Artėjant šiltajam sezonui daugiau dėmesio patariama skirti kojų venų ligų prevencijai. „Venų varikozė – tai liga, kuri savaime nepraeina“, – perspėja kraujagyslių chirurgas flebologas Arūnas Grinkevičius.

– Kiek Lietuvoje paplitęs sergamumas išsiplėtusių (varikozinių) kojų venų ligomis?

A.G.: Lietuvoje šiais negalavimais skundžiasi keli šimtai  tūkstančių žmonių. Įprastai tai vyresnio amžiaus asmenys, tarp kurių didesnė dalis moterų. Dažnu atveju sergamumą lemia genetiniai faktoriai, todėl savo pacientų klausiame, ar buvo sergančiųjų šia liga jų šeimoje. Statistika rodo, kad kas penktą šalies gyventoją (kas trečią moterį ir kas penktą vyrą) vargina veninės kojų kraujotakos sutrikimai ir tinimai. Vyrams šią ligą labiau lemia genetika ir įgimtas jungiamojo audinio silpnumas, o moterims – dar kartu ir hormoniniai svyravimai bei nėštumas, kurio metu organizme vyrauja progesteronas, skatinantis venų sienelių pokyčius.

– Dėl kokių nusiskundimų pacientai kreipiasi į gydytoją flebologą?

A.G.: Dažniausiai skundžiamasi venų išsiplėtimu, diskomforto pojūčiu kojose, jos apibūdinamos kaip sunkios, pakietėjusios ar patamsėjusios, taip pat minimas niežulys, mėšlungis ir tinimai blauzdose. Jei uždelsiama per ilgai, gali atsiverti žaizdos, dar vadinamos opomis. Išsiplėtusios kojų venos itin pavojingos besilaukiančioms moterims, todėl prieš planuojant nėštumą reikėtų pasitikrinti profilaktiškai, įvertinant kojų venų vožtuvėlių būklę, nes tai padeda prognozuoti, kaip liga gali vystytis padidėjus slėgiui kojų venose nėštumo metu.

– Kokie didžiausi pavojai kyla žmogui sergant venų varikoze?

A.G.: Didžiausiu pavojumi flebologijoje laikome trombų sergančiose venose susidarymą. Dėl pažeistų venų sienelių, sulėtėjusios kraujo tėkmės išsiplėtusiose venose, suaktyvėjus krešėjimui, vystosi paviršinių venų tromboflebitai. Paviršinių venų trombozė gali sukelti ir giliųjų venų trombozės vystymąsi. Tokiais atvejais atitrūkę trombai gali nukeliauti į paciento plaučius. Pasiseka, jei trombai nedideli. Dažnai įvyksta alpimo priepuolis, dūstama, o po to neretai išsivysto plaučių uždegimas. Bet jei trombas didelis, užsikišus plaučių arterijai galima staigi mirtis.

– Vis dažniau venų varikozei gydyti pasitelkiama lazerinė operacija. Kuo ji pranašesnė už iki šiol vyravusią chirurginę?

A.G.: Visų pirma tai pacientą tausojanti operacija, kurios metu atliekami pjūviai/punkcijos siekia vos 1–2 mm. Priešingai nei atliekant operaciją chirurginiu būdu, nežalojami kūno audiniai, nervai, limfmazgiai, išvengiama kojos tinimo, o žmogus nejunta skausmo. Per lazerinę operaciją kojos išorė lieka apsaugota, nes lazeriu dirbama iš vidaus. Kiekvienu atveju gydytojas turi galimybę nuspręsti, kuris būdas pacientui tinkamesnis. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai operacija lazeriu netinkama: kalbu apie tuos 5 proc. pacientų, kurie jau operuoti anksčiau ir vena pašalinta chirurgiškai. Tačiau dauguma venų varikozės atvejų lazerinis gydymas yra tinkamiausias metodas. Po operacijos, atliktos lazeriu, žmogui rekomenduojama dėvėti elastinį trikotažą (šis padeda nustumti kraujo perteklių, lengvina giliųjų venų darbą). Pacientas  gali vykti namo ir kitą dieną jau yra darbingas.

– Ar tiesa, kad venų varikozės operacijai geriausia ryžtis iki vasaros pradžios?

A.G.: Kadangi anksčiau Lietuvoje buvo daromos tik chirurginės operacijos, žmonėms iki šiol atrodo, kad vasara venoms operuotis – netinkamas metas. Anksčiau norint atlikti šias operacijas tekdavo atjungti kirkšnyje esančią veną. Tai labai  nepatogi vieta, vasarą gana gausiai prakaituojanti, todėl grėsdavo infekcinės komplikacijos. Tačiau taikant lazerinį gydymo būdą (pasitelkiamas žiedinis lazeris) šių nepatogumų nebelieka, pjūvis kirkšnyje nebereikalingas, taigi sezoniškumas netenka prasmės. Vienintelis nepatogumas, su kuriuo susiduria žmogus pooperaciniu laikotarpiu, tas, kad tenka mūvėti elastinę kojinę. Šalyse, kuriose tęsiasi amžina vasara, – Ispanijoje, Brazilijoje, Argentinoje tokios operacijos atliekamos visus metus. Svarbu paminėti, kad Baltijos ir Amerikos klinikoje savo pacientams siūlome naują gydymo metodą, kuris dažnai taikomas amžinos vasaros šalyse. Tai vieno pjūvio (1–2 mm dydžio) operacija. Po jos nebūtina dėvėti elastinės kojinės, taigi išnyksta ir ta vienintele kliūtis operuotis vasarą.

– Minėjote, kad per nepriklausomos Lietuvos metus sergamumas venų varikoze šiek tiek mažėjo. Kas šiuo metu labiausiai kelia nerimą gydytojams flebologams?

A.G.: Lietuvoje vis dar pasitaiko daug užleistų atvejų, ypač atokiau nuo didžiųjų miestų. Daugiausia tai nulemta žmonių požiūrio: iki šiol įsivaizduojama, kad venų varikozė – nieko tokio, jei tik ant podiumo nelipi. Dažnai užduodamas klaidingas klausimas: nejau negaliu su ja gyventi? Juk skausmas nėra toks intensyvus, kad negalėčiau pakentėti. Taip kenčiama metų metais, kol atvažiuojama su opomis kojose ar išsivysčiusiomis trombozinėmis komplikacijomis.

– Ko reikia, kad žmogaus venos išliktų sveikos ir funkcionuotų nepriekaištingai?

A.G.: Pirmiausia – judėjimo. Jis teigiamai veikia kojų veninę kraujotaką. Kitas svarbus veiksnys – pakankamas skysčių vartojimas. Sąmoningas dviejų litrų per dieną suvartojimas gerina veninę kraujotaką.

Jei žinoma, kad šeimoje yra sergančiųjų venų varikoze, savalaikis išsityrimas pas kraujagyslių chirurgą ir profilaktika padės laiku gauti gydymą  ir likti sveikiems.

Saulė Valentaitė

Naujausi Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenys rodo, kad nuo kovo virusas nusinešė per 4,6 tūkst. gyvybių – tai sudaro pusę iš 9,2 tūkst. užfiksuotų ligos atvejų. PSO atstovė dr. Isabelle Nuttall pabrėžė, kad  infekcijos atvejų padvigubėja kas keturias savaites.

Nors statistika gąsdina, mokslininkų prognozėmis, blogiausia dar tik laukia. JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro skaičiavimai rodo, kad jei nebus imtasi efektyvios prevencijos, kitų metų pradžioje Ebolos viruso paplitimas gali viršyti pusę milijono atvejų.

Nepaisant daugybės blogų žinių, esama ir gerų. Pastebėta, kad daliai žmonių galbūt susidaro imunitetas šiam virusui. Yra užfiksuota atvejų, kai užsikrėtusių žmonių organizme ėmė gamintis  antikūnai (tai rodo organizmo imuninį atsaką) ir, atrodo, jie tapo atsparūs. Antra, pasak įtakingo medicinos mokslo žurnalo „The Lancet“, nustatyta galimą imunitetą turinčių, bet Ebola nepersirgusių asmenų.

Apie tokią galimybę kalbėta ir anksčiau. Tarkime, „International de Recherches Médicales de Franceville“ centro tyrimas dar 2010 m. parodė, kad stebėtinai daug tirtų Gabono gyventojų yra galbūt atsparūs Ebolos virusui. Vien tada per 300 gaboniečių organizme rasta antikūnų.

Apie tai kalbėta ir per 1996 m. protrūkį. Tada tyrėjai stebėjo grupę žmonių, turėjusių artimų kontaktų su užsikrėtusiais. Nė vienas jų nesusirgo, o pusės tirtųjų organizme ėmė gamintis antikūnai.

Kaip pabrėžia medicinos naujienų portalas „Medical News Today“, jei pavyktų nustatyti individus, turinčius imunitetą, juos būtų galima užverbuoti dirbti su ligoniais. Tai leistų sumažinti užsikrėtimo riziką virusui neatspariems asmenims, efektyviau kontroliuoti jo plitimą.

“Jaučiuosi, tarsi visi žiūrėtų į mane… lyg būčiau raupsuota”, – prisipažino JAV studijuojanti liberietė Priscilla Janet Nyenator Quiah. Po to, kai JAV atvykėliui iš Liberijos buvo diagnozuotas pirmasis Ebolos karšligės atvejis, šalyje stiprėja baimė dėl epidemijos.

