Egidijus JURGELIONIS
Tarp kiemų, kuriuose užaugo išradėjas, medikas ir Nobelio taikos premijos laureatas Bernardas Lownas ir jį kalbinęs žurnalistas, nėra net pusės kilometro. Tačiau net gyvendami vienu metu jie, ko gero, nebūtų buvę bičiuliai.
1921 m. gimęs B.Lownas iki 14 metų gyveno žydiškoje Utenoje. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą iš maždaug 6,3 tūkst. miesto gyventojų apie 3,5 tūkst. buvo Lietuvos piliečiai žydai. Holokaustas sunaikino žydų istorinį kultūrinį klodą, bet žydai iš Lietuvos pradėjo trauktis dar gerokai iki tol.
1935 m. su šeima į JAV pasitraukęs vienas iškiliausių XX amžiaus medikų, išradėjų ir visuomenininkų B.Lownas gyvendamas Lietuvoje greičiausia nebūtų pasiekęs tiek, kiek nuveikė emigravęs į JAV.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę du kartus Utenoje lankęsis mokslininkas dėl solidaus amžiaus nebekeliauja, tačiau mielai dalijasi prisiminimais apie žydo berniuko gyvenimą tarpukario Utenoje.
– Kokia buvo Utenos žydų padėtis tarpukariu? Ar kylantis antisemitizmas Vokietijoje ir pirmieji pogromai tuo metu Lenkijai priklausančiame Vilniaus krašte turėjo įtakos mažo miestelio bendruomenei?
– Lietuva buvo jauna, besivystanti respublika. Deja, neprisimenu visų detalių, nes trečiojo dešimtmečio pradžioje dar buvau visai mažas berniukas, tačiau iš artimųjų pasakojimų žinau, kad Lietuva buvo labai demokratiška valstybė ir davė nemažai autonomijos tautinėms mažumoms, taip pat ir žydams. Utenoje situacija buvo kaip visur: žydų bendruomenė turėjo autonomiją, žydų švietimo sistema buvo remiama, o su piliečiais elgiamasi nepriklausomai nuo jų tautybės.
Dvi bendruomenės, kurios priklausė viena nuo kitos, gyveno visiškai atskirus gyvenimus, neturėdamos sąveikų viena su kita.
Tačiau po 1929 m. situacija smarkiai pasikeitė. Žydų bendruomenės atžvilgiu atsirado ekonominių, socialinių ir kultūrinių suvaržymų. Buvo ribojamas žydų stojimas į universitetus, į medicinos, stomatologijos ar kitokias specializuotas mokyklas Kaune. Tai buvo žydų tautos izoliacija bei rimtas spaudimas bendruomenei emigruoti, ir ta emigracija vyko.
– O kokie buvo Utenos žydų ir lietuvių kasdieniai santykiai?
– Utena visą laiką atrodė padalyta į dvi visuomenes. Viena vertus, žydai telkėsi miesto centre, o lietuviai rinkosi periferiją. Dar svarbiau tai, kad dvi bendruomenės, kurios priklausė viena nuo kitos, gyveno visiškai atskirus gyvenimus, neturėdamos sąveikų viena su kita.
Prisimenu tik turgaus dieną, ketvirtadienį. Miesto centras būdavo pilnas arklių tempiamų vežimų, jais lietuviai ūkininkai atveždavo parduoti vaisių, daržovių, kiaušinių, mėsos produktų, kuriuos pirkdavo žydai. Lietuviai užsukdavo į žydų krautuvėles ir pirkdavo ūkiui reikalingų rakandų, įrankių, kai kokių maisto produktų, cigarečių. Be to, žydai buvo geri technikai, mechanikai – teikdavo paslaugas lietuviams.
Taigi vienintelis dviejų šalia gyvenančių tautų ryšys buvo ekonominis ir, kaip vėliau pasirodė, tai nebuvo tvarus ryšys. Stiprėjant nacių judėjimui Vokietijoje, tai turėjo neigiamą įtaką ir mažų miestelių bendruomenėms. Lietuvių antisemitizmas, kurį aš patyriau vaikystėje, ketvirtajame dešimtmetyje dar labiau sustiprėjo.
– Su kokiomis antisemitizmo formomis susidūrėte vaikystės mieste?
– Aš pateiksiu du pavyzdžius, nes manau, kad nėra nieko geriau už asmeninę patirtį.
