BFL

Nauji, bet profesionalai – su tokia stebuklinga formule triuškinamai laimėjusios rinkimus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirma savaitė valdžioje atskleidė, kad  dauguma laimingos valstybės architektų – net be architekto diplomo.

Aušra LĖKA

Pirmadienis. Kur čia Seimo salė?

Vidudienis. Prasideda. Dar niekas nežino kas. Niekas – nei tie, kurie netrukus prisieks ištikimai val­­­dyti, nei tie, kuriuos valdys.

82 iš 141 Seimo nario – naujokai. Tarp 56 „valstiečių“ tokie visi, išskyrus Rimą Baškienę.

Viešojoje erdvėje daug pagiežingo kikenimo. Po­­litikos apžvalgininkai ir politologai negali susitaikyti, kad įvyko ne taip, kaip jie pranašavo. Bet taip ne tik Lietuvoje – ir JAV, ir Didžiojoje Bri­tanijoje politologai, žiniasklaida ir feisbukas prognozavo ne tai, kas galėjo įvykti, o tai, kas norėjo, kad įvyktų.

Etiketo „guru“ šaiposi iš per puošnių gausiausios frakcijos damų apdarų ar vyrų nežinojimo, kad užsisegti reikia tik viršutinę švarko sagą, be to, pastebi, jog viena „valstietė“ atėjo į pirmą Seimo po­sėdį… be makiažo. Teisybės dėlei, „aklinai“ už­seg­ti ir nemažai senbuvių švarkų. O pirmame Sei­mo posėdyje geriau be makiažo, nei su kūdikiu, kuriam pamaitinti čia pat išsitraukė krūtį viena par­lamentarė iš 2008–2012 m. kadencijos Seimo.

Kvatojimas – Seimo pirmininkas žurnalistų pa­klausė, kur čia Seimo salė. Na, tikrai sunku susilaikyti nesusijuokus.

Bet kai kur juokas kelia juoką. „To dar nebuvo“, – baisimasi, kad Seimo pirmininku tapo „niekam nežinomas asmuo“ Viktoras Pranckietis. Net kaip niekas kitas tiek patyčių patyrusi (ir kaip nė vienas Sei­mo pirmininkas tiek jų nusipelniusi) Loreta Grau­­žinienė staiga imama vadinti tinkamesne, nes bu­vo žinoma opozicijos veikėja (geriau jau būtų bu­vu­si mažiau žinoma). Vydas Gedvilas, anot kai ku­rių komentatorių, nors irgi buvo debiutantas, bet „ge­­resnis“ profesorius, mat jis – krepšinio, o V.Pranc­­kie­tis – agronomijos profesorius. O Seimo pir­mi­ninku tik iš antro karto išrinktas šoumenas Arū­nas Va­lins­kas negi labiau buvo tinkamas į tokį postą?

Tad „to“ buvo. V.Pranckietis kur kas mažiau nau­jokas politikoje nei kai kurie jo pirmtakai: jis – LVŽS vicepirmininkas, jau šešeri metai dirbo įvairiose darbo grupėse, rengusiose teisės aktus, buvo Kauno rajono savivaldybės tarybos narys. Tad jei kas jį pastebėjo tik dalijantį sodininkystės patarimus televizijos laidose, o ne rengiantį teisės aktų pro­jektus ar dirbantį vietos valdžioje, gal tai jų pačių problema.

Žinoma, V.Pranckietis toli gražu ne etaloninis par­lamento lyderis – ne Vytautas Landsbergis ir ne Česlovas Juršėnas. Net pats žodis „lyderis“ sunkiai prie jo dera. Bet pripažinimas, kad gal tik ka­da vėliau tapsiąs vertas šio posto (pagal šios dienos „vaizdelį“ – dar negreit), vertesnis už A.Va­lins­ko pasipūtimą, pareiškiant, kad jis – „vienas iš trijų“, tad su juo reikia elgtis pagarbiai.

Oratoriniais gebėjimais V.Pranckietis tikrai nepritrenkė. Bet po L.Graužinienės inauguracinės kalbos apie „Senį ir jūrą“ blogiau būti juk negali. Taip, kol kas jis jaučiasi kaip netyčia ne savo vietoje atsidūręs žmogus. Bet panašiai atrodo ne vienas pirmąkart atsidūręs Seimo tribūnoje ar TV studijoje.

O kai kuriuos opozicijos bandymus pasišaipyti V.Pranckietis taikliai nugesina. Kritiką dėl politinio nepatyrimo pripažįsta, bet iš Andriaus Ku­bi­liaus išgavo pažadą padėti ir patarti debiutantui, ki­tiems atkirto, kad yra ir kitas kandidatas į pirmininkus Eu­genijus Gentvilas – patyręs profesionalas, tad galima rinktis.

Kur kas sunkiau suktis, kai į nemalonią situaciją patenki per savus. „Mes turbūt, kai skelbiame, net nespėjame gaudytis, kada kas ką pasakėme. (…) Matyt, nespėjau susipažinti, nes tikrai neturėjau šitos progos“, – blaškėsi naujasis Seimo pirmininkas, nesusigaudydamas, ką dėl Informacinės visuomenės plėtros komiteto sutarė, bet užmiršo jį informuoti tikrieji sprendimų priėmėjai LVŽS.

Matyt, taip ir bus, kad LVŽS pirmininkas Ra­mūnas Karbauskis, kaip Lenkijoje Jaroslawas Kaczynskis, vairuos valstybę nuo užpakalinės sėdynės. Tik ar mokomės iš tų pavyzdžių, iš kurių verta?

Antradienis, naktiniai pažadų tesėjimai

Laikrodžiui persiritus į antrą „valstiečių“ valdžios dieną (tiksliau, kol kas naktį) Seime tik pradėtas balsavimas dėl Seimo vicepirmininkų. Pir­masis posėdis baigėsi 1 val. 50 min. 42 sek., ir tai nė­ra rekordas.

Nors parlamento pavadinimas ir kilęs iš prancūziško žodžio „parla“, civiliokui taip juokinga, kai klausimais pretendentus į valdžią užpila ir šalia jų sėdintys savos frakcijos kaimynai. Toks jau politikos teatras. Svarbu kas – ką: ar bus daugiau su­menkinančių kandidatą opozicijos klausimų, ar savų, suderintų.

Renkant vicepirmininkus niekas neabejojo dėl ketvirtai kadencijai išrinktos „valstietės“ R.Baš­kie­nės (kuri ir buvo pirmasis LVŽS pasirinkimas į Seimo pirmininkus, bet atsisakė, nes nemoka ang­lų kalbos), valdančiosios koalicijos mažojo brolio – socialdemokratų atstovo Gedimino Kirkilo ir opozicijos atstovės, jau vadovavusios Seimui konservatorės Irenos Degutienės.

Tačiau už socialdemokratų pirmininką Algirdą Butkevičių, kuris nesusiprato prisiimti atsakomybę už pralaimėtus rinkimus, tokį sprendimą padarė patys valdantieji – ligšioliniam premjerui tapti Sei­mo vicepirmininku balsų pritrūko. Klausimas tik vienas – „valstiečių“ ar pačių socialdemokratų? Bet apie partijų vidines rietenas – vėliau.

