R.Razmaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Žodis „darbas“ kone geriausiai atspindi šiuo metu fotografiją Midlsekso universitete studijuojančios Ramintos Razmaitės kasdienybę. Mergina neslepia – studijuoti ir nedirbti Jungtinėje Karalystėje galėtų tik labai turtingų tėvų atžalos. „Londone taip jau yra – tik dirbi dirbi dirbi, kasdien tik universitetas−darbas−namai. Čia atvykus apie Lietuvą ir ten likusį nerūpestingą gyvenimą verčiau pamiršti, kitaip nieko gero nebus“, − tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja Anglijoje rožinius akinius labai greitai nusimetusi dvidešimtmetė.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt

– Raminta, į Jungtinę Karalystę prieš pusantrų metų atvykai studijuoti fotografijos. Kaip prasidėjo tavo gyvenimas ir studijos šioje šalyje?

– Skridau čia nusiteikusi labai pozityviai. Atrodė, susirasiu draugų, bus labai linksma, Londonas atrodė svajonių miestas. Bet ne, taip nebuvo (juokiasi, − aut. past.) Anglai, ypač mūsų kursas, nėra draugiški. Konkurencija didžiulė. 40 žmonių susiskirstę į grupes pagal tautas. Daugiausia bendrauju su lietuviais, mūsų čia dešimt. Atvažiavusi net pusantro mėnesio nieko neveikiau, negalėjau susirasti darbo. Darbo paieškas pradėjau tiesiog visur siųsdama CV. Skelbimų čia ganėtinai daug, bet įsidarbinti sunku, jei neturi Anglijoje įgytos patirties.

– Sakai, kad studijuodama nedirbai net pusantro mėnesio, nors tai nėra toks jau ilgas laiko tarpas. Kodėl vos atvažiavę studentai išsyk pradeda dirbti?

– Leisti sau nedirbti gali studentai tik iš tikrai labai turtingų šeimų. Kiek žinau, visi mano pažįstami Anglijoje studijuojantys lietuviai dirba. Londonas yra labai brangus miestas. Po pusantrų metų patirties galiu pasakyti, kad tėvai kas mėnesį turėtų studentui siųsti maždaug 600-700 eurų. Už šiuos pinigus susimokama kambario nuoma, nusiperkama pavalgyti, tačiau tik tiek. Jokių pramogų. Suprantu, kad vaiko, kilusio iš vidutinio sluoksnio, tėvams yra labai sunku. Jei abu tėvai gauna minimalius atlyginimus, iš viso apie 600 eurų, tai savo vaikui užsienyje padėti tiesiog neturi iš ko.

– Sakai, kad studentams Anglijoje dirbti būtina, tačiau ar tam sudarytos tinkamos sąlygos?

– Tikrai taip, ypač pirmaisiais metais. Dėstytojai vadinamuoju adaptaciniu laikotarpiu atvykėlių tikrai nespaudžia. Pirmame kurse visi lietuviai dirbo, dėstytojai apie tai žinojo. Baigiantis mokslo metams patarė kitąmet nesidarbinti, neva bus per sunku. Dabar, antrame kurse, paskaitų turime tris dienas per savaitę – antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį. Iš tikrųjų studijų krūvis didesnis, projektams skiriama mažiau laiko, tačiau nėra taip tragiška, kaip dėstytojai gąsdino. Be to, kai nori, tai sukiesi ir viską spėji.

Rytų Londono Stratfordo rajonas, per kelis dešimtmečius po dokų uždarymo tapęs varguolių ir imigrantų (taip pat ir lietuvių) gyvenamąja vieta, po olimpinių žaidynių sužibo tarsi deimantas pelenuose.

Kad šiandien patektum į olimpinį kaimelį, kuris olimpinių žaidynių dienomis pernai liepą ir rugpjūtį buvo pasiekiamas tik turintiems specialius leidimus, pakanka sumokėti 60 Lt (15 svarų). Tiek kainuoja ekskursija į Karalienės Elizabeth olimpiniu parku pervadintą Rytų Londono mikrorajoną. Tiesa, ekskursijos bilietas garantuoja tik pasižvalgymą nuo olimpinio kaimelio simboliu tapusios aukščiausios Jungtinės Karalystės skulptūros “ArcelorMittal Orbit”, kurios aukštis 114 metrų. O kad patektum į rimtai aptvertą statybvietę, vis vien reikia leidimo, kuris išduodamas tik čia dirbantiems žmonėms.
Planuojama, kad nuo 2016 m., kai baigsis visi statybos darbai, Olimpinį parką kasmet aplankys devyni milijonai lankytojų, kuriems šis rajonas bus tokia pat svarbi Londono įžymybė, kaip Bakingamo rūmai, Taueris ar Didysis Benas.

Kranų apsuptyje

Tuščia ir tylu – tokia pati pirma mintis šauna metro traukiniui privažiuojant prie Stratfordo stoties. Žaidynių dienomis traukinys būdavo sausakimšas, o jam sustojus į peroną plūstelėdavo minia, kurią sumaniai reikiama linkme nukreipdavo būrys profesionalių darbuotojų. Dabar po didžiulį prekybos centrą „Westfield“, įsikūrusį ant tako, vedusio varžybų arenų link, vaikštinėja tik pirkėjai.
Šio centro populiarumas Londone vis didėja, pirkėjai čia taip nepavargsta, bet kada gali prisėsti ant suoliuko po atviru dangumi greta kurios nors iš 250 čia veikiančių parduotuvių. Šiame prekybos centre prisiglaudė ir lietuvių itin mėgstama parduotuvė „Karaway“, kurioje lietuvės pardavėjos prekiauja ir skania rugine duona.
Prieš olimpiadą buvo prognozuojama, kad prekybos centre įsikūrusios parduotuvės neišgyvens, nes pasibaigus žaidynėms pritrūks pirkėjų. Tačiau pirmuosius metus parduotuvės ištvėrė, o ateityje bus tik geriau, nes olimpinis kaimelis, virstantis Olimpiniu parku, žada puikias perspektyvas. Jis tampa pačiu moderniausiu Londono rajonu, pastatytu naudojant naujausias ekologiškas technologijas.
Olimpinį parką mėgstama lyginti su žymiuoju Londono Haid parku. Jų plotas beveik tapatus – siekia 226 hektarus ir prilygsta 357 futbolo aikštėms. Skirtumas tik tas, kad Haid parke stovi vos keli pastatai, visa kita – medžiai, gazonai ir gėlynai, o Olimpiniame parke jau užaugę daugiaaukščiai pastatai, greta kurių bando įsitvirtinti pernai ir šiemet pavasarį pasodinti jau ūgtelėję medeliai.
Stratfordo rajone numatoma investuoti 12,5 mlrd. svarų (48 mlrd. Lt), neskaičiuojant išlaidų pastatų statymui ir perstatymui. Šios Olimpiniam parkui skirtos investicijos turi suveikti kaip katalizatorius, kad būtų atnaujintas ir atgytų visas Rytų Londonas.
Katalizatoriaus komponentai: 10 mln. svarų (40 mln. Lt) investuojama į pėsčiųjų ir dviratininkų takus, 200 mln. svarų (800 mln. Lt) skiriama Stratfordo regioninei stočiai, 1,45 mlrd. svarų (5,8 mlrd. Lt) – “Westfield” projektui, kuriame bus įdarbinta 10 tūkst. žmonių, iš jų mažiausiai 2 tūkst. – anksčiau bedarbių vietinių gyventojų.
Per 18 mėnesių turi būti nugriauti ir išvežti laikinieji olimpinėms žaidynėms skirti pastatai, takai, keliai, tiltai. Parko apylinkės bus sujungtos su gretimais rajonais keliais, dviračių ir pėsčiųjų takais. Ir galiausiai parkas turi būti parengtas kasdieniam gyvenimui upės, želdinių ir sporto bei pramogų arenų kaimynystėje.
Pertvarkai skirti 18 mėnesių skaičiuojami nuo 2012 m. spalio. 2014 m. pavasarį naujasis rajonas turės būti atviras visiems.

Pastarojo surašymo duomenys atskleidė, kad Didžiojoje Britanijoje gyvena apie 100 tūkst. lietuvių, tačiau net patys anglai tvirtina, kad lietuvių, kuriems Anglija tapo namais, iš tiesų gali būti dukart daugiau, nes surašymo duomenys nėra tikslūs.

„Tačiau Lietuvai išnykti tikrai negresia“, – įsitikinusi naująja Londono Sičio lietuvių klubo prezidente išrinkta trisdešimtmetė teisininkė Raminta Dereškevičiūtė, vienos didžiausių pasaulyje tarptautinių advokatų kontorų „K&L Gates“ Londone advokatė. Jos teigimu, nemažai Londono Sičio lietuvių klubo narių – investicinės bankininkystės, teisės ir kitose srityse dirbantys profesionalai sugrįžta į Lietuvą arba planuoja grįžti ateityje.
Apie emigracijos iššūkius ir kaip sukurti sąlygas, kurios paskatintų geriausią išsilavinimą įgijusius lietuvius grįžti ir dirbti Lietuvai, – „Veido“ pokalbis su R.Dereškevičiūte.

