Irena KARSOKIENĖ

Šių metų gegužės 26 d. visas pasaulis paminėjo legendinio Amerikos dainininko, komiko, miuziklo ir kino aktoriaus Alo Jolsono 130-ąsias gimimo metines. A.Jolsonas (Asa Yoelson) gimė Lietuvoje, Seredžiuje.

Alas Jolsonas XX a. pirmoje pusėje buvo daugiausiai uždirbantis dainininkas Amerikoje. Jo atliekamos dainos iškart tapdavo hitais. Ir iki šiol pasaulio koncertų salėse skamba „Swanee“, „Mammy“, „April Showers“ ir kiti kūriniai. Jam kūrė garsiausi to laikmečio kompozitoriai ir poetai. Amžininkai sakydavo, kad dainos populiarios tapdavo tik todėl, kad jas dainuodavo A.Jolsonas.

Taip atsitiko ir su George’o Gershwino daina „Swanee“. Išgirdęs šią dainą, kuri buvo mažai kam žinoma, A.Jolsonas įtraukė ją į savo repertuarą. Po dviejų savaičių ją jau dainavo visas Niujorkas. Taigi G.Gershwinas tapo populiariu kompozitoriumi A.Jolsono dėka.

„Tin Pan Alley“ sambūrio kompozitorių dainas A.Jolsonas dainuodavo ne tik koncertų salėse, bet populiarindavo miuziklo teatru scenuose.

Šeima keliasi į JAV

XIX a. pabaigoje Amerikoje sparčiai vystėsi ekonomika, taip pat švietimas ir kultūra. Tai buvo laikmetis, kai turtingi amerikiečiai, tokie kaip Vanderbiltai, Astorai, Gouldai, Morganai, uždirbdavo milijonus ir juos sėkmingai išleisdavo kultūrai. Buvo prestižo reikalas savo santaupas skirti labdarai bei įsigyti meno kūrinių. Jie vykdavo į Europą, kur pirkdavo brangius vertingus paveikslus, baldus, juvelyrinius dirbinius. Daugelis iš jų kviesdavosi iš Europos garsius architektus ir statydavosi prabangius namus, kopijuodami Europos šalių statinius.

Amerikiečiai XIX a. ir XX a. pradžioje savaip įdomiai leido laisvalaikį. Dominavo sportas. Ypač buvo populiaru žaisti beisbolą. Netrūko bokso mėgėjų. Buvo kilęs didžiulis susidomėjimas miuziklo teatrų scenuose.

Ten dirbo ir žymūs Europos menininkai. Miuziklo teatras – tai komercinis žanras.

Į Ameriką iš Rytų Europos daugelis atvykdavo su šeimomis dėl nemokamo mokslo. Atrodo, neįtikėtina, bet tuo metu Amerikoje ypač daug dėmesio buvo skiriama švietimui. Puikų išsilavinimą įgiję emigrantai tapdavo ne vien Amerikoje, bet ir visame pasaulyje žinomais menininkais, teisininkais, gydytojais.

XIX a. pabaigoje iš Seredžiaus emigravo ir būsimo legendinio Amerikos dainininko A.Jolsono šeima.

Gimęs 1886 m. gegužės 26 d. gausioje, tačiau nepasiturinčioje šeimoje, jis buvo penktasis, jauniausias vaikas. 1891 m. tėvas išvyko į JAV. Apsistojęs Niujorke jis sunkiai dirbo, kad iš Seredžiaus galėtų atsivežti visą šeimą.

1894 m. šeima, pagaliau gavusi kvietimą ir pakankamai pinigų, emigravo į JAV, Vašing­toną, kur jau dirbo Alo tėvas.

Atrodė, kad gyvenimas Amerikoje iš esmės pasikeitė į gerąją pusę, tačiau atsitiko didelė nelaimė – tais pačiais metais mirė Alo motina Naomi. Tai buvo didelė netektis šeimai, ypač vaikams. Amerikoje ji mokė Alą groti pianinu ir visus vaikus – anglų kalbos. A.Jolsono biografas H.G.Goldmanas rašė: „Lietuva buvo savotiškas A.Jolsono likimo leitmotyvas. Jo įamžinta „Swanee“ buvo ne kas kita, kaip Nemunas, o „Mammy“, be jokių abejonių, – jo motina Naomi.“

Iškart po motinos mirties Alas kartu su broliu Hirshu pateko į globos namus ir ten susipažino su koncertuojančiu vodevilio žanro atlikėju, vokalistu bei bandžos muzikantu Alu Reevesu, kuris ir paskatino Alą rinktis artisto profesiją, davė jam pirmąsias pamokas.

Vodevilio įkvėpti 1897 m. abu broliai, pasivadinę „Alu ir Hariu“, tapo gatvės muzikantais. Muzikos trauka buvo tokia, kad berniukai uždirbtus pinigus skirdavo bilietams į Vašingtono nacionalinį teatrą. Būdamas vos 12  metų jaunasis Alas Vašingtone jau garsėjo kaip puikus dainininkas. Netrukus Alo keliai nusidriekė į Niujorką, Brodvėjų. Kartu su broliu Hariu jie dainuodavo kavinėse, parkuose, o užsidirbdavo tik valgiui. Tačiau galų gale jis buvo pastebėtas Brodvėjuje, kur prasidėjo didžioji A.Jolsono karjera.

Shubertų imperijos pažiba

Iš Lietuvos beveik tuo pačiu metu išvyko ir Šimanskių šeima iš dabartinio Kudirkos Naumiesčio. Vėliau pasikeitę pavardę jie tapo Shubertais. Kas galėjo įsivaizduoti, kad šių šeimų atžalos padarys perversmą tiek Amerikos miuziklo teatre, tiek populiariosios muzikos baruose.

XX a. pradžioje Shubertai Amerikoje jau valdė apie tūkstantį teatrų, Anglijoje nuomojo  septynis teatrus, tarp jų nuostabųjį Valdorfo teatrą, Londone. Jie buvo sukūrę didžiausią teatrų imperiją. 1924 m. įkūrė Shubertų organizaciją, kuri egzistuoja iki šiol. Tai buvo tikri novatoriai – pirmieji iš visų prodiuserių pradėjo kviestis pirmo ryškumo žvaigždes iš Europos: Marilyn Miller iš Anglijos, Sarah Bernhardt iš Prancūzijos ir kt.

Apie 1910 m. Alas ir jo brolis buvo „Lew Dockstader’s Minstrels“ artistai. Nors daugelis tvirtino, kad Haris turi geresnį balsą, tačiau tikroji žvaigždė buvo A.Jolsonas.

Broliai Shubertai pasiūlė nutraukti sutartį su „Lew Dockstader’s Minstrels“ ir bendradarbiauti su jais. Taip Shubertai tapo A.Jolsono prodiuseriais. Manoma, kad  draugystei ir bendrai kūrybai įtakos turėjo ir nostalgija gimtinei Lietuvai.

XX. a. pradžioje Amerikos teatro scena buvo labai marga: tai ir operetės, burleskos, muzikinės komedijos, kurioms specialiai buvo rašomos dainos. Labai populiarūs buvo vodevilių teatrai, keliaujantys cirkai. Shubertai per vakarą į visus savo teatrus parduodavo iki 130 tūkst. bilietų ir per savaitę uždirbdavo maždaug milijoną dolerių.

A.Jolsonas prodiuseriams uždirbdavo daug, bet ir savęs neleisdavo skriausti. Pasakojama, kad broliai Shubertai vienąkart pasakę A.Jolsonui: „Bet tu uždirbi daugiau negu Amerikos prezidentas ir nori uždirbti dar daugiau.“ A.Jolsonas atsikirtęs: „Tai eikite ir paprašykite, kad prezidentas padainuotų „Mammy“.“

1911 m. balandžio mėnesį Shubertai atidarė „Winter Garden“ teatrą. Šis teatras buvo pastatytas vietoj Shubertų išpirkto hipodromo. „Winter Garden“ tapo A.Jolsono sinonimu. Tai buvo jo namai, kuriuose jis sulaukė tikrosios sėkmės. Pirmasis spektaklis vadinosi „La Belle Paree“ („Nuostabusis Paris“), muziką jam parašė Jeromas Kernas. Pagrindinis vaidmuo atiteko A.Jolsonui. Į premjerą žiūrovai vyko iš visos Amerikos – Čikagos, Filadelfijos… Spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą. Kaip   sakė pats A.Jolsonas: „Ryte prabudęs pasijutau žvaigžde.“

Po pirmojo „La Belle Paree“ spektaklio buvo „Honeymoon Express“ (1913 m.), „Robinson Crusoe, Jr.“ (1916 m.), kuriame A.Jolsonas vaidino juodaodį Gasą Džeksoną, „Sinbad“ (1918 m.), „Bombo“ (1923 m.). Visuose šiuose miuzikluose A.Jolsonas dainavo dainas, kurios vėliau tapo hitais ir kurias iki šiol dainuoja visas pasaulis. Tai „April Showers“ („Pavasarinės liūtys“), „California, here I come“ („Kalifornija, aš atvykstu“). Ir šiandien pastaroji daina – neoficialus Ka­lifornijos himnas.