Evaldas Labanauskas
Jungtinės Amerikos Valstijos

Rugsėjo 20 d. Thomas Ericas Duncanas po ilgos kelionės pasiekė tikslą – Dalasą (Teksasas, JAV). Kelionė buvo išties varginanti: iš pradžių teko skristi iš Liberijos sostinės Monrovijos į Briuselį Belgijoje. Ten oro uoste kito skrydžio reikėjo laukti septynias valandas. Tuomet po daugiau nei aštuonių valandų skrydžio “United Airlines” lėktuvu Th.E.Duncanas pasiekė JAV sostinę Vašingtoną ir dar po trijų valandų įsėdo į lėktuvą, skrendantį į Dalasą.
Pirmą kartą į JAV keliaujančiam Th.E.Duncanui tai turėjo būti rimtas iššūkis. Pakeliui jis vienaip ar kitaip prasilenkė su šimtais, jei ne tūkstančiais, žmonių iš viso pasaulio. Vien “Boeing 777-200″ lėktuve, kuriuo Th.E.Duncanas perskrido Atlantą, telpa nuo 315 iki 451 keleivio.
Bet kelionė baigėsi, ir net didesnių rūpesčių dėl turistinės vizos pasienyje nekilo. Skurdas, Ebolos virusas ir net ta vargšelė Ebolą pasigavusi nėščia kaimynų duktė, kurią Th.Duncanas pavėžėjo iki išskrisdamas iš Liberijos, – viskas liko praeityje. Prieš akis – naujas gyvenimas svajonių šalyje, mylima moteris, susitikimai su giminaičiais ir su sūnumi, kurio nematė beveik du dešimtmečius.
Apsistojo Th.E.Duncanas pas savo sužadėtinę 54-erių Louise Troh. Meilės ryšiai siejo juos seniai, jie susilaukė sūnaus, kuriam dabar 19 metų. Bet likimas pasisuko taip, kad Louise su sūnumi išvyko į JAV, pradėjo naują gyvenimą, sukūrė kitą šeima (nors vėliau ši iširo). Dabar Thomas ir Louse rengėsi vėl būti kartu.
L.Troh įsikūrusi imigrantų pamėgtame ir nelabai gerą vardą turinčiame “Five Points” rajone Dalaso šiaurėje. Kartu su ja gyvena kitas 13-metis sūnus ir du 23-ejų bei 28-erių metų sūnėnai, dažnai svečiuojasi dukra su šeima. Vėliau paskelbta, kad per kelias dienas Th.E.Duncanas turėjo daugiau nei šimtą artimų kontaktų.
“Liberijoje visuomenė labai bendruomeniška, visi viskuo dalijasi, gyvena vienoje erdvėje”, – pasakojo “Veido” pašnekovė Priscilla. Šios tradicijos išlieka gyvos ir toli nuo namų.
Rugsėjo 25 d. Th.E.Duncanas pasijuto blogai ir kreipėsi į medikus. Kaip teigiama, jis paminėjo, kad atvyko iš Liberijos, bet Teksaso presbiterionų ligoninės personalas palaikė ligos simptomus gripu, davė antibiotikų ir išrašė liberietį gydytis namie. Vaistai nepadėjo ir Th.Duncano būklė tik blogėjo.
Rugsėjo 28-osios, sekmadienio, rytą Th.E.Duncanas prisipažino L.Troh dukrai, kad jaučia silpnumą ir jį krečia šaltis. Moteris nubėgo į šalimais esantį prekybos centrą ir nupirko šiltą antklodę, bet tai mažai kuo padėjo.
“Aš susipažinau su Ebolos simptomais per televiziją, žinojau, kad ji prasideda nuo raumenų skausmų, akys paraudonuoja. Kai pamačiau jo visišaki raudonas akis, pamaniau, kad tai Ebola, ir aš turėčiau pasisaugoti”, – “The Washington Post” pasakojo L.Troh dukra, kuri ir iškvietė greitąją pagalbą.
Šį kartą medikai į atvejį pažvelgė rimčiau. Th.E.Duncanas, liberietis, kuris atvyko į JAV susikurti naujo gyvenimo ir paskęsti tarp milijonų tokių kaip jis imigrantų, įeis į istoriją kaip pirmasis Ebolos viruso atvejis Jungtinėse Valstijose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kuo labiau išsilavinusi visuomenė, tuo labiau ją puola su sėdimu darbu susijusios ligos. Viena nemaloniausių – kojų venų išsiplėtimas. Šis negalavimas susijęs ne vien su estetika, bet ir su gresiančiomis komplikacijomis bei jas lydinčiais skausmais. Tačiau laiku ėmus rūpintis savo kojomis šią ligą galima pristabdyti ar net visai jos išvengti.

Pasitaiko, kad darbo vietoje beveik nepakildami prasėdime ištisą dieną – tiek pat sėdėtume lėktuve, skrendančiame iš Paryžiaus į Niujorką. Bet po skrydžio mes tikrai pagalvotume, kad tokia kelionė buvo ne į naudą lyg švininėms, pavargusioms ir apsunkusioms kojoms, o štai po ilgos darbo dienos retai susimąstome, kokią žalą sėdėjimas padarė mūsų kojų venoms.
Tyrimai patvirtina: ilgas sėdėjimas, kaip ir stovėjimas bei karštis, yra pagrindiniai kojų venoms kenkiantys veiksniai.
Žinoma, po vieno sėdėjimo ar stovėjimo “seanso” kojų venų varikoze nesusirgsime, tačiau ilgainiui venos sunegaluoja maždaug 55 proc. sėdimą darbą dirbančių žmonių, taigi kas antram gyventojui.

Serga net paaugliai
Dažniausiai venų varikoze suserga moterys – jos tarp visų varikoze sergančių žmonių sudaro apie 60 proc.
Mokslininkai nustatė, kad tai, jog liga dažniau renkasi moteris, pirmiausia lemia genai. Pavyzdžiui, jei vienas iš tėvų sirgo venų varikoze, tai šansas, kad tokią ligą paveldės šiai porai gimęs berniukas, siekia tik 40 proc., o kad venų išsiplėtimu skųsis jų dukra, tikimybė siekia 60 proc.
Kitas svarbus veiksnys yra nėštumai, dėl kurių kojų venos patiria didžiulį krūvį. Kiekvienas nėštumas net kelis kartus padidina riziką susirgti kojų venų ligomis.
Na, o jei kalbėsime apie sergančiųjų amžių, jokių “taisyklių” nėra. Mokslininkai pastebi, kad venų ligomis suserga vis jaunesni žmonės, retais atvejais – net paaugliai, tad nebegalima sakyti, kad egzistuoja amžiaus riba, kurios nesulaukus varikozė negresia. Įvairiose šalyse atlikti epidemiologiniai tyrimai rodo, kad dažniausiai pirmieji lėtinių venų ligų požymiai atsiranda iki 35 metų.
Deja, tokiame amžiuje kojose juntamas nuovargis ir sunkumas retai siejamas su kokiomis ligomis, tad venų liga niekieno nepastebima progresuoja. Pirmiausia atsiranda pakenkimų kojų venų vožtuvuose, kurių darbas – užtikrinti spaudimą, reikalingą kraujui iš kojų venų pakilti iki širdies.
Sutrikus šių vožtuvų darbui pamažu išsiplečia kraujagyslių sienelės, o ilgainiui venose susidaro vis didesnis slėgis, vadinamas veniniu kraujospūdžiu. Jis, pasak medikų, gali siekti net 100 mm Hg. Tai – jau laiku negydytos ligos komplikacija, mat ilgainiui tokio slėgio veikiamas kraujas pro kapiliarų sieneles ima sunktis į aplinkinius audinius ir sutrikdo deguonies bei kitų medžiagų atidavimą audiniams. Dėl to atsiranda rudų dėmių, odos ir poodžio sukietėjimų. Menkiausia trauma tokioje sutrikusios kraujotakos srityje gali tapti opos priežastimi.
Be to, išsiplėtusios kraujagyslių sienelės tampa nepaprastai pažeidžiamos, ir net nuo nedidelio sužeidimo ar sutrenkimo gali plyšti bei sukelti itin gausų kraujavimą.
Kita komplikacija yra venų uždegimas – tromboflebitas, atsirandantis išsiplėtusiose venose, kuriose kraujotaka labai lėta, o kai kuriose pažeistose vietose ir visiškai sustojusi. Čia dažniausiai ir susidaro trombai.

Efektyviausi – geriamieji vaistai
Kad netektų drastiškomis chirurginėmis priemonėmis gydyti toli pažengusios ligos, gydytojai sutartinai pataria kuo anksčiau pradėti taikyti profilaktikos priemones bei efektyvų gydymą. Žinoma, priemonių yra įvairiausių – nuo masažų ir gimnastikos iki specialios paskirties apavo, elastinių kojinių, losjonų ir kitų preparatų. Tačiau tyrimai patvirtina, kad efektyviausi yra geriamieji vaistai.
“Labiausiai tinka geriamieji vaistai. Tik jie patenka į venos vidų, o tai labai svarbu, nes tik ten veikdami jie padidina venų tonusą, mažina uždegimą, pagerina skysčių sugrįžimą iš kojų į širdį”, – aiškina prof. Dalia Triponienė.
Jos teigimu, svarbu ir tai, kad geriamieji vaistai veikia ne vien paviršines, bet ir giliąsias bei šias su paviršinėmis jungiančias perforuojančias venas. Vartojami ilgiau geriamieji preparatai smarkiai padidina venų tonusą, todėl kur kas mažiau skysčių patenka į aplinkinius audinius ir sumažėja kojų tinimas. Be to, geriamieji preparatai saugo nuo pabrinkimų, pagerina kraujo apytaką bei audinių aprūpinimą krauju, limfinį drenažą, galiausiai – slopina vožtuvo uždegiminį pažeidimą. Svarbu tai, kad šiais vaistais gali būti kontroliuojamos net paveldėtos kojų venų ligos.
Pasak D.Triponienės, plačiausiai tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje naudojamas geriamasis preparatas kojų venoms gydyti yra “Detralex”. Jį rekomenduoja ir Lietuvos gydytojai, ir tarptautinės sveikatos organizacijos. Be to, tai vienintelis venotonikas, tarptautinėse rekomendacijose pripažintas turinčiu A (aukščiausio) lygio įrodymus visiems simptomams mažinti.
Pavyzdžiui, 2012 m. atlikta tyrimų analizė* parodė, kad kojų edemą “Detralex” iš visų venotonikų sumažina efektyviausiai, o edema sergančio žmogaus kojų patinimai apmalšinami tiek, kad pėda vos per pusantro mėnesio sumažėja vienu dydžiu.
Vienas didžiausių “Detralex” pranašumų, palyginti su kitais preparatais, yra natūralios sudėtinės dalys, dėl to šis preparatas parduodamas be recepto, o vartoti jį gali net nėščiosios. Mat “Detralex” tabletės gaminamos iš flavonoidų, kurie išgaunami iš Pietų Afrikoje auginamų specialios rūšies apelsinų žievelių.
D.Triponienė aiškina, kad flavonoidai – tai stambiamolekuliniai dariniai, kurie prastai absorbuojasi virškinamajame trakte. “Detralex” yra susmulkintas specialiu mikronizacijos būdu, kad pagerėtų absorbcija ir padidėtų vaisto poveikio greitis bei stiprumas.
Pasak specialistų, šie venotonikai gali būti ir puiki alternatyva kompresinėms kojinėms. Juk vasarą, kai karšta, lėtinio venų nepakankamumo kamuojamiems žmonėms nepatogu jas nešioti. O venų ligos kaip tik ir paūmėja esant karštam oru, nes odos venos išsiplečia, padidėja kapiliarų sienelių pralaidumas ir kojų venos persipildo kraujo. Tad baigiantis šiltai dienai kojos būna pavargusios, patinusios.
Beje, šie simptomai vasarą vargina ir tuos žmones, kurie neserga venų ligomis.

Pirmieji kojų venų ligų požymiai
Skausmas kojose
Sunkumas kojose
Dilgčiojimas
Deginimo pjūtis
Mėšlungis

Rizikos veiksniai
Tikimybė susirgti venų ligomis padidėja, jei:
Esate moteris
Dirbate sėdimą ar stovimą darbą
Turite antsvorio
Esate gimdžiusi
Kas nors iš jūsų šeimos sirgo arba serga lėtine venine liga
Mažai laiko skiriate sportui
Jūsų kulkšnys linkusios tinti (pavyzdžiui, ilgiau sėdint, esant karščiui)
Dažnai jaučiate sunkumą ar skausmą kojose

Pagal antidepresantų vartojimą Lietuva – antra Europos Sąjungoje. Ar išties tapome viena labiausiai į depresiją linkusių Senojo žemyno tautų?

„Nesu iš tų, kurie neįsivaizduotų savo gyvenimo be antidepresantų, bet pasitaiko vakarų, kai apima liūdesys, nerimas, o vienatvė ir mano kambarys, atrodo, nepakeliamai slegia. Gal galėdama atsirakinti namų duris ir tiesiog palikdama tą patalpą išsiversčiau be išrašytų vaistų. Deja, šiandien esu priklausoma nuo kitų valios ir invalido vežimėlio, taigi viskas gana keblu“, – liūdnai pasakoja 28 metų Jurgita S., vaistų nuo depresijos iš savo gydytojo gavusi daugiau nei prieš trejus metus.
Mirus tėvams mergina tikina pasijutusi taip, lyg nuo jos būtų nusisukęs visas pasaulis. „Nebeužmigdavau naktimis, nebegalėdavau galvoti apie nieką kitą, išskyrus juos. Atrodė, gyvenimas baigėsi. Jei draugė nebūtų palydėjusi pas medikus, matyt, būčiau galutinai nusiverkusi“, – savo pažintį su iki šiol ją lydinčiais vaistais prisimena pašnekovė.
Apie galimą šalutinį antidepresantų poveikį ar pripratimą prie jų Jurgita tikina nė nepagalvojusi: su jais saugiau ir ramiau. Ji žino, kad užėjus juodoms mintims ras pagalbą ir nusiraminimą. Tereikia ištiesti ranką ir pasiimti tabletę.
O štai psichiatrai ir psichoterapeutai, išgirdę Jurgitos istoriją, linkę abejoti, ar skirti antidepresantų šiuo atveju buvo tinkamiausia pagalba merginai. Jų vertinimu, gana dažnai mūsų šalyje antidepresantai paskiriami pernelyg lengvai, lyg tai būtų vitaminai, o ne psichotropiniai vaistai, ir tai yra viena priežasčių, kodėl mūsų visuomenėje per pastarąjį dešimtmetį taip išplito jų vartojimas. Be to, šalutinį antidepresantų poveikį įrodantys tyrimai žmonių, kuriems ši informacija būtina, dažniausiai taip ir nepasiekia.
„Nereikėtų pamiršti, kad antidepresantai nėra švęstas vanduo, todėl jų reikėtų skirti išties būtinais atvejais, o ne kiekvienam potencialiam pacientui“, – pabrėžia psichiatras prof. Dainius Pūras.
Priklausomybės ligų psichiatro Dariaus Diržio nuomone, priklausomybės nuo vaistų problema kyla todėl, kad daugeliui žmonių antidepresantų ar raminamųjų vaistų šiandien skiriama ne medicininėms, o socialinėms problemoms spręsti. „Dažniausiai jie pasitelkiami siekiant pakeisti socialinę žmogaus elgseną. Valstybei daug patogiau spręsti minėtas problemas pasitelkus farmacijos pramonę, nei imtis išties atsakingų socialinių sprendimų: galvoti, kaip užimti žmones, nukreipti juos kūrybos keliu ir pan.“, – pastebi D.Diržys.
Kasmet antidepresantams ir raminamiesiems vaistams kompensuoti valstybė skiria apie 16–19 mln. Lt. Lietuvoje pernai išrašyta 314,5 tūkst. kompensuojamųjų raminamųjų vaistų ir 424 tūkst. antidepresantų receptų. Žvelgiant į Valstybinės ligonių kasos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidas, kasmet skiriamas antidepresantams, akivaizdu, kad vien per pastaruosius trejus metus jos ūgtelėjo 2,4 mln. Lt.
Eurobarometro viešosios nuomonės apklausų duomenis, antidepresantų per pastaruosius metus vartojo vidutiniškai 7 proc. europiečių, o Lietuvoje šis rodiklis siekia 11 proc. Visoje ES šiek tiek daugiau už mus antidepresantų vartoja tik portugalai (15 proc.). Tad Europos mastu Lietuva atrodo kaip labiausiai „depresuota“ Senojo žemyno tauta.
Ateities prognozės taip pat niūrios: manoma, kad 2020 m. psichikos sutrikimai pasaulyje sieks apie 15 proc. visų ligų. Šiandien psichikos sutrikimai sudaro 12 proc. visų pasaulio ligų.
Depresijos mastas Lietuvoje per pastaruosius dvylika metų augo lyg ant mielių: 2000 m. šimtui tūkstančių gyventojų teko 380 susirgimų, o 2012 m. – jau 856. Tai reiškia, kad per dvylika metų depresija sergančių žmonių Lietuvoje padaugėjo daugiau nei du kartus.
Vilniaus universiteto farmakologas Kostas Ivanauskas šias tendencijas apibūdina kaip tiksiančią bombą. Pasak jo, šalyje susiklosčiusią padėtį jau galima vadinti kritine. K.Ivanauskui kelia nerimą ne tik antidepresantų, bet ir raminamųjų vaistų vartojimo mastas. Lygindamas Lietuvą su Baltijos „sesėmis“ farmakologas tvirtina, kad latviai ir estai lietuvius šiuo atžvilgiu jau sunkiai bepaveja.

Geriausias priešnuodis – religija ir grįžimas prie šaknų

Pasak Psichikos sveikatos centro vadovės Onos Davidonienės, šiuo metu Lietuvoje dėl psichikos sveikatos sutrikimų gydosi maždaug 5,5 proc., arba apie 164 tūkst., Lietuvos gyventojų. Didelė dalis jų jau nebeįsivaizduoja savo gyvenamo be raminamųjų vaistų ar antidepresantų.
Tad kokios priežastys lemia, kad Lietuvoje taip sparčiai daugėja sergančiųjų depresija? Specialistai pabrėžia, kad problemos yra kompleksinės. „Depresija dažniausiai susergama, kai sukrinta keletas priežasčių: netenkama darbo ar būsto, įvyksta skyrybos ir pan. Tai veda prie ilgalaikių nuotaikos sutrikimų, besikeičiančio tarpusavio bendravimo. Kitaip tariant, sutampa daug aplinkybių, o pastaruoju metu prie to gana smarkiai prisideda ir žmonių sumaterialėjimas, greitas gyvenimo būdas. Visi sudirgę, suirzę, įsisukę į darbus. Taigi nieko keista, kad tai atsiliepia visuomenės sveikatai“, – aiškina O.Davidonienė.
Tada į pagalbą šiuolaikiniam žmogui atskuba spalvotos piliulės – antidepresantai, kurių skiriama išgyvenant depresiją, jaučiant nerimą ir nepasitenkinimą gyvenimu, kankinant nemigai, nuogąstaujant dėl galimo darbo praradimo ar dėl nuolatinių skausmų. Kitaip tariant, dėl viso pluošto priežasčių.
Bet antidepresantų vartojimas nėra toks jau nekaltas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Knygų apie psichinę sveikatą ir antidepresantų vartojimą autorius Robertas Whitakeris neabejoja, kad antidepresantai puikiai tinka siekiant trumpalaikio rezultato, tačiau ligos jie neišgydo, o tik numalšina simptomus. Antidepresantų vartojimas sukelia stiprią priklausomybę, žmogus nebeieško kitų išeičių ir sprendimo būdų, aklai griebdamasis vaistų, kurie duoda tik trumpalaikį efektą. Taip formuojasi ligonių visuomenė.
„Veido“ kalbinti specialistai tvirtina, kad psichikos sutrikimų turintiems asmenims labiausiai tinkamas kompleksinis gydymas derinant vaistus ir psichoterapiją.
Psichiatras, psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas neabejoja, kad psichoterapija ir judesio terapija yra ne mažiau efektyvu nei medikamentai. „Jei žmonės per daug užslopinami arba per daug stimuliuojami vaistais, jokia psichoterapija jų nebeveikia, tuomet belieka pasikliauti kunigo valia“, – ironizuoja psichiatras.
Tūkstančius pacientų išgydžiusiam A.Alekseičikui kyla apmaudas stebint, kad pacientai Lietuvoje profesionalios psichoterapinės pagalbos dažnai negauna nei valstybiniame, nei privačiame sektoriuje. Jo tikinimu, ambulatorinei vieno paciento psichikos priežiūrai skiriama vos 11 Lt per metus, o psichoterapijos specialistų tiesiog nebeliko, tad kokybiškas gydymas daugumai žmonių yra sunkiai prieinamas. Tai tapo kone pasiturinčiųjų privilegija.
Na, o raminamųjų arba antidepresantų pacientui gali skirti ne vien psichiatrai, bet ir šeimos gydytojai, kurie ne visuomet tai daro atsakingai. Galima būtų pasakoti daugybę istorijų, kai depresija sergantys pacientai, gydomi raminamaisiais, taip ir nepasveiko. Tad prieš pradedant vartoti antidepresantus vertėtų pasikonsultuoti su šios srities ekspertu, o gal net keliais iš karto, ir nemėginti eksperimentuoti su savo kūnu.
Pernai mokslinę disertaciją apie antidepresantų panaudojimą Lietuvoje apsigynusi Lietuvos vaistininkų sąjungos pirmininkė Liubov Kavaliauskienė atskleidžia, kad net 80,4 proc. visų depresijos diagnozių būdinga moterims. Šie duomenys atitinka ir užsienio šalių bei mokslinių tyrimų duomenis. Vyrai pagalbos ieško kur kas rečiau, ir tai viena priežasčių, kodėl jie pirmauja pagal savižudybes.
Vis dėlto kaip išvengti depresijos – kur pasisemti stiprybės? Priklausomybės ligų psichiatras D.Diržys mano, kad svarbu atsigręžti į savo tautos istoriją, kultūrinius pagrindus ir tikėjimą. Tikėjimas žmogui teikia stiprybės, padeda nesijausti paliktam likimo valiai. „Rytuose įprasta pasisemti stiprybės geriau pažįstant savo papročius, meninius įgūdžius, bendraujant tarpusavyje“, – sako D.Diržys.
Kita vertus, jis pastebi, kad globalizacija neaplenkia ir Rytų civilizacijų: ir tuose kraštuose pamažu didėja medikamentų pardavimas, mėgdžiojant Vakarų kultūrą tolstama nuo šaknų.

