Po keliasdešimties metų graužaties vis daugiau lietuvių pasauliečių ryžtasi pirmam atviram pokalbiui savo gyvenime: pašnekesys su kunigu ar vienuoliu jiems tampa savotiška psichoterapija, padedančia susitaikyti su savo praeitimi ir sparčiai kintančiu pasauliu.

Lietuvoje daugėja kunigų ir ypač vienuolių, pas kuriuos norint patekti pasikalbėti ar juolab kartu pabūti visą savaitgalį reikia užsirašyti prieš pusmetį, o jų pamokslų kukliose sausakimšose koplytėlėse žmonės klausosi net stovėdami tarpdury. Kas tie naujieji dvasios tėvai?
Jų nerasite ant madingų blizgių žurnalų viršelių, jie nedalyvauja vadinamojo elito vakarėliuose, jie kalba paprastai ir ne iš raštų, jie kalba iš širdies arba tyli ir klausosi, bet jų tylėjimas, kaip ir kiekvienas pasakytas paprastutis žodis, susminga tiesiai sielon. Daugelis šių dvasios tėvų yra palyginti jauni žmonės, mokslus baigę Vakaruose, bet šiuo metu dirbantys paprastose kaimo parapijose. Tačiau pas juos žmonės plūste plūsta iš visos Lietuvos.
Štai 49 metų Šiluvos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo parapijos klebono Erasto Murausko žmonės klausosi kone išsižioję: nors jo sakomas tekstas atrodo paprastas, bet kiekvienas žodis kabina iki pat sielos gilumos.
O, tarkime, Krekenavos bazilikos rektoriumi paskyrus 34 metų kunigą dr. Gediminą Jankūną, pasiklausyti jo sekmadienio pamokslų skuba net vietos bedieviai ir ateistai.
Iš tiesų kiekvienas dvasios tėvas dirba skirtingai, tačiau visi turi viena bendrą bruožą: jie traukia žmones, nes sugeba jiems padėti. Visi prisimena a.a. Tėvą Stanislovą, monsinjorą Kazimierą Vasiliauską ar kunigą Ričardą Mikutavičių, kai kurie palinguoja, kad po jų mirties pamainos šiems dvasiniams lyderiams neatsirado. Tačiau iš tikrųjų jų yra, ir ne vienas. Tiesa, jie dirba tyliai ir galbūt neturi vadinamojo madingo kunigo titulo, bet iš tiesų juk to ir nereikia. Nei patiems kunigams, nei tiems, kurie pas dvasios tėvus nori patekti.
Kita vertus, žinoti apie juos reikėtų. Taigi, be jau minėtų E.Murausko ir G.Jankūno, taip pat labai vertinami dar ir šie dvasios tėvai: Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės rektorius kun. Vaidas Vaišvilas (kurį labai mėgsta vaikai, paaugliai ir jaunuoliai), Rokiškio rajone dirbantis kunigas Laimonas Nedveckas (kuriam yra atsivėrę nemažai žmonių net po pusšimčio metų tylos), Žemaičių Kalvarijos šventovės rektorius kanauninkas Jonas Ačas (mėgstantis netikėtai paskelbti, kurio kaimo trobon atvyks kalbėti rožinio), Skriaudžių parapijos klebonas Arūnas Simonavičius (su visais randantis bendrą kalbą), Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios rezidentas kunigas Kęstutis Dvareckas (nebijantis prisipažinti, kad buvo narkomanas, užtat pas jį plūste plūsta priklausomybių kamuojami žmonės iš visos Lietuvos).
Daugybė gyvenime pasimetusių žmonių apsilanko Pakutuvėnuose (Plungės r.) įsikūrusiame Lietuvos pranciškonų Mažesniųjų brolių ordino vienuolyne, Palendrių (Kelmės r.) šv. Benedikto vienuolyne ar Baltriškių (Zarasų r.) Tiberiados bendruomenės vienuolyne, daug žmonių nori susitikti ir su broliais dominikonais Vilniuje.
Tai tik keletas pavardžių ir vietų, į kurias traukia dvasios troškulio kamuojami lietuviai. Iš tikrųjų dvasios tėvų yra gerokai daugiau. Kaip pastebi katalikiško mėnraščio „Artuma“ vyriausiasis redaktorius Darius Chmieliauskas: „Kunigai, kaip ir pasauliečiai, vieni gyvena aistringai ir semte semia gyvenimą, kiti – tyliai, ramiai. Tačiau kunigų šviesulių, kaip ir šventųjų, nėra daug.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos kino rinka bendromis pajėgomis jau perkopė 10 mln. Lt pajamas. Tai nuostabiai geras ir viltingas rezultatas, kurį padėjo pasiekti uždavinius įvykdę mėgstamiausių žanrų filmai ir netikėtai sužydėję kūriniai.

Palyginti su pernai, komerciniame repertuare rodytų premjerų bilietų pardavimas ūgtelėjo 25,10 proc., o žiūrovų lankomumas pagerėjo 17,31 proc. Lankomiausių filmų penketuke tarp animacinių ir nuotykinių reginių įsitvirtino lietuviška premjera “Miegančių drugelių tvirtovė”.

