Tuoj po nepriklausomybės atkūrimo šakiečiai Loreta ir Saulius Valaičiai, neturėdami patirties ir žinių, ėmėsi baldų gamybos ir įkūrė įmonę, kuri nuo 1995 m. vadinasi „Lauksva“. „Tai buvo keistas ir pavojingas laikas. Turėjome tik didelį norą ir užsispyrimo. Nuolat nerimavome, ar kas nors neateis „išmušinėti“ pinigų. Nežinau, ar rastume dvasios tvirtybės viską pradėti iš naujo, – pradžia buvo tikrai sunki“, – prisimena ponia Loreta.
Vaiva SAPETKAITĖ
Pirmuosius žingsnius kapitalistiniame pasaulyje žengiantiems šakiečiams verslininkams nebuvo paprasta. Tada jauna šeima mažai ką išmanė apie rinkodarą, prekybą ir tai, kaip tvarkomi finansiniai reikalai. „Darėme daug klaidų: netrūko nei daugybės kritimų, nei pakilimų. Net dabar nežinome, ar viską darome teisingai, tik sukaupta patirtis padeda geriau viską suvokti“, – baldų gamybos įmonės pradžią prisimena Valaičiai.
Norėdami gauti pinigų verslo pradžiai jie turėjo parduoti turėtą nedidelę nuosavybę. Viskas prasidėjo labai mažose patalpose, ir bent vyriausias jų sūnus – o Valaičiai iš viso užaugino keturis vaikus – dar atsimena, kaip už jo kambario sienos buvo gaminami baldai. Šeimoje netrūko ir įtampos, prireikė nemažai kompromisų – vaikų nestebino, kad dėl susitikimų, ruošimosi parodoms ar tiesiog kasdienių užduočių tėvai iš darbo grįš vėlai.
Gerą įmonės vardą reikėjo pelnyti sunkiu darbu. Potencialiems klientams ne itin patikdavo, kai sužinodavo, kad įmonė yra iš nedidelio Suvalkijos miestelio. Užtat dabar jau niekam nerūpi, kur tie baldai gaminami, ypač užsienio klientams.
Kadangi pagamintą produkciją Valaičiams tenka gabenti į didžiuosius miestus, tai reikalauja didesnių logistikos sąnaudų ir tikslesnio planavimo. Kita vertus, yra ir darbo provincijoje pliusų, pavyzdžiui, pigesnė darbo jėga.
Žinoma, norint išlaikyti gerus darbuotojus reikia pasistengti. Kaip juokauja L.Valaitienė, didelę laiko dalį ji dirba ne kaip pardavimo direktorė, o kaip psichologė, kalbinanti ateiti, atrenkanti ir padedanti įsilieti naujiems darbininkams į palyginti jauną „Lauksvos“ kolektyvą.
Pasak L.Valaitienės, labiausiai „Lauksvai“ stinga rinkodaros ir pardavimo specialistų: „Kolegijos yra puiku, kai iš jų darbuotojai ateina į gamybą, tačiau jei norime žmogaus su naujausiomis mokslo žiniomis, jau sudėtinga – negalime tikėtis, kad į mūsų įmonę ateitų dirbti rinkodarininkas su ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto diplomu.“
„Plungės baldų“ direktorius Kęstutis Buividas taip pat skundžiasi, kad baldų pramonėje jaučiamas kompetentingų darbuotojų stygius. Ši įmonė gamina minkštus baldus, todėl jai reikia daug kvalifikuotų darbo rankų. „Profesinio rengimo centrai parengia per mažai specialistų, o ir tie ne itin atitinka verslo poreikius. Trūksta mokyklų bendradarbiavimo su verslu. Į praktikas moksleiviai žiūri neatsakingai – dažnai atėjusieji prašo tik parašo, kad atliko praktiką“, – kritikos negaili „Plungės baldų“ vadovas.
Svarbi šalies ekonomikos dalis
„Vilniaus baldų“ generalinis direktorius Rimantas Vaitkus pabrėžia, kad baldų gamyba Lietuva garsėjo jau sovietų okupacijos metais, o dabar šis šalies pramonės sektorius taip pat yra labai stiprus. Lietuva išsaugojo patirtį ir jau kuris laikas sugeba įtikti tokiam reikliam pirkėjui, kaip koncernas „Ikea“. Lietuva yra tarp lyderių pasaulyje pagal baldų tiekimą šiam koncernui.
Statistika skelbia, kad 2014 m. baldų gamyba sudarė 7,1 proc. pramonės. Per 90 proc. šalyje pagamintų baldų eksportuojama. Svarbiausios eksporto kryptys – Vakarų Europos ir Skandinavijos šalys. Nors yra ir egzotiškesnių eksporto taškų Tolimuosiuose Rytuose ar Šiaurės Amerikoje.
