"Veido" archyvas

Profesionalūs džiazo atlikėjai sugeba groti ir klasikinės, ir šiuolaikinės muzikos scenoje

Ši savaitė sostinėje priklauso festivaliui “Vilnius Jazz”. Ta proga “Veidas” kalbina vieną jo dalyvį – užsienyje gerai žinomą saksofonininką Liudą Mockūną.

Paprašytas suskaičiuoti, kiek instrumentų šiuo metu turi, Liudas it mokinukas, sprendžiantis sudėtingą aritmetikos užduotį, ilgokai lanksto pirštus. Galiausiai pareiškia: septynis saksofonus ir du klarnetus. “Dauguma mano instrumentų – seni. Nauji man netinka, o galbūt sau skirto tiesiog neatradau. Buvau naują saksofoną nusipirkęs, bet kai pasitaikė proga iškeisti jį į senesnį, su didžiausiu džiaugsmu tai padariau”, – “Veidui” pasakojo vienas tituluočiausių ir užsienyje bene žinomiausių Lietuvos džiazo pūtikų.

Instrumentų namie netrūko ir vaikystėje, nes Liudo tėtis – taip pat saksofonininkas profesionalas. Berniukas augo klausydamasis kokybiškos muzikos įrašų ir supamas įdomių muzikantų: Petras Vyšniauskas, Dainius Pulauskas ir kiti džiazo scenos korifėjai jų namuose Vilniuje būdavo dažni svečiai.

“Bet kai tėvukas mane, pirmoką, nuvedė į Balio Dvariono muzikos mokyklą, ėmiau ir apsiverkiau. Jokios prievartos nebuvo – tais mokslo metais muzikos pamokų daugiau nelankiau. Po metų jau pats pareiškiau norą groti, o vėliau įstojau į M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Palyginti su bendrojo lavinimo mokyklos patirtimi, tai buvo didelė atgaiva – aplink daug bendraminčių, žinančių, ko gyvenime siekti”, – prisimena Liudas.

Nors “akademinis” spaudimas mokykloje buvo (kai kurie pedagogai džiazą tuomet vadino “velnio muzika”), šiandien L.Mockūnas džiaugiasi retkarčiais galėdamas pasirodyti scenoje kartu su simfoniniais ar kameriniais orkestrais. Dažniausiai būna kviečiamas soluoti atliekant Modesto Musorgskio “Parodos paveikslėlius” ar Maurice’o Ravelio “Bolero”.

Svarbiausiais savo mokytojais pašnekovas vadina jau mirusį klarnetininką Algirdą Doveiką ir, žinoma, visiems puikiai pažįstamą Vladimirą Čekasiną. Į garsiojo džiazo meistro rankas jis pakliuvo būdamas aštuonerių, o dvylikos metų jau pasirodydavo scenoje kartu su V.Čekasino vadovaujamu moksleivių džiazo ansambliu. Dabar Muzikos ir teatro akademijos Džiazo katedroje dėstantis L.Mockūnas tvirtina iš V.Čekasino perimtus pagrindinius improvizacijos analizės principus perduodantis savo studentams.

Kaip vertina būsimąją muzikantų kartą? “Instrumentininkai šiandien vis labiau profesionalėja ir tampa pajėgūs atlikti bet kokią muziką. Tai, beje, Lietuvoje jiems suteikia daugiau galimybių išgyventi. O improvizuoti galima ne vien džiazo ar svingo scenoje”, – įsitikinęs L.Mockūnas.

Tačiau dabartinei studentų priėmimo tvarkai į meno specialybes pašnekovas aršiai prieštarauja ir kaltina “idiotišką sistemą” dėl Lietuvą paliekančių talentų. “Šįmet džiazo specialybės pageidavo mokytis penkiasdešimt jaunuolių, o priimti tik penki. Ir netgi ne tie, kurių sugebėjimus geriausiai įvertino profesionalų komisija. Kur dėsis gabiausieji, kuriems balų Lietuvoje studijuoti pritrūko? Aišku, kad išvažiuos”, – neabejoja dėstytojas.

Amerika – džiazo magnetas

Prieš penkiolika metų pats Liudas, dalyvaudamas “Berklee in Germany” seminaruose, pelnė perspektyviausiems atlikėjams teikiamą stipendiją studijuoti Berklio muzikos koledže (JAV). Turbūt nereikia aiškinti, ką reiškia Amerika bet kuriam džiazo muzikantui: tokios klubų gausos ir tokio plataus džiazo muzikos krypčių spektro niekur daugiau pasaulyje nėra.

“Bet iš tiesų laimėta stipendija tereiškė dalies mokesčio už mokslus koledže kompensavimą. Dalis, kurią būtų tekę pridėti pačiam, pagal tuometį mūsų gyvenimo lygį irgi atrodė nepadoriai didelė. Tėvas, kaip tik pardavęs butą Senamiestyje, siūlė imti gautus pinigus ir važiuoti, bet… Paaiškėjo, kad pagal Berklio koledžo taisykles nepilnamečiai jo auklėtiniai privalo gyventi bendrabutyje, o tai dar labiau padidina išlaidas. Tokiam mokesčiui netgi mūsų parduoto buto pinigų nebūtų užtekę”, – ir šiandien liūdnokai dėsto laimėtos, bet nepanaudotos stipendijos istoriją L.Mockūnas.

Tiesa, vėliau jį į Ameriką dviem mėnesiams išsiuntė Kopenhagos ritmo muzikos konservatorija, kurią Liudas baigė ir kurioje tokios studentų stažuotės laikomos įprastu dalyku. “Nors visi žino, kad Amerika – džiazo tėvynė, praėjo tie laikai, kai muzikantų, kaip ir krepšininkų, profesionalumu europiečiai su amerikiečiais negalėjo varžytis. Dabar Vakaruose pakanka ir džiazo klubų, ir talentingų muzikantų”, – tvirtina L.Mockūnas.

