Prieš savaitę šalies didmiesčiuose tvyrojęs smogas visiems tiesiogiai priminė, kuo gresia oro tarša: žmonės netgi raginti neiti iš namų. Neseniai didžiausioje Kėdainių rajono įmonėje – bendrovėje „Lifosa“ sumontuotas unikalus įrenginys gali būti pavyzdžiu, kaip svariai oro taršą ištisuose regionuose pajėgi mažinti didžioji šalies pramonė. Kontaktinis sieros rūgšties cecho aparatas daugiau nei du kartus sumažins bendrą gamyklos aplinkos taršą ir prisidės švarinant orą rajone.

Rasa Vaitkevičienė

Keletą dienų, kai Vilnius, Kaunas ir Klaipėda duso dėl didžiulės kietųjų dalelių koncentracijos ore, Kėdainiuose oro kokybė buvo panaši kaip, tarkime, Plungėje.

„Ar neteks, ieškant švaresnio oro, miestiečiams iš sostinės keltis į Kėdainius?“ – jau juokauja akcinės bendrovės „Lifosa“ generalinis direktorius Jonas Dastikas.

Jo vadovaujama bendrovė nebe pirmus metus taiko vieną smogo problemos sprendimo būdų – į gamybą diegia švaresnes, saugesnes technologijas. Kėdainių rajone, o ir visoje Lietuvoje, būtų sunkoka rasti įmonę, pastaraisiais metais tiek prisidėjusią mažinant aplinkos taršą, kaip „Lifosa“.

Kasmet į naujausias technologijas, aplinkosaugos projektus, racionalų gamtos išteklių panaudojimą „Lifosa“ investuoja dešimtis milijonų litų. Investicijos pasiteisino: gamyklos emisijos į orą jau daug metų mažesnės, nei numato bendrovės taršos leidimas.

Neseniai „Lifosa“ užsibrėžė sumažinti į orą išleidžiamo sieros dioksido, išsiskiriančio gaminant sieros rūgštį, kiekį. Šiemet rugsėjį bendrovėje baigti visus metus trukę apie 30 mln. Lt kainavusio naujo sieros rūgšties cecho kontaktinio aparato montavimo darbai. Tai įrenginys, kuriame, veikiant katalizatoriui, sieros dioksido dujos virsta SO3 dujomis.

Mėnesį veikiantis naujasis aparatas jau pateisino lūkesčius: išleidžiamo sieros dvideginio kiekį jis sumažina daugiau nei dvigubai ir taip prisideda mažinant taršą visame regione. Įrenginys ypatingas dar ir tuo, kad yra didžiulis, sudėtingas ir pirmasis toks Europoje.

Siekia ne normų, o švarios aplinkos

„Kito tokio didelio ir galingo aparato nėra niekur Europoje, o pasaulyje jis įrengtas nebent Saudo Arabijoje“, – vertina generalinis „Lifosos“ direktorius J.Dastikas.

Bendrovės vadovas pasakoja, jog pakeisti pagrindinį kontaktinį sieros rūgšties aparatą, kuris gamykloje veikė jau 25 metus, nuspręsta sužinojus, kad rengiama nauja ES direktyva, pareikalausianti taršos normą sumažinti iki 1 kg sieros dvideginio (vietoj dabar leidžiamų 2 kg) tonai sieros rūgšties. Pasitarus su akcininkais nutarta nelaukti, kol direktyva įsigalios.

„Dabar, sumontavus naują kontaktinį aparatą, prieš 26 metus statyto sieros rūgšties cecho emisijos tesiekia 0,5 kilogramo tonai – pusę ES direktyvoje naujai statomiems cechams numatytų taršos normų. Tačiau stengiamės ne atitikti normas, o iš tiesų saugoti aplinką. Diegiame naujas technologijas, taikome geriausius prieinamus  gamybos būdus, tad dabar esame moderni ir nekenksminga aplinkai gamykla“, –  pabrėžia „Lifosos“ generalinis direktorius.

Pokytis – įspūdingas: veiklos pradžioje, prieš 50 metų, „Lifosos“ emisijos į orą kiekiai buvo dešimt kartų didesni.

Kandidatas į Metų gaminį?

Naujausių technologijų gaminiui ieškota amerikiečių kompanijoje „Dupont“, aparatą suprojektavo Kanados kompanija „SNC Lavalin“, o aparato montavimo darbus atliko panevėžiečių bendrovė „Montuotojas“.

Naujojo kontaktinio aparato aukštis – 31 m, diametras – 16 m. Įrenginio gamybai panaudota apie 750 tonų specialaus nerūdijančio plieno. Jį gaminant teko suvirinti net 53 kilometrus siūlių. Tai išskirtinai modernus ir sudėtingas agregatas, kurį paleisti užtruko dvi paras. Planuojama, kad įrenginys tarnaus mažiausiai 30 metų.

J.Dastikas įsitikinęs, kad už tokį sudėtingą gaminį bendrovė „Montuotojas“ verta apdovanojimo Lietuvos metų gaminio konkurse. Pernai tokio garbingo įvertinimo ši bendrovė sulaukė už taip pat „Lifosai“ sumontuotą amoniako sandėlį.

Kasmet apie trečdalį investicijų įmonė skiria aplinkos apsaugai. Šiemet kontaktiniam sieros cecho aparatui išleistos visos aplinkosaugai numatytos lėšos.

Geras ženklas – jei miestiečiai tyli

Tai anaiptol ne vienintelis aplinką tausojantis „Lifosos“ projektas. Štai sumažinusi fluoro vandenilio išmetimą į atmosferą bendrovė vien iš surinkto fluoro kasmet pagamina apie 17 tūkst. tonų aliuminio fluorido, kurio tona kainuoja per tūkstantį JAV dolerių (per 2763 Lt).

Paklaustas, ar pastebi kėdainiškiai „Lifosoje“ vykstančias permainas, ar jas įvertina, J.Dastikas šypteli: jei miestas tyli, vadinasi, viskas gerai. Skundų dėl iš gamyklos sklindančio kvapo ar kitokios taršos iš Kėdainių gyventojų negauta jau labai seniai.

