Shutterstock

Ligoninių lovų skaičiumi Lietuva nusileidžia tik turtingoms Vokietijai ir Austrijai. Iš viso 94 šalies ligoninės turi 26 323 lovas.  Tūkstančiui lietuvių tenka 7,6 lovos. Latvijoje šis rodiklis – tik 6, Estijoje – 5,6, Lenkijoje – 6,6 lovos. ES vidurkis tesiekia 5,3. Neracionaliai švaistomos lėšos, kurios kaupiamos mums mokant po 6 proc. PSD nuo uždarbio, iš ligonių atima geresnius vaistus ir efektyvesnį gydymą, iš medikų – jų išsilavinimo vertą atlyginimą.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

2012 m. ligoninėse gydytų pacientų skaičius tūkstančiui gyventojų Lietuvoje siekė 243. Tuo pat metu Latvijoje ligoninėse gulėjo tik 189, Estijoje – 173, Lenkijoje – 162 ligoniai, skaičiuojant tūkstančiui žmonių. Lovų skaičiumi Lietuva ES vidurkį viršija 43 proc. Žmonių, gulinčių ligoninėse, vidurkis tūkstančiui gyventojų – 21,3, kai visoje ES – 15,9. Sklaidant ligoninių statistiką nejučiom kyla klausimas, kodėl, net palyginti su savo kaimynais, mes, lietuviai, esame tokie paliegę ir ligoti.

Pagal gulėjimą ligoninėse esame ES rekordininkai. Ką tai sako apie mūsų sveikatos rodiklius? „Tai, kad tiesiog nepakankamai efektyviai išnaudojame tas kuklias lėšas, kurias turime. Jos galėtų duoti mūsų visuomenei didesnę naudą“, – sako l.e.p. Valstybinės ligonių kasos  direktorius Gintaras Kacevičius.

Pinigai patalynei ir pagalbiniam personalui

Sergamumo rekordus viršijame sirgdami net 9 kategorijų ligomis: kraujotakos sistemos (Lietuvoje 1000 gyventojų tenka 49 ligoniai, Estijoje – 33, o Latvijoje – 31), stenokardija (1000 gyv. – 10 ligonių, Latvijoje – 3,6, Estijoje – 3), žarnyno ir infekcinėmis (1000 gyv. – 4,4 ligonio, Latvijoje – 3,4, o Lenkijoje – vos 1,3), tulžies akmenlige (1000 gyv. – 3,3 ligonio, Latvijoje – 2, Estijoje – 2,7), egzemomis ir odos bėrimais.

Jei tikėtume ligoninių statistika, tai ypač paliegę mūsų vaikai iki ketverių metų – net 325 vaikų gulėjimo atvejai 1000 gyv., kai Latvijoje – 255, o Lenkijoje – vos 60.

„Su tokiais duomenimis ginčytis neįmanoma: esame daugiausia laiko ligoninėse praleidžianti Europos tauta“, – konstatuoja liberalas Gintaras Steponavičius.

Išties, kad ir koks būtų negalavimas, matant ligonių statistiką susidaro įspūdis, kad gydomės tik ligoninių palatose, kurias tenka išlaikyti visiems mokesčių mokėtojams. Ir tai nepaisant to, kad per pastarąjį dešimtmetį ligonių šalyje smarkiai sumažėjo. Iš sovietų okupacijos metais turėtų 200 šiandien liko tik 94.

Sveikatos apsaugos ministrės patarėja Janina Kumpienė žada, kad, jei tik tam bus pritarta Vyriausybėje, ligoninių turės mažėti. Vaizdžiai kalbant, kai kurios ligoninės (Pakruojo, Kupiškio, Kalvarijos, Lazdijų) pajamų gauna vos 5 mėnesius, o išlaidų tuščioms lovoms ir palatoms bei pagalbiniam personalui išlaikyti patiriama ištisus metus. „Kai taip kalbu, medikai piktinasi sakydami, kad tuščios lovos nieko nekainuoja, tačiau manęs jie tuo neįtikina“, – pasakoja J.Kumpienė.

Sveikatos apsaugos ministrės patarėja pateikia lentelę, iš kurios aiškėja, kad net iki 80 proc. įvairių rajonų gyventojų išvažiuoja gydytis iš savo savivaldybių, pasirinkdami didesnę gydymo įstaigą. Kitas ligonines rinkosi 67,5 proc. Pakruojo, 84,4 proc. Kazlų Rūdos, 77,5 proc. Kalvarijos gyventojų. O Vilniuje šis rodiklis – tik 2,9 proc. Toks pat mažas jis ir Kaune, Klaipėdoje, tik kiek didesnis Panevėžyje ir Šiauliuose.

„Tuščios gydymui skirtos lovos – balastas, kurio atsikračius lėšas galima panaudoti trūkstamoms paslaugoms. Ypač trūksta paliatyviosios slaugos (sunkiomis ligomis sergančių ligonių) lovų, per mažai teikiama ir geriatrijos (intensyviosios terapijos ar kardiologijos) paslaugų, todėl siūloma mažinti lovų skaičių tuose skyriuose, kuriuose jos neužimtos. Antai Pakruojo ligoninėje visos lovos būna užimtos tik 5 mėnesius, medikai 7 mėnesius turi gyventi iš per minėtą laikotarpį uždirbtų pinigų“, – esamą situaciją rajonų ligonėse apibūdina ministrės patarėja.

Seimo narys, priklausantis opoziciniam Liberalų sąjūdžiui, Gintaras Steponavičius kalba dar griežčiau: „Mažėjant gimstamumui ir didėjant emigracijai žmonių kai kuriuose rajonuose sumažėjo 30 ar net 40 proc., todėl ligoninių pertvarkos kryptis, kurią pasirinko Vyriausybė, yra neišvengiama, pats gyvenimas ją diktuoja.“

Liberalui nepatinka tik tai, kad socialdemokratų elgesys dviveidiškas: Andriaus Kubiliaus Vyriausybei ėmus įgyvendinti ligoninių tinklo pertvarką socialdemokratai aršiai ją kritikavo, o šiandien jau patys planuoja 4 ligoninių pertvarkos etapą.

Pasak liberalo, trūksta sisteminio požiūrio, nes į rajonines ligonines už milijonus pripirkta įrangos, o po to nuleidžiami sprendimai dėl jų uždarymo: „Stokojame sisteminio ir aiškiais kriterijais pagrįsto judėjimo į priekį.“

G.Steponavičius mano, kad reikėtų labai sąžiningų kriterijų, kuriais galėtume pamatuoti, kurios rajonų ligoninės dirba nuostolingai, o kurios geba tvarkytis be skolų ir jokios pagalbos iš valstybės neprašo: „Iškėlus šį klausimą, o ne visoms ligoninėms vieną kurpalį pritaikius ir uždarius svarbius jų padalinius, gal ir pavyktų įvesti daugiau tvarkos.“

Liberalas įsitikinęs, kad taip pat reikalingas sprendimas, kuris leistų nustatyti ligoninių teikiamų paslaugų įkainius (į juos turėtų būti įtrauktas ir pastatų išlaikymas, ir įrangos įsigijimas). Tuomet turėtume aiškius kriterijus, pagal ką iš tiesų finansuojamos sveikatos įstaigos, ir matytume aiškesnį vaizdą, kas geba finansiškai tvarkytis, o kas tik skolas renka.

