Tag Archive | "Lietuvos žydai"

Utenoje augęs Nobelio premijos laureatas: „Viename mieste gyveno dvi visuomenės“

Tags: , , , , ,


Bernardas Lownas / "Scanpix" nuotr.

Egidijus JURGELIONIS

Tarp kiemų, kuriuose užaugo išradėjas, medikas ir Nobelio taikos premijos laureatas Bernardas Lownas ir jį kalbinęs žurnalistas, nėra net pusės kilometro. Tačiau net gyvendami vienu metu jie, ko gero, nebūtų buvę bičiuliai.

1921 m. gimęs B.Lownas iki 14 me­­tų gyveno žydiškoje Ute­noje. Prieš pat Antrąjį pa­saulinį karą iš maždaug 6,3 tūkst. miesto gyventojų apie 3,5 tūkst. buvo Lietuvos piliečiai žy­dai. Holokaustas sunaikino žydų istorinį kultūrinį klodą, bet žydai iš Lietuvos pradėjo trauk­tis dar gerokai iki tol.

1935 m. su šeima į JAV pasitraukęs vienas iš­kiliausių XX amžiaus medikų, išradėjų ir vi­suomenininkų B.Lownas gyvendamas Lie­tuvoje greičiausia nebūtų pasiekęs tiek, kiek nuveikė emigravęs į JAV.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę du kartus Utenoje lankęsis mokslininkas dėl solidaus am­žiaus nebekeliauja, tačiau mielai dalijasi pri­siminimais apie žydo berniuko gyvenimą tarpukario Utenoje.

– Kokia buvo Utenos žydų padėtis tarpukariu? Ar kylantis antisemitizmas Vokietijoje ir pirmieji pogromai tuo metu Lenkijai priklausančiame Vilniaus krašte turėjo įtakos mažo miestelio bendruomenei?

– Lietuva buvo jauna, besivystanti respublika. De­ja, neprisimenu visų detalių, nes trečiojo de­šimt­mečio pradžioje dar buvau visai mažas ber­niukas, tačiau iš artimųjų pasakojimų žinau, kad Lietuva buvo labai demokratiška valstybė ir da­vė nemažai autonomijos tautinėms mažumoms, taip pat ir žydams. Utenoje situacija bu­vo kaip visur: žydų bendruomenė turėjo autonomiją, žydų švietimo sistema buvo remiama, o su piliečiais elgiamasi nepriklausomai nuo jų tautybės.

Dvi bendruomenės, kurios pri­klausė vie­na nuo kitos, gyveno visiškai at­skirus gyvenimus, neturėdamos sąveikų vie­na su kita.

Tačiau po 1929 m. situacija smarkiai pasikeitė. Žydų bendruomenės atžvilgiu atsirado ekonominių, socialinių ir kultūrinių suvaržymų. Buvo ribojamas žydų stojimas į universitetus, į medicinos, stomatologijos ar kitokias specializuotas mokyklas Kaune. Tai buvo žydų tautos izoliacija bei rimtas spaudimas bendruomenei emigruoti, ir ta emigracija vyko.

– O kokie buvo Utenos žydų ir lietuvių kasdieniai santykiai?

– Utena visą laiką atrodė padalyta į dvi vi­suomenes. Viena vertus, žydai telkėsi miesto cen­tre, o lietuviai rinkosi periferiją. Dar svar­biau tai, kad dvi bendruomenės, kurios pri­klausė vie­na nuo kitos, gyveno visiškai at­skirus gyvenimus, neturėdamos sąveikų vie­na su kita.

Prisimenu tik turgaus dieną, ketvirtadienį. Miesto centras būdavo pilnas arklių tempiamų vežimų, jais lietuviai ūkininkai atveždavo parduoti vaisių, daržovių, kiaušinių, mėsos produktų, kuriuos pirkdavo žydai. Lietuviai užsukdavo į žydų krautuvėles ir pirkdavo ūkiui reikalingų rakandų, įrankių, kai kokių maisto produktų, cigarečių. Be to, žydai buvo geri technikai, mechanikai – teikdavo paslaugas lietuviams.

Taigi vienintelis dviejų šalia gyvenančių tau­tų ryšys buvo ekonominis ir, kaip vėliau pasirodė, tai nebuvo tvarus ryšys. Stiprėjant nacių judėjimui Vokietijoje, tai turėjo neigiamą įtaką ir mažų miestelių bendruomenėms. Lie­tuvių antisemitizmas, kurį aš patyriau vaikystėje, ketvirtajame dešimtmetyje dar labiau su­stiprėjo.

– Su kokiomis antisemitizmo formomis susidūrėte vaikystės mieste?
– Aš pateiksiu du pavyzdžius, nes manau, kad nėra nieko geriau už asmeninę patirtį.

Ryte ėjau viena pagrindinių miesto gatvių, kuri anaiptol nebuvo siaura, ja galėjo nesunkiai prasilenkti du arklių traukiami vežimai. Auto­mobilių tuo metu Utenoje nebuvo tiek daug, o jei koks ir pravažiuodavo, tai visi iš karto su­žiurdavo. Maždaug 14 metų amžiaus berniukas vedėsi didelį šunį. Tas vaikas staiga sušuko „Žyd!“ ir per gatvę perbėgęs šuo suleido dantis man į šlaunį. Likau kraujuoti vidury miesto.

Panaši ir kita istorija. Ėjau gatve su mažesniu broliu. Man tuomet buvo 12, o broliui 10 me­tų. Ta pačia gatve priešais mus ėjo berniukas su senoviniu lygintuvu, į kurį turėdavai pridėti žarijų ir tuomet lyginti drabužius. Lai­ky­damas rankoje tą sunkų įnagį, vaikigalis nei iš šio, nei iš to pradėjo kabinėtis. Aš visiškai be reikalo ir kvailai su juo susirėmiau, nors jis už mane buvo kur kas stambesnis. Mano mažasis brolis išsigando ir užšokęs jam ant sprando įsikabino. Tas ėmė mojuoti rankomis ir trenkė ly­gintuvu man per galvą. Iš žaizdos pradėjo smar­kiai bėgti kraujas, aš kritau be sąmonės. Iš­sigandęs brolis parbėgo namo ir pasakė tėvui, kad mane nužudė. Tėvas vos nemirė iš streso ir atbėgęs greitai nunešė mane pas gydytoją. At­sipirkau 5–6 siūlėmis, o guzą toje vietoje turiu iki šiol.

