalingas tam, kad spręstų problemas, bet pirmiausia jas reikia sužinoti. Yra du būdai, kaip tai padaryti: arba tave jos gali pasiekti per hierarchinę sistemą, arba tu pats gali “pasiimti” iš apačios”, – “Veidui” dėsto D.Dundulis, kuriam arčiau širdies antrasis variantas.

Su juo verslo reikalais bendravę žmonės pasakoja, kad vykdamas į susitikimą kitame mieste D.Dundulis nepraleis progos užsukti ir į tame krašte veikiančias “Norfos” parduotuves. O jei prireiks paaiškinti darbuotojui, kaip tinkamai atlikti darbą, pasiraitos rankoves ir pats sudėlios prekes lentynoje. Kaip prisipažįsta pats verslininkas, pastarąjį kartą vaisių ir daržovių skyrių jis tvarkė prieš mėnesį Tauragėje.

“Jei važiuoju į Šiaulius ar Klaipėdą, visada susidėlioju laiką taip, kad aplankyčiau tam tikrą skaičių parduotuvių. Net neįsivaizduoju, ar kitaip įmanoma. Aš turiu žinoti, kas dedasi. Neretai pabendrauju su paprastais parduotuvių darbuotojais. Tik problema, kad ten, kur mane mato dažnai, jie nebijo bendrauti, tačiau ten, kur būnu retai, – bijo.

Negerai, kad mūsų žmonės tiek prigąsdinti, jog bijo išsakyti problemas. O kai pas juos viskas susikaupia ir ištrūksta, išeina nebe bendravimas, o isterija”, – apgailestauja D.Dundulis.

Aukščiausio lygio vadovui – kroviko praktika Vokietijoje

Nepriklausomybės pradžioje nuo nulio pradėjęs kurti dabartinį verslą, D.Dundulis yra iš tų verslininkų, kurie žino juodžiausių darbų skonį. “Mes tais laikais praktiškai viską darėme patys. Ieškoti žmonių, kurie galėtų atlikti kokius nors mažus darbus, būtų užtrukę ilgiau, negu patiems atlikti”, – sudėtingą pradžią prisimena D.Dundulis.

Nors verslo pradžioje daugeliui buvo nelengva, kažin ar pavyktų rasti daug aukščiausio lygio vadovų, kurie neverčiami būtinybės sutiktų bent trumpam grįžti į paprasto darbininko vaidmenį. D.Dundulis – vienas tų retų vadovų. Prieš septynerius metus, jau būdamas vieno iš keturių didžiausių Lietuvos prekybos tinklų vadovas ir šalyje žinomas žmogus, D.Dundulis išvyko į Vokietiją dešimt dienų padirbėti paprastu sandėlio darbininku. Į tokią praktiką pas vokiečių tiekėjus įsiprašė pats, norėdamas iš vidaus pamatyti, kaip vokiečiai tvarkosi, ir pasisemti naujų idėjų.

“Iš manęs juokėsi, kad sandėlio darbininku atvažiavau dirbti tokia pat mašina, kokią turi jų direktorius, – iš smagaus nuotykio ir pats juokiasi D.Dundulis. – Bet tai buvo labai gera patirtis, nes lyginau mūsų ir jų darbuotojus ir tikrai mačiau labai didžiulį skirtumą. Labiausiai įsiminė santykiai tarp žmonių – jų geranoriškumas vienas kitam, atsakingumas, punktualumas. Susidūrę su problema, jie ne nusispjaus ir nueis, o atliks iki galo. Dabar mes sandėliuose turime analogišką situaciją – pas mus nėra jokio chaoso, mes visur spėjame, darbus baigiame anksčiau, nei numatyta pagal grafiką. Mes tą chaosą pamiršę. Ir daugelio mūsų parduotuvių direktoriai supranta, kad chaoso – pulti, bėgti, daryti, bet nepadaryti iki galo – nereikia.”

“Norfos mažmenos” valdybos pirmininkas tvirtina, kad ir vėl ryžtųsi tokiam eksperimentui. “Bet turi būti dėl ko – turiu pamatyti ką nors naujo. Iš tokių dalykų labai daug visokių naujų idėjų pasisemiu. Jau nesuskaičiuoju, kiek sandėlių esu matęs. Ir pro retą parduotuvę užsienyje praeinu neapžiūrėjęs”, – prisipažįsta vadovas.

Studijų laikais iš Maskvos vežė trintukus

Pirmuosius pinigus ponas Dainius užsidirbo paauglystėje – dešimties metų rinko akmenis šiltnamiuose, dvylikos jau dirbo statybose. Verslininko tėvas Jonas Dundulis, šiuo metu vadovaujantis “Norfos” labdaros ir paramos fondui, pasakoja, kad sūnus nebijojo darbo – užduotis vykdydavo labai tiksliai. “Tėvai visuomet vaikams liepia, bet jie neklauso, o Dainius buvo paklusnus – jei gaudavo užduotį, ji visuomet būdavo įvykdyta”, – “Veidui” tvirtino tėvas.

Svarbiausia J.Dunduliui buvo, kad vaikai gautų tinkamą aukštąjį išsilavinimą. Tad baigęs Panevėžio politechnikumą Dainius šiek tiek padirbėjo Šiauliuose, o vėliau įstojo į tuometinį VISI (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas), kuriame įgijo statybos inžinieriaus profesiją.

Dabartinio verslo ištakos siekia studijų laikus, kai D.Dundulis paniro į komercinę veiklą. “Tais laikais teko uždarbiauti ir kraunant vagonus, ir padirbėti kroviku parduotuvėje. O vėliau pradėjome su draugu važinėti į Maskvą ir krepšiais vežti prekes, daugiausia trintukus, pieštukus – tai, ko reikėjo studentams ir ko nebuvo galima nusipirkti pas mus.Pristatydavome komiso parduotuvei. Tuo metu tikrai neturėjome tikslų tapti tuo, kuo dabar esame. Buvo vienintelis tikslas – pavalgyti, galbūt ir alaus nusipirkti”, – pirmuosius verslumo pasireiškimus su šypsena prisimena D.Dundulis.
Nors šiuos pirmuosius tikslus nebuvo sunku įgyvendinti, ir versliems studentams netrukus pinigų užteko ne tik valgiui bei alaus bokalui, bet ir žiguliams per pusę įsigyti, vaikinai žengė vis toliau. Į žigulių bagažinę tilpo jau daugiau prekių, tad studentai ėmė vežti didesnius kiekius – pradėjo importuoti maisto produktus, cigaretes.

Viename bendrabutyje gyvenęs ir kartu viename kurse kurį laiką mokęsis įmonės “Bangenės” vadovas Egidijus Vengrys pamena, kad D.Dundulis buvo neeilinis žmogus. “Buvo matyti, kad žmogus unikalus – jis bandė, ieškojo visokiausių variantų: vežė sultis, pradėjo maisto produktais prekiauti. Tais laikais visi bandė kažką daryti, bet buvo aišku, kad Dainius Dundulis, lygiai taip pat kaip ir “Vilniaus prekybos” savininkai, nueis toliau”, – prieš 20 metų susidarytą įspūdį “Veidui” atskleidė E.Vengrys.

Jis pamena, kad D.Dundulis veiklos ėmėsi kartu su studijų draugu Rolandu Činčiumi, kuris šiuo metu yra antrasis “Norfos mažmenos” akcininkas ir plėtros direktorius. Kas skatino jaunus vaikinus nerti į verslą vis rimčiau? “Kažką pasiekus nesinori sustoti. Čia kaip sporte – kai pasieki rezultatų, atsiranda pasitikėjimas ir noras siekti daugiau”, – svarsto R.Činčius.

Komercinė veikla po truputį įsivažiavo ir 1997 m. buvo įsteigta mažmeninės prekybos įmonė “Norfos mažmena”. D.Dundulis apgailestauja, kad nėra išlikę nė vienos pirmosios “Norfos” parduotuvės Verkių gatvėje fotografijos. “Pačiam būtų įdomu pažiūrėti. Tuo metu nebuvo jokių šaldytuvų, nes neprekiavome šaldomais produktais, o visos lentynos buvo padarytos rankomis – metalą mums suvirino pagal užsakymą, o medinę dalį patys surinkome. Tokios kreivos, šleivos jos mums išėjo”, – juokiasi D.Dundulis.

Į mažmeninės prekybos rinką įžengė praradę klientą

Žingsnį į mažmeninės prekybos rinką D.Dundulis vadina natūraliu. Tuo metu, kai D.Dundulis su studijų draugu veždavo maisto produktus, parduodavo juos bazėms ir įvairioms parduotuvėms – tarp jų ir tuometinei “Vilniaus prekybai” bei parduotuvių tinklui “Eko”, kurį vėliau nupirko “Rimi”. Tačiau vieną dieną “Eko” sistema jų, kaip tiekėjų, atsisakė. Kadangi šio didelio kliento pasitraukimas pasijuto labai stipriai, D.Dundulis su bendraminčiais nusprendė, kad šį praradimą galėtų kompensuoti atidarydami parduotuvę.

Plečiantis “Vilniaus prekybai” konkurencijos neatlaikiusios įvairios sostinės parduotuvės pradėjo bankrutuoti, tad D.Dundulis sulaukdavo vis daugiau pasiūlymų nuomotis patalpas. Tokiais siūlymais jis netruko pasinaudoti. “Plėtros stabtelėjimas buvo po pirmųjų dešimties parduotuvių atidarymo, po to – po 30 parduotuvių, vėliau – po 70. Labai staigiai išsiplėtėme nuo 70 iki 120 parduotuvių, tačiau netrukus atėjo krizė ir vėl sustojome. Dabar vėl pajudėjome”, – “Norfos mažmenos” raidą į kelis etapus suskirsto pašnekovas.

Kaip ir kiekvienam savamoksliam vadovui, prisidėjusiam prie Vakarų Europos praktikos perkėlimo į Lietuvą, D.Dunduliui teko ne kartą ryžtis netradiciniams sprendimams ir naujovėms. Vienas tokių daug pastangų pareikalavusių sprendimų – įvesti parduotuvėje savitarną. “Tuomet savitarna buvo tarsi stebuklas. Kiek mes, savininkai, tarpusavyje diskutavome: “Kaip mes čia žmones įleisime? Juk mus išvogs!” Oi, kaip save reikėjo nugalėti, kad tą savitarną padarytum”, – apie daug emocijų sukėlusį sprendimą pasakoja D.Dundulis.

Kitą kartą kirminas graužė, kai parduotuvėse statė šaldytuvus, skirtus greitai gendantiems produktams: nerimavo, ar idėja pasiteisins. Be to, trūko pinigų, tad pirmieji šaldytuvai buvo naudoti, atvežti iš Vokietijos.

Per visą “Norfos mažmenos” ir “Rivonos” kūrimosi laikotarpį D.Dundulis su kitais bendrasavininkiais nesamdė jokių konsultantų ir viską darė patys. “Aišku, mes važinėjome į užsienį, žiūrėjome, kas ten darosi. Kur įleisdavo į vidų – visur užeidavome. Visur lįsdavome, klausinėdavome, bet konsultantų jokių neturėjome”, – pabrėžia D.Dundulis.

Žinoma, per vadovavimo laikotarpį netrūko ir sunkių laikotarpių. Vienas didžiausių išbandymų – pastaroji krizė. “Kai kiekvieną mėnesį graibai minusus ir nematai, kada tas blogėjimas sustos, iš tikrųjų nemalonu. Tik 2010 m. antrojo ketvirčio pradžioje atsirado vidinė ramybė, bet iki to laiko neturėjome jokios ramybės. Mes ir paskolų esame paėmę. Juk jei paskolą iš banko paėmęs žmogus gavo 10 tūkst. Lt atlyginimą, po to 9 tūkst., po to 7 tūkst., o galiausiai lieka be darbo, jam stresas, ar ne? Lygiai tas pats ir įmonei, tik prisideda atsakomybės jausmas, nes už nugaros – dar būrys žmonių”, – slogų metą prisimena D.Dundulis.

“Vis dėlto niekuomet nereikia sutrikti. Sunkumams prasidėjus reikia mąstyti, priimti sprendimus, o ne kaltinti aplinkinį pasaulį, nes tada nieko nebus”, – su tokia nuostata sunkumus pasitinka D.Dundulis.

Tad, matyt, ne veltui bendrasavininkis R.Činčius D.Dundulį apibūdina kaip griežtą, teisingą, imlų, nebijantį naujovių, visada siekiantį ir tikslą pasiekiantį žmogų.

Pigių prekių strategija pasiteisino

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos direktorius Danas Arlauskas teigia, kad “Norfa” į rinką ėjo kantriai, lėtai, per daug nesireklamuodama, bet užtikrintai. “Norfa” pasirinko pozicionuoti save kaip pigų prekės ženklą, ir ekspertai mano, kad būtent ši strategija leido tinklui sėkmingai konkuruoti su kitais žaidėjais. Žinoma, tokia strategija turi ir neigiamų pusių, nes visuomenės akyse pigių prekių segmentas asocijuojasi su prastesne kokybe.

“D.Dundulis – principingas strategas, laiku sukūręs ir įgyvendinęs tokią “Norfos” tinklo konkuravimo ir plėtros strategiją, kuri atitiko nedidelių pajamų Lietuvos gyventojų lūkesčius įsigyti būtiniausių produktų nedidelėmis kainomis. Taip vadovai užtikrino “Norfos” tinklui rinkos dalį ir sėkmę”, – pasirinktą strategiją gyrė banko “Citadele” valdybos pirmininkė Alma Vaitkunskienė. O D.Arlauskas žavisi, kad įlįsti į pigių prekių grupę sugebėjo būtent lietuviško kapitalo įmonė.

“Manyčiau, kad vienas didžiausių mūsų indėlių į Lietuvos rinką – vartotojui palankus kainų lygis, – paklaustas, kaip pasikeitė mažmeninė prekyba įžengus “Norfai”, atsakė D.Dundulis. – Pasirinkome tokią strategiją, nes tai pati didžiausia rinkos dalis. Mes tikrai netaikome į turtingiausią vartotoją. Mūsų parduotuvėse labai mažai išskirtinių produktų.”

D.Arlauskas atkreipia dėmesį, kad D.Dundulis, kaip verslininkas, daro neblogą įspūdį, – ši įmonių grupė išvengė skandalų savininkų gretose, nepelnė blogos reputacijos viešojoje erdvėje.

Tiesa, apskritai skandalų išvengti nepavyko, nes į “Norfos mažmenos” daržą daugiausiai akmenų lekia dėl darbuotojų darbo sąlygų ir atlyginimų. Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Aleksandras Posochovas pabrėžia, kad lietuviško kapitalo prekybos tinkluose – taip pat ir “Norfoje” – su profsąjungomis labai kovojama.

“Jie tikrai neįsileidžia profsąjungų, o jei židinys atsiradęs – stengiasi jį užgniaužti. Kodėl sunku šiame tinkle profsąjungą įsteigti? Visuose “Norfos” prekybos centruose darbuotojai prieš krizę buvo įdarbinami už minimalų atlyginimą, bet jiems mokėdavo didelius priedus. Jei darbdavys sužino, kad darbuotojas yra profsąjungos narys, jis pirmiausia teisiškai nubraukia priedą. Joniškyje ir Kaune “Norfose” buvau įkūręs profsąjungą, tačiau prasidėjus krizei įvyko susidorojimas – 2010 m. pradžioje buvo likę keletas narių, ir tuos “paslėpiau”, kad darbdavys nežinotų, jog jie profsąjungos nariai”, – piktinasi ponas Aleksandras.

Joniškio “Norfos” darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas, buvęs “Norfos” apsaugininkas 34 metų Andrius Bitaitis patvirtino, kad įkūrus profsąjungą prasidėjo spaudimas darbuotojams, buvo nubraukti priedai, o jį patį pagal etatų mažinimą suskubo atleisti iš darbo. Tačiau A.Bitaitis nesigaili, nes tvirtina, kad pavyko šio to pasiekti: padedant Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, Darbo inspekcijai, darbuotojams pagerintos darbo sąlygos. Pasak A.Bitaičio, mėsos skyriuje darbuotojams tapo prieinamas šiltas vanduo, kolektyvas nebeverčiamas pirkti pasibaigusio galiojimo prekių.

D.Dundulis sako žinąs, kad pagrindinis darbuotojų skundas – maži atlyginimai. Jis sutinka, kad Lietuvoje apskritai atlyginimai per maži ir reikėtų juos kelti. Tačiau kartu pabrėžia, kad “Norfa” įsidiegusi vadybinę sistemą, leidžiančią pamatuoti kiekvieno darbuotojo darbo rezultatus. “Problema ta, kad skundžiasi tie žmonės, kurie labai mažai padaro. Turime paprastų sandėlio krovėjų, uždirbančių 3,5 tūkst. Lt į rankas, bet yra tą patį darbą su ta pačia technika dirbančių žmonių, kurių užmokestis – tūkstantis litų. Ką mums daryti, jei tokius reikia nuolat iš rūkyklos krapštyt?” – svarsto D.Dundulis.

Mieliausias laisvalaikis – sodyboje

Per pokalbį D.Dundulis daro ramaus ir dalykiško žmogaus įspūdį, tačiau liudininkai jį apibūdina kaip kietą derybininką, žinantį savo vertę. “Mano tėtis yra labai kietas ir, manyčiau, kažkiek tų savybių lėmė genai, bet tarybinė santvarka neleido joms atsiskleisti. Su amžiumi viskas atsiranda. Tai, ką norėdamas pasiekti 1990 m. turėdavau murkdytis savaitę, šiandien iš savo patirties galiu padaryti per 10 minučių. Bet yra skirtumas: tuo metu aš turėjau daug daugiau energijos ir daug mažiau patirties. Šiuo metu turiu daug daugiau patirties, bet energijos po truputį vis tiek mažėja”, – atskleidžia verslininkas.

Labiausiai su D.Dunduliu bendraujančius žmones žavi jo paprastumas. “Aš apie D.Dundulį geriausios nuomonės – žmogus kuklus, nesimėgauja prabanga, jam tinka tos kuklios lietuviškos verslo bitės terminas”, – susidarytą įspūdį persako D.Arlauskas.

D.Dundulio paprastumą pabrėžia ir Vilkyškių pieninės direktorius Gintaras Bertašius, sakydamas, kad “nors D.Dundulis ir neeilinis, jis kartu ir paprastas”.

Iš tiesų, D.Dundulio neišvysi gyvenimo būdo žurnalų puslapiuose besigiriančio prabangiais pirkiniais ar ekstravagantiškais pomėgiais. Paklaustas apie laisvalaikį, jis kalba kaip paprastas Lietuvos gyventojas. Pasibaigus darbo savaitei keturių vaikų tėvas nuo streso mėgsta atsipalaiduoti Molėtuose prie ežero esančioje sodyboje, kur pats ir bulves, ir svogūnus augina, ir žolę pjauna. O kai lieka laiko nuo darbų – mėgsta meškerę ežere užmesti.

