Veiksmingas atstovavimas ekonominiams šalies interesams ir lietuvių įsitvirtinimas tarptautinėse organizacijose yra prioritetai, kuriems Lietuvos ambasados turi skirti didžiausią dėmesį. Tai liepos 16 dieną metiniame ambasadorių suvažiavime Vilniuje akcentavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

„Pirmiausia, ekonominiai interesai. Ūkio konkurencingumo ir eksporto skatinimas, šalies energetinio saugumo ir transporto plėtra – sritys, nuo kurių priklauso mūsų ekonomika. Turime padėti verslui, o kartu ir šaliai“, – sakė L. Linkevičius.

Kitas svarbus uždavinys – didinti savo gretas ES ir kitose tarptautinėse organizacijose, padedant įsidarbinti tautiečiams ir sumaniai išnaudojant užsienyje jau dirbančius lietuvius.

„Naudokimės aktyviai pirmininkavimo metu dirbusiųjų patirtimi ES bei kitose tarptautinėse institucijose. Tiek čia dirbantys lietuviai, tiek ir kiti pasaulyje išsibarstę tautiečiai ar buvę diplomatai taip pat gali padėti šaliai“, – sakė L. Linkevičius.

Jis taip pat pabrėžė komunikacijos ir viešosios diplomatijos svarbą, kviesdamas dar aktyviau bendrauti tiek su šalies, tiek ir su užsienio visuomenėmis, efektyviau naudoti socialinę žiniasklaidą. Tai itin aktualu dabar, kai reikia atremti aktyvias informacinės propagandos atakas.

Anot ministro, praėję metai buvo įsitvirtinimo tarptautinėse institucijose metai – akcentuotas sėkmingas pirmininkavimas ES Tarybai, narystė JT Saugumo Taryboje bei tvirti pamatai narystei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje.

„Vertingiausias dividendas, kurį gavome – NATO sąjungininkų garantijos mūsų saugumui Rusijos agresijos akivaizdoje. Narystės nauda kaip niekad akivaizdi, kaip ir paskatinimas toliau aktyviai daryti savo namų darbus“, – Vilniuje susirinkusiems diplomatinių atstovybių vadovams sakė L. Linkevičius.

Geri santykiai regione bei gebėjimas išnaudoti unikalią geopolitinę ir geografinę Lietuvos padėtį leistų maksimaliai išskleisti Lietuvos konkurencingumo potencialą. O sėkmingas Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai tai tik dar labiau sustiprintų. Taip teigia “Veido” kalbinamas užsienio reikalų ministras Linas Antanas Linkevičius.

