Premjerai rengiama necenzūruotos kalbos pjesė apie lietuvių emigrantų nuotykius.

Mariaus Ivaškevičiaus interviu kantriai laukėme dvi savaites. Priežastis – tuo metu Vilniuje ir Trakuose sukta „lietuviškoji“ būsimo meninio filmo „Santa“ dalis. Antrą pusę ateinantį vasarį ketinama filmuoti Suomijos Laplandijoje. Ten tikimasi sulaukti ir sniego, kurio scenaristui ir režisieriui taip stigo Lietuvoje: „Labai gilių pusnių nereikėjo, bet tikėjausi „negražios“ žiemos, tokios lietuviškos pliurzos. O išėjo taip, kad aplink žaliavo žolė ir netgi pradėjo skleistis medžių pumpurai, kuriuos reikėjo visaip slapstyti. Mat Lietuvoje galioja toks kvailas įstatymas: jeigu gauni pinigų filmavimui žiemą, turi tuos pinigus išleisti iki gruodžio 16 d. Raminu save tuo, kad sniego užtektinai rasime Laplandijoje. Gal ir gerai, kad filme matysis iškalbingas dviejų šalių kontrastas“.
„Santa“ – populiarus Santa Klauso, arba Kalėdų senelio, kurį vaidina pagrindinis personažas, trumpinys. Filmo siužeto M.Ivaškevičius kol kas atskleisti nelinkęs, teprasitaria, jog šįkart tai ne emigrantiškoji, o tiesiog į skirtingas šalis nublokštų vyro ir moters santykių istorija. Pagrindinį vaidmenį filme kuria populiarus Suomijos aktorius.

Vietoj aukso kalnų

Grįžęs iš filmavimo aikštelių Marius daug laiko praleidžia Nacionaliniame dramos teatre: čia didžiojoje scenoje Oskaras Koršunovas repetuoja jo pjesę „Išvarymas“. Medžiagos jai dramaturgas sėmėsi viešėdamas Londone, kur stengėsi išklausyti kuo daugiau emigravusių lietuvių istorijų. Pjesėje jos „miksuojamos“, t.y. kiekviename personaže susilieja dviejų-trijų prototipų likimai.
Likimai tie – ne iš lengvųjų, patirti dar praėjusio amžiaus pabaigoje gimtinę palikusių emigrantų. „Dabar kone kiekvienas turime Anglijoje arba Airijoje įsikūrusių draugų ar giminių, todėl niekas nebevažiuoja „į nežinomą žemę“. O anksčiau lagaminai būdavo kraunami pasikliaujant akla sėkme, tikintis su keliais nuo bilieto atlikusiais svarais pasaulį užkariauti. Ir dar kur – Londone, viename iš brangiausių pasaulio miestų, kuriame vietoj lauktųjų aukso kalnų lietuvius pasitikdavo įvairiausio plauko sukčiai“, – primena dramaturgas.
Būstas Londone nepasiturinčiam atvykėliui tapdavo pirma opiausia problema, todėl natūralu, kad dauguma atvykėlių kūrėsi atokiuose ir nesaugiuose rajonuose. Ilgainiui, persikėlus jų šeimoms ar ištisoms giminėms, ten formavosi lietuviškos kolonijos, kurios suteikė atvykėliams bent psichologinio saugumo jausmą. Įdomu, jog tokias Londono teritorijas lietuviai neretai dalijasi su atvykėliais iš Pakistano ir Šri Lankos. Tai nereiškia nieko bloga – tiesiog emigracijos „bangos“ iš šių šalių apytiksliai sutapo laike. Pakistaniečiai atvyko šiek tiek anksčiau, jie pernuomodavo savo būstus lietuviams. Panaši emigrantų būstų kaita Londone vyksta nuo seno. Tarkim, pokariu praturtėję žydai paliko anksčiau savo prieglobsčiu laikytą White Chapel rajoną, o užėmė jį tuo metu į Londoną plūdę bangladešiečiai. Būna ir taip, kad kraustytis neprireikia, nes rajono statusas ir nekilnojamojo turto kainos pasikeičia dėl miesto plėtros. „Panašiai gali nutikti lietuviams, dabar įsikūrusiems Easthamo ir Westhamo apylinkėse, nes jų kaimynystėje baigiamas statyti 2012-ųjų vasaros olimpinių žaidynių kaimelis. Akivaizdu, kad po olimpiados sportininkų būstus perdavus nekilnojamojo turto rinkai pradės keistis viso rajono įvaizdis“, – teigia M.Ivaškevičius.

Be cenzūros

Apie tai, kad spektaklio veiksmas rutuliosis ne Big Beno bokšto ir Vestminsterio rūmų fone, byloja scenografo Gintaro Makarevičiaus parengtos dekoracijos: šiukšlių konteineris, invalido vežimėlis, ilgas naktinio baro stalas… „Centrinis Londonas, iš atvirukų pažįstamas mūsų tautiečiams ir rodomas viso pasaulio turistams, neturi nieko bendra su paprastų miestiečių, o tuo labiau emigrantų gyvenamąja aplinka. Nepaisant to, „juodieji rajonai“, apie kuriuos pasiturintys londoniečiai nieko nežino ir nenori žinoti, šiandien sudaro didžiąją miesto dalį“, – tvirtina emigrantų buitį tyręs dramaturgas.
O ir keiksmažodžiai iš personažų lūpų „Išvarymo“ scenoje liesis nevaržomai. „Taip, turbūt pirmąkart rašydamas leidau sau kalbos necenzūruoti. Nesidrovėdamas išguldžiau ne tik visus į galvą atėjusius barbarizmus, bet ir tą kalbos struktūrą, kuri buvo mums būdinga prieš dvylika-penkiolika metų. Žinote, labai smagi patirtis – leisti sau rašyti negalvojant, kaip tai bus skaitoma knygoje ar skambės scenoje. Gyvename suvaržyti įvairiausių normų ir sistemų, o čia – visiška laisvė“, – neslepia rašytojas.
Kaip sekėsi perteikti didmiesčio tautų katilo margumą? „Pjesėje esama fragmentų rusų, lenkų, anglų kalbomis, bet didžiuma teksto skambės lietuviškai, nes mūsų žiūrovai nėra poliglotai. Antra vertus, ilgiau Londone gyvenusių lietuvių kalba savaime pasipildo angliškais įterpiniais. Tie, kurie nuvyko ten su pirmąja nepriklausomybės emigrantų banga, greitai suvokė, kad Londone niekada netaps vietiniais. Jie aukojosi dėl savo vaikų, kurie angliškai kalba ne tik be lietuviško akcento, bet ir su tam tikro Londono rajono dialektu. Tokie vaikai sako: „Mano mama ir tėtis lietuviai“, bet savęs pačių kaip lietuvių jau neidentifikuoja. Akivaizdu, kad asimiliacija įvyko jau antroje kartoje“, – aiškina dramaturgas.
Tačiau pirmoji emigrantų karta nesijaučia savi nei ten, nei Lietuvon sugrįžę. Yra tokių, kurie iš tuščios puikybės norėdami pasirodyti čia per tris dienas ištaško savo trijų-keturių mėnesių uždarbius, o parvažiavę į Londoną toliau kantriai „aria“. „Bet sutikau ir žmonių, kurie Lietuvon negrįžta todėl, kad gyvena keliais socialiniais laipteliais žemiau nei tikėjosi. Sugrįžimas jiems būtų tolygus pralaimėjimo pripažinimui. O lietuviams būdinga kovoti netgi tuomet, kai kovoti iš esmės neverta. Kartais toks atkaklumas padeda, o kartais atsisuka prieš mus pačius”, – pastebi M.Ivaškevičius.