Be jokios abejonės, tai yra elgsenos ekstremumai, tačiau jie palieka gilų pėdsaką atmintyje. Juolab kad už tokius dalykus nebūdavo atsiprašoma, nebūdavo bandoma sušvelninti to pasekmes. Nebuvo jokios organizacijos, suteikiančios galimybę bent tokiomis situacijomis sąveikauti tarp dviejų tautų ir spręsti bendras problemas.

– Jūsų tėvas Utenoje turėjo sėkmingai veikiantį verslą. Kodėl šeima nusprendė viską palikti ir išvykti į JAV?

– Taip, mano tėvas iš nieko sukūrė didelį verslą. Iš pradžių pastatė malūną, kuriam reikėjo elektros energijos, todėl iš Vokietijos parsivežė generatorių. Matydamas, kad energijos pagaminama pakankamai, dar pastatė ir lentpjūvę. Tačiau net ir tuomet pagamindavo daugiau elektros energijos, nei reikėdavo, todėl dalį jos atiduodavo bendruomenėms, taigi elektrifikavo Uteną.

Tėvui sekėsi puikiai, tačiau geras jo draugas Utenos apskrities viršininkas vieną dieną pasakė: „Tavimi dėtas aš iš čia emigruočiau. Tau ir tavo žmonėms čia gerai nebus.“ Jis nuolat tai kartojo tėvui, tačiau šis neturėjo kur išvykti.

Vieną dieną iš Bostono atvažiavo žydas, ku­ris buvo girdėjęs apie tėvą iš jo brolio, 1905 m. išvykusio į JAV ir sėkmingai įsisukusio į avalynės verslą. Jis pasiūlė atvykti į Ameriką 1934 m., kai Čikagoje vyko pasaulinė mugė.

Iš Amerikos tėvas grįžo pakerėtas jos dy­džio, grožio ir galimybių, kurias ši šalis gali su­teikti keturiems jo vaikams. Jis nenustygo vietoje, norėdamas grįžti atgal į JAV. Tačiau motina tam priešinosi. Ji manė, kad visa žydų kultūra, kurią sukūrė vietinės bendruomenės, ir Lie­tuvos žydų identitetas didelėje šalyje bus prarastas. Jei ji norėjo kur nors vykti, tai buvo Izraelis. Tačiau tam reikėjo gauti dokumentus iš Jungtinės Karalystės, o tai nebuvo taip paprasta. Taigi galų gale buvo tėvo viršus. Ir ačiū Dievui, nes kitaip mes turbūt nebūtume išgyvenę.

– O koks buvo jūsų požiūris į kelionę?

– Emociškai kraustymasis iš Utenos man buvo įvairiapusis vidinis konfliktas. Viena vertus, turėjau gerų draugų, su kuriais buvo užsimezgęs tikrai puikus ryšys ir kurių gyvenime galėjau nė karto nebepamatyti. Taip pat yra natūralus ryšys ir su gimtąja šalimi, gimtuoju miestu. Nerimą kėlė tai, kad iš agrarinės šalies kelsiuosi į industrinę valstybę, todėl tiesiog nežinojau, ko tikėtis.

Kita vertus, tai buvo milžiniškas nuotykis. Kelionė iš Lietuvos per Prūsiją, Berlyną, Havrą ir iš ten kelionė laivu į JAV buvo puiki patirtis.

– Rašytojo Česlovo Milošo ir jūsų gyvenimo istorijos labai panašios: panašiu metu gimėte nedideliuose Lietuvos miesteliuose, augote ir brendote daugiakultūrėje aplinkoje, emigravote į JAV, tapote prestižinių universitetų profesoriais, o tarp Nobelio premijų paskyrimo – vos penkeri metai. Daugiakultūriškumo aspektas Č.Milošui buvo itin svarbus. Ką gyvenimas daugiakultūrėje aplinkoje davė jums?

– Gyvenimas polikultūrinėje Utenoje mane privertė tapti reiklesniu sau, skatino siekti daugiau. Tačiau, kitaip nei Č.Milošo atveju, mano situacijoje svarbesnis žydiškumo klausimas, kuris yra unikalus. Žydai Europoje gyveno 500–600 metų, bet į visuomenę integruoti juos pa­vyko tik Vokietijoje, Belgijoje, Pran­cūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje. O kuo toliau į Eu­ro­pos rytus važiuosime, tuo žydų situacija buvo su­dėtingesnė, mat žydai gyveno vietovėse, kuriose vyravo viršesnė, stipresnė vietinė kultūra. Dėl to žydai turėjo labiau stengtis.

Pavyzdžiui, mažoje Utenos bibliotekoje bu­vo tūkstančiai Gogolio, Turgenevo, Dosto­jevs­kio, Zola, Hugo ir daugelio kitų puikių au­torių knygų. Nuostabiausia tai, kad daugybė jų buvo jidiš kalba. Būdamas mažas uteniškis aš perskaičiau daugiau knygų nei dauguma JAV koledžų absolventų. Tačiau tokio paties am­žiaus lie­­tuvis tais laikais to nebūtų daręs.

– Litvakai apskritai laikomi „ypatingais žydais“. Kuo ypatingi ne tik Lietuvos, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse gyvenę žydai? Koks yra jų profesinės sėkmės pamatas?

