Lituanistika. Kodėl makaronai vadinami tik makaronais? Koks gali būti vienintelio pavadinimo šampanas? Tokių ir kitų pusiau rimtų klausimų pažeria dalį atostogų lietuvių kalbos mokslams paskyrę užsieniečiai, jau beveik dvidešimtmetį atvykstantys į lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursus Lietuvos universitetuose. Tiesa, pramokti lietuviškai daliai jų pavyksta ne be dosnios valstybės paramos, tačiau atrodo, kad ši investicija atsiperka.

Iš šių intensyvių vasaros kursų ir semestro studijų Vilniuje Estebanas Kwaśniewskis parsivežė „suvenyrą“. Tokį pat amžiną, kokie buvo ir pusmečio Lietuvoje įspūdžiai. Lenkiškų šaknų turintis prancūzas išsitatuiravo geležinį vilką Lietuvos žemėlapio fone. „Po semestro studijų buvo liūdna palikti miestą, tapusį antraisiais namais, nes neradau darbo, kad būčiau galėjęs likti ilgiau“, – paaiškina E.Kwaśniewskis ir patikina, kad jei tik atsirastų galimybė grįžti į Lietuvą ne tik atostogų, su malonumu grįžtų.

Studento iš Šiaurės Prancūzijos pasakojimas apie Lietuvą prasideda Valansjene, kur jis, pasinaudojęs „Erasmus+“ mainų programa, nutarė atvykti studijuoti į Vilnių.

„Įprastai žmonės renkasi Ispaniją ar Jungtinę Karalystę, bet tik ne aš“, – pasakoja prancūzas ir priduria, kad vasaros lietuvių kalbos ir kultūros kursai buvo geriausias viešnagės Lietuvoje mėnuo.

Pašnekovas vardija lietuviškus pavadinimus ir sako dar negalintis pamiršti keptos duonos su sūriu ir alaus skonio, o vos išgirdus „Biplan“ dainą „Labas rytas“ jį užplūsta prisiminimai. Pusmetį istoriją Lietuvos edukologijos universitete studijavęs prancūzas pasakoja, kad jam labai patiko Lietuvos iškovotos laisvės istorija, o mažai ką iki tol težinojęs apie Lietuvą suprato, kaip svarbu prisiminti sunkiausią – okupacijos laikotarpį.

E.Kwaśniewskio paskyrą socialiniame tinkle puošia Jano Matejkos paveikslo „Žalgirio mūšis“ nuotrauka. Prancūzas paaiškina, kad šio paveikslo fragmentas susieja jo lenkišką kilmę ir šalies, tapusios antraisiais namais, istoriją.

„Dėstytojas pasakojo apie šį mūšį. Man atrodo, kad Lietuvos viduramžiai, kurių didžiausia figūra buvo Vytautas Didysis, yra vienas šauniausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Kaip turbūt jau supratote iš mano pavardės, turiu lenkiškų šaknų, todėl šis paveikslas – savotiška mano kilmės ir šalies, kurią įsimylėjau, sąjunga“, – Lietuvos prisiminimus įprasmina rugpjūtį atostogų čia sugrįšiantis prancūzas.

E.Kwaśniewskis pripažįsta, kad jam, mokančiam tik prancūziškai ir angliškai, lietuvių kalba pasirodė labai sudėtinga. Kartais sako net nesuprasdavęs kalbos logikos.

Vis dėlto ir šią vasarą istoriškai unikalios lietuvių kalbos gramatiką krims beveik šimtas svečių iš užsienio, gavusių valstybinę stipendiją. Lietuvos universitetų organizuojamuose vasaros kursuose mokosi ir kitomis priemonėmis remiami įvairių projektų dalyviai ar iš savos kišenės už mėnesį mokslų susimokantys studentai.

Į lituanistinius vasaros kursus užsieniečiai atvyksta ne tik iš JAV, bet ir iš Kinijos universitetų, o dar įvairesnės esti jų mokslų priežastys. Pavyzdžiui, vakariečiai studentai, ypač vokiečiai, mėnesį praleisti pokomunistinėje šalyje laiko tolima egzotika. Mokslininkai, jau mokantys po keliolika užsienio kalbų, nori pramokti lietuviškai, kad įskaitytų Jono Basanavičiaus raštus. Niujorkiečiui studentui atrodo būtina išmokti valstybinę kalbą, kad taptų Kauno meru ir sutvarkytų jam artimą miestą. Kolumbietis, norėjęs aplankyti senelio gimtinę, staiga joje užsibūna ilgiau – sukuria šeimą ir tampa kryždirbiu.

