BFL

„Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei (RVUL) vadovaujantis traumatologas dr. Algimantas Pamerneckas (56 m.) profesiniu požiūriu aukso amžių išgyveno Kauno klinikose, tačiau, jei ne jis, buvusi Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė, matyt, ir šiandien vis dar dirbtų labai nuostolingai. Naujam gyvenimui ją prikėlęs medikas juokauja nekilęs be sparnų, bet pastangų siekiant užtikrinti ligoninės gyvenimą ir šiandien reikia daug.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

– Teko girdėti, kad dėl taupumo jūsų vadovaujamoje ligoninėje ir šiandien nėra tualetinio po­pie­riaus, o nakčiai visame pastate gesinama švie­sa?

– Pradėjęs vadovauti ligoninėje radau daug so­vie­tinio raugo. Viskas valdiška, taigi švaistoma. Vie­nas iš mano argumentų kalbantis su dar­­buo­tojais buvo toks, kad visas mūsų turtas – vienoje sąskaitoje. Jei vandens čiaupai sugedę ir vanduo pliaupia, o mes nekreipiame į tai dė­me­­sio, paromis deginame elektrą, o vietoj vien­­­kartinio naudojimo imame daugkartinio nau­dojimo brangias pašluostes, tai tuština visų mūsų kišenes.

Ligoninę galėčiau palyginti su visaverte, vaikus auginančia šeima, kuri funkcionuoja pagal tam tikrus verslo dėsnius, susiduria su ekonominiais iššūkiais. Taigi nakčiai šviesa ten, kur jos nereikia, mūsų ligoninėje gesinama. Atei­tyje tai išspręsime pasitelkę judesio daviklius, kurie pacientui ar gydytojui praėjus automatiškai užges. Taip bus taupomos visų mūsų lėšos.

– Pradėjęs vadovauti ligoninei radote  5 mln. Lt metinių nuostolių, kuriuos per porą metų pa­keitėte į 8 mln. Lt pelną. Net Vyriausybėje nuo tokio jūsų indėlio į šalies sveikatos apsaugą stojo nejauki tyla: juk dažniausiai kaulijama trūkstamų lėšų, o čia – pliusas.

– Nepakilau be sparnų ir toliau nežadu be jų skris­ti. O jei kalbėtume apie skrydį, imk vašką, lip­­dyk sparnus ir bandyk mosuoti rankom. Jei­gu Ikaras pakilo, gal ir tau pavyks. Tik nekilk per arti saulės, kad vaškas neištirptų, – pavyzdžiai iš istorijos žinomi. Taigi ir žmogus gali kilti.

Džiaugiuosi ne tik keisdamas vienos ligoninės gyvenimą, o per metus mes dirbame su 130 tūkst. pacientų, bet ir galėdamas prisidėti prie sveikatos apsaugos sistemos formavimo. Tai nėra lengva: penkias dienas per savaitę dirbu po 13 ar 14 val. per dieną, iškrinta savaitgaliniai budėjimai, rytai įsibėgėja 7 val., o darbai baigiasi 21 val.

– 2013 m. didesnį minusą nei jūsų turėjo tik Šiaulių (8 mln. Lt) ir Panevėžio (10 mln. Lt) li­go­­ninės. Kaip jums pavyko sutvarkyti finansus?

– Pagerėjusį finansinį rezultatą lėmė didelis dė­­­mesys viešiesiems pirkimams. Ligoninė – lyg di­džiu­lis kombinatas, perkantis ir prekes, ir pa­slau­­­gas: maitinimo, remonto, infrastruktūros pa­­­­­­­lai­kymo. Anksčiau ji visas medicininės įrangos re­­monto paslaugas pirko, nieko neremonta­­vo pa­ti. Įsivaizduokite, reikia įkalti vinį į sie­ną, ir jau kviečiamas meistras. Taupydami lėšas įs­­­tei­gėme medicinos technikos priežiūros pa­da­linį.

Taip pat ėmiau gilintis į įspūdingo dydžio li­go­­ninės sąskaitų apmokėjimą, ėmiau tikrinti at­lik­tų darbų aktus ir radau įdomių dalykų. Kaip pa­vyzdį paminėsiu, kad vienos bendrovės at­s­tovas mūsų ligoninei remontavo prietaisą 32 va­­­landas, nors dirbo tik vieną dieną, o už 15 min. ligoninė mokėjo 500 Lt. Detalių nežinau, prieš akis – tik sąskaita, sutartis ir darbų aktas. Ta­­čiau juk kažkas priiminėjo tuos darbus, yra pa­­da­linio administratoriaus parašas, taigi su­kvie­čiau vyriausiąsias slaugytojas ir pranešiau, kad mus apvogė. Padėjau ant stalo aktus ir pa­sa­kiau: tai įrodymas, kad ir jūs dalyvavote va­gys­tėje. Rei­kė­jo matyti jų akis. Jos ėmė tvirtinti, kad kai pa­sirašinėjo dokumentus, valandų įra­šyta nebuvo, o gal į tai tiesiog nebuvo gilinamasi?

Ateityje paprašiau ranka įrašyti samdomo dar­buotojo darbo valandas, o jei mato, kad jos ra­­šomos neteisingai, – turėti drąsos pasipriešin­­­ti. Taip ir pasakiau: jei jums atneša už tai šo­ko­lado, nustatykite ir jo kainą. Jei ir toliau taip, neturėsime galimybių jums atlyginimų ne tik didinti, bet ir esamų išmokėti.

– Nejau tai taip paprasta – nustatyti, kur prasideda korupcija?

– Iš motinos esu paveldėjęs gebėjimą sujungti iš pažiūros tarpusavyje nederančius elementus, leidžiančius išvysti sistemos vaizdą. Ši savybė man pravertė ir gilinantis į dezinfekcinių vienkartinių ligoninės pašluosčių kainas.

