Shutterstock

Lietuvoje žmonės vis dar bijo prisipažinti sergantys depresija. Dar nejaukiau kalbėti apie dėl šios ligos kylančius seksualinius sutrikimus. Tačiau medikai ragina, užuot drovėjusis ar kaltinus save, nebijoti kreiptis pagalbos. Taip, dažnai reikia apsišarvuoti kantrybe, bet visos problemos yra išsprendžiamos. Apie tai kalbamės su psichiatru, seksologu Viktoru Šapurovu.

Akvilė Martinaitytė

– Ką pastebite jūs, kaip praktikuojantis psichiatras: ar Lietuvoje daugėja sergančiųjų depresija? Kokia tai apskritai liga?

– Taip, sergamumas šia liga didėja, tačiau reikia nepamiršti, kad šiuo žodžiu vadinami labai skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, yra labai sunkus sutrikimas, gili depresija, kai žmogui pastebimi šizo­freniniai simptomai, tai yra haliucinacijos, kliedesiai, kuriuos lydi prislėgta nuotaika, – tokie sutrikimai dažniausiai yra paveldimo pobūdžio. Taip pat yra tiesiog depresinės reakcijos, kylančios kaip reakcija į kokį nors įvykį. Tarp šių dviejų kraštutinių variantų žmogus gali išgyventi depresijos epizodus, kurie vėlgi gali būti įvairaus sunkumo. Taip pat tenka susidurti su vadinamąja distimija, kai žmogus iš esmės yra depresinė asmenybė.

Depresijų būna įvairių – reikia jas atpažinti ir žinoti, kaip kuriuo atveju elgtis. Juk mūsų gyvenime yra daug nerimo, nemažai nusivylimų, kartais per didelio greičio – depresinė reakcija yra viena iš galimų. Su ja konkuruoja agresyvi reakcija, ką mes aiškiai matome visuomenėje. Nagrinėdami depresijos ryšį su psichologiniais išgyvenimais galime vertinti, kad depresija yra agresija, nukreipta į savo vidų, – tam tikra prasme tai susinaikinimo reakcija. Sunkiausiais atvejais tai veda ir į savižudybę. Dažniausiai šios tragedijos pavyksta išvengti, tačiau žmogaus gyvenimo kokybė tikrai nukenčia: jis jaučiasi blogai, nuolat prislėgtas, sutrinka darbingumas, kenčia asmeninis gyvenimas. Tokia savijauta gali tęstis pusmetį, metus, kelerius metus – visą šį ilgą laiką žmogus gyvena kentėdamas.

– Kaip žinoti, kada žmogus tikrai susiduria su depresija, o kada tai tiesiog jo charakteris ar prislėgta nuotaika?

– Ligų klasifikatoriuje yra aiškiai įvardyti kriterijai, kuriuos atpažinę pacientui diagnozuojame depresiją. Depresijos metu žmogus kenčia nuo liūdnos nuotaikos, interesų sumažėjimo ir pasitenkinimo, padidėjusio nuovargio. Dažnai pasitaiko ir kitų simptomų: pablogėjęs dėmesys, sumažėjęs pasitikėjimas savimi, kaltės ir bevertiškumo idėjos, niūrus ateities vaizdavimas, savęs žalojimo ir savižudybinės idėjos ar veiksmai, sutrikęs ar pailgėjęs miegas, sumažėjęs apetitas. Pasitaiko ir kitų simptomų, kuriuos, kaip ir išvardytus, būtų geriau, kad vertintų psichiatras.

– Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, depresija yra pagrindinė nedarbingumo priežastis. Ar Lietuvoje žmonės išdrįsta prisipažinti, kad susiduria su tokiomis problemomis?

– Mūsų visuomenėje apie tai tikrai neįprasta pasakoti. Apskritai iš sovietinių laikų liko tradicija, toks keistas supratimas, kad tai, ką tu jauti, yra nesvarbu. Jei tavo kūne yra žaizda – svarbu, bet kas tavo galvoje – nesvarbu. Lyg koks antraeilis ar trečiaeilis dalykas, kuriuo rūpintis būtų išpuikimas. Netgi sakoma, kad depresija – ponų liga. Tačiau dirbdamas aš tikrai to nepastebiu.

Labai svarbu apie depresiją ir jos lydimus simptomus kalbėti, nes darbingo amžiaus žmogus susiduria su kita šios problemos puse. Susirgęs jis darbe nebegali atlikti įprastų užduočių, pasipila klaidos, galimi nesutarimai su darbdaviu. Daugelis pacientų nenori imti nedarbingumo pažymos ne tik dėl nepalankių finansinių sąlygų, bet ir dėl tos pačios gėdos bei nenoro, kad darbdavys sužinotų diagnozę. Tačiau problema lieka ir negaunant tinkamos pagalbos liga laikui bėgant tik sunkėja.

– Kas dažniausiai serga depresija: vyrai, moterys, galbūt ši liga būdingesnė tam tikro amžiaus ar profesijos atstovams?

–  Labai sunkiais psichoziniais sutrikimais serga apie 1–2 proc. gyventojų – Vakarų Europos stebėjimais, šis skaičius gana stabilus ir nesikeičia apie šimtą metų. Jų dalį sudaro psichozės su depresija. Dažniausiai čia kalbame apie paveldimas ligas, kuriomis serga panašus skaičius vyrų ir moterų. Tačiau kitokių sutrikimų vis daugėja ir maždaug du trečdaliai sergančiųjų yra moterys. Tai lemia įvairios priežastys. Viena jų – moters organizmo ypatybės, kai ciklo metu organizme padaugėjus estrogeno moterys būna labiau linkusios į depresinę nuotaiką. Taip pat jos kenčia, kai neturi galimybės išreikšti savo jausmų. Dar vienas dalykas – vyrai dažniau yra linkę savo psichologines problemas spręsti alkoholiu. Jiems atrodo, kad įsigyti alkoholio yra paprasčiau, nei ieškoti tinkamų vaistų, nes šiems dar reikia gauti receptą, stovėti eilėje ir panašiai. Man atrodo, alkoholio reikėtų bijoti labiau nei vaistų.

Jei kalbama apie amžių, pastebiu, kad dažnai kreipiasi maždaug Kristaus amžiaus žmonės – tarp 30–40 metų. Juos tada ištinka tarsi egzistencinė krizė, jie pasižiūri, ką pasiekė, ir net jei būna pasiekta gana nemažai, kai kuriems atrodo, kad vis dėlto nuėjo ne tuo keliu.

– Dirbate ir seksologu. Ar dažnai pastebite, kad depresiją lydi seksualiniai sutrikimai?

–  Jeigu mes kalbame apie gana sunkų arba vidutinį depresijos epizodą, o ne menką depresinį sutrikimą, seksualinės funkcijos sutrikimas pasireiškia labai dažnai. Depresija pati savaime sukelia seksualinių sutrikimų. Tik nedidelė dalis pacientų drįsta apie tai užsiminti, o gydytojai – paklausti: kad ir kaip būtų, ši tema dar gana subtili. Tik 14 proc. depresijos pacientų patys pasisako apie seksualinius sutrikimus. Paklausus šis procentas padidėja iki 58 proc.

– Seksualiniai sutrikimai minimi ir kaip šalutinis antidepresinių vaistų poveikis. Ar tai neatbaido žmonių nuo jų vartojimo?

–  Įrodyta, kad dauguma antidepresantų, kurie būtini ligai gydyti, gali pabloginti seksualinę būklę. Tačiau ne visi antidepresantai vienodi. Naujos kartos antidepresantai (pvz., veikiantys į melatonino receptorius) pasižymi visiškai kitokiu poveikiu, veikia dopamino, noradrenalino sistemą ir dėl to ne tik efektyviai mažina depresinę nuotaiką bei nerimą, bet ir neveikia seksualinės funkcijos. Nei fizinė, nei psichinė seksualinė būklė nenukenčia. Tai labai svarbu visaverčiam paciento sveikimui.

Žinoma, sveikstant labai svarbu kiekvieno žmogaus psichologija, jai reikia skirti daug dėmesio, bet taip pat reikia suvokti, kad per pastaruosius dešimtmečius vaistų pramonėje įvyko daugybė pokyčių. Iš pradžių vaistai buvo išskiriami iš žolelių, paskui – kuriami bet kaip, kad tik veiktų, o pastaruosius 20 metų itin daug dėmesio skiriama tam, kad vaisto vartojimas žmogui nesukeltų diskomforto. Taip, lapelyje prie vaisto būna surašyta tiek pašalinių reiškinių, kad paskaičius pačiam baisu pasidaro. Tačiau kai kurie jų pasitaiko vienam iš tūkstančio ar dešimties tūkstančių – surašoma viskas, kas kažkada kažkam vartojant šį vaistą atsitiko. Gal mes vis dar nesame pratę prie tokio atvirumo ir informacijos gausos, todėl tai mus gąsdina.

– Kokių konkrečiai seksualinių sutrikimų gali sukelti depresija?

–  Dažniausiai pasitaikantys seksualiniai sutrikimai – pavyzdžiui, moterims gali dingti orgazmai. Apie šią būklę reikia informuoti savo psichiatrą, kad jis galėtų parinkti tokį antidepresantą, kuris neturi įtakos seksualinei sveikatai. Vyrams orgazmai dingsta rečiau, tačiau jiems sutrinka erekcija, gali pailgėti lytinis aktas iki ejakuliacijos.

– Kokie žmonės dažniausiai patiria seksualinių sutrikimų?

– Seksualinių sutrikimų gali patirti bet kokio amžiaus žmonės. Kartais atsitinka taip, kad žmogus neserga depresija, bet jei ištinka seksualiniai sutrikimai, vien dėl to gyventi nenori. Tai būdingiau vyrams, ypač jaunystėje, kai nesėkmes – erekcijos nebuvimą, dingimą ar greitą ejakuliaciją – jie labai ima į širdį. Vyrams seksas – ypač svarbi sritis, parodanti jų kompetencijas, išmanymą, sugebėjimus. Susidūrę su problemomis kai kurie būna labai desperatiški – nebegali bendrauti su moterimis, bandydami susidraugauti, nutraukia santykius, kai tik priartėjama prie intymaus gyvenimo. Moterys dėl lytinio gyvenimo problemų jaudinasi rečiau. Tiesiog priima, kad tai nėra joms svarbi, įdomi sritis. Moterys savo seksualinį instinktą labiau realizuoja gimdydamos vaikus.

– Jei žmogus, kurį laiką vartojęs antidepresantus, nustoja tai daryti, kiek tikėtina, kad vėl atkris?

–  Suprantu, kad peršalus užtenka vaistus vartoti savaitę, o susirgus plaučių uždegimu – tris savaites ar mėnesį. Sergant depresija taip neišeina, nes čia ne mikrobas, jo lengvai neatsikratysi – nervų sistema visada su mumis. Todėl pirmą kartą susirgus depresiniu sutrikimu rekomenduojama antidepresantus vartoti maždaug nuo pusmečio iki metų. Jei depresijos epizodai kartojasi – vėl reikia vartoti vaistus metus ar dvejus. Bet jei vaistai yra komfortiški, galima juos vartojant gyventi visiškai visavertį gyvenimą.

– Kai kalbama apie seksualinius sutrikimus, kada medikai juos traktuoja kaip būtent tokius, o kada tai tiesiog natūralus nenoras mylėtis?

–  Nenoras mylėtis nelabai priklauso nuo vaistų. Jei žmogus susirgo depresija ir dėl ligos jam dingo noras mylėtis, antidepresinių vaistų skyrimas norą mylėtis grąžina. Tik reikia žinoti, kad jei depresija gana rimta, normalu laukti efekto pradžios ne anksčiau nei po mėnesio, o visiško efekto – kartais ir pusmetį ar ilgiau. Dažniausiai būna, kad kai dėl depresijos atsiradę seksualiniai sutrikimai – orgazmo nebuvimas, noro sumažėjimas, erekcijos sutrikimai – mažėja, lytinis gyvenimas atsikuria, tai yra vienas iš gydymo efektyvumo rodiklių. Tada matome, kad žmogus sveiksta ir jo gyvenimas vėl tampa harmoningas. n

Užs. Nr. BSS2245

Shutterstock

Varvanti nosis ar perštinti gerklė – dažni negalavimai atėjus šaltajam metų laikui. Padėti organizmui sustiprinti natūralius apsauginius barjerus galime pasitelkę jūros vandens tirpalą.

Akvilė MARTINAITYTĖ

Sloga – pirmasis simptomas

Nors sloga tikrai erzina ir trukdo visavertiškai džiaugtis gyvenimu, medikai sako, kad di­džiausią nerimą jiems kelia ne pati sloga, o nuo jos prasidedančios infekcijos komplikacijos. Todėl numoti ranka į varvančią nosį ir laukti, kol sloga savaime praeis, negalima.

„Taip, kartais sloga praeina ir savaime, bet dėl to jos ignoruoti tikrai nereikėtų. Puiku, jei viskas baigiasi sėkmingai, bet kartais sloga yra tik pirmasis simptomas, po kurio gali prasidėti ir apatinių kvėpavimo takų infekcija, ir ausų uždegimas, o tai gali sukelti labai rimtų komplikacijų. Todėl mes, medikai, labiau bijome ne slogos, o komplikacijų, kurios gali kilti patekus infekcijai. Vienas būdų sumažinti tokių komplikacijų riziką – prasidėjus slogai plauti nosį jūros vandens tirpalu“, – pataria gydytojas Dovydas Gutmanas.

Pasak jo, atsiradus pirmiesiems viršutinių kvė­­­­pavimo takų infekcijos požymiams, dažniausiai sukeltiems viruso, nosis paprastai sureaguoja pirma: prasideda paburkimas, sekrecija iš nosies – žmogus sloguoja. „Žmogų taip pat gali varginti kosulys, perštėti ryklę, tačiau būtent nosis yra tas filtras, kuris sugaudo viską, kai mes įkvepiame. Plaudami nosį jūros vandeniu mes neleidžiame užsistovėti gleivėms, kurios gali ją kimšti, ir šiek tiek pageriname apsauginį barjerą, neleidžiantį infekcijai patekti giliau į audinius“, – aiškina D.Gutmanas.

Liaudiškų priemonių nepakanka

Vienas populiariausių liaudiškų gydymosi peršalus būdų – skalauti nosį ir gerklę vandenyje ištirpinta druska. Tačiau medikai perspėja, kad tai toli gražu nėra tas pats, kas profesionaliai pagamintas tirpalas. „Savaime suprantama, čia suveikia ekonominis faktorius – žmonėms atrodo, kad patys pasigaminę tirpalą jie sutaupo. Bet iš tikrųjų puikiai žinome, kad farmacijos kampanijos gamina priemones, kurios būna patikrintos ir sterilios. Kai kalbame apie savo sveikatą, turime nepamiršti svarbiausio aspekto – saugumo“, – primena D.Gutmanas.