Lietuvį lengva pažinti

Sakoma, kad laimė dramaturgų dėmesio nusipelno tik tuomet, kai apie ją šneka nelaimingi žmonės. Marius neabejoja, kad Londone buvo galima prisiklausyti ir lietuviškų sėkmės istorijų, tik jos šį kartą jo nedomino.
Bet juk žmogus taip sutvertas, kad svetimam mieliau atveria sėkmes, o ne skaudulius. Ir uždarokas lietuvių būdas svetur akimoju neprapuola, todėl, spėju, prašnekinti tautiečius turėjo būti nelengva užduotis. „Pirmiausiai todėl, kad tekdavo ilgai aiškinti, kam jų istorijos reikalingos. Juk nesu žurnalistas, kuris tai išguldytų popieriuje. Nedarydavau jokių įrašų nei diktofone, nei sąsiuvinyje. Pasitaikydavo, kad šalia sėdintis pašnekovo sutuoktinis tokių istorijų dar nebūdavo girdėjęs – tokie skaudūs, giliai užslėpti ten patirti išgyvenimai. Vėliau žmonės neretai gailėdavosi širdį išlieję, bet juk pasakojimų atgal neatsiimsi – jie ne dokumentinėms publikacijoms buvo skirti“, – kartoja rašytojas.
Dažnai girdime tvirtinant, kad lietuvis lietuvio Londone stengiasi apskritai nepažinti. Ar tai netrukdė medžiagą pjesei renkančiam dramaturgui? „Reikia suprasti, kad ten suvažiuoja įvairių socialinių sluoksnių atstovai. Tie, kurie atvyksta pasirengę rimtai karjerai, nenori būti tapatinami su juodadarbiais. Tai būdinga ne vien Londonui. Antra vertus, lietuvių veidai margoje minioje gan lengvai atpažįstami – apsirikti gali nebent supainiojęs su lenku. Iš patirties galiu tvirtinti, kad tautybės spėjimai metro arba gatvėje pasitvirtindavo maždaug šešiasdešimčia procentų, – neslepia pašnekovas. – Pavyzdžiui, eini ryte ir matai – panašus į mūsų tautietį gatvę šluoja. Užsirūkai netoliese ir lukteli, kol prasižios. Netgi angliškai šnekantį atvykėlį iš Lietuvos nesunku pažinti – mūsų akcentas labai specifinis, lenkų jis jau kitoks“.
Tad ar sudėtingų emigrantų istorijų prisiklausęs rašytojas sutiktų išleisti į Londoną gyventi ūgtelėjusią savo dukrą? „Tikrai žinau, kad nedrausčiau. Be jame slypinčios tamsos, tai – ir milžiniškų galimybių miestas. Neverta jaunam žmogui įrodinėti, kad to, apie ką svajoja, ten nepasieks – o gal pasieks? Juk yra tokių, kurie įsitvirtina ir sėkmingai atranda save. Grįžimas iš Londono į Vilnių jiems būtų tolygus grįžimui iš sostinės į kaimą. Aš ir pats dar nesu tikras, kad neišvažiuosiu gyventi į Londoną“, – atvirauja M.Ivaškevičius.

Lietuvos banko valdyba pripažino AB bankas SNORAS nemokiu ir kreipsis į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismui iškėlus bankroto bylą, bankui visam laikui atšaukiama ir Lietuvos banko išduota veiklos licencija.

“Snore” yra dingę gerokai daugiau turto, nei galvota anksčiau. Bankas nebus skaidomas į „gerą“ ir „blogą”, jo veikla nebus tęsiama. Visiems banko indėlininkams valstybė per pusantro mėnesio grąžins indėlių, kurių suma neviršija 345 tūkst. litų. Visas kitas „Snorui“ paskolintas lėšas, jei bus iš ko, kreditoriai turės bandyti atgauti bankroto proceso metu pagal galiojantį Bankroto įstatymą. Akivaizdu, kad pagal šios procedūros tvarką paskutiniai eilėje yra banko akcininkai, todėl, matyt,  jiems neliks nė cento.

Kaip ketvirtadienio 10 valandą vakaro žurnalistams sakė centrinio Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, iš pradžių buvo tikėtasi, kad banko situacija nėra tokia bloga ir kad bankas galės toliau tęsti savo veiklą įvykdžius jo pertvarkymą – geros kokybės aktyvus iškėlus į naują banką. Bet dabar, kai susidurta su 3,4 mlrd. Lt finansine skyle, akivaizdu, kad tikrai nėra reikalo švaistyti mokesčių mokėtojų pinigų.

“Lietuvos banko valdyba  mano, kad toks kardinalus, ryžtingas chirurginis pjūvis padės visai sistemai ir leis ją stabilizuoti“, – kalbėjo V. Vasiliauskas.

Anksčiau buvo skaičiuojama, kad „Snoras“ turi 8 mlrd. Lt turto, tačiau po laikiojo administratoriaus analizės paaiškėjo, kad jame tėra 4,6 mlrd Lt. Maždaug 4,1 mlrd. Lt yra apdrausti indėliai. Anot Lietuvos banko vadovo, užsienio bankuose iš “Snoro” yra dingę beveik 600 mln. Lt, nesurasta jau minėtų 1,2 mlrd. Lt vertybinių popierių, beveik 600 mln. Lt yra blogos paskolos ir nesuformuoti atidėjiniai. “Paskutinė pozicija” yra 550 mln. Lt investicijos į Kaimanų fondus, kurių paprasčiausiai nėra“.

