D. Sujetaitė

Vienas pirmųjų svarbių naujosios valdžios dar­bų Seime – priimti kitų metų biudžetą. Sei­mo nariai spręs, kaip paskirstyti mokesčių mokėtojų pinigus. Didžioji biudžeto dalis teks viešųjų paslaugų (švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos, viešosios tvarkos ir kt.) teikimui ir valstybės valdymo aparato (valstybinių institucijų ir jų darbuotojų) išlaikymui. Nemaža pinigų dalis teks ir valstybinėms investicijoms: pastatų statymui, re­konstravimui, renovavimui, turto įsigijimui, informa­cinių sistemų diegimui ir kt.

Dovilė SUJETAITĖ, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspretė

Kitąmet valdiškoms investicijoms numatyta išleisti apie 1,4 mlrd. eurų mokesčių mokėtojų pinigų (172,7 mln. eurų daugiau nei šiemet). Tai sudaro apie 15 proc. visų valstybės biudžeto lėšų. Beveik pusė investicijų bus dengiama iš mūsų valstybės biudžeto, kita dalis – finansuojama iš ES ir kitokios finansinės paramos bei valstybės pasiskolintų lėšų. Ateityje investicijas dar ketinama didinti: 2018 m. tam skirsime 1,8 mlrd., 2019 m. – 1,6 mlrd. eurų.

Ar ši didelė mokesčių mokėtojų pinigų suma visuomet panaudojama tikslingai?

Valstybės kontrolė, atlikusi 2015 m. Valstybės investicijų programos auditą, nustatė, kad valdiškos investicijos planuojamos neatsakingai ir neracionaliai, šalyje nėra sistemiškai vertinamas investicijų poreikis ir galimas poveikis. Ypač neracionaliai investuojama į daugiafunkcius centrus. Pavyzdžiui, šalyje šiuo metu veikia 81 daugiafunkcis centras (arenos, sporto kompleksai ir baseinai). Dalį jų planuojama rekonstruoti, statyti naujus. Nustatyta, kad kai kurie centrai nutolę vienas nuo kito nepagrįstai mažai – 6–15 km atstumu, kai optimalus atstumas tarp jų turėtų būti ne mažiau kaip 40 km. Negana to, šių centrų infrastruktūra planuojama 3 mln. gyventojų, tačiau akivaizdu, kad demografinės tendencijos tam nepalankios. Mažėjant gyventojų skaičiui, mažėja ir tokių objektų paklausa. Kas naudosis ir išlaikys šią infrastruktūrą ateityje – niekam nesvarbu.

Štai Aplinkos ministerija pernai investavo į inkubatorius paukščių kiaušiniams perinti, filmavimo kameras, narų kostiumus, akmens pjovimo ir gręžimo stakles, pripučiamas valtis ir t.t. Visi šie pirkiniai pristatomi kaip investicijos, nors akivaizdu, kad tai paprasčiausios institucijų veiklos išlaidos. Kur kas paprasčiau būtų, jei tokie pirkimai būtų numatyti tiesiog institucijų asignavimuose ir jiems nereikėtų rengti investicinių projektų dokumentų, o po investicijomis nereikėtų slėpti institucijų išlaikymo išlaidų. Tai ir neracionalu, ir klaidina, kad tai esą investicijos į ilgalaikį turtą.

Atsikratyti įpročio brangiai ir ne visada tikslingai investuoti valdžiai nepavyksta, nepaisant net Valstybės kontrolės perspėjimo. Pernai pradėti įgyvendinti 393, šiemet – 235 nauji investiciniai projektai. Tačiau net 80-iai anksčiau pradėtų projektų, kuriems jau išleista 225,6 mln. eurų, šiais metais lėšų neskirta. Todėl ilgėja ir jų įgyvendinimo laikas, ir lėšų poreikis jiems pabaigti. Rezultatas toks, kad pinigai išleisti, o naudos iš to – jokios. Keičiantis valdžiai dažnai vieni projektai pradedami, kiti stabdomi. Vėliau nusprendus tęsti pradėtus darbus papildomų lėšų poreikis išauga kelis kartus, nes brangsta medžiagos, darbo jėga ir kt. Tai, kas prieš dešimt metų galėjo kainuoti kelis šimtus tūkstančių eurų, dabar gali kainuoti milijonus. Tai tik viena iš daugelio valdiško investavimo problemų.

Kita problema – nėra prioritetų, kuriais remiantis būtų daromos investicijos, nėra atliekama investicinių projektų poreikių analizės. Tiesiog siekiama įsisavinti ES paramą tose srityse, kuriose Lietuva gali tai padaryti. Nėra atliekama investicinių projektų sąnaudų ir naudos analizės arba, pasak Valstybės kontrolės, ji atliekama formaliai ir neatitinka tokiai analizei keliamų reikalavimų. Yra pavojus, kad dalis lėšų ne visada investuojama tikslingai ir neaišku, kokia bus tų projektų nauda ir ilgalaikis poveikis.

