Per pirmuosius du nepriklausomybės dešimtmečius prie Lietuvos verslo vaizdo formavimo daugiausiai prisidėjo velionis Bronislovas Lubys ir jau išsivaikščiojęs „Vilniaus prekybos“ dešimtukas.

Į 23 metų nepriklausomos Lietuvos verslo istorijos puslapius įsirašė šimtai pavardžių: tai premjerai ir finansų ministrai, savo sprendimais tiesiogiai lėmę verslo gyvenimą, pseudoverslininkai ir aferistai, nusinešę gyventojų pinigus ir keleriems metams sugriovę pasitikėjimą finansų sistema, taip pat bankų prievaizdai, kloję pamatus patikimai bankininkystės sistemai, kartkartėmis sužibėdavę ir vėl užgesdavę prekybininkai, pasaulinės konkurencijos neatlaikę gamybininkai bei metai po metų savo verslo imperijas plėtę galingi verslininkai.
Vis dėlto iš viso šio būrio išskirti asmenybes, kurios per 23 metus darė didžiausią įtaką Lietuvos verslui, „Veido“ kalbintiems ekonomistams nebuvo sunku. Visi vieningai sutarė: daugiausiai įtakos lietuviškam verslui per šį laikotarpį padarė velionis Bronislovas Lubys ir jau išsivaikščiojęs „Vilniaus prekybos“ (VP) dešimtukas.
Tad kodėl tokios išskirtinės vietos lietuviško verslo istorijoje nusipelnė šios figūros?

B.Lubys aplink save būrė verslo visuomenę, VP dešimtukas diktavo madas

Nebrangiai privatizavęs „Achemos“ gamyklą, B.Lubys sugebėjo pakelti ją iki aukštumų ir aplink ją išplėtoti galingą įmonių grupę. „Jis, būdamas kartu ir geras technologas, ir užsidegęs verslininkas, užtikrino kai kurių Lietuvos įmonių, paveldėtų iš komandinės ekonomikos, veiklos tęstinumą. Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, partneriai Rytuose daugeliu atveju sąmoningai kirto ryšius, tad daugelis gigantų neteko rinkos ir galimybių egzistuoti. Turime daugybę tokių pavyzdžių – Kauno „Inkaras“, „Kuro aparatūra“, „Dirbtinis pluoštas“. O B.Lubys sugebėjo išlaikyti įmones. Ilgai truko kova dėl išgyvenimo, nes reikėjo užsitikrinti žaliavos – dujų tiekimą iš Rytų ir pertvarkyti technologijas, kad sugebėtų parduoti produkciją Vakaruose. Papildant galima pasakyti, kad jis buvo patriotas ir jautrus visuomenės poreikiams – stambaus masto mecenatas. Jam tikrai rūpėjo Lietuvos ekonomikos, valstybės, tautos išlikimas ir suklestėjimas“, – komentuoja Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Jonas Čičinskas.
VU profesorius Rimantas Rudzkis atkreipia dėmesį, kad B.Lubio mąstysena persidavė ir kitiems verslo lyderiams, nes jis buvo Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) įkūrėjas ir idėjinis vadovas. „Subūręs stambųjį Lietuvos verslą į LPK, B.Lubys sukūrė organizaciją, kuri buvo ir pamokanti, ir diktuojanti madas, ir ruošianti dirvą verslui per įtaką ekonomikos politikai. Be to, B.Lubys vienu metu buvo net premjeru, tad jo vaidmuo peržengia įprastines verslininko įtakos ribas“, – dėsto J.Čičinskas.
„Iš dalies B.Lubiui priskirtinas ir nuopelnas, kad Lietuvos verslas išlaikė pakankamai dalykinius ryšius su rusų verslininkais, o tai prisidėjo prie lietuviško verslo plėtros. B.Lubys buvo Lietuvos ir Rusijos verslo tarybos iniciatorius, vienas iš vadovų. Tos tarybos veikla prisidėjo prie geresnių ryšių tarp Rusijos ir Lietuvos verslininkų, Lietuvos eksporto plėtros į Rytų regioną. Juk Rusijos rinka pakankamai svarbi Lietuvos eksportuotojams: jei atmesime mineralinį kurą, tai ketvirtadalis visų prekių ir paslaugų eksporto tenka Rusijai“, – tvirtina R.Rudzkis.
O vadinamasis VP dešimtukas, dešimt buvusių „Vilniaus prekybos“ akcininkų, pradėjo visiškai naują mažmeninės prekybos Lietuvoje etapą ir padiktavo madas, kaip turi atrodyti ir prekybos tinklai, ir prekybos centrai. „Agresyviu verslo darymo stiliumi pasižymėjęs VP dešimtukas pakeitė lietuvių vartojimo įpročius ir tapo prekės ženklu, kuris užtikrintai išėjo ir į užsienio rinkas“, – šių verslininkų paliktą pėdsaką apibūdina LPK Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.
„Buvo sunku įsivaizduoti, kad Lietuvos verslininkai ne tik nurungs užsienio tinklus Lietuvoje, bet ir sugebės konkuruoti kitose šalyse, pavyzdžiui, Latvijoje. Tie vyrai pasirodė kaip labai efektyvūs, nes už jų nugaros nebuvo nei kapitalo, nei specifinių žinių – juk dauguma studijavo mediciną“, – antrina R.Rudzkis, pridurdamas, kad dabar Vilnius sunkiai įsivaizduojamas be VP dešimtuko pastatyto „Akropolio“.
Kitos asmenybės per 23 metus Lietuvos verslo istorijoje paliko jau menkesnį pėdsaką, tačiau tarp ryškesnių dar paminėtinas stambų koncerną sukūręs „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus, Lietuvos pienininkai, baldų gamintojai. O S.Besagirskas į šį sąrašą įrašo ir „Vičiūnų“ įmonių grupę su jos valdybos pirmininku Visvaldu Matijošaičiu. „Ši grupė sugebėjo sukurti pasaulinio lygio prekės ženklą. Šiandien nuvykę į tolimą šalį galime pasakyti „Sabonis“ arba „Viči“, nes kitų dalykų apie Lietuvą žmonės nežino“, – juokauja S.Besagirskas.
B.Lubiui mirus, o iš VP dešimtuko praktiškai likus tik grupės kontrolę į savo rankas perėmusiam Nerijui Numavičiui, ateinantį dešimtmetį į pirmą planą iškils kitos asmenybės. Tiesa, ekonomistai prognozuoja, kad itin ryškių ir visam verslui įtaką darančių figūrų nebebus: savo įmonių grupes sustiprinę Lietuvos verslo senbuviai, prie vairo stoję įpėdiniai ar naujų verslų, tokių kaip IT ar biotechnologijos, atstovai bus įtakingi siauresniame rate – daugiausia savo sektoriuje.
„Kai ateini į tuščią lauką ir pradedi sodinti gėlytes, darai įtaką ir kitiems. Kai laukas visiškai pilnas, daryti įtaką sudėtingiau. Bet lyderių visada bus. Juk buvo sakoma, kad Lietuva antro Arvydo Sabonio neturės, tačiau ilgainiui atsiranda lyderių, paskui kuriuos žmonės seka: antro Sabonio neturime, užtat turime Joną Valančiūną“, – apibendrina S.Besagirskas.
Susipažinti su kai kuriais iš šių verslininkų, kurie turės įtakos verslo raidai artimiausiais metais, „Veidas“ kviečia tolesniuose šio numerio puslapiuose.

Didžiausias verslo laimėjimas – įspūdingos eksporto apimtys

Visos ryškiausios verslo asmenybės savo įmonių pavyzdžiais įkūnija ir svarbiausius Lietuvos verslo laimėjimus per pastaruosius 23 metus. Pirmiausia – įmonių gebėjimą persitvarkyti ir modernizuotis per pakankamai trumpą laiką. Antra, susidūrus su sunkumais parodyti lankstumą, pavyzdžiui, užsivėrus vienoms rinkoms, persiorientuoti į kitas: tą matėme ir daugiau nei prieš dešimt metų per Rusijos krizę, ir per pastarąją ekonominę recesiją.
„Galime didžiuotis, kad turime daugybę įmonių, kurios funkcionuoja Lietuvoje 23 metus ir keičiasi kartu su pasauline rinka, – jos išliko konkurencingos nepaisant to, kokius ruožus ekonomika perėjo. Nemažai įmonių, veiklą pradėjusių dar tarybiniais laikais, šiandien atrodo absoliučiai kitaip – tai vakarietišką veidą turinčios įmonės, kurios niekuo nenusileidžia užsienio bendrovėms. Net nesusimąstome, kaip greitai tų pokyčių pasiekėme“, – atkreipia dėmesį SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda.
R.Rudzkis kaip svarbiausią Lietuvos verslo laimėjimą mini įspūdingų apimčių pasiekusį eksportą: pernai prekių ir paslaugų eksporto apimtys siekė 95 mlrd Lt. „Tai didžiausias mūsų pasiekimas, kad sugebėjome įeiti į užsienio rinkas, nors ir dabar esame užsienyje mažai žinoma šalis. Rusijos vartotojas visada vertino Lietuvos produkcijos kokybę, bet Lietuva sėkmingai eksportuoja ir į ES, ir atranda naujas rinkas, tokias kaip Indija, Iranas, Saudo Arabija. Kai manęs klausia, ką eksportuojame, atsakau, kad beveik viską: chemijos pramonės, biotechnologijų, mašinų gamybos, metalo pramonės produkciją ir kt.“, – vardija profesorius.
Pasak jo, labiausiai prie Lietuvos eksporto didėjimo bei plėtros prisidėjo ir reikšmingiausiomis įvardytos pastarųjų dviejų dešimtmečių verslo figūros: B.Lubys, taip pat žemės ūkio ir maisto produktų gamintojai bei medienos ir baldų pramonės atstovai. Pastarieji tarp stambiausių eksportuotojų atsidūrė dėl strateginės partnerystės su švedų koncernu „Ike“, kuris, R.Rudzkio nuomone, Lietuvos verslui ir visai ekonomikai padarė didelę paslaugą. „Būtent žemės ūkio ir maisto produktų bei baldų ir medienos produktų grupėse turime didžiausią teigimą balansą – eksportuojame daugiau, nei įsivežame“, – pavyzdį pateikia R.Rudzkis.
Atsigręžę dešimtmetį atgal matome, kad visi šie mūsų verslo laimėjimai davė akivaizdžių vaisių: mūsų šalyje BVP vienam gyventojui nuo 2000 m. didėjo labiausiai visoje ES. Štai 2000 m. BVP vienam gyventojui atsižvelgiant į perkamąją galią siekė 37 proc., o pernai – jau 70 proc. ES vidurkio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš daugiau nei metus mirusio „Achemos grupės“ prezidento ir pagrindinio akcininko Bronislovo Lubio vadovaujamos verslo imperijos tikslas nebuvo vien  pelno siekimas, tačiau jo įpėdiniai, kaip ryškėja, elgiasi ir elgsis kur kas pragmatiškiau.

Praėjus šešiolikai mėnesių po vienos iškiliausių verslo figūrų – “Achemos” koncerno prezidento ir pagrindinio akcininko B.Lubio mirties išryškėjo, kad jo įpėdiniai turi kitokią jo sukurtos trąšų, krovos, žiniasklaidos, vėjo energetikos ir viešbučių verslo imperijos viziją bei filosofiją. Tai, kad ši vizija priimtina ne visiems, greičiausiai liudija masiškai iš koncerno pradėję trauktis ilgamečiai vadovai.