A.Jolsonas tapo toks populiarus, kad Shubertai Niujorke, 59-ojoje gatvėje, atidarė jo vardo teatrą, kuriame buvo 1700 vietų. Teatro išorę ir interjerą suprojektavo žymus Brodvėjaus teatrų architektas Herbertas J.Krappas.

1925 m., po labai sėkmingos „Sinbado“ premjeros, A.Jolson sugrįžo į „Winter Garden“ teatrą ir vaidino naujame miuziklo „Big Boy“ („Didelis berniukas“) pastatyme. Tuo metu jis jau buvo ryškiausia Brodvėjaus žvaigždė.

Ekrane pirmasis uždainavo balsu

A.Jolsonas buvo toks populiarus, kad 1927 m. jį pakvietė atlikti pagrindinio vaidmens pirmajame garsiniame kino filme „Jazz Singer“ („Džiazo dainininkas“). Iš ekranų pirmiausia pasigirsta A.Jolsono balsas. Pradžioje jis ištaria žodžius: „Palaukite minutėlę, palaukite minutėlę.“ Vėliau žiūrovai išgirsta: „Jūs to dar negirdėjote.“ Tada pasigirsta daina „Toot Toot Tootsie“. Visi mato į taktą judantį, ekspresyviai dainuojantį A.Jolsoną. Filmo žiūrovai išgirsta ir nuostabiąją I.Berlino dainą „Blue Sky“ („Mėlynas dangus“). Filme skamba populiariausios „Tin Pan Alley“ vadinto kompozitorių ir poetų sambūrio dainos. No­rėdamas atkreipti dėmesį į tuo metu Amerikoje itin paplitusias antirasistines idėjas, A.Jolsonas veidą išsitepdavo juodai ir vaidindavo juodaodį.

Tai buvo pirmas filmas, kuriame gramofono plokštelėse įrašyta muzika buvo sinchronizuota su vaizdu.

Filmas sukurtas pagal dramaturgo Sam­sono Raphaelsono pjesę „Džiazo dainininkas“, kurioje nemažai A.Jolsono biografinių detalių. „Džiazo dainininkas“ padarė perversmą kino pramonėje, o A.Jolsonas tapo populiarus ne vien Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Kino kompanija „Warner Bros.“ investavo didžiules lėšas, tačiau šis šedevras atsipirko.

Žmonos ir vaikai

A.Jolsonas buvo tikra pasaulinė žvaigždė, tačiau asmeninis gyvenimas jam nelabai klojosi. Keturios santuokos, trejos skyrybos. Šeimoje, kaip ir scenoje, jis turėjo būti vienintelis ir nepakartojamas. Jo įvaizdis – patrauklus širdžių ėdikas. Niekada nenorėjo susitaikyti su antraplaniu vaidmeniu nei scenoje, nei šeimoje. Su trečiąja žmona Rubby Keeler, kuri buvo žymi aktorė ir šokėja (puikiai pažįstama iš pirmojo Holivudo spalvoto filmo – miuziklo „42-oji gatvė“), įsivaikino berniuką, pavadino jį Alu Jolsonu jaunesniuoju. A.Jolsonas jį vadino Sonny Boy – pagal to paties pavadinimo dainą. Po skyrybų keturiolikmetis berniukas liko su mama ir vėliau pasikeitė pavardę – tapo Albertu Peteriu Lowe’u.

Su ketvirtąja žmona Erle Gilbraith A.Jolsonas įsivaikino berniuką Asą Albertą Jolsoną jaunesnįjį ir mergaitę Alicią.

A.A.Jolsonas jaunesnysis 2006 m. dalyvavo Alo Jolsono gatvės Niujorke atidaryme. Su žmona Victoria jis užaugino dukrą Kate – garsią Amerikos lengvaatletę.

Holivude yra sukurti du biografiniai filmai „Alo Jolsono istorija“ ir „Alas Jolsonas grįžta“. 1946 m. filme „Alo Jolsono istorija“ atkurtas realus įvykis. Viename iš šou, kuriame R.Keeler atliko pagrindinį vaidmenį ir dainavo dainą „Lisa“, pirmoje eilėje sėdintis A.Jol­sonas neatlaikė sėkmingo žmonos pasirodymo, atsistojo ir ėmė dainuoti kartu. Po spektaklio Rubby buvo labai nuliūdusi ir pagaliau suprato, kad ne tik šeimoje, bet ir scenoje turi tenkintis antraplaniu vaidmeniu.

A.Jolsonas mirė 1950 m., ką tik grįžęs iš Korėjos frontų užnugario, kur koncertavo kariams. Po šios kelionės jis jautėsi labai pavargęs ir išsekęs. Mirė lošdamas kortomis San Fransisko viešbutyje. Pajutęs širdies smūgį tarė: „Vaikinai, aš išeinu.“

Bernardas Lownas / "Scanpix" nuotr.

Egidijus JURGELIONIS

Tarp kiemų, kuriuose užaugo išradėjas, medikas ir Nobelio taikos premijos laureatas Bernardas Lownas ir jį kalbinęs žurnalistas, nėra net pusės kilometro. Tačiau net gyvendami vienu metu jie, ko gero, nebūtų buvę bičiuliai.

1921 m. gimęs B.Lownas iki 14 me­­tų gyveno žydiškoje Ute­noje. Prieš pat Antrąjį pa­saulinį karą iš maždaug 6,3 tūkst. miesto gyventojų apie 3,5 tūkst. buvo Lietuvos piliečiai žy­dai. Holokaustas sunaikino žydų istorinį kultūrinį klodą, bet žydai iš Lietuvos pradėjo trauk­tis dar gerokai iki tol.

1935 m. su šeima į JAV pasitraukęs vienas iš­kiliausių XX amžiaus medikų, išradėjų ir vi­suomenininkų B.Lownas gyvendamas Lie­tuvoje greičiausia nebūtų pasiekęs tiek, kiek nuveikė emigravęs į JAV.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę du kartus Utenoje lankęsis mokslininkas dėl solidaus am­žiaus nebekeliauja, tačiau mielai dalijasi pri­siminimais apie žydo berniuko gyvenimą tarpukario Utenoje.

– Kokia buvo Utenos žydų padėtis tarpukariu? Ar kylantis antisemitizmas Vokietijoje ir pirmieji pogromai tuo metu Lenkijai priklausančiame Vilniaus krašte turėjo įtakos mažo miestelio bendruomenei?

– Lietuva buvo jauna, besivystanti respublika. De­ja, neprisimenu visų detalių, nes trečiojo de­šimt­mečio pradžioje dar buvau visai mažas ber­niukas, tačiau iš artimųjų pasakojimų žinau, kad Lietuva buvo labai demokratiška valstybė ir da­vė nemažai autonomijos tautinėms mažumoms, taip pat ir žydams. Utenoje situacija bu­vo kaip visur: žydų bendruomenė turėjo autonomiją, žydų švietimo sistema buvo remiama, o su piliečiais elgiamasi nepriklausomai nuo jų tautybės.

Dvi bendruomenės, kurios pri­klausė vie­na nuo kitos, gyveno visiškai at­skirus gyvenimus, neturėdamos sąveikų vie­na su kita.

Tačiau po 1929 m. situacija smarkiai pasikeitė. Žydų bendruomenės atžvilgiu atsirado ekonominių, socialinių ir kultūrinių suvaržymų. Buvo ribojamas žydų stojimas į universitetus, į medicinos, stomatologijos ar kitokias specializuotas mokyklas Kaune. Tai buvo žydų tautos izoliacija bei rimtas spaudimas bendruomenei emigruoti, ir ta emigracija vyko.

– O kokie buvo Utenos žydų ir lietuvių kasdieniai santykiai?

– Utena visą laiką atrodė padalyta į dvi vi­suomenes. Viena vertus, žydai telkėsi miesto cen­tre, o lietuviai rinkosi periferiją. Dar svar­biau tai, kad dvi bendruomenės, kurios pri­klausė vie­na nuo kitos, gyveno visiškai at­skirus gyvenimus, neturėdamos sąveikų vie­na su kita.

Prisimenu tik turgaus dieną, ketvirtadienį. Miesto centras būdavo pilnas arklių tempiamų vežimų, jais lietuviai ūkininkai atveždavo parduoti vaisių, daržovių, kiaušinių, mėsos produktų, kuriuos pirkdavo žydai. Lietuviai užsukdavo į žydų krautuvėles ir pirkdavo ūkiui reikalingų rakandų, įrankių, kai kokių maisto produktų, cigarečių. Be to, žydai buvo geri technikai, mechanikai – teikdavo paslaugas lietuviams.

Taigi vienintelis dviejų šalia gyvenančių tau­tų ryšys buvo ekonominis ir, kaip vėliau pasirodė, tai nebuvo tvarus ryšys. Stiprėjant nacių judėjimui Vokietijoje, tai turėjo neigiamą įtaką ir mažų miestelių bendruomenėms. Lie­tuvių antisemitizmas, kurį aš patyriau vaikystėje, ketvirtajame dešimtmetyje dar labiau su­stiprėjo.

– Su kokiomis antisemitizmo formomis susidūrėte vaikystės mieste?
– Aš pateiksiu du pavyzdžius, nes manau, kad nėra nieko geriau už asmeninę patirtį.