Dar vienu Seimo vicepirmininku tapo „valstietis“ Arvydas Nekrošius. Jei jau V.Pranckietis turėjo aiškintis, kodėl jis savo partijos rinkimų sąraše buvo tik šeštas (tikino, jog partija neabejojo, kad jis laimės rinkimus vienmandatėje), tai visai sunku rasti logiką, kad, anot R.Karbauskio, svarbiausio po­litinio centro – Seimo vicepirmininku „valstiečiai“ pasirinko jų sąraše buvusį vertą vos 68 vietos. Ne­bent tai pateisina LVŽS koncepciją – politinė logika be politinės logikos.

Bet svarstant A.Nekrošiaus kandidatūrą di­džiau­sia nuostaba buvo jam pačiam, kai konservato­rius Kęstutis Masiulis jį apkaltino prorusiškumu. Netrukus teko atsiimti savo kaltinimus. Bet K.Ma­siulis aiškinosi taip: „Didžiulė bėda, kad jūs esate tokia tabula rasa, sunku jūsų nesumaišyti, sun­ku išmokti pavardes.“ O gal didžiulė bėda kita – kad į „valstiečius“ žiūrima su išankstine nuostata?

Renkant Seimo vicepirmininkus „valstiečiai“ gyrėsi, kad nuo pirmos dienos tesi pažadus rinkėjams: valdžia mažiau išlaidaus, nes sumažintas vi­ce­pirmininkų skaičius, jie neturės automobilių su vairuotojais, visi Seimo nariai negalės nuomotis automobilių iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų, kam dabar ir išleidžia daugiausiai šių lėšų.

Bet oponentai kritikuoja, kad tai tik permainų imitacija, o ne sisteminės reformos. V.Pranckietis ne­ginčija tokios nuomonės, bet sako, jog žmonės tu­ri iš karto pajusti, kad požiūris keisis, tegu kol kas smulkiuose dalykuose. Kad tik parodomosiomis smulkmenomis neapsiribotų pažadų tesėjimas.

Trečiadienis, kai „valstiečiai“ norėjo, bet ne visi galėjo likti prie kaimo

Pasiskirstymas komitetais vėl sukelia kikenimą: kaip rasti „valstiečių“, nenorinčių į Kaimo reikalų komitetą? Tad net gavęs vieno svarbiausių ir įtakingiausių Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko postą Viktoras Rinkevičius neslepia, kad mieliau būtų dirbęs toje srityje, kurią geriausiai išmano, – kaimo reikalų.

Pagaliau „valstiečiai“, kaip vėliau paaiškėja, vi­sai ne jų pačių valia perskirstomi į visus komitetus, nors kai kuriuose valdančiųjų persvara simbolinė. „Valstiečiai“ tesėjo pažadą – Audito komitetas atiduotas opozicijai. Nuo Švietimo ir mokslo komiteto atskirtam Kul­tūros komitetui, kuris visą laiką buvo įvardijamas kaip prioritetinis „valstiečiams“, vadovauti ėmė­si pats R.Karbauskis.

Komitetų valdžios dalybos leido spėlioti, kas bus ministrais. Žadėta taip: jei ministru bus Seimo narys, jis nebus tos srities Seimo komitete. Bet per daug rimtai į tai neverta žiūrėti. Juk kalbėta, kad nebus Seimo narių ministrų. Dabar jau kalbama apie asmeninį pasirinkimą tų, kurie išrinkti daugiamandatėje, o tokia prievolė įsigalios tik pakeitus Konstituciją.

Seimo komitetų pirmininkų portfelių dalybos nė iš tolo nepriminė kalbų apie profesionalumą. Bet už Seimo kokybę atsakingi rinkėjai – ką išrinko, tą išrinko. O kiek iš tikrųjų vertos „valstiečių“ kalbos apie profesionalumą, paaiškės padalijus ministrų portfelius.

Ketvirtadienį – būsimas premjeras tarp norų ir galimybių

Pristatydama būsimą premjerą Saulių Skver­nelį Prezidentė Dalia Grybauskaitė, su kuria jam būnant vidaus reikalų ministru nuomonės ne kartą susikirto, Seimo tribūnoje ilgai neužtruko: keli sa­kiniai apie tautos pasitikėjimo kreditą, įspėjimas ieškoti balanso tarp visuomenės norų ir valstybės galimybių – ir konstitucinė pareiga atlikta.

Bet „valstiečiai“ kol kas stengiasi su Pre­zi­dente sutarti. Nors S.Skvernelis po devyniais už­raktais slėpė siūlomųjų į ministrus pavardes, bet neoficialiai patvirtino, kad jos suderintos su Prezidente.

Seimo tribūna S.Skverneliui, priešingai nei jo partijos kolegoms, ne nauja. Mažiau jaudulio – daugiau oratorinių pasažų. Pabaigoje paironizuojant, kad tarnaus visiems – ir elitui, ir neelitui, mat visą savaitę aptarinėtas būsimo premjero atostogaujant prie jūros vietos žiniasklaidai duotas interviu, kuriame jis žadėjo atstovauti tiems, iš kurių elitas tyčiojasi feisbuke. Jei taip tikrai pasakė, akivaizdžiai užmiršo, kad rinkimai baigėsi, – reikėtų nustoti dirbti tik reitingui.

Būsimas premjeras tikina esąs laimės ekonomikos išpažinėjas. Tačiau paklaustas, kaip konkrečiai to sieks, sukasi sakydamas, kad čia – tik jo prisistatymas, o ne Vyriausybės programos pateikimas.

Bene taikliausia Seimo senbuvio liberalo Kęs­tučio Glavecko pastaba, kad kyla trys klausimai: ką premjeras darys, su kuo ir už ką. Intencijos gražios, bet atsakymų į kitus du klausimus – su kuo premjeras ketina tai įgyvendinti ir iš kur gaus tam pinigų – nėra. Tačiau atsakant ir į pirmą klausimą – ką įgiję tokią valdžią su ja darys „valstiečiai“, konkretumo juo toliau, tuo mažiau, o scenarijai skiriasi priklausomai nuo to, kas šneka.

Mįslė, ir kas iš tikrųjų gros pirmuoju smuiku – S.Skvernelis ar žadėjęs valdžios epicentrą į Seimą perkelti R.Karbauskis? Kad jųdviejų nuomonės ne visada sutampa – akivaizdu. Kad abu valdingi, am­bicingi – irgi. R.Karbauskis pats atidavė rinkimų sąrašo vedlio vietą S.Skverneliui, gerai skaičiuo­damas, kad taip išloš daugiau mandatų. Ta­čiau kai jis tą darė pirmą kartą – 2001 m. susijungė su tuomet ant bangos buvusios Kazimiros Pruns­­­kienės partija ir atidavė jai lyderystę, po to tai vadino didžiausia savo politine klaida.

R.Karbauskis pats atidavė rinkimų sąrašo vedlio vietą S.Skverneliui, gerai skaičiuo­damas, kad taip išloš daugiau mandatų. Ta­čiau kai jis tą darė pirmą kartą – 2001 m. susijungė su tuomet ant bangos buvusios Kazimiros Pruns­­­kienės partija ir atidavė jai lyderystę, po to tai vadino didžiausia savo politine klaida

Ar išliks tas tandemas visą kadenciją? Ar atlaikys išbandymus valdžia visa didžioji frakcija? Nors būtent tokia didelė valdžia šįsyk naujokams – kaip klijai. Iki rinkimų antrojo turo prognozuota, kad scenarijus kartosis: arba naujokus „išdurs“, kaip socialdemokratai 2004 m. padarė su rinkimus laimėjusiais „darbiečiais“, palikę juos net be premjero posto, arba naujokai patys išsivaikščios po senbuvių partijas, kaip buvo „valinskininkams“ ar „drąsiečiams“.