„Lietuvos baldų gamyba pastarąjį dešimtmetį augo itin sparčiai ir buvo vienas pagrindinių šalies apdirbamosios pramonės plėtros variklių. Baldų pramonės gamyba pernai 3,1 karto viršijo 2004 m. rodiklius, o štai visos apdirbamosios pramonės produkcijos pokytis siekė 39 proc., – teigia Ūkio ministerijos Pramonės politikos skyriaus vedėjas Vaidas Gricius. – Baldų pramonė, kaip ir kitos apdirbamosios gamybos veiklos, ekonominės krizės laikotarpiu patyrė sunkumų, tačiau sustiprėjo padidinusi produktyvumą ir pradėjo vėl sparčiai augti eksporto dėka.“
Vertinant pinigais, pernai lietuviškų baldų eksportas siekė daugiau kaip 1,3 mlrd. eurų. Tai maždaug dukart daugiau, palyginti su 2009 m. Pernai baldų pramonės įmonių pajamų iš eksporto dalis sudarė 68,9 proc. (2009 m. šis rodiklis siekė 56,9 proc.). Daugėjo ir baldus gaminančių įmonių, dabar jų yra 850.
Nors baldų gamybos srityje Lietuva – ne naujokė, didesnių pranašumų prieš kitas Europos įmones mūsų baldų gamintojai neturi. „Darbo jėgos ir gamybos efektyvumo aspektai – pagrindiniai mūsų konkurenciniai pranašumai“, – aiškina R.Vaitkus.
Koncerno SBA strateginės plėtros viceprezidentas Egidijus Valentinavičius teigia, kad apskritai Lietuvos baldų gamintojai yra užsitarnavę gerą reputaciją, be to, Lietuva turi išplėtotą medžiagų ir žaliavų tiekimo infrastruktūrą.
VšĮ „Versli Lietuva“ užsakymu atliktoje baldų pramonės konkurencingumo studijoje taip pat pabrėžiama, kad vieni pagrindinių Lietuvos pranašumų yra tai, kad remiamasi nacionaline vertės kūrimo grandine. Kitaip tariant, netoli viena kitos yra visos kokybiškų baldų gamybai reikalingos gamybos ir kūrimo įmonės, pradedant žaliavų bei komponentų tiekėjais ir baigiant galutinio produkto gamintojais, taip pat vietine žaliava. Be to, Lietuvos bendrovės pasižymi lankstumu – jos gali nesunkiai prisitaikyti prie specifinių užsakovų reikalavimų.
„Lietuvos baldų pramonė veikia sėkmingai tikrai ne tik dėl mažesnių sąnaudų. Tarkim, yra ir pigesnius baldus gaminti galinčių šalių, pavyzdžiui, Rumunija, Turkija, Baltarusija, Ukraina ar Pietryčių Azijos šalys“, – primena E.Valentinavičius. – Kūrybiškumo taip pat nestinga. Didžiausia bėda – nesugebame savęs pateikti, pelningai parduoti sukurto gero dizaino, įdomaus sprendimo. Tai ne dizainerių, o pardavėjų problema. Dizaino vertę dažnai lemia ne pats daikto grožis ir kokybė, o tai, kokia legenda tai apipinama.“
Žmones keičia robotai
„Sparčią plėtrą lėmė pastangos didinti produktyvumą, o tai neįmanoma be investicijų. 2014 m. buvo investuojama gerokai daugiau nei 2009-aisiais ar 2010-aisiais. Pabrėžtina, kad baldų pramonės gamybinių pajėgumų panaudojimo lygis sausį pasiekė rekordą – 81 proc., o vasario mėnesį šis rezultatas pagerintas dar vienu procentiniu punktu“, – dėsto V.Gricius.
Nepaisant sparčios baldų gamybos plėtros ir išaugusių gamybos apimčių, samdomų darbuotojų skaičius baldų pramonėje 2015 m. pradžioje buvo 2,5 tūkst. mažesnis nei 2009 m. Iš viso baldų pramonėje Lietuvoje triūsia apie 25 tūkst. žmonių.
„Baldų sektorius labai imlus inovacijoms. Pats produktas greitai radikaliai nepasikeičia, bet gamybos būdai, gamybos įrenginiai progresuoja itin greitai ir, norint išlikti konkurencingam, būtina nemažai investuoti į gamybos procesų optimizavimą, – aiškina E.Valentinavičius. – Dauguma Lietuvos baldų fabrikų yra siauros specializacijos ir gamina tam tikrą gaminį. Dėl to tai sugebama daryti efektyviai ir pigiai.“
Pasak E.Valentinavičiaus, vis didesnis dėmesys kreipiamas ir į atliekų perdirbimą, ekologiškumą, kuo greitesnį gaminių surinkimą, baldų daugiafunkciškumą: „Nors inovacijos baldų sektoriuje dažnai siejamos su dizaino sprendimais, vietos, kur gali pasireikšti inovatyvumas, tikrai daug.“
K.Buividas antrina, kad lietuviams įtikti nelengva: už gana mažą kainą norime gauti labai aukštos kokybės baldą.