Ryte ėjau viena pagrindinių miesto gatvių, kuri anaiptol nebuvo siaura, ja galėjo nesunkiai prasilenkti du arklių traukiami vežimai. Automobilių tuo metu Utenoje nebuvo tiek daug, o jei koks ir pravažiuodavo, tai visi iš karto sužiurdavo. Maždaug 14 metų amžiaus berniukas vedėsi didelį šunį. Tas vaikas staiga sušuko „Žyd!“ ir per gatvę perbėgęs šuo suleido dantis man į šlaunį. Likau kraujuoti vidury miesto.
Panaši ir kita istorija. Ėjau gatve su mažesniu broliu. Man tuomet buvo 12, o broliui 10 metų. Ta pačia gatve priešais mus ėjo berniukas su senoviniu lygintuvu, į kurį turėdavai pridėti žarijų ir tuomet lyginti drabužius. Laikydamas rankoje tą sunkų įnagį, vaikigalis nei iš šio, nei iš to pradėjo kabinėtis. Aš visiškai be reikalo ir kvailai su juo susirėmiau, nors jis už mane buvo kur kas stambesnis. Mano mažasis brolis išsigando ir užšokęs jam ant sprando įsikabino. Tas ėmė mojuoti rankomis ir trenkė lygintuvu man per galvą. Iš žaizdos pradėjo smarkiai bėgti kraujas, aš kritau be sąmonės. Išsigandęs brolis parbėgo namo ir pasakė tėvui, kad mane nužudė. Tėvas vos nemirė iš streso ir atbėgęs greitai nunešė mane pas gydytoją. Atsipirkau 5–6 siūlėmis, o guzą toje vietoje turiu iki šiol.
Be jokios abejonės, tai yra elgsenos ekstremumai, tačiau jie palieka gilų pėdsaką atmintyje. Juolab kad už tokius dalykus nebūdavo atsiprašoma, nebūdavo bandoma sušvelninti to pasekmes. Nebuvo jokios organizacijos, suteikiančios galimybę bent tokiomis situacijomis sąveikauti tarp dviejų tautų ir spręsti bendras problemas.
– Jūsų tėvas Utenoje turėjo sėkmingai veikiantį verslą. Kodėl šeima nusprendė viską palikti ir išvykti į JAV?
– Taip, mano tėvas iš nieko sukūrė didelį verslą. Iš pradžių pastatė malūną, kuriam reikėjo elektros energijos, todėl iš Vokietijos parsivežė generatorių. Matydamas, kad energijos pagaminama pakankamai, dar pastatė ir lentpjūvę. Tačiau net ir tuomet pagamindavo daugiau elektros energijos, nei reikėdavo, todėl dalį jos atiduodavo bendruomenėms, taigi elektrifikavo Uteną.
Tėvui sekėsi puikiai, tačiau geras jo draugas Utenos apskrities viršininkas vieną dieną pasakė: „Tavimi dėtas aš iš čia emigruočiau. Tau ir tavo žmonėms čia gerai nebus.“ Jis nuolat tai kartojo tėvui, tačiau šis neturėjo kur išvykti.
Vieną dieną iš Bostono atvažiavo žydas, kuris buvo girdėjęs apie tėvą iš jo brolio, 1905 m. išvykusio į JAV ir sėkmingai įsisukusio į avalynės verslą. Jis pasiūlė atvykti į Ameriką 1934 m., kai Čikagoje vyko pasaulinė mugė.
Iš Amerikos tėvas grįžo pakerėtas jos dydžio, grožio ir galimybių, kurias ši šalis gali suteikti keturiems jo vaikams. Jis nenustygo vietoje, norėdamas grįžti atgal į JAV. Tačiau motina tam priešinosi. Ji manė, kad visa žydų kultūra, kurią sukūrė vietinės bendruomenės, ir Lietuvos žydų identitetas didelėje šalyje bus prarastas. Jei ji norėjo kur nors vykti, tai buvo Izraelis. Tačiau tam reikėjo gauti dokumentus iš Jungtinės Karalystės, o tai nebuvo taip paprasta. Taigi galų gale buvo tėvo viršus. Ir ačiū Dievui, nes kitaip mes turbūt nebūtume išgyvenę.
– O koks buvo jūsų požiūris į kelionę?