“Viską darau pats, neturiu jokio aptarnaujančio personalo, – šypteli ponas Dainius. – Molėtuose šiemet iki pavasario valgėme savas bulves, bet į Vilnių net nesivežėme – neužteko. Šiemet padvigubinau daržo plotą, tai tikiuosi, kad šią žiemą jau užteks”, – ūkiškai dėsto daugiavaikis tėvas.

Kai nebūna išvažiavęs, į sodybą vyksta beveik kiekvieną savaitgalį. Sodyboje darbai paskirstyti ir vaikams, nes, jo nuomone, tai lavina darbštumo įgūdžius.

Ramūs savaitgaliai D.Dunduliui labai patrauklūs, tačiau noro parduoti verslą ir pasitraukti “į pensiją” dar nekyla, nors rimtų pirkėjų beldėsi ne vienas. “Norfos” plėtros pradžioje šį tinklą bandė įsigyti ir “Vilniaus prekyba”, tačiau pastaruoju metu potencialūs pirkėjai jau apsiprato, kad šis verslas neparduodamas.

“Kiek nuvažiavęs prie jūros Italijoje ar Ispanijoje išbūsi? Žmogus taip sukurtas, kad turi kažką daryti. Jei nieko nedarys – degraduos. Nelaikau savęs senu, kad tokio amžiaus nieko nebedirbčiau. O kam, jei pardavus verslą vėl tektų kurti kažką iš naujo? Jei manau, kad šitą sritį išmanau, kam ieškoti kažkokių nuotykių ten, kur neišmanau? Esu daręs daug eksperimentų ir supratau, jog Lietuvoje konkurencija jau tokia didelė, kad savo verslą turi iki smulkmenų išmanyti.

Pavyzdžiui, Rusijoje jiems dar nebūtina žinoti labai giliai”, – Lietuvos rinkos subtilybes aiškina vadovas.

O nenorėdamas po savęs palikti tik parduotuvių, D.Dundulis įkūrė labdaros ir paramos fondą. “Pagrindinė šio fondo įkūrimo priežastis – kad būtų palikta vertingesnių dalykų negu parduotuvės. Antra, esame nemaža Lietuvos įmonė ir turime prisidėti – tai ne noras, o prievolė. Tiesa, neatsiginame prašymų iš tų, kuriems nereikia labdaros. Tai masinis reiškinys ir tai liūdina”, – apgailestauja vienas turtingiausių Lietuvos žmonių.

"Veido" archyvas

D.Mockus: “Krizės negali savaime patikti, tačiau jos išgrynina procesą. Gali pamatyti, kas yra kas. Kai viskas gerai, tada daug kas vyksta automatiškai”

Pakilimo metais “MG Baltic” savininkas dairėsi, iš kur laukti smūgio, o šiandien susirūpinęs, kaip nepražiopsoti augimo galimybių.

Prieš trejetą metų, per patį ekonomikos pakilimą, kada optimizmas liejosi per kraštus, vos susėdus pokalbio Darius Mockus pareiškė: “Man ramesni periodai – nesakau, kad kelia susierzinimą, tačiau kelia nerimą, nes tai atrodo nenatūrali būsena. Nuolat turi būti įtampėlė.”

Šiandien tos “įtampėlės” per akis, tad vėl susėdus tame pačiame elegantiškame kabinete “Victoria” biurų pastato aukšte su vaizdu į Nerį ir idilišką Žvėryną, taip ir knieti paklausti, ar dabar verslininkas patenkintas, – juk krizė davė tokią adrenalino dozę, kad tik laikykis. Bet netenka ilgai galvoti, kaip čia pernelyg neįžeidžiant patraukti per dantį vieną turtingiausių Lietuvos žmonių, – jau trečiu sakiniu jis paaiškina, kad ekonomikos leidimosi stadija reikalauja daug daugiau proto, patyrimo. O ketvirtuoju rėžia iš peties: “Man asmeniškai labiau patinka ne kilimo periodas, o kritimas, kada reikia suvaldyti situaciją. Jis prasmingesnis ir vaisingesnis. Žinot, tos visos pergalės, labai geros situacijos svaigina, būna didelė euforija, tai apakina, numuša orientyrus, o kai ateina sunkumas, tada grūdinasi tikrasis charakteris. Tada gali pamatyti ir pamatuoti tiek žmones, tiek sistemas, pamatyti tikrąjį organizacijos tvarumą.”

Regėdamas mano išpūstas akis, verslininkas šiek tiek sušvelnina: “Krizės negali savaime patikti, tačiau jos išgrynina procesą. Gali pamatyti, kas yra kas. Kai viskas gerai, tada daug kas vyksta automatiškai.”

Kada laikas kelti burę

Keturiasdešimt šešerių koncerno “MG Baltic” prezidentas ir vienvaldis savininkas D.Mockus kaip visada žvalus, nenustygstantis vietoje. Laisvas, sportiškas, apsitempęs marškinėliais – juk penktadienis, sako, kam kaustytis į oficialią aprangą. Tik garbanoti plaukai trumpesni nei įprasta – vasara. Sakytum, beveik laisvo menininko tipas. “Aš nesu menininkas, – atremia. – Aš jaučiuosi pakankamai laisvas viduje.” Tai gal lošėjas? Juk ir vienas laisvalaikio užsiėmimų – keletas valandų bridžo kas savaitę? Ir verslas jam pirmiausia galimybė būti pačiame įvykių sūkuryje.

Dar studentas įkūrė konsultavimo kooperatyvą “Litas”, netrukus išbandė investicinio fondo galimybes – sutelkęs investicinius čekius mėgino privatizuoti “Litexpo” parodų rūmus, bet Seimui atšaukus privatizavimą liko be turto, tik su įsipareigojimais. Įsipareigojimus įvykdė, bet daugiau niekada iš žmonių pinigų nesiskolino, tai siaubinga rizika, aiškina. Tik po dešimties metų intensyvaus bėgimo prisipažįsta pirmą kartą atsigręžęs atgal. “Kai tave suka, neša, turi žiūrėti tik į priekį”, – paprastai paaiškina.

Ko niekada sako nesiėmęs – tai gamybos. Ir ateityje nežadąs ten sukti, jam ta sritis neatrodo Lietuvoje perspektyvi. (Alkoholinių gėrimų gamykla “Stumbras”, galima sakyti, nesiskaito – akcizinė gamyba pernelyg specifinė sritis.)

Nekeičia savo nuostatos nė dabar, kai po šios krizės vis garsiau pašnekama, kad gamyba yra ekonomikos stabilumo garantas. Jo įsitikinimu, tokio masto pramonės kaip sovietiniais laikais Lietuvoje niekada nebebus. Tiesa, prieš keliolika metų nupirko dabartiniame Verslo trikampyje išsimėčiusį bankrutuojantį “Viktorijos” batų fabriką, dar mėgino jį gaivinti, gamybą perkeldamas į Naująją Vilnią, bet nieko iš to neišėjo. Vienintelis fabriko prisiminimas – iškaba ant šešiolikaaukščio biurų pastato ir iki šiol spaudoje (tiesa, kaskart vis labiau periferinėje) pasirodančios publikacijos, kad D.Mockus specialiai paleido vėjais tokį puikų fabriką.

Tokia nuostata turi savo kainą: greitos paslaugos, ne pirmo būtinumo prekės, nekilnojamasis turtas, reklamos rinka buvo krizės labiausiai nuniokotos sritys. O juk koncernas ten daugiausia ir dirba. Tad ir nukentėjo ganėtinai stipriai: per krizę apyvarta smuko 20,6 proc., šimtamilijoninius pelnus pakeitė nuostoliai: 2008 m. – 33 mln., 2009 – 72 mln. Lt, tačiau baigiantis krizei 2010 m. – 40,6 mln. Lt. pelnas. Darbuotojų sumažėjo nuo 4127 2008-aisiais iki 2823 2010-aisiais, bet šiemet dešimtadaliu jau padaugėjo.

Tad šiandien itin smalsu, ko krizė išmokė. Nieko, atremia verslininkas. Jam ta krizė jau ketvirta ar penkta, tad, kaip kiekvienas verslininkas, turi išsiugdęs pavojaus jauseną: kai labai gerai, apima nerimas, kad kažko nematai, kažkur apsiskaičiavai. “Kai žaibas trenkia, pamatai, kaip viskas trapu, – vaizdingai aiškina verslininkas. – Gavau dar vieną patvirtinimą: kai viskas labai gerai, turi žiūrėti, kokios vietos yra silpnos, nes kas yra netikra, tos vietos iš karto ir pramušamos kaip kokia tarpinė.”

Bet jis nelinkęs pripažinti buvus kokių esminių klaidų – sako, tiesiog buvo pervertintos rinkos galimybės. Didžiausių smūgių ir sulaukta ten, kur labiausiai pervertinta. Tik, priešingai nei daugelis šios dienos išminčių, D.Mockus teigia, kad ta iliuzija buvo paremta realiu gyvenimu. Kad ir nekilnojamojo turto, statybų rinka: “Tai buvo realūs skaičiai, realus tiek vartotojų, tiek investuotojų tikėjimas.”

Anuomet buvo nuoširdžiai tikima susisiekiančių indų principu: kad prisijungus prie brandžios ES rinkos trisdešimties, keturiasdešimties procentų augimas yra natūralus, – juk esame vienoje sistemoje, tad turime palypėti iki bendro lygio. Deja, ištikus didelei krizei pasirodė, kad ta brandžioji rinka savo problemas sprendė pirmiausia nukarpydama pinigų srautus į mažiau išsivysčiusius regionus, ir tie patyrė itin didelį kritimą. Dabar tai visi mato, puola ieškoti kaltų, pirmiausia bankininkų, investuotojų, o po to ima dievažytis, kad daugiau taip nebebus, dabar jau pasimokėme.

D.Mockus, kaip ir dera patyrusiam žaidėjui, nedaro nei vieno, nei kito. Jis pripažįsta, kad buvo pražiopsotas momentas, kai derėjo atsitraukti, – aišku, geriausia pačiam aukščiausiam taške. Tik lyg tarp kitko priduria, kad bepigu konsultantams ar analitikams girtis: aš taip sakiau. “Jeigu jis prieš mėnesį dar prognozuoja kilimą, o po dviejų mėnesių paniškai skelbia, kad dabar ekonomika kris, ir labai smarkiai, – jam toks nuomonės pakeitimas nedaug kainuoja”, – su kartėliu sako verslininkas ir prisimena 2008 m. lapkritį surengtą bankų konferenciją, kurioje dar prognozuotas 4–5 proc. augimas 2009-aisiais. Kad jis baigėsi 16 proc. kritimu, visi žinome. Tuo tarpu drabužių pirkimo ciklas yra devyni mėnesiai, nekilnojamojo turto ciklas – bent dveji metai. Va tau ir prognozių bei verslo rizikos žirklės.

Pamatęs, kad rinka nebeveža, koncernas per dvejus metus atsikratė 240 mln. Lt skolų – tai apie 40 proc. visų įsipareigojimų. Ta proga verslininkas primena, kad valstybė eina priešingu keliu: nebegaudama pajamų, didina skolą; suprantama, valstybė, kitaip negu verslas, negali “atleisti” žmonių.

Neiškenčiu vėl negrįžęs prie to verslininką persekiojančio nerimo: galgi dabar jau ramiau – silpnosios vietos paaiškėjo, krizė išgyventa, lieka nusiteikti viltingam augimui.

Nieko panašaus, atremia verslininkas, dabar tas metas, kai turi spėti laiku pakelti burę ir pagauti augimą: “Ir vėl žiūrėti, nepamesti to momento, kai vėjas pasidarys per stiprus ir tavo burė gali tapti per didelė ir apversti laivą.”

Po poros metų pertraukos koncernas atnaujino nekilnojamojo turto projektus, plečia aprangos tinklą. Augimas, sako, nėra stulbinantis, bet tvarus ir sveikas. Jo matas: augti daugiau negu rinka, nes kitaip ką savo pridedi?

Barmenas ir jo puodeliai

D.Mockus paaiškina, kad krizę atlaikyti padėjo verslo diversifikavimas: jei būtų vien nekilnojamasis turtas ar vien apranga, kurios rinka krito apie 40 proc., būtų sunku atsilaikyti. Bet apskritai, kaip kadaise yra prisipažinęs šių eilučių autoriui, jam niekada nebuvo taip, kad va yra paskutinis litas, atėjau – raudona juoda pastačiau, ir jeigu būtų iškritę juoda, būtų viskas. “Gyvenime nesu užstatęs nei savo buto, nei savo mašinos ar dar ko nors. Net pačiais aštriausiais momentais mes savo verslą vystėm su pakankama atsarga”, – tvirtina verslininkas.

Vis dėlto mėginu suvokti: kai ištinka tokios krizės, kai vien uždarius “City” parduotuvę Gedimino prospekte Vilniuje prarandama dešimt milijonų litų – tai vos ne pusė viso “Aprangos” 2009 m. nuostolio, – turėtų kilti noras ką nors nuskalpuoti.

Koncerno prezidentas ir “Aprangos” valdybos pirmininkas sako, kad šiuo atveju neišeina ieškoti kaltų: jeigu ekonomika būtų vysčiusis kitu scenarijumi, sako, tas projektas būtų pasiteisinęs. Net jeigu kritimas būtų įvykęs ne 2008-aisiais, o kokiais 2012-aisiais, būtų kitokie rezultatai. “Kai klaidos įvyksta neišanalizavus situacijos, dėl aplaidumo arba iš savanaudiškų paskatų, tada baudimas ir visa kita yra privalomas, nes kiekviena klaida turi būti įvertinta. Šita klaida kito pobūdžio. Kai yra dešimt gerų sprendimų, viena kita, kad ir tokia brangi, klaida yra privaloma. Jų nepadaręs, nepadarysi gerų sprendimų”, – neabejoja.

Klausiamas, ar koncerne pasitaiko tokių savanaudžių, prezidentas iš karto atsiriboja nuo konkretybių, tik pabrėžia, kad išcentrinės jėgos, ypač jeigu joms toną duoda pirmasis asmuo, gali organizaciją sužlugdyti neįtikėtinu greičiu: “Tarkim, yra šimtamilijoninis objektas, kuris jau skaičiuojant nuostolingas, 60 proc. darbų sudaro subranga, nuo tų 60 mln. tu susirenki kokius 3 mln. kyšių, ir tai daro pirmas žmogus. Objektas baigiamas su minus dviem milijonais; vadovas iš subrangovų susirenka 3 mln. kyšių. Štai ir rezultatas.”

Čia ir prieiname vieną jautriausių klausimų – statybos bendrovės “Mitnija” pirkimą, po trejų metų virtusį teismo procesais ir jos buvusio savininko Antano Gurecko savižudybe. Ar ne apie tai verslininkas kalba? Tiesiai klausiamas, D.Mockus tiesiai ir atsako: kadangi yra iškeltos baudžiamosios bylos, pareikšti ieškiniai (beje, kaltinimas dėl privedimo prie savižudybės po devynių mėnesių tyrimo neseniai atmestas), jis negalįs komentuoti – tuo labiau kad našlė aktyviai komentuoja, o čia išeis, kad ir galingas koncernas įjungė žiniasklaidos mašiną… Tik tiek pasako: “Tai labai skaudi, su tragiška baigtim patirtis, kuri mums davė labai brangią, turbūt pačią brangiausią per visą istoriją pamoką, tikrai brangesnių nesam turėję, kaip “Mitnijos” pirkimas.”

Visa kita jis linkęs palikti prokuratūrai, nors per ilgą pašnekesį ne kartą purto galvą niekaip nepajėgiąs suvokti, kaip galėjo klaidingai suveikti didžiulio patikėjimo mechanizmas. Galiausiai prieina išvadą, kad čia “barmeno sindromas”: jeigu perki barą kartu su barmenu, nesitikėk, kad jis tau dirbs. Ir jau konkrečiau: koncernas turėjo aštuonis restoranus, ir tik pastatę skaitiklius sužinojo, kad barmenas parduoda ne dvidešimt, o du šimtus puodelių kavos…

Verslininko tikinimu, čia grynai turtinis ginčas, ir matyti, kad išties nemažai jam kainavęs: veide įsispaudę nuovargio ženklai, smilkiniai žilstelėję.

Klausinėju kitų verslininkų, ką jie mano apie “Mitnijos” istoriją. Visi, net ir tie, kurie ne itin mėgsta D.Mockų, gana santūrūs, tik kartkartėmis prasprūsta: čia “Status” mokykla.

Priminsime: daugiau nei prieš dešimtmetį D.Mockus kartu su liūdno atminimo Vladu Bieliausku buvo įkūrę “Status” ir partneriai” – ši bendrovė iš smulkiųjų akcininkų supirko daugiau kaip trečdalį koncerno SBA akcijų. Po ilgų ir triukšmingų teismo procesų SBA tas akcijas atsipirko.

Klausiamas apie šį epizodą, D.Mockus nemato ko gintis. Taip, sako, turėjome 50 proc. “Status” ir partneriai” akcijų, taip, sako, supirkome iš smulkiųjų akcininkų akcijas ir jie tapo didžiausiais laimėtojais. Nieko neteisėto, tik kad buvo labai liguista didžiojo akcininko reakcija. “MG Baltic” tai buvo smulkus sandoris, tad kai pamatė, kokia kyla nepasitenkinimo banga, savo dalį pardavė V.Bieliauskui. Tačiau ir šiandien D.Mockus tame sandoryje nemato nieko nedoro, tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje toks verslas egzistuoja, tik tiek, kad jį daro inteligentiški jaunuoliai baltom apykaklėm, o V.Bieliauskui buvo patogu kabinti kagėbisto uodegą.

PPP pakasynos

D.Mockus ne kartą kaltintas turįs įvairių kėslų, dažniausiai – kad norįs nusigriebti kokį monopolinį infrastruktūros gabalą. Jeigu būtų norėjęs, sako, per tuos dvidešimt metų tikrai ką nors būtų įsigijęs – puikiai supranta, kokie ekonomiškai patrauklūs monopoliniai verslai. Tačiau lygiai taip pat supranta ir emocinę už juos mokamą kainą – būti visų nekenčiamam, ir tas garantuotos rinkos mokestis jam neatrodo patrauklus. “Mes visą gyvenimą konkuravome atviroje rinkoje, – dėsto verslininkas. – Niekada neturėjome monopolinių verslų, kasdien kovėmės dėl kliento, kasdien tikrinome savo pajėgumus. Mūsų tokia verslo praktika.”

Jam apskritai slogus tas visuotinis susipriešinimas. Prasitaria dar stipriau: “Tai man šlykštu. Pažiūrėkit: politikų nekenčia visi; verslininkų nekenčia visi; žurnalistų nekenčia visi. Išlaikytinių nekenčia tie, kurie moka mokesčius, pensininkai gauna mažas pensijas… Ir tas neapykantos ratas sukasi tarp visų socialinių grupių.”

