Praėjusią savaitę sukako lygiai 50 metų, kai JAV prezidento postą paliko Dwightas Eisenhoweris. 1961 m. sausio 20 d. jo pasakyta garsioji atsisveikinimo kalba šiandien aktuali Lietuvai. JAV prezidentas perspėjo apie “valstybę valstybėje”.

Buvęs kariškis, pirmasis NATO vadovas generolas par excellence kalbėjo apie karinę biurokratiją, kuri, kaip perspėjo D.Eisenhoweris, neturėtų būti nei per didelė, nei pernelyg įtakinga. Iš Antrojo pasaulinio karo generolo lūpų ši frazė nuskambėjo galingai. JAV prezidentas kalbėjo apie vis didėjančią neįteisintų interesų grupių įtaką valstybės gyvenime. Perspėjo, kad įtaka didės ir piliečiai turi ieškoti būdų, kaip sumažinti šią nelegalią įtaką mūsų laisvei ir demokratijos kokybei.

Praėjusią savaitę Generalinė prokuratūra pranešė nutraukusi ikiteisminį tyrimą dėl buvusių VSD vadovų Mečio Laurinkaus, Arvydo Pociaus ir Dainiaus Dabašinsko veiksmų. Pasak prokuratūros, šių pareigūnų “darbinėje veikloje yra drausminio nusižengimo požymių, nes minėti pareigūnai neinformavo apie savo veiksmus aukščiausių valstybės vadovų”. Kaip žinome iš Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimo, šie asmenys disponavo galimybe įvežti į Lietuvos valstybės teritoriją oficialių pasienio tarnybų nekontroliuojamus asmenis. Bet nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad tokia galimybe pasinaudota. Abejojantiems, ar Lietuvoje buvo ar nebuvo ČŽV kalėjimai, belieka laukti “WikiLeaks” ar dar kokio “leaks”, kuris padės tašką šitoje gėdingoje istorijoje.

Pasaulio žiniasklaida neabejoja, kad tokie kalėjimai Rytų ir Centrinės Europos valstybėse buvo ir realiai veikė. Tai pristatoma kaip tikri faktai. Remiamasi įvairiais antriniais šaltiniais. Apie tai praneša bent kelios visuomeninės žmogaus teisių apsaugos organizacijos, ieškančios tiesioginio tokių kalėjimo buvimo įrodymų bei bandančios nepriklausomai nuo JAV valdžios apklausti asmenis, kurie galėjo būti nelegaliai kalinami Lietuvoje ar kitose valstybėse.

Buvusio VSD vadovo generolo M.Laurinkaus nuomone, tyrimas dėl Lietuvoje galimai veikusių CŽV kalėjimų gerokai pakenkė Lietuvos įvaizdžiui tarptautinėje arenoje tiek politiniu, tiek ekonominiu požiūriu. Mūsiškis generolas tvirtina, kad mūsų pareigūnai apsijuokė prieš visą pasaulį. Bet ar tai, o ne pati kalėjimo egzistavimo galimybė, yra didžiausia jaunos Lietuvos valstybės gėda? Seimo NSGK ir Generalinės prokuratūros tyrimas yra tik dalinis Lietuvos valstybės reabilitavimas. Tyrimas – ne gėda, o patvirtinimas, jog Lietuvos valstybė į galimus žmogaus teisių pažeidimus žiūri rimtai ir padarė viską, kad tokių galimybių Lietuvoje neturėtų net ir tokia galinga, įtakinga ir mums draugiška valstybė, kaip JAV.

Šunišką paklusnumą “šeimininkui” Lietuvos ūkinė-partinė nomenklatūra kažkokio užkrato pavidalu perdavė ir nepriklausomos Lietuvos generolams bei eiliniams. Tik dabar jų “šeimininkas” ne Rytuose, o Vakaruose. “Naujieji komjaunuoliai” savo tarnystę nepriklausomai Lietuvos valstybei suvokia kaip besąlygišką atsidavimą mūsų sąjungininkams. Atsidavimą ir tarnystę net mūsų jaunos demokratijos kokybės, suverenumo ir Konstitucijos nepaisymo kaina.

“Aš galiu naudingai dirbti žmonėms ir man nesvarbu kur – savivaldybėje ar Seime, svarbiausia, kad dirbsiu Lietuvos labui”, – Krikščionių partijos pranešime cituojamas M.Laurinkus.

Krikščionių partijos spaudos tarnyba BNS pranešė, kad M.Laurinkus nėra šios politinės organizacijos narys.

Pasak pranešimo, artimiausiu metu partijos Vilniaus skyrius reitinguos kandidatų sąrašą, kuriame taip pat yra buvęs penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis, baleto šokėjas Nerijus Juška ir muzikologas Viktoras Gerulaitis.

M.Laurinkų prezidentė Dalia Grybauskaitė pernai atšaukė iš ambasados Gruzijoje vadovo pareigų, anksčiau M.Laurinkus vadovavo Valstybės saugumo departamentui, dirbo ambasadoriumi Ispanijoje.

Rinkimai į savivaldybių tarybas vyks vasario 27 dieną.

Nesvarbu, ar kiti Seimo rinkimai įvyks anksčiau, ar kadencijai pasibaigus, esminis klausimas – kokie jie bus. Jei į kitą Seimą pateks penkios šešios partijos, o arenoje sėkmingai pasirodys dar vienas naujas atsitiktinis darinys, politinis chaosas tęsis.