– Man atrodo, litvakų sėkmės pamatą sudaro trys dalykai: tradicija, kultūra, švietimas. Žydų kultūra yra knyga – paslaptingai šlovinga Tora, vienijusi žmones šimtmečiais. Žydas turi iš­mok­ti ją skaityti, apie ją diskutuoti ir suvokti kai ku­riuos sudėtingus, ne visiems prieinamus da­lykus. Tai ir padaro žmogų geru šachmatininku, mokslininku ar kt.

Kai man buvo penkeri metai, paėmiau į rankas knygą, tačiau mano sesuo ją greitai atėmė. Tuomet aš net skaityti nemokėjau, bet nu­sprendžiau, kad turiu išmokti. Kai mama pa­matė, kad moku skaityti, nuvedė mane į Ute­nos žydų biblioteką ir reikalavo, kad perskaityčiau visas ten esančias knygas. Žinoma, visų ne­­perskaičiau, nespėjau, tačiau tos, kurias pa­jėgiau perskaityti, davė globalesnį pasaulio su­vokimą, išvadavo iš mažo antisemitiško miestelio priespaudos, kuri viską ribojo.

– Ar išvykus į JAV pavyko išlaikyti ryšius su Utenoje likusiais pažįstamais žmonėmis?

– Daugelis mano draugų ir pažįstamų dingo per nacistinės Vokietijos okupaciją… Tačiau su keletu Utenos žydų pavyko susitikti Sovietų Sąjungos laikais, mat JAV ir sovietų mokslininkai atliko bendrus mokslinius tyrimus širdies ligų srityje ir dėl to teko šioje šalyje lankytis.

Kai pirmą kartą atvažiavau į Sovietų Są­­jungą, su Sveikatos ministerijos sekretoriumi sė­­dėjome jo kabinete Maskvoje ir jis planavo mano kelionę po šalį. Jo siūlymas buvo vykti į Minską ir aplankyti didžiulį Karo muziejų, ku­ria­me rodoma, ką naciai padarė Sovietų Są­jun­gai. O mano žmona Luiza vietoj to pasiūlė ap­lankyti mano gimtąjį miestą. Sekretorius sa­vo ka­binete turėjo didžiulį Sovietų Sąjungos že­mė­lapį, tačiau Utena dėl savo dydžio jame net ne­buvo pažymėta. Taigi jis pakelia telefono ragelį, skambina į Sveikatos ministeriją Lie­tuvoje ir praneša, kad rytoj juos aplankys nusipelnęs Har­vardo profesorius.

Kitą dieną su visa delegacija nusileidome Vil­niaus oro uoste ir gavau pranešimą, kad su ma­nimi nori susitikti kažkoks senas žmogus, ku­ris sakosi mane pažinojęs, kai buvau mažas ber­niu­kas. Ir štai aš matau Kalmaną Mejerį – auk­sa­ran­kį santechniką iš Utenos. Nacių okupa­cijos me­tais jis išsigelbėjo tik dėl to, kad na­gin­­­gą meis­trą sovietai traukdamiesi išsiuntė to­li į Si­bi­rą.

Šiek tiek sutrikęs klausiu, kaip jis sužinojo apie mano vizitą Lietuvoje, juk nuspręsta buvo tik jo išvakarėse. Pasirodo, tuo metu ministerijoje prie telegrafo dirbo moteris iš tos Utenos visuomenės, kuriai priklausiau ir aš. Ji telegramoje matė, kad Bernardas Lownas grįžta į Lie­tuvą, lankysis gimtojoje Utenoje, tačiau niekas nežinojo, kas toks tas Bernardas Lownas. Ir jie bandė atsekti, kas tas asmuo.

Daugybė Utenos žydų maždaug panašiu laikotarpiu kaip ir mano šeima emigravo į Kubą, Argentiną, Pietų Ameriką. Į JAV pakliūti buvo sun­­kiau, tačiau daliai pavyko. Tie, kurie pa­kliū­­davo į JAV, pasikeisdavo vardą. Daug kas tai darydavo tiesiog iš reikalo, todėl pasivadindami nauju vardu išsaugodavo pirmąją pa­var­dės raidę ir kartu bent dalelę tapatybės. Taigi jie pradėjo ieškoti, kas toks pavarde, prasidedančia raide „L“, išvyko 1935 m. Tokių žmonių nebuvo daug ir jie suprato, kad grįžo Boruchas Lacas. O aš sužinojau, kad ministerijoje dirban­ti moteris buvo mūsų šeimos tarnaitė.

Kai tąkart nuvykau į Uteną, miestas buvo visiškai pasikeitęs. Tai buvo industrinis miestas, kuriame apie turtingą žydų kultūrą bylojo tik viena likusi žydų šeima.

Bernardas Lownas (Boruchas Lacas)

Gimė 1921 m. birželio 1 dieną Utenoje, iš kurios su šeima išvyko 1935 m. 1945 m. baigė Jeilio universiteto Medicinos fakultetą. Gydytojas kardiologas, profesorius, daugybės universitetų garbės daktaras, šiuolaikinio defibriliatoriaus išradėjas, Nobelio taikos premijos laureatas.

1980 m. Ženevoje (Šveicarija) įkūrė tarptautinį judėjimą „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“, suvienijusį apie 150 tūkst. gydytojų iš 40 šalių. 1985 m. organizacijai skirta Nobelio taikos premija, kurią atsiėmė B.Lownas ir Sovietų Sąjungos medikas Jevgenijus Čazovas. Nobelio komiteto pareiškime dėl premijos skyrimo sakoma: „Ši or­gani­­­­­zacija davė žmonijai r eikšmingos naudos, platindama autoritetingą informaciją ir prisidėdama prie to, kad būtų suvoktos katastrofiškos

branduo­linio konflikto pasekmės.“

B.Lownas yra Amerikos gydytojų asociacijos, Gydytojų socialinės atsakomybės asociacijos įkūrėjas ir jos vadovas (1960–1970), JAV ir Kinijos gydytojų draugystės asociacijos prezidentas (1974–1978), buvo JAV ir Sovietų Sąjungos mokslinio ben­dradarbiavimo koordinatorius. Brukline veikia jo vardu pavadintas Širdies kraujagyslių centras.