Būtent dėl to – kad bus didelis visuomenės susipriešinimas – prieš trejus metus, kai buvo gimdomas dabar jau miręs trigalvis slibinas “Leo LT”, išplatino erdvius skelbimus su antikos išminčių citatomis. Platono: “Tobula valstybė yra išmintinga, narsi, nuosaiki ir teisinga…” Ir Horacijaus: “Viskam yra saikas…” Tais skelbimais D.Mockus sakėsi norėjęs iš anksto pareikšti savo poziciją, nes “tokio masto neteisingumas visuomenėje gilina tam tikrus procesus, už kuriuos po to reikės atsakyti mums visiems”.

Šiandien trigalvis miręs, užtat Lietuvos pašonėje, Kaliningrade ir Baltarusijoje, statomos atominės elektrinės. Kaip dabar, klausiu verslininko, su tuo teisingumu? O jis: “Atkreipkit dėmesį, kad po AE projekto nė vieno PPP projekto nebuvo.” (PPP – “Public Privat Partnership”, lietuviškai “privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimas”.)

Štai ir rezultatas: dar didesnis nepasitikėjimas, įtarumas, valstybės ir verslo, visuomenės ir verslo susipriešinimas. “Jeigu geriausi verslininkai neturi pasitikėjimo, tai visiems kitiems nėra ten ko galvos kišti”, – liūdnai konstatuoja D.Mockus. – Dabar verslininkai negalės kurį laiką nieko pasiūlyti. Tai visai ekonomikai, visai visuomenei žala – tas didelis nepasitikėjimas.”

O blogiausia, kad ir politikai dabar įgudo girtis kuo? – kad jie nieko neturi, kad pajamų deklaracijoje nulis. “Žmogus, kuris nieko neturi, kitaip tariant, žmogus, nesugebantis pasirūpinti savimi ir šeima, – na kaip jis gali pasirūpinti visuomene? – rodos, labai paprastai klausia D.Mockus. Paprastai ir atsako: – Aš netikiu tokiais dalykais.”

Tokios tendencijos tikrai neskatina visuomenės kūrybingumo, veržlumo. Šiandien matyti, kad verslininkai vėl darosi uždaresni, vengia pasakoti apie savo siekius, svajones. O juk į ką būsimiems lyderiams orientuotis – negi į tuos, kuriems nesiseka ar, dar blogiau, kurie nieko nenori?

BFL

B.Lubys siūlo lažintis iš milijono, kad suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje iki 2014 m. pastatytas nebus

“Achemos grupės” prezidentui skaudu, kad užsienyje laukiami išskėstomis rankomis verslininkai savo šalyje ūdijami.

Ko gero, reikia būti žemaičiu, kad iš karto suvoktum, kada Bronislovas Lubys juokauja, o kada kalba rimtai. Šneka, rodos, dalykiškai, ir staiga imi jausti, kad ta jo kalba su dvigubu dugnu, – išduoda žybsinčios akys ir ryškesnė žemaitiška tarsena.

Filosofuoja apie žmogaus gyvenimo laikinumą, kad visų laukia tas pats, ar tu būtum eilinis valkata, ar prezidentas, “tiktai triūbos ilgesnės”. Netgi į amžinybę taikančios imperijos laikinos – ima vardyti žinomiausias pasaulio imperijas. Staiga kažkodėl peršoka prie šumerų, seniausios Mesopotamijos civilizacijos. “Teko pasidomėti, kas tie šumerai”, – sako.

Ko gi taip susidomėjo šumerais, klausiu. “Nooo, klausykit, – žemaitiškai nutęsia B.Lubys, – tamsta nesiklausėt vieno iš Seimo pirmininkų, kuris pasakė, kad jo partija vadovaujasi šumerų ideologija ir Dešimčia Dievo įsakymų. Aš, savo didžiam neišsilavinimui, nežinojau, kokia šumerų ideologija.” Dešimt Dievo įsakymų žinojęs, bet šumerų ideologijos – ne. Tai ir nusprendęs pasidomėti. “Nueisiu pas Seimo pirmininką, jis pradės kalbėti apie šumerus, o aš nė bum bum, – rimtu veidu dėsto. – Tai reikia pasiruošti.”

Taip ir vyniojasi pašnekesys – rimtai, protarpiais pajuokaujant, tik jauti, kad tas specifiškas žemaitiškas humoras pasitelkiamas dažniausiai tada, kai labiausiai pykstama.

Įsikinkęs savo noru

Septyniasdešimt trečiuosius baigiantis B.Lubys stebėtinai gyvas, energingas. Ir užsiėmęs – per tas trejetą savaičių, kol derinome susitikimo laiką, apkeliavo vos ne pusę pasaulio. Ne kaip turistas, o kaip verslininkas, pramonininkų atstovas. Neretai būna, kad rytą parskrenda, o vakare vėl išskrenda. Kartais su žmona tik rašteliais pabendrauja.

Toks dinamiškas gyvenimas, sako, niekas neklausia, sunku ar nesunku. Mama klausia: vaikeli, ar tau ne per sunku nuravėti vieną ežią? Gal pusę nuravėk. Gyvenimas neklausia. “Jeigu esi pakinkytas, tai ir vežk. Jeigu nebegali, sakyk – viskas, nebegaliu”, – tai jokiu būdu ne skundas – vos ištaręs “pakinkytas”, tuoj pat patikslina pats pasikinkęs. Jei nori, gali išsikinkyti, važiuot atostogauti, grįžęs ką pagirt, ką išbart – ir vėl atostogų. Bet atrodo, kad toks scenarijus verslininkui neįsivaizduojamas, nes pasakęs apie keturių savaičių atostogas nejučia pasitaiso: “na, tris savaites”, tarsi ilsėtis visą mėnesį būtų neįsivaizduojama.

Nuo keturiolikos metų vasaromis dirbo plytinėje – reikėjo užsidirbti duoną, nes tėvas, turėjęs parduotuvę Plungėje, tuoj po karo dešimčiai metų buvo ištremtas į Sibirą. Sakoma, kad tai, kas įrėžta vaiko atmintyje, išlieka visam gyvenimui. Ar ne iš čia tas dirglumas dėl verslą supančiojusios moralinio klimato: per poros valandų pokalbį vienas turtingiausių Lietuvos žmonių keletą kartų grįžta prie esminės Konstitucijos nuostatos, kad Lietuvos ūkis remiasi privačia nuosavybe. Rodos, kiek jau praėjo laiko, kai konservatoriai prieš 1996 m. rinkimus pasirašė memorandumą su Pramonininkų konfederacija, nuo tada niekas rimčiau nebesikėsino peržiūrėti privatizavimo rezultatų. Bet vis dar gajus požiūris į verslininkus kaip į vagis, “vos ne banditus” B.Lubį stipriai žeidžia. Jo nuomone, čia ne visuomenės bėda, o infantilių politikų populizmas – atimti ir padalyti. Jei jau taip, ironizuoja, susodinkim verslininkus į Lukiškes, o jei neišeina – keiskim Konstituciją, padarykim kaip kaimyninėje Baltarusijoje, kurioje visi bent kiek stambesni objektai tebėra valstybiniai. Ir nieko daug nekomentuodamas priduria Gardine išsikeitęs du šimtus dolerių ir mikliai tapęs milijonieriumi.

Galima tarti, kad tai savotiškas mokestis už turtą – neatimama neturinčiojo teisė niekinti turintįjį. Betgi čia slypi gerokai rimtesnė dilema: jeigu moralinis klimatas nepalankus verslui, kodėl turėtume tikėtis, kad verslas žūtbūt stengsis čia išsilaikyti? Šiandien jau visa burna šnekama apie žmonių emigraciją, bet kol kas nenorima pripažinti, kad lygiai taip pat ir verslas gali emigruoti. Gal dar lengviau – pinigai visur laukiami. B.Lubys rodo Belgijos karališkosios šeimos nuotrauką ant sienos, pusiau juokais pasigiria gavęs iš karaliaus rankų dvi gražias sidabrines taures – už tai, kad “Achemos grupė” yra didžiausia Lietuvos investuotoja Belgijoje. “Noriu pasakyti, – jau rimtai priduria, – kad, be tos nuotraukos, be dviejų taurių, iš Belgijos karaliaus gavau ordiną ir didelį kvietimą kiek tiktai norim ir galim investuoti Belgijoje.”

Klausiamas, ar čia nėra šiokio tokio grasinimo: jeigu mūsų nemylite, išeisim kitur, verslininkas sako: “Čia kaip šeimoj: jeigu tamstos nemyli, susiieškosi ką nors šone. Jeigu tave ūdys visą laiką… Jeigu tu valkata ir banditas, tai gal reikia išvažiuoti kitur, kur tau ordinus kabins.” Vis dėlto tuoj pat priduria neketinantis bėgti – pirmiausia dėl amžiaus, taip pat ir dėl vidinių nuostatų: jo nuomone, žmogus turi gyventi savo krašte. Geriausia, kad čia ir verslą plėtotų. Tokia nuostata lėmė, kad kompanija augo ir skaidėsi čia pat, Lietuvoje, – nors šiandien vis dažniau pagalvoja, kad naujas investicijas verčiau planuoti kitose šalyse.

Kaip čia neprisiminsi buvusios Danijos ambasadorės minties, kad jos niekas nepagirs už tai, kiek danų verslininkų atvedė į Lietuvą; va jei atvestų kokį lietuvių verslininką į Daniją, tada pagirtų… Pas mus tebevyrauja priešingas įsitikinimas: kad visi tik ir veržiasi į gražiąją Lietuvėlę su savo pinigais ir kėslais.

Kiek kainuoja Lubio tramdymas

Per krizę “Achemos grupė” stipriai nukraujavo. Apyvarta krito nuo 5 mlrd. Lt 2008-aisiais iki 2,752 mlrd. Lt. 2010-aisiais, tik krovos kompanija KLASCO nemažino apsukų. Darbuotojų atitinkamai sumažėjo nuo 6416 iki 5485. Būta ir didesnių praradimų: teko už vieną litą parduoti spaustuvę “Aušra”, dabar restruktūrizuojama autotransporto įmonė “Achemarida”. Vis dėlto grupė išliko pelninga, net ir sunkiausiais 2009-aisiais uždirbta 6,8 mln. Lt. ikimokestinio pelno. To pasiekta diversifikavus koncerno veiklą. Pavyzdžiui, didžiausia koncerno įmonė “Achema” pernai nė cento neįnešė į bendrą katilą, net pati turėjo būti remiama.

Neiškenčiu neįgylęs, kad kiek domiuosi verslu, tiek girdžiu pranašystes, esą “Achema” užsilenks. Ir kažkodėl vis duodamas trejų metų laikotarpis; kai jis praeina, nustatomas naujas.

B.Lubys sako, kad net kai kurie premjerai jam tokias pranašystes yra dėstę. O “Achema” nuo privatizavimo 1994-aisiais padvigubino savo pajėgumus ir visai nesirengia mirti. Pernai stovėjusi beveik keturis mėnesius, šią vasarą dirba visa galia, tik rugpjūtį dirbs puse pajėgumo, bet ne dėl blogos rinkos, o dėl ypatingos dujų kainos Lietuvai, kaip pabrėžia B.Lubys. Pasak jo, vien šį pusmetį Lietuva Rusijos dujų monopolininkui “Gazprom” permokės 400 mln. Lt, o įskaitant VIAP (viešuosius interesus atitinkančios paslaugos mokestis), kurio dalis tenka ir, pavyzdžiui, “Gazpromo” valdomai Kauno termofikacinei elektrinei, – kokius 600 milijonų.

Dujų kaina – tema, kuria B.Lubys gali daug ir piktai kalbėti. Ir tai suprantama – nuo to nemažai priklauso “Achemos” veiklos rezultatai. Kita vertus, savo nuomonę jis yra daug kartų viešai išdėstęs, būta ir įvairaus pavidalo atkirčių, tad prie to nebesinorėtų sustoti. Kaip ir prie suskystintų dujų terminalo, kurį statant “Achema” norėjo dalyvauti.

Bet vos prakalbus apie terminalo statymo peripetijas B.Lubys nustebina. “Niekaip nesuprantu, kodėl aš esu gerietis. – Čia apie sumanymą statyti terminalą dalyvaujant “Achemai”, dėl kurio prokuratūra atlieka tyrimą. – Niekada neslėpiau ir dabar tamstai kalbu: taip, aš sutariau su ministru pirmininku Gediminu Kirkilu ir ūkio ministru ponu Navicku ir niekaip nesuprantu, kuo juridinio skyriaus vedėja ar dar kas kalti? Jie vykdė savo viršininkų nurodymą.”

Ir apskritai, klausia jis, kokia galėjo būti valstybei grėsmė, jei “Achema” būtų turėjusi 20 proc. terminalo akcijų. Kaip valstybė galėjo panaikinti įkurtą bendrovę, taip būtų galėjusi ir terminalą valdyti. Tuo labiau kad pats terminalas savaime nėra pelno centras, tai tik galimybė šiek tiek sumažinti įtampą derantis dėl dujų kainos, jo atsipirkimas geriausiu atveju dešimt metų.

Paklaustas, ar terminalas atsiras, kaip žadama, 2014 metais, verslininkas pašoka ir pasiūlo lažintis iš milijono dolerių, kad ne, – “vienas su dešimt, galite taip ir parašyti”. Nesiryžau, taip prarasdamas galimybę išlošti milijoną.

Verslininkas įsitikinęs, kad terminalas, gal ir ne vienas, bus, taip pat neabejoja, kad “Achema” šitam versle dalyvaus – jei ne Lietuvoje, tai kur nors kitur.

Nekilnojamojo turto bendrovės “Eika” savininkas Robertas Dargis su B.Lubiu darbuojasi jau šešetą metų – kartu nupirko bendrovę “Klaipėdos laivų remontas”. Kai ėmėsi bendro verslo, būta, sako, pagąsdinimų, kad tave, palyginti mažą, “išdurs”. “Neišdūrė” – kaip sutaria, taip ir vyksta. Mūsų bėda, pasak R.Dargio, kad skiriam tik dvi spalvas: juoda – balta. B.Lubys dar prieš penketą metų jautė, kad suskystintų dujų terminalas Lietuvai gyvybiškai reikalingas. Jo interesas aiškus – iš trijų milijardų kubinių metrų Lietuvai patiekiamų dujų milijardą suvartoja “Achema”. Bet ar tai kertasi su Lietuvos interesu? Juk ten dirba Lietuvos žmonės, moka mokesčius ir t.t. O neturėdama dujų tiekimo alternatyvos Lietuva kasmet praranda po milijardą litų. “Tiek mums kainuoja Lubio tvarkymas, – liūdnai ironizuoja verslininkas. – Tą kainą mokame už nesupratimą.”

Lobistas Lubys

Apie B.Lubį kalbama kaip apie įtakingiausią Lietuvos lobistą – jo rankose ne vien 60 proc. vieno didžiausių šalies koncernų akcijų, nuo 1993 m. jis ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas. Klausiamas apie savo įtaką valdžiai, B.Lubys pasitelkia pavyzdį iš ką tik Kijeve vykusios verslo konferencijos – ten sako sužinojęs, kad Kinijoje gamyba šį pusmetį augo 13,8 proc., be to, valstybė kinų eksportuotojams kompensuoja elektros energijos, transporto išlaidas. Va čia tai lobizmas, Lietuvos pramonininkai kartu su visos Europos verslininkais tik žiūri, kaip gintis nuo kinų.

Verslui, sako, svarbiausia paprastos, aiškios ir logiškos taisyklės. O kai imami painioti iždo reikalai su moralinėm kategorijom, išeina kaip su tuo tarnybinių automobilių apmokestinimu: aiškinkis, kur važiuoji, kodėl važiuoji, ar tu prie ežero sprendi verslo reikalus, ar šiaip poilsiauji. Ši ekonominė smulkmena B.Lubiui gerai atspindi verslo ir valdžios santykių esmę. Estai, pasa jo, padarė paprastai ir aiškiai: turi tarnybinę mašiną – pagal galingumą ir mokėk. Buvo laikas, kai lietuvių verslininkai puikavosi prieš estus, nes pas mus tokio mokesčio iš viso nebuvo; užtat dabar ne tik mokestis yra, bet ir didžiulė painiava, reikalaujanti minios tikrintojų, beveik moralinės policijos.

Jį taip pat erzina skirtingos sąlygos Lietuvos ir užsienio investuotojams. “Barclays” ir panašių kompanijų atėjimas būtų sveikintinas, sako, jei jie ateitų lygiom sąlygom, o ne pagal kažkokias išimtis. B.Lubio įsitikinimu, tokiom sąlygom pagal investicijas estų nepavysime, “tai parodomieji atėjimai, nieko daugiau”. Gerai, jog atėjo, pakartoja, bet jeigu būtų atėję pagal bendrą formulę, kad Lietuvoje geros sąlygos verslui, va dėl ko pasirinkom Lietuvą, – tada abiem rankom reikėtų ploti. “Taip negali būti, kad savo krašte neturėtum lygių teisių”, – apibendrina verslininkas.

B.Lubys nuo seno garsėja kaip vienodai remiantis visas partijas. Lygiai vienodai visoms negaili ir kritikos. Dabar jam užkliūva besitaikančių grįžti į valdžią socialdemokratų idėja taikyti progresinius mokesčius nuo 4100 Lt atlyginimo. Jei toks įstatymas bus priimtas, ironizuoja, “galiu tik pasidžiaugti, kad mūsų koncerno didžiųjų įmonių darbininkai taps labai turtingais žmonėmis”. KLASCO pagrindinės grupės darbininkų atlyginimas yra nuo 3800 iki 4200 Lt, “Achemos” pagrindinės grupės darbininkų – nuo 3200 iki 3800 Lt, o tai pernai metų duomenys, kai “Achema” stovėjo beveik keturis mėnesius, šiemet skaičiai bus dar geresni. “Aš kalbu būtent apie darbininkus, – pabrėžia verslininkas. – Tai išeina, kad pas mus didžioji dalis darbininkų yra turtuoliai?”

“Man Lietuva – Plungė”

Pats B.Lubys dirbtinai nesikuklina. Paklaustas apie namą Vilniuje, Žvėryne, prie kurio kažkokia bendrovė pasišovė vesti ekskursijas, pirmiausia perklausia, gal aš nepriskiriąs jo prie skurdžių. Dar ir Palangoj turįs namą. O į Vilnių sakosi persikraustęs, nes gyvenant Jonavoje apibėgti valdininkus užtrunka per daug laiko. Iš Žvėryno – dešimt minučių pas vieną, dešimt pas kitą…

Klausiamas, ar daug tenka apibėgti, atsako: “Ačiū Dievui, dabar dalis bijo priimti verslininkus pokalbio, tai mažiau.” Čia turiu prisipažinti, kad net būdamas žemaitis nebesugebu išgliaudyti viso ironijos gylio…

O dėl anų ekskursijų, sako, kol kas nepasitaikė susitikti, matyt, grįžtąs pernelyg vėlai. Kas nori – žiūri, kas nori – fotografuoja, nieko ten ypatingo. Tik kartais pasiaiškina su specialiosiomis tarnybomis, nes gali fotografuoti ir banditai, kuriems rūpi, kokie žmonės ir kada namuose vaikšto.

Ir priduria nusipirkęs knygą “Lietuvos dvarai”, radęs ten gražių, puikiai restauruotų statinių, bet, gaila, neradęs Lubio pavardės, – čia ironija daugiau negu akivaizdi.