Žinoma, klausimas, ar „valstiečių“ ir dabar jau neprigavo socialdemokratai: turėdami proporciją 3:11 jie išsikaulijo „riebią“ Ūkio ministeriją. Bet jei, kaip žadama, bus panaikinta Energetikos mi­nisterija, tuomet proporcija taps 3:10, o skaičiuojant pagal „riebumą“ (valstybės ir ES valdomų pi­nig­ų kiekį) jų dalis būtų dar didesnė. „Valstiečiai“ tikina, kad viską daro iš idėjos, o ne pagal ES pinigų kapšą. Bet ar jie tikri, kad taip mąsto ir jų koalicijos partneriai?

Galų gale pažadas dėl superprofesionalų Vy­riau­sybės tampa pajuokos objektu. S.Skvernelis prisipažįsta, kad kviečiami asmenys perklausia, ar tikrai tokia yra ministro alga. Apie šešėlinėje Vy­riausybėje minėtus kai kuriuos asmenis, regis, jau nėra kalbos, nors ją „valstiečiai“ pristatė vos prieš porą mėnesių. Blaškymosi daug: vieną dieną neformaliame pokalbyje įtikinėjama, kad „valstiečiai“ turi puikų ūkio ministrą, kuris ateina su savo komanda, kitą dieną ministerija jau atiduodama socialdemokratams.

O dar politikos senbuviai šaiposi klausdami, iš kokių milijonų tiek skirtingų reformų pažadėję „valstiečiai“ jas įgyvendins ir kaip elgsis susidūrę su tuo, su kuo susidūrusios pasidavė visos ligšiolinės valdžios. Juk daug kas žadėjo liaudžiai daugiau naudos iš alkoholio prekybos ar tramdyti „Lie­­tuvos geležinkelius“… O ministerijose šaipomasi, kad jau paserviruoti peiliai ir šakutės politinės patirties ir politinės komandos neturintiems mi­nistrams profesionalams „suvalgyti“.

Penktadienis, savi prieš savus

Patys nesitikėję laimėti tiek daug valdžios, „vals­tiečiai“, atrodo, nebepajėgia ir užganėdinti vi­sų jos norinčių, ir rasti ne tik norinčių, bet ir ga­linčių. O kur dar kiti maištai.

Dovilė Šakalienė pratrūko feisbuke: prisiminė minėta kaip ministrė (iš tiesų pačiuose pirmuose galimų ministrų sąrašuose ji minėta, bet netrukus R.Karbauskis ir neklausiamas pridurdavo, kad jos kandidatūra nebėra svarstoma), o dabar net negavo geidžiamo komiteto.

Vidinės kovos verda visose didžiosiose partijose. Špagos remiamos aiškinantis santykius ir už už­darų durų, ir per žiniasklaidą.

Socialdemokratų lyderis A.Butkevičius, užsitraukęs dalies saviškių nemalonę, nes nesuderinęs su savo partijos derybininkais iškeitė socialdemokratišką Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją į Ūkio, net negavo Seimo vicepirmininko posto.

Neokonservatorių arogancija ir staigus „ideologinės“ krypties pokytis, pamačius, kad premjero postas jiems negresia, sunervino ne tik „valstiečius“, bet ir vienintelius galimus partnerius liberalus, o partijoje takoskyra tarp senųjų ir naujųjų kon­servatorių tik gilėja.

Liberalai tarpusavio kovas sprendžia šokdindami arogantiškąjį konservatorių lyderį Gabrielių Landsbergį (tiesą sakant, taip vadinti bene visi šios partijos lyderiai – negi tai kažkokia išskirtinė šios partijos savybė?), nesutikdami jo paremti kovojant dėl opozicijos lyderio posto. Na, G.Lands­bergis pats prisiprašė: laikydamas liberalus mažesniaisiais broliais, nederinęs pradėjo juos savaime laikyti konservatorių priedu kalbantis dėl valdžios su „valstiečiais“.

Jei taip toliau, mažesniaisiais broliais gali likti patys konservatoriai.

 

Savaitgalis prieš didžiųjų portfelių dalybas

Per mažą atokvėpį (bent jau oficialiai) galima pa­sverti: jei, kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo, ar ši naujos valdžios pradžia gera?

Kad ir kaip kai kas gąsdino, jog į Seimą atėjo (tiksliau reikėtų sakyti – buvo išrinkti) niekam ne­žinomi žmonės, jie gal nežinomi sostinės Ge­di­mino prospekte, o savo regionuose daugelis yra ge­rai žinomi asmenys, apie 40 jų – savivaldybių ta­rybų nariai. Tad jie leis prisiminti, kad Lietuva – ne tik Vilnius.

Bet ar turi nauji valdantieji realų planą, kaip te­sėti pažadą Lietuvą padaryti laimingą, ir kas jį įgyvendins? Susidaro įspūdis, kad atsakymo į šį klausimą neturi ir patys „valstiečiai“.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Butkevičius, S.Skvernelis

Seimo rinkimus laimėjusios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius trečiadienį pasirašė koalicijos susitarimą. Naujuoju premjeru bus teikiamas valstiečių žaliųjų kandidatas Saulius Skvernelis, Seimo pirmininku – taip pat šios partijos atstovas, agronomas Viktoras Pranckietis.

„Veidas“ jau rašė, kad prie rinkimų čempionų – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) prisijungus keliems nepriklausomiems kandidatams gausiausia naujos kadencijos Seimo frakcija dabar skaičiuoja jau net 60 narių. Pastarąjį kartą tokios gausios frakcijos būta prieš 20 metų: 1996 m. Tėvynės sąjunga turėjo 63 mandatus. Tad žlugus originaliai valstiečių idėjai kartu suburti ir konservatorius, ir jų amžinus oponentus socialdemokratus (LSDP), valdančiajai daugumai jiems užteks ir pastarųjų su 17 mandatų. Nors 77 mandatų neužtenka Konstitucijai keisti, bet valstiečiai atskirais klausimais ketina burti neformalias koalicijas.

Jau buvo užmirštas atvejis, kai daugumai užtenka vos dviejų partnerių. O jų proporcija 60:17, akivaizdu, nesudaro valstiečiams didelių kliūčių Vyriausybės programą rengti daugiausia savo nuostatų pagrindu.

Jau buvo užmirštas atvejis, kai daugumai užtenka vos dviejų partnerių. O jų proporcija 60:17, akivaizdu, nesudaro valstiečiams didelių kliūčių Vyriausybės programą rengti daugiausia savo nuostatų pagrindu. Vyriausybės programoje, reikia tikėtis, atsiras ir skaičių. LVŽS rinkimų programoje jų nebuvo nė vieno, ir sąmoningai, mat laikytasi filosofijos, kad žmonėms svarbu vertybės, ne skaičiai. Iš tiesų kitos partijos lenktyniavo, kuri „duotų“ daugiau algos, bet rinkėjų tuo nesužavėjo. Tačiau Vyriausybės programa – jau šiek tiek kitas žanras.