Šios problemos žinomos jau seniai, tačiau metai po metų nesprendžiamos. Jų imtis itin svarbu dabar, nes po 2020-ųjų Lietuva gaus daug mažesnę ES paramą. Reikėtų pasirūpinti, kad dabar skiriamos lėšos duotų grąžą valstybei. Kyla pagrįsta baimė, kad toliau kurdami naujus investicinius planus, kurie neduos grąžos, o tik pareikalaus papildomų lėšų jų išlaikymui, ateityje turėsime naujų baseinų, koncertų salių, tačiau nebus jais besinaudojančiųjų ir juos išlaikančiųjų.

Kyla pagrįsta baimė, kad toliau kurdami naujus investicinius planus, kurie neduos grąžos, o tik pareikalaus papildomų lėšų jų išlaikymui, ateityje turėsime naujų baseinų, koncertų salių, tačiau nebus jais besinaudojančiųjų ir juos išlaikančiųjų.

Ką reikėtų daryti? Visų pirma investicinius projektus įgyvendinti tik atlikus sąnaudų ir naudos analizę. Būtina užtikrinti, kad jokie projektai, kurių sąnaudos viršija naudą, nebūtų realizuojami. Ši priemonė padėtų „atrūšiuoti“ tikrąsias investicijas nuo įvairių nesąmonių, kurios yra tik paprasčiausias pinigų švaistymas. Taip pat svarbu, kad šalies mastu sistemiškai būtų planuojamas investicijų poreikis. Naujoji valdžia, svarstydama kitų metų biudžetą ir investicijų programą, turėtų atsižvelgti į Valstybės kontrolės įjungtą raudoną signalą beveik 20 metų egzistuojančiai valstybės investicijų tvarkai ir ją keisti iš esmės.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

D.Šumskis

Dalijimosi ekonomika – jau Lietuvoje ir čia liks ilgam. Vartotojai iš kitų žmonių gali pirkti pavežimo paslaugas, nuomotis būstą, daiktus, skolintis pinigų, gauti kitokių paslaugų. O paslaugų teikėjai gauna daug naujų šaltinių užsidirbti.

Dominykas ŠUMSKIS, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas

Ir visa tai vyksta su interneto portalų arba mobiliųjų programėlių pagalba. Jei Europos Sąjungos centrinė valdžia ir šalys narės „nesusimaus“ per griežtai reguliuodamos ar apskritai uždrausdamos tokius verslus, kaip kad Prancūzija padarė su „Uber“, dalijimosi ekonomika prie Europos ekonomikos gali pridėti net iki 572 mlrd. eurų per metus. Nors skaičiuojama, kiek sutaupo vartotojai ir kiek uždirba paslaugų teikėjai, sutaupyti gali ir valdžia.

Vienas svarbiausių argumentų, kuriais grindžiama įvairių valdžios institucijų intervencija ir jų kuriamos taisyklės, skirtos kliento ir verslininko santykiams reguliuoti, yra vartotojų saugumas. Tačiau užtikrinti vartotojų saugumą ir jų prielankumą kartu yra ir naujųjų verslų tikslas.

Naujosios technologijos leidžia dalijimosi ekonomikos platformose įgyvendinti vis daugiau naujų, vartotojų saugumą užtikrinančių funkcijų. Kadangi jas sukuria pačios platformos, galima sakyti, kad taip privatizuojamos valdžios funkcijos. Tad kaipgi užtikrinamas vartotojų saugumas ir sklandus bendradarbiavimas dalijimosi ekonomikoje?

Jei ES ir šalys narės „nesusimaus“ per griežtai reguliuodamos ar apskritai uždrausdamos tokius verslus, dalijimosi ekonomika prie Europos ekonomikos gali pridėti net iki 572 mlrd. eurų per metus.

Pirma, paslaugų teikėjų priežiūra. Tradicinio verslo paslaugų teikėjai ir patys išlaiko tam tikrus veiklos standartus, tačiau labai dažnai įvairių reikalavimų jiems nustato valdžia. Neretai tai ir tampa kokybės standartu. Dalijimosi ekonomikos platformų operatoriai net ir tada, kai paslaugų teikėjams nėra jokių valdiškų reikalavimų, patys deda dideles pastangas, kad šie būtų kuo kokybiškesni. Dėl to dar prieš pradėdami naudotis platforma paslaugų teikėjai turi atitikti platformos operatoriaus keliamus reikalavimus. Pavyzdžiui, nauji „Uber“ vairuotojų automobiliai turi pereiti įmonės patikrą, o patys vairuotojai turi pateikti dokumentus, įrodančius, kad jie nėra nusikaltėliai ar piktybiniai kelių eismo taisyklių pažeidėjai.