VEIDAS: Jums tapus ministru prasidėjo savotiška santykių su kaimynais „perkrovimo“ politika: pradėta ieškoti sąlyčio taškų su Lenkija, Rusija. Ar jau galime kalbėti apie santykių pagerėjimą?
L.L.: Informacinėse technologijose „perkrovimas“ yra veiksmingas, kai sistema šiek tiek stringa. Tačiau santykių su kaimynais klausimu „perkrovimui“ reikia daugiau laiko ir kantrybės. Bet efektas yra teigiamas.
Jau jaučiamas tam tikras santykių su Lenkija pagerėjimas. Anksčiau porą metų nebuvo jokio dialogo, noro bendrai veikti, o dabar jau matyti tam tikrų gerų tendencijų. Tai rodo vien vizitų skaičius: ir mūsų premjeras, ir aš lankėmės Lenkijoje. Su kolega Radoslawu Sikorskiu per spaudos konferenciją abu esame pasakę, kad tautinių mažumų klausimas yra vidaus politikos reikalas ir kiekvienos šalies atsakomybė – rūpintis savo tautinėmis mažumomis.
Iš tiesų pastaruoju metu ryšiai intensyvėja ir atsiranda noro veikti kartu. Mums tai svarbu, kai kalbama ne tik apie ekonominius, energetinius, bet ir apie saugumo aspektus, nes Baltijos šalys ir Lenkija saugumo kontekste yra vienas segmentas. Būtume keisti, jei šių galimybių neišnaudotume.
Jei kalbėsime apie Rusiją, per pastaruosius dešimt mėnesių buvau tris kartus susitikęs su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu. Stebuklų neįvyko ir ilgamečių problemų, kurios skiria mūsų šalis, mes tikrai neišsprendėme, tačiau galiu patvirtinti, kad susikalbėjimo atsiranda daugiau. Tai rodo atsinaujinęs tarpvalstybinių darbo grupių darbas ir importo bei eksporto su Rusija didėjimas, palyginti su 2012 m.
Jeigu mūsų tikslas yra susikalbėti, o ne tęsti konfrontaciją, tai ateityje galėsime tikėtis dar didesnio pagerėjimo. Be abejo, situaciją reikia vertinti objektyviai – Lietuva tikrai nenulems Rusijos geopolitinės orientacijos. Tačiau mes galime prisidėti prie tų tendencijų, kurios svarbios mūsų žemynui. Nevadinčiau Lietuvos tiltu, tačiau mūsų geografinė padėtis tikrai dėkinga, todėl būdami ES ir NATO nariais tai galime sėkmingai išnaudoti.
VEIDAS: Svarbią Lietuvos ekonomikos dalį sudaro užsienio prekyba. Ilgalaikė Lietuvos užsienio politikos problema yra ta, kad ji per mažai atsižvelgia į mūsų verslo interesus užsienyje. Kodėl taip yra ir ar numatote pokyčių?
L.L.: Užsienio politikos tikslus reikia sieti su ekonomikos ir verslo interesais, ir tai yra daroma. Manau, kad labai sėkmingas žingsnis buvo įkurti Ekonominės diplomatijos tarybą, kurioje reguliariai susitiksime su Ūkio ministerija, asocijuotomis struktūromis ir viename lauke galėsime pasidalyti informacija apie spręstinas problemas. Verslas yra valstybės sąjungininkas ir kuria pridėtinę vertę, todėl ignoruoti jo interesus būtų neatsakinga. Svarbu, kad ryšiai netaptų politikos ir verslo suaugimu, nes tai gali kvepėti korupcija. Padėti verslui yra mūsų pareiga ir mes tai tikrai darysime.
VEIDAS: Jūs sakote, kad jaučiamas tam tikras santykių su Lenkija pagerėjimas, bet to neįrodote. O pastarųjų savaičių įvykiai tai net paneigia: omenyje turime tiek lenkų plakatą per futbolo rungtynes, tiek “Twitter” paskyroje atsiradusį jūsų kolegos R.Sikorskio raginimą jums spręsti tautinių mažumų klausimus. Gal tai ir pavieniai nemalonūs fakteliai, bet tuomet kokia visuma įrodo tą gerėjimą?