Tyrimais įrodyta, kad 2,6 proc druskos koncentracijos tirpalas gydo gleivinę, bet nesukelia nemalonaus deginančio pojūčio. Jei druskos koncentracija viršija šią normą – gleivinei galima pakenkti. „Vis dėlto yra skirtumas tarp to, kaip mes patys gaminame kažkokias priemones ir kaip tai daro profesionalai laboratorijose. Aš už tai, kad reikia laikytis saugumo ir optimalios kon­­­centracijos, kuri yra efektyvi, bet neturi ža­lojančio poveikio“, – sako gydytojas.

D.Gutmanas atkreipia dėmesį, kad infekcija į mūsų organizmą gali patekti ir per netinkamai pri­žiūrimus indus ar iš vandentiekio vandens. Todėl geriau rinktis priemones, kurios yra šimtu procentų saugios.

Vaikams tinka ir profilaktiškai

Gydytojo nuomone, suaugusieji jūros vandens tirpalu gydytis turėtų tik jau pastebėję ligos simptomus, o vaikams ši priemonė tinka ir profilaktiškai, norint tokių ligų išvengti. „Buvo atlikta tyrimų ir įrodyta, kad ikimokyklinio ir ankstyvo mokyklinio amžiaus vaikams šaltuoju metų sezonu naudojant jūros vandenį kaip profilaktinę priemonę sumažėja viršutinių kvėpavimo takų uždegimų skaičius, taip pat patiriama ma­žiau komplikacijų. Taigi vaikams reikia vartoti mažiau antibiotikų ir jie apskritai rečiau sirgs“, – sako D.Gutmanas.

Suaugusiesiems tuo piktnaudžiauti nederėtų – naudojant jūros vandenį per dažnai ir be reikalo gali būti suardytas apsauginis mechanizmas, esantis nosyje, kvėpavimo takų viršutinėje dalyje.

„Jokio kito šalutinio poveikio jūros vanduo neturi. Reikia tik žinoti, kam kokią priemonę naudoti. Norint sumažinti nosies paburkimą geriau rinktis hipertoninę priemonę. Izotoninis jūros vanduo praplauna nosies gleivinę, pagerina jos apsauginę funkciją, bet gleivinės paburkimo nesumažina. O naudodami hipertoninį jūros vandenį mes galime gydyti slogą ir mums gali net neprireikti tų purškalų, kuriuos purškiame nosies gleivinei sutraukti“, – sako gydytojas D.Gutmanas. n

Užs. Nr. BSS 2248

Shutterstock

Sveikata. Dar ne taip seniai mokslininkai prognozavo: 2015 m. alergiškas bus kas antras Europos gyventojas. Ar iš tiesų pasiekėme tokį sergamumo įvairiomis alerginėmis ligomis piką?

„Įšokę į vakarietiško gyvenimo traukinį, judame tuo pačiu pagreičiu, kaip ir visa Vakarų Europa: keičiasi mitybos įpročiai, gyvenamoji aplinka… Alergines reakcijas mums sukelia žydintys augalai, dulkių erkutės, gyvūnai“, – aiškina Vilniaus universiteto profesorė, Alergologijos komisijos pirmininkė Rūta Dubakienė.

Lietuvos mokslo akademijos premija už naują ekologinės alergologijos kryptį įvertinta mokslininkė (ištyrusi namų dulkių erkučių, mikroskopinių grybų ir cheminių medžiagų įtaką sukeliamoms alergijoms), neslepia: naujausi tyrimai rodo, kad alergiškų žmonių daugėja. Vieniems jų lemiamu veiksniu tampa užterštas oras, kitiems – arti kūno nešiojama pigi bižuterija ar netinkama mityba. Tačiau alergijas tiriančius medikus stebina pačių žiedadulkių piktybėjimas. „Pastebime, kad kaime gyvenantis žmogus patiria kur kas silpnesnius alergijos simptomus nei gyvenantis didmiestyje. Daroma prielaida, kad žiedadulkės tapo labiau užterštos, todėl ir dirgina kvėpavimo takus“, – aiškina profesorė, darbo „Alergologija: ekologinės prielaidos ir gydymo metodai“ autorė.

Vis dėlto, nors ši liga sunkiai pagydoma, ankstyva jos diagnostika itin svarbi: išsiaiškinus, kam žmogus alergiškas (maisto produktams, namų dulkėms, mikroskopiniams grybams, augalų žiedadulkėms, naminių gyvūnėlių kailiui, buitinėms cheminėms medžiagoms, vaistams ir kt.), alergenų galima išvengti. Per dažnai su jais susiduriant išprovokuojamos nepageidaujamos alerginės reakcijos: odos bėrimai, dusulys, kartais net anafilaksinis šokas.

Alergija įprastai vadinamas imuninės sistemos signalas, rodantis, kad rimtai sutrikdytos žmogaus organizmo sistemos, į kurį būtina reaguoti, norint išvengti sunkių ligos protrūkių ateityje. Pažinti alergiją itin svarbu, nes tai – viena rimčiausių visuomenės sveikatos problemų.

Siekiant įvertinti ES visuomenės sergamumą alerginiu rinokonjunktyvitu ir egzema buvo atliktas pasaulinio masto tyrimas ISAAC. Jo metu tirtos dvi vaikų grupės – 6–7 metų ir 13–14 metų, stebint jų sergamumą septynerių metų intervalu. Tyrimas parodė, kad daugelyje pasaulio valstybių sergančiųjų alerginėmis ligomis padaugėjo du ar tris kartus (ypač padidėjo 6–7 metų vaikų sergamumas alerginiu rinitu).

Taigi pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau didėjantis visuomenės sergamumas alerginėmis ligomis didina finansinę ir socialinę naštą valstybei, todėl mokslininkai aktyviai įsitraukia į galimų sprendimo būdų paiešką, siekdami išsiaiškinti, kaip būtų galima palengvinti tokių pacientų ir jų artimųjų gyvenimą.

Kaip atrodo alergiškų žmonių gyvenimas mūsų visuomenėje, itin gerai žino gydytojas endokrinologas prof. Gintautas Kazanavičius, kiekvieną pavasarį nuo jį alergizuojančių žiedadulkių besislepiantis užsienio šalyse.

Sloga, niežulys ir akių gleivinės paburkimas yra tapę kasmetiniais G.Kazanavičiaus palydovais, jei jis tik ilgiau užgaišta Lietuvoje. Iš mamos paveldėta, genetiniu būdu vaikams ir anūkams perduota liga kiekvieną sezoną neatslūgsta septynis mėnesius. Taigi gerai įvertinęs, kiek laiko tektų vartoti vaistus likus Lietuvoje, profesorius kasmetinę kelionę vadina kur kas patrauklesne gynybos nuo alergijos priemone. Nuo studijų laikų su alergija kovojantis G.Kazanavičius viliasi, kad jo liga šiek tiek atlėgs organizmui senstant ir jam nebeteks kiekvieną pavasarį ašaroti ir čiaudėti. Deja, kol kas tenka pasitelkti galimas organizmo apsaugos priemones: ryšėti apsauginę kaukę ir nepamiršti kaištukų į šnerves.

Panašaus likimo žmonėms profesorius pataria namuose įsirengti specialią filtrus turinčią oro valymo (rekuperacinę) sistemą, tuomet vėdinant nebūtina atidarinėti langų ir smarkiai sumažėja tikimybė, kad į namus iš lauko pateks žiedadulkių.

Europos alergologų ir klinikinių imunologų akademijos duomenimis, alerginės ligos paliečia vieną iš keturių europiečių ir yra dažniausios lėtinės ligos šiame regione. Slopinamos vaistais, R.Dubakienės teigimu, jos šiek tiek aprimsta ir pagerina žmogaus gyvenimo kokybę, tačiau iki galo nėra išgydomos. „Vengti alergenų, griežtai juos šalinti iš aplinkos ir iš maisto raciono“, – pacientams pataria mokslininkė, neabejojanti, kad ateityje alergiškų žmonių tik daugės.

Taigi, profesorės nuomone, dar po keleto dešimtmečių stebėsimės ne gausiai sergančiaisiais, o tuo, kad dar liko tokių, kurių ši liga nepalietė. Nepaisant to, kad šiuo metu dar nesame patys alergiškiausi Europos gyventojai, savo gyvensena ir mityba sparčiai artėjame prie Vakarų Europos (tą rodo ir mūsų kūdikių sergamumo alergija didėjimas).

Disertaciją apie alergiją maistui prieš ketverius metus apsigynęs Andrius Kavaliūnas pabrėžia, kad padidėjusio jautrumo maisto produktams paplitimas tarp vaikų ir suaugusiųjų Lietuvoje skiriasi: tarp pradinių klasių mokinių jis siekia 46,9 proc., o tarp suaugusiųjų – tik 1,9 proc.

Kadangi nustatyto alergizuojančio maisto produkto nevartojimas laikomas efektyviausiu šios ligos gydymo būdu, tokių pacientų gyvenimo kokybė ypač nukenčia – alergiški žmonės turi priprasti prie papildomo diskomforto, nes nuolatos tenka kontroliuoti tai, ką valgai, dėl to kyla papildomų sunkumų socialiniame gyvenime. Įprastai alergija maistui pasižymintys asmenys vengia maitintis viešojo maitinimo įstaigose, turi būti atsargesni nuėję į svečius.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto mokslininkai (A.Kavaliūnas, Genė Šurkienė, R.Dubakienė, Rimantas Stukas) atkreipia dėmesį, kad produkto alergiškumas priklauso ir nuo vieno ar kito gaminimo būdo. Pavyzdžiui, skrudinti žemės riešutai alergizuoja stipriau nei virti.

Mokslininkų vertinimu, tik taip galima paaiškinti, kodėl JAV, kur beveik kiekvienas vaikas iki dvejų metų valgo žemės riešutų sviesto, plačiai paplitusi alergija šiems riešutams. Priešingai nei Kinijoje: nors čia vaikai taip pat susiduria su žemės riešutais, bet kinai maistui juos naudoja virtus.

Mokslininkai sutaria, kad maisto alergenai gali sukelti ir pseudoalergines reakcijas. Dažniausiai jas sukelia maisto produktai, turintys daug histamino (švieži produktai: pomidorai, špinatai, vėžiagyviai, lašišos, apelsinai; apdoroti maisto produktai: fermentinis sūris, kiauliena, konservuoti tunai, dešrelės), tiramino ir feniletilamino (šokoladas, raudonasis vynas, konservuota žuvis, fermentinis sūris), histaminą atpalaiduojančių produktų (braškės, kiaušinio baltymas, kiauliena, cinamonas, šokoladas, ananasai, papajos, ankštiniai). Pabrėžiama, kad alergenų gali turėti ir kai kurios prieskoninės žolelės, pavyzdžiui, anyžių sėklos, česnakai, ramunėlės, garstyčios. Nors jie vartojami ir nedideliais kiekiais, gali sukelti gyvybei pavojingas būkles.

Kaip pabrėžia „Veido“ kalbinti alergologai, pakanka žmogų dirginančių alergenų pėdsakų, kad kiltų nepageidaujamos organizmo reakcijos: bėrimai, tinimai, kvėpavimo sutrikimai, niežulys ir pan. Būtent dėl šios priežasties R.Dubakienė apibrėžia alergiją kaip mažų dozių ligą, kuriai visuomet būdingas priežastinis ryšys.

„Pakanka apsilankyti svečiuose pas žmones, auginančius kates, ir imu justi kylantį niežėjimą visame kūne“, – pasakoja 36-erių Leonas Judickas. Užsibūti ilgiau tokioje aplinkoje pašnekovas vengia, nes gali tekti ieškoti medikų pagalbos.

Šiuo metu kovoti su alerginėmis ligomis ir jas suvaldyti vis dar sudėtinga, nes iki galo nėra išsiaiškinta, kodėl vienų žmonių organizmas reaguoja į alergenus, o kitų ne.

Vaikų pulmonologė-alergologė Indrė Būtienė, atlikusi mokslinį tyrimą, teigia pastebėjusi priežastinį ryšį tarp motinoms skiriamų antibiotikų (atliekant cezario pjūvį) ir iš to jų vaikams kylančių alergijų. Žinant, kad tai vienas išsamiausių kada nors atliktų tyrimų apie alergiją maistui pirmaisiais gyvenimo metais, kuriame iš viso dalyvavo 12 tūkst. naujagimių ir jų šeimų devyniose Europos šalyse (Vokietijoje, Lenkijoje, Graikijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Olandijoje, Islandijoje, Lietuvoje ir Italijoje), verta atkreipti dėmesį į šių vaistų vartojimą. Iš atlikto tyrimo duomenų matyti, kad pirmą savaitę po gimimo antibiotikų gavusių motinų kūdikiai iš tiesų pasižymi didesniu polinkiu į alergiją. Didžiausias polinkis šiuo atveju nustatytas italių (22 proc.), lenkių (5,8 proc.) ir vokiečių (3,9) naujagimiams, Lietuvoje šis procentas, palyginti su kitų šalių duomenimis, buvo gana mažas (0,6 proc.).

VU Vaikų ligų klinikos Vaikų pulmonologijos ir alergologijos centro vedėja doc. dr. Odilija Rudzevičienė svarsto, kad ne ką mažesnis polinkis sirgti alerginėmis ligomis yra nulemtas mūsų genetikos. Įtakos tam turi ir maistas, ir aplinka, kurioje gyvename, ir didėjantis užterštumas.

Antrą dešimtį metų šioje srityje dirbanti medikė tikina, kad alergijos gana dažnai pasižymi banguojančia eiga: vienu metu lyg ir įvyksta savaiminis pasveikimas, o kitu, organizmui sudėtingesniu (paaugliui bręstant ar moteriai laukiantis, gana dažnai ir po nėštumo), alergija vėl atsinaujina.

Lietuvoje ir dar penkiolikoje Europos Sąjungos šalių vykdant „EuroPrevall“ maisto alergijos projektą buvo nustatyta, kad mūsų šalyje alerginėmis ligomis serga 28 proc. 7–10 metų amžiaus vaikų. Alergiškų užfiksuota apie 15–20 proc. mokyklinio amžiaus vaikų ir apie 7 proc. naujagimių. Taip pat iš šio tyrimo paaiškėjo, kad Lietuvos šeimose alergija maistui dar nėra labai paplitusi: ji būdinga iki 5–10 proc. šeimos narių. O štai Didžiojoje Britanijoje alergija maistui nustatyta jau 60–80 proc. tirtų mažamečių.
Ištyrus 1500 Lietuvos vaikų, kurie stebėti nuo gimimo iki penkerių šešerių metų, nustatyta, kad dažniausiai alergines reakcijas jiems sukelia kiaušiniai, pienas, kviečiai, sojos, o vėliau – naminių gyvūnėlių kailis.

Atskleista, kad suaugusieji, priešingai nei vaikai, dažniausiai įsijautrina nuo lazdyno riešutų, pelynų, namų dulkių erkučių, sezamų bei žemės riešutų.