Tiesa, kai kur LVŽS ir LSDP pozicijos skiriasi: su triukšmu iš šios kadencijos premjero patarėjų pasitraukęs būsimos Vyriausybės finansų ministru minimas Stasys Jakeliūnas neslepia, kad pirmas darbas koreguojant ligšiolinės Vyriausybės parengtą biudžeto projektą – peržiūrėti išlaidas, skirtas socialinio modelio įstatymams įgyvendinti, mat nauji valdantieji ketina revizuoti pirmtakų svarbiausiu kadencijos darbu vadintus teisės aktus.

Proporcija 60:17 valstiečiams leis palikti koalicijos partneriams tik tuos postus, kurių valstiečiai patys nenori. Partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis laikosi pozicijos neiti į elitinėmis laikomas Seimo pirmininko ir ministro pirmininko pareigas. Jo oponentai įtarinėjo, kad neva taip jis bando apeiti tokiems postams būtiną griežtesnę specialiųjų tarnybų patikrą, nei kad taikoma Seimo nariui, turinčiam teisę dirbti su slaptaisiais dokumentais. Bet R.Karbauskis ramina jokių patikrų nebijąs. O būti tokios didelės frakcijos pirmininku, R.Karbauskio teigimu, – kur kas svarbesnė atsakomybė, nei pirmininkauti parlamentui, mat kad Vyriausybė galėtų kokybiškai dirbti, bus atsakinga frakcija. Juk LVŽS pažadėjo: valdžios centras persikels į Seimą, šis nebebus Vyriausybę aptarnaujanti institucija.

Negali sakyti, kad tokie teiginiai – be pagrindo: tokio dydžio frakcija, be abejonės, diktuos Seimo darbotvarkę. O Seimo pirmininkas, kaip žinome, netgi negali priklausyti jokiai frakcijai, tad formaliai nebūnant frakcijos nariu būtų sudėtinga diriguoti tokiai margai ir daugeliui patiems netikėtai į Seimą patekusiai kompanijai, susibūrusiai tik prieš rinkimus.

Be kita ko, daug kas prisimena, kad ir Andriui Kubiliui teko Seime „ganyti“ palyginti gausią Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakciją po 2008 m. rinkimų: būdamas premjeru, jis vis tiek didelę laiko dalį leido Seime.

Pirmasis naujos kadencijos Seimo posėdis šaukiamas lapkričio 14 d.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL nuotr.

Valstybinės vaistinės ir bankai, valstybės monopolis alkoholio prekyboje, panaikinta krepšelių sistema švie  timo srityje, mokyklos ir mažiausiuose miesteliuose – tokios permainos, tiksliau, grįžimas atgal, kelia nerimo. O būtent tai rinkėjams pažadėjo ne prognozuotai ryškiai rinkimuose suspindėjusi nauja politinė žvaigždė – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS).

Aušra LĖKA

Seimo rinkimų antrajame ture konkurentus tiesiog sutriuškinusi LVŽS pelnė 56 mandatus! Per pastaruosius 16 metų tokios sėkmės nebuvo sulaukusi nė viena partija. Tačiau ar LVŽS sėkmė – sėkmė ir Lietuvai? Kas laukia mūsų po Ramūno Karbauskio nepartinės partijos triumfo?

Nuo nestabilumo gelbės baimė prarasti postą

Visų pirma klausimas – kaip šįsyk „neogelbėtojai“ sugebėjo surinkti niekieno neprognozuotą tokį didelį skaičių rinkėjų? Viena vertus, rinkėjus galima pagirti, kad iš „gelbėtojų“ meniu jie rinkosi ne kokią radikalią Antikorupcinę Naglio Pu­teikio ir Kristupo Krivicko koaliciją ar Rolando Paulausko Liaudies partiją, o LVŽS – nors atgimusią kaip nepartinė partija, bet vis dėlto seniai veikiančią (tiesa, ne kartą keitusią pavadinimą) politinę jėgą, savivaldybių rinkimuose sulaukdavusią ir neblogų rezultatų.

„Jau kelintą kartą nemaža dalis Lietuvos renkasi „gelbėtojus“, bet jie vis nuvilia. Nuvilia ne idėjomis, nes jos rinkėjui priimtinos, bet kompetencijos stoka. Beviltiškai nekompetentingi buvo Tautos prisikėlimo šoumenai, o „Drąsos kelias“ – visai beviltiškas ir netrukus suskilo, Darbo partija irgi buvo ne ką geriau. Kadencija po kadencijos – kompetencijos stoka, o LVŽS pasiūlė ir idėjų, kurios patinka rinkėjams, ir kur kas didesnės kompetencijos žmonių. Tai galėjo paveikti kaip priemonė pamėgti „valstiečius“, – „Veidui“ sakė ISM ekonomikos ir politikos programos vadovas doc. dr. Vincentas Vobolevičius, siūlydamas LVŽS kompetenciją lyginti ne su socialdemokratų ir konservatorių, o su ankstesnių kadencijų „gelbėtojų“.

Jau kelintą kartą nemaža dalis Lietuvos renkasi „gelbėtojus“, bet jie vis nuvilia. Nuvilia ne idėjomis, nes jos rinkėjui priimtinos, bet kompetencijos stoka.

Politologo vertinimu, prie LVŽS sėkmės prisidėjo ir su kiekvienais rinkimais didėjantis rinkėjų aktyvumas antrajame ture. Mobilizuojantis veiksnys – ir nepartinių merų Kaune bei kitose savivaldybėse veikla. LVŽS merai ar atstovai savivaldybių tarybose taip pat prisidėjo ragindami eiti į rinkimus ir paremti LVŽS.

Beje, LVŽS rinkimų sąraše buvo nemažai savivaldybių tarybų narių, gerai žinomų asmenų re­gio­nuose, priešingai nei kitų partijų, kurios regionuose bando prastumti sostinėje įsitvirtinusius po­litikus, „pasiūloje“.

Žinoma, prie R.Karbauskio partijos atgimimo prisidėjo ir „Naisių vasaros“ serialo sėkmė, ir re­gionuose jo inicijuojami tyrimai nuo vėžio, knygų vaikams leidyba, kitos socialinės ir kultūrinės ak­cijos. Rinkėjų mobilizacija buvo atlikta. Tai ga­lėjo paskatinti tuos žmones atsistoti nuo sofos ir eiti balsuoti.

Tačiau, pasak V.Vobolevičiaus, norint suvaldyti staiga gavusią parlamento mandatus tokią didelę ir margą minią, niekada nedirbusią Seime, tu­rinčią įvairių nuomonių, kurios gali skirtis nuo R.Karbauskio ar Sauliaus Skvernelio, reikia tam tik­ro mechanizmo. O jo LVŽS neturi. Tad kyla įtampos, skaidymosi, vidinių dramų, vadinasi, ir nestabilumo tikimybė.

Tiesa, tai būtų naudinga LVŽS oponentams, nes šios partijos silpnėjimas natūraliai perkeltų ini­ciatyvą Vyriausybėje, o ateityje gal ir premjero postą kitų koalicijos partnerių link.

Vis dėlto dabar, kai LVŽS gavo tiek daug manda­tų, vadinasi, ir daug postų Vyriausybėje bei Sei­me, jai bus lengviau išlaikyti vienybę tiesiog strategiškai dalijant postus tiems, kurie gali išeiti iš partijos, mat taip jie rizikuotų prarasti postą. Tai, pa­sak V.Vobolevičiaus, toli gražu ne tobuliausias, bet įmanomas partijos vieningumo išlaikymo me­chanizmas.

