Rinkimai, BFL nuotr.

Nors šie Seimo rinkimai bus pirmi, kai gali kandidatuoti jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politikos vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių neatsirado, tik, kaip visuomet, prieš rinkimus iš letargo miego pabudo daug metų populizmą išpažįstančios politinės jėgos.

Aušra LĖKA

Ant rinkimų nugalėtojų pjedestalo, pagal šios dienos rinkėjų nuotaikas, turėtų būti trys partijos – Socialdemokratų (LSDP), Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Sociologinių apklausų lyderių trejetukas jau gerą pusmetį, po to, kai susimovė Liberalų sąjūdis (LLS), nesikeičia. Tačiau nors rinkimai jau čia pat, per trečdalį rinkėjų dar nežino, už ką balsuos ir apskritai ar balsuos.

Maža to, partiniai pasjansai, o iš tikrųjų tiesiog partinis turgus, gali gerokai pakoreguoti net rinkimų rezultatų seką. Ideologiniai skirtumai trinasi, tad su kuo gali dėtis rinkimų favoritai, dabar jau lemia labiau savigarba, su kuo gali sau leistis dėtis, su kuo ne, nei deklaruojamas ideologinis panašumas. O valdančiajai daugumai reikės bent trijų keturių politinių jėgų.

Rinkimų kartelė gali būti per aukšta pusei iš 14 sąrašų

A.Butkevičius, BFL nuotr.

Jei nenutiks kokių force majeure, pirmą vietą rinkimuose, o su ja ir teisę formuoti Vyriausybę, turėtų vėl gauti socialdemokratai. Socialdemokratai nepralenkiami visą kadenciją – unikalus atvejis, kai visuomenės meilę sugeba išsaugoti esantieji valdžioje. Tačiau, pasak „Vilmorus“ visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovo dr. Vlado Gaidžio, nebūtų unikalu, jei jie ir vėl būtų valdančiosios koalicijos ašis: pastarojo meto tendencijos tokios, kad kadenciją valdo konservatoriai su sąjungininkais, paskui dvi kadencijas – socialdemokratai su sąjungininkais. Tik jų socialdemokratams šįsyk prireiks naujų, nes dabartinių populiarumas – praeityje.

Tačiau iš „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ naujausioje apklausoje socialdemokratams tekusių 25,2 proc. turinčiųjų nuomonę balsų, V.Gaidžio vertinimu, spalį gali likti šiek tiek mažiau: šio tyrimų centro liepą atliktos apklausos duomenimis, 52,4 proc. socialdemokratų elektorato neigiamai vertina Darbo kodeksą, kurį socialdemokratų premjeras vadino svarbiausiu kadencijos darbu.

Porą metų kilusi aukštyn LVŽS dabar įsitvirtinusi tikrai aukštame reitingų lygyje, nors Seimo rinkimų 5 proc. barjerą jie peržengė vienintelį kartą, kai partijai dar vadovavo Kazimira Prunskienė.

Sociologas V.Gaidys mano, kad prie dabartinio LVŽS populiarumo prisidėjo šios partijos neutrali, „auksavidurkiška“ pozicija. Šią partiją tiek socialdemokratų, tiek konservatorių elektoratas nurodo kaip potencialų antrąjį pasirinkimą. Kaip anksčiau antroje pozicijoje buvę liberalai tiko į partnerystę ir socialdemokratams, ir konservatoriams, taip dabar LVŽS praktiškai garantuota vieta tiek kairesnėje, tiek dešinesnėje valdančiojoje koalicijoje.

G.Landsbergis, BFL

Permainos konservatorių elektorate: V.Gaidys atkreipia dėmesį, kad, „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ atliktos apklausos duomenimis, rugsėjį pirmą kartą balsuojančiųjų už konservatorius dalis tarp jaunimo didesnė nei tarp vyresnio amžiaus žmonių, vadinasi, ji liberalėja, jaunėja.

Pasak sociologo, per birželio, liepos apklausas akivaizdžiai buvo matoma, kad nusivylusiųjų liberalais balsai nuėjo konservatoriams. Tad, tikėtina, atjauninti elektoratą konservatoriams labiau padėjo liberalų fiasko, nei jų naujo lyderio Gabrieliaus Landsbergio jaunesnė komanda, iššlavusi iš rinkimų sąrašų nemažai vyresnių konservatorių.

Pagal apsisprendusiųjų, už ką balsuos, nuomonę, rugsėjį į Seimą turėtų patekti Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“, tačiau ne vienas politologas yra išreiškęs abejonę, ar „tvarkiečiams“ tai pavyks. Be to, pasak V.Gaidžio, šių partijų elektoratas – vienas silpniausių. Pavyzdžiui, į klausimą, ar tikrai balsuosite per rinkimus, teigiamai atsako 76 proc. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) ir 75 proc. konservatorių rinkėjų, o tarp „tvarkiečių“ rinkėjų tokių daugiau nei perpus mažiau – vos 35 proc., panašiai ir tarp „darbiečių“. Tad pastarųjų realių rėmėjų rinkimų dieną gali būti mažiau, nei rodo sociologinės apklausos, o konservatorių, LLRA-KŠS gautas balsų procentas turėtų būti didesnis. Pastarųjų dar ir todėl, kad jų rinkimų sąraše – ir Rusų aljansui atstovaujantys kandidatai.

Du dar didesni nežinomieji – ar peržengs rinkimų barjerą Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija (koalicijai jis – 7 proc.) ir ilgą laiką reitingų aukštybėse, net antroje pozicijoje, laikęsis Liberalų sąjūdis, kuriam jau prognozuota garantuota vieta valdančiojoje koalicijoje.

Du dar didesni nežinomieji – ar peržengs rinkimų barjerą Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija (koalicijai jis – 7 proc.) ir ilgą laiką reitingų aukštybėse, net antroje pozicijoje, laikęsis Liberalų sąjūdis.

„Abejonių, kad liberalai sugebės peržengti 5 proc., dar vasaros pabaigoje buvo nedaug, o dabar tokios galimybės gerokai sumenkusios. Jei Eligijus Masiulis toliau reikšis su savo „prisipažinimais“ ir versijomis, liberalai gali ir 5 proc. barjero neperžengti. Daug priklausys nuo rinkėjų aktyvumo“, – liberalų šansus vertina Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Algis Krupavičius.

Naujausios „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausos duomenimis, paramos gali ir pritrūkti: skaičiuojant nuo turinčiųjų nuomonę, rugsėjį už juos ketino balsuoti 4,2 proc. Apklausa kaip tik sutapo su E.Masiulio pasirodymais per televiziją, aiškinant savo keistą versiją, kodėl privačios verslo bendrovės atstovas automobilyje jam davė didžiulę sumą eurų.

Beje, pasak V.Gaidžio, liberalų korposte Klaipėdoje šios partijos palaikymo lygis tebėra labai aukštas. Sociologas, lygindamas, kaip į partijų skandalus reaguoja rinkėjai, pastebi, kad liberalų elektoratas idealistinis – jis nusisuko nuo korupcija įtartų politikų. O štai „darbiečiai“ tiek metų murkdosi vadinamosios juodosios buhalterijos skandale, per 2012 m. Seimo rinkimus ši byla buvo pačiame įkarštyje, vyko teismo posėdžiai, o daugiamandatėje apygardoje Darbo partija buvo pirmoje vietoje, po rinkimų net gavo Seimo pirmininko postą.

N.Puteikio ir K.Krivicko šuolis per vieną mėnesį – įspūdingas: rugpjūtį pirmą kartą „Vilmorus“ įtraukus juos į apklausą (ji atlikta „Diena Media News“ užsakymu) net 4,9 proc. turinčiųjų nuomonę pareiškė, kad jų pasirinkimas – naujoji koalicija. O per „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausą po poros savaičių juos palaikė jau 7,4 proc.„Matyt, šįsyk jie bus tie, kurie atitiks prieš kiekvienus rinkimus vis atsirasdavusios protesto balsus susirinkdavusios partijos savybes. Dalis žmonių vis nori naujumo, esantieji valdžioje įkyri“, – sako V.Gaidys.