VEIDAS: Pradėjote vadovauti vienai stipriausių lietuviškų organizacijų užsienyje, vienijančių Londone dirbančius lietuvių profesionalus. Kiek Londono Sičio lietuvių klubas šiuo metu turi narių ir ar stiprūs jų ryšiai su Lietuva?
R.D.: Turime apie šešiasdešimt narių, dauguma jų dirba Londono Sityje finansų srityje. Mūsų narių ryšiai su Lietuva yra tiesioginiai ir tikrai stiprūs. Juk jie – lietuviai, gimę lietuvių šeimose, užaugę Lietuvoje. Mes nesame antra ar trečia išeivių iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo karta, kuri jau užaugo užsienyje, mes tokie pat lietuviai, kaip ir visi kiti, tik esame įgiję išsilavinimą užsienyje (arba ir Lietuvoje, ir užsienyje) ir dabar gyvename svetur dėl karjeros galimybių. Pirmas ir labai svarbus dalykas, siejantis mus su Lietuva, yra šeima ir draugai, su kuriais kartu žaidėme smėlio dėžėje. Tikrai nesijaučiame nutolę nuo Lietuvoje vykstančių procesų, nuolat sekame ekonomines ir politines aktualijas, nes visi norime, kad mūsų tėvams, draugams, o gal ir mums kada nors, jeigu sugrįšime, gyventi Lietuvoje būtų gera. Kad ir kurio lietuvio čia, Londone, paklausčiau, vargu ar atsirastų toks, kuris nežinotų, kad, pavyzdžiui, amerikiečių čiuožėjai Isabellai Tobias nebuvo suteikta Lietuvos pilietybė.
Kalbant apie klubo veiklą man tapus prezidente, pirmiausia ketinu tęsti mūsų jau anksčiau sėkmingai pradėtus projektus ir iniciatyvas. Vienas naujų dalykų, kurį pradedame įgyvendinti, – pernai sugeneruota idėja skaityti paskaitas Lietuvos universitetuose. Šį pavasario semestrą jau kviečiame mūsų narius dėstyti ekonomikos ar teisės temomis ISM vadybos ir ekonomikos universitete. Norime, kad mūsų nariai grįžtų į Lietuvą ir pasidalytų su studentais tiek savo profesine, tiek karjeros patirtimi. Pavyzdžiui, aš mielai atvykčiau paskaityti paskaitos apie Europos Sąjungos teisę, nes dirbu šioje srityje Londone.
VEIDAS: Lietuvoje jau nebėra trijų milijonų gyventojų. Jūsų manymu, kas laukia dar po kelių dešimtmečių – ar emigracija toliau tęsis, ar sulėtės?
R.D.: Nemanau, kad Lietuvai, tokią stiprią istoriją ir tradicijas turinčiai šaliai, gresia išnykti. Jei gyvenimas Lietuvoje gerės – o jis iš tiesų gerėja – lietuviai ims susilaukti daugiau vaikų, be to, daug lietuvių, kad ir kur jie būtų, vis tiek nori pasenti Lietuvoje, savo žemėje. Žinoma, sugrįš ne visi, nes kai kurie bus pernelyg giliai įleidę šaknis kitose šalyse, sukūrę šeimas su kitataučiais, o tokiu atveju grįžti nėra paprasta.
VEIDAS: Vis dėlto šiuo metu dauguma lietuvių, įgijusių išsilavinimą geriausiuose užsienio universitetuose, nusprendžia negrįžti į Lietuvą. Kokių sąlygų reikia, kad padėtis pasikeistų?
R.D.: Daugelis sutiktų, kad užsienio šalyse galima gauti geresnį atlyginimą, bet manau, kad tai tikrai ne svarbiausia priežastis. Nes tiek geri advokatai, tiek geri bankininkai ir kiti profesionalai Lietuvoje, palyginti su bendru gyvenimo lygiu, uždirba gerai. Tiesa, aš šiuo atveju kalbu tik apie savo kartą – mano tėvų kartos situacija jau yra visai kita ir aš net nenorėčiau leistis į šias diskusijas, nes puikiai matome, koks šalyje vidutinis atlyginimas ir kokios kainos parduotuvėse. Bet jei kalbėtume apie mano kartą, aš žinau, kad grįžusi į Lietuvą ir dirbdama čia advokate gyvenčiau tikrai gerai. Kitas dalykas, ko negali Lietuva suteikti žmogui, norinčiam gyventi tarptautinį gyvenimą, – būti tarp įvairių tautybių žmonių, kalbėti įvairiomis kalbomis ir keisti savo karjeros kelią pasirenkant darbą tai vienoje, tai kitoje didelėje kompanijoje. Tai nėra taip paprasta mažoje šalyje ir būdinga anaiptol ne tik Lietuvai: net mano draugai iš Šveicarijos skundžiasi, kad jaunimas išvažiuoja. Aišku, reikia pripažinti, kad Vilnius vakarais jau tampa pulsuojančia tarptautinio gyvenimo sostine, bet kad ir kaip ten būtų, tai visada bus daug mažesnė sostinė nei Londonas, nes Lietuva yra maža šalis.
Tuomet ir svarstai, ar nori grįžti ir kurti Lietuvoje, ar vis dėlto tapti to kito tarptautinio gyvenimo dalimi. Ir viena, ir kita yra gerai, o svarbiausia, kad yra laisvė rinktis, kas arčiausiai širdies.
Nemažai Londono Sičio lietuvių klubo narių grįžta į Lietuvą, nes daugeliui jų atrodo, kad gyvenimo kokybė Vilniuje, palyginti su Londonu, yra geresnė. Turiu galvoje tai, kad Lietuvoje gali būti trumpesnės darbo valandos, ne didesni, bet tikrai pakankami atlyginimai, leidžiantys gyventi geresnį gyvenimą (apsirūpinti būstu, užsiimti turiningu laisvalaikiu), be to, čia gyvendamas gali greitai susisiekti su savo draugais. Daug kam atrodo našta, kad norėdamas nuvykti pas draugus Pietų Londone turi važiuoti pusantros valandos ar netgi ilgiau, nes Londonas – didžiulis miestas. Iš tiesų pasiekę tam tikrą gyvenimo etapą žmonės neretai suvokia, kad jie nuo viso to pavargo, nori namų, šeimos ir su visais greitai susisiekti, o milijoniniame mieste tą padaryti daug sudėtingiau.
Svarbus motyvas grįžti yra ir tas, kad Lietuva – sparčiai auganti ir besikeičianti valstybė, kurioje kiekvienas mūsų galime pakeisti daug dalykų. Susiklosčius dabartiniam ekonominiam ir politiniam klimatui, visi galime įnešti savo indėlį į šalies plėtrą, ir tai yra nuostabu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvių gimnazija Londone: ar ji išties reikalinga ir ar ši idėja reali?

Seimo narys Petras Auštrevičius kreipėsi į premjerą Andrių Kubilių, kad Vyriausybė apsvarstytų idėją Londone įkurti lietuvių gimnaziją – pirmą bendrojo lavinimo mokyklą Jungtinėje Karalystėje, kuri, kaip ir prestižinė Vasario 16-osios gimnazija Vokietijoje, galėtų tapti nauju lietuvybės puoselėjimo židiniu.
Prieš rinkimus daugumą politikų siūlymų reikia vertinti skeptiškai. Tad ir šįkart gali pasirodyti, kad Liberalų sąjūdžio narys P.Auštrevičius šia iniciatyva siekia pasikelti reitingą tarp tų rinkėjų, kurie turi artimųjų emigrantų, o tokių esama nemažai. Tuolab kad P.Auštrevičius lėšų gimnazijai steigti siūlo paieškoti ir taip skylėtame 2013 m. valstybės biudžete.
Kita vertus, šį siūlymą tikrai verta panagrinėti išsamiau. Gavusi premjero pavedimą Švietimo ir mokslo ministerija, pasitelkdama Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenę, jau pradėjo rinkti informaciją ir svarstyti galimybes įkurti lietuvišką gimnaziją Londone.
„Veidas“ domėjosi, ką apie mokyklos Londone idėją mano ne tik politikai, bet ir Jungtinėje Karalystėje dirbantys lietuvių mokytojai bei mokyklinio amžiaus vaikų turintys emigrantai ir apie kokius džiaugsmus bei vargus liudija pavyzdžiu būsimai Londono mokyklai laikomos Vasario 16-osios gimnazijos patirtis.

Sugrįžę gali jaustis antrarūšiai

P.Auštrevičius įsitikinęs, kad gimnazijos Londone įsteigimas būtų normali mūsų valstybės reakcija į šių dienų realijas – vis didėjančią emigraciją, o ypač tą faktą, kad daugiausiai išvyksta jaunų žmonių, kurie jau sukūrė ar dar tik ruošiasi kurti šeimas. „Mums reikia galvoti apie emigrantų vaikų ugdymą, jų lietuvybės puoselėjimą. Net jei jie gyvena svetur, neturėtume manyti, kad mes šiuos žmones prarandame. Manau, tai būtų modernios valstybės reakcija į staiga subrendusį poreikį ir vienas būdų brandinti bei auginti lietuvių, kurie gyvena nebūtinai Lietuvoje, kartą, – svarsto parlamentaras. – Mes skelbiame, kad laukiame išvykusiųjų sugrįžtant, bet ar susimąstome, kokie bus jų vaikai, kokia bus jų tapatybė, ar jie turės pakankamai žinių apie Lietuvos istoriją, geografiją ir kiek turtinga bus jų lietuvių kalba, kad jie nesijaustų čia antrarūšiai.“
Tad politikas, primindamas, jog Jungtinėje Karalystėje gyvena apie du šimtus tūkstančių lietuvių, ragina Vyriausybę nebedelsti ir imtis veiksmų, kad mokyklos idėja Londone taptų tikrove. Tam jis siūlo ne tik naudoti valstybės biudžeto lėšas, bet ir paieškoti strateginio investuotojo versle. Tačiau pirmiausia, pasak P.Auštrevičiaus, būtina pradėti pokalbius dėl mokyklos su britų valdžia. (…)

Vasario 16-osios gimnazija vos išgyvena

Taigi idėja graži, o emigracijos rodikliai (nuo 1990 m. emigravo 670 tūkst. lietuvių) lyg ir savaime diktuoja tokios mokyklos būtinybę. Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje įkūrimą prieš 62 metus taip pat paskatino iš dalies panašios aplinkybės: Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Vakarų Vokietiją užplūdo dešimtys tūkstančių lietuvių išeivių, todėl imta leisti lietuviškas knygas, laikraščius bei kurti lietuviškas mokyklas, kurių 1948 m. šalyje veikė net pusantro šimto. O vėliau, lietuviams ėmus emigruoti į kitas Europos šalis, dauguma lietuviškų mokyklų taip pat masiškai imtos uždarinėti. Šiandien iš jų liko tik Vasario 16-osios gimnazija Hiutenfeldo miestelyje – vienintelė tokio pobūdžio lietuviška mokykla Vakaruose, kurioje šiandien mokosi ne tik lietuvių, bet ir vokiečių vaikai.
„Vasario 16-osios gimnazija yra įrodymas, kad mokykla padeda lietuviui išlaikyti ryšius su šalimi. Švietimas vis dėlto yra pagrindinis įrankis lietuvybei puoselėti“, – neabejoja V.Bacys.
Vasario 16-osios gimnazijos pavyzdys iš tiesų įkvepiantis. Ši mokykla ne tik tapo lietuvių švietimo ir kultūros židiniu šalyje, bet ir užsitarnavo pačių vokiečių pripažinimą. Šiandien privačioje gimnazijoje, kurioje mokslas mokamas, mokosi apie šimtą lietuvių ir antra tiek lietuviškų šaknų net neturinčių vokiečių. Lietuvių mokiniams pamokos vyksta dviem – lietuvių ir vokiečių kalbomis, vokiečiams – tik jų gimtąja kalba. Jų tėvai žino, kad baigę šią mokyklą vaikai įgis puikų išsilavinimą ir išmoks tris keturias kalbas, todėl jiems atsivers daug kelių studijuoti jei ne Lietuvoje ar Vokietijoje, tai visai čia pat esančiose Šveicarijoje, Prancūzijoje, Italijoje ar kitose šalyse. Be to, tai vienintelė lietuviška mokykla užsienyje, kurios mokiniai gali laikyti valstybinį lietuvių kalbos abitūros egzaminą.
Beje, dauguma lietuvių vaikų pradėdami lankyti gimnaziją gerai kalba lietuviškai, net jei yra gimę Vokietijoje ir auga mišriose (paprastai – motinos lietuvės ir tėvo vokiečio) šeimose, tačiau nemoka lietuviškai rašyti. Taigi pirmuosius gramatiškai taisyklingus sakinius lietuvių kalba jie parašo tapę Vasario 16-osios gimnazijos mokiniais. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

2012 m. Londono olimpiada įeis į istoriją kaip geriausiai organizuota olimpiada nuo žaidynių atkūrimo pradžios. Didžiausi nuopelnai dėl to tenka ne kam kitam, o 70 tūkst. savanorių, tarp kurių buvo ir 137 lietuviai.

34 metų Vaida Limanauskaitė pastarąsias keletą savaičių gyveno euforijos kupinu Londono olimpinių žaidynių ritmu. Lietuvos olimpinės misijos savanore dirbusiai lietuvei tai prilygo didžiausios svajonės išsipildymui ir ji tetroško vieno: kad šios olimpinės žaidynės niekada nesibaigtų.
Jau trylika metų Londone gyvenančią Vaidą, kaip ir kitus apie 70 tūkst. olimpiados savanorių, didžiausias pasaulyje sporto renginys visiškai įtraukė. Būdavo dienų, kai ji darbą pradėdavo penktą ryto, o baigdavo tik gerokai po vidurnakčio. Būdama olimpiados savanorė Vaida kiekvieną savaitę turėjo galimybę pasiimti po vieną laisvą dieną, bet nejautė jokio poreikio ilsėtis, priešingai – nenusakoma jėga traukte traukė į Olimpinį kaimelį.

