Timonas - Mantas Zemleckas / menufaktura.lt/D.Matvejevo nuotr.

Tai – tekstas apie jaunos režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklį „Timonas“. Bet iš pradžių, Jums leidus, – ne apie tai.

Dovilė Statkevičienė, menufaktura.lt

„Gulėjau blausioje šviesoje, o mano kūnas nežmoniškai bijojo, ta baime slėgdamas dvasią, o dvasia slėgė kūną, ir kiekviena, net menkiausia skaidulėlė gūžėsi laukdama, kad nieko neatsitiks, niekas nepasikeis, nieko niekada nevyks, kad ir kažin kas būtų sumanyta, absoliučiai niekas neprasidės.“[1]

Ši Witoldo Gombrowicz’iaus citata, kažkada juodraštyje pasižymėta prie LNDT Krystiano Lupos statytos „Didvyrių aikštės“, labai tiksliai nusako dabarties jausmą, dabarties, kurią jaučia kiekviena kūno ląstelė. Tąsyk šia mintimi buvo grįsta visa spektaklio logika: juk baisiausia ne tai, kad jis nusižudė, o tai, kad mes likome, tarė nusižudžiusio profesoriaus brolis Robertas (aktorius Valentinas Masalskis). Ir šitame „likime“ (nuo žodžio „likti“, ir nuo sinonimo „lemtis“) sustojo laikas, kurio tame spektaklyje, regis, niekam nesinori skatinti eiti. Ten jie sėdi kaip sėdėję, jie pro langą žiūri, jie truputį jam pavydi, jie vaikšto pirmyn atgal su kitais, taip pat pirmyn atgal vaikštančiais.

„Didvyrių aikštė“ kelių pastarųjų metų Lietuvos teatro kontekste išsiskyrė laiko pojūčio tikrumu, minutės autentiškumu.

Būdas, kuriuo „Didvyrių aikštės“ aktoriai išgyvena pusketvirtos valandos gilinimosi į savižudybės faktą, neduoda nė garsiau kvėptelėti: ten įvykiu tampa virpančios Eglės Gabrėnaitės rankos ir Eglės Mikulionytės kuklumas, ten kaip žuvis orą akis pagauna paprasčiausius kojų judesius po stalu. Judantis šešėlis ant durų, įnešta lelijų puokštė, šaukštų, panyrančių į sriubą, skimbčiojimas keliamu įspūdžiu atrodo tolygūs fejerijai.

Kodėl tai veikia žiūrovą? Todėl, kad į jo pirštus pateko dabartis – ta pati dabartis, kurią rankose turi aktoriai. Ta pati, kuri eina natūraliai, be laiko struktūros tankinimo.

Šio pavyzdžio prisireikė toli gražu ne komparatyvistinei analizei, o vien tik tam, kad galėčiau tiksliai nusakyti, ką reiškia sąvoka „dabar“ teatre. Būtent „Didvyrių aikštė“ kelių pastarųjų metų Lietuvos teatro kontekste išsiskyrė laiko pojūčio tikrumu, minutės autentiškumu. Kai scenoje – tokia natūrali dabartis, tuomet į veiksmą žiūrovas įtelpa visu savo pločiu, jo sąmonė dirba įprastu ritmu. Jis mato, kaip moteris paima batą, paima šepetį, kaip valo batą iš vienos pusės, kaip – iš kitos, kaip valydama batą žiūri pro langą, kaip valydama batą žiūri į batą. Scenos laikas nesumontuotas, o aktorių veiksmai apibrėžtini kaip buvimas, buvimas dabar.

Kodėl kalbu apie dabartį? Todėl, kad vienokios ar kitokios dabarties (šiandienos) teatre teigia ieškanti ir Kamilė Gudmonaitė, LNDT gegužės 19-ąją pristačiusi jau trečiąjį savo darbą pagal Williamo Shakespeare’o pjesę „Timonas Atėnietis“. Vis dėlto savo simboliškumu ir abstraktumu „Sapnas“, o savo forma ir tema – „Dievas yra DJ“ buvo kur kas labiau dabartiški spektakliai, juolab – kur kas artimiau į žiūrovą kreipęsi, tiesiau jam į veidą kvėpavę.