PR

Šiais metais Lietuvoje įvyko negirdėtas dalykas: pirmą kartą per nepriklausomos Lietuvos istoriją verslo įmonė savo lėšomis pastatė ir bendruomenei padovanojo 18,4 mln. Lt vertės pramogų ir sporto areną.

Pasirodo, ir Lietuvoje verslas gali nuoširdžiai rūpintis vietos bendruomene, o ne tik susitelkti į pelno siekimą. Pasirodo, ir pas mus yra išties socialiai atsakingų verslininkų, nuoširdžiai norinčių pagerinti aplinkinių gyvenimo kokybę, o ne vien naudojančių socialinius projektus kaip rinkodaros priemonę.
Tuo patikėti šiais metais mums leido įmonė „Lifosa“, spalį įteikusi Kėdainių rajono bendruomenei analogų Lietuvoje neturinčią dovaną – naują pramogų ir sporto areną. Beje, pastačiusi areną įmonė nepasiliko sau jokių privilegijų, pavyzdžiui, nemokamų vietų tribūnose, ir netgi nebandė iš šio žingsnio gauti verslo pasaulyje įprastos rinkodarinės naudos – pakrikštyti areną savo pavadinimu.
„Kai dovanoji daiktą, pretenzijų į jį nederėtų reikšti. Mačiau vienoje bažnyčioje lentelę, kad XIX amžiuje ją pastatė dvarininkas, tad sekdami tuo pavyzdžiu mes irgi užrašėme nedidukę lentelę, kad areną dovanojame Kėdainių bendruomenei“, – paaiškino „Lifosos“ generalinis direktorius Jonas Dastikas.
Toks Lietuvoje negirdėtas žingsnis paskatino mūsų savaitraštį išskirti „Lifosos“ ir jos vadovo J.Dastiko iniciatyvą kaip vieną sėkmingiausių šiais metais.

Kaip įkalbėti akcininkus skirti 18,4 mln. Lt

Priminsime, kad arenos statybai ir įrengimui „Lifosa“ iš savo pelno skyrė 18,4 mln. Lt ir dar 3,8 mln. Lt turėjo sumokėti pridėtinės vertės mokesčio. Kėdainių rajono vadovai ir bendruomenė įsitikinę: didžiausi nuopelnai, kad ši arena iškilo Kėdainiuose, tenka ilgamečiam “Lifosos” vadovui J.Dastikui, jau daugelį metų besistengiančiam, kad rajone gyvenimo kokybė gerėtų.
Vis dėlto „Lifosa“ priklauso rusų koncernui „Eurochem“, tad kaip vadovui pavyko įkalbėti akcininkus tokią sumą skirti vietos bendruomenės reikmėms? Miesto vadovai pabrėžia, kad J.Dastikas tarp akcininkų turi tikrai didelį autoritetą: jie įsiklauso į sėkmingai įmonę vairuojančio vadovo nuomonę visais klausimais – tiek gamybos, tiek infrastruktūros kūrimo mieste.
Kita vertus, nemažai lemia ir akcininkų požiūris. Pasak paties J.Dastiko, pasaulyje priimta, kad kultūringi akcininkai iki 10 proc. įmonės pelno skiria visuomenei, – tokios politikos laikosi ir jaunas, turtingas, progresyviai mąstantis „Eurochem“ savininkas. Tad arena nebuvo vienkartinis gestas – jau šešerius metus iš eilės “Lifosa” Kėdainių savivaldybei skirdavo po 1,2 mln. Lt.
„Kasmet prašome leisti skirti bendruomenei mūsų pelno dalį, bet jei akcininkas to nenorėtų, tai ir neleistų. Pagrindinės jo nuostatos būdavo, kad siekiant neišmėtyti pinigų būtina remti sportą, sveikatos apsaugą ir švietimą, nes reikia, kad vaikas gimtų, augtų sveikas, sportuotų, būtų išsilavinęs, ir gal kažkada jis ateis dirbti į įmonę. Po to akcininkas priėmė sprendimą, kad tame rajone, kuriame veikia „Eurochem“ gamyklos, reikia statyti išliekamąją vertę turinčius objektus“, – pasakoja J.Dastikas.
Tiesa, jis pripažįsta, kad akcininko galbūt ir nebūtų pavykę įtikinti skirti beveik 20 mln. Lt arenos statybai, nes pačioje pradžioje apie areną net negalvota. Ši istorija prasidėjo dar prieš penkerius metus, kai artėjant „Lifosos“ 45-mečiui J.Dastikas pasikvietė Kėdainių rajono vadovybę ir pasiūlė miestui milijono dolerių vertės dovaną. Apgalvoję įvairiausius variantus miesto ir įmonės vadovai nusprendė statyti areną ir kartu nuvyko papasakoti savo idėjos „Eurochem“ vadovams. „Lifosos“ akcininkai sutiko padengti pusę sumos, tačiau iškėlė sąlygą, kad kitą pusę duotų vietos valdžia. Savivaldybė tokių lėšų neturėjo, tad „Lifosa“ dėl dalies finansavimo kreipėsi į ES struktūrinius fondus, bet finansavimo negavo.

Jono Dastiko vadovaujama chemijos pramonės bendrovė „Lifosa“ yra ne tik viena svarbiausių, bet ir viena socialiai atsakingiausių įmonių Lietuvoje, stipriai prisidedanti prie Kėdainių rajono ir visos šalies gerovės.