Vis dėlto į JAV saksofonininkas stengiasi nuvykti bent kas trejus ketverius metus. Kaip pat sako, pasisemti naujų impulsų. “To paties Niujorke, Čikagoje ir kituose didmiesčiuose ieško daugybė iš viso pasaulio atvykstančių muzikantų, todėl kartais ima atrodyti, kad jie ir sudaro pagrindinę nesuskaičiuojamų džiazo klubų publiką. Net jeigu tai tiesa, nuolat atsinaujinančio atvykėlių srauto ten visiems užtenka. O Vilniuje ir vietinių muzikantų, ir atvykėlių tiesiog per mažai, kad išsilaikytų bent vienas džiazo klubas”, – tvirtina atlikėjas.

Lietuvos džiazo muzikos federacija šiuo metu vienija maždaug 60 narių, o priskaičiavus jai nepriklausančius muzikantus, susidarytų maždaug šimto žmonių būrys. Lietuvoje leidžiamų džiazo muzikos albumų tiražas siekia apie tūkstantį egzempliorių, bet šie įrašai platinami ir užsienio rinkoje.

“Su kolegomis juokaujam, kad albumus leidžiam patys sau – tam, kad galėtume pačiupinėti ir pasidėti į lentyną. Juk šiais laikais visus muzikos įrašus galima rasti internete. O jei dominančios naujovės nerasi šiandien – po poros mėnesių ji ten neabejotinai atsidurs”, – aiškina pašnekovas.

Džiaze visi solistai

L.Mockūnas tik mūsų pokalbio išvakarėse grįžo iš sudėtingos koncertinės kelionės, kurios metu aplankė Japoniją, Angliją, Olandiją ir Belgiją. Kiekvienoje šalyje grojo su skirtingais partneriais.

Štai Japonijos miestuose ir miesteliuose pristatė kartu su vietos džiazo klavišininku Ryoji Hojito rugsėjį išleistą kompaktinę plokštelę “Vacation music” (“Atostogų muzika”). Prasitaria, kad teko koncertuoti tiek erdviose japonų salėse, tiek mažyčiuose klubuose. Beje, Liudas neslepia, kad ne itin mėgsta dalyvauti ansambliuose su pianistais ar vokalistais, kurie scenoje neretai reikalauja ypatingo dėmesio, bet esą kiekviena taisyklė turi išimčių.

“Nemėgstu jaustis varžteliu ir pritarti kažkieno kito ego – esu už lygiavertę partnerystę scenoje. Džiaze neturi būti solistų ir akompanuojančiųjų, kito klausymas čia labai svarbus. Kai vienas atlikėjas pradeda dominuoti, kitiems paprasčiausiai tampa nebeįdomu”, – sako muzikantas. Todėl ilgalaikių projektų partnerius renkasi tiek pagal profesionalumą, tiek pagal sutampančias mintis: “Atlikėju, kuris šalia tavęs stovi scenoje, džiaze privalai pasitikėti šimtu procentų. Tačiau žmonių charakteriai irgi turi nesipjauti, kitaip būtų sunkoka ištverti dvi savaites kartu keliaujant”.

Londone L.Mockūnas koncertavo su savo vadovaujamu trio “NuClear”, kuriame, be jo, groja klavišininkas Dmitrijus Golovanovas ir perkusininkas Marijus Aleksa. Pastarajam Londonas jau keletą metų virtęs namais, tačiau tai dažnai keliaujantiems muzikantams nėra keblumas. Olandijoje L.Mockūnas pasirodė kartu su vietos džiazo muzikantais, o Belgijoje – kartu su kvartetu “Saga”, kuriame “NuClear” trejetą papildo kontrabosininkas Vytis Nivinskas.

Šią savaitę vyksiančiame festivalyje “Vilnius Jazz” L.Mockūnas irgi koncertuos su “atominiu trio”, kuris, pasak kompozitoriaus, taip pavadintas Ignalinos AE atminimui ir dar todėl, kad atlieka energingą, klykiančią muziką. Tačiau muzikantų trejetą Vilniaus scenoje lydės ir Liudo draugas iš Danijos – kompozitorius, elektroninės muzikos specialistas Jacobas Riisas su savo galingu “laptopu”. Pasibaigus festivaliui, kartu su J.Riisu lietuviai ketina įrašyti naują kompaktinę plokštelę.

Vėliau L.Mockūno laukia nauja patirtis – spektaklis “Prakeiktieji” pagal garsiąją Eugene’o O’Neillo dramą “Elektrai skirta gedėti”. Šį pastatymą Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatre repetuoja režisierius Artūras Areima, kuriam ir kilo mintis aktorių ansamblį papildyti gyvai į veiksmą scenoje reaguojančiu muzikantu improvizatoriumi. Panašų vaidmenį O.Koršunovo spektaklyje “Oidipas karalius” anksčiau atliko perkusininkas Arkadijus Gotesmanas.

Ar nesunku bus Liudui keletą spektaklio valandų praleisti scenoje? “Režisierius nori, kad būčiau lygiavertis aktorių partneris. Ką groti – renkuosi pats, o tai svarbiausia. Ne veltui sakoma, kad džiazo muzika – tai kompozicija realiu laiku. Kuo daugiau laisvės improvizacijai – tuo įdomiau kurti. O didžiausia bet kurio džiazo muzikanto klaida yra nuobodžiaujanti publika”, – tvirtina L.Mockūnas.