Sauliaus Žiūros nuotr.

Biomasės energetikos sektorius Lietuvoje sparčiai auga. Mūsų šalyje veikia daugiau nei 20 įmonių, projektuojančių, gaminančių ir diegiančių naujausias biomasės technologijas, taip pat daugiau nei 100 įmonių, gaminančių ir tiekiančių biokurą. Vis daugiau mūsų įmonių sprendimų įgyvendinama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, ypač besivystančiose šalyse, ieškančiose energetikoje alternatyvų brangioms dujoms. Apie šio sektoriaus ateitį ir eksporto plėtrą kalbamės su Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidentu Virginijumi Ramanausku.

Austė MERKYTĖ

– Kokias matote biomasės gamybos įmonių produkcijos eksporto plėtros galimybes?

– Biomasės energetikos pramonė Lietuvoje gamina keleto rūšių produkciją. Tai medžio skiedros, kurios beveik visos lieka Lietuvoje. Medienos granulės, kurių mūsų įmonės pagamina apie 350 tūkst. tonų ir apie 300 tūkst. tonų eksportuoja, daugiausia į Vakarų Europą – Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Austriją. Trečioji Lietuvoje gaminamo biokuro rūšis – tai agrogranulės, kurių pagaminame apie 100 tūkst. tonų ir kurių daugiausia eksportuojame į Lenkiją. Didelė šios produkcijos dalis naudojama gyvūnų pakratams gaminti, nors pirminė paskirtis – energetinis kuras.

Medžio granulių pramonės apyvarta galėtų siekti apie 40 mln. eurų per metus. Šiaudų granulių – apie 10 mln. eurų.

Kita, ypač reikšminga biomasės energetikos pramonės dalis, – technologinė įranga. Lietuvos gamintojų produkcijos rinka labai plati, apimanti visą Europą ir posovietines valstybes: Kazachstaną, Rusiją, Ukrainą, Moldovą, Baltarusiją.

2014 m. iš Lietuvos eksportuota maždaug 60 mln. eurų vertės biokuro įrenginių. Technologijų pardavimas, palyginti su 2013 m., ūgtelėjo apie du kartus.

Kaip matyti, bendras biomasės energetikos pramonės gaminių eksportas 2014 m. viršijo 100 mln. eurų, panaši tendencija išlieka ir 2015 m. Iš kur toks proveržis? Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje susiformavo stiprūs gamintojai, produkcija aprūpinantys visą Lietuvos rinką. Laikui bėgant užaugo gana tvirtas inžinerinių sprendimų stuburas, buvo sustyguota gamyba. Įmonės diegė vadybos kokybės sistemas, dėl to buvo eliminuotos klaidos. Užsienio klientai mus pastebėjo, įvertinę gerą kainos ir kokybės santykį.

– Į kokias valstybes galėtų būti nukreiptas eksportas?

– Vienas pavyzdžių – Ukraina, turinti tokią pačią cen­tralizuotą šildymo sistemą, priklausoma nuo kaimyninio dujų tiekėjo, bandanti sekti Europos šalių pavyzdžiu ir skatinti energijos gamybą naudojant vietinius išteklius. Nuo Lietuvos Ukrainą skiria tai, kad jos dydis, poreikis ir potencialas dešimteriopai didesnis nei mūsų, o tai reiškia didžiules galimybes Lietuvos įmonėms įėjus į šią rinką.

Ukrainos biomasės energetikos asociacijos UABIO duomenimis, iki 2020 m. planuojama įdiegti daugiau nei 13 200 MW šilumos ir elektros energijos iš biokuro. Tarp Ukrainos planų ir 1800 kondensacinių ekonomaizerių/rekuperatorių įdiegimas – investicija, siekianti beveik 100 mln. eurų.