Šiemet savo penkiasdešimtmetį atšventusi mineralines trąšas gaminanti bendrovė „Lifosa“ (buvęs Kėdainių chemijos kombinatas) svariai papildo tiek rajono, tiek šalies biudžetą, leidžia susirinkti nemažų papildomų pajamų gretimiems sektoriams. Be to, yra sukūrusi apie tūkstantį darbo vietų ir savo darbuotojams moka Lietuvos vidurkį gerokai viršijantį vidutinį atlyginimą. Negana to, ji garsėja didelėmis investicijomis į aplinkosaugos projektus ir dosnia parama rajono bendruomenei, tad neverta stebėtis, kad apie šios įmonės vadovą Joną Dastiką dažniausiai atsiliepiama tik gerais žodžiais.
Vis dėlto paties J.Dastiko liaupsės ir pagyros nesvaigina. Jis teigia esąs tik samdomas darbuotojas, o įmonės politiką daugiausia lemianti akcininkų pozicija. Kadangi „Lifosa“ priklauso Rusijos koncernui „Eurochem“, iš ten ir pučiantys stipriausi vėjai. Nesijaučia jis kažkuo geresnis ir už kitus vadovus, nors jo kompetenciją, patirtį, tvirtą žodžio laikymąsi ir gebėjimą rasti bendrą kalbą su labai skirtingais žmonėmis pabrėžia dažnas turėjęs su juo reikalų.
„Kai pasižiūriu į kitas įmones ir jų vadovus, dauguma kitų man atrodo stipresni, geresni. O mes čia dirbame tarsi pakrūmėje. Ši vieta, kur dabar stovi įmonė, kažkada buvo vadinama Juodkiškio velniaraisčiu, čia buvo pelkė, tad nemanau, kad čia tūnodami ir būdami toli nuo Vilniaus, išskyrus savo sritį, esame labai jau kvalifikuoti ir daug išmanantys“, – kuklinasi “Lifosos“ generalinis direktorius.
Jo kolega gamybos techninio departamento direktorius Evaldas Šerelis J.Dastiką palygina su ūkininko sūnumi, turinčiu ūkišką, racionalų požiūrį į įmonės darbą ir reikalus tvarkančiu iš esmės.
Iš tikrųjų šį „ūkį“ J.Dastikas išmano puikiai. Vadovu jis tapo toli gražu ne iš karto – tam prireikė beveik trijų dešimtmečių. Prieš 44-erius metus gavęs paskyrimą savo kelią čia jis pradėjo nuo meistro pozicijos ir tikrai nemanė, kad kada nors taps savo įmonės vadovu. Vis dėlto per tą laiką po truputį kilo vis aukštyn ir dabar jau 15 metų eina vadovo pareigas.
„Jeigu lipi kopėčiomis ir praleidi pakopą, tai paskui labai skaudžiai krinti. Aš praktiškai nepraleidau nė vieno laiptelio. Manau, kad norėdamas tapti geru tokio tipo gamyklos direktoriumi žmogus joje turėtų pradirbti bent 15 metų, – mano “Lifosos” vadovas. – Nereikia lakstyti iš darbo į darbą. Jei, kaip dabar rekomenduojama, žmonės kas porą metų keistų darbą, tai per tiek laiko „Lifosoje“ net geru meistru netaptų.“
J.Dastikas dirbo daugybę įvairių darbų, tad puikiai išmano įmonėje vykstančius procesus bei techninę darbo pusę. Be to, jo patirtis vertinama ne tik įmonėje, bet ir kur kas plačiau. Pasak E.Šerelio, J.Dastiką, kaip trąšų gamybos pramonės ekspertą, labai vertina ir paties „Eurochem“ vadovybė: ne kartą su juo buvo tartasi bei konsultuotasi dėl svarbių koncerno sprendimų, susijusių su šia sritimi.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Gediminas Rainys taip pat pabrėžia, kad „Lifosos“ vadovas yra aktyvus LPK narys, ir kai yra paprašoma LPK pozicijos dėl rengiamų įstatyminių aktų, jis dažnai pareiškia kompetentingą, vertingą nuomonę įvairiais su šalies ekonomine politika susijusiais klausimais.

„Lifosos“ indėlis į šalies ir regiono gerovę – didžiulis

Planuojama, kad per šiuos metus „Lifosa“ pagamins produkcijos, vertos maždaug 1,3 mlrd. Lt, arba apie 3,5 mln. Lt per dieną, taigi į 39 valstybes savo produkciją eksportuojanti įmonė neabejotinai yra labai svarbi mokesčių mokėtoja, svariai papildanti ir šalies, ir rajono biudžetą. Per pastaruosius penkerius metus chemijos pramonės įmonė, atsižvelgdama į tai, kokie buvo tų metų finansiniai rezultatai, valstybei kasmet sumokėjo nuo 70 iki 100 mln. Lt mokesčių. „Mūsų akcininkų griežtai prisakyta, kad nebūtų jokių problemų dėl mokesčių mokėjimo“, – tvirtina J.Dastikas.
Be to, kaip pabrėžia G.Rainys, „Lifosa“ svarbi ne tik dėl savo laimėjimų, bet ir dėl to, kad daug naudos teikia ir kitiems sektoriams, ypač transporto. Kadangi jos eksportuojamos produkcijos apimtys labai didelės, daug darbo (taigi ir pajamų) gauna tokios bendrovės, kaip „Lietuvos geležinkeliai“ ar Klaipėdos valstybinis jūrų uostas, bei kitos vienaip ar kitaip su „Lifosa“ susijusios įmonės. „Juk sakoma, kad viena darbo vieta pramonėje sukuria keturias kituose sektoriuose“, – atkreipia dėmesį ir Chemijos pramonės įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Giedrius Mažūnaitis.
Taip pat negalima nepaminėti, kad pačioje “Lifosoje” dirba apie tūkstantį darbuotojų, gaunančių kur kas didesnį nei šalies vidurkis vidutinį atlyginimą (apie 5200 Lt) ir mokančių mokesčius, vadinasi, toks jos netiesioginis indėlis į biudžetą jau vien per gyventojų pajamų mokestį taip pat svarbus.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad chemijos pramonė priskiriama prie aukštųjų technologijų sektoriaus ir kuria didelę pridėtinę vertę. O kadangi vienas pagrindinių įmonės ateities tikslų yra tapti vertikaliai integruota įmone, kuri pati pasigamintų produkcijos gamybai reikalingų žaliavų, „Lifosos“ sukuriama pridėtinė vertė ateityje tik didės. „Iki 85 proc. produkcijos savikainos sudaro būtent žaliavų kaina, o turėdami savų žaliavų nebebūtume priklausomi nuo jų kainų svyravimo“, – tikisi J.Dastikas.
Prie didėjančio įmonės efektyvumo prisideda ir nuolatinės investicijos į įvairias naujas technologijas, kurios didina našumą ir mažina gamybos sąnaudas. Pavyzdžiui, šiemet investicijos sieks maždaug 100 mln. Lt.
„Lifosos“ produkcijos gamybos sąnaudos yra tikrai konkurencingos, palyginti su kitomis analogiškomis įmonėmis. Be to, kiek žinau, atvykę „Eurochem“ atstovai net netikėdavo, kad apskritai galima pasiekti tokių gerų gamybos kokybės ir produktyvumo rodiklių“, – priduria G.Rainys.