L.L.: Politikoje viskas susiję. Plakatas sukėlė pasipiktinimą ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje: paprasti žmonės piktinosi šiuo įvykiu, kartu pradėti rinkti parašai siekiant atsiprašyti Lietuvos ir lietuvių. Tą skatino ir Lenkijos užsienio reikalų ministerija, ir pats R.Sikorskis. Ir šiandien viešumoje vyrauja nuomonės tų, kurie yra pasipiktinę, o ne ieško pasiteisinimų ar sąmokslo teorijų.
Manau, kad su Lenkija rasime bendrą vertybinę skalę, nes abi pusės siekia santykių pagerėjimo, tačiau ne viena kitos interesų sąskaita. Ir mes, ir jie suprantame, kad pagerinusios santykius laimės abi pusės.
Iš tiesų viskas priklauso nuo požiūrio: galima matyti daug teigiamų dalykų, o galima pastebėti vien neigiamus dalykus ar girdėti tik nesantaiką skatinančius balsus, bet ir šie balsai jau silpsta. Aš manau, kad ilgainiui sveikas protas nugalės.
VEIDAS: Nuo pirmininkavimo ES Tarybai pradžios jau praėjo pusantro mėnesio. Jūsų vertinimu, kaip Lietuva atrodo šioje pozicijoje ir ar pasibaigus pirmininkavimui mes būsime “įgiję daugiau svorio” visos ES mastu?
L.L.: Tarptautinėje erdvėje ES yra didžiulė žaidėja – mes esame turtingų valstybių klube. Jeigu Lietuva pirmininkauja šiam klubui, tai ir ji tampa svarbi. Taigi turime ne tik šansą, bet ir pareigą ar poreikį išnaudoti šią poziciją ir kaip tam tikrą pagrindą tolesnei veiklai. Tą kapitalą, kurį uždirbsime per šį pusmetį, tikrai galime išnaudoti stiprindami savo statusą ir įvaizdį, kaip augančios bei patikimos valstybės, suprantančios ne tik savo, bet ir geopolitinius interesus. Tačiau apie bendras išvadas dar anksti kalbėti, nors etapas, kuris jau baigėsi, buvo labai sėkmingas. Tą pripažino ir mūsų kolegos.
VEIDAS: Vienas svarbiausių pirmininkavimo uždavinių – Rytų partnerystės susitikimas. Tačiau diplomatinių pokalbių nutekinimas rodo suintensyvėjusį trečiųjų šalių siekį pakenkti sėkmingai susitikimo eigai. Ar bus imtasi papildomų priemonių nuo to apsisaugoti?
L.L.: Įsivaizduoti, kad viskas vyks be jokių kliūčių, būtų naivu, nes kitos valstybės ar kitos sąjungos (tarkime, Eurazijos) turi savų tikslų ir užmačių. Nepaisant to, kad dar daug visko reikia atlikti, mes vis dėlto tikimės pasirašyti asociacijos sutartį su Ukraina. Moldova, Gruzija bei Armėnija tikrai pasistūmėjo į priekį ir dar liepos mėnesį baigtos derybos atveria kelia parafuoti susitarimus iki Vilniaus susitikimo. Specifinės darbotvarkės su Azerbaidžanu ir Baltarusija taip pat duoda vaisių.
Ar sėkmingai viskas pasiseks, priklauso ne tik nuo ES, bet ir nuo pačių valstybių, todėl sakyti, kad tikrai einame į pergalę, būtų neatsakinga. Tačiau darome viską, ir jeigu šalys bus pasirengusios, Europa irgi bus pasirengusi.
VEIDAS: Šiandien turime ne vieną užsienio politikos viziją: vieniems tai artimesnis bendravimas su Šiaurės šalimis, kitiems – su Rusija ir NVS erdve, tretiems – didesnė ES ekonominė ir politinė integracija. Kokia, jūsų nuomone, turėtų būti Lietuvos užsienio politikos kryptis ir ar ji gali būti vienkryptė?
L.L.: Kaip minėjau, mūsų geografinė padėtis labai dėkinga: ir NVS rinkos, ir Šiaurės šalių vektorius, ir Vyšegrado šalys mums yra artimos, todėl atsakant į klausimą jungtukas turėtų būti ne „arba“, o „ir“. Tai turėtų būti daugiavektorinis judesys, ir ne kitų sąskaita. Nors tai nėra savaiminė sėkmė, tačiau galimybė – puiki. Būnant vieniems būtų sudėtinga apie tai kalbėti, tačiau esant NATO ir ES, o daugiaplanės politikos kontekste galima nemažai nuveikti.

Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitas Varšuvoje iš tiesų pralaužė ledus, kelerius metus kausčiusius Lietuvos ir Lenkijos santykius, bet buvo toks neparengtas, kad gali tapti neišnaudota galimybe.

Tai galėjo būti nuostabus ėjimas, vertas įrašo aukso raidėmis Lietuvos diplomatijos istorijoje. Lino Linkevičiaus žodžiai, ištarti netgi ne oficialiame susitikime, o duodant interviu dienraščiui „Rzeczpospolita“, vienu ypu ištirpdė ledus, bemaž penkerius metus kausčiusius Vilniaus ir Varšuvos santykius: „Tai didžiulė gėda. Lechas Kaczynskis buvo didelis Lietuvos draugas. Tai, kas nutiko jo vizito metu, yra liūdna. Tuomet nebuvau Seimo nariu, tačiau norėčiau už tai atsiprašyti.“ Tai tiesos žodžiai, o tiesa – pats geriausias vaistas nuo visų nepasitikėjimų tiek tarp žmonių, tiek tarp valstybių.
Juos ištardamas L.Linkevičius dar kartą parodė esąs puikus diplomatas. Atsiprašydamas už tą gėdos balsavimą 2010-ųjų balandžio 8-ąją ministras vienu ėjimu atšildė santykius su Lenkija; perėmė juose iniciatyvą, išvesdamas Lietuvos diplomatiją į pranašesnę poziciją, nes po tokio kilnaus L.Linkevičiaus gesto tolesnis aikštijimasis ar priešiškumo rodymas liktų nesuprastas nei Varšuvoje, nei Briuselyje, nei Vašingtone; bakstelėjo veidmainius socdemus į jų pačių pridarytą balutę, nes dabar jau Algirdui Butkevičiui ir socialdemokratams tenka aiškintis, kodėl jie tuomet neparėmė Andriaus Kubiliaus siūlytos civilizuotos pavardžių rašybos tvarkos, nors prieš tai buvo žadėję tai padaryti.
Iš Varšuvos į Vilnių ministras grįžo kaip triumfatorius ir sulaukė pelnytų sveikinimų. Tačiau triumfas truko tik kelias dienas. Netruko paaiškėti, kad diplomatinių ledų laužymui Varšuvoje buvo visiškai nepasirengta Lietuvoje: savo ketinimo atsiprašyti lenkų už Lietuvos Seimo narių akibrokštą jų prezidentui L.Linkevičius nebuvo suderinęs su tais pačiais Seimo nariais, už kurių kiaulišką elgesį atsiprašė.
Ar bent nepasižiūrėjo, kas ir kaip tuomet balsavo, mat nei dabartinis premjeras A.Butkevičius, nei Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas, nei dalis Ministrų kabineto narių neparėmė tuometinio premjero A.Kubiliaus teikto pavardžių rašymo įstatymo projekto. Iš tikrųjų už šį įstatymą tuomet balsavo vienintelis Gediminas Kirkilas – tas pats, kuris išvakarėse prisiekinėjo A.Kubiliui, kad susitarimų bus tvirtai laikomasi ir visa Seimo Socialdemokratų frakcija bus “už”. Mat tuomet A.Kubilius, žinodamas, kad dalis jo partijos kietakakčių tikrai nerems „lenkiškų pavardžių įstatymo“, ketino atsverti jų balsus „prieš“ dalies opozicijos parlamentarų, pirmiausia socialdemokratų, balsais „už“. Ir buvo tokį pažadą gavęs, o kai išvakarėse keliems Seimo Užsienio reikalų komiteto nariams kilo įtarimų (kaip pasirodė, pagrįstų), kad socdemai gali apmauti, tad bus baisus skandalas ir gėda, paskambinęs G.Kirkilui išgirdo, jog gali ramiai teikti įstatymo projektą balsavimui.
Toliau buvo ir skandalas, ir gėda, ir nuoskauda, prasiveržusi jau dabar viešomis pašaipomis ir iš L.Linkevičiaus, ir iš A.Butkevičiaus, pabrėžiant, kad užsienio reikalų ministras atsiprašinėjo Varšuvoje už dabartinio premjero elgesį.