Valstybės nuosavybės klausimas – takoskyra

„O dėl programinių dalykų – tai rinkimų programos rašomos rinkimams laimėti. Įgyvendinami tik tam tikri punktai. Daugelį LVŽS padės į stalčių, teisindamasi, kad negavo tos srities ministerijos, tad neturėjo įtakos“, – prognozuoja V.Vo­bo­levičius.

Antra vertus, dar neaišku, kokia susiformuos koalicija, kiek jai suformuoti LVŽS eis į kompromisus su savo rinkimų pažadais, juolab kad į jaunesnio koalicijos brolio poziciją rinkimų rezultato šoką patyrę konservatoriai ir socialdemokratai nesiveržia.

Rinkimų programos rašomos rinkimams laimėti. Įgyvendinami tik tam tikri punktai.

Vis dėlto kai kurie LVŽS rinkimų programos punktai kelia nerimo. „Nors LVŽS programoje yra tam tikrų dalykų, kurie savo tikslais priimtini daugeliui Lietuvos žmonių, bet dalis jų kontroversiški savo pasiekimo priemonėmis. Konkrečiai turiu omeny žadamą valstybinės nuosavybės renesansą“, – „Veidui“ sakė SEB banko vyriausiasis ekonomistas dr. Gitanas Nausėda.

Jis primena, kad valstybinė nuosavybė tikslinga tik tada, kai privatus sektorius su kažkuo nesusitvarko ar negali suteikti kažkokių paslaugų ir prekių taip, kaip visuomenei reikalinga. „Bet tokie atvejai reti, ir abejoju, ar alkoholio prekyba yra tas atvejis. Galima būtų šiuo klausimu rasti kompromisą tarp labiausiai tikėtinų koalicijos partnerių, pavyzdžiui, siūlant alkoholio prekybą perkelti į specializuotas vietas. Tačiau jos nebūtinai turėtų būti valstybinės parduotuvės. Tai ga­lėtų būti privataus kapitalo pagrindu veikiančios parduotuvės, kurioms nustatyta prievolė ir teisė prekiauti alkoholiu“, – siūlo G.Nausėda.

LVŽS žada steigti ir valstybinį regioninį plėtros banką. Bet, kaip primena SEB vyriausiasis ekonomistas, iki šiandien niekas neatsakė, kodėl, turint tokį gana prastą paveldą valstybinių komercinių bankų srityje, nuo dienos X viskas būtų kitaip – valstybinis bankas veiktų puikiai ir efektyviai? Be to, G.Nausėda primena, kad bet koks valstybinis bankas ir jo steigimas nuo pamatų, tegu ir pasinaudojant Lietuvos pašto struktūra, reikalauja nuosavo kapitalo. Jo negali suformuoti vien nekilnojamuoju turtu, reikia ir finansinių injekcijų. Ar valstybė pajėgi tokias finansines in­jekcijas suteikti?

LVŽS norų daug, bet kai kurios jų siūlomos priemonės kelia tam tikrų abejonių. G.Nausėda stebisi: daugelis partijų kritikuoja valstybinių įmonių reikalus – lėtai vykstančias reformas, veiklos politizavimą, jos vadinamos partijų įdarbinimo agentūromis, tad tarsi suvokiama, kad valstybinė nuosavybė dažnai susijusi su politizavimu ir kitais trūkumais. Tačiau čia pat teikiami siūlymai, kurie daugina tą valstybės nuosavybę. Ar tai reiškia, jog valstybinę nuosavybę tikimasi valdyti taip, kad tos blogybės nesikartotų, daryti kitaip, nei tai darė anksčiau valdžiusios partijos?

„Gražus tikslas, bet dažnai būna, kad po gražių deklaracijų blogybės atgyja kitomis formomis. Vals­tybinės nuosavybės klausimas – vienas iš principinių, tai tam tikra takoskyra tarp partijų, išpažįstančių liberaliąją mintį, ir tarp partijų, pasislinkusių į kairę pusę“, – pabrėžia G.Nausėda.

„Nordea“ banko Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas LVŽS rinkimų programos finansų ir ekonomikos srityje rado daug gerų aspektų ir už tai giria šias programos dalis rengusius finansų ekspertą Stasį Jakeliūną (jis minimas kaip būsimas finansų ministras) ir ekonomistą Raimondą Kuodį. Pavyzdžiui, žadama mažinti darbo jėgos apmokestinimą, perkelti bazinę pensiją į valstybės biudžetą, atsisakyti įvairių mokesčių lengvatų. Be kita ko, būdamas mi­nistro pirmininko patarėju S.Jakeliūnas vadovavo darbo grupei, pasiūliusiai mokesčių reformą, bet, deja, ji taip ir liko ligšiolinio premjero Al­girdo Butkevičiaus stalčiuje. Ž.Maurico vertinimu, didžioji dalis siūlymų buvo priimtini ir, jei jie dabar bus įgyvendinti, duos naudos Lietuvos ekonomikai.

Tačiau Ž.Mauricas pastebi, kad kitose programos dalyse prirašyta visokių lengvatų ir išimčių, kas lyg ir prieštarauja pagrindinei programos daliai – ekonomikos ir finansų sričiai. Pavyzdžiui, siūloma regionuose veikiančioms įmonėms taikyti mažesnį PVM, pelno mokesčio tarifą. Eko­no­misto nuomone, diferencijavimas tarp regionų ir miestų sunkiai įsivaizduojamas, tai būtų diskriminacinio pobūdžio nuostata.

LVŽS kalba apie valstybines vaistines. „Tačiau nėra konkretaus modelio, kaip tai būtų įgyvendinama – sakoma tai vienaip, tai kitaip. Be to, jei visas tinklas būtų steigiamas nuo nulio, valstybei tai gali kainuoti daug, o rezultatas gali būti ne toks, kokio tikimasi“, – „Veidui“ sakė Ž.Mau­ricas.

Arba alkoholio monopolis. Iniciatyva riboti alko­holio prieinamumą gera. Bet, pasak Ž.Mau­rico, alkoholio monopoliui kurti būtina sąlyga – maža korupcija ir žmonių sąmoningumas. Prie­šingu atveju gali smarkiai padidėti šešėlis, žmonės vešis alkoholį iš kaimyninių šalių.

Siūlymai naikinti krepšelius švietimo srityje – su  racionalumo grūdu

„Nordea“ banko ekonomistas Ž.Mauricas nesiūlo vienareikšmiškai peikti LVŽS siūlymų naikinti krepšelių sistemą švietimo srityje: „Reikia vertinti kiekvieną atvejį. Krepšelių sistema didina konkurenciją, nes išgyvena geriausieji. Antra vertus, taip atsiranda labai didelė diferenciacija tarp skirtingų mokyklų. Regionai tarsi įsisuka uždarame rate: mažas finansavimas esant mažai mokinių lemia prastėjančią kokybę, o tai savo ruožtu lemia dar mažėjantį mokinių skaičių. Taip mokyklos priverstos arba vegetuoti, arba užsidaryti, o gabesni vaikai, gyvenantys mažame miestelyje, važiuoti į kitą miestą, nes nebeužtikrinama išsilavinimo kokybė. Krepšelių modelis tikslingas gimnazijose, vyresnėse klasėse, ypač universitetuose, bet klausimas, ar tai tinka regionuose.“

Ekonomistas pastebi, kad švietimo srityje blaškomės tarp dviejų – Suomijos ir JAV modelių.

