Rasa Vaitkevičienė

Dabar jau drąsiai galima sakyti, kad jauno Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto mokslininko biochemiko Lino Mažučio veikla – vienas įspūdingiausių pavyzdžių, ką galėtų laimėti mūsų valstybė, jei iš tiesų siektų, kad gabūs, jauni, pasaulinio lygio išsilavinimą gavę lietuviai grįžtų dirbti į Lietuvą ir čia pritaikytų savo žinias bei patirtį.

Prieš penkerius metus Harvardo universitete su pažangia mikroskysčių technologija dirbantį perspektyvų jauną mokslininką dr. L.Mažutį grįžti į Lietuvą ir joje tęsti tyrinėjimus paskatino biotechnologijos mokslų profesorius, akademikas Arvydas Janulaitis.

Profesorius iš savo asmeninių lėšų finansavo L.Mažučio darbo vietą – pagal Harvardo analogą mikroskysčių technologijos laboratorijai VU Biotechnologijos institute įrengti skyrė milijoną litų. „Būsiu kai ką pasiekęs, jei šis pavyzdys pa­skatins valstybės institucijas nuo kalbų apie pro­tų nutekėjimą pereiti prie konkrečių veiksmų, siekiant sugrąžinti mūsų talentus“, – tąsyk viename iš viešų pasisakymų yra minėjęs A.Ja­nulaitis.

Kol kas profesoriaus viltis, kad privati iniciatyva paskatins sukrusti ir valstybės institucijas, te­belieka nukreipta į ateitį.

Tačiau jo įkalbėtas tęsti karjerą Lietuvoje ga­bus biochemikas, VU Biotechnologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas L.Mažutis naujojoje laboratorijoje sėkmingai įgyvendina prestižiniuose pasaulio universitetuose įgytas žinias – plėtoja mikroskysčių technologija pa­grįs­tus uni­kalius tyrimus, kurie jau sulaukė pa­saulinio garso mokslo centrų, tarptautinių kompanijų susidomėjimo.

Mikroskysčių technologija ypatinga tuo, kad leidžia atlikti milijonus reakcijų su itin mažais tirpalų kiekiais, identifikuoti ir analizuoti pavienes ląsteles, baltymus, DNR ar kitas biologines mo­lekules. Su šia technologija pasaulyje dirba dar pa­lyginti nedaug mokslininkų grupių, su jomis L.Mažutis palaiko glaudžius profesinius ryšius.

Galimybė kraujyje aptikti net ir pavienes vė­žio ląsteles; antikūnai, padėsiantys organizmui kovoti su virusais ar bakterijomis; daug ža­dan­tys kamieninių ląstelių tyrimai – tai tik keletas šios itin pažangios technologijos pritaikymo ga­limybių.

Per palyginti trumpą laboratorijos veiklos laikotarpį pritraukta lėšų tolesniems tiriamiesiems darbams, į VU Biotechnologijos instituto labora­toriją stažuotis ir mokytis mikroskysčių technologijos nuolat atvyksta vizituojantys mokslininkai iš užsienio universitetų. Šiuo metu L.Ma­žutis yra subūręs 8 žmonių grupę, kuri atlieka tyrimus įvairiose šiuolaikiniam mokslui itin ak­tualiose srityse: tyrinėja vėžinių ir kamieninių ląstelių genų raišką, tobulina baltymų evoliucijos in vitro metodus, atlieka terapeutinių antikūnų paiešką.

Kai kurie tyrimai paskatino užsienio kompanijų steigimą. „HabSel Inc.“ startuolis naudojasi L.Mažučio išplėtota mikroskysčių technologija ieškant pavienių ląstelių, gaminančių terapeutinius antikūnus. “PlateletBiogenesis Inc.” kuria mikrotechnologijas skirtas sintetinių trombocitų gamybai panaudojant indukuotas pliuripotentines ląsteles.

„Man atrodo, kad pati viena Lietuva – per ma­­ža šalis šiuolaikinių technologijų ir mokslinių krypčių plėtrai, be to, čia labai stinga aukštos kva­lifikacijos specialistų. Tačiau džiugina tai, kad kai kurie mūsų ir kitų lietuvių darbai sulaukia tarp­tautinio susidomėjimo. Pavyzdžiui, šiuo me­­tu vyksta mūsų diskusijos su viena JAV institucija, kad padėtume jiems įsteigti pavienių ląstelių analizės ir sekoskaitos centrą“, – pasakoja mokslininkas.

