Vilniaus kamerinės operos įkūrėja pirmuoju operos pastatymu neketina apsiriboti.

Kiek kainuoja šiais laikais savo iniciatyva pastatyti operą? Inesa Linaburgytė, praėjusią savaitę vilniečius pakvietusi į Giacomo Puccini „Toską“, sako tam reikalui iš Kultūros rėmimo fondo gavusi 25 tūkstančius litų. Dar šiek tiek įvairiomis nemokamai teikiamomis paslaugomis prisideda rėmėjai, tačiau kone ištikimiausias operos rėmėjas – pačios Inesos šeima.
Solistės sesuo, drabužių modeliuotoja Sonata Žižienė, apsiėmė rūpintis spektaklio kostiumais, vyras, profesionalus trombonininkas, subūrė orkestro muzikantus, o vienuolikmetis sūnus Paulius Balčytis atliks piemenuko vaidmenį, kuris repertuariniuose teatruose paprastai patikimas berniukais nugrimuotoms dainininkėms. Tiesa, tai nebus Pauliaus debiutas scenoje: artistų šeimos atžala pasirodo ir keliuose Nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose.
O štai dukrai – profesionaliam sopranui Aistei Miknytei – „Toskos“ partitūroje tinkamo vaidmens neatsirado. Mama dėl to graužiasi, bet ramina save, kad būsimuose Vilniaus kamerinės operos pastatymuose dukrai numatė reikšmingų vaidmenų. O apie tai, kokias operas norėtų statyti, dažniausiai mąsto vasarą, pasibaigus teatro sezonui, tvarkydamasi kaimo sodyboje. „Praėjusią vasarą mintyse sukūriau tris būsimus spektaklius. Įdomiausia, kad „Toskos“ tarp jų nebuvo – šis sumanymas atėjo vėliau, jau rudenį“, – atvirai pasakoja solistė.

Geranoriškai nepriėmė į režisieres

Klaipėdoje užaugusi Inesa sako nepraleisdavusi progos užsirašyti į visus būrelius, apie kuriuos tik pavykdavo sužinoti. Kartais netgi slapta nuo tėvų – pavyzdžiui, į cirko. „Apie tai, kad vakarais mokausi suktis ant rato, mama sužinodavo tik pamačiusi kalkėmis ištepliotą mokyklinę uniformą. Mat persirengimo kambarys būdavo įrengtas ankštoje palėpėje, kurioje neišsitepliojus neįmanoma persirengti“, – prisimena solistė.
Dar ji lankė vaikų teatrą „Svajonė“, muzikos mokykloje mokėsi griežti smuiku… Kadangi būreliai anuomet būdavo nemokami, lydėti vaikų miestuose mados irgi nebuvo, viskuo besidomintys jaunuoliai susirasdavo daugybę pomėgių. „Šiandien tėvai už būrelius moka didelius pinigus, patys vežioja vaikus iki išsekimo, tik jų vaikams kažkodėl nieko nebereikia“, – lygina Inesa.
„Su teatru dažnai vaidindavome spektaklius vaikams, netgi Vilniuje gastroliavom. O štai muzikai neturėjau pakankamai kantrybės. Kai namiškiams įkyrėjo varganas smuikelio čirpinimas, leido man muzikos mokyklą mesti. Bet tada pati užsispyriau ir mokslus baigiau. O kaip solistė dainuodavau įvairiuose mokyklos koncertuose. Kai tapau „Dainų dainelės“ laureate ir atvažiavau į baigiamąjį koncertą Vilniuje, kurį transliavo televizija, operatoriui prieš mano pasirodymą lyg tyčia baigėsi juosta. Įraše teliko mano išėjimas ir nusilenkimas publikai – kaip tuomet buvo apmaudu! Ilgai verkiau, bet muzikos mokytojai prisižadėjau, kad nepaisydama nesėkmių niekada neatsižadėsiu scenos“, – pasakoja I.Linaburgytė.
Daugybė žmonių, palaikydami pajūrio merginos svajones, po truputį kreipė ją didžiosios scenos link. „Baigusi mokyklą iškart ištekėjau, susilaukiau dukters, todėl tais metais išvykti niekur negalėjau. Uostamiestyje stojau studijuoti mėgėjų teatro režisūros, tačiau geranoriški pedagogai manęs nepriėmė: atvirai pasakė, kad mano vieta scenoje, o ne saviveikliniame kaimo teatre, kad jie nenorį laužyti mano likimo“, – prisimena Inesa.
Tada ji pasiprašė priimama į Klaipėdos muzikinio teatro chorą. Nesvarbu, kad skelbime buvo aiškiai parašyta, jog teatras ieško choristų vyrų, – po atkaklių prašymų ją išklausė ir priėmė. Vėliau kažkas rekomendavo gabią merginą profesoriui Vaclovui Daunorui: jis po perklausos pažadėjo priimti ją į savo studentų grupę. Taip prasidėjo septynerius metus trukęs važinėjimas tarp Klaipėdos ir Vilniaus…
„Kiekvieną sekmadienio vakarą – į naktinį traukinį, kiekvieną penktadienio vakarą – atgal pas Klaipėdoje augančią dukrą. Iš namų išeidavau su ašaromis akyse – nemėgau Vilniaus, net jo grožio nenorėjau pastebėti. Ir klimatas čia netiko – atvažiavusi į sostinę iškart susirgdavau. O parvažiavusi įkvėpdavau pajūrio oro, ir vėl sveika… Šeštadieniais visuomet skubėdavau prie jūros“, – pasakoja Inesa.
Ir tik tuomet, kai įžengė į savo būsimą butą šeštame aukšte ir pamatė sostinę iš aukštai, įsitikino, kad Vilnius gražus ir pasistengusi sugebės jame prigyti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.