Animacijos alkis

Nebuvo lygių lietuviškai įgarsintam animaciniam nuotykiui “Batuotas katinas Pūkis”, kuris šauniai startavo per 2011 m. Kalėdų atostogas ir stipriai atlaikė konkurenciją visą sausio mėnesį. Jeigu filmui užteko parako tokiam ilgam laikotarpiui, tai reiškia, kad Lietuvos tikslinė auditorija puikiai įvertino jo vertybes ir dalijosi pozityviais atsiliepimais. Pramoginiam ir komiškam filmui pavyko surinkti net 2,17 mln. Lt pajamas, sudominti 156,6 tūkst. žiūrovus ir įsitvirtinti tarp šešių galingiausių Lietuvos rinkos lyderių. Tai visai netoli legendinio “Titaniko”.
Tautiškai dubliuotos holivudinės animacijos alkį numalšino ekologinio “Lorakso” premjera, per dvi kovo mėnesio savaites surinkusi 566 tūkst. Lt pajamų ir pradžiuginusi 42,8 tūkst. žiūrovus. Įvairaus amžiaus vaikams skirtas žaismingas filmas bus rodomas visą balandį ir mėgins krapštyti kelią milijono link, nors ši užduotis sunkiai įveikiama.
Vasario mėnesį lietuviškas repertuaras neturėjo smagių pasiūlymų bent du tris bilietus vienu sykiu nuperkančiai šeimos auditorijai, tad vaikai draugiškai patraukė į trimačių nuotykių trilerį “Kelionė į paslaptingąją salą” ir tris savaites graibstė brangiau kainuojančius bilietus. Žiūrovai užkibo nuo pat išankstinių seansų, ir jokių menininių vertybių neturintis filmas tapo neįveikiamas (surinkta 722 tūkst. Lt). Niekas nesitikėjo ir nelaukė, kad “Kelionė į paslaptingąją salą” sukels tokį galingą uraganą: dvigubai pagerins pirmosios dalies laimėjimus (2008 m. rugpjūtį “Kelionė į Žemės centrą” surinko 366 tūkst. Lt) ir nukenksmins teoriškai stipresnius 3D žanro konkurentus.

N.Cage’o ir A.Sandlerio bėdos

Darbštusis aktorius Nicolas Cage’as mėgsta girtis, kad jo vaidmenys atsparūs bet kokiai kritikai, tačiau fantastinis veiksmo trileris “Tamsos baikeris: keršto demonas” užgeso per dvi savaites, įstengęs suvilioti vos pusę auditorijos, stebėjusios pirmąją velniškų nuotykių seriją (14,5 tūkst. parduotų bilietų, 216 tūkst. Lt pajamų).
Beje, filmas buvo nupirktas iš godžiųjų Rusijos verslininkų, kurie N.Cage’ą vis dar laiko paklausą turinčią preke, o konkurencinėse derybose aktyviai dalyvauja bent trys Lietuvos kompanijos. Žinant šiuos niuansus galima tik spėti, kokio dydžio riziką prisiėmė laimėtojai, bet tikriausiai jie planavo bent 350 tūkst. Lt pajamas. Maždaug tiek surinko “Tamsos baikeriui” kelią užstojęs Holivudo pramonės gaminys “Džonas Karteris” (22,2 tūkst. parduotų bilietų), sudominęs mūsų žiūrovus kokybiškesniais ir įspūdingesniais 3D efektais.
Amerikiečių komiko Adamo Sandlerio aura Lietuvoje vis dar spindi, nepaisant sodrios kritikos užsienyje ir solidaus “Auksinių aviečių” derliaus. Nejuokinga komedija “Džekas ir Džilė” kažkaip sudomino 20,6 tūkst. lietuvių, bet suskambėjo pavojaus signalais, kad tais pačiais pokštais ir pasimaivymais važiuojanti „sandleriomedija“ sparčiai praranda paklausą.

Tęsinių magija ne visuomet veikia

Lietuvišką repertuarą gausiai užplūdusioje tęsinių gvardijoje sėkmė palankiausiai šypsojosi ironiškajam detektyvui Šerlokui Holmsui. Režisieriaus Guy’aus Ritchie veiksmo, nuotykių ir gaudynių trileris “Šešėlių žaidimas” surinko 676,8 tūkst. Lt (50,3 tūkst. žiūrovų), įskaitant 2011 m. finalinę savaitę surengtus išankstinius rodymus, ir aplenkė dvejų metų senumo pirmąją pažintį su tuo pačiu charizmatiškų aktorių duetu.
O vaikiškas animacinis miuziklas “Alvinas ir burundukai 3″ per trijų mėnesių seansus (retas filmas gauna tokią privilegiją) gal ir atpirko į lietuvišką įgarsinimą investuotus pinigus, bet tikrai nepatenkino nei rodytojų, nei žiūrovų lūkesčių. Kone 20 tūkst. mažiau parduotų bilietų už antrąjį burundukų koncertą signalizuoja, kad suvienodėjęs filmas regresuoja. Būtų geriau, kad idėjų neturintys Holivudo scenaristai daugiau nebekankintų burundukų trijulės.
Iš užfiksuotų rezultatų galima daryti išvadą, kad tamsiam siaubo ir veiksmo trileriui “Kitas pasaulis. Pabudimas” (15,5 tūkst. žiūrovų) nepasisekė suleisti šaknų. Tačiau kraugerišką vampyrų ir vilkolakių mūšį vaizduojantis atrakcionas pasivijo savo aukštybių ribą ir pakartojo prieš trejus metus pristatyto filmo “Kitas pasaulis. Vilkolakių prisikėlimas” rezultatus (15,3 tūkst. žiūrovų). Tai reiškia, kad devintus metus bauginantis serialas tiesiog nesudomina naujų žiūrovų.
Pasimatymams dažniausiai pasirenkami romantinių intrigų žanro viliotiniai mūsų šalyje taip pat turi gan aiškiai apibrėžtą auditoriją. Jei filmas patenkina lūkesčius, jis surenka apie 350 tūkst. Lt pajamas. Sukomercintos Valentino dienos iškilmių laikotarpiu konkuravo dvi romantinės komedijos su mėgstamais aktoriais. Abiem pavyko pasiekti įprastą normą ir sugundyti beveik po lygiai žiūrovų: meilės trikampis su šnipais “Tai reiškia karą” ir jausmų prisiminimų po avarijos kronika “Meilės priesaika” pardavė maždaug po 26,8 tūkst. bilietų.

