"Scanpix" nuotr.

Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrai Linas Linkevičius bei Witoldas Waszczykowskis (nuotr.), praėjusį penktadienį susitikę Varšuvoje, sutarė „perkrauti“ Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Tiesa, Lietuvoje ši žinia buvo nušviesta kur kas plačiau nei kaimyninėje Lenkijoje, tačiau belieka tikėtis, kad menkas lenkų susidomėjimas diplomatų susitikimu nereiškia skeptiško požiūrio į Lietuvos iniciatyvą vėl susidraugauti su Lenkija politiniu lygmeniu.

Abiejų šalių diplomatijos vadovai neabejoja, kad iki šiol „banguoti“ politiniai santykiai netolimoje ateityje iš tiesų taps tolygesni ir šiltesni.

„Svarbiausia, kad po mūsų susitikimo įvyktų tai, ką sutarėme. Kad po daugelio metų pertraukos vėl pradėtų veikti švietimo ir kultūros komisija, ekspertai kalbėtųsi saugumo ir gynybos klausimais. Visa tai galima spręsti tik palaikant bendradarbiavimo atmosferą, kurios šiek tiek trūko, todėl dabar ją reikia atkurti“, – sako Lietuvos užsienio reikalų ministras L.Linkevičius.

Vienas iš Lietuvos siūlymų – atnaujinti dvišalius ekspertų, pirmiausia gynybos ir saugumo bei kultūros ir švietimo, susitikimus. Priminsime, kad Lietuvos ir Lenkijos kultūros ir švietimo ekspertai pastarąjį kartą susitiko 2009 m., o gynybos ir saugumo – 2014 m. „Tai nėra normalu. Turėtume grįžti prie ankstesnės praktikos ir kartu spręsti problemas“, – sako Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovas.

„Lenkija yra labai svarbi partnerė ir mes turime daug ką aptarti visais lygiais. Ir, beje, ne tik prezidentų ir premjerų ar ministrų. Reikėtų atnaujinti darbo grupes, kurios kažkada veikė net penkiose įvairiose srityse. Mūsų ekspertai turėtų dažniau susitikti, derinti stygas ir argumentus, ir mes iš tikrųjų eitume į priekį sparčiau“, – teigia ministras.

Be to, pasak L.Linkevičiaus, būtina atkurti šalių parlamentinės asamblėjos veiklą ir vyriausybių bendradarbiavimo tarybą.

Abi šalys išreiškė norą spręsti ir įsisenėjusias tautinių mažumų problemas: tai lenkiškų pavardžių rašyba originalo kalba, sustiprintas lietuvių kalbos mokymas.

Varšuva taip pat išreiškė susirūpinimą, kad rytinėje Lietuvoje dalyje nėra retransliuojami lenkiški televizijos kanalai. Pasak L.Linkevičiaus, situacija, kai lenkakalbiai negali žiūrėti lenkiškos televizijos, tačiau stebi rusiškas propagandines laidas, nėra normali.

Per susitikimą L.Linkevičius kolegai iš Lenkijos įteikė lietuvių bendruomenės Lenkijoje laišką, kuriame reiškiamas susirūpinimas dėl sumažinto finansavimo tautinėms bendrijoms, trūkstamų vadovėlių ir paramos mokykloms. Pasak ministro, problemų dėl tautinių mažumų turi tiek Lietuva, tiek Lenkija, tačiau visos lenkiškos mokyklos Lietuvoje perėjo reformų procesą, yra akredituotos, o Varšuvos informacija apie situaciją Vilniuje dažnai nėra tiksli.

Varšuvoje L.Linkevičius lankėsi Lenkijos diplomatijos vadovo kvietimu. Vizito metu abu ministrai pagerbė ir Abiejų Tautų Respublikos 1863 m. sukilimo aukas bei 2013 m. Smolenske per lėktuvo avariją žuvusio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio atminimą.

"Scanpix" nuotr.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius LRT radijui ir vėliau spaudos konferencijoje įvardino pagrindinius Lietuvos užsienio politikos iššūkius, kurie bus galvos skausmas mūsų šalies diplomatams:

1. Pabėgėlių krizė Europoje.

„Švedijos sprendimas uždaryti sieną su Danija, Danijos sprendimas uždaryti su Vokietija primena tam tikrą domino efektą, – teigė ministras. – Dramatizuoti situacijos nereikia, bet pripažįstu, kad tai yra iššūkis. Šengeno zonai 2016 metai bus tikrai didelis išbandymas.“

2. Didžiosios Britanijos ketinimai rengti referendumą dėl pasitraukimo iš ES.

3. Krizė Graikijoje ir visoje euro zonoje.

4. Rusijos agresija prieš Ukrainą.

““Mūsų tikslas – kad iš akiračio nedingtų ir tokie klausimai, kaip Rusijos agresija prieš Ukrainą. Be jokios abejonės, tuos klausimus nagrinėsime. Bus priimti sprendimai dėl sankcijų peržiūros, reikės įvertinti situaciją”, –  tvirtino L.Linkevičius.

5. Energetikos politika.

„Energetikos projektai ir strateginiai projektai irgi lemia šalies savarankiškos raidos vystymąsi. Iš tikrųjų tie įvykiai, kurie praėjusių metų pabaigoje paženklino labai svarbų etapą energetikos nepriklausomybėje, ypač pradėtas elektros jungčių darbas, rodo tik pradžią. Dideli darbai laukia ir ateityje“, – Lietuvos diplomatijos vadovas.

6. Rytų partnerystės politika.

“Apskritai, jei kalbėtume apie Rytų partnerystės šalis, mūsų indėlis ir įdirbis tikrai visų pripažintas. Neketiname sumažinti apsukų. Tais klausimais domėsimės ir ateityje“, – tikino užsienio reikalų ministras.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Scanpix

„Išsilaisvinimas truko per ilgai, laikas pasivyti“, – spalio 18 d. tviteryje angliškai parašė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Ministras turėjo galvoje priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių. Mažai kam kyla abejonių, kad vaduotasi per ilgai. Kitas klausimas – ką galėtume pasivyti? Kokioje trasoje ir už kokią kainą?