„Mano istorija prasidėjo nuo Jeronimo Miliaus. Dėl šio dainininko kūrybos pirmą kartą susidomėjau Lietuva. Tuo metu rašiau straipsnius portalui apie sunkiąją metalo muziką, ieškojau egzotiškų grupių, vėliau susipažinau su keliais lietuvių metalistais, tapome draugais. Kuo daugiau sužinojau apie Lietuvą, šalies kultūrą, tuo įdomesnė ji man atrodė. Na, o kiek vėliau, kai 2012-aisiais ekonominė krizė prislėgė Ispaniją, netekau darbo, grįžau gyventi į tėvų namus. Man tai buvo sunkus metas, tad gydytojas rekomendavo užsiimti mėgstama veikla. Tada ir atradau lietuvių kalbos mokytoją Ispanijoje, pradėjau mokytis kalbos intensyviau. O po kelių mėnesių mano mokytoja Erika papasakojo apie lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursus Lietuvoje. Iš pradžių ši mintis gąsdino, bet klausiau jos patarimų ir taip atsidūriau pirmuosiuose vasaros kursuose Lietuvos edukologijos universitete“, – savo istoriją, prasidėjusią nuo J.Miliaus grupės „Soul Stealer“, pasakoja Laura Lokkie iš Ispanijos.

Už lietuvių kalbos pamokas Laura kelerius metus mokėjo iš savos piniginės. Pagaliau šiemet ji, kaip ir daugiau nei 90 užsieniečių, gaus valstybinę stipendiją ir toliau gilins lietuvių kalbos žinias.

Netikėčiausių asmeninių motyvų turintiems studentams ir mokslininkams valstybinę stipendiją Lietuva suteikia jau beveik dvidešimt metų. Įgyvendindami Švietimo mainų paramos fondo administruojamą valstybinių stipendijų programą šiemet užsieniečius priims Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), Vilniaus universitetas (VU), Lietuvos edukologijos universitetas (LEU), Klaipėdos universitetas (KU) ir LCC tarptautinis universitetas.

Tiesa, patys universitetai vasaros kursuose sulaukia daugiau studentų: be valstybės stipendininkų, finansuojama ir dalis „Erasmus+“ mainų ar kitų projektų dalyvių išlaidų, be to, universitetai studentų pritraukia ir savarankiškai. Vis dėlto didžiausia, 1996 m. Vyriausybei priėmus nutarimą „Dėl valstybinių stipendijų ir išmokų studijoms ir mokslinėms stažuotėms skyrimo“, skiriama parama lituanistinių vasaros kursų dalyviams šiemet siekia 116 tūkst. eurų.

Vidutiniškai vieno dalyvio mėnesio mokslas kainuoja 1,2 tūkst. eurų. Didžiąją dalį išlaidų sudaro universiteto nustatomas kursų mokestis. Pavyzdžiui, KU kursų kaina yra 610 eurų, registracijos mokestis – 50 eurų, VDU – 579 eurai, o kursų registracija kainuoja 29 eurus, VU – 666 eurus. Šį konkursą laimėję užsienio studentai gauna 570 eurų mėnesinę stipendiją, o dėstytojams, mokslininkams mokama po 950 eurų.

Atrodytų, tokios vasaros stovyklos, kurių tikslas yra populiarinti lietuvių kalbą pasaulyje, skatinti užsieniečius domėtis ir pažinti Lietuvą, – brangiai kainuojanti privilegija nedidelei šaliai. Net jei ir taip, toks yra vakarietiškas gero tono ženklas. Be to, prabanga dar ir atsiperka, kaip nukerta „Veido“ kalbinti pašnekovai.

Per vasaros kursus, kaip ir per kitus tarptautinius projektus, Lietuvos universitetai randa užsienio partnerių, mokslinių interesų į šiuos kursus atvesti tyrėjai vėliau mūsiškės kultūros ir kalbos tematiką narplioja savo moksliniuose straipsniuose, kuriuos skaito plačioji akademinė bendruomenė, o valstybinę stipendiją gavę studentai po semestro parvyksta nuolatinių studijų, už kurias moka patys.

Taip ne tik garsinamas šalies vardas – šios programos skatina ir savanaudiškesnius, bet kilnius tikslus: protėvių gimtine sužavėti lietuviškų šaknų turinčius šiuolaikinio pasaulio gyventojus, kurie pasimokę nemokamuose kursuose mielai pagyventų Lietuvoje ilgėliau.

„Iš pretendentų užpildytų paraiškų matyti, kad studentus, ypač turinčius lietuviškų šaknų, domina ne tik vienkartinė galimybė pasimokyti lietuvių kalbos vasaros kursuose, bet ir ateities perspektyva grįžti į Lietuvą dirbti ir gyventi. Kai vis dar išvyksta nemažai gyventojų, puikiai žinome, kad lietuviškos kilmės žmonės tikrai gali kurti Lietuvoje. Tai privalumas. Pavyzdžiui, pretendentai paraiškose nurodo, kad norėtų siekti karjeros diplomatinėje tarnyboje, kitų darbo perspektyvų, tai rodo, kad savo ateitį bent dabar jie sieja su Lietuva“, – kasmet populiarėjančios valstybės paramos naudą aptaria šią programą organizuojančio Švietimo mainų paramos fondo (ŠMPF) Aukštojo mokslo programų skyriaus projektų koordinatorė Donata Pečiukėnienė.