R.Dubakienės teigimu, norint nustatyti alergiją, daugeliu atveju pakanka su žmogumi tiesiog pasikalbėti. Įprastai jis jau pats įtaria vieną ar kitą priežastį (ligos alergeną), kuri geriau atsiskleidžia apžiūros metu. Specifinius alergeno antikūnus galima nustatyti ir kraujo serume (tam atliekami laboratoriniai imunologiniai tyrimai), tačiau kiekvieno besikreipiančiojo į medikus atvejis yra individualus.

Medikai, gydydami alergiškus pacientus, dažniausiai pasitelkia imunoterapiją. Šis gydymo būdas pasižymi tuo, kad į žmogaus organizmą didėjančiomis dozėmis ir ilgėjančiais intervalais įvedamas alergenas, sukėlęs alerginę ligą. Specifinė imunoterapija iš esmės pakeičia ligos eigą. Todėl gana dažnai alerginių ligų simptomams švelninti skiriami simptominiai alergiją slopinantys vaistai – antihistamininiai preparatai ir kortikosteroidai. Įprastai gydytojai alergologai imunoterapiją skiria sergantiesiems šienlige, alergine sloga, alerginiu akių uždegimu (konjunktyvitu), alergine astma, taip pat žmonėms, alergiškiems bitės ar vapsvos įgėlimui.

M.Dubakienė svarsto, kad, matyt, jau netolimoje ateityje pakaks taikyti genų terapiją, tai yra nustačius alergijos genus ir juos pašalinus žmogus bus sveikas. Bet iki tol tenka svarstyti, ko vengti ir kokioje aplinkoje gyventi, norint išlikti nepaliestiems modernios civilizacijos palydovės – alergijos. Viena iš visuomenės gelbėjimo išeičių, profesorės nuomone, galėtų tapti naujai sukurtas alergiškų naujagimių registras, kita, ne mažiau svarbi išeitis turėtų išlikti visuomenės švietimas.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako VU Vaikų ligų klinikos Vaikų pulmonologijos ir alergologijos centro vedėja doc. dr. Odilija Rudzevičienė.

VEIDAS: Ar Lietuvoje labai paplitusi alergija maisto produktams?

O.R.: Alergija vienam ar kitam maisto produktui kamuoja apie 2–8 proc. visuomenės narių. Didžiausia rizika susirgti pastebima nuo gimimo iki dvejų metų. Įprastai apie 6–8 proc. vaikų iki trejų metų yra alergiški kokiam nors maisto produktui, tačiau su amžiumi tolerancija didėja, todėl alergiškų maistui suaugusiųjų tėra 1–3 proc. Deja, pastaruoju metu vis daugėja maistui alergiškų žmonių. Gydytojai alergologai pastebi, kad anksčiau žmogus būdavo alergiškas dviem ar trims maisto produktams, o dabar šis skaičius prasiplėtė iki penkių ar dešimties maisto alergenų. Iš darbo praktikos matau, kad daugėja vaikų, negalinčių vartoti grūdinių kultūrų produktų (duonos, bandelių), ką jau kalbėti apie dažniausiai sutinkamus maisto alergenus: pieną, kiaušinius ir pan. Taigi alergija maistui tampa vis sunkesnė ir populiaresnė.

VEIDAS: Dažnai kaip XXI a. rykštė apibūdinama alergija įgyjama visam gyvenimui. O gal tik tam tikram tarpsniui?

O.R.: Tiesa, maisto alergija gali praeiti savaime, bet tam būtina iš mitybos eliminuoti alergizuojantį produktą ir kartoti tyrimus kas pusmetį stebint, ar alergija atsitraukė (tik provokacinis mėginys patvirtina, ar ji išliko, ar ne). Apie išaugtą alergiją spręsti leidžia vienas ar kitas produktas, kurį suvalgius anksčiau kildavo nepageidautinos reakcijos. Maždaug apie 80–85 proc. vaikų, alergiškų karvių pienui ir kiaušiniams, savo ligą išauga apie 5–10 gyvenimo metus.

VEIDAS: Kuo įprastai pasireiškia alergija? Į kokius požymius patartumėte atkreipti dėmesį?

O.R.: Odos bėrimai, niežėjimas, patinusios lūpos ar akių vokai yra ženklas, kad organizmas netoleruoja tam tikrų maisto produktų. Gana dažnai alerginė reakcija prasideda kaip virškinimo sutrikimas ar viduriavimas, gali atsirasti alerginė sloga ar kosulys. Ypač sunkios alerginės reakcijos gali baigtis ir anafilaksiniu šoku, dėl kurio mirštama. Todėl nevertėtų ilgai delsti ir mėginti gydytis patiems. Visa laimė, kad lietuviai nėra patys alergiškiausi – dar nepasiekė tokio sergamumo masto kaip skelbiama Vakarų Europos alergologų akademijos tinklalapiuose (kas trečias vaikas alergiškas maistui), bet ir mes šį traukinį savo gyvenimo būdu ir mityba jau gana sparčiai vejamės.

VEIDAS: Kas sukelia jūsų minėtas alergijas?

O.R.: Jei pavyktų atskleisti tikslias priežastis, matyt, ir alergijų sumažėtų. Tačiau priežastys kompleksinės: tam įtakos turi ir pakitęs maistas, ir užteršta aplinka, gausiau ir dažniau naudojama buitinė chemija, taip pat genetika ir pan.

VEIDAS: Kaip keičiasi alergiško žmogaus gyvenimas?

O.R.: Jei žmogus alergiškas maistui, jo gyvenimo kokybė suvalgius ko netinkamo sparčiai blogėja (kartais pakanka alergeno pėdsako maiste). Tokiais atvejais galimas ir anafilaksinis šokas, laiku nenustačius priežasties, besibaigiantis mirtimi. Savo problemas žinantys asmenys įprastai nešiojasi su savimi adrenalino injektorius, kad nelaimei artėjant būtų galima iš karto suleisti vaistų ir išgelbėti gyvybę. Taip pat tokiais atvejais patariame vengti nežinomo maisto vakarėliuose. Panašios problemos ištinka žmogų, alergišką gyvūnams. Tarkime, labai ryški alergija katėms gali pasireikšti sutikus asmenį, auginantį namie šį gyvūną (nežinia dėl ko atsiranda dusulys, niežulys ar staiga prasideda sloga).

VEIDAS: Kokių tyrimų įprastai prireikia norint išsiaiškinti, kam žmogus alergiškas?

O.R.: Šiuo atveju priklauso, kokį alergeną norime ištirti. Jeigu yra aiškiai matomi simptomai, tarkime, įtariame, kad gali būti įkvepiamas alergenas (žiedadulkių ar namų dulkių erkučių), pakanka ir odos mėginių. Bet jeigu įtariama maisto alergija, reikia išsamesnių tyrimų. Kita vertus, suvalgius netinkamo maisto, jau po dviejų valandų alergenai ima veikti, sukeldami nepageidaujamas organizmo reakcijas.

VEIDAS: Ar galite išskirti, kokios alergijos populiariausios mūsų geografinėje platumoje?

O.R.: Lietuvoje nuo alergijos kenčia apie 10 proc. gyventojų. Dažniausiai skundžiamasi alerginėmis slogomis ir akių paraudimu, taip pat gana dažnos bronchinės astmos, gyvūnų ir netinkamų maisto produktų alergijos, atopiniai dermatitai, dažniausiai atakuojantys pačius mažiausius (beveik kas antro kūdikio oda yra sausa, pleiskanojanti ir niežtinti).

VEIDAS: Ką patariate nuo sezoninės alergijos kenčiantiems asmenims?

O.R.: Kai kurie jų esant pavasariniam žydėjimui pakeičia aplinką – išvažiuoja iš Lietuvos. Šiltesniuose kraštuose alergeno nebelieka, taigi ir kankinantys simptomai liaujasi. Žinoma, ne kiekvienas gali tai padaryti, todėl likusieji Lietuvoje vartoja vaistus ar pasitelkia imunoterapiją (deja, dėl kainos šis metodas prieinamas ne kiekvienam). Įprastai jos prireikia kankinant sezoninėms alergijoms (augalų ir medžių žiedadulkėms), bet vėlgi alergijos simptomų stiprumą lemia oro sąlygos ir aplinka, kurioje žmogus yra. Jei pavasaris lietingas, žiedadulkės nukrinta arčiau žemės, jei vėjuota ir saulėta, jos tampa piktesnės (ypač miestuose, kur užteršta aplinka). Kai kuriems mūsų pacientams alerginė sloga ir akių uždegimai (pvz., nuo šienligės) tęsiasi visą gyvenimą.

Sergančiųjų alerginėmis ligomis proc.

Šalis                           Alerginiu rinitu      Astma      Alergija gyvūnams

Didžioji Britanija    62                              42                    35

Vokietija             52                              22                    32

Italija                         45                              25                    22

Lenkija               25                              5                     12

Lietuva               8                               5                     5

Šaltinis: Institute of Social Medicine, Epidemiolology and Health Economics

BFL

Nuolatiniu palydovu tapęs nuovargio jausmas, patiriamas oro trūkumas, kojų pabrinkimas yra požymiai, kiekvienam galintys signalizuoti apie rimtą patologiją – širdies nepakankamumą.
Bene mažiausiai iš širdies ligų suvaldomas ir savo grėsme onkologinėms ligoms prilygstantis širdies nepakankamumas labiausiai paplitęs tarp 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių, tačiau vis dažniau pastebimas tarp aktyviai dirbančių visuomenės narių.

Praėjusių metų Higienos instituto duomenimis, širdies nepakankamumas Lietuvoje diagnozuotas daugiau kaip 124 tūkstančiams gyventojų (medikų teigimu, per kelerius metus Lietuvoje sergančiųjų širdies nepakankamumu padaugėjo nuo 80 iki beveik 130 tūkst.).

Remiantis Europos ir pasaulio statistika matyti, kad kasmet nuo šios ligos per penkerius metus nuo diagnozės nustatymo miršta kas antras gyventojas.

Siekiant pagerinti gyventojų išgyvenamumo nuo širdies nepakankamumo rodiklius, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojos kardiologės Jelenos Čelutkienės teigimu, itin svarbu, kad visuomenės nariai gebėtų laiku atpažinti fizinio krūvio netoleravimo požymius: „Daugelis žmonių prastėjančią savo sveikatą (sparčiau nei įprasta plakančią širdį, nuolat patiriamą oro trūkumą, nuolat juntamą nuovargį) sieja su vyresniu amžiumi, tačiau retas susimąsto, kad tai gali būti itin neigiamai žmogaus gyvenimo kokybę veikiantis širdies nepakankamumas.“

Širdies nepakankamumu įprasta vadinti ligą, kuri atsiranda dėl širdies nusilpimo, kai dėl šios nepajėgumo aprūpinti kiekvieno organo deguonimi ir maisto medžiagomis kyla ligos simptomų. Žmogaus širdies skilveliams tampa vis sudėtingiau išstumti kraują į didįjį ir mažąjį kraujo apytakos ratus. Ilgainiui širdžiai nebepavyksta prisipildyti pakankamai kraujo ar pumpuoti jo su atitinkama jėga, iš čia ir kyla širdies nepakankamumas (ūminis, lėtinis, kairiojo, dešiniojo arba abiejų skilvelių).

Šią diagnozę medikai apibūdina kaip nepagydomą ligą, tačiau pabrėžia, kad tinkamai ją kontroliuojant galima pasiekti patenkinamą gyvenimo kokybę. Kadangi širdies nepakankamumas vystosi ilgą laiką, itin svarbu pakankamai dėmesio skirti ligos prevencijai.

Kasmet visame pasaulyje ir Lietuvoje, norint atkreipti dėmesį į šią problemą (statistiniai duomenys rodo, kad 50 proc. širdies nepakankamumu sergančių pacientų miršta per ketverius metus, o kas trečias pacientas pakartotinai hospitalizuojamas per tris mėnesius), organizuojami širdies nepakankamumo dienos renginiai. Tačiau daliai visuomenės vis dar labai trūksta noro ir sąmoningumo tuo domėtis ir tinkamai rūpintis savo sveikata. Daugelis pamiršta, kad dalis ligų atsinešama jau gimstant, genuose, taigi vertėtų permąstyti, kokiomis ligomis sirgo šeimos nariai, būdami vidutinio amžiaus. Jei pasitaikė infarktų, krūtinės anginos (stenokardijos), atliktos procedūros širdies kraujagyslėse – plėtimai, aortokoronarinis šuntavimas, tikėtina, kad panašių rūpesčių gali kilti ir jums.

Žinoma, prie širdies nepakankamumo nemažai gali prisidėti ir žalingi individo įpročiai. Rizikos veiksniais, skatinančiais širdies nepakankamumą, J.Čelutkienė vadina nepakankamą fizinį aktyvumą, piktnaudžiavimą alkoholiu, rūkalais, riebiu maistu, antsvorį ir cukrinį diabetą. Jos tikinimu, širdies nepakankamumas dažnai nulemtas tradicinių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių.

Dažniausiai širdies nepakankamumu serga turintieji aterosklerozę, arterinę hipertenziją, koronarinę širdies ligą, širdies vožtuvų ydų; retesnės priežastys – infekcinės ligos, pažeidžiančios širdies raumenį, genų mutacijos.

Kardiologės vertinimu, dažnai liga paūmėja dėl netinkamos mitybos ir netinkamo vaistų vartojimo, tuomet nelieka nieko kito, kaip tik pacientus hospitalizuoti. Pasaulyje tokių pacientų priežiūroje dalyvauja vis daugiau specializuotų širdies nepakankamumo slaugytojų, kurių, pagal Europos širdies nepakankamumo asociacijos rekomendacijas, turėtų būti viena šimtui tūkstančių gyventojų.

J.Čelutkienė pasakoja, kad įprastai ši liga gydoma susiejant vaistus ir nemedikamentinius gydymo būdus. Tačiau jei uždelsiama per ilgai, pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kardiologijos klinikos profesorės Aušros Kavoliūnienės, lieka bilietas tik į vieną pusę, tai yra myriop.

Kad šio bilieto neprireiktų kiekvienam, sergančiam išemine širdies liga (viena iš ligos formų – krūtinės angina), reikėtų žinoti savo širdies susitraukimų dažnį ramybės metu. Norintieji pasitikrinti savo širdies susitraukimų dažnį namų sąlygomis turėtų 5–10 minučių pabūti ramioje aplinkoje ir apčiuopti pulsą riešo srityje. Tvinksnius reikėtų skaičiuoti 30 sekundžių, o gautą skaičių padauginti iš dviejų.

Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad širdies nepakankamumu sergančių pacientų pulsas ramybės būsenoje neturėtų viršyti 60 kartų. Kuo taupiau veikia širdis, tuo ilgesnę gyvenimo trukmę žada. Tyrimais taip pat įrodyta, kad dažnesnis sergančiųjų pulsas itin padidina mirties riziką.