Ryte ėjau viena pagrindinių miesto gatvių, kuri anaiptol nebuvo siaura, ja galėjo nesunkiai prasilenkti du arklių traukiami vežimai. Auto­mobilių tuo metu Utenoje nebuvo tiek daug, o jei koks ir pravažiuodavo, tai visi iš karto su­žiurdavo. Maždaug 14 metų amžiaus berniukas vedėsi didelį šunį. Tas vaikas staiga sušuko „Žyd!“ ir per gatvę perbėgęs šuo suleido dantis man į šlaunį. Likau kraujuoti vidury miesto.

Panaši ir kita istorija. Ėjau gatve su mažesniu broliu. Man tuomet buvo 12, o broliui 10 me­tų. Ta pačia gatve priešais mus ėjo berniukas su senoviniu lygintuvu, į kurį turėdavai pridėti žarijų ir tuomet lyginti drabužius. Lai­ky­damas rankoje tą sunkų įnagį, vaikigalis nei iš šio, nei iš to pradėjo kabinėtis. Aš visiškai be reikalo ir kvailai su juo susirėmiau, nors jis už mane buvo kur kas stambesnis. Mano mažasis brolis išsigando ir užšokęs jam ant sprando įsikabino. Tas ėmė mojuoti rankomis ir trenkė ly­gintuvu man per galvą. Iš žaizdos pradėjo smar­kiai bėgti kraujas, aš kritau be sąmonės. Iš­sigandęs brolis parbėgo namo ir pasakė tėvui, kad mane nužudė. Tėvas vos nemirė iš streso ir atbėgęs greitai nunešė mane pas gydytoją. At­sipirkau 5–6 siūlėmis, o guzą toje vietoje turiu iki šiol.

Be jokios abejonės, tai yra elgsenos ekstremumai, tačiau jie palieka gilų pėdsaką atmintyje. Juolab kad už tokius dalykus nebūdavo atsiprašoma, nebūdavo bandoma sušvelninti to pasekmes. Nebuvo jokios organizacijos, suteikiančios galimybę bent tokiomis situacijomis sąveikauti tarp dviejų tautų ir spręsti bendras problemas.

– Jūsų tėvas Utenoje turėjo sėkmingai veikiantį verslą. Kodėl šeima nusprendė viską palikti ir išvykti į JAV?

– Taip, mano tėvas iš nieko sukūrė didelį verslą. Iš pradžių pastatė malūną, kuriam reikėjo elektros energijos, todėl iš Vokietijos parsivežė generatorių. Matydamas, kad energijos pagaminama pakankamai, dar pastatė ir lentpjūvę. Tačiau net ir tuomet pagamindavo daugiau elektros energijos, nei reikėdavo, todėl dalį jos atiduodavo bendruomenėms, taigi elektrifikavo Uteną.

Tėvui sekėsi puikiai, tačiau geras jo draugas Utenos apskrities viršininkas vieną dieną pasakė: „Tavimi dėtas aš iš čia emigruočiau. Tau ir tavo žmonėms čia gerai nebus.“ Jis nuolat tai kartojo tėvui, tačiau šis neturėjo kur išvykti.

Vieną dieną iš Bostono atvažiavo žydas, ku­ris buvo girdėjęs apie tėvą iš jo brolio, 1905 m. išvykusio į JAV ir sėkmingai įsisukusio į avalynės verslą. Jis pasiūlė atvykti į Ameriką 1934 m., kai Čikagoje vyko pasaulinė mugė.

Iš Amerikos tėvas grįžo pakerėtas jos dy­džio, grožio ir galimybių, kurias ši šalis gali su­teikti keturiems jo vaikams. Jis nenustygo vietoje, norėdamas grįžti atgal į JAV. Tačiau motina tam priešinosi. Ji manė, kad visa žydų kultūra, kurią sukūrė vietinės bendruomenės, ir Lie­tuvos žydų identitetas didelėje šalyje bus prarastas. Jei ji norėjo kur nors vykti, tai buvo Izraelis. Tačiau tam reikėjo gauti dokumentus iš Jungtinės Karalystės, o tai nebuvo taip paprasta. Taigi galų gale buvo tėvo viršus. Ir ačiū Dievui, nes kitaip mes turbūt nebūtume išgyvenę.

– O koks buvo jūsų požiūris į kelionę?

– Emociškai kraustymasis iš Utenos man buvo įvairiapusis vidinis konfliktas. Viena vertus, turėjau gerų draugų, su kuriais buvo užsimezgęs tikrai puikus ryšys ir kurių gyvenime galėjau nė karto nebepamatyti. Taip pat yra natūralus ryšys ir su gimtąja šalimi, gimtuoju miestu. Nerimą kėlė tai, kad iš agrarinės šalies kelsiuosi į industrinę valstybę, todėl tiesiog nežinojau, ko tikėtis.

Kita vertus, tai buvo milžiniškas nuotykis. Kelionė iš Lietuvos per Prūsiją, Berlyną, Havrą ir iš ten kelionė laivu į JAV buvo puiki patirtis.

– Rašytojo Česlovo Milošo ir jūsų gyvenimo istorijos labai panašios: panašiu metu gimėte nedideliuose Lietuvos miesteliuose, augote ir brendote daugiakultūrėje aplinkoje, emigravote į JAV, tapote prestižinių universitetų profesoriais, o tarp Nobelio premijų paskyrimo – vos penkeri metai. Daugiakultūriškumo aspektas Č.Milošui buvo itin svarbus. Ką gyvenimas daugiakultūrėje aplinkoje davė jums?

– Gyvenimas polikultūrinėje Utenoje mane privertė tapti reiklesniu sau, skatino siekti daugiau. Tačiau, kitaip nei Č.Milošo atveju, mano situacijoje svarbesnis žydiškumo klausimas, kuris yra unikalus. Žydai Europoje gyveno 500–600 metų, bet į visuomenę integruoti juos pa­vyko tik Vokietijoje, Belgijoje, Pran­cūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje. O kuo toliau į Eu­ro­pos rytus važiuosime, tuo žydų situacija buvo su­dėtingesnė, mat žydai gyveno vietovėse, kuriose vyravo viršesnė, stipresnė vietinė kultūra. Dėl to žydai turėjo labiau stengtis.

Pavyzdžiui, mažoje Utenos bibliotekoje bu­vo tūkstančiai Gogolio, Turgenevo, Dosto­jevs­kio, Zola, Hugo ir daugelio kitų puikių au­torių knygų. Nuostabiausia tai, kad daugybė jų buvo jidiš kalba. Būdamas mažas uteniškis aš perskaičiau daugiau knygų nei dauguma JAV koledžų absolventų. Tačiau tokio paties am­žiaus lie­­tuvis tais laikais to nebūtų daręs.

– Litvakai apskritai laikomi „ypatingais žydais“. Kuo ypatingi ne tik Lietuvos, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse gyvenę žydai? Koks yra jų profesinės sėkmės pamatas?

– Man atrodo, litvakų sėkmės pamatą sudaro trys dalykai: tradicija, kultūra, švietimas. Žydų kultūra yra knyga – paslaptingai šlovinga Tora, vienijusi žmones šimtmečiais. Žydas turi iš­mok­ti ją skaityti, apie ją diskutuoti ir suvokti kai ku­riuos sudėtingus, ne visiems prieinamus da­lykus. Tai ir padaro žmogų geru šachmatininku, mokslininku ar kt.

Kai man buvo penkeri metai, paėmiau į rankas knygą, tačiau mano sesuo ją greitai atėmė. Tuomet aš net skaityti nemokėjau, bet nu­sprendžiau, kad turiu išmokti. Kai mama pa­matė, kad moku skaityti, nuvedė mane į Ute­nos žydų biblioteką ir reikalavo, kad perskaityčiau visas ten esančias knygas. Žinoma, visų ne­­perskaičiau, nespėjau, tačiau tos, kurias pa­jėgiau perskaityti, davė globalesnį pasaulio su­vokimą, išvadavo iš mažo antisemitiško miestelio priespaudos, kuri viską ribojo.

– Ar išvykus į JAV pavyko išlaikyti ryšius su Utenoje likusiais pažįstamais žmonėmis?

– Daugelis mano draugų ir pažįstamų dingo per nacistinės Vokietijos okupaciją… Tačiau su keletu Utenos žydų pavyko susitikti Sovietų Sąjungos laikais, mat JAV ir sovietų mokslininkai atliko bendrus mokslinius tyrimus širdies ligų srityje ir dėl to teko šioje šalyje lankytis.

Kai pirmą kartą atvažiavau į Sovietų Są­­jungą, su Sveikatos ministerijos sekretoriumi sė­­dėjome jo kabinete Maskvoje ir jis planavo mano kelionę po šalį. Jo siūlymas buvo vykti į Minską ir aplankyti didžiulį Karo muziejų, ku­ria­me rodoma, ką naciai padarė Sovietų Są­jun­gai. O mano žmona Luiza vietoj to pasiūlė ap­lankyti mano gimtąjį miestą. Sekretorius sa­vo ka­binete turėjo didžiulį Sovietų Sąjungos že­mė­lapį, tačiau Utena dėl savo dydžio jame net ne­buvo pažymėta. Taigi jis pakelia telefono ragelį, skambina į Sveikatos ministeriją Lie­tuvoje ir praneša, kad rytoj juos aplankys nusipelnęs Har­vardo profesorius.