Atsisakys nepelningos veiklos?
Gal dėl to, kad buvo Lietuvos patriotas, gal dėl jį pažinojusių žmonių minimos plačios širdies, o gal iš dalies ir jausdamas tam tikrą skolą valstybei už tai, kad pigiai privatizavo „Achemos“ fabriką, ilgametis “Achemos grupės” prezidentas ir savininkas B.Lubys dosniai dalijo paramą, retai atsakydavo prašančiajam. Ir nors daugelis konsultantų jam siūlė perregistruoti koncerną užsienyje dėl mažesnių mokesčių, B.Lubys atšaudavo, kad dirbs ir mokesčius mokės Lietuvoje. B.Lubys dažnai viešai išreikšdavo savo nuomonę svarbiais šaliai klausimais, o norėdamas turėti svaresnį balsą ir įsivaizduojamą saugumo priemonę, kantriai dengdavo jam priklausančių žiniasklaidos priemonių kasmet pridaromus nuostolius.
Akivaizdu, kad pagrindine akcininke tapusi B.Lubio našlė Lyda Lubienė, valdanti 50,4 proc. viso koncerno akcijų (38,8 proc. savo ir 11,6 proc. nepilnametės dukters Viktorijos Lubytės), ir naujoji koncerno valdyba, kurioje du iš penkių narių yra užsieniečiai, vadovaujasi visai kita filosofija. Kaip ryškėja, naujieji koncerno valdytojai žvelgia pragmatiškai: jei verslas nuostolingas ir nėra prielaidų, kad uždirbs pelno, jis nereikalingas. Praėjusiais metais „Achemos grupė“ pardavė Baltijos televiziją, 2011 m. pridariusią beveik 8 mln. Lt nuostolių. Finansų analitikai prognozuoja, kad kita ant prekystalio gulsianti prekė – dienraštis „Lietuvos žinios“, 2011 m. patyręs 1,5 mln. Lt nuostolių.
„Sprendžiant strateginius klausimus, žiniasklaida reikalinga, o B.Lubys ir sprendė strateginius klausimus – gamyba, gamtinės dujos, elektra. „Achemos“ gamykla energetiniu požiūriu yra ypač imli įmonė, todėl B.Lubiui buvo reikalinga ir žiniasklaida, ir uostas“, – kodėl ilgametis koncerno prezidentas išlaikė nuostolingą žiniasklaidą, „Veidui“ aiškino vienas smulkiųjų „Achemos grupės“ akcininkų Algirdas Ivanauskas.
Manoma, kad dabar koncerno valdytojai atsisakys ir kitų nepagrindinių veiklos sričių. Daugiausiai nuostolių 2011 m. pridarė įmonės „Achemos“ mokymo centras (3,7 mln. Lt), prekyba naftos ir metalo produktais užsiimanti “Metoil” (1,9 mln. Lt), inžinerines paslaugas teikiantis Projektų centras (2,5 mln. Lt), draudimo bendrovė “Industrijos garantas” (1,7 mln. Lt), sveikatingumo centras “Radnyčėlė” (1,3 mln. Lt).
„Žiūrint iš finansinės perspektyvos, būtų tikėtinas pagrindinių verslų peržiūrėjimas ir galbūt dalies jų pertvarkymas ar pardavimas. Juolab kad dabartinė valdyba per šį laikotarpį jau bus susidariusi savo nuomonę dėl esamos koncerno struktūros ir ateities vizijos“, – komentuoja „Prime Investment“ direktorius Darius Saikevičius.
Beje, tikėtina, kad naujieji koncerno akcininkai ir valdybos nariai kur kas mažiau šmėžuos viešumoje, kels nuosaikesnius tikslus ir labiausiai orientuosis į sukurtos vertės išsaugojimą, o ne į rizikingą plėtrą. „B.Lubys buvo nerami siela, norėjo plėstis, imtis ko nors nauja. Kiti akcininkai gal norės ramiau pagyventi“, – svarsto A.Ivanauskas.
Dar vienas per metus išryškėjęs pokytis – pasikeitus savininkams sumažėjo ir koncerno skiriama parama. Pavyzdžiui, viena pagrindinių įmonių „Achema“ 2010–2011 m. išmokėjo 1,83 mln. Lt paramos, o 2012 m. jau mažiau – apie 670 tūkst. Lt.
„Prezidento B.Lubio netektis kažkuria prasme sukėlė sumaištį labdaros sistemoje, nes anksčiau kelias nuo susitarimo su prezidentu iki labdaros gavimo buvo labai trumpas. Kiekvienais metais miestui skiriamos paramos vidurkis buvo apie pusę milijono litų, o praėję metai buvo tylėjimo stadija ir „Achema“ su savivaldybe bendrų projektų neplėtojo“, – pripažįsta Jonavos rajono vicemeras Vytautas Venckūnas ir viliasi, kad miesto mecenavimo tradicijos atsinaujins, nes koncernas įsteigė B.Lubio labdaros ir paramos fondą.
Jonavos moterų asociacijos „Jonavietė“, remiančios gerai besimokančių vaikų namų auklėtinius, vadovė Angelė Masiukienė taip pat pridūrė, kad šiemet iš ilgametės rėmėjos „Achemos“ kol kas nesulaukė paramos, nors paprastai įmonė paaukodavo prieš Kalėdas.
Kokios įtakos finansiniams rezultatams turės pasikeitusi koncerno valdymo filosofija, spręsti dar anksti, bet pirmieji metai be B.Lubio rodo, kad pagrindinio idėjinio vado netekęs koncernas, vienijantis apie penkiasdešimt įmonių, nesubyrėjo ir netgi didino apyvartą. „Verslo žinių“ surinktais duomenimis, koncerno „Achemos grupė“ pardavimo pajamos per praėjusių metų tris ketvirčius padidėjo nuo 3 mlrd. Lt 2011 m. iki 3,59 mlrd. Lt 2012-aisiais.
„Atskiros verslo įmonės turi pajėgias vadovų komandas, todėl iš verslo pusės daugiau turėtume kalbėti apie rinkos sąlygas ir tendencijas. Matome, kad daugelis koncerno įmonių teigiamai ir su stabiliu augimu baigė 2012-uosius, o visos “Achemos grupės” pajamos per tris 2012-ųjų ketvirčius šoktelėjo daugiau nei 10 proc.“, – plėtros tendenciją pabrėžia D.Saikevičius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jau prasidėjo įtakingiausios verslo organizacijos – Lietuvos pramonininkų konfederacijos – prezidento rinkimų kampanija, kurios favoritais laikomi fabrikantas Visvaldas Matijošaitis ir statybininkas Robertas Dargis.

Birželio mėnesį Lietuvos pramonininkų laukia sunki, beveik neįgyvendinama užduotis – išsirinkti naują konfederacijos prezidentą vietoje pernai spalio pabaigoje netikėtai mirusio ilgamečio vadovo, „Achemos“ grupės prezidento Bronislovo Lubio.
„Kad ir kas būtų išrinktas, jeigu lyginsime su B.Lubiu, tai palyginimas tikrai bus ne pretendento naudai, nes labai jau aukštai iškelta kartelė, – liūdnai kalba LPK garbės viceprezidentas Mykolas Aleliūnas, 1989-aisiais buvęs vienu Lietuvos pramonininkų asociacijos, vėliau tapusios konfederacija, steigėjų. – Šiomis dienomis dalyvavau knygos apie signatarus, kurios leidimą fundavo B.Lubys, pristatyme, tai vienas kalbėjusių signatarų labai taikliai pasakė, kad pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje buvo dvi iškiliausios asmenybės: poetas Justinas Marcinkevičius ir pramonininkas Bronislovas Lubys. Ir abu jau išėję.“

„Ferrari“ prieš „Maybach“

Užimti B.Lubio vietą – tikrai nemenkas iššūkis, nes šis pramonininkas, politikas, visuomenės veikėjas per pastaruosius du dešimtmečius ne tik pavertė LPK įtakingiausia verslo organizacija Lietuvoje. Jis taip pat suformavo tam tikrą verslo, ypač stambiojo, santykių su visuomene ir valstybės politikais etiką, kurios pats griežtai laikėsi ir nevengdavo pašiepti tų, kurie kelia save aukščiau už tautos išrinktuosius ar pabrėžtinai puikuojasi turimais turtais.
Prieš kokius penkerius metus, kai įžvalgesni verslininkai jau matė krizę ir taupė, bet kai kurie jautėsi pinigų viešpačiais, per Lietuvą nuvilnijo prabangių, netgi išskirtinių automobilių pirkimo banga. Tai matydamas B.Lubys kone demonstratyviai nusipirko stilingą mažylį „Smart“, kurį pats vairuodavo Vilniaus gatvėmis, stulbindamas visus, atpažinusius, kad prie to automobiliuko vairo sėdi turtingiausias Lietuvos žmogus. „Jeigu jie tokie turtingi, tegu sau važinėja bentliais, meibachais ar ferariais, – pašaipiai atsakydavo B.Lubys, klausiamas, kodėl neleidžia sau ko nors prabangesnio nei serijinis „Mercedes“, prie kurio vairo jis sėsdavo tik vykdamas tolimesnėn kelionėn – į Kauną ar Klaipėdą. – Aš tiek daug pinigų neturiu, man mieste ir smarto užtenka.“
Paradoksas, bet du iš tų, kurių adresu, labai tikėtina, buvo paleista ši viešą puikybę smerkianti pastaba, dabar vadinami realiausiais kandidatais į LPK prezidento postą: tai kelių „Ferrari“ ir kitų retų sportinių automobilių savininkas, „Vičiūnai Group“ valdybos pirmininkas Visvaldas Matijošaitis ir nekilnojamojo turto bendrovės „Eika“ direktorius Robertas Dargis, jau pradedant bliūkšti nekilnojamojo turto burbului nudžiuginęs save 800 tūkst. Lt kainavusiu limuzinu „Maybach“, o savo kolekcijoje turintis šarvuotą „Mercedes“, kuriuo važinėjo pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, ir „Range Rover“, kuriuo po Vilnių vežiota Britanijos karalienė Elžbieta II.
Žinoma, kalbant apie LPK prezidento rinkimus galima sakyti, jog pretendentų vairuojami automobiliai – tai smulkmena, juoba nėra abejonių, kad abu verslininkai pinigus jiems įsigyti sąžiningai užsidirbo. Kita vertus, tai šį bei tą sako apie jų savosios vietos visuomenėje supratimą, kuris, deja, ne į gerąją pusę skiriasi nuo B.Lubio nubrėžtų standartų. Ką jau kalbėti apie tokius dalykus, kaip elgesys viešoje vietoje.
Pernai vasarą Kaunas aptarinėjo dvi žinias, susijusias su daugumai miestiečių gerai pažįstamu V.Matijošaičio „Ferrari“: pirmą – su pasimėgavimu, antrą – su pasipiktinimu. Mat pirma gegužės pabaigoje milijonieriui ir naujosios miesto valdžios atstovui teko susimokėti baudą už ilgiau, nei išpirktas laikas, mokamoje stovėjimo aikštelėje paliktą automobilį. O rugpjūtį V.Matijošaitį nubausti išdrįsusią įstaigą užgriuvo jo suorganizuota savivaldybė kontrolė, tiesa, jokių didelių pažeidimų neradusi.
Tiesiog neįmanoma įsivaizduoti, kad šitaip būtų galėjęs pasielgti B.Lubys. Visi jį pažinojusieji vienu balsu tvirtina: jei jau šį žmogų būtų ištikusi tokia bėda, tai jis nesiginčydamas būtų ne tik baudą čia pat sumokėjęs, bet ir atsiprašęs, kad savo poelgiu kažkam sukėlė nepatogumų. Būdamas turtingiausias ir įtakingiausias Lietuvos verslo lyderis, B.Lubys puikiai suvokė, kad vienas svarbiausių jo uždavinių – gerinti verslo ir apskritai turtingų žmonių įvaizdį visuomenėje, o vieša arogancija bei galios demonstravimas tam tikrai nepadeda.
Žinoma, gali būti, kad ir V.Matijošaitis pasimokė iš šio skandalo. Kartu su juo posėdžiaujantys Kauno tarybos nariai „Veidui“ pasakojo, kad pastaruoju metu jis itin stengiasi perlaužti valdingą, kitų nuomonių nepripažįstantį savo būdą, ir čia jam labai padedanti žmona, bet „nuolatos kas nors išlenda“.

Du požiūriai į LPK vietą

Vis dėlto šalia pretendentų noro tapti LPK prezidentu yra dar ir patys pramonininkai, kurie rinksis: V.Matijošaitis ar R.Dargis. Abu jie, viena vertus, gerai pažįstami konfederacijas nariams, kita vertus, atstovaujantys visiškai skirtingam požiūriui į verslą ir jo asocijuotų struktūrų vaidmenį visuomenėje.
V.Matijošaitis – stambus pramonininkas, vienas didžiausių eksportuotojų (85 proc. „Vici“ produkcijos išvežama), tačiau tai tikras seno tipo fabrikantas, kurio įmonės pridėtinę vertę kuria daugiausia mažų sąnaudų, taigi ir mažų atlyginimų bei sunkių darbo sąlygų, sąskaita. Apdirbamosios pramonės pelno marža yra labai nedidelė, tad išgyventi galima tik ekstensyviai plečiantis, ką „Vičiūnai Group“ sėkmingai ir daro. Bet klausimas – kiek tai gali tęstis? Kinų ir kitų azijiečių darbo jėgos kainomis vis tiek neaplenksi, apie kokias proveržio technologijas žuvies pirštelių gamybos srityje irgi neteko girdėti.
Kita vertus, V.Matijošaitis neabejotinai kietai atstovautų pramonės interesams Vyriausybėje bei Seime, nors tokio gebėjimo bendrauti su politikais kaip B.Lubys jis tikrai neturi. „Jeigu Vyriausybei reikia priimti sprendimą, tai, liaudiškai tariant, reikia pašvilpti, susodinti visus prie stalo – pristatyti, kokių reikia sprendimų, rytoj surinkti visą informaciją, o poryt pakelti rankas. Viskas, – prieš trejetą metų aiškino V.Matijošaitis „Verslo žinioms“. – Per vieną dieną problemą galima išspręsti.“ Šis pareiškimas gali sukelti tik juoką žmogui, praktiškai susidūrusiam su Vyriausybės veikla ir interesų derinimu politikoje, bet gerai atspindi tam tikros lietuviško verslo dalies požiūrį į visų problemų sprendimo būdą.
Šiuo požiūriu R.Dargis, daugiau nei dešimtmetį dirbantis kartu su politikais ir vykdomosios valdžios struktūromis, yra visiškas V.Matijošaičio antipodas. Visas savo vadovaujamas asocijuotas verslo struktūras – Statybininkų asociaciją, Nekilnojamojo turto plėtros asociaciją R.Dargis pirmiausia naudoja kaip instrumentą visam Lietuvos verslui ir visuomenei stumti pirmyn, o tik paskui – kaip lobistines organizacijas. Šiuo metu visur cituojamas tyrimas apie tai, kokia Lietuvos žmonių dalis moka mokesčius ir tempia ant savo pečių valstybę, atsirado R.Dargio užsakymu. Jis labai rimtai stumia švietimo ir mokslo pertvarką, nes dabartinė visiškai neatitinka verslo ir valstybės poreikių, remia įvairių Lietuvos ateities vizijų kūrimą. Ir pabrėžtinai primena, kad nors verslas jo gyvenime užima svarbią vietą, bet „kuo didesnio pinigų kiekio turėjimas nėra mano viso gyvenimo tikslas“.
Bus labai įdomu stebėti, kurį supratimą apie LPK vietą visuomenėje birželį pasirinks šalies pramonininkai: arogantišką, senamadišką, bet kietą fabrikantą patvaldį V.Matijošaitį, ar verslą, kaip pilietinės visuomenės pažangos variklį, propaguojantį R.Dargį. Tai daug pasakys apie tai, kaip Lietuvos verslas supranta savo vietą visuomenėje.

a. a. Bronislovas Lubys
Pareigos: „Achemos“ grupės prezidentas, KLASCO prezidentas
Išsilavinimas: Kauno politechnikos institutas, inžinierius chemikas
Verslą pradėjo: 1994 m., būdamas valstybinės įmonės „Azotas“ generalinis direktorius
Verslo dydis: 2010 m. grupės turtas įvertintas 2,9 mlrd. Lt, darbuotojų – 5,5 tūkst.
Turtas: vienas turtingiausių Lietuvos žmonių, pats turtingiausias pramonininkas, 2011 m. turtas vertintas 744 mln. Lt
Politinė ir visuomeninė veikla: Kovo 11-osios Akto signataras, Vyriausybės vadovas 1992–1993 m., Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas 1993–2011 m.
Įtaka: 1992–2011 m. – vienas iš trijų įtakingiausių Lietuvos žmonių
Pomėgiai: buriavimas