Olimpines žaidynes surengė savanoriai

Su panašia euforija apie ką tik pasibaigusią olimpiadą kalba ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių savanoriai. „Norėčiau kada nors būti palaidota su savanorio apranga…“ – BBC žurnalistei sakė britė Kirsten.
Londono olimpiados savanoriai minioje išsiskyrė ryškiais violetinės ir raudonos spalvų marškinėliais ir tokiomis pat kepurėlėmis, na, o kai kurie lietuvių savanoriai, palaikydami saviškius, vilkėjo žalius marškinėlius. „Dirbti čia yra rojus. Mūsų gyvenime atsivers didžiulė tuštuma, kai visa tai pasibaigs. Bus labai keista, kai nebereikės keltis pusę penkių ryto, o namo grįžti vidurnaktį“, – žaidynių uždarymo išvakarėse guodėsi Mike’as Whittakeris, kuriam olimpiniame Londone patikėta anaiptol ne kiekvienam savanoriui įveikiama užduotis – masažuoti pavargusius sportininkų raumenis, pradedant nuo mažai kam žinomų atletų ir baigiant didžiausiomis žvaigždėmis.
Iš tiesų savanoriai olimpiados dienomis atliko pačius įvairiausius darbus: dirbo asistentais stadione, vežiojo olimpinių delegacijų narius, rūpinosi jų apgyvendinimu ar net papildė žaidynių medicinos personalą, jei tai daryti leido savanorio išsilavinimas. Taigi vieni savanoriai daugiau nei dvi savaites praleido nukreipinėdami žiūrovus į jų vietas stadione, o kitiems nusišypsojo sėkmė visą šį laiką būti šalia didžiausių sporto žvaigždžių ir iš labai arti stebėti, kiek daug jų pastangų pareikalauja išsvajotieji olimpiniai medaliai.
Tarp tų laimingųjų pateko ir 22 metų klaipėdietė Greta Laučkaitė, liepą baigusi architektūros inžinerijos studijas Glazgo (Škotija) universitete. Vos gavusi diplomą namo lietuvė neskubėjo – iš maždaug 240 tūkst. atrankoje į savanorius dalyvavusių pretendentų ji pateko tarp 100 tūkst., kurie organizatorių buvo pakviesti pokalbio, o galiausiai sulaukė kvietimo prisidėti prie spalvingosios Londono savanorių armijos.
G.Laučkaitei, kaip Lietuvos olimpinio komiteto asistentei, teko sutikti ir išlydėti sportininkus, jų trenerius, gydytojus ir kitus delegacijos narius, dirbti vairuotoja bei pasirūpinti, kad nieko nestigtų Lietuvos krepšinio rinktinei, kurios pagalbininkės pareigos jai buvo patikėtos. „Mano darbas buvo užtikrinti, kad vienintelis krepšinio komandos rūpestis būtų varžybos“, – apibendrina Greta.
Per tris savaites lietuvė turėjo tik vieną laisvadienį. Kaip ir visi savanoriai, ji džiaugiasi įgijusi neįkainojamos patirties, be to, turėjusi neeilinę galimybę pabendrauti su sportininkais ir gyvai stebėti rungtynes. G.Laučkaitė matė visas rungtynes, kuriose žaidė Lietuvos krepšinio rinktinė, buvo arenoje ir tuomet, kai finale dėl olimpinio aukso grūmėsi JAV ir Ispanijos komandos. Beje, po šių varžybų lietuvė prasilenkė su buvusiu Kalifornijos gubernatoriumi Arnoldu Schwarzeneggeriu, kurį pastebėję žiūrovai iškart puolė fotografuoti.
Galimybe gyvai pamatyti sportininkų pasirodymus, kai tik atsirasdavo tam laiko, džiaugėsi ir kita mūsų kalbinta savanorė V.Limanauskaitė.
„Mačiau, kad mūsų krepšininkams pakelti pralaimėjimus buvo tikrai nelengva. Po pralaimėtų rungtynių tvyrodavo tokia didelė įtampa, kad nežinodavai, kur akis dėti. Tuomet stengdavomės nuo jų laikytis atokiau“, – įspūdžius pasakoja ką tik į Lietuvą grįžusi G.Laučkaitė.
Londone lietuvei teko patirti ir keletą nuotykių. Atvykdama į žaidynes Greta visiškai neturėjo patirties vairuoti kairiąja puse, todėl kai jai teko automobiliu vežti per intensyviu eismu garsėjantį Londoną mūsų šaulę Dainą Gudzinevičiūtę ir olimpinės delegacijos vadovą Algirdą Raslaną, manė, kad iš baimės širdis į kulnus nukris. „Stengiausi važiuoti lėčiau, ir visi sakė, kad vairuoju neblogai“, – vėliau lengviau atsikvėpė savanorė.

Savanoriai perima samdomų darbuotojų pareigas

Nė kiek nepagražinsime teigdami, kad Londono vasaros olimpines žaidynes surengė būtent savanoriai. Savanoriai olimpiadose nėra naujiena, bet pirmą kartą olimpiados organizatoriai juos išnaudojo taip efektyviai.
Visų pirma savanorių atsakomybės ribos šiose olimpinėse žaidynėse gerokai prasiplėtė – nemokami savanoriai, tarp kurių buvo daug įvairių sričių profesionalų, perėmė didelę dalį darbų, lig šiol tekdavusių samdomiems darbuotojams. Darbai buvo paskirstyti pagal savanorių patirtį ir kvalifikaciją. Savanorių buvo pilna visur ir jie ne tik skleidė gerą nuotaiką žiūrovams, bet ir atliko išties milžinišką nematomą organizacinį darbą.
Beje, britai jau kuris laikas aktyviai skatina savanorystę ir atleistus samdomus darbuotojus savanoriais keičia jau netgi biudžetinėse įstaigose, tarkime, bibliotekose ar muziejuose. Savanorių bibliotekininkų skaičius per pastaruosius penkerius metus šalyje šoktelėjo net 70 proc.
Londono olimpinių ir parolimpinių žaidynių organizacinio komiteto darbuotojų bei savanorių skaičiaus santykis atrodo tikrai įspūdingai: už algą komitete dirbo apie 7 tūkst., o vien tik už retą progą paspausti mėgstamam sportininkui ranką – apie 70 tūkst. žmonių. Kaip „Veidą“ informavo Londono olimpiados organizacinio komiteto atstovė Julie Burley, į savanorius buvo atrinkti ir 137 lietuviai.
Tiesa, „The Economist“ apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad dar maždaug 100 tūkst. žmonių atliko įvairius organizacinius darbus pagal terminuotas rangos darbų sutartis, o tai reiškia, kad jų darbas irgi kainavo. Be to, nepaisant didžiulės nemokamos darbo jėgos, Londono olimpinių žaidynių sąmata perkopė 9 mlrd. svarų sterlingų, o tai kelis kartus daugiau, nei buvo numatyta planuojant pradinį biudžetą. Ši Londono olimpiada yra pati brangiausia iš visų lig šiol vykusių.
Į olimpines žaidynes buvo mestos didžiulės tiek mokamos, tiek nemokamos pajėgos, kai daugelyje Didžiosios Britanijos viešojo sektoriaus sričių darbuotojų pastaruoju metu buvo nuolat mažinama, todėl britai, žvelgdami į visus šiuos pokyčius ir ką tik pasibaigusias vasaros olimpines žaidynes, įžvelgia nemažai kontrastų. Pavyzdžiui, kad ir toks faktas: gegužę dėl darbuotojų mažinimo Hitrou oro uoste buvo susidariusios didelės eilės prie pasų tikrinimo postų, o štai per olimpiados metu vykusius saugumo patikrinimus minios žmonių judėjo itin greitai, nes tuo rūpinosi daugybė darbuotojų.
Vis dėlto savanorių, kuriems ne tik nebuvo mokamas atlyginimas, bet ir nesuteiktas apgyvendinimas, o miegui kartais net nebelikdavo laiko, indėlis į 2012 m. Londono olimpiadą yra neginčytinas. Būtent dėl beribio savanorių entuziazmo šios olimpinės žaidynės dar ilgai bus prisimenamos ne tik kaip brangiausios, bet ir kaip geriausiai organizuotos. Be to, šiandien galima tik spėlioti, kokia būtų tikroji olimpinių žaidynių kaina, jei ne jų geranoriška pagalba.

Vis daugiau savanorių įtraukiama ir į sporto renginius Lietuvoje
Organizuojant 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionatą Lietuvoje buvo pasitelkta apie pusantro tūkstančio savanorių. Kaip sako Lietuvos krepšinio federacijos vykdomasis direktorius Paulius Motiejūnas, tai buvo pirmas sporto renginys Lietuvoje, kuriame turbūt maksimaliai išnaudotos savanorių pajėgos.
Pasak P.Motiejūno, Lietuvoje yra daug patyrusių, puikiai savo darbą išmanančių savanorių, kurių pagalba nuolat naudojamasi įvairių čempionatų metu. Pavyzdžiui, ką tik Vilniuje pasibaigusio Europos jaunių (U18) krepšinio čempionato organizatorių komandoje dirbo apie dvidešimt samdomų darbuotojų ir apie septyniasdešimt savanorių. „Taigi savanorių buvo triskart daugiau. Tai labai didelė pagalba. Dauguma savanorių yra tikrai aukštos kvalifikacijos, bet ar jie galėtų kada nors pakeisti didžiąją dalį dabartinių samdomų darbuotojų, sunku pasakyti – tokios praktikos mes dar neturime“, – svarsto P.Motiejūnas.
Savo tėvų turizmo įmonėje vadybininku dirbantis 27 metų vilnietis Mykolas Krasnickas vykstant Europos jaunių krepšinio čempionatui visus verslo reikalus atidėjo į šalį ir visa galva pasinėrė į savanorišką darbą. M.Krasnickas savanoriu įvairiuose sporto renginiuose dirba nuo 2005 m., kai nutarė įkurti bendraminčius vienijančią Sporto savanorių sąjungą. „Nevengiu jokio darbo. Darau viską, ką reikia. Štai dabar, kalbėdamasis su jumis, nešioju geriamąjį vandenį vykstant komandų treniruotėms“, – pasakoja Mykolas.
Beje, krepšinis – viena nemėgstamiausių vaikino sporto šakų, jis nežiūri nė vienų rungtynių. Tad Mykolui neprikiši, jog savanoriu tapo iš savanaudiškų paskatų – kad galėtų nemokamai žiūrėti rungtynes. „Man tai tiesiog patinka. Savanoriškas darbas tapo mano gyvenimo būdu“, – prisipažįsta vilnietis.
Sporto renginiuose Lietuvoje šiuo metu vienam samdomam darbuotojui paprastai tenka du trys savanoriai. Sporto renginiai Europoje yra ta sritis, kuri savanorių pritraukia daugiausiai. O Lietuvoje daugiau savanorių dalyvauja socialinėje veikloje, gyvūnų globos ir aplinkos tvarkymo akcijose.

Lietuviai ir kiti europiečiai, dalyvaujantys savanoriškoje veikloje (proc.)

Olandai    57
Danai    43
Suomiai    39
Vokiečiai    34
Estai    30
Lietuviai    24
Britai    23
Latviai    22
Rumunai    14
Bulgarai    12
Lenkai    9

Šaltinis: Eurobarometras

Prieš pat Londono olimpinių žaidynių pradžią Lietuvos knygynuose pasirodė naujas lietuviškas gidas “Savas Londonas”. Ši knyga tikrai padės lietuviams, norintiems geriau pažinti Londoną, o “Veide” siūlome ištrauką iš jo.

