Lina Ever, berlynodienorastis.blogspot.lt

Paskutinė mano mažiausiojo sūnaus savaitė darželyje. Paskutinė futbolo treniruotė. Paskutinė išvyka į zoologijos sodą, paskutinis vizitas bibliotekoje, paskutiniai žaidimai su draugais ir paskutiniai pokalbiai su auklėtoju.

Paskutinis ryto rato pokalbis ir pasakojimas, kaip labai jis džiaugiasi būsimomis atostogomis Lietuvoje. Suprantu, kad gyvenimas eina toliau, bus ir draugų, ir treniruočių, ir išvykų. Bet su nuostabiu auklėtoju, kuris lydėjo jį diena dienon daugiau nei trejus metus, teks atsisveikinti. Ir palinkėti jam sėkmės.

Taip ir nedrįsau jam papasakoti, kad tapo “Berlyno romano” pagrindinio veikėjo prototipu. Ir kam to reikia. Kaip nesakiau kitoms kitų vaikų mamoms, kad panaudojau jų ir jų vaikų vardus net neatsiklausus. Tačiau tai, kad romanas pasirodė skaičiuojant paskutines mano vaiko dienas darželyje, laikau labai simbolišku sutapimu. Man, kaip ir mano vaikui, šis etapas jau baigtas.

Daug kas klausia, ar aprašiau savo istoriją, ar tik nebuvau pati jo įsimylėjus, juk viskas perteikta taip asmeniškai. Ir tikrai, pagrindinė autorė – rašytoja, gyvenanti Berlyne, ji rašo romaną ir jai nutinka tai, apie ką ji rašo. Jei ir jums kils tokių minčių, vadinasi savo tikslą pasiekiau ir heroję sukūriau labai įtaigią. Bet iš tiesų rašytojui, jeigu tu ne Knausgaard, kuris rašo tik apie save, visiškai nebūtina visko išgyventi, norint įtikinti skaitytoją. Juk nepuolat klausinėti detektyvų kūrėjų, ar tik kuris nors tikrai nenužudė savo žmonos ir nepaslėpė po šakom tankiame Švedijos miške. Kaip kitaip jis galėtų taip įtikinamai aprašyti paskutines jos kankinimosi valandas.

„Rašytojas iš tiesų yra vagis ir melagis: pavagia istoriją ir meluodamas ją papasakoja“, – sako mano herojė.

Gerai, papasakosiu jums kaip gimė ši istorija. Mano vaiko darželyje atėjus pasiimti vaikų, niekas pernelyg neskuba ir dar keliolika minučių, o kartais ir visą pusvalandį visi bendrauja, kalbasi, juokauja, žaidžia su vaikais. Vieną kartą laukdama, kol auklėtojas baigs kalbėti su lenkaitės mama ir papasakos man kaip praėjo mano mažojo diena, pastebėjau, kad jie flirtuoja. Stebėjau gražuolį mūsų auklėtoją, mačiau duobutes jo skruostuose, mačiau kaip žiba jo akys, mačiau, kaip mama lyg netyčia vis paliečia jo ranką. Ir tada man šovė mintis į galvą, kad čia nėra ko stebėtis – abu vieniši, abu gražūs, o užmegzti romaną su darželio auklėtoju net patogiau, nes atpuola problema, kaip jį priims jūsų vaikas. Ilgai tada stebėjau juos ir supratau, kad imsiu ir, nepakeitus nei vienos detalės, padarysiu jį savo romano herojumi.

„Dabar prisiminusi manau, kad labiausiai mane patraukė jo akys. Rimtas ir kartu švelnus žvilgsnis visai nederėjo su blogo berniuko išvaizda. Bet kuriuo atveju niekada neįsivaizdavau, kad taip gali atrodyti vaikų darželio auklėtojas.“

Po savaitės, einant pasiimti vaiko iš darželio, į galvą netikėtai atėjo romano pavadinimas – “Išsiskiriam prieš susitinkant”. Nes žinojau, kad tai bus liūdna istorija apie uždraustą meilę. Apie tai, kad įsimyli visai to nenorėdamas. Ir apie tai, kad jausmas užgriūna tave kaip stichija, kaip cunamis, nuo kurio nebegali pabėgti. Mes kasdien skaitome, kad tas ir anas pasuko skirtingais keliais, tas paliko šeimą ir išėjo pas jaunesnę, ta paliko vyrą dėl praplikusio aktoriaus, tas išsisiskyrė, nes neatsispyrė bendradarbės traukai. Mes smerkiam juos, vadiname negražiais žodžiais, gailimės paliktųjų, sakom, kad mes tai niekada taip nepadarytume, mes niekada neatleistume, kad reikia klausytis proto, o ne širdies balso. Norėjau panagrinėti iš arčiau, kas atsitinka, kai tave tiesiog ištinka meilė. Neprotinga, prieštaraujanti sveikam protui, visuomenės normoms, tradicijoms, tavo paties požiūriui į šeimą. Kai tu keiki likimą, užuot dėkojęs jam. Kai tu nori grįžti laiku atgal ir prasilenkti su tuo žmogumi. Išsiskirti prieš susitinkant. Man atrodė, kad šiuose žodžiuose užkoduotas visas mano istorijos dramatizmas.

Džo, mums nereikėjo susitikti, – pasakiau atvirai, kai ant lieptelio stebėjome dėl bandelės trupinių besipešančias antis. – O susitikus mums reikėjo iškart išsiskirti. Viskas būtų taip pat paprasta, kaip ir tų ančių gyvenime.

Savo herojų sutikdavau kasdien, atėjusi pasiimti vaiko. Kartais jausdavausi net šiek tiek kalta, kad taip, jam nežinant ir visai neatsiklausus, vagiu jo tapatybę. Stebėjau, kaip jis kalba su manim, kaip jis kalba su kitomis, skatinau jį kalbėti apie savo gyvenimą, savo tėvus, savo vaikystę. Negailestingai pavogiau ir tuos epizodus. Jeigu romanas bus išverstas į vokiečių kalbą, turėsiu atsiprašyti jo. Per tuos kelis metus susidraugavome. Jis man daug pasipasakodavo. Lenkaitė dar tą pačią vasarą perėjo į kitą darželį ir jos mamos daugiau nebemačiau. Bet istorija jau gyveno mano galvoje.

Dėl techninių priežasčių paskui pavadinimą teko pakeisti į “Berlyno romaną”, kuris gal turi mažiau dramatizmo, bet daugiau skambesio ir intrigos. Nes pagrindinė herojė ir rašo meilės romaną Berlyne, ir išgyvena dar vieną romaną. Kitaip tariant – romanas romane. Ir ta rašytoja romane – tai ne aš. Romane naudojau veidrodinį principą – lyg rašyčiau apie savo atspindį veidrodyje, kuris išoriškai yra šiek tiek panašus į mane bei turi šiek tiek mano patirties, bet jo vidus yra visai neprieinamas. Iš kur mes žinome, ką jaučia mūsų atspindys veidrodyje? Kodėl tada jis negali jausti ir galvoti visai priešingai nei mes? Elgtis taip, kaip mes neišdrįstume. Sakyti tai, kas nedera. Įsimylėti, net jei tai mums nepriimtina. Rašydama vis susimąstydavau – ką aš daryčiau, kaip aš elgčiausi herojės vietoje? Leisčiau sau mylėt? Pamesčiau galvą? Pasakyčiau vyrui? Pasiryžčiau abortui?

Bet ji man neleido įkišti savo trigrašio ir elgėsi taip, kaip jai patinka. Rašydama šį romaną įsitikinau dar kartą – jei panyri į savo rašomą istoriją visa širdimi, tau prieš akis pradeda suktis filmas ir tu vos spėji aprašyti, kas vyksta jame. Tau net į galvą neateina mintis stabdyti veiksmą ir sakyti, kad gal pabandom kitaip. Taip, kitą rytą skaitydama, ką parašius, pakoreguodavau kalbą, sutrumpindavau dialogus, pridėdavau gamtos ar miesto, tačiau veiksmo linijos pakeisti negalėjau. Todėl sėsdavau toliau prie savos istorijos su didžiausiu nekantrumu – pačiai buvo įdomu, kaip toliau vystysis veiksmas.