Prieš kurį laiką australų mokslininkai nustatė, kad pacientų, sergančių cukriniu diabetu, širdis susitraukia keliskart dažniau, nes jiems vystosi kardialinė autonominė neuropatija, tai yra sutrinka širdies ritmo reguliacija, o tai lemia beskausmį miokardo infarktą. Tai tik iliustruoja, kodėl itin svarbu suretinti širdies ritmą.

A.Kavoliūnienė apgailestauja, kad iki šiol Lietuvoje žmonėms vis dar sunkiai prieinamas laboratorinis biologinis žymuo – B tipo natriurezinis peptidas (BNP), padedantis anksti nustatyti širdies nepakankamumą ir leidžiantis ne per vėlai pradėti gydyti šią grėsmingą būklę.

Norėdama iliustruoti širdies nepakankamumo ligos paplitimo mastą Lietuvoje, medikė prašo įsivaizduoti gatvę, kuria eina tik 65-erių sulaukę asmenys. Jos teigimu, tikėtina, kad kas dešimtas iš šių žmonių pasižymės sutrikusia širdies funkcija. Taigi akivaizdu, kad visuomenėje tai išties labai dažnai pasitaikanti liga.

Širdies nepakankamumas paliečia ne tik sergantįjį, bet ir jo šeimos narius, o tokių asmenų daugėjant pastebima didėjanti našta valstybei. Šios ligos gydymas, ypač ligoninėse, yra vienas brangiausių. Tad norima perimti tokių Europos šalių, kaip Švedija, patirtį. „Švedijoje 80 proc. ligoninių turi specializuotus širdies nepakankamumo kabinetus. Dirba kardiologai, kurie specializuojasi širdies nepakankamumo srityje, slaugytojos, dirbančios šalia kardiologų, kiti specialistai – daugiaprofesinė komanda“, – sako Kardiologų draugijos širdies nepakankamumo darbo grupės pirmininkė J.Čelutkienė.

Lygiuojantis į teigiamą Skandinavijos patirtį būtina siekti, kad būtų diegiami pažangūs širdies nepakankamumo valdymo metodai, organizuojant specializuotą pagalbą, kuri leistų tikėtis geresnių šios ligos baigčių.

Vienu pažangiausių, naujos kartos vaistų, gydančių žmogaus gyvybei pavojingas ligas (viena jų – širdies nepakankamumas), J.Čelutkienė įvardija ivabradiną: „Širdies nepakankamumui būdingas didesnis širdies susitraukimų dažnis. Viena svarbiausių vaistų grupių, retinančių širdies susitraukimų dažnį ir gerinančių prognozę, – beta blokatoriai. Pastaruoju metu atsirado galimybė skirti vaistą, slopinantį sinusinį mazgą, – ivabradiną. Jis ne tik sumažina širdies susitraukimų dažnį (ypač veiksmingas mažinant krūtinės anginos ir miokardo išemijos simptomus), bet ir pagerina širdies kraujotaką, išsaugo širdies susitraukimų jėgą.“

Įvairių tarptautinių klinikinių tyrimų duomenys pagrindžia šio medicininio preparato efektyvumą gydant lėtinį širdies nepakankamumą. Mažindamas širdies susitraukimų dažnį, jis pagerina širdies nepakankamumu sergančių pacientų fizinio krūvio toleravimą bei sumažina pakartotinio hospitalizavimo ir mirčių skaičių. Kaip rodo SHIFT tyrimas, drauge su kitais medikamentais skiriamas ivabradinas mirčių bei hospitalizacijos dažnį dėl ligos pablogėjimo sumažina daugiau nei 20 proc. Taigi, remiantis naujausių tyrimų duomenimis, ivabradino taikymas gydant širdies nepakankamumą suteikia pacientams galimybę pasiekti mažiausią mirštamumo lygį tarp sergančiųjų šia liga.

JAV maisto ir vaistų administracija (FDA) balandį šio preparato registraciją patvirtino JAV rinkoje širdies nepakankamumui su sistoline disfunkcija gydyti, taip pat ir Lietuvoje šis vaistas buvo įtrauktas į kompensuojamųjų vaistų sąrašus kaip priemonė, palengvinsianti daugelio pacientų kasdienybę.

Gydytoja A.Kavoliūnienė pabrėžia, kad kalbant apie širdies nepakankamumo problematiką vienu svarbiausių uždavinių kardiologų darbe tampa širdies raumens išsaugojimas.

„Sumažinus širdies susitraukimų dažnį paciento ligos prognozės tampa geresnės. Medikai sutaria, kad sergant širdies nepakankamumu tai vienas kertinių medikamentų, net ir tuomet, kai beta blokatoriai negali būti taikomi“, – sutinka J.Čelutkienė.

Sveikata. Tikimybė užsikrėsti kirmėlėmis žmogaus tyko kasdienėje aplinkoje, o ar jų išvengsime, lemia asmeninė higiena ir mitybos įpročiai.

Pagal oficialią statistiką, parazitinių ligų Lietuvoje pastaraisiais metais mažėjo (pernai užregistruoti 2203, užpernai – 1994 atvejai), tačiau medikai sutaria, kad nelikus profilaktinių gyventojų patikrinimų šie skaičiai gali neatitikti realybės. Juolab kad užsikrėtus kirmėlėmis nesama aiškių ligos požymių.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro gydytojos epidemiologės Aušros Bartulienės teigimu, tikimybė užsikrėsti parazitais ypač padidėja pavasarį, skanaujant prastai nuplautų salotų, svogūnlaiškių: „Dažniausiai kirmėlėmis užsikrečiama nuo dirvožemio, vandens, taip pat – per nešvarias rankas, neplautas uogas ar daržoves. Kirminų (pvz., askaridžių) kiaušinėliai organine trąša praturtintoje dirvoje (sunku patikėti, bet vis dar yra žmonių, laistančių daržus savo tualeto turiniu) išsilaiko gyvybingi ir užkrečiami iki septynerių metų, o orams šiek tiek pašilus per kelias dienas subręsta ir tampa pavojingi žmogui.“

Dar šviesaus atminimo gamtos mokslų daktarė, žolininkė Eugenija Šimkūnaitė sakė, kad nuo askaridžių byrėjimo iš žmogaus žarnų geriausiai apsaugo kruopštus braškių plovimas po tekančio vandens srove. „Tačiau ką išdarinėja mūsų inteligentai? Nesusimąstydami apie pavojus skanauja neplautas braškes tiesiog turguje“, – stebisi Europos klinikinės parazitologijos mokslinės grupės narė gydytoja infektologė Audronė Marcinkutė.

Praėjusias metais askaridoze Lietuvoje buvo užsikrėtę apie 11 proc. šalies gyventojų (235 atvejai), tai antra pagal gausumą parazitinė liga, kurią sukelia iki 20 cm žmogaus žarnyne išauganti ir iki pusantrų metų išgyvenanti kirmėlė. Specialistai ją apibūdina kaip itin vislią ir galinčią padėti iki 250 tūkst. kiaušinėlių. Per žemėtas ir neplautas daržoves ar rankas į žmogaus organizmą patekęs askaridės kiaušinėlis netrunka subrandinti lervutės, kuri tęsia savo kelionę per žarnų kapiliarus,  patenka į kraują ir pradeda migruoti per plaučius (gali pasiekti ryklę ir kitus gyvybiškai svarbius organus), kol subręsta iki suaugusios, kiaušinėlius į aplinką išskiriančios kirmėlės, su išmatomis pasišalinančios į aplinką. Šis parazitas migruodamas žmogaus organizme gali išprovokuoti įvairias alergines reakcijas, savaime praeinančias pasibaigus lervų migracijai.

Trečią dešimtmetį pacientus nuo parazitinių kirmėlių vaduojant infektologė aiškina, kad žarnyno parazitozės išgydomos ir jų labai baimintis nereikėtų (neįgalumo nesukelia). Žinoma, tam reikalingas specialus gydymo kursas, ypač sisteminių parazitozių atveju, nusitęsiantis nuo kelerių iki keliolikos metų.

Išskirtinio medikų dėmesio reikalauja tik pavieniai atvejai, tarkime, kai ligonis ima gelsti ir skundžiasi neįprastais priepuoliniais, simuliuojančiais chirurginius, pilvo skausmais ir pan.

Kartais parazitų aptinkama atliekant instrumentinius tyrimus (echoskopiją, kolonoskopiją), nes išmatų tyrimai ne visuomet nustato parazituojantį kirminą. Todėl rekomenduojama išmatų tyrimus atlikti koncentruotais metodais pakartotinai bent tris kartus padieniui.

Viena sudėtingesnių, tačiau Lietuvoje taip pat gana dažnai pasitaikančių parazitinių ligų medikai vadina echinokokozę (iki 22 naujai išaiškintų atvejų per metus). Įprastai ją sukeliančio parazito – echinokoko nešiotojomis laikomos lapės, o pasigauti šią ligą galima skanaujant laukinių salotų, rūgštynių, pienių lapų ar žiedų, uogų. Cistinės echinokokozės parazitas įsitvirtina žmogaus kepenyse, todėl atlikus ankstyvąją diagnostiką (sonoskopiją) gydomas chirurginiu būdu pašalinus kepenų segmentą su cista bei skiriant vaistų, kurie apsaugo nuo tolesnio parazito išsisėjimo. Pačia agresyviausia kepenų parazitoze vadinama alveolinė echinokokozė, labai panaši į vėžį, nes auga ardydama kepenis ir skverbdamasi į kitus organus – plaučius, smegenis. Šiuo atveju itin svarbi ankstyva diagnostika (laiku diagnozavus ir pašalinus parazitą po dvejų metų vaistų vartojimo žmogus pasveiksta, tačiau ir toliau turi būti medikų stebimas, nes išlieka parazito ataugimo galimybė), mat negydoma ji sukelia didelį mirštamumą. Kita vertus, laiku pradėtas gydymas žmonėms dar dovanoja 10 ar 15 gyvenimo metų, bet jie, deja, jau nebeįsivaizduojami be vaistų.

Pasigauti šią baisią ligą galima medžiojant (turint tiesioginį kontaktą su lape), mėlyniaujant ar renkant kitas miške augančias uogas.

Pasak A.Marcinkutės, vienas didžiausių žmogaus organizme parazituojančių kirmėlių siekių – noras patekti į žmogaus smegenis. Medikė neslepia, jog kai kada šios invazijos pavyksta (įprastai kraujo keliu), tuomet susiduriama su retomis ir daug diagnostinių iššūkių keliančiomis ligomis.

Dėl panašių situacijų medikai kaltina žmonių higienos stoką (pernelyg retai plaunamos rankos, daržovės ir pan.), per didelę meilę naminiams gyvūnams (bučiuojamasi ir miegama drauge apsikabinus, pamirštant, kad šuo, kaip ir lapė, yra echinokokozės platintojas) ir vis dar nepakankamai efektyvų keturkojų išmatų surinkimą. Tarkime, Šveicarijoje tai atliekama kastuvėliu, o ne ranka per plastikinį maišelį, kaip Lietuvoje, ypatingas dėmesys skiriamas smėlio dėžėms, kuriose žaidžia vaikai. Visos jos uždengiamos nuo nepageidaujamų keturkojų vizitų, o Lietuvoje – tai patys tikriausi parazitinių ligų židiniai. Mes vis dar stokojame pilietinio sąmoningumo, nesugebame apsaugoti smėlio dėžėse žaidžiančių vaikų nuo toksokarinės infekcijos.

Mokslininkai sutaria, kad žmogaus organizmas yra daugelio parazitų, atimančių iš mūsų naudingas medžiagas ir išskiriančių toksinus, rūšių gyvenamoji buveinė, o įtarimus, jog užsikrėsta kirmėlėmis, jų nuomone, galima pasitikrinti pagal keletą simptomų: nuolat krinta arba didėja svoris, kamuoja alkio jausmas, neaiškios kilmės pilvo skausmai, pasikartojantys dilgėliniai bėrimai, niežulys, alerginiai bėrimai ir pan.

Šiuo metu labiausiai paplitusia parazitine liga medikai Lietuvoje įvardija enterobiozę (pernai ji sudarė 1705 atv. 100 tūkst. gyventojų). Tarp vaikų itin paplitusi liga lemia sumažėjusį apetitą, irzlumą, naktinį šlapinimąsi, o ilgą laiką nepastebėta silpnina fizinį ir protinį vystymąsi. Užsikrėtus šiais parazitais, subrendusios kirmėlaitės (dažnai vadinamos spalinukėmis) iš žarnyno šalinasi dažniausiai naktį ir išskiria kiaušinėlius, sukeldamos niežulį. Šių kirmėlių kiaušinėliai subręsta vos per keturias valandas, todėl tas pats asmuo gali pakartotinai užsikrėsti per neplautas rankas. Siekiant išsigydyti labai svarbu turėti individualius rankšluosčius, keisti patalynę, drabužius, plautis rankas, prižiūrėti nagus ir būtinai praustis ryte.

„Jei šių nurodymų paisoma, kirmėlės įveikiamos ir be vaistų, tačiau dažnai tėvams trūksta žinių ir patirties. Darželinukus jie prausia vakarais, tačiau apnykus spalinukėms būtina nuplauti vaiko sėdimąją rytais ir tik tada vesti į darželį“, – dėmesį atkreipia A.Marcinkutė.

Lietuvoje gana paplitusi ir toksoplazmozė (ją sukelia jau ne kirmėlės, o pirmuonys). Praėjusiais metais mūsų šalyje užfiksuoti 97 jos atvejai. Įprastai šia liga užsikrečiama valgant nepakankamai termiškai apdorotą mėsą (kiaulieną, avieną, elnieną).

Itin didelis pavojus šiuo atveju kyla besilaukiančioms moterims. Joms nepatariama mėgautis pusžaliais didkepsniais ar ragauti žalio faršo, nes infekcijos metu parazitui patekus į kraują gali būti sukeltas pavojus vaisiui (akių ir centrinės nervų sistemos pažeidimai).

Ypatingo atsargumo medikai pataria imtis gaminant namie mėsos ir žuvies patiekalus (svarbu pakankamai kepti ir virti), naudojant pjaustymo lenteles (vieną patariama paskirti žuviai ir mėsai, kitą – daržovėms ir jokiu būdu jų nekaitalioti pjaustant).

Jei tikėsime pasauline statistika, įvairiose šalyse toksoplazmomis yra užsikrėtę nuo 6 iki 94 proc. žmonių, tačiau turinčiųjų ligos simptomų – labai mažai (vos 1–10 proc. žmonių pasižymi sveika imunine sistema). Šio parazito paplitimas nulemtas žmonių mitybos įpročių, klimato ir higienos sąlygų. Manoma, kad Europoje toksoplazmoze serga ne mažiau kaip 20–80 proc. gyventojų.

Kaip dar vienas gana populiarus būdas užsikrėsti toksoplazmoze nurodomas užkratas nuo katės išmatų (atsitiktinai į burną patekus toksoplazmozės sukėlėjams apie 2 proc. sukėlėjų perduoda katinas), pavyzdžiui, tvarkant katės smėlio dėžę, todėl patariama užsiimant šiais reikalais nekalbėti.