 

 

Apmaudu, kad žydo tremtino sąvoka šiandien yra beveik užmirštama

Tags: , , ,


Faina Kukliansky / BFL nuotr.

Per visus 25 nepriklausomybės metus Lietuvos žydų bendruomenė nebuvo gavusi progos viešai pasidalinti savo mintimis minint Gedulo ir Vilties dieną LR Seime. Praėjo 75 metai nuo masinių  Lietuvos gyventojų trėmimų pradžios. Žydų tautai, kuri kentėjo Toroje išpranašautą tremtį nuo asirų, babiloniečių ir romėnų  laikų, tremties išbandymą galima laikyti dalimi istorinės tapatybės. Prieš 75 metus 1941- aisiais  buvo ištremta apie 1 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės nari, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos  skaičius. Tačiau represijos nesužlugdė žydų tautiškumo — pogrindyje veikė sionistinės organizacijos, rūpintasi hebrajišku švietimu, stengtasi visomis priemonėmis sudaryti sąlygas žydų bendruomenės nariams išvykti į Palestiną.

Faina Kukliansky, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė

Remiantis žydiškos istoriografijos duomenimis, vien per 1941 m. birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo bei kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų, o tremtį pirmuoju sovietmečiu patyrė net 7000 žmonių.

Pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse dauguma Lietuvos žydų buvo susitelkę į įvairias kultūrines, socialines, politines organizacijas bei draugijas. Tačiau Lietuvos žydų bendruomenėje visada buvo ypatingai stipri sionizmo tradicija – tarpukariu Lietuvoje aktyviausi ir įtakingiausi buvo žydų dešiniosios kultūrinės krypties atstovai, pasisakę už žydų nepriklausomos, tautinės valstybės Palestinoje sukūrimą. Šiuo požiūriu konfrontacija su sovietine sistema buvo ypatingai ryški.

Po 1940 m. birželio 14 d. SSRS ultimatumo Lietuvai ir sekusios okupacijos žydų bendruomenė netruko patirti socialinių bei kultūrinių represijų.

Pasak Solomono Atamuko, iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje ėjo 16 žydų dienraščių, 30 savaitraščių, 13 neperiodinių leidinių bei buvo išleista beveik 20 literatūros rinkinių. Po 1940 m. birželio 14 d. SSRS ultimatumo Lietuvai ir sekusios okupacijos žydų bendruomenė netruko patirti socialinių bei kultūrinių represijų. Buvo uždarinėjami visi, tiek žydų politinės dešinės, tiek ir politinės kairės spektro organizacijoms priklausę laikraščiai. Buvo uždarytas netgi populiarus tarp komunistų „Folksblat“, priklausęs žydų liaudies partijai.

Be žydiškos spaudos draudimo, žydiškų leidinių redaktorių atleidimo iš darbo, sistema ėmėsi ir mokslinių institutų veiklos reorganizavimo arba uždarymo. Buvo apribota Žydų mokslinio instituto YIVO veikla, iš darbo atleisti darbuotojai, konfiskuotos įvairios šio instituto knygos, laikraščiai ir komplektai atsišaukimų. Buvo suvaržytos galimybės skaityti literatūrą hebrajų kalba, uždarinėjamos žydų bibliotekos.

Sovietinė sistema palaipsniui ėmėsi kėsintis susidoroti su žydų tautine dvasia ir vertybėmis – didelis smūgis žydų bendruomenei tapo švietimo sovietizacija, privačių ar bendruomeninių mokyklų nebeliko: dalis žydų mokyklų buvo tiesiog uždarytos, o likusios paverstos valstybinėmis, nebebuvo dėstoma hebrajų kalba, tradicinių tautinių, žydiškų, studijų programų mokyklose nebeliko. Vietoje jų įvesti tokie nauji dalykai kaip privalomas rusų kalbos bei SSRS konstitucijos dėstymas.

Kadangi pati esu advokatė, domėjausi savo kolegų žydų likimu pirmosios okupacijos metais.

Prieš pat vadinamuosius Liaudies seimo rinkimus buvo suimti žymūs visuomenininkai advokatai, tarp jų Levas Garfunkelis ir Jakovas Goldbergas. Netrukus buvo imtasi pertvarkos advokatūroje, teisingumo ministro P.Pakarklio įsakymais atleista daug advokatų. Zigmo Toliušo duomenimis, nuo bolševikų teroro nukentėjo beveik pusė Lietuvos advokatų.

Paradoksalu, kad 1940 m. liepos 5 d. ministro įsakymu iš darbo buvo atleistas senas Panevėžio advokatas Henrikas Landau. Jis pristatė 40 asmenų sąrašą, kurie buvo teisiami už komunistinę veiklą ir jis juos gynė teismuose. Tačiau tai nepadėjo.

Iš bendro 1940 m. nusavintų įmonių skaičiaus  83 proc. priklausė žydams ir  užtikrino pragyvenimo šaltinį nemažai daliai Lietuvos gyventojų.

Nukentėjo ir Vilniaus krašto advokatai, o taip pat pabėgėliai iš Lenkijos. 1939 m. spalio mėn. buvo suimtas Juozas Černikovas, Jurijus Preisas, Aleksandras Rozengoldas, Rachilė ir Juozas Černikovai. Kaip rodo Ypatingajame archyve išlikusios jų bylos beveik visus juos apkaltino, kad jie dirbo advokatais. Teisė Baltarusijos TSR teismas, pagal Baltarusijos įstatymus. Visiems skyrė po 8 metus kalėjimo. 1941 m. rugsėjo mėnesį kaip Lenkijos piliečius juos amnestavo, tačiau persekiojimas tęsėsi.  Advokatas Preisas neužilgo vėl buvo areštuotas ir nuteistas 7 metams.