– Emociškai kraustymasis iš Utenos man buvo įvairiapusis vidinis konfliktas. Viena vertus, turėjau gerų draugų, su kuriais buvo užsimezgęs tikrai puikus ryšys ir kurių gyvenime galėjau nė karto nebepamatyti. Taip pat yra natūralus ryšys ir su gimtąja šalimi, gimtuoju miestu. Nerimą kėlė tai, kad iš agrarinės šalies kelsiuosi į industrinę valstybę, todėl tiesiog nežinojau, ko tikėtis.
Kita vertus, tai buvo milžiniškas nuotykis. Kelionė iš Lietuvos per Prūsiją, Berlyną, Havrą ir iš ten kelionė laivu į JAV buvo puiki patirtis.
– Rašytojo Česlovo Milošo ir jūsų gyvenimo istorijos labai panašios: panašiu metu gimėte nedideliuose Lietuvos miesteliuose, augote ir brendote daugiakultūrėje aplinkoje, emigravote į JAV, tapote prestižinių universitetų profesoriais, o tarp Nobelio premijų paskyrimo – vos penkeri metai. Daugiakultūriškumo aspektas Č.Milošui buvo itin svarbus. Ką gyvenimas daugiakultūrėje aplinkoje davė jums?
– Gyvenimas polikultūrinėje Utenoje mane privertė tapti reiklesniu sau, skatino siekti daugiau. Tačiau, kitaip nei Č.Milošo atveju, mano situacijoje svarbesnis žydiškumo klausimas, kuris yra unikalus. Žydai Europoje gyveno 500–600 metų, bet į visuomenę integruoti juos pavyko tik Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje. O kuo toliau į Europos rytus važiuosime, tuo žydų situacija buvo sudėtingesnė, mat žydai gyveno vietovėse, kuriose vyravo viršesnė, stipresnė vietinė kultūra. Dėl to žydai turėjo labiau stengtis.
Pavyzdžiui, mažoje Utenos bibliotekoje buvo tūkstančiai Gogolio, Turgenevo, Dostojevskio, Zola, Hugo ir daugelio kitų puikių autorių knygų. Nuostabiausia tai, kad daugybė jų buvo jidiš kalba. Būdamas mažas uteniškis aš perskaičiau daugiau knygų nei dauguma JAV koledžų absolventų. Tačiau tokio paties amžiaus lietuvis tais laikais to nebūtų daręs.
– Litvakai apskritai laikomi „ypatingais žydais“. Kuo ypatingi ne tik Lietuvos, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse gyvenę žydai? Koks yra jų profesinės sėkmės pamatas?
– Man atrodo, litvakų sėkmės pamatą sudaro trys dalykai: tradicija, kultūra, švietimas. Žydų kultūra yra knyga – paslaptingai šlovinga Tora, vienijusi žmones šimtmečiais. Žydas turi išmokti ją skaityti, apie ją diskutuoti ir suvokti kai kuriuos sudėtingus, ne visiems prieinamus dalykus. Tai ir padaro žmogų geru šachmatininku, mokslininku ar kt.
Kai man buvo penkeri metai, paėmiau į rankas knygą, tačiau mano sesuo ją greitai atėmė. Tuomet aš net skaityti nemokėjau, bet nusprendžiau, kad turiu išmokti. Kai mama pamatė, kad moku skaityti, nuvedė mane į Utenos žydų biblioteką ir reikalavo, kad perskaityčiau visas ten esančias knygas. Žinoma, visų neperskaičiau, nespėjau, tačiau tos, kurias pajėgiau perskaityti, davė globalesnį pasaulio suvokimą, išvadavo iš mažo antisemitiško miestelio priespaudos, kuri viską ribojo.
– Ar išvykus į JAV pavyko išlaikyti ryšius su Utenoje likusiais pažįstamais žmonėmis?
– Daugelis mano draugų ir pažįstamų dingo per nacistinės Vokietijos okupaciją… Tačiau su keletu Utenos žydų pavyko susitikti Sovietų Sąjungos laikais, mat JAV ir sovietų mokslininkai atliko bendrus mokslinius tyrimus širdies ligų srityje ir dėl to teko šioje šalyje lankytis.