ŠMPF duomenimis, daugiausiai paraiškų šiemet sulaukta iš Ukrainos (15 proc.), Lenkijos (14 proc.) ir Baltarusijos (11 proc.), o populiariausi buvo LEU vasaros lietuvių kalbos ir kultūros kursai. Į juos pakliūti pageidavo 35 proc. pretendentų, dar apie 28 proc. vasaros mokslams rinkosi KU.

LEU, vasaros kursus organizuojantis nuo 2004 m., šiemet priims pagal skirtingas programas atvyksiančius 65 užsieniečius, iš kurių 98 proc. gaus visišką arba dalinį finansavimą. „Tai ambasadorystė, iš kurios neuždirbsi“, – patikina LEU Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovė Vilma Leonavičienė, kuruojanti LEU vasaros kursus užsieniečiams.

Ji skaičiuoja, kad didžiausią dalį, beveik pusę, kursų kainos sudaro dėstytojų atlygis, sudėtingos kalbos mokymo metodikos parengimas, kursų programos sudarymas, kitos išlaidos – pažintinių savaitgalio išvykų organizavimas, logistika, apgyvendinimas.

Nors tokių pažintinių mokyklų nauda neabejojama, dalyvavimas remiamas ir biudžeto, ir europiniais pinigais, jas organizuojant neapsieinama be biurokratinių trukdžių, kad ir vykdant viešuosius pirkimus: studentus su etnokultūra reikia supažindinti pigiausioje, dirbtinėmis gėlėmis apkaišytoje sodyboje, bet ne autentiškoje žemaitiškoje troboje ir t.t. Be tokių detalių, tolimas kelias į Lietuvą dėl mėnesio trukmės kursų jų dalyviams neretai būna nuklotas sunkesnėmis kliūtimis.

„Viskas prasideda nuo vizų. Jų išdavimo tvarka, ypač trečiosiose šalyse, yra problemiška. Šri Lankoje, Peru, Kinijoje studentai turi spėti konkrečiai paskirtomis dienomis įveikti didžiulius atstumus, kad galėtų gauti vizą. Siekiame, kad tie, kurie atvyksta studijų tikslais, nepatektų į bendrą laukiančiųjų eilę, tam reikėtų patvirtinimo raštų. Tačiau dėl nesutvarkytos vizų sistemos studentai, ypač iš Kinijos, kitų tolimų kraštų, vėluoja arba lėktuvo bilietus turi pirkti paskutinę minutę, kai jie gerokai pabrangsta, ir kursų tenka atsisakyti. Juk net jei kelionės išlaidos ir apmokamos, jos vis tiek turi ribas“, – komentuoja V.Leonavičienė.

Pasak V.Leonavičienės, universitetas laikosi politikos pasinaudoti įvairių programų finansavimo šaltiniais, kad tik studentams reikėtų primokėti kuo mažiau. Vis dėlto, net ir nesurinkęs tiesioginių mokesčių iš šių kursų dalyvių kišenės, realią naudą universitetas gauna. Mat nemaža dalis studentų sugrįžta mokytis į nuolatines magistrantūros studijas, ne ES šalių studentai atvyksta studijuoti kokio nors modulio, kad jų diplome atsirastų europinių studijų kreditų.

Ukrainos Černovicių universitete jau veikia centras, kuriame vyksta lietuvių kalbos paskaitos, o Vroclavo universiteto studentai rengia paskaitas apie lietuvių ir lenkų santykius. „Maždaug trečdalis mūsų universiteto vasaros kursų dalyvių lieka studijuoti Lietuvos universitetuose arba sugrįžta į kitais metais organizuojamus kursus“, – skaičiuoja V.Leonavičienė.

Ji priduria, kad, priešingai nei pirmaisiais vasaros mokyklų gyvavimo metais, jau aštuonis jų sezonus nebereikia investuoti į kursų reklamą ir informacijos sklaidą, nes pati geriausia reklama – iš lūpų į lūpas – pasklinda savaime. Iš paskos vasaros kursų dalyviams į kitąmet organizuojamus kursus atvyksta jų bendrakursiai ir bičiuliai.

„Vakarų Europos studentai, ypač vokiečiai, prancūzai, nori ne iš pasakojimų patirti, kaip iš tiesų gyvename posovietinėse šalyse. Sulaukiame daug studentų iš Lenkijos – Vroclavo, Silezijos, nes jiems Lietuva dar neatrasta šalis, – su kursų dalyvių geografija supažindina LEU atstovė. – Žinoma, kai į vieną grupę susiburia studentai iš 25 šalių, tenka suderinti ir politinius interesus. Pavyzdžiui, kai reikia dirbti grupėse, studentas iš Azerbaidžano gali pasakyti, kad nebus vienoje grupėje su studentu iš Armėnijos, arba ukrainietis gali atsisakyti bendradarbiauti su studentu iš Rusijos. Tokių diplomatinių uždavinių iškyla.“

Populiarumo nestokoja ir kitų šalies universitetų siūlomi vasaros kursai. Pavyzdžiui, KU vasaros lituanistikos mokykla per trylika gyvavimo metų išaugo dešimt kartų, todėl šiemet universitete organizuojama ir analogiška žiemos mokykla.

