Pirmieji bandymai taisyti ligonių genus prasidėjo prieš porą dešimtmečių. Nors nuo to laiko genų terapija patyrė ne vieną nesėkmę, naujausi mokslininkų laimėjimai vėl žada proveržį.

Prieš ketverius metus Filadelfijos vaikų ligoninėje dvylikai įgimtą Lėberio amaurozę turinčių pacientų sėkmingai pritaikyta eksperimentinė iš laboratorijų į ligonines pirmus netvirtus žingsnius žengianti medicinos kryptis – genų terapija. Lėberio amaurozė, paveldima ir iki šiol neišgydoma liga, jau vaikystėje žmonėms sukeldavo beveik visišką aklumą, dėl pažeisto geno akies tinklainėje žūdavo ir nebeatsinaujindavo šviesai jautrios ląstelės.
2008-aisiais eksperimente dalyvavusiems pacientams į vienos akies tinklainę buvo sušvirkšta nukenksmintų ir „patobulintų“ virusų, į ląsteles pernešusių sveikus genus, kurie laipsniškai pakeitė pažeistuosius. Procedūra ypač teigiamai paveikė eksperimente dalyvavusių vaikų regą: jau po kelių savaičių jų akių jautrumas šviesai padidėjo, jie galėjo matyti objektų kontūrus ir savarankiškai vaikščioti. „Vaikai, kuriems buvo atlikta genų terapija, šiandien gali vaikščioti, žaisti kaip ir sveiki vaikai“, – tada džiaugėsi Filadelfijos vaikų ligoninės gydytojas Albertas M.Maguire’as.
Tuo pat metu analogiški klinikiniai bandymai buvo atlikti ir Londono bei Floridos ligoninėse. O šių metų vasario viduryje Filadelfijos ligoninės ir Pensilvanijos universiteto mokslininkai pranešė, kad tiems patiems pacientams genų terapijos procedūra buvo atlikta ir kitai akiai. Eksperimentas pavyko, mat ir antrosios akies jautrumas šviesai padidėjo – taigi bendra pacientų rega dar labiau pagerėjo.
„Jie negali skaityti knygų ar vairuoti, tačiau net ir toks pagerėjimas reiškia labai daug žmogui, kuris iki šiol buvo aklas“, – teigia viena šio metodo pradininkų Pensilvanijos universiteto oftalmologijos profesorė Jeana Bennet.
Pasak jos, daugiausiai baimių kėlė organizmo imuninis atsakas į antrąją procedūrą. Mat organizmo imuninė sistema galėjo sukurti apsaugą nuo virusų, kuriuos ji paprastai traktuoja kaip įsibrovėlius ir bando sunaikinti. Beje, ši grėsmė yra svarbiausia kliūtis genų terapijos kelyje į saugų taikymą gydant.
Praėjusį gruodį Londono universiteto koledžo Vėžio institute dirbančių mokslininkų grupė, vadovaujama daktaro Amito Nathwani, pranešė sėkmingai pritaikiusi genų terapiją vienai hemofilijos rūšių gydyti. Sergantiems šia paveldima genetine liga nekreša kraujas, todėl jie ne tik kraujuoja nuo paviršinių žaizdų, bet ir kenčia nuo vidinio kraujavimo. Kraujavimą galima sustabdyti perpilant šviežio kraujo arba krešėjimo baltymo koncentratų – abi procedūros ne tik varginamai dažnos, bet ir labai brangios. Didžiosios Britanijos mokslininkų atlikta genų terapijos procedūra šešiems pacientams sumažino spontaniško kraujavimo tikimybę, todėl jiems rečiau arba visai nebereikia suleisti krešėjimo baltymo.
Šie ir kiti panašūs atvejai rodo, kad genų terapija gali tapti raktu į daugelio panašių genetinių ligų gydymą, tačiau mokslininkai ir gydytojai neskuba sieti su ja daug vilčių. Juk prieš daugiau nei dešimtmetį šis gydymo metodas jau išgyveno ne tik pakilimą, bet ir nuopuolį. Šiandien genų terapijai suteikiamas antras šansas.
Pažvelkime, ką žada šis gydymo metodas ir kokios kliūtys vis dar neleidžia jo taikyti gydant daugelį ligų.

Su kuo valgoma genų terapija?

Pirmą kartą genų terapija paminėta 1972-aisiais dviejų mokslininkų Theodore’o Friedmanno ir Richardo Roblino straipsnyje „Science“ žurnale. Jos esmė labai paprasta: ligai gydyti panaudojamos DNR grandinės dalys, kurios, patekusios į ląsteles, pakeičia ar patobulina jose esančius genus – tarsi iš naujo suprogramuoja organizmo ląsteles. Vienu atveju ligą sukeliantys mutavę genai pakeičiami sveikais, o šie savo ruožtu priverčia daugintis tik sveikas ląsteles. Kitu atveju patobulinti genai pastūmėja ląsteles gaminti gydomąjį poveikį turinčius proteinus ar antikūnus, kurie padeda gydyti ligą.
Tačiau tam, kad naujoji DNR patektų į organizmo ląsteles ir pakeistų jų elgesį, būtina „transporto priemonė“, kuria dažniausiai tampa įvairūs virusai. Juk šie maži kenkėjai sukurti kaip tik tam, kad įsiveržtų ir savo valiai pajungtų sveikas ląsteles, ir šios besidaugindamos pagamintų dar daugiau virusų.
Tiesa, genų terapijai naudojami virusai, vadinami vektoriais, yra nukenksminami – pavojingos DNR grandinės dalys pašalinamos, vietoje jų įterpiama gydomoji DNR, o skvarbus pernašos mechanizmas atlieka transportavimo funkciją. Genų terapijoje šiam tikslui naudojami įvairūs virusai – nuo peršalimą sukeliančių retrovirusų iki ypač „pikto“ ŽIV.
Šioje vietoje ir slypi didžiausi genų terapijos trūkumai. Bene didžiausia rizika, kad organizmo imuninė sistema gali pradėti kovoti su į ląsteles bandančiais patekti virusais nešėjais ar net pagijusiomis ląstelėmis. Imuninė sistema, kovodama su įsibrovėliais, dažnai susilpnina ir pačios genų terapijos poveikį ar net sudaro organizmo imunitetą švirkščiamiesiems vaistams. Taip pat ir patys virusai gali „prisiminti“ savo gebėjimą sukelti ligą.
Be to, dauguma genetinių ligų, tarkime, širdies ligos, Alzheimerio liga, artritas ar diabetas, prasideda dėl netinkamai veikiančių kelių genų. Norint jas gydyti genų terapijos būdu reikėtų į ląstelėse esančius genus įterpti keletą DNR grandinėlių. Deja, tai didina riziką, kad įvyks klaida ir DNR kodo gabalėlis bus įterptas ne ten, kur reikia, pavyzdžiui, vėžinių ląstelių gamybą stabdančiuose genuose, – ir tai gali sukelti vėžį.
Vis dėlto yra nemažai sunkių genetinių ligų, kurias galima gydyti genų terapijos metodu – tai toji pati Lėberio amaurozė, imunodeficito ligos, leukemija, hemofilija, cistinė fibrozė. Todėl ši medicinos sritis sulaukia didelio gydytojų, dirbančių su genetinėmis ir paveldimomis ligomis, susidomėjimo – juk pataisytas genas gali galutinai pašalinti ligą.
Pirmą kartą genų terapija buvo pritaikyta 1990-aisiais ketverių metų amžiaus mergaitei Ashanti DeSilvai, kuri sirgo sunkia imunodeficito liga – jos organizmas negamino jokių imuninių ląstelių. Ji pati negalėjo natūraliai kovoti su tokiais svetimkūniais, kaip bakterijos ar virusai, todėl bet kokia infekcija jai grėsė mirtimi. Ir nors teigiamas genų terapijos poveikis mergaitei buvo laikinas, nuo tada iki šiandien vienokiu ar kitokiu būdu šis eksperimentinis gydymo metodas yra pritaikytas 1700 pacientų.
Deja, 1999-aisiais genų terapija JAV patyrė didžiulį smūgį, kai Pensilvanijos universiteto mokslininkų rengto eksperimento metu mirė pacientas – aštuoniolikmetis Jesse’is Gelsingeris, sirgęs reta genetine kepenų liga. Įterptas virusas, pataisyto geno nešėjas, J.Gelsingerio imuninėje sistemoje sukėlė audringą reakciją ir po keturių dienų vaikinas mirė. Po šio tragiško įvykio JAV maisto ir vaistų administracija sustabdė daugelį genų terapijos eksperimentų. Ir tik praėjus dešimtmečiui genų terapija vėl po truputį įžiebia viltį gydytojų ir nepagydomai sergančių ligonių širdyse.