Nacionalinis čempionas

Antrą vietą pagal žiūrovų lankomumą Lietuvoje šiemet kol kas garbingai užima Algimanto Puipos drama “Miegančių drugelių tvirtovė” (55,4 tūkst. bilietų). Tinkamai parinkta premjeros data ir sąžiningas “Tado Blindos” išakėtos dirvos išnaudojimas plačiai atvėrė duris į sėkmę nacionaliniam filmui. Naujausia premjera nenuvylė žiūrovų ir sulaukė palankių įvertinimų, kurių pakako, kad apie “Miegančių drugelių tvirtovę” būtų daug kalbama. Režisierius išlaikė egzaminą ir parodė stebėtiną stabilumą: tai trečias jo filmas iš eilės, patenkantis į lankomiausių penketuką per nepriklausomybės laikotarpį.
Prisimename, kad “Dievų mišką” būtinai pamatyti agitavo Švietimo ir mokslo ministerija, leisdama mokykloms keisti pamokas į pigesnius seansus. “Nuodėmės užkalbėjimas” išėjo tuoj po atsisveikinimo su šviesaus atminimo rašytoja Jurga Ivanauskaite, ir plačiai aprašyta netektis davė impulsą bilietų prekybai. “Miegančių drugelių tvirtovė” labai solidų rezultatą (676 tūkst. Lt) pasiekė savarankiškai, be jokių papildomų veiksnių, o pagal pajamas sugebėjo aplenkti “Dievų mišką” (643,5 tūkst. Lt) ir visai nedaug atsiliko nuo “Nuodėmės užkalbėjimo” (697,1 tūkst. Lt).
Džiugu žinoti, kad lietuviškas filmas sudomino tiek pat žmonių, kiek išliaupsinto “Šerloko Holmso” tęsinys. Maestro A.Puipa bei puikus aktorių kolektyvas įrodė, kad mes galime konkuruoti su daugeliu Holivudo legionierių.

“Artisto” rebusas

Lietuvos kino rinka jau išsiugdė tradiciją, kad pirmieji metų mėnesiai skiriami rimtesnių filmų bandymams. Platintojai juos sąmoningai marinuoja ir laukia nominacijų, o tada išmeta beveik visus geriausius lobius vienu metu, kad pasinaudotų “Oskarų” medaliais. Išlieka tik patys stipriausi, o kitiems tenka mikliai pasitraukti iš repertuaro. Šiemet labiausiai pasisekė “Merginai su drakono tatuiruote” (16,7 tūkst. žiūrovų), kurią traukė kultinis režisierius Davidas Fincheris, populiarus aktorius Danielis Craigas ir skaitoma Stiego Larssono knyga.
Holivudo deivės Marilyn Monroe nostalgija, virtuoziškas aktorės Michelle Williams vaidmuo ir gudriai sustyguota reklamos kampanija leido biografinei dramai “7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe” (16,5 tūkst. žiūrovų) pakelti daugiau, negu galėjo akivaizdžių trūkumų turintis filmas. Šiuo atžvilgiu biografinė drama “Geležinė ledi” išėjo identiškai panaši: neprilygstamas pagrindinės aktorės Meryl Streep pasirodymas ir silpnas turinys. Per patį “Oskarų” nominacijų įkarštį išleistas filmas buvo reklamuojamas mąstančiai ne “popkorninei” auditorijai ir sulaukė visai neblogo rezultato (10,1 tūkst. žiūrovų), tačiau “7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe” įrodė, kad buvo įmanoma svajoti apie gražesnius skaičius.
100 tūkst. Lt pajamų normą peršoko Steveno Spielbergo “Karo žirgas” (9,4 tūkst. žiūrovų) ir “Paveldėtojai” su George’u Clooney (8,9 tūkst. žiūrovų), tačiau iš jų buvo tikimasi geresnio bilietų pardavimo.
Na, o keisčiausia, kad Lietuvos kino rinkos dalyviams šiemet nepavyko nukalti aukso iš penkias “Oskaro” statulėles laimėjusio prancūziško “Artisto”. Nuo premjeros Kanų festivalyje giriamas nebylusis filmas Marijos žemėje neprigijo, bet dalį atsakomybės turėtų prisiimti platintojai. Jų pasirinkta starto data buvo visiškai netinkama ir logiškai nepaaiškinama: “Artistas” iššoko į repertuarą finalinėmis 2011 m. dienomis be adekvataus reklaminio palaikymo. Tuo metu tik “Scanoramoje” apsilankę žiūrovai ir festivalių naujienas sekantys kinomanai žinojo, kas toks yra “Artistas”. Rodytojai jam suteikė išskirtines sąlygas ir laikė iki kovo vidurio, bet pačiu svarbiausiu metu filmas turėjo vos po vieną seansą pačiu nedėkingiausiu laiku ir jau nebegalėjo lygiai konkuruoti su repertuaro naujovėmis. Vos 75 tūkst. Lt surinkęs “Artistas” sudomino tik per 6 tūkst. Lietuvos žiūrovų.

Edvinas Pukšta

Populiariausių šiemet Lietuvos kino teatruose rodytų filmų penketukas
Vieta     Filmas    Žiūrovų skaičius

1. “Batuotas katinas Pūkis“     90 307
2. “Miegančių drugelių tvirtovė“     55 402
3. “Kelionė į paslaptingąją salą“     46 690
4. “Loraksas“     42 758
5. “Šerlokas Holmsas 2: šešėlių žaidimas“     38 214

Maestro A.Puipa bei puikus aktorių kolektyvas įrodė, kad mes galime konkuruoti su daugeliu Holivudo legionierių.

Tikrų ir ryškių ekonomikos srities mokslininkų Lietuvoje šiandien pasigenda net patys mokslininkai.

Ne vienas Lietuvos ekonomistas, paklaustas apie iškiliausią pastarojo dešimtmečio mokslininką šioje srityje ar didžiausius laimėjimus, giliai susimąstydavo, o kiek pagalvojęs liūdnai konstatuodavo – deja, tokių nėra. Nors ekonomistus Lietuvoje rengia ne vienas universitetas, ekonomikos mokslas išgyvena nuopuolį, o iškilių mokslininkų, aktyviai rašančių mokslinius straipsnius į prestižinius užsienio žurnalus ar atliekančių unikalius tyrinėjimus, šioje srityje kaip niekad mažai.
„Jei išrinksite iškiliausią chemiką, fiziką, kitos mokslo šakos atstovą ir ekonomistą, tai bus tas pats, kas į vieną gretą sustatyti olimpiados ir parolimpiados nugalėtojus“, – ironizavo vienas akademinės visuomenės narys, dalyvavęs apklausoje. Kitas pridūrė, kad ekonomikos srityje didžiuotis mūsų mokslininkais nereikėtų, ir vargu ar turėtume kalbėti apie aukšto lygio ekonominius tyrimus – tam neturime nei prielaidų, nei poreikio.
„Veido“ žurnalistai iš viso apklausė 30 ekonomistų, o mūsų surengtos apklausos tikslas buvo pristatyti šiuo metu aktyviai veikiančius mokslininkus. Tiesa, jei būtume rinkę ryškiausią pastarojo dešimtmečio mokslininką, juo būtų tapęs 2008 m. miręs akademikas Eduardas Vilkas, minėtas už tikslų Lietuvos ekonominių procesų vertinimą ir ekonomikos strategijos numatymą. „Jis skleidė liberalios rinkos teoriją, laikėsi monetaristinių pozicijų. Pats būdamas matematikas, aiškindamas ekonomikos reiškinius pirmenybę teikė formaliai logikai, o ji būtina norint suprasti rinkos ūkį“, – tvirtino ekonomistas prof. Jonas Čičinskas.

Ant nugalėtojų pakylos – keturi mokslininkai

Apklausos dalyviai pripažino, kad rinktis nelabai yra iš ko, tad ryškiausi ekonomistai mokslininkai išryškėjo labai greitai. Pirmą vietą užėmęs Vilniaus universiteto (VU) Ekonomikos fakulteto Teorinės ekonomikos katedros vedėjas ir Lietuvos ekonomistų asociacijos prezidentas Povilas Gylys buvo išskirtas kaip vienas iš nedaugelio, kurie rašo mokslinius straipsnius, išleido monografiją, komentuoja ekonomikos klausimais.
Antrą vietą geriausių ekonomistų mokslininkų sąraše kolegų balsai lėmė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesoriui Jonui Čičinskui. Apklausos dalyviai šį ekonomistą išskyrė už detalias ir labai nuoseklias analizes, vertimus, mokslinius darbus ir ekonominės politikos aktualijų sekimą Lietuvoje bei pasaulyje. „J.Čičinską išskiriu už detalų, atsakingą, nuoseklų, pagrįstą šiuolaikinių ekonominių integracinių procesų vertinimą“, – argumentavo viena apklausos dalyvių.
Po vienodą balsų skaičių surinko ir trečią vietą pasidalijo penkių „Bankininkystės ir verslo žinyno“ tomų autorius akademikas Antanas Buračas ir vienu įdomiausių ekonomikos mokslininkų vadinamas Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Kiekybinių metodų ir modeliavimo katedros vedėjas Linas Čekanavičius. Šis studentų mėgstamas dėstytojas ypač stipriai plėtoja kiekybinės analizės tyrimus, skelbia mokslines publikacijas. „Jis labai modernios ekonomikos, užsiimančios gamtosaugos problematika, tyrinėtojas, o jo pasiekti rezultatai solidūs. L.Čekanavičius išsiskiria kaip mokslininkas – jis ne užsiima populiarių dalykų aiškinimu, bet yra išspausdinęs straipsnių solidžiuose užsienio žurnaluose“, – taip L.Čekanavičių charakterizavo kolegos.