Lietuvos pramonės konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Juozapas Preikša išskiria seniausią šalies baldų pramonės įmonę – Kauno „Fredą“.
Ji gamina koncernui „Ikea“ 12 skirtingų spintelių – daugiau nieko. Tačiau tai, kaip „Freda“ tai daro, tikrai įspūdinga. Kituose fabrikuose daugiausia žmonių užsiima baldų apdirbimu, o „Fredoje“ vienos pamainos metu baldų gamybos įrangą aptarnauja ne daugiau kaip 15 darbuotojų, o štai pakuoja baldus – apie 100 žmonių.
„Freda“ turi keliolika programuotojų, prižiūrinčių robotus, nes visa gamyba robotizuota. Atskiriems apdirbimo etapams šis fabrikas turi devynias skirtingas gamybos linijas. Rankų darbo išliko tik produkcijos pakavimo skyriuje, nes pakavimo robotai labai brangūs, be to, žmonės pakuodami gali dar kartą patikrinti kokybę.
„Tokios inovacijos leidžia įmonei pasiekti vidutinį metinį 99,6 proc. produkcijos be broko rodiklį. Baldų sektoriuje yra daug vietos klaidoms, o „Freda“ tai sumažina iki minimumo“, – pasakoja J.Preikša.
Amerikoje populiarius posakis apie nieko neveikimą: žiūriu, kaip džiūsta dažai. Atrodo, kad „Freda“ jau pasiekė tokį technologinį lygį, kai iš tiesų joje dirbantys žmonės stebi, kaip džiūsta dažai. Tiesą sakant, tiksliai žinoma, kiek tai trunka ir kada gaminį galima siųsti į kitą gamybos etapą. Čia viskas iki smulkmenų apskaičiuojama. Nestebina, kad „Freda“ savo 12 tūkst. kvadratinių metrų plotą sugeba išnaudoti trigubai efektyviau nei įprasta vokiška baldų gamykla, o šios laikomos moderniomis ir efektyviomis.
„Fredą“ galime laikyti vienu stipriausių šalies baldų pramonės pionierių. Įspūdinga, kai gamybos ceche dirbančių žmonių yra mažiau nei programuotojų“, – pabrėžia LPK analitikas.
„Ikea“ – baldininkų saulė
Prieš dvejus metus atidaryta „Ikea“ parduotuvė sukėlė nemažai šurmulio, tačiau mūsų baldų įmonėms įtakos tai beveik neturėjo – nebent šiek tiek pagyvino prekybą.
Kaip primena R.Vaitkus, pasauliniam „Ikea“ tinklui pirmosios Lietuvos įmonės baldus pradėjo gaminti dar prieš du dešimtmečius. Šio koncerno augimas stiprina ir su „Ikea“ dirbančius baldų gamintojus. Baldų įmonės, dirbančios „Ikea“, eksportuoja visą arba bent didžiąją dalį savo produkcijos. „Vilniaus baldai“ ir „Freda“ eksportuoja 100 proc. savo pagaminamų baldų, o SBA savo portfelį yra šiek tiek padalijęs.
Dirbti su „Ikea“ patogu dėl didesnio stabilumo: nereikia galvoti, kaip įžengti į rinkas ar jas išlaikyti, rūpintis rinkodara ir pardavimu, galvoti, koks asortimentas priviliotų daugiau klientų.
„Pavyzdžiui, maža baldų gamybos įmonė, gaminanti individualius baldus, pasieks labai menką klientų skaičių ir dėl to jos apyvarta bus maža. „Ikea“ galėtų supirkti visą Lietuvos baldų gamintojų pagaminamą produkciją. Taip pat šis gigantas suteikia garantijų: jei įtinkate „Ikea“, pasirašysite su ja tikrai apsimokančias pirkimo sutartis, – pasakoja J.Preikša. – Nors dirbant išminties nereikalaujantį darbą pelno maržos galbūt bus mažesnės, vis tiek kažkuriam laikui tai bus užtikrintas stabilus pajamų šaltinis. Lietuvos įmonės stengiasi kuo labiau modernizuotis, kad pasiektų kuo didesnį efektyvumą ir gautų daugiau pelno.“
Tai nereiškia, kad Lietuva negamina individualių originalesnio dizaino ir aukštesnės kokybės baldų. Be „štampuojamos“ paprastos produkcijos, dideli fabrikai gamina ir kūrybingumo reikalaujančius individualius baldus.