Prieš mėnesį baigę statyti Kėdainių areną ir ją dovanai perdavę valdyti savivaldybei verslininkai, AB „Lifosa“, visiems pademonstravo, kad privatus verslas dirba nepalyginti efektyviau – pigiau, greičiau ir kokybiškiau nei valdžios institucijos.

Tiesa, kaip sakė „Lifosos“ atstovė Sonata Patkauskaitė, jų bendrovė neturėjusi tikslo konkuruoti nė su vienu aplinkinių miestų ir rajonų arenų užsakovu. „Mes tiesiog dar prieš pradėdami darbus sėdome ir susiskaičiavome pinigus, tada ieškojome kokybiškiausio ir pigiausio varianto, ir tik tada pradėjome statybą“, – teigia S.Patkauskaitė.
„Lifosa“ yra vienintelė, neįskaitant anksčiau AB „Rubicon“ Vilniuje pastatytos „Siemens“ arenos, privati šiuolaikiškos arenos statytoja. Daugumą kitų arenų statė miestų savivaldybės.
„Lifosos“ generalinis direktorius Jonas Dastikas, perduodant areną valdyti savivaldybei, sakė, kad šiuo statiniu jie nori atsidėkoti savo miesto bendruomenei.
„Iš valdžios mums nieko nereikia, – tikino S.Patkauskaitė, – Svarbiausia, kad ji mums netrukdo dirbti ir konkuruoti – jau vien už tai esame dėkingi. Beje, mes net neturėsime jokių išskirtinių teisių į areną. Tai yra bilietus ir abonementus pirksime kaip ir visi kiti žiūrovai.“

„Jeigu kitiems nepavyko, nereiškia, kad neįmanoma“, – tokia filosofija vadovaujasi AB „Amilina“ valdybos pirmininkas Danas Tvarijonavičius.

Vos išgirdęs, kad šiemet, kaip ir daugelį metų iki šiol, vėl pateko į turtingiausių lietuvių trisdešimtuką, D.Tvarijonavičius juokais pasiūlo dar kartą peržiūrėti sąrašą. Tarp dalykinių susitikimų šiek tiek daugiau nei pusvalandį laiko ištaikęs pokalbiui ir į kavinę atskubėjęs „Amilinos“ valdybos pirmininkas, valdantis daugiau nei pusę įmonės, iš kviečių gaminančios krakmolą, akcijų, išties nepanašus į vieną turtingiausių Lietuvos žmonių.
„Lietuvoje nėra įspūdingų ar labai išskirtinių verslo sukūrimo istorijų. Daugelis lietuvių verslų klasikiniai, labai cikliški ir įskolinti iki ausų“, – tvirtina ponas Danas.
Ir priduria, kad nors „Amilina“ pernai pasiekė 291 mln. Lt apyvartą bei pritraukė milijonines investicijas iš prancūzų kompanijos „Roquette“ – didžiausios Europos krakmolo gamintojos, šiandien tos investicijos tėra skola. „Jeigu sėkmingai pastatysime gamyklą, kurioje iš krakmolo gaminsime gliukozės sirupą, ir rinka bus palanki, tada uždirbsime. Kol kas investicijos – didelis avansas“, – teigia D.Tvarijonavičius.
Vis dėlto tokios skolos, apie kurias kalba „Amilinos“ valdybos pirmininkas, nėra neigiamas įmonės veiklos įvertinimas, o, atvirkščiai, rodo, kad verslu tikima, jis gali sėkmingai augti.
Beje, krakmolo ir planuojama sirupo gamyba nėra vienintelis pono Dano sumanytas ir plėtotas verslas. Jis buvęs fosforo trąšų gamintojos „Lifosa“, vėliau – miltus gaminančios bendrovės „Malsena“ vienas pagrindinių akcininkų. Tačiau kol atėjo iki šių stambių verslų, išgyveno mažiausiai devynis bankrotus. „Mano verslo pradžia – vieni guzai, bet atsistoji ir eini toliau. Pagal verslumo apibrėžimą, verslininkas – tai tas, kuris mato galimybę ir net neturėdamas pakankamai išteklių stengiasi ja pasinaudoti“, – savo principus atskleidžia D.Tvarijonavičius.

Moksliukas ir drugelių kolekcininkas

„Amilinos“ valdybos pirmininkas mano, kad yra talentingų verslininkų ir yra sėkmingų. Taip pat iš prigimties verslių žmonių, kurie jau mokyklos laikais pradeda kuo nors prekiauti. Taigi prie kurių verslininkų ponas Danas priskirtų save?
„Negaliu pasakyti, kad esu sėkmingas. Dažniausiai būdavau įmetamas tarsi į balą ir pats turėdavau sugalvoti, kaip išsisukti. Apsigimusių verslininkų mūsų šeimoje taip pat nebuvo. Tiesa, mano tėvas profesorius Petras Tvarijonavičius į lietuvių kalbą įvedė žodį „vadyba“. Pirmas dar 1991 m. pradėjo vežti į Mažeikių gamyklą naftą“, – pasakoja D.Tvarijonavičius.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Mykolas Aleliūnas, artimai pažinojęs P.Tvarijonavičių, neabejoja, kad „Amilinos“ valdybos pirmininkas veržlumą, drąsą ir veiklumą paveldėjo iš savo tėvo. Tiesa, vaikystėje šiomis savybėmis ponas Danas iš bendraamžių neišsiskyrė.
„Jo mama pasakojo, kad Danas buvo uždaro būdo vaikas, kolekcionavo drugelius. Tad ji kartais net suabejodavo, ar sūnui pavyks pasiekti didelių tikslų“, – pokalbį su D.Tvarijonavičiaus mama prisimena AB „Lifosa“ generalinis direktorius Jonas Dastikas.
„Buvau moksliukas, – šypteli ponas Danas. – Tėvas man, dar šešiolikmečiui, pasakė, kad privalau gyventi savo protu. Taip ir elgiausi. Apie jokį verslą net nesvajojau, įstojęs studijuoti medicinos, antrame kurse pasirinkau biochemijos sritį.“
Vis dėlto mokslininko darbu D.Tvarijonavičius neilgai buvo patenkintas. Nematydamas šioje srityje perspektyvų, jis pasinaudojo tėvo jau pramintu taku ir pasuko į verslą. „Kaip susiklostys karjera, priklauso ir nuo aplinkybių galios, kuri galbūt net stipresnė už žmogų“, – svarsto verslininkas, 1989 m. tėvo užsakymu pradėjęs iš Maskvos vežti į Lietuvą kompiuterius.
„Visus stambesnius lietuviškus verslus sukūrė arba sovietiniais metais veikusių gamyklų vadovai, arba spekuliantai. O mes nepriklausėm nei prie vienų, nei prie kitų. Buvom inteligentų, mokslininkų šeima“, – dėsto D.Tvarijonavičius.

