Shutterstock

Lobizmas. „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) pristatė išsamų lobistinės veiklos tyrimą. Rezultatai nedžiugina: Lobistinės veiklos įstatymas neveikia, ši veikla suvokiama primityviai, o didžioji dalis siekių paveikti teisėkūrą – ne įstatymų reguliuojamais būdais.

Pasak Rūtos Mrazauskaitės, vienos iš TILS tyrimo autorių, ši iš dviejų dalių (lobizmo padėties analizės ir reprezentatyvios Lietuvos įmonių vadovų apklausos apie lobistinę veiklą) susidedanti studija parodė keturis svarbiausius dalykus. Pirma, įvairios interesų grupės siekia daryti įtaką įstatymų leidybai Lietuvoje (prieš tai nebuvo tai rodančio tyrimo). Antra, pasitaiko nemažai atvejų, kai politikai ne išklauso visas suinteresuotas puses, o vadovaujasi kokios nors vienos grupės interesais. Trečia, dažniausiai poveikį daryti siekiama energetikos, farmacijos, statybos, alkoholio ir tabako gaminių srityse, ir galiausiai – subjektai, kurie įvardijami kaip dažniausiai siekiantys daryti įtaką teisės aktų leidybai Lietuvoje, yra asociacijos, verslo įmonės ir registruoti lobistai.

Kadangi tik pastarieji turi teikti ataskaitas apie savo veiklą, galima daryti išvadą, kad labai didelė dalis politikams ar valstybės tarnautojams daromos įtakos lieka šešėlyje. Blogiausia, kad, verslininkų nuomone, interesų grupės jų sprendimus daugiausia bando paveikti neoficialiais, neteisėtais būdais – pasinaudodamos pažintimis, žadėdamos atlygį už palankius sprendimus ar dalyvaudamos neoficialiuose susitikimuose.

Nors juridiniams asmenims draudžiama teikti finansinę paramą partijoms ir politikams, o fiziniai asmenys turi teisę politines kampanijas paremti tik tam tikro riboto dydžio sumomis, netiesioginės finansinės paramos problema išlieka aktuali. TILS tyrime dalyvavę teisėkūros atstovai atkreipė dėmesį, kad verslo įmonės yra radusios būdų, kaip apeiti taisykles ir, pavyzdžiui, per politines kampanijas tam tikroms paslaugoms suteikia labai dideles nuolaidas arba partijas grynaisiais pinigais paremia neoficialiai.

Dar viena įdomi detalė: kai kurioms verslo asociacijoms yra net skirtos patalpos Vyriausybėje, o oficialiame kontaktų sąraše jos nurodomos kaip „atstovai Vyriausybėje“. Kadangi šių organizacijų veiklos darant įtaką sprendimų priėmimui nereguliuoja lobistinės veiklos teisės aktai, vadinasi, nėra ir jokios viešos informacijos apie jų indėlį į teisėkūrą.

Kad situacija nėra gera, matyti plika akimi: verslininkų apklausa parodė, kad 77 proc. jų žino atvejų, kai sprendimai buvo priimti ne vadovaujantis visuomenės interesu, o siekiant naudos kažkokiai interesų grupei. Be to, 83 proc. apklaustųjų sprendimų priėmimą laiko nepakankamai atviru, kad į procesus vienodai galėtų įsitraukti visos suinteresuotos grupės, beveik pusė (43 proc.) jų mano, kad Lietuvoje neaiškiai pateikiama vieša informacija apie visas interesų grupes, su kuriomis buvo konsultuojamasi priimant sprendimus.

2000 m., nusižiūrėjus nuo JAV lobizmo reglamentavimo modelio, priimtas Lobistinės veiklos įstatymas. 2003 m. atnaujinta jo redakcija galioja iki šių dienų. Kad jis yra netinkamas, kalbama jau seniai, ir Seimui svarstyti buvo pateiktas ne vienas pataisų projektas, tačiau tai nusėsdavo stalčiuose. Paminėtina, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio ES valstybių, turinčių atskirą lobistinės veiklos įstatymą, vis dėlto ekspertai sutinka, kad jis praktiškai neveikia. Taigi nenuostabu, kad, nors yra tiek negerovių, per tiek metų pasitaikė labai nedaug atvejų, kai buvo pritaikyta atsakomybė už neteisėtą lobistinę veiklą.