Konservatorius gąsdina revoliucija

Ar panaikinę chirurgijos ir akušerijos centrus rajonų ligoninėse netapsime vien tik slaugos ligonines turinčiu, o rajono gyventojus į ilgą bendrą eilę statančiu kraštu? J.Kumpienė tikina, kad ne. Tačiau ką iš tiesų laimėsime? Sveikatos apsaugos ministrės patarėja kalba apie išaugusį slaugos paslaugų poreikį senstančioje visuomenėje.

O štai Seimo Sveikatos komiteto pirmininkės pavaduotojas konservatorius Antanas Matulas, kuris į Seimą atėjo iš tokios pat mažos Pasvalio ligoninės, tvirtina, kad didžiosios miestų ligoninės nebūtų pasirengusios priimti padidėjusių ligonių srautų, kurie susidarytų panaikinus mažesnių ligoninių skyrius: „Įvyktų bruzdėjimai, jei užvertume per 10 šalies ligoninių.“

Pasak A.Matulo, reformas daryti reikėjo prieš gerą dvidešimtmetį, šiandien tam – ne laikas. „Pasukę Estijos keliu lėšų sutaupytume, bet pacientų srautus nukreipę pas šeimos gydytojus rizikuotume sukelti revoliuciją“, – neabejoja parlamentaras.

Reformų baimė

„Ketvirtąjį Sveikatos sistemos plėtros ir ligoninių tinklo konsolidavimo projektą planavome įgyvendinti iki 2017 m. gruodžio 31 dienos. Tačiau Vyriausybė nustatė kitą, gerokai ankstesnį terminą – 2016 m. birželio 30 diena. Taigi laiko nėra daug. Gydymo įstaigoms ir savivaldybėms reikės dirbti labai rimtai, jei norime, kad pertvarka būtų sėkminga“, – tikina J.Kumpienė.

Lygiai 40 metų Joniškio rajono ligoninei vadovaujantis vyriausiasis gydytojas Edmundas Baltakis minėdamas vieną pavyzdį aršiai puola Vyriausybės planus: „Ne taip seniai Šiauliuose sugedo ligoninės kompiuteriai. Įsivaizduokite, jei nebūtų jų Joniškyje, kur tektų ieškoti artimiausios ligoninės.“ Jis ragina susimąstyti ir primena, kad į Joniškio ligoninę investuota per 600 tūkst. Lt ES lėšų.

E.Baltakis nesutinka su kaltinimais, kad rajonų ligoninės tuština Valstybinės ligonių kasos biudžetą: „Mūsų ligoninė per metus išsiverčia su 10 mln. eurų. Pažiūrėkite, kiek didžiosios operacijos kainuoja Estijoje ar Vokietijoje ir kiek Lietuvoje. Biudžeto pinigus ėda didieji miestai.“

Guldo į ligoninę reikia ar nereikia

O kaip tuomet su ligoninėmis, kurios, siekdamos išmelžti iš ligonių kasų kuo daugiau pinigų, dalį pacientų guldo gydyti net tada, kai jie turėtų būti gydomi tik ambulatoriškai ar žmogui reikalinga tik slauga?

Vilniaus teritorinės ligonių kasos (TLK) vedėja Romualda Kšivickienė sako, kad, per pastaruosius trejus metus Vilniaus TLK Kontrolės skyriaus specialistams atlikus neplaninius patikrinimus visose Švenčionių, Ukmergės, Trakų, Elektrėnų, Širvintų, Šalčininkų, Varėnos, Lazdijų, Druskininkų rajonų savivaldybių ligoninėse, keturiose (iš 9 patikrintų) buvo pasigesta 9 pacientų. Tai, matyt, ir bus tie garsieji, jau spėję spaudoje nuskambėti atvejai, kai atvykus vizituotojams reanimacijos skyriuje turintys gulėti pacientai buvo išėję pavalgyti.

Žinant, kad vidutinis ligoninės lovos užimtumas šalyje siekia 265,7 dienos, išeitų, kad kone 100 dienų per metus lova stovi tuščia, tačiau mes ir toliau dengiame jos išlaikymo sąnaudas, skalbyklos, valytojų paslaugas ir t.t.

Ką galėtų laimėti Lietuva, sumažinusi kai kuriose ligoninėse esamą lovų skaičių?

„Turime ligoninių skyrių, kurie nepakankamai apkrauti darbu, taigi nuostolingi. Žinodami, kiek ligoninei uždirba viena jos lova, ir sumažinę lovų skaičių iki optimalaus, gautume, kad likusios uždirbtų kur kas daugiau. Panevėžyje tai vienos lovos pajamas padidintų iki 13 proc., o štai Marijampolėje ar Biržuose vienos lovos pajamų padidėjimas siektų iki 40 proc. Panaikinę ligoninių nuostolius, suteiktume joms galimybę mokėti didesnius atlyginimus gydytojams, pirkti reikiamų vaistų pacientams“, – aiškina Valstybinės ligonių kasos direktorius G.Kacevičius.

„Ar rizikuotų gydytojas, paguldydamas į reanimaciją bobutę, mezgančią kojines?“ – negali tokia šalies realybe patikėti Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė. Tačiau atlikti patikrinimai – iškalbingi.

„Galbūt ir nekaip atrodome dėl lovų užimtumo, tačiau ir sumažinę ligoninėse lovų skaičių esmės labai nepakeisime – tiek darbuotojų, tiek ligonių skaičius išliks toks pat“, – tikina Pasvalio ligoninės vyr. gydytojas Rolandas Rastauskas.

V.Augustinienė, kalbėdama apie laukiančias ligoninių pertvarkas, mano, kad šiuo atveju mąstoma tik apie ligoninių gerovę (didėsiančius medikų atlyginimus), o ligonis, jo patogumas nustumiamas į antrą planą. Pasitikėjimo būsimi ligoninių pertvarkos pokyčiai Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkei nekelia ir todėl, kad nesitariama su jos vadovaujama ir kitomis pacientams atstovaujančiomis organizacijomis.

Slaugytojų – per mažai

Kitas svarbus momentas, lemiantis Lietuvos sveikatos sistemos skirtumus, palyginti su kitomis šalimis, būtų tas, kad Lietuvoje slaugytojų tūkstančiui gyventojų yra daug mažiau. Lietuvoje šis rodiklis siekia vos 1,7, Danijoje – 4,4, Suomijoje ir Liuksemburge – 4,3. ES vidurkis – 2,3.

Mūsų šalyje, priešingai nei, tarkime, Prancūzijoje, kitaip organizuotas medicinos sistemos darbas: medikams daug labiau gelbsti slaugytojos. Taip yra kone visose ES šalyse, tačiau, kitaip nei Belgijoje, Suomijoje ar Austrijoje, kai iš ligoninės gydytis namuose išleidžiamas beveik nepaeinantis žmogus, jis ir namie gauna visą reikiamą valstybės siunčiamų medicinos darbuotojų slaugą. Lietuvoje iki tokio lygio paslaugų dar nepriaugome. Bene mažiausiai Europoje apmokamą darbą dirbančios mūsų slaugytojos šiandien noriai mokosi norvegų kalbos ir keičia gyvenamąją vietą į kur kas labiau jų darbą vertinančią šalį.