Užtat kai prabyla apie trylikametę dukrą, ironijos nebereikia. Akys sušyla, kai prisipažįsta neseniai Druskininkuose prie šachmatų lentos jai pralošęs 4:2.

Bet veltui tikėsiesi, kad ta šiluma virs gausiais žodžiais apie asmeninį gyvenimą. Būna, sako, ir laisvalaikis, kai nešnekama apie jokius verslus nei politiką, ir vyno taurė su draugais, bet privatus gyvenimas per daug brangus, kad dar su kuo nors juo dalytumeisi.

Užtat mielai dalijasi mintimis apie Plungiškių draugiją, jau kelinti metai Plungėje rengiamą Mykolo Oginskio festivalį, leidžiamas knygas apie įžymius to krašto žmones.

Jau anksčiau esu girdėjęs gerų žodžių apie B.Lubio paramą savam kraštui. “Man Lietuva yra Plungė. Tėviškė ir tėvynė man tas pats”, – deklaruoja verslininkas. Tai visai ne savo kiemo patriotizmas – B.Lubiui ne vis vien, kas vyksta Lietuvoje. Tik prašnekinti tokiomis temomis nelengva – užvedus kalbą apie patriotizmą, tarsi vengdamas skambių žodžių prisidengia ironija: visi mes patriotai, sako, tik nuo 1990-ųjų aiškinamės, kuris didesnis…

Apie gimtinės, Klaipėdos universiteto, kurio tarybos nariu vėl išrinktas, reikalus jam kalbėti lengviau. O kai ima pasakoti apie Brėvikių dvarelyje gimusius Nepriklausomybės akto signatarą Stanislovą Narutavičių (apie jį knyga rengiama) ir jo brolį, pirmąjį Lenkijos prezidentą Gabrielių Narutavičių (žadama parengti), galutinai įsitikini, kad ir mūsų verslininkams vis labiau rūpi istorinė atmintis.

Tokiame kontekste visai kitą prasmę įgauna ir B.Lubio žodžiai, kad kompanija turi gyventi ilgiau negu žmogus. Jis jau svarsto, kad gal anūkas, dukters iš pirmosios santuokos sūnus, baigęs mokslus Anglijoje ir grįžęs į Lietuvą (dirba KLASCO, bet, pasak verslininko, dar per jaunas, kad jo pavardė būtų minima), po kokio dešimtmečio galėtų užimti jo vietą.

Šitaip kuriamos naujosios Lietuvos verslo ir kultūros tradicijos.

"Veido" archyvas

Golfas – didžiausias N.Numavičiaus pomėgis. Atvykęs į golfo aikštyną jis vengia bet kokių kalbų apie verslą

Koks jis, turtingiausias Lietuvos žmogus Nerijus Numavičius? “Veidas” pamėgino iš arčiau pažvelgti į vieną neviešiausių šalies verslininkų ir bent truputį praskleisti jį dengiantį paslapties šydą.

Rašyti apie 44-erių metų Nerijų Numavičių, pagrindinį “Vilniaus prekybos” (VP) akcininką ir turtingiausią lietuvį, nėra lengva užduotis. Nuolatos teko girdėti žodžius “nekomentuosiu”, “nenoriu kalbėti”, “neturiu ką pasakyti”. Tylos siena nuo pat pradžių atsitvėrė tiek pats N.Numavičius, beveik neduodantis interviu, tiek dauguma mūsų kalbinamų esamų ir buvusių VP grupės akcininkų, verslininkų, partnerių ar kitų didžiausios Baltijos šalyse mažmeninės prekybos imperijos kūrėjo aplinkos žmonių.

“Mes rinkoje dirbame ir konkuruojame, todėl geriau tegul mus ir vertina kritikai, o ne mes patys vienas kitą. Manau, man neetiška būtų vertinti ir sakyti nuomonę (kad ir kaip to norėčiau) apie bet kurį verslininką, tuo labiau apie verslo lyderį Lietuvoje”, – dalykiškai savo sprendimą nekalbėti apie N.Numavičių komentavo koncerno “MG Baltic” prezidentas Darius Mockus.

Kas tai? Baimė? Nenoras gadinti santykių su verslo milžinu? Turbūt ir viena, ir kita. Regis, pats N.Numavičius diktuoja tokias žaidimo taisykles. Visi VP grupėje žino jo požiūrį į viešumą, ypač kai kalbama apie asmeninius dalykus. Todėl nieko nuostabaus, kad N.Numavičius VP grupėje visada buvo tas žmogus, kuris tyliai sau strateguoja, o kalba kiti – vienu metu tai buvo tuometis viceprezidentas, dabar į užsienį pasitraukęs grupės akcininkas Žilvinas Marcinkevičius, ar grupės veidu ilgą laiką vadintas “NDX energijos” valdybos pirmininkas Ignas Staškevičius, tačiau dabar, kai suskilusį VP dešimtuką krečia esminės permainos, viešumo nuotrupos šioje grupėje dar labiau sumenko.

N.Numavičius visus reikalus linkęs spręsti tyliai. Tai buvo akivaizdu ir tuomet, kai jis greitai ir be jokio triukšmo 2008 m. pabaigoje išsiskyrė su žmona ir savo dviejų atžalų motina Lina Numavičiene (skyrybas paspartino tarp sutuoktinių sudaryta vedybų sutartis). Tai matyti ir dabar, kai prieš kelis mėnesius ėmė aiškėti, kad N.Numavičius siekia sutelkti ir išlaikyti didžiąją “Vilniaus prekybos” kapitalo dalį savo rankose – Konkurencijos taryba šių metų pradžioje davė sutikimą N.Numavičiui tiesiogiai ir netiesiogiai įsigyti iki 73 proc. “Vilniaus prekybos” ir kitų grupės įmonių akcijų. Bet ir vėl, įmonių grupėje bręstant esminiams pokyčiams, šia tema – jokių komentarų.

Taigi koks jis, turtingiausias lietuvis N.Numavičius? Žinoma, geriausiai į šį klausimą atsakytų patys artimiausi šio verslininko žmonės. Vis dėlto mes pabandėme iš daugybės mažų detalių sudėlioti N.Numavičiaus asmenybės portretą.

Lyderis nuo pat vaikystės

Nukeliaukime trumpam į provinciją – Šilagalio gyvenvietę visai prie pat Panevėžio. Tai nedidelė gyvenvietė, turinti apie 650 gyventojų, keliolika stiprių ūkininkų, kultūros centrą, biblioteką ir vieną maisto prekių krautuvę. “Gaila, ne “Maksimą”. N.Numavičius mums jos dar nepastatė”, – pusiau rimtai, pusiau juokais išsitarė kalbinti šilagališkiai.

Vienas Lietuvos verslo fenomenu vadinamos “Vilniaus prekybos” kūrėjų užaugo čia, provincijoje, – gyvenvietėje, kurioje nėra net mokyklos. Nors N.Numavičius gimė Šilalėje, jis dar buvo vaikas, kai jo šeima pardavė visą turėtą turtą ir persikėlė į Šilagalį.

Panevėžio r. Velžio seniūnijos vyr. socialinė darbuotoja Genovaitė Stasevičienė gerai pažinojo Numavičių šeimą. Ji tuo metu dirbo “Aušros” kolūkyje, buvo išrinkta profsąjungos pirmininke, kai į Šilagalį iš Žemaitijos ieškoti darbo atvyko N.Numavičiaus tėvas Vladislovas Numavičius. Kelionė buvo sėkminga: jam pasiūlyta vairuotojo vieta kolūkyje. “Netrukus jis čia atsivežė šeimą”, – prisimena G.Stasevičienė.

Numavičius ji mini geru žodžiu: tai buvo tvarkinga, religinga ir darbšti šeima, vaikai gerai išauklėti, darbštūs, gerai mokėsi. Mama Irena Numavičienė, buvusi mokytoja, jau nedirbo – rūpinosi namais ir vaikais. “Kiek Dievas jiems davė vaikų, tiek ir augino. Kiek prisimenu, iš viso jie susilaukė devynių atžalų. Nerijus buvo vyriausias”, – pasakoja G.Stasevičienė.

“Malačius” buvo vaikas, – apie N.Numavičių vaikystėje kalbėjo Velžio seniūnas Alfonsas Bakšys. – Ir tėvas buvo geras, malonus žmogus.”

Panevėžio “Žemynos” vidurinės mokyklos, kurią baigė N.Numavičius, direktorius Romualdas Grilauskas, direktoriavęs ir anuomet, kai čia mokėsi būsimas turtingiausias lietuvis, teigia, kad dėl jo nebuvę jokių rūpesčių. Kiek atmena, Nerijus buvo stropus mokinys, jokių pokštų nei šunybių, dėl kurių būtų tekę aiškintis pas mokyklos direktorių, nėra iškrėtęs. Šioje mokykloje mokėsi ir kiti N.Numavičiaus broliai bei seserys.

Mums pavyko pakalbinti ir N.Numavičiaus vaikystės draugą Vidmantą Kisielį – anuomet jie būdavo neišskiriami.

V.Kisielis, priešingai nei garsus jo vaikystės bičiulis, nepasuko į verslą: pastaruoju metu jis dirbo kasininku-inkasatoriumi UAB “Trakų paslaugos”, kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys dalyvavo šiųmečiuose savivaldybių rinkimuose, tačiau mandato negavo.

“Ne visi gali būti verslininkais, ypač – gerais, – nesikremta V.Kisielis ir priduria, kad N.Numavičius jau vaikystėje buvo aiškus lyderis. – Jau tada žinojau, kad jis daug pasieks. Tai buvo matyti jau nuo tų laikų, kai jis dar žaidė smėlio dėžėje. Kodėl? Ko Nerijus užsibrėždavo, visada pasiekdavo. Pavyzdžiui, ta kiemo futbolo komanda, kurioje jis žaisdavo, dažniausiai laimėdavo. Todėl visi norėjo būti su juo vienoje komandoje.”

N.Numavičiaus vaikystės draugas sako ir dabar palaikantis ryšius su buvusiu draugu bei jo seserimis. Pasak jo, N.Numavičius, tapęs garsus ir turtingas, nenusigręžė nuo senų draugų – ištikus bėdai niekuomet neatsisako padėti.

Buvę N.Numavičiaus dėstytojai Vilniaus universiteto Medicinos fakultete verslininką taip pat prisimena kaip paprastą, nė karto nebandžiusį pasinaudoti savo įtaka ar pinigais. “Man net buvo keista, kad jis taip rimtai žiūri į savo mokslus, – prisimena vaikų ir paauglių sveikatos saugą N.Numavičiui dėsčiusi doc. Genė Šurkienė. – Pamenu, jis pas mane atvykdavo į užsiėmimus vakarais, pagal nustatytą laisvą grafiką. Vieną tokį vakarą buvo labai šalta, pustė, o aš sėdžiu universitete ir galvoju, kad tikriausiai jis neatvažiuos. Bet staiga – telefono skambutis: N.Numavičius atsiprašo, kad vėluoja, nes įstrigo spūstyje, bet tikrai atvažiuos. Tada pagalvojau, kad mano “dieniokai” studentai tiesiog ima ir nepasirodo neįspėję, o čia žmogus juk ir vyresnis, ir padėtį turintis. Be to, stebėjausi, kad jam buvo nuoširdžiai įdomu mokytis, net tokį dalyką, kaip higienos norma, jis labai susidomėjęs studijavo, sakė, kad žinios pravers jo versle.”

VU Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto direktorius prof. Rimantas Stukas prisimena, kad iš verslo atėjęs N.Numavičius (po padarytos pertraukos medicinos studijose jis grįžo studijuoti visuomenės sveikatos bakalauro studijų programos) išsiskyrė iš kitų studentų, nes dėstomas teorines žinias iš karto susiedavo su praktika. Kita vertus, R.Stukas sako, kad būdamas tarp studentų N.Numavičius ir pats elgdavosi kaip paprastas studentas: nieko nežinodamas nebūtum įtaręs, kad jis – svarbi verslo figūra.

Ramaus būdo, nemėgstantis išsišokti ir demonstruoti savo piniginės turinio, netgi taupus. Puikus strategas ir vadybininkas, gebantis permatyti žmones kiaurai. Taip N.Numavičių apibūdina verslo partneriai, bičiuliai ir jo didžiausios aistros – golfo bendraminčiai.

“Bendraudamas su juo nepasakysi, kad jis milijardierius”, – teigia Europos centro golfo klubo, kurio narystė metams atsieina 2500 Lt, vadovas Vygintas Jarašūnas.

N.Numavičius yra kelių Vilniaus golfo klubų narys ir puikus žaidėjas. Pasiėmęs kartu vaikus, golfo lazdų rinkinį, N.Numavičius vyksta žaisti golfo keletą kartų per savaitę. Dažniausiai į treniruotes jį lydi anaiptol ne apsaugininkai, o pirmagimis sūnus Nikodemas, savo amžiaus grupėje jau tapęs Lietuvos čempionu. Verslininkas yra sakęs, kad golfas jam geriau nei kas nors kitas padeda atsipalaiduoti. Norėdamas išvalyti mintis, N.Numavičius neretai treniruojasi ir savo darbo kabinete, mat įsirengė čia golfo imitatorių.

Beje, verslininko draugai ir kolegos žino, kad golfo lauke verslo idėjų su N.Numavičiumi geriau neaptarinėti: jis nubrėžė griežtą ribą tarp darbo ir laisvalaikio. “Golfo lauke jis ieško ramybės, o ne verslo santykių”, – sako jau kelerius metus golfo aikštyne su N.Numavičiumi susitinkantis Aurelijus Rusteika, įmonės “Topo grupė” valdybos pirmininkas.

Kokių klaidų sau neatleidžia N.Numavičius

Giedrius Oliškevičius, rinkodaros bendrovės BSMS (“Baltic Sales Marketing Service”) gen. direktorius, prisipažįsta prieš porą savaičių susitikęs N.Numavičių golfo turnyre norėjo pakviesti dalykinių pietų, tačiau tąkart neišdrįso trukdyti.

“Registruojantis man dingtelėjo mintis, kad būtų puiku pakviesti jį pietų ir išgirsti jo požiūrį į verslą. Tai juk labai įdomu. Manau, VP grupė Lietuvos versle yra pavyzdžių pavyzdys. Jų sėkmę lėmė garsusis VP dešimtukas, protų koncentracija – tai juos ir išskyrė iš kitų prekybos tinklų, nes juk “Iki” žydėjo tol, kol prie jos vairo stovėjo broliai Ortizai, “Rimi” savininkai draskėsi tarpusavyje, o “Norfa” yra vieno žmogaus verslas. Taip, jie dideli ir tuo naudojasi, bet juk “Vilniaus prekybos” akcininkai nelaimėjo loterijoje, o iki šito lygio patys užaugo”, – svarsto G.Oliškevičius.

Kalbėdamasis su N.Numavičiaus aplinkos verslininkais bei kitais grupės akcininkais negali nepastebėti, kad daugelis apie jį atsiliepia kaip apie autoritetą, sugebėjusį pelnyti ne tik savo partnerių, bet ir paprastų valdinių pagarbą. Kaip sako “Omnitel” prezidentas Antanas Zabulis, gebėjimas taip ilgai išlaikyti tokią ambicingą komandą yra pagrindinis N.Numavičiaus, kaip vadybininko, bruožas. “O pagarba versle neįsivaizduojama be pažadų laikymosi, – tęsia A.Zabulis.

– N.Numavičius nežarsto daug pažadų, bet jei pasako, kad padarys, gali tuo būti tikras šimtu procentų. Kita svarbi vadovo savybė, būdinga ir N.Numavičiui, tai nedaryti darbo už pavaldinius. Jis kelia tikslus, kas turi būti atlikta, bet nenurodo, kaip tą padaryti, – leidžia darbuotojui spręsti pačiam, bet sykiu reikalauja rezultato.”

Kalbėdamas apie “Vilniaus prekybos” fenomeną “Omnitel” vadovas pabrėžė šios grupės gebėjimą matyti daugiau ir veikti greičiau už kitus. Taip pat – per keliolika metų išlaikyti vieną pagrindinę verslo kryptį.

Be abejo, visi daro klaidų, o N.Numavičius, kad ir koks gabus vadybininkas būtų, – ne išimtis. Jei ne didžiausia jo verslo klaida vadinamas nuokrypis į energetikos sektorių ir nacionalinio investuotojo “Leo LT” formavimas, galimas daiktas, VP dešimtukas nebūtų pradėjęs byrėti. Būtent “Leo LT” įžiebė nesantaiką tarp VP grupės akcininkų ir ėmė retinti jų gretas. Kas dėl to buvo kaltas? Godumas? O gal tai tik nevykęs bandymas siekti dar didesnio dominavimo rinkoje? Galų gale ar tai buvo klaida, kurios N.Numavičius sau neatleidžia? Atsakymą į šį klausimą šiandien žino tik jis pats.

N.Numavičius puikiai supranta, kad VP grupės istorijos tikrai nepuošia ir seni skandalai dėl pasinaudojant neįgaliųjų organizacija iš valstybės susigrąžinto milijoninio PVM, nors įstatymams formaliai ir nebuvo nusižengta. Ko gero, šį epizodą, kaip ir “Leo LT”, jis mielai ištrintų iš praeities.

Garbės neprideda ir retsykiais į viešumą išlendantys smulkesni epizodai – pavyzdžiui, nesutarimai su tiekėjais dėl sąlygų, po kurių iš parduotuvių lentynų netikėtai dingdavo tam tikros prekės, nuolatiniai kaltinimai mėginimu skriausti gamintojus ir pan. Kita vertus, vargu ar tokio masto verslo darinys, kai sukasi tokie pinigų srautai, gali tokių istorijų visiškai išvengti.

Iš tiesų suvaldyti sparčiai šuoliuojantį žirgą ir nepamiršti savo principų – nelengva užduotis. “Pinigai šiai grupei visuomet buvo svarbesni už žmones”, – taip apie “Vilniaus prekybą” kilus “Leo LT” skandalui yra sakęs apžvalgininkas Artūras Račas. Gydytoju troškęs būti N.Numavičius, beveik prieš du dešimtmečius pradėdamas kurti savo verslo imperiją, tikrai ne apie tai svajojo.

"Veido" archyvas

Tęsdamas tradiciją, “Veidas” šiemet jau septintą kartą skelbia turtingiausių lietuvių sąrašą.

Iš karto užbėgame apkalboms už akių ir pareiškiame: mes nepretenduojame į absoliučią tiesą ir nelandžiojome po žmonių asmenines turtų skrynias. Visada atsiras tvirtinančių, kad jie asmeniškai pažįsta kur kas turtingesnių, nei suskaičiavome mes, bet tai ne viešos asmenybės, todėl apie jų turtus niekas ir nežino. Tačiau tokie šiais metais mūsų ir nedomino: tvirtai apsisprendėme nebepasiduoti pagundai mėginti įvertinti, kiek kas ir kokio turto galėtų turėti, remiantis nuogirdomis, nepatvirtinta informacija ar nuojautomis. Šiemet skaičiuota tik tai, kas oficialiai pateikta VĮ Registrų centre – ir dėl gana naujos tvarkos, įpareigojančios visas Lietuvos įmones Juridinių asmenų registrui (JAR) pateikti savo finansines ataskaitas, kurios už tam tikrą mokestį prieinamos visiems pageidaujantiems asmenims, dabar jau įmanoma turėti neblogą Lietuvos verslo pasaulio vaizdą, formuojamą nebe pačių įmonių pasirinktinai viešumui pateikiamos informacijos dozėmis, bet jų veiklos oficialiomis ataskaitomis.

