Ligoniams, kariams, nuteistiesiems, žmonėms, gyvenantiems socialinės globos įstaigose maitinti kasmet iš valstybės biudžeto skiriama milijonai litų.

Vien tik laisvės atėmimo vietoms išlaikyti (personalo atlyginimams, nuteistųjų išlaikymui, pastatų priežiūrai, komunalinėms paslaugoms ir kt.) iš valstybės biudžeto 2012 m. buvo atseikėta 157,5 mln. Lt. Vienam nuteistajam per dieną maistui skiriama nuo 3,62 Lt iki 7,23 Lt, priklausomai nuo lyties ir ar žmogus kalėjime dirba, ar ne. Brangiausiai mokesčių mokėtojams atsieina karių maitinimas – nuo 15,91 Lt iki 26,14 Lt.
Vieno asmens, gyvenančio senelių, vaikų globos namuose ir turinčių negalią pensionuose, maitinimas kainuoja apie 10 Lt. Panaši suma skiriama ir ligonių maistui. Tiesa, kiekviena asmens sveikatos priežiūros įstaiga pati sprendžia, kokią sumą gali išleisti vieno ligonio maitinimui. Pavyzdžiui, VU Santariškių klinikos perka maitinimo paslaugą, kurios kaina 10 Lt per dieną, LSMU Kauno klinikose maistui skiriama 6–7 Lt.
Beje, ligoninėse šios sumos nesikeičia daugelį metų, tad brangstant maisto produktams maitinimo paslaugų tiekėjai priversti taupyti. O taupo, kaip kas sugalvoja, tarkime, net sergantys vaikai ligoninėse gauna pieniškų dešrelių. Kauno klinikų gydytoja dietologė Rūta Rokaitė sako, kad nors maistingų medžiagų dešrelėse nėra, tačiau jos nėra ir draudžiamos.
Gulėję ligoninėse pastebi, kad tiek vaikų, tiek suaugusiųjų racione trūksta vaisių. „Dažniausiai į valgiaraštį įtraukiami tik obuoliai, bet ne dėl to, kad taupoma. Bananai greitai genda, o citrusiniai vaisiai nemažai daliai žmonių, ypač vaikų, sukelia alergines reakcijas, pučia pilvą. Tad vaisiai keičiami daržovėmis“, – paaiškina R.Rokaitė.
Oficialiai skelbiama, kad visose valstybės išlaikomose įstaigose valgiaraščiai subalansuoti atsižvelgiant į tai, kiek būtina gauti per parą maistinių medžiagų ir kilokalorijų, o maisto daviniai per pastaruosius metus nemažėjo, tačiau vis dėlto produktai daug kur buvo keičiami pigesniais. Anot Kalėjimų departamento atstovės Audrės Mišeikienės, tam tikra dalis grikių, ryžių kruopų buvo pakeista perlinėmis, miežinėmis ir kvietinėmis, jautiena pakeista į paukštieną. O kariams, pasak plk. ltn. Sigito Mundrio, sumažėjo sauso maisto davinių. Jie keičiami karštu maistu.

Daugelyje Lietuvos poliklinikų trūkstant medikų, šeimos gydytojai priima gerokai daugiau pacientų, nei yra nustačiusi Sveikatos apsaugos ministerija.

Pavyzdžiui, Vilniaus centro poliklinikoje daugiausiai pas šeimos gydytoją yra prisirašę 2300 pacientų, o, tarkime, Šeškinės poliklinikoje – 1700, nors pagal patvirtinas normas gali būti 1550. Ligonių srautai pas mažiausiai pacientų turinčius gydytojus nedaug mažesni: jie turi po maždaug 1000–1400 pacientų.
Tad norėdami išvengti eilių, ieškodami geresnės paslaugų kokybės pacientai migruoja iš vienos gydymo įstaigos į kitą. Štai iš Vilniaus Šeškinės poliklinikos per mėnesį pabėga apie 400 pacientų ir tiek pat prisirašo naujų. Iš Centro poliklinikos šiais metais išėjo 136, o atėjo – 1011 pacientų. Centro poliklinikos direktoriaus Kęstučio Štaro žiniomis, didžiausia migracija vyksta iš Antakalnio, Karoliniškių ir kitų sostinės rajonuose įsikūrusių poliklinikų.
„Dažniausiai žmonės pereina į privačias gydymo įstaigas, tačiau vėliau tie patys ir grįžta. Mat pamato, kad ten nėra tokių diagnostikos galimybių kaip poliklinikose“, – atskleidžia Šeškinės poliklinikos direktorius Jonas Kairys.
K.Štaras nurodo dar vieną priežastį: „Daugelyje privačių centrų, kuriuose teikiamos pirminės sveikatos priežiūros paslaugos, tenka mokėti metinį mokestį (nuo 300 iki 1000 Lt), net jei žmogus ir nesikreipė į medikus. Tai paskatina žmones grįžti į poliklinikas.“
Medicinos centrų tinklo „Medea“, kuriam priklauso klinikos daugelyje Lietuvos miestų, direktorė Jūratė Dambravienė sako, kad Biržuose, Šakiuose teko net atsisakyti kardiologo ir neurologo paslaugų, nes smarkiai sumažėjo pacientų, galinčių iš savo kišenės susimokėti už gydymą.