Beje, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, nors ir nenauja partija, šįsyk irgi prisistato kaip nauja, ne partijos narių, o susibūrusių profesionalų politinė jėga, tad protesto balsus teks dalytis.

Kitoms tik prieš rinkimus į viešumą išlendančioms partijoms sociologinės apklausos nieko gera nežada.

Vienmandatėse naujokai konkurencijos neatlaiko

Viena vertus, sociologinės apklausos gali tiksliau parodyti partijų sėkmę daugiamandatėje apygardoje, kurioje balsuojama už partijas, bet, pasak A.Krupavičiaus, rezultatai ir joje, ir vienmandatėse, kuriose varžosi personalijos, koreliuoja, ypač pirmos trys populiariausios partijos pasiekia labai panašias proporcijas.

„Bet yra ir išimčių. Pirma, jei susiklosto kokios specifinės aplinkybės prieš antrąjį rinkimų turą. 2012 m. Seimo rinkimuose buvo dvi savaitės antiagitacijos prieš Darbo partiją ir ji nesugebėjo laimėti tiek, kiek daugiamandatėje apygardoje. Antra išimtis – sėkmės lydimi politikos naujokai: jie vienmandatėse pasirodo blogiau, pavyzdžiui, Tautos pažangos partija 2008 m. jose laimėjo du, „Drąsos kelias“ 2012 m. – nė vieno mandato. Vienmandatėse apygardose naujokai nekonkurencingi, nes jiems trūksta žinomumo, jie orientuoti į protesto balsus, bet tokių nėra dauguma, kurios reikia pergalei vienmandatėje apygardoje“, – aiškina A.Krupavičius.

Vienmandatėse apygardose naujokai nekonkurencingi, nes jiems trūksta žinomumo, jie orientuoti į protesto balsus, bet tokių nėra dauguma, kurios reikia pergalei vienmandatėje apygardoje.

Politologo prognozėmis, Antikorupcinė N.Puteikio ir K.Krivicko koalicija pretenduoja į maždaug 8 proc. elektorato, kurį 2012 m. turėjo „Drąsos kelias“. Iššūkis – kad jie rinkimuose dalyvauja kaip koalicija, tad reikės peržengti 7 proc. barjerą, o šis, A.Krupavičiaus vertinimu, gali būti per aukštas: „Pagrindinėje žiniasklaidoje N.Puteikio ir K.Krivicko nematyti, o ką mačiau per debatus, tai jie kalba banalybes. Žinoma, jie orientuojasi į tam tikrą rinkėjų segmentą, daliai jų rinkėjų primityvių teiginių užtenka. Bet ar tokių rinkėjų, kuriems užtenka pasakyti, kad visi vagys, korupcija – masinė ir panašiai, bus pakankamai 7 proc. barjerui peržengti?“ – svarsto A.Krupavičius.

Beje, vienmandatėse šiai koalicijai jis prog-nozuoja šiek tiek daugiau sėkmės, nei per praėjusius rinkimus sulaukė „Drąsos kelias“.

Kiek kas gali tikėtis mandatų

Taigi susumavus pastarojo pusmečio sociologinių apklausų vektorius ir ankstesnių rinkimų patirtis galima bandyti sudėlioti būsimą Seimą.

Tiesa, nors iki rinkimų beliko dešimt dienų, į tikslumą pretenduoti sunku, nes mūsų rinkėjai vis labiau apsisprendžia paskutinę akimirką. Gal todėl iki rinkimų likus vos kelioms savaitėms mūsų viešojoje erdvėje turbūt dažniau buvo matomi kandidatai valdyti JAV, o ne Lietuvą. Tad šiuo atžvilgiu gal ir teisingą strategiją pasirinko tos partijos, kurios reklamos kampaniją suplanavo paskutinėms savaitėms, nors laiko rimtoms diskusijoms, kokios turėtų vykti demokratinėje valstybėje, praktiškai neliko.

Prognozių tikslumą gali iškreipti ir tai, kad dar per trečdalį rinkėjų nežino, už ką balsuos ir apskritai ar balsuos. Tačiau, pasak sociologo V.Gaidžio, tai nėra unikali situacija: „Ore sklando nuotaikos, kad dabar kaip niekad anksčiau žmonės nežino, už ką balsuoti. Bet rugsėjį 2012 m. sakė nebalsuosią 12, dabar 12,9 proc.; nežinančiųjų, už ką balsuos, prieš ketverius metus buvo 25, dabar 20,7 proc.; tada neatsakė 2, dabar 2,7 proc. Taigi neapsisprendusiųjų 2012 m. buvo apie 37, dabar yra apie 36 proc., taigi labai panašiai.“

Dar vienas galėjęs būti šių rinkimų išskirtinumas – rinkimai be naujų gelbėtojų partijos. Labai tikėtina, kad buvusio liberalų lyderio korupcijos skandalas ne tik pakenkė šiai partijai, bet ir atvėrė kelią populistams, nors iki to laiko pirmą kartą prieš rinkimus nebuvo susikūrusi kokia neogelbėtojų partija.

„Tas įvykis su liberalais sukėlė pokyčių ne tik partijų scenoje. Pavyzdžiui, gegužės 20–30 d., iš karto po to įvykio, vyko Eurobarometro apklausa. Patenkintų gyvenimu žmonių skaičius, palyginti su pernai pavasariu, sumažėjo 9 procentiniais punktais (nuo 75 iki 66 proc.), nors pastaruosius 15 metų šis rodiklis visą laiką kilo, išskyrus krizės laikotarpį. Dabar nei ekonomikoje kas smarkiai pasikeitė, nei buvo kokių kitų neigiamų pokyčių. Tai galima sieti su tuo šoku, kuris ištiko paskelbus apie tuomečio liberalų lyderio poelgį“, – mano V.Gaidys.

Kol trys iš keturių buvo patenkinti gyvenimu, naujiesiems pranašams auditoriją rasti buvo sunkiau, nei dabar po tokio korupcijos skandalo į Seimą veržtis su antikorupciniais šūkiais.

Didelės įtakos partijų mandatų kraityje neturėtų sukelti ir šių rinkimų naujovė – Konstitucinio Teismo paliepimu perbraižytos rinkimų apygardos. Lig šiol maždaug penktadaliu menkiau nei vidutinis statistinis Lietuvos pilietis atstovauti vilniečiai rinks dviem parlamentarais daugiau, o sumenkęs Kaunas, kuriame paprastai pirmavo konservatoriai, – vienu mažiau. Bet gal po liberalų fiasko jie atsigriebs Vilniuje?

Sociologinės apklausos kažkokių revoliucijų šiuose Seimo rinkimuose irgi nežada. Nors jie bus pirmieji, kai gali kandidatuoti jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politinių vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių neatsirado, tik, kaip visuomet, prieš rinkimus atbudo iš letargo miego daug metų populizmą išpažįstančios politinės jėgos.

Prognozuotinas mandatų Seime skaičius

■ LSDP: 25,2 proc. „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ rugsėjo apklausoje, stabilūs rezultatai vienmandatėse apygardose, minus užpykę dėl Darbo kodekso rinkėjai, tad prognozuotini 30–35 mandatai (2012 m. – 38);

R.Karbauskis, BFL nuotr.