Kadangi Lietuvoje daug teisės aktų buvo priimta nusižiūrėjus nuo kitų valstybių, kuriose tai veikia, o ne atsižvelgiant į susiklosčiusias politines, kultūrines tradicijas, be to, neretai aktualiausias motyvacinis veiksnys būdavo tas, kad stojant į ES ar kitas tarptautines organizacijas reikėjo tam tikrų teisės aktų, turime tai, ką turime. Žinoma, sakyti, kad pats reglamentavimo modelis, kai priimamas atskiras įstatymas lobistinei veiklai reguliuoti, yra neteisingas, negalima. Yra valstybių, kuriose tai neblogai veikia jau daugybę metų – čia daug ką lemia ir valstybių politinė, socialinė bei ekonominė aplinka.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Baltieji lobistai kaltina politikus veikiant išvien su pilkaisiais lobistais. Esą visuomeniniai parlamentarų padėjėjai yra ne kas kita, kaip šešėliniai lobistai.

Lobistus ganyti turinčios institucijos – Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) vadovė, buvusi Seimo narė, teisininkė Gražina Imbrasienė tik skėsteli rankomis paklausta apie lobistus ir žodį perleidžia savo sekretoriato vadovui Tomui Čaplinskui. Jaunas vyras irgi šypteli ir pasako neturįs ko pridurti: „Per dvylika metų, kai buvo priimtas Lobistinę veiklą reglamentuojantis įstatymas ir VTEK kasmet teikia savo ataskaitas, neįvyko nieko naujo. Realiai mes nekontroliuojame lobistų, nes į mūsų akiratį patenka tik oficialiai registruoti ir ataskaitas, kam atstovavo, kokių teisės aktų rengimą paveikti siekė, lobistai. Bet tai tik menka lobistinės veiklos dalis. Šešėlinio lobizmo mastai keletą kartų didesni nei oficialiojo.“
T.Čaplinskas kalba be užuolankų: VTEK sekretoriato darbuotojams pabodo nuo 2000 m. metinėse ataskaitos vardyti tas pačias problemas, dėl ko neveikia Lobistinės veiklos įstatymas. „Nuo 2005 m. mes kasmet rašome vis tą patį: visas problemas išvardijome dar 2004 m. ataskaitoje, per tą laiką nepasistūmėta nė per žingsnį, kad jos būtų bent pradėtos spręsti ir lobistinė veikla būtų reglamentuota tinkamai. Todėl jei norite dar kartą išgirsti mūsų nuomonę, žiūrėkite ir skaitykite dar 2004 m. ataskaitą“, – atviro sarkazmo ataskaitose besikeičiančių vis kitos kadencijos Seimo narių atžvilgiu neslepia VTEK atstovai.
O Seimo nariai apsimeta, kad triūsia. Bet pataisos kaip įkliuvo į darbo grupių akivarus dar 2006 m., taip nė krust.
Tiesa, VTEK sekretoriato atstovė Virginija Mulvinaitė tikina, kad tam tikro krutėjimo vis dėlto randasi. Šiemet Teisingumo ministerija sudarė naują darbo grupę Lobistinės veiklos įstatymui taisyti. Rudenį įvyko pirmasis posėdis, o dabar vėl tyla. „Rezultatų dar nematyti“, – atsidūsta V.Mulvinaitė.
O korupcijos prevencija užsiimančios organizacijos „Transparency International“ Lietuvos biuro vadovas Sergejus Muravjoras rėžia iš peties: „Tokio Lobistinės veiklos įstatymo, kokį turime šiandien, geriau iš viso neturėti. Tai tėra skaidrumo iliuzija.“