Šiais metais “Veido” partnerė – audito bendrovė “Moore Stephens Vilnius”, apsiėmusi atlikti analitinį Lietuvos įmonių vertinimą.

Tik faktai

Mūsų trisdešimtuke – tik keli atvejai, kai žmogaus turtas įvertintas ne remiantis jo valdomos įmonės pelningumo rodikliais, bet kita viešai skelbta informacija apie pelningus sandorius arba paveldėtą turtą. Tačiau ir tais atvejais rėmėmės informacija, kurią galima patikrinti registre ar mokesčių inspekcijoje, ir neįtraukėme tų asmenų, kurių parduoto ar paveldėto turto dalies neįmanoma nustatyti tiksliai.

Dėl šios priežasties sąraše nėra paties įkurtą ir išaugintą bendrovę “Fermentas” amerikiečių kompanijai “Thermo Fisher Scientific” pardavusio Viktoro Butkaus, nes neįmanoma atsekti, kiek jis asmeniškai sandorio metu valdė akcijų, – sudarant sandorį reikšminga lietuviškos bendrovės nuosavybės dalis jau buvo atitekusi privačiam užsienyje registruotam fondui. Taigi viešumai teliko vienintelis oficialiai paskelbtas skaičius – daugiau negu 700 mln. Lt, amerikiečių sumokėti už “Fermentą”, ir rinkos analitikų bei šiaip smalsuolių pasvarstymai, kiek akcijų parduotame versle vis dėlto galėjo turėti V.Butkus.

Nors ir labai knietėjo, į sąrašą dėl tų pačių priežasčių negalėjome įtraukti sėkmingą verslą JAV išplėtojusio mobiliųjų telefonų programų pardavimo bendrovės “GetJar” savininko Iljos Laurso – jis iki šiol nėra atskleidęs jokių finansinių savo bendrovės duomenų, atsisakė ir šį kartą juos pateikti “Veidui”, mandagiai paaiškindamas, kad jo bendrovė, kaip ir dauguma biržoje nedalyvaujančių JAV kompanijų, laikosi finansinių rodiklių privatumo politikos ir yra labai jautri bet kokių konkurencinių duomenų skelbimui. “Jei būtų kokia nors galimybė nebūti įtrauktam į šį sąrašą dėl viešo finansinių rodiklių nepublikavimo, būčiau labai dėkingas”, – prašė I.Laursas.

Taigi jo trisdešimtuke nerasite, nes įvairūs subjektyvūs pasvarstymai, kokią pasaulinės rinkos dalį užima “GetJar”, yra tik prielaidos, bet ne faktai, atsakantys į klausimą, ar I.Laursas savo turtais jau pralenkė Bronislovą Lubį arba Darių Mockų, ar juos dar tik vejasi. Gaila, kad pats I.Laursas nepaaiškino ir savo tiesioginių verslo sąsajų su Lietuva, – to jo taip pat klausėme. Mat kilo neaiškumų dėl jo Lietuvoje valdomos bendrovės. Oficialiame “GetJar” tinklalapyje nurodoma, kad Lietuvoje veikia UAB “GetJar Networks”, tačiau JAR tokios įmonės nėra, nurodyta tik “GetJar Baltics”, bet ir ši nepanaši į aktyviai veikiančią bendrovę – pastaroji finansinė ataskaita pateikta už 2007 m.

Neįmanoma patikrinti ir prielaidų, kad šimtus milijonų varto visame pasaulyje sėkmingai veikiantis Šveicarijoje gyvenantis lietuvių verslininkas Saulius Karosas, o Lietuvoje jo su partneriais valdomos medicinos paslaugų, mažmeninės prekybos įmonės milijoninių pelnų neturi.

Panašūs neaiškumai ir dėl dviejų Kazachstane sėkmingai dirbančių Lietuvos verslininkų Eligijaus Survilos (maisto pramonė) bei Audriaus Jozėno (farmacijos verslas) – verslo pasaulyje nemažai kalbų apie jų tolimoje šalyje sukauptus milijoninius turtus, tačiau oficialios informacijos stinga.

Kai kuriais atvejais neįmanoma nustatyti ir Lietuvoje veikiančių įmonių savininkų valdomo turto vertės – jeigu jie, nors įstatymu ir yra įpareigoti tai daryti, neskelbia akcininkų sudėties. Toks pavyzdys – AB “Kauno grūdai” vienas savininkų Tautvydas Barštys. Bendrovės akcininkų sąrašas registrui dar nebuvo pateiktas nė karto. Todėl ir mes atsisakėme traukti jį į sąrašą, nors pačios įmonės vertė šiuo metu viršija 100 mln. Lt.

Neįtraukėme ir Ivano Paleičiko – numanoma, kad netiesiogiai, per kitas įmones, jis valdo dalį itin pelningos įmonės “Lukoil Baltija” akcijų, tačiau oficialūs faktai tokie: lietuviškojo “Lukoil” vienintelis savininkas yra Nyderlanduose registruota bendrovė “Lukoil Europe Holdings”.

Rimtas pretendentas į mažiausiai 100 mln. Lt vertės turtą valdančių lietuvių sąrašą buvo ir advokatas Jonas Pilkauskas, praturtėjęs iš bendrovės “Tiltra Group” prieš kelias savaites įvykdyto sandorio su Lenkijos koncernu “Trakcja Polska” – buvusiems lietuviškos įmonės akcininkams įplaukė per 700 mln. Lt, tačiau iš registrui pateiktų duomenų neįmanoma suprasti, kiek akcijų iki sandorio kas valdė.

Skaičiavimai nuvainikavo

Atidžios “Moore Stephens Vilnius” auditorių ataskaitos nuvainikavo ne vieną ligšiolinį Lietuvoje skelbtų turtuolių sąrašų dalyvį.

Nelengvus laikus išgyvena “Arvi ir Ko” grupės savininkas Vidmantas Kučinskas. Visų pirma bendrovė dar nėra pateikusi 2010 m. ataskaitos, bet iš 2009 m. dokumentų matyti, kad jau susikaupusi milžiniška 300 mln. Lt viršijanti skola, o buhalterinė įmonės vertė yra minusinė. V.Kučinskas valdo 67 proc. šio koncerno, kuris užsiima trąšų ir pašarų gamyba, cukraus ir paukštienos perdirbimo verslu.

Iki šiol labai dideliu turtuoliu laikytas Nerijus Dagilis turi potencialo tokiu vėl tapti ateityje, tačiau šiuo metu reorganizuojamas verslas, neseniai įvykusios skyrybos su buvusiais bendražygiais iš “Hermis Capital” stabiliais pelnais nekvepia – susikaupė didelės skolos, anksčiau valdytos įmonės viena po kitos pardavinėjamos, todėl kol kas matomas tik nuostolis ir sunku įvertinti pelno potencialą. 2010 m. ataskaitų aiškinamajame rašte nurodoma, kad šiuo metu “Hermis Capital” siekia parduoti turimas investicijas ir šiais metais aktyvios plėtros nenumato. Tiesa, tai nereiškia, kad tokios neplanuoja su buvusiais grupės akcininkais išsiskyręs ir naujas įmones įsteigęs N.Dagilis.

Bendra dar vienos stambios grupės ICOR vertė šiuo metu siekia kelis šimtus milijonų litų, tačiau jos akcijos yra padalytos tarp keturių akcininkų (lygias dalis turi Andrius Janukonis, Gintautas Jaugėlavičius ir Linas Samuolis; šiek tiek mažiau – Darius Leščinskas), ir kiekvienas jų atskirai į trisdešimtuką nepatenka.

Panaši ir AB “Panevėžio keliai” akcininkų Remigijaus Juodviršio bei Gvido Drobužo padėtis – kiekvienas jų šioje bendrovėje turi po daugiau negu 28 proc. akcijų ir bent jau šiemet su tokia turto dalimi į trisdešimtuką nepatenka, nors, jei statybų pramonė pradės atsigauti, ateityje gali lengvai peržengti barjerą (šiuo metu jiems priklausiančio turto vertė gali siekti apie 70 mln. Lt kiekvienam).

UAB “Dujotekana” akcininkams Rimandui Stoniui (34 proc.) ir Piotrui Vojeikai (40 proc.) šiemet, remiantis 2010 m. ataskaitomis, irgi nepavyko priskaičiuoti šimtų milijonų.

Ankstesniuose sąrašuose būdavęs Gintaras Kateiva, turintis 41,6 proc. “Litagra” grupės akcijų, taip pat turi palaukti geresnių laikų – grūdų perdirbimo, žemės ūkio gamybos, investicijų į žemės ūkį įmonės praėjusiais metais negeneravo didelių pelnų, o kai kurios dirbo net nuostolingai.

Anksčiau labai gerais savo valdomų įmonių rezultatais galėjęs džiaugtis Tadas Karosas šiuo metu taip pat turi dėl ko pasukti galvą – jo verslus konsoliduojanti bendrovė “Amazing CILI Invest” pernykštės ataskaitos dar nepateikė, o 2009 m. buvo patyrusi beveik 10 mln. Lt nuostolį.

Violetos ir Roberto Dargių šeimos valdoma statybų bendrovė “Eika” šiuo metu irgi atrodo nekaip: jos skolos gerokai viršija įmonės akcijų buhalterinę vertę. Tiesa, dar yra neišparduoto turto, verto daugiau negu 100 mln. Lt, – jei jį sėkmingai realizuotų, Dargiai vėl turėtų grynųjų pinigų perviršį.

Kitas šeimyninis duetas, Kėdainiuose karaliaujantys Jolanta Blažytė ir Viktoras Ukspaskichas, tokių problemų nepatiria. Jų valdomas koncernas “Vikonda” šiame mieste valdo kone viską – nuo autoserviso iki kabelinės televizijos.

Tačiau pagrindinis koncerno pelno šaltinis yra maisto pramonė – konservų, mėsos perdirbimo, ledų gamybos fabrikai. Viską sudėjus, koncerno vertė šiuo metu siekia maždaug 100 mln. Lt, tačiau J.Blažytės ir V.Uspaskicho šeima nėra vieninteliai jos akcininkai.

Smalsumas privertė paskaičiuoti ir buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio turtus. Remiantis praėjusių metų finansinėmis ataskaitomis, jie tikrai ne tokie dideli, dėl kokių politikas buvo priverstas aiškintis visuomenei.Mažmeninės prekybos statybos medžiagomis tinklą “Moki – veži” valdo bendrovė “Makveža”, joje 64 porc. akcijų turi bendrovė “Stamija”, kurioje D.Kreivys valdo 40 proc. akcijų. Pagal šią aritmetiką, prekybos tinkle politikas turi maždaug 5 mln. Lt vertės turto.

Prekyba – užtikrintas pelnas

Į akis krinta tai, kad pirmajame Lietuvos turtingiausiųjų dešimtuke labai daug mažmeninės prekybos verslininkų. Tokia pat tendencija – ir pasaulio milijardierių sąraše.

Ekonomistų tai nė kiek nestebina: kasdienio vartojimo prekių pardavimas visais laikais buvo geras verslas. “Juk visi mes kažką kasdien perkame – o jie mums parduoda. Sandoriai nedideli, bet nenutrūkstami”, – paaiškina Finansų analitikų asociacijos valdybos narė Daiva Rakauskaitė.

“Kasdienių prekių pardavimo verslai stabilūs, jie patrauklūs užsienio investuotojams. Jei turi gerą prekybos, pirkėjų pritraukimo koncepciją, užtenka tik dauginti savo parduotuvių gerose vietose skaičių”, – tvirtina ir Investuotojų asociacijos valdybos narys Vytautas Plunksnis.

Investicijų bendrovės “Gild Corporate Finance” atstovas Emilis Kašauskas paaiškina, kad mažmeninei prekybai plataus vartojimo prekėmis būdingos didžiulės apyvartos, kurios, net ir uždirbant nedidelę pelno maržą procentine išraiška, garantuoja didelį pelną absoliučiais skaičiais. “Greitai besivystančiose šalyse šis sektorius dažnai yra vienas pirmųjų, kurie gali užsidirbti iš bendro šalies vartojimo augimo. Todėl, tinkamu metu pirkėjams pasiūlę tinkamą prekybos koncepciją, mažmeninės prekybos tinklai Lietuvoje išaugo iki milžiniško dydžio įmonių. Specializuotos prekybos, gamybos ar paslaugų įmonės nebūtinai yra kuo nors prastesnės – tiesiog jų specializacija neleidžia pasiekti tokio pajamų masto, kad šios įmonės atsidurtų didžiausiųjų sąrašo viršuje”, – komentuoja ekspertas.

Pasak jo, nauji žaidėjai Lietuvos rinkoje galėtų nesunkiai kopijuoti ar pasiūlyti naujus prekybos formatus, tačiau jiems didžiausias iššūkis būtų užsitikrinti patrauklias prekybos vietas bei pasiekti masto ekonomiją, o skirtingose mažmeninės prekybos srityse tai padaryti gali būti nevienodai sunku.

“Įsisprausti tarp prekybos tinklų “Maxima”, “Iki”, “Rimi” ir “Norfa” gali būti daug sunkiau, nei atkąsti rinkos dalį iš vis dar Lietuvos mastu beveik vienvaldžio “Senukų” prekybos tinklo”, – mano “Gild Corporate Finance” atstovas.

V.Plunksnis pastebi, kad Lietuvoje dar neužimta mažesnių kainų prekybos tinklo niša: “Norfa” tik yra pasirinkusi tokį įvaizdį, bet kainų analizė to neįrodo. Antra vertus, rinkoje jau įsitvirtinę tinklai turi geras galimybes derėtis dėl kainų su tiekėjais, o naujai ateinantis tinklas didelių nuolaidų tikėtis negalėtų dėl bent jau pradžioje nedidelių savo apyvartų.

Lyderių ateitis

Ar stabilios yra dabartinių turtingiausių lietuvių pozicijos ir kokia jų valdomų įmonių ateitis?

D.Rakauskaitė mano, kad pirmojo trejeto sėkmės istoriją pakartoti būtų sunku, tačiau naujos rūšies verslai per gana trumpą laiką gali iškelti naujas kompanijas, pavyzdžiui, tokias kaip I.Laurso “GetJar”.

Tačiau V.Plunksnio manymu, net jei Lietuvoje ir rasis nauji IT technologijų ar biotechnologijų talentai, jie greičiausiai suvešės ne mūsų žemėje – čia tam nėra palankios aplinkos, pakankamo kiekio žmonių kurti dideliems naujųjų technologijų verslams. Tai liudija ir to paties I.Laurso, dirbančio JAV, pavyzdys. “O dabar nuo nulio įsukti kurią nors tradicinę Lietuvos pramonės šaką iki milijardinių apyvartų nebelabai realu”, – įsitikinęs pašnekovas.

Vertindamas VP grupės perspektyvas, V.Plunksnis pabrėžia, kad tokio didelio augimo, kaip iki šiol, Lietuvos rinkoje tikėtis nebeįmanoma, todėl dėsninga, kad į šalis pabirusi buvusi šios grupės komanda imasi savarankiškai investuoti užsienyje. “Tačiau ir ten pakartoti lietuvišką sėkmės istoriją nerealu – toks buvo laikmetis, ekonomikos transformacija, nestandartinės galimybės”, – sako jis.

E.Kašauskas taip pat mano, kad VP grupės augimas laikui bėgant stabilizuosis ir lėtės, ir tai jau dabar verčia įmonės akcininkus dairytis plėtros į kitas šalis bei kitas verslo sritis galimybių.

Koncerno “Achema” perspektyvas V.Plunksnis vertina gerai: taip, trąšų gamyba – gana cikliškas verslas, bet blogesnius laikus neišvengiamai keičia geresni, o nuo gamtinių dujų kainos yra priklausomi ir kiti tokias pat trąšas kaip “Achema” gaminantys jos konkurentai.

Pasak E.Kašausko, “Achemos” stiprybė yra ta, kad ji gamina neišvengiamą žemės ūkio, kurio augimas prognozuojamas, žaliavą. O silpnybė – priklausomybė nuo išorinių veiksnių, kurių pati “Achema” niekaip negali paveikti, – dujų kainos, pasaulinės žemės ūkio produktų rinkos.

Šis ekspertas sako, kad koncerno “MG Baltic” valdomas diversifikuotas įmonių portfelis yra orientuotas į subalansuotą plėtrą vidaus rinkose, todėl spartesnių jos šuolių galima tikėtis nebent tik grupei ryžtingiau pasukus į rizikingesnes užsienio rinkas: “Tiek “Stumbras”, tiek “Apranga” ne kartą linksniuoti Baltarusijos kontekste.”

V.Plunksnio vertinimu, “MG Baltic” protingai tvarkosi visose savo valdomose srityse, pakankamai sumaniai išlaviravo per krizę. Tačiau prognozuoti šio koncerno ateities jis nesiryžta. “Tai investicinė grupė, kuri nėra prisirišusi nė prie vienos iš savo įmonių. Bus gera kaina – parduos bet kurią iš jų, ar tai būtų “Apranga”, ar “Stumbras”. Užtat neįsivaizduoju B.Lubio, kada nors parduodančio “Achemą”, – dviejų kartų verslininkų valdomas imperijas palygina investicijų specialistas.

Skolos nebūtinai skandina

Iš finansinių ataskaitų matyti, kad didžioji dalis net ir sėkmingiausių Lietuvos įmonių turi didžiulių skolų. Ar jos neliudija abejotinos šių verslų ateities?

D.Rakauskaitė paaiškina, kad skola pati savaime versle nėra joks blogis – skolinti pinigai padeda ryžtingiau plėstis ir, viską apskaičiavus protingai, virsta didesniu pelnu. Tačiau svarbus yra skolos ir įmonės valdomo turto santykis – visų skolų (ir ilgalaikių, ir trumpalaikių) suma “sveikoje” įmonėje negali viršyti pusės jos turto vertės.

Investicinės bankininkystės bendrovės “Confidentus” partneris Kristupas Kukarskas pateikia dar vieną negrėsmingos skolos apibrėžimą: skolos ir EBITDA (įmonės pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą bei amortizaciją) santykis neturi viršyti vieneto. “Didesnis santykis leidžiamas nebent į ilgalaikį turtą investuojantiems verslams, kurių atsipirkimo ciklas yra ne vieni metai, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto plėtrai”, – paaiškina specialistas. Pasak jo, taip skaičiuoja ir paskolų suteikimo verslui galimybes analizuojantys komerciniai bankai.