Negalėdamas patikėti, kad mūsų ligoninei jų prireikia net 10 tūkst., leidau sau užsukti į sa­nitarines patalpas ir pats tuo įsitikinti. Ant len­tynos išvydau užrašą „Vienkartinės šluostės“, nors iš praktikos žinau, kad jos skirtos daugkartiniam naudojimui. Taip supratau, kad ligoninėje naudotos daugkartinio naudojimo šluostės, kurių ir kaina atitinkama.

Norėdamas sužinoti, kiek tiksliai jų panaudojama, įdarbinau šiukšlių rūšiuotoją ir paprašiau atmesti į šalį spalvotas pašluostes, kad bent kiek suprasčiau, kiek jų patenka į šiukšles, bet žmogus mane patikino, jog į šiukšliadėžes jų visai nepatenka. Tada ėmiau darbuotojų klau­­­sinėti, kur jos dingsta. Kai kuriuos ši tema taip suerzino, kad jie trenkė man ant stalo pa­reiš­kimus išeiti iš darbo.

Į smulkesnes detales nesileisiu: tiesiog visos sutartys iki man tampant ligoninės vadovu bu­vo nenaudingos ligoninei. Po pusmetį trukusios mano analizės ir stebėjimų darbas ligoninėje ėmė styguotis, pradėjome ginti ligoninės interesus, normaliai dirbti su tiekėjais, todėl tai ir leido pasiekti 8 mln. Lt pliusą.

Daug kas buvo labai nustebę, kad ligoninės direktoriaus konkursą laimėjo praktikuojantis traumatologas. Vieni žinojo, kad prieš tai bu­vau dirbęs skyriaus vadovu, kiti mane laikė tik vie­nu iš 350 gydytojų.

– Tačiau vis tiek buvote ligoninės vadybos naujokas?

– Vadyba ir organizavimas mane visą laiką trau­kė. Dar medicininių stažuočių metu ėmiau tuo do­­­mėtis, juolab kad ir terpė tam buvo pa­lanki: tu­­rėjau galimybę pamatyti geriausias pa­saulio mo­­­kyklas, padirbėti geriausiose pasaulio kliniko­­se. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad or­ga­ni­za­ci­niai dalykai – raktas į sėkmingą pa­cien­tų gydymą.

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė mano darbo praktikoje – ketvirta. Prieš tai dirbau Telšių, Klaipėdos ir Kauno klinikose, taigi savo patirtį galiu lyginti. Tačiau dar dirbdamas skyriaus vadovu pastebėjau, kad mūsų ligoninės administracijos darbas labai uždaras.

–  Kaip apskritai funkcionuoja didelė ligoninė?

– Ligoninėje dirba 1500 žmonių: 1000 slaugyto­­jų, 350 gydytojų, 150 administracijos ir ūkio spe­cia­­listų. Iki 2010-ųjų ši gydymo įstaiga buvo

p­a­­­­­­­­­­­­­­val­di savivaldybei, o po to perėjo Sveikatos ap­sau­­­gos ministerijos globon, bet profilio ne­pa­kei­tė.

Kas 10 dienų ligoninė teritorinei ligonių ka­sai pateikia ataskaitą apie išgydytų pacientų skai­čių. Už tai gauname iš jos pinigų. Mes taip pat atsiskaitome su paslaugų teikėjais. Kaip vers­­­lo partneris esame patikimas – skolų niekam neturime.

Norėdami dar labiau taupyti nusprendėme patys gaminti maistą ligoninėje ir kreipėmės į ministeriją leidimo.

– O tam dar reikia leidimo?

– Į ministeriją kreipėmės kaip į steigėją, kuris leistų ligoninės struktūroje turėti pacientų maitinimo skyrių ir patiems jį organizuoti. Žinome, kad SAM skiria lėšų Klaipėdos ir Kauno li­go­ninėms būtent maitinimui organizuoti, taigi nebūtume pirmieji.

– Klausydamasis jūsų pasigyrimų, kaip iš minus 5 mln. Lt ligoninė ėmė generuoti 8 mln. Lt pel­ną, kiekvienas bent kiek ekonomiką iš­ma­nantis žmogus pasakys, kad kažką juk labai nu­skriau­dėte: kažkas nebegavo savo dalies, me­di­ka­men­tų, technikos tiekėjai nebegauna to­kių di­de­­lių viršpelnių. Nebijote, kad jums ker­šys?

– Esu girdėjęs kalbų, kad būtent už tai norima mane atleisti. Bet taip, iš tiesų kai kurie verslai la­bai daug prarado ir vis dar praranda dėl to, kad įvedėme elementarią viešųjų pirkimų tvarką. Jei tik kai kurie verslininkai Lietuvoje ne­bū­­­­tų pernelyg godūs, sąžiningai dalyvautų konkur­­­suose, jokių bėdų nekiltų. Juk rengiami kon­­­­­kursai, siūloma paslaugų kainą, natūralu, kad kažkas pralaimi, bet yra žmonių, nepripažįs­tančių pralaimėjimo. Jie įsitikinę, kad privalo laimėti bet kokia kaina. Jei nelaimi konkurenciniu būdu, ieško kitų poveikio priemonių, kurios užtikrintų jiems laimėjimą.

Vadovaudamas ligoninei su tuo susiduriu kas­­­dien ir galiu tik įtarti, kad tie dalykai vienaip ar kitaip lemia kai kuriuos sprendimus.

– Nepikta?

– Ši tema labai sudėtinga, bet pokyčiai vyksta. Tuo metu, kai įstojau į Medicinos institutą, ma­no motina neatsigynė bendradarbių klausimų: kiek reikėjo sumokėti, kad Algis į mediciną įstotų? Ma­­ma ilgai ir nuobodžiai joms aiškino, kad pa­kako gerai išlaikyti egzaminus. Tikiuosi, kad nei ma­mos, nei savo mokytojų – amžiną atilsį są­narių pro­tezavimo pirmtako Lietuvoje dr. Vy­tau­to Pur­lio, belgų profesoriaus, kurį va­di­nu sa­vo krikštatėviu, dr. Polo Maria Ro­m­men­so ne­nu­vyliau.