KU Humanitarinių mokslų fakulteto Kalbų ir kultūrų centro direktorė, lietuvių kalbos kursų koordinatorė Jūratė Derukaitė vieną po kitos pasakoja kursų dalyvių istorijas ir sako, kad be vargo galėtų sudėti jas į novelių knygą: tiek per daugiau nei dešimtmetį nutiko ir jausmingų, ir nepakartojamų istorijų. Visus tuos pasakojimus sieja užsimezgęs ryšys, nesvarbu, profesinis, šeiminis ar idėjinis, ir, savanaudiškai kalbant, nauda Lietuvai. J.Derukaitė apibendrina, kad nors daugiausiai vasaros kursų dalyvių atvyksta gavę valstybines stipendijas, KU kursuose mokosi verslininkai, įsikūrę Klaipėdos regione, čia pat šeimas sukūrę užsieniečiai.

Pavyzdžiui, Kolumbijoje gimęs Aleksas Eugenijus Kulvietis į pirmąją KU stovyklą atvyko 2002 m., mokėdamas vos kelis lietuviškus žodžius. Vasaros kursuose jis susipažino su mergina ir sukūrė šeimą. Vėliau, KU baigęs kalbotyros magistrantūrą, A.E.Kulvietis tapo ispanų kalbos dėstytoju, o šiandien kartu su žmona organizuoja KU vasaros kursų kultūrinę programą, dirba ispaniškai kalbančių kruizinių laivų keleivių gidais Klaipėdoje.

„Jis yra puikus Lietuvos ambasadorius – Pasaulio lietuvių bendruomenės narys. A.E.Kulvietisyra kryždirbys, jau surengęs kelias parodas Lietuvoje“, – sako J.Derukaitė.

Italas Flaviano Bertaina, kuris kursams KU šiemet jau trečią kartą paskirs dalį savo atostogų, kaip patikina J.Derukaitė, jau laisvai kalba lietuviškai ir išmano Lietuvos istoriją bei kultūrą. Šis Pavijos universiteto filosofijos magistrantas KU atliko ir „Erasmus“ praktiką, vedė italų kalbos kursus, o pernai padėjo organizuoti vasaros mokyklą ir buvo svečių gidas kelionėje po Lietuvą.

Po dviejų vasarų kursų Klaipėdoje lietuvių kalbos dėstymą į Kijevo Taraso Ševčenkos valstybinio universiteto darbotvarkę stengiasi įtraukti ir Igoris Koroliovas, Bendrosios kalbotyros katedros ir Klasikinės filologijos instituto dėstytojas, kurio prosenelis buvo lietuvis.

Svarbus šiuose kursuose yra dėstytojų ir tyrėjų dalyvavimas. Tarptautines gijas su užsienio partneriais jau kurį laiką mezgantys Lietuvos universitetai būtent per akademinės bendruomenės narius atranda naujų partnerystės formų. Pavyzdžiui, kad VDU pradėtų bendradarbiauti su Bulgarijos mokslų akademija, pakako dviejų jos mokslininkų vizito į VDU vasaros kursus. „Jie mokėsi lietuvių kalbos, kad galėtų perskaityti J.Basanavičiaus raštus. Kaip pasakojo jie patys, per tą mėnesį pramoko tiek, kad galėtų juos suprasti, vėliau rašė iš to mokslinį straipsnį“, – pasakoja VDU tarptautinių programų vadovė Žydrūnė Žemaitytė-Kviklienė.

VDU valstybinių stipendijų programoje dalyvaujantieji nuo pat jų atsiradimo įgyvendina ir kitas programas, pavyzdžiui, su JAV lietuvių bendruomene. Per beveik dvidešimtmetį VDU vien vasaromis lietuvių kalbos išmokė apie 600 kitataučių.

„Veido“ pašnekovai sutartinai tvirtina, kad užmegzti tarptautinius ryšius padeda atvykusiųjų motyvacija. Tiesa, kiek lietuvių kalbos jie pramoks per intensyvius mėnesio kursus, taip pat, žinoma, lemia gimtosios kalbos panašumas į lietuvių. Įprastai kitataučiai, atvykę su A1 kalbos mokėjimo lygio žiniomis, po kursų pasiekia A2, B1 kalbos mokėjimo lygį.