Kitą dieną su visa delegacija nusileidome Vil­niaus oro uoste ir gavau pranešimą, kad su ma­nimi nori susitikti kažkoks senas žmogus, ku­ris sakosi mane pažinojęs, kai buvau mažas ber­niu­kas. Ir štai aš matau Kalmaną Mejerį – auk­sa­ran­kį santechniką iš Utenos. Nacių okupa­cijos me­tais jis išsigelbėjo tik dėl to, kad na­gin­­­gą meis­trą sovietai traukdamiesi išsiuntė to­li į Si­bi­rą.

Šiek tiek sutrikęs klausiu, kaip jis sužinojo apie mano vizitą Lietuvoje, juk nuspręsta buvo tik jo išvakarėse. Pasirodo, tuo metu ministerijoje prie telegrafo dirbo moteris iš tos Utenos visuomenės, kuriai priklausiau ir aš. Ji telegramoje matė, kad Bernardas Lownas grįžta į Lie­tuvą, lankysis gimtojoje Utenoje, tačiau niekas nežinojo, kas toks tas Bernardas Lownas. Ir jie bandė atsekti, kas tas asmuo.

Daugybė Utenos žydų maždaug panašiu laikotarpiu kaip ir mano šeima emigravo į Kubą, Argentiną, Pietų Ameriką. Į JAV pakliūti buvo sun­­kiau, tačiau daliai pavyko. Tie, kurie pa­kliū­­davo į JAV, pasikeisdavo vardą. Daug kas tai darydavo tiesiog iš reikalo, todėl pasivadindami nauju vardu išsaugodavo pirmąją pa­var­dės raidę ir kartu bent dalelę tapatybės. Taigi jie pradėjo ieškoti, kas toks pavarde, prasidedančia raide „L“, išvyko 1935 m. Tokių žmonių nebuvo daug ir jie suprato, kad grįžo Boruchas Lacas. O aš sužinojau, kad ministerijoje dirban­ti moteris buvo mūsų šeimos tarnaitė.

Kai tąkart nuvykau į Uteną, miestas buvo visiškai pasikeitęs. Tai buvo industrinis miestas, kuriame apie turtingą žydų kultūrą bylojo tik viena likusi žydų šeima.

1980 m. Ženevoje (Šveicarija) įkūrė tarptautinį judėjimą „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“, suvienijusį apie 150 tūkst. gydytojų iš 40 šalių. 1985 m. organizacijai skirta Nobelio taikos premija, kurią atsiėmė B.Lownas ir Sovietų Sąjungos medikas Jevgenijus Čazovas. Nobelio komiteto pareiškime dėl premijos skyrimo sakoma: „Ši or­gani­­­­­zacija davė žmonijai r eikšmingos naudos, platindama autoritetingą informaciją ir prisidėdama prie to, kad būtų suvoktos katastrofiškos

B.Lownas yra Amerikos gydytojų asociacijos, Gydytojų socialinės atsakomybės asociacijos įkūrėjas ir jos vadovas (1960–1970), JAV ir Kinijos gydytojų draugystės asociacijos prezidentas (1974–1978), buvo JAV ir Sovietų Sąjungos mokslinio ben­dradarbiavimo koordinatorius. Brukline veikia jo vardu pavadintas Širdies kraujagyslių centras.

BFL

Jūratė KILIULIENĖ

Šiųmetėje Kaziuko mugėje Vilniaus rotušės aikštėje įsikūrė triukšmingas žydų miestelis – su tradiciniais valgiais, amatais ir pramogomis. Sostinėje jau daug kas žino, kas yra tie beigeliai ir su kuo jie valgomi. Bet ar tebėra gyvas žydiš­ka­­sis Vilnius, ar stebime tik pastangas sukurti iliuziją gyvenimo, kuris liko praeity­je?

Žydiškos autentikos nebeliko

„Bet kaip jie padarys tikrą Vilniaus žydą?“ – Ka­­ziuko mugei dar tik artėjant, nerimo Lie­­tu­vos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kuk­­liansky.

Ir ji teisi: vargu ar dabar kas nupieštų apiben­drintą Vilniaus litvako portretą, kai retas vil­nie­tis turi kaimyną žydą ar bent jau tokį pažįsta. Toks miestas, kai jo erdvė alsavo sodria žydiška at­mosfera ir apskritai šios tautybės vilniečių bu­vo kur kas daugiau negu lietuvių, – jau istorija.

Nereikia nė prieškario, dar ir prieš keturis de­šimtmečius Vilniuje buvo apstu bendrabūvį liu­dijančių ženklų. Tarkim, senieji Šnipiškių gy­ven­tojai lenkai vietos maisto parduotuvėlę va­din­davo „U Pupki“, pagal prieškario jos savinin­ko žydo pavardę. Pagerinti pinti sovietiniai ba­tonai buvo vadinami žydišku žodžiu chala.

Šiandien būtų tuščias reikalas Vilniuje ieškoti vietų, kur rastum gyvą, autentišką žydišką gy­venimą.

Tokių reliktų mieste buvo ne vienas. Kaip ir iš­­imtinai žydiškų salelių: vasarą 2-ajame Va­la­kampių paplūdimyje skambėjo vien tik jidiš kal­ba, žydai dominavo šachmatų klube Lu­kiš­kių aikštės pašonėje, kolekcionierių klu­be ant Tauro kalno. Kažkokiu būdu jie tebebu­vo išlaikę ir kai kurių amatų, tarkim, laikrodinin­ko ar juvelyro, monopolį.

Šiandien būtų tuščias reikalas Vilniuje ieškoti vietų, kur rastum gyvą, autentišką žydišką gy­venimą. Košeriniai restoranai, vieni atsirandantys, kiti išnykstantys, labiau traukia miesto sve­čius nei vietinius. Dar pastaruoju metu mies­­te ta­po madinga kepti beigelius. Tai iš Lie­tu­vos Di­džiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos žy­dų ben­druomenių kilę riestainiai, jidiš kalba va­dinami „beygl“. Dabar jie žinomi visame pa­saulyje, Lie­tuvoje – iš naujo atrandami. Pir­mie­ji to ėmėsi lietuviai, o šį vasarį „Beigelių krautu­vė­lę“ savo bendruomenės pastate atidarė ir žydai.

Lietuvos žydų istorija, be galo turtingi kultū­­riniai klodai saugomi prieš kelerius metus ati­­darytoje Žydų viešojoje bibliotekoje, įspūdin­gi renginiai vyksta Lietuvos žydų bendruome­­nės rūmuose ir Tolerancijos centre.

Vieniems atrodo, kad žydų Vilniuje nebėra, ki­tiems – kad jų labai daug.

Kur dar ieškoti žydiškojo Vilniaus? Pačių Vil­­­­niaus žydų? Paskambinus į Lietuvos žydų (lit­­vakų) bendruomenę atsiliepusi maloni mergi­na, vardu Monika, taikliai nusako situaciją: vieniems atrodo, kad žydų Vilniuje nebėra, ki­tiems – kad jų labai daug.

Anksčiau patyčios, dabar – mada

„Salomėjos Nėries, tuometę 23-iąją mokyklą mano laikais baigę vilniečiai sako, neva jie nie­­­­­ko nežino apie žydus. Kaip jie gali nežinoti, jei­­gu užaugo su žydais? Mano aplinkoje buvo taip: mes visi gimėme toje pačioje 1-ojoje tarybi­­­nėje ligoninėje, kartu lankėme 21-ąją vaikų dar­­­­želį, mokėmės 23-iojoje mokykloje – bent de­­­­­­šimt grupės, klasės vaikų buvo žydai“, – stebi­si žydų bendruomenei vadovaujanti 64 m. ad­vokatė F.Kukliansky.

Dar vaikys­tės kieme Faina sužinojo, kas yra antisemitiz­mas. Patyčios dėl tautybės ją persekiojo ir dar­­­želyje, mokykloje.

Sovietų okupuotame Vilniuje ji augo kartu su įvairių tautų bendraamžiais. Atsimena, pa­vy­dėjo kiemo draugėms lenkėms, nes sekmadie­niais jos eidavo į bažnyčią pasipuošusios spal­­vingais tautiniais rūbais ir grįždavo su cukri­niais gaideliais ir saldainių karoliais. Dar vaikys­tės kieme Faina sužinojo, kas yra antisemitiz­mas. Patyčios dėl tautybės ją persekiojo ir dar­­­želyje, mokykloje.

„Mane vadino žyde, aš duodavau į snukį. Kar­­­­­­tą ėjome su mama prospektu, pamačiau vai­­ką, kuris nuolat tyčiojosi iš mūsų berniukų, ir taip jį prilupau, kiek tik turėjau sveikatos. Vė­liau taip elgtis mokiau savo vaikus. Nes ir jie mokykloje kentėjo, nes buvo žydai. Dabar situacija visiškai kita“, – tvirtina F.Kukliansky ir iliustruoja ją savo šeimos pavyzdžiu.

Fainos anūką mokykloje persekiojo vienas ber­niukas, vis aiškino, kad žydai nužudė Kris­tų. Bet anūkas dėl to net neįsižeisdavo, nes ne­ži­nojo, nei kas tie žydai, nei kas tas Kristus. Sa­vo žydiškomis šaknimis, tautos istorija jis prade­da domėtis tik dabar, būdamas 16-metis.

De­vy­ne­rių metų anūkės draugė, išgirdusi, kad ji – žydė, apskritai nežinojo tokio žodžio, perklau­sė, ką tai reiškia. Ir turbūt nieko nuostabaus, kad žydai tam­pa nematomi, kai visoje Lie­­tuvoje jų priskai­čiuojama iki penkių tūkstančių.

Žy­dais dabar pasidarė ir tie, kurie niekada žy­dais nebuvo. Anksčiau jie buvo rusai, lietuviai, uk­rainiečiai – kas tik nori, tik ne žydai.

„Daug ar mažai – tai reliatyvu. Gal už mano lie­žuvį man duos per galvą, bet turiu pasakyti: žy­dais dabar pasidarė ir tie, kurie niekada žy­dais nebuvo. Anksčiau jie buvo rusai, lietuviai, uk­rainiečiai – kas tik nori, tik ne žydai. Taip bu­vo patogiau. Tarkim, baigusi universitetą 1977-aisiais aš ilgai negalėjau gauti darbo, nes bu­vau žydė, nepartinė, visi giminės užsienyje. Tik per didelį „blatą“ dėdė mane įkišo į miliciją. Bet daugumoje atvejų žydai negalėjo daryti kar­jeros, todėl visais būdais slėpė savo tautybę“, – primena advokatė.

F.Kukliansky šeimoje tokių atvejų nepasitaikė, išsižadėti tautybės atrodė baisi gėda. Lygiai taip pat ji vertina dabartinius atsivertimus siekiant gauti bendruomenės teikiamą socialinę pa­ramą ar tiesiog dėl mados būti žydu. Šiandien daug kas puola ieškoti savo žydiškų šaknų, kai kam net ir pavyksta.

„Tikrųjų Lietuvos žydų, kurie visada čia gy­veno ir kurių šaknys čia, dabar yra vos du trys šim­tai. Kur kas daugiau tų, kurie po karo čia at­­­važiavo iš Rusijos, Ukrainos. Ben­druo­me­nėje juos priimame kaip savus, nors esame skir­tingi. Jie ilgiau gyveno sovietinėje visuomenė­je, liko labiau jos paveikti negu žmonės čia, Lie­tuvoje“, – neslepia žydų bendruomenės pirmi­ninkė.

Dabartinių Vilniaus žydų – net kitas genotipas nei prieškarinių gyventojų.

Rekonstruoti Vilniuje prieš XX a. vidurio su­krėtimus buvusią bendruomenę, atkurti žy­diš­kąjį identitetą, galų gale sugrąžinti į miestą tuos kvapus ir spalvas, kuriais miestą turtino gau­siai čia gyvenę žydai, F.Kukliansky laiko ne­įmanomu dalyku. Dabartinių Vilniaus žydų – net kitas genotipas nei prieškarinių gyventojų.

„Mes kuriame naujadarą. Bandome sugrąžinti žmones prie žydiškumo. Tegul jie būna Europos, pasaulio gyventojai, bet juk kiekvienas turi savo šaknis, todėl privalo turėti bent menką supratimą apie savo religiją, tradicijas, istoriją“, – tikina Faina.

Galbūt žydiškasis Vilnius galėtų būti gaivinamas pagal Krokuvos pavyzdį, svarsto ji. Nors šiame Lenkijos mieste žydų bendruomenė nuo 70 tūkstančių prieškariu susitraukė iki kelių šim­tų gyventojų, atrodo, kad jų ten labai daug – Ka­zimiežo kvartale žydiškas gyvenimas tiesiog ver­da: gausybė restoranų, užeigų, krautuvėlių, jį garsina žydų kultūros renginiai, ypač visame pa­saulyje žinomas klezmerių festivalis.

Vilnius stebina gyva jidiš

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, 1939-ai­siais, Vilniuje buvo 60 tūkst. žydų, arba 28 proc. miesto gyventojų. Šiandien nevienalytė jų bend­ruo­menė tepriskaičiuoja penkis tūkstančius per visą Lietuvą. Daug šeimų, kuriose tik vienas iš sutuoktinių yra žydas, ir tokių vis daugėja.

„Nežinau, kiek tiksliai jų yra, bet žinau, ko­kių problemų turime kapinėse. Mūsų konfesi­nėse kapinėse laidoti ne žydų negalima, o po­ros nenori būti išskirtos. Ką darome? Ne­ga­li­me sau leisti drastiškai keisti žmonių gyvenimo. Todėl suteikiame leidimą, net jei pirmas miršta tas sutuoktinis, kuris nėra žydas“, – apie būtinybę prisitaikyti prie gyvenimo aukojant tradicijas kalba F.Kukliansky.

Vis dėlto ji tiki, kad egzistuoja kolektyvinė kar­tų atmintis ir per ją žydiškasis Vilnius išliks gy­vas. Juo labiau kad miestas sugebėjo išsaugo­ti tokius turtus, kurių niekur kitur jau nebeliko. Vienas iš jų – gyva jidiš kalba.

Ne­ži­­nau, ar pasaulyje yra daugiau tokių bendruome­­­nių, kurių vadovai susėstų ir klausimus spręs­­­tų jidiš.

„Svečiams iš užsienio daro didelį įspūdį, kai mes savo posėdžius pradedame jidiš kalba. Ne­ži­­nau, ar pasaulyje yra daugiau tokių bendruome­­­nių, kurių vadovai susėstų ir klausimus spręs­­­tų jidiš. Tuo esame išskirtiniai, – neslepia pa­­­­sididžiavimo vilnietis Samuelis Levinas. – Daug kas sako, kad moka jidiš, bet jos pakanka tik keliems sakiniams. Pasaulio žydai dabar kal­ba angliškai, vis dažniau – ir ivritu, valstybine Izraelio kalba.“

Samuelis, ketvirtos kartos litvakas, jidiš iš­mo­ko savo vaikystės namuose Šiauliuose. Jo tė­­v­ai tarpusavyje bendravo tik šia kalba, ja ra­šė, buvo baigę jidiš mokyklas. Tad jis sako, kad jidiš jam įteikė pats likimas. Nes mokytis kal­bos, kuri, panašiai kaip lotynų, pritaikoma labai siaurai, išnyksta iš buitinės aplinkos, reikia stiprios motyvacijos.

Šiandien jidiš, kuri yra UNESCO nykstančių kalbų raudonojoje knygoje, moka apie de­šimt procentų Lietuvos žydų.

Atkūrimo darbai – su protėvių pagalba

S.Levino (70) biografija galėtų iliustruoti naujųjų laikų žydų istoriją. Rytų Europos žy­das, ieškantis prarastos tapatybės, vietos po sau­­­le sau ir savo šeimai – vilniečio gyvenimo ke­­­lyje bu­vo ne vienas apsisprendimo momentas.

Į Samuelio įpėdinio Mišos Ja­ko­bo va­dovaujamą gimnaziją veržiasi visų tau­ty­bių vilniečiai, įtaisyti čia savo vaikus – pres­tižo reikalas.

„Visi mes buvome homo sovieticus, praradę savo šaknis, istorinę atmintį. Baisiausia buvo tai, kad prie to pradėjome priprasti“, – pradeda sa­vo pasakojimą Samuelis. Vis dėlto anas gy­ve­ni­mo tarpsnis jam prasmingas Panevėžyje pa­liktu pėd­saku – statė, kūrė tuometę 15-ąją vi­durinę mo­­kyklą, penkerius metus jai vadovavo. Bet iden­­titeto klausimai S.Levinui, kaip ir dau­gu­mai jo tautiečių, tuomet nerūpėjo. Jis ne­ži­nojo nei savos istorijos, nei religijos, o ka­dangi ir mo­kykloje, ir studijų metais jo pagrindinė kalba bu­vo lietuvių, mokėjo ją tarsi būtų gim­toji, lin­ko prie lietuviškos tapatybės. Tik pra­­sidėjus At­gimimui suvokė: esu žydas.

S.Levinas ėmėsi žydų mokyklos atkūrimo, bu­­vo pirmasis jos direktorius. Tos pačios, kuri da­­bar vadinasi Vilniaus Šolomo Aleichemo gim­­na­zija ir yra viena geriausių mokymo įstaigų vi­soje Lietuvoje. Į Samuelio įpėdinio Mišos Ja­ko­bo va­dovaujamą gimnaziją veržiasi visų tau­ty­bių vilniečiai, įtaisyti čia savo vaikus – pres­tižo reikalas.

„Pagrindinė mūsų etikos, religijos vertybė yra vaiko mokymas. Šeimose atsisakoma visko, kad tik vaikui būtų suteiktas išsilavinimas, galimybė lankyti stiprią mokyklą, o to nesugebanti šeima laikoma bloga. Prieškario Lietuvoje bu­vo daug labdaros fondų, rėmusių nepasiturinčių šeimų vaikų mokymąsi“, – kuo ypatinga žy­dų edukacinė sistema, aiškina S.Levinas.

Į atkurtą mokyklą pirmaisiais metais plūdo ir suaugusieji. Tada, Atgimimo metais, žydų tau­ty­bės vilniečiams tapo jų gyvenimo centru, kur ne tik ieškota identiteto, mokytasi ivrito, ji­diš, tradicijų. Tuomet šimtai žydų ruošėsi išvykti į Iz­rae­lį, čia jie ieškojo atsakymų į šimtus klau­simų, tvar­­kėsi kelionės dokumentus, keitėsi dolerius, gau­dė naujienas apie Izraelyje anks­čiau įsikūrusius pažįstamus ir bičiulius.

Pradėdavo pasakoti, kad jo senelis draugavo su žydais, kiek gero buvo iš jų patyręs, išgirdau daugybę šviesių istorijų.

Iš ano laikotarpio Samueliui labiausiai įsimi­nė nepaprastas entuziazmas, visų noras pa­dėti. Mokyklos veikla buvo atgaivinta sunkiu vi­sai ša­liai metu, sovietų ekonominės blokados me­tais visko trūko. S.Levinui po institucijas te­ko vaikščioti kone su ištiesta ranka. Bet tereikėdavo prisistatyti, papasakoti apie atgimstančią mokyklą, ir dažnas lietuvis užsidegdavo no­ru prisidėti.

„Pradėdavo pasakoti, kad jo senelis draugavo su žydais, kiek gero buvo iš jų patyręs, išgirdau daugybę šviesių istorijų. Sutvarkydavau vis­ką, gaudavau ko tik trūko. Ir tai buvo kaip stebuklas. O savo bičiuliams žydams sakydavau: šiandien mums duris atidaro mūsų protėviai“, – prisimena jis.

Beje, atkuriant mokyklą sunkiai sekėsi ieškoti pedagogų. Žmonės nenorėjo palikti saugių darbo vietų ir žengti į nežinią. Tad Sa­mue­liui teko įkalbėti ne tik ivrito mokytojus, bet ir savo žmoną. Ji paliko darbą prestižinėje Sa­lo­mė­­jos Nėries mokykloje ir tapo pirmąja žydų mo­kyklos pradinių klasių mokytoja.

Sėkmė ir virtuvėje, ir pasauliniame fonde

1991 m. S.Levino šeima išvyko į Izraelį, ma­nė, kad visam likusiam gyvenimui. Sa­mue­liui tai buvo sunkus apsisprendimas. Jis jautėsi lai­mingas Vilniuje, paniręs į prasmingus darbus mokykloje, žydų bendruomenėje.

Pirmas sparnus iš Lietuvos pakėlė sūnus Ala­nas. Tuo metu jis studijavo chemiją Vil­niaus univer­­sitete, svajojo apie akademinę karjerą. Bet pa­gautas žydiško gyvenimo panoro įsi­tvirtinti is­to­rinėje žydų tėvynėje. Samuelio žmona sunkiai pa­kėlė šį išsiskyrimą, tad nutarė išvykti visi.

Išvažiavau į visišką nežinią. Be abejo, turėjau daugybę pažįstamų, bet jie geri, kai ateina pas tave į svečius.

Levinai tapo vieni iš daugybės vietos žydų, ku­­rie tuo metu kraustėsi į Izraelį. Ta banga at­ro­­dė visuotinė – iš 10 tūkst. nepriklausomybės at­­gavimo metu Lietuvoje gyvenusių žydų liko ne daugiau kaip trečdalis. Panašūs procesai vy­ko subyrėjusioje Sovietų Sąjungoje. S.Le­­vinas atsimena, kad vos tik jiems atvykus, Iz­­raelyje paskelbta apie milijoninį repatriantą.

„Išvažiavau į visišką nežinią. Be abejo, turėjau daugybę pažįstamų, bet jie geri, kai ateina pas tave į svečius. Atsidūriau ribinėje situacijoje. Sūnus įstojo į universitetą, 12-metė dukra pra­­dėjo lankyti mokyklą, mes su žmona pusme­tį mokėmės ivrito. Ilgą laiką nesisekė rasti dar­bo. Padėjo atsitiktinai sutiktas išeivis iš Lie­tu­vos, policijos gydytojas. Jis įtaisė mane virėju po­­­licijos komisariato valgykloje“, – apie sunkią pra­džią Jeruzalėje pasakoja S.Levinas.

Iki tol su maisto gaminimu jis neturėjo nie­ko bendro. Bet atsistojęs prie puodų atrado sa­vy­je kulinaro talentą. Samuelis labai sparčiai to­bu­lė­jo. Tapęs vieno prabangaus viešbučio res­torano šefo pavaduotoju, įtraukė į jo meniu aš­kenazių – lit­vakų valgių. Jeruzalėje, kur do­mi­nuoja Vi­dur­žemio jūros, Šiaurės Afrikos virtuvė, tuo me­tu tai buvo nauja.

„Turėjau pasisekimą. Iš Europos kilę aškenaziai prisiminė skonius, pamirštus prieš dauge­lį me­tų. Daug skaitydavau, įvairiausios litera­tūros skir­tingomis kalbomis, mokiausi iš kny­gų, eksperimentavau skoniais. Atradau kūrybos džiaugs­mą. O tada vėl viskas pasisuko netikė­ta kryptimi. Esu fatalistas, tikiu savo moira – li­ki­mu. Vieną dieną ji lėmė, kad sutikau seną drau­­gą vilnietį“, – naujo gyvenimo puslapį at­ver­čia jis.

Su­kūriau žydų bendruomenes, demokratinius jų forumus, buvo atkurtos bendruomeninio gyveni­mo tradicijos.

Atsitiktinis susitikimas lėmė, kad S.Levinas padėjo į šalį penkerius metus ryšėtą virėjo prijuostę ir tapo tarptautinio žydų labdaros fondo „Ame­rican Jewish Joint Distribution Co­mmi­ttee“ atstovybės Sibire ir Tolimuosiuose Ry­tuo­se vadovu. Jo pagrindinė užduotis buvo tame mil­­­­žiniškame regione atkurti žydišką gyvenimą. Kamčiatka, Sachalinas, Tomskas, Omskas, Sta­lino kaip žydų „nacionalinis židinys“ suplanuo­tas monstras Birobidžano sritis – S.Levinas nuo­lat turėjo skraidyti tarp šių miestų, kas du mėnesius grįždamas pas šeimą Jeruzalėje.

„Man pavyko struktūrizuoti tą regioną – su­kūriau žydų bendruomenes, demokratinius jų forumus, buvo atkurtos bendruomeninio gyveni­mo tradicijos. Tai nebuvo sunku, nes nuo ma­nęs priklausė, ar bendruomenė gaus finansavimą. Jo galėjo tikėtis tik tos, kurios vadovaujasi demokratija ir viešumu“, – pasakoja S.Levinas.

Grįžo į Vilnių, į savą kultūrą

Aną 13 metų trukusį laikotarpį jis vadina lai­­mingu, nes jautė pasitenkinimą savo darbo re­zultatais, prasminga žydų tautai veikla. Bet te­ko jį nutraukti. Baigiantis 2004-iesiems Le­vi­nai, nepakėlę Izraelyje vis stiprėjančios įtampos, vis dažnėjančių teroristinių aktų, grįžo į Lie­­tuvą. Paskutiniu lašu apsisprendžiant tapo dis­kotekos, kurioje nuo paauglystės lankydavosi jo dukra, susprogdinimas. Pačios dukros tą­­kart ten nebuvo. „Važiuojam namo, čia mus už­­muš“, – Samuelis tebeprisimena tada dukters ištartus žodžius.

Mozė žydus iš Egipto vergijos vedė 40 metų, nors Egiptą ir Iz­raelį skiria kelių mėnesių kelias. Jis siekė, kad mirtų karta su vergų mentalitetu.

„Grįžęs į Vilnių atsidūriau savoje kultūroje, kurioje gimiau. Izraelyje jidiš kultūra išnykusi, ten kuriama nauja, izraelietiška. Mozė žydus iš Egipto vergijos vedė 40 metų, nors Egiptą ir Iz­raelį skiria kelių mėnesių kelias. Jis siekė, kad mirtų karta su vergų mentalitetu ir į Dievo pa­žadėtąją žemę ateitų laisvi žmonės. Taip ir ku­riant Izraelį remtasi senoviniu ivritu, o jidiš, dias­poroje gimusios kalbos, atsisakyta. Tiesa, da­bar dedamos didžiulės pastangos vėl atgaivinti jidiš kultūrą, bet, man regis, jau pavėluota“, – apgailestauja S.Levinas.

Dar penkerius metus gyvendamas Vilniuje jis dirbo tam pačiam žydų labdaros fondui, skrai­dė tais pačiais maršrutais. Dabar vadovau­ja Lietuvos žydų bendruomenės socialiniam centrui.

„Mitas, kad žydai yra turtingi. Lietuvoje jie ne­išsiskiria iš kitų bendruomenių, vargstančiųjų procentas – panašus. Tik žydų socialinė pa­ra­ma paremta kitokiais principais. Labdara – žydų bendruomenės moralės atspindys. Mes nedalijame maisto maišelių, o įteikiame vargstantiems žmonėms banko korteles su kasmėnesine pinigų suma, kuriomis jie gali at­si­skaityti vieno prekybos centro parduotuvėse. Kor­telė leidžia gyventi oriai – žmogus nusiperka tai, ko pats nori ir kada jam patogu“, – aiški­na S.Levinas.

Tokia pat sistema veikia ir apsirūpinant vaistais, teikiamos profesionalios slaugos paslaugos. Slaugoma 250 bendruomenės narių, oriai su­tikti senatvę savo namuose jiems kasdien pa­deda 120 slaugių. Bendruomenei taip pat svarbu, kad jos nariai turėtų darbą, nebūtų išlaikytiniai. Tiems, kam sekasi sunkiau, padedama įgy­ti profesiją. Yra ir specialus fondas, kuris re­mia gabius studentus.

Kibirkštėlė likusi, rei­kia kurstyti tą laužą. Aišku, didžiausias pa­sie­kimas, kad šiandien žmonės nebijo pasaky­ti, kad jie yra žydai.

„Žydiška civilizacija Lietuvoje buvo numarinta, dabar ją bandoma atgaivinti. Tai turi pras­mę, nors vienu metu buvau viskuo nusivylęs. Šian­dien turime du naujus rabinus, į jų mo­ky­mus ateina daug jaunų žmonių, nors jie vyksta ir šeštadienio vakarais. Pradėjo veikti košeri­nė žy­diškų beigelių kavinukė. Kibirkštėlė likusi, rei­kia kurstyti tą laužą. Aišku, didžiausias pa­sie­kimas, kad šiandien žmonės nebijo pasaky­ti, kad jie yra žydai“, – teigia S.Levinas, va­do­vau­jantis ir Vilniaus žydų religinei bendruomenei.

Praeitis atsivėrė po daugelio metų

Vilnietė Ilona Rūkienė, ilgametė radijo žurnalistė, Lietuvos žydų bendruomenės tinklalapio kūrėja, ištisus dešimtmečius „nebuvo“ žydė.

„Galėjau tik nujausti, kas esu aš, kokia yra ma­­no šeima. Vaikystėje man atrodė keista, kad vi­­si vaikai turi senelius, vasarą važiuoja į kaimą, o aš nieko neturiu. Kai klausdavau, mama teatsa­­­ky­da­vo, kad seneliai mirė, sugalvodavo vis ki­tą li­gą. Mano mama buvo labai išsilavinusi, graži ­mo­teris, mokėjusi šešias kalbas, bet šeimos pra­­ra­di­mas per Holokaustą paliko pėdsaką jos gy­ve­nimui. Gal todėl ji visai nekalbėdavo apie pra­eitį. Po kruopelę rankioti šeimos istoriją pra­­­dėjau vė­lai, pati jau būdama mama, o baigiau dėlioti tik prieš šešerius metus“, – pasakoja I.Rūkienė.

Mano mama buvo labai išsilavinusi, graži ­mo­teris, mokėjusi šešias kalbas, bet šeimos pra­­ra­di­mas per Holokaustą paliko pėdsaką jos gy­ve­nimui.

Savo praeities jai teko ieškoti archyvuose. Ilona sako, kad kiekviena žydų šeima turi savo Holokaustą, ir pasakoja apie savąjį: motinos bro­­lis, medicinos studentas, Kaune nužudytas ben­­dramokslių baltaraiščių; kitas brolis Štu­t­ho­­fe nušautas, kai varant kalinių koloną į darbus išsekęs paauglys suklupo; motinos tėvas, Žy­dų liaudies banko Panevėžyje direktorius, su­šaudytas IX forte; Ilonos senelė Štuthofo kon­­­centracijos stovykloje sulaukė išvadavimo, bet po kelių dienų mirė – bado išsekintas kūnas neatlaikė pirmų maisto kąsnių.

Vaikystėje motina Ilonai nuolat primindavo neišsiskirti iš kitų, būti tokiai kaip visi. Tik suaugusi ji suvokė, kad taip ji norėjo apsaugoti savo vienturtę.

Vėliau žydiškąjį I.Rūkienės identitetą su­stip­­rino kelionės į Izraelį, kur įsikūrusi viena iš jos dukterų, ten užmegztos pažintys ir galybė per­­skaitytų knygų. Tiesa, iš naujo išgyvenamas žy­­diškumas, tiksliau, aplinkos reakcija į jį, kėlė ir skaudulių. Bet Ilona pastebi, kad vadinamojo buitinio antisemitizmo Lietuvoje mažėja.

Turime kalbėti, per istoriją, kultūrą pasako­ti apie save lietuviams, kitoms tautoms, su ku­­­­riomis gyvename.

„Padėtis pradėjo taisytis prieš trejus metus. Tada minint Vilniaus geto sunaikinimo 70-metį buvo paskelbta itin daug prisiminimų, liudijimų. Turime kalbėti, per istoriją, kultūrą pasako­ti apie save lietuviams, kitoms tautoms, su ku­­­­riomis gyvename. Nenorime būti uždara ben­­­­druomenė, atveriame savo duris. Ateikite ir mus pažinkite“, – siūlo I.Rūkienė.

Neseniai žydų bendruomenės, jos dukters pa­­stangomis įgyvendintas projektas „Beigelių krau­­­tuvėlė“ ir buvo sumanytas kaip būdas pa­pa­sa­koti apie save kitiems. Krosnį, kurioje ke­pa­­mi bei­geliai ir tradiciniai žydų saldumynai, krau­­tu­vėlėje pagal košerinio maisto ruošimo tai­sykles įkuria rabinas. Žydams tai tradicijos tą­sa, vi­siems kitiems – patrauklus kelias juos pa­žinti.

„Makabi“ atgimimas su Trispalve

Kur kas seniau nei beigeliai į Vilnių sugrįžo „Makabi“. Lygiai prieš šimtą metų čia įkurto Lietuvos žydų sporto klubo veikla buvo nu­traukta 1940 m., o atgimė jis kartu su mūsų ša­­lies valstybingumu. Lietuvos makabiečiai 1989 m. liepą jau dalyvavo XIII pasaulinėje ma­­kabiadoje Izraelyje ir buvo pirmieji, Tarp­tautinio olimpinio komiteto pripažintose var­žy­­bose iškėlę Lietuvos trispalvę.

„Atgimėme kartu su Sąjūdžiu, su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu. „Makabi“ atkūrimo data – 1989 m. sausio 8 d., aš buvau iniciaty­­­vi­­nės grupės narys“, – pasakoja 68 metų versli­­ninkas Semionas Finkelšteinas, vadovaujantis or­topedijos paslaugas teikiančiai bendrovei „Ide­mus“.

Sportas Semionui visada buvo ne mažiau svar­bi gyvenimo dalis nei verslas. Jis buvo stiprus lengvaatletis, sprinteris, skynęs laurus įvairaus ilgio distancijose. Išskirtinis bėgiko karjeros momentas – 1990-ųjų vasarą kartu su kelioli­kos lietuvių grupe apibėgta Baltijos jūra.

Šį įspūdį S.Finkelšteinas saugo šalia tokių pat jaudinančių prisiminimų iš Tel Avivo, kur jo va­do­vaujamas atkurtasis „Makabi“ 1989 m. da­ly­va­vo kaip Lietuvos, o ne Lietuvos SSR klubas. Su trispalve Lietuvos simbolika atvykusi 57 na­rių delegacija sulaukė išskirtinio dėmesio. Ją pa­si­tiko pasaulio „Makabi“ judėjimo vadovai, viso pasaulio žiniasklaidos atstovai, tačiau žaidynių šeimininkai ją dar tapatino su Sovietų Są­junga.

Manau, kad kiek­vienas žmogus turi atiduoti dalį savęs vi­suomeninei veiklai, kai dirbama ne dėl finansinės grąžos.

Makabiados atidarymo dieną S.Fin­kelš­tei­nui teko skubiai vykti pas organizacinio komite­to pirmininką Arje Rozencveigą ir reikalauti, kad būtų įvykdytos iš anksto aptartos sąlygos – ant delegacijos priekyje nešamos lentelės užrašas SSRS neturi būti didesnis nei Lietuva, turi būti pranešta, kad įžengia Lietuvos „Makabi“ de­­legacija, kad stadione turi plevėsuoti Lie­­tu­vos vėliavos. Per generalinę repeticiją jų nebuvo paisoma, tad delegacija buvo nutarusi pasitraukti iš žaidynių. Vis dėlto to neprireikė, reikalavimai buvo išpildyti.

Atskira S.Finkelšteino širdies kertelė priklau­so Vitui Luckui, tragiško likimo legendiniam Vilniaus fotografui. Jiedu buvo geriausi drau­gai. Semionas dažnai pirmas pamatydavo nau­jus Vi­to darbus, buvo jo abejonių, kūrybinio nerimo proveržių patikėtinis. Daugybė va­lan­dų kartu pra­­leista fotografo dirbtuvėje, klajo­jant po Vil­nių, nardant bohemiškuose miesto vandenyse.

S.Finkelšteinas penkerius metus bendravo su režisiere Giedre Žičkyte, kūrusia dokumenti­nį filmą „Meistras ir Tatjana“, stengėsi perteik­ti jai tokį V.Luckų, kokį pats pažinojo – gi­lų, intelektualų, beprotiškai mylėjusį gyvenimą. Ar tokį pavaizdavo jaunoji kūrėja? Tesprendžia žiū­­rovai…

„Man buvo svarbu atiduoti šią duoklę Vitui, pri­­sidėti prie to, kad apie jo išskirtinį talentą su­­­žinotų kuo daugiau žmonių. O „Makabi“ – tai jau kiti reikalai. Klubas man kaip kūdikis, vi­sa širdimi esu jam atsidavęs. Manau, kad kiek­vienas žmogus turi atiduoti dalį savęs vi­suomeninei veiklai, kai dirbama ne dėl finansinės grąžos. Tas teikia didelį pasitenkinimą, ypač jei darai tuos dalykus, kurie labai patinka“, – tikina jau 27 metus Lietuvos „Makabi“ va­­­dovaujantis Semionas. Ši veikla jam kartu yra ir asmeninė tautinės tapatybės išraiška, liudi­janti tradicijų tęstinumą.