E.Kašauskas tvirtina, kad svarbiausias įmonės normalaus skolų lygio kriterijus yra gebėjimas skolas aptarnauti iš uždirbamų pinigų srautų per visą skolos laikotarpį. “Energetikos, komunalinių paslaugų ar mažmeninės prekybos bendrovėms, kurios turi stabilius srautus, ir didesnis skolų lygis galėtų būti saugus. O nepastovaus pelningumo bendrovėms problemų gali sukelti net ir mažiausias skolų lygis, jei yra rizika, kad bendrovės patirs veiklos nuostolį ir nesugebės apmokėti net palūkanų už paskolą”, – pabrėžia investicijų ekspertas.

"Veido" archyvas

Šią savaitę “Veidas” pristato turtingiausių lietuvių sąrašą. Kadangi šį reitingas sudaromas jau ne pirmą kartą, puikiai žinome, kad jis sulaukia daugybės kritiškų vertinimų: vieni piktinasi pačiais turtuoliais, kiti – sistema, kuri vieniems leidžia tapti tokiems, o kitiems – ne, treti įrodinėja, esą ne visi turtingiausieji paskelbti, mat, jų duomenimis, esama ir turtingesnių. Patys turtingiausiųjų sąrašo dalyviai į šį reitingą žvelgia ironiškai, bet kartu ir su susidomėjimu.

Šiaip ar taip, abejingų turtingųjų trisdešimtukas nepalieka. Kažkodėl žmonėms rūpi žinoti, kas turtingiausias pasaulyje, kas Europoje, kas Lietuvoje, o kas – jų mieste. Patenkinęs smalsumą ir palyginęs su savimi, dažnas ima analizuoti: o kaip tiems turtuoliams pavyko sukaupti tuos milijardus. Benagrinėjant didžiausius turto valdytojus nesunku sudėliuoti į tris skirtingas lentynėles: “baltieji”, “pilkieji” ir “juodieji”. “Baltieji” – tai tie verslininkai, kurie turtus susikrovė juodu darbu, kūrybingumu, unikaliomis idėjomis ar produktais. Čia kaip pavyzdį galima paminėti pirmajame turtingiausių planetos žmonių trejetuke jau aštuonerius metus esantį Billą Gatesą. Turime ir lietuviškų pavyzdžių – tarkime, buvusį “Fermento” vadovą Viktorą Butkų arba “GetJar” vadovą Ilją Laursą. Kažkaip prie jų nelimpa jokie kaltinimai nei įtarimai, kad jie kažką “prichvatizavo”, pagrobė, lipo per kitų galvas, šantažavo ar papirkinėjo.

Tačiau turime ir kitokių pavyzdžių. Niekam ne paslaptis, kad kai kurie mūsų dabartiniai turtuoliai nusigriebė privatizacijos grietinėlę, kiti turėjo kone asmeninius ministrus, tretiems buvo dirbtinai sudarytos išskirtinės sąlygos, ketvirti nevengė netgi kriminalinių metodų. Tiesa, apie dalį šių turtingų žmonių yra prikurta nemažai absurdišų legendų ar mitų, bet dėl to dažniausiai jie patys ir kalti, nes yra visiškai įsislaptinę, visais įmanomais būdais vengia viešumo ir skaidrumo. Štai ir šiame reitinge esama asmenybių, kurie visą informaciją apie save (ir net nuotraukas) laiko po devyniais užraktais. O paskui stebisi, kodėl dažnas lietuvis į turtuolius žvelgia taip negatyviai. Elkitės taip, kaip B.Gatesas, būkite vieši kaip B.Gatesas, ir jus gerbs, jumis didžiuosis, jus rodys kaip pavyzdį ir aukso raidėmis įrašys į istoriją.

Tačiau yra ir priešingas polius, kurį neblogai iliustruoja Rusijos oligarchai milijardieriai. Jie niekada nesulauks pagarbos. Turime ir Lietuvoje tokių, tik gal su mažiau nulių. Tiesą sakant, viskas priklauso nuo išsikeltų tikslų. Gaila, kad dažnai magnatas užmiršta, kam jis visą tą savo imperiją kuria, kam tuos milijardus kaupia. Dar blogiau, kai užmirštama, kas tuos turtus padeda sukrauti. Jei milijardierius ar milijonierius savo darbuotojus vertina kaip vergus, tai iš visų turtingų žmonių pranašumų jis turės tik vieną – pinigus, o jei su darbuotojais elgiasi sąžiningai ir didina savo darbuotojų gerovę bei gyvenimo kokybę, tada jam bus ir atseikėta: gera reputacija, pagarba, padėka, sėkme asmeniniame gyvenime, gyvenimo prasmės pajautimu.

Stambiausi Lietuvos verslininkai kratosi turtingiausiojo titulo. Dauguma jų iš viso atsisako vertinti savo turtą, motyvuodami tuo, kad šiuo metu jis tragiškai nuvertėjęs, bet net ir toks jis esą erzina sunkmetį išgyvenančią visuomenę.

Ieškodami naujų turtuolių, visus metus sekėme rinkos naujienas, analizavome šiuo laikmečiu itin retai pasirodančią informaciją apie įvykusius pardavimo sandorius – tačiau nedaug tepešėme. Lietuvos įstatymai vis dar leidžia neskelbti informacijos apie bendrovių akcininkų sudėtį bei jų pasidalijimo proporcijas, todėl nemažai įmonių savo valdytojus slepia. Klasikinis pavyzdys – garsusis Vilniaus prekybos (VP) grupės dešimtukas (taip, vis dar dešimtukas – “Veido” žiniomis, formalios brolių Numavičių ir Marcinkevičių skyrybos su vėliausiai prie grupės prisijungusiu ir su ja susipykusiu Dariumi Nedzinsku dar nesibaigė). Kalbinti verslininkai juokauja, kad prieš 18 metų pasirašytas grupės akcininkų susitarimas, ko gero, buvo sutvirtintas kraujo priesaika – per tiek metų viešumon beveik neprasiskverbė jokių žinių apie akcininkų dešimtuko proporcijas.

Tiesa, jau šiemet Lietuvoje registruotų įmonių akcininkų paslaptys turėtų prasisklaidyti: pagal naująją nuo šių metų kovo įsigaliojusią Akcinių bendrovių įstatymo redakciją visos įmonės iki spalio privalės pateikti Juridinių asmenų registrui (JAR) duomenis apie kiekvieną iš savo akcininkų. Taigi viešosiose duomenų bazėse jau nuo šių metų spalio bus galima gauti duomenis apie kiekvienos bendrovės akcininkų sudėtį, jų pasidalijimą, akcijų įsigijimo datą, akcininkų sąrašo sudarymo datą.

Pagal dabar galiojančią tvarką JAR yra saugoma informacija tik apie vienintelį įmonės akcininką – taigi jei bendrovėje yra daugiau kaip vienas akcininkas, registrui nėra privaloma teikti jokių duomenų apie visus įmonės akcininkus. Teisininkų vertinimu, tokia tvarka sudarė galimybes manipuliuoti nuosavybės teise į įmonės akcijas, tačiau antra vertus, tarnavo ir kaip tam tikras saugumo skydas, nes informacija apie asmens turimą turtą buvo sunkiai prieinama pašaliniams žmonėms.

Kaip mes skaičiavome

Giliuosiuose verslo vandenyse stingant viešumo, taigi ir duomenų objektyviai analitinei atskirų žmonių sukaupto turto analizei, šiemet nutarėme remtis visiškai konservatyviu kriterijumi – oficialia įmonių buhalterine verte. Žinoma, ji neatitinka realios įmonių rinkos vertės, kurią šiuo metu nustatyti vargu ar įmanoma, tačiau liudija apie skirtingose rankose sukauptų turtų proporcijas.

Kaip matyti lyginant ankstesnių iš šių metų reitingus, panašus rezultatas gaunamas ir subjektyviai analizuojant atskirų įmonių vertes analitiniu būdu, ir pasitelkus JAR pačių įmonių pateikiamus buhalterinius duomenis.

Savo 40-uke pristatome tik tuos asmenis, apie kuriuos galima gauti oficialiais registrais prieinamos informacijos – tai yra tuos, kurie turi verslo sąsajų su įmonėmis kaip akcininkai ar vadovai. O neįtraukėme tų įmonių, kurioms šiuo metu yra iškeltos restruktūrizacijos bylos, tarkime, “Rangos IV”, savininkų.
Verslininkų rangavimas atliktas skaičiuojant akcijų dalį nuo visos įmonės turto vertės pagal 2009 m. konsoliduotus ir nekonsoliduotus finansinius duomenis. Tokiu atveju, kai verslininkai slepia akcininkų sudėtį, rėmėmės anksčiau viešumoje buvusia informacija apie įmonių pasidalijimo proporcijas.

Eliminuoti du bankininkai

Šiemet į bendrą turtingiausių verslininkų 30-uką neįtraukėme dviejų jo senbuvių – 32,95 proc. Ūkio banko akcijų valdančio Vladimiro Romanovo ir 25 proc. “Snoro” banko akcijų turinčio Raimondo Baranausko.
Dėl neapibrėžtos Lietuvos ūkio padėties sunku ar net neįmanoma nustatyti, kiek iš tikrųjų šiuo metu yra vertos Ūkio banko ir “Snoro” banko akcijos. Pavyzdžiui, dar visai neseniai “Snoro” banko obligacijos buvo pardavinėjamos su didele nuolaida, palyginti su nominalia jų verte, o tai gali būti signalas, kad akcijos yra bevertės. Šiuo metu abiejų bankų rinkos kapitalizacija mažesnė už akcijų buhalterinę vertę, o tai taip pat gali byloti apie galimas šių bankų problemas.

Tarkime, Latvijoje vykę su didžiausiais ir sparčiai augusiais privačiais bankais susiję procesai taip pat verčia mus būti atsargius ir laikinai dėl turto vertės nustatymo sunkumų bankininkų nereitinguoti. Juk buvę Latvijos “Parex” banko bendrasavininkiai Valerijus Karginas ir Viktoras Krasovickis daug metų buvo nepralekiami šios šalies milijardieriai, kol 2008 m. prisipažino, kad jų imperiją ištiko finansiniai sunkumai ir Latvijos vyriausybė už du latus išpirko 51 proc. banko akcijų.

Pagal viešai prieinamą informaciją apie akcijų kiekį ir dabartinę Ūkio bei “Snoro” bankų vertę Vilniaus vertybinių popierių biržoje, R.Baranausko turtas dabar vertas maždaug 100 mln. Lt, o V.Romanovas už savo akcijas galėtų gauti maždaug 82 mln. Lt. Tiesa, pats Ūkio banko vadovas pasakoja apie labai sėkmingą savo valdomos Ūkio banko investicinės grupės veiklą Balkanų regione, tačiau nepriklausomi šaltiniai to patvirtinti negali. Įdomu ir tai, kad pats V.Romanovas po ankstesnių turtingiausiųjų reitingų paskelbimo per savo atstovus perduodavo, jog iš tiesų jis esąs turtingiausias Lietuvoje, bet “Veidas” jo turtus nuvertina.

Akcininkai registruoti užsienyje

Dėl to, kad akcininkų sudėties kol kas skelbti neprivaloma, neįmanoma buvo sužinoti ir kas toks ar tokia – garantuotai užimtų garbingą vietą turtingiausiųjų Lietuvos žmonių plejadoje po to, kai sėkmingai susiderėjo dėl didmeninės prekybos įmonės „Limedika“ ir vaistų mažmeninės prekybos bendrovės „Gintarinė vaistinė“ akcijų likučio pardavimo už beveik 80 mln. Lt Lenkijos farmacijos prekybinei bendrovei „Polska Grupa Farmaceutyczna“. Kontrolinius šių lietuviškų bendrovių paketus iš vienos kauniečių šeimos lenkai įsigijo 2007 m. ir už juos sumokėjo irgi beveik 80 mln. Lt.

UAB „Lukoil Baltija“ prezidentas Ivanas Paleičikas greičiausiai irgi rikiuotųsi mūsų reitinge, tačiau įvertinti jo turto neįmanoma – lietuviškąją „Lukoil“ atšaką valdo užsienyje registruota bendrovė „Lukoil Europe Holdings B.V.“

Kiek asmeniškai iš sėkmingo sandėrio netrukus praturtės vienas Lietuvos biotechnologijų karalių Viktoras Butkus taip pat lieka jo paties paslaptimi – verslininko kadaise įsteigta UAB „Fermentas“ jau nuo 2002 m. priklausė užsienyje registruotam holdingui “Fermentas International Inc.”, į kurį savo ruožtu 2007 m. buvo investavęs privataus kapitalo fondas “Summit Partners”. Gegužės pabaigoje JAV mokslinių technologijų verslo milžinas “Thermo Fisher Scientific” paskelbė preliminariai sutaręs dėl “Fermentas International” grupės įsigijimo už maždaug 728 mln. Lt.

Tuo tarpu Arvydas Sabonis šiais metais iš turtingiausiųjų sąrašo iškrito. Jo bendras turtas, susidedantis 60 proc. UAB “Sabonio klubas ir partneriai”, 25 proc. UAB “SKP stiklas”, 100 proc. UAB “Pušų paunksnėje” ir 100 proc. UAB “Oranžinis krepšinio kamuolys” akcijų viršija 51 mln. Lt.

Į lenteles nebepateko ir vienos didžiausių Lietuvoje didmeninės prekybos įmonių „Sanitex“ akcininkai Sauliaus Butkus (13,83 proc.) ir Henrikas Neliubšys (12,41 porc.) – įmonės vertė viršija 300 mln. lt, tad kiekvienam jų tenka atitinkamai po 41 mln. Lt ir 37 mln. Lt.

Iš turtingiausiųjų sąrašo iškrito ir dar du kažkada svaiginamu greičiu praturtėję verslininkai „ŽIA valda“ savininkas Gediminas Žiemelis ir „Ranga Group“ valdantis Laimutis Pinkevičius. Pirmojo turto buhalterinė vertė, iškėlus iki tol pelningiausios įmonės „Agrowill Group“ restruktūrizavimo bylą nebesiekia ir 1 mln. Lt. Dar pernai G.Žeimelio turtai buvo vertinami 170 mln. Lt, užpernai jų vertė siekė 534 Lt. L.Pinkevičius taip pat nereitinguotas dėl pradėtos jo įmonės restruktūrizacijos. Pernai jo turto vertė siekė 60 mln. Lt, užpernai – 480 mln. Lt.

Svarbu diversifikuoti verslą

Ar skiriasi senesnės ir jaunesnės kartos turtuolių požiūris į savo verslą, ekonominę krizę? Atsakyti į šį klausimą pabandėme kalbindami 2 savo sudaryto 40-tuko narius – Lietuvos verslo mohikaną, turtingiausiųjų lietuvių trejetuko niekada neapleidžiantį koncerno „Achemos grupė“ pagrindinį akcininką 71-erių metų Bronislovą Lubį ir pirmą kartą į reitingus patenkantį Rusijoje pagaminta elektros energija prekiaujančios „Scaent Baltic“ akcininką 32-ejų metų Joną Garbaravičių.

Nepaisant amžiaus ir patirties skirtumų, abudu verslininkai akcentavo tą patį: krizė parodė, kaip svarbu yra diversifikuoti savo valdomą turtą, grupėje sutelkiant skirtingos veiklos įmones.

„Esu visiškai įsitikinęs, kad diversifikacija yra labai svarbus momentas dideliuose versluose. Jeigu mes viską būtumėm sudėję tik į „Achemą“ – kas šiandien būtumėm? Nuskęs laivas ir tu neturėsi valtelės išsigelbėjimui“, – dėsto B.Lubys.

Jis džiaugiasi, kad tuo metu, kai dėl brangstančių gamtinių dujų AB “Achema” buvo priversta sustabdyti abu savo amoniako gamybos cechus, taip pat vargsta kompleksinių trąšų gamintoja „Agrochema“, gerais rezultatais koncerną džiugina logistikos ir krovos bendrovės.

Panašiai kalba ir J.Garbaravičius: „Išbandome labai daug sričių – ir maisto gamybą, ir nekilnojamojo turto plėtrą, ir leidybą, ir finansų paslaugas. Esu linkęs daug ką išbandyti – gal ir nudegti ir tik tada susimažinti, bet patirtis irgi labai svarbi“.

B.Lubys pripažįsta, kad vadovavimas skirtingiems verslams, daugybei įmonių – sunkus darbas. „Ypač dabar, kai ne vienai įmonei reikia padėti finansiškai“, – sako jis. Koncerno vadovas apskritai šiuo metu jaučiais pernelyg daug laiko atiduodantis darbui. „Jau buvome pakankamai gerai įsivažiavę, galėjau ramiai tvarkytis savo asmeninį gyvenimą. Deja, šitie metai, ypač „Achemos“ problemos, vėl sugrąžino mane į įvykių sūkurį“, – tvirtina verslininkas.

„Scaent Baltic“ vadovas sako, kad jam kol kas užtenka entuziazmo gilintis į skirtingus verslus, tačiau jis irgi sutinka: kuo daugiau valdai įmonių, tuo daugiau patiri galvos skausmo. Skaidresniam visų grupei priklausančių įmonių valdymui neseniai buvo įdiegta centralizuota finansų apskaitos sistema.

B.Lubys neslepia, kad planuodamas plėtrą ar spręsdamas savo įmonių problemas jis neretai praveria bankų duris – dėl kreditų tartasi statant vėjo elektrinių ūkį, gelbėjant „Agrochemą“, pinigų skolintasi ir koncernui priklausančio „Grand SPA Lietuva“ statyboms Druskininkuose. „Kapitalas brangus, be bankinių investicijų sunku būtų augti“, – pripažįsta jis.

Tuo tarpu J.Garbaravičiui skolintis netenka. „Dividendai iš prekybos elektra leidžia mums plėstis ir be skolintų pinigų“, – prisipažįsta jis.

Abudu verslininkai yra nukreipę žvilgsnį į Druskininkus. B.Lubys ten pastatė ir dabar dar plečia sveikatingumo ir poilsio kompleksą „Grand SPA Lietuva“. „Tai juk irgi kapitalo diversifikacija“, – paaiškina jis. Koncerno prezidentas džiaugiasi, kad didėja šio komplekso užimtumo rodikliai, atsiranda norinčiųjų jį išsinuomoti ilgam laikui.

Tuo tarpu „Scaent Baltic“ yra investavusi į Druskininkuose statomą visus metus veiksiantį slidinėjimo centrą. „Patinka prisidėti prie naujovių. Tikiu, kad tai bus labai populiari paslauga“, – viliasi  J.Garbaravičius.
Viena sėkmingiausių praėjusiųjų metų investicijų jis laiko finansų maklerių įmonės „Orion Securities“ įsigijimą. „Pirkome nuostolingą įmonę, o jau vien per pirmąjį šių metų pusmetį ji uždirbo 700 tūkts. Lt pelno“, – džiaugiasi savininkas. Jis svarsto ir apie platesnių, tarptautinių finansinių paslaugų įmonės su filialais Londone ir Maskvoje steigimą.