Svarbiausi ekonomikos įvykiai

Svarstydami apie svarbiausius pastarojo dešimtmečio įvykius, ekonomistai daugiausia minėjo šalies ekonominius pokyčius – pasikeitusią eksporto kryptį iš Rytų į Vakarus, iš esmės baigtą valstybinio turto privatizavimą ar pradėtas plėtoti aukštąsias technologijas.
Tiesa, L.Čekanavičius prisiminė ir mokslinių laimėjimų. Pirmiausia Lietuvos ūkio plėtros strategijos (iki 2015 m., vėliau pratęsta iki 2020 m.) parengimą, įvertinant tai, kur esame, kur einame ir kaip ten geriau nueiti. Antrasis paminėjimo vertas dalykas – matematinių šalies ūkio raidos prognozavimo ir planavimo modelių sistemos parengimas, kuriame dalyvavo VU Matematikos ir informatikos, VU Ekonomikos fakultetų mokslininkai ir tyrėjai iš kitų institucijų.
„Ši kol kas nelabai plačiai žinoma, nuolat plečiama ir tobulinama modelių sistema pratęsia šviesaus atminimo akademikų Raimundo Rajecko ir E.Vilko, inicijavusių ir vadovavusių panašaus pobūdžio ekonomikos modelių kūrimo darbams 1970–1990 m., mokslinių mokyklų tradicijas“, – pabrėžė L.Čekanavičius.

Iškiliausi pastarojo dešimtmečio mokslininkai ekonomikos srityje

1. Prof. habil. dr. Povilas Gylys, VU Ekonomikos fakulteto Teorinės ekonomikos katedros vedėjas ir Lietuvos ekonomistų asociacijos prezidentas
2. Habil. dr. Jonas Čičinskas, TSPMI profesorius
3. Prof. habil. dr. Antanas Buračas
3. Prof. dr. Linas Čekanavičius, VU Ekonomikos fakulteto Kiekybinių metodų ir modeliavimo katedros vedėjas

Šaltinis: „Veido“ apklausa

Ryšių su visuomene kompanijai „Publicum” socialiniame tinkle „Facebook” atlikus politikų gerbėjų puslapių analizę, paaiškėjo, kad populiarumu Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė nusileidžia tik Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui Barack Obama. Trečioje vietoje – Estijos prezidentas Toomas Hendrik Ilves.

Tyrimo metu buvo skaičiuojama kiek šalies politinio lyderio fanų tenka vienam tūkstančiui tos valstybės vartotojų prisiregistravusių socialiniame tinkle „Facebook”.

„Tokį rezultatą drąsiai galima vadinti maloniai netikėtu. Vakarų politiniai lyderiai yra gerokai dažniau matomi tarptautinėje žiniasklaidoje nei mūsų prezidentė ir turi galimybių surinkti gerbėjų iš kitų valstybių. Tačiau tai, kad D. Grybauskaitė populiarumu nusileidžia tik B. Obama, dar kartą įrodo išskirtinį prezidentės populiarumą Lietuvoje,” – teigė „Publicum” projektų vadovas Lukas Mikelaitis.

Tarp analizuotų valstybių politinių lyderių neaktyvumu „Facebook” išsiskyrė latviai, kurių nei prezidentas Andris Bērziņš, nei premjeras Valdis Dombrovskis neturi viešųjų profilių, kuriuose komunikuotų ir bendrautų su gerbėjais. Tai lemia vietinių socialinių tinklų bei „Twitter” populiarumas Latvijoje.

„JAV prezidentas B. Obama savo pavyzdžiu 2008 metų rinkimuose įrodė kokiu galingu ginklu gali tapti socialiniai tinklai. Praktiškai visi tyrimo metu apžvelgti politiniai lyderiai aktyviai komunikuoja „Facebook”, tačiau įvairios aplinkybės – netinkamas bendravimo tonas, politiniai skandalai – trukdo pasiekti tokį populiarumą, kokiu gali džiaugtis B. Obama ar D. Grybauskaitė. Todėl akivaizdu, kad vien buvimas „Facebook” ir nuolatinis įrašų kėlimas savaime negarantuoja populiarumo potencialų ir esamų rinkėjų tarpe,” – sakė L. Mikelaitis.

Primename, kad spalio pradžioje atlikus Lietuvos politikų viešųjų ir asmeninių profilių bei grupių narių skaičių analizę „Facebook”, paaiškėjo, jog D. Grybauskaitė artimiausią konkurentą populiarumu lenkia daugiau nei 6 kartus.

Papildomi faktai

Per pirmąjį šių metų pusmetį 11 proc. visų spaudoje, internete, radijuje ir televizijoje pasirodžiusių verslo nuomonės lyderių pasisakymų priklausė įmonių vadovams. Dažniausiai cituojamas vadovas buvo Petras Masiulis („Tele2“). Tai paaiškėjo, įvertinus reputacijos advokatų vaidmenį šalies žiniasklaidoje tarp aktyviausių šioje srityje – bankų, telekomunikacijų ir draudimo bendrovių – sektorių atstovų. Minėtą tyrimą atliko tyrimų bendrovė „TNS LT“.