Tačiau „Veido“ kalbinta infektologė mano, kad kaltinti keturkojus dėl parazitinių ligų būtų trumparegiška. Visų pirma ji siūlo paisyti ypatingos higienos, pasidomėti biologiniu parazitų gyvenimu, konsultuotis su specialistais, o kilus įtarimų dėl galimos parazitų invazijos į organizmą nerekomenduoja užsiimti savigyda.

„Besigydydami augalais, turinčiais antiparazitinį poveikį, žmonės gali dar labiau pakenkti savo sveikatai dėl neapskaičiuoto vienos ar kitos vaistinės žolė vartojimo. Kiekvienu atveju reikalinga vis kita indikacija“, – teigia daug metų su parazitais kovojanti A.Marcinkutė.

Pasak jos, nors šiuo metu šiek tiek aprimusi, kas kelerius metus save vis primena ir trichineliozė. Nors Maisto ir veterinarijos tarnyba šiuos dalykus kontroliuoja neblogai, tačiau daug lemia žmonių lengvabūdiškumas: pirma paragaujama sumedžioto šerno, o tik paskui jis vežamas ištirti. Taigi, nors mėsa Lietuvoje tikrinama, liga plinta per kiaulieną ir šernieną.

Kas nutinka trichinelės lervai patekus į žmogaus organizmą? Žmogus užsikrečia infekuota mėsa, o žarnyne apsivaisinusios kirmėlės pradeda produkuoti lervutes, kurios migruoja į raumenis, taigi kyla temperatūra, skauda raumenis, gali patinti veidas. Itin rimtų sutrikimų šios lervos migrantės gali sukelti pasiekusios žmogaus širdį ar smegenis – kyla rimtų šių organų funkcijos sutrikimų.

„Visuomenė turėtų būti labiau išsilavinusi ir pasiruošusi apsisaugoti nuo parazitinių ligų. Tarkime, Skandinavijoje žinomas iš kartos į kartą perduodamas šeimyninis paprotys prieš kemšant faršą į dešras jį pašutinti – taip kontroliuojama trichineliozė. O lietuviai į dešras kemša žalią mėsą, o po to stebisi, iš kur tie ligos židiniai“, – aiškina A.Marcinkutė.

Lyginti lietuvių sergamumą su kitų ES šalių gyventojais, kalbintų infektologų teigimu, šiuo metu gana sudėtinga, nes skiriasi priežiūros ir diagnostikos sistemos, taip pat daugelyje šalių nėra privalomai registruojamos parazitinės ligos (pvz., enterobiozė, askaridozė, kurių  Lietuvoje daugiausia).

Tarkime, 2012 m. duomenimis, echinokokozės sergamumo rodiklis Lietuvoje siekė 0,8 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Europos Sąjungos šalyse – 0,2 atv. 100 tūkst. gyv. Trichineliozės Lietuvoje – 0,9, Europos Sąjungos šalyse – 0,06 atv. 100 tūkst. gyv. Tačiau giardiazės Lietuvoje buvo 0,4, o  Europos Sąjungos šalyse – 5,5 atv. 100 tūkst. gyv. Taigi, kaip jau minėta, kiekvienoje šalyje prie specifinės statistikos prisideda klimatas, mitybos ir higienos įpročiai bei šio klausimas populiarinimas viešojoje erdvėje.

Lietuvoje, infektologės teigimu, būtent tai ir kiša koją su parazitais kovojantiems medikams. Jau kelerius pastaruosius metus medikų durys neužsiveria nuo asmenų, diagnozavusių sau vieną ar kitą parazitinę ligą su toli pažengusios parazitofobijos simptomais.

„Mūsų kasdienybėje gana dažna situacija, kai už durų laukia iš tiesų nuo parazitų kenčiantys asmenys, o kabinete tenka aiškintis su turinčiaisiais įsivaizduojamų kirmėlių. Išgirdę gurguliuojant pilvą ar rodydami pajuodusius paakius žmonės prašo receptinių vaistų“, – apie parazitofobus pasakoja A.Marcinkutė.

Apibendrindama medikė juokavo, kad niekas kitas taip nepagerina gyvenimo kokybės, kaip intelekto indeksas, sveikas elgesys ir apsiskaitymas.

Kristina Kanišauskaitė

Lietuvoje vis dar gilus atotrūkis tarp mokslo ir plačiosios visuomenės. Galbūt todėl stokojame žinių apie medicinines vakcinas ir jų poveikį?

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

„Jei tik valstybės lygiu skirtume daugiau lėšų tuberkuliozės prevencijai, susektume ankstyvąsias šios ligos formas, išvengtume stipraus šalutinio vaistų poveikio ir sumažintume sergančiųjų tuberkulioze procentą“, –  neabejoja oru plintančias infekcines ligas tiriantis Vilniaus universiteto mokslininkas Povilas Kavaliauskas, 2011 m. už savo pasiekimus mokslo tyrimų srityje įvertintas iškiliausių mokslininkų.

VEIDAS: Nors tuberkuliozė, arba džiova, vadinama Dievo rykšte, dauguma ja užsikrėtusiųjų serga besimptome lėtine ligos atmaina. Vadinasi, kai kada nė pats ligos nešiotojas neįtaria ja sergantis?

P.K.: Jei žmogus viešoje vietoje ima badytis peiliu, iškviečiame policiją ir izoliuojame jį kaip žudiką. Tačiau jei gatve einantysis serga atvira tuberkuliozės forma ir skleidžia debesis bakterijų, izoliuoti jo, deja, negalime. Pasitaiko, jog individas nusprendžia nesigydyti, motyvuodamas tuo, kad vaistai pasižymi itin bjauriu šalutiniu poveikiu (išgėrus tabletes kamuoja stiprus pykinimas, padidėja tikimybė apkursti). Tačiau medikams tinkamai dozuojant vaistų kiekį ši rizika minimali – šalutinis poveikis sušvelninamas.

VEIDAS: Kaip elgtis, jei viešojoje erdvėje buvome susitikę su tuberkuliozės platintoju?

P.K.: Tuberkuliozė – lėtinė infekcinė liga, kurią sukelia tuberkuliozės mikobakterijos. Iš daugelio kitų jos išsiskiria savo gyvybingumu. Tarkime, meningokokai be žmogaus organizmo gyvybingi išlieka vos pusvalandį, o tuberkuliozės sukėlėjai be savo šeimininko gali parazituoti iki trijų mėnesių. Tai be galo gyvybingos bakterijos, gebančios pasklisti į aplinką. Pakanka, kad atvira tuberkuliozės forma sergantis žmogus nusikosėtų ar nusičiaudėtų, į aplinką pažerdamas daugybę mikobakterijų, ir mes jau tampame šios ligos platintojais. Kilus įtarimui, kad buvo kontaktas su sergančiuoju tuberkulioze, patartina pasitikrinti po dviejų mėnesių (tuomet jau bus galima susekti infekciją).

VEIDAS: Iš statistinių duomenų matyti, kad sergamumo tuberkulioze pikas mūsų šalyje buvo pasiektas 2000 m. Šiandien jis smuktelėjęs, tačiau užkrečiamumas šia liga – vis dar vienas opiausių sveikatos klausimų.

P.K.: Mokslininkų apskaičiuota, kad bendraudami žmonės per valandą keturis kartus apsikeičia savo mikroorganizmais: bakterijomis, virusais ir ląstelinėmis nuolaužomis. Plinta tuberkuliozė oro lašeliniu būdu, taigi užsikrėsti ja galime važiuodami viešuoju transportu, apsipirkdami prekybos centre ar lankydamiesi kino teatre (bakterijos itin mėgsta drėgną ir karštą terpę). Pakanka, kad atvira tuberkuliozės forma sergantysis pakosėtų, ir imuninei sistemai nusilpus bakterijos ims sparčiau daugintis prišaukdamos nepageidaujamą ligą. Negydoma tuberkuliozė progresuoja ir panašiai per dvejus trejus metus baigiasi skausminga mirtimi. Tačiau liūdniausia, kad tiksliai nežinoma, kiek šios ligos nešiotojų, pasižyminčių lėtine ligos atmaina, mūsų šalyje yra.

VEIDAS: Pagal kokius požymius galime pažinti kasmet pusantro milijono gyvybių nusinešančią tuberkuliozę?

P.K.: Svorio kritimas, stiprus naktinis prakaitavimas, šiek tiek aukštesnė nei įprasta kūno temperatūra – pajutus šiuos simptomai reikėtų pasitikrinti dėl sergamumo tuberkulioze. Negydoma liga tampa negailestinga (plaučius paveikia taip, kad žmogus tiesiog uždūsta, – tai viena baisiausių ir labiausiai sekinančių mirčių).

Sergamumo tuberkulioze mastai Lietuvoje dideli (Higienos instituto duomenimis, vien per 2013 m. nuo plaučių tuberkuliozės mirė 150, 2012 m. – 192 žmonės) – tesame raudonas taškas pasaulio ir Europos epidemiologiniame žemėlapyje, todėl svarbu reguliariai tikrintis dėl šios infekcijos. Efektyvesnio prevencijos būdo šiuo metu, deja, nėra: vis dar neišrastas vaistas, galintis išgydyti šią ligą. Nereikėtų pamiršti, kad gyvenant globaliame pasaulyje pakanka vos vieno užsikrėtusiojo, kuris tampa viruso ar bakterijos nešiotoju, ir užkratas plinta labai plačiai.

VEIDAS: Ir vis dėlto ką galime pakeisti savo valstybės ribose, kad sergamumas tuberkulioze mažėtų?

P.K.: Jei mūsų valstybė skirtų daugiau dėmesio ir lėšų tuberkuliozės prevencijai (quantiferono testo taikymui, kuris parodo latentinę tuberkuliozę, kol ši dar nevirtusi liga, o tebėra kaip bakterija viename ar kitame žmogaus organe), galėtume susekti ankstyvąsias ligos formas. Tai itin palengvintų medikų dalią: išvengtume be galo stiprių šalutinių poveikių ir galiausiai sumažintume sergančiųjų tuberkulioze procentą šalyje. Visa bėda, kad quantiferono testas kainuoja šiek tiek brangiau, nei šiuo metu vaikams taikomas mantu testas.

VEIDAS: Vien praėjusiais metais Lietuvoje atviros formos tuberkuliozė diagnozuota 87 vaikams, tačiau tai ne kliūtis tėvams ir toliau neskiepyti savo atžalų. Kaip vertinate tokį poelgį?

P.K.: Suprasdamas, kaip veikia skiepai, esu absoliutus jų šalininkas. Negaliu smerkti žmonių už jų tamsumą, bet šiuo atveju tamsumas liečia aplinkinius. Siekiant išvengti mirštamumo nuo difterijos ar kokliušo kito kelio nei skiepai nėra, tačiau, kaip rodo realybė, atsiranda tėvų, kurie nusprendžia, kad jų vaikui skiepai nereikalingi. Deja, dėl infekcinių ligų bėda ta, jog pakanka ir vieno sergančiojo, kad būtų užkrėsti visi kiti, o tai jau ne vienos mamos apsisprendimas…

Beje, kuo jis grįstas? Mamyčių klubo forumu, kuriame siūloma gydyti vėžį soda arba apsivyniojus šventintu popieriumi? Matyt, šiuo atveju didžiausia Lietuvos bėda ta, kad nesama tinkamos komunikacijos tarp mokslo ir plačiosios auditorijos, todėl žmonės, vertindami vakcinas, interpretuoja jas kaip tinkami ir dažnai tiesiog nusišneka.

VEIDAS: Kuo pagrįstumėte onkologinių ligų protrūkį šiandienos visuomenėje?

P.K.: Ląstelėje turi įvykti10–15 mutacijų, kad ji taptų vėžinė. Tačiau žinodami, kiek įvairiausių medžiagų, galinčių paveikti mūsų genus (pradedant kava ir baigiant dažyto stalo derva), yra mūsų aplinkoje, tuo nebesistebime. Rūkome, vartojame alkoholį, maitinamės keptu, virtu ir tręštu maistu. O kur dar virusai, galintys sukelti vėžines infekcijas (pvz., persirgus virusiniu hepatitu C išlieka didelė rizika vėlyvuoju gyvenimo tarpsniu susirgti kepenų vėžiu, o Epšteino-Baro ar citomegalo virusai gali sukelti limfomas).

VEIDAS: Ar galima paaiškinti, kodėl kai kurie mikroorganizmai mutuoja greičiau, nei mokslininkai pajėgia sukurti naujus vaistus?

P.K.: Yra teorija, kad modernioji mūsų ląstelė (iš kurios mes sudaryti) – mikrobinės kilmės. Greičiausiai mikrobų evoliucijos kelias išsišakojo į dvi dalis: pirmu atveju kaip mutacija atsirado žmonės ir kiti gyvūnai, o antruoju nuėjo likę mikroorganizmai, kurie ilgainiui bandydami gauti maisto šaltinių ėmė puldinėti į pirmąjį kelią pasukusius mikroorganizmus. Taigi žinodami, jog bakterijos ir mikroskopiniai grybai šioje žemėje gyvena gerokai seniau nei mes, turėtume suprasti, kad ir jų savisaugos mechanizmai išvystę geriau nei mūsų. Iš čia ir kyla mikroorganizmų atsparumas antibiotikams.

VEIDAS: Tačiau kai kurie virusai atgimsta po ilgo laiko. Kas lemia jų gyvybingumą?

P.K.: Išties Ebolos virusas Kongo Demokratinėje Respublikoje siautė dar 1976-aisiais (manoma, kad jį platino artimą kontaktą su specifinės rūšies šikšnosparniais turėję vietiniai gyventojai). Mokslininkai neabejoja, kad šio viruso protrūkį lėmė kontaktas su kokiu nors laukiniu gyvūnu ar primatu (šikšnosparniu, beždžione ir pan.). Taigi kuo giliau įžengiame į dar nepažintus miškus, tuo didesnių problemų galime tikėtis.

Mokslas šiandien yra ištyręs vos 30 proc. žmogui pavojingų infekcijų, tačiau didžiosios dalies jų dar nepažino. Prie to prisideda ir tai, kad infekcinių ligų tyrimai be galo brangūs. Norint atlikti juos profesionaliai tenka statyti laboratorijas, kurių išlaikymas atsieina be galo daug, taigi, jei virusas nekelia mirtinos grėsmės, pasaulyje su juo dirba vos keli mokslininkai.

VEIDAS: Minėjote, kad jums teko lankytis pasaulinėse aukščiausio saugumo laboratorijose, tiriančiose mirtinas epidemijas sukeliančius virusus. Kokį įspūdį padarė šie vizitai?

P.K.: Šiandien pasaulyje – vos kelios laboratorijos, galinčios užtikrinti aukščiausią saugumą dirbant su Ebolos, juodligės ir kitais necharakterizuotais virusais. Patekti į šias įstaigas ne mokslininkams labai sudėtinga tiek dėl biosaugumo reikalavimų, tiek dėl terorizmo grėsmės (mokslininkai dirba vilkėdami specialius kostiumus). Tačiau taip apsidraudžiama, kad ten esantys organizmai nepatektų į militaristinių grupuočių, kuriančių biologinį ginklą, rankas.