Nauja viltis – kamieninės ląstelės

Nepaisant visų kliūčių, genų terapijai gali atsiverti naujas aplinkkelis – kamieninės ląstelės. Šie kūneliai yra tarsi molis, iš kurio „nulipdomi“ visi žmogaus organizmo audiniai: kamieninės ląstelės gali virsti bet kuria iš daugiau nei 200 rūšių specializuotų ląstelių, be to, jos labai greitai dauginasi. Sušvirkštos ar kitu būdu patekusios į kokį nors organizmo audinį, kamieninės ląstelės ilgainiui virsta to audinio ląstelėmis – šioje vietoje slypi jų regeneracinė galia. Daugiausiai šių stebuklingų ląstelių yra kelių dienų embrionų audiniuose, todėl embrioninių kamieninių ląstelių naudojimas susiduria su etiniais klausimais ir daugelyje šalių yra uždraustas. Po gimimo žmogaus organizme kamieninių ląstelių lieka labai nedaug.
Tačiau pastaruoju metu vis daugiau mokslininkų atranda būdų, kaip paprastas, pavyzdžiui, odos ar riebalų, ląsteles paversti kamieninėmis. Praėjusių metų gruodį tarptautinė mokslininkų grupė „Nature“ žurnale paskelbė straipsnį, kuriame aprašomas patobulintas genų terapijos metodas. Kembridžo universiteto mokslininkai, vadovaujami profesoriaus Davido Lomaso, jau kurį laiką ieško būdų, kaip pagydyti genetinę ligą, kuria sergančių žmonių kepenys į organizmą neišskiria antitripsino – proteino, apsaugančio įvairius audinius nuo išorinio poveikio, pavyzdžiui, plaučius nuo nuodingų medžiagų, esančių tabako dūmuose, be to, antitripsinas kaupiasi kepenyse ir jas pažeidžia. Vienintelis šios ligos gydymo būdas iki šiol buvo kepenų transplantacija, po kurios pacientai turėjo nuolatos vartoti imuninę sistemą slopinančius vaistus, neleidžiančius organizmui atmesti naujo organo.
D.Lomaso grupės mokslininkai iš šia genetine kepenų liga sergančio paciento odos ląstelių „pagamino“ kamienines, kuriose mutavusį geną pakeitė sveiku. Tada šios ląstelės vėl buvo „pastūmėtos“ tapti kepenų ląstelėmis ir jose jau veikė sveikas antitripsiną gaminantis genas. Vėliau mokslininkai sušvirkštė naujųjų kepenų ląstelių pelėms ir nepastebėjo jokių sutrikimų.
Galutinis tikslas, kurio siekia mokslininkai, – patikrinti, ar suleistos į žmogaus kepenis tokios kamieninės ląstelės su pataisytais genais prigis ir besidaugindamos pakeis senąsias ligotas ląsteles. „Tokios terapijos potencialas yra didžiulis, tačiau tik laikas parodys, ar ją ilgainiui galima bus taikyti gydant ligonius“, – teigia D.Lomasas.

Pavasaris – rizikingesnis metas, kai peršalimo ligos užpuola dažniau ir greičiau. Atšilus orams galima dažniau peršalti, nes žmogaus organizmas būna atpratęs nuo greitų oro ir kūno temperatūros pokyčių.

Vienas dažniausių peršalimo simptomų yra sloga. Ji paprastai užklumpa 80–90 proc. sergančiųjų ūminėmis virusinėmis kvėpavimo takų ligomis. Sloguoti pradedama, kai nosies gleivinę paveikia virusai, paprastai praėjus 1–3 dienoms nuo užsikrėtimo ar po kontakto su sergančiuoju.
„Prasidedančią slogą galima atpažinti iš prasidėjusio peršėjimo ar deginimo nosyje, čiaudulio, kutenimo gerklėje, – pirmuosius simptomus vardija gydytoja alergologė-pulmonologė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Ekstremalios medicinos katedros docentė dr. Eglė Vaitkaitienė. – Tuo metu reikia skubiai imtis visų įmanomų priemonių, kad slogos išvengtume: kuo dažniau plauti nosį jūros vandeniu, gausiai gerti šiltų vaistažolių arbatų, apsiauti šiltai kojas ir neatvėsti nugaros, išgerti natūralių apelsinų sulčių, vitamino C.“
„Nors sakoma, kad gydoma sloga praeina per savaitę, o negydoma – per septynias dienas, turiu pasakyti, kad peršalimo simptomai vaikams paprastai tęsiasi 10, kartais net 14 dienų, o suaugusiems – 7–10 dienų, – pabrėžia gydytoja E.Vaitkaitienė. – Tad greitesnio pasveikimo nei per savaitę vargu ar galima tikėtis.“ Per savaitę paprastai pasveiksta tik du trečdaliai sergančiųjų.

Slogos gydymas
Pagrindiniai slogos gydymo principai yra šie: gleivių pašalinimas, kvėpavimo per nosį palengvinimas, paraudusios panosės ir nosies prieangio gleivinės apsauga bei ryklės dirginimo ir sauso kosulio valdymas, esant karščiavimui – jo mažinimas. Tam tikslui skiriamos simptominės gydymo priemonės, kaip hipertoninis jūros vanduo ar Atlanto vandenyno vanduo su alavijų ekstraktu. Žinoma, šis vanduo yra susilpninto druskingumo, nes gamtoje Viduržemio jūros vandens, panašiai kaip ir Atlanto vandenyno vandens, druskingumas siekia 38–39 promiles, arba 38–39 gramus litre, o Baltijos jūros vandens – 7,2 gramo litre.
„Quixx“ – tai natūrali gydomoji priemonė, kurios sudėtyje yra 2,6 proc. koncentracijos Atlanto vandenyno vandens, skirto nosies gleivinių paburkimui sumažinti, gleivėms išvalyti ir gleivinei drėkinti. Tai hipertoninis tirpalas, o tai reiškia, kad druskos koncentracija tirpale viršija druskos koncentraciją nosies gleivinėje, todėl šalina skysčių perteklių gleivinėje, mažina paburkimą, palengvina kvėpavimą per nosį. „Quixx“ gali vartoti visi asmenys nuo 6 mėn. amžiaus, kurie nėra alergiški jūros vandeniui. „Nosies gleivines sutraukiantys vaistai turi būti vartojami ne ilgiau kaip 5–7 dienas, vėliau jų poveikis silpnėja, o poreikis dažnėja. Tokiu atveju į pagalbą geriau pasitelkti jūros vandenį“, – aiškina gydytoja E.Vaitkaitienė.
Dauguma žmonių slogos nelaiko rimta liga ir eina į darbą. Tačiau tai klaidinga nuomonė. Kolektyve kolegoms tiesiog padalijamas slogos sukėlėjas – rinovirusas. Jeigu nėra galimybės 1–2 dienas sveikti namie, sloguojantis asmuo turi dėvėti nosies ir burnos kaukę, kad apsaugotų kolegas nuo ligos ir neskleistų aplink save virusų.
Svarbi profilaktinė priemonė, apsauganti aplinkinius nuo galimo užsikrėtimo sloga, yra rankų higiena – dažnas rankų plovimasis. Kitos profilaktinės priemonės norint išvengti peršalimo ir slogos yra imuninės sistemos stiprinimas, visavertė, visapusiška ir subalansuota mityba, poilsis, buvimas gryname ore, maisto papildai ir vitaminai bei profilaktinis nosies plovimas jūros vandeniu grįžus iš visuomeninių vietų.

Kosulį svarbu pažinti
Dėl slogos į gydytojus kreipiasi retas žmogus, o dėl kito peršalimo simptomo – kosulio ateina konsultuotis gerokai daugiau ligonių. Pirmiausia svarbu atskirti, ar kosulys yra sausas, ar drėgnas su atsikosėjimu ir kokiu metu jis „kabina“ labiau: judant, kalbant, valgant, esant ramybės būsenai. Vieno visuomet tinkančio vaisto nuo kosulio nėra, kiekvienam kosulio tipui reikalingi kitokie vaistai, todėl tiksli diagnozė itin svarbi. Ko labiausiai reikia pacientui, geriausiai gali rekomenduoti patyręs gydytojas, įvertinęs klinikinius ir laboratorinius duomenis.
Sergant virusine infekcija kosulys iš pradžių paprastai būna sausas ir dirginantis. Tuo laikotarpiu labiau tinka vartoti kosulį slopinančius vaistus, kad kosulys mažiau vargintų. Po kelių dienų kosulys pasidaro gleivingas, žmogus pradeda atsikosėti ir tuomet reikalingi gleives skystinantys vaistai. Tarkime, vaisto „Flavamed“ pagrindinė veiklioji medžiaga yra ambroksolio hidrochloridas, priklausantis stiprių gleives skystinančių vaistų kategorijai. Jis greitai ir efektyviai skystina tirštas gleives ir užtikrina lengvesnį gleivių iškosėjimą, gerina bronchų gleivinės apsaugą nuo pakartotinių infekcijų. Svarbu kreiptis į gydytoją, jei kosulys nerimsta, skrepliai tampa gelsvai žalsvi, klampūs, vargina silpnumas ir prakaitavimas, ligonis karščiuoja.

Tik pajutus pirmuosius slogos požymius – peršėjimą, deginimą nosyje, kutenimą ryklėje, čiaudulį ir nosies užgulimą, reikia imtis priemonių jai suvaldyti

“Raudona suknelė“ yra tęstinė tarptautinė švietėjiška informavimo kampanija, skirta moterų širdies ir kraujagyslių ligų prevencijai, kovai su šių ligų rizikos veiksniais ir sveikos gyvensenos principų propagavimui.

Tarptautinės kampanijos simbolis visame pasaulyje yra raudona suknelė – tai universalus moterų sveikatos, gyvybės ir dinamiškumo simbolis, o šiuo atveju tai ir raudonas pavojaus signalas.