VU šiemet į penkias vasaros kursų grupes pagal kalbos mokėjimo lygį priims 55 studentus, 17 iš jų yra gavę valstybines stipendijas. VU Lituanistinių studijų katedros dėstytoja, lietuvių kalbos kursų vadovė Virginija Stumbrienė paaiškina, kad kursų dalyvių tikslai, tad ir kalbos mokėjimo lygis, skiriasi: „Kursai yra intensyvūs: per mėnesį 80 valandų skiriama kalbos, 10 – kultūros paskaitoms. Kalbos kasdien mokomasi po 4–6 akademines valandas. Mokymosi būdas yra komunikacinis, kad studentai ne tik sugebėtų linksniuoti, asmenuoti, bet ir išmoktų gramatikos, kuri reikalinga vienaip ar kitaip bendraujant, pavyzdžiui, apsiperkant parduotuvėje. O besimokantieji aukštesniuoju lygiu diskutuoja, skaito grožinę literatūrą.“

VDU atstovė Ž.Žemaitytė-Kviklienė patvirtina, kad dėl kursų intensyvumo per vieną vasaros mėnesį galima išmokti daugiau nei per semestrą, turint kelias kalbos paskaitas. Pasak jos, svarbiausia, kad karštuoju metų laiku vykstančios paskaitos būtų ne nuobodžios, bet interaktyvios. VDU užsienio studentai mokosi parke, parduotuvėje, kartu su mokytojais eina į kavinę aiškintis patiekalų ir prieskonių pavadinimų.

„Galima sakyti, visi jau po poros savaičių mokslų gali papasakoti apie savo dieną, savaitgalio įspūdžius, o po visų mėnesio kursų gali palaikyti lengvą pokalbį, susikalbėti parduotuvėje, mieste, –  apibendrina VDU tarptautinių programų vadovė ir pasakoja, kaip įdomiai užsieniečiai atranda lietuvių kalbą: Italai visada pastebi, kodėl turime tik vieną žodį „makaronai“, nes juk makaronai turi turėti pavadinimą. Prancūzai tą patį sako apie šampaną. Italams dar patinka jų kalbos kilmės žodis „pomidoras“, kartais jie atranda ir savo vardus, pavyzdžiui, vokiečiai – vardą Silkė.“

Gabija Sabaliauskaitė

„Veido“ apdovanojimas už viso gyvenimo darbus ir nuopelnus mokslui šįmet atiteko vis dar prie naujų darbų tebeplušančiam devyniasdešimtuosius gyvenimo metus pradėjusiam kalbininkui Zigmui Zinkevičiui.

„Keistas esu žmogus: be lazdos iš kambario nė žingsnio, o prie rašomojo stalo galiu sėdėti neribotą skaičių valandų. Ir juo ilgiau dirbu, tuo sveikesnis jaučiuosi. Keliuosi penktą valandą ryto, dirbu iki septynių, tuomet pusryčiauju, nusnūstu valandėlę kitą ir toliau plušu iki pietų. Popietei pasilieku lengvesnes užduotis, o ryte galva naujoms idėjoms būna imliausia, per porą valandų nuveikiu daugiau nei per likusią dieną. Tik tuo metu formuluojamas mintis svarbu iškart užsirašyti, nes jos greičiausiai pamirštamos“, – teigia akademikas Zigmas Zinkevičius.
Geriausia šios taisyklės iliustracija – popieriais popierėliais baltai nuklotas mokslininko darbo kambarys, mat įpročio fiksuoti kiekvieną galinčią praversti informaciją jis iki šiol neatsisako. Surinkti faktai tvarkingai gula į temines bylas, o kai viena kuri byla ganėtinai išsipučia – tai ženklas, kad šia tema galima rašyti naują darbą.
Savo knygas akademikas rašo ranka paprastuose sąsiuviniuose, tiesa, juose užimdamas vos po trečdalį kiekvieno puslapio, kad liktų vietos papildymams. O taisyti ir perrašinėti savo darbų labai nemėgsta.