Visvaldas Matijošaitis
Pareigos: įmonių grupės „Vičiūnai Group“ valdybos pirmininkas
Išsilavinimas: Vilniaus inžinierinis statybos institutas, inžinierius mechanikas
Verslą pradėjo: 1990 m., būdamas VRM sistemos Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymo (OBCHSS) vieno iš Kauno padalinių viršininku
Verslo dydis: grupę sudaro 47 įmonės 17 pasaulio šalių. 2011 m. apyvarta – 2 mlrd. Lt, darbuotojų – 6,5 tūkst.
Turtas: jau dešimtmetį priklauso turtingiausių Lietuvos žmonių dvidešimtukui, vienas turtingiausių pramonininkų, 2011 m. turtas vertintas 195 mln. Lt (17 vieta Lietuvoje)
Politinė ir visuomeninė veikla: 2010 m. įkūrė visuomeninę organizaciją „Vieningas Kaunas“, su kuria savivaldybių tarybų rinkimuose nesėkmingai siekė miesto mero posto. Remia Kauno „Žalgirio“ vyrų ir „VIČI-Aisčių“ moterų krepšinio komandas.
Įtaka: turi didelį autoritetą tarp Kauno ir Plungės verslininkų
Pomėgiai: medžioklė, prabangūs sportiniai automobiliai

Robertas Dargis
Pareigos: nekilnojamojo turto ir statybų įmonių grupės „Eika“ direktorius
Išsilavinimas: Vilniaus inžinierinis statybos institutas, inžinierius statybininkas
Verslą pradėjo: 1993 m., būdamas eksperimentinio projektavimo ir statybos susivienijimo „Monolitas“ generalinio direktoriaus pavaduotoju
Verslo dydis: įmonių grupė vertinama 44 mln. Lt
Turtas: 2011 m. vertintas apie 20 mln. Lt
Politinė ir visuomeninė veikla: 2000–2001 m. Vyriausybės kancleris liberalo Rolando Pakso Vyriausybėje, šiam atsistatydinus, svarstytas kaip galimas kandidatas į premjero postą. Kviestas dirbti prezidento Valdo Adamkaus patarėju ekonomikos klausimais. Darbar pilietinės visuomenės instituto valdybos narys, Lietuvos buriuotojų sąjungos prezidentas.
Įtaka: 2009-aisiais savaitraščio „Veidas“ apklausoje pripažintas septintu pagal įtaką žmogumi Lietuvoje
Pomėgiai: buriavimas, garsių asmenybių automobilių rinkimas

“Veidas” gana dažnai rašė apie a.a. Bronislovą Lubį, podažniai jį kalbindavo, bet tai daugiausia buvo tekstai apie verslą ir apie politiką. Apie jį kaip apie žmogų žinojome mažai. Staigi jo mirtis sukrėtė ir nukreipė į gilesnius apmąstymus bei palyginimus su kitais Lietuvos verslininkais.
Aišku viena – tai buvo galinga, bet kartu santūri ir Lietuvai ypač reikalinga figūra, be to, geras pavyzdys kitiems verslininkams. Lietuvai, kaip valstybei, jis ypač svarbus, nes sukūrė visiškai lietuvišką koncerną, daugiau nei 5 tūkst. darbo vietų, darbuotojams mokėjo ne minimalias, o kone dvigubai didesnes nei šalies vidurkis algas. Jo koncernas buvo ir yra vienas didžiausių eksportuotojų bei mokesčių mokėtojų.
Žinoma, atsiras tvirtinančių, kad “Achemą” jis privatizavo pusvelčiui, bus aiškinančių, kad jis buvo pernelyg prorusiškas ar kad jo lobistinė veikla pernelyg kieta ir ne visai skaidri, ir jie bus teisūs. Sunkiai pozityvių vertinimų apie B.Lubį pririnktų tiek energetikos ministras Arvydas Sekmokas, tiek tikriausiai ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bet jis vis tiek buvo didis ir iš esmės pozityvus pavyzdys kitiems.
Kodėl taip teigiame? Štai keletas argumentų: privatizaciją mūsų šalyje galima laikyti vienu labiausiai nevykusių ir ydingų projektų, bet tai jau istorija. Jos metu šimtai tūkstančių žmonių privatizavo gamyklas, įmones, kitą turtą. Tačiau daugiau kaip pusės tų gamyklų ir to turto po dvidešimties metų nebėra. Tarkime, kur šiandien “Ekranas”, “Kuro apratūra”, “Vilniaus vingis”, “Inkaras”, “Alytaus tekstilė” ar “Žalgirio” gamykla? Jų nebėra. O B.Lubiui ir kai kuriems kitiems talentingiems verslininkams iš privatizuotų įmonių pavyko sukurti klestinčius ir valstybei didelę naudą duodančius koncernus.
Ypač svarbu tai, kad B.Lubys nebuvo godus ir nesivaikė prabangos. Jis neturėjo lėktuvų, jachtų nei pilių užsienyje. Dažnai važinėdavo mažiuku “Smart” automobiliu. O kiek labdaros yra skyręs, kiek žmonių ar renginių bei projektų parėmęs, tai net įvertinti sunku. Tikriausiai tūkstančius: pradedant padegėliais, talentingais rašytojais, gabiais studentais ir baigiant visokiausiais kultūros centrais ar miestų šventėmis. Jo dėka Lietuvoje atsirado nemažai skulptūrų ir paminklų, dviračių takų, renovuota vaikų darželių. Per penkerius metus labdarai ir paramai jis atseikėjo 20 mln. Lt, o juk galėjo už šiuos pinigus nusipirkti jachtą ar malūnsparnį.
Gal todėl Jonavoje ir Plungoje jis buvo pusdievis, Jonava net “Lubianka” buvo vadinama. Ar daug žinote miestų, kuriuos miestiečiai iš pagarbos vadintų kokio verslininko vardu? Ar daug žinote lietuvių darbdavių, kuriuos darbuotojai gerbtų ir būtų patenkinti mokamų atlyginimų dydžiu?
Žinoma, valdžiai ir politikams B.Lubys nebuvo labai parankus ir simpatiškas, nes dažnai įžūliai primesdavo savo valią, keldavo didžiulius reikalavimus ir argumentuotai kritikuodavo. Kita vertus, juk prieš rinkimus B.Lubys vienoda suma paremdavo daugumą Lietuvos partijų. Be to, jo ambicijos ir reikalavimai versdavo greičiau suktis ministerijas ir įvairias valstybines kontoras. Tarkime, jis planavo statyti nuosavą dujų terminalą, ir tai Lietuvai būtų naudinga: juk lygindami mes žinotume, ko reikalauti iš valstybinio terminalo statytojų.
Apskritai B.Lubys visada mąstė ne vien apie savo verslą, bet ir apie visą valstybę. Gal kartais gudraudavo, gal kartais klysdavo, gal kartais turėdavo pernelyg didelį apetitą, bet iš tiesų jis buvo reikšmingiausia verslo figūra šį dvidešimtmetį. Gerąja prasme.

BFL

Bronislovą Lubį palaužė didžiausia jo yda – nemokėjimas sustoti. Vienas iškiliausių nepriklausomos Lietuvos verslininkų dar nesitikėjo išeiti, bet jau ne vienus metus tam rengėsi.

Praėjusį trečiadienį koncerno „Achemos grupė“ prezidentas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras 73 metų Bronislovas Lubys amžinojo poilsio atgulė ten, kur gimė ir praleido vaikystę, – Plungėje, šeimos kape greta savo tėvų ir brolio, netoli namų, kuriuose kadaise gyveno.
B.Lubys niekad neužmiršo gimtosios Plungės, o Plungė neužmiršo jo. Čia B.Lubį dar prisimena ne kaip milžinišką verslo imperiją sukūrusį turtuolį, o kaip kuklų, išsišokti nemėgstantį, santūriai besišypsantį berniūkštį, kuris vaikystėje nebuvo nei lyderis, nei uolus mokinys, tik svajonių turėjo daug. Ir kai jis, tada dar paauglys, jau triūsdavo plytinėje – uždarbiavo vežiodamas plytas, nes tėvą Apolinarą Lubį, turėjusį mėsinę Plungėje, ištrėmė į Sibirą ir šeima liko be vienintelio savo maitintojo, žmonės kalbėjo: „Koks darbštus vaikis. Jis toli eis.“
Būsimasis milijardierius Bronius (šitaip paprastai, be jokių titulų, B.Lubį iki pat šiol vadino jį pažinoję plungiškiai ir artimiausi bičiuliai) jautėsi atsakingas už motiną ir septyneriais metais jaunesnį brolį, tėvo tremtis privertė jį greičiau suaugti.
Kai plungiškė Nijolė Kirtiklytė-Lenktaitienė, buvusi B.Lubio klasės draugė, po studijų su vyru atvyko dirbti į Jonavą, tuometę azotinių trąšų gamyklą, iš pradžių sunkiai galėjo patikėti, kad įmonėje skyriaus viršininku dirba tas pats Bronius – kuklusis mokyklos laikų draugas. „Sužinojau ne iš karto – prieš tai pro mane praėjo keletas raštų, adresuotų B.Lubiui, ir aš nustebusi paklausiau, ar čia ne tas pats Lubys iš Plungės. Paaiškėjo, kad tas pats. Nuėjau pas jį, apsikabinome, ir nuo to laiko vėl tęsėsi mūsų draugystė, – pasakoja N.Lenktaitienė, kurią kartu su jos vyru Povilu Lenktaičiu B.Lubys laikė vienais artimiausių savo draugų. – Negalėjau patikėti, kad jis liko visiškai toks pat kaip mokyklos suole. Ir iki pat gyvenimo pabaigos toks liko, keitėsi tik pareigos. Mano dukra kartą pasakė B.Lubiui: „Jūs visada man buvote dėdė Bronius, kaip aš dabar galiu vadinti jus prezidentu?“ O B.Lubys atsakė: „Aš tau ir liksiu dėdė Bronius.“
Tai ir lėmė B.Lubio sėkmę, kad jis, jaunas chemikas, po studijų atvykęs į savo pirmą darbovietę – dar tik pradedamą statyti Jonavos azotinių trąšų gamyklą, iš karto ėmė kilti karjeros laiptais: jis visada užburdavo aplinkinius paprastumu (ir vėliau, tapęs turtingu bei žinomu žmogumi, „Achemoje“ pirmas suskubdavo pasisveikinti su gamyklos valytoja, o pietaudavo ne restoranuose, bet vietos valgykloje), buvo kupinas idėjų, o dirbo neišpasakytai daug.
„Tai buvo pati Lietuvos chemijos pramonės kūrimosi pradžia, todėl B.Lubys susidūrė su daug iššūkių. Jis buvo visas atsidavęs profesijai, gilinosi į menkiausias detales“, – kuo išsiskyrė B.Lubys, prisimena buvęs jo bendražygis prof. Andrejus Edvardas Ancuta.
„Jam puikiai sekėsi – kai atvykau dirbti į gamyklą, B.Lubys buvo vyr. inžinierius, bet faktiškai jau valdė visą gamyklą, viskas buvo jo, o ne tuomečio direktoriaus rankose“, – prisimena buvęs ilgametis „Achemos“ darbuotojas, o dabar Jonavos vicemeras Vytautas Venckūnas.
AB „Lifosa“ gen. direktorius Jonas Dastikas priduria, kad būdavo tokių laikotarpių, kai B.Lubys namo iš gamyklos negrįždavo net po keletą dienų iš eilės. Statant gamybinius cechus, paleidžiant naujus įrenginius jis dirbdavo dieną naktį.
„Buvo kietas inžinierius, mokėjo suformuluoti užduotį ir pareikalauti, kad ji būtų laiku ir gerai įvykdyta, – antrina B.Lubį gerai pažinojęs buvęs ilgametis „Achemos“ gamybos vadovas Algirdas Giedra. – Bet svarbiausia, kad tai buvo žodžio žmogus, kuriuo galėjai pasitikėti. Žinojome: kad ir kas nutiktų (juk gamyboje pasitaikydavo ir įvairių incidentų, kai pabirdavo langų stiklai ir panašiai) Bronislovas „pridengs“ ir mūsų nepasodins.“
Taigi B.Lubys iš eilinio specialisto gana greitai tapo svarbiausia figūra azotinių trąšų gamykloje, o žinios apie jo gebėjimus pasklido toli už Lietuvos ribų. B.Lubiui ne kartą siūlė aukštus postus gamyklose Rusijoje ir kitur, bet jis tik numodavęs ranka. B.Lubys nujautė: sparčiai auganti gamykla Jonavoje garantuos jam sėkmę, ir neklydo.