Londonas, kuris uždirba pinigus

Londono Sitis (The City of London)
Londono Sitis yra senoji Londono širdis ir vieta, kur prieš du tūkstančius metų aukštomis sienomis aptvertas ir giliu groviu apjuostas stovėjo romėnų miestas. Senasis Londonas užėmė apie vieną kvadratinę mylią (beveik 2,6 kvadratinius kilometrus), tad Londono Sitis iki šiol yra vadinamas “Kvadratine mylia” (Square Mile). Sitis turi savo herbą, policijos pajėgas (nepavaldžias Londono miesto policijai, prižiūrinčiai likusią miesto dalį) ir administracinį organą – The City of London Corporation, nepriklausomą nuo valstybės ir miesto valdžios.
Sitis kartu su Volstritu Niujorke valdo pasaulio finansus. Tai ta Londono vieta, kurioje yra “užkalami” didžiausi pinigai šalyje. “Kvadratinėje mylioje” gyvena apie 11 tūkst. žmonių, tačiau dirba apie 300 tūkst., kurių didžioji dalis tarnauja bankuose (savo skyrius čia turi 500 bankų) ir kitose finansines paslaugas teikiančiose kompanijose.
Po neseniai užklupusios finansinės krizės žodis “bankininkas” nemažam skaičiui žmonių JAV, Europoje ir ypač Jungtinėje Karalystėje lyg keiksmažodis. 2011 m. rudenį protestuotojai prieš ekonominę nelygybę, bankininkų ir politikų godumą grasino okupuoti prie Šv. Pauliaus katedros esančią Londono vertybinių popierių biržą. Įsikišus policijai, protestuotojai nusprendė nepasitenkinimą reikšti taikiai ir prie katedros laiptų pasistatę palapines, lauko virtuves ir informacijos punktus apsigyveno. Tikriausiai jie ten tebestovyklautų, jei ne teismo sprendimas, kuriuo remiantis po penkių mėnesių palapinių miestelis iškraustytas.
Iki krizės bankininkai (dažniausiai vyrai) garsėjo švaistūnišku ir šiek tiek palaidu gyvenimo būdu: pramogoms, prostitutėms, kokainui ir šampanui buvo išleidžiami tūkstančiai svarų per vieną vakarą. Bankrutavus Lehman Brothers bankui, finansinė industrija patyrė šoką, o tūkstančiams bankininkų netekus darbo, kiek aprimo ir nesaikingas jų elgesys.
Iki šiol finansininkus keikiantiems žmonėms ekonomistai primena, kad ši industrija sudaro didžiulę dalį Britanijos eksporto, moka mokesčius ir kuria gerai apmokamas darbo vietas. Vien “Kvadratinė mylia” įneša apie 2,4 proc. visų nacionalinių pajamų, o šalies finansinių paslaugų sektorius 2010–2011 m. valstybei sumokėjo 63 mlrd. svarų sterlingų, arba 12 proc., mokesčių.
Londono Sitis savaitgaliais būna toks išmiręs, kad galima filmuoti siaubo filmus. Geriausia čia apsilankyti darbo valandomis. Jei su bankininkais norite pasitrinti alkūnėmis greitojo maisto tiekimo įstaigose, ateikite per pietus, o jei norite išgerti – po 6 valandos vakare.
“Kvadratinė mylia” garsėja ne tik uždirbamais pinigais, bet ir nuo viduramžių mažai pakitusiomis siauromis gatvelėmis, senovine ir modernia architektūra, muziejais ir viena įdomiausių (o gal net ir pačia įdomiausia) istorine vieta šalyje – Londono Taueriu (The Tower of London).

Londono Taueris

Kranksintys juodi varnai, karalienėms ir išdavikams kapojamos galvos, bokštuose kalintys princai, nepavykusios deimantų vagystės – jei Londono Tauerio sienos galėtų kalbėti, tikriausiai niekada neužsičiaupdamos pasakotų per 900 metų įvykusius nutikimus.
Tauerio istorija prasidėjo nuo Angliją ir Londoną užgrobusio normandų (dabartinė Prancūzija) kunigaikščio Viljamo Užkariautojo. Karūnuotas karaliumi ir siekdamas palaužti aršius miesto gyventojus, ant Temzės upės šiaurinio kranto kitoje Londono tilto pusėje Viljamas pasišovė pastatyti tvirtovę.
Normandijos mūrininkų sugalvotas ir 1100 m. baigtas Baltasis bokštas buvo iki tol neregėtas statinys Anglijoje – didžiulis (36 x 32,5 metrų skersmens ir 27,5 metrų aukščio) bokštas buvo matomas iš tolimiausių apylinkių ir saugomas romėniškų sienų ir 7,5 metrų pločio bei 3,4 metrų gylio griovio.
Tauerį plėtė ir įtvirtinimus stiprino dažnas viduramžių karalius. Tvirtovės funkciją pastatas atliko iki pat XIX a. Antrąja, kalėjimo, paskirtimi šis pagarsėjo XVI a., kai gimė gąsdinanti frazė “išsiųstas į Tauerį” (nors pirmasis kalinys į bokštą uždarytas jau 1100-aisiais).
Taueryje kalėjo jauna, dar nekarūnuota Elžbieta, čia nukirsta galva karaliaus Henriko VIII antrajai žmonai Anai Bolein, nuo kartuvių nušokęs nusilaužė sprandą Gajus Foksas, ketinęs sprogdinti Parlamentą, iš bokšto dingo Karaliaus Edvardo IV dvylikametis sūnus Edvardas V ir jo jaunesnysis brolis Ričardas. Sakoma, kad princai dėdės įsakymu buvo uždusinti ir palaidoti slaptoje Tauerio vietoje. Atsikratęs vaikų, jų dėdė tapo karaliumi Ričardu III.

Brangakmenių kolekcija
Šiais laikais Taueryje turistus linksmina aktoriai, kasdien rengiami įvairiausi su tvirtovės istorija susiję pasirodymai, kovos, parodos ir ekskursijos.
Didžiulio lankytojų susidomėjimo visuomet sulaukia čia saugoma monarchijos brangakmenių kolekcija (Crown Jewels), kuri susideda iš karūnų, valstybinėms ceremonijoms skirtų drabužių, daiktų ir kitų regalijų. Galite apžiūrėti valstybinę imperijos karūną su 2 868 deimantais, 273 perlais, 17 safyrų, 11 smaragdų ir 5 rubinais, kurią karalienė dėvi kiekvienais metais naujam darbo sezonui atidarydama Parlamentą. Tuomet prie tuščios karūnos vietos parodoje padedamas raštelis su užrašu “daiktas naudojamas”.
Kolekcijoje pamatysite ir seniausią objektą – 800 metų senumo sidabrinį karūnavimo šaukštą, išgyvenusį karališkųjų brangakmenių sunaikinimą: 1649-aisiais karaliui Čarlzui nukirtus galvą, Parlamentas paskelbė monarchijos galą, sulaužė karūnas ir išlydė auksą bei sidabrą. Beje, britų monarchija yra vienintelė monarchija pasaulyje, iki šiol naudojanti karališkųjų brangakmenių kolekciją karūnavimo ir kitose ceremonijose.

Varnai
Pasak legendos, Tauerio nebeliks, jei išskris šeši čia gyvenantys juodieji varnai. Sakoma, kad Čarlzas II pirmas patikėjo šia istorija ir nusprendė, jog varnus reikia saugoti (tuo labai sunervindamas savo astronomą Džoną Flemstidą, kuris skundėsi, esą paukščiai trukdo jam žiūrėti į žvaigždes Baltajame bokšte).
Nors varnams pakerpamas vienas sparnas, kai kurie jų vis tiek sugebėjo pabėgti, o kitus teko atleisti. Varnas Jurgis iš pareigų pašalintas dėl to, kad lesė televizorių antenas, o varnas Grogas paskutinį kartą buvo pastebėtas prie Rytų Londono aludės. Varna Munina Taueryje ramiai gyveno 16 metų, tačiau vieną 2010-ųjų dieną sumanė pabėgti. Varnų prižiūrėtojas po penkių dienų sugavo ją prie Grinvičo.
Šiais laikais Taueryje, netoli Veikfildo bokšto, patogų gyvenimą gyvena septyni juodieji paukščiai (vienas papildomas). Kasdien jie gauna po 170 gramų žalios mėsos ir kraujyje mirkytų paukščiams skirtų sausainių. Kartą per savaitę varnai mėgaujasi žaliais kiaušiniais, o kartkartėmis – triušio mėsyte (su visu kailiu, nes kailis jiems, pasirodo, sveika). Nenuostabu, kad juodieji krankliai gana ilgai gyvena – Džimas Varnas mirė 44 metų. Turistai perspėjami varnų neliesti (gali įkirsti snapu) ir nemaitinti (nutuks).

Tauerio sargybiniai ir ekskursijų gidai jomenai
Be septynių gerai maitinamų varnų, Londone Taueryje taip pat gyvena 35 tautai nusipelnę kariškiai ir karalienės briliantų sargai, oficialiai vadinami jomenais, o pravardžiuojami “jautienos valgytojais”. Pasipuošę juodomis ir raudonomis uniformomis, su karūnos emblema ir ER raidėmis ant krūtinės, šie sargai yra viena populiariausių Tauerio atrakcijų, be to, Londono ir Britanijos simbolis.
Manoma, kad “jautienos valgytojais” jie praminti, nes būdami karališkaisiais sargybiniais viduramžiais nuo karaliaus stalo galėjo valgyti tiek mėsos, kiek norėjo. Šiais laikais jais gali tapti 22 metus armijoje garbingai atitarnavę kariškiai.
“Jautienos valgytojai” turistus kasdien linksmina įdomiais pasakojimais ir darbo valandomis kas 30 minučių veda ekskursijas, kurios prasideda prie pagrindinio įėjimo ir trunka apie valandą (ši pramoga įtraukta į bilieto kainą)…

Seniausias šou mieste
Jau 700 metų kiekvieną vakarą vyksta “Raktų ceremonija”, per kurią nakčiai užrakinamas Londono Taueris ir jame esančios brangenybės.
Lygiai 21:53 pagrindinis jomenų sargybinis, apsirėdęs Tiudorių laikų paltu, susitinka su Tauerį saugančia karine palyda ir pasikeičia maždaug tokiomis frazėmis: “Kas čia eina?” – “Raktai eina.” – “Kieno raktai?” – “Karalienės Elžbietos.”
Ceremonija baigiasi 22:00, tvirtovė užrakinama nakčiai ir visi eina miegoti arba išgerti į Taueryje esančią aludę. Net per Antrąjį pasaulinį karą bombai kliudžius Tauerį, ceremonija įvyko, tik 30 min. vėliau.
Jei norite šį procesą pamatyti, bilietus būtinai užsisakykite iš anksto, nes jie išparduodami prieš keletą mėnesių.
O 9 valandą galima stebėti Tauerio atrakinimo ceremoniją.

Vilma Anusaitė

Apie knygą ir autorę

Ką tik pasirodęs “Savas Londonas” – tai visiškai lietuviškas gidas po lietuvių pamėgtą ir gausiai lankomą Jungtinės Karalystės sostinę, kuriame apie šio didmiesčio įžymybes ir savo mėgstamiausias vietas pasakoja žurnalistė Vilma Anusaitė.
Aptariamame gide skaitytojas ras visą turistams aktualiausią informaciją: lankomiausius muziejus, galerijas, istorinius objektus. Taip pat sužinos, kur geriausia apsipirkti ir pavalgyti, kur verta linksmintis, apsistoti, kokiu transportu naudotis.
Londone jau vienuolika metų gyvenanti gido autorė V.Anusaitė šį miestą pažįsta kaip savo penkis pirštus, tad gali parekomenduoti ne vieną įspūdingą kavinę, nepatenkančią į šabloninius turistų gidus, ar pakviesti apsilankyti tik vietiniams žinomose pramogų vietose. Tai ypač naudinga knyga vykstantiesiems į Londono olimpiadą!
Gidas unikalus ir tuo, kad jame apie savo mėgstamiausias Londono vietas pasakoja ir kiti žymūs Lietuvos visuomenės veikėjai, gyvenantys ar gyvenę šiame mieste: Beata Nicholson, Dalia Ibelhauptaitė, Edgaras Montvidas, Andrius Užkalnis ir kt.

Prognozuojama, kad į olimpinius medalius Londone pretenduos šeši Lietuvos sportininkai bei krepšinio rinktinė, tačiau šiose žaidynėse realu tikėtis ne daugiau nei trijų medalių. Nebent lietuviams ypač šypsosis sėkmė, kurios šįsyk prireiks daug labiau nei kada nors anksčiau.