Lietuvos širdies asociacija (LŠA), bendradarbiaudama su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (SAM), Pasauline širdies federacija (WHF – World Heart Federation) ir Europos širdies tinklu (EHN – European Heart Network), jau antrus metus Lietuvoje sėkmingai įgyvendina „Raudonos suknelės“ („Go red for women“ – angl.) kampaniją, kad atkreiptų visuomenės dėmesį į širdies ir kraujagyslių ligas, kaip patį didžiausią moterų žudiką.

Pasirinktas gražiausias metų laikas – pavasaris, gamtos pabudimo ir gyvybės suklestėjimo tarpsnis tarp moters dienos kovo 8-ąją ir Motinos dienos gegužės mėnesį.

“Mūsų asociacija šį pavasarį ir vėl kalba apie raudonas sukneles. Ir tai daro ne dėl to, kad moterys pasiilgę dėmesio. „Raudona suknelė“ – tai kampanija, kuria LŠA, bendradarbiaudama su Pasauline širdies federacija ir Europos širdies tinklu, siekia atkreipti Lietuvos visuomenės dėmesį į pagrindinę mirties priežastį – širdies ir kraujagyslių ligas”, – teigia Lietuvos širdies asociacijos prezidentė prof. Žaneta Petrulionienė.

Pasak profesorės, šios švietėjiškos kampanijos metu Lietuvos širdies asociacija kartu su Pasauline širdies federacija siekia pagerinti moterų žinias apie širdies ir kraujagyslių ligas ir jų prevenciją Lietuvoje bei užkirsti kelią šių ligų atsiradimui.

“Šiais metais atkreipiame dėmesį ne tik į moterį, kaip šeimos centrą ir gerų gyvensenos pokyčių įkvėpėją bei puoselėtoją, bet ir į vaikus, nes daugumą įpročių jie įgyja stebėdami tėvų gyvenseną, o vėliau neigiamą patirtį pakeisti labai sunku”, – pastebi LŠA prezidentė Žaneta Petrulionienė.

Lietuvoje kiekvienais metais koronarinė širdies liga ir insultas nusineša per 13000 moterų gyvybių. Taip pat moterų mirčių skaičius nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra  apie 3,5  karto didesnis nei nuo vėžio. Tačiau širdies ligų ir insulto galima išvengti. Pirmasis žingsnis, siekiant sumažinti riziką – tai daugiau sužinoti apie šią grėsmę sveikatai. Moterims žymiai dažniau nei vyrams širdies bei kraujagyslių ligos nediagnozuojamos ir negydomos arba tai įvyksta pavėluotai. Moterų supažindinimas su miokardo infarkto ir insulto dažniausiomis priežastimis, rizikos veiksniais ir simptomais yra pirmas žingsnis kovojant su šiomis ligomis. Tai gali išgelbėti daugelio moterų gyvybę. Kiekviena moteris, kiekvieno iš mūsų mama, močiutė, sesuo ar draugė gali išvengti ligų ir gyventi ilgai.

Šiais metais “Raudonos suknelės” kampanija Lietuvoje bus dar aktyvesnė ir efektyvesnė, ji truks net tris mėnesius.

Kovo mėnesį Lietuvos didžiuosiuose miestuose esančiuose knygynuose “Vaga” vyks švietėjiškos paskaitos širdies ligų tema, naujausių knygų apie sveiką gyvenseną apžvalgos bei meno terapijos užsiėmimai.

Balandžio mėnesį prekybos centre “Panorama” vyks “Zumba latino fitness” maratonas. Šio rengino tikslas parodyti moterims, kad sportas gali būti itin nuotaikingas užsiėmimas, suteikiantis daug teigiamų emocijų, kurios leis pasijusti išskirtinai patrauklia, jausminga ir temperamentinga. Zumba – nauja fitneso rūšis, jungianti aerobiką su šokiu.

Gegužės mėnesį švietėjišką kampaniją vainikuos didysis viešas labdaros renginys “Raudona suknelė”, vyksiantis Vilniaus rotušėje. Jo metu apie širdies ligų problematiką kalbės žinomos ir autoritetingos moterys, vyks muzikos ir mados pasirodymai.

Daugiau informacijos apie renginius, kampaniją, bei kaip išvengti širdies ir kraujagyslių ligų rasite specialiai sukurtoje svetainėje www.raudonasuknele.lt.

Daugelis kenčiančiųjų nuo alerginių ligų mano, kad vienintelė išeitis, norint suvaldyti ligą, yra vengti alergenų. Tačiau gydantis specifine imunoterapija alerginė sloga, konjunktyvitas, lengvos formos bronchinė astma gali pasitraukti net septyneriems metams.

Vilnietės Almos Rimeikienės dukrai Ugnei atopinis dermatitas buvo diagnozuotas iškart po gimimo. Vėliau alergija maistui stiprėjo ir mergaitė galėjo valgyti tik kruopas ir kelių rūšių daržoves. O sulaukus ketverių Ugnei dar išryškėjo ir alergija žiedadulkėms, dulkių erkutėms, gyvūnams. Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog alergija tokia stipri, kad alergenų skalėje net nėra tokių rodmenų. Ugnę nuolat vargino sloga, kuri po kelių dienų sukeldavo plaučių uždegimą. Be to, visas kūnas buvo nusėtas žaizdomis.
„Laikėmės griežtos dietos, gėrėme vaistus, vartojome įvairius purškalus ir hormoninius tepalus, tačiau liga progresavo. Buvo diagnozuota bronchinė astma, ir galiausiai Ugnei pradėjus lankyti penktą klasę gydanti medikė pasiūlė jai nustatyti neįgalumą“, – prisimena A.Rimeikienė.
Tačiau iš kitos alergologės sužinojusi, kad mergaitei galima taikyti imunoterapijos metodą, mama ryžosi jį išbandyti. „Gydytoja išskyrė stipriausią alergeną, į kurį Ugnės organizmas labiausiai reaguoja, ir jį mažomis dozėmis leisdavo po oda – pirmą pusmetį kas savaitę, o paskui kartą per mėnesį. Taip gydėmės trejus metus, tačiau jau po pusės metų baigėsi slogos, vėliau – ir alerginės reakcijos į maistą. Per tą laiką nė karto neteko gydytis plaučių uždegimo“, – pasakoja A.Rimeikienė.
Moteris džiaugiasi, kad dukra pagaliau gali gyventi visavertį gyvenimą. Tiesa, toks gydymas nėra pigus – per metus kainuoja apie 600 Lt, tačiau A.Rimeikienė būtų ir anksčiau negailėjusi jam pinigų, tik nė vienas medikas nepasakė, kad alergines ligas galima gydyti taikant imunoterapiją.
Žmonių, kenčiančių nuo alergijos ir nežinančių apie efektyvų jos gydymą, Lietuvoje tūkstančiai, nors pasaulyje imunoterapija taikoma jau šimtą metų.

Vienintelis efektyvus alergijos gydymas

Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė Laura Malinauskienė sako, kad šiuo metu Lietuvoje imunoterapija gydoma vos 300 pacientų, nors taikydami šį metodą mūsų medikai gyvenimą galėtų palengvinti dvidešimčiai tūkstančių žmonių. Be to, plačiau taikoma imunoterapija padėtų suvaldyti alergines ligas, kurios Europoje jau pasiekė pandemijos lygį. Mat jomis serga 150 mln. europiečių, o po penkiolikos metų daugiau nei pusė Europos gyventojų kentės nuo vienos ar kitos alerginės ligos. Lietuvoje alergija taip pat vargina vis daugiau žmonių.
Šešiolikoje Europos Sąjungos šalių vykdyto „EuroPrevall“ maisto alergijos projekto metu nustatyta, kad mūsų šalyje alerginėmis ligomis serga 28 proc. 7–10 metų amžiaus vaikų, apie 15–20 proc. mokyklinio amžiaus vaikų ir apie 7 proc. naujagimių. Ištyrus 1500 Lietuvos vaikų, kurie buvo stebimi nuo gimimo iki 5–6 metų, nustatyta, kad dažniausiai alergines reakcijas jiems sukelia kiaušiniai, pienas, kviečiai, sojos, o vėliau – naminių gyvūnėlių kailis. Suaugusieji dažniausiai tampa alergiški riešutams, sezamams, pelynams, namų dulkių erkutėms.
Kenčiantiems nuo alergijos maistui imunoterapija kol kas negali padėti, tačiau tai labai efektyvus gydymas esant įsijautrinimui žiedadulkėms, dulkėms, pelėsių sporoms, grybeliams ir kai kuriems gyvūnams.
Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės Alergologijos centro vadovas Eduardas Razgauskas teigia, kad tai vienintelis alergijų gydymas, kuris pakeičia ligos eigą, sustabdo jos vystymąsi ir liga gali atsitraukti net septyneriems metams. „Atlikta daug klinikinių tyrimų, įrodančių, kad leidžiant nedidelius alergenų, kuriems žmogus jautrus, kiekius organizmas nustoja reaguoti į alergeną, kuriam anksčiau buvo jautrus. Be to, alergiški žmonės dažnai įsijautrina vis kitiems alergenams, o imunoterapija tam užkerta kelią“, – atskleidžia E.Razgauskas.
Pasak L.Malinauskienės, ypač efektyvu kuo anksčiau imunoterapija pradėti gydyti vaikus (galima nuo 5–6 metų). Mat sumažėja rizika, kad, pavyzdžiui, iš alerginio rinito išsivystys bronchinė astma.
Be to, alergologė pabrėžia, kad įprasti vaistai, skiriami sergant alerginėmis ligomis, tik slopina simptomus, bet neveikia priežasties, o imunoterapija sureguliuoja imuninę sistemą taip, kad ji pradėtų gaminti apsauginius antikūnus, kurie sumažina alergines reakcijas. Be to, taikant imunoterapiją nenaudojami jokie cheminiai preparatai – leidžiamos organinės medžiagos. Tiesa, jos gali būti ne tik leidžiamos į raumenis, bet ir skiriamos lašiukais arba tabletėmis.