Į „Lifosą“ – po teismų maratono

Pasak M.Aleliūno, 1996 m. įvykusį tuomečio Kėdainių chemijos kombinato privatizavimą galima drąsiai vadinti pačiu skaidriausiu anuomet įvykusiu privatizacijos procesu.
„Dano privatizavimo projektas iš dalyvavusių konkurse buvo pripažintas geriausiu. Jame buvo numatytas gamybos efektyvumo didinimas, technologinis tobulinimas, naujų darbo vietų kūrimas, – pasakoja M.Aleliūnas. – Tačiau tuomet valdžiusios Socialdemokratų partijos viršūnėlės nusprendė panaikinti privatizavimo konkurso rezultatus ir kombinatą įtraukti į neprivatizuojamų įmonių sąrašą.“
Tada D.Tvarijonavičius kreipėsi į teismą, byla perėjo visų instancijų teismus, konkurso rezultatus tikrino prokuratūra, Ūkio ministerija, tačiau visų išvados skelbė, kad reikia užbaigti privatizavimo forminimo procesus, mat viskas vyko teisėtai.
Kai pasmalsauju, iš kokių pinigų mokslininkui pavyko privatizuoti vieną didžiausių anuomet Lietuvos kombinatų, jis paaiškina: „Kai tėvas žuvo per avariją, teko įsidarbinti vienoje užsienio įmonėje Maskvoje. Ten susipažinau su italu, kuris prekiavo nafta, ir pakvietė dirbti vadybininku. O po metų pasiūlė grįžti į Lietuvą ir dirbti kartu. Taip užsitarnavęs jo pasitikėjimą, įgijau solidų rėmėją su ryšiais Vakarų Europos šalių bankuose ir dideliu verslu.“
Pasak M.Aleliūno, tapęs pagrindiniu Kėdainių chemijos kombinato, po privatizavimo pakeitusio pavadinimą ir tapusio „Lifosa“, akcininku ir valdybos pirmininku, D.Tvarijonavičius nuolat laikėsi strategijos, kurioje svarbiausia buvo techninė gamyklos modernizacija. „Jis visuomet apskaičiuoja rizikos laipsnį, tačiau nebijo rizikuoti, suvokia, kad technologijos lemia sėkmę, – gerų žodžių bičiulio sūnui negaili M.Aleliūnas. – Daug kas stebėjosi, kad Danas eina į chemijos pramonę, tačiau būtent čia jis įžvelgė perspektyvas, sugebėjo moduliuoti įžvalgas ir priimti taktinius sprendimus.“
Visi „Veido“ kalbinti D.Tvarijonavičiaus bičiuliai, kolegos, verslo partneriai tvirtina, kad „Amilinos“ valdybos pirmininkas – tikras idėjų kamuolys, kruopščiai išnagrinėjantis pasaulines tendencijas, rinkos galimybes ir bet kokia kaina besistengiantis savo sumanymus realizuoti. Jis giriamas ir dėl dažniausiai pasiteisinančių įžvalgų renkantis verslo plėtros kelią bei gebėjimo po nesėkmių garbingai išlaviruoti iš keblios padėties. Štai dėl rinkoje nepalankiai susiklosčiusios situacijos, kai pagamintas trąšas teko pardavinėti pigiau net už žaliavą, „Lifosai“ paskelbus bankrotą, pasak D.Tvarijonavičiaus, nei akcininkai, nei kreditoriai nuostolių nepatyrė, o pati įmonė 2002 m. buvo parduota Rusijos kompanijai „EuroChem“, tiekusiai pagrindines žaliavas. Tad „Lifosa“ šiandien sėkmingai konkuruoja Europos rinkoje su kitais trąšų gamintojais.
Buvusiam „Lifosos“ valdybos pirmininkui anuomet liko diduma miltų gamintojos „Malsena“ akcijų. Ir nors „Malsena“ užėmė apie 80 proc. mažmeninės Lietuvos miltų rinkos, iš stabilaus bei garantuoto verslo D.Tvarijonavičius nėrė į krakmolo gamybą. Mat čia įdomiau, o krakmolas bei netrukus „Amilinoje“ planuojamas pradėti gaminti gliukozės sirupas – daug tinkamesnė eksportuoti prekė.

Į kompromisus nesileidžia

„Mačiau perspektyvas ir galimybes, – kodėl metėsi prie krakmolo gamybos, paaiškina D.Tvarijonavičius. – Ši idėja ne mūsų, patys nieko naujo nesugalvojome. Tik matydami netoli esančią Suomijos rinką, turėdami žaliavos ir malūną, pritaikėme Lietuvoje amerikietišką patirtį. Turėjome tokių galimybių, nes buvusi „Lifosos“ partnerė, įmonė „Cargil Holhings Denmark Asp“, šioje srityje yra pirmaujanti Europoje ir pasaulyje.“
„Amilinos“ valdybos pirmininkas šypteli, kad dabar kalbėti apie geras įžvalgas bepigu. Pasirodo, krakmolo gamyba, dar neprasidėjusi, net kelis kartus buvo atsidūrusi ties sustojimo riba. „Kai 2008 m. sausį pirmą kartą paleidome sujungtus įrenginius, niekas neveikė. Mat technologija labai sudėtinga. Pirmą mėnesį vien už vandenų valymą sumokėjom 700 tūkst. Lt baudų. Teko iš naujo tvarkyti įrenginius, o štai vienai vokiečių įmonei pastačius gamyklą taip ir nepavyko jų paleisti“, – krakmolo gamybos pradžią prisimena D.Tvarijonačius.
J.Dastiko įsitikinimu, ponui Danui pavyko, nes jis dirba taip atsidavęs idėjai, kad net pamiršta savo asmeninius interesus. „Kaip tas vabalas nuolat stumia penkis kartus už save didesnį rutulį“, – sako „Lifosos“ generalinis direktorius. Ir pabrėžia, kad dažnai bet kokia kaina norėdamas įgyvendinti savo sumanymus D.Tvarijonavičius negirdi kitų verslo partnerio dėstomų argumentų. Dėl to, pasak J.Dastiko, jis dažnai susikirsdavęs su „Lifosos“ akcininkais.
Ne visiems priimtinas pono Dano bendravimo būdas ir dėl to, kad jis savo nuomonę rėžia tiesiai, nevyniodamas žodžių į vatą. „Jam šiek tiek trūksta diplomatiškumo. Tiesa, visos idėjos, dėl kurių jis nesileisdavo į jokius kompromisus su kolegomis, pasiteisindavo“, – prisimena kartu penkerius metus su D.Tvarijonavičiumi dirbęs „Lifosos“ generalinis direktorius.
J.Dastiko nuomone, kietas pono Dano būdas ir darbui skiriamas visas dėmesys buvo viena pagrindinių pirmosios jo santuokos iširimo priežasčių.
Beje, verslininkui po skyrybų teko ne kartą minti teismų slenkstį. J.Dastiko žiniomis, buvusi pono Dano žmona, gavusi savo dalį „Lifosos“ akcijų, jas pardavė net keturiasdešimt kartų pigiau, nei netrukus jos buvo vertos. Tad supratusi, kad gavo per mažai, nei jai priklausė po skyrybų, pradėjo bylinėtis.

Planuojami nauji produktai

Pasmalsavus, kas šiandien laukia namuose ir kas padeda atitrūkti nuo „Amilinos“ reikalų, D.Tvarijonavičius nedaugžodžiauja: „Po darbų laiką leidžiu namie su žmona, kuri dirba odontologe, ir trimis vaikais. Jauniausiam dar tik pusketvirto mėnesio.“
Nors apie „Amilinos“ įkūrėjo gebėjimą žaisti šachmatais atsisukus nugara į lentą sklando legendos ne tik tarp verslininkų, bet ir tarp politikų, D.Tvarijonavičius sako laisvalaikį taip leidžiantis itin retai. „Mokyklos laikais galvojau apie profesionalaus šachmatininko kelią, tačiau tėvas neleido, o dabar mėgėjų lygiu neįdomu žaisti“, – prisipažįsta kolegų fenomenalios atminties žmogumi vadinamas verslininkas. Ir suskumba nuo asmeninio gyvenimo pereiti prie „Amilinos“ ateities planų.
O įmonės valdybos pirmininko ambicijos didelės. „Mūsų akcininkų, kompanijos „Roquette“, pagrindinis gaminamas produktas – ne krakmolas, o sorbitolis: kramtomosios gumos, dantų pastos, vitamino C sudėtinė dalis. Tad bandysim partnerius įtikinti, kad ir lietuviai gali įvaldyti sudėtingesnes technologijas“, – užmojus atskleidžia D.Tvarijonavičius.
Planuojama ir tirpaus baltymo iš kviečių gamyba. Nors iki to dar toloka, tačiau „Amilinos“ užsakymu Lietuvos mokslininkai šiuo metu atlieka turimus, kad išsiaiškintų, kaip galima iš kviečių išgryninti baltymą. „Keletas įmonių bandė, bet nepavyko, tačiau tai nereiškia, kad neįmanoma. Mokslas tam ir yra, kad atsakytų į klausimus“, – apie naujas galimybes kalba D.Tvarijonavičius.
VU Biotechnologijos instituto direktorius prof. Kęstutis Sasnaukas sako, kad Lietuvos įmones, kurios į rinką galėtų įvesti didelės pridėtinės vertės produktų, prieš tai atlikus mokslinius tyrimus, galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. „D.Tvarijonavičius nupirko brangią aparatūrą, kad mūsų mokslininkai galėtų užsiimti tyrimais. Tad jie ne tik kepa straipsnius, bet ir turi galimybę atlikti įdomias praktines užduotis. Daugelis verslininkų geras idėjas numarina pritrūkę drąsos, ambicijų, o D.Tvarijonavičius neketina sustoti gamindamas vieną, nors ir paklausų, produktą“, – apibendrina K.Sasnauskas.

Prieš dvidešimtmetį smarkiai kritusią, o ekonominio pakilimo metais vėl pradėjusią kilti teršalų išmetimo kreivę sustabdė krizė. Aplinkosaugininkai prognozuoja, kad šis stabtelėjimas – neilgam.