Norint į Lietuvos ligonines guldyti mažiau žmonių, būtina sukurti kompleksinę sistemą, kurioje šeimos gydytojas būtų suinteresuotas alergijas ar egzemas gydyti ambulatoriškai. „Galbūt už tai galėtų būti mokamas papildomas atlygis? Šiandien medikas tuo nesuinteresuotas, nes 90 proc. algos gauna nuo atėjusių pacientų skaičiaus“, – teigia A.Matulas.

Tačiau nei A.Matulas, nei kiti lovų skaičiaus gynėjai ir guldymo į ligonines šalininkai negali paaiškinti, kodėl Latvija, Estija ir Lenkija, iš esmės turinčios tokį pat slaugytojų skaičių ir maždaug tokias pat galimybes finansuoti žmonių gydymą, guldo daug mažiau ligonių, palyginti su Lietuva. Kodėl Lietuva yra guldymo į ligonines čempionė net devynių ligų grupėse, o dar aštuonių ligų grupėse užima 3–4 vietą ES, smarkiai lenkdama Latviją, Lenkiją ir Estiją?

Kritika reformai dėl valdžios nenuoseklumo

Kokia yra vidutinė sveikatos apsaugos ministro kadencija Lietuvoje? Tik pusantrų metų. Tiek, tenka pripažinti, mažoka siekiant nuoseklumo ir tęstinumo.

„Keičiantis valdžioms keičiasi ir jų vizijos. Nuo to nukenčia ligoninės, negalinčios planuoti ilgalaikio darbo, kviestis rezidentų (daugelyje mažesnių šalies ligoninių vidutinis medikų amžius siekia 58 metus), kurie dabar nė nesileidžia į kalbas raginami dirbti mažesnėse ligoninėse. Ketvirtajame pertvarkos etape ligonines pavertus gerontologijos centrais šie liktų be darbo“, – pasakoja buvęs sveikatos apsaugos ministras Vinsas Janušonis.

„Veido“ kalbinti rajonų ligoninių vadovai neslepia susirūpinimo: jei ir toliau taip, po 10 ar 20 metų rajonuose nebebus kam dirbti. O gal ir nebeteks? Juk daliai mažesnių ligoninių atsisakius gimdymo ir chirurgijos skyrių nemenkam procentui gyventojų jau šiandien tenka belstis į Šiaulių ar Panevėžio ligonines, kurios, priešingai nei Klaipėdos ar Kauno klinikos, neturi tokių pajėgumų priimti visų norinčiųjų.

Tačiau kitos išeities nemato ir V.Janušonis, buvęs sveikatos apsaugos ministras ir vienos Klaipėdos ligoninės vadovas. Pertvarkos, jo vertinimu, būtinos ir neišvengiamos, nes kentėtų atliekamų paslaugų kokybė.

Norint suvokti esamą Lietuvoje egzistuojančios sveikatos sistemos visumą, tenka prisiminti reformas, kurios buvo pasitelktos vykdant trečiąjį ligoninių restruktūrizavimo etapą. Tiesa, jų ištakos dar mena Algirdo Mykolo Brazausko vykdytą politiką, kuri iš pradžių rėmėsi ligoninių statymu, vėliau virto jų griovimu ir uždarinėjimu, o šiandien tai vadinama perorganizavimu.

Ne taip seniai duris užvėrė 14 šalies ligoninių (Druskininkų, Ignalinos, Joniškio, Kupiškio, Molėtų, Naujosios Akmenės, Pakruojo, Plungės, Prienų, Šakių, Šilalės, Varėnos, Zarasų) akušerijos skyriai, kuriuose gimdymų skaičius nesiekė 300 gimdymų per metus, o atstumas iki artimiausios ligoninės neviršijo 50 km. Dar dešimtyje ligoninių (Gargždų, Ignalinos, Kaišiadorių, Molėtų, Naujosios Akmenės, Pakruojo, Prienų, Šilalės, Širvintų, Zarasų) buvo uždaryti chirurgijos skyriai, nes didžiųjų operacijų skaičius nesiekė 660 operacijų per metus.

Galime tik svarstyti, kaip dėl to keitėsi tose apylinkėse gyvenančių žmonių sveikatos priežiūra. Daugeliu atvejų prisidėjo daugiau kilometrų, kuriuos šiandien tenka įveikti norint pasiekti mediką. Ir jokių palengvinimų šie žmonės negavo – prireikus rašomi į bendrą eilę su kitais pacientais.

V.Augustinienė neslepia, kad būtent dėl šios priežasties didžiosiose šalies ligoninėse susiklosto paradoksali situacija: „Nors didžiosios šalies ligoninės nėra guminės, šiandien į jas guldomi pacientai, kuriems paslauga galėtų būti suteikta ir arčiau namų esančiose gydymo įstaigose. Taip į didesnes šalies ligonines nebepakliūva žmonės, kuriems išties reikia sudėtingesnių operacijų, taigi paslaugų prieinamumas prastėja.“

Apie kasmet didėjančius pacientų srautus užsimena ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų generalinis direktorius prof. Kęstutis Strupas: „Nors lovų skaičius mūsų klinikose nedidėja, ligonių srautui kiekvienais metais suteikiame vis daugiau stacionarinių ir ambulatorinių paslaugų. Kaip įstaigos vadovas džiaugiuosi tuo, kad esame patrauklūs atliekamomis diagnostikos ir gydymo procedūromis, bet man rūpi, kad tos paslaugos neviršytų sutarčių.“

Tačiau sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės patarėja J.Kumpienė nepalenkiama: „Tai kaina, kurią šiandien mokame norėdami apsaugoti gydymo įstaigas ir pacientus nuo chaotiškos ligoninių griūties, kurią teko patirti Latvijos medikams. Jei ne šie žingsniai, mūsų pacientai šiandien važiuotų ne 30, o 130 kilometrų.“

Didelė ir neefektyvi sveikatos apsauga

Kad ir ką sakytų pacientai, kad ir kiek baisių pavyzdžių jie pateiktų, tarkime, kaip Biržuose mirė žmogus, nesulaukęs gydytojo iš Panevėžio, faktas kaip blynas – Lietuvos sveikatos apsauga yra per didelė ir nerangi. Tarptautinės institucijos, vertinančios mūsų ligoninių sistemą, dėl to žeria kritiką. Jei ligoninės skyrius pridaro nuostolių, ligoninei tenka juos kompensuoti. Ilgainiui ji tampa nuostolinga, taigi nesunku atspėti, kas atsitinka su teikiamų paslaugų kokybe ir pacientų sauga.