– 2013 m. duomenimis, pagal vidutinę apskaičiuo­tąją stacionarių paslaugų balo vertę uni­ver­sitetinėms ligoninėms teko 0,82 cento, respub­likos lygio ligoninėms – 0,76 ct, o jūsų ligoni­nei – vos 0,68 ct. Kodėl? Kaip pavyko tai pa­keisti?

– 2009–2015 m. vidutinis finansavimo balas bu­vo 0,91, tačiau mūsų ligoninė – RVUL – ga­vo vos 68 cento. Pernai su ligonių kasomis su­tar­tį pasirašiau paskutinis Lietuvoje: iš viceminis­tro girdėjau, kad jei to nepadarysiu, kils po­litinis skandalas. Bet pasiekėme šalies lygį.

Ministerijai teko pripažinti, kad mes pacientus dažniausiai guldome, nes jie sunkūs ligoniai (85 proc.), todėl mūsų įstaigai buvo koreguojamas standartinis paslaugų apmokėjimo modelis: su įprastiniu finansavimu būtume neišgyvenę.

– O gydytojams ir slaugytojoms yra naudos iš to, kad ligoninei sekasi geriau?

– Nuo liepos 1-osios atlyginimus slaugytojoms padidinome 10 proc. Tai neliko nepastebėta: su manimi ėmė sveikintis vis daugiau darbuotojų. Einu ligoninės koridoriumi ir nesuprantu, ko­dėl girdžiu tiek daug „labas“. Svarstau, gal iš­gra­žėjau?

Trys ketvirtadaliai pacientų, patekusių į mū­sų ligoninę, sunkūs, taigi mūsų medikams nuolat tenka būti geros formos, kad prireikus galėtų gesinti kilusį gaisrą. Žinodami, kad mūsų darbas galbūt sunkesnis nei artimiausių kaimynų, neturime kito pasirinkimo, kaip tik siūlyti darbuotojams konkurencingą atlyginimą.

Valstybės politikos šioje srityje nėra, nors man atrodo, kad skubi pagalba turėtų būti ge­riau apmokama. Todėl ir šiemet svarstome ga­li­­mybę visiems ligoninės darbuotojams išmokėti vienkartinę priemoką. Tai nebūtų 13-asis at­ly­ginimas, bet vis šiokia tokia paskata.

– Ar tiesa, kad pastaruoju metu jūs vis dažniau kviečiamas į Sveikatos apsaugos ministeriją? Už ką patekote sveikatos apsaugos ministrės Ri­mantės Šalaševičiūtės nemalonėn?

– Numanau, kodėl ministrė taip elgiasi ir kodėl vis sukyla jos ambicijos. Bet mūsų ligoninė niekuo neprasikalto: juk atlyginimai padidėjo tūks­tančiui darbuotojų! Kariauti su ministrais nėra lengva, bet jei to neįvardysiu garsiai, tik sa­­ve ap­gaudinėsiu, neįvertinsiu situacijos adek­­vačiai.

Esu nusiteikęs ginti savo žmones, ir jei jau kažkas skelbia mums karą, turiu atsakyti tuo pa­čiu.

– Ko reikia, kad karo dėl ambicijų nebūtų, o svei­katos apsaugai skirti mokesčių mokėtojų pi­nigai atitektų tik pacientams ir juos gydantiems medikams?

– Sovietinės okupacijos metais 80 proc. sveikatos priežiūros problemų sprendėme ligoninėse ir 20 proc. ambulatoriškai, o šiandien siekiamy­bė – tik 20 proc. gydymo problemų spręsti sta­cio­­­naruose ir net 80 proc. ambulatoriškai arba su šeimos gydytoju. Tačiau kalbėdami apie sveika­tos priežiūrą pirmiausia turime pasiūlyti žmo­nėms alternatyvą, o ne imtis radikalių pokyčių.

Apskaičiuota, kad 1000 gyventojų turėtų tek­­­­­ti vienas šeimos gydytojas, tačiau žiūrint į su­­­tartį su Valstybine ligonių kasa aiškėja, kad šei­mos gydytojas turi būti pasiekiamas visą pa­rą ištisus metus. Išeina, kad vienas lauke – ne karys, reikia ir slaugytojų, ir transporto priemo­­nių, ir ne vieno automobilio, nes jam išvažia­vus 60 km už miesto šis lieka be mediko, ga­linčio suteikti pagalbą. Kitaip sakant, mums rei­­kia išplėtoto šeimos gydytojų ir socialinės rū­­pybos tinklo.

– Tarsi viskas paprasta, tai kodėl tada net ketvirtį amžiaus tokie pokyčiai sveikatos apsaugos sistemą aplenkė?

– Galbūt prie to prisidėjo didelė sveikatos mi­nistrų kaita, nebuvo sveikatos apsaugos politikos tęstinumo. Palyginti su Estija, kurioje po­ky­čių siekta radikaliomis priemonėmis mažinant ligoninių skaičių, Lietuvoje eita labiau evo­­liuciniu keliu, kuris, kaip dabar visi jau ma­tome, norimų rezultatų  nedavė.

– Stažavote Davose, Šveicarijoje, Vokietijoje. Kodėl nesusiviliojote tarptautinės karjeros galimybėmis?

– Mano tėvas daug metų sunkiai sirgo. Gy­ven­damas Lietuvoje galėjau jam padėti. Iš kitos pusės, niekada neturėjau nei dviejų burnų, nei dviejų užpakalių, taigi nereikėjo vienu metu sė­dė­ti ant dviejų kėdžių. Todėl net po tėvo netekties minčių apie emigraciją nekilo.

Turėjau galimybę išvažiuoti į pasaulines stažuotes, kuriose ir pamačiau Lietuvos medicinos ateitį. Grįžęs dirbau ta kryptimi, o šiandien jau galima sakyti, kad daug kas pavyko.