■ LVŽS: 19,8 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotina 25–30 mandatų (2012 m. laimėjo vieną);

■ TS–LKD: 14,4 proc. sociologinėje apklausoje, plius dėl savo drausmingo elektorato paprastai laimi kelis procentus daugiau balsų, stabilūs rezultatai vienmandatėse apygardose, nors dabar dėl savo ne ką nuveikusių partijoje kandidatų gali ir prarasti vieną kitą apygardą, prognozuotina 25–30 mandatų (2012 m. – 33);

■ Darbo partija: 8 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 8–10 mandatų (2012 m. – 29);

■ LLRA-KŠS: 3,1 proc. sociologinėje apklausoje, bet dėl drausmingų rinkėjų gali gauti daugiau, be to, prisidės rusų balsai, garantuota pergalė „lenkiškose“ vienmandatėse apygardose – apie  8 mandatus (tiek pat 2012 m. rinkimuose);

■ „Tvarka ir teisingumas“: 7,6 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 1–7 mandatai (2012 m. – 12);

■ Antikorupcinė N.Puteikio ir K.Krivicko koalicija: 7,4 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 2–7 mandatai (per 2012 m. rinkimus N.Puteikis laimėjo vienmandatėje apygardoje);

■ Liberalų sąjūdis: 4,2  proc. sociologinėje apklausoje, jei E.Masiulis nepuls dar ko nors viešai aiškinti, prognozuotini 1–7 mandatai (2012 m. – 10);

■ Likę mandatai – vienmandatėse laimėję kitų partijų atstovai, save išsikėlę kandidatai (2012 m. – 11).

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

K. VANAGO (BFL) NUOTR.

Politikus sunku patraukti atsakomybėn už klaidinančią reklamą. Tačiau to ir nereikia. Kas ketveri metai politinės partijos atsiima savo: kas pergalę, o kas pralaimėjimą. Į rinkėjų teismą ruošiamasi su nemažai popierių – rin­kiminių programų. Kitaip nei viešuosiuose pirkimuose, maži skaičiai nėra argumentas. Rinkėjai nori didelių algų.

Arūnas BRAZAUSKAS

Dvi didžiausios ir įtakingiausios partijos – Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys de­mokratai (TS-LKD) ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) – parengė daugiau ar mažiau išsamius ekonominių pažadų rinkinius. Jaučiamas rinkodaros pradmenų išmanymas. LSDP „Ilgoji rinkimų programa“ atrodo solidžiai, tačiau žvilgsnis krypsta į tinklalapį „Didi Lie­tuva“, kuriame socialdemokratų pažadai iškaišioti po spalvotais paveikslėliais. TS-LKD „Nau­jas planas Lietuvai“ po spalvota kepurėle slepia nuorodą, pagal kurią galima atsiųsti 274 p. apimties programinį dokumentą. Tokios apimtys mažina galimų skaitytojų skaičių. Lankstinukai vi­siems, o elektroninė knyga – tik ilgų programų žanro mė­gėjams.

Abi partijos eina į rinkimus su panašiais ekonominiais teiginiais, išdėliotais skirtingais pavidalais. LSDP programos pateikimą kuruojantis dr. Ri­mantas Vaitkus „Veidui“ sakė: „Mūsų programos ekonominėje dalyje numatytas pajamų ir užimtumo didinimas. Pajamų didinimas pagrįstas didelę pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų buvimu ir kūrimu, vartojimo auginimu, eksportu ir inovatyvios pramonės plėtra. Tokie yra ekonominio augimo „banginiai““.

Sunku įsivaizduoti, kad kurio nors iš nurodytų „banginių“ atsisakytų TS-LKD. Vienas iš konservatorių programos autorių, partijos rinkimų štabo vadovas Dainius Kreivys „Veidui“ aiškino, jog nepasitenkinimas mažais atlyginimais yra viena iš emigracijos priežasčių; atlyginimai galėtų kilti didėjant darbdavių konkurencijai dėl darbuotojų ir didėjant darbo našumui bei darbuotojų kompetencijai; investicijų pritraukimas didina konkurenciją dėl darbuotojų – tai stimulas augti atlyginimams.

Koja kojon

Ketindami gydyti opiausius Lietuvos ūkio skaudulius, abiejų partijų programų rašytojai panašiai dozuoja pažadus. Konservatoriai ketina sukurti šalyje 147 tūkst. naujų darbo vietų, socialdemokratai tokių mato 140 tūkst.: 80 tūkst. naujų darbo vietų didmiesčiuose ir 60 tūkst. regionuose.

Konservatoriai 2021 m. žada 1250 eurų vidutinį bruto darbo užmokestį, socialdemokratai kuklesni, tačiau tai atperka žodis „viršys“ – pasak jų, vidutinis atlyginimas tada viršys 1100 eurų per mėnesį. Konser­va­toriai žada, jog vidutinės senatvės pensijos pasieks 400 eurų, socialdemokratai žada per 4 metus jas padidinti trečdaliu, t. y. iki maždaug 360 eurų.

Nepamirštas ir darbo jėgos judėjimas šalies vi­duje. Santūriam socialdemokratų pažadui skatinti darbo jėgos migraciją šalies viduje konservatoriai atliepia skambia fraze ir nemokamo transporto pažadu: „50 km per 45 min.“ – į rajono centrus dar­buotojai atvyktų nieko nemokėję.

Konservatoriai ambicingi, o socialdemokratų nuosaikumas, matyt, nusipelno apibūdinimų: „ge­riau patyręs“ ar „senas arklys vagos negadina“. Tačiau ir ambicingi, ir nuosaikesni politikai vengia infliacijos prognozių.

Konservatoriai ambicingi, o socialdemokratų nuosaikumas, matyt, nusipelno apibūdinimų: „ge­riau patyręs“ ar „senas arklys vagos negadina“. Tačiau ir ambicingi, ir nuosaikesni politikai vengia infliacijos prognozių. Mat esant 1,3 proc. metinei infliacijai (tai ne prognozė, o tik pavyzdys) dalykai, už kuriuos 2016-aisiais tekdavo pakloti 400 eurų, 2021 m. kainuotų maždaug 425 eurus.

Auklėjamasis programų vaidmuo

Rinkiminių programų skaitytojai turėtų įvertinti ir literatūrinę tų kūrinių vertę. Kadangi nuobodybėmis rinkėjo nepatrauksi, programiniai dokumentai turi panašėti į nuotykių knygas ar filmus, kuriuose gėrio karžygiai nugali piktadarius, atrandą lobį,  užkariauja mylimojo (-osios) širdį. Rin­kimų proga kuriami siužetai, kuriais piliečiams žadami lobiai, turintys pelnyti jų balsus. Pik­ta­dariai čia visuomet politiniai priešininkai.

Oponentų demonizavimas auga iš demokratijos šaknų. Antai garbinga Konservatorių partija Didžiojoje Britanijoje dar vadinama toriais (angl. tory). Pastarąją žymą toriai gavo iš priešininkų, kurie senais laikais jai prilipdė airių kalbos žodį „torai“ –  nusikaltėlis, plėšikas. Seni torių oponentai, dabartinė  Liberalų partija, vadinta vigais (angl. whig). Šio neaiškios kilmės žodžio paieškos per istorijos vingius galų gale atveda prie ištiktuko „whiggam“, kurį škotai vartojo varydami gyvulius. Torių ir vigų politinė kovos: plėšikai rungiasi su va­rovais, kurių bandos, žiūrėk, vis ištrypia svetimus plotus. Kitaip tariant, ropė nesaldesnė už ridiką.

Vis dėlto, kuriant oponentus triuškinančius kritikos tekstus, nereikia palikti landų nereikalingiems klausimams. Antai TS-LKD „Naujame pla­ne Lietuvai“ skaitome: „Nomenklatūrinei kairei kartu su populistinėmis partijoms valdant šalį paskutinius ketverius metus, o per visą nepriklausomybės laikotarpį praleidus už valstybės vairo daugiau nei 17 metų, nuolat yra deklaruojamas ne­nuilstamas dėmesys ir pagalba paprastam žmogui, socialinės lygybės didinimas, skurdo mažinimas. Tačiau realybėje tebeturime labai mažą ir silpną vidurinę klasę, įsisenėjusias socialines įtampas šalyje, nykstančius regionus, sparčiai senstančią visuomenę, pagarbos žmogaus orumui trūkumą ir aktyvių bei darbingų žmonių emigraciją.“ Klausimas: ir kodėl gi tai „nomenklatūrinės kairės“ valdžiai, kuri išrinkta demokratiškai, rinkėjas patikėjo valstybės vairą du trečdalius metų, prabėgusių nuo nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.?

TS-LKD  „Naujo plano Lietuvai“ pristatymas, kurį šią gegužę pateikė D.Kreivys www.delfi.lt, skaitytinas ir kaip pasakėčia su doroviniais akcentais. Rašoma, kad 2008–2012 m. Lietuvą valdžiusi dešinioji Vyriausybė sprendė itin sudėtingus uždavinius. Ekonominio sunkmečio metu stojusi prie valstybės vairo TS-LKD netruko suprasti, kad Lietuvos verslas atsidūrė ties prarajos riba: įmonėms pasiskolinti bankuose tapo tiesiog neįmanoma, staiga nutrūko ūkio subjektų tarpusavio atsiskaitymai, dramatiškai krito vartotojų pasitikėjimas, bankrotai sekė bankrotus. Gelbstint šalį nuo ekonominio kracho reikėjo priimti nepopuliarius sprendimus ir kartu kloti pamatus moderniai vakarietiškai šalies ateičiai. Pamatus pakloti pavyko, ir ne bet kokius, o esą labai tvarius: „Šie pamatai, kad ir stipriai apgriauti dabartinių valdančiųjų, šalyje vis dar palaiko esamą gerovės lygį.“ D.Krei­vys pasakoja apie pirmuosius metus prie valstybės vairo: dėl ūkio skatinimo priemonių 2009-aisiais mūsų šalies BVP papildomai paaugo 0,7 proc., o 2010-aisiais – net 1,5 proc. Atran­damas ir atžvilgis, kuriuo tąkart pralenkėme estus: „Taip Lietuva ne tik anksčiau už Latviją ar Estiją pradėjo kopti iš gilios ekonominio sunkmečio duobės, bet ir de­šimtis tūkstančių savo žmonių apsaugojo nuo realios grėsmės netekti darbo.“

Pamatus pakloti pavyko, ir ne bet kokius, o esą labai tvarius: „Šie pamatai, kad ir stipriai apgriauti dabartinių valdančiųjų, šalyje vis dar palaiko esamą gerovės lygį.“

Tą „papildomą paaugimą“, matyt, galima nusakyti palyginimu: net ir nuo kėdės krentančiam vaikui galima duoti lyžtelėti vitaminų. Žinoma, dėl griū­ties buvo kalta ne valdžia, o aplinka – kaip vi­suomet. Išmaniai skatinamas augti, 2009 m. Lie­tuvos BVP apskritai smuko daugiau kaip 14 proc.

Iš to laikotarpio statistikos pranešimų. Trečiąjį 2009 m.  ketvirtį BVP to meto kainomis sudarė 23 954 mln. litų ir, palyginti su atitinkamu 2008 m. ketvirčiu, sumažėjo 14,2 proc. 2009 m. trečiąjį ketvirtį buvo fiksuoti neigiami beveik visų verslo veiklų ir ne rinkos paslaugų rezultatai. Sparčiausiai krito statybos (45 proc.), pramonės ir energetikos (15,1 proc.), prekybos, transporto ir ryšių paslaugų (15,7 proc.), finansinio tarpininkavimo bei nekilnojamojo turto (12,4 proc.) įmonių pridėtinė vertė. Lėčiau pridėtinė vertė mažėjo valdymo ir gynybos, švietimo, sveikatos priežiūros ir socialinio darbo veiklos grupėje (1,2 proc.). Pridėtinė vertė augo tik žemės ūkio įmonėse (4,9 proc.).

Prie tokios griūties, pasak TS-LKD atstovų, – dar ir nepalankus verslo klimatas. D.Kreivys, pristatantis „Naują planą Lietuvai“: „Galima drąsiai teigti, kad 2008-ųjų pabaigoje, kartu su milžiniškomis „Sodros“ skolomis ir deficitiniu biudžetu, socialdemokratai kūrė priešiškumo užsienio kapitalui atmosferą.“

Nuosaiki, „sena ir patyrusi“ LSDP anaiptol ne­vengia kapoti TS-LKD valdžios retoriniais smūgiais, kurie labiau panašūs ne į pasakėčią, o į teismo nuosprendį. Iš socialdemokratų „Ilgosios rinkimų programos“:

„Užuot analizavę pasaulio ir Lietuvos ūkio rai­d­ą, beatodairiškai kaltino buvusias vyriausybes.Užuot parengę ekonomikos skatinimo programą, ėmėsi ekonomikos stabdymo veiksmų.

Užuot analizavę tarptautinę patirtį, kaip kovoti su ekonomikos nuosmukiu, ir taikę pasiteisinusius metodus (skaidraus bankų sistemos stabilizavimo, privataus vartojimo skatinimo, paramos na­cionalinei pramonei, valstybės investicinių ir so­cialinių programų plėtros), ėmėsi „naktinės“ 2008 metų mokesčių reformos ir taupymo sunkiausiai gyvenančių žmonių sąskaita.

Užuot diskutavę su Lietuvos ekspertais, partijomis, visuomene, priiminėjo arogantiškus, nepamatuotus sprendimus, vienašališkai juos primesdami visai Lietuvai.

Iki neregėto masto padidėjo emigracija, kuri šaliai gali turėti labai skaudžių ilgalaikių padarinių. Valstybės skola pasiekė visų laikų rekordą.“

Komentaras dėl migracijos. Išties, 2010 m. ji tapo „neregėta“ – daugiau nei 83 tūkst. išvykusiųjų, o 2011 m. vėl tapo „regėta“, kokia buvo 2005 m. valdant LSDP Vyriausybei – apie 57 tūkst.

Komentaras dėl rekordinės valstybės skolos. Vie­nąkart prisiskolinus, sunku nusileisti iš aukštumų: valdant socialdemokrato Algirdo Butke­vi­čiaus Vyriausybei, valstybės skola nemažėjo.

Kad ir į kokias literatūrines aukštumas pretenduotų abiejų partijų programos, joms dar praverstų akyla dalykinio redaktoriaus akis. Antai TS-LKD tikisi, kad į Lietuvą  sugrįš ir bus pritraukta per 80  tūkst. darbingo amžiaus žmonių – Lietuva  taps patraukliausiu nauju talentų traukos centru Vidurio ir Rytų Europoje. Kitoje vietoje rašoma apie 80 tūkst. darbingo amžiaus emigrantų susigrą­žinimą. „Pritraukti“ reiškia pasikviesti ir, pa­vyz­džiui, Lenkijos, Ukrainos, Indijos piliečių. „Susigrąžinti“, vadinasi, prisivilioti išeivius Lie­tu­vos piliečius. Beje, pritraukiant naujus talentus, koks nors vietnamietis gali konkuruoti su iš JAV norinčiu grįžti lietuviu.

Pastabėlė dėl procentų. Socialdemokratai žada kasmet nurėžti nuo PVM po 1 proc. Jei iš tiesų taip, tai per 4 metus nelabai ką pajusime. Gal jie turėjo omenyje procentinius punktus?

Ekonominė fantastika

Nurimus rinkimų aistroms, į TS-LKD ir LSDP rinkimų programas bus galima pažvelgti kaip į kūrinius, kurie tenkina dviejų tipų skonius. „Seni patyrę“ socialdemokratai slenka gerų tarnybinių raštų vaga ir jos negadina. Žalio ir jau gelsvėjančio jaunimo nestokojantys konservatoriai patiks tiems, kurie mėgsta „ekonomiksą“, grafikus, lenteles. Kažkuris jų programos autorius daug skaitė apie Airiją, kitas žavėjosi Izraeliu. Viską sudėjus į krūvą, sugulė smagi knyga ekonominių specialybių studentams.

Konservatoriai nebūtų konservatoriais, jeigu planuotų kitokią integraciją nei europinė su transatlantinėmis ataugomis. Kai kurios „Naujo plano Lietuvai“ vietos – tarsi naujas kunigaikščio Ge­dimino laiškas: „Sieksime, kad iki 2021 m. visoje Lietuvoje įsteigtose LEZ įsikurtų iki 140 smulkaus ir vidutinio dydžio gamyba eksportui užsiimančių įmonių, kurių kiekviena vidutiniškai įdarbintų po 200 vietos darbuotojų. Kad toks tikslas taptų realybe, Šiaurės šalyse ir Vokietijoje sukursime investuotojų ieškančių agentūros „Investuok Lietuvoje“ atstovų tinklą. Šiaurės šalių kalbomis ar vokiškai puikiai kalbantys, vietos universitetuose verslo studijas baigę ir svetur gyvenantys lietuviai aktyviai pa­dės smulkiam ir vidutiniam užsienio gamybiniam verslui savo veiklą perkelti į Lietuvą.“

Lietuva tarsi koks Kastytis iš Maironio baladės ketina užmesti tinklus Vokietijos ir Šiaurės šalių ekonominėse erdvėse. Kol kas nėra jokių ženklų, kad galimai fragmentuojantis ES – jai dalijantis į regioninius blokus (nors ir išsaugant centrines institucijas Briuselyje, Strasbūre) – Lietuva liks už borto, neprisiklijuos prie minėtų erdvių.

Vertinant ekonominę fantastiką, kokia neišvengiamai yra bet kokia partijos programa, pravartu pasižvalgyti naujienų lentynose – gal ten atsiras kokių nors išskirtinių idėjų, pranokstančių šūkius „Būkime kaip Airija!“, „Būkime kaip Izraelis!“ Šiuo požiūriu įdomūs kelių autorių išvedžiojimai, paremti ūkio sudėtingumo rodikliu, kurį skaičiuoja mokslininkų komanda, vadovaujama Harvardo (JAV) profesoriaus Ricardo Hausmanno.

Ekonomikai galioja gyvenimiška taisyklė: ne­dėk visų kiaušinių į vieną pintinę

Ekonomikai galioja gyvenimiška taisyklė: ne­dėk visų kiaušinių į vieną pintinę. Seniai žinoma, kad ekonomikos, kurios turi sudėtingas struktūras, stabilesnės už primityvias ekonomikas. Jeigu kokio nors produkto gamybai reikalingos kelios sudėtingos technologijos, jas galima pergrupuoti, sujungti į kitokias sekas ir tokiu būdu lanksčiai prisitaikyti prie rinkos poreikių. Ekonomikos sudėtingumo rodiklis (Economic Complexity In­dicator, ECI), vaizdžiai kalbant, nusako, kiek yra kiaušinių rūšių ir į kelias pintines jie sudėti.

Maskvos Carnegie centro tyrėjas Maratas At­naševas iškėlė klausimą, ką Rusija gali ar negali gaminti, išskyrus naftą. Ukrainietis Igoris Tyš­ke­vičius pasinaudojo tuo pačiu metodu, patyrinėjo Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Lietuvos ekonomikas ir atrado, kad kooperuodamos šios šalys galėtų sukurti neregėtą eksporto potencialą, kuris pranoktų Vokietiją.

Kaip matome, popierius viską pakenčia, ir tik laikas parodys, kas įvyks greičiau: ar Lietuvos LEZ įsikurs 140 užsienio įmonių iš Vokietijos ir Skan­dinavijos, ar paminėtos Rytų ir Vidurio Europos šalys sukurs Tarpjūrio ekonominę erdvę – tikrai nepadedant Vokietijai.

TS-LKD: „Naujas planas Lietuvai“

Pagrindiniai mūsų įsipareigojimai ekonominės (ūkio) politikos srityje (iki 2021 metų):

1) Lietuvoje bus sukurta per 147 tūkst. naujų darbo vietų;

2) Vidutinis mėnesio (bruto) darbo užmokestis pa­sieks 1250 eurų;

3) Vidutinė senatvės pensija (turint būtinąjį darbo stažą) pasieks 400 eurų;

4) Lietuviškos kilmės  prekių  ir  paslaugų  ekspor­tas išaugs 90 proc. – Lietuva taps greičiausiai eks­porto apimtimis augančia valstybe Vidurio ir Rytų Europoje;

5) Lietuva Vidurio ir Rytų Europoje pirmaus pagal inovatyvių ekonomikos šakų – IT, biotechnologi­jų, šviesos technologijų ir kitų – plėtrą bei taps pa­traukliausia šalimi regione steigti IT paslaugų cen­trą;

6) Lietuvos laisvosios ekonominės zonos (LEZ) verslui teikiamų  paslaugų,  infrastruktūros kokybės, teisinio reguliavimo ir kvalifikuotų darbuotojų pasiūlos kriterijais taps investicijoms palankiausiomis  LEZ Vidurio ir Rytų Europoje; regionuose  įsikurs iki 140 smulkių ir vidutinių įmonių, vidutiniškai įdarbinsiančių po 200 darbuotojų;

7) Į Lietuvą sugrįš ir bus pritraukta per 80 tūkst. darbingo  amžiaus žmonių – Lietuva  taps patraukliau­siu nauju talentų traukos centru Vidurio ir Rytų Euro­poje;

Ne mažiau nei 70 proc. profesinio mokymo įstai­gų absolventų, baigusių mokslą 2020–2021 m., įsi­darbins pagal specialybę;

9) Į Lietuvos ekonomiką bus papildomai investuota 6,88 mlrd. eurų.

http://tsajunga.lt/rinkimai/programos/ts-lkd-naujas-planas-lietuvai

LSDP: „Didi Lietuva“

Atlyginimas

Vidutinis atlyginimas augs ir viršys 1100 eurų per mėnesį ribą.

Minimalus mėnesio atlyginimas augs ir viršys 550 eurų. Mūsų tikslas yra pasiekti, kad ateityje jis sudarytų ne mažiau kaip 50 proc. vidutinio atlyginimo dydžio.

Sparčiai augs mokytojų atlyginimas, jis viršys 1200 eurų.

50 proc. didinsime socialinių darbuotojų darbo užmokestį.

Senjorai

Visiškai kompensuosime dešiniųjų valdymo metais sumažintas pensijas. Įgyvendinsime Valstybinio socialinio draudimo pensijų reformą: pakeisime bendrosios pensijos dalies finansavimo šaltinį, taikysime naują pensijų apskaičiavimo būdą ir pensijų indeksavimo mechanizmą.

Kasmet indeksuosime pensijas, atsižvelgdami į darbo užmokesčio augimą.

Per ketverius metus pensijas padidinsime daugiau kaip trečdaliu.

Mokesčiai

Didinsime neapmokestinamų pajamų dydį iki 490 eurų, už kiekvieną vaiką – iki 400 eurų.

2017 m. neapmokestinamų pajamų dydis (NPD) bus 310, o 2019 – 490 eurų.

NPD už kiekvieną vaiką nuo 2017 m. kils iki 200, nuo 2019 m. – iki 400 eurų.

Sugrąžinsime PVM į prieškrizinį lygį.

Per ketverius metus mažinsime PVM po 1 proc. per metus.

Užimtumas

Didžiausiuose šalies miestuose sukursime 80 tūkst. naujų darbo vietų.

Išnaudosime žemas bankų palūkanas valstybės investicijoms, kuriant naujas darbo vietas.

Skatinsime inovatyvią, didelę pridėtinę vertę ir aukštus atlyginimus garantuojančią pramonę: bioekonomiką, skaitmeninę inžinerinę pramonę, nanotechnologijas.

Sukursime 60 tūkst. naujų darbo vietų regionuose.

Kursime sąlygas pritraukti investicijas į regionus, kurti naujas darbo vietas. Užimtumas regionuose padidės penktadaliu.

Specialistų priėmimą ir mokymo bei studijų programų kūrimą grįsime regiono poreikiais.

Skatinsime darbo jėgos migraciją šalies viduje.

Bendras nedarbo lygis mažės iki 5 proc.

Vidutinis metinis 15–64 metų amžiaus asmenų užimtumo

lygis išliks 67,5–69 procentų ribose (2014 m. buvo 65,7, 2015 – 67,2).

Bendras nedarbo lygis mažės iki 5 proc., o ilgalaikio nedarbo lygis bus ne didesnis nei 4,5 proc. (2014 m. buvo 6,2).

http://www.didilietuva.lt

"Veido" archyvas

Prieš 115 metų, 1896 m. gegužės 1 d., buvo įkurta Lietuvos socialdemokratų partija.

Pirmosios politinės partijos Lietuvoje ėmė kurtis ties XIX–XX amžių slenksčiu, ir tai buvo natūralus, dėsningas procesas. Juk mūsų tautiniam judėjimui plėtojantis ir bręstant jame atsirado skirtingų nuomonių, kokiu keliu eiti į visiems bendrą tikslą – atsikratyti carinės Rusijos jungo, tautinės priespaudos, kokiais būdais to siekti, kuo labiausiai remtis.

Iš esmės visos mūsų partijos išaugo iš Vinco Kudirkos suburto varpininkų sąjūdžio: socialdemokratų lyderis Steponas Kairys pripažino, kad “Varpas” buvo tiesiog partijų perykla. Pirmiausia nuo varpininkų atskilo kunigai, bet Krikščionių demokratų partija atsirado dar negreitai, pirmieji oficialiai savo partiją įkūrė socializmo idėjų šalininkai, po to, 1902 m., gimė Lietuvių demokratų partija, būsimieji valstiečiai liaudininkai, dar vėliau susibūrė tautininkai.

Sunki pradžia

Socializmo, kovos dėl socialinio teisingumo idėjos Vakarų Europoje ėmė rastis XIX a. viduryje sparčiai plėtojantis pramonei, kilus reikalui ginti darbininkus nuo darbdavių savivalės. Jos artimai siejosi su Prancūzų revoliucijos šūkiais – laisvė, lygybė, brolybė – ir su Karlo Marxo mokslinėmis teorijomis. Netrukus, amžiui baigiantis, tos idėjos pasiekė ir Lietuvą, tačiau pirmieji jų sekėjai – inteligentai, darbininkai nebuvo vieningi. Vieni dairėsi į Rusiją, kiti – į Lenkiją, ir tik daliai jų visų pirma rūpėjo Lietuvos likimas, jos ateitis. Tiesa, pastarieji, kaip ir daugelis to meto mūsų inteligentų, dar blogai kalbėjo lietuviškai, bet jau buvo sąmoningi tautiečiai, savo krašto patriotai.

Tokie buvo ir gydytojas Andrius Domaševičius bei ekonomistas Alfonsas Moravskis, kilę iš smulkiųjų Panevėžio krašto bajorų. Abu jau turėjo politinės veiklos ir kovos patirties, buvo parengę “Lietuviškos socialdemokratiškos partijos” programą. Ji buvo iš anksto aptarta inteligentų ir darbininkų susirinkimuose bei priimta partijos steigiamajame susirinkime, įvykusiame Vilniuje 1896 m. gegužės 1 d. Programoje buvo skelbiama, kad partija sieks demokratijos, laisvės ir ekonominės gerovės darbininkams, o tam minimali sąlyga yra atsiskyrimas nuo Rusijos, “savystovi demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta ant liuosos federacijos”. Įdomu, kad šiame susirinkime dalyvavo Feliksas Dzeržinskis, greitai tapęs aršiu LSDP priešu, ir trys svečiai – varpininkų atstovai: Kazys Grinius, Stasys Matulaitis bei Juozas Bagdonas.

Naujoji partija, į kurią iš karto įstojo 150 narių, energingai plėtojo veiklą. Ji visų pirma siekė išsikovoti darbininkų pasitikėjimą, platindama savo literatūrą, organizuodama streikus ir taip padėdama gerinti ekonominę darbininkų būklę, o po to jau kvietė juos į kovą dėl demokratijos ir Lietuvos laisvės. Žinoma, ši veikla buvo nelegali – carinėje Rusijoje laisvė veikti politinėms partijoms atsirado dar labai negreit. Todėl valdžia ypač persekiojo socialdemokratus – sekė juos, grūdo į kalėjimus, trėmė į Sibirą. Toks likimas laukė ir A.Domaševičiaus, ir daugelio jo bendraminčių.

Beje, ne tik valdžia buvo LSDP priešė: ją piktai kritikavo ir rusų socialdemokratai, ypač bolševikai – dėl siekimo atsiskirti nuo Rusijos vadino oportunistų partija, vieningo proletarų fronto ardytoja. Iš kitos pusės puolė Lenkų socialistų partija (PPS) ir Jozefo Pilsudskio vadovaujama šios partijos Lietuvos sekcija. PPS rūpėjo ne tiek socializmo idėjos, kiek Lenkijos nepriklausomybė, senosios valstybės su 1772 m. sienomis atkūrimas. Todėl ji siekė pati “nešti socializmo propagandą mūsų broliams Lietuvoje ir Baltarusijoje”. Tokie planai aiškinti taip: darbininkai pramonės įmonėse ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Panevėžyje kalba lenkiškai, todėl LSDP niekam nereikalinga. Tačiau Lietuvos socialdemokratai nepasidavė, ilgai trukusi jų kova baigėsi pergale: 1906 m. PPS Lietuvos sekcija (žinoma, be J.Pilsudskio) atsisakė polonizacijos planų ir prisijungė prie LSDP, pripažindama jos programą.

Nepaisant caro valdžios persekiojimų socialdemokratai greitai tapo stipriausia politine jėga Lietuvoje – 1905 m. įvykių išvakarėse jie turėjo jau kelis tūkstančius narių miestuose ir kaimuose. Jų gretose išaugo tokie puikūs organizatoriai, lyderiai, kaip Kipras Bielinis, S.Kairys, Vladas Požėla, Stasys Matulaitis, Vincas Mickevičius-Kapsukas. Tiesa, du pastarieji, atėję iš varpininkų, vėliau perėjo pas bolševikus. Tačiau 1905 m. revoliucijos metu jie visi dar buvo kartu: važinėjo po kaimus ir miestelius, išplatino net 420 tūkst. atsišaukimų, organizavo demonstracijas, streikus, vertė caro valdžią valsčiuose.

Labai svarbus nors ir negausių, bet labai aktyvių LSDP atstovų vaidmuo priimant 1918 m. vasario 16-osios aktą. Tada Lietuvos Taryboje dėl jo vyko karšti ginčai, kaip vėliau rašė S.Kairys, jis su bendrapartiečiu Mykolu Biržiška, jiems artimu Stasiu Narutavičiumi ir demokratu Jonu Vileišiu, ryžtingai veikdami, būdami mažuma, sugebėjo įtikinti Tarybos daugumą priimti ir paskelbti jų parengtą drąsią Nepriklausomybės Akto redakciją, kurioje įtvirtintos nepriklausomybės ir demokratijos idėjos, atsisakyta Vokietijos “globos”.

Nepriklausomoje Lietuvoje

"Veido" archyvas

“Lietuviškos socialdemokratiškos partijos” programą parengė gydytojas Andrius Domaševičius ir ekonomistas Alfonsas Moravskis

Susikūrus mūsų valstybei, LSDP atstovai dalyvavo jos Vyriausybėse, buvo renkami į Seimus ir aktyviai juose veikė.

Tačiau jų pozicijos politiniame gyvenime nebuvo tvirtos, juos lenkė kitos jėgos. Tai visų pirma krikščionys demokratai, dešinieji, turėję kur kas didesnę socialinę bazę: kaimų gyventojus, ūkininkus, aktyvius rėmėjus kiekvienoje parapijoje – kunigus, kurių autoritetas kaime tada buvo didžiulis. Kaimo žmonėmis rėmėsi, jų interesus gynė ir antroji pagal pajėgumą to meto partija – valstiečiai liaudininkai.

Todėl socialdemokratams beliko orientuotis tik į kaimo samdinius ir miesto proletariatą, kurio pas mus, esant silpnai pramonei, buvo nedaug: 1923 m. miestuose gyveno vos 15,7 proc. šalies gyventojų, kur kas mažiau nei kaimyninėje Latvijoje ar Estijoje. Ir dar dėl šio negausaus rinkėjų būrio simpatijų socdemams teko varžytis su komunistais, kurie taip pat skelbėsi vargšų užtarėjais.

Pagaliau buvo ir dar viena rimta LSDP nesėkmių priežastis: jų atstovai Seimuose dažnai siūlydavo pernelyg radikalius, politiškai nepopuliarius sprendimus. Pavyzdžiui, jie atkakliai priešinosi prezidento institucijos įvedimui, nes tai esą “nedemokratinga institucija”, per brangi Lietuvai, kelianti monarchizmo ir absoliutizmo pavojų. Dar daugiau socdemai (ir tautininkai) pakenkė sau, priešindamiesi žemės reformai, pranašaudami, kad smulkieji ūkininkai neišgyvens, todėl dvarų dalyti nereikia. O juk tūkstančiai savanorių išėjo ginti Lietuvos laisvės, nes jiems buvo pažadėta žemės…

Suprantama, ne visos LSDP atstovų idėjos, keliamos Seime, buvo tokios: jie atliko naudingą darbą įtvirtindami valstybėje demokratines piliečių teises ir laisves, kovojo dėl geresnių darbo sąlygų samdomiems darbuotojams, reikalavo mažinti aukštų pareigūnų algas ir t.t. Pikantiška detalė: dar Steigiamajame Seime (1920–1922) socdemai ne kartą reikalavo įvesti progresyvinius mokesčius – matyt, ši idėja kybos ore šimtą metų ar dar ilgiau.

1918–1926 m. LSDP gyvavo ir veikė turėdama per 3 tūkst. narių. Ji organizavo profsąjungų veiklą, aktyviai veikė savivaldybėse, ypač Šiauliuose, kur 1925 m. socdemai per rinkimus gavo valdžią ir sėkmingai darbavosi iki 1931 m. LSDP atstovai ėjo atsakingas pareigas kooperatyvuose – “Pienocentre”, “Lietūkyje”, “Spaudos fonde”, kūrė pirmąsias ligonių kasas. 1922 m. įsikūrė socialdemokratinio jaunimo sąjunga “Žiežirba” su 47 skyriais ir 1500 narių.

LSDP palaikė glaudžius ryšius ir su bendraminčiais Vakarų Europoje, ypač Vokietijoje, gaudavo iš ten metodinės ir finansinės paramos. Ir, žinoma, kaip ir kolegos Vakaruose, atsisakė proletariato diktatūros idėjos, paneigė socialistinės revoliucijos galimybę Lietuvoje – mūsų socdemai socializmą planavo įgyvendinti reformomis, demokratiškai ir labai negreitai. Todėl J.Stalinas visus socialdemokratus vadino socialfašistais, blogesniais ir pavojingesniais už tikruosius fašistus.

Liko neaišku, ar LSDP siekiai buvo realūs, nes Seimų laikai Lietuvoje truko gana neilgai – apie šešerius metus. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo prasidėjo visų opozicinių jėgų persekiojimas, bet iš legalių partijų labiausiai nukentėjo socdemai: apie 900 jų atsidūrė kalėjimuose. Policija sekė ir krikdemų, liaudininkų veikėjus, bet storiausią bylą surašė LSDP lyderiui S.Kairiui – joje net 347 agentų pranešimai.

Savo ruožtu ir tarp socdemų atsirado pramuštgalvių, kurie tikėjosi lengvai nuversti tautininkų valdžią. Tą jie bandė padaryti 1927 m. rugsėjo 8-osios naktį Tauragėje, Alytuje ir kitur. Tai buvo beprasmiška avantiūra, dėl jos labai nukentėjo LSDP autoritetas ir kelios dešimtys eilinių, suklaidintų žmonių – 12 jų sušaudyta, o pučo vadai paspruko į užsienį. 1936 m. visos partijos Lietuvoje buvo uždraustos.

Okupacijų metais socialdemokratai aktyviai dalyvavo pasipriešinimo judėjime, S.Kairys buvo išrinktas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku. 1989 m. gruodžio 2–3 d. vykęs LSDP XIV suvažiavimas atkūrė partiją, kuri 2001 m. susijungė su Lietuvos demokratine darbo partija.

BFL

Balandžio 30 d., šeštadienį, į LSDP XXX suvažiavimą susirinkę partijos bičiuliai partijos vairą paliko pirmininko Algirdo Butkevičiaus rankose.

Kandidatuoti į partijos pirmininko postą atsisakė Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis, europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė bei Seimo narys Juozas Olekas. Politikai savo sprendimą motyvavo tuo, jog dabartinis partijos vadovas įrodė, kad puikiai sugeba vadovauti vienai didžiausių ir seniausių partijų Lietuvoje. Tą esą įrodo ir geri rinkimų į savivaldybių tarybas rezultatai. Pats partijos lyderis A.Butkevičius teigė, kad partijoje yra nemažai žmonių, stiprių kandidatų ir jo konkurentų, kurie galėtų vadovauti organizacijai. Žiniasklaidos atstovų paklaustas, kuo jis pranašesnis už kitus kandidatus, A.Butkevičius juokavo esąs aukščiausias ūgiu.

Renkant partijos vadovą savo valią pareiškė 589 delegatų. Remiantis partijos statutu, esant net ir vieninteliam kandidatui, vadovo rinkimai privalo vykti slaptu balsavimu. Už A.Butkevičių balsavo 541 LSDP bičiulių.

Po rinkimų partijos vadovas žadėjo dar labiau sutelkti bičiulius darbui.

“Stengsiuosi, kad partija dirbtų dar vieningiau. Stiprinsime pozicijas trijuose didžiuosiuose miestuose. Nėra jokių abejonių, mes laimėsim Seimo rinkimus. Teiksime rimtus pasiūlymus, nes turime ateities Lietuvos viziją. Eisim su naujom idėjom, kalbėsim apie realybę, o ne apie utopijas”, – sakė LSDP pirmininkas A.Butkevičius.

Perrinkto partijos pirmininko pavaduotojais tapo Vytenis Povilas Andriukaitis, Zigmantas Balčytis, Vilija Blinkevičiūtė, Valerijus Makūnas, Ričardas Malinauskas, Juozas Olekas, Justas Pankauskas, Giedrė Purvaneckienė, Algirdas Sysas, Birutė Vėsaitė.

BNS praneša, kad socialdemokratai partijos pirmininko rinkimuose pirmenybę atidavę ligšioliniam vadovui Algirdui Butkevičiui, išsirinko ne itin charizmatišką, tačiau rinkėjų neerzinantį ir sukalbamą lyderį, teigia politologas Kęstutis Girnius.

Jo nuomone toks kairiųjų pasirinkimas yra logiškas ir nerizikingas artėjant 2012 metų Seimo rinkimams.

“Aš manau, tai yra normalus reiškinys, jis partijai vadovauja tik dvejus metus, partijų vadovai nėra keičiami kaip pirštinės. Jis nėra itin charizmatiškas veikėjas, bet, atrodo, turi pakankamai palaikymo partijoje, todėl tai yra absoliučiai normalus sprendimas”, – BNS sakė K.Girnius.

Jo teigimu, socialdemokratai neturi “natūralaus vadovo”, o A.Butkevičius yra sukalbamas ir gebantis susitarti.

“Būtų keista jei prieš jį būtų stoję kiti kandidatai. Juolab nė vienas iš jų nesiūlo kuo nors ypatingesnės programos. Vilija Blinkevičiūtė, Juozas Olekas ar kiti vis tiek liktų tuose pačiuose rėmuose. Ir partijos, ir A.Butkevičiaus reitingai pakankamai geri, todėl kokia nors partijos vidaus kova būtų sunkiai suprantama”, – dėstė politologas.

Pasak jo, A.Butkevičius pirmiausia atstovaus ir kreipsis į tradicinius socialdemokratų rinkėjus nors LSDP viliasi pritraukti dabartine valdžia nepatenkintų, tačiau už “darbiečius” ir “tvarkiečius” balsuoti taip pat nenorinčiųjų balsus.

“Socdemai pasirinko lengviausią saugiausią kelią, manau, grindžiamą viltimi, kad A.Butkevičius daug ko nesuerzins ir galės pritraukti rinkėjus, kurie nenorės balsuoti už konservatorius, Viktorą Uspaskichą ar Rolandą Paksą”, – teigė politologas.

“Aš nemanau, kad jis yra itin tvirtas lyderis, negeba rišliai kalbėti, jis nepasiūlys kokių nors ypatingesnių iniciatyvų. Bet reikia prisiminti, kad daugelio partijų vadovai nerodė kažkokių ypatingų vadovo sugebėjimų. Esminis sprendimas buvo priimtas prieš dvejus metus, kai jis buvo išrinktas pirmai kadencijai”, – reziumavo K.Girnius.

"Veido" archyvas

Į suvažiavimą buvo pakviesti 634 delegatai, preliminariais duomenimis atvyko 578. Jie šiandien pareikš savo valią partijos pirmininko rinkimuose, LSDP vadovas renkamas kas dveji metai.

Šiemet LSDP suvažiavime minimas ir ypatingas jubiliejus – LSDP švenčia 115-ąsias savo gyvavimo metines. Šia ypatinga proga partijos bičiulių pasveikinti atvyko būrelis mūsų šalies ir užsienio svečių – Europos moterų socialisčių lyderė, Europos Parlamento narė Zita Gurmai, partijos Teisingoji Rusija prezidiumo narys Aleksandr Ramanovič. Į suvažiavimą atvyko buvęs premjeras Adolfas Šleževičius, Krikščionių partijos pirmininkas Gediminas Vagnorius, partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko pavaduotojas Valentinas Mazuronis, Darbo partijos frakcijos seniūnas Seime Vytautas Gabšys, Kazimira Danutė Prunskienė, Naujosios sąjungos atstovas Gediminas Dalinkevičius, Profsąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas. Sveikinimą atsiuntė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Opozicinės Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Etikos ir procedūrų komisija siūlo iš partijos šalinti Seimo narį Andrių Šedžių.

“Vakar buvo Etikos komisijos posėdis, vienbalsiai nutarta siūlyti partijos tarybai iš partijos šalinti Seimo narį A.Šedžių”, – BNS antradienį patvirtino partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius.

LSDP Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas Kęstutis Virbickas teigė, kad tos sprendimas priimtas už tai, kad A.Šedžius “smukdo partijos autoritetą ir menkina LSDP visuomenės akyse”.

Anot K.Virbicko, griežčiausia nuobauda partijos nariui siūloma dėl to, kad jo padaryti pažeidimai – nevienkartiniai. Etikos sargai jį svarstė jau ne kartą.

A.Šedžiui socialdemokratai turėjo priekaištų, kad jis nedalyvavo balsuojant per interpeliacijos procedūrą švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui, taip pat – Seime svarstant Švietimo įstatymo pataisas, pažeidė Seimo statutą tinkamai neinformuodamas, kad išvyksta į užsienį ir praleis Seimo posėdžius.

“Jis įžeidžiančiai atsiliepė partijos pirmininko atžvilgiu”, – BNS sakė K.Virbickas.

Pats A.Šedžius jam mestus kaltinimus vadina juokingais. Jis nemano, kad galima rimtai vertinti partijos pirmininko A.Butkevičiaus skundą dėl įžeidimo, kai jis juokaudamas spaudai pasakė, jog galbūt “partijos pirmininkas man pavydi gražios šokių partnerės”.

“Juokingas argumentas. Visi partiečiai iš to juokiasi”, – antradienį BNS sakė A.Šedžius.

Parlamentaro teigimu, socialdemokratų etikos sargai jam pritaikė standartus, kurie netaikomi kitiems partijos nariams. Anot jo, dauguma LSDP frakcijos narių iš anksto nepraneša, kad nedalyvaus Seimo posėdyje. “Aš pripažinau blogai padaręs, kad neinformavau, jog išvykstu į Didžiąją Britaniją, bet kad tokios praktikos nėra”, – sakė jis.

Atmesdamas priekaištus dėl nedalyvavimo balsuojant už Švietimo įstatymą, A.Šedžius priminė, kad, pavyzdžiui, šeštadienį kai kurie socialdemokratai balsavo už pensinio amžiaus ilginimą, nors LSDP frakcija buvo nutarusi balsuoti “prieš”.

“Tai kas svarbiau?”, – stebėjosi politikas.

Anot A.Butkevičiaus ir K.Virbicko, sprendimą dėl A.Šedžiaus šalinimo iš LSDP turėtų priimti partijos taryba. Tačiau A.Šedžius BNS sakė, jog jau pirmadienį jo klausimą turėtų svarstyti LSDP prezidiumas.

“Manau, kad ten bus pakankamai protingų žmonių, kurie pasijuoks iš to ir priims normalų sprendimą”, – vylėsi A.Šedžius.

A.Šedžius į Seimą išrinktas vienmandatėje Saulės apygardoje Šiauliuose.

„Savo neįgalumą konservatorių frakcija dangsto melu – tik tokia išvada peršasi girdint jų kaltinimus metamus socialdemokratams dėl tiesioginių merų rikimų. Manau, toks valdančiųjų elgesys amoralus, negarbingas ir neteisingas“, – sako Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas Algirdas Butkevičius.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė teigia, kad balsavime dėl tiesioginių merų rinkimų socialdemokratai nedalyvavo. LSDP frakcija tokius žodžius vadina melu.

“Viešai teigdama, neva socialdemokratai nebalsavo už tiesioginius merų rinkimus, ji muilina akis visuomenei, nors kaip Seimo vadovė turėtų rodyti pavyzdį ir elgtis etiškai“, – sako A. Butkevičius LSDP pranešime.

„Didžioji konservatorių dalis – net 25 parlamentarai nebalsavo, balsavo „prieš“ arba susilaikė ir tokiu būdu nepalaikė Konstitucijos pataisų. Tuo tarpu socialdemokratai vieningai balsavo „už“ tiesioginius merų rinkimus. Prieš kalbėdama viešai Seimo Pirmininkė turėtų patikrini faktus. Du mūsų frakcijos nariai posėdžio metu buvo išvykę į komandiruotes, du serga, du pavėlavo į balsavimą, visi kiti buvo vieningi. Pataisas palaikė 48 opozicinių frakcijų atstovai, jei „už“ būtų balsavę tiek pat valdančiųjų, situacija būtų kitokia. Sąmoningos visuomenės neapgausi – juk nesudėtinga patikrinti visiems prieinamą informaciją Seimo tinklapyje, kas ir kaip balsavo“, – piktinasi A. Butkevičius.