„Kalbant apie populiariausius nuomonės lyderius bei sektorius, kurie jiems atstovauja, pastaruosius kelerius metus tendencijos kito menkai. Įdomu tai, kad pakankamai maža dalis verslo vadovų tampa pagrindiniais savo įmonių įvaizdžio advokatais. Kita vertus, vis dažniau spaudoje, radijuje ir televizijoje tenka išvysti įmones atstovaujančių profesionalių ryšių su visuomene specialistų pasisakymus“, – sakė „TNS LT“ Komunikacijos analizės vadovas Linas Spėčius.

Vertinant labiausiai žiniasklaidoje pastebimus įmonių vadovus, šioje srityje pirmauja telekomunikacijų sritis. Jų citatos sudarė pusę, t. y. 51 proc., visų verslo vadovų pasisakymų. Minėto tyrimo duomenimis, dažniausiai šalies žiniasklaidoje cituojami vadovai buvo Petras Masiulis („Tele2“), Antanas Zabulis („Omnitel“), Raimondas Baranauskas („Snoras“), Arūnas Šikšta („Teo LT“) ir Antanas Danys „Swedbank“).

Taip pat vis aktyviau žiniasklaidoje yra pastebimi ryšių su visuomenė specialistai, atstovaujantys jau minėtus tris sektorius. Didžiąją dalį arba 45 proc. žiniasklaidos priemonėse sudarė bankų ryšių su visuomene specialistų pasisakymai. Dažniausiai žiniasklaidoje cituojami ryšių su visuomene atstovai buvo Saulius Abraškevičius („Swedbank“), Ernesta Dapkienė („Lietuvos draudimas“), Andrius Baranauskas („Tele2“), Daiva Selickaitė („Omnitel“) ir Antanas Bubnelis („TeoLT“).

Vertinant sektorius apskritai, per pirmąjį 2011 m. pusmetį šalies žiniasklaida dažniausiai citavo bankų analitikus, palyginus praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, bankų atstovų citatų dalis išaugo 5,4 procentiniais punktais. Bankų sektoriaus atstovai cituoti daugiau nei keturis kartus dažniau už draudikus ir telekomunikacijų sektoriaus atstovus.

Pagal citatų, tenkančių vienam asmeniui skaičių, per pirmuosius šešis šių metų mėnesius ir toliau pirmavo telekomunikacijų sektorius. Vienas telekomunikacijų atstovas žiniasklaidoje vidutiniškai cituotas 14 kartų, kuomet bankų atstovai – 11, draudikai – 6 kartus.

Dažniausiai cituojamų įmonių atstovų penketuką pateko G. Nausėda (SEB bankas), R. Rudzkis (DnB NORD bankas), Nerijus Mačiulis („Swedbank“), Petras Masiulis („Tele2) ir A. Jacikevičius (SEB bankas). Bankų analitikų citatos žiniasklaidoje sudarė 26,7 proc. bendro tiriamų sektorių reputacijos advokatų citatų skaičius. Palyginus su pernai, jų pateiktų citatų dalis yra 8, 2 proc. punktais didesnė.

Vertinant atskiras kompanijas, daugiau nei 42 proc. nuomonės lyderių citatų žiniasklaidoje priklausė didžiųjų bankų – SEB, „Swedbank“ ir DnB NORD atstovams. Bankai užima lyderio poziciją ir pagal įvaizdžio advokatų, tenkančių vienai kompanijai, skaičių. Vieną banką Lietuvos žiniasklaidos erdvėje vidutiniškai atstovavo 26 asmenys, telekomunikacijų bendrovę – 11, draudimo įmonę – 7 asmenų. Kalbant apie konkrečias įmones, pagal šį rodiklį pirmavo „Swedbank“, „Ūkio bankas“, DnB NORD bankas, SEB bankas ir įmonė „Lietuvos draudimas“.

Minėto tyrimo metu buvo analizuojama 38 kompanijų, veikiančių bankininkystės, draudimo ir telekomunikacijų sektoriuose, atstovų komunikacija 2011 m. sausio-birželio mėnesiais.

Per pastarąsias dvi savaites teko lankytis net keletoje renginių, kuriuose aukštintas profesionalumas, aukščiausias meistriškumas, netgi siekis tobulybės. Tai kino filmas “Juodoji gulbė” – apie tobulybės siekusią ir ją pasiekusią perfekcionistę baleriną Niną; tai teatro spektaklis “Meistriškumo pamoka” Mažajame teatre – apie operos primadonos Marios Callas kelią į profesionalumo viršūnę ir apie sau ir kitiems keltus reikalavimus; tai popietė nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune; galų gale – tai kelios Knygų mugėje įsigytos knygos – vėlgi apie profesionalumą, perfekcionizmą, tobulybę. Vienoje jų skelbiama, kad perfekcionizmu nereikėtų girtis, netgi reikėtų susirūpinti juo, kaip psichologine problema, o kitoje – priešingai – įrodinėjama, kad noras tapti geriausiu nereiškia nieko blogo, svarbiausia tik, kad siekiama būtų tapti geriausiu ne pasaulyje, o pasauliui.