Arūnas BRAZAUSKAS
L.Linkevičius pateikė ir nuorodą į žurnalo „Forbes“ straipsnį „Kaip Lietuva stumia Rusiją prie kelkraščio“. Objektas, kuriuo Lietuva sugebėjo nustumti Rusiją, – prieš metus, 2014-ųjų spalio 27-ąją, į Klaipėdą įplaukęs Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo laivas „Independence“.

„Forbes“ cituoja energetikos ministrą Roką Masiulį: „Prieš kelerius metus mes mokėjome už dujas didžiausią kainą Europoje.“ Pasak ministro, tik terminalas privertė Maskvą sumažinti koncerno „Gazprom“ dujų kainą daugiau nei 20 proc. – nuo 32,9 euro už megavatvalandės ekvivalentą iki 25 eurų. Ministras nurodė ne tūrio, o energijos vieneto kainą – dujos ap­skaitomos ir tokiu būdu.

Trumpas „Forbes“ rašinys baigiasi tuo, kad „Gazprom“ sumažino kainas, ir tai laikoma pergale. Kitų autorių kitoje vietoje parašytas tęsinys galėtų prasidėti faktu, kad per terminalą importuojamos Norvegijos bendrovės „Sta­toil“ dujos yra brangesnės už „Gazprom“ du­jas, kurių kaina stebuklingai ėmė mažėti artėjant SGD terminalo veiklos pradžiai.

Iki šiol buvome įpratę, kad Rusija spaudžia Lietuvą, jai kerštauja būtent didelėmis kainomis. „Gazprom“ dabar jau nusileidžia, taip bandydamas sužlugdyti SGD terminalo veiklą, – pirkti dujas per terminalą rinkos sąlygomis ne­apsimoka. Tad ir ministro R.Masiulio paminėtas dujų atpigimas tampa dviprasmiškas – ne­aišku, ar tai Lietuvos pergalė, ar signalas apie ki­tokiais būdais vykdomą Lietuvos ūkio trikdymą.

Terminalo dujas tenka piršte piršti

Seimo narys Dainius Kreivys, Tėvynės są­jungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko pavaduotojas, kuris yra ir šešėlinis energetikos ministras, maždaug prieš pusmetį konstatavo, kad 2014-aisiais „Lietuvos dujos“ su „Gazprom“ susitarė ne tik sumažinti ateityje perkamų dujų kainą, bet ir atgaline data atpiginti nuo 2013 m. pradžios nupirktas dujas. Todėl „Gazprom“ dar labiau nuleido kartelę.

D.Kreivio vertinimas: „Gazpromo“ dujos dėl įskaičiuotos kompensacijos tapo pigesnės nei per terminalą tiekiamos dujos. Brangesnes SGD dujas tenka tiesiog piršte piršti stambiesiems vartotojams, nes terminalas privalo veikti bent minimaliu režimu.“

Derinys „piršte piršti“ apibūdina realijas, kurioms buvo iš anksto ruoštasi. 2012 m. birželį Seimas priėmė įstatymą, numatantį, kad per SGD terminalą importuojamų ir vidaus rinkoje suvartojamų gamtinių dujų kiekis turi siekti ne mažiau kaip 25 proc. visų suvartotų dujų. Eu­ropos Komisijai (EK) pradėjus tyrimą dėl šios nuostatos, 2013 m. birželį įstatymas buvo pakeistas. SGD terminalo veiklai užtikrinti buvo paskirtas tiekėjas „Litgas“. Ši bendrovė ne ginčo tvarka „įperša“ tam tikrus dujų kiekius reguliuojamiems elektros ir šilumos gamintojams.

Ši schema kažkuo primena prezidento An­tano Smetonos laikus, kai valstybės tarnautojai pasaulinės ekonominės krizės metais buvo įpareigoti pirkti žąsis, nes jų eksporto rinkos susitraukė dėl pasaulinės ūkio krizės. Dujų atveju peršama ne sava produkcija, kurią sunku parduoti užsienyje, o importuotas dalykas, kurio tam tikrą kiekį valstybė privalo įsivežti pagal sutartis.

Birželį per terminalą dujas importuojančios įmonės „Litgas“ vadovas Dominykas Tučkus aiškino, kad energijos gamintojams tiekiamų du­jų kaina šįmet yra 12 proc. mažesnė, nei bu­vo 2014-ųjų pirmąjį ketvirtį. Jo teigimu, „gamtinių dujų kaina Lietuvos biržoje yra jau panaši kaip ir konkurencingose rinkose, tokiose kaip Vokietija, nors pernai pirmąjį pusmetį mūsų kaina buvo apie 30 proc. didesnė“.

Tokios kalbos glosto ausį tiems, kurie turėjo vilčių, kad SGD terminalas atpigins dujas. Ta­čiau tikrovė turi ir tokią briauną: per SGD terminalą importuotos dujos, kaip teigė „Veid­o“ šaltiniai, šiuo metu kainuoja 30–32 eu­rus už me­gavatvalandę, o dujos iš „Gaz­prom“ vamzdžio – 17–18 eurų už megavatvalandę (R.Ma­siu­lio minėta kaina 25 Eur – vienas iš svyruojančių kainų kreivės taškų).

Tankas – ne pelno įrankis

Seimo narys socialdemokratas Artūras Skar­džius kovą leidiniui „Transportas“ teigė: „Man neapsiverčia liežuvis sakyti, kad SGD terminalas buvo atidarytas be reikalo. Niekada nepamiršiu Bronislovo Lubio žodžių, kad šis terminalas bus tarsi tankas Lietuvos kariuomenei: jis turbūt niekad neiššaus, bet jį turėti reikia kaip tam tikrą gynybinį pajėgumą nuo per aukštų dujų kainų.“

Tankas pasirodė tikrai pajėgus priversti Rusiją sumažinti dujų kainas, tačiau norvegiškų dujų kainos to tanko nebijo. Per terminalą Lietuva gauna dujas pagal penkerių metų sutartį su „Statoil“, numatančią, kad Lietuva kasmet pirks ne mažiau kaip 540 mln. kubinių metrų dujų.

SGD terminalo prigimtis dvilypė: viena vertus, tai komercinis objektas, kita vertus, energetinio saugumo garantas. Bet saugumą užtikrina ir karo laivai, iš kurių jokio pelno nesitikima. Akivaizdu, kad terminalas nėra rinkos są­lygomis veikianti įmonė – antraip Vyriausybė nesiūlytų jo išlaikymo modelio pakeitimo, kuris jau pateiktas Seimui.