Tuo tarpu B.Lubio koncerno moderniųjų technologijų kampelis – tai vėjo jėgainių parkas pajūryje. Šiuo metu „Achemos grupės“ jau instaliuota galia siekia 14 megavatų, planuojama ją padidinti iki 50 megavatų.
Na o didžiausia praėjusiųjų metų koncerno netektimi „Achemos grupės“ vadovas įvardija spaustuvės „Aura“ pardavimą už 1 Lt. „Skolų jau buvo prikaupta tiek, kad nebematėme galimybės atsikelti. Pardavėme visus įrengimus, mums liko tik pastatai“, – apgailestauja jis.

Padarytų klaidų neslepia ir J.Garbaravičius. Laba lėtai tejuda gurmaniško maisto krautuvėlių, į kurias yra investavęs „Scaent Baltic“ apyvarta. Visiškai įšaldytas ir gyvenamosios statybos projektas Palangoje. „Turime didžiulę teritoriją su puikiu detaliuoju planu – galime užsiimti žemdirbyste. Tik gaila, kad smėlyje niekas neauga“, – pats iš savęs šaiposi J.Garbaravičius.

Kodėl nenori pasakoti apie turtus?

Vienas neseniai „Veido“ kalbintas verslininkas, valdantis sėkmingą gamybos imperiją vienoje šiuo metu labai sparčiai augančioje užsienio šalyje kategoriškai nesutiko būti įtrauktas į turtingiausių lietuvių sąrašą, o savavališkai to padaryti negalėjome, nes neturime oficialių jo veiklos užsienyje rezultatų.

Tad kodėl lietuviai verslininkai nenori būti laikomi turtuoliais? Minėtas verslininkas sako dar prisimenantis laukinio kapitalizmo laikus, kai vieša informacija apie kažkieno sukauptą turtą reiškė nesaugumą – banditų gąsdinimus ir reketavimą. Dabar šešėlinio pasaulio spaudimo nebėra, tačiau didžiuotis savo turtu laikoma negarbingu elgesiu. „Gerbūvio valstybėse gėda būti neturtingu, o skurdžiose – gėda būti turtingu“, – apibendrina pašnekovas.

Lietuvoje apskritai pernelyg daug neigiamų stereotipų, taikomų verslininkams – į bet kurį turtingą žmogų žiūrima su išankstine nuostata, kad bent jau kapitalo pradžią jis sukaupė nešvariai, o ir dabar greičiausiai visus apgaudinėja bei sukčiauja.

Tokias tendencijas pastebi ir B.Lubys. „Mūsų visuomenėje, jeigu nesi ubagas, tai esi negeras. Jeigu ubagas – tai tada jau savas. Ką padarysi, toks lietuvio mentalitetas“, – su neigiamu požiūriu į turtus susitaikė niekada jų nestokojęs verslininkas. Tačiau jis pripažįsta, kad tokius minusus kompensuoja pinigų turėjimo suteikiami pliusai.

Kitas mūsų pašnekovas J.Garbaravičius svarsto, kad turtingi žmonės vengia afišuotis dėl visuomenėje gajaus pavydo jausmo. „Lietuvoje turtingi žmonės nemėgstami. Čia laisvai gali specialiai perbrėžti naujo automobilio sparną, prekybos centre piktai nužvelgti pilną maisto produktų vežimėlį“, – pastebi jis. Dėl to būti turtingu ir nelabai saugu.

J.Garbaravičius mano, kad verslininkai ir patys turi nebūti arogantiški, prisidėti prie visuomenės gerovės kūrimo – ne tik tiesiogiai, steigdami naujas darbo vietas, bet ir remdami labdaros projektus, gerindami žmonių kasdienę aplinką. „Jie tau pačiam sekasi – reikia dalintis“, – pažymi jis.

Tačiau ar tikrai vien papildomi geri darbai gali reabilituoti verslininkus visuomenės akyse? Gal pakaktų prisiminti, kad būtent verslas yra pagrindinis mokesčių mokėtojas – taigi, ir viso viešojo sektoriaus išlaikytojas – be kita ko kuriantis darbo vietas. Pavyzdžiui, „Achemos grupėje“ ir dabar dirba beveik 6 tūkst. žmonių, „Scaent Baltic“ yra sukūrusi 500 darbo vietų.

Žvelgiant į turtingiausių Lietuvos žmonių plejadą, sunku būtų tvirtinti, kad visi jie – arogantiški, neturtingesnius už save niekinantys žmonės. Kai kuriems gal nesvetimos žmogiškos silpnybės pasipuikuoti brangiais automobiliais ar prašmatniai įrengtais dvarais – tačiau tai juk ne nusikaltimas.

Kaip matyti, turtingiausiųjų sąraše labai skirtingi žmonės – esama ir pragmatikų, ir cinikų, ir altruistų, ir savanaudžių, ir labiau išsilavinusių, ir buvusių dvejetukininkų, ar chuliganų. Beje, turi šis sąrašas net ir savo juokdarį.

BFL

1,2 mlrd. Lt
Bronislovas Lubys, koncernas “Achemos grupė“
B.Lubiui šiuo metu priklauso 51 proc. koncerno akcijų.
Nepaisant 40 proc. pernai sumažėjusių koncerno pajamų (3,07 mlrd. Lt 2009-iaisias ir 5,04 mlrd. Lt 20080-aisiais), “Achemos grupės“ vadovo turtas kol kas išlieka kiek didesnis, nei jam ant kulnų nuolat lipančių konkurentų.
Didžiausiu koncerno galvos skausmu pernai buvo svarbiausia jo įmonė – trąšas gaminanti AB „Achema“, patyrusi 50 mln. Lt nuostolių. Tačiau skaičiuojama kad bendras visos grupės pelnas siekė apie 20 mln. Lt.
Sunkmetis Lietuvos pramonės galiūną verčia mažinti investicijų ambicijas: 2009 m. jos siekė 130-140 mln. Lt, o šiemet naujovėms jau planuojama skirti perpus mažiau – apie 70–80 mln. Lt.

1,1 mlrd. Lt
Nerijus Numavičius, VP grupė
Manoma, kad N.Numavičiui priklauso kontrolinis VP grupės paketas – 51 proc. akcijų.
VP grupė, valdanti UAB “Vilniaus prekyba” kuriai priklauso mažmeninės prekybos tinklas “Maxima” grupė, mažmeninės prekybos centrų vystymu ir valdymu užsiimanti “Akropolio” grupė, vaistinių tinklas “Euroapotheca”, energetikos bendrovė “NDX energija” pernai ir toliau skaičiavo dar 2008 m. prasidėjusį apyvartos kritimą.
Pavyzdžiui, “Maxima” grupės mažmeninės prekybos apyvarta per metus smuko 9 proc. (nuo 8,8 mlrd. Lt 2008 m. iki 7,7 mlrd. Lt 2009 m.). Ekonominė krizė ir smukusi nekilnojamo turto rinka dar labiau paveikė kitą grupei priklausančią UAB „Ermitažas“ – jos apyvarta per metus smuko 18,1 proc. ir siekė 173 mln. Lt.
2009 m. buvo pažymėti ir dar vienu šios grupės praradimu: po ilgų ginčų valstybei už 680 mln. Lt buvo sugrąžintos visos „NDX energija“ turėtos Vakarų skirstomųjų tinklų akcijos.

1 mlrd. Lt
Darius Mockus, koncernas “MG Baltic”
15-ą įmonių turinčio koncerno 100-ą proc. akcijų valdančiam D.Mockui kol kas telieka kantriai laukti geresnių laikų.
Sunkiausiai šiuo metu sekasi koncerno valdomai įmonei “Apranga”. Drabužiais prekiaujantis tinklas pernai patyrė beveik 17 mln. Lt nuostolį. Gerais rezultatais negalėjo pasigirti ir koncernui priklausančios nekilnojamojo turto, statybos, žiniasklaidos įmonių grupės.
Alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių platintojos – bendrovės “Mineraliniai vandenys” apyvarta Lietuvoje praėjusiais metais sudarė 598 mln. Lt ir, lyginant su 2008 m., sumažėjo per 7 proc.
Geriausios naujienos „MG Baltic“ savininką pasiekė iš alkoholio gamybos bendrovės „Stumbras“, kuri pernai uždirbo per 23 mln. Lt grynojo pelno. Šiuo metu įmonės kapitalizacija viršija 214 mln. Lt ir yra 29,2 proc. didesnė, nei prieš metus. Tiesa, iki krizės įmonės kaina siekė beveik 500 mln. Lt.

726 mln. Lt
Augustinas ir Artūras Rakauskai, „Senukų prekybos centrų“ grupė
Tėvas ir sūnus Rakauskai valdo 100 proc. SPC.
Skaičiuojama, kad SPC mažmeninės prekybos apimtys per 2009 m. krito net 42 proc. – iki 897 mln. Lt – dėl krizės ypač susitraukus statybų rinkai, čia siūlomos prekės buvo nebepaklausios. Tačiau didesnių nuostolių padėjo išvengti nekilnojamojo turto verslas, pagrįstas ilgalaikiais susitarimais.
Nepaisant krizės, „Senukų” įmonių grupei priklausanti bendrovė „SSPS-Pramonė” kovą pasirašė sutartį dėl naujo prekybos centro „Banginis“ statybos darbų Kaune. Daugiau nei 13 tūkst. kv. m. ploto centrą planuojama baigti iki šių metų lapkričio mėn. SPC į šį objektą investuoja apie 30 mln. Lt.

648 mln. Lt
Žilvinas Marcinkevičius
Spėjama, kad Ž.Marcinkevičiui gali priklausyti per 30 proc. VP grupės akcijų.
Buvo pasklidę kalbų apie šio verslininko konfliktą su pagrindiniu akcininku N.Numavičiumi ir galimą pasitraukimą iš mažmeninės prekybos imperiją sukūrusios grupės, tačiau kol kas tokia informacija nepatvirtinta. Skelbiama, kad Ž.Marcinkevičius šiuo metu gyvena Airijoje.
VP grupė, valdanti UAB “Vilniaus prekyba” kuriai priklauso mažmeninės prekybos tinklas “Maxima” grupė, mažmeninės prekybos centrų vystymu ir valdymu užsiimanti “Akropolio” grupė, vaistinių tinklas “Euroapotheca”, energetikos bendrovę “NDX energija” pernai ir toliau skaičiavo dar 2008 m. padidėjusį apyvartos kritimą.
Pavyzdžiui, “Maxima” grupės mažmeninės prekybos apyvarta per metus smuko 9 proc. (nuo 8,8 mlrd. Lt 2008 m. iki 7,7 mlrd. Lt 2009 m.), o kita grupei priklausanti UAB „Ermitažas“ turėjo susitaikyti su per metus daugiau nei 18 proc. kritusia apyvarta.

600 mln. Lt
Dainus Dundulis, UAB „Rivona“
D.Dunduliui nuo šių metų kovo mėn. priklauso 100 proc. UAB „Rivona“ akcijų.
Tai prekybos centrų tinklą prekėmis aprūpinantis logistikos, tarptautinių pervežimų ir nekilnojamo turto nuomos bendrovė, kuri, kartu su „Norfos mažmena“ sudaro „Norfos“ įmonių grupės branduolį.
2009 m. „Norfos“ prekių ir paslaugų pardavimai siekė 1,6 mlrd. Lt ir buvo 6,4 proc. mažesni, nei 2008 m., kai bendrovės pardavimai sudarė 1,7 mlrd. Lt.
Tačiau šiais metais pigesnių prekių asortimentą siūlantis tinklas jau džiaugiasi atšilimu: konsoliduoti „Norfos“ įmonių grupės prekių ir paslaugų pardavimai per pirmąjį šių metų ketvirtį viršijo 550 mln. Lt ir buvo 1,14 proc. didesni nei tuo pačiu laikotarpiu pernai.

525 mln. Lt
Vidmantas Kučinskas, UAB „Arvi ir ko“
Beveik prieš dvidešimt metų drauge su partneriais Juozu Urbaičiu ir Ramūnu Malinausku įregistravęs įmonę „Arvi ir ko“, dabar V.Kučinskas vienas valdo visą 100 proc. bendrovės akcijų.
Nors, pavyzdžiui, trąšų gamyba šiuo metu yra nuostolinga, 22 grupei priklausančių su žemės ūkiu susijusiu įmonių įvairovė – trąšų gamyba, cukraus perdirbimas, pašarai, biodyzelinas, kalakutiena, gyvūninės kilmės atliekų utilizavimas – bei geografija – įmonės registruotos ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Ukrainoje, Kipre, Kroatijoje – leidžia jos valdytojui stabiliai laikytis per sunkmetį.
Sunkumus trąšų sektoriuje liudija gegužės pabaigoje paskelbta informacija apie tai, kad trąšas gaminanti UAB „Arvi Fertis“ pardavė „Linas Agro Group“ žemdirbių aptarnavimo centrus su trąšų sandėliais Joniškyje ir Kėdainiuose. O tarkime, nepaisant smukusios cukraus kainos Europoje, cukraus gamintoja „Arvi cukrus“, ir pernai skaičiavo pelną.

504 mln. Lt
Arūnas Martinkevičius, koncernas SBA
A.Martinkevičius valdo 100 porc. iš 26 baldų ir tekstilės gamybos bei mažmeninės prekybos įmonių susidedančio koncerno akcijų.
Ankstesniais metais daugiausiai rūpesčių kėlusi „Utenos trikotažo“ įmonių grupė pastaraisiais mėnesiais jau pradėjo kapstytis iš duobės: pernai bendrovė uždirbo jau 3,2 mln. Lt grynojo pelno.
Kita koncerno įmonė, AB “Klaipėdos baldai” pernai uždirbo 5,1 mln. Lt grynojo pelno – tai yra kone 90 proc. daugiau nei 2008 m. Situacija šiame segmente gerėja ir toliau – vien per paskutinį praėjusiųjų metų ketvirtį baldininkų pelnas, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2008 m., pašoko 9 kartus.
Tiesa, apskritai koncerno valdomų baldų įmonių konsoliduoti pardavimai per metus smuko 4,1 porc., tačiau jau šiemet tikimasi didesnių užsakymų iš Švedijos koncerno IKEA – ilgalaikės sutartys su užsienio partneriais jau ilgus metus yra viena koncerno sėkmės priežasčių.

486 mln. Lt
Ramūnas Karbauskis, „Agrokoncernas“
R.Karbauskis valdo 100 proc. „Agrokoncerno“, taip pat įmonių „Agrokoncerno grūdai“, „Šiaulių agrokoncernas“ ir dar kelių smulkesnių bendrovių akcijas.
Koncernas skelbiasi per 2009 m. sugebėjęs užimti daugiau negu pusę Lietuvos prekybos trąšomis rinkos. Palyginti su 2008 m., „Agrokoncerno“ trąšų pardavimai padidėjo 20–30 proc. – tačiau dėl produkcijos pigimo pajamos iš šios veiklos sumažėjo.
Pernai augo ir grūdų prekyboje užimama šios grupės rinkos dalis – nepaisant kone dvigubai kritusių grūdų supirkimo kainų, įmonių grupei išsilaikyti padeda nuosavų sandėlių infrastruktūra. Per metus į su grūdų perdirbimu susijusios veiklos modernizavimą buvo investuota apie 50 mln. Lt.

323 mln. Lt
Nerijus Dagilis, UAB „Hermis Capital“
N.Dagilis valdo 40 proc. bendrovės „Hermis Capital“ akcijų, 100 proc. UAB “Deitona“ akcijų, 60 proc. bendrovės „Charter Jets“ akcijų, taip pat 40 proc. įmonės „Baltijos polistirenas“ akcijų.
N.Dagilis pripažįsta, kad plečiant verslą iš komercinių bankų skolintais pinigais buvo pernelyg agresyviai investuota į šiuo metu nelikvidžią Baltijos šalių nekilnojamojo turto rinką.
Sunkmetis verčia vieną „Hermis Capital“ savininkų atsisakyti net ir geriausių savo projektų – pranešama apie netrukus planuojamą AB „Geonafta“ akcijų paketo pardavimą Lenkijos naftos bendrovei „Lotos Group“.
Grupės nuostolių sąrašą jau papildė nauji praradimai: nepasiekęs planuotų finansinių rezultatų, „Hermis Capital“ atsisakė ambicijų žiniasklaidos versle – gegužę buvo parduotas kontrolinis žiniasklaidos bendrovės “Diena Media News”, valdančios dienraščius “Vilniaus diena”, “Kauno diena” ir “Klaipėda” akcijų paketas.

280 mln. Lt
Tautvydas Barštys, AB „Kauno grūdai“
T.Barštys kartu su savo motina valdo 62,5 proc. AB „Kauno grūdai“ akcijų, jam taip pat priklauso 33 proc. „KG Group“ akcijų.
Grūdų perdirbimo įmonė skelbia, kad jos apyvarta pernai siekė 379,6 mln. Lt, t.y. buvo 11 proc. mažesnė, nei 2008 m. Nepaisant to, metai, esą, buvo baigti pelningai, tačiau tikslesni rezultatai neskelbiami.
Pernai eksportas sudarė 40 proc. visos „Kauno grūdų“ realizacijos pajamų, o 2008 m. jis buvo mažesnis ir siekė 34 proc.
Visa „KG Group”, kuriai taip pat priklauso Vilniaus ir Kaišiadorių paukštynai, už parduotą produkciją pernai gavo 760 mln. Lt metinių pajamų – tai yra tiek pat, kiek ir 2008 m.
Šiemet investicijoms į paukščių auginimą ir mėsos perdirbimą grupė ketina skirti apie 50 mln. Lt.

191 mln. Lt
Gintaras Kateiva, „Litagra“
G.Kateivai priklauso 41,6 proc. žemės ūkio aptarnavimo įmonės „Litagra“ akcijų, jis taip pat yra įsigijęs 12,6 porc. Padovinio žemės ūkio bendrovės akcijų bei 5 proc. bendrovės „Šiaulių tauro televizoriai“ akcijų.
Grupės „Litagra“ pajamos pernai buvo sumažėjusios – lyginant 2009 m. pirmų trijų ketvirčių (395 mln. Lt) ir 2008 m. to paties laikotarpio rezultatus (473 mln. Lt), matomas daugiau nei 16 proc. kritimas.
Priminsime, kad „Litagros” grupės veikla apima paslaugas žemės ūkiui, taip pat grūdų perdirbimo ir elevatorių paslaugų teikimo, pirminės augalininkystės ir gyvulininkystės žemės ūkio produkcijos gamybos, investicijų žemės ūkio sektoriuje paslaugas.

187 mln. Lt
Sigitas Paulauskas, „Vakarų medienos grupė“
S.Paulauskas valdo 90 proc. „Vakarų medienos grupės“ (VMG) akcijų.
Po sunkių 2008 m. pernykščiai rezultatai Lietuvos baldininkų jau nebeliūdino, tačiau iš tiesų atsigauti ši rinka pradeda tik šiais metais.
VMG priklausanti AB „Klaipėdos mediena“ praėjusių metų pirmąjį pusmetį didino prekybos apimtis – 2008 m. sausį–birželį bendrovės pajamos siekė beveik 67 mln. Lt, o 2009 m. tuo pačiu laikotarpiu jos siekė jau kone 81,5 mln. Lt. Visos VMG konsoliduota apyvarta (UAB „Sakuona“, „Jūrės ąžuolynas“, „Baltijos elektrinių investicijos“, „VMG ekspedicija“, „Wood Industry“) pirmąjį 2009 m. pusmetį taip pat augo 28 proc.
Išgyventi sunkmetį grupei labiausiai padėjo užsienio partneriai – pernai eksportuota beveik 60 proc. produkcijos.