Jau surengėme daugybę konferencijų, susitikimų su minėtų posovietinių valstybių atstovais ir mūsų gamintojais. Visos šios šalys neturi iškastinio kuro arba turi jo labai mažai. Driekiasi, kaip ir mes, šaltoje klimato zonoje, kur šildymo sezonas trunka 6 mėnesius. Jos paveldėjusios sovietinių laikų centralizuotą šildymo sistemą, kurią reikia atnaujinti. Pavyzdžiui, Ukrainos gyventojai tik nuo šiol už šildymą pradės mokėti realią kainą. Natūralu, kad atsiras poreikis piginti jos gamybą. Kaip tik tuomet į pagalbą su savo patirtimi galės įsitraukti Lietuvos gamintojai, galintys pritaikyti paslaugas ir žinias, pradedant projektavimu ir baigiant įrangos tiekimu.

Tačiau tokių šalių trūkumas, kad jos nėra turtingos, negali pasinaudoti ES fondais, o bankų paskolos brangios.

– Koks galėtų būti mūsų valstybės vaidmuo, padedant Lietuvos biokuro gamybos įmonėms plėsti eksporto rinkas?

– Europoje inžinerinės pramonės įmonės pagamina daugiau kaip 75 proc. visos ES eksporto produkcijos, šiai pramonei tenka 80 proc. visų Europos mokslo ir technologijų plėtros investicijų. Prekybos apyvarta siekia 1825 mlrd. eurų.

O Lietuvos inžinerinės pramonės įmonių apyvarta sudaro penktadalį šalies ekonomikos (23 proc.), tačiau yra didžiausia pagal gaminamą BVP apdirbamosios pramonės šaka. Lietuvoje beveik 70 proc. visos realizuotos produkcijos buvo eksportuota ir tik 30 proc. suvartota vidaus rinkoje. Tai rodo, kad Lietuvos inžinerinės pramonės įmonės beveik nekonkuruoja vidaus rinkoje – mūsų įmonių varžovai ir partneriai yra užsienio įmonės. Dėl dar neatskleistų, tačiau potencialiai didžiulių rinkų ir už ES ribų tiek ūkio subjektai ES viduje, tiek pačios ES valstybės suinteresuotos mažinti eksporto sandoriuose egzistuojančią riziką. Vienas tokios rizikos valdymo instrumentų yra eksporto kreditų draudimas.

Džiaugiuosi, kad Ūkio ministerija ėmėsi iniciatyvos Lietuvoje įsteigti eksporto draudimų fondą ir sukurti veikiantį mechanizmą. Tai ypač naudinga įmonėms, ketinančioms eksportą plėsti į Rytų Europos valstybes, kurios rizikingesnės dėl politinio, ekonominio nestabilumo.

Kaip tai veikia praktiškai? Suradęs klientą ir ketindamas su juo bendradarbiauti, nešu kontrakto pavyzdį į atitinkamą valstybinę įstaigą, kuri įvertina riziką ir išduoda draudimo polisą 90 proc. nuo kontrakto vertės maksimaliam dvejų metų laikotarpiui. Tada einu į banką, ir bankas man išduoda paskolą projektui įgyvendinti. Už tuos pinigus pastatau objektą, pavyzdžiui, ukrainiečių įmonei, o ši įsipareigoja atsiskaityti per dvejus metus. Tai turėtų ypač veikti tokių produktų, kurie leidžia taupyti išteklius, efektyvinti gamybą, atžvilgiu. Nes būtent iš šių sutaupymų ir vyks realus kliento atsiskaitymas. Modelis būtų toks: Lietuvos įmonės moka mokesčius ir išsaugo darbo vietas, o valstybė iš sumokėtų mokesčių skiria dalį lėšų į fondą, skirtą tokiam draudimui. Labai tikimės, kad toks fondas bus kitų metų pradžioje. Tai reikšminga Ūkio ministerijos pagalba verslui.

Galimybę mūsų įmonėms pačioms atrasti ir įsitvirtinti naujose rinkose sunkina tai, kad beveik šimte pasaulio valstybių veikia nacionalinės užsienio prekybos sandorių kreditavimo ir draudimo (garantavimo) sistemos. Nors šios sistemos kiekvienoje šalyje yra specifinės, visais atvejais jų pagrindą sudaro užsienio prekybos santykių egzistavimas ir su šiais santykiais susiję finansų srautai.

Užsienio prekybos sandorių kreditavimo ir draudimo (garantavimo) sistemoje dalyvauja pelno siekiantys ūkio subjektai – eksportuotojai ir importuotojai, kurie ir vykdo užsienio prekybą, bei prekiaujančių šalių finansų institucijos, dalyvaujančios užsienio prekybos sandorių finansavimo (rizikos mažinimo) procese nuo pat produkcijos gamybos pradžios iki visiško atsiskaitymo už parduotas prekes.

– 2016 m. Lietuvoje vyks viena didžiausių tarptautinių biomasės energetikos konferencijų. Ko tikitės iš šio tarptautinio renginio?

– Jau dabar konferencija sulaukė didelio susidomėjimo, o didžiausia ji bus dalyvių skaičiumi, artėjančiu prie 300. Visas pažangus pasaulis svarsto, kaip keisti iškastinį kurą į alternatyvą. Vakarų šalių pranešėjai, mokslininkai, pažangių įmonių atstovai dalysis patirtimi su Baltarusijos, Moldovos, Ukrainos suinteresuotomis pusėmis, kad ir šios šalys perimtų pažangą ir prisidėtų prie klimato kaitos mažinimo pasaulyje. Lietuva atliks tarpininko vaidmenį, ir, žinoma, gamintojai nepraleis progos perimti geriausią patirtį.

Tai jau penkta tokio aukšto lygio tarptautinė konferencija, kuri iš Skandinavijos valstybių pastaraisiais metais persikelia į Baltijos šalis. Tris dienas vyksianti „Nordic Baltic Bioenergy 2016“ išeis už įprastinės konferencijos ribų. Dvi pirmosios konferencijos dienos bus skirtos Baltijos jūros regiono valstybių pasiekimams, naujas technologijas gaminančių ir biomasę tiekiančių įmonių patirčiai pristatyti bei aptarti, nuošalyje nebus palikti ir politiniai sprendimai, skatinantys valstybėse šio sektoriaus plėtrą. Trečioji konferencijos diena bus skirta pasidalyti gerosios praktikos pavyzdžiais Lietuvoje: dalyviai lankysis šalies biomasės energetikos šilumos tiekimo ir pramonės sektoriaus įmonėse, įgyvendinusiose pažangiausius sprendimus.

Trijų dienų renginio dalyvių taip pat lauks parodų erdvė, kurioje prisistatys biomasės sektoriuje veikiančios Lietuvos ir užsienio įmonės, vyks verslo kontaktų susitikimai, o renginį užbaigs iškilminga vakarienė ir ekskursija Lietuvos valdovų rūmuose.

Bus teikiamos garantijos nedraudžiamai eksporto rizikai sumažinti

Ūkio ministras Evaldas Gustas

Eksporto kredito garantijų ar draudimo agentūros vienokia arba kitokia forma veikia visose ES valstybėse (išskyrus Airiją, Kiprą ir Maltą), todėl Lietuvos eksportuotojams sudarytos nevienodos sąlygos kitų šalių atžvilgiu skverbiantis į naujas rinkas, užmezgant naujus komercinius santykius su potencialiais klientais iš neparduotinos eksporto kredito rizikos šalių.

Atsižvelgiant į verslo išreikštą poreikį ir Ūkio ministerijos siekius skatinti eksportą bei matant, kad kitose ES šalyse vienokia ar kitokia forma valstybės remiamos eksporto kredito draudimo sistemos veikia sėkmingai, Ūkio ministerija taip pat planuoja įgyvendinti instrumentą eksporto sandoriuose atsirandančiai rizikai mažinti.

Planuojama, kad INVEGA teiks tiesiogines valstybės garantijas Lietuvoje veikiantiems SVV subjektams dėl nedraudžiamos eksporto rizikos sumažinimo.

Pagal šį instrumentą garantijos (iki 90 proc. sandorio sumos) už sandorius, kurių atidėjimo mokėjimo terminas – iki 2 metų, būtų teikiamos tik už Lietuvoje sukurtos produkcijos ar paslaugų eksporto sandorius, taip skatinant lietuvišką produkciją ar paslaugas eksportuojančių smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų plėtrą.

Lietuvos įmonei (eksportuotojui) būtų garantuojama tik už neparduotinos eksporto kredito rizikos šalių pirkėjų nemokumo riziką (šalys, kurios nėra nei ES, nei EBPO narės, pavyzdžiui, Ukraina, Kazachstanas ir pan.).

Iš pradžių minėto instrumento įgyvendinimui planuojama skirti iki 7 mln. eurų Ūkio ministerijos (valstybės) lėšų.

Didins specialistų ir verslininkų kompetencijas

Energetikos ministras Rokas Masiulis

Biomasės sektorius Lietuvoje, galima sakyti, susikūrė nuo nulio. 2000-aisiais šilumos tiekėjai iš biokuro pagamino vos 2 proc. visos šilumos. 2015 m. ši dalis perkopė 40 proc., o per penkerius artimiausius metus turėtų pasiekti ir 70 proc. Skamba paradoksaliai, bet labiausiai už biomasės pramonės augimą turime padėkoti Rusijos koncernui „Gazprom“. Neproporcingai pakilus dujų kainai, šilumos tiekėjai rado dujoms alternatyvų kurą, o įrangos gamintojams atsivėrė verslo galimybės. Dabar galime sakyti, kad biokuro ruošimas bei įrangos gamyba yra stipri pramonės šaka, išsikovojusi pozicijas tiek vietos, tiek eksporto rinkose. Per artimiausius penkerius metus eksporto apimtys galėtų išaugti dvigubai.

Verslas jau suspėjo įgyti unikalių žinių, tačiau norint dar geriau išnaudoti potencialą būtina pasinaudoti kitų šalių patirtimi. Manau, kad tarptautinė „Nordic Baltic Bioenergy“ konferencija, kuri 2016 m. bus rengiama Vilniuje, suteiks galimybę didinti mūsų specialistų ir verslininkų kompetencijas. Biomasės srityje ypač didelę patirtį turi Švedija, kurios pasiekimai mums labai įdomūs. Tačiau neabejoju, kad Lietuvos biomasės sektorius taip pat turės ką parodyti svečiams iš užsienio.

Litbioma

Energetika. Kaip suomiai sugeba saugoti savo gamtos turtus juos intensyviai naudodami energijos gamybai.

Kas kitas, jei ne Suomija, turėtų diktuoti gamtos išteklių panaudojimo madas, juk net jos pavadinimas reiškia pelkių kraštą (~suo~ – pelkė, ~maa~ – kraštas), o patys suomiai juokauja praktiškai gyvenantys miške – šie užima net 76 proc. šalies teritorijos.

Suomija iš tikrųjų ir yra toji valstybė, kurioje vis populiaresnis tampa bioekonomikos terminas, ir būtent joje galima pamatyti, ką jis reiškia praktiškai. Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA ir Durpių įmonių asociacijos surengtoje darbinėje išvykoje tą padaryti galėjo ir grupelė Lietuvos bioenergetikos specialistų bei šios srities mokslininkų – prie asociacijos LITBIOMA suburtos mokslinės techninės tarybos narių, taip pat ir „Veido“ žurnalistė.

Beje, tęsiant filologines asociacijas norisi pridurti, kad kažkada, dar ikiistoriniais laikais, tai mes suomius supažindinome su kai kuriais daiktais, kuriuos jie lig šiol tebevadina lietuviškais žodžiais: ratas ir suomiškai – ratas ar laivas – laiva. Net su atsinaujinančiais energijos šaltiniais susiję suomiški žodžiai kirvis, giria, pirtis, katilas – baltiškos kilmės. Bet, tenka pripažinti, dabar „mokiniai“ smarkiai pralenkę savo senovės laikų „mokytojus“.

Nors esame palyginamo dydžio ir panašaus klimato šalys, abi turinčios daug atsinaujinančių energijos išteklių, suomiai jų naudoja keliolika kartų daugiau nei mes. Kodėl?

Bendraujant tiek su Suomijos energetikos įmonių, tiek su ja susijusių mokslo bei mokymo įstaigų žmonėmis iš karto krito į akis, kuo skiriasi suomiškas ir lietuviškas požiūris į energetiką. Gamtos išteklių panaudojimo energetikoje galimybės bei jų poveikis gamtai Suomijoje tiriamas jau per šimtmetį ir be davatkiškos filosofijos, neva gamta galima tik grožėtis. Į mokslo tyrimus šioje srityje investuojama tiek žmogiškųjų ir finansinių išteklių, kad mes nė iš tolo čia negalime lygintis. Bet ir mokslas Suomijoje orientuojasi į jo praktinį pritaikymą. Nors ir Suomijoje yra kraštutinių žaliųjų, vyrauja subalansuotas požiūris, kad kuo daugiau alternatyvų, tarp jų ir branduolinės energetikos, tuo energija saugesnė ir pigesnė.

Energijos vartojimo suomiškas „pyragas“ toks: 24 proc. medienos, 23 proc. naftos, 18 proc. branduolinės energijos, 11 proc. anglių, 8 proc. gamtinių dujų, po 4 proc. durpių, hidroenergetikos ir kt.

Šią struktūrą iš dalies lemia tai, kad Suomijoje, priešingai nei Lietuvoje, išplėtota pramonė, kuri yra stambi elektros energijos vartotoja (ypač imli celiuliozės, medžio apdirbimo pramonė). O Lietuvoje suvartojama dvigubai daugiau šilumos nei elektros energijos. Apskritai energijos Suomija vartoja penkiolika kartų daugiau nei Lietuva,  nors gyventojų nėra nė dvigubai daugiau nei Lietuvoje.

„Tai rodo ypač didžiulį mūsų atsilikimą pramonės srityje, nes mes, palyginti su suomiais, smarkiai „pernaudojame“ šilumos nerenovuotuose daugiabučiuose, individualiuose namuose“, – konstatuoja Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidentas, biokuro katilinių technologinės įrangos kūrėjų ir gamintojų įmonės „Enerstena“ generalinis direktorius Virginijus Ramanauskas.

Jis sako su pavydu žiūrintis į nedideles šalis, kurios tiek daug gamina. Ir į bioenergetikos plėtojimą Lietuvoje jis žiūrįs ne tik kaip į apsirūpinimą pigesniais energijos ištekliais ar į šalies energetinę nepriklausomybę, bet ir kaip į Lietuvos galimybę generuoti pajamų iš pramonės, nes taip kuriamos technologijos, sudėtingesni produktai, vadinasi, ir geriau mokamos darbo vietos regionuose, atsiveria eksporto galimybės.

Startinės pozicijos geros – vien šios pramonės šakos Lietuvoje jau sukurta per 5 tūkst. darbo vietų. Lietuvoje yra apie 20 įmonių, kurios eksportuoja biokuro technologijas, gaminius ir šios srities inžinerines paslaugas. Pavyzdžiui, „Enerstena“ įgyvendina biokuro projektus Latvijoje, Baltarusijoje, Estijoje, technika tiekiama į Prancūziją, Ukrainą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dujų kainoms viršijant vis naujus rekordus, iš visų pusių pasipylė raginimai kuo greičiau daugumą šalies centrinių katilinių aprūpinti biokuro katilais, nes šiuo metu biokuru besišildančių savivaldybių gyventojai už šildymą moka maždaug trečdaliu mažiau nei besišildantieji dujomis. Tačiau ar padidėjus biokuro paklausai Lietuvoje bus pakankamai biomasės ir ar dėl to nepakils šios žaliavos, o kartu ir šildymo kaina?

Vasaros viduryje Šiauliuose atidaryta nauja termofikacinė elektrinė, kuri bus kūrenama biokuru – mediena ar jos atliekomis, durpėmis, šiaudais, o apie 30 proc. elektrinės kuro galės sudaryti ir gamtinės dujos. Taigi Šiauliai tapo pirmuoju Lietuvos miestu, kurio gyventojams šiluma bus gaminama iš šiandien taip dažnai linksniuojamo atsinaujinančio ištekliaus – biokuro.
Labiausiai naująja elektrine žiemą turėtų džiaugtis Šiaulių gyventojai – mat, „Šiaulių energijos“ duomenimis, šilumos kaina miesto gyventojams nuo spalio pradžios kainuos apie 26,78 ct/kWh su 9 proc. PVM, o tai reiškia, kad šiluma atpigs apie 16 proc. Palyginimui, Prienų ar Pakruojo savivaldybių gyventojai už šildymą moka po 36–37 ct už kilovatvalandę. Vilniuje toks pats kiekis šilumos kainuoja apie 31 ct.
Žvelgiant giliau paaiškėja, kad šios problemos šaknys – keturiolikos metų senumo, kai visos savivaldybės turėjo pasirinkti du dalykus: kas valdys šilumos ūkius (savivaldybių įmonės ar koncesininkai) bei šildymo būdą (mazutu, dujomis ar biokuru). Tuo metu dujų tona naftos ekvivalento (energijos ištekliai pagal energetinį potencialą vertinami šiuo dydžiu tam, kad būtų paprasčiau sulyginti jų kainas; toliau tne) nekainavo nė 500 Lt, o biokuras – nė 200 Lt/tne. Todėl daugumos savivaldybių pasirinkimai priminė statymus kazino ruletėje: vienos rinkosi dujas, kitos – biokurą, trečios – mazutą.
Užtat šiandien nugalėtojai akivaizdūs – biokuro kaina yra beveik triskart mažesnė nei gamtinių dujų. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, rugpjūtį biokuro tne kainavo apie 670 Lt, kai už tokį patį kiekį dujų tenka pakloti apie 1760 Lt. Tad prieš 14 metų įžvalgesnę valdžią turėjusių Utenos, Molėtų, Širvintų bei keleto kitų rajonų, kuriuose dauguma šilumos pagaminama deginant biokurą, gyventojai gali džiaugtis trečdaliu mažesnėmis šildymo kainomis.
Dujų kilpoje prisismaugę kitų miestų gyventojai su baime laukia naujojo šildymo sezono ir niekas nesiryžta spėlioti, kaip keisis dujų kaina prasidėjus žiemai. O rusų dujų koncernas „Gazprom“, nors ir spaudžiamas Europos Sąjungos, Lietuvą “lepina” maksimaliomis dujų kainomis ir neatrodo, kad artimiausiu metu imtų Lietuvai dujas piginti. Juolab kad nuo metų pradžios dujų kaina padidėjo daugiau nei penktadaliu, o biokuro – smuktelėjo apie 15 proc.
Tad nenuostabu, kad pastaruoju metu tiek mažesnėse savivaldybėse, tiek didžiuosiuose miestuose netyla kalbos apie biokurą deginančių jėgainių statybos planus. Štai „Lietuvos energija“ tokias jėgaines rengiasi statyti Vilniuje ir Kaune, Kauno termofikacijos elektrinės vadovai kalba apie biokurą deginančių katilų statybą, Vilniuje taip pat tokius katilus ketina statyti ir Prancūzijos bendrovės „Dalkia“ valdoma „Vilniaus energija“. Dauguma projektų turėtų būti baigti apie 2015-uosius, o štai rugpjūtį „Lietuvos energija“ jau paskelbė biokuro tiekėjo konkursą – šį kurą bendrovė perka 2014 metams, kai jis bus naudojamas naujuose Lietuvos elektrinės biokuro katiluose.
Vis dėlto kyla klausimas, ar padidėjusią biokuro paklausą centralizuoto šildymo sektoriuje atitiks šio ištekliaus pasiūla, antraip gresia kainų didėjimas, kuris gali paveikti ir kitus nuo medienos priklausančius sektorius, tarkime, pramonę. Be to, pabrangus biokurui nepigs ir šildymas.

Biokuras: kiek yra ir iš kur jo paimti

Prie biokuro, arba biomasės, priskiriama nemažai skirtingų rūšių kuro, tačiau centralizuoto šildymo sistemai daugiausia tinka mediena ir jos produktai: medžio drožlės ir granulės, skiedros ir pjuvenos, malkinė mediena. Be to, biokuro katilinės gali būti pritaikytos deginti durpėms, šiaudams bei greitai augantiems energetiniams augalams (žilvičiams, baltalksniams, drebulėms), deja, kol kas šios biokuro žaliavos Lietuvoje žengia tik pirmus žingsnius, todėl jų įtaka kuro kainai yra menka.
„Kol kas nematau jokio ryškesnio biokuro naudojimo padidėjimo – naujas pastatytas katilines galima suskaičiuoti pirštais, o visa kita kol kas tėra kalbos“, – tvirtina Remigijus Lapinskas, Lietuvos biomasės energetikos asociacijos (LITBIOMA) prezidentas. Pasak jo, šiandien biokuras centralizuoto šildymo sistemoje sudaro tik apie 22,5 proc. viso kuro, todėl didelė dalis biomasės produkcijos eksportuojama į kitas šalis.
Pasak miškų kirtimu, medienos prekyba ir biokuro gamyba užsiimančios įmonės „Timbex“ komercijos direktoriaus Ryčio Kuliešio, visai Lietuvos centralizuoto šildymo sistemai per metus reikėtų apie 5 mln. kubinių metrų medienos biokurui gaminti. Iš viso Lietuvos miškuose per metus užauga apie 17 mln. kub. m medienos, tiesa, viso šio prieaugio paimti neįmanoma, tačiau bent pusę šio kiekio būtų įmanoma išgauti, nepažeidžiant ekologinės miško pusiausvyros. Šiandien Lietuvos miškuose iškertama apie 6 mln. kub. m medienos, tačiau turint omenyje, kad medienos žaliava reikalinga ir baldų pramonei, gaminant biokurą vien iš medienos šalies šildymo sistemai pritrūktų apie 2–3 mln. kub. m medienos žaliavos.
Tačiau nereikia pamiršti, kad, be miškų, yra ir kitų šildymui tinkamo biokuro gamybos šaltinių. Iš viso Lietuva kasmet iš atsinaujinančių biomasės šaltinių (miškų kirtimo atliekos: kelmai ir šakos, šiaudai, greitai augantys energetiniai augalai) „pasigamina“ apie 2 mln. tonų naftos ekvivalento – visas šildymo sektorius per 2011-uosius sudegino apie 1 mln. tne bet kokio kuro. Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai sutaria, kad nei šiaudų, nei greitai augančių energetinių augalų auginimo ir perdirbimo sektorius visiškai nėra plėtojamas, ką jau kalbėti apie dar egzotiškesnes deginti tinkamas kuro žaliavas, tokias kaip atliekos, biodujos ar dumblas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.