Sovietinė sistema nacionalizavo bendruomenių turtą, buvo nusavinta ir didelė dalis privataus asmenų turto, verslo bei kapitalo. 1937 m. daugiau nei dviejuose šimtuose Lietuvos miestų ir miestelių veikiančios žydų amatininkų dirbtuvėlės sudarė net 56 proc. visų tokio pobūdžio įmonių Lietuvoje. Daugumai tokių įmonių savininkų pirmosios sovietinės okupacijos metais buvo apribotos asmeninės nuosavybės teisės, o kai kurie, ypač stambesnių įmonių savininkai, represuoti.

Vilniuje ir visoje Lietuvoje sistemos buvo įkalinti ir ilgainiui deportuoti žymūs žydų visuomenės veikėjai: Ruvenas Rubinšteinas, Leiba Garfunkelis, Menachemas Beginas vėliau tapęs Izraelio premjeru.

Iš bendro 1940 m. nusavintų įmonių skaičiaus  83 proc. priklausė žydams ir  užtikrino pragyvenimo šaltinį nemažai daliai Lietuvos gyventojų. Vykdant žemės reformą, iš žydų buvo atimta žemė, o lygiagrečiai sekė ir fizinė prievarta – areštai. Buvo suimti ir represuoti ne tik žydų dešiniosios bet ir kairiųjų organizacijų aktyvistai. Vilniuje ir visoje Lietuvoje sistemos buvo įkalinti ir ilgainiui deportuoti žymūs žydų visuomenės veikėjai: Ruvenas Rubinšteinas, Leiba Garfunkelis, Menachemas Beginas vėliau tapęs Izraelio premjeru.

Didelė žydų tremtinių dalis į Lietuvą grįžo po Stalino mirties bei po 1970 m. jau pakitus “uždarų sienų” politikai ir atsiradus realioms galimybėms, ypač su žydų organizacijų Vakaruose pagalba, išvykti iš Tarybų sąjungos. Dauguma jų šia galimybe pasinaudojo, — grįžę žydai tremtiniai susidūrė su nepakeliamu skausmu neberadę nacių ir jų vietinių bendrininkų žiauriai nužudytų artimųjų, sunaikintų ištisų žydų miestelių bendruomenių.

Rusijos disidentai siekė reformų̨ SSRS viduje, lietuvių disidentai svajojo apie Lietuvos nepriklausomybę, žydų  prioritetu tapo emigracija į Izraelį. Būtent dėl to dauguma žydų viešai neoponavo sovietinei santvarkai, juolab kad Lietuvoje, lyginant su kitais SSRS regionais, tuo metu buvo išduodamas didžiausias leidimų išvykti į Izraelį skaičius. Tai lėmė didelę SSRS žydų  emigracijos į  Lietuvą, kuri turėjo tapti tranzitine stotele į Izraelį, bangą. Kai kurie iš jų į Izraelį neišvyko, netgi užmezgė tvirtus ryšius su lietuvių disidentais bei liko gyventi Lietuvoje – šie žydai jie ir jų palikuonys tapo dabartinės Lietuvos žydų bendruomenės dalimi.

Tremtis suprantama kaip lietuvių tautos tragedija, gal todėl ir  buvusių žydų tremtinių teisės net ir dabartinės nepriklausomos Lietuvos įstatymų atkuriamos skirtingai.

Apmaudu, kad žydo tremtino sąvoka Lietuvos visuomenėje šiandien yra beveik užmirštama ar ignoruojama, tremtis suprantama kaip lietuvių tautos tragedija, gal todėl ir  buvusių žydų tremtinių teisės net ir dabartinės nepriklausomos Lietuvos įstatymų atkuriamos skirtingai. Tai gerai iliustruoja Lietuvos Respublikos pilietybės ir nuosavybės teisių atkūrimo įstatymai.

1940-1990 m. Lietuvos pilietybės institutas nebuvo visiškai panaikintas, jis egzistavo teisiškai, bet okupuotoje Lietuvos teritorijoje negalėjo būti įgyvendinamas. Nustačius, kad Lietuvos Respublikos piliečiai pirmiausiai yra asmenys, kurie buvo Lietuvos piliečiai iki 1940 m. birželio 15 d. , kartu buvo patvirtintas ir 1990 m. kovo 11 d. atkurtos Lietuvos nepriklausomos valstybės tęstinumas. Tačiau šis tęstinumas buvo įtvirtintas tik iš dalies. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės iš esmės reiškė jog Lietuvos piliečiai, įgiję kitos valstybės pilietybę, buvo laikomi netekę jų turėtosios Lietuvos pilietybės.

Šis reikalavimas absoliučiai daugumai Lietuvos  piliečių, įgijusių kitos valstybės pilietybę, buvo akivaizdžiai nepriimtinas.  Lietuvos pilietybė  iš jų faktiškai buvo atimta. 1995 m. pilietybės įstatymas buvo pakeistas. Iš pilietybės įstatymo buvo pašalinta anksčiau buvusi sąlyga :”jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės”.  Tačiau ši sąlyga nebuvo pašalinta  žydų, tame tarpe tremtinių atžvilgių, jiems buvo taikoma repatrianto sąvoka. Taigi visi žydai tremtiniai, išvykę Sovietmečiu po tremties į Izraelį tuo metu  nerealizavo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, nors niekada savo noru pilietybės nebuvo atsisakę, net tremiami į Sibirą, ir niekada neatgavo savo nacionalizuotos ar kitaip Sovietų nusavintos nuosavybės, nors dėl jos ir buvo ištremti.

Represijų patirtis yra skaudi mums visiems, tačiau bendras skausmas turi vienyti, o ne skaldyti.