Prizines vietas Londono olimpinėse žaidynėse Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), olimpinių sporto šakų federacijos bei treneriai prognozuoja šešiems individualių sporto šakų atstovams: disko metikui Virgilijui Aleknai, penkiakovininkei Laurai Asadauskaitei, dviratininkei Simonai Krupeckaitei, boksininkui Egidijui Kavaliauskui, buriuotojai Gintarei Scheidt, kanojininkui Jevgenijui Šuklinui bei vyrų krepšinio rinktinei.
Tiesa, prognozės labai atsargios: galimos sportininko vietos amplitudė siekia pirmą–šeštą ar net pirmą–aštuntą vietas. Tai rodo, kad nuspėti rezultatus olimpiadose, kai susitinka daugybė labai panašaus lygio sportininkų, o iškovotą vietą dažniausia lemia tik kokia nors smulkmena, pavyzdžiui, palankūs burtai arba menkiausia varžovo klaida, tampa vis sudėtingiau.
Londono olimpinių žaidynių belaukiant Lietuvos sportininkai Europos čempionatuose yra pelnę septynis, o pasaulio čempionatuose – du medalius. Anot LTOK vadovų ir trenerių, sportininko laimėjimai pasaulinėse rungtynėse geriausiai atspindi jo galimybes būsimoje olimpiadoje, todėl daroma prielaida, kad bent du medalius lietuviai Londone turėtų gauti. Na, o jei pasiseks – juk įprastai bent vienas medalis būna netikėtas – gal ir tris arba dar daugiau. Bet čia jau prireiktų didelės sėkmės. Kaip sako LTOK viceprezidentas Algirdas Raslanas, sėkmės atveju medalių galėtų būti ir daugiau, nes potencialo mūsų sportininkai tikrai turi.
Žvelgiant į lietuvių laimėjimus olimpiadose nuo nepriklausomybės atkūrimo, individualiose sporto šakose dar nėra laimėta daugiau nei penkių medalių. O skaičiuojant Lietuvos olimpinių medalių vidurkį, tai būtų maždaug trys medaliai per vienas žaidynes. Lig šiol brangiausiai kainavusi Lietuvai buvo 2008-ųjų Pekino, bet pati sėkmingiausia – 2000 m. Sidnėjaus olimpiada, kurioje laimėti net du aukso medaliai (daugiausia mūsų šalies sporto istorijoje): trys medalių komplektai iškovoti individualiose ir du komandinėse rungtyse.
Pastarojo laiko sportininkų pasiekti rezultatai rodo, kad medalių lietus Londone, ko gero, nekris, bet būtų realu tikėtis maždaug trijų. Vis dėlto gali būti ir netikėtumų.

G.Scheidt gali sutrukdyti stiprūs vėjai

Patys sportininkai, kuriems olimpinėse žaidynėse prognozuojamos aukščiausios vietos, pripažįsta, kad numatyti savo laimėjimų nebeįmanoma.
Pavyzdžiui, šiuo metu Latvijoje besitreniruojantis irkluotojas J.Šuklinas, kuriam Londone prognozuojama pirma–šešta vieta, pabrėžia, kad pasaulyje šiandien yra šeši stiprūs ir visiškai lygiaverčiai irkluotojai. Olimpinį auksą gali laimėti kiekvienas jų.
J.Šuklinas pernai pasaulio čempionate Vengrijoje net nebuvo pirmas – užėmė penktą vietą, bet jį nuo nugalėtojo skyrė vos kelios dešimtosios sekundės. Ir to užteko, kad lietuvis iškovotų kelialapį į Londono olimpiadą, o jo pavardė dabar būtų minima tarp didžiausių Lietuvos olimpinių vilčių.
Taigi nugalėti sportininkas gali, bet ar pajėgs, lems daug aplinkybių. “Distancija trumpa, vos 200 metrų, ją irkluotojas įveikia kone vienu atsikvėpimu, – sako Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generalinis sekretorius Virmantas Galdikas. – Pirmą vietą nuo paskutinės skiria tik akimirka, viena maža klaidelė ir tu jau pralaimėjai: ar vėjas ne iš tos pusės pūstels, ar, kaip aš juokauju, uodas įkąs, ar mergina nuo kranto mirktelės – viskas turi įtakos. Tad J.Šuklinas tiek gali būti tarp medalininkų, tiek gali ir labai atsilikti nuo jų.”
Visus šansus laimėti olimpinį medalį turi ir po trumpų motinystės atostogų į didįjį sportą itin sėkmingai grįžusi buriuotoja G.Scheidt. Tačiau Londone jai bus kur kas sunkiau nei Pekine, iš kurio lietuvė parsivežė sidabrą.
Sportininkės pasirodymą taip pat gali lemti daug veiksnių. Kaip teigia pati G.Scheidt, Pekine buvo karšta ir nevėjuota – tokios oro sąlygos jai palankiausios, o štai Londono olimpinių žaidynių buriavimo trasoje siaučia vėjai. Kiek jai ligi šiol yra tekę ten plaukioti, nepatekdavo net į dešimtuką.
“Aš pasikeičiau, dabar esu stipresnė net ir pučiant vėjui, bet tikrai yra už mane geresnių sportininkių”, – itin atsargiai savo galimybes Londone vertina G.Scheidt.
Jos treneris Linas Eidukevičius papildė, kad daug priklausys ne tik nuo vėjo krypties, bet ir nuo laivo, kurį Lietuva gaus ištraukus burtus, sukomplektavimo. Treneris mano, kad G.Scheidt olimpiadoje gali užimti pirmą–aštuntą vietą. “Gintarė stipri, bet ir jos priešininkės labai stiprios. Dažnai laimi ne tik geriausi buriuotojai, bet ir tie, kuriems labiausiai sekasi, nes juk ant vandens nutinka daug netikėtumų”, – kalbėjo jis.
Atrodytų, paprasčiau prognozuoti dviratininkės Simonos Krupeckaitės būsimą vietą olimpiadoje – dviračių treke netikėtumų irgi būna, bet tikrai mažiau nei  vandens sporte. Be to, pati sportininkė gana stabiliai laikosi tarp geriausiųjų: šių metų balandį pasaulio čempionate Australijoje sprinto rungtyje ji iškovojo sidabrą. Tai liudija apie didelę tikimybę S.Krupeckaitei užlipti ant medalininkų pakylos ir Londone.
Pasak Lietuvos dviračių treko rinktinės vyriausiojo trenerio Antano Jakimavičiaus, S.Krupeckaitė nepaleidžia pergalių “arkliuko” ir išlieka labai geros formos, tačiau žvelgiant į jos varžoves kyla šiurpas: “Kai kurios jų važiuoja taip greitai, kad sunku protu suvokti.”
Didžiausios S.Krupeckaitės konkurentės – Didžiosios Britanijos ir Australijos dviratininkės, itin aukštų rezultatų pasiekusios ir Vokietijos, Olandijos, Baltarusijos atstovės. Nerimą kelia ir tai, kad australė Anna Meares šių metų pasaulio čempionate sugebėjo pagerinti iki šiol S.Krupeckaitei priklausiusį sprinto rungties pasaulio rekordą (tiesa, šiose pirmenybėse ji turėjo pasitenkinti bronza, na, o anglė Victoriosa Pendleton iškovojo aukso medalį).
Tai, kad žaidynės vyksta Londone, didžiausiai lietuvės varžovei neabejotinai bus tik į naudą, tad S.Krupeckaitei olimpiadoje tikrai nebus lengva. Apibendrinant galima teigti, kad olimpinis medalis dviračių treke yra pasiekiamas, bet galintis ir lengvai išslysti iš rankų.
Vieną po kitos pergales pastaruosius keletą metų skynė ir penkiakovininkė L.Asadauskaitė: sportininkė ką tik tapo Europos šiuolaikinės penkiakovės čempione, o pernai pasaulio čempionate laimėjo bronzą. Pasaulio reitinge lietuvė šiuo metu yra pirma.
Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos viceprezidentas Vytautas Polujanskas sako tikintis, kad L.Asadauskaitė pasipuoš ir olimpiniu medaliu, o pati sportininkė šiam tikslui pasiekti atiduoda visas jėgas – kasdien treniruojasi po šešias–aštuonias valandas. “Dirbame kaip niekada daug, – sako penkiakovininkės treneris Jevgenijus Kliosovas. – Bet jei tarp penkiakovės rungčių nebūtų fechtavimo ir jojimo, tai dar galėtume spėti ko tikėtis, o dabar nėra aišku, koks žirgas Laurai teks, ir ar visko nesužlugdys jojimas. Ji labai geros formos, bet reikės ir nemažai sėkmės.”
“Šiuolaikinė penkiakovė, kaip ir krepšinis, yra mūsų mažos šalies fenomenas, kurį sukūrėme kone iš nieko. Tai parodė dvi pastarosios olimpiados ir L.Asadauskaitė, kuri yra labai gerai pasirengusi tiek fiziškai, tiek psichologiškai ir tikrai pajėgi laimėti”, – mano V.Polujanskas.

Krepšininkai taikysis į ketvertuką

Na, o ko tikėtis iš krepšininkų, kuriems dvejos pastarosios olimpinės žaidynės medalių nepadovanojo? Ar realios prognozės, kad Londone Lietuvos rinktinė gali iškovoti bronzą?
“Žemiau nei ketvirtoje vietoje olimpiadose mes dar nesame buvę. Yra tik dvi komandos pasaulyje, kurioms nuo 1992 m. tai pavyko pasiekti – amerikiečių ir mūsų, – primena legendinis Lietuvos krepšininkas Rimas Kurtinaitis, Maskvos srities “Chimki” krepšinio klubo strategas. – Tad kartelė pakelta labai aukštai. Aišku, Roberto Javtoko trauma susilpnina rinktinę, bet gerą progą atsiskleisti turės tiek į pagalbą iškviestas Antanas Kavaliauskas, kuris yra labai stropus, tiek Jonas Valančiūnas, nes jie jau nebegalės kam nors už nugaros stovėti. Tad Londone lengva nebus, bet mūsų tikslas turėtų būti ketvertukas. Labai nesinorėtų nusileisti žemiau.”
Buvęs “Žalgirio” ir krepšinio rinktinės žaidėjas Sergejus Jovaiša konstatuoja, kad rinktinėje nebeliko ryškesnių lyderių, kurių indėlis į būsimas rungtynes būtų iš anksto planuojamas – dabar juo gali tapti bet kuris krepšininkas. Viena vertus, tai sukuria papildomus sunkumus varžovams, bet kita vertus, rinktinės žaidime nebeliko stabilumo, jis pasidarė banguotas.
“Sėkmingą dieną mes galime įveikti bet kurį varžovą, bet mane labiausia gąsdina prastos dienos, o ypač jei mums nesiseks per lemtingą susitikimą pogrupyje ar ketvirtfinalyje. Juk paskutinis pavyzdys – pralaimėjimas Nigerijai atrankos turnyre – rodo, kad mes galime ne tik nugalėti, bet ir pralaimėti gerokai už save silpnesniems, – kalbėjo S.Jovaiša. – Manau, trečia–šešta vieta olimpiadoje yra realu, tuo labiau žinant, kad vyriausiasis treneris Kęstutis Kemzūra geba iš kiekvieno žaidėjo išspausti aukščiausius rezultatus.”
Taigi kova dėl medalių Londone bus labai įtempta tiek krepšininkams, tiek kitų sporto šakų atstovams. Prieš olimpiadą tvyranti įtampa, susikaupimas ir itin intensyvios treniruotės, į kurias dabar pasinėrę visi 63 į žaidynes vykstantys Lietuvos sportininkai, užgožia net ir bėdas dėl lėšų stygiaus, kuris rengiantis buvo ypač juntamas. Lietuviai įprastai pasirengti olimpiadai gauna gerokai mažiau lėšų nei didesnių ir turtingesnių šalių atstovai, tačiau šįkart finansavimas apkarpytas iki minimumo, o kovoti su varžovais jie turės kaip lygūs su lygiais.
Štai buriuotojos G.Scheidt treneris L.Eidukevičius sako, kad, palyginti su Pekino olimpiada, jiems skirta pusantro karto mažiau lėšų, todėl atvykęs į Londoną treneris negalėjo sau leisti netgi apsistoti viešbutyje ir įsikūrė gerokai pigesniame kempinge.
Sąlygų treniruotis nebuvimas sportininkams taip pat kelia rūpesčių: pavyzdžiui, geriausia Lietuvos penkiakovininkė L.Asadauskaitė dabar priversta plaukioti viename sporto ir pramogų klubo “Impuls” baseinų kartu su visais jo lankytojais, nes vienintelis Vilniuje 50 metrų ilgio Lazdynų baseinas uždarytas.
Tačiau sportininkams dabar rūpi ne skylėtas Lietuvos sporto biudžetas (tuo labiau kad jie jau pripratę ruoštis varžyboms už tiek lėšų, kiek tuo metu gauna), o tik žaidynės ir kaip jose pasirodyti kuo geriau.
“Nuėjus ilgą kelią iki olimpiados reikia tik susikaupti ir pasiimti tai, ko ten atvykai. Svarbu susitvarkyti su savimi, o visa kita pasiekiama ranka”, – kad patekus į olimpines žaidynes pinigai nedaug lemia, pažymi Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius Klemensas Rimšelis. Jis priduria, jog, nepaisant mažesnio finansavimo, lietuvių laimėjimai olimpiadose yra visai neblogi, o skaičiuojant pagal gyventojų skaičių lenkia netgi didžiąsias ir turtingąsias valstybes.
Ši mintis gal ir neguodžia, bet aišku viena: olimpiadose lietuvių kaskart iškovoti medaliai jau vien dėl to, kad jų tiek mažai, yra neįkainojamos vertės.