Mano supratimu, profesionalumo viršūnės reikia siekti visiems, visų profesijų, nes tai kelias į progresą. Kitas kelias – tai vidutinybių kelias. Gaila, bet Lietuvoje būtent jį renkasi dauguma žmonių. Šios savaitės  “Veido” numeryje rasite straipsnį, kuriame itin daug sporte, mene, versle pasiekusieji bando įrodyti, kad sau būtina išsikelti aukštus tikslus, būtina atiduoti visą save, būtina viską daryti profesionaliai, nes jei to nebus, tai nei savęs, nei kitų niekuo ir nenustebinsi.

Bet čia priėjo Kindziulis ir tarė: “Jokios tobulybės nėra, tobuli tik danguje.” Taip, tobulybės gal ir nėra, bet aukščiausio lygio profesionalų vis dėlto yra. Nuvykus į Londoną daugelyje sričių tiesiog galima pajusti spinduliuojantį profesionalumą: nesvarbu, ar būtum teatre, ar koncerte, ar muziejuje, ar televizijoje, visur yra justi, kad turi reikalų su profesionalais, kad dirbama nepriekaištingai.

Lietuvai dar toloka iki to. Žinoma, ir pas mus esama sričių, kur kritinė masė žmonių yra pasiekusi profesionalumo aukštumas: tai ir gydytojai, ir nemaža dalis aktorių, muzikų, advokatų, finansininkų, kai kurių kitų profesijų atstovų, tačiau daugiau sričių, šiaip ar taip, dominuoja neprofesionalumas. Juk niekaip neapsiverstų liežuvis pasakyti, kad profesionalai dominuoja politikoje, teisėtvarkoje, energetikos srityje, biurokratiniame aparate ar net ir žiniasklaidoje.

Čia kur kas daugiau ne profesionalų, o abejingų prisitaikėlių, imituojančių darbą. Tarkime, mūsų Seime politikų profesionalų gal tik 20 iš 141, – taigi visiška mažuma. Svarbu pastebėti, kad kai kuriose srityse tų profesionalų lyg ir nemažai, tačiau šį savo pranašumą jie panaudoja blogiems kėslams, tai yra vien tik asmeninės naudos siekimui. Tarkime, jie tampa profesionaliais sukčiais, aferistais, biurokratais ar korumpuotais veikėjais. Kartu jie profesionaliai ir visą šalį traukia atgal.

Na, o į pažangą šalį stumia pozityvūs ir altruistiški lyderiai. Žinoma, kiekvienas žmogus lyderiu netaps, nes tokių savybių turi tik kas dešimtas, bet profesionalu savo srityje gali būti kiekvienas. Kaip tokiu tapti? Čia neblogą receptą savo knygoje “99 %” siūlo Vladas A.Bumelis: “Visada būk pirmas, turėk strategiją, nebijok keistis, būk išradingas ir ką darai, daryk tik gerai.”

Lietuvoje kino rinkoje pernai toliau dominavo kino platinimo bendrovės “Forum Cinemas”, “Acme” bei “Garsų pasaulio įrašai”, kurioms teko 87,8 proc. visų už Lietuvoje rodytus kino filmus gautų pajamų.

Suomijos kino teatrų ir filmų platinimo kompanijos “Finnkino” valdomai “Forum Cinemas” praėjusiais metais teko didžiausia – 46,1 proc. – šalies kino platinimo rinkos dalis, pranešė Lietuvos kino platintojų asociacija.

Jos duomenimis, 53 filmus Lietuvoje išplatinusi “Forum Cinemas” pernai už tai gavo 15,662 mln. litų pajamų. Bendrovės išplatintus filmus pernai pamatė 1,193 mln. žiūrovų (45,5 proc. visų 2010-ųjų žiūrovų).

107 filmus atvežusios “Acme” kino platinimo pajamos pernai siekė 8,696 mln. litų, 16 filmų išplatinusių “Garsų pasaulio įrašų” – 5,463 mln. litų. Šios bendrovės pernai užėmė atitinkamai 25,6 proc. bei 16,1 proc. Lietuvos kino platinimo rinkos.

15 filmų išplatinusios bendrovės “Incognito” kino platinimo pajamos pernai siekė 2,247 mln. litų (6,6 proc. rinkos), 5 filmus atvežusios bendrovės “Meedfilms” – 1,386 mln. litų (4,1 proc. rinkos).

Likusios šalies kino platinimo įmonės praėjusiais metais pasidalijo po mažiau nei 1 proc. rinkos.

Šalies kino teatrai pernai iš viso pardavė kino bilietų už 33,978 mln. litų – 7,1 proc. mažiau nei 2009 metais. Žiūrovų kino teatruose pernai sumažėjo 2,6 proc. iki 2,622 milijono

Priešingai nei Lietuvoje, daugelyje Europos šalių populiariausi tie politikai, kurie vykdė ir tebevykdo griežčiausią taupymo ir savęs ribojimo politiką. Tuo tarpu švaistūnai baudžiami nepasitikėjimu.

Vokietija – viena sėkmingiausiai iš krizės baigiančių iškopti valstybių Europoje. Šios šalies kanclerė Angela Merkel padarė viską, kad sunkmečio nepajustų nei vargingiausieji, nei verslininkai. Ji siekė, kad biudžeto išlaidos būtų mažinamos tik labai nežymiai, nes palaikė poziciją, jog ekonomiką reikia skatinti. Tad per krizę vokiečiai ir toliau ėmė paskolas, pirko naujus automobilius ir per daug nesibaimino netekti darbo.