Politika buvo didžiausia klaida

Trąšos visada buvo ir liko B.Lubio „arkliukas“, ta sritis, kurią jis išmanė geriausiai ir kuri padėjo pamatus jo verslo imperijai. Vis dėlto B.Lubys nuo pat pradžių buvo ir puikus strategas, gebantis numatyti įvykius kone dešimtmetį į priekį, ir visada kupinas idėjų. Be to, jam stebėtinai sekėsi. Tai atsakymas į klausimą, kaip B.Lubiui, paprastam chemikui iš neturtingos šeimos, pavyko sukurti šiandien apie penkiasdešimt skirtingų įmonių ir 5500 darbuotojų turintį koncerną, trečią pagal apyvartos dydį įmonę Lietuvoje.
„Man didelį susižavėjimą kėlė jo tolerancija, kantrybė, darbštumas bei energija siekiant tikslų. Jis turėjo aurą šeimininko, kuriuo visi tiki bei pasitiki ir kurio atsakomybės, pareigos ir reiklumo laipsnis yra aukščiausios prabos, – B.Lubį prisimena koncerno „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus. – Platus situacijos matymas ir vertinimas, gebėjimas bendrauti su verslo ir politikos žmonėmis aukščiausiu lygiu – savybės, kurias turi vienetai. B.Lubys įrodė, kad jam Lietuvoje prilygti negalėjo niekas.“
D.Mockus prisiminė vieną įsimintiną situaciją, kai B.Lubys jį dar kartą nustebino. „Kartą skrendant su delegacija iš Biškeko jis pasisodino mane lėktuve šalia savęs ir užsidegęs pradėjo pasakoti apie Kirgizijos energetikos problemas, būdą joms spręsti ir kliūtis, kodėl jų išspręsti nepavyksta. Buvau šokiruotas, nes Kirgizija yra už 6 tūkst. kilometrų, o sritis, kurios analizei jis skyrė laiko ir energijos, mano požiūriu, visiškai neperspektyvi, uždavinys – beveik neišsprendžiamas; geriausiu atveju neaiškios baigties projektas truktų penkerius–septynerius metus. Tada ir pagalvojau, kad tai yra tiesiog gyvenimo būdas ir aistra: gilintis, analizuoti, spręsti, negailėti tam laiko bei energijos; per tiek metų susiformavęs gyvenimo ritmas, kurio, manau, „ultra racionali“ jaunesnių verslininkų karta jau ir negali turėti“, – pasakoja D.Mockus.
O „Vilniaus prekybos“ akcininkas, „NDX energijos“ valdybos pirmininkas Ignas Staškevičius sako B.Lubį prisiminsiantis kaip solidžiausią verslo figūrą per pastarąjį Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį. „Savo veikla jis sujungė dvi epochas. Nors „Achemos grupės“ šaknys glūdi sovietmetyje, ji sveikai peraugo į modernią rinką ir tapo net keleto sričių lydere. Tai puikiausias pavyzdys, kad talentingas verslininkas sugeba atsiskleisti bet kokiomis aplinkybėmis“, – neabejoja I.Staškevičius.
B.Lubiui nestigo ir verslininkui būtino apsukrumo, gebėjimo tarp juodžiausių pelenų įžvelgti aukso grūdą. Jis puikiai tai įrodė 1994-aisiais, kartu su keletu bendražygių stebėtinai pigiai privatizuodamas Jonavos „Azotą“, o vėliau – Klaipėdos jūrų krovinių kompaniją „Klasco“ bei kitas dideles įmones. Kad tuoj po B.Lubio grįžimo į verslą iš didžiosios politikos „Azoto“ akcijos jam buvo parduotos pernelyg pigiai, ko gero, dar ilgai bus prikišama.
D.Lubio oponentai neužmiršo ir pramonininko draugystės su ilgamečiu premjeru bei Socialdemokratų partijos vadovu Algirdu Brazausku. Tuo metu buvo vieša paslaptis, kad A.Brazauskas su B.Lubiu visą Lietuvą laiko savo rankose. A.Brazauskas skrisdavo į Maskvą savo bičiulio reikalų tvarkyti, o šis ne veltui ilgą laiką buvo laikomas įtakingiausiu Lietuvos verslininku. Tokiu B.Lubys liko iki pat savo gyvenimo pabaigos, ir šiandien sunku įsivaizduoti, kuris verslininkas galėtų bent kiek į jį lygiuotis. Prisiminkime nuolatinę B.Lubio kritiką energetikos strategams bei varžytuves, kas greičiau – stambiausias šalyje pramonininkas ar Lietuva pastatys suskystintų dujų terminalą.
B.Lubys buvo nuolatinis politikų provokatorius, ir tai, reikia pripažinti, veikė, nors ir ne tiek, kiek tikėjosi pats „Achemos grupės“ koncerno vadovas. Šiandien pats energetikos ministras Arvydas Sekmokas, kurį B.Lubys būdamas gyvas ne kartą sumalė į miltus, pripažįsta: jų nuomonės dažnokai išsiskirdavo, bet vis dėlto ši kritika stūmė Lietuvos energetikos projektus į priekį.
Kas bus dabar, B.Lubio nelikus? Išeidamas jis paliko tuštumą, kuri dar ilgai neužsipildys. Jei kalbėsime apie suskystintų dujų terminalą, B.Lubys tikrai būtų jį pastatęs, bet ar jis iškils ir po pramonininko mirties – labai abejotina, nors „Achemos grupės“ akcininkai ir deklaruoja, kad jų vedlio darbai bus tęsiami.
Beje, apie B.Lubio žingsnius į didžiąją politiką: kaip pastebėjo buvęs Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko patarėjas Ramūnas Bogdanas, ėjimą į politiką verslininkas jam ne kartą įvardijęs kaip savo didžiausią gyvenimo klaidą. „Tačiau tą klaidą jis sumaniai išnaudojo tuoj po atsistatydinimo privatizuodamas „Azotą“. Manyčiau, būtent dėl privatizacijos aplinkybių jis žegnojosi nuo savo premjerystės“, – teigia R.Bogdanas.
Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Aleksandras Abišala, 1992 m. pusmetį dirbęs komandoje su B.Lubiu (A.Abišala tuo metu buvo premjeras, o B.Lubys – jo pavaduotojas), tvirtina, kad priežastys buvo kitos: tiesiog jis norėjęs grįžti prie to, ką geriausiai išmanė.
Buvęs artimas „Achemos grupės“ koncerno prezidento bičiulis P.Lenktaitis prisimena, kaip kartą nuvykęs į B.Lubio, tuomečio premjero, rezidenciją rado jį besiruošiantį kelionėn. „Jis man pasakė: „Povilai, kraunuosi „čemodanus“, grįžtu į Jonavą.“ Kai paklausiau kodėl, jis tepasakė, kad tie, kurie manė, jog galės jį stumdyti kaip pėstininką šachmatų lentoje, pasirinko ne tą kandidatūrą. „Politikoje man nėra ko veikti, grįžtu į gamyklą“, – pasakė Bronius, nors A.Brazauskas norėjo, kad jis liktų premjeru“, – prisimena P.Lenktaitis.
Į didžiąją politiką B.Lubys taip ir negrįžo, nors visiškai nutolęs nuo jos niekada ir nebuvo.

„Viską paliksiu anūkui“

Iš tiesų tik versle B.Lubys jautėsi tikruoju šeimininku – laivo kapitonu, kaip sako R.Bogdanas. „Achemos grupės“ koncernas toliau augo, apyvartos didėjo, o B.Lubys tapo turtingiausiu Lietuvos žmogumi.
Vis dėlto ne visi verslai B.Lubiui sekėsi vienodai gerai. Jis viską žinojo apie trąšas, bet toli gražu nebuvo toks stiprus žiniasklaidos ar viešbučių verslo srityse. B.Lubys stipriai nudegė prieš pat krizę daug investavęs Druskininkuose, o laikraščio „Lietuvos žinios“, Baltijos TV ir kelių radijo stočių gyvybė metų metais buvo palaikoma tik todėl, kad B.Lubys asmeniškai pasirūpindavo, jog kitos koncerno valdomos įmonės pasidalytų savo pelnais su nuostolingomis žiniasklaidos bendrovėmis. B.Lubiui tiesiog buvo svarbu turėti savo laikraštį, radiją ir televiziją.
Kas nuostolingų koncerno verslų laukia dabar? Regis, ne patys geriausi laikai. Tiesa, tiek šiuo metu koncernui vadovaujantis viceprezidentas Arūnas Laurinaitis, tiek „Achemos“ gen. direktorius Jonas Sirvydis (abu yra koncerno akcininkai) sako, kad nors B.Lubys ir buvo pagrindinė viso koncerno ašis, jis pasirūpino, jog verslo organizmas sklandžiai funkcionuotų ir jo nesant. Visai neseniai koncernas parengė plėtros planus iki 2020 metų, kuriais ir ketinama vadovautis.
„Būdamas plataus mąstymo ir skvarbaus proto, B.Lubys kūrė sistemą, kuri nebūtų priklausoma nuo vieno konkretaus žmogaus. Jis puikiai suprato, kad tokio asmens netekus kiltų klausimas, o kas toliau. Taigi B.Lubys ėjo kitu keliu ir todėl šiandien koncerne turime gana efektyvią sistemą, kurią, kaip ir muzikos instrumentą, netekus prezidento reikės perstyguoti. Tačiau gitara turi šešias stygas, todėl ir mūsų versle visi žino, kokią stygą kada paliesti, kad būtų darni muzika“, – teigia A.Laurinaitis.
Kad ir kaip būtų, viso „Achemos grupės“ koncerno laukia milžiniški pokyčiai, o kokie jie bus, labai priklausys nuo B.Lubio turto paveldėtojų. Praėjusią savaitę Lietuvai atsisveikinant su B.Lubiu dar nebuvo aišku, kam pramonininkas paliko savo akcijas ir ar jis apskritai buvo parašęs testamentą.
Tačiau beveik nekyla abejonių, kad B.Lubio valdytas koncerno 62 proc. akcijų paketas turėtų likti velionio šeimos narių rankose. Jau pasigirdo versijų, kad vadovavimą koncernui gali perimti B.Lubio vyresnės dukters Jūratės sutuoktinis, „Achemos grupės“ teisės reikalų direktorius Romualdas Žadeika.
Ar to būtų norėjęs B.Lubys? Kalbėdamas apie savo įpėdinį draugams ir artimiausiems kolegoms jis visada minėdavo tik vieną asmenį – anūką, dukters Jūratės sūnų Adomą Žadeiką, šiuo metu dirbantį „Klasco“. B.Lubys vaikaitį tam kryptingai rengė: A.Žadeika studijavo Anglijoje, grįžęs įsidarbino koncerne, vienintelis iš šeimos narių tapo jo akcininku. Vos prieš keletą mėnesių A.Žadeika su žmona B.Lubiui padovanojo pirmąjį provaikaitį Motiejų.
„Jis visą laiką savo įpėdiniu matė tik anūką. Pamenu, kartą išsikvietė mane darbe, pristatė savo anūką ir paprašė, kad aprodyčiau jam įmonę. Kai vaikščiojome po cechus, jaunuolio akyse mačiau susižavėjimą. Supratau, kad tai ir yra B.Lubio įpėdinis“, – prisimena buvęs „Achemos“ darbuotojas, Jonavos vicemeras V.Venckūnas.
„Bronius su anūku siejo labai dideles viltis, – papildo beveik penkiasdešimt metų B.Lubį pažinojusi chemijos mokslų daktarė Domicelė Kitrienė. – Jis tam buvo specialiai rengiamas, mokomas. B.Lubys nebuvo nei caras, nei karalius ir apie savo įpėdinius daug nekalbėjo, bet jis niekada negyveno tik šia diena, buvo pragmatiškas žmogus, tad nujaučiu, kad savo pamaina prieš mirtį tikrai pasirūpino. Tik palaukime, ir patys pamatysime.“
„Jis sakydavo: viską paliksiu anūkui, bet kas žino, gal tik juokavo, – svarsto B.Lubio klasės draugė N.Lenktaitienė. – Manau, Bronius viską sutvarkė, viskuo pasirūpino.“
Buvęs vieno turtingiausių lietuvių bendražygis A.Giedra dar pridūrė, kad B.Lubys iš pradžių labai išgyveno taip ir nesusilaukęs sūnaus, o nurimo tik supratęs, kad ateityje jį galėtų pakeisti jaunasis anūkas. „Jis labai bijojo, kad koncernas nebūtų išdraskytas, todėl ir siekė sutelkti kontrolinį akcijų paketą savo rankose“, – teigia A.Giedra.
Viena aišku, kad B.Lubys nesitikėjo išeiti taip greitai. Verslininkas pastaruoju metu uoliai rūpinosi sveikata ir planavo sėkmingai dirbti dar kokį dešimtmetį. Ilgainiui ketino pasitraukti į nuošalę, pagrindinius koncerno svertus pasilikdamas savo rankose, bet vis labiau įtraukdamas į verslą vaikaitį. Tačiau tai turėjo įvykti gerokai vėliau – tik ne dabar, ne šį spalį, kai B.Lubys, regis, dar buvo kupinas jėgų, o jo įpėdiniu ruoštam A.Žadeikai – vos 24-eri. O tai reiškia, kad šis dar tiesiog per jaunas tokiai verslo imperijai valdyti.

Širdis reikalavo, bet jis sustoti nepajėgė

B.Lubys nebuvo iš tų, kurie mėgsta skųstis sveikata. Ir atrodė jis gerai: sulaukęs 73-ejų buvo energingas, linksmai nusiteikęs, o dirbo ne ką mažiau nei jaunystėje. Šiandien bet kas patvirtintų, kad B.Lubys buvo darboholikas, negalėdavęs visiškai atsitraukti nuo koncerno reikalų nei savaitgaliais, nei per atostogas.
Edvardas Mikalkinas, „Achemos“ poliklinikos vyr. gydytojas ir artimas B.Lubio bičiulis, sako kaip medikas draugo ne kartą prašęs dirbti mažiau. Net ir kartu atostogaujant Druskininkuose (ten drauge vykdavo porąkart per metus) E.Mikalkinui tekdavo nuolat raginti B.Lubį pailsėti. Vykdamas atostogauti B.Lubys visada veždavosi šūsnį dokumentų, kurių, prezidentui pasirašius, pasiimti būdavo atsiunčiamas vairuotojas.
„Pamenu, kai pernai buvome Druskininkuose, aš buvau linkęs patingėti, o jis nurimti negalėjo: sakydavo, važiuojam, daktare (taip mane vadino), ir aš neturėdavau kur dingti – sėsdavau ant dviračio ir mindavau kartu. Važinėdavome dviračiais kiekvieną dieną ir aš ilgainiui supratau, kad jo būdo nepakeisiu“, – pasakoja verslininko bičiulis.
Šį spalį atostogų į Druskininkus E.Mikalkinas su B.Lubiu taip pat vyko kartu. „Achemos grupės“ prezidento po jų laukė itin įtempta darbotvarkė, tad jis nusprendė šiek tiek atsipūsti.
Tačiau likus keletui dienų iki B.Lubio mirties E.Mikalkinui atostogas teko skubiai nutraukti – atsirado neatidėliotinų asmeninių reikalų. Bičiuliams atsisveikinant B.Lubys buvo itin pakilios nuotaikos. Vairuotojas kaip visad lūkuriavo vadovo pasirašytų dokumentų. Tad pramonininko bičiulį po kurio laiko pasiekusi žinia, kad B.Lubiui važiuojant dviračiu sustojo širdis (vėliau ekspertai patvirtino, kad verslininkas mirė nuo išeminės širdies ligos), buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus.
Vis dėlto B.Lubys visada žinojo, kad širdis yra jo silpnoji vieta. Jo tėvas A.Lubys kadaise mirė taip pat sustojus širdžiai, namie ramiai žiūrėdamas televizorių. Panaši lemtis prieš daug metų ištiko ir jaunesnįjį brolį Andrių, kuris žuvo, kai širdis staiga liovėsi plakti jam vairuojant automobilį.
Nedaug kas žino, kad prieš kelerius metus B.Lubiui buvo atlikta koronarografija – širdies kraujagyslių zondavimas, arba tyrimas, padedantis nustatyti pakitimus vainikinėse širdies arterijose. B.Lubys tuomet išgirdo, kad turi labiau rūpintis savo širdimi. Pramonininkas visuomet turėdavo su savimi nitroglicerino – pirmosios pagalbos vaisto širdžiai sustreikavus. Tačiau visa tai žinojo tik patys artimiausi žmonės. Visų kitų akyse jis ir toliau liko toks pat energingas, sveikata ir idėjomis trykštantis žmogus, kuriantis planus mažiausiai dešimtmečiui į priekį.
B.Lubys neapsimetinėjo – jis nuoširdžiai tikėjo, kad toks ir yra. Ėmė labiau rūpintis savimi, sveikai maitinosi, bet nė nenujautė, kad mirtis jau kvėpuoja į nugarą. Mirtis užklupo B.Lubį tada, kai jis to mažiausiai tikėjosi: verslininkas išėjo neužbaigęs begalės grandiozinių darbų, bet palikęs ryškų pėdsaką istorijoje.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/b-lubys-dar-nesitikejo-iseiti) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

lubys23

Sekmadienį apie 17 val. Druskininkuose mirė Lietuvos verslininkas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) vadovas Bronislovas Lubys.

B. Lubys mirė važiuodamas dviračiu. Kaip pranešė LNK „Žinios“, vyras buvo rastas sukniubęs prie dviračio. Kadangi jis neturėjo dokumentų, mirusiojo tapatybę pavyko nustatyti tik policijai paskambinus jo turėtu mobiliuoju telefonu. Manoma, kad B. Lubiui sustojo širdis.

Savo elektrines turinčios įmonės ketina teismuose bylinėtis su Vyriausybe dėl nuo šių metų pradžios 27 proc. iki 6,01 cento už kilovatvalandę padidinto viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokesčio bei reikalavimo jį mokėti ir mažesnės galios jėgainėms.

“Mes visi, turintys elektrines, ruošiamės teisminiam procesui. Nusprendėme bylinėtis su valdžia. Jau dirba teisininkai. Iš pradžių teismai vyks Lietuvoje, vėliau procesas nusikels iki aukštesnio, Europos, lygio”, – interviu dienraščiui “Lietuvos rytas” sakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas ir koncerno “Achemos grupė” didžiausias savininkas Bronislovas Lubys.

Anot jo, verslininkai mano, kad energetikos ministro Arvydo Sekmoko įsakymas dėl VIAP padidinimo prieštarauja Elektros energijos įstatymui, kuriame sakoma, kad turi būti remiamos tos elektrinės, kurios šilumą gamina naudodamos atsinaujinančius išteklius.

“Yra sudarytas sąrašas elektrinių, iš kurių valstybė dvigubai brangiau perka elektrą. Įdomiausia, kad į šį sąrašą kažkodėl pateko daugiausia tos elektrinės, kurias valdo ar nuomojasi privačios kompanijos. Jei biržoje ar tinkle kiekvienas gali nusipirkti elektros po 15 centų už kilovatvalandę, valstybė iš Pasvalio, Utenos, Vilniaus ar kitų elektrinių energiją superka dvigubai brangiau – po 30 centų. Kodėl, pavyzdžiui, neperkama iš Plungės, kurioje esu gimęs? Arba Telšių? Kitų miestų? Jei remiame, tai remkime visus”, – tvirtino B.Lubys.

Spaudoje teigta, kad padidintu VIAP nepatenkintos bendrovės “Achema”, “Lifosa”, “Orlen Lietuva”, “Putokšnis ir kitos savas elektrinės turinčios įmonės.

Energetikos ministerija yra pareiškusi, kad neketina atšaukti nuo šių metų įsigaliojusios tvarkos, kai panaikinta VIAP mokesčio išimtis.

Iš viso šįmet ketinama surinkti 613 mln. litų VIAP mokesčio. Pernai surinkta 431 mln. litų.

Stambiausi Lietuvos verslininkai kratosi turtingiausiojo titulo. Dauguma jų iš viso atsisako vertinti savo turtą, motyvuodami tuo, kad šiuo metu jis tragiškai nuvertėjęs, bet net ir toks jis esą erzina sunkmetį išgyvenančią visuomenę.

Ieškodami naujų turtuolių, visus metus sekėme rinkos naujienas, analizavome šiuo laikmečiu itin retai pasirodančią informaciją apie įvykusius pardavimo sandorius – tačiau nedaug tepešėme. Lietuvos įstatymai vis dar leidžia neskelbti informacijos apie bendrovių akcininkų sudėtį bei jų pasidalijimo proporcijas, todėl nemažai įmonių savo valdytojus slepia. Klasikinis pavyzdys – garsusis Vilniaus prekybos (VP) grupės dešimtukas (taip, vis dar dešimtukas – “Veido” žiniomis, formalios brolių Numavičių ir Marcinkevičių skyrybos su vėliausiai prie grupės prisijungusiu ir su ja susipykusiu Dariumi Nedzinsku dar nesibaigė). Kalbinti verslininkai juokauja, kad prieš 18 metų pasirašytas grupės akcininkų susitarimas, ko gero, buvo sutvirtintas kraujo priesaika – per tiek metų viešumon beveik neprasiskverbė jokių žinių apie akcininkų dešimtuko proporcijas.

Tiesa, jau šiemet Lietuvoje registruotų įmonių akcininkų paslaptys turėtų prasisklaidyti: pagal naująją nuo šių metų kovo įsigaliojusią Akcinių bendrovių įstatymo redakciją visos įmonės iki spalio privalės pateikti Juridinių asmenų registrui (JAR) duomenis apie kiekvieną iš savo akcininkų. Taigi viešosiose duomenų bazėse jau nuo šių metų spalio bus galima gauti duomenis apie kiekvienos bendrovės akcininkų sudėtį, jų pasidalijimą, akcijų įsigijimo datą, akcininkų sąrašo sudarymo datą.

Pagal dabar galiojančią tvarką JAR yra saugoma informacija tik apie vienintelį įmonės akcininką – taigi jei bendrovėje yra daugiau kaip vienas akcininkas, registrui nėra privaloma teikti jokių duomenų apie visus įmonės akcininkus. Teisininkų vertinimu, tokia tvarka sudarė galimybes manipuliuoti nuosavybės teise į įmonės akcijas, tačiau antra vertus, tarnavo ir kaip tam tikras saugumo skydas, nes informacija apie asmens turimą turtą buvo sunkiai prieinama pašaliniams žmonėms.

Kaip mes skaičiavome

Giliuosiuose verslo vandenyse stingant viešumo, taigi ir duomenų objektyviai analitinei atskirų žmonių sukaupto turto analizei, šiemet nutarėme remtis visiškai konservatyviu kriterijumi – oficialia įmonių buhalterine verte. Žinoma, ji neatitinka realios įmonių rinkos vertės, kurią šiuo metu nustatyti vargu ar įmanoma, tačiau liudija apie skirtingose rankose sukauptų turtų proporcijas.

Kaip matyti lyginant ankstesnių iš šių metų reitingus, panašus rezultatas gaunamas ir subjektyviai analizuojant atskirų įmonių vertes analitiniu būdu, ir pasitelkus JAR pačių įmonių pateikiamus buhalterinius duomenis.

Savo 40-uke pristatome tik tuos asmenis, apie kuriuos galima gauti oficialiais registrais prieinamos informacijos – tai yra tuos, kurie turi verslo sąsajų su įmonėmis kaip akcininkai ar vadovai. O neįtraukėme tų įmonių, kurioms šiuo metu yra iškeltos restruktūrizacijos bylos, tarkime, “Rangos IV”, savininkų.
Verslininkų rangavimas atliktas skaičiuojant akcijų dalį nuo visos įmonės turto vertės pagal 2009 m. konsoliduotus ir nekonsoliduotus finansinius duomenis. Tokiu atveju, kai verslininkai slepia akcininkų sudėtį, rėmėmės anksčiau viešumoje buvusia informacija apie įmonių pasidalijimo proporcijas.

Eliminuoti du bankininkai

Šiemet į bendrą turtingiausių verslininkų 30-uką neįtraukėme dviejų jo senbuvių – 32,95 proc. Ūkio banko akcijų valdančio Vladimiro Romanovo ir 25 proc. “Snoro” banko akcijų turinčio Raimondo Baranausko.
Dėl neapibrėžtos Lietuvos ūkio padėties sunku ar net neįmanoma nustatyti, kiek iš tikrųjų šiuo metu yra vertos Ūkio banko ir “Snoro” banko akcijos. Pavyzdžiui, dar visai neseniai “Snoro” banko obligacijos buvo pardavinėjamos su didele nuolaida, palyginti su nominalia jų verte, o tai gali būti signalas, kad akcijos yra bevertės. Šiuo metu abiejų bankų rinkos kapitalizacija mažesnė už akcijų buhalterinę vertę, o tai taip pat gali byloti apie galimas šių bankų problemas.

Tarkime, Latvijoje vykę su didžiausiais ir sparčiai augusiais privačiais bankais susiję procesai taip pat verčia mus būti atsargius ir laikinai dėl turto vertės nustatymo sunkumų bankininkų nereitinguoti. Juk buvę Latvijos “Parex” banko bendrasavininkiai Valerijus Karginas ir Viktoras Krasovickis daug metų buvo nepralekiami šios šalies milijardieriai, kol 2008 m. prisipažino, kad jų imperiją ištiko finansiniai sunkumai ir Latvijos vyriausybė už du latus išpirko 51 proc. banko akcijų.

Pagal viešai prieinamą informaciją apie akcijų kiekį ir dabartinę Ūkio bei “Snoro” bankų vertę Vilniaus vertybinių popierių biržoje, R.Baranausko turtas dabar vertas maždaug 100 mln. Lt, o V.Romanovas už savo akcijas galėtų gauti maždaug 82 mln. Lt. Tiesa, pats Ūkio banko vadovas pasakoja apie labai sėkmingą savo valdomos Ūkio banko investicinės grupės veiklą Balkanų regione, tačiau nepriklausomi šaltiniai to patvirtinti negali. Įdomu ir tai, kad pats V.Romanovas po ankstesnių turtingiausiųjų reitingų paskelbimo per savo atstovus perduodavo, jog iš tiesų jis esąs turtingiausias Lietuvoje, bet “Veidas” jo turtus nuvertina.

Akcininkai registruoti užsienyje

Dėl to, kad akcininkų sudėties kol kas skelbti neprivaloma, neįmanoma buvo sužinoti ir kas toks ar tokia – garantuotai užimtų garbingą vietą turtingiausiųjų Lietuvos žmonių plejadoje po to, kai sėkmingai susiderėjo dėl didmeninės prekybos įmonės „Limedika“ ir vaistų mažmeninės prekybos bendrovės „Gintarinė vaistinė“ akcijų likučio pardavimo už beveik 80 mln. Lt Lenkijos farmacijos prekybinei bendrovei „Polska Grupa Farmaceutyczna“. Kontrolinius šių lietuviškų bendrovių paketus iš vienos kauniečių šeimos lenkai įsigijo 2007 m. ir už juos sumokėjo irgi beveik 80 mln. Lt.

UAB „Lukoil Baltija“ prezidentas Ivanas Paleičikas greičiausiai irgi rikiuotųsi mūsų reitinge, tačiau įvertinti jo turto neįmanoma – lietuviškąją „Lukoil“ atšaką valdo užsienyje registruota bendrovė „Lukoil Europe Holdings B.V.“

Kiek asmeniškai iš sėkmingo sandėrio netrukus praturtės vienas Lietuvos biotechnologijų karalių Viktoras Butkus taip pat lieka jo paties paslaptimi – verslininko kadaise įsteigta UAB „Fermentas“ jau nuo 2002 m. priklausė užsienyje registruotam holdingui “Fermentas International Inc.”, į kurį savo ruožtu 2007 m. buvo investavęs privataus kapitalo fondas “Summit Partners”. Gegužės pabaigoje JAV mokslinių technologijų verslo milžinas “Thermo Fisher Scientific” paskelbė preliminariai sutaręs dėl “Fermentas International” grupės įsigijimo už maždaug 728 mln. Lt.

Tuo tarpu Arvydas Sabonis šiais metais iš turtingiausiųjų sąrašo iškrito. Jo bendras turtas, susidedantis 60 proc. UAB “Sabonio klubas ir partneriai”, 25 proc. UAB “SKP stiklas”, 100 proc. UAB “Pušų paunksnėje” ir 100 proc. UAB “Oranžinis krepšinio kamuolys” akcijų viršija 51 mln. Lt.

Į lenteles nebepateko ir vienos didžiausių Lietuvoje didmeninės prekybos įmonių „Sanitex“ akcininkai Sauliaus Butkus (13,83 proc.) ir Henrikas Neliubšys (12,41 porc.) – įmonės vertė viršija 300 mln. lt, tad kiekvienam jų tenka atitinkamai po 41 mln. Lt ir 37 mln. Lt.

Iš turtingiausiųjų sąrašo iškrito ir dar du kažkada svaiginamu greičiu praturtėję verslininkai „ŽIA valda“ savininkas Gediminas Žiemelis ir „Ranga Group“ valdantis Laimutis Pinkevičius. Pirmojo turto buhalterinė vertė, iškėlus iki tol pelningiausios įmonės „Agrowill Group“ restruktūrizavimo bylą nebesiekia ir 1 mln. Lt. Dar pernai G.Žeimelio turtai buvo vertinami 170 mln. Lt, užpernai jų vertė siekė 534 Lt. L.Pinkevičius taip pat nereitinguotas dėl pradėtos jo įmonės restruktūrizacijos. Pernai jo turto vertė siekė 60 mln. Lt, užpernai – 480 mln. Lt.

Svarbu diversifikuoti verslą

Ar skiriasi senesnės ir jaunesnės kartos turtuolių požiūris į savo verslą, ekonominę krizę? Atsakyti į šį klausimą pabandėme kalbindami 2 savo sudaryto 40-tuko narius – Lietuvos verslo mohikaną, turtingiausiųjų lietuvių trejetuko niekada neapleidžiantį koncerno „Achemos grupė“ pagrindinį akcininką 71-erių metų Bronislovą Lubį ir pirmą kartą į reitingus patenkantį Rusijoje pagaminta elektros energija prekiaujančios „Scaent Baltic“ akcininką 32-ejų metų Joną Garbaravičių.

Nepaisant amžiaus ir patirties skirtumų, abudu verslininkai akcentavo tą patį: krizė parodė, kaip svarbu yra diversifikuoti savo valdomą turtą, grupėje sutelkiant skirtingos veiklos įmones.

„Esu visiškai įsitikinęs, kad diversifikacija yra labai svarbus momentas dideliuose versluose. Jeigu mes viską būtumėm sudėję tik į „Achemą“ – kas šiandien būtumėm? Nuskęs laivas ir tu neturėsi valtelės išsigelbėjimui“, – dėsto B.Lubys.

Jis džiaugiasi, kad tuo metu, kai dėl brangstančių gamtinių dujų AB “Achema” buvo priversta sustabdyti abu savo amoniako gamybos cechus, taip pat vargsta kompleksinių trąšų gamintoja „Agrochema“, gerais rezultatais koncerną džiugina logistikos ir krovos bendrovės.

Panašiai kalba ir J.Garbaravičius: „Išbandome labai daug sričių – ir maisto gamybą, ir nekilnojamojo turto plėtrą, ir leidybą, ir finansų paslaugas. Esu linkęs daug ką išbandyti – gal ir nudegti ir tik tada susimažinti, bet patirtis irgi labai svarbi“.

B.Lubys pripažįsta, kad vadovavimas skirtingiems verslams, daugybei įmonių – sunkus darbas. „Ypač dabar, kai ne vienai įmonei reikia padėti finansiškai“, – sako jis. Koncerno vadovas apskritai šiuo metu jaučiais pernelyg daug laiko atiduodantis darbui. „Jau buvome pakankamai gerai įsivažiavę, galėjau ramiai tvarkytis savo asmeninį gyvenimą. Deja, šitie metai, ypač „Achemos“ problemos, vėl sugrąžino mane į įvykių sūkurį“, – tvirtina verslininkas.

„Scaent Baltic“ vadovas sako, kad jam kol kas užtenka entuziazmo gilintis į skirtingus verslus, tačiau jis irgi sutinka: kuo daugiau valdai įmonių, tuo daugiau patiri galvos skausmo. Skaidresniam visų grupei priklausančių įmonių valdymui neseniai buvo įdiegta centralizuota finansų apskaitos sistema.

B.Lubys neslepia, kad planuodamas plėtrą ar spręsdamas savo įmonių problemas jis neretai praveria bankų duris – dėl kreditų tartasi statant vėjo elektrinių ūkį, gelbėjant „Agrochemą“, pinigų skolintasi ir koncernui priklausančio „Grand SPA Lietuva“ statyboms Druskininkuose. „Kapitalas brangus, be bankinių investicijų sunku būtų augti“, – pripažįsta jis.

Tuo tarpu J.Garbaravičiui skolintis netenka. „Dividendai iš prekybos elektra leidžia mums plėstis ir be skolintų pinigų“, – prisipažįsta jis.

Abudu verslininkai yra nukreipę žvilgsnį į Druskininkus. B.Lubys ten pastatė ir dabar dar plečia sveikatingumo ir poilsio kompleksą „Grand SPA Lietuva“. „Tai juk irgi kapitalo diversifikacija“, – paaiškina jis. Koncerno prezidentas džiaugiasi, kad didėja šio komplekso užimtumo rodikliai, atsiranda norinčiųjų jį išsinuomoti ilgam laikui.

Tuo tarpu „Scaent Baltic“ yra investavusi į Druskininkuose statomą visus metus veiksiantį slidinėjimo centrą. „Patinka prisidėti prie naujovių. Tikiu, kad tai bus labai populiari paslauga“, – viliasi  J.Garbaravičius.
Viena sėkmingiausių praėjusiųjų metų investicijų jis laiko finansų maklerių įmonės „Orion Securities“ įsigijimą. „Pirkome nuostolingą įmonę, o jau vien per pirmąjį šių metų pusmetį ji uždirbo 700 tūkts. Lt pelno“, – džiaugiasi savininkas. Jis svarsto ir apie platesnių, tarptautinių finansinių paslaugų įmonės su filialais Londone ir Maskvoje steigimą.

Tuo tarpu B.Lubio koncerno moderniųjų technologijų kampelis – tai vėjo jėgainių parkas pajūryje. Šiuo metu „Achemos grupės“ jau instaliuota galia siekia 14 megavatų, planuojama ją padidinti iki 50 megavatų.
Na o didžiausia praėjusiųjų metų koncerno netektimi „Achemos grupės“ vadovas įvardija spaustuvės „Aura“ pardavimą už 1 Lt. „Skolų jau buvo prikaupta tiek, kad nebematėme galimybės atsikelti. Pardavėme visus įrengimus, mums liko tik pastatai“, – apgailestauja jis.

Padarytų klaidų neslepia ir J.Garbaravičius. Laba lėtai tejuda gurmaniško maisto krautuvėlių, į kurias yra investavęs „Scaent Baltic“ apyvarta. Visiškai įšaldytas ir gyvenamosios statybos projektas Palangoje. „Turime didžiulę teritoriją su puikiu detaliuoju planu – galime užsiimti žemdirbyste. Tik gaila, kad smėlyje niekas neauga“, – pats iš savęs šaiposi J.Garbaravičius.

Kodėl nenori pasakoti apie turtus?

Vienas neseniai „Veido“ kalbintas verslininkas, valdantis sėkmingą gamybos imperiją vienoje šiuo metu labai sparčiai augančioje užsienio šalyje kategoriškai nesutiko būti įtrauktas į turtingiausių lietuvių sąrašą, o savavališkai to padaryti negalėjome, nes neturime oficialių jo veiklos užsienyje rezultatų.

Tad kodėl lietuviai verslininkai nenori būti laikomi turtuoliais? Minėtas verslininkas sako dar prisimenantis laukinio kapitalizmo laikus, kai vieša informacija apie kažkieno sukauptą turtą reiškė nesaugumą – banditų gąsdinimus ir reketavimą. Dabar šešėlinio pasaulio spaudimo nebėra, tačiau didžiuotis savo turtu laikoma negarbingu elgesiu. „Gerbūvio valstybėse gėda būti neturtingu, o skurdžiose – gėda būti turtingu“, – apibendrina pašnekovas.

Lietuvoje apskritai pernelyg daug neigiamų stereotipų, taikomų verslininkams – į bet kurį turtingą žmogų žiūrima su išankstine nuostata, kad bent jau kapitalo pradžią jis sukaupė nešvariai, o ir dabar greičiausiai visus apgaudinėja bei sukčiauja.

Tokias tendencijas pastebi ir B.Lubys. „Mūsų visuomenėje, jeigu nesi ubagas, tai esi negeras. Jeigu ubagas – tai tada jau savas. Ką padarysi, toks lietuvio mentalitetas“, – su neigiamu požiūriu į turtus susitaikė niekada jų nestokojęs verslininkas. Tačiau jis pripažįsta, kad tokius minusus kompensuoja pinigų turėjimo suteikiami pliusai.

Kitas mūsų pašnekovas J.Garbaravičius svarsto, kad turtingi žmonės vengia afišuotis dėl visuomenėje gajaus pavydo jausmo. „Lietuvoje turtingi žmonės nemėgstami. Čia laisvai gali specialiai perbrėžti naujo automobilio sparną, prekybos centre piktai nužvelgti pilną maisto produktų vežimėlį“, – pastebi jis. Dėl to būti turtingu ir nelabai saugu.

J.Garbaravičius mano, kad verslininkai ir patys turi nebūti arogantiški, prisidėti prie visuomenės gerovės kūrimo – ne tik tiesiogiai, steigdami naujas darbo vietas, bet ir remdami labdaros projektus, gerindami žmonių kasdienę aplinką. „Jie tau pačiam sekasi – reikia dalintis“, – pažymi jis.

Tačiau ar tikrai vien papildomi geri darbai gali reabilituoti verslininkus visuomenės akyse? Gal pakaktų prisiminti, kad būtent verslas yra pagrindinis mokesčių mokėtojas – taigi, ir viso viešojo sektoriaus išlaikytojas – be kita ko kuriantis darbo vietas. Pavyzdžiui, „Achemos grupėje“ ir dabar dirba beveik 6 tūkst. žmonių, „Scaent Baltic“ yra sukūrusi 500 darbo vietų.

Žvelgiant į turtingiausių Lietuvos žmonių plejadą, sunku būtų tvirtinti, kad visi jie – arogantiški, neturtingesnius už save niekinantys žmonės. Kai kuriems gal nesvetimos žmogiškos silpnybės pasipuikuoti brangiais automobiliais ar prašmatniai įrengtais dvarais – tačiau tai juk ne nusikaltimas.

Kaip matyti, turtingiausiųjų sąraše labai skirtingi žmonės – esama ir pragmatikų, ir cinikų, ir altruistų, ir savanaudžių, ir labiau išsilavinusių, ir buvusių dvejetukininkų, ar chuliganų. Beje, turi šis sąrašas net ir savo juokdarį.

BFL

1,2 mlrd. Lt
Bronislovas Lubys, koncernas “Achemos grupė“
B.Lubiui šiuo metu priklauso 51 proc. koncerno akcijų.
Nepaisant 40 proc. pernai sumažėjusių koncerno pajamų (3,07 mlrd. Lt 2009-iaisias ir 5,04 mlrd. Lt 20080-aisiais), “Achemos grupės“ vadovo turtas kol kas išlieka kiek didesnis, nei jam ant kulnų nuolat lipančių konkurentų.
Didžiausiu koncerno galvos skausmu pernai buvo svarbiausia jo įmonė – trąšas gaminanti AB „Achema“, patyrusi 50 mln. Lt nuostolių. Tačiau skaičiuojama kad bendras visos grupės pelnas siekė apie 20 mln. Lt.
Sunkmetis Lietuvos pramonės galiūną verčia mažinti investicijų ambicijas: 2009 m. jos siekė 130-140 mln. Lt, o šiemet naujovėms jau planuojama skirti perpus mažiau – apie 70–80 mln. Lt.

1,1 mlrd. Lt
Nerijus Numavičius, VP grupė
Manoma, kad N.Numavičiui priklauso kontrolinis VP grupės paketas – 51 proc. akcijų.
VP grupė, valdanti UAB “Vilniaus prekyba” kuriai priklauso mažmeninės prekybos tinklas “Maxima” grupė, mažmeninės prekybos centrų vystymu ir valdymu užsiimanti “Akropolio” grupė, vaistinių tinklas “Euroapotheca”, energetikos bendrovė “NDX energija” pernai ir toliau skaičiavo dar 2008 m. prasidėjusį apyvartos kritimą.
Pavyzdžiui, “Maxima” grupės mažmeninės prekybos apyvarta per metus smuko 9 proc. (nuo 8,8 mlrd. Lt 2008 m. iki 7,7 mlrd. Lt 2009 m.). Ekonominė krizė ir smukusi nekilnojamo turto rinka dar labiau paveikė kitą grupei priklausančią UAB „Ermitažas“ – jos apyvarta per metus smuko 18,1 proc. ir siekė 173 mln. Lt.
2009 m. buvo pažymėti ir dar vienu šios grupės praradimu: po ilgų ginčų valstybei už 680 mln. Lt buvo sugrąžintos visos „NDX energija“ turėtos Vakarų skirstomųjų tinklų akcijos.

1 mlrd. Lt
Darius Mockus, koncernas “MG Baltic”
15-ą įmonių turinčio koncerno 100-ą proc. akcijų valdančiam D.Mockui kol kas telieka kantriai laukti geresnių laikų.
Sunkiausiai šiuo metu sekasi koncerno valdomai įmonei “Apranga”. Drabužiais prekiaujantis tinklas pernai patyrė beveik 17 mln. Lt nuostolį. Gerais rezultatais negalėjo pasigirti ir koncernui priklausančios nekilnojamojo turto, statybos, žiniasklaidos įmonių grupės.
Alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių platintojos – bendrovės “Mineraliniai vandenys” apyvarta Lietuvoje praėjusiais metais sudarė 598 mln. Lt ir, lyginant su 2008 m., sumažėjo per 7 proc.
Geriausios naujienos „MG Baltic“ savininką pasiekė iš alkoholio gamybos bendrovės „Stumbras“, kuri pernai uždirbo per 23 mln. Lt grynojo pelno. Šiuo metu įmonės kapitalizacija viršija 214 mln. Lt ir yra 29,2 proc. didesnė, nei prieš metus. Tiesa, iki krizės įmonės kaina siekė beveik 500 mln. Lt.

726 mln. Lt
Augustinas ir Artūras Rakauskai, „Senukų prekybos centrų“ grupė
Tėvas ir sūnus Rakauskai valdo 100 proc. SPC.
Skaičiuojama, kad SPC mažmeninės prekybos apimtys per 2009 m. krito net 42 proc. – iki 897 mln. Lt – dėl krizės ypač susitraukus statybų rinkai, čia siūlomos prekės buvo nebepaklausios. Tačiau didesnių nuostolių padėjo išvengti nekilnojamojo turto verslas, pagrįstas ilgalaikiais susitarimais.
Nepaisant krizės, „Senukų” įmonių grupei priklausanti bendrovė „SSPS-Pramonė” kovą pasirašė sutartį dėl naujo prekybos centro „Banginis“ statybos darbų Kaune. Daugiau nei 13 tūkst. kv. m. ploto centrą planuojama baigti iki šių metų lapkričio mėn. SPC į šį objektą investuoja apie 30 mln. Lt.

648 mln. Lt
Žilvinas Marcinkevičius
Spėjama, kad Ž.Marcinkevičiui gali priklausyti per 30 proc. VP grupės akcijų.
Buvo pasklidę kalbų apie šio verslininko konfliktą su pagrindiniu akcininku N.Numavičiumi ir galimą pasitraukimą iš mažmeninės prekybos imperiją sukūrusios grupės, tačiau kol kas tokia informacija nepatvirtinta. Skelbiama, kad Ž.Marcinkevičius šiuo metu gyvena Airijoje.
VP grupė, valdanti UAB “Vilniaus prekyba” kuriai priklauso mažmeninės prekybos tinklas “Maxima” grupė, mažmeninės prekybos centrų vystymu ir valdymu užsiimanti “Akropolio” grupė, vaistinių tinklas “Euroapotheca”, energetikos bendrovę “NDX energija” pernai ir toliau skaičiavo dar 2008 m. padidėjusį apyvartos kritimą.
Pavyzdžiui, “Maxima” grupės mažmeninės prekybos apyvarta per metus smuko 9 proc. (nuo 8,8 mlrd. Lt 2008 m. iki 7,7 mlrd. Lt 2009 m.), o kita grupei priklausanti UAB „Ermitažas“ turėjo susitaikyti su per metus daugiau nei 18 proc. kritusia apyvarta.

600 mln. Lt
Dainus Dundulis, UAB „Rivona“
D.Dunduliui nuo šių metų kovo mėn. priklauso 100 proc. UAB „Rivona“ akcijų.
Tai prekybos centrų tinklą prekėmis aprūpinantis logistikos, tarptautinių pervežimų ir nekilnojamo turto nuomos bendrovė, kuri, kartu su „Norfos mažmena“ sudaro „Norfos“ įmonių grupės branduolį.
2009 m. „Norfos“ prekių ir paslaugų pardavimai siekė 1,6 mlrd. Lt ir buvo 6,4 proc. mažesni, nei 2008 m., kai bendrovės pardavimai sudarė 1,7 mlrd. Lt.
Tačiau šiais metais pigesnių prekių asortimentą siūlantis tinklas jau džiaugiasi atšilimu: konsoliduoti „Norfos“ įmonių grupės prekių ir paslaugų pardavimai per pirmąjį šių metų ketvirtį viršijo 550 mln. Lt ir buvo 1,14 proc. didesni nei tuo pačiu laikotarpiu pernai.

525 mln. Lt
Vidmantas Kučinskas, UAB „Arvi ir ko“
Beveik prieš dvidešimt metų drauge su partneriais Juozu Urbaičiu ir Ramūnu Malinausku įregistravęs įmonę „Arvi ir ko“, dabar V.Kučinskas vienas valdo visą 100 proc. bendrovės akcijų.
Nors, pavyzdžiui, trąšų gamyba šiuo metu yra nuostolinga, 22 grupei priklausančių su žemės ūkiu susijusiu įmonių įvairovė – trąšų gamyba, cukraus perdirbimas, pašarai, biodyzelinas, kalakutiena, gyvūninės kilmės atliekų utilizavimas – bei geografija – įmonės registruotos ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Ukrainoje, Kipre, Kroatijoje – leidžia jos valdytojui stabiliai laikytis per sunkmetį.
Sunkumus trąšų sektoriuje liudija gegužės pabaigoje paskelbta informacija apie tai, kad trąšas gaminanti UAB „Arvi Fertis“ pardavė „Linas Agro Group“ žemdirbių aptarnavimo centrus su trąšų sandėliais Joniškyje ir Kėdainiuose. O tarkime, nepaisant smukusios cukraus kainos Europoje, cukraus gamintoja „Arvi cukrus“, ir pernai skaičiavo pelną.

504 mln. Lt
Arūnas Martinkevičius, koncernas SBA
A.Martinkevičius valdo 100 porc. iš 26 baldų ir tekstilės gamybos bei mažmeninės prekybos įmonių susidedančio koncerno akcijų.
Ankstesniais metais daugiausiai rūpesčių kėlusi „Utenos trikotažo“ įmonių grupė pastaraisiais mėnesiais jau pradėjo kapstytis iš duobės: pernai bendrovė uždirbo jau 3,2 mln. Lt grynojo pelno.
Kita koncerno įmonė, AB “Klaipėdos baldai” pernai uždirbo 5,1 mln. Lt grynojo pelno – tai yra kone 90 proc. daugiau nei 2008 m. Situacija šiame segmente gerėja ir toliau – vien per paskutinį praėjusiųjų metų ketvirtį baldininkų pelnas, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2008 m., pašoko 9 kartus.
Tiesa, apskritai koncerno valdomų baldų įmonių konsoliduoti pardavimai per metus smuko 4,1 porc., tačiau jau šiemet tikimasi didesnių užsakymų iš Švedijos koncerno IKEA – ilgalaikės sutartys su užsienio partneriais jau ilgus metus yra viena koncerno sėkmės priežasčių.

486 mln. Lt
Ramūnas Karbauskis, „Agrokoncernas“
R.Karbauskis valdo 100 proc. „Agrokoncerno“, taip pat įmonių „Agrokoncerno grūdai“, „Šiaulių agrokoncernas“ ir dar kelių smulkesnių bendrovių akcijas.
Koncernas skelbiasi per 2009 m. sugebėjęs užimti daugiau negu pusę Lietuvos prekybos trąšomis rinkos. Palyginti su 2008 m., „Agrokoncerno“ trąšų pardavimai padidėjo 20–30 proc. – tačiau dėl produkcijos pigimo pajamos iš šios veiklos sumažėjo.
Pernai augo ir grūdų prekyboje užimama šios grupės rinkos dalis – nepaisant kone dvigubai kritusių grūdų supirkimo kainų, įmonių grupei išsilaikyti padeda nuosavų sandėlių infrastruktūra. Per metus į su grūdų perdirbimu susijusios veiklos modernizavimą buvo investuota apie 50 mln. Lt.

323 mln. Lt
Nerijus Dagilis, UAB „Hermis Capital“
N.Dagilis valdo 40 proc. bendrovės „Hermis Capital“ akcijų, 100 proc. UAB “Deitona“ akcijų, 60 proc. bendrovės „Charter Jets“ akcijų, taip pat 40 proc. įmonės „Baltijos polistirenas“ akcijų.
N.Dagilis pripažįsta, kad plečiant verslą iš komercinių bankų skolintais pinigais buvo pernelyg agresyviai investuota į šiuo metu nelikvidžią Baltijos šalių nekilnojamojo turto rinką.
Sunkmetis verčia vieną „Hermis Capital“ savininkų atsisakyti net ir geriausių savo projektų – pranešama apie netrukus planuojamą AB „Geonafta“ akcijų paketo pardavimą Lenkijos naftos bendrovei „Lotos Group“.
Grupės nuostolių sąrašą jau papildė nauji praradimai: nepasiekęs planuotų finansinių rezultatų, „Hermis Capital“ atsisakė ambicijų žiniasklaidos versle – gegužę buvo parduotas kontrolinis žiniasklaidos bendrovės “Diena Media News”, valdančios dienraščius “Vilniaus diena”, “Kauno diena” ir “Klaipėda” akcijų paketas.

280 mln. Lt
Tautvydas Barštys, AB „Kauno grūdai“
T.Barštys kartu su savo motina valdo 62,5 proc. AB „Kauno grūdai“ akcijų, jam taip pat priklauso 33 proc. „KG Group“ akcijų.
Grūdų perdirbimo įmonė skelbia, kad jos apyvarta pernai siekė 379,6 mln. Lt, t.y. buvo 11 proc. mažesnė, nei 2008 m. Nepaisant to, metai, esą, buvo baigti pelningai, tačiau tikslesni rezultatai neskelbiami.
Pernai eksportas sudarė 40 proc. visos „Kauno grūdų“ realizacijos pajamų, o 2008 m. jis buvo mažesnis ir siekė 34 proc.
Visa „KG Group”, kuriai taip pat priklauso Vilniaus ir Kaišiadorių paukštynai, už parduotą produkciją pernai gavo 760 mln. Lt metinių pajamų – tai yra tiek pat, kiek ir 2008 m.
Šiemet investicijoms į paukščių auginimą ir mėsos perdirbimą grupė ketina skirti apie 50 mln. Lt.

191 mln. Lt
Gintaras Kateiva, „Litagra“
G.Kateivai priklauso 41,6 proc. žemės ūkio aptarnavimo įmonės „Litagra“ akcijų, jis taip pat yra įsigijęs 12,6 porc. Padovinio žemės ūkio bendrovės akcijų bei 5 proc. bendrovės „Šiaulių tauro televizoriai“ akcijų.
Grupės „Litagra“ pajamos pernai buvo sumažėjusios – lyginant 2009 m. pirmų trijų ketvirčių (395 mln. Lt) ir 2008 m. to paties laikotarpio rezultatus (473 mln. Lt), matomas daugiau nei 16 proc. kritimas.
Priminsime, kad „Litagros” grupės veikla apima paslaugas žemės ūkiui, taip pat grūdų perdirbimo ir elevatorių paslaugų teikimo, pirminės augalininkystės ir gyvulininkystės žemės ūkio produkcijos gamybos, investicijų žemės ūkio sektoriuje paslaugas.

187 mln. Lt
Sigitas Paulauskas, „Vakarų medienos grupė“
S.Paulauskas valdo 90 proc. „Vakarų medienos grupės“ (VMG) akcijų.
Po sunkių 2008 m. pernykščiai rezultatai Lietuvos baldininkų jau nebeliūdino, tačiau iš tiesų atsigauti ši rinka pradeda tik šiais metais.
VMG priklausanti AB „Klaipėdos mediena“ praėjusių metų pirmąjį pusmetį didino prekybos apimtis – 2008 m. sausį–birželį bendrovės pajamos siekė beveik 67 mln. Lt, o 2009 m. tuo pačiu laikotarpiu jos siekė jau kone 81,5 mln. Lt. Visos VMG konsoliduota apyvarta (UAB „Sakuona“, „Jūrės ąžuolynas“, „Baltijos elektrinių investicijos“, „VMG ekspedicija“, „Wood Industry“) pirmąjį 2009 m. pusmetį taip pat augo 28 proc.
Išgyventi sunkmetį grupei labiausiai padėjo užsienio partneriai – pernai eksportuota beveik 60 proc. produkcijos.

180 mln. Lt
Rimandas Stonys, UAB „Dujotekana“
R.Stonys valdo 49 proc. dujomis prekiaujančios bendrovės „Dujotekana“ akcijų. Jam taip pat priklauso 40 proc. per šią įmonę valdomos Kauno termnofikacinės elektrinės akcijų, 100 porc. įmonės „Vėjo gūsis“ akcijų, pusė įmonės „Aviaeskadrilė“ ir dalis Klaipėdos oro uosto akcijų.
Visam Lietuvos verslui dujas tiekianti „Dujotekana“ pučiasi arba traukiasi priklausomai nuo to, kokia yra jos kaip tarpininkės parduodamų rusiškų dujų kaina. Pernai dujų kaina buvo maža, tad ir įmonės pelnas, kaip spėjama, galėjo būti maždaug 40 proc. mažesnis, lyginant su 2008 m.
Ir apskritai kol kas R.Stonio valdomos įmonės išgyvena stagnaciją: neatnaujinami dėl krizės sustabdyti planai dėl naujo logistikos centro Klaipėdos pašonėje statybos, taip pat ir dėl gyvenamųjų namų kvartalo uostamiestyje.

176 mln. Lt
Jolanta Blažytė, koncernas „Vikonda“
J.Blažytė valdo per 60 proc. koncerno „Vikonda“ akcijų
40 įmonių valdantis koncernas sunkmetį išgyvena palyginti neskausmingai – ši tiek grūdus auginanti, tiek maisto produktus gaminanti ir juos pardavinėjanti įmonė didesnius nuostolius vienoje grandyje kompensuoja pajamų padidėjimu kitoje.
Vienos svarbiausių koncerno įmonių „Kėdainių koncerno fabriko“ apyvarta per 2009 m., lyginant su 2008 m., sumažėjo tik maždaug 6 proc. ir siekė 35 mln. Lt. Šiemet jau pranešama apie vidutiniškai 5 proc. augančią apyvartą.
Svarbu paminėti, kad J.Blažytės sutuoktinis politikas Viktoras Uspaskichas neseniai pareiškė nebeplanuojantis investicijų Lietuvoje – dabar plėtros galimybių koncernas esą ieško užsienyje.

165 mln. Lt
Visvaldas Matijošaitis, „Plungės kooperatinė prekyba“
V.Matijošaitis valdo pagrindinę „Plungės kooperatinės prekybos“ grupės, kuriai priklauso „Vičiūnų“ grupė, akcijų dalį.
Didžiąją dalį savo produkcijos eksportuojančiai “Vičiūnų“ grupei sunkiausia buvo praėjusiųjų metų pradžia – krito apyvarta, nuostolius didino valiutų kursų svyravimai. Tačiau vėliau situaciją pavyko stabilizuoti padidinus savo pardavimus krizės menkiau paliestose ES šalių rinkose.
Šiuo metu įmonių grupė mėgina įsitvirtinti Skandinavijos rinkoje, svarsto galimybę investuoti į gamybinius pajėgumus Baltarusijoje. Neseniai V.Matijošaitis pranešė susiderėjęs su JAV prekybos milžinu „Wall-Mart“ dėl „Vičiūnų grupės gaminamų žuvų produktų pardavimo Brazilijoje.

149 mln. Lt
Remigijus Juodviršis, AB „Panevėžio keliai“
R.Juodviršis valdo 28,5 proc. AB „Panevėžio keliai“ akcijų
AB „Panevėžio keliai“ pelnas be antrinių ir asocijuotų įmonių pernai siekė 8,4 mln. Lt, ir buvo 3,1 karto didesnis nei 2008 m., nors bendrovės pardavimo pajamos pernai siekė 180,1 mln. Lt ir buvo 43,3 proc. mažesnės, nei 2008 m.
Visa „Panevėžio kelių” įmonių grupė pernai patyrė 12,2 mln. Lt nuostolių, o 2008 m. buvo uždirbusi 45,2 mln. Lt pelno. 2009-taisiais grupės apyvarta siekė 466,5 mln. Lt, ir buvo 63 proc. mažesnė, nei 2008 m. Didžiausią įtaką grupės rezultatams turėjo neigiami nekilnojamojo turto projektų veiklos rezultatai ir nekilnojamo turto vertės mažėjimas po perkainavimo.

148 mln. Lt
Gvidas Drobužas, AB „Panevėžio keliai“
G.Drobužas valdo 28,4 proc. „AB „Panevėžio keliai“ akcijų.
AB „Panevėžio keliai“ pelnas be antrinių ir asocijuotų įmonių pernai siekė 8,4 mln. Lt, ir buvo 3,1 karto didesnis nei 2008 m., nors bendrovės pardavimo pajamos pernai siekė 180,1 mln. Lt ir buvo 43,3 proc. mažesnės, nei 2008 m.
Visa „Panevėžio kelių” įmonių grupė pernai patyrė 12,2 mln. Lt nuostolių, o 2008 m. buvo uždirbusi 45,2 mln. Lt pelno. 2009-taisiais grupės apyvarta siekė 466,5 mln. Lt, ir buvo 63 proc. mažesnė, nei 2008 m. Didžiausią įtaką grupės rezultatams turėjo neigiami nekilnojamojo turto projektų veiklos rezultatai ir nekilnojamo turto vertės mažėjimas po perkainavimo.

141 mln. Lt
Pranas ir Andrius Kizniai, UAB „Lietpak“
Tėvas ir sūnus Kizniai valdo 100 porc. UAB „Lietpak“ akcijų.
1991 m. įsteigta įmonė – viena iš Baltijos šalių plėvelinių įpakavimo medžiagų gamybos lyderių.
„Lietpak“ gamina pakuotes maisto produktams, tekstilės gaminiams ir higienos prekėms, žemės ūkio produktams, taip pat vakuuminį įpakavimą.
Šykščiai informaciją apie save skelbianti įmonė turėtų kuo pasigirti: nuolatinės investicijos į modernias technologijas ir įrangą leidžia jai gaminti aukštos kokybės gaminius. Šiuo metu „Lietpak“ planuoja diegti naujas technologijas ir rinkai pristatyti keturis išskirtinius produktus – sudėtingų konstrukcijų pakuotes, neturinčias analogų rinkoje.

140 mln. Lt
Pranas ir Andrius Dunduliai, UAB „Dojus Agro“
Tėvas ir sūnus Dunduliai valdo 100 proc. bendrovės „Dojus Agro“ akcijų.
Didelę prekybos modernia ir brangia žemės ūkio technika, kurios pirkimą dosniai remia ES fondai, rinkos dalį atsiriekusi bendrovė „Dojus Agro“ nepaisant sunkmečio ir toliau gali džiaugtis neblogais rezultatais.
2009 m. pirmų trijų ketvirčių įmonės pardavimai (126 mln. Lt), tiesa, buvo sumažėję beveik per pusę, lyginant su tuo pačiu 2008 m. laikotarpiu, tačiau metų pabaigoje rinką išjudino supaprastinta ES paramos teikimo žemės ūkio technikos įsigijimui tvarka.
„Dojus Agro“ yra oficialus didžiausio pasaulyje žemės ūkio mašinų gamintojo kompanijos “Deere & Co” atstovas Lietuvoje, Baltarusijoje ir Kaliningrade, ji taip pat atstovauja dar 10 Vakarų gamintojų.

119 mln. Lt
Antanas Trumpa, AB „Rokiškio sūris“
A.Trumpa valdo 14 proc. AB „Rokiškio sūris“ akcijų ir 74,86 proc. UAB „Pieno pramonės investicijų valdymo“ akcijų.
Pieno perdirbimo bendrovės „Rokiškio sūris“ grupė pernai gavo mažiau pajamų, tačiau dirbo pelningai – priešingai nei 2008 m.
„Rokiškio sūrio“ konsoliduotos pajamos pernai, palyginti su 2008 m., smuko 17,8 proc. nuo 682 mln. Lt iki 560 mln. Lt, bet grupė uždirbo 14,9 mln. Lt grynojo pelno. Užpernai grupės veikla buvo nuostolinga – patirta 18,3 mln. Lt nuostolių.
Šių metų pradžia bendrovės vėl nedžiugina: per pirmąjį ketvirtį, lyginant su tuo pačiu praėjusiųjų metų laikotarpiu, pardavimas sumenko 21 proc., o konsoliduotas grynasis nuostolis pasiekė 1,5 mln. Lt.

113 mln. Lt
Vytautas Bučas, AB „Invalda“
V.Bučui priklauso 18,56 porc. AB „Invalda“ akcijų.
Pernai patyrusi 88,6 mln. Lt nuostolį, dabar „Invalda“ jau įžvelgia šviesą tamsaus tunelio gale. Bendrovė skelbia per pirmąjį šių metų ketvirtį uždirbusi 2,6 mln. Lt grynojo pelno, kai pernai tuo pačiu metu grupės nuostoliai siekė 1,5 mln. Lt.
Šiemet Farmacijos sektorius („Sanito“ grupė) „Invaldai“ atnešė 4 mln. Lt pelno, o baldų gamyba („Vilniaus baldai“) pradžiugino 5 mln. Lt pelnu. Gerus šių sričių rezultatus lėmė atsigaunančios eksporto rinkos.
Tuo tarpu kitos “Invaldos” sferos – kelių tiesimas ir tiltų statyba („Tiltra Group“ bei „Kauno tiltai“) bei informacijos technologijų infrastruktūra vis dar generuoja nuostolius.

112 mln. Lt
Jonas Garbaravičius, UAB “Scaent Baltic”
J.Garbaravičiui ir jo šeimos nariams priklauso kontrolinis 51 proc. UAB “Scaent Baltic” akcijų paketas.
Šis verslininkas – vieną didžiausių augimo potencialų šiuo metu turintis 40-tuko narys. Išskirtinė teisė iki 2020 m. importuoti rusišką elektros energiją visose trijose Baltijos šalyse – tai garantuotos labai stambios ir ilgametės pajamos. Jei būtų įvertinti jau šių metų rezultatai, J.Garbaravičius nebejotinai būtų žymiai aukštesnėje sąrašo vietoje – skaičiuojama, kad “Scaent Baltic” šiuo metu patiekia maždaug 30 proc. visos į Lietuvą importuojamos elektros energijos.
Kitos iš prekybos elektra gautais pinigais kuriamo koncerno dalys – maisto produktų gamyba ir prekyba, leidyba, finansinės paslaugos dideliais pelnais kol kas nestebina, tačiau ir nuostolių esą negeneruoja.

100 mln. Lt
Tadas Karosas, UAB “Čili Holdings”
T.Karosas valdo kontrolinį UAB “Čili Holdings” paketą.
“Čili Holdings” restoranų apyvarta per pirmus tris praėjusiųjų metų ketvirčius siekė 109 mln. Lt ir buvo 31 porc. mažesnė, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2008-aisiais.
Praėjusiųjų metų pabaigoje „Čili Holdings“ baigė kapitalo didinimo nuo 0,8 mln. Lt ir 90,8 mln. Lt procedūrą – taip nuspręsta stiprinti „Čili“ užeigų tinklo pozicijas rinkoje, didinti jo konkurencinį pranašumą ir, pasididinus finansinius pajėgumus, pradėti plėtrą ne tik Lietuvoje, bet ir Europos šalyse ar net Indijoje.
Holdingo taip pat valdoma kosmetikos ir parfumerijos didmenininkė “Kruzas NCD” pernai pasiek 17 mln. Lt pajamų lygį. Šiemet planuojama jį keliais procentais padidinti.

98 mln. Lt
Jonas Dumašius, UAB “Hidrostatyba”
J.Dumašius valdo 69 proc. bendrovės “Hidrostatyba” akcijų.
Gargžduose įsikūrusi viena dižiausių Vakarų Lietuvos regiono statybų bendrovių “Hidrostatyba” atlieka nišinius hidrotechninių įrenginių statybos darbus po vandeniu: betonuoja ir pjausto metalą, plauna gruntą.
Bendrovės paslaugų išskirtinumas padeda jai ir sunkmečiu: vien iš viešųjų pirkimų aruodo „Hidrostatyba“ pernai pasisėmė užsakymų už daugiau nei 126 mln. Lt. Šiuo metu bendrovė dalyvauja ne viename Klaipėdos uosto pertvarkymo projekte, taip pat dalyvauja ir Klaipėdos kruizinio terminalo, Jūrų muziejaus delfinariumo rekonstrukcijose.

98 mln. Lt
Arvydas Avulis, AB „Hanner“
A.Avulis valdo 100 proc. statybų bendrovės „Hanner“ akcijų.
Šis verslininkas prisipažįsta, kad 2009-ieji buvo patys sunkiausi metai per visą įmonės gyvavimo laikotarpį. Tragiškai krito butų pardavimas, mažėjo biurų, prekybos centrų nuomos kainos.
Bendrovė kol kas nėra paskelbusi savo pernykščių rezultatų, apsiribodama formuluote, kad metus pavyko baigti subalansavus pinigų srautus ir įvykdžius visus įsipareigojimus.
Šiais metais AB „Hanner“ jau kelia sau ambicingesnius tikslus: ne tik išgyveni, bet ir uždirbti. Pirmasis šių metų ketvirtis nuteikia viltingai: pavyko parduoti 44 butus ir gauti 11,2 mln. Lt – tai yra 33 proc. daugiau nei per tą patį ankstesnių metų laikotarpį.

94 mln. Lt
Augenijus Gudžiūnas, UAB „Agrovet“
A.Gudžiūnas valdo 92,2 proc. bendrovės „Agrovet“ akcijų.
Šviežios mėsos ir mėsos produktų gamintojos UAB „Agrovet“ sunkmetis pernelyg nekamuoja: bendrovės pajamos per pirmus tris praėjusiųjų metų ketvirčius buvo 171 mln. Lt, ir tai tebuvo keliais proc. prastesnis, lyginant su 2008 m., rezultatas.
Didelę dalį pajamų Rusijos rinkoje gaunančiai bendrovei praėjusių metų pabaiga buvo liūdna: ji tapo viena iš ilgo Lietuvos pieno bei mėsos perdirbimo įmonių sąrašo narių, kurioms buvo laikinai sustabdyti importo leidimai dėl neva pernelyg didelės neleistinų medžiagų koncentracijos. Draudimas „Agrovet“ buvo panaikintas tik šių metų kovo viduryje.
Beje, pernai aptariama įmonės pasistatė naują šaldytuvų kompleksą, atnaujino gamybines patalpas ir technologines linijas.

92 mln. Lt
Violeta Dargienė, grupė „Eika“
V.Dargienei priklauso 83 proc. statybų grupės „Eika“ akcijų.
Ši bendrovė yra pranešusi, kad per pirmus tris praėjusiųjų metų ketvirčius patyrė 7,8 mln. Lt nuostolį. Jos vadovai prisipažino klydę ir pernelyg vėlai sureagavę į pasikeitusią verslo aplinką bei pavėluotai nuleidę kainas – pastatytus butus esą reikėjo išparduoti dar 2008 m.
Nepaisant blogų pernykščių rezultatų, dabar „Eika“ jau skelbia galvojanti apie naujų gyvenamųjų projektų – mažesnio ploto butų – startą. Su bankais taip pat deramasi dėl nebaigtų plėtoti kitų vystytojų projektų perėmimo ir jų užbaigimo. Visiškai nusigręžiama nuo naujų komercinių pastatų plėtros – esą jų ir taip rinkoje per daug.
Nuostolių persivertimo į pelną tendencijos „Eika“ planuoja sulaukti 2011-aisiais.

86 mln. Lt
Idrakas ir Galina Dadašovai
Dadašovų šeima valdo 100 proc. UAB „Penki kontinentai“ akcijų.
Nors bankinių ir informacinių technologijų grupės „Penkių kontinentų“ pajamos 2009 m. krito daugiau nei du kartus, lyginant su 2008 m., visgi įmonė metus baigė su nedideliu pelnu – pirmų trijų ketvirčių ikimokestinis pelnas siekė 3,7 mln. Lt.
Itin daug dėmesio šiuo metu bendrovė skiria šviesolaidinio tinklo „Skynet“ plėtrai, siūlo naujus interaktyvios televizijos produktus.
Krizė sumažino grupės tarptautines plėtros ambicijas, tačiau rimtesnio smūgio nesudavė – visas investicijas nuo pat įkūrimo 1995 m. bendrovė vykdo tik savomis lėšomis.

79 mln. Lt
Darius Zubas, AB „Linas Agro Group“
D.Zubui priklauso 10,7 proc. bendrovės „Linas Agro Group“ akcijų. Jis taip pat yra įsigijęs 20,3 proc. UAB „Mestilla“ akcijų ir 9 proc. UAB „Invisco“ akcijų.
Bendrovė „Linas Agro Group“ paskelbė per 9 mėnesių laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. uždirbusi 20,3 mln. Lt grynojo pelno, t.y. 2 proc. daugiau, palyginti su analogišku 2008 – 2009 m. laikotarpiu. Tačiau bendrovės pardavimai per tą patį laikotarpį sumažėjo 24 proc., iki 724,8 mln. Lt.
Mažėjančius pardavimus nulėmė neįprastai žemos grūdų supirkimo kainos. Šiemet tikimasi geresnių rezultatų dėl žymiai sustiprintų įmonės pozicijų prekybos trąšomis sferoje – iš bendrovės „Arvi Fertis“ ji nusipirko žemdirbių aptarnavimo centrus su trąšų sandėliais. Pernai bendrovė už 1,9 mln. Lt taip pat įsigijo biokuro bendrovę.

Virgilijus Eidimtas – 74 mln. Lt, UAB „Kvistija“, 100 proc.
Irena Angelė Černevičiūtė – 73 mln. Lt, AB „Kauno tiltai“, 20,65 proc.
Palmyra Kaikarienė – 72,5 mln. Lt, UAB „Šiaurės vilkas“, 100 proc.
Arminas Mačys – 71 mln. Lt, UAB „Armitana“, 100 proc.
Algirdas Pažemeckas – 70 mln. Lt, AB „Žemaitijos pienas“, 44,15 proc.
Adomas ir Dalia Balsiai – 68 mln. Lt, AB „Lytagra“, 26,19 proc.
Vytautas Banys – 67 mln. Lt, UAB „Progresyvus verslas“, 100 proc.
Andrius Gražėnas – 65 mln. Lt,UAB „Centrako“, 100 proc.
Andrius ir Antanas Linkai – 60 mln. Lt, Koncernas „Alga“, 96 proc.
Birutė Kantauskienė – 55 mln. Lt, UAB „Biovela“, 69 proc.

Pastarųjų metų turtingiausių lietuvių sąrašus ir daugiau reitingų rasite portale “veidas.lt”.