„Lilijomas“ Nacionaliniame dramos teatre: jauki, bet nebanali pasaka suaugusiems.
„Panele, ar tai stiklas, ar ledas?“ – su lengvu išgąsčiu balse teiraujasi ponia po spektaklio. Rankose tebevartau nuo avanscenos pakeltą sutrupėjusios Lilijomo žvaigždės gabaliuką: palengva ašarodamas jis drėkina pirštus. Ledas, žinoma, kad ledas. Kai žvaigždė beviltiškai dūžta, simbolizuodama nebesugrąžinamus jausmus, ponios pirmose eilėse šluostosi nuo sijonų mažytes baltas skeveldras.
„Apie meilę kitaip“ – tokį šūkį premjerai buvo parinkę teatro vadybininkai. Ar neapgavo, ar produktas atitiko reklamą? Ar šiuolaikiniame pasaulyje dar įmanoma apie meilę pasakyti kažką nauja?
Paklodžių poezija
Apgauta, valydamasi nuo sijono snaiges, nesijaučiau. Tarytum pasakiškos pūgos gūsis būtų nebeišsitekęs spektaklyje, kuriame irgi netrūko pasakoriškos fantazijos. Finalinė scena tarsi atkeliavusi iš H.K.Anderseno knygų iliustracijų: švytintis langas, Kalėdų eglutė, mergaitė su pačiūžomis, ant ledo parvirstančių turčių pora…
Ir priešingai: anapusinėje dangaus kanceliarijoje šiek tiek anksčiau tvyrojo pabrėžtinai realistinė dvasia, nors patarnautojai vaikščiojo pasidabinę plunksnuotais angelų sparnais. Net pasimirę klientai, eilėje lūkuriuojantys Aukščiausiojo audiencijos, sunumeruoti kaip žemiškame banke ar poliklinikoje.
Pasaka žemėje ir žemė danguje. Iš Vengrijos pakviestas režisierius Laszlo Bagossy, atrodo, vadovaujasi patikima taisykle: norėdamas apie meilę pasakyti ką nors nauja, privalai mylėti, o ne primygtinai demonstruoti savąjį originalumą. Jokių ypatingų stebuklų ar inovacijų vengro spektaklyje nėra, niekas nesiekia žiūrovo nustebinti. Užtat esama retokai mūsų teatre patiriamo jaukumo ir dvasinės bendrystės jausmo. Tokia realistinė pasaka suaugusiems apie Lilijomą, nerūpestingą karuselės prižiūrėtoją. Realistinė, nes, kaip ir gyvenime, stokoja stebuklingos pabaigos. Apie tai, kad nesugebėjęs mylėti žemėje, nebūsi mylimas nė danguje.
Vėlgi – kokią daugybę spektaklių panašiu moralistiniu leitmotyvu jau esame matę anksčiau, netgi to paties teatro scenoje. Jie mėgindavo užkabinti tai suvaidinta Balkanų temperamento egzotika, tai merkantiliškos buities siekių demaskavimu. Pagal vengrų dramaturgo Ferenco Molnaro pjesę pastatytame „Lilijome“ – priešingai: pietietiški akcentai išblukinti, o jaunutės žmonos ryžtingai, nepaisant aplinkos priešiškumo, džiaustomos paklodės dvelkia pasiaukojimu ir švelnia poezija.
Štai tik pats Lilijomas (akt. Dainius Gavenonis), vyras, dramaturgo pavadintas vengrišku gėlės lelijos vardu, kasdienybėje pasirodė anaiptol ne toks romantiškas, koks glamonėdamas karuselėje ar parke ant suoliuko. Bet juk pats sąžiningai ją įspėjo nieko nesitikėti. Maža to – dar ir tvarkos sargybiniai, užklupę porelę parke, prikišo nedviprasmišką trigrašį. Bet Julika (akt. Miglė Polikevičiūtė) nepaisė įspėjimų. Ir galiausiai sutriko pati, nebeatsirinkdama, geras žmogus jos išrinktasis ar blogas. Verta jo gailėtis ar, kaip įkalbinėja paviršutiniška draugė (akt. Toma Vaškevičiūtė), protingiau džiaugtis nuo tokio išsivadavus? Rengdama šarvojimui Lilijomo lavoną Julika ir vožteli jam ne sykį, ir savo priverktą nosinę kišenėn sukiša. Bet už tekintojo, kaip rekomendavo mirties patale gulintis mylimasis, taip ir neištekės.
Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.