Kaip „Veidui“ aiškino l.e.p. Valstybinės ligonių kasos direktorius G.Kacevičius, Vyriausybės pritarimo laukiantis ketvirtasis ligoninių restruktūrizavimo etapas – labai švelnus: „Pagrindinė kryptis – sumažinti dėl tuščių lovų patiriamas sąnaudas. Pasirinktas kelias demokratiškas ir nuosaikus: dešimtyje apskričių numatoma įkurti koordinacinę tarybą, į kurią įeitų ir ligoninių vadovai, ir teritorinių ligoninių kasų, ministerijų atstovai. Jie ir spręstų, kurį ligoninių skyrių reikia uždaryti ir kuria kryptimi nukreipti pacientų srautus.“

Kita, ne mažau svarbi kryptis yra siekis pakeisti ligoninių lovų paskirtį. Pasak G.Kacevičiaus, kadangi mūsų visuomenė sensta, didėja poreikis geriatrijos, slaugos lovų, reikia perprofiliuoti ligoninių teikiamas paslaugas į labiau atitinkančias vietos gyventojų poreikius: „Taigi šiandien kiekvienas turėtume savęs paklausti, ar esamos padėties išsaugojimas iš tiesų naudingas Lietuvos visuomenei ar ligoninių interesams.“

Tačiau mažesnių ligoninių vadovai ir rajonuose gyvenantys žmonės nerimauja, kad medicininių paslaugų kokybė dėl ligoninių pertvarkos jiems taps dar sunkiau prieinama. Kas gali užtikrinti, kad jų būgštavimai nepagrįsti?

„Gyventojų nerimas suprantamas, tačiau mūsų siekis – kad medicininės paslaugos jiems būtų ne tik lengvai prieinamos, bet ir kokybiškos. – aiškina G.Kacevičius. – Jei viena ar kita paslauga teikiama rečiau, nei turėtų būti, kyla klausimas, ar ji saugi. Realybė tokia, kad dėl mažos apyvartos ir nuostolingų skyrių tam tikroms paslaugoms yra kilusi nemaža rizika, todėl verta pavažiuoti iki artimiausio miesto. Ligoninių reformos tikslas – efektyvumo didinimas per sumažintas nereikalingas sąnaudas (tuščias lovas ir nuostolingai veikiančius skyrius).“

Ką tokio sveikatos sektoriuje nuveikė estai, kad iki šiol jie pateikiami kaip ES pavyzdys, ir ko nepadarė Lietuva?

Estija prieš gerus du dešimtmečius medicinos srityje įvykdė dvi svarbias reformas. Jų šeimos gydytojai tapo sveikatos sistemos pamatu. Antra, Estija patvirtino 19 strateginių ligoninių. Jos įsikūrusios didesniuose miestuose, turi visą parą veikiančias tarnybas. Mažesnėse ligoninėse liko tik slauga. Lietuva to iki šiol ne tik nesugebėjo, bet net ir nenorėjo daryti. Vis dar klojame lovas, šildome palatas ir koridorius. Gydytojui ir pacientui pinigų nelieka.

GYDYTOJŲ SKAIČIUS 1000 GYVENTOJŲ ES

Graikija 6,2

Austrija 4,9

Lietuva 4,4

Portugalija 4,1

Vokietija 4

…

ES vidurkis 3,4

…

Prancūzija 3,3

…

Liuksemburgas 2,8

Airija 2,7

Lenkija 2,2

Šaltinis: OECD Health Statistics 2014 m.

Kaip didėtų kai kurių gydymo įstaigų vienos lovos uždirbamos lėšos iš PSDF, jei būtų atsisakyta nereikalingų, perteklinių lovų (Eur)

Ligoninės  Esamas lovų skaičius  Numatomas  2014 m. 1 lova uždirbo          Galėtų uždirbti

Panevėžio  877        774        24 994     28 320

Marijampolės          296        211        19 567     27 449

Biržų      118        84         16 573     23 281

Kalvarijos 30         12         6940       173 491

Kazlų Rūdos           22         13         7658       12 959

Kupiškio   60         33         11 181     20 329

Pasvalio   104        88         20 993     24 810

Rogiškio r.           126        93         18 141     24 578

Šakių      85         48         20 441     36 197

Vilkaviškio           131        102        17 587     22 588

Šaltinis: SAM skaičiavimai, 2015 m.

Sunkiai susirgusius vyresnius pensinio amžiaus žmones Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties dispečeriai nurodo felčeriams vežti tiesiai į slaugos ir palaikomojo gydymo įstaigas. Girdi, šitaip neoficialiai nurodęs elgtis pats sveikatos apsaugos ministras.
“Praėjusią savaitę mano tėtį, kuriam 82-eji, ištiko antras insultas. Iškviestas greitosios pagalbos ekipažas patvirtino diagnozę ir pasakė, kad jį veš į sostinės Kauno gatvėje esančią M.Marcinkevičiaus ligoninę, kuri daugiausia teikia slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugas. Pasiteiravus, kodėl ne į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, kurios specializacija – neurologija, arba ne į VUL Santariškių klinikų Neurologijos skyrių, felčerė paaiškino, esą pats ministras nurodęs čia vežti sergančius senolius”, – pasakojo vilnietė Jūratė Semėnienė.
Tokią frazę išgirdusi moteris negalėjo patikėti, kad ministras galėtų duoti tokį diskriminacinį nurodymą, ir pareiškė tuo pasidomėsianti. Tuomet sutrikusi felčerė pasitarė su vairuotoju ir nuvežė senolį į Santariškių klinikas.
Sveikatos apsaugos ministro patarėjas Arvydas Skorupskas mūsų savaitraštį patikino, kad nei ministras Vytenis Andriukaitis, nei jo pirmtakai nėra nei žodžiu, nei raštu pateikę tokio diskriminacinio nurodymo. “Be to, felčerė negali nurodyti, į kurią ligoninę vežti ligonį, – patikino A.Skorupskas. – Teisės aktai nurodo, kad pats ligonis arba, jeigu jo būklė labai sunki, jo artimieji turi nuspręsti, kokioje įstaigoje jis nori gydytis. Ir greitosios pagalbos specialistai privalo vykdyti šią valią, negali keisti maršruto. O šiuo atveju, vyrui patyrus antrą insultą, felčerė negalėjo siūlyti slaugos ligoninės, nes visų pirma turi būti stabilizuota ūmi būklė ir tik po to, kai nebegresia pavojus gyvybei, gydytojas gali siūlyti ligoniui tolesnį gydymą – reabilitaciją arba slaugą.”
VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja Vanda Pumputienė tvirtino, kad ekstra atveju, kur vežti ligonį, sprendžia ne jis pats ar giminaičiai, o greitoji. Ir tik esant planiniam atvejui ligonis galįs pasirinkti, kur gydytis. “Mums nustatytos kvotos, kiek yra lovų kiekvienoje ligoninėje ir kiek galime atvežti ligonių. Taip ir elgiamės. Juk negali vienos ligoninės būti perpildytos, o kitos – tuščios”, – dėstė V.Pumputienė. Pasak jos, minėta M.Marcinkevičiaus ligoninė nėra tik slaugos ligoninė, ji turi puikų neurologijos skyrių, tad nėra ko baimintis čia gydytis. “Dar vežame ligonius ir į buvusią spec. ligoninę – Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filialą, nes čia irgi yra neurologijos skyrius”, – aiškino V.Pumputienė.

Per ateinančius dešimt metų pagal sveikatos rodiklius net nepriartėsime prie ES šalių senbuvių.