Galbūt Lietuvos žmonės prie tokios situacijos pamažu pripras ir intrigos bei skandalai taps nuolatiniu parlamentinio gyvenimo palydovu, kaip pasiteisinimą nurodant kurią nors nedidelę Vakarų Europos valstybę, tačiau, mano įsitikinimu, mūsų geopolitinėje aplinkoje, kai nestabilu net senosiose ES valstybėse, tai sukels liūdnų pasekmių.

Rusijos, kurios visai ne marginalinį požiūrį į Lietuvą (dar ciniškesnį – į Latviją ir Estiją) dėsto Kremliaus ideologas A.Duginas (keista, kad su šio Eurazijos koncepcijos propaguotojo, turinčio gausybę sekėjų, Lietuvos visuomenė susipažįsta tik praėjus 15 metų nuo jo „iškilimo”), pašonėje reikalinga ypač stabili politinė padėtis. Tokią gali palaikyti tiktai dvipartinė politinė sistema. Daugiapartiškumas Lietuvoje nepateisino lūkesčių.

„Lietuvos rytas“ rašo:

Naujos partijos atveda į Seimą naujų žmonių, bet ne idėjų. Ir dar pilną krepšį politinių žaidimų.

Manieringai ir dažnai šokiruojama forma naujosios partijos pakartojo, kas jau ne kartą buvo išsakyta konservatorių, krikščionių demokratų ar socialdemokratų programose.

Savo komentare „Lietuvos rytui“ Mečys Laurinkus teigia, kad maždaug 99 proc. rinkėjų net smarkiai kankinami negalėtų pasakyti, kuo viena Lietuvos liberalų partija skiriasi nuo kitos. Nebent, kad jų vasaros stovyklos rengiamos skirtingose vietose.

Užtat net plika akimi matyti skirtingos politinių intrigų mokyklos. Jomis apraizgyta visa dabartinė mūsų valstybės politinė sistema.

Šios raizgalynės nebeįmanoma išnarplioti, galima tik nukirsti sukuriant dvipartinę sistemą. Savaime suprantama, tokios sistemos neįmanoma sukurti rezoliucijomis ar Vyriausybės nutarimais, nesuvokiant, kokia yra situacija visuomenėje.

Kuriantis partijoms pirmieji santalkos keliu pasuko socialdemokratai. Vis labiau aižėjant Sąjūdžiui, tai buvo nauja ir sulaukė gyventojų pritarimo. Visas prielaidas žengti pramintu keliu jie turi ir dabar, nes Darbo partija nuo socialdemokratų skiriasi tik V.Uspaskichu.

Jeigu socialdemokratai iki kitų Seimo rinkimų nepadarys rimtų klaidų ir nepradės priešintis pirmalaikiams rinkimams, kai juos maždaug kitų metų rudenį ims siūlyti valdančioji koalicija, jie galėtų įgyti ryškią persvarą Seime ir taip žengti pirmąjį žingsnį iš chaoso.

Tačiau dešinės vienijimasis gali užtrukti ilgiau nei „kelionė per kopas”. Pradinis partijos vadovo A.Kubiliaus planas atrodė patrauklus – Prancūzijos prezidento N.Sarkozy pavyzdžiu jungti net kraštutinius dešiniuosius ir euroskeptikus, matyt, tikintis, kad jie pakeis nuomonę.

Didžiausiai dešiniajai partijai tai yra rimtas išbandymas. Jeigu konservatoriai nesuras idėjinio pamato, ant kurio galėtų pakviesti ir kitus, procesas taps nevaldomas ir nuves visiško subyrėjimo link.

Neatskiriama konservatorių istorijos dalis yra G.Vagnorius. Jo pastangomis sukurta Tėvynės sąjungos struktūra. Skirtumas tarp A.Kubiliaus ir G.Vagnoriaus taip pat nedidelis – G.Vagnorius tik profesionaliau supranta ekonomiką ir valstybės valdymą.

Vis dėlto liberalai dešiniosioms partijoms yra vienintelis tiltas su į politiką ateinančiu jaunimu.

Tiek istoriškai, tiek pagal dabartines visuomenės nuostatas integruota dešinė galėtų tapti didesne partija už socialdemokratus, bet individualizmas, neadekvatus tikrovei išskirtinumo suvokimas ir polinkis į saviizoliaciją dar ilgai kaišios koją.

Demokratinėse šalyse dešinei visada sunkiau sekasi įveikti vidinį susiskaldymą. Bet politikų pastangas vienytis visuomenė visada įvertina teigiamai.

Ispanijoje po F.Franco diktatūros žlugimo susikūrė apie 90 partijų, dabar liko du – dešinės ir kairės – blokai, kurie pakaitomis įstojus į ES išvedė šalį iš viduramžių.

Baigdamas M .Laurinkus dar išvadą: „Dvipartinė sistema nebūtinai lemia ekonomikos pažangą, tačiau priimantieji sprendimus negali suversti bėdos koalicijos partneriams. Ji palengvina pasirinkimą žmonėms, pripratina tautą prie pastovių idėjų, aiškesnė tampa užsienio ir vidaus politika ir, svarbiausia, tai stabilizuoja politinę padėtį net sunkiausių išbandymų metu“