Lietuvoje dar nesučiuptas nė vienas šešėlinis lobistas

Šiandien oficialių lobistų sąraše figūruoja maždaug trisdešimt pavardžių, bet aktyvia veikla užsiimančių ir kasmet VTEK ataskaitas teikiančių lobistų tėra apie tuziną.
Kiek yra neoficialių lobistų, galima tik spėti. „Štai jei žvelgtume į mažesnes Europos valstybes, tai pamatytume, kad, pavyzdžiui, Olandijoje vien tik farmacijos sektoriuje lobistinę veiklą registravo 7 tūkst. lobistų“, – įsiterpia oficialiai lobizmu užsiimantis teisininkas Liudvikas Ragauskis.
Lietuvoje farmacijos pramonei pernai oficialiai atstovavo tik keturi lobistai: vienas juridinis asmuo ir trys fiziniai. „Žinoma, – tęsia L.Ragaukis, – Lietuvoje farmacininkų lobizmo mastai tikrai gerokai mažesni nei Olandijoje, bet tikrai ne tokie, kokius matome oficialiai.“
Ir tai tik viena sričių. O kur dar kitos, visame pasaulyje laikomos pačiomis korumpuočiausiomis ir lobistų labiausiai apspistomis: alkoholio, tabako pramonė, azartiniai lošimai, energetika. O kadangi kalbame apie Lietuvą, tai sąrašą derėtų dar koreguoti ir, atmetus karinę pramonę, įrašyti šiukšlių perdirbimo ir statybos, taip pat krovinių gabenimo sritis.
„Taip, mes negalime lygintis su lobizmo lopšiu – JAV, kur oficialiai lobistinę veiklą vykdo 50 tūkst. lobistų, bet esmė ta, kad pas mus neapsimoka verstis oficialiu lobizmu nei finansiškai, nei dėl visuomenės nuomonės. Mat visuomenė, išgirdusi žodį “lobistas”, šią veiklą tapatina su nusikaltimu. O Seimo ar Vyriausybės nariai, išgirdę, kad su jais nori susitikti oficialus lobistas, bėga šalin, vengia susitikimų. Politikui susitikti su neoficialiu lobistu ir finansiškai naudingiau, ir, jei nenori, nereikia niekam atsiskaityti apie susitikimą. JAV baudos už tai, kad nuslėpei susitikimą su bet kokiu lobistu, siekia nuo 10 mln. iki 100 mln. dolerių, nelygu kokios šakos atstovas mėgino paveikti politiką, įstatymų leidybą“, – aiškina L.Ragauskis.
Lietuvoje finansinė sankcija už nelegalų lobizmą siekia iki 1 tūkst. Lt. Kitaip tariant, juokas. Maža to, iki šiol nesurašyta nė vieno administracinių teisės pažeidimų protokolo už nelegalią lobistinę veiklą.
Bet štai oficialiam lobistui Andriui Romanovskiui jau teko pasėdėti 25 paras belangėje už savo veiklą, o jo oficiali lobistinė veikla sustabdyta, iki bus nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nutraukta baudžiamoji byla ar priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Beje, prieš dvi savaites Panevėžio apygardos prokuratūra atnaujino tyrimą dėl lobisto A.Romanovskio, kuris anksčiau buvo įtariamas „pagalba piktnaudžiaujant ir mėginant papirkti“ Panevėžio politiką Vitą Matuzą. Vasarą, tiesa, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir VTEK jau buvo vėl leidusi šiam lobistui oficialiai verstis tokia veikla.
Įdomu, kad A.Romanovskis kol kas yra vienintelis lobistas, visiškai išgyvenantis iš savo veiklos. „Visi kiti lobistai, – komentuoja L.Ragauskis, – lobizmu užsiima kaip papildoma veikla.“
Pats L.Ragauskis didžiąją pajamų dalį pelno versdamasis advokato praktika. Kiti oficialieji lobistai irgi verčiasi arba teisiniu darbu, arba atstovauja verslo įmonėms, asociacijoms ir gyvena iš to, bet ne iš oficialaus lobizmo.
L.Ragauskio vertinimu, Lietuvoje neįmanoma išgyventi iš lobistinės veiklos, nes verslo bendruomenė skurdi ir dar šykšti. Ir tik viena kita asociacija ar monopolija pajėgi nuolatos samdyti oficialų lobistą ir mokėti jam atlyginimą. Bet kur kas naudingiau „dirbti“ su nematomu, pilkuoju lobistu.
Oficialus lobistas, L.Ragauskio žodžiais, daugiausiai gali uždirbti iki 50 tūkst. Lt. Šitie pinigai pelnomi, žinoma, ne per mėnesį, bet per tiek laiko, kol pasieki oficialaus kliento suformuluotą tikslą. O tai gali trukti ir vienus metus, ir ilgiau. Na, o įprasta oficialiojo lobisto darbo rinkos kaina už vieną projektą – apie 10 tūkst. Lt.
„Spėju, kad nebent juodieji lobistai už korupcinį energetikos srities projektą gali uždirbti apie 100 tūkst. Lt“, – svarsto L.Ragauskis.

"Veido" archyvas

Ar praktikoje įmanoma įdiegti tokią komercinių bankų reguliavimo sistemą, kuri užtikrintų, kad asmeniniai bankininkų interesai – kuo daugiau uždirbti per kuo trumpesnį laiką, nors ir smarkiai rizikuojant – ateityje nesukeltų grėsmės šalių ekonominiam ir finansiniam stabilumui? Ar vis dėlto reikia blaiviai pažvelgti tiesai į akis ir pripažinti, kad pažaboti bankų neįmanoma ir sistema “premijos už didžiulę riziką – bankininkams, o skolos, kai rizika nepasiteisina – mokesčių mokėtojams” ir toliau gyvuos? To klausiame naujojo Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo, savo kritišku žvilgsniu į Lietuvos ekonomiką ir finansus garsėjančio ekonomisto Raimondo Kuodžio.

R.K.: Iš principo visi reguliavimai yra pasmerkti vilktis uodegoje, nes privatus finansų sektorius visada sugalvos, kaip apeiti suvaržymus.

Yra kelios ekonomistų, mokslininkų keliamos dabartinei tvarkai alternatyvios idėjos. Viena jų – radikali: tokių bankų, kokie yra dabar, iš viso nebelieka, jie tampa ribotos paskirties finansų institucijomis, kurios nebegali paskoloms naudoti einamųjų indėlių, o tik ilgalaikius kolektyvinio investavimo vienetus – tokius kaip pensijų ar investicijų fondai. Bankai tiesiog atliktų tų fondų reklamuotojų vaidmenį ir gautų lėšų už jų platinimą.

Kita radikali alternatyva, šiuo metu svarstoma akademiniuose sluoksniuose, būtų apibrėžti teisės aktų nuostatas. Dabar bankams leidžiama viskas, kas neuždrausta, o galima būtų nustatyti, kad jie gali daryti tik tai, kas aiškiai leidžiama.

Bet vargu ar pasaulis net ir dabar ryšis radikaliems pokyčiams, greičiausia ir toliau bus žaidžiamas ligšiolinis žaidimas – didesni reikalavimai kapitalui, rizikos valdymo modelių pakeitimas. Dar mėginama sugalvoti, kaip sutvarkyti premijų skyrimą bankininkams. Nes dabar vis dar egzistuoja paradoksali sistema: spekuliuodami bankai laimi, bankų klerkai išsimoka didžiules premijas, o kai bankas pralošia – jį gelbėja visuomenė.

Idėjų ir krypčių daug, bet nereikia pamiršti, kad bankų lobistai irgi nesėdi rankas sudėję – metami dideli pinigai, kad būtų neutralizuoti bandymai griežčiau reguliuoti bankus.

VEIDAS: Kokių apčiuopiamų pokyčių Europoje sulauksime netolimoje ateityje?

R.K.: Griežtinami vadinamieji Bazelio reikalavimai, ES nusiteikimas gerokai padidinti kapitalo pakankamumo reikalavimus labai rimtas, manau, tai bus pasiekta. Tik pasirinktas gana ilgas pereinamasis laikotarpis – iki 2019 m., nes naujus sugriežtinimus įvedus staiga būtų padaryta žala ekonomikai, kuriai atsigauti reikia skolintų pinigų.

Ilgalaikis planas visiškai aiškus: kuo didesnė pačių bankų dalis žaidime. Gal tada jie ims mąstyti kitaip nei iki šiol, kai iš vieno euro kapitalo gaudavo 30 eurų turtą. O galiausiai už viską turėjo sumokėti valstybės. Ko vertas vien Airijos pavyzdys – valstybė pati puikiai tvarkėsi savo biudžetą, mažino skolas, bet prisiėmė bankų įsipareigojimus ir dabar pati stovi ant bankroto slenksčio. Nebegalima leisti bankų sistemai gerokai viršyti šalies ekonomikos potencialo.

VEIDAS: Deja, Lietuva yra vienas tokių pavyzdžių – paskolų portfelio augimas buvo kelis kartus viršijęs BVP augimą. Problemą iš esmės ir sukūrė bankų godumas – jų noras kuo daugiau paskolinti ir susižerti pelno.

R.K.: Taip, visiška tiesa. Aš nuo 2004 m. kalbėjau apie didėjantį burbulą ir kaip jį suvaldyti, puikai suvokdamas, kad bankai neturi paskatų rūpintis ilgalaike Lietuvos trajektorija – jiems rūpi uždirbti iš karto, o tai veda prie atsainaus paskolų dalijimo.

VEIDAS: O ar Lietuvoje yra jėga, kuri pagal savo galias ir kompetenciją galėtų sukontroliuoti bankų sistemą ir padėti ateityje išvengti finansinių krizių?

R.K.: Problemos sprendimas yra kredito paklausos reguliavimas – svarbu neleisti susidaryti žmonių lūkesčiams, neva jie gali turtingai gyventi perpardavinėdami vieni kitų būstus. Tam turi būti pasitelkta mokesčių politika – įvestas nekilnojamojo turto mokestis, panaikintos lengvatos paskolų gavėjams.

Ir tik antras gynybos ešelonas yra pačių bankų priežiūra, nes nesutvarkius žmonių lūkesčių, pinigai lengvai gali ateiti iš užsienio šalies. Pavyzdžiui, Kroatija buvo gerai sutvarkiusi savo bankų sistemą ir neleido paskolų portfeliui nevaldomai augti, bet žmonės pradėjo masiškai skolintis Italijoje. Todėl reikia globalių susitarimų, kad bankai negalėtų tiesiog pakeisti savo dislokacijos ir iš bet kurios kitos vietos vėl dalyti kreditus.

Visos bankų reguliavimo naujovės į Lietuvą ateina iš ES, mūsų vietinis reguliavimas yra nulemtas tarptautinių susitarimų.

Kaip žinoma, sąvoka “lobistas” yra kilusi iš angliško žodžio “lobby”, reiškiančio prieangį, koridorių. XVII a. taip buvo vadinamas Anglijos parlamento rūmų vestibiulis, kuriame ir vykdavo interesų grupių atstovų ir parlamentarų pokalbiai apie priimamus teisės aktus. Suprantama, intriguojanti užkulisių prietema kelia tam tikrą įtarumą, tačiau verta paminėti, kad šiuolaikinio lobizmo šaknys vis dėlto kildinamos iš XVIII a. JAV Kongreso priimtos JAV konstitucijos pataisos, kuri garantavo piliečiams teisę pateikti valdžiai peticijas ir užtikrino, kad “Kongresas nepriims įstatymų, ribojančių žmonių teisę kreiptis į valdžią, siekiant skriaudų (nuostolių) atlyginimo”.

Taigi nuo šios juridinės atramos, kaip peticijų teisė, ir vystėsi vakarietiško tipo interesų atstovavimas. Nieko stebėtina, kad jau XVIII a. pabaigoje Kongresą užplūdo verslininkų atstovų peticijos, o vienas pirmųjų susirėmimų įvyko dėl prekybos muitų – vieni reikalavo juos didinti, kiti, priešingai, mažinti. Tai suprantama – juk verslininkai visada buvo viena aktyviausių visų šalių visuomenės grupių. Ir iki šiol lobizmas dažniausiai siejamas būtent su atstovavimu verslo interesams. Vėliau jėgos ir veiklos masto įgavo profesinių sąjungų susivienijimai, žemdirbių, vartotojų, žaliųjų grupės ir kitos visuomeninės organizacijos.

Iki šiol daugiausiai lobistų yra Vašingtone, o po jo – Briuselyje, kur susikerta daugelio šalių vyriausybių, įvairių pasaulinių verslo organizacijų, tarptautinių verslo korporacijų interesai.

Sovietiniais laikais lobizmo Lietuvoje, aišku, nebuvo. Tiksliau, tuomet buvo sovietinis lobizmas, kurio atstovų pagrindinis tikslas buvo pasitelkus stipriuosius alkoholinius gėrimus bei deficitinius maisto produktus iš Maskvos gauti kokių nors staklių, vamzdžių ar kitų Lietuvos įmonėms reikalingų dalykų. Dėl politikos krypčių bei ūkio teisinio reguliavimo tuomet apskritai nebuvo galimybės diskutuoti, ir vakarietiško tipo peticijų teisė tiesiog neegzistavo. Turbūt dėl to iki šiol Lietuvoje atstovavimas verslo interesams dažnai turi neigiamą atspalvį ir yra gretinamas su primityviu tiesioginės materialinės naudos siekiu.

Vakarietiško stiliaus atstovavimo verslui pradžia Lietuvoje laikytini 1989 metai, kai buvo įkurta Lietuvos pramonininkų asociacija, vėliau tapusi konfederacija. Ši organizacija tuomet jau kėlė sau tikslą atstovauti besikuriančiam verslui, propagavo “ekonomikos dėsniais grindžiamą ūkio tvarkymą”, siekė aktyviai bendradarbiauti su valdžia. Viena iš besikuriančios vakarietiškos atstovavimo verslui kultūros išraiškų tapo 1996-aisiais Lietuvos pramonininkų konfederacijos ir tuomet Seimo rinkimus laimėjusios Tėvynės sąjungos pasirašytas memorandumas, numatęs šalies pramonės eksporto skatinimą, sąlygų užsienio investicijoms gerinimą, privačios nuosavybės apsaugos stiprinimą.

O šalia Pramonininkų konfederacijos sėkmingai auga ir kitos verslo konfederacijos, atstovaujančios paslaugų verslo sektoriui, smulkiajam verslui. Jų interesai dėl atstovavimo skirtingoms verslo sritims dažnai nesutampa ar būna netgi priešingi. Prieš metus po ilgų diskusijų, šįkart jau kartu su profesinių sąjungų susivienijimais ir Vyriausybe, keletas didžiausių šalies verslo organizacijų pasirašėme Nacionalinį susitarimą, kuris tapo solidarumo simboliu sunkiomis valstybei ekonominio sunkmečio aplinkybėmis, nemažai prisidėjo prie viešųjų finansų subalansavimo, padėjo užtikrinti valstybėje socialinį stabilumą, tapo vienu iš Vyriausybės veiklos instrumentų, padėjusių išlaikyti Lietuvos konkurencingumą. Tai rodo nuoseklią šalies socialinio dialogo raidą vakarietiška kryptimi.

Šiuolaikinėse visuomenėse interesų grupių dalyvavimas ir politinis kompromisas yra būtini politinės kultūros elementai. Tačiau Lietuvoje dažnai manoma, kad jeigu interesams atstovaujama organizuotai, tai jie gali būti žalingi valstybei. Ypač jei kalbama apie verslo interesus. Vis dėlto nepamirškime, kad verslininkai sudaro tik labai mažą visuomenės dalį, o parlamentą renka visi šalies žmonės. Atsižvelgdami į tai politikai ir priima sprendimus. Šiuo metu Seime yra įregistruota arba jau svarstoma apie 50 verslą vienaip ar kitaip reguliuojančių teisės aktų, ir dauguma jų numato vienokius ar kitokius verslo laisvės apribojimus, verslo kontrolės didinimą.