Tarp istorijos ir lingvistikos

Pats kilęs nuo Ukmergės, mokslininkas kone pusę amžiaus dirbo Vilniaus universitete, taip pat dėstytojavo Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) ir Vytauto Didžiojo universitete. Keliaudamas po JAV, skaitė paskaitas aštuoniuose šios šalies universitetuose. Metus vadovavo Lietuvių kalbos institutui, po to porą metų (1996–1998) dirbo Lietuvos švietimo ir mokslo ministru, dar metus buvo valstybės konsultantu švietimo ir mokslo klausimais.
O kalbos mokslu susidomėjo tuomet, kai tėvas netikėtai parnešė namo Prano Skardžiaus „Lietuvių kalbos žodžių darybą“. Nieko tada mokinukas joje nesuprato, tačiau užsibrėžė būtinai perskaityti. Kadangi pokario metais į lituanistiką sukdavo šviesiausi tautos jaunuoliai, didesnių abejonių rinkdamasis studijas neturėjo.
„Lietuvių kalba neturi senų rašytinių šaltinių, todėl pagrindinis kalbos istoriko šaltinis yra tarmės. Taigi savo mokslinius tyrinėjimus pradėjau nuo dialektologijos. Vėliau įtraukdavau į tą darbą ir savo studentus, ne vienas jų iš to parašė ne tik kursinius, diplominius darbus, bet ir disertacijas. O aš sukauptą medžiagą apibendrinau plačioje studijoje „Lietuvių dialektologija“, už kurią buvau apdovanotas Valstybine premija. Šioje knygoje pateikiau naujais principais sudarytą lietuvių tarmių klasifikaciją“, – pasakoja Z.Zinkevičius.
Vėliau, bendradarbiaudamas su Danguole Mikulėniene, jis parašė knygą „Lietuvių kalbos kilmė“, kurioje taip pat netrūksta naujų teiginių. Kadangi Lietuvoje šios knygos leidyba užtruko, pirmiausia studija buvo išleista angliškai (išsekus pirmojo leidimo tiražui, tais pačiais metais išėjo antrasis), tada vokiečių, rusų, italų kalbomis, ir tik tuomet pagaliau pasirodė lietuviškai.
Beje, tai pirmoji lingvistinė studija, kurios teiginiai buvo derinami su kitų sričių mokslininkais profesionalais – archeologu Aleksiejumi Luchtanu ir antropologu Gintautu Česniu. Iki tol Lietuvos kalbininkų ir istorikų tarpusavio santykiai būdavo ganėtinai priešiški, nes nei vieni, nei kiti nepraleisdavo progos pakritikuoti kolegų tyrinėjimų. „Suderinti nuomones mums buvo nelengva, tačiau svarbiausia, kad sugebėjome prieiti prie bendrų išvadų. Taip tarp šalies istorikų ir kalbininkų pagaliau stojo taika“, – šypsosi prisimindamas Z.Zinkevičius.
Jo nuomone, tobulas kalbos istorikas turėtų būti studijavęs ir istorinę kalbotyrą, ir archeologiją, tačiau tokių asmenybių nėra daug. Anuomet kone vienintelė iš lietuvių tokia kompetencija galėjo pasigirti JAV gyvenusi mokslininkė Marija Gimbutienė.

Apie mokslą ir politiką

Z.Zinkevičius primena, kad tarmės kalboje atsiranda todėl, kad kalba, kol ji gyva, nuolatos kinta. Kaip tik dėl šios priežasties tenka nuolat reformuoti ir norminę rašybą, nes jei to nedarytume, ji virstų tokia pat sustabarėjusia ir nutolusia nuo aktualaus tarimo kaip anglų kalbos rašyba. Vis dėlto pokyčiai paprastai nebūna identiški visoje kalbos paplitimo teritorijoje, ir kalbos istorikai, tyrinėjantys atskirų kalbos reiškinių vartosenos tradicijas, sugeba atsekti, iš kurios būtent vietovės vienas ar kitas pokytis atėjęs. Taip nustatoma, kurios vietovės gyventojai yra išlaikę seniausias kalbos struktūras.
Tačiau nykstant kaimams lietuviškos tarmės vis labiau apmiršta. Ar ateityje kalbos istorikams bebus ką tyrinėti? Akademikas tvirtina, kad spėta sukaupti be galo daug tarmių aprašų ir autentiškų tekstų, todėl medžiagos tyrinėjimams neturėtų pritrūkti.
Vis dėlto naudotis šaltiniais dera atsargiai, įvertinant įvairialypes jų kilmės aplinkybes. Z.Zinkevičius pateikia pavyzdį, kaip kartais iš teksto traktavimo netikslumo kyla ištisos abejotinų hipotezių virtinės. Štai nedidelis, keturių strofų lietuviškas Adomo Mickevičiaus autografas, iki šiol saugomas poeto muziejuje Paryžiuje. Jo kilmės istorija nevertėtų abejoti, nes apie tai panašiai liudijo abu poeto vaikai. Juos vaikystėje gana ilgai mokė nusigyvenęs žemaičių bajoras Liudvikas Korilskis. Kartą A.Mickevičius paprašė jo padainuoti lietuvių liaudies dainų. L.Korilskis dainavo, o poetas priekaištavo, kad dainuoja negerai. Iš pradžių A.Mickevičius užrašė mokytojo padainuotų dainų žodžius, o po to subraukė juos taisydamas taip, kaip, jo nuomone, turėtų būti.
Tarpukariu šį subraukytą popieriaus lapą tyrinėjęs žymus lenkų kalbininkas Janas Otremskis priėjo išvadą, kad A.Mickevičius lietuviškai nemokėjo. „O man Paryžiuje gyvenęs semiotikas Algirdas Julius Greimas atsiuntė gerą šio teksto kopiją. Įvertinęs poeto darytus taisymus pamačiau, kad tai ne kas kita, kaip žemaičio Korilskio ir iš Rytų Lietuvos kilusio Mickevičiaus „nesusišnekėjimai“. Kilo mintis atlikti mokslinį eksperimentą. Iš tų pačių apylinkių, kaip ir L.Korilskis, buvo kilęs mano mokinys, fonologijos ekspertas Aleksas Girdenis. Dar pasikvietėm keturis Vilniaus krašto lenkus: vieną – gerai kalbantį lietuviškai, antrą – silpniau, trečią – dar silpniau, o ketvirtą – beveik visiškai nekalbantį. A.Girdenis dainavo, tie keturi rašė. Rezultatas – visų lenkų užrašyti tekstai daugmaž priminė A.Mickevičiaus taisymus. Tai įrodymas, kad senų tekstų tyrinėtojai privalo būti labai atidūs“, – tvirtina akademikas.
Z.Zinkevičius – tikrasis ne tik Lietuvos mokslų akademijos, bet ir Latvijos, Švedijos bei Norvegijos mokslų akademijų narys. Vis dėlto šiame sąraše pasigendu Lenkijos mokslų akademijos, nors pašnekovas daug metų skyrė Vilnijos krašto kalbos, vadinamos ~polszczyzna litewska~, tyrinėjimams. Ar santykiai su kaimynų kalbininkais, kurie, be abejo, savo ruožtu tyrinėjo šio krašto kalbą, buvo draugiški?
„Kad mums nėra dėl ko ginčytis – kalbos faktai aiškiai rodo, kad ~polszczyzna litewska~ nėra kurios nors lenkų tarmės tęsinys, o tiesiog lenkų literatūrinė kalba, perkelta ir vietinių gyventojų aplietuvinta. Lietuvių ir lenkų mokslininkų išvados šiuo klausimu vieningos. Kitas dalykas, kad politikams, suinteresuotiems lietuvių ir lenkų tautų kiršinimu, tos išvados visai neįdomios“, – atsidūsta akademikas.