Vilniuje veikianti bendrovė „IDW metalas ir mediena“, užsieniui geriau žinoma tarptautiniu „IDW Metawood“ pavadinimu, gamina pasidabruotus ir paauksuotus parduotuvių baldus, kurie parduodami „Christian Dior“, „Ralph Lauren“, „Emporio Armani“ salonams. Iš viso „IDW metalas ir mediena“ baldus gamina maždaug šimtui prekių ženklų visame pasaulyje.
Žinomas medžio drožėjas, 15 metų ir išskirtinio dizaino baldus gaminantis Rytis Zaveckas pabrėžia, kad išskirtiniams baldams, kaip ir kitų sričių išskirtiniams dalykams, reikia šios srities gurmanų: „Palyginti neseniai lietuviai pradėjo skirti daugiau dėmesio tam, kaip rengiasi, o dėmesys baldams ateina tik dabar. Baldai atsimenami kaip paskutinis dalykas po drabužių, gražios mašinos, namo išorės. Šiaip lietuviai labiau nori praktiškesnių daiktų: būna, pateiki gerą kūrybinę idėją, bet jiems svarbiau praktinė pusė. Baldas – ne žaismingas interjero akcentas, o praktiškas dalykas. Gali būti gražu, jei tik netrukdys.“
Konkurentų netrūksta
Paklaustas dėl didžiausių Lietuvos baldų gamintojų konkurentų, J.Preikša atsako paprastai: tai visos aplinkinės šalys, kuriose darbo užmokestis mažesnis ir kurios turi pakankamai medienos.
Nuo senų laikų konkuruodavome su Lenkijos įmonėmis. Ten taip pat stipriai išplėtota baldų pramonė, be to, Lenkija arti, todėl ir dabar nemaža dalis Lietuvoje parduodamų baldų yra lenkiški. „Jų įmonės stiprios, bet inertiškesnės. Lietuviai konkurencingesni, nes sugeba greitai prisitaikyti. Žinoma, didelėms baldų įmonėms būtų sunkiau pakeisti kryptį ir nuo žmogaus darbo pereiti prie robotų, bet vidutinio stambumo įmonėms tai didelis pranašumas“, – mano LPK analitikas.
„Lietuva taip pat nemažai baldų, ypač korpusinių, importuoja iš Ukrainos ir Baltarusijos. Pagrindinė priežastis – maža jų kaina“, – atkreipia dėmesį K.Buividas.
Anksčiau buvusi palyginti pigios žaliavos tiekėja Rusija, įvedusi apribojimus, kad neapdirbtos medienos negalima išvežti iš šalies, irgi tapo konkurente.
J.Preikšos įsitikinimu, Lietuvai toks apribojimas taip pat nepakenktų. Kadangi neapdirbtą medieną, kaip žaliavą, dažnai eksportuojame, tai mažina viso šalies medienos sektoriaus konkurencingumą.
Pavyzdžiui, ne paslaptis, kad Kinija, atplukdžiusi daugybę konteinerių su savo gaminiais, turi kažkaip tuos konteinerius parsigabenti atgal. „Kadangi tuščių jų vežti neapsimoka, kinai, anksčiau veždavęsi makulatūrą, suprato, kad gali įsivežti ir medieną, kuri jiems kurtų pridėtinę vertę. O juk mes patys galėtume kurti didesnę pridėtinę vertę“, – seną problemą primena specialistas.
Vadinasi, jei didelė medienos žaliavos dalis nebūtų išvežama iš Lietuvos arba tiesiog sudeginama krosnyse, valstybės ekonomikai tai duotų didesnę naudą per baldų fabrikų darbo vietas ir surenkamus didesnius mokesčius.
Ateityje Lietuvos baldų pramonė turėtų judėti dviem kryptimis: viena – bus stengiamasi intensyvinti bendradarbiavimą su stambiais tarptautiniais baldų prekybos tinklais ir didesnio pelno siekti per efektyvesnę gamybą, o kitas kelias – gerinti kokybinius produkcijos parametrus ir didesnę pridėtinę vertę kurti per geriau įvaldytus „minkštuosius“ gebėjimus, tokius kaip įdomesnis ir funkcionalesnis gaminių dizainas, rinkodara ir pardavimas.
Lietuvos baldų pramonė (2014 m.).
Eksportas 1,3 mlrd. Lt
68,9 proc. pajamų dalis iš eksporto
3,1 proc. baldų eksporto dalis šalies BVP
7,1 proc. baldų gamybos dalis nuo viso pramonės pardavimo
850 baldų įmonių skaičius
Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamentas, Ūkio ministerija
Loading ...