Tačiau A.Merkel už tai niekas neskuba dėkoti. Jos populiarumas per metus smuktelėjo dar 6 proc. ir šiuo metu yra mažiausias nuo pat tų laikų, kai ji tapo kanclere. Tyrimų agentūros “Forsa” atlikta apklausa rodo, kad šiuo metu ja pasitiki 33 proc. vokiečių.

Taip pat vis mažiau palaikymo turi ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. Nors mums gali atrodyti, kad prancūzai turėtų jį nešioti ant rankų, nes ir toliau dirba mažiausiai valandų per savaitę visoje Europoje, mėgaujasi dosniomis socialinėmis išmokomis, o krizės apskritai beveik nepajuto, N.Sarkozy populiarumas šiuo metu yra mažiausias, koks tik kada nors buvo.

Pernai kritęs iki rekordiškai mažo 32 proc. palaikymo, šiemet pasitikėjimas juo tesiekia vos 28 proc. Be to, nėra jokio aukso vidurio, ir visi likusieji 72 proc. N.Sarkozy vertina itin skeptiškai ir neigiamai.
Tuo tarpu Jungtinė Karalystė – visiškai priešingas pavyzdys.

Ši šalis pasirinko griežto taupymo kelią ir šiuo metu imasi įgyvendinti dar vieną radikalaus taupymo planą ir mėgins kaip įmanydama tilpti į “Prokrusto lovą” – Mastrichto sutartyje numatyto leistino biudžeto deficito ribas. Dėl to toliau bus mažinamas valstybės tarnautojų skaičius, o biudžeto išlaidos bus apkarpytos 83 mlrd. svarų sterlingų.

Tačiau britams tai, regis, patinka: nuo vasaros pradžios premjero konservatoriaus Davido Camerono populiarumas tik didėja, o nuo pavasario jį palaikančiųjų skaičius išaugo 11 procentų.

Be to, net 45 proc. Didžiosios Britanijos gyventojų šiuo metu mano, kad būtent konservatoriams pavyks geriausiai susidoroti su sunkmečiu.

Tuo tarpu pinigais kur kas labiau švaistęsis ankstesnis premjeras liberalas Gordonas Brownas tarp gyventojų teturėjo tik 16 proc. rėmėjų, nors atrodytų, kad turėjo būti priešingai.

Nesuprasi ir latvių: šalies parlamento rinkimus laimėjo griežtas taupymo priemones įvedęs premjeras Valdis Dombrovskis.

Motyvai – ne vien ekonominiai

Toks rinkėjų simpatijų paradoksas verčia tikėti, kad žmonėms vertinant savo galinguosius ir valdančiuosius ekonominis motyvas – ne pats svarbiausias. Kitaip būtų neaišku, kodėl tuomet visoje Europoje gyventojai streikuoja, reikalaudami atlaisvinti diržus, nustoti vaikytis Mastrichto kriterijų ir leisti žmonėms “laisviau kvėpuoti”, jei vis tiek remia tuos, kurie tuos diržus ir užveržė arba kaip tik – kodėl nusigręžia nuo švaistūnų.

Išvada viena: nors mums, lietuviams atrodo, kad prezidento ar premjero reitingas labiausiai turėtų priklausyti nuo to, kaip jiems sekasi susidoroti su sunkmečio problemomis ir kokiomis priemonėmis jie tai daro, Europoje – visai kitokios tendencijos.

“Baltijos tyrimų” direktorė Rasa Ališauskienė įsitikinusi, kad politinių lyderių populiarumą daugelyje Europos šalių lemia visai ne ekonominis faktorius, o, tarkime, požiūris į socialines problemas, diskriminaciją, kovą su terorizmu, aplinkos apsaugą.

Tarkime, jau minėtoje Latvijoje, sociologės R.Ališauskienės vertinimu, per rinkimus vyko kova tarp latviškų ir rusakalbių partijų, tad ekonominis motyvas čia buvo nustumtas į antrą planą.

Tas pats pasakytina ir apie Prancūziją. Sociologas Vladas Gaidys įsitikinęs, kad prancūzai kur kas jautriau sureaguoja ne į ekonominius sprendimus, o į socialiai jautrias temas, tokias kaip romų išsiuntimas iš Prancūzijos ar sprendimas prailginti pensinį amžių.

Na o tokioje šalyje kaip Vokietija itin daug reiškia politiko požiūris į, tarkime, aplinkos apsaugą. R.Ališauskienė atkreipia dėmesį, kad A.Merkel populiarumas smarkiai krito tuomet, kai ji užsiminė apie galimas išlygas dėl naujų atominių elektrinių statybos: kaip tik tuomet iš A.Merkel maždaug 10 proc. simpatijų nukeliavo į žaliųjų stovyklą.Žinoma, Vokietijoje svarbu dar ir tai, kad koalicija – labai trapi.

“Šalyse su daugumos vyriausybėmis premjerai gali tikėtis didesnio visuomenės palaikymo, o mažumos vyriausybių vadovai priversti taikytis su tuo, kad juos palaiko tik labai nedidelė visuomenės dalis, o bet koks svarbesnis klausimas pasitikėjimą tokios vyriausybės lyderiu gali sumažinti iki minimalios ribos”, – vokiečių ir kitų europiečių simpatijas ir antipatijas aiškina sociologė.