Kaip ir kiekvienas chirurgas, penkiskart per mėnesį budėdavau naktimis, nenakvodavau na­mie, o tuo metu, kai Kauno klinikose mo­kiau savo komandą kalti vinis (vakarietiškas, daug mo­dernesnis chirurginis gydymo metodas, nei taikytas anksčiau Lietuvoje esant daugybiniams kūno sužalojimams), ir visas 7 savaitės naktis kar­tais praleisdavau ligoninėje. Žmo­na manęs klausė, ar dabar visada taip ir bus. Tačiau po ke­lių mėnesių į darbą įsitraukė mano skyriaus me­dikai ir viskas grįžo į įprastas vėžes.

– Keliomis užsienio kalbomis gebėtumėte susikal­bėti su pacientais ar kolegomis užsieniečiais?

– Anglų, vokiečių, rusų – tikrai. Be to, nemanau, kad mane parduotų lenkiškai, na, ir latviškai. Negana to, mano senelė buvo latvė, taigi pa­­gal tikėjimą esu liuteronas. Prosenelis, kurį lai­ką dirbęs dvarų ūkvedžiu, susitaupė ir nusipir­ko žemės Joniškio rajone. Ten ir bėgo mano ma­žo vasaros, belgiškais dviračiai važinėjant ir ark­liais varomą vežimą matant. Iki šiol prisime­nu, kaip vaikystėje nesuprasdavau, apie ką ma­ma su seserimi latviškai šnekasi. Bet mokydamasis Medicinos institute ir šią spragą ištaisiau: turėjau merginą latvę. Taigi gyvenime nė­ra nieko atsitiktinio.

– Apie mediciną galėtumėte pasakyti tą patį? Kodėl tapote gydytoju?

– Baigęs mokyklą aukso medaliu turėjau daug galimybių. Vienu metu mąsčiau apie architektūrą, bet nebuvau lankęs dailės mokyklos, tad supratau, kad susimaučiau. Traukė ir tarptautinė teisė, bet vėlgi supratau, kad tai ne mano šeimos padėties žmogui.  Kadangi pirmosios dvi galimybės atkrito, liko medicina.

Ko gero, tik po 30-ies metų darbo praktikos supratau, kad mane visą laiką traukė ten, kur sunkiausia, kur didžiausi iššūkiai. Jei dauguma sako, kad tai neįmanoma, aš lendu – juk laukia tiek įdomaus! Išoperavai pacientą ir, jei viską atlikai teisingai, pajunti neapsakomą pasitenkinimą savo darbu. Tas žinojimas veža ir įkvepia.

– Kodėl profesiniu aukso amžiumi vadinate sa­vo darbą Kauno klinikose?

– Dirbdamas skyriaus vedėju Kaune turėjau stipriausią traumatologijos skyrių Lietuvoje, pir­mieji ėmėme daryti naujoviškas operacijas. Savo komandą išmokiau per mažą pjūvį įkalti į tuščiavidurį kaulą intramedulinių vinių, kurios gali užrakinti lūžusią kaulo dalį, taigi darėme tai, apie ką anksčiau būtume tik svajoję.

2001 m. Rommenso pastangomis į Lietuvą at­­vyko 15 klinikų vadovų iš viso pasaulio, jie da­lijosi savo patirtimi, Lietuvos traumatologams tai buvo neįkainojama mokykla.

– Kaip jus, gydytoją traumatologą, keitė tarptautinės stažuotės?

– Vienas užsienyje mano išmoktų dalykų – pa­si­­belsti prieš įeinant pas pacientą į palatą. Anks­čiau Lietuvoje to nebuvo – jausdavomės li­­goninės šeimininkais. Bet iš tiesų tai – privati teritorija (tuo metu žmogus gali kasytis pažastį, ir ne tik, o išgirdęs beldimą spėja susitvarkyti). Taip pat ėmiau kalbėtis su pacientais, aiškinti jiems, kodėl skirtas būtent toks gydymas, nors kai kurie mano kolegos dar ir dabar nesivargina to daryti.

– Ar laisvės metai pakeitė ir pacientą?

– Prieš 30 metų nesutikdavome pacientų, kurie ge­riau už gydytoją išmanytų, koks gydymas jiems reikalingas. Šiandien tokių turime nemažai. Man tai šiek tiek primena anekdotą apie naująjį rusą, kuris bando veją išauginti kaip Anglijoje ir jam vis nepavyksta. Tuomet klausia brito, ką daryti. Britas aiškina, kad nieko ypatingo – tiesiog pjauti žolę taip, kaip pastaruosius 300 metų! Gal tuomet ir pacientas, perskaitęs kokį puslapį internete, nepuls aiškinti gydytojui, kuris 12–13 metų mokosi ir tik 30-aisiais gyvenimo metais imasi gydyti.

Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) Neurochirurgijos klinika jau senokai yra tapusi trečiuoju po Kauno ir Vilniaus neurochirurgijos centru, kuriame Vakarų Lietuvos gyventojams teikiama visapusė pagalba ir sėkmingai atliekamos sudėtingos neurochirurginės operacijos.