Šiandieną kalbu Lietuvos žydų bendruomenės vardu. Mūsų bendruomenėje taip pat yra likę tremtinių, kai kurie šiandien sėdi šioje salėje, tarp jų Jakovas Mendelevskis. Jis gyveno su tėvais Ukmergėje. Šeimą išvežė 1941-ųjų birželio 14-tą ryte, pradžioje į Jonavą, po to suvarė į gyvulinius vagonus ir vežė toli. Jų vagone, pasak Jakovo, buvo vieni žydai iš Ukmergės. Juos visus ištrėmė į Altajaus kraštą, į Medvedevkos kaimą.

Tremties skausmas yra bendras – pažįstamas Lietuvos žmonėms iš kone visų tautinių grupių.

Gedulo ir vilties diena mūsų nuomone yra taip pat ir vienybės diena. Represijų patirtis yra skaudi mums visiems, tačiau bendras skausmas turi vienyti, o ne skaldyti. Juk taip suprantama ir žmogiška, kad visų tremtinių gyvenimas buvo išniekintas, visi turėjo bendrą svajonę grįžti namo, į Lietuvą.

Net ir neretas žydų tremtinys, kuris senai negyvena Lietuvoje, laiko savo namais šią šalį, sudariusią sąlygas puoselėti savo tapatybę, kurios svarbi dalis yra Izraelis. 600 m. bendros istorijos visada išliks atmintyje ir prigimtyje.

Kalba pasakyta Lietuvos Respublikos Seime, minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti.

Kova su mitais: kodėl macuose negali būti krikščionių vaikų kraujo

Tags: , ,


Amit Belaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

„Mano mama sako: jei kažko nežinai, pirmiausia ieškok atsakymo knygose, jei nerandi – klausk žmonių, kurie žino. Visada stengiuosi tuo vadovautis. Iš nežinojimo kyla klaidingas suvokimas ir sąmokslo teorijos“, − sako tinklaraščio Euroblogas.lt kalbinama Lietuvos žydų studentų sąjungos vadovė Amit Belaitė.

Inga Kazakevičiūtė, euroblogas.lt

Aktyvi visuomenininkė, Europos žydų studentų sąjungos viceprezidentė, „Gyvosios bibliotekos“ savanorė ir Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto studentė Amit laikosi mamos patarimo: pokalbio metu ji ne kartą, norėdama pasitikslinti ar pagrįsti savo žodžius, ima vartyti savo atsineštas knygas.

Aktyvią organizaciją subūrė nuo nulio

„Mano visuomeninė ir švietėjiška veikla prasidėjo tikriausiai nuo pat gimimo“, – juokiasi Amit. Abu merginos tėvai – Lietuvos žydai, čia gimę ir užaugę. Amit lankė lietuvišką mokyklą, į kurią per žydiškas šventes atsinešdavo macų ir vaišindavo klasiokus.

„Kai esi kitoks, tavo identitetas tampa stipresnis, nes turi visiems paaiškinti, kodėl nuo jų skiriesi. Turiu lietuviams neįprastą vardą: mano mamos mergautinė pavardė – Amitinaitė, o besilaukdama manęs ji žurnale perskaitė apie mergaitę, vardu Amit, ir nutarė, kad tai bus puikus vardas vaikui.“

Amit mano, kad nuo pasakojimų, kodėl ji skiriasi nuo aplinkinių, viskas ir prasidėjo. „Ir dabar stengiuosi dalyvauti visur, kur pakviečia, atsakyti į rūpimus klausimus.“

Lietuvos žydų studentų sąjunga siekia burti žydiškų šaknų turinti jaunimą, besidomintį žydų kultūra ir tradicijomis, suteikti jaunuoliams tam tikrą erdvę.

Veiklą Lietuvos žydų studentų sąjungoje Amit pradėjo prieš kelerius metus ir veikti ėmėsi visai nuo nulio: „Neturėjau jokio kontaktų sąrašo, nieko, nuo ko galėčiau pradėti. Tad nutariau eksperimentuoti ir remtis savo ankstesne patirtimi VU Studentų atstovybėje, ėmiau generuoti idėjas. Pirmiausia pakviečiau visus savo pažįstamus, kurie turi žydiškų šaknų. Pakviestuosius raginau, kad atsivestų savo giminaičius, kaimynus, pažįstamus, pradėjau visų klausinėti, ar turi žydiškų šaknų. Dabar tai vienas pirmųjų klausimų, kurį užduodu susipažinusi su jaunais žmonėmis. Pamažu ėmė kurtis bendruomenė, mūsų skaičius išaugo šešis kartus.“

Šiandien Lietuvos žydų studentų sąjunga, veikianti po Lietuvos žydų bendruomenės skėčiu, siekia burti žydiškų šaknų turinti jaunimą, besidomintį žydų kultūra ir tradicijomis, suteikti jaunuoliams tam tikrą erdvę, kurioje atsižvelgiama į kiekvieno poreikius – ar jie būtų kultūriniai, ar religiniai.

Amit labai džiaugiasi, kad į bendruomenės gyvenimą pavyko įtraukti studentus iš užsienio, kurie nori susipažinti, gyventi kultūrinį gyvenimą. Neretai pabaigę studijas žmonės ir toliau dalyvauja sąjungos veikloje.

Europos žydų studentų sąjunga, kurios valdybos narė yra Amit, imasi europinio lygmens iniciatyvų. „Esu pirmas žmogus iš Lietuvos, išrinktas į valdybą. Man labai smagu, kad Lietuva atsirado šiame veiklos žemėlapyje.“

Mitas apie macus: košeriniame maiste apskritai negali būti kraujo

Tačiau apskritai koncentruotis į sunkumus Amit visai nelinkusi ir dabar jau net nebeprisimena, su kokiomis problemomis susidurdavo veiklos pradžioje. Mergina išskiria pagrindinius dalykus, kurie, jos manymu, svarbūs, kad veikla būtų sėkminga:

Labai daug nesusipratimų kyla iš paprasčiausio nepažinimo ir nežinojimo.