Įsigaliojus šiam Lietuvos banko valdybos nutarimui, pradeda veikti indėlių draudimo mechanizmas. Indėliai kompensuojami Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme numatytomis sąlygomis – draudžiama suma iki 345, 2 tūkst. litų fiziniams ir juridiniams asmenims. Įstatyme taip pat numatyta, kad indėliai turi būti kompensuoti per 20 darbo dienų. Indėlių draudimo įmonė šį terminą gali pratęsti 10 darbo dienų.

Tuo tarpu kiek anksčiau buvo pranešta, kad Didžiojoje Britanijoje vykdant Lietuvos išduotą Europos arešto orderį sulaikyti buvę pagrindiniai banko „Snoras“ akcininkai Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas. Tą patvirtino Europos policijos biuras. Antradienį teismas patenkino Generalinės prokuratūros pareiškimą dėl kardomosios priemonės buvusiems banko „Snoras“ vadovams ir akcininkams. Generalinis prokuroras Darius Valys dėl šių asmenų pasirašė Europos arešto orderius.

Anksčiau buvo paskelbta, jog su Generaline prokuratūra susisiekė R.Baranausko advokatai. Kol kas neatskleidžiama, kokie verslininko atstovai atvyko į susitikimą su prokurorais ir apie ką buvo kalbama. Nacionalizuoto komercinio „Snoro“ banko prezidentas ir akcininkas R.Baranauskas žiniasklaidai sakė, kad bijo grįžti į Lietuvą ir neatmeta galimybės, jog prašys politinio prieglobsčio Didžiojoje Britanijoje.

Žinią apie V. Antonovo sulaikymą jau skelbia ir britų nacionalinis transliuotojas BBC.  Lietuvoje didiesieji  “Snoro” banko akcininkai V. Anonovas ir R. Baranauskas kaltinami lėšų pasisavinimu stambiu mastu ir dokumentų klastojimu. Už tai Lietuvoje abiems verslininkams gresia iki 10 metų nelaisvės.

Įsisiautėję neramumai Didžiosios Britanijos, o vėliau ir Švedijos priemiesčiuose dar kartą paliudijo, kad imigrantų problemos ne tik sunkiai išsprendžiamos, bet ir nesprendžiamos.

“Pirmadienio vakare vadybininkei teko bėgti grandine rakinti baro, kuriame dirbame, vartų, nes pro šalį kaip tik ėjo gauja viską daužyti pasirengusių paauglių. Antradienį, užuot uždarę barą kaip visada apie 22 val., uždarėme perpiet, nes per “Blackberry” susektos žinutės atskleidė, kad plėšikautojai tariasi susitikti vienoje Noting Hilo gatvėje netoli mano darbo ir pradėti savo “žygius”. Aplinkinės parduotuvės ir restoranai užsikalinėjo langus plokštėmis – atrodė kaip scena iš filmo… Tuščios gatvės, žmonės tik pro langus ar duris iškišę galvas žiūri ir laukia kažko blogo atsitinkant”, – apie neįprastą praėjusios savaitės kasdienybę pasakoja Londone gyvenanti Marija Meškovatė.
Prasidėję etniškai mišriame Londono Totenamo rajone, neramumai pasipylė ir kitur – Mančesterio, Birmingamo, Notingamo, Liverpulio, Lesterio, Glosterio rajonuose ir priemiesčiuose.
Šių Didžiojoje Britanijoje nematytų įvykių kibirkštimi tapo esą rasistinė tamsiaodžio Marko Duggano žūtis nuo policininkų kulkų, o šalyje užvirė diskusijos apie priemiesčių, kuriuose daugiausia gyvena imigrantai, problemą.

Socialinės priežastys

Londono priemiesčiai rūpesčių kelia nuolat. Tarkim, tame pačiame Totename vis pasikartoja ginkluotų susirėmimų su policija, nuolat vyksta prekyba narkotikais, dauguma gyventojų bedarbiai, o daugybė jaunų čia gyvenančių žmonių neturi išsilavinimo.
Pavyzdžiui, Nacionalinio statistikos departamento duomenimis, per pirmuosius tris šių metų mėnesius visoje Anglijoje užregistruota 917 tūkst. 16–24 metų amžiaus bedarbių, o bendras nedarbo lygis šioje amžiaus grupėje siekia apie 20 proc. Tuo tarpu Totename ir kituose priemiestiniuose Londono rajonuose nedarbas dažnai viršija 40 proc. Tad vargu ar teisus Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas, įsitikinęs, kad armija policijos tiesiog numalšins riaušes ir problema bus išspręsta.
Viena vertus, šalies vyriausybė neturi jokio aiškaus plano, kaip probleminiuose rajonuose didinti žmonių užimtumą ir kitaip, nei rengiant policijos reidus, mažinti nusikalstamumą.
Be to, pastaraisiais metais vis stiprėja konfrontacija tarp britų ir imigrantų. Tarkim, prieš metus buvo patvirtintas imigracijos mažinimo planas, o D.Cameronas neseniai viešai pritarė Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pareiškimui, kad daugiakultūrė visuomenė yra neįmanoma.
Tad, matyt, teisus yra ne vien koks nusiaubtos Londono parduotuvėlės savininkas, neabejojantis, kad vandalai dorai nesupranta, ką darą, ir tik naudojasi proga prisiplėšti kuo daugiau sportbačių ar kompiuterių.

Imigrantų ir vietinių konfrontacija

Kur kas rimtesnes priežastis gana taikliai įvardija Rusijos parlamento aukštųjų rūmų Užsienio reikalų komiteto vadovas Michailas Margelovas. “Svarbiausia įvykių Didžiosios Britanijos miestuose priežastis – Vokietijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vadovų paskelbtas nuosprendis daugiakultūrei Europai. Tolerancijos vertės ar, kitais žodžiais, skirtumų vertės nepripažino nei vietiniai europiečiai, nei imigrantai. Šios dvi pusės tik toleruoja viena kitą. O kantrybė yra toks dalykas, kuris laikui bėgant išsenka”, – svarsto M.Margelovas.
Štai 50 metų Didžiojoje Britanijoje gyvenantis juodaodis rašytojas Darcusas Howe’as tikina, kad ši kantrybės taurė jau seniai perpildyta ir kad bręstantį konfliktą buvo galima numatyti iš anksto.
“Pasiklausęs savo anūko ir jo draugų aš žinojau, kad šalies laukia kažkas rimta. Mūsų politikos lyderiai apie tai neturėjo jokio supratimo. Policija irgi nieko nesitikėjo. Tačiau jei pasižiūrėtumėte į juodaodžius ir baltaodžius jaunuolius ir įsiklausytumėte, jie pasakytų, kas šalyje jiems blogai”, – sako rašytojas.
Konfrontacija tarp imigrantų ir vietinių ryški ir kitose Europos šalyse. Prisiminkime kad ir nuolat riaušėmis liepsnojančius Paryžiaus priemiesčius, kuriuose bemaž kasmet vėl deginami automobiliai ir nesiliauja susišaudymai su policija.
O štai praėjusią savaitę, galbūt įkvėpti įvykių Londone, su policija susirėmė ir Stokholmo priemiesčių gyventojai. Kaip ir D.Cameronas, Švedijos valdžios atstovai šiuos įvykius pavadino “elgesiu iš neturėjimo ką veikti” – kitaip sakant, prisidėjo prie plataus būrio politikų, nežinančių, kaip spręsti Europos imigrantų problemą.

Savaitei buvau pasiėmęs atostogų ir su “plėšikų” oro susisiekimo kompanija “RYANAIR”  (tiesiogine ta žodžio prasme) skridau į Londoną pasižvalgyti. Bilietai lyg ir nebrangūs (apie 350 LT)  dviems, tačiau pigių skrydžių bendrovių taisyklės bei sąlygos tiesiog kelia siaubą. Bene baisiausia jų – rankinio bagažo svoris – ne daugiau kaip 10 kg. Jei dar Vilniuje prieš patikros kontrolę pastatytos elektroninės svarstyklės ir  skrendant be mažų vaikų “kelioniniais lagaminais gali susireguliuoti svorį”, tai apytuščiame Londono Standsfordo oro uoste (1,5 val. kelio nuo “Victoria” geležinkelio stoties į šiaurę nuo nuo Anglijos sostinės) vyksta tikras keleivių reketas. Jei pasienio kontrolę ir “rentgeno” aparatą praeini ramiai ir be didesnių prisikabinėjimų (tiesa, specialius peršviečiamus maišelius skysčiams iki 100 ml reikia pirkti po 1 svarą), tai tikras “pragaras” prasideda vos paskelbus įlaipinimo vartus. Kadangi “bordingas” atliekamas internetu, tai iš pažiūros ramiame oro uoste vyksta juodas “reketas”. Pirma – bagažo svoris, kuris gali būti ne didesnis nei 10 kilogramų. Kas svarbiausia, šią “egzekuciją” “Ryanair” atlieka prieš pat įlaipinimą į lėktuvą. Vos tik švieslentėje pasirodžius įlaipinimo vartų numeriui, net ir bėgčiomis atlėkus prie vartų, prieš save jau išvysti 50-70 keleivių eilę. Į Vilnių skrendantis “Boeing 737-80o” berods talpina 250 keleivių.

Sulaukęs eilės, lagaminą dedi ant elektroninių svarstyklių. Mano lagaminas svėrė 11,5 kg, žmonos – 11,05.  Kitoje bilieto pusėje prižiūrėtoja aiškiai parašė: už dviejų lagaminų viršsvorį 80 svarų (du po 40 svarų) priemoka – lygiai tiek pat kainuoja bagažas, priduodamas registracijos metu,  bet jis gali sverti 20 kilogramų  ir būti bet kokių gabaritų. Šalia svarstyklių yra stalai “rokiuotei”. Ko tik ten nesurasi – ir tikros angliškos arbatos, brangių saldainių, vertingų suvenyrų, batų, drabužių ir pan. Kažkas net išmetė visai gerą fotoaparatą. Mums su žmona, išmetus keletą nesvarbių  daiktų, tik iš trečio karto pavyko “subalansuoti”, kad mano lagamino svoris buvo 10,25 kg, žmonos – 9, 90. Dėl 15 gramų viršsvorio praleido…  Tiesa, tik po to, kai nuo nervinės įtampos pamiršau užsegti lagaminą ir ant grindinio tekštelėjau naują nešiojamąjį kompiuterį, oro uosto darbuotojai neva pasigailėjo… Toliau – antras “egzekucijos” etapas. Tą patį rankinį bagažą grūdi į specialias grotas, išmatavimus surasite kelionės su pigių oro linijomis taisyklėse. Įgrūsti lagaminą dar įmanoma, o štai jei jo iš ten neištrauksi, vėl teks mokėti 40 svarų “baudą”. Lėktuvo salonas gražus, išpaišytas kompanijos spalvomis, bet ir iš palydovės gavęs gėrimų bei užkandžių kainoraštį,  nustėri -  0,33 l buteliuko “Sprite” ar kito panašaus gėrimo kaina 5 eurai… Ištroškusiam telieka eiti į tualetą ir rieškučiomis gerti ne aukščiausios kokybės vandenį.

IŠVADA. Bankrutavus “Lietuvos avialinijoms” ir  didesnę pusę jos skrydžių perėmus latvių “Air Baltic”, lietuviai “skraidytojai piktinosi, kad neliko nemokamo maitinimo lėtkuve ir už normalius pietus reikėjo mokėti po 30-40 Lt. Tačiau, kai mūsų susisiekimo ministras Eligijus Masiulis viešai apsiskelbė, neva jo pastangomis Vilniaus oro uoste atsirado “Wizz Air” bei “Ryanair”, prasidėjo juodas keleivių “reketas”: masalas – pigūs bilietai, o trišakis kabliukas – žvėriškos papildomų paslaugų kainos ir pinigų lupimas kiekvienai progai pasitaikius – pigių linijų lėktuve gali nusipirkti net blizgų žurnalą už trigubą kainą – 10 eurų. Tai štai ką mums siūlo neva gerai dirbanti susisiekimo ministerija… Asmeniškai aš daugiau niekada neskrisiu su jokiais “rainairais” ir “wizzairais”.

P. S. Apie kitus susisiekimo ministerijos “projektėlius” giliau pažvelgsime artimiausiomis dienomis. Tarkime, kur prapuola saugaus eismo fondo pinigėliai…

 

 

 

 

Virtinė pasaulinio lygio politikos, muzikos ir kino žvaigždžių trečiadienį Londone susirinko į iškilmingą labdaros renginį paminėti paskutinio SSRS lyderio Michailo Gorbačiovo 80 metų jubiliejaus.

Įtakingi valstybės veikėjai ir rusų oligarchai suplūdo į Karališkąją Alberto koncertų salę dalyvauti iškilmingame vakare, skirtame pagerbti M.Gorbačiovo indėlį į istoriją.

Renginį vedė Holivudo žvaigždės Kevinas Spacey (Kevinas Speisis) ir Sharon Stone (Šeron Stoun).

Atvykęs į 5 tūkst. vietų Karališkąją Alberto salę, M.Gorbačiovas britų visuomeninei televizijai BBC sakė, kad nekantriai laukia šio vakaro.

“Čia bus daug žmonių, daug mano bičiulių, man tai – svarbiausia”, – sakė 1990 metų Nobelio taikos premijos laureatas.

Prieš renginį, pavadintą “Michailas Gorbačiovas: Žmogus, pakeitęs pasaulį”, būta kalbų, kad jame dainuos pats jubiliatas.

Bilietai į šventinį vakarą kainavo nuo 195 svarų iki 100 tūkstančių svarų, kuriuos teko pakloti asmenims, pageidavusiems koncertą stebėti atskiroje ložėje.

Renginys buvo organizuotas siekiant surinkti milijonus dolerių kovos su vėžiu organizacijoms, tarp jų Raisos fondui, kuris pavadintas velionės buvusio SSRS prezidento žmonos vardu.

Tarp vakaro svečių buvo Holivudo veiksmo filmų žvaigždė ir buvęs Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris (Arnoldas Švarcnegeris), Izraelio prezidentas Shimonas Perersas (Šimonas Perersas), buvęs Britanijos vyriausybės vadovas Johnas Majoras (Džonas Meidžoras), taip pat velionės Velso princesės Dianos brolis Earlas Charlesas Spenceris (Erlas Čarlzas Spenseris).

Spalvingame kviestinių svečių sąraše taip pat buvo Anglijos nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris Fabio Capello (Fabijus Kapelas), aktorės Goldie Hawn (Goldi Hon) ir Milla Jovovich (Mila Jovovič).

M.Gorbačiovas Vakaruose liaupsinamas kaip kovotojas už demokratiją, o gimtinėje daugelio rusų smerkiamas kaip žmogus, sugriovęs kadaise buvusią didžią imperiją.

Tarp elektorato nepopuliarus ir per valstybinę televiziją retai rodomas buvęs SSRS prezidentas iš esmės nepadarė didesnės įtakos posovietinės Rusijos, šalies, kurią jis netyčiom padėjo sukurti, politikai.

Simboliška, kad pagrindinis M.Gorbačiovo, žmogaus, pakeitusio istorijos tėkmę, 80-mečio paminėjimas įvyko ne Maskvoje, o Londone.

Šventinio vakaro vedėjas K.Spacey įžvelgė paralelių tarp M.Gorbačiovo eros ir dabartinių neramumų arabų pasaulyje bei įvykių buvusioje sovietinėje Baltarusijoje.

“Dabar žvelgdami į mūsų pasaulį, matome įvykius Egipte, Baltarusijoje, Irane ir Libijoje, žmones, kurie kovoja už laisves ir galimybes kirsti sienas, ką prieš daugybę metų darė Michailas Gorbačiovas… Manęs niekuomet neapleido nuojauta, kad jis negavo to, ko iš tiesų nusipelnė”, – sakė aktorius.

“Manau, galima tai tiesiogiai susieti su Michailu Gorbačiovu ir pasakyti, kur yra daugelio šių įvykių ištakos”, – pridūrė jis.

Prieš koncertą M.Gorbačiovas Dauning Strite susitiko su Britanijos ministru pirmininku Davidu Cameronu (Deividu Kameronu).

Per koncertą legendinė vokiečių roko grupė “Scorpions” atliko savo hitą “Wind of Change”, tapusį komunistinio bloko žlugimo epochos himnu.

Renginyje taip pat pasirodė Shirley Bassey (Šerli Basi), Paulas Anka (Polas Anka), Bryanas Ferry (Brajenas Feris), buvusi “Spice Girls” narė Melanie Chisholm (Melani Čisholm), Londono simfoninis orkestras ir virtinė garsių rusų muzikantų, pradedant rokeriais ir baigiant klasikinės muzikos atlikėjais.

80 metų M.Gorbačiovui sukako kovo 2 dieną. Ilgą laiką vengęs tiesiogiai kritikuoti dabartinius Rusijos vadovus, jis savo 80-mečio išvakarėse pirmą kartą atvirai išdėstė tai, ką iš tiesų mano apie vyriausybės vadovo Vladimiro Putino ir prezidento Dmitrijaus Medvedevo valdantįjį tandemą.

Kalbėdamas apie prezidento ir premjero ketinimą tarpusavyje nuspręsti, kuris jų 2012-aisiais sieks valstybės vadovo posto, M.Gorbačiovas sakė: “Tai gėdinga. Man gėda dėl jų. Tai nekuklu, jie elgiasi taip, tarsi visuomenė, konstitucija, rinkimai neegzistuotų”.

Emocingame interviu, kurį davė laikraščiui “Novaja gazeta”, buvęs Sovietų Sąjungos lyderis sakė, kad Rusija pradeda užmiršti “perestroikos” pasiekimus, bet kurių rusai dabar neturėtų galimybės laisvai eiti į maldos namus, naršyti internete ir pirkti valdžią kritikuojančius laikraščius.

“Dabar “perestroika” asocijuojasi tik su tuščiomis parduotuvių lentynomis”, – skundėsi jis.

“Ir dar pamiršau paminėti – mes išvengėme branduolinio karo katastrofos. Dabar nelabai kas tai ir atsimena”, – pridūrė jis, neslėpdamas kartėlio.

Vis dėlto ir M.Gorbačiovo, kuris Vakaruose meiliai vadinamas Gorbiu ir atpažįstamas pagal ryškią dėmę ant kaktos, kurią turi nuo gimimo, politiniame palikime esama tamsių faktų, dėl kurių vis dar ginčijasi istorikai.

Jis neužkirto kelio Kalnų Karabacho konfliktui, kuris nusinešė 30 tūkst. gyvybių, o daugumai lietuvių jis visuomet liks atsakingas už kruvinus 1991 metų sausio 13 dienos įvykius.

Kelionės įspūdžius paįvairina ne tik sutikti žmonės, pamatyti turistiniai objektai, bet ir gardus maistas. Juk smagu prisiminti ne tik tūkstantmečius menančius pastatus, turkio spalvos jūrą, egzotiškus gyvūnus, bet ir įdomius skonio bei kvapų derinius. Tad ruošiantis į kelionę verta pasidomėti šalies tradicine virtuve ir kavinėmis, kuriose galima rasti idealiausią kainos bei kokybės santykį.

Dažną turistą kamuoja paprastas, tačiau kartu ir sunkus klausimas, kaip išsirinkti gerą kavinę ar restoraną, kad kulinariniai potyriai praturtintų kelionę. Tačiau nei turizmo, nei restoranų, nei viešbučių srities darbuotojai, nei patyrę keliautojai negali pasiūlyti universalaus recepto, kaip neapsigauti renkantis vietą pietauti ar vakarieniauti.

Ekonomisto patarimai nebijantiems eksperimentų

Nebijantieji rizikos gali pasinaudoti garsaus ekonomikos profesoriaus Tylerio Coweno patarimais, paremtais patirtimi ir rinkos dėsniais. Visi jie aprašyti knygoje “Atrask savo vidinį ekonomistą” ir tinklaraštyje www.marginalrevolution.com.

Turistai, kurie svetimame mieste ar šalyje nebijo išbandyti nacionalinių mažumų ar imigrantų virtuvės, turėtų pasižvalgyti, kurios tautos restoranų yra daugiausiai, ir užsukti į vieną jų, mat konkurencija skatina pasitempti ir kokybe prisivilioti daugiau lankytojų. T.Cowenas pateikia visą sarašą šalių ir ten esančių nacionalinių virtuvių, kuriose dėl konkurencijos tikėtina gera maisto kokybė.

Tarkime, Prancūzijoje verta užsukti į alžyriečių ir Tuniso išeivių restoranus, Vokietijoje pasidomėti turkų, graikų ir Balkanų tautų virtuvėmis, o Didžiojoje Britanijoje pakistaniečių ir indų maistas gerokai skanesnis nei pačių britų.

Olandijoje įdomu paskanauti Indonezijos šalių maisto, Kanadoje galima gerai laiką praleisti ir pavalgyti kinų, Karibų regiono, vengrų ir ukrainiečių restoranuose bei kavinėse.

Dar keli profesoriaus patarimai: pirmiausia verta atkreipti dėmesį, kur valgo vietiniai gyventojai, paprastai vengiantys šurmuliuojantiems turistams skirtų maitinimo įstaigų, – ten tikrai bus skanesnis maistas. Na o, žmonėms, planuojantiems keliones po JAV ir šiek tiek išmanantiems nekilnojamojo turto rinką, T.Cowenas siūlo nuspėti, kurioje miesto dalyje yra mažos nuomos kainos. Ten paprastai imigrantai atdaro savo pirmąjį restoraną, o klientus vilioja kruopščiai paruoštu namų maistu.

Restoranų kelrodis

Nusipirkus bet kurį populiarų kelionių gidą – “Lonely Planet”, “The Rough Guide”, “Baededeker” ar “Dorling Kindersley” leidyklos kelionių vadovus po konkrečią šalį, verta atkreipti dėmesį į puslapius, kuriuose patariama, kur apsistoti, ką ir kur valgyti. Taip pat trumpai aprašomi nacionalinės virtuvės ypatumai, apžvelgiamos kainos, pateikiamas trumpas žodynėlis, padedantis išsiversti valgiaraštį.

Bene labiausiai išsiskiria “Dorling Kindersley” leidiniai – juose gausu nuotraukų, kuriomis iliustruojami ne tik turistiniai objektai, bet ir informacija apie restoranus ir kavines, patiekalų bei gėrimų aprašymai. Vis dėlto giduose pateiktais restoranų, kavinių sąrašais pasikliauti neverta: jei vadovausitės gidu, išleistu prieš porą metų, tai gali būti, kad minimoje vietoje rasite jau visai kitą maitinimo įstaigą.

Vis dėlto tikrasis restoranų ir viešbučių kelrodis yra “Michelin” raudonasis gidas, leidžiamas kasmet ir skaičiuojantis jau 112 metų. Dabar nemaža dalis keliautojų neįsivaizduoja kelionės be šio gido, padedančio išsirinkti viešbutį ar kavinę.

Leidinys pasižymi aiškia simbolių kalba, kai geriausiems objektams skiriamas tam tikras skaičius žvaigždučių.

Žvaigždučių, tapusių kokybės simboliu, reikšmė paprasta: viena – puiki virtuvė, dvi – išskirtinė, verta nukrypti nuo savo maršruto, trys – viena geriausių, verta atskiros kelionės. Skelbiama, kad restoranų, gavusių žvaigždutę, kaina pakyla penktadaliu. Verta paminėti, kad leidinyje nurodomi įdomesni patiekalai bei apytikslė vakarienės ar pietų kaina.

Beje, rengiantis kelionei nebūtina pirkti nemažai kainuojančio raudonojo gido, naudingos informacijos galima rasti ir viamichelin.com svetainėje.

Na, o kainas lengva palyginti. Tarkim, vienos žvaigždutės restorane Romoje teks pakloti apie 70 eurų, dviejų žvaigždučių – apie 130 eurų, trijų – daugiau nei 200 eurų. Jei nesinori tiek mokėti už įmantrią vakarienę ar pietus, gide vertėtų atkreipti dėmesį į šaukšto ir šakutės ar BiB žmogeliuko veidu pažymėtas maitinimo įstaigas – jose kainos gerokai mažesnės, galima sočiai ir įdomiai pavalgyti už 15–20 eurų.

Neturint po ranka kelionių knygų derėtų pasikalbėti su vietos gyventojais. “Visada reikia klausti vietinių žmonių, jie tikrai patars, kur geriausiai ir skaniausiai pavalgysite, ko reikia būtinai paragauti”, – sako viešųjų ryšių specialistė Donata Vaičiulienė, neseniai grįžusi iš Austrijos Tirolio, kuriame mėgavosi žiemos malonumais ir puikiais austriškais patiekalais.

Dar vienas informacijos šaltinis, kuriame galima rasti nemažai patarimų ir asmeninių įspūdžių, yra keliautojų tinklaraščiai. Jų daugybė, taip pat ir lietuviškų: mytrips.lt, kelioniumanija.lt, toli.lt, nemažai naudingų patarimų galima perskaityti ir forume supermama.lt. Apie įvairių šalių patiekalų receptų paslaptis bene išsamiausios informacijos galima rasti svetainėje skoniublogas.lt, kurioje savo įrašus publikuoja įvairių tinklaraščių autoriai.

Tačiau panorus ne tik receptų, bet ir išsamių kiekvienos šalies kulinarinių tradicijų ar kavinių bei restoranų aprašymų, reikės paplušėti iš peties, nes nėra daug susistemintos informacijos. Besidomintiems kulinariniais nuotykiais įdomu pavartyti Pauliaus Jurkevičiaus knygą “Staltiesės ritmu. Kelionė po gero ir blogo skonio Europą” ar Roberto Ščesnavičiaus knygą “Gurmano užrašai”.

1. Paryžius – neblėstanti legenda

Prancūzai nuo seno garsėja išrankiu ir subtiliu skoniu, todėl Paryžiuje pasukus į pirmą patrauklesnę kavinę ar vyninę galima tikėtis gero maisto. O turintieji laiko gali pasidairyti po Lotynų kvartalą ir Sen Žermeno bulvarą – čia tradiciškai telkiasi geriausios bei įdomiausios kavinės, kuriose galima skaniai ir nebrangiai užkąsti. Viešint Prancūzijoje reikėtų pasmaguriauti žąsų kepenėlių paštetu “Foie Gras”, omarų paštetu ar sraigėmis.

2. Viena – tinkamiausias miestas smaližiams

Nors Austrijoje senokai nebeliko imperatorių, jų pamėgtų saldumynų galima paragauti ir šiandien. Tereikia užsukti į bet kurią konditeriją ar kepyklėlę, ir širdis apsals nuo skanėstų gausos. Burnoje tirpstantys prabangūs Zacherio ar Esterhazių tortų gabalėliai, gausybė rūšių tradicinio austriško pyrago, vadinamo štrudeliu, mikštutėlės dar šiltos bandelės. Geriausių konditerijos parduotuvėlių ir kepyklėlių galima rasti centrinėse gatvėse, aplink Šv. Stepono katedrą.

3. Londone – visas pasaulis

Viena kelionė į Londoną gali prilygti kelionei aplink Žemę. Rinktis tikrai yra iš ko: Libano, Irano, Indijos, Indonezijos, Afrikos ir daugybės kitų šalių restoranai bei kavinės įsikūrusios Soho rajone, Kovent Gardene ir kitur. Svarbu nepamiršti paragauti ir tradicinės angliškos arbatos su pienu bei įvairių pudingų.

4. Atėnuose – tūkstantmetės virtuvės tradicijos

Sakoma, kad graikams pavyko išsaugoti dalį antikos laikų kulinarinių paslapčių, – tuo keliautojai gali įsitikinti tradicinuose graikų restoranuose estiatorio. Graikijoje tiesiog būtina paragauti keftedes (mėsos kukuliai, paskaninti šafranu, mėtomis ir kmynais), ožiuko kepsnio ar medaus ir kaštainių pudingo, pagardinto apelsinų žiedais.

5. Zagrebe reikėtų užsukti į gostionicas ir konobas

Kroatijoje labiausiai rekomenduojama apsilankyti šeimos verslo restoranuose, užsukti į gostionicas bei konobas ir paragauti tradicinių patiekalų. Tačiau prieš užsisakant įdomu pabendrauti su šeimininku, kuris mielai papasakos apie įdomesnes kulinarines tradicijas. Viena aišku, kad valgiaraštyje radus krevečių su pomidorų ir žolelių padažu, avies kumpio pršut ir garsiojo paški sir (avių sūrio) iš Pago salos dvejoti nevertėtų.

6. Į Romą – ne tik makaronų ir picos

Italų virtuvė – viena įdomiausių pasaulyje. Jei turistas neturi galimybės pervažiuoti visą šalį, tai Romoje tikrai verta paragauti visų regionų geriausių kulinarinių kūrinių – Parmos kumpių, artišokų ar cukinijų žiedų, keptų tešloje, patiekalų su trumais, įvairių rūšių rizoto, įdomesnių sūrių, desertui užsisakyti kvapios espreso kavos ir sicilietiškų ledų su rikotos sūriu.

7. Stokholme verta paragauti dvokiančios žuvies

Švediška virtuvė pasižymi sočiais riebiais patiekalais ir tirštomis sriubomis. Šioje šalyje verta paragauti įdomios alaus ir dilgėlių sriubos, vėžių, virtų krapų sultinyje. Na, o keisčiausias švediškas delikatesas yra raugintos strimelės, pasižyminčios ypač bjauriu kvapu. Renkantis restoraną per daug galvos sukti neverta – miesto centre beveik visi itin aukšto lygio.

8. Į Madridą – mėgautis užkandžiais

Ispanija garsėja užkandžiais – tapas, todėl nuvykus į Madridą galima iki soties mėgautis vytintu kumpiu ar iberiko sūriu, keptomis nelukštentomis krevetėmis, troškintais moliuskais, kalmarų žiedais, daugybės rūšių alyvuogėmis, chorizo dešra ir daugybe kitų. Jų galima išsirinkti kiekvienoje kavinėje ar restorane. Panorus įmantresnių patiekalų galima smaguriauti įvairiai paruoštais aštuonkojais, omarais ir kitomis jūros gėrybėmis.

Tinklalapio “WikiLeaks” vadovas Julianas Assange’as (Džulianas Asandžas) antradienį vėl stojo prieš teismą Londone, sprendžiantį, ar jis turi būti išduotas Švedijai, kuri šį aktyvistą nori apklausti dėl įtariamų seksualinių nusikaltimų.

39 metų Australijos pilietis gyvena vieno savo draugo užmiesčio viloje rytų Anglijoje nuo gruodžio 16 dienos, kai jis buvo paleistas už užstatą po britų policijos įvykdyto arešto pagal Švedijos išduotą orderį.

L.Assange’as neigia kaltinimus, kuriuos jam pateikė dvi Švedijos pilietės, vadindamas juos politiškai motyvuotais ir siedamas su “WikiLeaks” sprendimu paviešinti tūkstančius konfidencialaus JAV diplomatinio susirašinėjimo dokumentų. Tačiau Švedijos prokurorai šiuos pareiškimus neigia.

“WikiLeaks” vadovas, lydimas advokato, automobiliu atvažiavo į Vulvičo karūnos teismą Londono pietryčiuose prieš 10 val. Grinvičo (12 val. Lietuvos) laiku turėjusį prasidėti posėdį.

Posėdis buvo perkeltas iš teismo rūmų Londono centre, kur L.Assange’as davė parodymus anksčiau, siekiant užtikrinti, kad teismo salėje tilptų dešimtys žurnalistų iš viso pasaulio, kuriančių reportažus apie šią bylą.

Kaip numatoma, šis teismo posėdis bus trumpas ir iš esmės procedūrinis. Išsamus ekstradicijos svarstymas tikriausiai vyks ateinantį mėnesį.

Didžiosios Britanijos vyriausybė trečiadienį paskelbė nacionalinės svarbos paveldu pėsčiųjų perėją, esančią prie garso įrašų studijos “Abbey Road” šiauriniame Londone.

Populiarios britų grupės “The Beatles” gerbėjai iš viso pasaulio fotografuojasi šioje gatvėje, imituodami albumo “Abbey Road” viršelio nuotrauką, kurioje matomi per perėją einantys grupės nariai – Paulas McCartney (Polas Makartnis), Johnas Lennonas (Džonas Lenonas), George’as Harissonas (Džordžas Harisonas) ir Ringo Starras (Ringas Staras).

“Ši dryžiais paženklinta Londono perėja nėra pilis arba katedra, tačiau dėl “Beatles” ir 10 minučių fotosesijos vieną 1969 metų rugpjūčio rytą ji tapo ne prastesne už kitus (objektus), laikomus mūsų paveldo dalimi”, – sakoma turizmo ir paveldo ministro Johno Penrose’p (Džono Penrouzo) pranešime.

Ministras įtraukė perėją prie “Abey Road” į II kategorijos paveldo objektų sąrašą, rekomendavus nacionalinio paveldo išsaugojimo organizacijai “English Heritage”.

Šis sprendimas reiškia, kad perėja galėtų būti pertvarkoma tik gavus vietos valdžios sutikimą, kuris būtų priimamas atsižvelgiant į objekto istorinę reikšmę, funkcijas ir būklę.

Pati įrašų studija į II kategorijos paveldo paminklų sąrašą buvo įtraukta šių metų vasarį.

Britanijos teismas sutiko paleisti už užstatą tinklalapio “WikiLeaks” įkūrėją Julianą Assange’ą (Džulianą Asandžą). Nutarimą J.Assange’ą paleisti už užstatą priėmė Vestminsterio magistrato teismas. Jo posėdis įvyko gruodžio 14 dieną.

Tačiau J.Assange’ą tuoj pat neišeis į laisvę, nes Švedijos kaltintojams atstovaujantys teisininkai turi vėliau antradienį apsispręsti, ar apskųs šį teismo nutarimą.

Britų dienraštis “The Guardian” praneša, kad mainais už paleidimą skandalingojo tinklalapio įkūrėjas pasižadėjo atiduoti pasą, laikytis komendanto valandos, taip pat nešioti daviklį, kuris leistų nustatyti jo buvimo vietą.

Kitas teismo posėdis, kuriame bus nagrinėjama J.Assange’o byla, paskirtas 2011 metų sausio 11 dieną.

39 metų Australijos pilietis buvo gruodžio 7 dieną buvo sulaikytas Londone prašant Švedijai, kuri jį kaltina seksualinio pobūdžio nusikaltima

Maskva teigė sekusi žmones, kuriuos įtarė ketinant nužudyti Aleksandrą Litvinenką, ir davė suprasti, jog nutraukė sekimą, kai Londonas patikino, kad kontroliuoja situaciją, sakoma dokumentuose, paskelbtuose tinklalapyje “Wikileaks”.

Kaip praneša britų visuomeninio transliuotojo BBC naujienų svetainė, remiantis vieno JAV diplomatų skubiu pranešimu, kurį šeštadienį paskelbė britų laikraštis “The Guardian”, Rusijos atstovas netrukus po A.Litvinenkos žūties davė suprasti Jungtinėms Valstijoms, kad Kremlius mėgino užkirsti kelią šiam nužudymui.

Tačiau kaip vertina šiuos rusų atstovo teiginius JAV, šiame dokumente nenurodoma. “The Guardian” savo ruožtu mano, kad kai kuriuose sluoksniuose Rusijos diplomatų žodžiai pasakyti kolegoms Amerikoje, bus suprantami kaip nevykęs Maskvos mėginimas nukreipti nuo savęs įtarimus.

Buvęs Federalinės saugumo tarnybos (FST) darbuotojas Aleksandras Litvinenka, išvykęs iš Rusijos į Didžiąją Britaniją 2000 metais, buvo nunuodytas 2006 metų lapkritį itin nuodinga radioaktyviąja medžiaga – poloniu -210.

Po šio nužudymo dvišaliai Maskvos ir Londono santykiai smarkiai pašlijo.

Rusija atsisakė perduoti Britanijai buvusį FST darbuotoją Andrejų Lugovojų, kurį Skotland Jardas pavadino pagrindiniu įtariamuoju J.Litvinenkos nužudymo byloje.

A.Lugovojus, išrinktas į Rusijos Valstybės Dūmą kaip Rusijos liberalų demokratų partijos narys, neigia, kad yra susijęs su šiuo nusikaltimu.

Diplomatiniame pranešime, datuotame 2006 metų gruodžio 26 diena, smulkiai aprašytas JAV nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Jungtinėse Valstijose Henry Crumptono (Henrio Kramptono) pokalbis su Rusijos prezidento specialiuoju atstovu kovos su tarptautiniu terorizmu klausimais Anatolijumi Safonovu.

Pokalbis, sprendžiant iš dokumentų, vyko per vakarienę Amerikos ambasadoje Paryžiuje gruodžio 7 dieną – praėjus dviem savaitėms po A.Litvinenkos žūties.

Kalbėdamas apie bendrų pastangų kovoje su terorizmu reikšmę A.Safonovas “pateikė neseniai vykusius įvykius Londone, konkrečiai – buvusio Rusijos šnipo nužudymą radioaktyviąja medžiaga, kaip įrodymą, kokia rimta tebėra (terorizmo) grėsmė”, sakoma konfidencialiame pranešime.

Toliau, remiantis nutekėjusiu į tinklalapį “Wikileaks” dokumentu, JAV diplomatinės misijos atstovas aprašo, kokį įspūdį jam padarė Kremliaus atstovo žodžiai: A.Safonovo teigimu, Rusija nebuvo susijusi su nusikaltimu Londone, nors Rusijos diplomatas daugiau nieko nepaaiškino.

“Safonovas pareiškė, jog Rusijos valdžia Londone žinojo apie (numatomą) nusikaltimą) ir sekė asmenis, kurie atgabeno radioaktyviųjų medžiagų į miestą, bet britai jiems pasakė, kad kontroliuoja situaciją likus nedaug laiko iki nunuodijimo”, – apibendrino dokumento, išviešinto tinklalapyje “Wikileaks”, autorius.

Publikacija tinklalapyje “Wikileaks” pasirodė po dar vieno skandalo, aptemdžiusio Londono ir Maskvos santykius, – naujienos apie 25-erių metų Rusijos pilietės Jekaterinos Zatuliveter sulaikymą Londone.

Žiniasklaidos duomenimis, J.Zatuliveter, dirbusi britų parlamento deputato Mike`o Hancocko (Maiko Hankoko) padėjėja, įtariama šnipinėjimu Rusijai.