Trūksta informacijos apie imunoterapiją

E.Razgauskas tvirtina, kad gydymas imunoterapija ne tik duoda teigiamų rezultatų, kurie juntami jau po trijų mėnesių ar pusmečio, bet ir yra pigesnis, nei vartojant įvairius purškalus nuo slogos ar hormoninius tepalus odos niežuliui numalšinti. Vis dėlto nemažą dalį žmonių išgąsdina kaina – apie 600 Lt per metus leidžiant medikui alergenus į raumenis ir 400 Lt per mėnesį geriant tabletes. O taip gydytis reikia trejus ar net penkerius metus.
Beje, Lietuvoje valstybinės ligonių kasos gydymo imunoterapija išlaidų nekompensuoja. Tuo tarpu Švedijoje šis gydymas kompensuojamas 100 proc., Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, kur labai plačiai taikomas, gydymosi išlaidos padengiamos iš dalies.
Pasak VUL Santariškių klinikų gydytojos alergologės ir klinikinės imunologės Andželikos Chomičienės, tai viena priežasčių, kodėl kitose Europos Sąjungos šalyse, tarp jų ir Lenkijoje, imunoterapija gydoma dešimt kartų daugiau žmonių. „Lietuvoje trūksta ir informacijos apie šį metodą. Dalis darbingo amžiaus žmonių, kurie kenčia nuo alerginių ligų, net nesikreipia į medikus, nes įsitikinę, kad šie skirs įprastų vaistų, kurių galima ir pačiam nusipirkti“, – mano A.Chomičienė.
Kai kurių gydymo įstaigų vadovai nenori, kad alergologai pacientams taikytų imunoterapiją. „Alergenų injekcijos į raumenis atliekamos kas savaitę, kol yra pasiekiama dozė, maksimaliai sumažinanti simptomus, paskui – kas mėnesį. Kiekvieną kartą reikia atvykti pas gydytoją, nes suleidus injekciją gali pasireikšti šalutinės alerginės reakcijos, – dėsto L.Malinauskienė. – O ligonių kasos gydymo įstaigai už pakartotinius pacientų apsilankymus pas alergologą nemoka. Tad vadovai nesuinteresuoti, kad gydytojai dažnai juos priimtų.“
Gydytoja teigia, kad Lietuvoje imunoterapija nepopuliari ir todėl, kad nemažai medikų nežino apie jos efektyvumą. Štai atlikus tyrimą paaiškėjo, kad vos 10 proc. šeimos gydytojų žino, jog žmonėms, alergiškiems plėviasparnių vabzdžių (bičių, vapsvų, širšių) įgėlimui, gali padėti imunoterapija. „Gydant kitas alergines ligas, 20–30 proc. pacientų imunoterapija netinka, ypač jeigu žmogus įsijautrinęs daugeliui alergenų. Tačiau net 99 proc. žmonių, kurie alergiški vabzdžių įgėlimui, šis metodas padeda. Be to, gali žmogų išgelbėti nuo mirties. Juk užtenka vienos bitės įgėlimo, kad ištiktų staigi mirtis“, – apibendrina L.Malinauskienė.

VUAL Alergologijos centro vadovas E.Razgauskas: „Imunoterapija – vienintelis alergijos gydymas, kuris sustabdo jos vystymąsi.“

Gyventojų, sergančių alerginėmis ligomis, proc.

Švedija     34
Prancūzija     24
Suomija     23
Estija     22
Vokietija     17
Lietuva     15
Lenkija     13
Airija     7
Šatlinis: Eurobarometras

Amžius, lytis ir paveldimumas – tai sveikatos rizikos veiksniai, kurių žmogus negali kontroliuoti ir pakeisti. Tačiau sveikatos specialistai tvirtina, kad žinojimas apie priklausymą rizikos grupei yra „vertas aukso“, nes suteikia žmogui progą išvengti galimos ligos pasirinkus sveikesnę gyvenseną.

Tikrintis sveikatą reikia ir jauniems

Naujausio Lietuvos sveikatos mokslų universiteto atlikto Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimo duomenimis, 20 proc. vyrų ir 12 proc. moterų pernai nė karto neapsilankė pas gydytoją, daugiausia tai – vyresni nei 25 metų ir vidutinio amžiaus Lietuvos gyventojai.

Gydytojas doc. Gintaris Vilkevičius atkreipia dėmesį, kad profilaktiškai tikrintis sveikatą turime ir tuomet, kai jaučiamės gerai ir esame jauni. Dirbantys žmonės šiandien patiria daug streso, jų gyvenimo tempas labai greitas, o tai didina kraujo spaudimą, kuris lemia širdies ir kraujagyslių ligų atsiradimą“, – kalba medikas.

Gyvensenos tyrimo duomenys rodo, kad jau kas dešimto 25-34 m. ir kas penkto 35-44 m. amžiaus vyro kraujospūdis yra padidėjęs. Tuo tarpu tiek vyrų, tiek moterų cholesterolio kiekis kraujyje pradeda ženkliai didėti maždaug nuo 45 metų amžiaus.

Riba, kada žmogus turi rimčiau susirūpinti savo sveikata – 50 metų. Vyresniame amžiuje kraujagyslių standumas didėja, progresuoja aterosklerozė (kraujagyslių kalkėjimas). Be to, šio amžiaus sulaukę žmonės mažiau juda, ne visuomet vartoja pilnavertį maistą, rūkaliams pasireiškia šalutinis šio žalingo įpročio poveikis. Todėl 50-etis bent kartą per metus turėtų pasitikrinti kraujospūdį, cholesterolio kiekį kraujyje.

Anot G.Vilkevičiaus, pastebima tendencija, kad pastaraisiais metais aukštesnes pajamas gaunantys žmonės vis daugiau dėmesio skiria savo sveikatai: „Jie turi geresnį darbą, gyvena patogesnėmis sąlygomis ir nori jomis mėgautis kiek įmanoma ilgiau. Juk ligos ir jų gydymas sukelia diskomfortą“, – pasakoja gydytojas.

Verta žinoti giminės sveikatos istoriją

Paveldimumas yra reikšmingas širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnys. Norint užbėgti ligai už akių ar ją atitolinti vertėtų pasidomėti, kokiomis ligomis sirgo ar serga artimieji.

„Labiau rūpintis savo sveikata vertėtų tais atvejais, jei pirmos eilės artimi giminaičiai (vyrai iki 55 metų ir moterys iki 65 metų) sirgo širdies ir kraujagyslių liga arba nuo šios ligos mirė. Kitaip tariant, kiekvienas turėtų atkreipti dėmesį į savo sveikatą, jei tėvams, broliui ar seseriai buvo diagnozuota koronarinė širdies liga, miokardo infarktas arba insultas“, – pasakoja Lietuvos širdies asociacijos prezidentė kardiologė prof. Žaneta Petrulionienė.

Antros eilės giminių (senelių, tetų, dėdžių) ligos turi mažiau įtakos negu pirmosios (tėvai, broliai, seserys, sūnūs ir dukterys). Anot kardiologės, rizika tuo didesnė, kuo daugiau širdies ir kraujagyslių ligomis sergančiųjų ar mirusiųjų yra giminėje,  kuo artimesni giminystės ryšiai ir kuo jaunesnio amžiaus yra sergantis ar miręs giminaitis.

„Pagrindinė gydymo priemonė nustačius paveldimumą – žalingų įpročių atsisakymas, sveikas gyvenimo būdas, ligų profilaktika. Tačiau paveldimas gali būti ne tik polinkis infarktui ar insultui, bet ir šias ligas skatinantys rizikos veiksniai, pavyzdžiui, cholesterolio kiekio didėjimas kraujyje, aukštas kraujospūdis ar cukrinis diabetas. Tokiu atveju žmogus turėtų periodiškai matuoti kraujospūdį, pulsą, atlikti kraujo tyrimus, kurių metu nustatomas cholesterolio ar gliukozės kiekis. Taip pat rekomenduojama nevartoti riebaus maisto, gyventi fiziškai aktyvesnį gyvenimą, išlaikyti normalų kūno svorį“, – pasakoja doc. G. Vilkevičius.

Moteris kraujagyslių ligos užklumpa vėliau

Širdies ir kraujagyslių ligomis dažniau serga vyresnio amžiaus žmonės, tačiau sergamumas tarp to paties amžiaus vyrų ir moterų skiriasi: „45-55 metų vyrai širdies ir kraujagyslių ligomis serga gerokai dažniau nei to paties amžiaus moterys. Vaisingu gyvenimo laikotarpiu moterims šių ligų padeda išvengti hormonai estrogenai, kurie apsaugo kraujagysles nuo pažeidimų. Sergamumas kraujotakos sistemos ligomis tarp moterų pradeda sparčiai didėti po menopauzės – maždaug nuo 50-ies metų. O vyresniame amžiuje, sulaukusios 65-erių, moterys pagal sergamumo dažnį pasiveja vyrus. Nuo kraujotakos sistemos ligų taip pat dažniau miršta moterys nei vyrai“, – kalba prof. Žaneta Petrulionienė.

Senatvėje – akistata su tromboze

Dėl kraujagyslių aterosklerozės (kalkėjimo), pakitusios kraujo sudėties, sulėtėjusios kraujotakos ar kitų priežasčių vyresniame amžiuje kraujagyslėse greičiau formuojasi kraujo krešuliai (trombai). Trombas gali nulemti deguonies stygių kraujagyslės maitinamame organe, dėl ko žmogų gali ištikti miokardo infarktas, išeminis insultas, plaučių embolija ir kitos pavojingos komplikacijos.

Venų trombozė pasireiškia penkis kartus dažniau nei arterijų trombozė ir yra viena iš dažniausių širdies ir kraujagyslių ligų pasaulyje. „Maždaug nuo 60-ųjų gyvenimo metų trombozės rizika ypač išauga ir vargina daug garbaus amžiaus sulaukusių žmonių. Aštuoniasdešimtmečiui tikimybė susirgti venų tromboze yra 5 kartus didesnė nei sulaukusiam penkiasdešimties“, – teigia žmonių sveikatos srityje dirbančios kompanijos „Bayer“ medicinos reikalų kuratorė Enrika Kuzinkovienė.

Būkite atidūs simptomams

Pagrindinė širdies ir kraujagyslių priežastis – klastinga aterosklerozė. Ji dešimtmečiais gali progresuoti nejuntama, tačiau yra daugelio ligų, turinčių aiškius simptomus, priežastis. Anot prof. Žanetos Petrulionienės, sergant išemine širdies liga vainikinėje širdies kraujagyslėje susidaręs trombas gali sukelti ūmų koronarinį sindromą. Įprastas jo požymis – skausmas krūtinėje, plintantis į rankas, petį, nugarą.

Tyrimai rodo, kad vienas iš keturių, vyresnių nei 40-ies žmonių, rizikuoja susirgti vienu labiausiai paplitusių širdies ritmo sutrikimų – prieširdžių virpėjimu. Tokius ligonius gali kamuoti nuovargis, miego sutrikimai, širdies plakimas, bet simptomų gali ir nebūti. Sergant prieširdžių virpėjimu maždaug trečdalis pacientų patiria smegenų insultą, kurį sukelia iš širdies atkeliavęs krešulys.

Pagrindiniai galūnių venų trombozės požymiai yra skausmas, patinimas, mėlynavimas, karštis kojoje ar rankoje. Deja, jie dažnai pasireiškia tuomet, kai susidaro dideli krešuliai, beveik uždarantys veną.

„Jeigu pajutote šių nerimą keliančių simptomų – kreipkitės į gydytoją. Tik jis gali priimti sprendimą, ar būtina imtis asmeninių prevencijos priemonių bei kokią individualią ligos profilaktiką taikyti“, – atkreipia dėmesį „Bayer“ medicinos reikalų kuratorė E.Kuzinkovienė.

Papildoma informacija iliustracijoms:

Mirtys dėl kraujotakos sistemos ligų Lietuvoje 2010 m.

Šaltinis: Higienos institutas, Sveikatos informacijos centras.

Įvairių sričių gydytojai pastebi, kad didžiausias pavojus susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, patirti nerimo priepuolius, alkoholinę psichozę, depresiją gresia vadinamosioms A tipo asmenybėms – veržliems, bet kokia kaina siekiantiems savo tikslų, be atostogų dirbantiems žmonėms. Tai dažniausiai verslo atstovai bei įmonių vadovai, tačiau į didelės rizikos grupę patenka ir pedagogai, medikai, menininkai.
„Ekonominiu sunkmečiu labai padaugėjo miokardo infarktų ir insultų tarp dirbančiųjų transporto srityje. Mokytojai, gydytojai, įmonių vadovai taip pat dažniau patiria infarktą, tačiau nebuvo nė vieno paciento, kuris neturėtų rizikos veiksnių. Tai antsvoris, rūkymas, dažnas alkoholio vartojimas ir svarbiausia – lėtinis stresas, patiriamas dirbant be poilsio“, – sako VUL Santariškių klinikų intensyviosios kardiologijos skyriaus vedėjas Pranas Šerpytis.
Vilniaus toksikologijos klinikos vadovas Evaldas Atkočiūnas pastebi, kad įtampą darbe patiriantys žmonės nerimo simptomus dažniau stengiasi numalšinti vartodami alkoholį. Kūrybinių profesijų atstovai griebiasi alkoholio, kad išlaisvintų mintis. „Tai neretai sukelia alkoholines psichozes ir priklausomybę. Įmonių savininkų ir vadovų įprotis tvarkyti reikalus vaišinantis alkoholiu taip pat dažnai atveda prie kasdienio jo vartojimo“, – dėsto E.Atkočiūnas.
Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis sako, kad įvairios neurozės ne būdingos tam tikrai profesijai, o labiau priklauso nuo socialinių veiksnių. „Nuotaikų kaita, nerimastinga būsena vargina vis daugiau žmonių dėl artimųjų emigracijos. Tas, kuris lieka Lietuvoje, nerimauja dėl išvykusiojo, pasikeitus situacijai šeimoje jaučiasi sutrikdytas. Daugelis netekusiųjų darbo taip pat palūžta. Ir nesvarbu, ar bankrutavo verslas, ar žmogus buvo atleistas iš samdomo eilinio darbuotojo pareigų“, – tvirtina V.Mačiulis.

Kol mes krepšiniu mėgavomės, kai kurios didesnės tautos žaidimus ir su mumis pažaidė.