Olimpinės prognozės

Gintarė Scheidt, buriavimas    Prognozuojama vieta: 1–8

Simona Krupeckaitė, dviračių trekas    Prognozuojama vieta: 1–6

Jevgenijus Šuklinas, kanojos irklavimas    Prognozuojama vieta: 1–6

Laura Asadauskaitė, šiuolaikinė penkiakovė    Prognozuojama vieta: 3–8

Virgilijus Alekna, lengvoji atletika    Prognozuojama vieta: 1–6

Vyrų krepšinio rinktinė    Prognozuojama vieta: 3–6

Egidijus Kavaliauskas, boksas    Prognozuojama vieta: 3–8

Šaltinis: Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, federacijų ir sportininkų trenerių prognozės

Lietuvių medaliai vasaros olimpiadose

Olimpiada    Auksas    Sidabras    Bronza

1992 m., Barselona    Romas Ubartas (lengvoji atletika)    -    Vyrų krepšinio rinktinė
1996 m., Atlanta    -    -    Vyrų krepšinio rinktinė
2000 m., Sidnėjus     Virgilijus Alekna (lengvoji atletika, disko metimas), Daina Gudzinevičiūtė (šaudymas)    -    Vyrų krepšinio rinktinė, Diana Žiliūtė (dviračių sportas), Birutė Šakickienė ir Kristina Poplavskaja (irklavimas)
2004 m., Atėnai    Virgilijus Alekna (lengvoji atletika, disko metimas)    Austra Skujytė (lengvoji atletika, septynkovė), Andrejus Zadneprovskis (šiuolaikinė penkiakovė)    -
2008 m., Pekinas    -    Gintarė Volungevičiūtė (buriavimas), Edvinas Krungolcas (šiuolaikinė penkiakovė)    Virgilijus Alekna (lengvoji atletika, disko metimas), Andrejus Zadneprovskis (šiuolaikinė penkiakovė), Mindaugas Mizgaitis (imtynės)

Lietuvių aukso medaliai Tarybų Sąjungoje

1968 m., Meksikas
Vasilijus Matuševas (tinklinis)
Danas Pozniakas (boksas)

1972 m., Miunchenas
Vladislavas Česiūnas (baidarių ir kanojų irklavimas)
Modestas Paulauskas (krepšinis)

1976 m., Monrealis
Aldona Česaitytė-Nenėnienė (rankinis)
Angelė Rupšienė (krepšinis)

1980 m., Maskva
Vida Beselienė (krepšinis)
Angelė Rupšienė (krepšinis)
Aldona Česaitytė-Nenėnienė (rankinis)
Sigita Mažeikaitė-Strečen (rankinis)
Lina Kačiušytė (plaukimas)
Robertas Žulpa (plaukimas)
Remigijus Valiulis (lengvoji atletika)

1984 m., Los Andželas
-

1988 m., Seulas
Arminas Narbekovas (futbolas)
Arvydas Janonis (futbolas)
Artūras Kasputis (dviračių sportas)
Gintautas Umaras (dviračių sportas, du medaliai)
Valdemaras Chomičius (krepšinis)
Rimas Kurtinaitis (krepšinis)
Šarūnas Marčiulionis (krepšinis)
Arvydas Sabonis (krepšinis)
Valdemaras Novickis (rankinis)

Olimpiniams čempionams – didesnės premijos
Medalius Londono olimpinėse žaidynėse iškovoję Lietuvos sportininkai gaus didesnes premijas: 2009 m. dėl krizės Vyriausybės perpus sumažintos premijos nuo šių metų grąžintos į buvusį lygį. Pasak Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriaus Klemenso Rimšelio, už Londono olimpinių žaidynių aukso medalį bus mokama 400 tūkst., sidabro – 200 tūkst., o bronzos – 150 tūkst. Lt premija.
Vėl padidinus premijas Lietuvoje jos dabar yra vienos didesnių regione. Pavyzdžiui, Lenkijos olimpinis komitetas neseniai paskelbė, kad už olimpinį aukso medalį šalies sportininkams bus atsidėkota 120 tūkst. zlotų (apie 99 tūkst. Lt) premija, o už sidabro ir bronzos medalius – atitinkamai 80 tūkst. ir 50 tūkst. zlotų (apie 66 tūkst. ir 42 tūkst. Lt) premijomis. Lenkijai Londono olimpinėse žaidynėse atstovaus beveik keturiskart daugiau nei mūsų šaliai sportininkų – 216.
Mažesnes premijas nei lietuviai mokės ir, pavyzdžiui, rusai. Už iš Londono parsivežtą auksą Rusija atsidėkos 4 mln. rublių (apie 340 tūkst. Lt) premija, na o už sidabro ir bronzos medalius sportininkams išmokės atitinkamai po 2,5 mln. ir 1,7 mln. rublių (apie 216 tūkst. ir 147 tūkst. Lt).

2008 m. Pekino olimpiadoje laimėti medaliai, skaičiuojant milijonui šalies gyventojų

Šalis    Pekine laimėta medalių    Tenka medalių 1 mln. gyventojų

JAV    110    0,35
Kinija    100    0,07
Rusija    72    0,5
Didžioji Britanija    47    0,77
Australija    46    2,27
Lenkija    10    0,25
Lietuva    5    1,66
Latvija    3    1,33
Estija    2    1,51

Šaltinis: apskaičiuota pagal Lietuvos tautinio olimpinio komiteto duomenis

Lietuvos sportininkų, iš kurių tikimasi aukščiausių rezultatų, varžybų programa Londone

G.Scheidt, buriavimas

07 30    07 31    08 01    08 03    08 04    08 06
14:00–20:00    14:00– 0:00    15:00–21:00    14:00–20:00    14:00–20:00    14:00–20:20

S.Krupeckaitė, dviračių trekas

08 03    08 05    08 06    08 07
Keirinas: 18:00 1 ratas ir 20:40 Finalas*    Sprintas: 12:00, 18:00 18:00–20:00 ketvirtfinalis ir dėl 5–8 vietos    18:30–20:30 Pusfinalis, finalas

E.Kavaliauskas, boksas

07 29    08 03–04    08 07–08    08 10    08 12
15:30–18:30    15:30–17:30 ir 22:30–00:30    22:30–00:30 Ketvirtfinalis    22:30–1:00 Pusfinalis    15:30–18:00 Finalas

A.Skujytė, lengvoji atletika

08 03    08 04
12:50–22:45    12:05–22:35

V.Alekna, lengvoji atletika

08 06    08 07
12:00 ar 13:25 Kvalifikacinės varžybos    21:45 Finalas

Krepšinis
07 30    07 31    08 02    08 04    08 06    08 08-09    08 10–11    08 12
00:15*, Lietuva–Argentina    16:30, Lietuva–Nigerija    11:00, Lietuva–Prancūzija    16:30, Lietuva–JAV    13:15, Lietuva–Tunisas 16:00–20:00 ir 22:02:00 Ketvirtfinaliai    19:00–21:00 ir 23:00–01:00 Pusfinaliai    13:00–15:00, 17:00–19:30 Finalas ir dėl 3–4 vietų

J.Šuklinas, kanojų irklavimas

08 10    08 11
11:30–13:55 Kvalifikacinės varžybos ir pusfinalis    11:30–13:20 Finalas

L.Asadauskaitė, šiuolaikinė penkiakovė
08 12
10:00–20:00

* – Naktį iš sekmadienio į pirmadienį
Pastaba: ketvirtfinalių, pusfinalių ir finalų dalyviai gali būti ir kiti – sudarant šią varžybų programą, atsižvelgiant į rezultatų prognozes buvo daroma prielaida, kad sportininkas pateks į tolesnį etapą. Visos varžybos nurodytos Lietuvos laiku.

Šaltinis: Lietuvos tautinis olimpinis komitetas

Olimpinės žaidynės. Londonas 2012

Nuo liepos 27 iki rugpjūčio 12 d.

Londone vyks jau trisdešimtosios vasaros olimpinės žaidynės.

Londonas – pirmas pasaulyje miestas, kuriame olimpinės žaidynės bus rengiamos trečią kartą. Prieš tai Didžiosios Britanijos sostinėje jos buvo surengtos 1908 ir 1948 m.

Miestu, rengsiančiu olimpines žaidynes, Londonas paskelbtas 2005 m. liepos 6 d. 117-ojoje TOK sesijoje Singapūre. Po keturių balsavimo etapų Londonas aplenkė kitus pretendentus – Maskvą, Niujorką, Madridą ir Paryžių.

Į olimpiadą atvyks net 10,5 tūkst. sportininkų iš 205 pasaulio valstybių.

Olimpiadoje vyrų ir moterų santykis bus panašus: žaidynėse dalyvaus 4688 moterys ir 5802 vyrai. O pavyzdžiui, prieš 50 metų vyrų sportininkų į olimpiadą atvykdavo dešimteriopai daugiau nei moterų

Olimpiadoje dėl medalių kovos 26 sporto šakų atstovai, tarpusavyje besirungsiantys 300 kartų.

Nugalėtojams ir prizininkams iš viso bus įteikti 968 medalių komplektai.

Nepaisant sunkmečio, medaliai bus masyviausi per vasaros olimpinių žaidynių istoriją. Jų skersmuo sieks 8,5 cm, storis – 0,7 cm, o svers jie beveik pusę kilogramo – 400 g.

Olimpiados dalyviams pasiūta 63,4 tūkst. sportinių uniformų.

Atletų butai užims apie 250 tūkst. kv. m plotą, olimpiniame kaimelyje pastatyta 15 tūkst. lovų.

Olimpiniame stadione, kurio vertė siekia 500 mln. svarų sterlingų (2,2 mlrd. Lt), vienu metu galės tilpti 80 tūkst. žiūrovų.

Skirtingoms rungtims pastatyti 32 stadionai, o treniruotėms parengta daugiau nei 800 aikščių.

Planuojama, kad per televiziją olimpiadą stebės per 4 mlrd. žiūrovų.

Olimpinių žaidynių metu dirbs 200 tūkst. darbuotojų, iš jų per 70 tūkst. savanorių.

Olimpiadą gyvai stebės ir transliacijas rengs per 20 tūkst. žiniasklaidos atstovų.

Prognozuojama, kad į žaidynes bus parduota apie 9,6 mln. bilietų: 8 mln. į olimpines, 1,6 mln. – į parolimpines žaidynes.

75 proc. bilietų kainuos mažiau nei po 50 svarų sterlingų (220 Lt). O į maratono, triatlono ir plento dviračių rungtynes organizatoriai dovanos nemokamą įėjimą.

2012-ųjų olimpiados logotipą už 400 tūkst. svarų sterlingų (1,8 mln. Lt) sukūrė dizaineris Wolffas Olinsas. Tiesa, logotipas sulaukė kritikos už panašumą į svastikos ženklą, o Iranas, įžvelgęs jame sionistinės simbolikos, pagrasino boikotuoti žaidynes.

Iš 2012 m. vasaros olimpinių žaidynių programos buvo išbrauktas softbolas ir beisbolas. Bet šioje olimpiadoje pirmą kartą rungtyniaus moterys boksininkės.

2012 m. olimpinėse žaidynėse tikimasi išvysti visus nacionalinius olimpinius komitetus. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas į olimpiadą ketina deleguoti 63 sportininkus.

Didžiausi olimpiados investuotojai:
Centrinė šalies valdžia    64 proc.
Nacionalinė loterija    23 proc.
Londono meras ir Londono plėtros agentūra    13 proc.

Kai kurios musulmoniškos valstybės liko nepatenkintos numatytu žaidynių tvarkaraščiu, nes jos vyks ramadano metu (nuo liepos 20 iki rugpjūčio 19 d.). Anot islamiškų valstybių atstovų, tai gali atbaidyti dalyvauti jų šalių sportininkus.

2011 m. sausio 12 d. Tarptautinis olimpinis komitetas priėmė nutarimą neleisti olimpinėse žaidynėse dalyvauti sportininkams, kurie dėl dopingo vartojimo bylų buvo diskvalifikuoti šešeriems ar daugiau mėnesių.

Londono olimpinėse žaidynėse ir po jų vyksiančioje parolimpiadoje planuojama atlikti 6250 dopingo testų. Tai bus naujas rekordas.

2016 m. vasaros olimpinės žaidynės vyks Rio de Žaneire, Brazilijoje.

Olimpinių žaidynių organizatoriai įsitikinę, kad, palyginti su buvusiomis, jos bus aplinkai draugiškiausios.

“Londonas turi visas galimybes laimėti “žalią” olimpinį medalį”, – teigia BBC žurnalistas Rchardas Blackas, remdamasis ekspertais, pasirengimą žaidynėms įvertinusiais kaip ekologiškiausią istorijoje. Galbūt Antikos sporto renginiai šiuo požiūriu ir laimėtų, bet šių laikų olimpiadas ekologiškumu Londonas aplenkė be jokios didesnės konkurencijos.
Olimpinių žaidynių erdvės projektuotojai, inžinieriai, architektai ir technologai į tai kreipė dėmesį pradėdami smulkiausiomis detalėmis ir baigdami arenų konstrukcijomis.
Pavyzdžiui, 9 proc. elektros energijos bus gaunama iš atsinaujinančių šaltinių – ją užtikrins ekologiškos saulės baterijos ir nedidelės vietos jėgainės, kurios naudos biomasę ir tuo pat metu gamins elektrą bei šiltą vandenį. Baseinų ir lietaus vanduo dar kartą bus panaudotas olimpinio miestelio tualetuose.
Be to, visas maistas žaidynių metu bus pakuojamas į perdirbtų medžiagų pakuotes (apskaičiuota, kad per dieną tam prireiks apie 60 tūkst. pakuočių).
Bet svarbiausia, kad po olimpiados šioje vietoje atsiras 3600 nauji butai – daugeliu atvejų nebrangūs ir skirti socialiai remtiniems žmonėms. Olimpinio kaimelio vietoje bus įkurtas didžiausias Europoje per pastaruosius 150 metų miesto parkas. Ir ne bet koks, o ekologiškas.
Jo projektuotojai žada: pasibaigus olimpiadai žaidynių teritorija, kurios vietoje dar neseniai buvo taršus pramoninis rajonas, virs parku. Jame bus galima ne tik aktyviai leisti laisvalaikį, bet ir mėgautis ramybe žvelgiant į skaidrų čia tekančio upelio vandenį bei laukinę gyvūniją.
“Prieš kelerius metus, kaip ir prieš šimtmetį, čia buvo cheminių medžiagų sandėliai, muilo gamyklos, odos perdirbimo fabrikai – visa tai, ko gyventojai nenori regėti kaimynystėje”, – pasakoja Olimpiados aplinkos agentūros atstovas Robas McCarthy pabrėždamas, kad dabar visa tai nugriauta, išvalyta (netgi gruntas bei vanduo) ir ne kenkia, o tarnauja aplinkai bei žmonėms.

Lengviausios konstrukcijos

Atskiro pagiriamojo žodžio nusipelno ir olimpiadai pastatytos arenos. Pavyzdžiui, keturios jų, įskaitant ir didžiulius varžyboms bei treniruotėms skirtus baseinus, bus išmontuotos ir perkeltos į kitas Didžiosios Britanijos vietas. Tai įmanoma tik dėl to, kad arenos buvo statomos naudojant itin lengvas metalines konstrukcijas (beje, jos pagamintos iš perdirbtų dujotiekių vamzdžių ir sveria du kartus mažiau nei tokio paties dydžio konstrukcijos iš įprasto metalo).
Apskritai pagrindinis olimpinis Londono stadionas bus iš lengviausių per visą sporto istoriją konstrukcijų, nes netgi jo stogas uždengtas specialia į PVC plėvelę panašia medžiaga, “sutaupiusia” tūkstančius tonų svorio.

Paskatins ekonomikos augimą

Nors visas ekologinis pasirengimo olimpiadai stebuklas atsiėjo per 11 mlrd. svarų sterlingų, iš kurių 500 mln. teko atseikėti pagrindiniam stadionui, Didžiosios Britanijos ekonomistai prognozuoja, kad Londono olimpinės žaidynės ne tik nebus nuostolingos, bet net ir gerokai praturtins valstybę bei taps pelningiausia olimpiada.
“Lloyds Banking Group” parengtoje ataskaitoje sakoma, kad iki 2017 m. Londono žaidynės valstybės biudžetui padovanos 16,5 mlrd. svarų sterlingų ir padės sukurti 62 tūkst. darbo vietų. “Lloyds Banking Group”, kuriai priklauso olimpiadą remiantis “Lloyds TSB” bankas, atstovai teigia, esą trečdalis naudos, kuri vertinama 5 mlrd. svarų sterlingų, bus gauta per penkerius metus po žaidynių – kai olimpiniai objektai bus pradėti naudoti kitoms reikmėms.
Ekspertai apskaičiavo, kad didžiausios naudos iš olimpiados gaus statybų sektorius, nes iki 2017 m. jam bus skirta net 13,5 mlrd. svarų sterlingų. Dar jie pabrėžia, kad Didžiosios Britanijos žmonių laukia laimės efektas, nes olimpiada pagerins visuomenės nuotaiką ir vartotojus paskatins išlaidauti.
Palyginkime: Kinija iš 2008 m. olimpinių žaidynių uždirbo 1 mlrd. juanių, arba 146 mln. dolerių, 2004 m. Atėnų olimpinės žaidynės Grakijai irgi teatnešė 155 mln. dolerių pelną.

Paskutinėms savo karjeroje olimpinėms žaidynėms šiuo metu intensyviai besiruošiantis lengvaatletis Virgilijus Alekna tvirtina, kad šiais metais nei vienos olimpinės sporto šakos Lietuvos atstovai neturėtų jaustis finansiškai nuskriausti.

Mat taip dar niekuomet nėra buvę, kad visos sporto federacijos būtų gavusios viską, ko prašė. Apie pastaraisiais metais vykstančius poslinkius Lietuvos sporto pasaulyje kalbamės su dukart olimpiniu čempionu V.Alekna, kuriam šiemet Londono olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje suteikta garbė nešti mūsų šalies vėliavą.