„Reikia tikėti tuo, ką darai, daryti tai atvirai ir sąžiningai. Taip pat būtina žinoti, ar tai, ką veiki, yra aktualu, ar atitinka aplinkos poreikius. Tarkime, žydų bendruomenė Lietuvoje yra negausi, Lietuvos žydai jau nebėra tokie religingi, kokie buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Suaugusiam, susiformavusiam žmogui diegti religinį mokymą yra sudėtinga ir dažnai neturi prasmės. Religingų jaunuolių beveik nebėra. Todėl ir visą veiklą stengiuosi pritaikyti prie esamos situacijos, daugiau koncentruotis į kultūrinius užsiėmimus, šventes. Tačiau šią savaitę į Vilnių persikėlė naujasis rabinas Samsonas Danielis Izaksonas, Lietuvoje taip pat lankysis ir rabinas Kalevas Krelinas, todėl tikiu, kad gilesnis judaizmo suvokimas ir pažinimas Lietuvoje visgi atgis.“

Supažindindama su žydų kultūra ir paveldu, Amit taip pat siekia, kad mūsų visuomenėje neliktų neteisingo suvokimo ir stereotipų.

„Niekados nepakeisi žmogaus požiūrio, jei užsispyrusi jam prieštarausi. Tinkamiausias būdas įveikti klaidingus stereotipus – švietimas, atvirumas. Labai daug nesusipratimų kyla iš paprasčiausio nepažinimo ir nežinojimo, – įsitikinusi mergina. − Štai, pavyzdžiui, mitas, kad macuose yra krikščionių vaikų kraujo. Tačiau tai neįmanoma: juk košeriniame maiste apskritai negali būti kraujo. Tad yra gausybė dalykų, kuriuos išmanydamas tikrai nesusidarysi klaidingos nuomonės.“

Amit Belaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Tiesa, ji pastebi, kad pačiai su antisemitizmu savo atžvilgiu susidurti tenka retai. „Nors mūsų suvokimas apie daugelį dalykų, ne tik žydus, dar turi pasikeisti, privalome suvokti, kad gyvename bendruomenėje ir reikia laikytis kartu, negalime užmiršti ar nuslėpti tam tikrų savo istorijos epizodų. Tačiau apskritai man labai gera gyventi čia, Lietuvoje“, – neabejoja Amit.

Štetlas Kaziuko mugėje ir pasivaikščiojimai po žydiškąjį Vilnių

Pasak Amit, ji jau kelerius metus pastebi tendenciją, kad susidomėjimas žydų kultūra ir paveldu Lietuvoje didėja. „Žmonės ima domėtis tuo, kas yra šalia jų: kodėl šis namas atrodo taip keistai – gal tai buvo sinagoga? Jiems tampa įdomu, kodėl taip pavadinta viena ar kita gatvė, ar kas buvo Vilniaus Gaonas.“

Štai šiemet pirmąsyk Kaziuko mugėje buvo pamėginta atkurti štetlą – miestelį, kuriame kadaise gyveno beveik vien žydai. Amit nuomone, labai svarbu, kad šis unikalus dalykas atgimė pačiame Vilniaus centre, Rotušės aikštėje, ir buvo galima pamatyti tarsi savotišką inscenizaciją, kaip Lietuva atrodė iki Antrojo pasaulinio karo.

„Džiugu, kad ir iš Vilniaus miesto savivaldybės sulaukiame palaikymo tokioms iniciatyvoms bei renginiams“, – pažymi Amit.

Kadangi Lietuvos žydų studentų sąjunga organizuoja ir įvairius atvirus renginius, praėjusią vasarą kilo idėja surengti pasivaikščiojimus po žydiškąjį Vilnių. „Didžiulis susidomėjimas šiais pasivaikščiojimais nustebino ir pradžiugino. Tai rodo, kad žmonės domisi tuo, kas yra šalia jų, o svarbiausia – jie nebebijo ir tampa atviresni, plečiasi jų akiratis, galimybė keliauti ir pažinti mažina mūsų uždarumą. Tas ypač pastebiu jaunojoje kartoje“, – džiaugiasi Amit.

Mergina taip pat yra naujojo projekto „Mayses fun der Lite / Stories from Lithuania“ kuratorė. Tai Lietuvos žydų istorijos, kurias pasakoja Amit, o jas per objektyvą fiksuoja fotografas Eugenijus Barzdžius. Noras įamžinti tokias istorijas kilo iš baimės, kad jos gali tiesiog pradingti užmarštyje, todėl norėjosi, kad šie žmonės turėtų platformą, kurioje galėtų būti įamžinti ir išsaugoti. Amit tikisi, kad šios istorijos padės griauti stereotipus ir suartins ilgą laiką Lietuvą kūrusias tautas.

Pozityvumas – būdas kurti geresnį pasaulį

Amit taip pat yra „Gyvosios bibliotekos“ savanorė. „Tai unikalus projektas, kuriame per dialogą su kitų bendruomenių, socialinių grupių atstovais žmonės gali šviestis, pamatyti, kuo jie gyvena. Juk šiaip galbūt neišdrįstum prie jų prieiti ir paklausti, o čia nereikia varžytis dėl įvairiausių nepatogių, keistų klausimų. Kai į savo erdvę nebijai įsileisti kitų žmonių, ima keistis požiūris į kitus, ne tik į žydus, bet ir, pavyzdžiui, neįgaliuosius ar LGBTQI bendruomenės atstovus.“

Mergina sako, kad keisti klausimai jos neglumina ir nestebina – juk tam šis projektas ir skirtas, kad būtų galima juos užduoti. Tačiau ją nuoširdžiai stebina paaugliai, jaunoji karta, dar jaunesnė už ją pačią: „Žavi jų požiūris, branda ir suvokimas. Vietoj įprastų 15 minučių su viena mergina prašnekėjome beveik valandą. Jei visa jaunoji karta tokia bus, „Gyvoji biblioteka“, užaugus tai jaunajai kartai, tiesiog nebeturės ką veikti.“

Neseniai Amit prisijungė prie dar vienos iniciatyvos –Lietuvos žmogaus teisių centro projekto „Apie žmones iš naujo“, kuriame ketina rašyti ir dalintis įžvalgomis žmogaus teisių tema.