Tai didžiulis pranašumas: traumą ar insultą patyrę ligoniai gali gauti neatidėliotiną pagalbą negaištant gyvybiškai brangaus laiko jų transportavimui kelis šimtus kilometrų.
Neurologijos klinikoje yra ir tai, ko reikia tolesniam tokių ligonių gydymui po operacijų: čia dirba aukštos kvalifikacijos gydytojai neurochirurgai, naudojama moderni diagnostinė ir neurochirurginė įranga, pasitelkiama šiuolaikiška klinikinė laboratorija, dirba apmokytas personalas, sudarytos geros pooperacinės priežiūros sąlygos.
Neurochirurginė pagalba yra tapusi viena stipriausių KUL grandžių. Neurochirurgijos klinikoje kasmet atliekama per tūkstantį didžiųjų neurochirurginių operacijų. Tarp jų – ir sudėtingiausios, dėl galvos ir nugaros smegenų navikų, aneurizmų, malformacijų, insultų, traumų, stuburo diskų išvaržų bei skausmų, periferinių nervų ligų ir kitų sunkių sveikatos sutrikimų reikalingos operacijos.
Neretai šioje ligoninėje pagalbos sulaukia ir itin retomis smegenų kraujagyslių patologijomis sergantys žmonės. Tokiais atvejais operacijos sėkmę lemia ne tik patyrusių, aukštos kvalifikacijos neurochirurgų, kitų specialistų profesionalumas, bet ir įžvalgiai įgyta moderni medicininė įranga, naujausios šiuolaikinės technologijos.
Toks, beje, visos Klaipėdos universitetinės ligoninės tikslas – pranašumo siekti užtikrinant paslaugų kokybę ir kuriant geriausias sąlygas pacientams bei personalui.
Pastaraisiais metais KUL Neurochirurgijos klinika tapo konkurencinga šalies ir tarptautiniu mastu: gydytis į ją atvyksta pacientų ne tik iš viso Vakarų Lietuvos regiono, bet ir iš didžiųjų miestų, nes kai kurie tyrimai joje atliekami sparčiau. Uostamiesčio neurochirurgus vertina ir pacientai iš kaimyninių užsienio šalių.
Kaip pavyko to pasiekti?

Prie ligonio – medikų komanda
„Šiuolaikinė neurochirurgija – itin specializuota medicinos sritis. Ji gali būti plėtojama tik daugiaprofilinėse ligoninėse, nes tai – komandinis darbas, kurį atlieka visa gydytojų specialistų komanda.
Modernioje neurochirurgijoje būtinos veido ir žandikaulių chirurgijos, akių, taip pat ausų, nosies bei gerklės, nervų ligų, psichiatrijos, krūtinės chirurgijos, kraujagyslių chirurgijos, onkologijos, chemoterapijos, spindulinio gydymo ir anesteziologijos tarnybos“, – pabrėžia KUL Neurochirurgijos klinikai vadovaujantis gydytojas neurochirurgas doc. Antanas Gvazdaitis.
Klinikos vadovas džiaugiasi, kad pavyko suburti kvalifikuotus, jaunus ir perspektyvius specialistus: neurochirurgų kolektyvas pagal amžiaus vidurkį – jauniausias Lietuvoje, tačiau specialistams jau yra tekę sėkmingai gydyti itin sudėtingus, šios srities iššūkiu laikomus atvejus. Vieni gydytojai dažniau atlieka galvos, kiti – stuburo operacijas, bet skubiu atveju kiekvienas jų gali operuoti bet kokią neurochirurginę patologiją.
Sparčiai ir veiksmingai pagalbai, ypač skubiais atvejais, būtina moderni diagnostinė įranga. KUL veikia klinikinė, biochemijos, imunologijos, bakteriologijos, citologijos, genetikos laboratorijos, atliekama greita patologinė (histologinė) diagnostika.
Ligoninė apsirūpinusi spiraliniu ir daugiasluoksniu kompiuteriniais tomografais, taip pat yra naujas 1,5 teslos magnetinio rezonanso tomografas, o geros raiškos angioseriografas suteikia galimybę pakankamai tiksliai ištirti smegenų kraujagysles ir bet kokią neurochirurginę patologiją.
KUL Neurochirurgijos klinikoje – du skyriai: pirmasis, vadovaujamas gydytojo neurochirurgo Vytauto Grykšo, specializuojasi stuburo patologijos srityje, antrajame, kuriam vadovauja gydytojas neurochirurgas Danius Liutkus, gydomos onkologinės ligos ir galvos smegenų kraujotakos sutrikimai.

Gausėja sergančiųjų stuburo ligomis
Skyriaus vedėjas gydytojas neurochirurgas V.Grykšas pastebi nerimą keliančią tendenciją: traumuotų pacientų skaičius pastaraisiais metais išlieka beveik toks pat, o štai stuburo ir nugaros smegenų ligomis žmonės sirgti pradėjo kur kas dažniau.
Padaugėjo stuburkaulio tuberkuliozės atvejų, susirgimų spondilodiscitu, infekciniu tarpslankstelinio disko ir greta esančių stuburo slankstelių pūlingu uždegimu – tai ligos, rodančios sumažėjusį gyventojų atsparumą bakterijoms. Operuoti tenka susidūrus su užleistais atvejais.
Dar vienas nerimą keliantis rodiklis – kasmet gausėja operuojamų onkologinių auglių, tarp kurių daugiausiai metastatinių stuburo navikų. Per operaciją pašalinus pažeistus audinius, stuburo atraminė funkcija atkuriama pakenktą vietą fiksuojant metalinėmis konstrukcijomis.
Šiame skyriuje gydoma ir viena dažniausiai pasitaikančių patologijų – disko išvarža.
Per metus keli šimtai įvairiausios lokalizacijos ir rūšies tarpslankstelinių diskų išvaržų operacijų atliekama tik su mikrochirurgine technika – dėl to sumažėjo pooperacinių recidyvų, pacientai patiria mažesnį pooperacinį skausmą, mažiau apribojimų pooperaciniu laikotarpiu. Pritaikius ligoninėje veikiantį didelės raiškos magnetinio rezonanso tomografą, klinikos neurochirurgai pagerino kaklinės stuburo dalies tarpslankstelinių diskų išvaržų diagnostiką.
Nemažą skyriaus veiklos dalį užima stuburo bei nugaros smegenų ligų diagnostika ir gydymas: tarpslankstelinių segmentų nestabilumas, stuburkaulių pasislinkimai ir kt. Šiais atvejais naudojami stuburo implantai.