„Čia mano romanas, ką noriu, tą ir darau, – atšoviau dirbtinai supykusi. – Be to, manau, kad didelė meilė, norėdama tokia išlikti, turi baigtis nelaimingai. Kitaip ji tampa buitimi ir barniais.“

Kai kita leidykla prieš metus skaitė rankraštį, pasibaisėjo. Ne, sakė jie, neįmanoma, kad moterys pirktų tokį nedovanotinai nuodėmingą romaną, kurio pagrindinis herojus – darželio auklėtojas. Tai juk nenormalu, nemoralu. Netgi iškrypėliška. Supermamytės surengtų protesto akciją, sakė jie. Ir šiaip Lietuvoje niekas neįsivaizduoja, kad darželio auklėtojas gali būti normalus, “grieko vertas” bičas, o ne iškrypėlis ar “lūzeris”, nerandantis normalaus darbo. Nes tokių tiesiog dar nėra Lietuvoje. Taip išeina, kad pagal lietuvišką moralę mylėtis galima su savo bosu, su sodininku, su vairuotoju, su sporto treneriu, su klientu, su atsitiktinai bare sutiktu vyruku, netgi su kunigu, bet tik ne su vaiko darželio auklėtoju.

Rašydama kaip tik norėjau demistifuokuoti šią profesiją ir pasakyti, kad su vaikais dirba ne tik suvaikėjusios senmergės, be penkių minučių pensininkės ir darbo neradusios pradinių klasių mokytojos, kad tai normali, gerbiama ir gerai apmokama profesija, kurios mielai imasi ir vyrai. Berlyne darželių vadovai stengiasi, kad kiekvienoje grupėje būtų vienas auklėtojas ir viena auklėtoja, kad vaikai darželyje turėtų panašų pavyzdį, kaip ir šeimose. O vaikai iš vienišų mamų namų pajustų vyro auklėjimo galią. Ir iš tiesų per trejus metus darželio stebėjimo patirties supratau, kad vyrai auklėtojai kūrybingesni, drąsesni, griežtesni, jiems šauna keistesnių idėjų, jie leidžia vaikams bandyti naujus dalykus. Jie taip pat yra švelnūs ir moka paguosti ne prasčiau už savo koleges.

„Aš buvau materialistė, tikėjau tik dalykais, kuriuos galiu pačiupinėti. Džo buvo tarsi princas iš pasakos, kuris išnyksta pabudus. Jis tobula vyro vizija, bet juk tokie neegzistuoja.“

Praėjus pusei metų po atmetimo, išsitraukiau rankraštį iš stalčiaus, perskaičiau iš naujo ir nusprendžiau parodyti žmonėms, kurių nuomone aš pasitikiu. Vienoms labai patiko, jos sakė, kad jei sutiktų tokią meilę, nueitų iš paskos net neatsigręždamos. Kitoms užkliuvo tai, kad mano herojė – netobula moteris, nenorinti vaikų, spjaunanti į visuomenės nuomonę, atvirai pasakojanti apie savo jausmus. Viena skaitytoja pasibaisėjo herojaus tatuiruotėmis – ji sakė, jog niekuomet pati negalėtų tokio įsimylėti. Trečiai buvo per mažai Berlyno istorinių vietų ir per drąsus gėjų vakarėlio aprašymas. Ketvirta sakė, kad nemoralu, jog herojus per kažkurį vakarėlį balkone rūko žolę. Penkta susidomėjo, kas tas tantrinis seksas. Mano mamai romane buvo per daug sekso, bet ji pripažino, kad istorija ją labai įtraukė. Dar viena draugė keikė mane už nemiegotą naktį prieš svarbų renginį.

Bet toks yra Berlynas. Netobulas, atviras, įtraukiantis, išprotėjęs, pasiruošęs priimti kas slypi už kampo, neįsivaizdojantis savo gyvenimo be vakarėlių, be kūrybinio polėkio, be tradicijų laužymo. Miestas, nepriimantis jokio apsimetinėjimo. Miestas, kuriame visi visada jauni ir kuriame viskas įmanoma. Miestas, mylintis vaikus, turintis daug tobulesnę, nei Lietuvoje, darželių sistemą ir žavingų auklėtojų, kuriuos įmanoma įsimylėt.

O kita vertus – juk su įdomumu skaitom apie svetimus kraštus, apie kitų tautybių, kitų religijų, kitų papročių žmones. Juk skaitymas ir yra tam, kad pasižvalgytume po pasaulį, susipažintume su naujais žmonėmis. Todėl labai tikiuosi, kad su “Berlyno romanu” smagiai praleisite vieną kitą atostogų dieną ir dar netgi sužinosite daug naujo apie vokišką ugdymo sistemą, apie vakarėlius ir bohemos gyvenimą, apie tai, kad mamos darželyje susitinka ne vien per didžiasias šventes, bet paplepa kasdien ir iš tų plepesių gimsta draugystės, apie tai, kad su auklėtojais ir mokytojais galima būti draugais ir kalbėti ne vien apie savo vaiką. Ir apie tai, kad meilei visai nesvarbu nei tautybė, nei pareigos, nei padorumas.

„Džiaugiausi kaip vaikas, šypsojausi viena besiveržiančioje iš balkono tamsioje vasaros naktyje. Kaip gera, kai esi mylimas. Kaip gera, kai tau tai pasako. Kaip gera, kai jauti, kad tai tikra, tai tavo, tai kažkas, ką nešiesi širdyje iki pat senatvės. Velniop visus prietarus ir visuomenės nuomonę. Aš įsimylėjau kaip paauglė ir dabar pati nebežinau, ką su tuo jausmu daryti.”

Apie autorę

Gyvenu Berlyne, mėgaujuosi juo, stebiu žmones, dalyvauju šen bei ten. Kad nereiktų rašyti ant servetėlių, kai kuriuos savo pastebėjimus užrašau čia. Myliu šitą miestą ir dalinuosi šia meile su kitais, organizuoju ekskursijas “Berlynas kitaip”. Mano romanų “Objektyve meilė” ir “Ruduo Berlyne” ieškokite knygynuose.

(Citatos iš “Berlyno romanas”)

Pirmą kartą publikuota svetainėje berlynodienorastis.blogspot.lt liepos 27 d.

Greta Janulytė, euroblogas.lt

Lina Neverbickienė, geriau žinoma kūrybiniu slapyvardžiu Lina Ever, priėmė drąsų sprendimą kartu su šeima išvykti iš Lietuvos ir apsigyventi Vokietijoje. Ten ji rašo knygas ir stengiasi atskleisti miesto dvasią turistams lietuviams, organizuodama ekskursijas „Berlynas kitaip“. Tačiau jų nevadina verslu – tikina, esą tai yra hobis, iš kurio galima užsidirbti.

– Iš kur tokia didelė meilė Berlynui?

– Rytų Berlynas buvo pirmas tikrasis užsienis, kurį pamačiau. Tai buvo 1989 metais, dvi savaitės iki griūnant Berlyno sienai. Tai buvo ir pirmoji mūsų su vyru, tuomet dar tik draugu ir bendrakursiu, kelionė. Po metų grįžome jau susituokę. Vakarų Berlynas buvo mano pirmieji gyvenime pamatyti Vakarai.

Po to aplankėme daug miestų, bet Berlynas taip ir liko pirmąja meile. Jo nežabojama laisvė, keistas gyvenimo būdas, nuoširdūs žmonės ir nesibaigiantys vakarėliai jau tuomet darė didžiulį įspūdį. Tai – miestas, kuriame gali būti pačiu savimi, kur nebėra jokių visuomenės nuostatų, kvailų taisyklių. Priešingai, įprastų taisyklių laužymas čia yra gero tono ženklas.

– Kelintus metus jau skaičiuojate svečioje šalyje?

– Kiek kartų grįždavome į Berlyną, tiek kartų su vyru sakydavome, kad kada nors sugrįšime į jį ne kaip svečiai. Iš karto supratau, kad miesto ritmas, jo energija, jo laisva dvasia man labai tinka. Kai mūsų didieji vaikai baigė mokyklą, supratau, kad atėjo pasirinkimo momentas – dabar arba niekados. Ir nusprendėme įgyvendinti tai, apie ką ilgai svajojome, nors nedaugelis Lietuvoje suprato, kodėl paliekame puikiai įrengtus namus, išpuoselėtą veją, gerus darbus, socialinius kontaktus.

Berlyną reikia pajausti, nes čia – ne statiniai ir ne muziejai svarbiausia

„Berlyną reikia pajausti, nes čia – ne statiniai ir ne muziejai svarbiausia, o tas miesto kitoniškumas, ta laisvė, kurios jokiam kitame mieste tiek nėra“, nuotr. iš asmeninio albumo

Taigi vieną gražią rudens dieną prieš ketverius metus susikrovėme lagaminus į seną mersedesą, įsisodinome savo jaunėlį sūnų, kuriam tuomet buvo dveji, ir išvažiavome savo svajonės link. Buvome išsinuomoję butą keturiems mėnesiams, o toliau pasikliovėme likimu. Ir dabar kartais juokaujame, kad iš tiesų žmogui užtenka tik tiek daiktų, kiek telpa į seną mersedesą pikapą.

– Kaip kilo idėja organizuoti ekskursijas „Berlynas kitaip“?

– Aš tik atvažiavusi pradėjau rašyti blogąvilniusberlynas.blogspot.com, paskui įkūriau „Facebook”bendruomenę (ji dabar vadinasi „Berlynas kitaip”), kur skelbdavau su šiuo miestu susijusias įdomybes. Paskui pradėjau rašyti kitą blogąberlynodienorastis.blogspot.com. Rašiau žurnalui „Moteris” straipsnius apie šį miestą, dalinausi savo patirtimi su kolegomis, draugais, giminaičiais, vedžiodavau juos po miestą. Daug skaitau ir domiuosi Berlyno istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, dalyvauju renginiuose, patinka rasti naujas vietas, sužinoti naujų dalykų.

Maždaug prieš pusmetį vieni paprašė ekskursijos, vėliau – kiti, trečiai grupei mane rekomendavo ambasada. Visi po ekskursijos sakė, kad turiu būtinai nesustoti ir rodyti tą kitokį Berlyną visiems. Taip ir kilo mintis, kad iš tiesų Berlynas lietuviams – visai neištyrinėtas miestas, nors jis – arčiausiai esanti Vakarų pasaulio sostinė. Daugelis sako, kad Berlynas jiems – visai negražus ir šiukšlinas miestas, todėl kilo noras parodyti žmonėms tą kitą, turistams nematomą miesto veidą, kuris žavi atvykėlius.

Aš sakau: pamatyti galima Romą, Paryžių, Barseloną, o Berlyną reikia pajausti, nes čia – ne statiniai ir ne muziejai svarbiausia, o tas miesto kitoniškumas, ta laisvė, kurios jokiame kitame mieste tiek nėra. Berlynas nėra gražus, bet jis toks įdomus ir įvairus, kad nuomonę apie jį gali susidaryti tik pamatęs skirtingus miesto veidus ir susilipdęs iš jų savo koliažą.

– Kokia šių ekskursijų tikslinė auditorija? Kaip Jus rasti?

– Mėgstu vesti ekskursijas šeimoms. Prieš dvi dienas sulaukiau didelės šeimos su tėvais, broliais, vaikais ir net močiute, kuri atsidėkodama man padovanojo lietuviškų juodųjų serbentų puodelį. Močiutė nedejuodama nuėjo visus tuos kilometrus ir uždavė daugybę klausimų apie Berlyną. O kai nuvedžiau į kiemus gatvės meno pažiūrėti, atvirai pasakė, kad įdomu, bet šitoks Berlynas jai nebepatinka. Užtat kokiomis akimis anūkės viską tyrinėjo!

Jaunimui daugiau rodau alternatyvaus Berlyno, vyresniems žmonėms – klasikinio

Todėl sakau, kad Berlyną galiu parodyti visoms amžiaus grupėms. Aišku, jaunimui daugiau rodau alternatyvaus Berlyno, vyresniems žmonėms – klasikinio. Man labai smagu, kad keliauja vyresni žmonės, kad tėvai pasiima savo vaikus, rodo jiems miestus, ima į ekskursijas. Todėl už vaikus ir neimu pinigų, ir stengiuosi atsakyti į visus jų klausimus. Šią vasarą taip pat pradėjau siūlyti ekskursijas po Karališkąjį Potsdamą –  jis visai šalia Berlyno, ten yra 20 vandens telkinių, daugybė parkų ir 17 pilių.

Esu turėjusi ir didelių grupių, bet šiaip labiau patinka grupelės iki dešimties žmonių, tada spėji su kiekvienu pabendrauti. Žmonės iš pradžių nedrįsta klausti, bet kai aš pradedu atvirai pasakoti apie berlynietišką gyvenimo būdą, apie keistą miesto istoriją, apie savo gyvenimą čia, apie aplankytus renginius, įdomias akcijas, pamažu atsiveria ir jie. Ir tada esu dėkinga likimui, kad tiek įdomių žmonių sutinku. Maršrutus keičiu pagal grupės pobūdį, amžių, paklausiu, ką jie matę, kuo domisi. Patariu, ką dar reikia aplankyti ar pamatyti Berlyne.

Mane surasti galite elektroniniu paštulina.neverbickiene@gmail.com arba „Facebook”puslapyje „Berlynas kitaip”. Vis neprisiruošiu susikurti interneto puslapio. Jei kas nori man padėti, parašykite

– Ar galite tai vadinti verslu, iš kurio galima užsidirbti ir pragyventi?

– Kol kas to verslu nevadinu, tai – greičiau hobis, už kurį gaunu pinigus, padedančius man pragyventi. Verslas būtų, jei samdyčiau kitus gidus, organizuočiau įvairias pramogas ir paslaugas, stengdamasi uždirbti. O dabar aš rodau žmonėms savąjį miestą, atiduodu jiems dalelę savęs mainais į sutartą užmokestį. Mano keturių valandų ekskursija žmogui kainuoja 20 eurų, vaikams iki 12 metų – nemokamai, vyresniems – pusė kainos. Manau, tai nėra dideli pinigai ir savęs vadinti verslininke neišdrįsčiau. Nors kas žino, kaip čia viskas vystysis…

– Taip pat esate romanų „Objektyve meilė” ir „Ruduo Berlyne” autorė. Ką tik pasirodė jūsų knyga „Berlyno romanas“. Kada žengėte pirmą žingsnį kaip rašytoja? Ar šis miestas buvo įkvėpimo šaltinis?

– Visą gyvenimą norėjau rašyti istorijas. Gal dėl to pasukau į žurnalistiką. Tik Lietuvoje teko tiek daug dirbti ir suktis, auginti vaikus, rūpintis buitimi, kad rašymui vis nebūdavo laiko. Laukdamasi pagranduko pradėjau rašyti, po to rašydavau per jo pietų miegą, tad pirmasis romanas „Objektyve meilė“ parašytas dar Lietuvoje. Todėl jame nagrinėjamas lietuviškos žiniasklaidos ir politikos pasaulis.

„Ruduo Berlyne“ gimė čia iš mano pastebėjimų, mano pačios emigrantiškos patirties, mano pamatytų meno akcijų. Šį romaną vadinu ir gidu po meniškąjį Berlyną. „Berlyno romane“ šalia pikantiškos meilės istorijos ir bohemiškų vakarėlių aprašiau vokiško vaikų darželio ir auklėjimo ypatumus.

– Tūkstančiai autorių visame pasaulyje bando įtikti auditorijai, rašo aktualiomis temomis ir tarsi įsisuka į knygų rašymo verslą. Kokia Jūsų nuomonė apie tai? Ar knyga gali būti pavadinta verslo objektu?

– Lietuvoje tiražai per maži, kad knygų rašymą galima būtų pavadinti verslu. Tikrai nedaug autorių iš to uždirba pragyvenimui. Nemanau, kad Lietuvoje nors vienas autorius rašo knygas dėl pinigų. Jei pavyktų sudominti vokiškas leidyklas – va tada kitas reikalas, visai kiti tiražai prasideda. Bet šiaip rašymas yra daugiau saviraiškos ir vidinio poreikio užsiėmimas nei verslas.

– Šiais socialinių medijų laikais visi šaukte šaukia apie savo gyvenimą, pasiekimus. Savo tinklaraštyje teigiate, jog „žodžiai kartais užkemša gerklę ir aš privalau juos išrašyti“, tačiau Jūs – kitokia. „Facebook” per daug nesireklamuojate, net sunku rasti informcijos apie „Berlynas kitaip“ ekskursijas. Kodėl?

– Nes nenoriu, kad mano hobis virstų darbu, į kurį eičiau sukandus dantis. Dabar susitinku su kiekviena grupele pilna energijos ir entuziazmo, džiaugiuosi kaip vaikas, kai juos nustebinu, parodau, praturtinu ir kai po ekskursijos jie būna pakeitę savo nuomonę apie šį miestą 180 laipsnių. Manau, kad geriausia reklama – tai kitų žmonių rekomendacijos. Nenoriu paversti to kasdieniu darbu ir begaliniais įsipareigojimais, o į susitikimą ateiti išvargusi. Nes pradėsiu nemėgti pati savęs, jei dirbsiu tokį darbą „valdiškai“.

Be to, noriu pasilikti laiko rašyti, skaityti ir klajoti po miestą. Taip pat esu mama, šiemet pradėsiu leisti į mokyklą savo jaunėlį, reikės vėl daug laiko skirti ir jam. Matyt, mane jau veikia berlynietiškas gyvenimo būdas – viską daryti su meile, dirbti tik tokį darbą, kuris tau patinka, kur gali realizuoti save, dirbti tik tiek, kiek tau norisi, tik tiek, kol gali dirbti iš širdies. Nes bandyti uždirbti viso pasaulio pinigus čia nemadinga. Čia sėkmingu laikomas ne tas, kuris uždirba labai daug pinigų, o tas, kuris gali dirbti mėgstamą darbą ir turi daug laiko sau, šeimai, saviraiškai.

– Ar galite save pavadinti laimingu žmogumi?

– Tikrai taip. Gyvenu mieste, apie kurį visada svajojau, kuriame galiu jaustis ir vietine, ir turiste, ir gide, turiu laiko rašyti ir dalyvauti įvairiuose literatūros renginiuose. Dirbu mylimą darbą, sutinku daugybę įdomių žmonių ir iš to galiu net uždirbti. Turiu puikią mane palaikančią šeimą. Ir turiu laisvę būti savo laiko šeimininke.

Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje euroblogas.lt liepos 26 d.

 

 

Ateinu į savo mylimą kavinę Liebling, pasisveikinu su barmenu, o jis man mirkteli ir klausia – kapučino? Linkteliu ir negaliu nuslėpti šypsenos. Vis tik smagu, kai tokiame dideliame mieste turi savo vietą, kur tave prisimena, žino ką mėgsti, nors su vienu kavos puodeliu kartais prasėdžiu čia ir kelias valandas. Absoliučiai niekam tikusi klientė. Ir vis tik – šiek tiek sava.

Lina Ever, Berlyno dienoraštis

Kodėl mums patinka prisijaukinti vietas, žmones, mums patinka, kai kažkas žino kas mums patinka. Kodėl mes stebim kitus ir džiaugiamės, kad mumis kažkas domisi. Įdedam nuotrauką į socialinius tinklus ir nekantriai tikrinam kas iš draugų ją pastebėjo. Jei sulaukiame nepažįstamų žmonių laikų ar komentarų, atrodo, kad mūsų paskelbta žinia ar nuotrauka dar svarbesnė. Tampame dar išdidesni, patys sau svarbesni, lyg ką nors reikšmingo nuveikę. Jei koks nepažįstamas žmogus pasiprašo į draugus, netgi apsidžiaugiame, reiškias esame įdomūs, svarbūs, pastebėti. Reiškia mes kažko verti, jei su mumis nori draugauti.

Aš ne dainininkė, ne primadona, nelaimėjau jokio konkurso, nepatekau į jokius dešimtukus, jau nekalbant apie prizines vietas. Aš tik išsakiau savo nuomonę.

Kai po komentaro apie Užkalnį ir Lidl paplūdo komentarai, sveikinimai, norinčių draugauti užklausos, staiga pasimečiau. Vienintelis noras buvo jungti greičiau kompiuterį ir ignoruoti tas žinutes. Nes tikrai nesupratau kas tie žmonės ir kodėl jie nori su manimi draugauti. Ir tik tada mane sūnus paprotino, kad galiu įjungti sekėjų funkciją. Buvo keista – dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt sekėjų. Po dviejų dienų buvo visas šimtas. Aplinkiniai sveikino, sakė – na ir pavarei. O aš toliau gūžiausi. Aš ne dainininkė, ne primadona, nelaimėjau jokio konkurso, nepatekau į jokius dešimtukus, jau nekalbant apie prizines vietas. Aš tik išsakiau savo nuomonę, kaip dažnai darau šio dienoraščio puslapiuose. Žodžiai kartais užkemša gerklę ir aš privalau juos išrašyti. Tai mano terapija. Tai reikalinga visų pirma man pačiai. Jeigu dar kas nors skaito ir jiems mano tekstai patinka – valio, bet jokios atsakomosios reakcijos aš nesitikiu. Man daug įdomiau ką žmonės mano apie mano romanus.

Stebėdama didėjančius sekėjų skaičius, pajutau baimę. Baimė, kad tie žmonės nori dalies manęs ar mano laiko, kad nuo šiol turėsiu su jais visais kartu gyventi po vienu virtualiu stogu.

Taigi ką man dabar su tais sekėjais daryti? Staiga pajutau įpareigojimą dažniau pasisakyti aktualiais klausimais, nes juk mane seka, kažko iš manęs tikisi, mano nuomonė kažkam svarbi ir aš negaliu jų nuvilti. Jei visai atvirai, tai stebėdama didėjančius sekėjų skaičius, pajutau baimę. Baimė, kad tie žmonės nori dalies manęs ar mano laiko, kad nuo šiol turėsiu su jais visais kartu gyventi po vienu virtualiu stogu. Baimė, kokia turbūt apimtų renkantis miniai prie tavo namų langų, kai neturi kito išėjimo. Rašytojai juk turbūt yra patys nedrąsiausi žmonės. Jie sulenda į ramų kampą, prisidengia kompiuteriu ir, užuot kovoję su problemomis, kuria savo pasaulį. Ten jie patrauklūs, protingi, sportiški, elegantiški, drąsūs ir žavūs, visada turintys ką pasakyti, mokantys šmaikščiai atsikirsti, ten jie pasirenka draugus ir mylimuosius, susikuria kokius nori namus. Ten, bet ne realiame pasaulyje. O tuo metu, kai nerašo, jie neria į kitų kolegų išgalvotus pasaulius.

Nežinau, sutapimas ar ne, bet po savaitės atostogoms pačiupau D.Eggers knygą “Ratas”. Visų pirma dėl to, kad jos viršelį taip dažnai mačiau vokiškų bestsellerių lentynose. Vos prieš kelias savaites pamačiau ją, jau išleistą minkštais viršeliais, stovinčią populiaraus Berlyno knygyno paperback fiction lentynos pačiame viršuje. Tai vienas iš fenomenų, nes kitos to paties autoriaus knygos nebuvo tokios populiarios. Reiškia, “veža” ne autorius, o tema. Kiek žinau, ruošiama ir romano ekranizacija, kuri turi pasirodyti dar šiemet.

Kompanija, lyg valdinga motina ar psichopatas sutuoktinis, iš pradžių vilioja, sukuria pačias palankiausias sąlygas, iš tikrųjų taip užkraudama savo meilę ir norėdama už tai besąlygiško paklusnumo ir ištikimybės.

O tema itin aktuali. Tai – socialinių tinklų voratinklis lėtai ir žaismingai apvyniojantis tave visą. Tai istorija apie merginą Mėją, kuri įsidarbina pažangiausioje bendrovėje, vystančioje socialinių tinklų projektus. Ji naiviai džiaugiasi, kai jos nuomonė sulaukia dėmesio, kai didėja virtualių gerbėjų skaičius, o kompanija pasirūpina, atrodytų, viskuo. Kompanija, lyg valdinga motina ar psichopatas sutuoktinis, iš pradžių vilioja, sukuria pačias palankiausias sąlygas, apipila dovanomis, iš tikrųjų taip užkraudama savo meilę ir norėdama už tai besąlygiško paklusnumo ir ištikimybės. Tiksliau sakant – ji priverčia tave savo noru išsižadėti laisvės. Ji geriau žino, kas tau tinka ir patinka, ji geriau žino su kuo tau bendrauti ir ką veikti, ji tave stebi, analizuoja, iš anksto bando nuspėti kitus tavo žingsnius ir patarinėja “ant kiekvieno kampo”. Ir jei nenori dalintis kai kuriomis savo paslaptimis – pyksta, nes kompanijos šūkis skamba klaikiai: “Paslaptys yra melagystės. Dalytis reiškia mylėti. Asmeniška yra vogta.”

Idėja apie visų žmonių visų duomenų sujungimą į vieną tinklą darbuotojams pateikiama taip patraukliai, kad jie, nelyg Sai Babos sekėjai ar tiesioginių pardavimų kompanijos atstovai, įtikėję savo teisumu ir misija visus netikinčius atvesti į tą vienintelį teisingą kelią. Į ratą. Draugai, tėvai pradeda vengti Mėjos, bet ji nekreipia į tai dėmesio – jos misija daug svarbesnė. Ji turi daugybę sekėjų, ji – realybės šou žvaigždė, kuriai tik tualete leidžiama išjungti nešiojamos kameros garsą. Dėmesio – tik garsą, bet ne vaizdą. Ji jaučiasi įvertinta, pagaliau daranti kažką svarbaus, pagaliau reikalinga kitiems, pagaliau priimta į bendraminčių būrį. Ar ne todėl įvairios sektos ir sulaukia pasisekimo? Ar ne todėl tiesioginių pardavimų bendrovės, apgaubdamos išskirtiniu dėmesiu, ugdo pusiau robotus pardavėjus? Kiekvienam iš mūsų reikia šiokio tokio pripažinimo. Duok žmogui ko jis nori ir jis darys viską ko tau reikia – taip pataria ir žymiausieji psichologai.

Viskas, atrodo, žmogiška ir suprantama. Tačiau tai, kas buvo sugalvota tik kaip kompiuterinis žaidimas, tampa pavojingu visuotiniu voratinkliu. Ir Mėja pradeda nebeskirti asmeninių jausmų nuo darbinių pareigų, nes virtualusis pasaulis ištrina labai daug ribų ir visų pirma tą, kuria apibrėžtas žmogiškumas. Turėdamas minios palaikymą pradedi nebejausti ir savo ribų. Draugų ar šeimos privatumo ribų. “Daug ką išradau pramogai, žaisdamas kažkokį iškrypusį žaidimą – norėjau tik patikrinti, ar tai veiks, ar ne, ar žmonės tuo naudosis. Lyg būčiau pastatęs giljotiną aikštėj. Tikrai nesitikėjau, kad išsirikiuos tūkstančiai žmonių, norintys įkišti ten savo galvą.” – sako paslaptingasis Rato išradėjas.

Nepanašu į kai kurias rezonancines lietuviškas dramas žiniasklaidoje?

Romane aiškiai parodoma, kaip, turint informaciją, galima valdyti pasaulį. Kai kurie Rato metodai nelabai skiriasi nuo KGB naudotų metodų, nes informaciją visada galima panaudoti šantažui ir gąsdinimui. O tas, kas valdo informaciją, tas visagalis. “Vos tik kas nors imdavo žviegti apie tariamą “Rato” monopoliją, netrukus paaiškėdavo, kad pats asmuo – nusikaltėlis arba pats bjauriausias iškrypėlis.(…) Vos tik kokia Kongreso narė ar tinklaraščio autorius prasižioja apie monopoliją, staiga įsiplieskia baisus su jais susijęs sekso, pornografijos ir juodosios magijos skandalas.” Todėl žmonėms nelikdavo jokios kitokios išeities, tik tapti “skaidriais” ir uoliai bendradarbiauti su “Ratu”. Nepanašu į kai kurias rezonancines lietuviškas dramas žiniasklaidoje? Kad ir naujausias liberalų skandalas – kas gali paneigti, kad R.Kurlianskis atsisakė tapti “skaidrus”? Pusę metų sekti, stebėti ir slapta filmuoti anksčiau nenusižengusį verslininką labai panašu į “Ratą”. Nes “Rate” nepaklūstantys ir nepritariantys yra medžiojami, o pagavus – sunaikinami. Kaip KGB rūsiuose.

Romano literatūrinė kalba gal ir nėra kažkuo ypatinga, bet puikus vertimas, išlaikomas pasakojimo tempas ir kylanti įtampa įtraukia taip, kad nebereikia pasitikrinti ką tuo metu veikia draugai. Net kai romano pradžioje manai, kad Ratas tikrai nuostabi darbovietė su pačiais geriausiais ketinimais, nekyla noras pavydėti Mėjai. Dažnai pati jaučiuosi pavargusi, kai reikia peržiūrinėti draugų pranešimus, laikinti kitų žinutes ar rašyti komentarus, kai reikia atsakinėti į laiškus nepažįstamiems žmonėms, nes juk kitaip negražu. Bet man nors nereikia švilpinti taip kaip Mėjai, nereikia auklėti kitų, skleisti propagandos, nereikia tapti “skaidriai” ir nešiotis kameros ant pilvo. Skaitant apie tai, kiek informacijos reikia aprėpti pagrindinei herojei, apima siaubas. Už kiekvieną nemokamą koncertą reikia parašyti krūvą žinučių, už nemokamus drabužius – reklaminius šūkius, reikia perskaityti visų žinutes, pakomentuoti visų iniciatyvas, ištransliuoti apie savo laimingą gyvenimą kompanijoje kuo didesniam ratui žmonių – net galva apsisuka skaitant kiek švilpinimų reikia atlikti Mėjai. Įdomu, ar žodžiai “švilpis” ir “švilpinimas” prigis lietuvių kalboje?

Už virtualią draugystę, už virtualią savivertę ir vienadienį populiarumą reiks sumokėti tikra laisve.

Utopinis romanas parašytas taip įtaigiai, kad nejučia pagalvoji, jog tai po kelerių metų gali tapti šiurpia realybe. Kameros ir internetas seks kiekvieną mūsų žingsnį, būsim priversti gyventi nuolatiniame realybės šou ir skanduosime kitiems: “Asmeniška yra vogta”. Tai reikš, kad jeigu nuspręsi nors mažą gabaliuką savęs pasilikti sau vienam, būsi beveik nusikaltėlis. Kad tai nenutiktų, rekomenduoju šią knygą perskaityti visiems, o ypač jauniems žmonėms, kuriems internetas atrodo šių laikų gėris. Perskaičius knygą, dar ilgai nesinori artintis prie kompiuterio. Arba prisiartinti tik tam, kad ištrintum paskutinės savo kelionės žemėlapį. Nes supranti, kad skelbdamas kada atostogauji, kur atostogauji, kur ir su kuo gyveni, kur lankaisi, atsiduodi “Ratui”. Nes nemokamo sūrio nebūna. Už virtualią draugystę, už virtualią savivertę ir vienadienį populiarumą reiks sumokėti tikra laisve. Sako, labiausiai feisbukui dėkingi rusų saugumiečiai. Ir dar sako, kad jie uoliai renka visą informaciją apie mus, nes žino, jog kada nors gali jos prireikti. Ypač tada, kai nesutiksi savo noru tapti skaidrus. O mes tai jau pradedam pamiršti.

O į mano klausimą, kodėl mane taip vargina ir baugina socialiniai tinklai, viename savo interviu atsakė pats autorius: “Pažįstu nemažai autorių, kuriems, pradėjus gyventi intensyvų gyvenimą socialiniuose tinkluose, ėmė sunkiai sektis rašyti knygas. Šios dvi formos tikrai labai skirtingos: viena jų reikalauja greitos nuovokos ir sąmojo ir tučtuojau suteikia pasitenkinimą. Kita, knygų rašymas, palyginus yra beprotiškai lėta – dirbi tyloje, vienas, ir metų metus negauni jokių atsiliepimų. Daugumai mūsų galvoti abiem šiais būdais – socialinių tinklų ir lėtu it slenkantis ledynas romano rašymui tinkamu būdu – tikras vargas. Aš nesu toks miklus, kad man tai pavyktų”.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje “Berlyno dienoraštis” 2016 m. liepos 11 d.

Tvanku, karšta. Prisėdau. Užsisakiau kavos puodelį. Širdelė ant pieno putos tokia graži, kad nedrįstu jos sujudinti ir cukrus lieka neišmaišytas. Pasiimu laikraštį. Peržvelgiu žinias. Vokietijoje nuo šiandien didinama pensija. Nedaug, tik 5 procentais, bet pirmąkart po dešimties metų. Didinamos ir pašalpos už vaikus mažiau uždirbantiems. Berlyne pernai gimė gerokai daugiau žmonių nei mirė. Per šešias savaites Berlyne užregistruota 20 000 pabėgėlių. Putino draugelis V.Jakuninas Berlyne atidarė Civilizacijų dialogo institutą, kurį net patiklūs vokiečių žurnalistai pavadino propagandos skleidimo Europoje kalve. Bet pirmų puslapių straipsniai – vien spėlionės. Vieni spėlioja kaip baigsis ketvirtfinalio rungtynės tarp Vokietijos ir Italijos komandų, kiti – kas laukia Vokietijos po Brexit ir ar realus Auxit variantas (Austrijos išstojimas iš ES).

Lina Ever, Berlyno dienoraštis

Peržvelgiu lietuviškas žinias – nauji žmonių gyvenimą apsunkinantys ir niekam nereikalingi įstatymai, kaip alkoholio pardavimas su dokumentais ir dirbtinio apvaisinimo kliūtys. Nesąžiningai taisomi abiturientų darbai. Yra ir linksmesnių naujienų – Bunkė parodė savo sofas, o Bilevičiūtė įsivėrė auskarą į bambą. Tapinas linksmai politikuoja, Užkalnis sušvelnino toną, Valatka toliau gąsdina, Nausėda tvirtina žinąs kaip reikia gyventi. Dar yra, kaip visada po žaismingomis antraštėmis pasislėpusi, orų prognozė (galvoju, gal jas su tokiu išradingumu kuria koks būsimas Poezijos pavasario laureatas).

Jei suomiai sugalvos palikti ES, gal niekas ir nedramatizuos, bet jei už išėjimą nubalsuos prancūzai, austrai, olandai, tada Europai šakės.

Nenoriu bijoti, nenoriu galvoti kas laukia Europos po pusmečio, metų ar dviejų, nenoriu tikėti, kad Brexit reiškia Europos ir euro pabaigą, kaip tvirtina Sorošas ir dar keli žymūs Vokietijos politologai. Vienas jų netgi sako, kad šie metai bus lūžio Europoje metai, panašiai kaip 1989 -ieji. Jei suomiai sugalvos palikti ES, gal niekas ir nedramatizuos, bet jei už išėjimą nubalsuos prancūzai, austrai, olandai, tada Europai šakės. Vokiečiai liks ant ledo. Su visais pabėgėliais ir plačiomis vizijomis. Sorošas rėžė tiesiai šviesiai – tai Merkel su savo pabėgėlių politika sugriovė Europą.

Sakot nesąmonė? Ir aš noriu taip galvoti. Bet Austrija leido kartoti prezidento rinkimus, kurių tik per plauką nenugalėjo radikalistas, besipriešinantis visoms Europos srovėms ir visų pirma – pabėgėliams. Dabar jis turi realią galimybę laimėti.

Vokietijoje radikalioji partija mėgaujasi nerealiu populiarumu ir reitingų lentelėje jau kelia rimtą grėsmę socdemams. Vengrija senai nebeslepia antieuropietiškos retorikos ir tupi joje tik sukandus dantis.

Bet vos tik drąsiausias pareiškia, kad jis išeina, nes jam nebeįdomu, vienas po kito sukyla ir kiti.

Skandinavijos šalys irgi nėra itin patenkintos, bet šiaurietiškai santūriai tyli. Kas paneigs, kad jos laukia tinkamos progos. Europa dabar atrodo kaip klasiokų būrys, kurie elgiasi su apsimestiniu mandagumu tik dėl to, kad bijo griežtos mokytojos. Bet vos tik drąsiausias pareiškia, kad jis išeina, nes jam nebeįdomu, vienas po kito sukyla ir kiti. Juolab pamatę, kad griežtoji mokytoja abstulbusi ir nebežino kaip elgtis. Visi kiti pajunta neribotą laisvę ir supranta, galintys pagaliau pasakyti savo nuomonę ir išlaisvinti savo užslėptas emocijas.

Euras – dirbtinai sukurta ir palaikoma valiuta ir jei išsisklaidys jį palaikančios šalys ir institucijos, bendrai Europos valiutai taip pat ateis galas. Ateis galas ir eurobiurokratų algoms, ir europinės paramos išlaikomam ekonomikos augimui Lietuvoje, baigsis valdininkų kyšiai, ES paramą viešinančių žiniasklaidos priemonių ir reklamos agentūrų klestėjimas, PST nebegaus užsakymų, stos renovacija, kelių tiesimas, Vilniaus centre nebeatsiras stadionas, o Kaune – vandens pramogų parkas.

Po trijų mėnesių rinkimai, kalbėti tai visi norės, o idėjų neturi nei viena partija, tad turės rasti įsivaizduojamų priešų su kuriais pažadės kovoti.

Tada euroskeptikai Lietuvoje iškels galvas ir tvirtins – sakiau, kad nereikia euro, patys matot, kaip viskas pabrango, žmonių gyvenimas pablogėjo, su litu mes praradome dalį identiteto ir apskritai, ta Europa mums nieko gero nedavė, liepė uždaryti elektrinę, o dabar dar gali atgrūsti pabėgėlių, kuriuos mes turėsime išlaikyti. Mums užtektų NATO, kam mums ta ES – sakytų jie ir žmonės linksėtų galvomis.

Netikit, kad taip sakys? O aš tikiu. Juk po trijų mėnesių rinkimai, kalbėti tai visi norės, o idėjų neturi nei viena partija, tad turės rasti įsivaizduojamų priešų su kuriais pažadės kovoti, problemą, kurią padės rinkėjams nugalėti. Nes pensijų jau nebėra iš ko kelti, o kaip nežadėdamas galėtum Lietuvoj laimėti rinkimus?

Putinas bus pasiekęs savo – nukreipęs dėmesį nuo oro erdvę nuolat pažeidžiančių lėktuvų ir aštrėjančios politinės retorikos link žlungančios Europos. Tipo – priešų ilgą laiką ieškojote ne ten. Žmonėms staiga taps svarbu paaiškinti kaip išsivaduoti iš skęstančio laivo. Nes euro kursas kurį laiką vis dar smuks, akcijų rinka svyruos, ekonomikos augimas kuriam laikui stos, pasirodys visų krizių palydovas – infliacija, kuri dar labiau patuštins žmonių kišenes.

Tikrai reikės gelbėtojo. Didysis kaimynas, kaip koks Supermenas, išties pagalbos ranką ir profesionalia propagandine retorika lengvai įtikins kokios nors jiems prijaučiančios partijos rinkėjus. Nes žmonės mano, kad tik supergalių turintis žmogus ar partija gali juos išgelbėti. Nes lietuviai renka gelbėtojus, o ne profesionalius politikus. Beje, pastarųjų gretos užuot pilnėjusios, nuolat tuštėja – juos pasiglemžia šiltos eurobiurokratinės kėdės, natūrali atranka ir STT kameros.

Galiausiai, kas gali paneigti, kad ir pačiai byrančiai Europai tuoj nebereikės vargšių narių, kurias reikia šelpti, ginti, o naudos jokios, tik pigi ir darbšti darbo jėga, bet ir jos jau pakanka.

Noriu tikėti, kad mes, kaip kadaise karjeros pradžioje dainavo A.Mamontovas, “gyvensim ilgai, laimingai ir gražiai”.

Nenoriu būti blogu pranašu ir visai nenoriu tikėti tuo, ką čia parašiau. Ir tikrai nenoriu, kad išsipildytų Vangos, aiškiaregių ir visų kitų visažinių pranašystės. Noriu tikėti, kad mes, kaip kadaise karjeros pradžioje dainavo A.Mamontovas, “gyvensim ilgai, laimingai ir gražiai”. Britai apsigalvos, pabėgėliai nebeplūs, teroristai atgailaus ir pažadės pasitaisyti, A.Merkel nutaisys draugišką veidą ir vėl visus suburs į smagią skautų stovyklą, pavadintą Europa. Lietuvoje pagaliau atsiras protingi intelektualūs gelbėtojai, nesišvaistantys pažadais, bet gerbiantys rinkėjus, girdintys jų balsus ir mokantys juos nuraminti argumentais. Jiems atiduočiau ir savąjį balsą.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje “Berlyno dienoraštis” 2016 m. liepos 1 d.

Taip jau nutiko, kad per vieną savaitę perskaičiau du lietuvių autorių romanus – Agnės Pačekajės “Prisirpusios senmergės išpažintis” ir Andrės Eivaitės “Valstybės tarnautojos dienoraštis”. Ant abiejų viršelių skanduojama, kad tai lietuviškosios Bridžitos Džouns istorijos. Abiem romanams netrūksta populiarumo, abu puikiai perkami ir guli matomose knygynų vietose, tačiau iki Bridžitos Džouns jiems šiek tiek dar trūksta.

Lina Ever, Berlyno dienoraštis

Skaitau lietuvių autorių knygas iš smalsumo, dėl bendro išsilavinimo. Įdomu, ką rašo kolegos, kaip jie mato pasaulį. O gal tikiuosi užčiuopti lietuviško populiaraus romano paslaptį. Gal renku medžiagą kada nors gimsiančiai knygai “Populiaraus romano formulė”, todėl kiekviename perskaitytame romane stengiuosi surasti ką nors naujo ir netikėto, kitokį formos, turinio, minčių dėstymo sprendimą.

Skiriu po vieną tašką abiems už lengvą stilių ir smagiai, tegul ir paviršiumi, slystančius sakinius.

Ir žinote, kas ieško, tas tikrai suranda. Todėl net jei viena ar kita knyga nepatiko, niekada niekam nesakau, kad neverta gaišti laiko. Sakau – ši knyga ne tau. Nes puikiai žinau, kad kiekviena knyga randa savo skaitytojus, o kai kuriems žmonėms, žiūrėk, banali knygiūkštė nukrenta kaip tik tuo laiku, kai jiems labiausiai reikia ir atveria kažkokią prasmę, užpildo tuo metu atsivėrusią skylę visatoje. Jeigu jūs jau dešimt metų laimingai ištekėjusi arba dabar jūsų gyvenime siaučia paauglių vaikų hormonų audros, jums senmergės rūpesčiai visai nerūpės. Bet laukiančioms princo gal tai padės į savo būseną bent jau pažvelgti per humoro, o ne depresijos prizmę ir iš visko smagiai pasijuokti.

Abiejų autorių kūrinius “suvalgiau” per tris dienas ir visai nesikankindama. Taigi, skiriu po vieną tašką abiems už lengvą stilių ir smagiai, tegul ir paviršiumi, slystančius sakinius. “Prisirpusiai senmergei” skiriu dar visus du balus už humorą ir juokingus palyginimus – tikrai daugelyje vietų garsiai nusikvatojau ir susimąsčiau, kada paskutinį kartą skaičiau lietuvių autoriaus kūrinį su tokia didžiule juoko doze.

“Valstybės tarnautojai” balas už šmaikščius ir natūralius dialogus. Pastarasis romanas ir labai kinematografinis, beveik galėtų tarnauti scenarijumi naujam lietuviškam serialui. Dar abiems po balą norėčiau pridėti už naujus personažus, kurių lietuvių literatūroje turbūt iki šiol nebuvo. Juokinga senmergė puikiai atspindi mūsų visuomenės stereotipus, artimųjų lūkesčius, tuos neištartus klausimus ir nusuktus žvilgsnius, lyg ištekėti būtų vertybė pati savaime. Ji bando pati sau padėti, bando išspręsti savo “trūkumą” kaip galima greičiau, taip dar labiau viską komplikuodama.Taip, ji bando mėgdžioti Bridžitą Džouns savo kvailu, kartais – absurdišku elgesiu, bet čia turbūt ir yra vienintelis panašumas su populiariausia pasaulio literatūrine senmerge.

Kaip būti tobula valstybės tarnautoja ir išgyventi valdiškų intrigų džiunglėse.

Valstybės tarnautoja į ją dar mažiau panaši. Nors ir nepaminėtas herojės amžius, ji kiek jaunesnė ir jai iki senmergystės slenksčio dar šiek tiek likę. Bent jau ji dėl vestuvių dar nesikamuoja, jos tetos dar nekankina klausimais apie jaunikį. O kamuojasi ji dėl kitko – kaip būti tobula valstybės tarnautoja ir išgyventi valdiškų intrigų džiunglėse. Atrodo, kas gali būti nuobodžiau, kaip skaityti apie nuobodžią valdišką tarnybą. Taip, autorė bando pažvelgti į šį darbą su humoru, bet jos herojė tiek įklimpusi į savo pareigas, kad nuo pusės romano pasidaro tikrai nuobodi. Tokia pat, kaip ir jos atliekamas darbas.

Esu pati dirbusi valstybės tarnyboje. Esu mačiusi tuos tuščius kabinetus, įrengtus švogeriams, esu sutikusi kokių tik nori personažų, suprantu kaip autentiškai knygoje pateiktas visagalio Ūkio skyriaus ar nuo nieko nepriklausomo IT skyriaus specialistų darbas, kokie išsidirbinėjantys kartais būna viršininkai ir kaip dažnai apima beprasmybės jausmas, kai turi sugadinti pakelį popieriaus vien dėl nepadėto kablelio. Viskas parodyta labai vaizdžiai ir teisingai.

Bet skaitant labai norėjosi kokių nors įdomesnių personažų, jų meilės nuotykių, komandiruočių, kokio nors mielo kito skyriaus viršininko. Nes valstybės tarnyboje oi ne viskas yra taip nuobodu, kaip rašo A.Eivaitė. Ir ne visi žmonės yra pilki niurzgos. Ten verda aistros, imami kyšiai, padedama laimėti konkursus, padlaižiaujama viršininkams, kovojama dėl komandiruočių, pas šefą pilstomas konjakėlis – labai norėjosi ko nors tokio skandalingesnio. Ko nors, už ką autorei tikras politinis funkcionierius būtų pagrasinęs teismais už valdininko munduro išpurvinimą ir garbės bei orumo paniekinimą.

Ko pasigedau abiejuose romanuose – tai dinamikos ir veiksmo, kad lauktum, jog tuoj tuoj kažkas nutiks. Kad vienai scenai nesibaigus apimtų nuojauta, kad vėl nutiks kas nors netikėto. Kad vieną skyrių pabaigus negalėtum padėti knygos į šalį. “Prisirpusi senmergė” dažnai užuot veikusi, slepiasi po žodžiais, tegul ir juokingais, bet kartais pereinančiais į tuščiažodžiavimą. Autorės stilius labai žaismingas ir mažomis porcijomis, skaitant skiltį apie Zosę žurnale, tikrai pralinksmina. Tačiau skaitant romaną tie juokingais palyginimais perkrauti sakiniai pradeda erzinti. Vis tik moterims skirtame romane svarbiausias dalykas yra papasakota istorija, o ne ekvilibristika žodžiais.

Norėjosi daugiau nuotykių, dialogų ir mažiau senmergiškų savirefleksijų. Ir dar – senmergės romane daug, o va apie svajonių jaunikį, kuris turėtų būti antras pagal svarbumą personažas, pasakojama pripuolamai, įtampa neužauginama iki kulminacijos, nors pabaiga vis tiek nustebina. Dar vienas balas šiam romanui.

Ir net kai užsidega viltis, kad ji pagaliau su dviem bernais išvažiuos prie ežero ir ten nutiks kas nors smagaus, jai būtinai paskambina viršininkė ir ji iš pilko personažo tampa dar pilkesniu.

Valstybės tarnautojos personažas atskleistas taip pat išsamiai, tik jis … nuobodus. Skaitydamas net nenori, kad jai pasisektų, kad ji sutiktų jos vertą vyriškį, kad pabaigtų projektą laiku ar įsigytų draugų. Nes ji – tiesiog pikta dėl kablelių pamišusi kvaiša be autoironijos. Jei knygą skaitai ne kaip romaną, o kaip valstybės tarnautojos dienoraštį, kaip ir neturi prie ko prisikabinti, bet romanui reikalingo veiksmo pasigedau ir čia. Visos veiksmo scenos apsiriboja popierių vežimu į ministeriją arba kojos išsisukimu žiūrint pro langą. Visos intrigos vyksta viduj, rūsy, tamsiuose koridoriuose, lyjant automobilyje, dar kelios geriant vyną su drauge namuose. Ir net kai užsidega viltis, kad ji pagaliau su dviem bernais išvažiuos prie ežero ir ten nutiks kas nors smagaus, jai būtinai paskambina viršininkė ir ji iš pilko personažo tampa dar pilkesniu.

Suprantu, kad kam nors tos scenos juokingos, man sukėlė tik gailestį. Bet jei sukelia kokius nors jausmus – gal nėra blogai? Pliusas autorei už tai. Pabaiga nenustebina, tik šiek tiek atitirpdo personažą, nors aš skaitydama linkėjau, kad ją pagaliau atleistų iš darbo, kad ją pagaliau išbarškintų koks fainas viršininkas ir ji pagaliau atsitokėtų ir išliptų iš tos valstybės tarnybos ir bobiškų intrigų liūno.

Balų skaičiuoti nenoriu, lyginti tuos romanus irgi nebuvo mano užduotis, abi autorės valdo žodį ir moka konstruoti sakinius. Trumpas verdiktas – su abiem romanais praleisit visai smagiai laiką, ypač jei jūs … senmergė arba valstybės tarnautoja.

Prabėgus savaitei perskaičiau Ugnės Barauskaitės “Vieno žmogaus bohema” ir pagalvojau, kad jis savotiškai tinka į šią trijulę. Jau vien todėl, kad tai taip pat moters moterims parašytas kūrinys, žvelgiantis į tas pačias moters vienišumo, savo vietos pasaulyje ieškojimo, noro prisiglausti ir bandymo išlaikyti kokius nors santykius, bėgimo nuo savęs pačios problemas.

Kiekvienas žodis, kiekviena frazė čia – pasverta, apgalvota, gal ne kartą perrašyta ieškant tikslesnio skambesio.

Tiesa, pastaroji knyga į viską žvelgia nebe buitiniu, o šiek tiek filosofiniu lygmeniu, atsitraukus nuo savęs per padorų atstumą, užgriebiant plačiau ir giliau. Knyga gimė iš autorės didelio noro rašyti, iš dešimties metų pastebėjimų, užrašų, prisiminimų ir detalių ar net, pasak autorės, įžodintų kvapų. Skaitai ir žinai, kad tai tikra. Išjausta. Apmąstyta. Parašyta mintyse, o jau paskui popieriuje. Kiekvienas žodis, kiekviena frazė čia – pasverta, apgalvota, gal ne kartą perrašyta ieškant tikslesnio skambesio.

Autorė meistriškai valdo tekstą, žodžiai sudėlioti taip gražiai, kad užuoti kvapus, matai rytietiškus ornamentus ir iš pusės žodžio įsijauti į autorės (ar jos herojės) būsenas. Juos norisi ne ryti, bet lėtai mėgautis, stabtelint, pagalvojant, kai ką net užsirašant.

Visi trys romanai parašyti pirmu asmeniu, juos visus kaip ir būtų galima pavadinti dienoraščiais. Trijų vienišų moterų dienoraščiais. Visų net pavadinimai panašūs – sudaryti iš trijų žodžių. Visose trijose knygose į savo pagrindines herojes autorės žvelgia su humoru. Visose herojės ieško nelengvų sprendimų. Visos kenčia supratusios, kad ir vėl sustojo ne tas princas arba arklys prašuoliavo net nestabtelėjęs. Visos bando surasti atsakymą į klausimą “kas ta meilė ir kai ją atpažinti”. Senmergė savo skaudulius slepia po autoironija, tarnautoja – darbe, o bohemos atstovė – vyne ir kelionėse.

“Vieno žmogaus bohemoje” į pasaulį žiūrima kur kas giliau – nesislepiant už palyginimų gausos, neišskaidant esmės dialoguose, užkabinant nepatogias tiesas ir apsinuoginant kiek daugiau, nei leidžia įprastas lietuviškas padorumas ir taip, kaip moka tik tikri menininkai. Drąsu, ne kartą skaitant pagalvojau. Atvira. Juokinga. Skaudu. Panašu į mane, į mano draugę, į kaimynę. Ne kiekvienas gali taip atvirai ir kritiškai pažvelgti į save. Todėl iš visų trijų romanų šį labiausiai derėtų vadinti išpažintimi arba dienoraščiu, nes jis – nuoširdžiausias ir atviriausias. Bet jam pasirinktas originalesnis pavadinimas – bohema. Turėtų skambėti linksmai ir pašėlusiai, bet kai šėlsta vienas žmogus, jau vien iš pavadinimo pajunti dvelktelint melancholiškas gaidas. Bet skaitant liūdėt nėra kada, nes autorė parodo, kad vieno žmogaus bohema gali būti tokia pat įdomi ir spalvinga ir gal net daug spalvingesnė nei susiporavusiųjų ir vienatvę praradusių žmonių.

Jei pirmi du romanai panašūs į vieną ar kitą Makdonaldo rinkinį, tai pastarasis prilygsta prancūziškam meniu – tegul ne brangiausiame restorane, bet būtinai iš trijų patiekalų.

Ugnės romane daug rytietiškų kelionių – Libanas, Palestina, Sirija, Turkija, Graikija, Ispanija. Autorė vaikšto po mylimą Stambulą, cituoja O.Pamuką ir skaitydamas neri į tą pasaulį su siauromis gatvelėmis, spalvotais turgumis ir turkais pariestais ūsais. Su autore kartu lepteli jiems kažką turkiškai ir pradedi dairytis kurioje pusėje tas Bosforas. Skaitydamas mąstai kartu su autore apie tai, ką tau reiškia kelionės ir kokį save jose atrandi, mąstai kodėl vyrai niekada nesupras moterų, kodėl neįmanoma suprasti žmonių kultūrinių skirtumų, ko reikia, kad iš tiesų jaustumeisi laiminga.

Romane šmėsteli įdomūs personažai, jame randame daug rašytojų citatų, daug matytų filmų ir dar daugiau mūsų bendros praeities detalių: Palangos, dieduko kaliošų, baltų apykaklių, Gavelio Vilniaus, dvylikos kėdžių… Iš skaitytojo tikimasi, kad jis bus panašaus amžiaus ir apsiskaitymo lygio, nes dvidešimtmečiai, panašu, daugelio knygų ar filmų pavadinimų nėra girdėję.

Jei pirmi du romanai panašūs į vieną ar kitą Makdonaldo rinkinį, tai pastarasis prilygsta prancūziškam meniu – tegul ne brangiausiame restorane, bet būtinai iš trijų patiekalų. Jo mažiau, bet jis maistingesnis, grynesnis, rafinuotesnis, jį norisi valgyti lėtai ir pasigardžiuojant. Jei pirmieji du romanai panašūs į bižuteriją – nebrangią, madingą, tinkančią vienam vakarui, vienai vasarai, tai “Bohema” – hipiškas vėrinys su brangakmeniais, kurį norisi vėl ir vėl pačiupinėti, užsidėti, parodyti kitiems, pasidėti į stalčių, o vėliau gal net padovanoti dukrai.

Bet juk būna skirtingų žmonių ir juk būna dienų, kai norisi Makdonaldo ar prie tam tikros suknelės tam tikru gyvenimo periodu labiau tinka bižuterija. Bangakmeniams reikia subręsti. Pasidžiaukim, kad ir Lietuvoje jau turime iš ko rinktis.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje “Berlyno dienoraštis” 2016 m. gegužės 23 d.