Bendras „Timono“ įspūdis, išėjus iš teatro, lieka panašus į radijo laidą tema „Sotus alkano neužjaučia“.

„Timonas“ savo dabartį suskliaudžia vien į dramaturginės tematikos sąsajas su nūdiena, tačiau išraiškai režisierė renkasi uždarą vakardienos teatrą. Todėl bendras „Timono“ įspūdis, išėjus iš teatro, lieka panašus į radijo laidą tema „Sotus alkano neužjaučia“: tu girdi, kad Shakespeare’as kalba apie šiandienos aktualijas, bet toliau valai dulkes, nes stinga vaizdo. Ne veltui spektaklyje labai aiškiai girdima muzika (kompozitoriai – Domas Strupinskas, Mantas Augustaitis), mat ji savo kokybe ir įtaiga viršija visus kitus elementus, jos fone dar labiau susmulkėjančius.

Nuogas dramos siužetas (kurio vėlesnių kartotinių apstu tiek kine, tiek teatre – būtent todėl žiūrovo sąmonėje jis ir „nusidėvėjęs“) šiandienos auditorijai yra nuspėjamas kiekviename centimetre: antai turtuolis, dalijęs savo turtus į visas puses, nuskursta, nuo jo nusisuka draugai, o vos tik vėl jis pamosuoja auksu, jie puola ant kelių, muštis puola, tarnauti ir graibyti auksą iš visų pakampių imasi.

Taigi svarbiausia užduotis spektaklio kūrėjams buvo šiems laikams primityvoką siužetinę struktūrą įvilkti į aktualią režisūrinę koncepciją, kurios šiame spektaklyje – deja deja – nėra jokios. Kitaip tariant, ir vėl grįžtant prie „dabar“ reikalų, norisi, kad būtų kalbama ne tiek apie šiandien, kiek šiandienos rakursais, priemonėmis. Tačiau regėdamas vakarėlį neva fotografuojantį fotografą, sulėtinto laiko mizanscenas, vienų aktorių tarimąsi vaizduojant, kad kiti – užsisukusieji – negirdi, itin teatrališką kūnų motoriką (ar tikrai tiksliausia Timono neviltį išreikšti „šokiu su stalo kampais“?), beveik graudžias moteriškių muštynes dėl aukso ir kokčiai išraiškingą finalinį Timono apipylimą vynu, pamažu nepatogiai įstringi visa ko hipertrofuotame „vaizdavime“ (vis dar labai dažname Lietuvos scenose), o, deja, ne „buvime“.

Grindis nuklojusios plytelės su gaubliais vėlgi nemeta jokio kabliuko, teskatina šabloniškiausias asociacijas.

Ypač vakardieniškai atrodo teatrališkos laiko ir statuso perskyros: jei turtingas – tai dėviu kostiumą ir šukuoseną, jei nuskurdęs – tai išsitepu veidą, susiveliu plaukus ir nusimetu marškinius. Kad Shakespeare’as turto išraiška pasirinko vakarėlius ir besipilstantį vyną, o skurdui išreikšti pasitelkė urvą ir mišką, – nenuostabu, bet kai tas pačias vertes regime ir scenoje, jau kyla nuostaba, tik, žinoma, išvirkščia, negatyvioji. Grindis nuklojusios plytelės su gaubliais (scenografė ir kostiumų dailininkė – Beatričė Mockevičiūtė) vėlgi nemeta jokio kabliuko, teskatina šabloniškiausias asociacijas: visoje planetoje taip, visais laikais taip, visais laikais – Shakespeare’as.

Dramaturgiškai ir išraiškos prasme stipriausi – Timono (aktorius Mantas Zemleckas) monologai, kuriuose jis, pats visų paniekintas, siunčia Atėnams timonišką tvaną (Apeigos ir papročiai / Į savo priešingybę išsigimkit! Apimki visą žemę, sumaištie!). Mantas Zemleckas jau „Sapne“ įrodė savo aktorinę stiprybę: ir čia jis kruopščiai susidoroja su jam tekusia užduotimi iš aristokrato virsti veik žvėrimi (beje, režisūriškai čia jau priartėjame prie nykaus inscenizacijos žanro…). Mantas vien akimis ir vos vos gestu gali pasiųsti tvaną, todėl bereikalingas atrodo visas jam primestas hiperbolizuotas teatrališkumas. Jo viduje telpa tigrai, vilkai ir drakonai, vynuogienojai ir moliūgai, raupsai ir maras, horizontas ir žemės įsčios, todėl jam nebereikia to vaizduoti – jam užtektų imtis sceninės dabarties.

Pabaigoje mušamų būgnų dulkių virpėjimas – sukelia minčių tik apie pačias dulkes, bet stokoja sąryšio su lig tol vykusiu veiksmu.

Kai ima suktis ir šviesomis mirgėti virš scenos kabantys veidrodinis skritulys, apima liūdesys supratus, kad net ir jis – saulė ir mėnuo, kiaušinis, žemės syvas – čia įdomus tik tiek, kiek skleidžia savitą garsą. Galiausiai suvoki priėmęs tik akustinį spektaklio klodą (su tekstais), o vizualiką nuneigęs kaip moralizuojančią sceninę nykumą.

Vienas gražesnių spektaklio vaizdų – pabaigoje mušamų būgnų dulkių virpėjimas – sukelia minčių tik apie pačias dulkes, bet stokoja sąryšio su lig tol vykusiu veiksmu ir, šiek tiek išjudinęs žiūrovo kraują, kontrastuodamas primena apie stovintį spektaklio vandenį: čia ratilai grįžta patys į save.

[1] Gombrowicz W. FERDYDURKĖ. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

Recenzija pirmą kartą publikuota svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 27 d.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) vadovu neperrinkto Adolfo Večerskio pateiktas skundas netrukdo pradėti darbą konkursą laimėjusiam Martynui Budraičiui, trečiadienį sakė kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

“Manau, kad nesustabdo”, – sakė ministras, BNS paklaustas, ar apskundimas teismui nesustabdo konkurso rezultatų įsigaliojimo.

“Yra ministerijos oficiali traktuotė, kad konkursas vyko teisėtai, jo rezultatai yra galiojantys, konkursas buvo skaidrus ir pasirinktas kandidatas (…) šiandien buvo pristatytas teatro kolektyvui. Yra kita traktuotė, kita interpretacija, pono Večerskio, kuris laiko konkursą neteisėtu, negaliojančiu ir jis kreipėsi į mus raštu, kad nesudaryti su direktoriumi Budraičiu darbo sutarties ir nepristatyti”, – kalbėjo ministras po naujojo vadovo pristatymo LNDT kolektyvui.

Jis teigė, kad tokį A.Večerskio kreipimąsi į ministeriją rekomendaciniu.

“Mes laikome šitą kreipimąsi rekomendacinio pobūdžio, o ar jis pagrįstas, ar ne, spręs teismas. Kol vyks teismo procesas, jis gali vykti labai ilgai, mes manome, kad tikslinga, jog teatrui vadovautų M.Budraitis”, – teigė A.Gelūnas.

Pasak jo, ministerijos nuomone, buvo pasielgta teisėtai, neleidus A.Večerskiui dalyvauti konkurse, nes Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) yra oficialiai nusprendusi, jog A.Večerskio pergalės atveju ji vis tiek negalėtų vadovauti LNDT.

“Mums yra geriau bylinėtis su ponu Večerskiu, nei su VTEK”, – sakė A.Gelūnas.

Ministras sakė, kad praėjusios savaitės pabaigoje atliktas Kultūros ministerijos kontrolierių patikrinimas buvo naudingas, nes, nors didelių pažeidimų neaptikta, paaiškėjo “keletas faktų”.

“Buto sutartis turbūt yra ryškiausias iš jų, ir galbūt keletas smulkesnių dalykų, apie kuriuos auditas viešai pareikš savo raštiškoje ataskaitoje”, – sakė ministras. Anot jo, ataskaita turėtų būti paruoša jau šią savaitę.

“Lietuvos ryto” televizija buvo pranešusi, kad A.Večerskis dalį tarnybinių patalpų perleido darbuotojui Tomui Barščiui, kuriose jis gyveno, nors patalpos skirtos biurui.

Naujasis teatro vadovas žurnalistams sakė, kad pirmiausia ketina susipažinti su svarbiausiais LNDT dokumentais, susitikti su skyrių viršininkais, aktorių trupe.

Prisistatydamas teatro kolektyvui M.Budraitis kalbėjo, kad administracijos dalis, kuri žino, kad su ja jis negalės dirbti, turėtų susiprasti, pasielgti garbingai ir taupyti teatro pinigus.

“Žinote, aš neskaičiuosiu ant pirštų, manau, kad jie patys jaučia, žino. Tiesiog lauksime”, – žurnalistams sakė M.Budraitis ir patvirtino, kad tie žmonės turėtų palikti teatrą.

Jis neatskleidė savo naujosios komandos, aiškindamas, kad tikriausiai dar nėra laisvų etatų, todėl iš pradžių reikėtų išsiaiškinti visą situaciją.

Pasak naujojo vadovo, pagrindinis kriterijus, statant spektaklius, turėtų būti ne populiarumas, tačiau meninis spektaklių lygis.

“Mano galva, pagrindinis kriterijus yra meninis spektaklių lygis ir svoris, o ne populiarumas, nes kai yra aukšto lygio meno kūrinys, jis yra ir populiarus”, – tvirtino M.Budraitis.

Vilniaus apygardos administracinio teismas antradienį pranešė gavęs A.Večerskio skundą dėl Kultūros ministerijos surengto konkurso rezultatų.

Lietuvos teatralai kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę ir kultūros ministrą Arūną Gelūną dėl situacijos Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT).

Laiške, kuriame pasirašė 5 režisieriai ir 8 teatrologai, teigiama, kad nors LNDT yra “įpareigotas siekti savo kūrybine veikla aukščiausiu meniniu lygiu pristatyti nacionalinės kūrybos laimėjimus”, pastarieji metai rodo ką kita.

“Reprezentacinėje Lietuvos teatro scenoje diegiamas komercinio pobūdžio privataus teatro modelis, kuris prieštarauja teatro nuostatams. Teatro vadovo programinė veikla ir vieši pasisakymai nepateisina Nacionalinio dramos teatro vardo ir neigiamai veikia visą šalies teatro kultūrą”, – teigiama laiške.

Jį pasirašė režisieriai Aidas Giniotis, Oskaras Koršunovas, Gytis Padegimas, Jonas Vaitkus ir Gintaras Varnas bei teatrologai Irena Aleksaitė, Elona Bajorinienė, Audronė Girdzijauskaitė, Vlada Kalpokaitė, Gražina Mareckaitė, Ramunė Marcinkevičiūtė, Rasa Vasinauskaitė bei Irena Veisaitė.

Režisierius Jonas Vaitkus BNS sakė laišką pasirašęs dėl to, kad nerimą kelia galima politikų įtaka konkursui į LNDT vadovo postą bei paties teatro, pasak menininko, komercinis repertuaras.

“Didžiausi nuogąstavimai yra dėl to, kad neskaidriai daromi konkursai, kad politinės partijos daro įtaką. Mano didžiausias noras yra tas, kad ministras atsilaikytų ir (aš noriu – BNS) pritarti jo norui atnaujinti, praskaidrinti tuos konkursus, kad tai būtų vieši dalykai, kad nebūtų iš anksto žinomi rezultatai, o eitų žmonės konkuruoti”, – sakė J.Vaitkus.

Kreipimosi autorių teigimu, šiuo metu Kultūros ministerijos paskelbtam LNDT vadovo konkursui įtaką gali daryti politikai, siekdami, jog teatrui vadovauti liktų dabartinis generalinis direktorius Adolfas Večerskis.

“Tačiau mus pasiekia nerimą keliančios žinios apie politikų daromą įtaką kultūros ministrui siekiant padėti dabartiniam teatro vadovui išsaugoti postą ir šitaip paveikti konkurso rezultatus”, – teigiama laiške.

Teatralai tvirtina norintys, kad šalies vadovė atkreiptų dėmesį į minėtojo konkurso eigą, o kultūros ministras sudarytų galimybę režisieriams ir kritikų atstovams dalyvauti konkurso procese.

Kultūros ministro atstovė spaudai Vaiva Gogelienė BNS patvirtino, kad laiškas buvo gautas ketvirtadienio rytą. Prezidentūros atstovė Daiva Ulbinaitė taip pat patvirtino, kad toks laiškas gautas ir su juo šiuo metu susipažįsta Švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų grupė.