Kai pirmą kartą atvažiavau į Sovietų Sąjungą, su Sveikatos ministerijos sekretoriumi sėdėjome jo kabinete Maskvoje ir jis planavo mano kelionę po šalį. Jo siūlymas buvo vykti į Minską ir aplankyti didžiulį Karo muziejų, kuriame rodoma, ką naciai padarė Sovietų Sąjungai. O mano žmona Luiza vietoj to pasiūlė aplankyti mano gimtąjį miestą. Sekretorius savo kabinete turėjo didžiulį Sovietų Sąjungos žemėlapį, tačiau Utena dėl savo dydžio jame net nebuvo pažymėta. Taigi jis pakelia telefono ragelį, skambina į Sveikatos ministeriją Lietuvoje ir praneša, kad rytoj juos aplankys nusipelnęs Harvardo profesorius.
Kitą dieną su visa delegacija nusileidome Vilniaus oro uoste ir gavau pranešimą, kad su manimi nori susitikti kažkoks senas žmogus, kuris sakosi mane pažinojęs, kai buvau mažas berniukas. Ir štai aš matau Kalmaną Mejerį – auksarankį santechniką iš Utenos. Nacių okupacijos metais jis išsigelbėjo tik dėl to, kad nagingą meistrą sovietai traukdamiesi išsiuntė toli į Sibirą.
Šiek tiek sutrikęs klausiu, kaip jis sužinojo apie mano vizitą Lietuvoje, juk nuspręsta buvo tik jo išvakarėse. Pasirodo, tuo metu ministerijoje prie telegrafo dirbo moteris iš tos Utenos visuomenės, kuriai priklausiau ir aš. Ji telegramoje matė, kad Bernardas Lownas grįžta į Lietuvą, lankysis gimtojoje Utenoje, tačiau niekas nežinojo, kas toks tas Bernardas Lownas. Ir jie bandė atsekti, kas tas asmuo.
Daugybė Utenos žydų maždaug panašiu laikotarpiu kaip ir mano šeima emigravo į Kubą, Argentiną, Pietų Ameriką. Į JAV pakliūti buvo sunkiau, tačiau daliai pavyko. Tie, kurie pakliūdavo į JAV, pasikeisdavo vardą. Daug kas tai darydavo tiesiog iš reikalo, todėl pasivadindami nauju vardu išsaugodavo pirmąją pavardės raidę ir kartu bent dalelę tapatybės. Taigi jie pradėjo ieškoti, kas toks pavarde, prasidedančia raide „L“, išvyko 1935 m. Tokių žmonių nebuvo daug ir jie suprato, kad grįžo Boruchas Lacas. O aš sužinojau, kad ministerijoje dirbanti moteris buvo mūsų šeimos tarnaitė.
Kai tąkart nuvykau į Uteną, miestas buvo visiškai pasikeitęs. Tai buvo industrinis miestas, kuriame apie turtingą žydų kultūrą bylojo tik viena likusi žydų šeima.
Bernardas Lownas (Boruchas Lacas)
Gimė 1921 m. birželio 1 dieną Utenoje, iš kurios su šeima išvyko 1935 m. 1945 m. baigė Jeilio universiteto Medicinos fakultetą. Gydytojas kardiologas, profesorius, daugybės universitetų garbės daktaras, šiuolaikinio defibriliatoriaus išradėjas, Nobelio taikos premijos laureatas.
1980 m. Ženevoje (Šveicarija) įkūrė tarptautinį judėjimą „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“, suvienijusį apie 150 tūkst. gydytojų iš 40 šalių. 1985 m. organizacijai skirta Nobelio taikos premija, kurią atsiėmė B.Lownas ir Sovietų Sąjungos medikas Jevgenijus Čazovas. Nobelio komiteto pareiškime dėl premijos skyrimo sakoma: „Ši organizacija davė žmonijai r eikšmingos naudos, platindama autoritetingą informaciją ir prisidėdama prie to, kad būtų suvoktos katastrofiškos
branduolinio konflikto pasekmės.“
B.Lownas yra Amerikos gydytojų asociacijos, Gydytojų socialinės atsakomybės asociacijos įkūrėjas ir jos vadovas (1960–1970), JAV ir Kinijos gydytojų draugystės asociacijos prezidentas (1974–1978), buvo JAV ir Sovietų Sąjungos mokslinio bendradarbiavimo koordinatorius. Brukline veikia jo vardu pavadintas Širdies kraujagyslių centras.