Parengtoje “Lietuvos sveikatos programoje 2020″ (LSP 2020), kurią šiemet planuojama patvirtinti Seime, skelbiama, kad Lietuvos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė po aštuonerių metų turėtų pailgėti iki 76 metų (dabar – 73,4 m.).
LSP 2020 rengėjai kelia tikslą iki 2015 m. mirštamumą nuo kraujotakos sistemos ligų sumažinti 6–7 proc., nuo išeminės širdies ligos ir piktybinių navikų – 5 proc. Iki 2020 m. mirčių nuo šių ligų skaičių siekiama sumažinti net 15 proc. ir pagal šiuos rodiklius pasiekti ES šalių senbuvių lygį. Tačiau sveikatos apsaugos sistemos ekspertai įsitikinę, kad, net pagal pačias optimistiškiausias prognozes, tokių rezultatų nepavyks pasiekti.
Nors naujausiomis technologijomis bei gydymo metodais, specialistų profesionalumu ir ateityje nenusileisime stipriausioms pasaulio šalims, esminių pokyčių neįvyks. Mat visuomenės sveikata nuo medicinos priklauso vos 20 proc. Kad žmonių gyvenimas būtų sveikesnis ir ilgesnis, turi būti sukurta saugesnė socialinė aplinka, sveikesnė fizinė aplinka, daugelio žmonių gyvenime turi įsitvirtinti sveikos gyvensenos principai. O kad visa tai pasikeistų, dešimtmečio neužteks. Taigi ir artimiausius dešimt metų ES pirmausime pagal sergamumą bei mirštamumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų, nemažės sergančiųjų psichikos ligomis, vėžiu. Tikėtina, kad ir ateityje išliksime savižudžių šalimi.

Regionuose – dešimt ligoninių

Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto prodekanė doc. dr. Danguolė Jankauskienė mano, kad pagal sveikatos rodiklius prie ES šalių senbuvių vargu ar priartėsime dėl didelio šiandieninio atotrūkio. „Kai kuriose srityse galėtume pasiekti neblogų rezultatų, tačiau turi būti aktyviai vykdomos tarpžinybinės strategijos ir priemonės, numatytos naujoje Lietuvos sveikatos programoje, – dėsto D.Jankauskienė. – Šios priemonės daugiausia susijusios su saugesnės socialinės aplinkos kūrimu, sveikatos netolygumų ir socialinės atskirties mažinimu, sveikesnės darbo ir fizinės aplinkos skatinimu, sveikesnės gyvensenos ir jos kultūros formavimu.“
Pasak Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidento Laimučio Paškevičiaus, iš europiečių jau perimame sveikos gyvensenos principus, taip pat supratimą, kad sveikatą turime vertinti ir protingai investuoti į ją. Vis dėlto iš daugelio lietuvių gyvenimo niekaip nepavyksta išstumti rūkymo, nesaikingo alkoholio, greitojo ir kitokio nesveiko maisto vartojimo. Retas daug juda. O visa tai stumia mūsų sveikatos rodiklius žemyn.
Beje, visi „Veido“ kalbinti pašnekovai neabejoja, kad per dešimt metų asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra taps prieinamesnė, efektyvesnė ir kokybiškesnė. „Bus išplėstas pirminės sveikatos priežiūros, ambulatorinių specializuotų sveikatos priežiūros, taip pat slaugos bei socialinių paslaugų tinklas ir priartintas prie gyventojų“, – tvirtina D.Jankauskienė.
Sveikatos apsaugos ministro patarėjas Martynas Marcinkevičius sako, kad liks dešimt atraminių, pagrindinių ligoninių regionuose ir keli universitetiniai gydymo bei mokymo centrai didžiuosiuose miestuose, tačiau dėl to paslaugų prieinamumas nesumažės, o, atvirkščiai, didės. Mat ambulatorinės paslaugos taps mobilios. „Kiekviename regione neturėsime visų siaurių specializacijų specialistų, todėl vieną dieną jie galėtų vykti į vieną mažesnį miestelį, kitą – į kitą. Pacientams būtų vietoje atliekami ir pagrindiniai tyrimai. Taip mažėtų į ligonines guldomų žmonių. Žinoma, tada kai ambulatorinės pagalbos neužtektų, pacientai būtų siunčiami į stacionarą“, – aiškina M.Marcinkevičius.
Vis dėlto ligoninėse gulėsime tikrai mažiau ir trumpiau, nes bus plėtojama ne tik ambulatorinių specializuotų, bet ir dienos chirurgijos paslaugų apimtis, kuri kol kas, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis ES šalimis, Lietuvoje dar nepakankamai išplėtota.

Iš gydytojų dalį funkcijų perims slaugytojai

Vilniaus Centro poliklinikos direktorius Kęstutis Štaras prognozuoja, kad tobulėjant informacinėms technologijoms net lėtinėmis ligomis sergantys pacientai pas šeimos gydytojus vaikščios rečiau. Mat pacientai turės specialius mažus aparatus, pavyzdžiui, kardiografus ar prietaisus kraujospūdžiui matuoti, kurių duomenis per sujungtą sistemą medikas matys ir galės net be apžiūros rekomenduoti žmogui mažesnę ar didesnę vaistų dozę. „Jau bus ir elektroninė paciento kortelė. Tad informaciją apie pacientą matys ne tik bet kurios Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigos, bet ir kitų šalių specialistai. Taip pat bus naudojamas ir elektroninis receptas“, – tvirtina K.Štaras.
Jo nuomone, keisis slaugytojų atliekamos funkcijos: slaugytojai vis daugiau procedūrų perims iš gydytojų. Specialistai priiminės tik sprendimus, todėl galės priimti daugiau pacientų.
Be to, pasak L.Paškevičiaus, keisis šeimos gydytojo misija iš pasyvaus „vartininko“ į aktyvaus sveikatos propaguotojo ir patarėjo sveikatos klausimais. Senstant visuomenei taip pat persitvarkys slaugos ir globos sektorius. „Mažesnės, rajonuose įsikūrusios ligoninės taps slaugos ir gerontologijos centrais, kuriuose pacientai bus ne tik slaugomi, bet jiems teikiamos ir reabilitacijos bei gydymo paslaugos“, – neabejoja M.Marcinkevičius.
Tokioms paslaugoms užtikrinti reikės daugiau slaugos specialistų, todėl jų turėtų daugėti. O štai gydytojų trūkumą, L.Paškevičiaus nuomone, jusime artimiausius penkerius metus, kai kurių specialybių – ypač skausmingai. „Tai lemia gydytojų amžiaus struktūra ir prieš keletą metų smarkiai sumažintas priėmimas į medicinos studijas, taip pat didesnė gydytojų emigracija. Tad trūkstant gydytojų keisis bei plėsis slaugytojų bei socialinių darbuotojų kompetencijos“, – prognozuoja L.Paškevičius.

Lėšų, skiriamų sveikatos apsaugai, nedaugės

Ar per dešimt metų bus sukurta papildomo sveikatos draudimo sistema, apie kurią diskutuojama jau ne vienus metus? „Tyrimai Lietuvoje rodo, kad žmonės palaiko solidarumo ir visuotinės aprėpties principais grįstą sveikatos sistemą. Todėl privataus sveikatos draudimo plėtros tempai priklausys nuo pasiturinčių gyventojų gausėjimo tempų, taip pat nuo to, kiek plėsis medicinos turizmas užsienio piliečiams“, – dėsto D.Jankauskienė.
L.Paškevičiaus nuomone, papildomo sveikatos draudimo sistemą galima sukurti ir paleisti veikti per pusmetį, jeigu tik būtų noro: „Daugelis pacientų nori, kad jiems būtų sudarytos sąlygos laisvu noru draustis sveikatą papildomai, sveikatos draudimo bendrovės ir sveikatos priežiūros įstaigos taip pat pasisako už tai, beveik visų partijų programose yra aiškios nuostatos įvesti papildomą sveikatos draudimą, tačiau valdžios institucijos kasmet sugeba palaidoti šią idėją.“
Tikėtina, kad artimiausiais metais dar negalėsime papildomai draustis, be to, nedidės lėšų suma, skiriama sveikatos apsaugos sistemai. „Jei pasiektume 8–9 proc. BVP, būtų jau neblogai. Vykdant Europos direktyvas dėl laisvo paslaugų ir laisvo žmonių judėjimo, skirtumai tarp ES šalių narių turėtų mažėti, tačiau vargu ar išlaidos susivienodins“, – svarsto D.Jankauskienė.
Vis dėlto gerų naujienų sulauksime. K.Štaras neabejoja, kad vis daugiau ligų, prieš kurias šiandien medikai yra bejėgiai, bus išgydomos. Pavyzdžiui, daugės vėžio formų, kurias onkologai sėkmingai suvaldys. „Sparčiai tobulės informacinėmis, mobiliojo ryšio technologijomis, biotechnologijomis, nanotechnologijomis bei hibridinėmis technologijomis paremtos medicinos paslaugos. Sulauksime proveržio vėžio vakcinų ir tikslinės vėžio terapijos, embrioninės bei kamieninių ląstelių terapijos, regeneracinės medicinos srityse“, – prognozuoja L.Paškevičius.

Sveikatos apsaugos sistema iki 2025 metų
1. Tinklas. Liks dešimt pagrindinių ligoninių regionuose ir keli universitetiniai gydymo centrai didžiuosiuose miestuose.
2. Ligoninės. Rajonuose įsikūrusios ligoninės persitvarkys į slaugos ir gerontologijos centrus.
3. Prieinamumas. Ambulatorinių sveikatos priežiūros paslaugų tinklas bus išplėstas ir priartintas arčiau gyventojų.
4. Finansavimas. Sveikatos apsaugos sistemai bus skiriama 8–9 proc. BVP, tad išlaidos nesusivienodins su senosiomis ES šalimis.
5. Specialistai. Medikų skaičius išliks panašus, tačiau daugiau jų funkcijų bus perleista slaugytojams, tad daugės slaugytojų.
6. Rodikliai. Prie didžiųjų ES šalių pagal sveikatos rodiklius net nepriartėsime, bet kai kuriose srityse ES vidurkis gali būti pasiektas.
7. Eilės. Visose ES šalyse eilės netrumpėja, tad ir Lietuvoje specialisto konsultacijos ir planinės operacijos lauksime kelis mėnesius.
8. Prestižas. Mediko specialybė išliks patraukli, nes garantuoja darbo vietą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse.
9. Technologijos. Bus įdiegta elektroninė paciento kortelė, elektroninis receptas, todėl mažės vizitų pas šeimos gydytojus.
10. Metodai. Gydymas bus parenkamas individualiai konkrečiam pacientui, vadovaujantis genetiniais tyrimais.

Siektinas mirštamumo sumažinimas (mirusiųjų skaičius, abs. sk.)
Metai    2010    2015    2020
Nuo kraujotakos sistemos ligų    23 627    22 091     20 556
Nuo išėminės širdies ligos    15 112    11 462    7812
Nuo onkologinių ligų    8110    7760    7409
Nuo smegenų kraujagyslių ligų    5759    5473    5187
Šaltinis: LSP 2020

"Veido" archyvas

Ligoniai turi susimokėti už suteiktas medicinines paslaugas, o jų sumokėti sveikatos draudimo mokesčiai laikomi banke

Ligoninėms ir poliklinikoms dėl sunkmečio ir lėšų stygiaus kompensuojančios tik dalį patirtų išlaidų ir taip verčiančios pacientus pačius susimokėti už vis daugiau paslaugų, Valstybinės ligonių kasos banke laiko pasidėjusios milžinišką indėlį, apie kurį neinformuoja net Sveikatos apsaugos ministerijos.

700 mln. Lt. Tokia iki šiol nuslėpta pinigų suma netikėtai atsirado Valstybinėse ligonių kasose (VLK), kai jų finansus patikrino Valstybės kontrolė (VK). Iš pirmo žvilgsnio, anoks čia nusikaltimas – juk pinigų niekas nepavogė, jie tvarkingai guli banke, iš kurio už šį indėlį gaunamos palūkanos. Tačiau reikia įvertini bendrą kontekstą, o jis yra toks: pinigai nenaudojami gulėjo banke visus 2010 m., kai ligoninėms ir poliklinikoms dėl neva lėšų stygiaus buvo kompensuojama tik 81–89 proc. išlaidų už pacientams suteiktas paslaugas. Žvelgiant dar plačiau – 2010-ieji buvo tie metai, kai Vyriausybė kas mėnesį skolinosi pinigų užsienyje biudžeto skylėms kaišyti, metų pradžioje už paskolas dėl sudėtingos finansinės padėties visame pasaulyje mokėdama net 7 proc. viršijančias palūkanas. Tuo tarpu VLK už indėlį banke gaudavo 2,05–2,7 proc. palūkanų. Aritmetika tokia: nepridavusios savo biudžeto perviršio valstybei VLK “pradirbo” maždaug 30 mln. Lt (skirtumas tarp Vyriausybės už paskolas mokėtų 7 proc. ir už indėlį banke gaunamų 2,5 proc. palūkanų).

Taip nutiko dėl to, kad VLK vadovas Algis Sasnaukas kiekvieno dirbančio žmogaus sumokamas sveikatos draudimo įmokas tvarko lyg savo asmenines lėšas – taip, kaip jam pačiam atrodo protingiausia. Ir už tai jam, atrodo, niekas negresia: nors ir pritardama VK išvadoms bei pati bardama VLK dėl netinkamai tvarkomų finansų, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pripažįsta, kad tai, ką padarė A.Sasnauskas, nėra nusikaltimas, o tik klaida (nesvarbu, kad šimtamilijoninė), dėl to jo atleidimo iš einamų pareigų klausimo net neketinama svarstyti. Tačiau galutinai dėl to bus sprendžiama šią savaitę, mat praėjusiąją sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys buvo išvykęs į komandiruotę užsienyje.

Primoka pacientai

Praėjusių metų pradžioje, realiai prasidėjus Lietuvos gydymo įstaigų tinklo optimizavimo reformai, iš kai kurių rajonų pradėjo sklisti pavojaus signalai: galo su galu nebesudūrė daugiausiai lėšų iki tol pritraukdavusius akušerijos ir chirurgijos skyrius priverstos uždaryti kai kurių rajonų (Kupiškio, Molėtų, Ignalinos, Naujosios Akmenės, Šilalės) ligoninės. Iš paskos reformai jas, kaip ir visas kitas Lietuvos ligonines bei poliklinikas, pasiekė ir dar viena bloga žinia: vadinamoji balo vertė (VLK mokama kompensacija už pacientams suteiktas paslaugas) nuo vieno lito buvo sumažinta iki 81 ct ir tik vėliau šiek tiek padidinta – pradžioje iki 84 ct, vėliau – iki 89 ct. “Situacija buvo tragiška, nebežinojome, ko griebtis. Uždarėme, kaip liepta, sudėtingas, taigi ir brangiau apmokamas paslaugas teikiančius savo skyrius, netekome per juos gaunamų pajamų. O dar kompensacijų sumažėjimas – nebeturėjome iš ko mokėti atlyginimų, atsiskaityti už komunalines paslaugas”, – pasakoja Kupiškio ligoninės direktoriaus pavaduotoja gydymui Roma Ramanauskienė. Ji pripažįsta, kad dėl staiga pablogėjusio finansavimo nukentėjo ir ligoniai – teko dar kruopščiau peržiūrėti jiems teikiamų paslaugų krepšelį, dalį iki tol nemokamai atliekamų procedūrų perkelti į mokamą skiltį.

Kauno Šilainių poliklinikos direktoriaus pavaduotoja medicinai Janina Didžiulienė sako, kad gydytojai visiškai nekalti dėl to, kad pacientams vis daugiau tenka patiems primokėti už kai kurias paslaugas ir procedūras. “VLK, remdamasi Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) galimybėmis, apmoka tiek, kiek numatyta pagal sutartį su gydymo įstaiga. Viskas, kas virš – jau pačių pacientų sąskaita. Mes juk turime tvarkytis taip, kad metus baigtumėm be skolų – jų mums niekas nepadengs”, – paaiškina gydytoja.

Todėl Lietuvos gydytojai praėjusią savaitę itin susidomėjo VK pasklebta informacija, kad su jais atsiskaitančios VLK, pasirodo, sunkiausiais 2010-aisiais turėjo kalną rezervinių pinigų, tačiau jais su ligoninėmis ir poliklinikomis, kartu ir su pacientais, tvarkingai mokančiais sveikatos draudimo mokesčius, nesidalijo.

Sveiko proto trūkumas

“VLK turėjo finansinių galimybių balo vertę padidinti iki vieno lito, tačiau to nepadarė. Aiškinama tuo, kad negalėjo nutraukti terminuotos indėlio sutarties su komerciniu banku, nes būtų prarastos palūkanos”, – pabrėžė valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Daiva Bakutienė.

Kontrolierius nustebino tai, kad 2010 m., turėdamos viršplaninių pajamų ir patyrusios mažiau nei planuota išlaidų, VLK vis tiek paprašė papildomų valstybės asignavimų PSDF biudžetui subalansuoti. Kitaip tariant, valstybė buvo apgauta”, – konstatuoja auditoriai.

VLK kontroliuojanti Sveikatos apsaugos ministerija šį kartą neketina ginti sveikatos mokesčius renkančio ir papildomus asignavimus iš biudžeto gaunančio fondo. “Mes nežinojome, kokio dydžio suma guli padėta banke. Rezervą jie privalo kaupti, bet jo dydis neturi viršyti 10 proc. metinio fondo biudžeto”, – pabrėžia sveikatos apsaugos viceministrė Janina Kumpienė. 2010 m. į PSDF biudžetą buvo surinkta 4,7 mlrd. Lt pajamų – taigi rezervas negalėjo būti didesnis nei 470 mln. Lt.

“Tikrai neracionalu ir neprotinga banke laikyti daugiau lėšų, kai gydymo įstaigos šitaip vargsta, kenčia ir ligoniai”, – mano viceministrė. Tačiau ji pripažįsta, kad nubausti neracionaliai lėšas naudojusius VLK vadovus šį kartą bus sudėtinga: formaliai jokie teisės aktai nėra pažeisti.

J.Kumpienė sutinka su VK išvadoms, kad iki šiol įstatymais nepakankamai aiškiaiapibrėžta, ką PSDF turėtų daryti su metų eigoje susikaupiančiomis perviršinėmis lėšomis. “Vis dėlto reikia turėti bent kiek sveiko proto – pernai SAM net 11 kartų prašė padidinti balo vertę, o mums atsakydavo, kad nėra finansinių galimybių, nors, pasirodo, pinigų suplaukdavo daugiau nei planuota”, – piktinasi viena ministerijos vadovių.

Pirko limuziną

Valstybės kontrolė finansinį Valstybinių ligonių kasų auditą atliko pirmą kartą – iki tol tai darydavo privačios audito kontoros, kurių nustatymais ir kritika su visuomene, kaip žinoma, nebuvo dalijamasi.

Užtat dabar sužinojome ir daugiau VLK neūkiškumo detalių. Pavyzdžiui, ligoninėms ir poliklinikoms taip skūpai pinigus dalijančios ligonių kasos sau buvo ganėtinai dosnios: leido nusipirkti reprezentacinės klasės automobilį “Volkswagen Phaeton”, kurio eksploatacijos sąnaudos yra didesnės negu ekonominės klasės automobilio. Įdomu, kokias ligonių kasų funkcijas padeda vykdyti automobilis, kurio visi 4 ratai varomieji, sėdynės muštos natūralia oda, yra įmontuotas televizorius ir stereo garso aparatūra – būtent tokie privalomi minimalūs techniniai reikalavimai buvo suformuluoti, kai VLK paskelbė konkursą automobiliui pirkti.

Be to, tiek VLK, tiek Vilniaus teritorinės ligonių kasos pasirašė tokias neracionalias automobilių nuomos ir vėlesnio jų išpirkimo sutartis, kad finale už automobilius sumokėjo daugiau nei siekė jų pradinė vertė. Pavyzdžiui, per 4 nuomos metus už minėtąjį “Volkswagen Phaeton” buvo sumokėta 108,8 tūkst. Lt ir jis buvo įsigytas už 20,6 tūkst. Lt likutinę vertę. Taigi iš viso už automobilį sumokėta per 129 tūkst. Lt, kai jo pradinė vertė siekė 109 tūkst. Lt.

Valstybės auditoriams įtarimą kelia ir pats automobilių pirkimas – pasibaigus nuomos laikotarpiui jis nupirktas neskelbiamų derybų būdu, o konkurso sąlygos surašytos taip, kad įsigyti buvo įmanoma tik tuos konkrečius nuomotus automobilius.

Beje, kontrolieriai turi pastabų ir dėl paties “Swedbanko” pasirinkimo laikyti jame VLK rezervines lėšas. Sutartis su šiuo banku buvo pasirašyta dar 1996 m., nuo to laiko nebuvo atliekama jokia komercinių bankų teikiamų paslaugų įkainių analizė, nebuvo mėginama ir išsiaiškinti, ar kitų bankų siūlomos sąlygos nebūtų palankesnės. Taigi Valstybės kontrolės auditoriai mano, kad keliolika metų nekeisdamos banko VLK galėjo neefektyviai ir neracionaliai valdyti valstybės turtą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) leido vykdyti Kauno 2-osios klinikinės ir Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninių reorganizaciją, jas sujungiant, teigia miesto valdžios atstovas.

“Nuo šiandien galima vykdyti reorganizavimo procedūras, jeigu nebus kokių nors kliūčių ar niekas nesustabdys”, – BNS pirmadienį sakė Kauno miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento direktorius Dainius Ratkelis.

LVAT penktadienį nusprendė, kad Kauno apygardos administracinio teismo (KAAT) nutartis, stabdanti balandžio pradžioje priimtą laikinosios sostinės savivaldybės tarybos sprendimą sujungti ligonines, yra nepagrįsta.

Kauno teismas anksčiau buvo patenkinęs aštuonių savivaldybės tarybos narių prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Anot D.Ratkelio, analogišką nutartį LVAT buvo priėmęs ir liepos pabaigoje. Tuomet dėl reikalavimo užtikrinimo į teismą buvo kreipusis Kauno 2-oji klinikinė ligoninė.

Šiuo metu, kaip teigė savivaldybės atstovas, KAAT yra du skundai dėl savivaldybės sprendimo, paduoti aštuonių savivaldybės tarybos narių ir minėtosios 2-osios klinikinės ligoninės.

Jis tvirtino, kad jokie reorganizacijos procesai nebuvo pradėti, nes tiesiog nebuvo suspėta ką nors padaryti – savivaldybės tarybos sprendimas išsyk buvo apskųstas.

“Nėra pradėti, nes nespėti pradėti. Tarybos sprendimas tik įgaliojo administracijos direktorių vykdyti tą reorganizavimą. Administracijos direktorius nespėjo nei vieno įsakymo išleisti: tiek įpareigojančio ligoninių vadovus rengti reorganizavimo sąlygas, tiek paskui”, – sakė D.Ratkelis.

Kauno teismas gegužės pabaigoje nutarė, kad reikia sustabdyti savivaldybės tarybos sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje bei uždrausti vykdyti tolimesnius su ligoninių reorganizavimu susijusius veiksmus ir procedūras iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje.

Tuo nepatenkinta Kauno miesto savivaldybė ir savivaldybės administracija pateikė skundus, kuriais prašė panaikinti Kauno teismo nutartį ir atmesti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

LVAT kolegija penktadienį nusprendė, kad pirmosios instancijos sprendimas yra nepagrįstas – teismo nuomone, Kauno teismas nepateikė faktinės situacijos vertinimu pagrįstų motyvų, susijusių su teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu ar negalimumu.

Aukštesniojo teismo teigimu, pareiškėjai prašymą stabdyti savivaldybės sprendimo galiojimą grindė tuo, kad esą reorganizavimo procedūros gali apsunkinti teismo sprendimo vykdymą.

“Tačiau pažymėtina, jog byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad nurodytų viešųjų įstaigų reorganizavimas šiuo metu yra objektyviai pradėtas ar rengiamasi jį nedelsiant pradėti (pavyzdžiui, patvirtintos reorganizavimo sąlygos, inicijuotas darbuotojų atleidimas ir panašiai), tai yra inicijuoti faktiniai reorganizavimo veiksmai, kurių padarinių pašalinimas būtų sudėtingas ar neįmanomas”, – teigiama LVAT nutartyje.

LVAT konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nevertino visų bylos išsprendimui svarbių aplinkybių, todėl priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą nutartį, kuri naikintina.

“Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą arba pakeisti vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę kita, todėl tokia teismo nutartis neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į pirmosios instancijos teismą, pateikiant motyvuotą prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones”, – tvirtino LVAT.

Tiek ši, tiek liepos pabaigoje priimta nutartis yra galutinės ir neskundžiamos.

Dėl sveikatos apsaugos reformos rajonų ligoninėms išsilaikyti ypač sudėtinga, teigia parlamentaras socialdemokratas Juozas Olekas.

Pasak Juozo Oleko, dabartinė ministerijos vadovybė turėtų kuo skubiausiai imtis iniciatyvos, surinkti faktinę medžiagą, pasiųsti savo specialistus į šias ligonines, pasiūlyti bent rekomendacinį planą, kaip daryti, pasiūlyti papildomus finansus, kaip toje situacijoje išgyventi.

Anot parlamentaro, jo aplankytose rajonų ligoninėse po reformos sumenkę medikų, slaugytojų atlyginimai, dėl sumažinto ligoninių biudžeto atleista dalis darbuotojų, esą tarp likusių vyrauja įtampa dėl galimų atleidimų: “Dėl psichinės įtampos kai kur suserga, meta darbą ir panašiai”. Tai, anot jo, kenkia medicinos paslaugų kokybei.

Socialdemokratas atkreipė dėmesį, kad finansavimo reikės ir šildant ištuštėjusias patalpas. Jis taip pat kritikavo, kad kai rajonų ligoninėse apribotos kai kurios paslaugos, minėjo, kad reikėtų atnaujinti greitosios pagalbos automobilių parką, kadangi pertvarkius gydymo įstaigų tinklą, dažniau tenka gabenti sergančiuosius į didesnes ligonines.

Be to, esą rajonų ligoninėse nesudaromos sąlygos jauniems gydytojams pritraukti.

Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas per spaudos konferenciją teigė, kad mažąsias rajonų ligoninės buvo galima paversti didesniųjų filialais – esą tokiu atveju pacientams būtų patogiau – toje teritorijoje vadovaujanti gydymo įstaiga pati organizuotų pagalbą.

Lietuvoje, pasak jo, taip pat yra pavyzdžių, kai ne pacientas gabenamas į didesnę ligoninę, o medikų brigada, pavyzdžiui, iš Klaipėdos atkeliauja pas pacientą į Skuodą.

Anot L.Labanausko, reforma nepatenkintos kitos medicinos darbuotojų ir pacientų profsąjungos užsimena apie galimą visuotinį streiką, jei nebus imamasi jokių priemonių situacijai spręsti. LGS esą neabejodama prie streiko prisijungtų.

Lietuvos sveikatos priežiūros  įstaigos nuo liepos bus skirstomos į rajonines, regionine ir respublikines.

Respublikinių ligoninių bus 11, o regioninės ir rajoninės priklausys savivaldybėms. Brangiausios ir sudėtingiausios paslaugos bus sutelktos į  du mokslo ir gydymo centrus – Santariškių ir Kauno medicinos universiteto klinikas.

Seimas antradienį priėmė tai numatančias Sveikatos sistemos įstatymo pataisas: už balsavo 64 Seimo nariai, prieš – trys, o susilaikė 39 parlamentarai.

Dabar šalyje sveikatos sistemos veikla organizuojama savivaldybių, apskričių ir valstybės lygiu, tačiau nuo liepos apskritys naikinamos ir  dėl to valdžia turėjo apsispręsti, ką daryti su maždaug pusšimčiu ligoninių.

Stacionarių sveikatos priežiūros įstaigų pertvarkos efektas – nuo  142,9 mln. litų iki 206 mln. litų.

Gydymo įstaigų reformai, kuri prasidėjo nuo šių metų balandžio, Vyriausybė pritarė 2009-ųjų gruodį.

Parlamentinė opozicija kreipėsi į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar sveikatos įstaigų reforma atitinka Konstituciją. Opozicija piktinasi,  kad dėl ligoninių reformos Vyriausybė apsisprendė Seimui nepateikusi  sveikatos apsaugos sistemos plėtros 2008-2012 metams strateginio plano.

Į KT dėl sveikatos reformos buvo siūloma kreiptis Seimui, bet  valdantieji tam pasipriešino.

Sausį Seimo nariai po kelių balsavimų nepritarė Seimo nutarimui dėl kreipimosi į KT, tačiau opozicija pasiekė, kad dėl šio nutarimo būtų balsuojama dar kartą – kovo viduryje Seimas vėl balsavo, bet ir tąkart opozicijai pritrūko balsų.