Didžiausia Europos teršėja nevyriausybinė Aplinkosaugos investicijų organizacija šiemet paskelbė Vokietijos energetikos milžinę E.ON AG. Ji kasmet išmeta šešis kartus daugiau CO2 negu visa Lietuva.
Į didžiausių stacionarių oro taršos šaltinių Lietuvoje viršūnę be konkurencijos iškopusios energetikos ir pramonės įmonės. Jos į šį sąrašą patenka todėl, kad į atmosferą išleidžia ir daugiausiai šiltnamio efektą sukeliančių CO2 dujų, ir teršalų, tiesiogiai kenkiančių žmonių sveikatai (sieros ir azoto oksidų, kietųjų dalelių, anglies monoksidų ir t.t).
Nors išmetamų teršalų kiekiai Lietuvoje vis dar skaičiuojami šimtais tūkstančių tonų (2009 m. bendra teršalų emisija į atmosferą, be šiltnamio dujų, siekė 392 tūkst. tonų), didžiausios įmonės teršalų kiekį nuo sovietmečio yra sumažinusios kartais. Paisyti aplinkosaugos reikalavimų jas privertė investuotojai iš užsienio, griežti europiniai aplinkosaugos reikalavimai ir noras eksportuoti į Europos Sąjungos šalis – aplinkosaugos reikalavimus ignoruojanti įmonė paprasčiausiai nerastų klientų Europos rinkoje.
Didžiausia Lietuvos teršėja “Orlen Lietuva”, buvusi “Mažeikių nafta”, 1991 m. į atmosferą išmetė 54 tūkst. tonų teršalų (be CO2), o pernai – 23,9 tūkst. tonų. Kone perpus sumažėjo teršalų kiekis milijonui tonų naftos pagaminti. Mažiau teršalų išmetama ir į vandenį, nes šiemet “Orlen Lietuva” išbraukta iš didžiausių Baltijos jūros teršėjų sąrašo – vienintelė šiame sąraše dar juoduojanti Lietuvos pramonės įmonė yra “Lifosa”.
Kita vertus, ir “Lifosa” išmeta į orą jau gerokai mažiau teršalų. Kauno rajono aplinkos apsaugos departamento Kėdainių rajono agentūros vedėjas Kazys Mikalauskas pamena, kad iš gamybą pradėjusios “Lifosos” 1965 m. į orą patekdavo per 10 tūkst. tonų teršalų (be CO2), o pernai šis rodiklis siekė 2,3 tūkst. tonų.
“Matote, koks skirtumas. Viskas pradėjo smarkiai keistis, kai 15 proc. “Lifosos” akcijų įsigijo viena JAV bendrovė ir gerokai patobulino technologijas. Po to įmonę nupirko rusai, bet amerikiečių pradėti taikyti principai išliko. Tai viena jautriausiai reaguojančių ir daugiausiai į aplinkosaugą investuojančių mūsų rajono įmonių”, – bendrovę giria K.Mikalauskas.
Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Akmenės rajono agentūros vedėjas Augustinas Lenkutis priduria, kad ketvirtoje sąrašo vietoje esantis “Akmenės cementas” taip pat teršalų dabar išmeta perpus mažiau, nors gamybos apimtys išlikusios tokios pačios: 1997 m. įmonė išmetė 8 tūkst. tonų teršalų (be CO2), o 2010 m. – 3,4 tūkst. tonų. Be to, pasak A.Lenkučio, įmonė iki 2013 m. planuoja baigti statyti naują cemento gamybos liniją ir vietoj šlapiojo įsisavinti sausą gamybos būdą, kuris leis sumažinti kuro sąnaudas, o kartu ir anglies monoksido, azoto oksidų, šiltnamio dujų, kietųjų dalelių išmetimą.
“1990-aisiais Akmenės rajone kadagių – švaraus oro indikatoriaus – niekur nesimatė, o dabar jų pilna. Aišku, gyvendami pramoniniame rajone negalėtume norėti, kad oras būtų toks kaip vidury Labanoro girios, bet oro kokybė stipriai gerėja”, – neabejoja aplinkosaugininkas.
Tokios pat tendencijos ir antroje teršėjų sąrašo vietoje esančioje “Achemoje”: sovietmečiu įmonė į aplinką išmesdavo apie keliolika tonų teršalų (be CO2), 1994 m. – 5,9 tūkst. tonų, o 2010 m. – 1,9 tūkst. tonų. Į antrą didžiausių teršėjų sąrašo vietą šią įmonę iškelia didelis šiltnamio dujų kiekio išmetimas.

Dėl mažesnio teršimo dėkingi krizei

Nors nepriklausomybės atkūrimo pradžioje nemaža dalis taršios pramonės įmonių žlugo, o kitos persitvarkė, išmetamų teršalų kiekį sumažindamos keliais kartais, vėlesniais metais šis rodiklis mažėjo gana nuosaikiai, o per ekonominį pakilimą net ėmė didėti. Nepaisant naujų aplinkosaugos technologijų diegimo, didesnį teršimą skatino kylantis vartojimas ir gamyba. Be to, smarkiai didėjo automobilių tarša. Pasak Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) vyriausiojo patarėjo Liutauro Stoškaus, pastaraisiais metais tarša iš transporto sektoriaus aplenkė ilgą laiką šiuo požiūriu pirmavusį energetikos sektorių ir sudarė arti 45 proc. visų į aplinkos orą išmetamų teršalų. Pramonės tarša 2009 m. tesudarė 20 proc.
Vis dėlto ekonomikos augimo laikotarpiu stebėtą išmetamų teršalų didėjimą pristabdė atslinkusi krizė. “Pagrindinis oro teršalų emisijos sumažėjimas įvyko paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje. Šio šimtmečio pradžia pasižymėjo tolesniu silpnu emisijos mažėjimu, bet nuo 2005 m. buvo stebimas silpnas didėjimas. Jį pakoregavo ekonominė krizė: 2009 m. teršalų išmetimas sumažėjo 4 proc. ir nukrito į 2004 m. lygį”, – tvirtina L.Stoškus. Labiausiai sumažėjo tarša iš transporto sektoriaus – beveik 6,8 proc.
Sumažėjo ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis (ŠESD), išmetamas į atmosferą. Deja, ne tiek, kiek mažėjo BVP: Lietuvoje išmetamų į atmosferą ŠESD kiekis 2009 m. buvo 21,6 mln. t – 10 proc. mažiau nei prieš metus, o BVP sumažėjo 15 proc.
Nepaisant teigiamos tendencijos, Aplinkos apsaugos politikos centro konsultantas Romas Lenkaitis svarstė, kad ši tendencija ilgai neišsilaikys, nes vartojimas atsigaus ir įmonės vėl gamins daugiau, taigi ir išmes daugiau teršalų. Šią prognozę pagrindžia ir pirmieji praėjusių metų statistikos duomenys. Nors bendros šalies statistikos dar nėra, šimtas didžiausių CO2 išmetėjų, didžiausios pramonės ir energetikos įmonės, 2010 m. į atmosferą išleido 6,4 mln. tonų CO2, kai 2009 m. – 5,7 mln., o 2008 m. – 6,1 mln. tonų. Tiesa, pernai stebėtą padidėjimą aplinkosaugininkai sieja ne tiek su pramonės gamybos apimtimis, kiek su Ignalinos atominės elektrinės uždarymu, nes Lietuvos elektrinės išmetamas CO2 per metus padidėjo beveik du kartus.

Visą publikacijos tekstą su didžiasių gamtos teršėjų sąrašu jau nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, įsigykite elektroninę žurnalo versiją “veidas.lt” svetainėje (http://www.veidas.lt/332011) arba skaitykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Prieš dvidešimtmetį smarkia kritusią, o ekonominio pakilimo metais vėl pradėjusią kilti teršalų išmetimo kreivę sustabdė krizė. Aplinkosaugininkai prognozuoja, kad šis stabtelėjimas – neilgam. Ji kasmet išmeta kelis kartus daugiau CO2 nei visa Lietuva.

Didžiausia Europos teršėja šiemet paskelbta Vokietijos energetikos milžinė EON AG (Nevyriausybinė aplinkosaugos investicijų agentūros  tyrimas)

Į didžiausių stacionarių oro taršos šaltinių viršūnę be konkurencijos taip pat iškopusios energetikos ir pramonės įmonės. Jos į šį sąrašą patenka todėl, kad į atmosferą išleidžia daugiausia šiltnamio efektą sukeliančių CO2 dujų ir teršalų, tiesiogiai kenkiančių žmonių sveikatai (sieros ir azoto oksidų, kietųjų dalelių ir t.t.)

Nors išmetamų teršalų kiekiai Lietuvoje vis dar skaičiuojami šimtais tūkstančių tonų, didžiausios įmonės teršalų kiekį nuo sovietmečio yra sumažinusios kartais. Pasyti aplinkosaugos reikalavimų jas privertė investuotojai iš užsienio, griežti europiniai aplinkosaugos reikalavimai ir noras eksportuoti į ES šalis – aplinkosaugos reikalavimus ignoruojanti įmonė paprasčiausiai nerastų klientų rinkoje.

Didžiausia Lietuvos teršėja „Orlen Lietuva (buvusi „Mažeikių nafta) 1991 m. į aplinką išmetė 54 tūkst. t teršalų (be CO2), o pernai 23,9 tūkst. tonų. Kone perpus sumažėjo teršalų kiekis milijonui tonų naftos produktų pagaminti. Mažiau teršalų išmetama ir į vandenį, nes šiemet „Orlen Lietuva“ išbraukta iš didžiausių Baltijos jūros teršėjų sąrašo – vienintelė šiame sąraše dar juoduojanti Lietuvos pramonės įmonė yra „Lifosa“.

Kita vertus, ir „Lifosa“ jau išmeta į orą jau gerokai mažiau teršalų. Kauno rajono aplinkos apsaugos departamento Kėdainių rajono agentūros vedėjas

Kazys Mikalauskas pamena, kad iš gamybą pradėjusios 1965 metais „Lifosos“ į aplinką patekdavo apie 10 tūkst. t teršalų (be CO2), o pernai šis rodiklis siekė 2,3 tūkst. tonų. (…)

Visą publikacijos tekstą su didžiasių gamtos teršėjų sąrašu jau nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, įsigykite elektroninę žurnalo versiją “veidas.lt” svetainėje (http://www.veidas.lt/332011) arba skaitykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į Lietuvą laisvai patenkant cheminės medžiagoms, kurios nėra tinkamai paženklintos ir neužregistruotos pagal Europos Sąjungos (ES) reikalavimus, konkurencinę kovą pralaimi reikalavimų besilaikančios didžiosios šalies bendrovės – naftos koncernas “Orlen Lietuva”, trąšų gamintojos “Achema” ir “Lifosa”.

“Lietuvos žinios” rašo, kad šios trys bendrovės yra užregistravusios bent po keletą cheminių produktų pagal REACH reikalavimus, už tai kiekviena jų sumokėjo bent po 1 mln. eurų (3,45 mln. litų).

Chemijos pramonės asociacijos vykdomojo direktoriaus Giedriaus Mažūnaičio teigimu, produktus be registracijos tiekiančios ir už ją nemokėjusios įmonės įgyja rinkoje konkurencinį pranašumą, nes gali produktus siūlyti pigiau.

“Įsigaliojus reglamentui, jau nuo 2010 metų gruodžio 1 dienos į Europos Sąjungos (ES) rinką draudžiama tiekti didelį kiekį – daugiau nei tūkstantį tonų per metus – neregistruotų cheminių medžiagų, tačiau realiai kontroliuojami tik ES gamintojai”, – teigė “Achemos” Rinkodaros skyriaus viršininkas Tadas Staneika.

Apskaičiuota, kad Lietuvos gamintojams tik vienos cheminės medžiagos ištyrimas ir registravimas kainavo nuo 35 iki 100 tūkst. eurų.

“Teoriškai REACH labai saugo rinką, tačiau tikrovė kitokia. Tikrai nežiūrima ir netikrinama, tad į rinką pakliūva bet kas, nes mechanizmo, kuris užtikrintų įvežamų medžiagų patikrą, taip ir nėra. Nors Lietuvoje prikurta daugybė kontrolės įstaigų ir institucijų, kontrolė tik popierinė”, – tvirtino “Lifosos” atstovė Zita Šakalienė.

Anot dienraščio, nors įstatymai ir nurodymai griežti, iš tikrųjų kontrolės ir patikros sistema beveik neveikia. Kompetetingos institucijos darbuotojai nedalyvauja apžiūrint konkretų produktą, jie vertina tik atsiųstus dokumentus, o muitinės pareigūnai negali nustatyti produktų saugumo ir neturi techninių galimybių patikrinti registracijos pagal REACH reglamentą tikrumo.

Tai reiškia, kad per Lietuvos sieną galima pervežti chemines medžiagas, kurios turi bet kokį sugalvotą REACH numerį, formaliai atitinkantį REACH registracijos numerio formatą, ir muitinė net negalės įsitikinti jo tikrumu.