VEIDAS: Kiek, jūsų manymu, efektyvūs vaistai nuo Ebolos viruso?

P.K.: Vienintelis būdas efektyviai sunaikinti Ebolos virusą – tiesiog jį sudeginti arba naudoti tam tikras chemines medžiagas, suardančias patį virusą. Jungtinių Amerikos Valstijų mikrobiologinių tyrimų kompanija jau turi tam tikrą antikūnų kokteilį (iš žmonių, kurie buvo juo užsikrėtę, bet išgyveno), kuriame išskirtos medžiagos, apsaugojusios Ebolos virusu užsikrėtusiųjų organizmą. Preparatas sukurtas, tačiau siekiant išsiaiškinti, kiek minėtas gydymas veiksmingas, tenka atlikti eksperimentus su žmonėmis. Bet vėlgi sukurti efektyvią prevencijos priemonę nuo kai kurių virusų (ŽIV) sudėtinga: jie gana greitai mutuoja. Tokiais atvejais tenka ieškoti vis naujų sprendimų. Šiuo metu mažąja Ebolos sesute vadinama Marburgo karštinė. Mirštamumas nuo jos siekia 80 proc. o nuo Ebolos – 90 proc.

VEIDAS: Vilniaus universitete studijuojate molekulinę biologiją, tuo pat metu tiriate įvairias oru plintančias ligas (tuberkuliozę, legioneliozę ir pan.). Kodėl pasirinkote šią kryptį?

P.K.: Infekcinės ligos ir jų tyrimai – ganėtinai perspektyvi sritis: mes sirgome, sergame ir sirgsime. Kitas dalykas, kad Lietuvoje neturime didelės pramonės ir nekuriame ypatingos produkcijos, tačiau niekas netrukdo pasauliui pasiūlyti savo „protų“. Žinoma, prieš tai būtina atsižvelgti į tai, kad mokslas komercializavosi, vadinasi, pagrindinis jo tikslas šiandien – iš sėkmingų ir pelningų projektų uždirbti pinigų laboratorijai.

Tirti mikroorganizmus, sukeliančius infekcijas, man įdomu. Atrodytų, toks mažas organizmas, o sugeba išnaikinti ištisas populiacijas, sukeldamas pandemijas.

VEIDAS: Jums tik 23-eji, bet pirmieji honorarai, bendradarbiaujant su mokslo ir gydymo įstaigomis, jau pelnyti. Kokių tikslų sieksite artimiausiu metu?

P.K.: Galbūt netolimoje ateityje pavyks įveikti infekcines ligas sukūrus antibiotiką? Tačiau šiuo metu dirbu su molekule, kuri ateityje turėtų sustabdyti sepsinį šoką. Žinoma, džiaugtis atradimais dar ankstoka, reikia daugiau tyrimų. Taip pat dirbu su grybinėmis infekcijomis (tai leidžia nustatyti infekcinių ligų sukėlėjus).

Medikai širdies nepakankamumą vadina vienu didžiausių šiandieninės medicinos iššūkių. Mat pasaulyje nuo šios ligos kenčia daugiau nei 26 mln. žmonių, vien tik Europoje širdies nepakankamumas kasmet pirmą kartą diagnozuojamas maždaug 3,5 mln. gyventojų. Lietuvoje širdies nepakankamus nustatytas net 5,37 proc. populiacijos.

Kasmet Lietuvoje vis daugiau žmonių išgirsta širdies nepakankamumo diagnozę. Higienos instituto duomenimis, 2011 m. šia liga sirgo beveik 80 tūkst. žmonių, o 2012 m. širdies nepakankamumas diagnozuotas kone dvigubai didesniam skaičiui – daugiau kaip 130 tūkst. ligonių.
Lietuvos kardiologų draugijos širdies nepakankamumo darbo grupės pirmininkė dr. Jelena Čelutkienė atkreipia dėmesį, kad sergamumas širdies nepakankamumu didėja visose šalyse. Šios ligos atvejų gausėjimas siejamas su ilgėjančia žmonių gyvenimo trukme, nesveiku gyvenimo būdu, širdį pažeidžiančių medžiagų, ypač narkotikų ir alkoholio, vartojimu bei klinikinės medicinos pažanga. Mat daugelis anksčiau mirtinų širdies ir kraujagyslių sistemą pažeidžiančių ligų dabar efektyviai gydoma vaistais, intervencinėmis ar chirurginėmis procedūromis. Pavyzdžiui, patyrus miokardo infarktą ir suskubus per keletą valandų atverti užsikimšusią kraujagyslę, žmogus ne vienus metus gali gyventi visavertį gyvenimą, o anksčiau daugelis mirdavo. Vis dėlto, pasak J.Čelutkienės, širdis lieka pažeista, todėl padidėja rizika susirgti širdies nepakankamumu.
Negana to, kad šios ligos diagnozę išgirsta vis daugiau žmonių, ji yra ir gana dažna lietuvių mirties priežastis. Štai 2012-aisiais 100 tūkst. Lietuvos gyventojų teko 316 mirties nuo širdies nepakankamumo atvejų. Kas antras ligonis, kuriam nustatomas širdies nepakankamumas, miršta jau po penkerių metų.
Be to, didelis sergamumas širdies nepakankamumu yra sunki ekonomine našta valstybei. “Darbingo amžiaus žmonės tampa neįgalūs ir jiems mokamos socialinės pašalpos, taip pat paūmėjus ligai didžiulės lėšos skiriamos stacionariniam gydymui. Tačiau ir mirčių skaičių, ir gydymo stacionare išlaidas galima smarkiai sumažinti”, – neabejoja J.Čelutkienė.

Priemonių, mažinančių mirštamumą, yra nemažai
Nors sergamumas širdies nepakankamumu išsivysčiusiose šalyse didelis kaip ir Lietuvoje, tačiau ten pareikalauja kelis kartus mažiau gyvybių. “Svarbu, kad liga būtų laiku diagnozuota, tik tada ji efektyviai gydoma. O priemonių bei vaistų, kurie reikšmingai pagerina paciento gyvenimo kokybę ir mažina mirštamumo rodiklius, yra nemažai”, – teigia J.Čelutkienė.
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Kardiologijos ir angiologijos centro gydytoja priduria, kad Vakarų Europos šalyse aktyviai vykdomos sveikatos patikros programos, sukurtos pagal specialias metodikas, kurios padeda diagnozuoti širdies nepakankamumą ligos pradžioje. Į jas įtraukti didelės rizikos pacientai – vyresni nei 40 metų, turintys aukštą kraujospūdį, tie, kurių kraujyje yra didelis cholesterolio kiekis, nutukę, sergantys diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, taip pat piktnaudžiaujantys alkoholiu, vartojantys narkotikus, rūkantys.
Pasak J.Čelutkienės, labai svarbu, kad pirminės sveikatos priežiūros gydytojui įtariant širdies nepakankamumą pacientui kuo skubiau būtų ne tik atlikta elektrokardiograma, kiti būtini tyrimai, bet ir ištirta tam tikrų laboratorinių žymenų koncentracija.
Deja, Lietuvoje pastarasis diagnostikos metodas, pripažįstamas kaip vienas efektyviausių, retai naudojamas. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl daugelis sergančiųjų širdies nepakankamumu apie šią ligą sužino tik jai paūmėjus, kai atvyksta į ligoninę.
“Dažniausiai pacientai stacionariniam gydymui atvežami labai sunkios būklės, kai dūsta ramybės būsenos, visas kūnas būna ištinęs, negali gulėti naktį. Jeigu širdies nepakankamumas diagnozuojamas ir gydymas pradedamas tik atsidūrus ligoninėje, mirštamumas per pirmuosius metus siekia 15–17 proc. O pradėjus anksti gydyti ambulatoriškai – 2–3 proc.”, – atskleidžia J.Čelutkienė.

Mirties riziką mažina vaistų derinys
Siekiant Lietuvoje išgelbėti kiek įmanoma daugiau gyvybių bei smarkiai sumažinti valstybės išlaidas hospitalizacijai būtinas ne tik efektyvių diagnostikos metodų taikymas, bet ir naujesnių vaistų, tokių kaip ivabradinas, prieinamumas.
2012 m. pristatytose Europos širdies nepakankamumo gydymo gairėse ivabradinas įtrauktas tarp keturių pagrindinių vaistų klasių šiai ligai gydyti. 37 šalyse atliktas tyrimas patvirtino, kad ivabradinas, pridėtas prie pagrindinių trijų klasių preparatų, mažina hospitalizacijos dėl širdies nepakankamumo ir mirties tikimybę.
Manoma, kad tai lemia šių vaistų poveikis širdies susitraukimų dažniui. Mat vartojant ivabradiną širdies susitraukimų dažnis sumažėja iki 60 k./min. Epidemiologiniai ir stebėjimo tyrimai įrodė, kad širdies susitraukimų dažniui padidėjus iki 75 k./min. ir daugiau hospitalizavimo dėl paūmėjusio širdies nepakankamumo rizika išauga maždaug 53 proc.
“Gydymo schema pridedant ivabradiną yra aiškiai pagrįsta, o jo efektyvumas įrodytas, tačiau Lietuvoje šis vaistas kompensuojamas tik tiems ligoniams, kurie serga koronarine širdies liga. 50–70 proc. sergančiųjų širdies nepakankamumu diagnozuota ir koronarinė širdies liga. Tačiau net 30–50 proc. ligonių neturi galimybės jo vartoti, nes tai brangus vaistas”, – apgailestauja J.Čelutkienė.
Pasak gydytojos kardiologės, nepakankamai mūsų šalyje užtikrinama ir antrinė profilaktika – besigydančiųjų ambulatoriškai mokymas apie mitybą, vaistų vartojimą, nuolatinį svorio ir kraujospūdžio sekimą, adekvatų fizinį krūvį. Tai labai svarbu, kad sergančiojo būklė nepablogėtų.
JAV ir Vakarų Europos šalyse jau daugelį metų dirba slaugytojos, kurios specializuojasi širdies nepakankamumo srityje. Kai specialistai ligoniui išsamiai išaiškina ir nuolat primena, kad būtina sumažinti druskos vartojimą, nes ji stabdo skysčių išsiskyrimą, kasdien matuotis svorį, kraujospūdį bei pulsą, paaiškina, kaip sekti organizmo reakciją į fizinį krūvį, vartoti šlapimo išskyrimą veikiančius vaistus, ligos paūmėjimo, o kartu ir stacionarinio gydymo rizika sumažėja kelis kartus.
Sergant širdies ligomis ypač svarbu žinoti savo pulsą, todėl būtina jį kasdien matuotis. Pavyzdžiui, jeigu išemine širdies liga sergančio ligonio pulsas šokteli iki 70 k./min. ir daugiau, rizika išsivystyti širdies nepakankamumui padidėja net 53 proc.

Antrąjį gegužės savaitgalį minima Širdies nepakankamumo diena
Siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į širdies nepakankamumą, kuris ilgėjant žmonių gyvenimo trukmei yra vienas didžiausių šiandieninės medicinos iššūkių, visose Europos šalyse antrąjį gegužės savaitgalį minima Širdies nepakankamumo diena.
Lietuvoje šiai progai skirti renginiai bus organizuojami jau penktą kartą. Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio didžiuosiuose prekybos centruose ir Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje gydytojai kardiologai su visais besidominčiaisiais dalysis informacija apie širdies nepakankamumą. Paaiškins, kaip reikia rūpintis sveikata, norint išvengti širdies nepakankamumo, ar rūpintis savimi, kad būklė nepablogėtų.
Lietuvos kardiologų draugija, organizuojanti Širdies nepakankamumo dienai skirtus renginius, didelį dėmesį skirs šeimos gydytojams. Susitikimų su Šeimos gydytojų asociacijos nariais metu bus pabrėžiamas šios ligos aktualumas, primenama, kodėl svarbu laiku ją diagnozuoti ir kokios informacijos būtina suteikti pacientams.
Apie problemas, susijusias su širdies nepakankamumo diagnostika, gydymu bei profilaktika, su politikais, Valstybinės ligonių kasos atstovais bus kalbama ir Seimo Sveikatos reikalų komitete.

Iki šiol atminties sutrikimus mokslininkai paprastai siedavo su artėjančia senatve, tačiau naujausi tyrimai atskleidžia, kad tokių problemų gali kilti ir kur kas ankstyvesniame amžiuje, peržengus 30 ar 40 metų ribą. Nevertėtų būgštauti, jei kartą ar du pamiršote namie raktus, tačiau nuolat besikartojančios atminties spragos gali tapti rimtų ligų pranašu.
Kartkartėmis atmintyje išnyrančios vadinamosios baltosios dėmės, psichologo dr. Mariaus Daugelavičiaus teigimu, gali būti ne kas kita, kaip streso, nuovargio ar greito gyvenimo tempo požymis. „Atminties baltuma žmones ištinka stresiniais momentais. Tai ne atminties, o streso problemos“, – aiškina psichologas.
Atminties silpnėjimas neatsiejamas nuo biologinių individo ląstelių senėjimo, kuris mūsų organizme užprogramuotas genetiškai. Tačiau, kaip teigia psichiatrė, psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė, galima pasidžiaugti tuo, kad ne visa atmintis silpnėja vienodai: „Ilgiausiai mūsų atmintyje išlieka ankstyviausi prisiminimai, ilgalaikiai gyvenimo įpročiai, rutina, daugelį metų naudoti profesiniai įgūdžiai, mąstymo schemos ir elgesio modeliai.“
Bėgant metams senstančiam žmogui darosi vis sunkiau įsiminti naujus dalykus, tačiau įprastai tai kompensuojama didėjančia asociatyvine atmintimi bei gyvenimiška patirtimi. Žinoma, labai daug lemia ir paties individo pastangos, nenoras susenti anksčiau laiko.
Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas prof. Albinas Bagdonas mano, kad žmogų senatvė ištinka tuomet, kai nustojama domėtis supančiu pasauliu. „Norint lavinti atmintį būtina nuolatinė veikla. Žinoma, nemažai prie to prisideda ir genetika, pasirinktas gyvenimo būdas bei vidinės nuostatos. Ne paslaptis, kad žmogaus mokymosi galios slopsta apie 70-uosius gyvenimo metus (tuo metu silpnėja mokymuisi būtina trumpalaikė atmintis), tačiau nereikia suprasti, kad sulaukus šio amžiaus nebereikia stengtis išmokti ko nors naujo. Nieko neveikdami nunyktume kaip asmenybės“, – tikina 72-ejų metų pašnekovas.

Atmintį gelbsti mintinas mokymasis
Vyrauja nuomonė, kad fizinę sveikatą ir tam tikrus protinius gebėjimus žmogus atsineša jau gimdamas, tačiau nemažai įtakos atminčiai turi lavinimas.
Mokslininkų tvirtinimu, jei protiniai žmogaus gabumai nebuvo lavinami iki 12-os metų, intelektas ir protiniai pajėgumai ims mažėti nesulaukus nė 20-ies. Tačiau jei lavinimui skirta pakankamai dėmesio, individo smegenų aktyvumas, o kartu ir protiniai gebėjimai, nemažės panašiai iki 65–70 metų. Deja, vėliau smegenyse vykstantys degeneracinai procesai nesustabdomi.
Kaip teigia A.Kirvaitienė, gyvendamas žmogus nuolat kažką praranda: grožį, jaunystę, galiausiai fizinę sveikatą bei protinius gebėjimus: „Senatvė ir ligos kaip vagis – apiplėšia ir turtingus ir vargšus. Tačiau turtingam žmogui dar lieka nemažai, o apiplėštas vargšas tampa visišku skurdžiumi. Taigi kuo daugiau lavinsime savo protą ir atmintį, tuo mažiau senatvės negandos juos palies.“
Psichiatrė neabejoja – ilgiausiai šviesų protą išlaiko asmenys, nenustojantys savęs lavinti, bendraujantys su bendraamžiais, nuolat atnaujinantys profesines žinias: „Ypač gerai išlaikyti atmintį padeda mokymasis mintinai: galima mokytis eilėraščius ar patikusius tekstus. Atmintis – lyg proto raumenys: nustojus atlikti kasdienius pratimus, ji neišvengiamai atrofuojasi.“
Tačiau atmintis priklauso ne vien nuo to. Jei žmogaus gyvenimo tempas greitas, jei jis nuolat patiria stresą, jo atmintis vis silpsta. Mūsų atmintį tai veikia panašiai kaip kompiuteryje pernelyg daug vienu metu atidarytų programų: lėtėja mąstymas, prireikia laiko, kol suvokiame situaciją, o atminties procesai ima strigti. Visus veiksnius, kenkiančius smegenų ląstelėms, galima įvardyti kaip atminties žudikus. Tai toksiniai veiksniai: tabakas, alkoholis, vaistai, maisto teršalai, smegenų degeneraciniai procesai arba ligos.
Atlikdami įvairius tyrimus ir siekdami kuo ilgiau išsaugoti žmogaus atminties mechanizmus mokslininkai pastebėjo dar vieną dalyką: įtakos trumpalaikei žmogaus atminčiai turi ir krūminių dantų netekimas.
Odontologas ir disertacijos apie dantų netekimą autorius med. m. dr. Kęstutis Sveikata sako, kad pažintinė funkcija, už kurią atsakinga galvos smegenų dalis hipokampas (seniausia ir giliausiai nugrimzdusi į galvos smegenų vidų smegenų žievės – apsiausto (lot. ~pallium~) dalis), yra glaudžiai susijusi su krūminių dantų netekimu: „Praradus dantis pastebėtas šios galvos smegenų dalies neuronų skaičiaus mažėjimas, ir lemiantis minėtos funkcijos sutrikimus. Tyrimai su gyvūnais (žiurkėmis ir pelėmis) atskleidžia, kad dantų netekimas gali turėti sąsajų ne tik su pažintine funkcija, bet ir su atminties (ypač trumpalaikės) sutrikimais.

Nors daugiausiai žmonių Lietuvoje serga širdies ir kraujagyslių ligomis, pastaraisiais metais daugėja susirgimų ir kitomis ligomis. Kokiomis ir kodėl?

„Kai buvau dvylikos, manęs paklausė, ar noriu gyventi, ir į rankas įdavė milžinišką insulino švirkštą, – savo ligos istoriją prisimena pusę amžiaus cukriniu diabetu serganti Aldona Goštautienė. – Vėliau, po skydliaukės operacijos, cukraus kiekis kraujyje susitvarkė, net nebereikėjo leistis insulino. Šiaip jau diabetas yra nepagydoma liga, tačiau ją galima suvaldyti. Ir tik nuo paties ligonio priklauso, kaip seksis su ja kovoti, nes medikai gali paskirti tik vaistus.“
Sergantieji šia gyvenimo kokybę ir darbingumą bloginančia liga žino, kad norint išvengti komplikacijų neužtenka laikytis taisyklės „vartoti mažiau cukraus“. Jiems per savaitę leidžiama suvalgyti tik šaukštelį sviesto ar grietinės, o du šaukštai kruopų košės prilygsta trims šaukšteliams cukraus – tokia kasdienė diabetininkų matematika, ką jau kalbėti apie prievolę nuolat sekti cukraus kiekį kraujyje, svorį, apskaičiuoti, kiek galima ir reikia aktyviai judėti.
A.Goštautienė, nors ir įrodžiusi, kad diabetą galima suvaldyti, vis tiek apgailestauja, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, sergančiųjų šia liga masiškai daugėja. Europoje diabetu serga jau 26 mln. gyventojų. Ir Lietuvoje „baltosios epidemijos“ ligotumo rodikliai ne mažiau dramatiški: 2004 m. diabetu sirgo 34 tūkst., o pernai – 91 tūkst. pacientų. Negana to, skelbiama, kad Lietuvoje esą nustatyta tik 35 proc. II tipo cukrinio diabeto atvejų, todėl visai gali būti, kad ši liga kamuoja bent 200 tūkst. gyventojų.
„Jei prisiminsime tikslą sumažinti sergamumą diabetu, kuris buvo iškeltas Lietuvos sveikatos programoje 1998–2010 m., matysime, kad pasiekėme visiškai priešingų rezultatų. Mes nepelnytai nuvertiname cukrinį diabetą, nors sergamumas šia liga pasaulyje ir Lietuvoje artėja prie epideminio lygio“, – negailestingą statistiką apžvelgia Seimo narys Antanas Matulas.
Toji pati parlamentaro minima programa numatė ir 15 proc. sumažinti mirštamumą nuo krūties vėžio, sergamumą gimdos kaklelio vėžiu, stabilizuoti ligotumą psichikos ligomis, bet ir šių tikslų įgyvendinti nepavyko. Lietuvoje taip pat ne mažėja, o daugėja ir širdies bei kraujagyslių, onkologinių ligų (pastarąsias galima priskirti prie didžiausių žudikių Lietuvoje). Kita vertus, į kapus nuvaro ne tik širdies ligos. Prie mirties priežasčių vis dažniau įrašomos virškinamojo trakto, infekcinės ligos, sunkiai gydomos tuberkuliozės formos.
„Svarbu žinoti, kad, tarkime, cukriniu diabetu sergantys pacientai labiau rizikuoja susirgti ir širdies bei kraujagyslių ligomis. Kadangi diabetas trikdo ne tik angliavandenių, bet ir riebalų apykaitą, dažnai gresia nutukimas. Diabetas gali sukelti ir periferinių kraujagyslių ligą, dėl kurios galima netekti galūnių. Amputacija ypač tikėtina, jei sergantysis rūko“, – diabeto komplikacijas vardija Kauno klinikų gydytoja endokrinologė Evalda Danytė.

Susergama per skubėjimą
„Veido“ kalbinti specialistai vienu balsu tvirtina, kad daugumai šiandien plintančių ligų didelės įtakos turi pernelyg greitas gyvenimo tempas, skubėjimas, dėl kurio nukenčia sveika pacientų mityba ir fizinis aktyvumas. O jei dar nepavyksta išvengti žalingų įpročių, tuomet kelias į ligas tampa visiškai tiesus. Plintančias virškinamojo trakto ligas, II tipo diabetą, inkstų ir kepenų ligas, A.Matulo teigimu, dažniausiai sukelia nesaikinga mityba ir alkoholis.
„Deja, liūdina ne tik tendencija, kad daugėja susirgimų kai kuriomis ligomis, bet ir tai, kad ligos kamuoja vis jaunesnius pacientus. Šiandien yra vaikų, kurie žalingus įpročius atranda jau pradinėse klasėse. Anksti organizmą sekinti pradeda ir nuolatinis sėdėjimas prie kompiuterio. Visa tai atsilieps ateityje, juolab kad žaloti neretai pradedama dar tik bręstantį organizmą“, – liūdnoką ateities scenarijų brėžia ir ankstyvą ligų kilmę aiškina Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas prof. dr. Liutauras Labanauskas.
Dėl alinančio streso ir žalingų įpročių jau šiandien nuosekliai daugėja sergančiųjų psichikos ligomis, bet, remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos prognozėmis, kritinę ribą šios ligos dar tik pasieks ir ateityje taps pirmąja ir didžiausia sveikatos problema. „Kai patyčių darbe išvengti sunku, nes net ministerijose ne visi su kolegomis bendrauja tinkamai, o grįžęs namo žmogus dar įsijungia televizorių ar paskaito baisių naujienų, atrodo, nelieka nieko kito, kaip tik pradėti gerti. Baisiausia, kad 70 proc. sergančiųjų depresija arba pakeliančiųjų prieš save ranką yra priklausomi nuo alkoholio arba priima sprendimus jo veikiami“, – konstatuoja A.Matulas.
Parlamentaras įsitikinęs, kad artėjančiam depresijos protrūkiui jau dabar reikia ruoštis ir net bandyti jį stabdyti. Tai pavyktų, jei iš mokyklų pavyktų išguiti patyčias, jei viešojoje erdvėje būtų apribota neigiamą įtaką daranti informacija, jei žmonėms visose srityse tektų mažesnis krūvis.

Naujausi moksliniai tyrimai teikia optimizmo senstančioms išsivysčiusių šalių visuomenėms. JAV atliktas tyrimas atskleidė ne tik tai, kad medicinos pažanga pailgino gyvenimo metus, bet ir kad amerikiečiai vyresniame amžiuje yra kur kas sveikesni nei anksčiau.
Harvardo universiteto mokslininkai, išanalizavę apie 90 tūkst. asmenų ligų istorijų, surinktų 1991–2009 m., padarė išvadą, kad gerokai padidėjo tikimybė senatvę praleisti kokybiškiau, t.y. mažiau metų prieš mirtį būti kamuojamiems ligų. Tai esą turėtų sumažinti nerimą, kad medicinos naujovės pailgindamos amžiaus trukmę, tiesiog prideda daugiau ligotų metų. Nors iki galo nėra aišku, dėl kokių priežasčių sveikata pagerėjo, manoma, kad medicinos pažanga kartu galėjo pagerinti bendrą padėtį kovojant su vyresniame amžiuje pasireiškiančiomis lėtinėmis ligomis, kurios tampa ne tokios baisios.
Pasak šios studijos autoriaus Harvardo universiteto profesoriaus Davido Cutlerio, prastos sveikatos laikotarpis buvo „suspaustas“ prieš pat gyvenimo pabaigą, taigi dabar kur kas rečiau pamatysi žmonių, kurie prieš mirtį ligų būtų kamuojami šešerius ar septynerius metus.
Beje, teigiamas ilgaamžiškumo tendencijas paryškina ir Danijoje atlikta studija, atskleidusi, kad šiandienos senjorai išlaiko kur kas aštresnį protą nei ankstesnių kartų, dėl ko taip pat dažnai nerimauta. Palyginus prieš dešimtmetį tirtų devyniasdešimtmečių danų protinius sugebėjimus ir gebėjimą atlikti kasdienes užduotis su dabartinių senjorų, pastarųjų rezultatai yra kur kas geresni.
Lietuvoje, Higienos instituto Sveikatos informacijos centro vadovo Romualdo Gurevičiaus teigimu, panašių tyrimų apie ilgaamžiškumą nėra. Tačiau remiantis Lietuvos sveikatos rodiklių sistemos pateikiamais rezultatais, vyresnių žmonių (65 metų ir vyresnių) sergamumas įvairiomis ligomis nemažėja. Pavyzdžiui, senjorų, sergančiųjų cukriniu diabetu, psichikos ir elgesio sutrikimais, nervų sistemos, kraujotakos sistemos ligomis, taip pat piktybiniais navikais, netgi daugėja.
Taigi bent kol kas Lietuvoje panašios į JAV sėkmės istorijos nematome.

Pastaraisiais metais Lietuvoje vis daugiau vaikų ir suaugusiųjų užsikrėtusių žarnyno virusinėmis infekcijomis, kurios pasireiškia vėmimu ar viduriavimu, aukšta temperatūra, iš medikų išgirsta, kad negalavimų priežastis neaiškios kilmės virusas.

Mat jų yra dešimtys, ir dar šimtai neišaiškintų. Tačiau tobulėjant technologijoms kasmet mokslininkai atranda po naują ligos sukėlėję.

Lietuvoje vien tik rotavirusinė infekcija per metus diagnozuojama maždaug 3 tūkst. pacientų, dar panašiai tiek žmonių suserga neaiškios kilmės virusinėmis žarnyno infekcijomis. Visame pasaulyje dėl rotavirusinės infekcijos į gydytojus kasmet kreipiasi 25 mln. žmonių, tačiau antivirusiniai vaistai nėra kuriami ir artimiausiai metu neplanuojama į tai investuoti. Mat žarnyno infekcijos palyginus su kitomis virusinėmis ligomis, tokiomis kaip AIDS, pandeminiu gripu ar hepatitais, nėra tokios sunkios ir neišsivysto į lėtines formas.
Beje, Lietuvoje nemažai šeimos gydytojų net nerekomenduoja atlikti tyrimų, kad paaiškėtų, koks žarnyno virusas pacientą paguldė į lovą. Dažniausiai paaiškinama, kad visų žarnyno virusinių infekcijų gydymas vienodas – skysčių atstatymas, todėl nėra prasmės aiškintis viruso kilmės. Be to, mūsų šalyje nėra ir tokių diagnostinių galimybių, kad atlikus tyrimus būtų galima įvardyti visus žinomus virusus. Šiuo metu diagnozuojami tik populiariausi: ypač tarp vaikų paplitęs rotavirusas ir dažniau suaugusius žmones pakertantis norovirusas. Jeigu minėti virusai nenustatomi, diagnozuojama nepatikslinta arba neaiškios kilmės žarnyno virusinė infekcija.
Taigi, ar tikrai neverta aiškintis, koks virusas sukėlė vėmimą ar viduriavimą?

Vaistai nesukurti

LSMU Infekcinių ligų klinikos vadovė doc.dr. Auksė Mickienė sako, kad Vakarų Europos šalyse toks klausimas nei medikams, nei pacientams net nekyla. Mat išsiaiškinti, ligos priežastį labai svarbu, kad būtų žinoma, kiek yra išplitęs vienas ar kitas virusas. Tą būtina žinoti ir skiriant gydymą. Juk viduriavimu pasireiškia ne vien tik žarnyno infekcijos, bet ir nemažai kitų ligų. „Nepadarius tyrimo teigti, kad pacientui rotavirusas, negalima, nes tai gali būti ir bakterinė liga, kurios gydymas skiriasi nuo virusų sukeltų negalavimų“, – paaiškina Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėja Galina Zagrebnevienė.
Ji teigia, kad pacientams gydomiems ligoninėje išmatų arba kraujo tyrimai, pagal kuriuos nustatoma viruso kilmė, visuomet atliekami. Vis dėlto, tie, kuriems neprireikia stacionarinio gydymo dažniausiai turi pasitenkinti diagnoze – “kažkoks virusas”.
Štai vilnietė Lina Pikčienė, kurios dukra pernai du kartus vėmė bei viduriavo, o ir ji pati buvo užsikrėtusi, sako, kad gydytojai nei vienu atveju nesiaiškino ligos sukėlėjo. „Kai paklausiau, kokia smarkiai vemiančios ir karščiuojančios dukros diagnozė, šeimos gydytoja pareiškė, kad jokio skirtumo. Mat svarbu mergaitei girdyti skysčius, o ar virusas vienoks, ar kitoks tai gydymo nekeičia“, – pasakoja L.Pikčienė.
Beje, kitą kartą nuvežusi penkerių metų dukrą dėl stiprių pilvo skausmų ir gausaus viduriavimo į VUL Santariškių ligoninės priėmimo skyrių, moteris išgirdo tą patį atsakymą. „Apžiūrėjo tik tam, kad įsitikintų, jog ne apendicitas, patarė duoti daug gerti ir išleido į namus. Tad taip ir neaišku, kokia žarnyno infekcija buvo prikibusi“, – apgailestauja L.Pikčienė.
LSMU Infekcinių ligų klinikos profesorius Alvydas Laiškonis pabrėžia, kad šiuo metu yra žinoma dešimtys virusų rūšių, galinčių sukelti viduriavimą. Tačiau jų diagnostika brangi, tad tyrimai ne visada atliekami. Be to, nėra sukurta ir jokių vaistų, padedančių greičiau virusams pasišalinti iš organizmo. „Simptomus šiek tiek palengvina tik vaistai nuo viduriavimo. Tačiau nereikia slopinti viduriavimo ar vėmimo. Taip organizmas greičiau išsivalo“, – primena gydytojas infektologas.

Atrandama vis daugiau naujų virusų

Susirgęs žarnyno virusine infekcija žmogus beveik savaitę būna nedarbingas, o mažam vaikui jis ypač pavojinga, nes greitai netekęs skysčių, mažylis gali nusilpti, tapti vangus. Dėl šios priežasties pasaulyje kasmet miršta apie pusė milijono vaikų. Tiesa, daugiausiai trečiojo pasaulio šalyse, nors prieš keletą metų ir Lietuvoje rotavirusas nusinešė šešių mėnesių mažylio gyvybę.
Be to, virusai labai greitai plinta, tačiau artimiausiu metu nei viena pasaulio farmacijos kampanija neplanuoja kurti ne tik antivirusinių vaistų, bet ir naujų vakcinų, kurios galėtų suvaldyti žarnyno infekcijas. „Vaikus iki šešių mėnesių, kuriems pavojingiausias rotavirusas, galima paskiepyti ir taip sumažinti infekcijų protrūkius. Tačiau į naujas vakcinas neinvestuojama, nes yra kur kas rimtesnių ligų, kurias svarbiau suvaldyti“, – atskleidžia A.Laiškonis.
Aktualesnė yra ir diagnostika. Mat, pasak A.Laiškonio, šiuo metu mokslininkai pažįsta vos vieną procentą mikroorganizmų, kurie gali sukelti ligas.
„Dar yra labai daug ligų, kurių sukėlėjų nepavyksta nustatyti, tačiau sparčiai tobulėjant molekulinei diagnostikai, mokslininkai išsiaiškina, kaip dauginasi sukėlėjai, o tai padeda diagnozuoti susirgimus. Naujos technologijos jau padėjo išaiškinti nemažai virusų, kurių nežinojom prieš dešimt ar daugiau metų. Pavyzdžiui, virusus, sukeliančius sunkias hemoragines karštliges, naują choleros sukėlėją O139“, – sako VU Infekcinių ligų, dermatovenerologijos ir mikrobiologijos klinikos vedėjas prof. Arvydas Ambrozaitis.
Gydytojas pastebi, kad virusai mutuoja, jungiasi vieni su kitais ir taip atsiranda nauji. Pavyzdžiui, pandeminis gripas išsirutuliojo iš kiaulių, paukščių ir žmogaus gripo virusų. Vis dėlto, pasak A.Ambrozaičio, dažniau virusai ne išsivysto, o dėl tobulėjančių technologijų ir metodikų yra atrandami.

Iš užsienio parsivešim daugiau naujų ligų

A.Laiškonis skaičiuoja, kad nuo 1975 m. iki šių dienų buvo išaiškintos 37 naujos infekcinės ligos – vidutiniškai po vieną per metus. Štai legioneliozė, kuri plinta per mažus ore sklandančius vandens lašelius (užkrėstą baseinų vandenį, oro kondicionierius) ir sukelia itin sunkų plaučių uždegimą. Taip pat nauja erkių platinama liga babeziozė, naikinanti raudonuosius kraujo kūnelius. Atrasti nauji pūslelinės, hepatito virusai. Vienas tokių – hepatito E virusas, plintantis fekaliniu oraliniu būdu, kai pasinaudojus tualetu nenusiplaunama rankų, arba per kiaulieną, šernieną. Kitas naujas virusas – hepatitas G, kuriuo užsikrečiama per kraują.
Prieš daugiau kaip dešimtmetį atrastas Korona virusas, sukeliantis sunkų plaučių uždegimą, kuris dažnai baigiasi mirtimi. Taip pat arbovirusas, sukeliantis Čikungunijos karštligę – per uodų įkandimus plintančią tropinę infekciją.
Nors šios ligos Lietuvoje kol kas diagnozuojamos itin retais atvejais, tačiau A.Mickienė prognozuoja, kad artimiausiu metu dėl žmonių mobilumo jų gali padaugėti. Mat virusai migruoja kartu žmogumi. „Vakarų europiečiai dažnai keliauja po Afrikos, Azijos šalis, todėl vis daugiau pasitaiko maliarijos, vidurių šiltinės, choleros atvejų. Lietuviai jau parsiveža hepatitą A, vienas keliautojas iš Indijos grįžo sirgdamas pasiutlige ir mirė“, – pasakoja A.Mickienė.
O A.Laiškonis prisimena neseną atvejį, kai Indijoje viešėjęs ir hepatitą A parsivežęs vieno Latvijos restorano virėjas, užkrėtė beveik 3 tūkst. latvių.

Vasarą virusą ypač lengva pasigauti

Vasarą ypač dažnai užsikrečiama vadinamuoju keliautojų viduriavimu, kai svetimoje šalyje paragavus maisto, ypač termiškai neapdoroto, organizmas nepratęs prie naujų mikroorganizmų, su jais pradeda kovoti.
„Labai dažnai ne tik mokyklose ar darželiuose, bet ir kruiziniuose laivuose per infekuotą maistą (šaldytas daržoves, jūros gėrybes, vandenį) išplinta noro virusas, kuris pasireiškia pykinimu, vandeningu viduriavimu“, – dėsto A.Ambrozaitis.
Apskritai, pasak A.Laiškonio, vasarą padaugėja žarnyno virusinių infekcijų. Mat dažniau iškylaujama, o maistas kelionėje vežamas įvairiose pakuotėse, dėžutėse, kurios ypač palanki terpė mikroorganizmas daugintis. Taip pat keliaujant dažniau susiviliojama gatvėje gaminamu maistu, gėrimais. „Reikėtų vengti gerti gatvėje gaminamus kokteilius, net šviežiai spaustas sultis, nes ten dažnai dedama ledukų, sušaldytų iš nevirinto vandens, kuriame gali būti įvairių ligų sukėlėjų“, – pataria gydytoja infektologė A.Mickienė.
Norint išvengti žarnyno virusinių infekcijų taip pat labai svarbi asmeninė higiena ir, žinoma, sanitarinės maisto ruošimo sąlygos. „Užtenka nešvariom rankom tik paliesti maistą ir galima pasigauti virusą, paskui jį palikti prekybos centruose, kitose viešose vietose, užkrėsti artimuosius, kolegas“, – apibendrina A.Laiškonis.

Sergamumas žarnyno virusinėmis infekcijomis Lietuvoje (100 tūkst. gyventojų)

Rotavirusinis gastroenteritas Nepatikslintos žarnyno virusinės infekcijos
2001 m. 47,7 20
2006 m. 144,2 39
2009 m. 88,4 98
2010 m. 76,6 135,7
2011 m. 143,5 161,1

Norovirusinės infekcijos atvejai Lietuvoje
2005 m. 447
2007 m. 1021
2009 m. 522
2010 m. 423
2011 m. 308
Šaltinis: Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras

Venų kraujotakos sutrikimai dažniausiai kankina išsivysčiusių šalių gyventojus. Venų ligomis dažniausiai serga nedaug judantys, dirbantys sėdimą ar stovimą darbą, taip pat turintys paveldėtą polinkį žmonės.

Kol kas nėra tikslių duomenų, kaip dažnai Lietuvoje sergama lėtiniu kojų venų nepakankamumu (LVN). Vilniaus universiteto Kraujagyslių chirurgijos centro docentė Dalia Triponienė sako, kad, centro turimais duomenimis, net 79 proc. į šeimos gydytojus dėl įvairių priežasčių besikreipiančių žmonių turi venų ligų požymių. Moterys venų ligomis serga keturis kartus dažniau nei vyrai, du kartus gimdžiusioms moterims kojų venų ligos išsivysto dvigubai dažniau nei negimdžiusioms. Kuo vyresnis amžius, tuo dažnesni kojų veninės kraujotakos sutrikimai.
D.Triponienė pabrėžia, kad ilgainiui venų ligos prasideda vis jaunesnio amžiaus žmonėms. Tarptautinio tyrimo duomenimis, lėtinių venų ligų požymių jau turi 30–35 metų amžiaus žmonės. Tyrimo rezultatus patvirtina ir jaunėjantis Kraujagyslių chirurgijos centro pacientų amžius. Pastaraisiais metais vis daugiau studenčių ateina konsultuotis dėl venų ligų. „Kita vertus, namažai žmonių ateina pavėluotai, nes venų išsiplėtimas jiems atrodo per menka bėda, kad reikėtų kreiptis į specialistą, – teigia gydytoja. – Ir mes tokius pacientus pamatome tik tada, kai prasideda komplikacijos – trombozės ar netgi opos.“
Tiesa, dabar kojų venų operacijos nėra sudėtingos, jos gali būti atliekamos netgi ambulatoriškai ar hospitalizavus pacientą tik vienai dienai, bet verčiau neleisti ligai progresuoti iki tokio laipsnio.

Nepastebima pradžia
D.Triponienė pabrėžia, kad liga prasideda beveik nepastebimai. Iš pradžių gali atrodyti natūralu, kad po ilgos darbo dienos kojos apsunksta, šiek tiek patinsta. Taip atsitinka todėl, kad ilgai sėdint arba stovint kraujas venose tarsi sustingsta, jis nepumpuojamas širdies link. Svarbiausias kraujo iš venų variklis yra blauzdos raumenys. Jiems susitraukinėjant kraujas išstumiamas iš venų, o nuo tekėjimo atgal kraują sulaiko sandarūs venų vožtuvai. Sėdimą ar stovimą darbą dirbantys žmonės juda per mažai, kad raumenys išvarytų kraują iš venų atgal į širdį, ir venose susidaro kraujo sąstovis.
Taip pat ligos eiga priklauso nuo venų vožtuvų sandarumo. Jei jie nesandarūs, raumenims atsipalaidavus kraujas grįžta į galūnę. Moterims nėštumo metu problemos dar paaštrėja, mat augant vaisiui spaudžiamos dubens venos, jose užsitvenkia kraujas ir jo judėjimas dar labiau stabdomas. Venų sienelių bei vožtuvų elastingumas taip pat mažėja ir su amžiumi.
Jei žmogus nekreipia dėmesio į pirmuosius požymius, pradeda trikti kojų audinių mityba, didėja spaudimas venose ir šios ima plėstis. Dėl odos ir poodžio mitybos pakitimų vėliau gali susiformuoti sunkiai gyjančios opos. Nuo trofinių opų Lietuvoje kenčia apie 30 tūkst. žmonių, kasmet išoperuojama apie 6 tūkst. ligonių.

Prevencija – visai nesudėtinga
„Svarbu neleisti ligai įsisenėti ir imtis prevencinių priemonių, – rekomenduoja gydytoja D.Triponienė. – Reikia apsilankyti pas kraujagyslių chirurgą pastebėjus jau pirmuosius požymius: sunkumą kojose, tinimą, mėšlungį. Taip pat būtina kasdien pasirūpinti savo kojomis, nes ligos progresavimą galima visai nesunkiai pristabdyti.“
Visą dieną sėdintiems ar stovintiems žmonėms ir nėščiosioms gydytoja pataria du kartus per dieną pasėdėti ar pagulėti kojas pakėlus aukščiau. Taip pat galima darbe per pertraukėles pavaikščioti, bent jau apeiti aplink darbo stalą: vos septyni žingsniai kraujospūdį venose sumažina tris keturis kartus. Sėdint galima palankstyti ar pasukioti pėdas, pajudinti kojų pirštus. Atliekant tokius pratimus blauzdų raumenys energingai susitraukinėja ir stumia kraują iš kojų venų. Prevenciškai veikia ir elastinės kompresinės kojinės, kurias turėtų parinkti specialistas.
Didelį profilaktinį ir gydomąjį efektą duoda ir gydomųjų tepalų (gelių) vartojimas. Dažniausiai venų ligoms gydyti vartojami heparino turintys tepalai, tokie kaip „Lioton 1000“. Jis gerai prasiskverbia per odą ir tonizuoja venų sieneles, mažina smulkių kraujagyslių sienelių pralaidumą (taip sumažina kojų tinimą), mažina kraujo krešumą, todėl apsaugo nuo trombozės. „Lioton 1000“ slopina uždegimą, atšaldo tepamą vietą, duodamas lengvą nuskausminamąjį efektą. Šis vaistas pagreitina mėlynių gijimą, kas yra labai svarbu po venų operacijų arba po traumų. Šį vaistą gali vartoti ir nėščiosios bei kūdikius maitinančios mamos. „Gelį įmasažuoti reikėtų aukštyn kylančiais judesiais, pradedant nuo pėdų link kelių, procedūrą reikėtų kartoti kelis kartus per dieną“, – pataria D.Triponienė.
Šias priemones patartina naudoti ir kelionėse, kai reikia ilgą laiką sėdėti lėktuve ar autobuse ir galimybės paėjėti net kelis žingsnius yra labai ribotos.

Reikėtų kreiptis į kraujagyslių chirurgą, jei yra šie požymiai
• Greitas nuovargis ir sunkumo jausmas kojose
• Kojų skausmas po ilgo sėdėjimo ar stovėjimo
• Kojų patinimas po darbo dienos
• Paryškėjęs kojų poodinių venų piešinys
• Naktinis mėšlungis
• Kojų odos spalvos pakitimai
• Opų ar žaizdų apatinėje kojos dalyje atsiradimas
• Kojų venų ligų būta šeimoje (paveldimumas)