Nors nuolat girdime apie medicinos pažangą Lietuvoje, vėžiu susirgę vakariečiai vis dar turi daug geresnių šansų išgyventi ir pasveikti, nei lietuviai. Naujausi tyrimai rodo, kad Lietuva yra antra nuo galo ES pagal kovai su vėžiu skiriamas lėšas, o mirtys nuo vėžio pas mus – daug dažnesnės.

Žmonės vienodi visur. Gali skirtis jų tautybė, odos spalva, bet visi turi tą pačią anatomiją, tuos pačius vidaus organus ir serga iš esmės tokiomis pat ligomis, kad ir kokioje Žemės rutulio dalyje gyventų. Nepaisant to, net ir išsivysčiusiose šalyse žmonių šansai įveikti tą pačią ligą ir išgyventi šiandien vis dar labai stipriai skiriasi.
Ir visai nebūtina rodyti į labiausiai atsilikusias pasaulio valstybes: visa tai kaip ant delno – net ir Europoje. Tai aiškiai matyti panagrinėjus vienos klastingiausių šių dienų žmonijos ligų – vėžio rodiklius.
Tad ką rodo naujausi tyrimai: kaip skiriasi pacientų, išgirdusių diagnozę „vėžys“, šansai išgyventi skirtingose ES valstybėse?

Apskaičiuota vėžio kaina
ES vėžiu kasmet suserga apie 2,5 mln. žmonių, o daugiau nei milijonas kasmet nuo šios ligos miršta. Medicinos žurnale „The Lancet“ neseniai paskelbtas tyrimas, kurį atliekant apskaičiuota ekonominė vėžio žala ES.
Įvertinus, kiek visos ES šalys skiria lėšų su vėžio diagnostika ir gydymu susijusioms sveikatos priežiūros paslaugoms bei vaistams, kokių nuostolių patiriama dėl netekto žmonių darbingumo ir ankstyvų mirčių, taip pat įvertinus dar ir tai, kiek papildomų lėšų pareikalauja sergančiųjų vėžiu slauga jų artimiesiems, paaiškėjo, kad 2009 m. vėžys visai ES kainavo maždaug 126 mlrd. eurų (apie 435 mlrd. Lt), o iš jų su vėžio gydymu susijusios sveikatos priežiūros išlaidos sudarė 51 mlrd. eurų (176 mlrd. Lt), arba apie 40 proc. visos „vėžio kainos“.
Šis tyrimas ne tik patvirtino, kad vėžys pridaro valstybėms didžiulių ekonominių nuostolių, bet ir į dienos šviesą iškėlė tokius faktus, jog išlaidos kovai su vėžiu skirtingose ES šalyse vis dar labai smarkiai skiriasi, nors vėžio paplitimas jose iš esmės panašus.
Pasirodo, pagal vėžio diagnostikai ir gydymui skiriamas sveikatos priežiūros lėšas Lietuva 2009 m. buvo antra nuo galo ES, pralenkdama tik Bulgariją. Lietuvoje vėžiui gydyti skirtos lėšos skaičiuojant vienam gyventojui sudarė vos 18 eurų, o tokios šalys, kaip Vokietija ar Liuksemburgas, tam išleido dešimt kartų daugiau.
Taigi Lietuva ir Bulgarija yra mažiausiai vėžiui gydyti išleidžiančios šalys, nors sergamumas šia liga čia anaiptol ne mažesnis nei Vakaruose.
Dar vienas įdomus faktas – išlaidos vėžio gydymo vaistams visame sveikatos priežiūros išlaidų krepšelyje taip pat yra mažiausios būtent Lietuvoje ir sudaro vos 15 proc. visų vėžio gydymo išlaidų.
Tai tik skaičiai, bet už jų slypi daugybė neišgelbėtų gyvybių.

Modernus gydymas ateina pavėluotai
„Tai, kokioje šalyje pacientas gyvena, neabejotinai turi didelę reikšmę“, – patikino Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro direktorius prof. Laimonas Griškevičius.
Pasak jo, nors padėtis šiuo klausimu Lietuvoje gerėja, daugelis modernių vaistų vėžiui gydyti mūsų pacientams vis dar neprieinami. „Ekonomiškai išsivysčiusios šalys gyventojams kompensuoja daugelį naujų modernių vaistų iš karto, kai tik jie įregistruojami, o Lietuvoje kompensavimas vėluoja, ir dažnai labai stipriai, – teigia L.Griškevičius. – Mes patys atlikome tyrimą ir pamatėme, kad kai kurie nauji modernūs vaistai onkohematologinėms ligoms gydyti, kurie iš esmės keitė pacientų gydymo rezultatus, ateidavo į Lietuvą ir tapdavo visiems sergantiesiems prieinami tik praėjus septyneriems ar net dešimčiai metų po to, kai būdavo įregistruojami pasaulyje. Taigi vėžio gydymo naujovės į Lietuvą ateina vėlai.“
Profesorius priduria, kad formaliai žiūrint visi nauji vaistai pacientams Lietuvoje tampa prieinami iš karto, kai tik atsiranda rinkoje, – tereikia jų patiems nusipirkti. Bet tai ir yra didžiausia problema, nes paprastai nauji efektyvūs vėžį gydantys medikamentai kainuoja labai brangiai: vienų metų gydymo kursas gali kainuoti ir 100–300 tūkst., ir net 1–2 mln. Lt. Dauguma pacientų tokių lėšų neturi, tad valstybė vaistus turėtų kompensuoti. Vakarų šalys taip ir daro, o Lietuvoje pacientai, pradėję domėtis, kodėl negauna vaisto, kuriuo jau seniai gydosi vakariečiai, neretai išgirsta tokį atsakymą: Lietuvoje vaistas nekompensuojamas, nes nėra lėšų.
L.Griškevičius sutinka: Lietuva – neturtinga valstybė, todėl ir mūsų galimybės kompensuoti brangius vaistus gerokai mažesnės. Kita vertus, lėšų kovai su vėžiu už Lietuvą daugiau skiria net ir tokios valstybės, kurių ekonominė padėtis yra panaši. „Tai ne tik ekonominė, bet ir požiūrio problema. Tiesiog Lietuvoje tai nėra prioritetas“, – įsitikinęs gydytojas hematologas.
Todėl nestebina ir kito naujo tyrimo „Eurocare-5“ duomenys, rodantys, kad sergančiųjų vėžiu išgyvenamumo rodikliai Lietuvoje vis dar atsilieka nuo Vakarų.

Žymaus aktoriaus savižudybė ir girto Seimo nario smūgiai žmonai tėra ledkalnio viršūnė – Lietuvoje girtavimas pasiekė epideminį mastą.

„Ar jūs – alkoholikas?“ – praėjusią savaitę „Veidas“ tiesiai paklausė Seimo nario konservatoriaus Egidijaus Vareikio, kuris, būdamas neblaivus, pakėlė ranką prieš žmoną. Sutuoktinė, su kuria politikas pragyveno 32 metus, neblaiviam vyrui puolus smurtauti pati kreipėsi į policiją. „Savo ligos istorijoje tokios diagnozės neturiu“, – teatsakė E.Vareikis ir skubiai nutraukė nemalonų pokalbį.
Kas iš tikrųjų įvyko tą savaitgalį Seimo nario namuose? Ar tai iš tiesų buvo netikėta organizmo reakcija į po kelerių metų abstinencijos pavartotą alkoholį, kaip dabar ginasi pats E.Vareikis, ar nuolatinio girtavimo pasekmė ir galbūt jau ne pirmas bandymas smurtauti šeimoje, tik šįkart tai jau galutinai perpildė artimųjų kantrybės taurę? E.Vareikis kartą jau teisinosi dėl svaigalų – kai 2008 m. įkliuvo vairuodamas neblaivus. Tačiau nei tada, nei dabar viešai nepripažino, kad yra priklausomas nuo alkoholio, nors apie tai dabar užsimena jo žmona, o politiko bendražygiai jau be užuolankų patvirtina: E.Vareikis – jau ilgus metus alkoholikas. Pasak parlamentarų, jam nedelsiant reikalinga pagalba, nes priešingu atveju pasekmės gali būti nebeatitaisomos.
„Visi žymiausi psichiatrai, priklausomybių specialistai sako, kad vienintelis šansas, norint išsivaduoti iš alkoholizmo, yra pripažinti sau ir kitiems, kad tu esi priklausomas nuo alkoholio. Kaip numato Minesotos programa, turi pasakyti: aš, Naglis Puteikis, esu alkoholikas, man reikalinga pagalba. Ir tuomet ta pagalba atsiranda, tik tada įsižiebia viltis iš to išsivaduoti“, – kad viešas ligos pripažinimas galėtų padėti E.Vareikiui atsitiesti, neabejoja jo partijos kolega Naglis Puteikis. Jis yra vienas nedaugelio Lietuvos politikų, kuris neslepia, kad taip pat kovoja su potraukiu alkoholiui.
„Puikiai suprantu, ką reiškia gerti ir nebegalėti sustoti“, – priduria N.Puteikis. Jis alkoholiu svaiginosi daugybę metų: šeši bokalai alaus per dieną buvo tapę norma, o jei norėdavo, kaip pats sako, „nusmigti“, išgerdavo septintą. N.Puteikio gyvenimas ėmė virsti nuolatinėmis išgertuvėmis, kol vieną dieną tada dar tik būsimam Seimo nariui atsivėrė akys. Permainoms tuometinis Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vadovas ryžosi po to, kai būdamas visiškai girtas buvo sulaikytas pareigūnų ir atsidūrė areštinėje. „Akyse ir dabar aiškiai matau tą vaizdą: policininkai atrakina areštinės duris, įeina žurnalistai, fotografuoja mane, o aš sėdžiu kampe kaip žiurkė… Kitą dieną visų atsiprašiau ir nustojau gerti. Ši istorija man padėjo sustoti. Žinote, ir dabar karts nuo karto „Lietuvos ryte“ pasirodanti mano nuotrauka už grotų pakankamai gerai motyvuoja…“, – teigia svaigalų atsisakęs N.Puteikis.
Politikas tikina, kad alkoholikų yra ir kiekvienoje Seimo frakcijoje, ir kituose svarbiuose valstybės postuose, tačiau dauguma jų šį klastingą polinkį slepia, kolegų nuodėmes kaip įmanydami dangsto ir jų politiniai bendražygiai. Todėl tik tokios istorijos, kokioje netikėtai atsidūrė E.Vareikis, atverčia kortas. „Yra tokių, kurie gali išgerti pusę litro degtinės, bet jų akys, veidas neparausta, nejusti net kvapo, kai jie kalba, todėl tu, sėdėdamas metro atstumu, nieko net neįtarsi“, – kad ne vien tarp žemiausių visuomenės sluoksnių, bet ir tarp Lietuvos elito yra gausu neatsispiriančiųjų alkoholiui, tvirtino N.Puteikis.
Savo kailiu patyręs, kokia pavojinga gali būti draugystė su alkoholiu, N.Puteikis ne kartą siūlė pagalbą kai kuriems parklupusiems kolegoms. Pamatęs, kad į alkoholio liūną vis giliau grimzta Rokas Žilinskas, jis ne kartą bandė priversti jį atsitokėti: „Pamačiau, kad jis nebevaldo padėties, ir tris kartus susitikęs jam sakiau: „Rokai, tu alkoholikas, tau „ragas“, užsimuši girtas – juk vienas gyveni“. O jis man triskart atsakė, kad neturi problemų dėl alkoholio. Kai pakartojau jam tai ketvirtą kartą, jis jau neneigė, kad turi problemą. Ir po savaitės jo veidas jau buvo šviesesnis“, – prisimena N.Puteikis ir priduria: „Na, o Vareikis – atvirkštinis procesas. Tąsyk kai papuolė neblaivus prie vairo, jis sakė: klystu, atleiskit, turiu problemų, bet pasitaisysiu, o šįryt frakcijoje puolė visus kaip žvėris neigdamas savo priklausomybę. Dabar jis yra atsidūręs pavojingiausioje situacijoje ir jei mes jo nesustabdysim, kokią dieną jis galbūt įlips girtas į automobilį ir ką nors sužalos“, – nuogąstauja N.Puteikis.
Ką E.Vareikiui, dabar ieškančiam išėjimo iš alkoholio liūno, patartų per šį košmarą jau taip pat perėjęs parlamentaras R.Žilinskas? Jis prašo visų pirma duoti kolegai erdvės atsikvėpti: „Aš suprantu, kad iš politiko mes reikalaujame nepriekaištingos reputacijos, tačiau to reikalaudami turėtume įvertinti ir asmenines žmogaus pastangas, kurias jis deda siekdamas atsitiesti, atitaisyti pašlijusią reputaciją bei susidoroti su neganda, kuri yra alkoholis. Nepatarinėsiu nieko, tik prašysiu jūsų ir kitų, kurių dėmesį prikaustė ši istorija, suprasti, kad žmogus atliko viešą išpažintį, o tai jau yra labai daug. Dabar jam reikia duoti erdvės išsilaižyti tą žaizdą, kurią jis padarė sau, savo šeimai, savo bendražygiams“, – sako R.Žilinskas.
Neseniai viešai prisipažinęs, kad jau daug metų grumiasi su priklausomybe alkoholiui, R.Žilinskas sako, kad viešumas yra jo terapijos dalis – būdas vėl nepatekti į užburtą alkoholizmo ratą, iš kurio pagaliau ištrūko. Lūžis, paskatinęs politiką sukaupti valią pokyčiams, įvyko prieš keturis mėnesius.
„Aš jau seniai kovoju su šita bėda ir vienu metu man atrodė, kad galiu nuo jos apsisaugoti tiesiog slopindamas save vaistais – raminamaisiais. Tą kartą, nepraėjus išgertų vaistų poveikiui, aš išgėriau dar vaistų, o tada dar alkoholio. Mano sesuo ir draugė, paskambinusios man maždaug vienu metu, suprato, kad su manimi kažkas ne taip, jos susiskambino tarpusavyje, o tada draugė metė darbus ir puolė pas mane, pakeliui iškvietė ir greitąją pagalbą. Kai ji ir greitoji atvyko, aš buvau jau pradedamas paralyžiuoti. Tai reiškia, kad jei būčiau nuėjęs miegoti, būčiau daugiau nebeatsikėlęs. Tada supratau, kad ribą jau peržengiau, man dievulis davė bilietą atgal ir aš šito bilieto iš rankų jau nebepaleisiu“, – atvirauja R.Žilinskas. Pasak politiko, riba tarp pasilinksminimo ir priklausomybės yra plona kaip voratinklio gija, ir vartojančiajam alkoholį labai sunku pajusti, kada jis ją peržengia. „Mane tai labai išgąsdino, kai aš supratau, kad nebežinau, kur yra ta riba, kai aš jau gulėsiu prie kioskelio arba tarpuvartėje gersiu denaturatą“, – prisipažįsta politikas.
Šiandien R.Žilinskas mokosi gyventi ir linksmintis be alkoholio. Seimo narys neslepia, kad vartoja specialius vaistus, blokuojančius fermento, padedančio skaidyti alkoholį, kepenyse gamybą. Tai reiškia, kad jei jis vėl paragautų alkoholio, atsidurtų reanimacijoje. „Tai tarsi tramdomieji marškiniai, kurie išmoko tave gyventi be alkoholio. Po kurio laiko man šitų vaistų jau nebereikės, bet mes pasiliekame eiti peilio ašmenimis – viena vienintelė taurelė gali vėl nublokšti į balą, iš kurios tu arba pakilsi, arba ne.“

Geria ir vargšai, ir elitas

Vien tarp žymių Lietuvos rašytojų, aktorių, politikų ir verslo atstovų suskaičiuotume ne vieną dešimtį, kurie taip ir nepajėgė pasipriešinti šiai gniuždančiai priklausomybei. Pastarąjį dešimtmetį alkoholis pasiglemžė daugybę iškilių meno ir kultūros veikėjų, įžengusių vos į penktą šeštą dešimtį ir galėjusių dar ilgus metus džiuginti mus savo talentu, gyvybių. Vieni jų, kaip rašytojai Ričardas Gavelis, Sigitas Geda, Valdemaras Kukulas ar Tomas Arūnas Rudokas, lėtai užgeso patys, kiti, kaip aktorius Vytautas Šapranauskas, nebepakeldami įtampos ir konflikto su savimi, pasirinko savižudybę. Visos šios kūrybingos asmenybės tapo alkoholio ir savo silpnumo aukomis.
Tačiau viešos alkoholizmo ir girtavimo dramos, kurių epicentre atsiduria žymūs menininkai ar politikai, tėra ledkalnio viršūnė – kiekvienais metais Lietuvoje vartodami alkoholį suserga, nusižudo, žūva avarijose, paskęsta, mirtinai sušąla ar degraduoja dešimtys tūkstančių žmonių. Vis dėlto šios viešos istorijos turi ir teigiamų bruožų – jos padeda keisti Lietuvoje susiformavusį alkoholiko įvaizdį ir atkreipia valstybės bei visuomenės dėmesį į nebevaldomu tapusį girtavimo šalyje mastą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
„Pagaliau pripažįstama, kad alkoholis yra didelė problema ir šią bėdą gali turėti ne tik asocialūs asmenys, stovintys šlapiu klynu prie konteinerio, bet ir labiausiai gerbiami visuomenės atstovai, – sako Vilniaus universiteto toksikologijos centro vadovas Robertas Badaras. – Iš tiesų yra visai nesvarbu, kokiai visuomenės grupei tave priskiria, elitui ar užribiui. Tavo kepenys, inkstai, smegenų struktūra, priklausomybės esmė dėl to niekaip nesikeičia. Politikai, menininkai taip pat žmonės, o išbandymas šlove yra labai sunkus dalykas – turi būti stipri asmenybė, kad su tuo susidorotum.“
Ąžuolyno klinikos direktorius gydytojas psichiatras Raimundas Alekna tvirtina, kad Lietuvos kaimai yra prasigėrę daug labiau negu miestai, o savižudybių lydere pasaulyje mūsų šalį daro būtent geriantys kaimo vyrai, kurių nusižudo daug daugiau nei miestiečių. Kita vertus, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos tyrimų instituto vadovas, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas Aurelijus Veryga mano, kad tarp elito priklausomybė nuo alkoholio turėtų būti paplitusi ne mažiau, nei kituose visuomenės sluoksniuose, tačiau dėl galimybių į namus kviestis privačius blaivintojus, gydytis privačiose nuo žmonių akių paslėptose klinikose susidaro įspūdis, kad elitas gerti moka, todėl neprasigeria. „Visi tyrimai, kurie atlikti siekiant įvertinti alkoholio vartojimą, parodė, kad tarp alkoholį vartojančių skirtingo išsilavinimo ir socialinės padėties žmonių nėra didelių skirtumų. Tik elitas geria brangius gėrimus, o neturtingi pigiausius, jei visai neturi pinigų – geria odekoloną. Bet visi galų gale gauna tą patį etilo alkoholį, – teigia A.Veryga. – Diplomatai sako, kad jie patenka į rizikos grupę, nes jiems pagal protokolą priklauso išgerti, aktoriai gali sakyti, kad juos dažnai vaišina po spektaklių, o gydytojai – kad jiems pacientai butelių prineša, bet kai koks nors kaimo žmogus važiuoja malkų pas kaimyną, tai irgi dažniausiai gauna išgerti. Kontekstai labai skirtingi, o rezultatas išeina panašus. Skirtumas tas, kad jei koks Jonas prisigėręs kaime važiavo su arkliu, tai nelabai įdomu, o jei Seimo narys girtas davė žmonai į nosį, tai visiems įdomu pasidarė.“
Kaip šiuolaikinis mokslas apibūdina alkoholizmą ir kuo žalingas gali būti alkoholio vartojimas?
Alkoholizmas ir girtavimas, kaip sako Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis, yra viena baisiausių šių dienų žmonijos rykščių, stumianti žmogų į degradaciją bei susinaikinimą, labiausiai lemianti trumpą lietuvių, palyginti su kitais europiečiais, gyvenimo trukmę, didesnį sergamumą, savižudybių mastą, mirčių avarijose ir nuo kitų išorinių priežasčių kiekį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kiekvienas  šizofrenija sergantis ligonis brangiai kainuoja valstybei. Statistiškai per metus šizofrenija Lietuvoje serga 1 iš 100 gyventojų. Dažniausiai visai jauni: 15–24 metų vyrai, kiek vyresnės, 25–34 metų moterys.

Kiekvienas šių pacientų esant tinkamam gydymui, gali gyventi visavertį gyvenimą, dirbti bei kurti pridėtinę vertę. Vis dėlto dažnai tokie ligoniai visuomenės izoliuojami, atstumiami, dienas leidžia psichiatrinėse ligoninėse.

Grąžinti gyvenimui – verta
Nesunku paskaičiuoti, kad kiekviena užimta psichiatrinės ligoninės lova brangiai atsieina mokesčių mokėtojams.
2010–2011 metais šizofrenija buvo ketvirta daugiausiai Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų reikalaujanti liga po hipertenzijos, cukrinio diabeto bei bronchinės astmos. Iš viso šizofrenijai gydyti per 2011 m. buvo skirta daugiau nei 27 mln. Lt. Lietuvoje šizofrenija sergančių pacientų yra apie 16 000, vaistų šizofrenijos gydymui kompensavimas vidutiniškai vienam pacientui per 2011 m. atsiėjo apie 1719 Lt. Vis dėlto didesnė biudžeto dalis tenka ligonių gydymui stacionare. Nors šizofrenijos paplitimas tarp sergančiųjų psichinėmis ligomis tesiekia apie 0,1 %, dar prieš keletą metų bemaž pusė psichiatrijos ligoninių lovų užėmė asmenys, hospitalizuoti būtent dėl šizofrenijos.
„Kreipiant daugiau dėmesio į šizofrenija sergančių pacientų gydymo kokybę ir integravimą į visuomenę, įmanoma ne tik pagerinti jų būklę, bet ir sumažinti jų hospitalizavimo trukmę – t.y. gyvenimu patenkintas ir tinkamai vaistus vartojantis pacientas gali dirbti ir džiaugtis gyvenimu, mažėja jo atkirčio tikimybė“, – komentuoja Daiva Ausėnaitė, Sveikatos žurnalistų asociacijos pirmininkė bei socialinės iniciatyvos „Turiu ateitį“ narė.

Priežasčių ne viena
Lietuvoje tik palyginti neseniai įvestas kokybinis šizofrenijos ligos gydymo vertinimas. Juo vadovaujantis,  gydytojas turi ne tik numalšinti ligos simptomus, tačiau ir pagelbėti pacientui integruotis į visuomenę.  Tinkamai negydant ligos ir negrąžinant žmogaus gyventi, šizofrenija sergančių pacientų apsilankymai ligoninėje tampa niūria kasdienybe.
Tai, kad šizofrenija sergantys asmenys vis sugrįžta į ligoninę dėl  pasikartojančio atkryčio, lemia keletas dalykų. Visų pirma įtakos turi paties ligonio nenoras gydytis – pastarieji nereguliariai arba visai negeria vaistų. Kitaip suvokdami pasaulį, sergantieji ne visuomet pajėgūs suprasti savo ligą ir su ja susitaikyti.  Todėl  iš esmės  gydytojai  susikoncentruoja į tai, kad padėtų užtikrinti paciento gydymo režimo laikymąsi, todėl neretai mažiau dėmesio  tenka paciento visaverčio gyvenimo kokybei ir galimybėms. Nors šiandien yra pažangių gydytojų metodų, tokių kaip ilgalaikė injekcija, jie negali būti taikomi absoliučiai visiems pacientams.

Atstumia visuomenė
Ligonių atskirtį formuoja ir visuomenė. Nepagrįsta baimė, kad šizofrenija sergantis žmogus yra pavojingas, neleidžia integruotis, dirbti, susirasti draugų. Šį pavasarį apklausą Lietuvoje įvykdžiusi bendrovė „RAIT“ nustatė, kad net trečdalis apklaustų Lietuvos gyventojų atsisakytų bendrauti su šizofrenija sergančiais žmonėmis, kitas trečdalis patvirtino esantys abejingi sergantiesiems.
„Visuomenei labiausiai trūksta objektyvios informacijos apie psichines ligas. Įvairūs mitai kuria neadekvačią ir tikrovės neatitinkančią nuomonę. Asmeniškai pabendravus su pacientais baimės ir neigiamos nuostatos dingsta“, – teigia D. Ausėnaitė.
Iniciatyva „Turiu ateitį“ skirta mažinti šizofrenija sergančių žmonių socialinę atskirtį. Su iniciatyvos naujausiais renginiais ir straipsniais galite susipažinti tinklalapyje www.turiuateiti.lt

Vaikščiojimas miegant yra žymiai labiau paplitęs miego sutrikimas nei buvo manoma iki šiol, skelbiama žurnale „Neurology“.

Apklausos, kurią atliko Stenfordo universiteto Miego epidemiologijos tyrimų centro darbuotojai, dalyvavo 15 929 respondentai nuo 18 metų iš 15 valstijų. Paaiškėjo, jog beveik kas trečias apklausoje dalyvavusysis yra patyręs somnambulizmo epizodą (vaikščiojimą miegant). Iš viso miegodami vaikšto daugiau kaip 8 mln. amerikiečių.
Somnambulizmas: miegodami vaikšto daugiau kaip 8 mln. amerikiečių
©Wikimedia Commoins

Jog kažkada gyvenime (vaikystėje ar jau suaugus) yra vaikščiojęs miegodamas, pareiškė 29,2 proc. apklausos dalyvių. Somnambulizmas dažnesnis vaikystėje – kuo vyresnė populiacija, tuo joje somnambulų mažiau, rodo tyrimo rezultatai. Apie tai, jog vaikystėje ar paauglystėje vaikščiojo miegodami, tačiau suaugę to nebedaro, pareiškė apie 25 proc. apklaustųjų.

Kas lemia somnambulizmą, mokslininkai kol kas tiksliai pasakyti negali. Žinoma yra tiek, jog į vaikščiojimą miegant labiau yra linkę tokių psichinių sutrikimų kaip deperesijos ar obsesinio-kompulsinio sindromo (įkyrūs veiksmai ir būsenos) kamuojami žmonės. Cirkadinius organizmo ciklus, miego bei būdravimo režimą sutrikdo taip pat ir šizofrenija. Žmonės, turintys kitų miego sutrikimų (pvz., miego apnėja ar nemiga) taip pat priskiriami didesnį polinkį vaikščiojimui pro miegus grupei, kaip ir alkoholio ar kitų priklausomybių turintys asmenys.

Panašu, jog somnambulizmo etimologinėje struktūroje gana svarbus yra genetinis faktorius. Apie 30 proc. somnambulų teigė, jog turi ar turėjo giminaičių, kurie taip pat vaikščiodavo miegodami. Palyginimui, šio sutrikimo niekad nekamuotų asmenų grupėje tokių giminaičių turėjo tik 17,2 proc. apklaustųjų.

Apklausos rezultatai atskleidė, jog somnambulizmas nesusijęs su lytimi – vienodai dažnai miegodami klaidžioja tiek vyrai, tiek moterys. Jog klaidžiojo miegodami bent sykį per pastaruosius metus, pripažino 3,6 proc. apklausos dalyvių. Vienas procentas respondentų atskleidė, jog somnambulizmą patiria bent dusyk per mėnesį.

Miegant klaidžiojama dažniausiai ne REM miego stadijos metu (taigi, ne tuomet, kai sapnuojama, mat su sapnais labiausiai siejama REM miego fazė). Tyrimui vadovavęs Stenfordo universiteto psichiatras Morisas Ohajonas (Maurice Ohayon) pabrėžia, jog somnambulizmo kamuojami asmenys turėtų į problemą žvelgti rimčiau – klaidžiojant nesąmoningos būklės galima rimtai susižeisti. Pro miegus vaikštantys žmonės gali kristi, atsitrenkti į kelyje pasitaikiusius objektus ar nedėmesingai imtis kur kas sudėtingesnių užduočių, pvz., vairuoti.

Valandos trukmės telefoniniais pokalbiais buvo apklausti 15 929 amerikiečiai – tyrimo imtis statistiškai reprezentuoja visą JAV gyventojų populiaciją. Jauniausiam apklausos dalyviui – 18 metų, vyriausiam – 102 metai. Apklausa atskleidė, jog vaikščiojimas miegant yra chroniškas miego sutrikimas. 80 proc. somnambulų pranešė, jog klaidžiojimo miegant atvejai kartojosi ilgiau nei penkerius metus.

technologijos.lt

Atėjus pavasariui, žmonės vis dažniau būna gamtoje. Kad poilsis būtų ne tik smagus, bet ir saugus, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituo (NMVRVI) Serologinių tyrimų skyriaus vedėja Jūratė Buitkuvienė  informuoja  apie joje tykantį pavojų – erkes ir jų sukeliamas ligas.

Erkės – – hematofaginis ektoparazitas, todėl išgyvena tik siurbdama kraują iš stuburinių, tai laikini žmogaus ir gyvūnų parazitai ir ligų platintojai. Ypatingai aktyvios erkės tampa ankstyvą pavasarį, vos žemės temperatūra pasiekia 5-7° C, jos neturi akių, todėl gyvūną fiksuoja jutimo organu, vadinamu Haller’io organu, kuris reaguoja į išskiriamą CO2 koncentraciją ore ir į judančio gyvūno termoradiaciją.

Pasaulyje yra apie 850 erkių rūšių, o 8 rūšys yra įvairių ligų sukėlėjų pernešėjai. I.ricinus rūšies erkės maitinasi apie 300 skirtingų gyvūnų krauju: 148 – stuburinių, 149 – paukščių ir 20 reptilijų. I.persulcatus – 240 skirtingų rūšių gyvūnų krauju.
Paukščiai – tai natūralus erkių migracijos kelias įveikiant ilgas distancijas.
Ypač plačiai Lietuvoje paplitusi Europinė miško erkė – Ixodes ricinus. Šios rūšies erkės randamos visuose Lietuvos rajonuose, todėl čia yra itin didelė rizika užsikrėsti erkių platinamomis ligomis.

Kaip teigia NMVRVI Serologinių tyrimų skyriaus vedėja J. Buitkuvienė, ekoparazitologiniais tyrimais nustatyta, kad dėl biocenozių pasikeitimo I. ricinus erkių per paskutinįjį dešimtmetį pagausėjo 9,3% (p<0,05).

Erkės gali užkrėsti sunkiomis ligomis: erkiniu encefalitu, borelioze, plačiau žinoma kaip Laimo liga, anaplazmoze (anksčiau vadinta erlichioze), babezioze, erkine dėmėtąja šiltine, Marselio karštlige, tuliaremija bei kitomis.
Lietuvoje dažniausiai registruojami erkinio encefalito (EE)  ir Laimo ligos (LL) atvejai.

Erkinis encefalitas (EE)
Erkinį encefalitą sukelia virusas, kuris priklauso EE virusų ekologinei B grupės Arthropod Borne Virusis Flaviviridae šeimai, Viridae klasei. Pagrindiniai EE viruso pernešėjai yra penkios iksodinių erkių rūšys: Ixodes persulcatus, Ixodes ricinus, Dermacentor silvarum, Haemophysalis concinna ir Haemophysalis japonica. Pirmos dvi rūšys yra plačiau paplitusios Lietuvoje ir turi didesnę reikšmę erkinio encefalito epidemiologijoje.

.Erkinis encefalitas – tai yra viena iš svarbiausių virusinių žmogaus centrinės nervų sistemos infekcijų, kuriai būdingi liekamieji reiškiniai: galvos skausmas, miego, dėmesio sutrikimai, emocinis dirglumas, kalbos ir psichikos sutrikimai, sulėtėjusi koordinacija, paralyžius ir kt. Kai kuriais atvejais gali išsivystyti lėtinė šio susirgimo forma, viena iš pasekmių – Parkinsono liga.

Kiti EE viruso šaltiniai
Kaip primena NMVRVI specialistė J. Buitkuvienė, verta nepamiršti, kad šio viruso šaltiniai gali būti galvijai ir kai kurie graužikai. Susirgti encefalitu įmanoma ne tik įsisiurbus iksodinei erkei (arba įkandus uodui), bet ir išgėrus nepasterizuoto sergančios karvės ar ožkos pieno, daugelyje ES šalių būtent tada ir registruojami susirgimai žmonėms. Remiantis mokslininkų pateiktais duomenimis yra žinoma, kad virusas gana ilgai išsilaiko piene ir pieno produktuose: buitiniame šaldytuve viruso titras per dvi savaites nepakito, o grietinėje ir svieste virusas buvo randamas po dviejų mėnesių.

Lietuvoje atliekamų serologinių tyrimų rezultatai parodė, kad ožkų užsikrėtimo laipsnis EE virusais yra nevienodas ir su gyvulių amžiumi turi tendenciją didėti. Daugiausia užsikrėtusių mažųjų atrajotojų rasta tose vietovėse, kuriose yra didžiausias erkėtumas. Taip pat nustatyta, kad gyvuliai, laikomi tvartuose šiltuoju metų periodu, turi žymiai mažesnę tikimybę užsikrėsti EE virusais.

Tyrimai
Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute (NMVRVI) atliekami gyvūnų, dažniausiai galvijų ir ožkų imunologiniai erkinio encefalito tyrimai. Gyvūnų kraujo mėginiai tiriami imunofermentinės analizės (IFA) metodu.

2008 metais buvo atlikti 10 galvijų ir 23 ožkų kraujo mėginių tyrimai, antikūnai prieš erkinio encefalito virusą nustatyti 1 galvijui  ir 9 ožkom.

2009 metais 3 tirtos ožkos reagavo neigiamai, o 2010 metais iš 10 galvijų, 9 buvo turėję kontaktą su erkinio encefalito virusu, iš 2 ožkų, viena buvo teigiama.

2011 metais iš 10 ožkų, – 5 teigiamos. Daugiau, kaip 50 proc.tirtų  gyvūnų, buvo nustatytas kontaktas su erkinio encefalito virusu.

Sergančiųjų skaičius
Sergančiųjų EE žmonių atvejų skaičius didėjimas, prasidėjęs 1993 m., tęsiasi toliau. Tai rodo, kad EE – aktuali ne tik medicinos, bet ir ekologijos problema Lietuvoje, kuri tapo šios ligos endemine vietove.
2010 m. Lietuvoje erkiniu encefalitu susirgo 612 žmonių, net trys iš jų mirė. Devyni iš dešimties užsikrėtusių pacientų buvo gydomi ligoninėje. Daugiausia susirgimų erkiniu encefalitu 2010 m. užfiksuota Kauno (164 atvejai), Vilniaus (112 atvejų) ir Panevėžio (66 atvejai) apskrityse. Labai natūralu, kad Kauno rajone 2010 m. NMVRVI  buvo nustatyta ir daugiausiai sergančių galvijų. Palyginti su 2008 m. (220 atvejų), sergamumas šia sunkia nervų sistemos liga padidėjo net 2,8 karto.

Gydymas
Etiotropinio gydymo sergant EE nėra, visi žinomi antivirusiniai vaistai erkinio encefalito viruso neveikia. Donoriniai priešerkiniai imunoglobulinai nevartotini jokioje ligos stadijoje (tai išskirtinai profilaktinė priemonė ir vartotina ne vėliau nei 96 val. nuo galimo erkės įsisiurbimo). Gydymas tik simptominis – parenterinė infuzoterapija, nuskausminamieji, trombozių profilaktika, gydymas nuo traukulių. Žmonės, persirgę EE, įgyja imunitetą šiai ligai.
Apie 30 proc. persirgusių EE po metų laiko išlieka postencefalitinio sindromo požymiai. Mirtingumas nuo EE, sukelto EEV 1 subtipo, siekia 0,5-2 proc., o EEV 2 subtipo – iki 30 proc.

Laimo liga (kitaip dar vadinama Laimo borelioze) – tai bakterinė infekcija, kurios gamtinis rezervuaras yra laukiniai gyvūnai (nuo graužikų iki briedžių), o ligos pernešėjas – erkė. Laimo liga (LL) – tai lėtinė ar recidyvuojančios eigos transmisinė gamtinė židininė infekcinė liga, pažeidžianti įvairius organus bei sistemas.
Tai liga, kuriai būdingas odos, vidaus organų ir nervų sistemos pakenkimo požymiai. Būdingiausias simptomas – odos bėrimas, kuris atsiranda įkandimo vietoje praėjus 1-4 savaitėms. Bėrimas yra didesnis nei 3 cm diametro (ligai progresuojant plinta ir toliau) ir dažniausiai atsiranda erkės įsisiurbimo vietoje. Galimi galvos, raumenų, sąnarių skausmai, karščiavimas, bendras silpnumas ir kt. Negydant po 4-8 savaičių paraudimas savaime išnyksta, tačiau ligą būtina gydyti pirmoje ligos stadijoje, nes Laimo ligos sukėlėjai – borelijos – išplinta organizme.

Kol kas vakcinos prieš Laimo ligą nėra. Nustačius, kad pacientas užsikrėtęs borelioze, skiriamas gydymas antibiotikais. Gydymo efektyvumas priklauso nuo ankstyvos ligos diagnostikos. Persirgus LL, imunitetas neįgyjamas, ir žmogus šia liga gali susirgti pakartotinai.

Alergija
Be labiausiai paplitusių ligų, įkandus erkei, tikslinga paminėti alergiją, atsirandančią įsisiurbus šiam parazitui. Alergija konkrečiai medžiagai nėra laikoma liga, tačiau organizmo atsakas į alergenus gali būti net labai komplikuotas – vieniems tai gali pasireikšti kaip paprastas patinimas įkandimo vietoje, tuo tarpu kitus žmones gali pradėti varginti dilgėlinė ar ištikti anafilaksinis šokas. Ši organizmo reakcija yra bendrinė, nes alergija taip gali atsirasti ir po bitės, širšės ar kito vabzdžio įkandimo. Be to, kiekvienam žmogui yra būdingas skirtingo intensyvumo organizmo atsakas.
. Kai kuriais atvejais alergijos intensyvumas gali priklausyti net ir nuo to, kokios lyties erkė buvo įsisiurbusi. Pavyzdys iš Australijos, kur paplitę iksodinės erkės Ixodes holocyclus: daugelis alerginių reakcijų čia prasideda įkandus tik suaugusiai minėtos rūšies erkės patelei.

Babeziozė
Babesia – mikroorganizmų sukeliamas susirgimas. Šių mikroorganizmų rūšių identifikuota daugiau nei 100. Šie parazitai pasaulyje plačiai paplitę, gyvena ir dauginasi eritrocitų viduje. Tikslus šių mikroorganizmų platintojas dar prieš porą metų buvo nenustatytas. Manoma, kad vienas iš pagrindinių plitimo kelių – kraujo perpylimas, nors pirminis šaltinis, kaip spėjama, yra erkės. Babeziozės simptomai kaip ir daugelio infekcinių ligų – karščiavimas, pastovus nuovargis, dirglumas aplinkai, mažakraujystė.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) specialistai pataria būti budriems ir imtis visokeriopų atsargumo priemonių, apsisaugant nuo erkių ir nuo jų platinamų ligų:

1. Erkinio encefalito aktyvi imunoprofilaktika (skiepai) – efektyviausia priemonė ligai išvengti, ypač asmenims, gyvenantiems didelės rizikos vietovėse. Skiepytis nuo erkinio encefalito niekada nevėlu, tačiau rekomenduojama pasiskiepyti iki šiltojo metų laikotarpio, kol erkės yra neaktyvios.
Nenaudoti termiškai neapdoroto pieno ar jo produktų. Virinant pieną erkinio encefalito virusas žūsta per 2 minutes, veikiant 70 C temperatūrai – per 5 minutes.

2. Vykstant į gamtą būtina tinkamai apsirengti: dėvėti uždarus drabužius ilgomis rankovėmis, taip pat ilgas kelnes, sukištas į batus ar kojines. Išvykai į gamtą rekomenduotina pasirinkti šviesesnius drabužius, nes ant jų lengviau pastebėsite ropojančią erkę.

3. Po buvimo gamtoje reikia būtinai atidžiai apžiūrėti visą kūną, ypač paausius, pakinklius, kirkšnis, pažastis, sprandą. Ieškant erkių gerai išsišukuoti plaukus, nusiprausti po dušu, persirengti kitais rūbais, o vilkėtus rūbus pakabinti negyvenamoje patalpoje ar saulėtoje vietoje. Verta žinoti, kad sausame ore erkės išgyvena labai trumpai.
4. Iškylaudami gamtoje, venkite pamiškių ir aukštos žolės. Aktyvi erkė aukos dažniausiai tyko ant žolės stiebelio (apie 10-20 cm aukščiau nuo žemės paviršiaus). Jos renkasi drėgnas vietoves ir prieblandą, todėl dažniau aptinkamos tankiame lapuočių miško jaunuolyne, proskynose, krūmuose, aukštoje žolėje, ten kur jos lengvai randa laukinių gyvūnų, nuolatinių jų maitintojų (ežių, pelių) ir  paukščių.
5. Rekomenduotina naudoti erkes atbaidančias priemones ( repelentus). Apsaugos efektyvumas priklauso nuo repelento sudėties bei nariuotakojo jautrumo repelento sudedamosioms dalims. Svarbu nepamiršti, kad visų repelentų poveikis yra trumpalaikis, todėl reikėtų įdėmiai perskaityti instrukciją ir naudoti joje nurodytais terminais.
6. Taikytinos erkių gausą mažinančios priemonės. Tinkama parkų, poilsio vietų, dažnai žmonių lankomų miškų priežiūra: žolė šienaujama nuo ankstyvo pavasario, neleidžiant jai užaugti aukštesnei kaip 10 cm., menkaverčiai krūmai iškertami, miško darbų atliekos, išvartos, nupjauta žolė išvežama arba sudeginama.
7. Reikėtų laikytis atsargumo priemonių erkių aktyvumo sezono metu, kuris pastaruoju metu, esant švelnesnėms žiemoms, pailgėjo, trunka nuo kovo iki lapkričio (kai kada ir iki gruodžio) mėnesių.

Ką daryti įsisiurbus erkei?
Jeigu erkė visgi įsisiurbė, kuo greičiau, nedelsdami ją ištraukite. Nepastebėjus jos, išlieka pavojus, kad erkė per žaizdą „įšvirkš“ jums virusą.  Pasistenkite nespausti erkės kūnelio ir jokiais būdais netepkite jos riebalais. Pincetu ar pirštų galais pamėginkite sučiupti erkę kaip galima arčiau galvos, pašalinkite ją truktelėdami atgal. Erkės straubliukas susideda iš mažų kabliukų girliandos, todėl, traukiant erkę, nesukiokite jos į kairę ar dešinę.Apiplaukite žaizdelę vandeniu su muilu ar dezinfekuokite. Jeigu nepavyko pilnai pašalinti erkės ir liko galvutė, nedraskykite, nes galvutę, kaip svetimkūnį, organizmas po kurio laiko pašalins pats. Jeigu erkės įkandimo vietoje atsiranda paraudimas, blogai jaučiatės (simptomai panašūs į gripo), nedelsdami kreipkitės į gydytoją.

Didžiosios Britanijos policininkams ir ekspertams spinduliuotės klausimais buvo paskelbtas sustiprintas tarnybos režimas dėl paslaptingos 65 metų buvusio Rusijos oligarcho Boriso Berezovskio ligos, praneša britų laikraščio “The Daily Mail” interneto tinklalapis.

Jo duomenimis, verslininkas jautėsi labai blogai dvi savaites, ir žurnalistai pradėjo nuogąstauti, kad jis gali būti apnuodytas radioaktyviąja medžiaga.

Kaip pranešė laikraštis, B.Berezovskio apsaugininkai iškvietė teismo medicinos ekspertus iš Britanijos sveikatos apsaugos agentūros. Sausį specialistai apžiūrėjo oligarcho namą Surėjaus grafystėje, kitus jam priklausančius namus ir biurus.

Po to B.Berezovskis išskrido į Izraelį, kad jį patikrintų gydytojai.

Tuo tarpu pats B.Berezovskis, gavęs politinį prieglobstį Britanijoje, neigia pranešimą apie galimą mėginimą jį nunuodyti ir pareiškė, kad jaučiasi gerai.

Radijo stoties “Echo Moskvy” laidoje į Kremliaus nemalonę patekęs verslininkas patvirtino, kad anksčiau iš tikrųjų negalavo, todėl nusprendė pasitikrinti sveikatą Izraelyje.

“Iš tikrųjų viskas gerai, tiesiog buvo kažkoks keistas dalykas, kai aš staiga pasijutau blogai – kraujospūdis ir taip toliau. Mano amžiuje galimi nukrypimai nuo normos, bet kadangi man anksčiau niekada taip nebuvo, man pasirodė keista”, – patikslino B.Berezovskis.

Pasak jo, medicinos patikrinimas “parodė, kad nuodijimo nėra”.

2006 metais Londone buvo nunuodytas buvęs KGB karininkas Aleksandras Litvinenka.

A.Litvinenkos, kuris buvo B.Berezovskio draugas, organizme gydytojai rado radioaktyviosios medžiagos polonio-210 pėdsakų. Vėliau radioaktyviojo polonio -210 pėdsakų buvo rasta ir B.Berezovskio biure Londono centre.

Maskva taip pat daug metų siekė, kad Londonas perduotų jai B.Berezovskį, kuriam Rusijos teisėsaugos institucijos yra pateikusios kelis kaltinimus.

+370 5 2058525

“Apple” generalinis direktorius Steve’as Jobsas (Stivas Džobsas) pirmadienį pranešė, jog ruošiasi laikinai pasitraukti iš kompanijos dėl ligos, kad “galėtų daugiau dėmesio skirti sveikatai”.

Šis aukštųjų technologijų milžinei netikėtas pranešimas buvo padarytas tuo metu, kai JAV minint Martino Liutherio Kingo (Martino Liuterio Kingo) dieną šalyje neveikė biržos.

“Apple” akcijų kainos buvo nukritusios 2008 metų pabaigoje, pasklidus gandams apie pablogėjusią kompanijos vadovo sveikatą, kai šis nepasirodė “Macworld Expo” parodoje.

“Mano prašymu, direktorių taryba suteikė man teisę pasitraukti dėl medicininių priežasčių, kad galėčiau rūpintis savo sveikata”, – “Apple” darbuotojams pranešė S.Jobsas elektroniniu paštu.

“Aš ir toliau liksiu generaliniu direktoriumi ir dalyvausiu priimant strateginius kompanijai sprendimus”, – sakoma laiške.

Nekonkretizuodamas savo sveikatos problemų S.Jobsas informavo, kad laikinai įpareigojo Timą Cooką (Timą Kuką) būti “atsakingu už kasdienes “Apple” operacijas”.

“Aš labai pasitikiu Timu ir visais kitais vadovais, kurie atliks milžinišką darbą, vykdydami 2011 metams numatytus mūsų planus”, – rašoma laiške.

“Aš labai myliu “Apple” ir tikiuosi, kad grįšiu, kai tik galėsiu. Tuo tarpu, mano šeima ir aš būtumėme dėkingi, jei gerbtumėte mūsų privatumą”, – sakoma pareiškime.

S.Jobsas 2009 metais jau kartą dėl ligos beveik pusmečiui buvo pasitraukęs iš kompanijos. Vėliau paaiškėjo, kad jam buvo atlikta kepenų persodinimo operacija.

S.Jobsas 1976 metais padėjo įsteigti “Apple”, 1985-aisiais iš bendrovės pasitraukė, o po 15 metų vėl sugrįžo.

Jam vadovaujant, bendrovė sukūrė tokius paklausius produktus kaip “iPod” ar “iPhone”.

Būtent su jo asmeniu daug kas sieja “Apple” sėkmę. Anksčiau “Apple” vadovas išsigydė kasos vėžį, kuris jam buvo nustatytas 2004 metais.