180 mln. Lt
Rimandas Stonys, UAB „Dujotekana“
R.Stonys valdo 49 proc. dujomis prekiaujančios bendrovės „Dujotekana“ akcijų. Jam taip pat priklauso 40 proc. per šią įmonę valdomos Kauno termnofikacinės elektrinės akcijų, 100 porc. įmonės „Vėjo gūsis“ akcijų, pusė įmonės „Aviaeskadrilė“ ir dalis Klaipėdos oro uosto akcijų.
Visam Lietuvos verslui dujas tiekianti „Dujotekana“ pučiasi arba traukiasi priklausomai nuo to, kokia yra jos kaip tarpininkės parduodamų rusiškų dujų kaina. Pernai dujų kaina buvo maža, tad ir įmonės pelnas, kaip spėjama, galėjo būti maždaug 40 proc. mažesnis, lyginant su 2008 m.
Ir apskritai kol kas R.Stonio valdomos įmonės išgyvena stagnaciją: neatnaujinami dėl krizės sustabdyti planai dėl naujo logistikos centro Klaipėdos pašonėje statybos, taip pat ir dėl gyvenamųjų namų kvartalo uostamiestyje.

176 mln. Lt
Jolanta Blažytė, koncernas „Vikonda“
J.Blažytė valdo per 60 proc. koncerno „Vikonda“ akcijų
40 įmonių valdantis koncernas sunkmetį išgyvena palyginti neskausmingai – ši tiek grūdus auginanti, tiek maisto produktus gaminanti ir juos pardavinėjanti įmonė didesnius nuostolius vienoje grandyje kompensuoja pajamų padidėjimu kitoje.
Vienos svarbiausių koncerno įmonių „Kėdainių koncerno fabriko“ apyvarta per 2009 m., lyginant su 2008 m., sumažėjo tik maždaug 6 proc. ir siekė 35 mln. Lt. Šiemet jau pranešama apie vidutiniškai 5 proc. augančią apyvartą.
Svarbu paminėti, kad J.Blažytės sutuoktinis politikas Viktoras Uspaskichas neseniai pareiškė nebeplanuojantis investicijų Lietuvoje – dabar plėtros galimybių koncernas esą ieško užsienyje.

165 mln. Lt
Visvaldas Matijošaitis, „Plungės kooperatinė prekyba“
V.Matijošaitis valdo pagrindinę „Plungės kooperatinės prekybos“ grupės, kuriai priklauso „Vičiūnų“ grupė, akcijų dalį.
Didžiąją dalį savo produkcijos eksportuojančiai “Vičiūnų“ grupei sunkiausia buvo praėjusiųjų metų pradžia – krito apyvarta, nuostolius didino valiutų kursų svyravimai. Tačiau vėliau situaciją pavyko stabilizuoti padidinus savo pardavimus krizės menkiau paliestose ES šalių rinkose.
Šiuo metu įmonių grupė mėgina įsitvirtinti Skandinavijos rinkoje, svarsto galimybę investuoti į gamybinius pajėgumus Baltarusijoje. Neseniai V.Matijošaitis pranešė susiderėjęs su JAV prekybos milžinu „Wall-Mart“ dėl „Vičiūnų grupės gaminamų žuvų produktų pardavimo Brazilijoje.

149 mln. Lt
Remigijus Juodviršis, AB „Panevėžio keliai“
R.Juodviršis valdo 28,5 proc. AB „Panevėžio keliai“ akcijų
AB „Panevėžio keliai“ pelnas be antrinių ir asocijuotų įmonių pernai siekė 8,4 mln. Lt, ir buvo 3,1 karto didesnis nei 2008 m., nors bendrovės pardavimo pajamos pernai siekė 180,1 mln. Lt ir buvo 43,3 proc. mažesnės, nei 2008 m.
Visa „Panevėžio kelių” įmonių grupė pernai patyrė 12,2 mln. Lt nuostolių, o 2008 m. buvo uždirbusi 45,2 mln. Lt pelno. 2009-taisiais grupės apyvarta siekė 466,5 mln. Lt, ir buvo 63 proc. mažesnė, nei 2008 m. Didžiausią įtaką grupės rezultatams turėjo neigiami nekilnojamojo turto projektų veiklos rezultatai ir nekilnojamo turto vertės mažėjimas po perkainavimo.

148 mln. Lt
Gvidas Drobužas, AB „Panevėžio keliai“
G.Drobužas valdo 28,4 proc. „AB „Panevėžio keliai“ akcijų.
AB „Panevėžio keliai“ pelnas be antrinių ir asocijuotų įmonių pernai siekė 8,4 mln. Lt, ir buvo 3,1 karto didesnis nei 2008 m., nors bendrovės pardavimo pajamos pernai siekė 180,1 mln. Lt ir buvo 43,3 proc. mažesnės, nei 2008 m.
Visa „Panevėžio kelių” įmonių grupė pernai patyrė 12,2 mln. Lt nuostolių, o 2008 m. buvo uždirbusi 45,2 mln. Lt pelno. 2009-taisiais grupės apyvarta siekė 466,5 mln. Lt, ir buvo 63 proc. mažesnė, nei 2008 m. Didžiausią įtaką grupės rezultatams turėjo neigiami nekilnojamojo turto projektų veiklos rezultatai ir nekilnojamo turto vertės mažėjimas po perkainavimo.

141 mln. Lt
Pranas ir Andrius Kizniai, UAB „Lietpak“
Tėvas ir sūnus Kizniai valdo 100 porc. UAB „Lietpak“ akcijų.
1991 m. įsteigta įmonė – viena iš Baltijos šalių plėvelinių įpakavimo medžiagų gamybos lyderių.
„Lietpak“ gamina pakuotes maisto produktams, tekstilės gaminiams ir higienos prekėms, žemės ūkio produktams, taip pat vakuuminį įpakavimą.
Šykščiai informaciją apie save skelbianti įmonė turėtų kuo pasigirti: nuolatinės investicijos į modernias technologijas ir įrangą leidžia jai gaminti aukštos kokybės gaminius. Šiuo metu „Lietpak“ planuoja diegti naujas technologijas ir rinkai pristatyti keturis išskirtinius produktus – sudėtingų konstrukcijų pakuotes, neturinčias analogų rinkoje.

140 mln. Lt
Pranas ir Andrius Dunduliai, UAB „Dojus Agro“
Tėvas ir sūnus Dunduliai valdo 100 proc. bendrovės „Dojus Agro“ akcijų.
Didelę prekybos modernia ir brangia žemės ūkio technika, kurios pirkimą dosniai remia ES fondai, rinkos dalį atsiriekusi bendrovė „Dojus Agro“ nepaisant sunkmečio ir toliau gali džiaugtis neblogais rezultatais.
2009 m. pirmų trijų ketvirčių įmonės pardavimai (126 mln. Lt), tiesa, buvo sumažėję beveik per pusę, lyginant su tuo pačiu 2008 m. laikotarpiu, tačiau metų pabaigoje rinką išjudino supaprastinta ES paramos teikimo žemės ūkio technikos įsigijimui tvarka.
„Dojus Agro“ yra oficialus didžiausio pasaulyje žemės ūkio mašinų gamintojo kompanijos “Deere & Co” atstovas Lietuvoje, Baltarusijoje ir Kaliningrade, ji taip pat atstovauja dar 10 Vakarų gamintojų.

119 mln. Lt
Antanas Trumpa, AB „Rokiškio sūris“
A.Trumpa valdo 14 proc. AB „Rokiškio sūris“ akcijų ir 74,86 proc. UAB „Pieno pramonės investicijų valdymo“ akcijų.
Pieno perdirbimo bendrovės „Rokiškio sūris“ grupė pernai gavo mažiau pajamų, tačiau dirbo pelningai – priešingai nei 2008 m.
„Rokiškio sūrio“ konsoliduotos pajamos pernai, palyginti su 2008 m., smuko 17,8 proc. nuo 682 mln. Lt iki 560 mln. Lt, bet grupė uždirbo 14,9 mln. Lt grynojo pelno. Užpernai grupės veikla buvo nuostolinga – patirta 18,3 mln. Lt nuostolių.
Šių metų pradžia bendrovės vėl nedžiugina: per pirmąjį ketvirtį, lyginant su tuo pačiu praėjusiųjų metų laikotarpiu, pardavimas sumenko 21 proc., o konsoliduotas grynasis nuostolis pasiekė 1,5 mln. Lt.

113 mln. Lt
Vytautas Bučas, AB „Invalda“
V.Bučui priklauso 18,56 porc. AB „Invalda“ akcijų.
Pernai patyrusi 88,6 mln. Lt nuostolį, dabar „Invalda“ jau įžvelgia šviesą tamsaus tunelio gale. Bendrovė skelbia per pirmąjį šių metų ketvirtį uždirbusi 2,6 mln. Lt grynojo pelno, kai pernai tuo pačiu metu grupės nuostoliai siekė 1,5 mln. Lt.
Šiemet Farmacijos sektorius („Sanito“ grupė) „Invaldai“ atnešė 4 mln. Lt pelno, o baldų gamyba („Vilniaus baldai“) pradžiugino 5 mln. Lt pelnu. Gerus šių sričių rezultatus lėmė atsigaunančios eksporto rinkos.
Tuo tarpu kitos “Invaldos” sferos – kelių tiesimas ir tiltų statyba („Tiltra Group“ bei „Kauno tiltai“) bei informacijos technologijų infrastruktūra vis dar generuoja nuostolius.

112 mln. Lt
Jonas Garbaravičius, UAB “Scaent Baltic”
J.Garbaravičiui ir jo šeimos nariams priklauso kontrolinis 51 proc. UAB “Scaent Baltic” akcijų paketas.
Šis verslininkas – vieną didžiausių augimo potencialų šiuo metu turintis 40-tuko narys. Išskirtinė teisė iki 2020 m. importuoti rusišką elektros energiją visose trijose Baltijos šalyse – tai garantuotos labai stambios ir ilgametės pajamos. Jei būtų įvertinti jau šių metų rezultatai, J.Garbaravičius nebejotinai būtų žymiai aukštesnėje sąrašo vietoje – skaičiuojama, kad “Scaent Baltic” šiuo metu patiekia maždaug 30 proc. visos į Lietuvą importuojamos elektros energijos.
Kitos iš prekybos elektra gautais pinigais kuriamo koncerno dalys – maisto produktų gamyba ir prekyba, leidyba, finansinės paslaugos dideliais pelnais kol kas nestebina, tačiau ir nuostolių esą negeneruoja.

100 mln. Lt
Tadas Karosas, UAB “Čili Holdings”
T.Karosas valdo kontrolinį UAB “Čili Holdings” paketą.
“Čili Holdings” restoranų apyvarta per pirmus tris praėjusiųjų metų ketvirčius siekė 109 mln. Lt ir buvo 31 porc. mažesnė, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2008-aisiais.
Praėjusiųjų metų pabaigoje „Čili Holdings“ baigė kapitalo didinimo nuo 0,8 mln. Lt ir 90,8 mln. Lt procedūrą – taip nuspręsta stiprinti „Čili“ užeigų tinklo pozicijas rinkoje, didinti jo konkurencinį pranašumą ir, pasididinus finansinius pajėgumus, pradėti plėtrą ne tik Lietuvoje, bet ir Europos šalyse ar net Indijoje.
Holdingo taip pat valdoma kosmetikos ir parfumerijos didmenininkė “Kruzas NCD” pernai pasiek 17 mln. Lt pajamų lygį. Šiemet planuojama jį keliais procentais padidinti.

98 mln. Lt
Jonas Dumašius, UAB “Hidrostatyba”
J.Dumašius valdo 69 proc. bendrovės “Hidrostatyba” akcijų.
Gargžduose įsikūrusi viena dižiausių Vakarų Lietuvos regiono statybų bendrovių “Hidrostatyba” atlieka nišinius hidrotechninių įrenginių statybos darbus po vandeniu: betonuoja ir pjausto metalą, plauna gruntą.
Bendrovės paslaugų išskirtinumas padeda jai ir sunkmečiu: vien iš viešųjų pirkimų aruodo „Hidrostatyba“ pernai pasisėmė užsakymų už daugiau nei 126 mln. Lt. Šiuo metu bendrovė dalyvauja ne viename Klaipėdos uosto pertvarkymo projekte, taip pat dalyvauja ir Klaipėdos kruizinio terminalo, Jūrų muziejaus delfinariumo rekonstrukcijose.

98 mln. Lt
Arvydas Avulis, AB „Hanner“
A.Avulis valdo 100 proc. statybų bendrovės „Hanner“ akcijų.
Šis verslininkas prisipažįsta, kad 2009-ieji buvo patys sunkiausi metai per visą įmonės gyvavimo laikotarpį. Tragiškai krito butų pardavimas, mažėjo biurų, prekybos centrų nuomos kainos.
Bendrovė kol kas nėra paskelbusi savo pernykščių rezultatų, apsiribodama formuluote, kad metus pavyko baigti subalansavus pinigų srautus ir įvykdžius visus įsipareigojimus.
Šiais metais AB „Hanner“ jau kelia sau ambicingesnius tikslus: ne tik išgyveni, bet ir uždirbti. Pirmasis šių metų ketvirtis nuteikia viltingai: pavyko parduoti 44 butus ir gauti 11,2 mln. Lt – tai yra 33 proc. daugiau nei per tą patį ankstesnių metų laikotarpį.

94 mln. Lt
Augenijus Gudžiūnas, UAB „Agrovet“
A.Gudžiūnas valdo 92,2 proc. bendrovės „Agrovet“ akcijų.
Šviežios mėsos ir mėsos produktų gamintojos UAB „Agrovet“ sunkmetis pernelyg nekamuoja: bendrovės pajamos per pirmus tris praėjusiųjų metų ketvirčius buvo 171 mln. Lt, ir tai tebuvo keliais proc. prastesnis, lyginant su 2008 m., rezultatas.
Didelę dalį pajamų Rusijos rinkoje gaunančiai bendrovei praėjusių metų pabaiga buvo liūdna: ji tapo viena iš ilgo Lietuvos pieno bei mėsos perdirbimo įmonių sąrašo narių, kurioms buvo laikinai sustabdyti importo leidimai dėl neva pernelyg didelės neleistinų medžiagų koncentracijos. Draudimas „Agrovet“ buvo panaikintas tik šių metų kovo viduryje.
Beje, pernai aptariama įmonės pasistatė naują šaldytuvų kompleksą, atnaujino gamybines patalpas ir technologines linijas.

92 mln. Lt
Violeta Dargienė, grupė „Eika“
V.Dargienei priklauso 83 proc. statybų grupės „Eika“ akcijų.
Ši bendrovė yra pranešusi, kad per pirmus tris praėjusiųjų metų ketvirčius patyrė 7,8 mln. Lt nuostolį. Jos vadovai prisipažino klydę ir pernelyg vėlai sureagavę į pasikeitusią verslo aplinką bei pavėluotai nuleidę kainas – pastatytus butus esą reikėjo išparduoti dar 2008 m.
Nepaisant blogų pernykščių rezultatų, dabar „Eika“ jau skelbia galvojanti apie naujų gyvenamųjų projektų – mažesnio ploto butų – startą. Su bankais taip pat deramasi dėl nebaigtų plėtoti kitų vystytojų projektų perėmimo ir jų užbaigimo. Visiškai nusigręžiama nuo naujų komercinių pastatų plėtros – esą jų ir taip rinkoje per daug.
Nuostolių persivertimo į pelną tendencijos „Eika“ planuoja sulaukti 2011-aisiais.

86 mln. Lt
Idrakas ir Galina Dadašovai
Dadašovų šeima valdo 100 proc. UAB „Penki kontinentai“ akcijų.
Nors bankinių ir informacinių technologijų grupės „Penkių kontinentų“ pajamos 2009 m. krito daugiau nei du kartus, lyginant su 2008 m., visgi įmonė metus baigė su nedideliu pelnu – pirmų trijų ketvirčių ikimokestinis pelnas siekė 3,7 mln. Lt.
Itin daug dėmesio šiuo metu bendrovė skiria šviesolaidinio tinklo „Skynet“ plėtrai, siūlo naujus interaktyvios televizijos produktus.
Krizė sumažino grupės tarptautines plėtros ambicijas, tačiau rimtesnio smūgio nesudavė – visas investicijas nuo pat įkūrimo 1995 m. bendrovė vykdo tik savomis lėšomis.

79 mln. Lt
Darius Zubas, AB „Linas Agro Group“
D.Zubui priklauso 10,7 proc. bendrovės „Linas Agro Group“ akcijų. Jis taip pat yra įsigijęs 20,3 proc. UAB „Mestilla“ akcijų ir 9 proc. UAB „Invisco“ akcijų.
Bendrovė „Linas Agro Group“ paskelbė per 9 mėnesių laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. uždirbusi 20,3 mln. Lt grynojo pelno, t.y. 2 proc. daugiau, palyginti su analogišku 2008 – 2009 m. laikotarpiu. Tačiau bendrovės pardavimai per tą patį laikotarpį sumažėjo 24 proc., iki 724,8 mln. Lt.
Mažėjančius pardavimus nulėmė neįprastai žemos grūdų supirkimo kainos. Šiemet tikimasi geresnių rezultatų dėl žymiai sustiprintų įmonės pozicijų prekybos trąšomis sferoje – iš bendrovės „Arvi Fertis“ ji nusipirko žemdirbių aptarnavimo centrus su trąšų sandėliais. Pernai bendrovė už 1,9 mln. Lt taip pat įsigijo biokuro bendrovę.

Virgilijus Eidimtas – 74 mln. Lt, UAB „Kvistija“, 100 proc.
Irena Angelė Černevičiūtė – 73 mln. Lt, AB „Kauno tiltai“, 20,65 proc.
Palmyra Kaikarienė – 72,5 mln. Lt, UAB „Šiaurės vilkas“, 100 proc.
Arminas Mačys – 71 mln. Lt, UAB „Armitana“, 100 proc.
Algirdas Pažemeckas – 70 mln. Lt, AB „Žemaitijos pienas“, 44,15 proc.
Adomas ir Dalia Balsiai – 68 mln. Lt, AB „Lytagra“, 26,19 proc.
Vytautas Banys – 67 mln. Lt, UAB „Progresyvus verslas“, 100 proc.
Andrius Gražėnas – 65 mln. Lt,UAB „Centrako“, 100 proc.
Andrius ir Antanas Linkai – 60 mln. Lt, Koncernas „Alga“, 96 proc.
Birutė Kantauskienė – 55 mln. Lt, UAB „Biovela“, 69 proc.

Pastarųjų metų turtingiausių lietuvių sąrašus ir daugiau reitingų rasite portale “veidas.lt”.