Naudojant tikslią įrangą operacijos saugesnės
Nauja kompiuteriu kontroliuojama neuronavigacijos įranga, užtikrindama saugumą, smarkiai praplečia neurochirurginių operacijų galimybes. Naujos neurochirurginės technologijos – neuronavigacija ir neuroendoskopija – padeda sėkmingai diagnozuoti bei gydyti retas sudėtingas ligas: giluminius ir smegenų skilvelių navikus, kavernomas, malformacijas, smegenų vandenę ir kt.
Kartais, atliekant sudėtingas kompleksines intervencijas, tarkime, šalinant galvos smegenų pamato navikus, prie operacinio stalo susitelkia visas būrys specialistų: greta neurochirurgo darbuojasi radiologas, veido ir žandikaulių chirurgas, oftalmologas.
Neurochirurgams tenka atlikti daugybę sudėtingų intervencijų: operuoti smegenų skilvelių sistemos, kaukolės pamato, turkiabalnio srities bei hipofizės navikus, galvos smegenų arterines aneurizmas ir arterines-venines malformacijas bei kavernomas, įvairių priežasčių spontanines smegenų kraujosruvas, atlikti intervenciją dėl galvos smegenų vandenės, smegenų išeminių insultų, smegenų ir kaklo arterijų stenozės bei trombozės, galvos smegenų, stuburo ir periferinių nervų traumų bei degeneracinių ligų ir kt.
„Kasmet daugėja sudėtingesnių, giluminių smegenų operacijų naudojant neuronavigaciją. Sėkmingai atliktos sudėtingos vestibulinių švanomų, turkiabalnio srities meningiomų, išsaugant regos nervus, operacijos, neurosarkoidozių ir kitos operacijos. Dažnai jos trunka keletą valandų, nes navikus stengiamasi pašalinti taip, kad pacientas vėliau jaustų kuo mažesnes pasekmes“, – pasakoja klinikos vadovas A.Gvazdaitis.
Klaipėdos universitetinės ligoninės neurochirurgai naudoja ir kitas naujausias neurochirurginių operacijų technologijas bei medicininę įrangą: specialius instrumentų bei mikroinstrumentų komplektus skirtingoms patologijoms operuoti, didelių apsukų aušinamą pneumogrąžtą, ultragarsinį aspiratorių, universalų operacinį neuromonitorių, neuroendoskopinę galvos smegenų ir stuburo operacijų įrangą, bipoliarinį neurochirurginį koaguliatorių, stereotaksinių galvos smegenų operacijų įrangą, linijinį greitintuvą, endovaskulinei intervencinei neuroradiologijai reikiamas priemones.
„Jei ne šios naujausios technologijos, kai kuriais sudėtingais atvejais būtų sunku pacientams išsaugoti ne tik sveikatą, bet ir gyvybę“, – pabrėžia A.Gvazdaitis.

Didėjantis poreikis ir džiugina, ir kelia nerimą
KUL Neurochirurgijos klinikos vadovas pastebi, kad neurochirurgijos paslaugų poreikis nuolat didėja, tad klinika ir ateityje neketina mažinti paslaugų apimčių.
Į didėjantį pacientų srautą medikas žvelgia ir džiaugdamasis, ir su nerimu. Džiugu, kad į kliniką kreipiasi iš didžiųjų šalies miestų ar užsienio atvykstantys ligoniai. Tai rodo Neurochirurgijos centro brandumą ir profesionalumą, gerą paslaugų prieinamumo lygį – pacientams nereikia ilgai laukti diagnostinių procedūrų.
Kita vertus, kelia nerimą, kad Vakarų Lietuvoje daugėja sunkių, sudėtingų ligų, tarkime, nugaros smegenų patologijos ir neuroonkologijos, dažnėja išeminiai insultai.
Neurologijos klinikos neurochirurgus tai skatina nuolat tobulėti: kas dieną su viltimi jų laukia tie, kuriems dar reikia pagalbos.
Kita nerimo priežastis – pastarieji sveikatos apsaugos ministro įsakymai, pagal kuriuos nuo 2015 m. keičiama neurochirurginės pagalbos teikimo Lietuvoje tvarka. Dėl to apie 500 neurochirurginių pacientų iš Vakarų Lietuvos, kurie dabar gydomi KUL, turės vykti operuotis į Kauną. Toks ministro sprendimas smarkiai pablogins neurochirurginės pagalbos prieinamumą Vakarų Lietuvos gyventojams.

Vilniaus onkologijos instituto koplyčios kapelionas Sigitas Grigas, kasdien bendraujantis su itin sunkiais ligoniais, apgailestauja, kad mirštantys žmonės Lietuvoje dažnai tampa našta tiek artimiesiems, tiek valstybei ir yra atstumiami lyg raupsuotieji.