D.Kreivys „Veidui“ išdėstė savo požiūrį į principus, kuriais turi remtis toks modelis: „SGD terminalas yra gamtinių dujų perdavimo infrastruktūros dalis, tad logiška būtų jo išlaikymo sąnaudas apmokėti dujų vartotojams tokiu pat būdu, kaip yra palaikoma  kita dujų infrastruktūra – Jauniūnų kompresorinė stotis, perdavimo vamzdynai, skirstyklos. Ateityje, kai terminalas taps regioninis, dalį jo palaikymo sąnaudų turėtų perimti kaimyninės valstybės.“

A.Skardžiaus nuomonė: kadangi dujų po­reikis šilumos gamybai nuolat mažėja, būtina infrastruktūros (taigi ir SGD terminalo) išlaikymo sąnaudas tolygiai paskirstyti visiems vartotojams.

Kęstutis Daukšys (Seimo Darbo partijos frakcija) naujojo modelio esmę „Veidui“ aiškino paprastai: metines SGD terminalo išlaikymo sąnaudas, apie 61 mln. eurų, reikia sudėti į dujų perdavimo kainą.

Nepriklausomybės ir pilietinio karo laivas

„Forbes“ straipsnyje pateikta iliustracija – grafitis ant Vilniaus sienos: ant Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną pašiepiančio užrašo užpurkštas ES menkinantis šūkis rusų kalba. Kadangi svarbiausia rašinio žinia yra politinė – Lietuva išsivadavo iš visiškos priklausomybės nuo Rusijos dujų, grafitis primena, kad kova nesiliauja, ypač propagandinė.

Tačiau politinės kovos dėl energetikos vyksta pačioje Lietuvoje. To pavyzdys yra pati SGD terminalo istorija – savotiškas politinių jėgų pilietinis karas.

SGD terminalas numatytas 2007 m. sausį patvirtintoje Nacionalinėje energetikos strategijoje. Socialdemokratų Vyriausybė šį projektą pradėjo įgyvendinti kitais metais – Ūkio ministerijos ir koncerno „Achema“ pastangomis bu­vo įkurta įmonė. 2008 m. po Seimo rinkimų sudaryta konservatoriaus Andriaus Kubiliaus Vyriausybė įmonę  likvidavo.

Atsakingų Ūkio ministerijos darbuotojų veikla buvo tiriama, prieita iki teismo. 2014 m. Lietuvos Aukščiausias Teismas nutraukė bylą ir visus kaltinamuosius išteisino. Tuometės konservatorių valdžios oponentai socialdemokratai tikina, kad dėl nepastatyto SGD terminalo Lietuva permokėjo dujų monopolininkui „Gazprom“ apie 1,16 mlrd. eurų.

2010 m. gegužę konservatorių Vyriausybė nusprendė įgyvendinti vadinamąjį ES trečiąjį energetikos paketą, pasirinkdama pagrindinį modelį – visišką dujų perdavimo sistemos ir dujų tiekėjų nuosavybės atskyrimą. Tuo siekta, kad perdavimo operatoriui nedarytų įtakos tiekėjo interesai. 2010 m. birželio 11 d. bendrame AB „Lietuvos dujų“ akcininkų OAO „Gaz­prom“ ir „E.ON Ruhrgas“ pareiškime nuogąstauta, kad Lietuvos sąlygomis nuosavybės at­skyrimas padidintų įmonės sąnaudas.

Akcininkai laišku kreipėsi ir į Vyriausybę, reikalaudami atlikti visų kitų direktyvoje paminėtų galimybių tyrimą, mat ES buvo leidusi Lietuvai pasinaudoti išimtimi ir atidėti pagrindinio modelio taikymą. Tuometės Vyriausybės kritikai nurodo, kad griežtas Lietuvos apsisprendimas paskatino „Gazprom“ didinti dujų kainas. Iš tiesų 2012 m. „Gazprom“ dujų kaina Lietuvai buvo didžiausia Europoje.

2012 m. EK pradėjo oficialų tyrimą dėl „Gazprom“ veiklos ir per didelių dujų kainų Lietuvoje, taip pat kai kuriose Rytų ir Pietų Europos šalyse. Įtarta, kad koncernas piktnaudžiauja dominuojama padėtimi tų šalių rinkose. Šįmet po trejų metų tyrimo EK pripažino, kad „Gazprom“ galėjo nustatyti nesąžiningas kainas. Virš „Gazprom“ pakibo baudos galimybė. Įvairiais skaičiavimais, „Gazprom“ gali tekti sumokėti iki 4 mlrd. eurų – viskas priklauso nuo tolesnės tyrimo eigos.

2010 m. lapkritį apsispręsta dėl SGD terminalo technologinio sprendimo – laivo, kuriame būtų galimybė saugoti SGD. Tinkamiausia vieta pripažinta Kiaulės Nugaros sala, esanti Klaipėdos jūros uoste.

2010 m. gruodį surinkti Seimo narių parašai dėl interpeliacijos energetikos ministrui Arvydui Sekmokui. Interpeliuojant klausta ir dėl ES trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo modelio pasirinkimo. 2011 m. kovo 10 d. balsų dauguma interpeliacija atmesta.

2011 m. rugsėjo 20 d. AB „Klaipėdos nafta“ paskelbė tarptautinį konkursą pirkti SGD laivą su dujinimo įrenginiu.

2012 m. kovo 2 d. su Norvegijos kompanija „Hoegh LNG“ pasirašyta 10 metų sutartis dėl laivo nuomos su išpirkimo galimybe.

2013 m. gegužės 3 d. Pietų Korėjos laivų statykloje „Hyundai Heavy Industries“ SGD laivas „Independence“ nuleistas ant vandens.

2014 m. gegužės 8 d. AB „Lietuvos dujos“ su „Gazprom“ pasirašė susitarimą dėl ženklaus im­portuojamų gamtinių dujų kainos sumažinimo.

2014 m. spalio 27 d. „Independence“ at­plau­kė į Klaipėdos uostą.