VEIDAS: Dažnai galima išgirsti priekaištų, kad Lietuvoje didžiausias dėmesys skiriamas krepšiniui, o kitos sporto šakos pamirštamos. Kiek, Jūsų vertinimu, yra pagrįstos tokios kalbos?
V.A.: Nereikia stebėtis, kad šiandien krepšinis Lietuvoje – populiariausia sporto šaka. Didžiausio dėmesio krepšininkai sulaukia pelnytai. Juk iškovota daugybė medalių. Krepšininkai pergales laimi kiekvienais metais įvairiose amžiaus grupėse. Tai ir suformuoja teigiamą įvaizdį apie krepšinį. Būtent todėl šią sporto šaką lietuviai mėgsta. Daug vaikų ir suaugusiųjų žaidžia krepšinį, stebi rungtynes, nes geriausiai išvystyta šios sporto šakos infrastruktūra. Vis dėlto, dėmesio sulaukia ir kiti sportininkai. Štai prieš kelis metus pradėtos mokėti valstybinės stipendijos aukšto meistriškumo sportininkams. Šiuo metu jau nemažas būrys jas gauna. Tai patvirtina, kad valstybė pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiria sportininkams.
VEIDAS: Ar pakanka tokio dėmesio?
V.A.: Žinoma, jo galėtų būti ir daugiau, tačiau bent jau šiemet sportininkai neturėtų skųstis. Olimpiniais metais kai kurios sporto federacijos gavo net trigubai daugiau pinigų nei anksčiau Dar niekuomet toks finansavimas nebuvo skiriamas. Šiais metais nusiskundimų, bent jau iš tų sporto šakų, kurių atstovai dalyvauja olimpiadoje, dėl pinigų stygiaus tikrai neturėtum išgirsti. Pasirodo, teisingai sudėliojus prioritetus, net tokiais visai valstybei sunkiais metais, galima rasti lėšų sportui.
VEIDAS: Kodėl šiemet sportininkai sulaukė didesnio dėmesio iš valstybės. Juk Lietuva daugelį metų dalyvauja olimpiadose?
V.A.: Pernai ruošiantis Europos krepšinio čempionatui ir daug investavus į krepšinį, pavyzdžiui, arenas, kitos sporto šakos nukentėjo. Tačiau šiemet krepšinio federacija iš biudžeto negavo nei lito, nes čempionato metu uždirbo nemažą pinigų sumą ir iš tų lėšų sutiko dengti šiemetines išlaidas. Tad du milijonai litų atitinkamomis dalimis buvo padalinti kitoms federacijoms. Taip kitos sporto šakos pajuto ženklų lėšų padidėjimą.
VEIDAS: Kas paskatintų lietuvius labiau domėtis kitomis sporto šakomis, o jaunimą žaisti ne vien tik krepšinį?
V.A.: Geriausiais skatinimas – sportininkų iškovojamos aukštos pergalės Europos, pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. Neabejoju, kad tų šakų atstovai, kurie šiemet iš Londono parsiveš medalius, kelis kartus pakels savo atstovaujamo sporto populiarumą. Prieš dešimt metų Lietuvoje mažai kas žinojo, kas yra sportinė penkiakovė, o dabar tai viena iš svarbiausių sporto šakų mūsų šalyje. Kai tik laimimos prizinės vietos ir spaudoje pasirodo daugiau straipsnių apie tuos sportininkus, iškart daugiau vaikų ateina treniruotis.
VEIDAS: Ar šiandien vaikams sudarytos pakankamos sąlygos treniruotis?
V.A.: Visada norisi geresnių sąlygų, bet neatsiras tokio stebukladario, kuris per vieną dieną viską sutvarkytų. Per dvidešimt dvejus metus situacija pasikeitė, bet ne taip ženkliai, kaip norėtųsi. Daugelis sporto salių vis dar apleistos, dušai neatnaujinti, nesinori net kojos ten įkelti. Tad į tokias sales vaikai neateis. Jie pasirinks kitą tuo metu patrauklesnę, nors ir ne tokią naudingą veiklą: televizorių, kompiuterinius žaidimus. Jei norime pritraukti jaunimą, pirmiausia turime, pateikti patrauklų pasiūlymą. O talentingų vaikų tikrai yra, tačiau reikia padėti jiems atsiskleisti. Kai turėsime sutvarkytą infrastruktūrą, talentų tik daugės.
VEIDAS: Ko stinga, kad būtų kuriama, atnaujinama sporto infrastruktūra?
V.A.: Daugelį metų Lietuvoje buvo bandoma vienu metu renovuoti daug sporto bazių. Dėl to nei viena nėra sutvarkyta iki galo, nors pradėta nemažai darbų. Estija, Latvija, Lenkija gerokai toliau pažengusios nei mes. Ten sporto bazės geriau sutvarkytos, nemažai naujų pastatyta, kitos renovuotos. Ir pas mus vyksta atsinaujinimas, tačiau kur kas lėtesniais tempais nei kaimyninėse šalyse. Jeigu būtų dar ženklesnis valstybės prisidėjimus prie tokių projektų, darbai sparčiau judėtų. O kurti sporto infrastruktūrą labai svarbu, tačiau ne dėl to, kad galėtumėt didžiuotis medaliais. Svarbiausia, sudaryti sąlygas kuo didesnei daliai visuomenės sportuoti: ir jaunimui, ir pagyvenusiems žmonėms. Tai turėtų būti vienas iš pagrindinių valstybės tikslų. Renovuojant senas ir kuriant naujas sporto bazes galima stipriai prisidėti prie žmonių sveikatinimo. Be to, prasidėjus masiniam sportavimui, užaugs ir dar daugiau naujų talentų, kurie garsins mūsų šalį pasaulyje, skins pergales Europos, pasaulio čempionatuose, olimpiadose.
VEIDAS: Ar mūsų valdininkai pritaria tokiam požiūriui?
V.A.: Daugelyje valstybių sportas suprantamas kaip investicija į žmogų. Tad tiesiamos dviračių trasos, bėgimo takeliai parkuose, kuriamos nedidelės jogos, žaidimų aikštelės. Šia kryptimi jau einama ir Lietuvoje, suprantama, kad pinigai investuoti į sporto infrastruktūrą po penkerių ar dešimties metų grįš dvigubai. Mat kai žmonės nuolat sportuoja, jiems reikia mažiau vaistų, jie rečiau kreipiasi į gydytojus, mažėja išlaidos sveikatos apsaugos sistemai.
VEIDAS: Ar pastebite, kad daromi konkretūs žingsniai, kad sportavimas taptų masiniu reiškiniu mūsų visuomenėje?
V.A.: Yra pastatyta naujų baseinų, rajonuose atidaryta stadionų. Užsibrėžta Lietuvoje kasmet sutvarkyti po kelias sporto bazes įvairiuose miestuose. Tad visos šalies kontekste, nelabai jaučiama, kad investuojama į sportą. Jeigu visos lėšos būtų panaudojamos tik Vilniuje, labai greitai pamatytume rezultatą ir naudą, tačiau negalima skriausti ir mažesnių miestų. Jeigu dabartiniai tempai bus išlaikyti, po maždaug dešimties metų, poslinkiai bus ženklūs. Turėsime tokias sporto bazes, kaip daugelis išsivysčiusių pasaulio šalių.
VEIDAS: Grįžkime prie profesionalaus sporto. Kokiomis sąlygomis treniruojasi mūsų sportininkai ruošdamiesi olimpiadai?
V.A.: Šiuo metu aš treniruojuosi Palangos stadione, kuriam mažiausiai keturiasdešimt metų. Jis tik savo kontūrais primena stadioną, tačiau mėtyti diskui vietos užtenka. Yra šiokia tokia sunkumų kilnojimo salė. Nuvažiuojame ir į Klaipėdą pasportuoti. Keikti galima viską, tačiau vaizdas, kuris buvo prieš penkiolika metų, kai pradėjau sportuoti, nuo dabartinio labai skiriasi. Anuomet sportas tikrai buvo pamirštas ir apleistas, todėl labai daug puikių trenerių paliko Lietuvą. Dabar jau turime keletą, nors nedidelių, bet naujų stadionų, yra sutvarkytų maniežų. Žinoma, jeigu sportininkai treniruotųsi tik Lietuvoje, medalių neparvežtų. Tačiau aukščiausio lygio sportininkams sudaromos puikios sąlygos treniruotis kitose šalyse. Visi gali laisvai išvykti į užsienyje vykstančias treniruočių stovyklas. Jeigu situacija būtų beviltiška, neturėtumėm tiek profesionalų. Štai šiais metais į olimpines žaidynes vyksta apie penkiasdešimties įvairių sporto šakų atstovų delegacija. Sugebame ne tik įvykdyti normatyvus, bet parvežame ir nemažai medalių iš kiekvienos olimpiados, čempionatų.
VEIDAS: Teigiate, kad Lietuvos sportininkų situacija gerėja, vis dėlto skiriamas finansavimas keliolika kartų mažesnis nei kitose šalyse. Nepaisant to mums pavyksta nugalėti turtingų šalių atstovus.
V.A.: Aš jau vetenaras, tačiau esu nusiteikęs kovingai. Manau, kad ir kiti sportininkai, kurie važiuoja į olimpines žaidynes, tvirtai tiki savo jėgomis ir stengsis pasirodyti, kuo geriau. Atstovaudami Lietuvai mūsų sportininkai negalvoja, apie tai kokiomis sąlygomis treniravosi, nes ne tai svarbiausia. Kur kas svarbiau mylėti savo šalį, deramai jai atstovauti ir kuo geriau pasirodyti. O visi sunkumai eina ir praeina.
VEIDAS: Paprognozuokite, kiek lietuviai parsiveš medalių iš Londono olimpinių žaidynių?
V.A.: Nesu orakulas, tad nedrįsčiau spėlioti, iš anksto prognozuoti. Vis dėlto, neabejoju, kad visi sportininkai patekę į olimpines žaidynes, žino ko ten važiuoja, ką atstovauja ir dės maksimalias pastangas, kad kuo geriau pasirodytų. Visuomet mūsų sportininkai stengiasi maksimaliai išnaudoti savo jėgas ir parodyti geriausius rezultatus. Tokių pastangų norėtųsi ir iš valdininkų, nuo kurių priklauso poslinkiai sporte, sporto infrastruktūroje.

pepe jeans JPG

Žiniasklaidos atstovai maloniai kviečiami į oficialų “Pepe Jeans London” parduotuvės atidarymą kovo 9 d. 19 valandą. Renginio trukmė – pusantros valandos. Laukia žaviosios Baibos Skurstenės pasirodymas su britiško stiliaus muzikos pragrama. Vaišėmis pasirūpins Ruslanas Bolgovas iš “Maisto detektyvų”. Renginyje dalyvauti žada gausus burys žinomų veidų, kurie neabejingi madai bei šiuolaikiškam stiliui ir gražiam gyvenimui!
“Pastaruosius 35 metus Pepe tęsia bendradarbiavimą su originalių pažiūrių fotografais, režisieriais ir kitais talentingais žmonėmis, ir patyrė malonumą stebėti, kaip jie tampa tuo, kuo yra šiandien. Verslas sekasi gerai, produktas yra žinomas ir mes tęsiame savo gyvavimą, kad pamatytume, kokie iššūkiai mūsų laukia toliau.” – pasakoja kompanijos atstovai užsienyje.
“Pepe Jeans London“ – vienas žinomiausių džinsinių ir kasdienių drabužių gamintojų pasaulyje, sugrįžta į Lietuvą! „Pepe Jeans London“ parduotuvėje įsigysite moterims, vyrams ir vaikams skirtų naujausių kolekcijų drabužių ir aksesuarų. Šios parduotuvės interjerą kūrė Ispanijos dizaineriai ir architektai, iš ten į Lietuvą atkeliavo visa origaninali parduotuvės įranga ir net interjero detalės.
Vilniuje, prekybos centre “Ozas” įrenginėjama parduotuvė apdaila ir architektūriniais sprendimais bus panaši į „Pepe Jeans London“ parduotuves Londone, Milane ir Paryžiuje.

Daugiau informacijos apie „Pepe Jeans London“ – www.pepejeans.com
http://www.facebook.com/PepeJeans
http://www.facebook.com/PepeJeans?sk=app_243879558972370

Vasario pirmąjį savaitgalį į Berlyną trauks dauguma Pasaulio numizmatų. Čia jau 41-ąjį kartą vyks svarbiausia pasaulinė monetų paroda.

Šių metų parodos garbės viešnia – Londono „Karališkoji monetų kalykla“ („The Royal Mint“), 1925 m. kalusi pirmąsias lietuviškas sidabrines monetas.

Pasak žymiausių pasaulio monetų kalyklų atstovės ir oficialios kolekcinių monetų ir medalių platintojos Lietuvoje UAB „Monetų namai“ vadovės Ievos Galiauskienės, Berlyno paroda – tai unikalus renginys vykstantis vieną kartą metuose, todėl yra labai populiarus ir laukiamas profesionalių numizmatų ir entuziastų. „Berlyno paroda kiekvienais metais diktuoja naujausias numizmatikos tendencijas. Mūsų įmonės veiklos perspektyvai dalyvavimas šioje parodoje yra ypač svarbus ir reikšmingas. Vykstame tenai pasisemti žinių bei patirties, plėtoti verslo ryšius, susitikti su potencialiais užsakovais,“ – pažymėjo Ieva Galiauskienė.

„1924 metais birželio 20 dieną Seimui priėmus Monetų įstatymą, buvo padėti teisiniai metalinių mokamųjų ženklų kaldinimo ir leidimo pagrindai, suteikę teisę Valstybės iždui kaldinti ir į apyvartą leisti metalines monetas iš aukso, sidabro ir vario-aliuminio. <…> Finansų, prekybos ir pramonės ministerija šį darbą pavedė dviems Anglijos įmonės: sidabro monetas kalė „Royal Mint“ Londone, o vario – aliuminio – „King’s Norton Mrtal Works“ Birmingeme.“(M.Banytė, V.Laukaitienė, Juozas Zikaras, Kaunas, 2009)

Berlyne į kasmetinę ir svarbiausią monetų parodą iš įvairiausių pasaulio šalių susirenka apie 1500 lankytojų. Čia susitinka įvairių centrinių bankų ir kalyklų atstovai, profesionalai kolekcionieriai, prekiautojai bei kiti numizmatikos entuziastai. Kiekvienais metais parodoje pristatomas unikalus asortimentas: klasikinės senovinės bei šiuolaikinės monetos, medaliai, luiteliai, žetonai, istoriniai banknotai.

a

"Lietuvos žinios"

Penktadienį prieš Londono Vestminsterio magistrato teismą stojo Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas – buvę banko „Snoras“ vadovai, praneša portsmouth.co.uk.

Pasak portalo lrytas.lt, teisėjas pasisakė už aštuonių savaičių laikotarpį, per kurį turėtų būti surinkti ir pateikti papildomi įrodymai gynybos labui. Teisiamų buvusių banko savininkų Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko gynėjai tam prašė ilgesnių terminų. Sausio 30 dieną numatomas kitas bylos svarstymas.

Portalo delfi.lt teigimu, teismo posėdyje penktadienį pristatyti Lietuvos išduoti Europos arešto orderiai. Teismui pranešta, kad bankininkai įtariami iš „Snoro“ pasisavinę 897 mln. litų. Kada bus priimtas sprendimas dėl bankininkų ekstradicijos – kol kas neaišku.

Teismas turės nuspręsti, ar išduoti Lietuvos teisėsaugai šiuos verslininkus pagal Europos arešto orderį (EAO). Manoma, kad procesas gali tęstis ne vieną mėnesį, kadangi R. Baranauskas prašo politinio prieglobsčio Anglijoje.

Generalinė prokuratūra siekia, kad turto pasisavinimu įtariami bankininkai būtų išduoti Lietuvos teisėsaugos institucijoms.

Abu buvę „Snoro“ vadovai sulaikyti Londone lapkričio pabaigoje pagal Lietuvos prokurorų išduotą Europos arešto orderį. Jie abu pripažinti įtariamaisiais dėl turto pasisavinimo stambiu mastu, dokumentų klastojimo, o R. Baranauskas – ir dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Lapkričio pabaigoje teismas nusprendė V. Antonovą paleisti už 300 tūkst. litų užstatą, o R. Baranauską – už 800 tūkst. litų, iš jų buvo paimti pasai.