Požiūrį, kad amžinybėn išeinantis žmogus iki paskutinio atodūsio gali išlikti orus, mylimas ir reikalingas, bandys skiepyti pirmųjų mūsų šalyje slaugos namų komanda. Onkologinių ligonių namai, VšĮ Mykolo Sopočkos hospisas, kuriame apsigyvens žmonės, sergantys paskutinių stadijų vėžiu, kai medikai jau nebegali padėti, artimiausiu metu atvers duris Vilniuje, Rasų gatvėje.
Prie slaugos namų įkūrimo nemažai prisidėjęs kunigas Sigitas Grigas sako, kad šie namai kardinaliai skirsis nuo Lietuvoje įprastų slaugos ligoninių ar paliatyviosios pagalbos centrų. Mat tai bus ne gydymo įstaiga, o tarsi daugiavaikės šeimos namai, kuriuose gyvens keturiolika sunkių ligonių. Kiekvienu jų asmeniškai rūpinsis slaugytojos, gydytojas, psichologas, pagalbą teiks kunigas ir net teisininkas.
„Hospise svarbiausia ligonis, todėl siekiant, kad paskutinius gyvenimo mėnesius ar savaites jis praleistų oriai ir nesijaustų paliktas nuošalyje, stengiamasi išpildyti visus jo troškimus. Tarkim, žmogaus svajonė – nuvažiuoti prie jūros ar susitikti su kokia nors garsenybe, tai hospiso komanda padarys viską, kad noras virstų realybe. Svarbiausia, jog ligonis, net žinodamas, kad jam liko gyventi visai nedaug, jaustųsi visaverčiu žmogumi“, – atskleidžia S.Grigas.
Vilniaus onkologijos instituto koplyčios kapelionas pasakoja, kad vienuose Lenkijos slaugos namuose gyvenęs dvylikos metų berniukas svajojo iššokti parašiutu, ir jam buvo suteikta tokia galimybė, o jau kitą dieną jis mirė. Kitas ligonis užsimanė naktį išgerti alaus, tad vienuolės, kurios juo rūpinosi, važiavo į visą parą dirbančią parduotuvę jo nupirkti. „Hospise ne tik suteikiama medicininė pagalba – kančias stengiamasi palengvinti ir geru žodžiu, prisilietimu, išklausant. Tai sunkiai sergantiesiems ypač svarbu“, – pabrėžia S.Grigas.
Kunigas tuo kaskart įsitikina lankydamas ligonius Vilniaus onkologijos institute ar šeštadieniais vežiodamas šv. Komuniją į namus iš lovos nepakylantiems žmonėms. „Kai serga kūnas, kyla ir daug dvasinių, psichologinių problemų, ypač išgirdus vėžio diagnozę. Tad dažnai onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms nereikia jokių žodžių – svarbiausia, kad jie turėtų kam išsipasakoti. Ligonis nori jausti, kad jo problemomis nuoširdžiai rūpinamasi, tad labai greitai pajunta, ar klausančiajam tai nėra kančia“, – dėsto S.Grigas.
Deja, kunigas pastebi, kad net žmogus iš religingos šeimos susirgęs neretai tampa artimiesiems našta, kurios nusikratoma paliekant jį slaugos ligoninėje. O čia pacientai sulaukia tik nuskausminamųjų vaistų. „Liūdna, kai matau, kaip tokiose perpildytose gydymo įstaigose žmogeliai miršta tarsi užsidarę savo kiaute. Susidaro įspūdis, kad jie ten guli lyg raupsuotieji ir valstybei pridaro tik nuostolių“, – mūsų visuomenės požiūrį į mirštantįjį atskleidžia dvasininkas.

Slaugos namai įrengti, tačiau dėl biurokratinių kliūčių ligonių nepriima

Kunigą stebina ir valdininkų priimami sprendimai. Pavyzdžiui, tai, kad viena ligoninė iš teritorinės ligonių kasos gauna finansavimą vos dviem ar trims paliatyviosios pagalbos lovoms. Šimtui tūkstančiui gyventojų dabar yra skirta nuo aštuonių iki dešimt lovų – visai Lietuvai trys šimtai, nors tokių paslaugų, kai palengvinami simptomai sergantiesiems nepagydomomis lėtinėmis ligomis, poreikis keliolika kartų didesnis.
Be to, nei Sveikatos apsaugos ministerija, nei pačios gydymo įstaigos nenori po atskiras ligonines išbarstytų lovų jungti į specializuotus centrus, kuriuose mirštantiesiems būtų suteikiama ne tik medicininė, bet ir dvasinė pagalba.
Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl pirmųjų slaugos namų Lietuvoje įkūrimas truko net ketverius metus. O ir dabar, kai pastatas jau suremontuotas, patalpos pritaikytos ligoniams, žmonės vis tiek negali čia įsikurti. Mat, S.Grigo žodžiais, pritrūksta tai vieno, tai kito popierėlio, niekaip nepavyksta iki galo susitarti ir su teritorine ligonių kasa dėl finansavimo. „Hospisą remia Bažnyčia, kitų šalių labdaros organizacijos, pavieniai žmonės, tačiau to nepakanka. Kardinolo Audrio Juozo Bačkio į Lietuvą kurti hospiso pakviesta sesuo Michaela Rak, kuri tokiems namams Lenkijoje vadovavo penkiolika metų, susidūrė su daugybe biurokratinių kliūčių, – apgailestauja S.Grigas. – Paveldo saugotojus reikėjo ilgai įtikinėti, jog pastato autentiškumas nenukentės dėl šiek tiek praplatintų langų, kad ligoniai juos lengviau pasiektų. Higienistai nedavė leidimo vien todėl, kad ant langų nebuvo žaliuzių. Ilgai derėtis teko ir su kalbininkais, nors tokio tipo namai visame pasaulyje vadinami hospisais.“
Išties stebina toks mūsų valdininkų trumparegiškumas ir gražių iniciatyvų žlugdymas, kai kitose šalyse slaugos namai steigiami jau daugiau kaip keturis dešimtmečius.
Priminsime, kad pirmieji slaugos namai pasaulyje buvo įkurti dar 1967 m. Anglijoje. Čia gimė ir pati tokių namų idėja, kad svarbiausia – ligonis, o pagalba jam teikiama nemokamai. Priimant į slaugos namus neatsižvelgiama nei į finansines žmogaus galimybes, nei į tautybę, nei į tikėjimą, nei į tai, kokiam socialiniam sluoksniui jis priklauso. Šiais principais paremtas nepagydomiems ligoniams skirtų namų kūrimas greitai išplito daugelyje šalių. Štai Lenkijoje tokių namų dabar yra apie du šimtus. Steigiami net atskiri namai, skirti vaikams, taip pat asmenims, sergantiems AIDS.
„Kai ligonis mato, kad yra svarbus, ir nesijaučia vienišas, tada netrokšta kuo greičiau iškeliauti, padedamas vaistų. Steigiant hospisus eutanazija nereikalinga. Sesuo Michaela, ant kurios rankų mirė daugiau kaip penki tūkstančiai sunkiai sirgusių žmonių, pabrėžia, kad nė vienas jų nepaprašė eutanazijos. Mat jautėsi mylimi“, – dėsto S.Grigas.
Kunigo žiniomis, net Olandijos, kurioje eutanazija įteisinta daugiau nei dešimt metų, sveikatos apsaugos sistemos vadovai dabar pripažįsta, kad slaugos namai kenčiantiesiems nepakeliamus skausmus yra kur kas geresnė išeitis nei mirtina vaistų dozė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryj

mubarakas26

Egipto vidaus reikalų ministerija priešinasi nuverstojo prezidento Hosnio Mubarako (Husni Mubarak) perkėlimui į karo ligoninę Kaire, praneša agentūra AFP.