Štai ir baigėsi… Ilgai lauktas, visokeriopai puoselėtas, vos ne reklamos beprotybe virtęs Europos krepšinio čempionatas tapo istorine vertybe, nusinešęs su savimi ir tautinės vienybės idealą, ir savo galios įrodymo siekį, ir nusivylimus bei pagimdęs naujus lūkesčius “geresniems laikams”. Nusinešė jis ir kai kuriuos nepastebimus žaidimus, apipynusius patį krepšinį, kuriam laikui privertusį nesureikšminti ir su mumis žaidžiamų kitų tautų politinių žaidimų bei kurstomų intrigų.
Kalbu apie psichologinius žaidimus, kurių terminą praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje pirmą kartą pavartojo amerikiečių psichoterapeutas Ericas Berne’as, sukūręs vieną iš socialinės psichologijos krypčių – transakcinę analizę. Studijuodamas psichoanalizę jis pastebėjo, kad jai trūksta gilesnės įžvalgos į žmonių tarpusavio santykius gerokai platesniame kontekste, apimančiame ne tik bendravimą su artimiausiais mums žmonėmis, bet ir visuomeninį bendrabūvį.
Nagrinėdamas tokį santykį, E.Berne’as pabrėžė, kad mes visi turime tam tikrą vaikystėje susikurtą gyvenimo scenarijų, kurį bet kokia kaina stengiamės nugyventi. Mat visuomet yra lengviau, kai galime iš anksto numatyti savo likimą ir kurti ėjimus lyg šachmatų lentoje. Bėda ta, kad šis scenarijus ne visuomet turi laimingą pabaigą, be to, jis slypi pasąmonėje, todėl net ir labai norėdami negalime jo sąmoningai įvardyti ir ką nors pakeisti, kol vieną dieną patys sau užduodame klausimą: ir kodėl aš vėl atsidūriau ten pat? O tai jau yra kelias į tam tikrą įsisąmoninimą ir pokyčius.
Bet daina, kaip sakoma, ne apie tai. E.Berne’as pastebėjo ir tai, kad siekdami gyvenimo scenarijų įgyvendinti mes nuolat turime rasti įrodymų jo “teisingumui” pagrįsti. Tada vėlgi nesąmoningai imame kurti tam tikras situacijas, kurios tiesiog tobulai nuveda mus numatytu keliu ir padeda ištarti dar vieną frazę: “Ar aš nesakiau? Visas pasaulis – man priešas…” O labiausiai tam padeda psichologiniai žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės. Būtent taip ir vadinasi jau ir Lietuvoje išleistas pasaulinis E.Berne’o bestseleris apie žmonių santykius.
Nesiimsiu analizuoti šios knygos teiginių ir begalės aprašytų žaidimų. Tik pridėsiu, kad aštuntajame dešimtmetyje kitas psichoterapeutas Stephenas Karpmanas žaidimų teoriją išplėtojo teigdamas, kad žaidėjas, siekiantis savo gyvenimo scenarijų nugyventi, paprastai apsiriboja dviem iš trijų klasikinių vaidmenų: Gelbėtojo, Persekiotojo ir Aukos. Rašau didžiosiomis raidėmis, nes taip priimta transakcinėje analizėje, siekiant žaidėjus atskirti, pavyzdžiui, nuo gelbėtojų, kuriems tai yra profesinė lemtis.
Taigi S.Karpmanas sakė, kad žaidžiame taip: pradedame vienu vaidmeniu, o baigiame kitu. Gana dažnas žaidimo variantas, kai baudžiantys vaikus tėvai teigia, esą tai darantys jų labui. Gražus žaidimo pavyzdys: pradėjęs baudžiančiojo Persekiotojo vaidmeniu, tėvas galiausiai jį pakeičia Gelbėtoju: “Aš tai darau tik vardan tavęs…” Kam reikia tėvams tokio žaidimo, matyt, nežino net jie patys. Gyvenimo scenarijus vis vien juos kažkur nuves.
Taigi grįžtant atgal prie Europos krepšinio čempionato tenka pripažinti, kad esame neblogų žaidėjų tauta. Ir ne tik krepšinio aikštelėje. Psichologinius žaidimus žaidžiame visi: tiek paprasti žmonės, kuriems krepšinis nė motais, tiek sirgaliai, tiek politikai. Apie paprastų žmonių žaidimus esu nemažai prirašęs savo ir Ingos Liutkevičienės knygoje “Sielos paslaptys”, bet apie sirgalius – atskira kalba.
Ko vertas vien toks pavyzdys: ne vienas tų, kurie garsiai reiškė vienybę su komanda ir visais trimis milijonais sirgalių, vos jų numylėtiniams paslydus, tampa Persekiotoju, pasirengusiu iki tol Gelbėtojo vaidmens paskatinto komandos palaikymo atsisakyti ir savo jau “buvusius” numylėtinius sumalti į miltus. Na, o treneris apskritai “nieko neišmano” ir jį reikia tiesiog nukryžiuoti. Bet kai vėl ateina sėkmė, mes vėl galime mylėti, remti ir globoti, o Persekiotojas dar kartą virsta tikru Gelbėtoju.
Kam to reikia, atsakyti tegali kiekvieno mūsų pasąmonė, tačiau noras laimėti ir būti su nugalėtojais ir stipriaisiais yra ne vieno mūsų savybė. Ar ne ta pati auklėjimo “tavo labui” dialektika ir nuveda bejėgystėje prieš tėvų valią ir akivaizdžius prieštaravimus besimurkdantį vaiką į būrį garsiai rėkiančių ir agresiją demonstruojančių sirgalių? Nekalbu apie tuos, kuriems žaidimo grožis leidžia gerbti ne tik savus, bet ir varžovus, bet apie tas vis dar paaugliškas asmenybes, kurioms reikia kraujo, o pralaimėjimas verčia jas net ne Auka, bet jau minėtu Persekiotoju.
Na, o politikai? Šie dar išmoningesni, sugebantys tobulai valdyti porą žaidimo vaidmenų iš karto. Štai jie kartu su tauta pasirengę dalytis pergalės vaisiais ir nesėkmių ašaromis, bet tą pačią akimirką nubrėžia aiškią ribą tarp savęs ir tautos, įsigydami bilietus anksčiau už kitus, nevargę eilėse, ir įsitaisydami pirmose tribūnų eilėse ar elito ložėse. O kad būtų dar aiškiau, kas yra kas, šie ponai nustato ir visai kitas nei eiliniai sirgaliai žaidimo taisykles. Štai pranešimas iš žiniasklaidos: “Nors “Siemens” arenoje alkoholį gerti draudžiama, elito ložėse jis liejasi laisvai…” Tai ar šis žaidimas neprimena sovietinių laikų nomenklatūros žaidimų?
O kol mes krepšiniu mėgavomės, kai kurios didesnės tautos žaidimus ir su mumis pažaidė. Štai lenkų politikai, iki tol meistriškai Aukos (mus skriaudžia!) ir Persekiotojo (mes jus nubausim!) vaidmenis derinę, staiga ėmė ir tapo tiesiog Gelbėtojais: pareiškė, kad jau 20 metų jie, pasirodo, mums draugystės ranką tiesė, tik mes to nesupratom. Ar neprimena tai jau minėto žaidimo “jūsų labui”? Dabar belieka sulaukti, kad tą viešai ir pareikštų: ne dėl savo tautiečių Lietuvoje, bet vardan mūsų gerovės jie stengiasi.
Beje, lenkų prezidentas tą ir padarė, pareikšdamas, kad jie be mūsų gyventi gali, o mes be jų, pasirodo, ne… Ir ką gi tai primena? Ar tik ne 1990-ųjų sovietinę retoriką, įrodinėjusią, kad Lietuva be SSRS niekaip neišgyvens? O pasirodo, išgyvenom. Ir visai neblogai, dargi talentingų žaidėjų tauta virtom – ne tik su kamuoliu, bet ir greta jo.
Psichologiniai žaidimai kaip ir krepšinis – ne tik atlikėjus, bet ir stebėtojus užkliudo. Mes liūdime ir džiaugiamės, kenčiame ir nesuprantame, kaip tai ir vėl galėjo nutikti. Gerai, kad sporto nesėkmes išgydyti galima, psichologinės, deja, ilgam išlieka. O jei su mumis dar valdžios ir aplinkinio pasaulio galingieji žaisti ima, tai kenčia visi, nes psichologinis žaidimas nesuteikia laimės nei žaidėjui, nei įtrauktajam į jį.

BFL

Per paskutinius 12 mėnesių bent kartą sirgo devyni iš dešimties šalies gyventojų nuo 30  iki 74 metų. Dažniausiai Lietuvos žmonės skundžiasi peršalimu ir kvėpavimo takų ligomis, taip pat galvos, raumenų skausmais bei kraujospūdžio sutrikimais. Kas penktą vyresnį nei 50 metų Lietuvos gyventoją ligos kamuoja nuolatos.

Tokius rezultatus atskleidė bendros Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos “Baltijos Tyrimai” atliktas sociologinis tyrimas. 89 proc. apklaustų 30-74 metų amžiaus Lietuvos gyventojų teigė, kad per paskutinius 12 mėnesių sirgo nors kartą, arba turėjo kokių nors sveikatos problemų. 12 proc. iš jų atsakė, kad sirgo nuolatos, o trečdalis (35 proc.), kad sirgo dažniau nei keletą kartų per metus. Tik 9 proc. žmonių tvirtino per paskutinius 12 mėnesių nesirgę nei karto.

Dažniausiai serga vyresni nei 50 metų žmonės. Penktadalis (19 proc.) apklaustų 50-74 metų asmenų nurodė, kad per pastaruosius 12 mėnesių sirgo nuolat, tokia pat dalis (20 proc.) per šį laikotarpį negalavo dažnai, o kiek daugiau nei trečdalis (36 proc.) sirgo dažniau nei kelis kartus per metus. Sveikatos sutrikimais nesiskundė vos vienas iš dvidešimties (5 proc.) žmonių.

Šeimos gydytojos Gretos Maciulevičienės nuomone, tokia statistika parodo, kad svarią įtaką žmonių sveikatos būklei daro vis didesnis gyvenimo tempas, darbe patiriamas stresas. „Laiko pasirūpinti sveikata žmonėms nebelieka. Nekreipdama dėmesio į jokias aplinkybes, visuomenė skuba, lekia, dėmesys sau pačiam nėra skiriamas. Ligos kyla ne tik dėl išsekusių organizmų, tačiau ir dėl aplaidumo“, – pažymi specialistė.

Daugiausiai vyresnius nei 30 metų Lietuvos gyventojus kamavo peršalimas arba kvėpavimo takų ligos – sloga, kosulys, gerklės skausmai. Per metus minėti negalavimai sutrikdė 60 proc. sirgusių žmonių sveikatą. Beveik pusė (47 proc.) sirgusių žmonių skundėsi galvos, raumenų ir kitais skausmais, o keturi iš dešimties (40 proc.) – kraujospūdžio sutrikimais. 23 proc. asmenų teigė sirgę širdies ligomis, 23 proc. turėjo virškinimo, o 16 proc. – nervų sistemos sutrikimų. Peršalimais ar kvėpavimo takų sutrikimais daugiausiai skundėsi vidutinio amžiaus (30 – 49 metų) šalies gyventojai, o vyresni nei 50 metų žmonės kaip svarbiausią sveikatos problemą nurodė kraujotakos/kraujospūdžio sutrikimus.

G. Maciulevičienės teigimu, rūpintis savimi būtina visą gyvenimą, o ne tik pajutus rimtus negalavimo simptomus. „Labai dažnas atvejis, kad pagalbos į medikus žmonės kreipiasi tik pasijutę itin blogai. O iš tikrųjų daugelio ligų galima išvengti tikrinantis profilaktiškai“,- sako šeimos gydytoja.

Tyrimo metu 100 Lietuvos vietovių buvo apklausta 1000 šalies gyventojų nuo 30 iki 74 metų. UAB „Valentis“ užsakymu tyrimas atliktas šių metų gegužės-birželio mėnesiais.

BFL

Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistai primena, kad atėjęs pavasaris skatina susimąstyti apie parazitines ligas, kurias platina šunys ir katės. Pagrindinės parazitinės ligos, kurias gali platinti naminiai gyvūnai, yra toksokarozė, echinokokozė ir toksoplazmozė.

Dažniausiai pasitaikanti šunų ir kačių platinama liga Lietuvoje – toksokarozė, kurią sukelia apvaliųjų kirmėlių toksokarų lervos. Dirvožemyje toksokarų kiaušinėliai bręsta, todėl žmogus užsikrečia nuo nešvarių, žemėtų rankų, valgydamas neplautas uogas, vaisius bei daržoves. Vaikai toksokaroze dažnai užsikrečia žaisdami smėlio dėžėse, žaliose vejose, kuriose yra šunų ir kačių ekskrementų. Daugeliu atvejų liga praeina be simptomų, tačiau gali pakilti temperatūra, atsirasti sausas kosulys, dusulys. Kartais vargina pilvo skausmai, ligonį gali pykinti, išberia ir niežti odą. Migruojančių lervų gali pakliūti į akis.

2010 metais sergamumas toksokaroze Panevėžio apskrityje siekė 0,14 atvejo/10 000 gyventojų, o Lietuvoje registruota 0,36 atvejo/10 000 gyventojų.

Kita sunki parazitinė liga – echinokokozė. Žmogus šia liga užsikrečia kaspinuočių kiaušinėliams per burną patekus į virškinimo traktą. Kaspinuočio vystimuisi yra reikalingi 2 šeimininkai: galutinis šeimininkas (šunys, vilkai, lapės, šakalai, kartais ir  katės), kurio organizme vystosi suaugęs kaspinuotis ir tarpinis šeimininkas (kiaulės, avys, galvijai, graužikai, kiškiai, žmogus ir kt.), kurių organizme vystosi echinokoko cistos. Šunys, katės, kiti laukiniai gyvūnai užsikrečia suėdę infekuotus tarpinius šeimininkus (jų organus su echinokoko cistomis). Gyvūnai, kurių žarnyne vystosi, auga ir parazituoja kaspinuotis į aplinką kartu su išmatomis išskiria  kiaušinėlius. Kaspinuočiai žmogui sukelia sunkius negalavimus, kurių negydant žmogus gali mirti.

2010 metais Panevėžio apskrityje echinokokozė nebuvo registruota, tačiau per 1 šių metų ketvirtį buvo užregistruotas 1 šios ligos atvejis.

Vienas svarbesnių pirmuonių sukeliamų parazitinių susirgimų yra toksoplazmozė. Tiesiogiai žmogus šia liga užsikrečia kontaktuodamas su kačių ekskrementais per nešvarias rankas. Netiesioginiu būdu – vartojant nepakankamai termiškai apdorotą ar žalią mėsą, paruoštą iš kitų infekuotų gyvūnų: kiaulių, avių ar vištų, kurioje yra cistų, per užterštą vandenį, vaisius, daržoves, geriant nepasterizuotą infekuotų gyvulių pieną. Infekuota motina nėštumo metu per placentą infekciją gali perduoti vaisiui.

Praėjusiais metais toksoplazmozė registruota Rokiškio ir Kupiškio rajonuose. Panevėžio apskrityje sergamumas šia liga siekė 0,10 atvejo/10 000 gyventojų, o Lietuvoje – 0,45 atvejo/10 000 gyventojų. Per 1 šių metų ketvirtį Panevėžio apskrityje registruoti 2 toksoplazmozės atvejai.

Siekiant išvengti šunų ir kačių platinamų parazitinių ligų, Centro specialistai rekomenduoja rūpestingai laikytis asmens higienos. Reguliariai valyti patalpas, kur vaikštinėja keturkojai. Saugoti dirvožemį ir vandenį nuo teršimo šunų, kačių išmatomis. Eidami pasivaikščioti su šunimi, nepamirškite pasiimti maišelio su kastuvėliu savo augintinio ekskrementams surinkti. Neleiskite šuniui laižyti veido. Ne mažiau svarbu tinkamai prižiūrėti smėlį ikimokyklinių ugdymo įstaigų žaidimų dėžėse ir jas apsaugoti nuo užteršimo. Reikia atminti, kad smėlis vaikų žaidimo dėžėse turi būti keičiamas ar atnaujinamas kasmet ir pagal epidemiologines reikmes, nustačius askaridžių, plaukagalvių, toksokarų kiaušinėlius.

FB-TU58771

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija Vyriausybei pasiūlė nuo ligos ir motinystės išmokų bei bedarbio pašalpų mokėti pensijų socialinio draudimo įmokas. Per metus biudžetui tai kainuotų daugiau nei 40 mln. litų, rašo “Lietuvos rytas”.

Prieš tai šios išmokos ir pašalpos būtų padidintos, kad žmogaus realiai gaunama suma nepasikeistų.

“Tai padidintų pervedimus į privačius pensijų fondus. Jie skaičiuojami nuo visų “Sodros” mokesčiais apmokestintų pajamų. Nematau, ką daugiau pakeistų toks žingsnis: juk išmokas moka valstybė, tad ji pati sau “Sodros” mokesčius ir mokės. Visi šie žmonės jau draudžiami sveikatos draudimu, skaičiuojamas stažas pensijai gauti”, – sakė Finansų analitikų asociacijos narys Kęstutis Motiejūnas.

Jei valstybė taip pati save apmokestintų jau šįmet, kai numatyta išmokėti 1,8 mlrd. litų ligos ir motinystės bei 448 mln. litų nedarbo išmokų, pensijų fondams reikėtų pervesti 46 mln. litų.

“Tokia tvarka būtų logiška: į privačius pensijų fondus turėtų būti pervedamos įmokos ir nuo šių mokėjimų”, – sakė Lietuvos investicijų ir pensijų fondų asociacijos prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsisakė paaiškinti savo sprendimus, nes jie dar nėra priimti Vyriausybės.

“Siūlymai dar nėra detalizuoti, kad būtų galima tiksliai atsakyti, kiek padidėtų pervedimai į privačius pensijų fondus. Jei būtų apsispręsta jiems pritarti, būtų ieškoma optimalių sprendimų”, – ministerijos poziciją perdavė jos atstovė Lina Burbaitė.

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje visose medicinos srityse taikomos vis naujesnės technologijos, gydymo metodai ir skiriami vis pažengesni vaistai, užkertantys kelią ligoms arba pristabdantys jų progresavimą. Tačiau susirgimų kraujotakos, virškinimo, kvėpavimo sistemos ligomis Lietuvoje vis tiek daugėja. Kasmet daugėja ir onkologinių ligų.

Geriausių rezultatų pasiekta bandant suvaldyti infekcines ligas. Pavyzdžiui, raudonuke pernai susirgo tik du žmonės, o prieš dešimt metų ligonių buvo daugiau nei tūkstantis. Šios užkrečiamos ligos protrūkį padėjo sustabdyti skiepai. Jie sumažino ir susirgimų tuberkulioze, tymais, difterija, hepatitu B, kokliušu. Poliemielitas jau yra išnykęs visoje Europoje.

Baltijos imunoprofilaktikos asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Usonis teigia, kad jeigu tik sumažėja skiepijimų mastas, iškart padaugėja tos ligos atvejų. “Anglijoje ir Japonijoje buvo kilęs kokliušo protrūkis, Rusijoje, Ukrainoje, Lietuvoje – difterijos, Šveicarijoje – tymų. Kuo daugiau žmonių paskiepijama, tuo labiau visuomenė yra apsaugota nuo infekcinių ligų”, – aiškina V.Usonis.

2009 m. Lietuvoje pradėjo mažėti ir sergančiųjų priklausomybe nuo alkoholio, apie 27 proc. sumažėjo alkoholinių psichozių. Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktoriaus Valentino Mačiulio vertinimu, rezultatų davė tai, kad prieš dvejus metus buvo įvesti alkoholio pardavimo laiko ribojimai, uždrausta gerti viešose vietose. Vilniaus priklausomybių ligų centro direktoriaus pavaduotojas Algirdas Mižutavičius sako, kad psichozių mažėja, nes vis daugiau žmonių nelaukia, kol liga pasieks apogėjų, o į medikus kreipiasi anksčiau.

"Veido" archyvas

Vaistams atsparios bakterijos iš gyvulių randa kelią ir į žmones. Vienas iš jų – higienos normų nesilaikymas tvarkant žalią mėsą

Vaistams atsparių infekcijų plitimą skatina ir gyventojų piktnaudžiavimas antibiotikais, ir antibiotikų naudojimas gyvulių gydymui ar ligų prevencijai.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skaičiuoja, kad kasmet vien Europos Sąjungoje per 25 tūkst. žmonių miršta nuo antibiotikams atsparių bakterinių infekcijų – dauguma jų žmonės užsikrečia ligoninėse. Tokių infekcijų plitimo priežastis yra nesaikingas ir netinkamas antibiotikų vartojimas tiek žmonių, tiek gyvulių gydymui, tiek ligų profilaktikai.

Daugiau nei 50 metų mikrobiologai perspėdavo dėl antibiotikų naudojimo pašaruose, siekiant stimuliuoti gyvulių augimą. JAV iki šiol į šį perspėjimą nesureagavo, o visoje Europos Sąjungoje nuo 2006 m. pašarai su antibiotikais uždrausti – dabar ES, taip pat ir Lietuvoje, antibiotikus galima naudoti tik gyvulių gydymui ir ligų profilaktikai.
Vis dėlto Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Modestas Ružauskas įsitikinęs, kad profilaktika šiuo metu yra vienas iš atsparių bakterijų plitimo veiksnių, nes kartais tuo piktnaudžiaujama.

“Jei fermoje prasidėjusi labai pavojinga liga, profilaktiškai negydant gyvulių antibiotikais, visa ferma gali išgaišti. Bet kartais profilaktiniu gydymu piktnaudžiaujama. Farmacijos kompanijos, kurios suinteresuotos parduoti daugiau antibiotikų, parengia schemas, kaip apsaugoti gyvulius nuo ligų: jokios ligos fermoje dar nėra, bet jau rekomenduojama nuo mažens gyvūnams skirti antibiotikų, kad vėliau jie nesusirgtų. Šitas atvejis pavojingiausias, nes sunaudojami dideli kiekiai antibiotikų, be to, vaistų gyvuliams duodama nuo pat mažens”, – atskleidžia M.Ružauskas.

Dar viena paplitusi praktika, kai antibiotikai naudojami ne pagal instrukciją ir ne tai ligai, kuriai sukurtas ir ištirtas vaistas, gydyti.

Tačiau Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Paulauskas tikina, kad kontrolė Lietuvoje pakankamai griežta – receptinių veterinarinių vaistų ūkininkai gali įsigyti tik su receptais, o didmenininkai, veterinarijos klinikos privalo vesti vaistų apskaitą. 2010 m. iš viso atlikti 5263 patikrinimai veterinarinėse farmacijos įmonėse ir vaistus naudojančiuose ūkiuose – 20 proc. jų rasta įvairių pažeidimų.

Kita kontrolės dalis – kenksmingų antibiotikų likučių kontrolė piene, mėsoje, kiaušiniuose, meduje, žuvyse. “Ištyrėme 3,5 tūkst. mėginių, ir tokių, kuriuose viršijama antibiotikų norma, radome 0,5 proc.”, – informuoja V.Paulauskas.

Vis dėlto VMVT direktoriaus pavaduotojas sutinka, kad problemų pasitaiko. “Tos problemos – nelegali vaistų prekyba. Pasitaiko, kad ūkininkas pats nusiperka vaistų ir naudoja nesikonsultavęs su profesionalais. Nelegaliai vežti vaistus iš kitų šalių taip pat gana populiaru. Būna atvejų, kai pasienyje sustabdomas mikroautobusiukas, prikrautas įvairiausių vaistų, – tiek žmonėms gydyti, tiek veterinarijos tikslams”, – tvirtina V.Paulauskas.

Specialistas prisimena atvejį, kai pernai vieno smulkiojo ūkininko į skerdyklą pristatytos kiaulės raumens mėginyje rasta visa puokštė antibiotikų. Be to, 2010 m. sunaikinta per 500 tonų pieno, kuriame viršyta leidžiama antibiotikų norma.

2007–2009 m. Veterinarijos akademijos Veterinarijos instituto mokslininkai, tarp jų ir M.Ružauskas, pirmą kartą Lietuvoje plačiai tyrė fermų gyvulių – kiaulių, karvių, vištų nešiojamų bakterijų atsparumą antibiotikams. “Nustatėme, kad žmonių vartojamiems antibiotikams atsparių bakterijų paplitimas Lietuvoje gana didelis ir kelia potencialią riziką užsikrėsti”, – konstatuoja M.Ružauskas.

Mokslininkai taip pat nustatė, kad antibiotikų naudojimo intensyvumas lemia ir bakterijos atsparumo vaistams dažnį. Kuo daugiau ir kuo seniau atrastų medžiagų sunaudojama gyvuliams gydyti, tuo daugiau randama joms atsparių padermių. Be to, kiaulienoje, jautienoje ir paukštienoje rastos bakterijos atsparios skirtingiems antibiotikams, nes šiems gyvuliams gydyti naudojami skirtingi antibiotikai.

Atsparių bakterijų kelias: iš gyvulių – į žmones

Bene griežčiausia tvarka dėl antibiotikų naudojimo gyvulininkystėje galioja Skandinavijos šalyse. Pernai Danijoje ši tvarka dar labiau sugriežtinta ir kiaulių augintojai, duodantys savo gyvuliams daugiau vaistų negu šalies gyvulininkystėje sunaudojamas antibiotikų vidurkis, gali būti nubausti. Imtis tokių priemonių Daniją privertė didėjantis bakterijų atsparumas antibiotikams.

V.Paulauskas tvirtina, kad VMVT taip pat planuoja griežtinti kontrolę ir per artimiausią pusmetį Lietuvos ūkius klasifikuoti pagal riziką – didelę, vidutinę ir mažą. Vienas komponentų vertinant ūkių riziką bus ir antibiotikų naudojimo galimybė per pašarus ir gydymo tikslams.

Mokslo populiarinimo žurnalas “Scientific American” skelbia, kad net ir tinkamas antibiotikų naudojimas gyvulininkystėje gali netyčia privesti prie vaistams atsparių bakterijų plitimo, o įprotis auginant gyvulius naudoti mažas dozes (augimui stimuliuoti ar prevenciškai) yra nelaimės formulė: toks gydymas aprūpina antibiotikų kiekiu, kurio užtenka kai kurioms, bet ne visoms bakterijoms užmušti.

Paprastai išgyvena tos bakterijos, kurios genetiškai mutavo, kad atsilaikytų prieš antibiotikus. Po to jos gali daugintis pasikeisdamos genais su kitais atspariais mikrobais. Kadangi bakterijų aptinkama visur, atsparios padermės iš gyvulių pamažu randa kelią ir į žmonių organizmą. “Metų metais kaupti daugybės tyrimų duomenys paremia išvadą, kad mažos dozės antibiotikų gyvulių organizme padidina vaistams atsparių mikrobų skaičių tiek gyvūnų, tiek žmonių organizme”, – konstatuojama žurnale.

Nesilaikant higienos normų, vaistams atsparios bakterijos gali plisti ir buityje. “Jei pjaustai žalią mėsą, o paskui karštu vandeniu gerai nenuplovęs lentelės pjaustai ant jos salotas, atsparios bakterijos nuo žalios mėsos gali patekti ant daržovių. Dėl šios priežasties kuriam laikui žmogaus organizme gali kolonizuotis atsparios gyvulių bakterijos ir perduoti atsparumą suteikiančius genus žmogaus organizmo bakterijoms. Tuomet ir jos gali įgauti atsparumą antibiotikams”, – aiškina M.Ružauskas.

Pavojingas bakterijas gali perduoti ir naminiai šuneliai

M.Ružauskas pasakoja, kad Europoje ryškėja naminių gyvūnų keliama problema. “Lietuvoje ji netirta, bet Olandijoje vaistams atsparių bakterijų nešioja katės, šunys. Jie šių bakterijų gali perduoti ir žmogui. Tokių gyvūnų šeimininkai, kadangi jau nebeveikia jokie veterinarijai registruoti antibiotikai, įvairiais kanalais bando gauti žmonėms gydyti skirtų naujausių antibiotikų. Labai svarbu, kad gyvūnams nebūtų duodama tik žmonėms gydyti registruotų antibiotikų. Priešingu atveju gali nebelikti žmonėms padedančių veiklių antibiotikų”, – įspėja M.Ružauskas.

Pasak jo, naujų antibiotikų ištekliai senka, nes pastaruoju metu kuriama labai mažai šių vaistų: tai labai brangiai kainuoja, reikia atlikti daug tyrimų, o bakterijos greitai tampa jiems atsparios.

“Tyrimai rodo, kad problema yra. Su antibiotikais racionaliau turi elgtis ir žmonės, ir gyvulių augintojai, ir veterinarai – naudoti tik tada, kai būtina, ir pagal instrukcijas. Tų klasių antibiotikus, kurie kritiškai svarbūs žmonėms ir gyvūnams, derėtų laikyti kaip rezervinius ir naudoti, kai neveikia kiti antibiotikai”, – apibendrina M.Ružauskas.

Prieš porą metų Higienos instituto atliktas tyrimas parodė, kad sugriežtinus antibiotikų pardavimą Lietuvos gyventojų savigyda antibiotikais, palyginti su 2003 m., sumažėjo nuo 22 iki 8 proc. Vis dėlto tai dar gana daug, palyginti su kitomis Europos šalimis. Pavyzdžiui, Švedijoje, Olandijoje šis rodiklis siekia mažiau nei 0,5 proc., Austrijoje, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje – apie 1 proc. Be to, apie pusę gyventojų klydo dėl antibiotikų funkcijos ir nurodė, kad jie naikina virusus. Iš tiesų antibiotikai naikina bakterijas.

PSO, mokslininkai ir gydytojai baiminasi, kad dėl neatsakingo antibiotikų vartojimo, dėl kurio plinta vaistams atsparios infekcijos, galime sugrįžti į erą iki penicilino išradimo, kai paprasčiausios infekcijos nepasiduoda gydymui, o rutininės operacijos gali tapti pavojingos gyvybei. “Priėjome tokį etapą, kai antibiotikams atsparios bakterijos pasiekė precedento neturintį lygį, o naujų antibiotikų greitai nepasirodys”, – įspėja PSO Europos regiono direktorė Zsuzsanna Jakab.