Švietimo srityje blaškomės tarp dviejų – Suomijos ir JAV modelių.

Dabar lyg ir linkstame prie suomiškojo, kad tarp švietimo įstaigų nebūtų milžiniškų skirtumų. O tai kaip tik ir yra arčiau LVŽS programos. Ž.Mau­ricas siūlo apsispręsti, kuris kelias mums priimtinesnis, žvelgti kelerius ir daugiau metų į priekį ir neperlenkti lazdos.

Žinoma, LVŽS norai kaimo vietovėse turėti mokyklas labiau pažadai nei realybė – bet kokiu atveju nebus taip, kad vos keliems vaikams bus mokykla, tada tikslingiau vaikus vežti į artimiausią miestelio ar net rajono centrą. Bet kiekvieną atvejį reikėtų analizuoti kaštų ir naudos principu ir prognozuoti į priekį, kurie regionai gali būti vystomi, kur ateityje vaikų gali daugėti.

Ž.Maurico manymu, reikia apsibrėžti, ar regionus paverčiame tik žemės ūkio, rekreaciniais centrais ir naikiname juos kaip ekonominius, kultūrinius mini centrus, ar kai kuriuos jų vystome, netgi subsidijuojame. Žinoma, visų neišlaikysime, bet kai kur tikslinga palikti regioninius centrus, kurie gal net sugebėtų konkuruoti su didmiesčiais. Bet, pasak ekonomisto, čia reikėtų planavimo iš viršaus, nepaliekant visko savieigai, apsisprendžiant, kuris regionas prioritetinis, nes čia, pavyzdžiui, gera žemė ir išplėtotas žemės ūkis. Taip ilguoju laikotarpiu būtų mažiau ir socialinių problemų.

Ž.Mauricas pasakoja, kad Australijoje ar Ka­nadoje perspektyviose teritorijose netgi tiesiami keliai ten, kur nėra gyventojų, kuriama kita infrastruktūra. Tada tai jau tampa traukos vieta keltis gyventojams, o ilguoju laikotarpiu investicijos atsiperka.

Yra daugiau baimės vertų dalykų nei LVŽS

Vis dėlto „Veido“ kalbinti politologų, ekonomistų, istorikų gildijų atstovai išsakė mažiau baimių dėl būsimo LVŽS valdymo, nei rinkimų naktį ateinančiuosius ketverius metus piešė per rinkimus gerokai mažesnės sėkmės pelniusių partijų lyderiai.

„Turime per daug baimių, o didžioji jų dalis nepagrįsta ir teliudija tam tikrą mūsų vidinės dvasinės būsenos disharmoniją, kuri aiškiai matoma ir politikoje. Jei priimame aksiomą, kad rinkimai buvo laisvi, juose dalyvavo Lietuvos piliečiai, ir laikomės paradigmos, kad Lietuvos piliečiai lojalūs Respublikai, abejoti vienos ar kitos politinės partijos laimėjimais nematyčiau didelių galimybių“, – sako Lietuvos Istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kaspa­ravičius.

Jei kas ir kelia nerimo, tai kiek ši nauja-sena ar sena-nauja politinė jėga turi politinės patirties, kokie žmonės pateks į Vyriausybę, koks bus jų asmeninis politinės patirties ir profesionalumo laipsnis. Bet, pasak istoriko, jei LVŽS sugebės atrinkti žmones, turinčius solidžią politinę patirtį arba turinčius puikių ir racionalių idėjų, kurios galėtų pozityviai keisti Lietuvos likimą, tam tikros sėkmės galimybė yra pakankamai akivaizdi.

A.Kasparavičius sako, kad reikia pripažinti, jog Lietuvoje dabar yra per daug problemų, o dvi politinės jėgos, pastaruosius keliolika metų besikeitusios valdžia, nesugebėjo susitvarkyti su si­tua­­cija valstybėje. „Patiriame nemažai iššūkių tiek ekonomikos, tiek saugumo, tiek emigracijos sri­tyse, uždelstos švietimo reformos, aukštojo moks­lo finansavimo problema visiškai nejudinama nuo 2008 m. Problemų – didelė puokštė, tad lo­g­iška, kad visuomenė bando ieškoti naujų politinių jėgų ir veidų, kurie galėtų imtis spręsti šias problemas“, – vertina istorikas.

O bandymai kritikuoti LVŽS pirmininką R.Karbauskį, kad jis, švelniai tariant, nebuvo nei NATO, nei ES entuziastas, priešinosi dėl žemės pardavimo užsieniečiams, A.Kasparavičiaus įsitikinimu, šiandien neturi didelės reikšmės, nes negalime mechaniškai perkelti į 2016 m. politiko nuostatų, išsakytų prieš daugiau nei dešimt metų.

Istorikas siūlo pažiūrėti globaliau: nuostatos, kritikuojančios ES ir NATO, plinta visoje Euro­poje, JAV. Situacija Rytų ir Centrinėje Europoje, visame pasaulyje įtempta, ir įtampa turi tendenciją didėti. Tai susiję ir su rinkimais JAV, ir su tuoj prasidėsiančiu „Bre­xitu“. „Jei ši situacija plėtosis, Lietuvai gali kilti kur kas rimtesnių problemų, nei vieno ar kito politiko pareiškimai prieš dešimt ir daugiau metų“, – mano A.Kas­pa­ravičius.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Rinkimai, BFL nuotr.

Nors šie Seimo rinkimai bus pirmi, kai gali kandidatuoti jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politikos vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių neatsirado, tik, kaip visuomet, prieš rinkimus iš letargo miego pabudo daug metų populizmą išpažįstančios politinės jėgos.

Aušra LĖKA

Ant rinkimų nugalėtojų pjedestalo, pagal šios dienos rinkėjų nuotaikas, turėtų būti trys partijos – Socialdemokratų (LSDP), Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Sociologinių apklausų lyderių trejetukas jau gerą pusmetį, po to, kai susimovė Liberalų sąjūdis (LLS), nesikeičia. Tačiau nors rinkimai jau čia pat, per trečdalį rinkėjų dar nežino, už ką balsuos ir apskritai ar balsuos.

Maža to, partiniai pasjansai, o iš tikrųjų tiesiog partinis turgus, gali gerokai pakoreguoti net rinkimų rezultatų seką. Ideologiniai skirtumai trinasi, tad su kuo gali dėtis rinkimų favoritai, dabar jau lemia labiau savigarba, su kuo gali sau leistis dėtis, su kuo ne, nei deklaruojamas ideologinis panašumas. O valdančiajai daugumai reikės bent trijų keturių politinių jėgų.

Rinkimų kartelė gali būti per aukšta pusei iš 14 sąrašų

A.Butkevičius, BFL nuotr.

Jei nenutiks kokių force majeure, pirmą vietą rinkimuose, o su ja ir teisę formuoti Vyriausybę, turėtų vėl gauti socialdemokratai. Socialdemokratai nepralenkiami visą kadenciją – unikalus atvejis, kai visuomenės meilę sugeba išsaugoti esantieji valdžioje. Tačiau, pasak „Vilmorus“ visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovo dr. Vlado Gaidžio, nebūtų unikalu, jei jie ir vėl būtų valdančiosios koalicijos ašis: pastarojo meto tendencijos tokios, kad kadenciją valdo konservatoriai su sąjungininkais, paskui dvi kadencijas – socialdemokratai su sąjungininkais. Tik jų socialdemokratams šįsyk prireiks naujų, nes dabartinių populiarumas – praeityje.