Jau nebeatgaivinama

„Kas yra litvakai? Tai jidiš mokantys žmonės, tie, kurių proseneliai yra iš Lietuvos. Tokių Vil­niaus bendruomenėje yra vos keli“, – teigia gar­­si scenografė, grafikė Aleksandra Ja­covs­ky­tė.

Jidiš mums buvo paslapčių kalba. Su­au­gu­sieji ja kalbėdavo tada, kai norėjo, kad mes nie­ko nesuprastume.

Per savo gyvenimą ji ir pati galėjo stebėti dra­matišką litvakų skaičiaus mažėjimą. 1956–1957 m. daug Vilniaus žydų pasinaudojo prieš­ka­rio Lenkijos piliečiams sudaryta galimybe re­patrijuoti. Vėliau į Izraelį išvyko pusė Alek­sandros klasės draugų – aštuntojo dešimtmečio pra­džioje langą į laisvę padedant Ame­rikai bu­vo prasikirtę patys Sovietų Sąjungoje gyvenę žy­dai. Dar viena išvažiavimo banga kilo griuvus ge­­ležinei uždangai.

A.Jacovskytės giminės šaknys čia, Lietuvoje. Bet auklėjimas lėmė, kad pamatinius tapatybės akcentus jai teko įtvirtinti jau būnant brandaus amžiaus.

„Jidiš mums buvo paslapčių kalba. Su­au­gu­sieji ja kalbėdavo tada, kai norėjo, kad mes nie­ko nesuprastume. Atsiminkite, kokia tada bu­vo politinė situacija. 1998 m. lankiau pirmuosius Vilniaus universitete suorganizuotus tarptau­tinius jidiš kalbos kursus. Dabar suprantu gal 40 proc. kalbos, bet skaityti ir rašyti ga­lėčiau – išmokau šriftą. Man tai buvo garbės rei­kalas, nes mano tėvai tobulai ją mokėjo“, – aiš­kina 70 m. menininkė.

Iš namų ji išsinešė požiūrį, kad žmogus ne­turi būti vertinamas pagal tautybę. Ji nebuvo akcentuojama ne iš noro nuslėpti, ištrinti, bet kaip svarbesnes iškeliant kitas žmogaus savybes. Tautybė Aleksandrai tampa svarbi tuo at­veju, kai tenka susidurti su antisemitizmu.

Daug Vilniuje dabar gyvenančių žydų nežinojo tradicijų, daug mišrių šeimų, tad noras pri­kelti seniai išnykusius dalykus jai atrodo vargiai realizuojamas. Miestas labai pasikeitė, ban­dymai rekonstruoti buvusį žydų pasaulį at­rodytų dirbtinis.\

Nei Vilniuje, nei Lietuvoje žydiško pasaulio nebėra, gerai, kad yra bent jau bendruomenė. Vokiečiai jį sunaikino fiziškai, sovietai – dvasiškai.

„Atsimenu, nepriklausomybės pradžioje su menotyrininku Alfonsu Andriuškevičiumi ėjo­me Savičiaus gatve ir jis staiga sako: „Juk akivaiz­du, kad šis miestas bu­vo žydiškas.“ Jis tą pa­juto iš charakteringų pir­­mųjų aukštų, krautu­vėlių, parduotuvėlių… Aš to nemačiau. Tik vė­liau pradėjau skaityti apie miestą, žydiška jo is­torija man atsivėrė iš kny­gų. Nei Vilniuje, nei Lietuvoje žydiško pasaulio nebėra, gerai, kad yra bent jau bendruomenė. Vokiečiai jį sunaikino fiziškai, sovietai – dvasiškai“, – nepalieka iliuzijų A.Ja­covs­kytė.

Šią savaitę pasitarti dėl savo ateities Lietuvoje susirinks pasaulio litvakai.

Pasaulio litvakų IV kongrese laukiama svečių iš viso pasaulio – garsių mokslo, meno, politikos asmenybių. Vilniaus geto likvidavimo 70-ajai sukakčiai skirtas ne tik kongresas, bet ir konferencijos, filmų, spektaklių premjeros, parodos, koncertai.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sako, kad pasaulio litvakus į Lietuvą sukvietė paminėti ir visų nužudytų Lietuvos žydų, ir tų, kurie juos gelbėjo. „Be to, sukvietėme litvakus pasitarti dėl savo istorijos ir ateities“, – pabrėžia F.Kukliansky.

Išskirtinis bruožas – požiūris į švietimą

Priminsime, kad litvakams priskiriama žydų bendruomenės dalis, gyvenusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje po Liublino unijos, pagal dabartinį valstybių išsidėstymą – ne tik Lietuvoje, bet ir Gudijoje, dalyje Latvijos, Lenkijos Suvalkų krašte, net dalyje Rusijos.
Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centro direktorė dr. Jurgita Verbickienė išskiria kelis specifinius litvakų bruožus: „Visų pirma – jidiš kalbos savitos litviš tarmės vartojimas. Be to, tam tikros būdo savybės: šio regiono žydams labiau nei kitiems būdinga racionali pasaulėžiūra, suvokimas, kad pats esi savo likimo šeimininkas ir privalai būti aktyvus, palankiai išnaudoti visas atsiveriančias galimybes. Litvakams būdingas rėmimasis protu, racionalus požiūris tiek į kasdienybės dalykus, tiek į religijos traktavimą lėmė, kad iš litvakų kilo daug finansiškai pajėgių verslininkų, o XIX a. ėmė formuotis pasaulietinė žydų kultūra, išugdžiusi iškilių asmenybių. Išskirtinis ir santykis su mokslu, švietimu – ne tik orientuojant bendruomenės narius mokytis, bet ir sudarant palankią aplinką švietimo raidai, talentų puoselėjimui.“
Istorikė pripažįsta: galima kvestionuoti, kad fizinių bausmių taikymas mokinukams nėra labai priimtina mokymo forma, bet visa tai davė rezultatą – žydų visuomenė buvo daugiau ar mažiau raštinga.
Istorikės žodžius, kad litvakai ir apskritai žydai labiau vertina išsilavinimą ir laiko jį prestižiškesniu nei materialines vertybes, kad jų santykis su mokykla, švietimu, kultūra išskirtinis, patvirtina ir šiandieniniai Statistikos departamento duomenys. Žydai – labiausiai išsilavinusi Lietuvos gyventojų dalis: iš tūkstančio vyresnių nei 10 metų žydų aukštąjį išsilavinimą turi net 501, o lietuvių – 216, lenkų – 138, romų – vos 16.
Ne veltui į Vilniaus Šolomo Aleichemo žydų gimnaziją mokytis nori patekti vis daugiau ir kitų tautybių moksleivių. Tuo metu, kai lenkų mokyklos kovoja, kad reikėtų mažiau mokytis lietuviškai, žydų gimnaziją vaikai baigia mokėdami ir lietuvių, ir hebrajų, ir rusų, ir anglų kalbas.

Mūsų kraštiečiai kūrė Izraelį, diktavo menų kryptis
Visose srityse, nuo meno iki mokslo ar politikos, litvakų indėlis didžiulis visame pasaulyje. Žydų istorijos ir kultūros tyrinėtoja dr. J.Verbickienė vardija: „Lietuvos Jeruzalės ir Lietuvos žydų kultūros simboliu tapęs Vilniaus Gaonas, pasaulinio lygio vardai literatūroje – Abraomas Mapu, Zalmanas Šneuras-Zalkindas, Aizikas Mejeris Dikas, Abraomas Suckeveris, Romainas Gary, pasaulinio garso dailininkai – Markas Šagalas, Izaokas Levitanas, Chaimas Sutinas, Žanas Lipšicas. Jie ne tik žinomi pasaulyje, bet ir formavo atskiras meno kryptis. Su litvakišku arialu siejamas ir esperanto kalbos išradėjas Liudvikas Zamenhofas.”
Bene aštuoni litvakai – Nobelio premijos laureatai, litvakas buvo ir Didžiosios Britanijos mokslo akademijos prezidentas, pirmoji moteris pasaulyje, tapusi Mokslų akademijos nare, Lina Štern – taip pat litvakė.
J.Verbickienė pabrėžia, kad litvakai ypač smarkiai prisidėjo prie Izraelio valstybės kūrimo: ne tik šiandienos Izraelio prezidentas Nobelio taikos premijos laureatas Shimonas Peresas sietinas su mūsų arealu, bet ir pirmi trys Izraelio prezidentai buvo litvakų kilmės. Litvakai ir buvęs premjeras, gynybos ir užsienio ministras Ehudas Barackas, užsienio reikalų ministras Davidas Levy, buvęs Kneseto pirmininkas Dovas Šilanskis.
Svarbu tai, kad savo turėtais tarptautiniais ryšiais žydai mums ypač pagelbėjo 1918 m. kuriant Lietuvos nepriklausomą valstybę. Beje, jų buvo ir Sąjūdžio branduolyje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.