Antra, pačių vartotojų vykdoma priežiūra. Ar laikomasi reikalavimų, dažniausiai prižiūri įvairios agentūros ir komisijos. Žinoma, gali būti skundų knygos ar slaptų pirkėjų tikrinimai, tačiau su technologijomis atsiradę nauji grįžtamojo ryšio būdai dar niekada nebuvo tokie efektyvus, kaip dabar. Didžioji dalis dalijimosi platformų leidžia vartotojams po paslaugos teikimo vertinti teikėją. Jei viskas patiko – duodi 5 žvaigždutes, jei ne – duodi 1 ar 2. Ir taip paslaugų teikėją vertina visi jo klientai. Jei tavo reitingas krinta žemyn, vartotojai vis rečiau tave renkasi. Negana to, jei reitingas nukrinta iki kritinės ribos, administratorius tave apskritai išmeta iš platformos.

Taip užtikrinama, kad paslaugų teikėjai dėl vartotojų stengtųsi visada, o ne tik tada, kai veiklą patikrinti ruošiasi kokia valstybinė įstaigėlė. Be to, tokia sistema patenkinti ir patys vartotojai. „Nielsen’s 2012 Global Trust in Advertising“ apklausa parodė, jog net 64 proc. dalijimosi ekonomikos platformų vartotojų klientų sako, kad tokia vartotojų vertinimo sistema yra veiksmingesnė ir svarbesnė nei valdžios reguliavimas.

Trečia, alternatyvūs ginčų sprendimo būdai. Valdžios siūlomi ginčų sprendimo būdai – per teisėsaugos institucijas ir įvairias vartotojų teisių gynimo tarnybas. Žinoma, šalia to išlieka galimybė bandyti tartis su kita šalimi, tačiau vėlgi – esant platformoms tai tapo itin paprasta. Pačios platformos siūlo greitus ginčų sprendimo būdus. „Airbnb“ patys gali greitai spręsti apgyvendintojų ir gyventojų ginčus, „Uber“, keleiviui palikus netvarkingą automobilį, suteikia teisę vairuotojui greitai iš keleivio išskaičiuoti pinigus už automobilio tvarkymą.

Žinoma, galimybė kreiptis į teismą niekur nedingsta, tačiau platformų siūlomais būdais problemos išsprendžiamos daug greičiau. Taip pat sprendimai, priimami išsprendus ginčą, yra įgyvendinami iš karto. Nesvarbu, ar kalbama apie kokį nors vartotojo ir paslaugos teikėjo ginčą, ar apie bendrą kurio nors platformos naudotojo reitingą, ar kokį kitą aspektą. Sprendimai dažnai priimami arba daug greičiau, nei sprendžiant ginčą teismuose, arba apskritai automatizuotai.

Ketvirta, skaitmeninės platformos savo vartotojams gali padėti lengviau laikytis įstatymų reikalavimų. Šiuo metu didelė dalis platformų kartu teikia ir mokėjimo paslaugą. Tai reiškia, kad vartotojai už paslaugas moka per pačią platformą. Mokėjimai vyksta skaitmeninėje erdvėje, tad galima sukurti daug paprastesnių būdų, kaip administruoti mokesčius ir lengviau juos deklaruoti priežiūros institucijoms. Pavyzdžiui, Prancūzijoje „Airbnb“ bendradarbiauja su valdžios institucijomis ir padeda joms administruoti su turizmu susijusius mokesčius, stebėti turistų srautus Prancūzijoje.

Besiplečiantis dalijimosi ekonomikos verslų tinklas ir funkcionalumas nežada sulėtėti. Didelė dalis funkcijų, atsiradusių norint paprastinti vartotojų ir paslaugų teikėjų santykius, ilgainiui tampa savireguliacijos mechanizmais. Šie nauji mechanizmai tam tikra prasme yra valdžios funkcijų privatizavimas. Dėl to poreikis įvairioms institucijoms kištis į žmonių santykius turėtų tik mažėti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Opozicinė Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) išvardijo politikus, kuriuos reikėtų pašalinti iš valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos, kad situacija pasikeistų į gera, rašo “Vilniaus diena”.

LLRA tinklalapyje paskelbtame pranešime pabrėžia, kad iš TS-LKD partijos jau pašalintas Gintaras Songaila, tačiau esą reikėtų iš TS-LKD gretų pašalinti dar kelis narius. Tik tuomet situacija galėtų pasikeisti į gera.