Nemanau, kad esu perdėtai pozityvi, tiesiog dirbdama stengiuosi būti teisinga, sąžininga ir atsižvelgti, įsigilinti į aplinkos poreikius.

Nesunku pastebėti, kad Amit tiesiog spinduliuoja pozityvumu ir optimizmu. „Mėgstu į dalykus žiūrėti per pozityvią prizmę“, – šypsosi mergina. „Sakydamas piktus komentarus ar rašydamas juos socialiniuose tinkluose pasaulio nepakeisi. Juk jei kažkas nepatinka, imi dirbti, kad tai pasikeistų. Nemanau, kad esu perdėtai pozityvi, tiesiog dirbdama stengiuosi būti teisinga, sąžininga ir atsižvelgti, įsigilinti į aplinkos poreikius. Man patinka organizuoti, planuoti, stengtis dėl kitų. Toks požiūris labai palengvina darbą. O negatyvumas tikslų siekti nepadeda. Aš laikausi žydų Tikkun Olam principo, pagal kurį kiekvienas žmogus pagal savo galimybes turėtų prisidėti prie pasaulio gerinimo ir tobulesnės visuomenės kūrimo.“

Amit neabejoja, kad ir toliau daug dirbs ir bus aktyvi. „Nemėgstu sėdėti vietoje, o visuomeninė veikla yra tai, kur galiu save realizuoti.“

F.Kukliansky: Mes niekada nevadinome lietuvių žydšaudžių tauta

Tags: , ,


Faina Kukliansky / BFL / V.Skaraičio nuotr.

Prieš kelias dienas paminėjus Tarptautinę Holokausto dieną, Lietuvoje vėl įsiplieskė diskusijos Holokausto tema. Vaikystėje viską girdėjau šeimoje – pokalbių metu neretai atgydavo prisiminimai apie getą, į kurį uždarė,  koncentracijos stovyklas, į kurias vežė, apie duobę, kurioje buvo slapstomasi. Bet Holokausto patirtis buvo tarsi vienas iš dalykų, skiriančių žydus nuo ne žydų. Mus žudė, o kiti tuo metu gyveno, ėjo į kiną, mokyklą, studijavo. Per kelis mėnesius nužudyta visa Lietuvos žydų bendruomenė, daugiau kaip 200 000 žmonių. Juk mus daug kas skyrė visą mano gyvenimo laikotarpį, visą sovietmetį. Visada žinojome, kad mūsų galimybės ribotos ir kad mes kitokie.

Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė

Lietuvoje iki Holokausto tik lietuvių gyveno daugiau negu žydų, o dabar žydų bendruomenę tesudaro apie 5000 narių… Kiekvienas iš jų turi savo šeimos Holokausto istoriją. Ir tie, kurie gimė ir gyveno Lietuvoje, ir tie, kurie įsiliejo į Lietuvos žydų bendruomenę, atvykę iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos… Kiekvienas galėtų parašyti savo Holokausto istoriją, bet ne visi parašė.

Lietuvos žydų istorijos, kurią sunaikino Holokaustas, nei viena Lietuvos Vyriausybė taip ir neišdrįso įtraukti į mokyklų švietimo programas.

Valstybė turėjo daug galimybių paaiškinti savo piliečiams, ypatingai jaunajai kartai, apie žydų žudynes ir kas jas vykdė, ne mokslininkų ir politikų, bet paprasta, net ir vaikams suprantama, kalba. Prašėme daug metų ir turėjome daug bendrų planų kaip tą įgyvendinti. 75-eri metai praėjo, o Lietuva vis dar niekaip negali išrišti lietuvių dalyvavimo Holokauste temos. Lietuvos žydų istorijos, kurią sunaikino Holokaustas, nei viena Lietuvos Vyriausybė taip ir neišdrįso įtraukti į mokyklų švietimo programas. Daugelis pažadų taip ir liko tik projektais.

Galbūt, Holokausto patirtis keliauja iš kartos į kartą, kaip pasąmoninė jo vykdytojų kaltė ir gėda, todėl taip sunku apie tai garsiai ir nuoširdžiai kalbėti. Turbūt sunku atversti kone tamsiausią ir negarbingiausią Lietuvos istorijos puslapį.  Kodėl dabar verda diskusijos socialiniuse tinkluose dėl dalyvavimo Holokauste? Todėl, kad jaunimas beveik nieko nežinojo.

Už Holokausto metu lietuvių vykdytą žydų žudymą atsiprašė pirmasis Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas. Jo atsiprašymas buvo priimtas Izraelio Knesete, bet sulaukė daug priekaištų Lietuvoje.

Mes niekada nevadinome lietuvių žydšaudžių tauta ir neketiname to daryti.

Tačiau ne viskas, kas susiję su žydais, Lietuvoje sukelia sąmyšį. Mes dėjome ir dėsime daug pastangų geriems tarpusavio santykiams, nežiūrint to, kas įvyko karo metais. Pasirinkome gyvenimą Lietuvoje, mes esame Lietuvos piliečiais, jau daugiau nei 600 metų esame Lietuvos dalis. Mes niekada nevadinome lietuvių žydšaudžių tauta ir neketiname to daryti.

Daugiau nei 800 Lietuvos žmonių, gelbėjusių savo kaimynus žydus, žygdarbis tampa dar svaresniu, žinant kiek šios šalies žmonių pasirinko tapti nacių plano įgyvendintojais. Niekada nenutrūko ryšys su Lietuvos žydų gelbėtojais. Žydų bendruomenė daug metų siekė, kad gelbėtojai būtų pripažinti Lietuvoje dydvyriais, kad jiems būtų skirta materialinė parama senatvėje, kad jų vardais būtų pavadintos gatvės ir dabar juos teberemia žydų bendruomenė.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...