Tačiau iš „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ naujausioje apklausoje socialdemokratams tekusių 25,2 proc. turinčiųjų nuomonę balsų, V.Gaidžio vertinimu, spalį gali likti šiek tiek mažiau: šio tyrimų centro liepą atliktos apklausos duomenimis, 52,4 proc. socialdemokratų elektorato neigiamai vertina Darbo kodeksą, kurį socialdemokratų premjeras vadino svarbiausiu kadencijos darbu.

Porą metų kilusi aukštyn LVŽS dabar įsitvirtinusi tikrai aukštame reitingų lygyje, nors Seimo rinkimų 5 proc. barjerą jie peržengė vienintelį kartą, kai partijai dar vadovavo Kazimira Prunskienė.

Sociologas V.Gaidys mano, kad prie dabartinio LVŽS populiarumo prisidėjo šios partijos neutrali, „auksavidurkiška“ pozicija. Šią partiją tiek socialdemokratų, tiek konservatorių elektoratas nurodo kaip potencialų antrąjį pasirinkimą. Kaip anksčiau antroje pozicijoje buvę liberalai tiko į partnerystę ir socialdemokratams, ir konservatoriams, taip dabar LVŽS praktiškai garantuota vieta tiek kairesnėje, tiek dešinesnėje valdančiojoje koalicijoje.

G.Landsbergis, BFL

Permainos konservatorių elektorate: V.Gaidys atkreipia dėmesį, kad, „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ atliktos apklausos duomenimis, rugsėjį pirmą kartą balsuojančiųjų už konservatorius dalis tarp jaunimo didesnė nei tarp vyresnio amžiaus žmonių, vadinasi, ji liberalėja, jaunėja.

Pasak sociologo, per birželio, liepos apklausas akivaizdžiai buvo matoma, kad nusivylusiųjų liberalais balsai nuėjo konservatoriams. Tad, tikėtina, atjauninti elektoratą konservatoriams labiau padėjo liberalų fiasko, nei jų naujo lyderio Gabrieliaus Landsbergio jaunesnė komanda, iššlavusi iš rinkimų sąrašų nemažai vyresnių konservatorių.

Pagal apsisprendusiųjų, už ką balsuos, nuomonę, rugsėjį į Seimą turėtų patekti Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“, tačiau ne vienas politologas yra išreiškęs abejonę, ar „tvarkiečiams“ tai pavyks. Be to, pasak V.Gaidžio, šių partijų elektoratas – vienas silpniausių. Pavyzdžiui, į klausimą, ar tikrai balsuosite per rinkimus, teigiamai atsako 76 proc. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) ir 75 proc. konservatorių rinkėjų, o tarp „tvarkiečių“ rinkėjų tokių daugiau nei perpus mažiau – vos 35 proc., panašiai ir tarp „darbiečių“. Tad pastarųjų realių rėmėjų rinkimų dieną gali būti mažiau, nei rodo sociologinės apklausos, o konservatorių, LLRA-KŠS gautas balsų procentas turėtų būti didesnis. Pastarųjų dar ir todėl, kad jų rinkimų sąraše – ir Rusų aljansui atstovaujantys kandidatai.

Du dar didesni nežinomieji – ar peržengs rinkimų barjerą Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija (koalicijai jis – 7 proc.) ir ilgą laiką reitingų aukštybėse, net antroje pozicijoje, laikęsis Liberalų sąjūdis, kuriam jau prognozuota garantuota vieta valdančiojoje koalicijoje.

Du dar didesni nežinomieji – ar peržengs rinkimų barjerą Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija (koalicijai jis – 7 proc.) ir ilgą laiką reitingų aukštybėse, net antroje pozicijoje, laikęsis Liberalų sąjūdis.

„Abejonių, kad liberalai sugebės peržengti 5 proc., dar vasaros pabaigoje buvo nedaug, o dabar tokios galimybės gerokai sumenkusios. Jei Eligijus Masiulis toliau reikšis su savo „prisipažinimais“ ir versijomis, liberalai gali ir 5 proc. barjero neperžengti. Daug priklausys nuo rinkėjų aktyvumo“, – liberalų šansus vertina Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Algis Krupavičius.

Naujausios „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausos duomenimis, paramos gali ir pritrūkti: skaičiuojant nuo turinčiųjų nuomonę, rugsėjį už juos ketino balsuoti 4,2 proc. Apklausa kaip tik sutapo su E.Masiulio pasirodymais per televiziją, aiškinant savo keistą versiją, kodėl privačios verslo bendrovės atstovas automobilyje jam davė didžiulę sumą eurų.

Beje, pasak V.Gaidžio, liberalų korposte Klaipėdoje šios partijos palaikymo lygis tebėra labai aukštas. Sociologas, lygindamas, kaip į partijų skandalus reaguoja rinkėjai, pastebi, kad liberalų elektoratas idealistinis – jis nusisuko nuo korupcija įtartų politikų. O štai „darbiečiai“ tiek metų murkdosi vadinamosios juodosios buhalterijos skandale, per 2012 m. Seimo rinkimus ši byla buvo pačiame įkarštyje, vyko teismo posėdžiai, o daugiamandatėje apygardoje Darbo partija buvo pirmoje vietoje, po rinkimų net gavo Seimo pirmininko postą.

N.Puteikio ir K.Krivicko šuolis per vieną mėnesį – įspūdingas: rugpjūtį pirmą kartą „Vilmorus“ įtraukus juos į apklausą (ji atlikta „Diena Media News“ užsakymu) net 4,9 proc. turinčiųjų nuomonę pareiškė, kad jų pasirinkimas – naujoji koalicija. O per „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausą po poros savaičių juos palaikė jau 7,4 proc.„Matyt, šįsyk jie bus tie, kurie atitiks prieš kiekvienus rinkimus vis atsirasdavusios protesto balsus susirinkdavusios partijos savybes. Dalis žmonių vis nori naujumo, esantieji valdžioje įkyri“, – sako V.Gaidys.

Beje, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, nors ir nenauja partija, šįsyk irgi prisistato kaip nauja, ne partijos narių, o susibūrusių profesionalų politinė jėga, tad protesto balsus teks dalytis.

Kitoms tik prieš rinkimus į viešumą išlendančioms partijoms sociologinės apklausos nieko gera nežada.

Vienmandatėse naujokai konkurencijos neatlaiko

Viena vertus, sociologinės apklausos gali tiksliau parodyti partijų sėkmę daugiamandatėje apygardoje, kurioje balsuojama už partijas, bet, pasak A.Krupavičiaus, rezultatai ir joje, ir vienmandatėse, kuriose varžosi personalijos, koreliuoja, ypač pirmos trys populiariausios partijos pasiekia labai panašias proporcijas.

„Bet yra ir išimčių. Pirma, jei susiklosto kokios specifinės aplinkybės prieš antrąjį rinkimų turą. 2012 m. Seimo rinkimuose buvo dvi savaitės antiagitacijos prieš Darbo partiją ir ji nesugebėjo laimėti tiek, kiek daugiamandatėje apygardoje. Antra išimtis – sėkmės lydimi politikos naujokai: jie vienmandatėse pasirodo blogiau, pavyzdžiui, Tautos pažangos partija 2008 m. jose laimėjo du, „Drąsos kelias“ 2012 m. – nė vieno mandato. Vienmandatėse apygardose naujokai nekonkurencingi, nes jiems trūksta žinomumo, jie orientuoti į protesto balsus, bet tokių nėra dauguma, kurios reikia pergalei vienmandatėje apygardoje“, – aiškina A.Krupavičius.