“Jų idėjinį vadą (Gintarą Songailą – red. past.) išmetus iš partijos vis dėlto neverta laukti permainų į gera, nes konservatorių gretose vis dar liko gana gausus būrys politikų, turinčių panašias radikaliai nacionalistines pažiūras”, – rašoma LLRA interneto svetainėje.

Lenkai tvirtina, kad konservatoriai nepasikeis, kol partijos nepaliks Vida Marija Čigriejienė, neva norėjusi išnaikinti visus lenkus Vilniaus krašte, ir Rytas Kupčinskas, parašęs skundą Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl LLRA lyderio europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio veiksmų.

TS-LKD frakcijos Seime seniūnas Jurgis Razma neteikė reikšmės šiai informacijai, tačiau žadėjo paskaityti, ką skelbia LLRA.

“Reikės prisiminti, kad yra tokia partija. Gal kada ir apsilankysiu jų svetainėje, paskaitysiu, ką jie ten rašo. Iki šiol net nežinojau, kad tokia egzistuoja. Labai įdomu”, – kalbėjo J.Razma.

TS-LKD frakcijos seniūnas tvirtino, kad G.Songailos pašalinimas iš partijos nesusijęs su neigiamu LLRA požiūriu į šį asmenį.

G.Songaila iš TS-LKD pašalintas praėjusią savaitę dėl to, kad teismui buvo apskundęs Vilniaus sueigos tarybos sprendimą dėl koalicijos Vilniaus miesto savivaldybės taryboje derėtis su V.Tomaševskio vadovaujamu bloku.

Kylant žaliavų kainoms nepaisydama dalies ekonomistų optimistinių prognozių, Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė ragina Lietuvą šiemet būti budria ir neatsipalaiduoti.

Pagrindinėms ekonominės krizės pranašės yra žaliavų kainos pasaulinėse rinkose, o jos šiuo metu vėl kyla, perspėja LLRI prezidentė Rūta Vainienė.

Jos prognozėmis, šiemet Lietuva neįvykdys biudžeto plano. Anot jos, po savivaldos rinkimų galime išgirsti kalbų apie mokesčių didinimą. Kita vertus, ekonomistė svarsto, kad dabar aktyviai bus naudojamos ES paramos lėšos, rašo “Verslo žinios”.

Anot jos, įsivedusi eurą Estija turės santykinių pranašumų, nes euro zonoje veikiantys investuotojai iš trijų Baltijos šalių rinksis Estiją vien dėl pažįstamos valiutos ir išnykusios valiutų keitimo rizikos. Kita vertus, virš euro yra susitvenkę daug tamsių debesų dėl valstybių skolų, o vėliau visose valstybėse liepto galą prieis valstybinės socialinio draudimo sistemos.

Pasak R.Vainienės, per ateinančius kelerius metus Estija pritrauks nemažai investicijų, o po to gali būti, kad ji taps pirmąja šalimi, išbandžiusią pasitraukimą iš euro zonos.

R.Vainienės teigimu, kalbant apie ilgalaikę perspektyvą nėra kur skubėti, ypač jei esi “ant saugaus susietos valiutos pasaitėlio”. Vienintelis motyvas, kuris galėtų vilioti į euro zoną Lietuvą, yra vietos politikų pagundos atsieti litą nuo euro.

Anot R.Vainienės, Lietuvoje klostosi paradoksali padėtis – didelis nedarbas ir rimta darbuotojų stoka. Darbuotojas mano, kad jis yra labai geras, ir todėl turi gauti didelį atlygį, savo ruožtu darbdavys reikalauja atitinkamos kvalifikacijos ir tikisi, kad darbuotojas bent uždirbs sau algą. Tačiau įmonės neranda kvalifikuotų darbuotojų.

Kita vertus, žmonėms patraukliai atrodo nelegali darbo rinka, kai nemokant mokesčių daugiau pajamų gaunama tiesiai į kišenę. 34 proc. siekiantys “Sodros” mokesčiai yra pagrindinė priežastis, verčianti sukti į šešėlį.

Apibendrindama 2009 metus Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė sakė, kad jie “įeis į istoriją kaip didžiausių mokesčių nesąmonių, suklaidintų mokesčių mokėtojų ir pasiklydusių mokesčių inspektorių metai”, o 2010 metams ji suteikė “didžiausio nenuoseklumo” vardą.

“Tikėjomės ryžtingų ir kryptingų reformų, tačiau jų nebuvo. Valdžios žodžiai neatitiko darbų. Kita vertus, kitaip nei 2009 metais, mokesčiai iš esmės nebuvo keičiami ir mokesčių mokėtojų padėtis nepablogėjo. Buvo akivaizdžios pastangos taisant padarytas klaidas mokesčių sistemoje. Tačiau kitose valstybės srityje matome painiavą ir mintyse, ir darbuose”, – sakė R.Vainienė.

+370 5 2058524