Tai buvo pirmoji L.Linkevičiaus, kaip politiko, klaida: esminius santykių su kaimynais pokyčius privalu suderinti su opozicija, nes užsienio politika privalo būti viršpartinė. Priešingu atveju ji neišvengiamai tampa vidaus politinio žaidimo dalimi, kaip ir atsitiko. Antra L.Linkevičiaus klaida: vykdant užsienio politiką nepakanka vadovautis Vyriausybės programos pažadais apie santykių “perkrovimą” – dar reikia suderinti konkrečius žingsnius su Vyriausybės vadovu, ypač jeigu žengiant tuos žingsnius galima užminti jam ant nuospaudos. Aikštinga A.Butkevičiaus reakcija į L.Linkevičiaus atsiprašymą rodo, kad jis arba nežinojo, ką ketinama sakyti (nors duodamas interviu „Rzeczpospolitai“ ministras kalbėjosi su premjeru telefonu), arba nebuvo pasirengęs pašaipoms iš konservatorių pusės ir sureagavo jam įprastu būdu – pratrūko kaltinimais kitiems, atsiribodamas nuo ministro atsiprašymo.
Trečia L.Linkevičiaus klaida – jis neužsitikrino tvirtos prezidentės Dalios Grybauskaitės, de jure ir įšaldžiusios santykius su Varšuva, paramos ir nesuvaldė savo pavaldinių. Akivaizdu, kad vizito rezultatas prezidentę tenkino, todėl pirminė D.Grybauskaitės reakcija į L.Linkevičiaus atsiprašymą buvo santūri. Prezidentė sukritikavo jį tik po to, kai vienas iš ministro pavaldinių, ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis, viešai pratrūko liaupsėmis ministrui ir negailestinga, su tiesa prasilenkiančia kritika visai ligšiolinei Lietuvos užsienio politikai. Kadangi užsienio politiką formavo D. Grybauskaitė, ambasadorius iš esmės metė jai viešą iššūkį, nes statutinėje organizacijoje, kokia yra diplomatinė tarnyba, pavaldinys negali viešai kritikuoti savo aukščiausio vadovo. O tai padaręs turėtų nedelsiant arba pats atsistatydinti, arba ministras turėtų teikti prezidentei siūlymą atšaukti Ž.Pavilionį iš ambasados Vašingtone. Tokia tvarka.
L.Linkevičius kol kas apsimeta, kad nepastebėjo Ž.Pavilionio akibrokšto prezidentei. Tai ketvirtoji jo klaida, nes jis įveliamas (ar savo noru įsivelia) į karą dėl galių ir įtakos su D.Grybauskaite, o tai neišvengiamai atsilieps jo galimybėms veikti užsienio politikoje. D.Grybauskaitė kol kas irgi apsimeta nepastebėjusi, jog ministras nepasinaudojo savo galiomis pastatyti į vietą išsišokusį ambasadorių, nors premjero A.Butkevičiaus netikėtas liaupsių protrūkis L.Linkevičiaus adresu, patikinant, kad šis puikus diplomatas ir neturėtų atsistatydinti, leidžia daryti prielaidą, jog kažkokių užkulisinių kalbų apie užsienio reikalų ministro ateitį būta.
Labai gali būti, kad kai kas šiuo metu įdėmiai stebi: ar bus atšauktas iš Vašingtono prezidentę įžeidęs ambasadorius Ž.Pavilionis? Ar prezidentė išsiųs į atsilaisvinusią vietą Afganistane L.Linkevičių, kaip kažkada už ne ką didesnę nuodėmę išsiuntė jo pirmtaką Vygaudą Ušacką? Ar prezidentė dar tebėra tokia pat galinga ir baisi, kaip prieš keletą metų, ar jos jau galima nebebijoti?
Štai taip puikus užsienio politikos ėjimas virto paprasčiausiu galių ir įtakų žaidimu Vilniaus valdžios rūmų užkulisiuose. Tai tikrai labai blogai, nes tie politikai, kurie dabar turėtų užsiimti Varšuvoje šį kartą viešai duotų pažadų įgyvendinimu, dabar galvoja, kaip jie atrodys savo rinkėjų akyse ir kaip pakišti koją savo varžovams. Tad gali nutikti taip, kad atsivėrusi puiki proga iš esmės pakeisti Lietuvos ir Lenkijos santykius (po L.Linkevičiaus vizito Varšuva pirmą kartą liko kurčia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderio Valdemaro Tomaševskio nusiskundimams ir priminė, jog dabar tautinių mažumų reikalus jis turi spręsti Vilniuje) ilgam įstrigs vidaus politiniuose žaidimuose. Lygiai taip pat, kaip kadaise po prezidento Algirdo Brazausko atsiprašymo Izraelyje turėjo praeiti 17 metų, kol buvo išspręsti žydų turto klausimai.

Diplomatiniams ledams Varšuvoje pralaužti buvo visiškai nepasirengta Vilniuje: L.Linkevičius nesuderino savo ketinimų su Seimo nariais, už kurių kiaulišką elgesį atsiprašė.

Panorėjęs Linas Linkevičius galės būti vienu tų, kurie formuos ne tik užsienio reikalų, bet ir visą Ministrų kabineto politiką.

Tarp Vilniaus ir Briuselio
Su vienu profesionaliausių naujosios Vyriausybės ministrų L.Linkevičiumi Lietuvos diplomatijos vadovo poste siejama nemažai vilčių, ir ne tik Vilniuje. Vienas pirmųjų jį pasveikino Vokietijos, su kuria Lietuva jau seniai siekia suartėti, užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle, sveikinimo laišką su kvietimu atvykti į Varšuvą atsiuntė Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, paskutinį kartą dvišaliu formatu su tuomečiu Lietuvos diplomatijos vadovu Vygaudu Ušacku kalbėjęs 2009-ųjų pavasarį.
L.Linkevičiaus karjera Lietuvoje unikali – lygiai dvidešimt metų jis buvo užsiėmęs viena vienintele veikla – gynybos politika. Nuo 1992-ųjų rudens, kai pirmą (ir paskutinį) kartą į Seimą nuo LDDP išrinktas L.Linkevičius buvo paskirtas Lietuvos parlamentinės delegacijos prie NATO vadovu, iki 2012 m. vasaros.
Per tuos du dešimtmečius L.Linkevičius pakaitomis būdavo tai krašto apsaugos ministru pirma Adolfo Šleževičiaus, paskui Lauryno Mindaugo Stankevičiaus Ministrų kabinetuose, paskui Lietuvos ambasadoriumi prie NATO ir Vakarų Europos Sąjungoje, paskui vėl krašto apsaugos ministru nuo liberalų Rolando Pakso ir, kaip nepartinis, Algirdo Brazausko Ministrų kabinetuose, paskui vėl ambasadorius NATO.
Antroji jo komandiruotė į Briuselį užtruko septynerius metus, tad į Lietuvą L.Linkevičius, kaip seniausiai NATO dirbantis ambasadorius, grįžo ne tik iš Lietuvos misijos vadovo, bet ir iš Šiaurės Atlanto Tarybos dekano pareigų. Metus išbuvęs faktiniu premjero Andriaus Kubiliaus patarėju saugumo ir gynybos klausimais (dėl vidaus politinių sumetimų jis skaitėsi visuomeniniu patarėju ir atlyginimą gaudavo kaip URM ambasadorius ypatingiems pavedimams), L.Linkevičius pirmą kartą gavo paskyrimą, nesusijusį su gynybos politika – vadovauti ambasadai Minske.
Šioje tarnyboje L.Linkevičius išbuvo vos tris mėnesius – iki Seimo rinkimų, po kurių iš karto prabilta, kad užsienio reikalų postas atiteksiąs prezidentei Daliai Grybauskaitei iš darbo Briuselyje laikų gerai pažįstamam ambasadoriui. Mat kandidatas į premjerus Algirdas Butkevičius pasakė, jog, siekiant išvengti numanomo konflikto su valstybės vadove, ji galės pasirinkti diplomatijos vadovą. Juolab kad iš grynų saviškių socdemai nelabai turėjo ką pasiūlyti. Tiesa, pats L.Linkevičius, „Prognozių“ paklaustas, kieno ministru jis yra Vyriausybėje – prezidentės ar LSDP – kone pasipiktinęs patikino, jog yra gryniausias savo partijos atstovas ir nieko nežinąs, ką ten kas yra kalbėjęs.
Tačiau tikrovėje ne visai taip. L.Linkevičius, nors formaliai – LSDP narys nuo 2004-ųjų metų, bet faktiškai yra ministras-technokratas, savo partiškumą arba keičiantis pagal poreikius, arba visai jo atsisakantis. Žinoma, savo politine kilme iš komunistinės nomenklatūros (pats jis labai nemėgsta, kai kas nors primena šią jo praeitį ir kone dejuoja: “Na, kiek gi galima?”) natūraliai artimesnis kairiesiems L.Linkevičius įrodė sugebąs dirbti bei puikiai sutarti tiek su liberalais, tiek su konservatoriais.

Tikslas – į NATO
L.Linkevičius politinės karjeros laiptais pradėjo kopti 1993-ųjų rudenį, po Kauno savanorių maišto atsistatydinus nepartiniam, bet dar nuo Sąjūdžio laikų užsilikusiam krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui, kuris metus LDDP Vyriausybėse išdirbo tik todėl, kad sugebėjo įtikinti naująją valdžią, kad be jo NATO netikės komunistų siekiais integruotis į Vakarus. Tad rinkdami jam pamainą, LDDP vadovai ieškojo jauno, lengvai bendraujančio, gerai angliškai kalbančio, gilios nomenklatūrinės praeities neslegiamo žmogaus. Seimo delegacijai prie NATO vadovavęs, tuo metu 32-ejų metų amžiaus L.Linkevičius atrodė esąs idealus pasirinkimas. Ateitis parodė, kad taip ir buvo. Nors tuometis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, senas laivyno karininkas, socialdemokratas Nikolajus Medvedevas, išgirdęs, kas bus krašto apsaugos ministru, susiėmęs už galvos kartojo: “Viešpatie, kur jų protas? Tą vaikigalį?!”
Tačiau “tas vaikigalis” netruko kibti į darbą, turėdamas aiškų tikslą – padaryti viską, kad Lietuvos kariuomenė atitiktų visus NATO standartus ir taptų svariu argumentu motyvuojant mūsų valstybės siekius tapti Aljanso nare.
Vienas pirmųjų uždavinių buvo įvesti kariuomenėje elementarią tvarką, išgyvendinant iš sovietmečio atėjusią ir jau plačiai išsikerojusią “diedovščiną” – jaunų kareivių ujimą. L.Linkevičius įtraukė Seimo narius, sukūrė “pasitikėjimo telefonų” kareivinėse tinklą. Pasiekti rezultatai – pirmas ir didelis privalumas.
Antras – Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo rengimas, trukęs trejus metus ir patvirtintas 1996-ųjų gruodį jau nebe LDDP, o konservatorių valdomo Seimo. Tai pavyko todėl, kad įstatymas, nurodantis, jog Lietuva pasiryžusi tapti NATO nare, buvo rengiamas visų pagrindinių Seimo partijų, o L.Linkevičius buvo vienu pagrindinių tokio tarppartinio bendradarbiavimo iniciatorių.
Trečias privalumas – Lietuvos ginkluotųjų pajėgų įtraukimas į NATO tarptautines taikos palaikymo operacijas. Menant, kokios nuotaikos tuo metu vyravo Seimo valdančiojoje LDDP frakcijoje, pilnoje seno raugo komunistų ir sovietų karo veteranus šlovinančių agrarininkų, L.Linkevičiaus pastangos atrodė tiesiog didvyriškos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius modeliuoja diplomatijos prioritetus: reikia „perkrauti“ mūsų šalies santykius su kaimyninėmis valstybėmis, sėkmingai baigti derybas dėl naujo ES finansinio laikotarpio.

Svarbiausios kryptys nekinta
Iki 2004 m. Lietuva turėjo tris svarbiausius prioritetus – integraciją į ES ir NATO bei gerų kaimyninių santykių kūrimą. Panašūs prioritetai išliko tapus NATO ir ES nare, tik tuomet jau deklaruotas siekis įsitvirtinti šiose organizacijose, išnaudojant jų teikiamas galimybes mūsų valstybei veiksmingai ir efektyviai dalyvauti tarptautinėje politikoje bei siekiant apčiuopiamos ir realios naudos mūsų piliečiams. Šiandien jau drąsiai galime teigti, kad esame lygiaverčiai, o ne statistiniai nariai. To patvirtinimas bus ir mūsų šalies pirmininkavimas ES Tarybai 2013 m. antrąjį pusmetį, kuris tarsi apibendrina ilgą nueitą užsienio politikos kelią.
Lietuva nuo pat nepriklausomybės atkūrimo svarbiausius savo užsienio, saugumo, gynybos politikos klausimus spręsdavo ne daugumos balsais, o bendru sutarimu. Būdavo pasirašomas Lietuvos politinių partijų susitarimas svarbiausiais užsienio politikos ar gynybos klausimais. Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus nuomone, būtent užsienio politikos srityje labai svarbus yra prioritetų ir veiklos tęstinumas bei jų įgyvendinimo nuoseklumas. Turime gerų tokio konsensuso svarbiausiais klausimais pavyzdžių, tokių kaip Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, 2001 m. parlamentinių politinių partijų susitarimas gynybos klausimais.
Dabar būtina susitelkti ties ES klausimais, ir ne tik todėl, kad artėja mūsų valstybės pirmininkavimas ES Taryboje. Derėtų visais lygiais stiprinti bendradarbiavimą su ES valstybėmis, ypač su vadinamosiomis ES sunkiasvorėmis – Vokietija, Prancūzija, Jungtine Karalyste.
NATO darbotvarkė taip pat buvo ir liks Lietuvos užsienio politikos veiklos prioritetas, todėl privaloma atsakingai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Lietuva suinteresuota, kad Aljansas išliktų stipri, vieninga ir efektyvi organizacija, kaip tai buvo pastaruosius daugiau nei šešiasdešimt metų. O stipri strateginė partnerystė su JAV svarbi ne vien Lietuvai, bet ir visai Europai.

Kaip „perkrauti“ santykius su kaimynėmis
L.Linkevičius ne kartą yra kartojęs, kad reikia „perkrauti“ santykius su Rusija. Šios minties jis neatsisako iki šiol. „Kalbu ir kalbėjau apie poreikį „perkrauti“ santykius su visais kaimynais. Naujos Vyriausybės darbo pradžia yra labai gera proga iš naujo pažvelgti į esamą situaciją ir blaiviai įvertinti faktus, nepasiklysti tarp stereotipų, netapti vienos ar kitos išankstinės bei kategoriškos nuomonės įkaitais. Jau esu sakęs, kad mes nebūsime Rusijos advokatai Europoje, bet negalime prisiimti ir prokuroro vaidmens. „Perkrovimas“ – tai mūsų draugų amerikiečių terminas ir aš jį suprantu jokiu būdu ne kaip revoliuciją ar norą viską pakeisti, o būtent kaip natūralų sistemos „patikrinimą“, kas yra daroma daugelyje valstybių keičiantis administracijai“, – aiškina L.Linkevičius.
Nors rezultatas priklauso ne nuo mūsų vienų pastangų, akivaizdu, kad siekdami realaus turinio pripildytų santykių turime labai daug neišnaudotų rezervų. Su visomis kaimynėmis – Lenkija, Rusija, Baltarusija, Latvija, nepaisant tam tikrų skirtumų, galime ir turime siekti santykių pažangos. Kaimynystės politikos plėtra – vienas rimčiausių neatidėliotinų darbų.
Tą pačią sampratą galima taikyti ir dialogui su Lenkija ar net su Baltarusija. „Esu įsitikinęs, kad turėtume atsakingiau rinktis toną kalbėdamiesi su kaimynais. Norėdami, kad kaimynas, tegu ir labai skirtingų nuo mūsų pažiūrų, išgirstų mūsų argumentus ar norėtų keistis, naudojame liepsningą retoriką, o ji ne visuomet duoda laukiamų rezultatų. Jei iš tiesų norime, kad mus išgirstų ir įsiklausytų, santykių tarp valstybių, kaip ir tarp žmonių, srityje turime parodyti pagarbą pašnekovui. Pripažinkime, kad ne vien pašnekovui, bet ir mums patiems tai ne visuomet pavykdavo. Todėl reikia atsakingai rinkti žodžius, vengti nepagrįstų ar perdėtų kaltinimų, racionaliai ir konstruktyviai siekti norimo rezultato“, – nurodo L.Linkevičius.
Ministras labai tikisi, kad ir bendraujant su Lenkija išnyks trinties prielaidos, jeigu sugebėsime pagarbiai, kaip dera tikriems europiečiams, pažvelgti į tautinių mažumų poreikius. Vyriausybė savo programoje numato, kad bus sprendžiamas visas kompleksas klausimų. „Nors daug šimtmečių pragyvenus greta sunku į santykius žvelgti be išankstinio nusiteikimo, vis dėlto jeigu norime įgyvendinti atsakingą, abipusių įsipareigojimų vykdymą skatinančią politiką, turime atvirai nagrinėti visus, net labai jautrius klausimus – nuo asmenvardžių rašybos gimtąja kalba iki vietovardžių rašymo tautinės mažumos kalba greta užrašų valstybine kalba tose vietovėse, kuriose tautinė mažuma gyvena kompaktiškai“, – santykių su Lenkija perspektyvą komentuoja užsienio reikalų ministras.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

lin_linkevičius28

Užsienio reikalų ministerija (URM) siūlo iš pareigų atšaukti šešerius metus Lietuvos atstovybei NATO vadovavusį ambasadorių Liną Linkevičių.

Pagal URM parengtus dokumentus, L.Linkevičių siūloma atšaukti nuo šių metų rugpjūčio 8 dienos.

Šis diplomatas Lietuvos atstovu NATO buvo dvigubai ilgiau nei paprastai trunka ambasadoriaus kadencija.

Buvęs krašto apsaugos ministras ambasadoriumi Šiaurės Atlanto Taryboje paskirtas 2005 metų liepą. Pareigas jis pradėjo eiti tų metų rugpjūtį.

L.Linkevičius nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvos misijoje prie NATO ir Vakarų Europos Sąjungoje buvo ir 1997-2000 metais.

Nuo 2000-ųjų iki 2004-ųjų jis ėjo krašto apsaugos ministro pareigas.

Šių metų kovą Lietuvos žiniasklaidoje skelbta, kad ambasadoriumi NATO ketinama skirti URM kanclerį Kęstutį Jankauską.