Vienmandatėse apygardose naujokai nekonkurencingi, nes jiems trūksta žinomumo, jie orientuoti į protesto balsus, bet tokių nėra dauguma, kurios reikia pergalei vienmandatėje apygardoje.

Politologo prognozėmis, Antikorupcinė N.Puteikio ir K.Krivicko koalicija pretenduoja į maždaug 8 proc. elektorato, kurį 2012 m. turėjo „Drąsos kelias“. Iššūkis – kad jie rinkimuose dalyvauja kaip koalicija, tad reikės peržengti 7 proc. barjerą, o šis, A.Krupavičiaus vertinimu, gali būti per aukštas: „Pagrindinėje žiniasklaidoje N.Puteikio ir K.Krivicko nematyti, o ką mačiau per debatus, tai jie kalba banalybes. Žinoma, jie orientuojasi į tam tikrą rinkėjų segmentą, daliai jų rinkėjų primityvių teiginių užtenka. Bet ar tokių rinkėjų, kuriems užtenka pasakyti, kad visi vagys, korupcija – masinė ir panašiai, bus pakankamai 7 proc. barjerui peržengti?“ – svarsto A.Krupavičius.

Beje, vienmandatėse šiai koalicijai jis prog-nozuoja šiek tiek daugiau sėkmės, nei per praėjusius rinkimus sulaukė „Drąsos kelias“.

Kiek kas gali tikėtis mandatų

Taigi susumavus pastarojo pusmečio sociologinių apklausų vektorius ir ankstesnių rinkimų patirtis galima bandyti sudėlioti būsimą Seimą.

Tiesa, nors iki rinkimų beliko dešimt dienų, į tikslumą pretenduoti sunku, nes mūsų rinkėjai vis labiau apsisprendžia paskutinę akimirką. Gal todėl iki rinkimų likus vos kelioms savaitėms mūsų viešojoje erdvėje turbūt dažniau buvo matomi kandidatai valdyti JAV, o ne Lietuvą. Tad šiuo atžvilgiu gal ir teisingą strategiją pasirinko tos partijos, kurios reklamos kampaniją suplanavo paskutinėms savaitėms, nors laiko rimtoms diskusijoms, kokios turėtų vykti demokratinėje valstybėje, praktiškai neliko.

Prognozių tikslumą gali iškreipti ir tai, kad dar per trečdalį rinkėjų nežino, už ką balsuos ir apskritai ar balsuos. Tačiau, pasak sociologo V.Gaidžio, tai nėra unikali situacija: „Ore sklando nuotaikos, kad dabar kaip niekad anksčiau žmonės nežino, už ką balsuoti. Bet rugsėjį 2012 m. sakė nebalsuosią 12, dabar 12,9 proc.; nežinančiųjų, už ką balsuos, prieš ketverius metus buvo 25, dabar 20,7 proc.; tada neatsakė 2, dabar 2,7 proc. Taigi neapsisprendusiųjų 2012 m. buvo apie 37, dabar yra apie 36 proc., taigi labai panašiai.“

Dar vienas galėjęs būti šių rinkimų išskirtinumas – rinkimai be naujų gelbėtojų partijos. Labai tikėtina, kad buvusio liberalų lyderio korupcijos skandalas ne tik pakenkė šiai partijai, bet ir atvėrė kelią populistams, nors iki to laiko pirmą kartą prieš rinkimus nebuvo susikūrusi kokia neogelbėtojų partija.

„Tas įvykis su liberalais sukėlė pokyčių ne tik partijų scenoje. Pavyzdžiui, gegužės 20–30 d., iš karto po to įvykio, vyko Eurobarometro apklausa. Patenkintų gyvenimu žmonių skaičius, palyginti su pernai pavasariu, sumažėjo 9 procentiniais punktais (nuo 75 iki 66 proc.), nors pastaruosius 15 metų šis rodiklis visą laiką kilo, išskyrus krizės laikotarpį. Dabar nei ekonomikoje kas smarkiai pasikeitė, nei buvo kokių kitų neigiamų pokyčių. Tai galima sieti su tuo šoku, kuris ištiko paskelbus apie tuomečio liberalų lyderio poelgį“, – mano V.Gaidys.

Kol trys iš keturių buvo patenkinti gyvenimu, naujiesiems pranašams auditoriją rasti buvo sunkiau, nei dabar po tokio korupcijos skandalo į Seimą veržtis su antikorupciniais šūkiais.

Didelės įtakos partijų mandatų kraityje neturėtų sukelti ir šių rinkimų naujovė – Konstitucinio Teismo paliepimu perbraižytos rinkimų apygardos. Lig šiol maždaug penktadaliu menkiau nei vidutinis statistinis Lietuvos pilietis atstovauti vilniečiai rinks dviem parlamentarais daugiau, o sumenkęs Kaunas, kuriame paprastai pirmavo konservatoriai, – vienu mažiau. Bet gal po liberalų fiasko jie atsigriebs Vilniuje?

Sociologinės apklausos kažkokių revoliucijų šiuose Seimo rinkimuose irgi nežada. Nors jie bus pirmieji, kai gali kandidatuoti jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politinių vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių neatsirado, tik, kaip visuomet, prieš rinkimus atbudo iš letargo miego daug metų populizmą išpažįstančios politinės jėgos.

Prognozuotinas mandatų Seime skaičius

■ LSDP: 25,2 proc. „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ rugsėjo apklausoje, stabilūs rezultatai vienmandatėse apygardose, minus užpykę dėl Darbo kodekso rinkėjai, tad prognozuotini 30–35 mandatai (2012 m. – 38);

R.Karbauskis, BFL nuotr.

■ LVŽS: 19,8 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotina 25–30 mandatų (2012 m. laimėjo vieną);

■ TS–LKD: 14,4 proc. sociologinėje apklausoje, plius dėl savo drausmingo elektorato paprastai laimi kelis procentus daugiau balsų, stabilūs rezultatai vienmandatėse apygardose, nors dabar dėl savo ne ką nuveikusių partijoje kandidatų gali ir prarasti vieną kitą apygardą, prognozuotina 25–30 mandatų (2012 m. – 33);

■ Darbo partija: 8 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 8–10 mandatų (2012 m. – 29);

■ LLRA-KŠS: 3,1 proc. sociologinėje apklausoje, bet dėl drausmingų rinkėjų gali gauti daugiau, be to, prisidės rusų balsai, garantuota pergalė „lenkiškose“ vienmandatėse apygardose – apie  8 mandatus (tiek pat 2012 m. rinkimuose);

■ „Tvarka ir teisingumas“: 7,6 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 1–7 mandatai (2012 m. – 12);

■ Antikorupcinė N.Puteikio ir K.Krivicko koalicija: 7,4 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 2–7 mandatai (per 2012 m. rinkimus N.Puteikis laimėjo vienmandatėje apygardoje);

■ Liberalų sąjūdis: 4,2  proc. sociologinėje apklausoje, jei E.Masiulis nepuls dar ko nors viešai aiškinti, prognozuotini 1–7 mandatai (2012 m. – 10);

■ Likę mandatai – vienmandatėse laimėję kitų partijų atstovai, save išsikėlę kandidatai (2012 m. – 11).

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA