BFL / V.Skaraičio nuotr.

„Kuri perskaityta knyga jums davė daugiausia naudos?“- dažnokai klausia žmonės. Ypač jaunesni. Nuostabus klausimas. Tiesus, atviras, tiesiog į šimtuką. Išgirsti atsakymą, perskaitai vieną knygą ir sėdi ramus, sukaupęs maksimumą naudos.

Ignas Staškevičius, maratonolaukas.blogspot.lt

Į kiekvieną klausimą norint galima atsakyti dorai ir be patyčių. Daugiausia naudos man davė perskaityta knyga, kurią pats parašiau. Argi svarbu, kuri? Čia mano reikalai, o jums svarbus tik rašymo ir skaitymo metodas. Parašykite ir perskaitykite savo knygą, iškart įsitikinsite.

Romanai ir eilėraščiai brandaus amžiaus studentą ugdo labiau, nei vartotojams skirtos instrukcijos, kurių pavadinimai prasideda žodžiu „Kaip“.

Pašnekovo akyse pastebiu abejonę, kai sakau, kad daugiausia esu išmokęs iš grožinės literatūros. Nebūtinai iš tos, kurią vertė skaityti mokykloje.  S.Bellow, J. M.Coetzee, W.Faulkner, S.Lewis, G.Marquez, H.Pinter, O.Pamuk, M. Vargas Llosa pastarąjį dešimtmetį sėkmingai lavino mano mąstymą ir vaizduotę nuotoliniu būdu, daugelis – jau iš anapus. Kiekvienas gali pasirinkti šiuos aukščiausio lygio profesorius, pelniusius Nobelio Literatūros premijas.

Romanai ir eilėraščiai brandaus amžiaus studentą ugdo labiau, nei vartotojams skirtos instrukcijos, kurių pavadinimai prasideda žodžiu „Kaip“. Tai anaiptol nereiškia, kad niekinu negrožines knygas. Ką tik perskaičiau „Draugą Ž“. Ką ten perskaičiau – tiesiog prarijau! Svarbiausia, tai – kokybiškai sukaltas pasakojimas, o kai skaitant neužknisa „kaip“, maloniau mąstyti apie „ką“. Apie Rusijos žvalgą, pradėjusį karjerą sovietmečiu, prie Jurijaus Andropovo, ir tapusį pagrindiniu rezidentu Otavoje, o paskui – ir Niujorke. Knyga angliškai išleista 2007-aisiais, bet naftalinu netrenkia. Išsamiai aprašytos praėjusio amžiaus pabaigos rusų šnipų veiklos peripetijos. Mėgėjai gali jas palyginti su senesniais laikais, apdainuotais V.Suvorovo „Akvariume“. Reportažų iš šiuo metu vykstančių specialiųjų tarnybų dvikovų ir mūšių teks luktelėti.

Segejus Tretjakovas, išdavęs savo šalį bei tarnybą ir pasisiūlęs amerikiečiams, lietuviškojo savo nuotykių vertimo nesulaukė. Jis mirė, kaip teigia laisvoji enciklopedija, Floridoje, 2010-aisiais. Maskvos siųstų žudikų kerštas? JAV tarnybos tai neigia. Anot Wikipedijos, buvusio dvigubo agento mirtį galėjo lemti net trys priežastys: infarktas, žarnyno auglys ir užspringimas mėsos kąsniu. Pernai pas mus pasirodžiusio „Draugo Ž“ leidėjai galėjo atskleisti šią aplinkybę anotacijoje ar įvade, bet to nepadarė, gal nenorėdami sumauti saldaus happyend’o.

Ši knyga pravers mūsų diplomatams, politikams ir nevyriausybininkams, kad buvę Draugo Ž. sėbrai nevyniotų jų aplink pirštą.

Pulicerio premijos laureatas Pete Earley knygoje mėgina nagrinėti herojaus motyvaciją, tiek pasirenkant KGB užsienio žvalgybos agento kelią, tiek jo atsisakant. Gaila, autorius nepasikalbėjo su Povilu Rakštiku. Legendinis treneris, ko gero, nebūtų linkęs pasakoti apie faktus ir asmenis, bet jo prisiminimai iš GRU laikų ir įžvalgos apie lemtingus moralinius sprendimus pranoktų propagandistų nudailintus „Draugo Ž“ išvedžiojimus.

Ši knyga pravers mūsų diplomatams, politikams ir nevyriausybininkams, kad buvę Draugo Ž. sėbrai nevyniotų jų aplink pirštą bent jau lygiai taip pat, kaip vystė daugelį veikėjų iš įvairiausių valstybių. Autorius demaskuoja Strobe Talbot‘ą (už naivumą), Kofi Annan‘ą (už korupciją), porą Vidurio Azijos ambasadorių (už šnipinėjimą Rusijai) ir išjuokia daugelį kitų pareigūnų, pakliuvusių į Maskvos pinkles.

Rašytojo pajuoką pelnė ir velionis Carl Sagan. Už tai, kad patikėjo sovietų propagandiniu triuku apie Branduolinę žiemą. KGB sugalvotą terminą pasigavo ne tik kovotojai už taiką, protestavę prieš JAV gynybos planus, bet ir mokslininkai, iš kurių bene žymiausias buvo amerikiečių astrofizikas, mano mėgstamo „Demonų apsėsto pasaulio“, „Kontakto“ ir kitų bestselerių autorius. C.Sagan nebuvo kvailys. Mokslinės fantastikos dievas I.Asimov pavadino jį vienu iš dviejų už save patį protingesnių asmenų. Kas antrasis? Marvin Minsky, dirbtinio intelekto teoretikas. Jo knyga „The Society of Mind“ (“Proto visuomenė”) – vienas įspūdingiausių asmeninių pastarųjų metų negrožinių atradimų.

Taip nuo vienos knygos keliaudamas prie kitos, aptikau John‘ą Brockman‘ą ir jo „This Idea Must Die“ („Šiai idėjai jau galas“) – teorijų ir stereotipų, įvairių autoritetų nuomone nusipelniusių atsidurti istorijos savartyne, sąrašą. Mokslininkai ir mąstytojai siūlo atsisakyti vis dar populiarių fizikos, medicinos, sociologijos ir kitų sričių dogmų. Keli šimtai įkvepiančių esė!  Daugelyje liaupsinamas tas pats M.Minsky, o vieno skyriaus autorius, švedas Max Tegmark pats parašė kitą originalų veikalą „Our Mathematical Universe“ („Mūsų matematinė visata“). Jį skaitydamas naujai susipažinau su šiuolaikinėmis visatos teorijomis, neišsisukdamas nuo minčių apie laiko tėkmę (ar tai – ne fizikos reiškinys, o tik sąmonės gaminys?), kosmologiją (ar viskas tėra tikimybė?) ir gyvybės esmę (ar ji – tik inžinierijos uždavinys?). Užvertęs tokią knygą, kaskart kiek kitaip pažvelgdavau į savo rytdienos darbotvarkę.

H.Kissingeris, beje, išvengė rusų kabliuko Niujorke, kaip prisimena Draugas Ž.

Vėl grįžęs į Žemę, skaičiau C.Hitchens‘ą. Kiekvienam verslininkui, svarstančiam apie nuosavą turto valdymo bendrovę Kipre, vertėtų susipažinti su išsamia tos salos padalijimo istorijos studija „Cyprus. Hostage to History“ („Kipras. Istorijos įkaitė“). Autorius kruopščiai ir emocingai nagrinėja įvykius, kurie XX amžiuje atnešė daug skausmo kipriečiams ir nulėmė dabartinę jų padėtį. C.Hitchens esminę kaltę dėl vieningo Kipro žlugimo verčia Vakarų vyriausybėms, o ypač buvusiam JAV Valstybės sekretoriui, Nobelio Taikos premijos laureatui H.Kissinger‘iui, kuris per savo šalies žvalgybas niekšiškai prekiavo įtaka su Graikijos perversmininkais ir Turkijos vanagais.

H.Kissingeris, beje, išvengė rusų kabliuko Niujorke, kaip prisimena Draugas Ž. Ne tiek dėl patirties ar uoslės, kiek dėl kosminių savo konsultacijų įkainių, pribloškusių pas jį į priėmimą užsirašiusį Kremliaus agentą. Net šėtono biudžetas turi ribas.

Brangios technologijos suteikia pranašumo, bet kadrai specialiosioms tarnyboms dar svarbesni už finansus. Joms galėtų praversti bendradarbiai, turintys „Itin jautraus asmens“ savybių. Pastarojoje knygoje Elaine Aron gražiai pabrėžia, kad mainais už savo ypatingą jautrumą, tokie žmonės pelno su juo susijusį pranašumą prieš emociškai bukesnius kolegas. Organizacijai svarbu jautriuosius laiku pastebėti ir pagloboti. Nepotizmo nualinta Rusijos žvalgyba tuo neužsiima, veikiau pasitelkdama tradicinę diedovščinos metodiką. Vis dėlto ruskių nurašyti negalima, tikina „Draugo Ž“ kūrėjai.

Kai gražu, tai ir įdomu. O kas įdomu, tas ir naudinga.

Lietuviškiems negrožiniams veikalams dažniausia pritrūksta kaip tik talentingo pasakojimo grožio. Tačiau ne viskas skendi tamsybėse. Atsiplėšęs nuo kasdienių darbų, naudingai pasklaidau G.Drukteinio „Prekių ženklus: 50 verslo lyderių” arba antrąją dalį – tiek pat “Sėkmės istorijų“. Maloniai nustebino ir abu „Evangelijos pagal A.Užkalnį“ tomai. Šie autoriai gali kiek nori dangstytis įvairiausiomis kaukėmis, trolindami internete ar pliaukšdami niekus eteryje ir svaigindamiesi publikos įtūžiu, tačiau prisėdę prie dalykiško plunksnagraužio amato, jį atlieka meistriškai.

Kai gražu, tai ir įdomu. O kas įdomu, tas ir naudinga.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas asmeninėje I.Staškevičiaus svetainėje maratonolaukas.blogspot.lt 2016 m. sausio 17 d.

BFL

Pernai prieš Vėlines mirtis nusišypsojo skulptoriams Vladui Vildžiūnui ir Vaclovui Krutiniui, šiemet vartai buvo atkelti prozininkui Romualdui Granauskui – žmogui, kuriam priklauso vienas blaiviausių mirties prisiartinimo aprašymų lietuvių literatūroje. Kaip mirga literatūrinio gyvenimo liepsnos šiapus vartų, kur rašytojai nerimastingai juda laike?

Renata Baltrušaitytė, Aušra Lėka, Vaiva Sapetkaitė

Visad atrodė, kad mirti prieš Vėlines – ypatinga malonė. Vartams atsivėrus, patenki į metinį vėlių pokylį, kuriame labini pasiilgtas sielas, ir jos, plevendamos kaip liepsnelės, tave sušildo. Arba, jei nesinori primygtinio dėmesio nesusivokusiai, iš žemiškų formų ką tik išjudintai savo sielai, gali droviai ištirpti bekraštėje liepsnų jūroje, kuriai nesvarbu, naujokas tu ar senbuvis. Nes jų yra tikroji begalybė, o mūsų čia – tiktai galybė, pilna nesuraišiotų galų.

„Nuo pirmos gimimo akimirkos apie mus vaikšto mirtis. Tačiau glaudus kitų žmonių ratas – senelių, tėvų, vyresniųjų brolių ir seserų – savo pačių mirtimis gina mus nuo jos. Jie tarytum sako: „Pirma mus, mirtie, pirma mus, o tik vėliau, kai ateis eilė – patį jauniausiąjį iš mūsų.“ Metams bėgant, artimųjų ratas mažėja, tirpsta jų gretos ir vis didesni tarpai tarp pačių gynėjų“, – rašoma chrestomatinėje Romualdo Granausko novelėje „Su peteliške ant lūpų“.

Kol galiausiai tarp tavęs ir mirties jau nebestovi niekas – štai ji, spitrija stačiai į akis, prislinkusi ištiestos rankos atstumu.

Ar pastebėjote, kad lietuvių prozininkų meistriškumo laiptelį galima identifikuoti pagal laidotuvių aprašymus, kurių retam kūryboje pavyksta išvengti? Grafomanai aprašinėja sustingusią velionio šypseną, vainikus, baltas kalijas ir chrizantemas, užu širdies stveriančias raudas, grumstų bildėjimą bei visą kitą oficialųjį ceremonijos anturažą. Vidutiniokai – platėjančius vaško ežerus, trupinius ant giedorių smakrų, užkulisiuose besitelkiančius vaidų debesis ir musę, sukančią ratus virš pašarvoto velionio veido.

O štai R.Granauskas mato peteliškę, tupinčią ant velionio rožančiaus ir nespėjančią pasitraukti karstą užvožiant: „Tai buvo balta peteliškė, nežinia iš kur čia, kapinėse, atsiradusi. /…/ Ir bus užkasta į žemę, o ten, po žeme, dar kurį laiką blaškysis karsto tamsoje, kol, netekusi jėgų, nukris tėvui ant lūpų tarytum koks paskutinis, tik nebeištartas, žodis.“

Ir tai vadiname aukštuoju prozos pilotažu.

Mylimas ir reikalingas

Gynybos ratų metaforą galėtume taikyti ne vien kraujo, bet ir plunksnos giminystei. Kol tavoji karta slepiasi užnugaryje, jautiesi galbūt per menkai įvertintas, bet saugus. Tik patys jautriausi ir nekantriausi retkarčiais prasiveržia pro vyresniųjų voras tam, kad patirtų kraują stingdantį žvilgsnį.

R.Granauskas kantriai laukė savo eilės, bet ir pernelyg nesislapstė, nebesiveržė bet kokia kaina stvertis neklusnaus kūno egzistenciją pratęsiančio šiaudo. Paskutinėje rašytojo knygoje išspausdinta autobiografinė apysaka „Trečias gyvenimas“, sugrąžinanti skaitytoją prozininko vaikystėn, geriausiai suvokiama kaip sąmoningas apeito gyvenimo rato užsklendimas, o šalia publikuojama esė „Žodžio paglostymas“ –  kaip kūrybinis testamentas, nuaustas iš prisiminimų bei artėjančios pabaigos nuojautų. Ji baigiama skausmingu atsidūsėjimu: „Dieve, kaip skauda širdį, kai naujasis lietuvis mindo kojomis gimtąjį žodį!.. Toks menkas pasijunti, toks pažemintas, tegalintis paimti tą žodį ant rankų, prispausti prie širdies ir glostyti. Glostyti, tikėdamasis, kad nuo šito jis dar kaip nors atsigaus, kad pasijus vėl mylimas ir reikalingas.“

Šiuolaikiniai jauni rašytojai nebegali tikėtis tokios dėkingos autentiškos kalbinės aplinkos, kokia R.Granauskui tapo jo vaikystės kaimai Žemaitijoje. Vaizdingos kalbos, kaip ir istorinių pervartų patirčių, jiems tenka semtis iš kultūrinės atminties bei perskaitytos geros literatūros.

„Daug nūdienos poetų yra užaugę Vilniuje ir neturi gimtosios tarmės, užtat jie puikiai įvaldę literatūrinę kalbą, kuri jiems teikia puikiausią prieglobstį. Jau prieš trisdešimt metų, kai Saulius Tomas Kondrotas viešai kalbėdavo, esą lietuvių literatūrinė kalba nepakankamai išlavinta, kad ja būtų galima aptarti rimtus šiuolaikinius dalykus, toks požiūris man atrodydavo nepagrįstas. Šiandien ginčui net nebebūtų argumentų: lietuvių literatūrinė kalba puikiai susiformavusi ir ja neabejotinai galima perteikti viską, taip pat ir dalykus, būdingus vadinamajai universitetinei literatūrai. Nors tokia, kaip vientisas kultūrinis darinys, iš tiesų neegzistuoja nei JAV, nei Vakarų Europoje: esama tik daug skirtingų literatūrų, kurių autoriai natūraliai koncentruojasi universitetuose. Tačiau neatmesčiau, kad lietuvių literatūros dar laukia tai, ką šiandien išgyvena vokiečių kalba, kuria savo literatūrinius kūrinius jau rašo turkai, graikai, vengrai, iraniečiai ir netgi japonai“, – sako Antanas A.Jonynas, Rašytojų sąjungos pirmininkas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ketvirtadienį 18.30 val. Vilnius pirmąkart minės Europos literatūros naktį: tuo metu aštuoniose miesto kultūrinėse erdvėse – Vilniaus universiteto bibliotekoje, jaukiose Senamiesčio kavinėse, meno galerijose ir net miesto požemiuose bus pradėti literatūriniai skaitymai. Knygų ištraukos bus skaitomos po penkiolika minučių kas pusvalandį, kad visi norintieji galėtų lengvai atrasti erdves ir pasiklausyti kitų kūrinių. Tekstus skaitys žurnalistai Mindaugas Nastaravičius ir Rytis Zemkauskas, profesorius Kęstutis Nastopka, aktorės Nelė Savičenko ir Dalia Michelevičiūtė, eseistas Rolandas Rastauskas, kino režisierius Gytis Lukšas bei dainininkė Alina Orlova.

Rugsėjo 12 d.  pirmą kartą Lietuvoje į skirtingas Vilniaus miesto kultūrines erdves sukvies „Europos literatūros naktis“, kurios metu įvairių šalių literatūros kūrinius skaitys žinomi Lietuvos kultūros atstovai.

Literatūriniai skaitymai Lietuvos sostinėje vyksta dažnai ir jau tapo svarbia miesto kultūros dalimi. „Europos literatūros nakties“ programa patraukli dėl kūrinių įvairovės, profesionalių skaitovų ir apgalvotai parinktų skaitymų erdvių Vilniaus senamiestyje. Skaitytojų ir kritikų įvertintų knygų ištraukos skambės teatre, Vilniaus universiteto bibliotekoje, jaukiose senamiesčio kavinėse, meno galerijose ir net miesto požemiuose, o specialiai lankytojams sukurtas žemėlapis padės atrasti visas 8 erdves.
„Europos literatūros nakties“ skaitymai prasidės tuo pačiu metu ir truks nuo 18.30 iki 21 val., ištraukos bus skaitomos po penkiolika minučių kas pusvalandį, kad visi norintys galėtų lengvai atrasti erdves ir pasiklausyti kitų kūrinių ištraukų. Tekstus skaitys poetas ir žurnalistas Mindaugas Nastaravičius, semiotikas prof. Kęstutis Nastopka, aktorės Nelė Savičenko ir Dalia Michelevičiūtė, eseistas, dramaturgas Rolandas Rastauskas, žurnalistas Rytis Zemkauskas, kino režisierius Gytis Lukšas bei dainininkė Alina Orlova.
Žinomi Lietuvos kultūros atstovai pristatys ištraukas iš aštuonių kūrinių: Nobelio premijos laureatės H. Muller romano „Amo sūpuoklės“, pasaulinės šlovės sulaukusios  knygos „Pirminių skaičių vienatvė“, kuri rašytojui Paolo Giordano atnešė svarbiausią italų literatūros apdovanojimą „Strega“. Taip pat bus skaitomos Lenkijos prezidento senelės Magdalenos Komorowskos atsiminimų „Sugrįžimas į Žemaitiją“, Jenso Christiano Grondahlio knygos „Spalio tylėjimas“, pagal šį kūrinį režisierius Gytis Lukšas parašė scenarijų kino filmui, žymios latvių novelistės Ingos Abeles kūrinio „Ugnis nepabudins“ ištraukos. Renginio lankytojai turės galimybę susipažinti ir su didelio populiarumo Europoje sulaukusiu, į lietuvių kalbą šiuo metu verčiamu Davido Michello romanu „Debesų žemėlapis“ bei ES literatūros apdovanojimą pelniusios, lietuvių rašytojos Giedros Radvilavičiūtės esė rinkiniu – „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Simboliškai paminėsime ir Marcelio Prousto knygos „Prarasto laiko beieškant“ išleidimo 100 – tąsiais metines, su kūriniu lankytojus supažindins Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas prof. Kęstutis Nastopka.
„Europos literatūros naktis“ – tai  didelio pasisiekimo Europoje sulaukęs renginys, kurio idėjos autoriai čekų centrai Prahoje jau daugiau nei aštuonerius metus viešais skaitymais džiugina Čekijos ir kitų Europos šalių miestus. Literatūros skaitymais siekiama skatinti domėjimąsi įvairių šalių literatūra unikaliu ir kūrybišku būdu, stiprinti bendradarbiavimą tarp kultūros įstaigų Europoje, atveriant vertingo tarptautinio bendradarbiavimo galimybės ir patirtis.
Šiais metais Čekų kultūros centrai kartu su partneriais iš Airijos, Lenkijos, Rumunijos, Portugalijos ir Lietuvos pristato tarptautinę projekto „Europos literatūros naktys“ versiją, kurią remia Europos Sąjungos programa „Kultūra“.
Projektą Vilniuje organizuoja Tarptautinių kultūros programų centras bendradarbiaudamas su EUNIC klasterio Lietuvoje nariais: Italų ir Danijos kultūros institutais, Lenkijos, Prancūzų ir  Goethe‘s institutais, Britų Taryba bei Latvijos literatūros centru Rygoje.

Šią vasarą penkiasdešimtmetį švęsiantis Darius Kuolys po beveik dvidešimties metų pertraukos grįžo į Vilniaus universitetą dėstyti literatūros istorijos.

Peržvelgusi gerai Lietuvoje žinomo pašnekovo išdėstytas mintis, žurnalistė nutarė, kad bet kokie intarpai beprasmiškai žalotų tekstą ir stabdytų jo sklandžią tėkmę. Tad verčiau leiskime Dariui Kuoliui, šiuo metu – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros docentui, savo istoriją pasakoti pačiam.

Apie tremtį senojon literatūron

Esu jau senas dėstytojas, Vilniaus universitete pradėjau dirbti 1985-aisiais. Senajai literatūrai buvau „pasmerktas“ todėl, kad taip suplanavo Lietuvių literatūros katedra. Kadangi tuo metu mane žavėjo egzistencializmas – Vytautas Mačernis, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti panašūs autoriai, tai atrodė kone tolygu tremčiai. Iš pradžių buvau netgi pyktelėjęs ant Viktorijos Daujotytės ir Donato Saukos, bet netrukus ir senuosiuose raštuose atradau egzistencinių aspektų.
Mane domino ne tiek forma ar faktografija, kiek anksčiau gyvenusiųjų patirtys. Pajutau, kad galiu perskaityti šiuos tekstus kitaip, nei jie buvo skaitomi iki tol. Ir bendravimas su išmintingais mirusiaisiais pradėjo teikti malonumą. Iki šiol jų bendrijoje jaučiuosi komfortabiliau nei nūdienos svarstymų mizerijoje.
LDK laikų bajorui nebuvo svetimos jokios žmogiškos sritys: nei Dievas, nei tėvynė, nei valstybė, nei šeimos rūpesčiai. Tai visaverčio laisvo žmogaus, kai kuriais atžvilgiais laisvesnio už Vakarų bajorus, pasaulis. Ir jis atrodė žavus – visų pirma kaip priešprieša aplink tvyrančiai sovietmečio pabaigai.
Pamenu, D.Saukos paskatintas parašiau apie religines Konstantino Sirvydo idėjas. Ėjo 1987-ieji, ir religinė problematika dar nebuvo įprastas dalykas. Galėjai nagrinėti K.Sirvydo kalbą, bet kad jo būta teologo ir religijos filosofo – nevalia garsiai minėti. Tad Valdemaras Kukulas „Pergalės“ redakcijoje ilgai svarstė, ką su mano tekstu daryti. Galiausiai išspausdino visą, tik porą pradžios sakinių kartu pagludinom. Tai buvo taip nauja ir netikėta, kad publikacijai pasirodžius gavau daugybę laiškų, iš JAV atsiliepė netgi Vytautas Kavolis.
Taigi sėdėjau, apsikrovęs žodynais, ir atkakliai šlebizavojau lenkiškai bei lotyniškai. Gerai, kad profesoriai priskyrė man puikią mokytoją – istorikę Ingę Lukšaitę. Iš jos gavau nuorodas, ką ir kur skaityti. Kartų ryšys ir dialogas anuomet smarkiai gelbėjo. Nors dėl politinės konjunktūros ne visi moksliniai darbai buvo viešinami, gyvu žodžiu galėjai perimti labai daug, ir tai padėjo orientuotis.
Dabar jauni mokslininkai, jau publikuojami užsienyje, nelabai išmano, kas Lietuvoje nuveikta iki jų, netgi kas padaryta nepriklausomybės metais. Jie dažnai būna geriau susipažinę su lenkų humanitarų darbais nei su lietuviškąja moksline tradicija. Nors lietuviai, kurių studijų nepasiūlo „Google“ paieškos sistema, yra pasakę daug svarbesnių dalykų.
Tradicijos pažinimas yra esminis, be jo humanitaras tampa nepatikimas. Santykis su tradicija gali būti maištingas, tačiau jis privalo būti. Antraip po kelių dešimtmečių paaiškės, kad viskas dar iki tavęs buvo atrasta.

Apie kalbėjimo patikimumą

Lituanistika buvo labai stipri sovietmečiu. Įvairiai daužytoje VU Lietuvių literatūros katedroje dirbo anuometinis tautos intelektualų žiedas: Vytautas Kubilius, Albertas Zalatorius, Vanda Zaborskaitė, Juozas Girdzijauskas, D.Sauka, V.Daujotytė… Tai profesūra, kuri mus augino.
Dabar kartos pasikeitė, ir nutiko taip, kad Lietuvos kultūroje pristigo vidurinės kartos. Kadangi visuomenėje vyko radikalios permainos, ši, pavadinčiau, Sauliaus Žuko dėstytojų karta išsisklaidė po įvairius veiklos barus. Ir lituanistiniame akademiniame gyvenime pasijuto tam tikros properšos, nutrūko kartų ryšys. Ilgiausiai profesoriavę V.Daujotytė ir Kęstutis Nastopka pamažu traukiasi iš pedagoginės veiklos. Jų prišnekintas pernai beveik po dviejų dešimtmečių pertraukos ir sugrįžau į VU Lietuvių literatūros katedrą, kuriai vadovauja buvusi mano gabi studentė, dabar jau profesorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė.
Netekus būrio iškilių baltistų (Vytauto Mažiulio, Alberto Rosino, Alekso Girdenio), kalbotyroje taip pat atsivėrė spragos. Turėtų būti mąstoma, kaip jas greičiau užtraukti. Didelis užsienio kalbininkų indėlio vertinimas manęs visai nestebina. Pietro Dini darbai išties fundamentalūs: kalbos istoriją šis autorius sieja su kultūros, mentaliteto ir filosofijos istorija. Jam prilygti mes nelabai sugebam.
Kai mėginama jungti daug įvairių sričių, neišvengiamai kyla kalbėjimo patikimumo klausimas. Tai aktualu ne tik žiniasklaidos plotmei, bet ir akademinei bendruomenei. Galima gražiai slysti paviršiumi ir būti populiariu pasakotoju, bet ar tavo pasakojimas bus patikimas? Ar jis bus grįstas šaltinių įvairovės pažinimu, ar vieno kito lietuviškai publikuoto darbo interpretacijomis?
Buvau kviečiamas dėstyti ir politikos mokslų, tačiau nesinorėjo kalbėti apie tai, ko neišmanai. Tegu akademinį darbą dirba savo sritį išmanantys žmonės, nes eklektiško kalbėjimo visuomenėje ir taip per daug. Tiesa, lituanistikos magistrantams skaičiau kursą „Literatūra ir politika“ – panašūs dažnai siūlomi Vakarų universitetuose. Iš literatūros pozicijų kalbėti apie politinius procesus svarbu tam, kad kultūra pernelyg neužsidarytų nuo viešosios erdvės. Juk kultūrininkų ir politikų procesų vertinimų skirtumai – akivaizdūs. Tarkim, kultūros liberalų požiūris vienoks, o politikų liberalų – visiškai kitoks, nors ir vieni, ir kiti tarsi kalba apie liberalizmą.
Svarbu, kad mokslinė erdvė būtų kuo laisvesnė, kuo įvairesnė. Savarankiškų balsų gausa lemia ir lituanistikos raidą. Kuo daugiau stiprių, tarpusavyje polemizuojančių balsų, tuo stipresnė visuma. Kiekvienas lituanistas suinteresuotas turėti tvirtą oponentą. Humanitarams netinka tarpusavio varžybų ar uždarų stovyklų praktika, kurią stebime kitose disciplinose.

Apie „Res Lituana“

Šią studiją buvau suplanavęs kaip vieną didžiulę knygą. Rūpėjo pamėginti rekonstruoti LDK visuomenės savimonę, jos tapatybę: kaip ši visuomenė save formavo ir kūrė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas mano darbui gavo paramą iš Lietuvos tūkstantmečio programos. Bet kai ši buvo uždarinėjama, studija dar nebuvo įpusėta. Gediminas Ilgūnas liepė atiduoti leidyklon tai, ką esu padaręs. Taip vietoj planuoto fundamentalaus veikalo išėjo nedidelė knygelė. Bet įsipareigojau darbą tęsti ir parengti kitas dvi „Res Lituana“ knygas. Kadangi pernai daug dėmesio skyriau mokyklinei chrestomatijai, 2012-aisiais antroji veikalo dalis nepasirodys, bet kitąmet – turėtų. Visą medžiagą esu jau surinkęs.
Paradoksalus dalykas, bet per kelis LDK šimtmečius svarbiausių – laisvės, teisingumo idėjų samprata menkai tekito. Ar žinote, ką galėtume vadinti labiausiai skaitomu autoriumi LDK laikais, kas anuomet sudarė lietuvių išsilavinimo pagrindą? Ogi romėnų mąstytojas Ciceronas, kurį lietuviai laikė savo protėviu. Atėję į bet kurią LDK kolegiją, to laikmečio jaunuoliai studijas pradėdavo nuo Cicerono tekstų. Ir tai buvo iš esmės respublikoniški tekstai. Ir Simonas Daukantas, ir Adomas Mickevičius vėliau iš jų mokėsi.
Netgi Czeslawas Miloszas, studijavęs Žygimanto Augusto gimnazijoje Vilniuje, mini tuos pačius autorius, kuriuos lietuvių bajorai šešioliktame amžiuje studijuodavo Vilniaus akademijoje, – Ovidijų, Ciceroną ir Julijų Cezarį. Cz.Miloszas tęsė LDK pasakojimą, todėl išliko originalus XX a. Vakarų intelektualinėje erdvėje. Jis laisvai disponavo LDK vaizdinių ir vertybių audiniu ir galėjo, tarkim, drąsiai užginčyti Samuelio Becketto „Žaidimo pabaigą“ tvirtindamas, kad žaidimas anaiptol nesibaigia. Žmonių elgseną, laikyseną, veiksmus idėjos lemia labiau, nei mes įsivaizduojam, nors marksistinė mokykla ir neigė idėjų galią.
Neseniai atradau A.Mickevičiaus laišką broliui į Lietuvą, kuriame jis aiškina nenorįs išsižadėti Lietuvos pilietybės priimdamas Prancūzijos pilietybę. Nors mūsų valstybės jau pusė šimtmečio nebebuvo, o pats A.Mickevičius seniai gyveno Paryžiuje, įsipareigojimas lietuvių tautai tebeatrodė svarbus.
Sukarikatūrintai vaizduoti praeitį lengviau, negu ją perprasti. A.Mickevičiaus mesianizmas, Mariaus Ivaškevičiaus pašieptas pjesėje „Mistras“, iš tikrųjų buvo stiprus politinis ginklas XIX a. Europoje, kurioje tik istorinės tautos turėjo teisę į nepriklausomą valstybę. Šitaip A.Mickevičius mėgino grįsti lenkų, o greta – lietuvių ir gudų tautų teisę į valstybingumą: jis kalbėjo to meto Europai suprantama kalba. Ir tai, kas mums šiandien atrodo verta karikatūros, atliko savo istorinį vaidmenį: nepamirškime, kad A.Mickevičius buvo vienas originaliausių ir stipriausių XIX a. Europos intelektualų.
Nors žaismingas dramaturgo santykis su Kaziu Pakštu, A.Mickevičiumi ir kitomis istorinėmis asmenybėmis atrodo žavus, ilgainiui pradėjau galvoti, kad juo remdamiesi infantiliškai elgiamės su savuoju palikimu. Taigi kyla pavojus likti infantiliška kultūra, o būtų gerai, kad greičiau subręstume.

Darius Kuolys
Gimė 1962 m. Vilniuje. 1985 m. baigė VU lietuvių kalbos ir literatūros studijas. 1988–1990 m. kartu su bendraminčiais leido kultūrinį žurnalą „Sietynas“. 1990–1992 m. dirbo Lietuvos kultūros ir švietimo ministru, 1998–2002 m. – prezidento Valdo Adamkaus patarėju. Nuo 2004 m. vadovauja Pilietinės visuomenės institutui. Išleido studijas „Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje: renesansas ir barokas“ (1992), „Res Lituana. Kunigaikštystės bendrija. Pirmoji knyga: Respublikos steigimas“ (2009).

Prieš Vilniaus knygų mugę, skelbsiančią net kelis literatūrinių premijų laureatus, svarstome, ar beliks tėvynėje lietuvių romanistų.

Vilniaus knygų mugės išvakarėse Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai jau devintą kartą rinko kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Tradicija tapę rinkimai – kartu ir proga aptarti lietuvių literatūros “sveikatą”, diagnozuoti jos raidos kryptis bei susirūpinimą keliančius reiškinius. Tad kokie, literatūrologų nuomone, buvo 2010-ieji?

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja, humanitarinių mokslų daktarė Solveiga Daugirdaitė teigia, kad būna metų, kai įvardyti dvylika geriausių knygų iš turtingo leidinių srauto atrodo neįveikiama užduotis, bet būna ir priešingai – kai tiek antraščių, į kurias vertėtų atkreipti skaitytojų dėmesį, sunku pasiūlyti. “Šįkart dvylika pozicijų mums pasirodė labai daug. Vieningai sutarėme tik dėl šešių autorių, kurių knygų meninė vertė nekėlė abejonių”, – teigia mokslininkė.

Taigi antroji sąrašo pusė sudėliota po atkaklių argumentų kautynių, nes panašaus lygio knygų pretendenčių būta gerokai daugiau. Tarkim, už dvyliktuko ribos šįkart atsidūrė Jono Kalinausko, Mindaugo Nastaravičiaus ir Antano Šimkaus poezijos rinkiniai, Undinės Radzevičiūtės ir Jolitos Skablauskaitės romanai, debiutantės Sandros Bernotaitės novelės ir Mariaus Ivaškevičiaus pjesė “Mistras”.

Dar toliau nustumti liko populiarių nūdienos autorių romanai – Sigito Parulskio “Vėjas mano akys” ir Renatos Šerelytės “Vėjo raitelis”. Ir tai – jau šioks toks perversmas ankštame lietuvių literatūros pasaulėlyje, įpratusiame besąlygiškai gerbti pripažintus autoritetus. Tad kas atsitiko?

Skuba rašytojai, taupo leidėjai

“Kai stiprūs literatūros meistrai imasi pramoginės literatūros žanrų, rezultatai dažniausiai būna nuviliantys, nes jie nesugeba sutalpinti savo vidinio pasaulio į šių žanrų rėmus. Neišsiteko detektyvo rėmuose ir S.Parulskio kūrinys”, – aiškina S.Daugirdaitė.

Galbūt leidyklos sugeba daryti tam tikrą komercinį spaudimą autoriams – netgi tiems, kurių rankraščiai (jei tik kompiuteriniame amžiuje dar galima juos taip pavadinti) kiekvieno leidėjo būtų mielai sutikti? Literatūrologė mano, kad priežastis, ko gero, dar proziškesnė: “Netgi populiariems rašytojams tenka užsidirbti pragyvenimui. Vadinasi, bent kas porą metų privalai kloti ant stalo naują romaną. Galima tai laikyti tam tikru moraliniu spaudimu: juk priimta manyti, kad geriausi literatūros kūriniai gimsta atpalaidavus kūrybines galias, bet dabartinėmis Lietuvos sąlygomis tėra įmanomas įsitempusių profesionalų rašymas.”

Naujausias R.Šerelytės kūrinys, kritikų nuomone, neprilygsta ankstesniems tos pačios rašytojos romanams “Ledynmečio žvaigždės” ir “Mėlynbarzdžio vaikai”, pasakojantiems apie sovietmečio realybę Lietuvos provincijoje: pernelyg šviečia konstrukcinės siūlės, pernelyg plonas ir padrikas prasmių pamušalas. Panašių priekaištų sulaukė ir M.Ivaškevičiaus “Mistras”, neprilygęs jo ankstesniam “Madagaskarui”: mokslininkų tvirtinimu, Adomo Mickevičiaus ir Andžejaus Tovianskio biografijų vingiai patys savaime įdomesni už dramaturgo pasiūlytą postmodernistinį žaidimą.

Kita bėda, badanti ekspertų akis, – kad skubėti šiandien priversti ne vien rašytojai, bet ir leidyklose dirbantys redaktoriai. “Kažkada gyvavusi vidinių recenzijų praktika nebuvo vien tik ideologinio susidorojimo įrankis, kaip gali pasirodyti skaitant vyresnių rašytojų prisiminimus: jose būdavo siūloma ir pozityvių kūrinio tobulinimo priemonių. O šiandien redaktorius geriausiu atveju spėja teisingai dėlioti kablelius. Nemažai autorių patys prisiima atsakomybę ir kategoriškai uždraudžia kišti nagus prie jų tekstų, nors skaitydamas kūrinį mintyse nuolat ilgiesi redaktoriaus pieštuko. Praktiškai leidyklos virtusios įstaigomis, kurios iš kompiuterinių failų gamina knygynuose parduodamą produktą.

Nebeliko leidyklų, kurios dirbtų su autoriumi, kad ir kaip tai banaliai skambėtų. O literatūros mokslininkų sąmonėje dar gyvas ilgesys literatūros, kuri būtų ne vien tik apčiuopiama prekė, bet kartu ir meno kūrinys, atitinkantis estetinius kriterijus”, – dėsto S.Daugirdaitė.

Vieninteliai romanai – emigrantų

Mokslininkė neslepia, kad vertinant grožinės literatūros knygas itin reikšmingi išlieka turtingos literatūrinės kalbos ir meistriško sakinio valdymo argumentai. “Dėl to mūsų institute verda amžini vidiniai ginčai. Jei būtų nuosekliai laikytasi tokio reikalavimo, šių metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuke neišvystumėte nei Gabijos Grušaitės, nei Ernesto Parulskio knygų, nes šie autoriai negali pasigirti nepriekaištinga literatūrine kalba. Tačiau tuomet pradedi nejučiomis lyginti: kas iš to, kad J.Skablauskaitė ar R.Šerelytė puikiai valdo sakinį, jeigu jų kūriniai yra apie nieką? Ar tikrai tokie “tuščiaviduriai” romanai daugiau verti?” – klausia S.Daugirdaitė.

Pasak jos, anksčiau svarstant metinį lietuvių literatūros derlių galiodavo nerašyta veto teisė: jei nors vienas literatūrologas pareikšdavo: “tik per mano lavoną…”, kelias į dvyliktuką knygai kolegų santaikos vardan būdavo užvertas. “Tačiau po šiųmetinio svarstymo komisijoje turėsime net tris “lavonus”. Tikėkimės, jie sėkmingai išgyvens”, – neslepia docentė.

Kone daugiausiai protestų sulaukė jauniausios dvyliktuko sąrašo autorės G.Grušaitės romanas “Neišsipildymas”, klostantis bohemiškas išeivijos istorijas. Beje, tarp dvylikos atrinktų praėjusių metų knygų – vos du romanai, ir abu parašyti išeivijoje gyvenančių lietuvių. Pirmasis – ankstesniais savo kūriniais Lietuvoje puikiai žinomas Valdas Papievis, jau senokai apsistojęs Paryžiuje. O štai Londone gyvenanti ir po pasaulį daug keliaujanti dvidešimt trejų metų G.Grušaitė į lyderių gretą sugebėjo įsiveržti savo debiutiniu romanu.

“Tikrai nedrįstume skelbti, kad lietuvių literatūroje užgimė nauja žvaigždė, juolab tokie jauni genijai dažnai švysteli ir vėl ilgam pranyksta. Greičiau nutarėme, kad smarkiai besiplečiančios jaunų išeivijos rašytojų gretos jau vertos būti pastebėtos. Juk paradoksalu, kad tuo metu, kai literatūros vaidmuo tėvynėje menksta, mažėja ne vien skaitytojų, bet ir rašytojų, emigracijoje noras rašyti lietuviškai ir dalyvauti lietuvių literatūroje pastebimai stiprėja. Iš vienos pusės, stebime ryškią tendenciją spjauti į viską ir išvažiuoti kur geriau, o iš kitos – tų pačių išvykėlių pastangas dalyvauti lietuvių kultūriniame gyvenime. Esame pratę išeivius vertinti pirmiausia kaip žmones, besivaikančius didesnių atlyginimų, tačiau daugybė persikėlėlių, tokių kaip Zita Čepaitė, Paulina Pukytė, Kristina Sabaliauskaitė, Andrius Užkalnis, yra išties rimti mūsų literatūrinės arenos žaidėjai”, – tvirtina S.Daugirdaitė.

Be to, tokių rašytojų dažniausiai neslegia anksčiau minėta prievolė kas porą metų įteikti leidyklai po romaną. Ir jų vidinė motyvacija rašyti paprastai būna stipresnė negu autorių, gyvenančių čia. Juk nuo savosios kultūros nėra taip paprasta pabėgti. Tik, priešingai nei pokarinių “dipukų” literatūra, kuri daugiausia buvo nostalgiškos giesmės apie pavergtą tėvynę, į kurią neįmanoma sugrįžti, nūdienos emigrantų literatūra į Lietuvą žvelgia blaiviai.

“Prisimenu Nelės Mazalaitės noveles: jose visi lietuviai be išimties geri, o jei kuris veikėjas, neduok Dieve, paima žmoną ar vyrą iš kitataučių, tai viskas baigiasi tragedija. Aišku, kad dabartiniams emigrantams Lietuva nebėra ta geroji motina, visiems dosni ir teisinga. Todėl jie ir savo tautiečius vertina gerokai kritiškiau”, – pripažįsta mokslininkė.

Pavyzdžiu galėtų tapti ta pati diskusijas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute savo kūriniu sukėlusi G.Grušaitė, romane “Neišsipildymas” tvirtinanti: “Retai kalbėdavome apie Lietuvą, nepirkdavome lietuviškos duonos, nesiilgėdavome mamos kotletukų. Nešiojomės savo kilmę kaip paslaptį, mums tai nebuvo nacionalinė tapatybė ar geografija, greičiau liūdesio ženklas ant kaktos lyg nematomas totemas. Kartais atrodė, kad priklausome slaptai masonų ložei, kurios kiekvienas narys turi įtaisytą slaptą savinaikos mechanizmą.”

Ar beliks Lietuvoje rašytojų

Leidėja Lolita Varanavičienė, regėdama literatūrinių pajėgų persiskirstymą tarp Lietuvos ir išeivijos, logiškai klausia: kas gali garantuoti, kad po keleto metų tebeturėsime autorių, rašančių lietuviškai? Juk imigrantams persiorientuoti į pasirinktos valstybės kalbą ilgai netrunka. O ir atlygis, išleidus knygą stambesnėje užsienio leidykloje, lauktų visai kitoks.

Gytis Vaškelis, LLTI leidybos centro vadovas, ramina: “Kol Lietuvoje bus lietuvių – bus ir lietuviškai rašančių autorių. Tiesa, kai kurie iš jų teužsuks čia retkarčiais. Mūsų leidykla, pavyzdžiui, neseniai gavo dvi lietuvių mokslininkų studijas apie Europos literatūrą, jau išleistas svetur anglų kalba. Nors tarptautinei tyrinėtojų karjerai to užtenka, jie pageidauja, kad studijos pasirodytų ir lietuviškai, netgi iš anksto rezervuoja sau tokią teisę sudarinėdami sutartis su užsienio leidėjais. Vadinasi, žmonės nori būti išgirsti savo tėvynėje.”

Kiekvienas emigrantas, netgi tas, kuris gėdijasi savo šalies, pasak G.Vaškelio, vieną dieną sulaukia klausimo: “Tu iš kur? Kur tavo šaknys?” Ir jeigu toks žmogus bent kiek mąsto – sugrįžta prie savo šaknų. Bet kuriame pasaulio kampelyje vietiniai lengviau į savo draugiją priima “identifikuotus personažus”, o mankurtai niekam nereikalingi.

Arvydas Andrijauskas, įmonių grupės “Alma littera” generalinis direktorius, džiaugiasi, kad pastaraisiais metais perkamiausių knygų penketukuose – tiek grožinės, tiek negrožinės literatūros – nuolat regime dvi tris lietuviškas pavardes. “Nesiimčiau spręsti apie tų knygų meninę vertę, tačiau skaitytojų dėmesiu tautiečių tekstams galime tik džiaugtis. O kad dalis tų autorių jau atvyksta Lietuvon iš užsienio – natūralu: juk už Lietuvos ribų šiuo metu gyvena kone trečdalis lietuvių”, – svarsto A.Andrijauskas.

Tiesa, Lietuvoje leidžiamų knygų vidutinių tiražų statistika, kuri 2010 m., palyginti su 2009-aisiais, reikšmingų pokyčių nepatyrė, vis dar liudija ką kita: lietuvių grožinės literatūros tiražai nuo visos grožinės literatūros tiražų atsilieka maždaug trečdaliu. Tačiau tai galima paaiškinti gerokai dažnesniais lietuvių poezijos leidimais (užsienio poetų knygos Lietuvoje jau virto retenybe) ir ypač – provincijos leidyklėlėse po senovei klestinčia mažatiraže mėgėjiška savilaida. Pastarosios mastai nustebino net LLTI atstovus, prieš dvyliktuko svarstymus sudarinėjusius knygų pretendenčių sąrašus.

Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro išankstiniais duomenimis, pernai pasirodė 540 lietuvių grožinės literatūros knygų, iš jų penkios – užsienio kalbomis.

Tolesnės tiražų didėjimo perspektyvos leidėjų įsivaizduojamos skirtingai. Štai A.Andrijauskas vertina, kad “dugnas” jau pasiektas ir žemiau ristis tiesiog nebėra kur. Be to, antrojo 2010-ųjų pusmečio bei šių metų sausio knygų pardavimo rezultatai jau nuteikia optimistiškai. “2011-aisiais planuojame tiek pardavimo, tiek knygų tiražų didėjimą. Aišku, visuomet atsiranda leidinių išsišokėlių, kurių sėkmė mus pačius nustebina, tačiau, įvertinant pirkėjų finansines galimybes ir mokestinę aplinką, bendri pokyčiai neturėtų būti ryškūs. Galiausiai viskas priklauso nuo skaitymo skatinimo ir bibliotekų fondų atnaujinimo programų, kurios yra ir prieš keletą metų netgi buvo pradėtos vykdyti, tačiau pastaruoju metu ši veikla tėra imituojama”, – įsitikinęs įmonių grupės “Alma littera” vadovas.

G.Vaškelis prognozuoja, kad rimtosios, akademinei publikai skirtos literatūros tiražai Lietuvoje ir toliau smuks. “Lygindami galime tiksliausiai įspėti ateities tendencijas, tad ir pažvelkime į 40 mln. gyventojų turinčius kaimynus lenkus. Paradoksas, bet jų leidžiamų akademinių knygų tiražai nuo mūsiškių ne itin daug skiriasi”, – konstatuoja LLTI leidybos centro vadovas.

Nuo Biblijos iki vampyrų

Prieš du dešimtmečius, kai leidykla “Alma littera” tik pradėjo savo veiklą, perkamiausiais jos leidiniais laikytos anuomet solidžiai kainavusios “Biblijos enciklopedija” ir britų menotyrininko Ernsto H.Gombricho “Meno istorija”. O dabar?..

A.Andrijausko nuomone, lyginimas nėra itin korektiškas. “Tuo metu buvo didžiulis tokių knygų alkis, daug kas panašių leidinių lietuvių kalba per visą savo gyvenimą nebuvo skaitę. O dabar literatūrinis “popsas” ima viršų visur, todėl nereikia savęs nuvertinti. Tarkim, daug kam nepatinka Joanne K.Rowling “Haris Poteris”, tačiau iš tikrųjų jis daug vaikų sugrąžino prie knygos. Vėliau šiuos jaunuosius skaitytojus galbūt perėmė Stephenie Meyer ir kiti romanų apie vaiduoklius bei vampyrus autoriai, tačiau svarbiausia, kad minėta skaitytojų karta jau neprarasta literatūrai”, – tvirtina leidėjas.

“Apostrofos” leidyklos savininkė Giedrė Kadžiulytė primena, kad Azijos rinkas jau seniai užkariavo komiksai. Kinta žmogaus psichologija, joje vis daugiau vietos užima lakoniškesni nei įprasti rašmenys ženklai, vis mažiau laiko beturime tikram atidžiam skaitymui. “Tačiau pažvelkime į Skandinavijos valstybes, kurios per specialias valstybines programas sugeba išlaikyti lėto, neadaptuotų ir jokiais šiuolaikiniais signalais nepalengvintų kūrinių skaitymo tradiciją.

Pavydas ima, kai matai, kaip paskelbus kokios vietinės literatūrinės premijos laureatą iškart pertvarkomos knygynų lentynos, o vitrinose pagarbiai sužiba visi nominantai. Lietuvoje niekad nesu pastebėjusi, kad paskelbus Nacionalines premijas, išrinkus populiariausią ar kūrybiškiausią metų knygą vitrinos surengtų skaitytojams šventę. Atvirkščiai – čia knygynai, užuot diktavę madas, vis atviriau pataikauja masiniam skoniui. Vis dažniau vertingi leidiniai pirkėjui lentynose rodomi nugarėlėmis, o populiarioji lektūra šoka į akis turtingais “fasadais”. Kritiniam mąstymui, pagaliau žmoniškumui ugdyti skirtos knygos lieka rėksnių šėšėlyje. Džiaugiuosi, kad bent literatūros ekspertai atkreipia į jas dėmesį”, – teigia G.Kadžiulytė.

Nors pernai dėl bankrutavusių didmenininkų padarytų nuostolių “Apostrofa” išleido mažiau knygų nei įprastai, tačiau LLTI dvyliktuke puikuojasi net dvi šiai individualiai leidyklai atstovaujančios antraštės. O neseniai paskelbta, kad ir filosofas Arvydas Šliogeris, dvitomio “Niekis ir esmas” autorius, pelnė Lietuvos mokslo premiją.

Dramblio kaulo bokštas

Ir pagaliau – ar paliktos “už brūkšnio” pripažintų literatūros meistrų knygos ir “peržengti lavonai” LLTI dvyliktuko svarstymų komisijoje liudija apie esminius literatūros vertinimo kriterijų pokyčius? “Jei būtume pragmatikų visuomenė – manyčiau, kriterijai kistų dar sparčiau. Bet mes, katalikai, nesame labai racionalūs. Prisiminkime Sąjūdžio suvažiavimą, kuriame kas penkiolika minučių stojomės ir plojom; estai tą patį darė gerokai pragmatiškiau. Duok Dieve, kad atsirastų vertintojų, atpažįstančių naujas formas. Nes ten, kur vyresnioji karta temato kalbos mirtį, jaunimas įžvelgia galimybę”, – pabrėžia G.Vaškelis.

“Jei manome, kad privalome aprėpti realų grožinės literatūros procesą, tai 99 proc. išleidžiamų knygų nelaikyti literatūra vien todėl, kad formaliai jos netelpa į senąjį grožinės literatūros apibrėžimą, būtų neprotinga. Juo labiau kad ribos tarp dokumentinės ir grožinės literatūros vis sparčiau trinamos. Štai kritikai seniai ginčijasi, kaip tiksliau reikėtų vadinti Giedros Radvilavičiūtės rašomus tekstus – proza ar eseistika. Tačiau patys Giedros tekstai nuo to nei gerėja, nei blogėja, tik literatūriniai žanrai kinta. Ir nors instituto mokslininkų pozicija privalo išlikti šiek tiek konservatyvi, negalime sau leisti užsidaryti dramblio kaulo bokšte”, – apibendrina S.Daugirdaitė.