Pernai L.Mažučio drauge su kolegomis iš Har­vardo universiteto parengtas mokslinis straips­nis apie technologiją, leidžiančią nustatyti atskirų ląstelių požymius itin dideliu tikslumu, buvo išspausdintas prestižiniame žurnale „Cell“, kuris publikuoja išskirtinius tyrimus mo­lekulinės, ląstelių, eksperimentinės biologijos, biochemijos ir kitose gyvybės mokslų srityse. L.Mažučiui ir jo kolegoms – tai itin garbingas  įvertinimas.

„Tai, ko gero, didžiausias mokslinis pasiekimas, kuriuo aš džiaugiuosi. Gebėjimas pažvelgti į atskirų ląstelių saugomą informaciją labai svarbus vėžio ar kamieninių ląstelių tyrimuose. Technologija užpatentuota, ir jei viskas klostysis gerai, tolesniame etape kursime startuolį“, – į ateitį žvelgia mokslininkas.

Žurnalui „Cell“ pristatydamas savo įspūdžius apie tyrimą, L.Mažutis, be kita ko, pabrėžė, kad jam su kolegomis šis darbas buvo ambicijų, idė­jų ir pastangų išbandymas.

„Manau, kad kiekvienas mūsų daug kartų svarstė, ar nevertėtų mesti šio darbo ir savo pa­s­tangas veikiau nukreipti į ką nors lengvesnio. Straipsnyje aprašomos technologijos išvystymas buvo atpildo ir nusivylimo mišinys kartu su kiekviename žingsnyje pasitaikiusiomis kliūtimis. Tačiau gautas rezultatas yra gražus komandinio darbo pavyzdys“, – „Cell“ žurnalo pranešime bu­­­vo cituojamas L.Mažutis.

Šis L.Mažučio komentaras savaip iškalbingas, jis pabrėžia mokslininko vertybes: atkaklų dar­bą, neretai – neskaičiuojant laiko, užsidegimą įveik­­ti kliūtis ir iššūkius, aukšto lygio specialistų ben­­dradarbiavimą tarptautinėje komandoje. Pra­dėdamas dirbti Lietuvoje, mokslininkas sie­kė puoselėti ir šias vertybes. Ne tik išplėtoti mik­­­roskysčių technologijas, įsilieti į Europos ty­ri­mų erdvę, pritraukti užsienio investicijų, bet ir garsinti Lietuvą, į naują kokybės, žinių, technologijų lygmenį pakelti Lietuvos mokslo lygį, o jau­niems mokslininkams suteikti visas įmanomas sąlygas realizuoti save.

Paklaustas, ar neatvėsino entuziazmo keleri realaus darbo Lietuvos mokslo sistemoje me­tai, L.Mažutis neslėpė: tam tikro nusivylimo esa­ma, ir pirmiausia – dėl Lietuvos moksle išsikerojusios biurokratijos.

„Neretai mokslinei veiklai laiko lieka per ma­žai, nes visą jį suryja įvairiausių formų ir už­klau­sų pildymas, parašų rinkimas. Susidariau įspūdį, kad biurokratija Lietuvoje ne padeda, o stabdo mūsų šalies pažangą. Dažnai girdžiu sa­kant – „tokios taisyklės“, „tokia tvarka“, esą tai ne vietinių valdininkų, o Briuselio reikalavimai. Bet jei iš tiesų pašnekėtume su Europos institucijose dirbančiais žmonėmis, jie dažnai pasakytų, kad tokia biurokratija mūsų šalyje yra „self-imposed“ (įsisteigusi pati sau), – pabrėžia moks­lininkas.

L.Mažutį, pratusį prie dinamiškos, sparčios, moksliniam darbui itin palankios, konkurencingos Harvardo ir Strasbūro universitetų atmosfe­ros, glumina vietos valdininkų neišmanymas, lė­tapėdiškumas. „Daug kas vykdoma perdėtai su­dėtingai, biurokratizuotai, kartais iš nemokėjimo ir ypač dažnai – dėl negebėjimo ar nenoro įsigilinti į problemas ir jų priežastis. O gal iš dalies ir dėl užsilikusio sovietinio mentaliteto. Sunku nurodyti vieną priežastį, bet problemų šita šalis turi nemažai, ir jas reikia spręsti, o ne imituoti jų sprendimus popieriuje“, – vertina pa­šnekovas.

Pasigenda jis ir tarptautinių mokslininkų – jų į Lietuvą pritraukti iki šiol tebėra sudėtinga. „Šiuo­­­laikinis mokslas yra komandinis procesas. Tie laikai, kai vienas mokslininkas galėjo 30 me­tų tyrinėti užsidaręs laboratorijoje ir tik tada pa­skelbti atradimą, seniai praėjo. Dabar gyvename labai konkurencingu ir dinamišku laikotarpiu, kai svarbus komandinis indėlis, kvalifikacijų ly­gis, kontaktai. Harvardo ar Strasbūro moksliniuose kolektyvuose buvo daugiau nei pusė žmo­nių iš įvairių šalių, su pačiomis įvairiausiomis žiniomis ir kvalifikacijomis. O štai dirbdami Lie­tuvoje labai jaučiame kvalifikuotų specialistų stygių“, – pripažįsta L.Mažutis.

Taigi išskirtinę mokslinių tyrimų, darbo organizavimo patirtį turinčiam mokslininkui, kurio idėjos ir užmojai susidūrė su gana inertiška ša­lies mokslo aplinka, dirbti Lietuvoje nėra lengva. „Tačiau aš iki šiol manau, kad Lietuva yra ga­li­mybių šalis. Nesigailiu grįžęs“, – tvirtina L.Ma­žutis.

Jis įsitikinęs – valstybės institucijos galėtų ir tu­rėtų aktyviau veikti, jei iš tiesų siekia susigrąžinti talentingus svetur studijuojančius jaunuolius. Tačiau šiuo metu vargu ar kas iš viso žino, kiek gabių lietuvių studijuoja Kembridžo, Oks­for­do, Harvardo universitetuose ir kituose mokslo centruose.

„Visų pirma reikia paklausti savęs, ar mes no­rime, kad jie grįžtų. Ar kas nors su jais palaiko ryšį, kad jie neatitrūktų nuo savo šalies? Ką galime padaryti, kad jie sugrįžtų? Gal įmanoma suteikti bent minimalias sąlygas jiems įsikurti? Dažnai readaptacija po ilgo gyvenimo svetur būna sunkesnė nei pati emigracija. Juo labiau kad ne vienam sugrįžtančiajam tektų atsisakyti di­desnio atlyginimo svetur“, – opius klausimus ke­lia vienas perspektyviausių šalies jaunųjų moks­­lininkų.

Talentingą, ambicingų ateities planų turintį biochemiką labiausiai džiugina galimybė prisidėti prie jauniausios Lietuvos mokslininkų kartos ug­­dymo. Jo vadovaujami doktorantai dalį savo darbų šiuo metu atlieka žymiausiuose pasaulio mokslo centruose – Harvardo, Ko­lumbijos universitetuose (JAV), Ciuricho ir Lozanos federaliniuose technologijų institutuose (Šveicarija).

„Tai be galo svarbu tiek Lietuvai, tiek jų as­meninei karjerai. Džiugu, kad už jų darbus ir iš­­­silavinimą sumoka kitos šalys. Lietuvai jų „iš­laikymas“ ir kvalifikacijų įgijimas nekainuoja. Ta­čiau ar jie sugrįš įgiję unikalios patirties ir žinių? Jei bus sąlygos – tikrai sugrįš. Tad per mokslinę veiklą ir suteikdami jaunajai kartai palankias są­lygas mes žingsnis po žingsnio pakelsime Lie­tuvos mokslo lygį“, – viliasi jaunasis mokslininkas.

Lino Mažučio mokslo kelias

2000–2005 m. biochemijos studijos Vilniaus universitete.

2005–2009 m. doktorantūra Strasbūro universitete Prancūzijoje.

2010–2011 m. podoktorantūros studijos Harvardo universitete JAV.

2012–2015 m. vizituojantis tyrėjas (angl. visiting scholar) Harvardo universitete JAV.

Nuo 2011 m. iki šiol – vyresnysis mokslo darbuotojas VU Biotechnologijos institute.

Užs. Nr. VPL1210