Sostinės parodų salėse – autentiški praėjusių amžių Lietuvos atvirukai ir muzikalios drobės.

Praėjusią savaitę Lietuvos nacionaliniame muziejuje visuomenei pristatyta garsaus architekto ir meno Algimanto Miškinio dovanotas mažosios lituanistinės ikonografijos rinkinys. Jame – maždaug 23 tūkstančiai Lietuvos miestų ir miestelių fotografijų ir atvirukų, kolekcininko kruopščiai kauptų pusę amžiaus. Šią kolekciją profesorius naudojo ir savo moksliniams tiriamiesiems darbams iliustruoti: jis parašė net 26 monografijas, tyrinėjančias Lietuvos urbanistikos paveldą.
Senų nuotraukų ir piešinių taip pat galima išvysti Energetikos ir technikos muziejuje, kur rodoma Lietuvos jūrų muziejaus keliaujanti paroda “Klaipėdos burinis laivynas”. Pirmieji burlaiviai Memelyje atsirado XIII a. ir tarnavo Livonijos ordinui priklausančiai piliai. Tik XVI a. viduryje, kai Klaipėda priklausė Prūsijos valstybei, turtingi klaipėdiečiai ėmė statyti didesnius burlaivius, kuriais pasiekdavo net Ispanijos krantus. Burlaivių epochos aukso amžius, susijęs su masiniu medienos eksportu, prasidėjo XVIII a. viduryje: tuomet klaipėdiečių laivynas išaugo iki 98 burlaivių. Kartu kūrėsi laivų vinių ir inkarų kalvių, virvių ir linų vijikų, burių siuvėjų cechai. Tačiau burlaivius negailestingai išstūmė garlaiviai: jau dvidešimto amžiaus pradžioje Klaipėdoje neliko nė vieno krovininio jūrinio burlaivio.

Muzika ir tapyba

Jei pasiilgote menų, galite sukti į Savicko paveikslų galeriją, kurioje žiūrovų laukia nauja šeimininko tapyba. Pats Raimondas Savickas tvirtina, kad paveikslams jį įkvėpė garsų ir muzikos pasaulis, kurį aukština net labiau negu tapybą. Todėl drobėse – daug šokėjų, muzikantų ir jų instrumentų.
Į muzikos pasaulį nusitaikė ir jaunosios kartos daillininkas Konstantinas Gaitanži, kurio paroda „Dead Rock Star“ šį antradienį atvers duris „Meno nišoje“. Menininkas išgalvojo niekada neegzistavusią roko žvaigždę Zedą Kowalskį ir įvairiomis meno priemonėmis sukūrė jo biografiją – nuo vaikystės iki šlovės viršūnės. Pristatomas netgi videofilmas, kuriame neva Zedo grupės nariai dalijasi savo prisiminimais, o pats K.Gaitanži groja išderinta elektrine gitara, vaizduodamas atgimusią muzikanto šmėklą.
Tą patį antradienio vakarą Pamėnkalnio galerijoje atidaroma Broniaus Gražio tapybos paroda „Medžio metai“ – jau aštuonioliktoji šio menininko autorinių parodų sąraše. Joje eksponuojami naujausi Vilniaus dailės akademijos dėstytojo darbai.