Didelio ir mažo terminalo partijos

Nuo „Achemos“ terminalo projekto žlugimas išryškino dvi politikų stovyklas, turinčios skirtingus požiūrius į Lietuvos dujų ūkio ateitį. Viena, kuriai atstovauja K.Daukšys, skeptiškai vertina dabartinio SGD terminalo viso panaudojimo galimybę. Per „Independence“ galima kasmet atgabenti iki 4 mlrd. kub. m dujų.

Lietuvos poreikiai – apie 3 mlrd. kub. m du­jų per metus. Terminalas šiuo metu apkrautas aštuntadaliu pajėgumų – tiek reikia nupirkti pagal sutartį su „Statoil“. K.Daukšio vertinimu, dujų poreikis mažėja, nes jas išstumia biokuras: „Šilumos gamybai – tam reikalingos bu­vo dujos – mes dabar naudojame medį, arba greitu laiku daugiausia naudosime.“

Vertindamas praeitį K.Daukšys „Veidui“ sakė, kad kokį nors terminalą buvo būtina pa­statyti, bet „reikėjo su protu pastatyti, kokį „Achema“ buvo sugalvojusi“, – kitaip tariant, mažesnio pajėgumo terminalą, kuris vis dėlto tenkintų šalies energetinio saugumo poreikius.

Energetikos ministerijos 2012 m. parengtoje Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje rašoma: „Norint 2020 metais užtikrinti pirmojo būtinumo dujų paklausos patenkinimą iš alternatyvių šaltinių, turi būti užtikrintas saugus 0,9–1,5 mlrd. kub. m dujų tiekimas (prognozuojama dujų paklausa 2020 m. sieks 1,6–3,7 mlrd. kub. m).“ Nesunku ap­skaičiuoti, kad „Gazprom“ alternatyvą – SGD terminalą, esant maksimaliam dujų poreikiui, pakanka naudoti 37 proc. – ir saugumas garantuotas.  Ką daryti su likusiais pajėgumais?

Kita stovykla – ta, kuri laimėjo, nelaiko „In­dependence“ pajėgumų per dideliais. „In­fras­truktūra kuriama visam Baltijos regionui, o ateityje galbūt ir Suomijai, jei, kaip planuojama, ji susijungs povandenine jungtimi su Es­tija“, – „Veidui“ sakė D.Kreivys.

„Didelio terminalo partijai“, taip pat ir A.Kubiliaus Vyriausybei, oponentai prikiša su­tarčių sudarymo neskaidrumą ir tai, kad įgyven­dinant terminalo projektą nebuvo siekta ES paramos, nors, tarkim, Lenkija, šį spalį pradėjusi eksploatuoti SGD terminalą Svinoui­s­cyje, tokia parama naudojosi. Vienas iš spėjimų, kodėl „Independence“ į Lietuvą atplukdžiusios politinės jėgos nesistengė gauti ES pa­ramos, yra finansinės kontrolės vengimas – taip mano jų oponentai.

Politinės, ekonominės geografijos ir tarptautinio saugumo ekspertai akylai seka ir aptarinėja Baltijos šalių ir Lenkijos veikimą siekiant energetinės nepriklausomybės nuo Ru­sijos. „Stratfor“ analitikų vertinimu, Rusijos ga­­limybės dominuoti regione mažėja. SGD ter­minalai Lietuvoje ir Lenkijoje, Lietuvos elek­tros jungtys su Švedija, taip pat Lenkiją ir kitas Baltijos valstybes jungiantis dujotiekis silpnina saitus su Rusija.

Nors visiškos nepriklausomybės dar nėra, Maskva turi mažiau galimybių panaudoti gamtines dujas ir elektrą kaip politinio spaudimo priemones.

Kadangi ilgalaikė Lietuvos sutartis su „Gazprom“ baigiasi 2015 m., šalis nebus įpareigota pirkti rusiškų dujų. SGD terminalas „In­­dependence“ gali tenkinti didelę dalį Lat­vijos ir Estijos poreikių. „Stratfor“ vertina tas reikmes atitinkamai 1,8 mlrd. ir 0,5 mlrd. kub. m per metus.

Lenkijos terminalas, kurio pajėgumas – 5 mlrd. kub. m per metus, gali tenkinti maždaug pusę šalies dabartinių poreikių (10,6 mlrd. kub. m). Per kelerius metus lenkai tikisi išplėsti terminalo pajėgumus iki 10 mlrd. kub m. – tada reikalui esant per terminalą būtų galima im­portuoti beveik visas reikiamas dujas.

Ateities scenarijai: gal vytis, gal bėgti?

Tokie visą regioną apimantys vertinimai ir įžvalgos palankesni lietuviškai „didelio terminalo partijai“. Atsakydami į klausimą, kurį sukėlė užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus raginimas „laikas pasivyti“, galėtume sakyti, kad SGD terminalas „Independence“ atveria Lietuvai, vis pasvajojančiai apie kokią lyderystę regione, galimybę tapti SGD paskirstymo centru (angl. hub) visoms Baltijos valstybėms. Esant tokiems siekiams didelis terminalas ne vien pageidautinas, bet ir būtinas.

Kalbant apie ateitį vertėtų paminėti ir Audriaus Bačiulio klausimą, kurį jis pateikė prieš metus: „Ką darysime, kai Rusija ims siūlyti savo dujas grasindama ginklu?“ A.Bačiulis svarstė apie „Independence“ saugumą. Juk pakanka sunaikinti terminalą, ir vėl teks prašyti „Gazprom“ malonės.

Įdomu, kad A.Bačiulio veikiausiai neskaitęs Dmitrijus Marinevičius, anaiptol ne itin reikšmingas Rusijos prezidento aparato darbuotojas, kurio funkcija – internetinio verslo teisių priežiūra, neseniai sukėlė skandalą pareikšdamas, kad Rusijos aukštąsias technologijas reikia pardavinėti grasinant karine jėga. Tokie pareiškimai neleidžia išbraukti iš darbotvarkės itin nemalonaus dalyko, susijusio su Rusija  – karinio konflikto galimybės.

Muzika kaip politika. Gerai nuomonei apie save formuoti, „auksiniams“ sovietmečio laikams priminti ir savo pranašumui demonstruoti Rusija pasitelkia ne tik informacinę propagandą, bet ir populiariąją muziką.

Tarptautinių santykių mokslininkas Josephas Nye 1990-aisiais pirmą kartą pavartojoo terminą „švelnioji (arba minkštoji) galia“. Ši reiškinį jis apibrėžė kaip gebėjimą paveikti kitų elgesį ne karinėmis ar kitomis prievartos formomis, bet mėginant pagerinti savo šalies įvaizdį, priversti įtikėti savosiomis idėjomis, vertybėmis ir normomis. Kuo užsienio valstybės įvaizdis ir prestižas vienoje ar kitoje visuomenėje palankesnis, tuo lengviau tos šalies piliečius priversti elgtis sau tinkama linkme.

Su vadinamąja kietąja galia susiję instrumentai paprastai yra materialūs – tai karinė jėga, gamtos ištekliai ar pinigai, o švelniosios galios šaltiniai visų pirma kyla iš politinių vertybių ar bendros kultūros. Po šaltojo karo pabaigos pasigirdus prognozėms apie „istorijos pabaigą“, liberalios demokratijos ir rinkos ekonomikos triumfą bei tradicinių karinių konfliktų nunykimą, būtent ši politinės galios forma tapo bene svarbiausia.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologės Dovilės Jakniūnaitės teigimu, visos veiklos, kurios yra vykdomos šia linkme, gali būti traktuojamos kaip galios didinimo priemonės. Būtent tai jau daugelį metų Baltijos šalyse bei visoje posovietinėje erdvėje aktyviai įgyvendina Rusija, siekdama paveikti šio regiono gyventojus, priversti juos palankiai mąstyti apie Rusiją bei priimti tam tikras jos mąstymo formas ir interpretacijas.

Tai daroma pačiomis įvairiausiomis formomis – nuo mokinių ir mokytojų išvykų organizavimo, finansinės paramos įvairiems su rusiška kultūra susijusiems renginiams iki televizijos ir radijo sklaidos ar informacinių propagandos kampanijų. Pasak D.Jakniūnaitės, dėl karo Ukrainoje sustiprėjus Rusijos ir ES šalių konfrontacijai, šios priemonės pastaruoju metu intensyviau nukreipiamos į žmonių grupes, kurias galima lengviau paveikti. Taip nebesiekiama apimti visos Lietuvos visuomenės, kuri, politologės manymu, turi pakankamai stiprų imunitetą tokio pobūdžio veiksmams.

Tačiau priešiškai Rusijos informacinei propagandai ar moksleivių išvykoms į kaimyninę valstybę sulaukiant deramo įvertinimo ir iš valstybės institucijų, į rusų atlikėjų koncertus, kurie dažnai mįslingai sutampa su valstybinių Lietuvos švenčių laikotarpiu, paprastai žiūrima pro pirštus. Esą populiariosios kultūros nedera prilyginti politikai, o atlikėjų iš Rusijos koncertų – laikyti rusiškos propagandos dalimi. Šiam reiškiniui daugiau dėmesio teikia tik žiniasklaida.

„Esame laisva šalis, o ne policinė valstybė, mums žodžio laisvė yra tikrai svarbi. Asmeniškai aš taip vertinu. Man tas atlikėjas yra absoliučiai neįdomus, kaip neįdomu ir ką jis ten dainuoja. Keisčiau stebėti, tikrai esu nustebęs, kaip elgiasi tokių renginių organizatoriai. Tie kūriniai atliekami prašant publikai, bet ta publika irgi kartais susirenka galbūt neatsitiktinai. Tačiau nemanau, kad turime tapti kažkokia cenzūros ar policine valstybe, kuri kažką stabdytų. Tiesiog liūdna, kad tokie dalykai vyksta“, – po prieštaringo rusų dainininko Olego Gazmanovo koncerto portalui „Delfi.lt“ sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Šis atlikėjas Vilniuje koncertavo 2013-ųjų pabaigoje. Latvijoje šiuo metu nepageidaujamu asmeniu paskelbtas O.Gazmanovas po ilgų publikos prašymų atliko kūrinį „Pagaminta SSRS“, primenantį apie Baltijos šalių okupaciją bei šlovinantį sovietinius laikus. „Ukraina ir Krymas, Baltarusija, Moldova – tai mano šalis. Sachalinas, Kamčiatka, Uralo kalnai – tai mano šalis. Krasnodaro kraštas, Sibiras ir Pavolgis, Kazachstanas, Kaukazas, ir Pabaltijis. Aš gimiau Sovietų Sąjungoje, padarytas aš SSSR!“ – tokie žodžiai skambėjo Vilniuje, audringai pritariant penkiems tūkstančiams susirinkusių žiūrovų.

Pernai gruodį uostamiestyje planuotas dar vienas dainininko O.Gazmanovo koncertas vis dėlto neįvyko, nes Klaipėdos „Švyturio“ arena atsisakė tam išnuomoti savo erdvę. „Kalbėjomės su koncerto organizatoriumi, kad šis renginys nebūtų finansiškai pelningas, nes nesusirinktų žmonių, kadangi buvo blogas fonas iš praėjusių metų, kai vyko koncertas Vilniuje, plius visi reikalai, susiję su Rusijos ir Ukrainos santykiais. Todėl buvo priimtas toks sprendimas. Koncerto organizatorius nusprendė jo Lietuvoje apskritai nerengti, nors buvo planuoti pasirodymai dar keliuose miestuose. Pamatėme, kad projektas nepasiseks, gresia finansinis nuopuolis, ir arenai jis nebūtų naudingas“, – pasakoja Klaipėdos „Švyturio“ areną valdančios bendrovės „Klaipėdos arena“ direktoriaus pavaduotojas Remigijus Ambrulaitis.

Šių metų pradžioje muzikantų iš Rusijos desantas Lietuvos koncertų salėse išlieka didelis. Tiesa, šįkart nei Vasario 16-ąją, nei Kovo 11-ąją rusiškos muzikos koncertai Lietuvoje neskamba. Tačiau, pavyzdžiui, atlikėjo Staso Pjechos koncertas kovo 10 d. rengiamas Klaipėdoje, kovo 12-ąją – Vilniuje. O bene grandioziškiausias tokio pobūdžio renginys, kompozitoriaus Igorio Krutojaus jubiliejinis koncertas, kurio metu scenoje pasirodys daugelis Rusijos estrados žvaigždžių, tarp jų ir Filipas Kirkorovas, Nikolajus Baskovas, Aleksandras Serovas, Anželika Varum, sostinėje vyks praktiškai savivaldos ir merų rinkimų išvakarėse – vasario 27-ąją.

Kovo 18 d. sostinės koncertų salėje „Compensa“ jubiliejinį koncertą surengs smuikininkas bei dirigentas Vladimiras Spivakovas, vadovaujantis valstybiniam kameriniam orkestrui „Maskvos virtuozai“. Muzikas žymus ne tik savo kūrybiniais pasiekimais – jo pavardė yra tarp Rusijos kultūrininkų, pasirašiusių Vladimiro Putino vykdomą politiką Ukrainoje bei Krymo aneksiją palaikantį pareiškimą. Muzikanto pasirodymai Vakaruose jau sulaukia protestų – pernai gegužę per V.Spivakovo vadovaujamo orkestro koncertą Harvarde buvo suimtas ant scenos užlipęs vyras, mėginęs pareikšti savo nuomonę apie smuikininko paramą V.Putino politikai.

Į tokią situaciją reaguoja Lietuvos muzikantai. Žinoma roko grupė „Skylė“ kartu su atlikėja Aiste Smilgevičiūte šiemet Vasario 16-ąją pakvietė į pilietinį koncertą „Broliai“, kuriame skambėjo Lietuvos pokario partizanų kūrybos įkvėptos dainos. Koncerte „Brolių“ dainas savo nacionalinėmis kalbomis atliko ir muzikantai iš kaimyninių šalių: Piotras Karpenia iš Lenkijos, latvių grupė „Skyforger“, baltarusių kolektyvas „Trubeckoy“ ir ukrainiečių „TaRUTA“ nariai. Koncerto organizatoriai neslėpė, kad jis yra ir konkreti atsvara Rusijos popmuzikos atlikėjų pasirodymams. „Kuo daugiau Lietuvos piliečių dalyvaus tokiuose koncertuose kaip šis, ir apskritai kuo daugiau bus tokių koncertų – tuo mažiau reikės jaudintis dėl svečių iš Rytų vizitų“, – sakė „Skylės“ lyderis Rokas Radzevičius.

Rusų atlikėjų koncertų gausa vasario ir kovo mėnesiais šiemet išsiskiria Klaipėda, kur gyvena ir viena didžiausių šalies rusų bendruomenių. Per šį laikotarpį iš viso jau įvyko ar dar numatyti net septyni tokio pobūdžio renginiai: vasario 3-iąją – Stasas Michailovas su programa „Džokeris“, vasario 7-ąją turėjo pasirodyti atlikėja MakSim (koncertas dėl techninių priežasčių perkeltas į gegužę), vasario 17-ąją – grupės „Ruki Vverch!“ jubiliejinis koncertas, vasario 26-ąją koncertuos atlikėjas Grigorijus Lepsas, kovo 10-ąją – minėtas S.Pjecha, kovo 13-ąją – šansonų atlikėjas Michailas Šufutinskis, o kovo 21-ąją uostamiestyje svečiuosis „Auksinio gramofono“ žvaigždės.

„Tikrai negaliu pasakyti, kodėl vasario ir kovo mėnesiais tiek daug tokio pobūdžio renginių. Koncentracija nemaža, bet kodėl taip yra, paaiškinimo neturiu. Tam tikru metu būna ir didelė lietuviškų atlikėjų koncentracija, būna, kad vyksta vien krepšinio varžybos. Viskas yra ne stabilu, o labilu“, – sako „Klaipėdos arenos“ direktoriaus pavaduotojas R.Ambrulaitis.

Atlikėjų iš Rusijos koncertų gausa Lietuvos valstybinių švenčių laikotarpiu visuomet aiškinama panašiai: esą muzikantai tuo metu susiplanuoja koncertines gastroles ir koncertų organizatoriai Lietuvoje juos tiesiog užsako. Teigiama, kad tai neturi nieko bendro su politika ar konkrečiomis istorinėmis datomis, nes šios gastrolės paprastai rengiamos visose trijose Baltijos šalyse vienu metu. Kita vertus, Estija Nepriklausomybės dieną mini panašiu laiku – vasario 24-ąją. O atlikėjų iš Rusijos koncertai Rygoje ir taip itin dažni, nes daugiausia yra skirti ten gausiai gyvenančiai vietos rusakalbių bendruomenei.

Viską pasako skaičiai: 2013-aisiais Klaipėdos „Švyturio“ arenoje įvyko aštuoni, 2014-aisiais – devyni renginiai, kurie atkeliavo iš Rusijos (koncertai, cirkas, baletas). Juos atitinkamai aplankė 16 ir 15 tūkst. žiūrovų. Iš viso arenoje 2013-aisiais įvyko 60, 2014-aisiais – 73 renginiai (kartu su sporto varžybomis), o juos atitinkamai aplankė 165 ir 240 tūkst. žiūrovų. Tad bendra renginių iš Rusijos bei jų žiūrovų dalis nėra didelė. Tačiau vien šiemet vasario ir kovo mėnesiais Klaipėdoje numatyti net septyni tokio pobūdžio koncertai. Kadangi tokių renginių skaičius kasmet būna panašus, akivaizdu, kad absoliuti dauguma jų uostamiestyje vyksta būtent šiuo laikotarpiu.

„Nežinau, ar tai kažkoks užsakymas, bet mes jau seniai matome, kad per šventes tai vyksta. Aišku, tai poilsio dienos ir žmonės galbūt ieško pramogų, bet kad čia negali būti atsitiktinumas, rodo faktas, jog tai kartojasi metai po metų, tikriausiai ne mažiau kaip dešimtmetį. Vis dėlto mes galime tik spėti, kad tai nėra atsitiktinumas“, – aiškina D.Jakniūnaitė.

Tačiau mokslininkė padėties nelinkusi dramatizuoti ir nemano, kad rusiška popmuzika, kaip ir kitos Rusijos švelniosios galios priemonės, daro itin didelį poveikį Lietuvos visuomenei. Pasak jos, lietuviai dažnai patys yra linkę per daug nepasitikėti vienas kitu ir išpūsti Rusijos keliamą tokio pobūdžio grėsmę.

„Ne viskas, kas yra popmuzika, būtinai yra ideologiškai įkrauta. Kai kurie iš šių žmonių, pavyzdžiui O.Gazmanovas, kai yra dainuojamos tam tikros patriotinės dainos apie Antrąjį pasaulinį karą, neabejotinai skelbia žinią, kuriai pritaria ir Vladimiro Putino Rusija. Tačiau manau, kad mums reikėtų nusiraminti ir tiesiog žiūrėti į tai kaip į nuolat pasikartojantį dalyką“, – pataria D.Jakniūnaitė.

Pasak jos, valstybės institucijos ir politikai tai turėtų traktuoti kaip asmeninio pasirinkimo ir sąžinės dalyką, nes bet kokie draudimai sukelia nereikalingas ir labai negatyvias reakcijas. Be to, daliai žmonių visuomet atrodys, kad tokio pobūdžio renginiai tėra pramoga, neturinti nieko bendra su politika. „Skeptiškai žiūriu į draudimus. Žinoma, jie būtini, kai kalbame apie karo propagandą, kuri yra draudžiama Konstitucijoje, ir pan., bet jei mes norime kažką uždaryti, kažko neleisti, cenzūruoti – tai jau pavojinga. Juk turime švelnesnių demokratinės valstybės instrumentų – šviečiamųjų, įtikinimo, pajuokimo. Pasišaipymo ir ironijos strategijos taip pat gali būti veiksmingos. Žinoma, jos yra sudėtingos ir nelengvai įgyvendinamos“, – teigia mokslininkė.

Neseniai Pilietinės visuomenės institutas atliko tyrimą „Lietuvos gyventojų pilietinė galia ir geopolitinės nuostatos“. Rezultatai parodė, kad į klausimą „Ar sutinkate su teiginiu, kad sovietiniais laikais buvo geriau gyventi negu dabar Lietuvoje?“ teigiamai atsakė 32 proc. Lietuvos gyventojų, o kad sovietmečiu buvo blogiau, nurodė 31 proc. apklaustųjų. Likusi respondentų dalis tai įvertino nei teigiamai, nei neigiamai. Be to, tyrimas atskleidė, kad 8 proc. šalies gyventojų teigiamai arba labai teigiamai vertina ir Krymo prijungimą prie Rusijos.

Žinoma, tiesiogiai sieti rusų atlikėjų koncertus su parama Rusijos karinei agresijai būtų sudėtinga, tačiau akivaizdu, kad tokio pobūdžio renginiai prisideda prie išliekančios žmonių nostalgijos sovietinei praeičiai. O politologų tyrimai, be kita ko, rodo, kad požiūris į sovietmetį tebėra labiausiai lemiamas veiksnys, pagal kurį galima geriausiai paaiškinti rinkėjų politinį elgesį.

D.Jakniūnaitės teigimu, iki šiol nėra iki galo išsiaiškinta, ką nostalgija sovietinei praeičiai iš tiesų reiškia. Ar taip yra todėl, kad prieš 25 metus žmonės buvo jaunesni ir prisimena sau malonius dalykus, ar tai iš tiesų reiškia kritinį požiūrį į šiandieninę ekonominę padėtį, galų gale kritišką esamos politinės sistemos vertinimą? „Mano nuomone, tai labiau susiję su sociokultūriniais dalykais, o ne su noru grįžti į buvusią politinę sistemą“, – situaciją vertina mokslininkė.

Kita vertus, būtina pabrėžti, kad pati rusiška muzika Lietuvoje tebėra populiari. Pavyzdžiui, rinkos tyrimų ir verslo konsultacijų bendrovės TNS LT atliktoje 2012 m. žiniasklaidos tyrimų apžvalgoje skelbiama, kad radijo stoties „Russkoje radio Baltija“ dienos pasiekiamumas Lietuvoje yra 7,8 proc, savaitės – 15,4 proc. Didžiuosiuose šalies miestuose jos populiarumas dar didesnis: Vilniuje pagal savaitės pasiekiamumą tarp 12–74 metų amžiaus gyventojų ši radijo stotis buvo antroje pozicijoje (30,5 proc.). Kaune šis rodiklis siekė 15,4 proc.

Rusiškus televizijos kanalus, per kuriuos taip pat nuolat transliuojama rusiška estrada, Lietuvoje reguliariai žiūri apie 14 proc. gyventojų – per 400 tūkst. žmonių. Be to, iki šiol įprasta, kad viešajame transporte, taksi automobilyje ar restorane pasigirsta rusiškos melodijos.

Galima pastebėti, kad lietuviškos ir rusiškos populiariosios muzikos estetika taip pat panaši. „Lietuvių ir rusų estetikos suvokimas vis dar yra panašus, tai turbūt ir traukia“, – sako koncertų organizatorius, agentūros „Live Nation“ atstovas Deividas Afarjancas.

Juolab Lietuvos populiariosios muzikos atlikėjai dažnai perkuria rusiškus hitus lietuvių kalba ir taip sulaukia didelės sėkmės. Pavyzdžiui, grupės „Pinup Girls“ hitas „Cirkas“ – tai garsios Rusijos atlikėjos Niushos kūrinys, ką jau kalbėti apie didžiulio populiarumo sulaukusią Eugenijaus Ostapenkos dainą „Dviratukas“. Žinomi Lietuvos muzikantai savo tarptautinės karjeros žingsnius taip pat dažniausiai vis dar mėgina žengti į Rytų, o ne Vakarų Europos rinkas.

Vis dėlto D.Afarjancas pastebi, kad prieš kelerius metus rusų atlikėjų koncertų lankomumas šalyje pastebimai ėmė mažėti, todėl, pavyzdžiui, agentūra „Live Nation“ tokio pobūdžio renginių nebeorganizuoja. „Naujų vardų neatsiranda, o po kelis kartus sugrįžtančios žvaigždės smarkiai didina honorarus, bet pilnų salių nebesurenka. Todėl tiesiog per didelė rizika“, – aiškina koncertų organizatorius.

Pasak jo, Lietuvą aplanko vis daugiau naujų užsienio atlikėjų, be to, neatpažįstamai sustiprėjo ir lietuviška estrada – tiek daug pilnas arenas renkančių Lietuvos dainininkų tikriausiai dar niekada nebuvo. Taigi perspektyvos atrodo tikrai geros: žmonės pradėjo pirkti bilietus gerokai iš anksto, todėl padaugėjo ir visiškai „užpildytų“ renginių. Koncertų organizatorius prognozuoja, kad dėl to turėtų daugėti naujų ir mažiau pažįstamų atlikėjų pasiūla ir mažėti senosios kartos atlikėjų koncertų.

Dovaidas Pabiržis

Pagrindiniai atlikėjų iš Rusijos koncertai Lietuvoje vasario ir kovo mėnesiais

Stasas Michailovas: vasario 3 d. Klaipėdoje, vasario 7 d. Vilniuje

„Ruki Vverch“: vasario 17 d. Klaipėdoje, vasario 18 d. Vilniuje

Grigorijus Lepsas: vasario 20 d. Vilniuje, vasario 26 d. Klaipėdoje

Kompozitoriaus Igorio Krutojaus jubiliejinis koncertas: vasario 27 d. Vilniuje

Stasas Pjecha: kovo 10 d. Klaipėdoje, kovo 12 d. Vilniuje

Michailas Šufutinskis: kovo 13 d. Klaipėdoje, kovo 14 d. Vilniuje

Vladimiras Spivakovas ir orkestras „Maskvos virtuozai“: kovo 18 d. Vilniuje

„Rusradio“ gimtadienis „Auksinio gramofono žvaigždės“: kovo 20 d. Vilniuje, kovo 21 d. Klaipėdoje

Daugiausiai atgarsio sulaukę Rusijos atlikėjų koncertai per valstybines Lietuvos šventes

2005 m. kovo 11 d. „Liube“ Kaune

2006 m. vasario 16 d. O.Gazmanovas Šiauliuose

2009 m. kovo 11 d. „Liube“ Kaune

2010 m. vasario 16 d. Ala Pugačiova Vilniuje

2012 m. sausio 13 d. Valerijus Gergijevas Kaune

3 klausimai  Linui Linkevičiui, Lietuvos užsienio reikalų ministrui

VEIDAS: Kaip vertinate netikėtą Vokietijos ir Prancūzijos lyderių apsilankymą Maskvoje? Ar tai liudija jų desperaciją Ukrainos klausimu, ar, priešingai, yra vilties teikiantis signalas?

L.L.: Visiška desperacija vizito Maskvoje  nepavadinčiau. Bet dabar situacija tampa vis gilesnė ir sudėtingesnė. Todėl jie, matyt, nusprendė imtis iniciatyvos. Atvirai kalbant, dabar bet kuri iniciatyva yra sveikintina, nes kol bandoma susitarti, Ukrainoje kiekvieną dieną žūva žmonės. Kiek iš tokios iniciatyvos gali būti naudos – jau kitas klausimas.

Manau, kad Rusija kaip ir anksčiau neigs akivaizdžius dalykus ir stengsis vilkinti situaciją. Ir iki tol matėme, kad laiko tempimo taktiką buvo stengiamasi išnaudoti ne pozicijų suartinimui, o separatistinių grupuočių stiprinimui ir naujų teritorijų užėmimui, kartu laukiant, kol Europos vienybė ims byrėti. Ukrainos ekonominė padėtis irgi negerėja, o laikas nėra jos sąjungininkas. Šiuo atveju laikas – agresoriaus pusėje.

Taigi nemanau, kad bus paprasta susitarti. Netgi šiuo metu vyksta intensyvūs mūšiai, kuriuos galima pavadinti pasirengimu susitikimui Minske.

O netgi jei ir pavyktų susitarti, kas, mano požiūriu, yra sunkiai įsivaizduojama, tai dar nieko nereikštų.

Juk jau daug girdėjome pažadų ir pareiškimų, ir nė vienas jų nebuvo įvykdytas. Gal skamba ir ne visai diplomatiškai, tačiau manau, kad nė vienu Rusijos vadovybės žodžiu tikėti negalima. Reikia tikėti tik tuo, ką matome realybėje. O realybėje matėme visai kitokį vaizdą, nei jis buvo piešiamas oficialiuose pareiškimuose. Taigi susitikimą Minske sėkmingu bus galima laikyti tik įsitikinus, kad situacija išties keičiasi.

VEIDAS: Ar nesėkmingų derybų atveju Vakarai ryšis Ukrainą remti ginklais ir kokios galimos tokio žingsnio pasekmės?

L.L.: Tai jau ir dabar vyksta, nors ne taip sparčiai, kaip galėtų ir, mano požiūriu, turėtų vykti. Vis dėlto kai kurios šalys tai jau daro, o kai kurios svarsto, įskaitant ir JAV. Kaip kitaip mes galime padėti Ukrainai apsiginti prieš tokią galybę? Na, o jei Rusija elgsis nuosekliai, ji to neturėtų traktuoti kaip Vakarų įsitraukimo į karinius veiksmus prieš Rusiją, nes juk ji, pačios Rusijos teigimu, šiame konflikte nedalyvauja. O ir Vakarai nei nori Rusiją pulti, nei ketina tai daryti. Tiesiog norime, kad Ukraina apsigintų nuo grupuočių, kurias palaiko Rusija.

VEIDAS: Ar pagrįsti Baltarusijos nuogąstavimai, kad kariniai veiksmai iš Ukrainos gali atsiristi ir iki jos?

L.L.: Vertinu tai atsargiai. Iš dalies teisūs tie, kurie sako, kad Baltarusija labai susijusi su Rusija. Tačiau kai kuriais svarbiais klausimais Baltarusija turi savo nuomonę – ji nepripažįsta Krymo, Abchazijos, Pietų Osetijos okupacijos ir nesijungia prie Rusijos įvedamų sankcijų. Kad ir kas ką kalbėtų, Baltarusija, kiek tai yra įmanoma, siekia būti nepriklausoma valstybė. O kadangi Rusijoje kalbama apie vadinamojo rusų pasaulio sukūrimą, tai turėtų kelti nerimą ir Baltarusijai.