Vidaus reikalų ministras Mansuras el Isavis (Mansur el Issawi) informavo prokuratūrą, kad dėl 82 metų eksprezidento sveikatos būklės jo perkelti negalima. H. Mubarakui esą reikalinga nuolatinė medicininė priežiūra, kuri gali būti garantuota tik klinikose, kuriose dirba atitinkamas personalas ir kuriose yra atitinkama įranga.

H. Mubarakas turi problemų su širdimi, dėl ko jį gali ištikti infarktas, pabrėžė ministras.

H. Mubarakas ir jo sūnūs kaltinami smurtiniais veiksmais prieš demonstrantus metų pradžioje. Tada per protestus, oficialiais duomenimis, žuvo 846 žmonės. H. Mubarakas vasario 11-ąją pasitraukė iš pareigų. Balandžio 12-ąją jis po apklausos dėl širdies veiklos sutrikimų buvo paguldytas į Šarm al Šeicho ligoninę. Prokuratūra nori perkelti jį į karo ligoninę, o tada – į Toros kalėjimo ligoninę Kaire.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad numačius rotacijas medicinos įstaigų vadovams būtų atsikratoma tarybinio palikimo, kuomet įstaigoms vadovauti buvo skiriami medikai, ir pereinama prie profesionalios vadybos.

“Teko važinėti po regionus, labai daug nusiskundimų, kad atskiruose regionuose atskirų gydymo įstaigų vadovai tampa svarbesni net už rinktą valdžią, ir labai ilgai užsisėdi, visą gyvenimą. Aš manau, kad seniai laikas atsikratyti tarybinio paikimo, kai profesionalūs gydytojai patys tapdavo ūkininkais ir vadovaudavo”, – šeštadienį žurnalistams sakė prezidentė.

Pasak šalies vadovės, palaipsniui reikia pereiti prie profesionalaus medicinos įstaigų valdymo, jos žodžiais, “tam yra vadybininkai, tam yra magistro studijos Lietuvoje, kurios ruošia medicinos vadybininkus”.

Prezidentė D.Grybauskaitė teikia pataisas, kuriomis siūloma įvesti penkerių metų kadencijas visų asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų vadovams ir nustatyti, kad vadovauti įstaigai jie gali ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės. Be to, siūloma iki 65-erių metų apriboti visų sveikatos įstaigų vadovų amžių.

Prezidentės nuomone, dėl ydingos vadovų skyrimo tvarkos sveikatos priežiūros sistemą apėmė sąstingis, tai tapo ir didžiausiu sveikatos reformos stabdžiu.

Prezidentės teigimu, pakeitus ydingą sveikatos priežiūros įstaigų vadovų skyrimo tvarką, taip pat atsivers karjeros galimybės visiems kvalifikuotiems ir kompetentingiems specialistams.

Prezidentės iniciatyva jau pateiktos ir STT, Prokuratūros bei VSD vadovų kadencijas ir rotaciją įtvirtinančios įstatymų pataisos.

Lietuvių aktorius Juozas Budraitis paguldytas į Sankt Peterburgo ligoninę.

“Kol kas jam gydytojas uždraudė vaidinti, nes išlieka stenokardijos priepuolio pavojus”, – pranešė “Interfax” teatre “Baltijskij dom”, kurio scenoje penktadienį rodoma režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklio “Žuvėdra” premjera.

70-metis J.Budraitis, turėjęs vaidinti Soriną, pakeistas kitu aktoriumi.

“Tikimės, kad viskas bus gerai, ir Juozas Budraitis greitai pasveiks”, – sakė pašnekovas teatre.

Jis taip pat nurodė, kad po gydytojų apžiūros J.Budraitis paliktas ligoninėje.

Pasak Peterburge leidžiamo internetinio laikraščio fontanka.ru korespondento, šią žinią – kad J.Budraitis į ligoninę paguldytas penktadienio rytą, teatre susirinkusiems žiūrovams pranešė pastatymo režisierius J.Vaitkus.

Sorino vaidmenį atlieka vietinės trupės aktorius Anatolijus Dubanova

Išnagrinėjusi galimybę peržiūrėti įkainius už asmens sveikatos priežiūros paslaugas, Privalomojo sveikatos draudimo taryba rekomendavo medicinos įstaigoms iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto rezervo papildomai skirti pinigų.

Pasiūlyta nuo šių metų liepos 1 d. padidinti daugelio asmens sveikatos priežiūros paslaugų bazinių kainų balo vertę nuo 0,81 iki 0,84 lito, o greitosios medicinos pagalbos – nuo 0,81 iki 0,86 lito. Jeigu baziniai įkainiai būtų padidinti tokiomis proporcijomis, šalies gydymo įstaigos už suteiktas paslaugas antrame pusmetyje gautų 45 mln. 654 tūkst. litų daugiau negu buvo patvirtinta 2010 metų PSDF biudžete. Galutinį sprendimą dėl šių siūlymų turi priimti Sveikatos apsaugos ministras.

“Šiuo metu situacija dėl šalies asmens sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo yra nevienareikšmiška. Viena vertus PSDF yra sukauptas rezervas, kuris, beje, didele dalimi atsirado tik dėlto, kad buvo maksimaliai nukeliami atsiskaitymo terminai su gydymo įstaigomis, kita vertus sunkmetis ypač pablogino finansinę medicinos įstaigų padėtį, todėl Sveikatos apsaugos ministerija ieško optimalių sprendimų, kaip būtų galima ir padėti gydymo įstaigoms, ir tinkamai subalansuoti PSDF biudžetą.”, – teigia Sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys.