Žemės ūkis. Gerokai sumažėjus paramai tarp žemdirbių prasidėjo peštynės. Nesutariama, kaip ją dalytis: skirstyti mažesniais kąsniais didesniam būriui ūkininkų ar didesnę paramą koncentruoti į prioritetines sritis ir ūkius.
Lietuvos ūkininkų sąjunga ką tik nustatytą naują paramos skirstymo tvarką užsimojo keisti vos įsibėgėjus paraiškų priėmimui. Nuo šių metų gegužės 4-osios iki birželio 30 dienos modernizuoti valdas norintys ūkininkai, žemės ūkio kooperatyvai ir įmonės gali kreiptis ES ir valstybės teikiamos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“. Ūkininkai reikalavo stabdyti paraiškų priėmimą ir keisti taisykles, nes, jų nuomone, dabartinėmis sąlygomis galimybė pasinaudoti ES parama ūkiams modernizuoti daugeliui tampa nepasiekiama. Ji atitektų itin mažiems ir itin stambiems prioritetinių šakų ūkiams, nes vienam pareiškėjui nustatyta galima 50 tūkst. eurų paramos suma ir didžiausia 400 tūkst. eurų suma per visą šešerių metų paramos laikotarpį.
Vis dėlto po diskusijų Žemės ūkio ministerijoje ir Seimo Kaimo reikalų komitete nuspręsta nestabdyti įsibėgėjusio paraiškų priėmimo proceso ir tik sulaukus jo rezultatų keisti tvarką, jei dėl to sutars visos žemdirbių organizacijos.
Be to, Seimo Kaimo reikalų komitetas prieš kitą paraiškų teikimą pasiūlė nustatyti maksimalią 200 tūkst. eurų sumą vienam projektui, visam paramos laikotarpiui paliekant didžiausią 400 tūkst. eurų sumą.
Įtampa dėl ES paramos skirstymo pirmiausia kilo dėl to, kad, palyginti su praėjusiu 2007–2013 m. laikotarpiu, kai Kaimo plėtros programai buvo skirta 2,2 mlrd. eurų paramos, šiemet jos skirta 14 proc. mažiau – 1,9 mlrd. eurų. Aistras kelia ir tai, kad pasibaigus šiam paramos laikotarpiui ES lėšos naujai technikai įsigyti nebus dalijamos. Jos bus tikslingai nukreiptos išmaniajai žemdirbystei skatinti.
Žemės ūkio viceministro Sauliaus Cironkos teigimu, baimės žemdirbiams įvarė ir naujoji projektų atrankos tvarka, pagal kurią atrenkami tik geriausi ir perspektyviausi projektai. Ji paremta balų sistema, pagal kurią kiekvienas projektas pagal dešimt atrankos kriterijų gali surinkti maksimalią 100 balų sumą. Jei per atranką vertinamas projektas nesurenka privalomo mažiausio 35 balų skaičiaus, paraiška atmetama.
Pasikeitė ir pačios ES požiūris į pinigų skirstymą. Anksčiau buvo leidžiama finansuoti visus šaukime dalyvaujančius projektus, skiriant papildomai lėšų, jei jų pritrūkdavo. Dabar labai aiškiai suplanuojama ir įvardijama konkreti pinigų suma, į kurią pretenduoja to šaukimo projektai. Pavyzdžiui, 2014–2015 m. numatyta 150 mln. eurų, per metus skiriant po 75 mln. eurų.
„Visos šios naujovės žemdirbiams kelia daug baimės ir nepasitikėjimo. Bet palaukime pirmojo šaukimo rezultatų ir tuomet matydami, kaip ši sistema veikia, galėsime spręsti, pasiteisino ji ar reikia keisti“, – ramina viceministras ir kaip pasiteisinusį pavyzdį pateikia ką tik pasibaigusį jaunųjų ūkininkų šaukimą, kuris, pasak S.Cironkos, pademonstravo, kad naujoji atrankos sistema veikia pakankamai gerai.
Mat siekiama skatinti ūkininkaujančiuosius nenašiose žemėse, tinkamose gyvulininkystei, kuri šiuo metu yra prioritetinė ūkio šaka. Iš 345 atrinktų paraiškų 250 yra jaunųjų ūkininkų, ketinančių plėtoti gyvulininkystę nenašiose žemėse.
Beje, į paramą pretendavo net 1350 būsimųjų ūkininkų ir daugiau nei tūkstantis jų liko už borto. Tačiau jau numatyta dar šį rudenį skelbti naują jaunųjų ūkininkų šaukimą paramai gauti.
„Vyriausybės programa aiškiai sako, kad mūsų prioritetas yra vidutiniai ir smulkieji ūkiai, kuriuos norime paskatinti augti ir plėstis. O didžiausias dėmesys – vidutiniams ūkiams. Todėl ir balų sistema orientuota į ūkius, kurių standartinės produkcijos apimtys yra nuo 8 iki 50 tūkst. eurų. Tokie projektai gauna 20 prioritetinių balų, nes skatiname juos ir suteikiame pirmenybę pasinaudoti parama, ateityje matydami jų augimą“, – atrankos prioritetus aiškina žemės ūkio viceministras.
S.Cironka tvirtina, kad tai nėra pasirinkimas tarp stambių ir smulkių ūkių, kurie vieni kitų tikrai neturėtų užgožti. Kaip pabrėžia Europos Komisija, stambūs ūkiai savo veiklai reikalingas pajamas turi generuoti iš masto ekonomijos, o parama reikalinga smulkiesiems. Praėjusio paramos laikotarpio analizė parodė, kad daugiau paramos gavo augalininkystės ūkiai, todėl dabar siekiama padėtį subalansuoti.
„Svarbiausias klausimas – ką mes turime daryti, kad pasiektume kompleksinius kaimo plėtros rezultatus. Gyvulininkystės kryptis nubrėžta, tačiau kituose šaukimuose gali dalyvauti ir augalininkystės ūkiai“, – tikina S.Cironka.
Pasak jo, puiku, kad Lietuva užaugina ir eksportuoja daug grūdų, tačiau galvojant apie ateitį ir siekiant sukurti didesnę pridėtinę vertę grūdus, kaip žaliavą, reikėtų perdirbti auginant gyvulius. „Lietuviškai gyvulininkystės produkcijai yra atvertos naujos rinkos, todėl turime auginti ir eksportuoti kur kas didesnius kiekius produkcijos. Ji konkuruoja pasaulinėje rinkoje, vadinasi, vienintelis klausimas, apie kurį turime kalbėti, yra produkcijos savikaina ir ūkio efektyvumas. Čia dar daug ką turime nuveikti, diegdami efektyvią ūkio valdymo sistemą, kuri ir bus viena pagrindinių Lietuvos žemės ūkio ateities krypčių“, – šviesias Lietuvos kaimo perspektyvas mato S.Cironka.
Viceministras žada, kad, įvertinus ir išanalizavus, kaip pavyko pasiekti norimų rezultatų pirmajame šaukime, kartu su žemdirbių organizacijomis bus dar diskutuojama ir tikslinamos projektų atrankos taisyklės.
„Paramos skirstymo taisyklėse numatyta galimybė gauti ne daugiau kaip 400 tūkst. eurų paramos per šešerių metų laikotarpį. Supaprastinta tvarka galima teikti paraišką paramai iki 50 tūkst. eurų. Kiekvienas turi apsispręsti, kiek jam reikia paramos, ir labai atsakingai susiplanuoti. Bet jei didžioji dalis žemdirbių mano, kad apribojus projektui skiriamą sumą iki 200 tūkst. eurų, jiems bus geriau, Žemės ūkio ministerija tam neprieštaraus. Žaidimo taisyklės nesikeis, tik atsiras maksimali vieno projekto vertė, nors mums atrodė, kad galimybė pačiam ūkininkui planuoti ir susidėlioti paramos poreikį per visą laikotarpį – gana patrauklus pasiūlymas“, – aiškina S.Cironka.
Jis sako iš viso nesuprantantis, dėl ko čia reikia ginčytis, kai ūkininkai patys gali rinktis, kokio dydžio ir kiek projektų jie nori įgyvendinti. Jei pasirinktų investuoti po 50 tūkst. eurų, galėtų pretenduoti į paramą aštuoniems projektams, jei po 200 tūkst. eurų – dviem.
„Norime patiems ūkininkams suteikti daugiau laisvės plėtoti savo ūkį, bet jie, regis, nori apribojimų. Dėl balų sistemos diskutavome pusę metų, nes didieji ūkiai nuogąstavo, kad negalės gauti paramos, mat prioritetas teikiamas vidutiniam ūkiui. Bet jie patys prieštarauja sau, žinodami, kad tas vidutinis ūkininkas nepuls aklai griebti paramos, nes kitą dalį finansavimo turi gauti iš bankų, kurie atidžiai analizuoja verslo projektus ir tikrai nefinansuos projekto, jei nebus užtikrintas pinigų srautas. Taigi kartu su galimybe atsiranda rizika ir paties ūkininko atsakomybė rinktis tokias investicijas, kurios atitinka jo galimybes ir poreikius“, – Žemės ūkio ministerijos poziciją dėsto viceministras.
Tačiau žemdirbiai, nors ir sutarę palaukti pirmojo šaukimo pabaigos, situaciją mato visiškai kitaip ir, priešingai nei viceministras, toli gražu netrykšta optimizmu.
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas neabejoja, kad paramą gaus stambieji gyvulininkystės ūkiai, tarp kurių yra vienas kitas ūkininkas, o daugiausiai – žemės ūkio bendrovių. „Po mėnesio galėsite parašyti, kad Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininko prognozės pasitvirtino“, – kaip viskas bus, jau iš anksto žino J.Talmantas.
Pinigų mažai, o norinčiųjų jų gauti – daug. Ir visi nori gauti maksimaliai, nes daugiau galimybių atnaujinti technikos nebus. Tą parodė ir jaunųjų ūkininkų projektų atranka: finansavimo poreikis siekia 74 mln. eurų, o skirta tik šiek tiek daugiau nei 20 mln. eurų, paraiškų pateikta daugiau nei 1300, negavę finansavimo liko daugiau nei tūkstantis projektų.
„Pasižiūrėkime, kas pasinaudos ta parama. Pirmumo balus gauna gyvulininkyste užsiimantys ūkiai. Bet smulkiems ir vidutiniams ūkiams tos paramos gauti neįmanoma: jie negali gauti paskolos iš banko, nes jam užstatyti gali tik žmoną ir vaikus. Taigi paramą pasiims stambios žemės ūkio bendrovės. Remiame smulkiuosius ir vidutinius ūkius, o ES paramą paims jos“, – neabejoja daugiau nei dvidešimt metų stambų 1300 hektarų augalininkystės ūkį valdantis J.Talmantas.
Jis sako, kad augalininkystės ūkiai gali pretenduoti į paramą, tačiau paramos intensyvumas siekia tik 40 proc. (60 proc. lėšų ūkininkas turi turėti pats ar skolintis iš banko). Gyvulininkyste besiverčiančiam ūkiui ES paramos intensyvumas siekia 50 proc., nenašiose žemėse ūkininkaujantiesiems – 60 proc., o jei jaunas ūkininkas turi ūkį ne daugiau kaip penkerius metus, gauna iki 70 proc. paramos.
Nors atstovauja visų Lietuvos ūkininkų interesams, J.Talmantas tiesiai šviesiai sako, kad pridėtinę vertę sukuria ne smulkieji ir vidutiniai, o stambieji ūkiai, kurie Lietuvoje valdo 85 proc. žemės ir sukuria apie 90 proc. viso šalies žemės ūkio produkto.
Tokia tendencija yra visoje ES – smulkiųjų ūkių mažėja, nes jie nepajėgia konkuruoti. Lietuvoje taip pat, kaip rodo deklaruojamų pasėlių plotai, ūkių kasmet mažėja dešimtimis tūkstančių. Ir tai, pasak J.Talmanto, natūralus procesas, nes išsilaikyti, kai pajamos iš žemės ūkio produkcijos nuolat mažėja (pavyzdžiui, pieno ūkių pajamos pernai sumažėjo 30 proc., grūdų augintojų – 36 proc.) gali tik stambūs ūkiai.
„Mūsų valstybės politika yra remti smulkųjį ir vidutinį ūkį, tačiau didžiausia paramos suma nustatoma tokia, kad tik stambūs ūkiai ją gali gauti. Todėl ir sakome: jei remiate smulkiuosius ir vidutiniokus, smulkinkite sumą, kad jie iš tiesų pajėgtų pasinaudoti parama“, – sako J.Talmantas.
Nors pats mano, kad smulkieji ūkiai yra neperspektyvūs, tačiau bėda, kad valdžios tuo įtikinti nepavyksta. Pavyzdžiui, jo teigimu, latviai ūkininkams skiria iki vieno milijono eurų paramos ir smulkių ūkių pas juos beveik neliko. Latviai nesidairo atgal ir remia stambiuosius, siekdami sumažinti jų produkcijos savikainą, kad jų ūkininkai galėtų konkuruoti globalioje rinkoje.
„Mes bandėme politikams aiškinti, kas kuria pridėtinę vertę, darbo vietas ir ką reikėtų iš tiesų remti. Tačiau mūsų negirdi. Po penkerių metų mes politikų paklausime, ką jie padarė. O dabar jau po mėnesio bus aišku, kad, nors rėmėme smulkiuosius ir vidutinius, paramą gavo stambieji“, – neabejoja Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas.
Apskritai Lietuvos žemės ūkio perspektyvos jam atrodo gana niūrios. Jau dabar, J.Talmanto teigimu, 80 proc. šalies ūkių gyvena tik iš tiesioginių išmokų ir visiškai negauna pelno, nes dirba neefektyviai. Išseks ES parama, išmokos, ir tų ūkių neliks.
Jau praėjusiu paramos laikotarpiu buvo tokių jaunų ūkininkų, kurie ūkininkavo nuomodamiesi žemę ir iš draugo neva nusipirkę kelias karves. „Penkerius metus taip pasicirkina, o kai baigiasi įsipareigojimai, susiję su ES parama, grąžina karves, techniką parduoda ir ūkį uždaro. Dabar tokie ūkininkai dar gudresni darosi, žino, ką ir kaip reikia daryti. Konsultantų, kaip pasinaudoti ES parama, visas būrys jiems padeda. Anksčiau žmonės sakydavo, kad, tas, kuris niekam netinka, eina dirbti policininku, o šiais laikais tampa ūkininku, gyvenančiu iš išmokų. Tokia yra realybė, ūkininkauju dvidešimt metų ir matau“, – ES paramos grimasų neslepia Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas.
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Jeronimas Kraujelis, atstovaujantis stambioms žemės ūkio bendrovėms, žinoma, irgi neslepia savo natūralaus skepticizmo, kalbėdamas apie valstybės siekį remti smulkiuosius ir vidutinius ūkius. „Kodėl norim kišti pinigus į tuos 10–16 hektarų ūkius, kurių produktyvumas žemas, galimybės investuoti – menkos. Turiu pasidaręs analizę apie įvairaus dydžio ūkių situaciją, vertinant standartinės produkcijos apimtis. Tai patikėkite – vaizdas nedžiugina“, – sako J.Kraujelis, kurio teigimu, vidutinio Estijos ūkio dydis siekia 50,6 hektaro, Latvijoje – daugiau nei 24 hektarus, o Lietuvoje – 16,8 hektaro.
J.Kraujelio duomenimis, tokių ūkių, į kurios sukoncentruota parama (standartinės produkcijos apimtys siekia nuo 8 tūkst. iki 50 tūkst. eurų) Lietuvoje yra 5630. Vienam ūkiui vidutiniškai tenka 35 tūkst. eurų standartinės produkcijos, vienam hektarui – 596 eurai.
„Toje apskaičiuojamoje standartinėje produkcijoje – ne pelnas, o pajamos su visomis sąnaudomis. Savų lėšų ten gali būti tik apie dešimt procentų. Tai nuo 35 tūkst. eurų, galimoms investicijoms lieka vos 3,5 tūkst. euro. Vien 15–20 karvių tvartui reikia mažiausiai 50–70 tūkst. eurų“, – kokios menkos vidutiniokų galimybės pasinaudoti ES parama, aiškina J.Kraujelis.
Jo teigimu, viskas priklausys nuo to, kaip tie smulkieji ir vidutiniokai sugebės pasinaudoti jiems sudarytomis puikiomis galimybėmis gauti ES paramą. Prioritetai ir pirmenybės balai teikiami gyvulininkystės, sodininkystės, daržininkystės ūkiams. Jei ūkiai smulkūs ir vidutiniai, gauna dar 20 balų, jei ūkininkas jaunas (iki 40 metų) – dar 15 balų.
Stambiesiems ūkiams jų visų pasivyti nėra galimybių. Pasak J.Kraujelio, už borto atsidurs ir žemės ūkio bendrovės. Tačiau jis pripažįsta, kad gavus paramą panašią sumą reikės skolintis iš banko, vadinasi, pasinaudoti didesne paramos suma pajėgs toli gražu ne kiekvienas ūkininkas. Ypač kai trejus metus pajamos už žemės ūkio produkciją ne didėja, o mažėja.
J.Kraujelio teigimu, didžiausia bėda ta, kad netinkamai pasirinktas projektų paramai gauti atrankos principas, nes atskaitos taškas yra ūkio vienetas, o ne ūkyje sukuriamos darbo vietos. Todėl tai, kiek ūkyje sukuriama darbo vietų, nėra vertinama ir remiama. O juk tai svarbiausias dalykas ir kaimo gyvybingumo garantija. Dabar, kadangi nėra darbo ir nekuriamos darbo vietos, vienas žemės ūkyje užimtas žmogus dirba tik pusę darbo laiko. J.Kraujelio nuomone, ateityje diskutuojant dėl projektų atrankos kriterijų darbo vietos turi būti vienas svarbiausių dalykų.
J.Kraujelis taip pat kritikuoja ir bendru žemdirbių organizacijų atstovų sutarimu siūlomą 200 tūkst. sumą vienam projektui. „Tas kompromisas apriboti vieno projekto vertę iki 200 tūkst. eurų prasilenkia su paprasčiausia ūkine logika. Įsivaizduokite, kad bus geras projektas, kurio vertė – 350 tūkst. eurų. Žmogus pastatą pastatys, o stogui uždengti pinigų reikės laukti iki 2018 ar 2019 metų. Tas pats ir norint įveisti sodą. Šiais laikais be modernaus šaldiklio išsiversti neįmanoma, o projektui skirtos maksimalios sumos tam gali nepakakti“, – argumentuoja J.Kraujelis.
Kitokią nuomonę turi Žemės ūkio rūmų, vienijančių visų žemdirbių organizacijų atstovus, pirmininkas Andriejus Stančikas. Jis sako, kad siūlymas mažinti didžiausią paramos sumą iki 200 tūkst. eurų yra logiškas, nes tuomet parama pasinaudotų daugiau ūkininkų ir ji neatitektų patiems stambiausiems. Žemės ūkio rūmai ministerijai siūlė kitokią projektų atrankos sistemą: lėšas dalyti į tris atskiras dalis smulkiesiems, vidutiniams ir stambiesiems ūkiams, kad jie nekonkuruotų tarpusavyje.
„Sutikite, kad visada stambus nukonkuruos smulkų ūkį. Negali smulkus ūkininkas konkuruoti dėl paramos su bendrove ar stambiu ūkiu. Lietuvos ūkininkų sąjunga galbūt yra teisi, nuogąstaudama, kad didžiausia paramos lėšų dalis atiteks stambiausiems ūkininkams ir žemės ūkio bendrovėms. Kad konkurencija būtų normali, ji turi vykti atskiruose lygmenyse. Bet šie mūsų pasiūlymai nebuvo priimti. Galbūt jie prieštarauja ES reglamentams“, – svarsto A.Stančikas.
Jo nuomone, Lietuvoje yra įvairių ūkių, ir be paramos negalima palikti nė vienų. Jei tuomet, kai remiami smulkieji ir vidutiniokai, stambieji ūkiai neturės galimybių tapti dar modernesni, praras gebėjimą konkuruoti pasaulinėje rinkoje.
Aušra Pocienė
2007–2013 m. ES finansavimo laikotarpiu didžiausią paramą gavo šalies augalininkystės ūkiai
Augalininkystės ūkiai 57 proc.
Gyvulininkystės ūkiai 40 proc.
Vaisių, uogų ir daržovių ūkiai 3 proc.
Šaltinis: Lietuvos žemės ūkio ministerija
Loading ...