Kunigaikščių Sapiegų garbei

Pasitikdama Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Vilniaus paveikslų galerija pakvies į tarptautinę parodą „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės… Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“. Parodoje ketinama pristatyti beveik šimtą Sapiegų giminės atstovų portretų bei dar dukart tiek unikalių dokumentų ir knygų, Sapiegoms priklausiusių tapybos, tekstilės, grafikos, auksakalystės ir kitų meno kūrinių, ginklų, kitų istorinių relikvijų. Autentiški XVI–XIX a. eksponatai ir ikonografinė medžiaga atskleis išskirtinius šios giminės iškilių atstovų nuopelnus Vidurio Rytų Europos kraštų meniniam bei kultūriniam paveldui, Lietuvos valstybingumo raidai.
Septyniolikoje istoriškai aprėpiamų kartų yra žinoma 380 Sapiegų ir Sapiegaičių. Net 51 Sapiegų giminės atstovas buvo aukštas valstybės pareigūnas, 30 iš jų – Lietuvos valstybės senatoriai, taip pat buvo 11 Lietuvos kanclerių ir pakanclerių – t. y. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausybės vadovų. Sapiegos taip pat užimdavo ministrų, aukštų urėdininkų postus, buvo kariuomenės vadai. Trys Sapiegų atstovai buvo vyskupai, keliolika dirbo vaivadomis ir kaštelionais. Apskritai užimtų svarbiausių pareigybių skaičiumi Lietuvoje Sapiegos nusileido tik Radviloms.
Vakarų Europoje parodos, skirtos žymiausioms valdovų dinastijoms ir didikų giminėms, jau tapo savotiška mada. Sapiegoms skirtai parodai eksponatus skolina daugiau negu dešimt Lietuvos bei Lenkijos kultūros paveldo institucijų: muziejų, bibliotekų, archyvų ir bažnyčių. Jie išsamiai nušvies šios giminės genealogiją, valstybinę veiklą, atskleis Sapiegas kaip meno ir mokslo mecenatus bei dailės kolekcininkus.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė, pirmadienį parlamente kalbėdama konferencijoje apie istorijos mokymą, ragino mokytojus nebijoti nukrypti nuo tiesioginės tos dienos temos, minint svarbias šaliai datas ir įvykius.

“Lituanistika, istorija – ne tos disciplinos, kurias galima matuoti trimestrais”, – sakė I.Degutienė, prisiminusi televizijos laidą, kurioje moksleivis, paklaustas, ką žino apie Romą Kalantą, atsakė, jog apie tai mokysis tik kitais metais.

“Taip tikrai neturėtų būti. Noriu nuoširdžiai pakviesti mokytojų auditoriją: nepabijokite bent trumpam nukrypti nuo tiesioginės tos dienos temos, jeigu Lietuva mini vasario 16-ąją ar birželio 14-ąją. Pasikalbėkime su vaikais apie ryšį, kuris sieja mūsų praeitį ir dabartį”, – sakė parlamento vadovė.

Ji taip pat sakė, kad kalbėdami apie savo istorinę praeitį žmonės per dažnai linkę matyti tik auką, skriaudą, nuoskaudą, o nematyti pasiaukojimo, pasipriešinimo, tikrojo žmogiško ir tautinio orumo.

I.Degutienės svarstymu, gal čia ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl daug jaunimo nesidomi tėvų ir protėvių, šalies ir tautos istorija.

“Žmogiškoji išmintis, didžiosios istorinės pamokos ir vertybės atpažįstamos subrendus, o vaikai ir jaunuoliai, susidūrę su morale ir didaktika, dažnai išsiugdo nenorą gilintis į šiuos dalykus. Tikrai negalime dėl to kaltinti vaikų, nes priežastys – kitur”, – sakė Seimo pirmininkė.

“Kartoju: tėvynės meilė, patriotizmas niekada netilps į jokius programų rėmus, o atmintinai iškalti faktai be bendro istorinio vientisumo jausmo, be humanitarinio ir humaniškojo matmens – beverčiai. Žinoti ir mokėti nepakanka, būtina, kad vaikai ir istorinei, ir gyvajai Lietuvai atrastų vietos savo širdyje, savo dvasinėje atmintyje, beužsimezgančiame jausmų pasaulyje”, – kalbėjo Seimo pirmininkė.

“Padėkime susiorientuoti mūsų vaikams, padėkime jiems suprasti, kad Lietuva – tai ne sausų citatų rinkinys, o gyvenimas čia ir dabar, širdimi jaučiant ir protu suvokiant tai, kas tęsiasi jau tūkstantį metų”, – ragino Seimo pirmininkė.

Pirmadienį Vilniuje Seimo rūmuose vyksta konferencija, kurioje politikai, istorikai ir pedagogai diskutuos, koks turėtų būti šiuolaikinis istorijos mokymas ir mokymasis.

Pranešimus skaitys Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Vytautas Landsbergis ir Bronius Genzelis, Europos Parlamento narė Radvilė Morkūnaitė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Algirdas Jakubčionis, Seimo nariai, visuomeninių organizacijų atstovai.

Konferencijoje skaitomi pranešimai apims svarbiausias Lietuvos valstybės kūrimo ir atkūrimo, laisvės gynimo bei didžiųjų netekčių datas ir įvykius.