Rima JANUŽYTĖ

Prancūzijos laukia labiausiai nenuspėjami rinkimai per kelis pastaruosius dešimtmečius. Apklausos liudija, kad milijonas rinkėjų vis dar nėra apsisprendę, už ką balsuos. Be to, apklausų duomenimis, per pirmąjį rinkimų turą balsuoti planuoja tik apie 65 proc. rinkėjų.

M.Le Pen į vatą nieko nevynioja: jei laimėtų, ji žada atsisakyti euro, grąžinti Prancūzijos franką ir surengti referendumą dėl Prancūzijos narystės ES. Su E.Macronu viskas sudėtingiau. E.Macronas, buvęs „Rothschild“ bankininkas ir Prancūzijos ekonomikos ministras, palaiko ES idėjas, bet net ekspertams sunku suprasti, ką jis žada keisti arba kas jam nepatinka.

„Trampistė“ prieš „obamistą“

Galima tik numanyti, kad pirmajame ture balandžio 23-iąją laimės du kandidatai – „Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen ir centristas Emmanuelis Macronas. Kas prancūzų rinkėjų galvose dėsis per antrąjį rinkimų turą gegužės 7-ąją, nuspėti kur kas sunkiau. Jei prognozės dėl dviejų kandidatų išsipildys, Prancūzijos piliečiams teks pasirinkti, kuris jiems mielesnis ar, tiksliau, mažiau nemielas – prieš imigrantus nusistačiusi 48 metų M.Le Pen ar bankininku globalistu vadinamas 39 metų E.Macronas.

Tiesa, pastarasis bent pagal nusistovėjusias šalies politines tradicijas yra bent 15 metų per jaunas kandidatuoti į prezidentus, tačiau kai kuriems prancūzams jo amžius ir kai kurios pikantiškos asmeninio gyvenimo detalės atrodo kaip mažesnė blogybė nei ultradešinioji M.Le Pen.

Medžiagos sensacijoms apie E.Macroną yra užtektinai. Pavyzdžiui, jis vedęs savo buvusią mokytoją, 24 metais už jį vyresnę Brigitte Trogneux, su kuria pirmą kartą susitiko būdamas penkiolikos, nors oficialiai pora juodu tapo E.Macronui sulaukus pilnametystės.

Kalbų ir apkalbų kelia ir naujausia E.Macrono gerbėja vadinamos dabartinės aplinkos ministrės Ségol?ne Royal simpatijos jam. Nors ji kandidatą remia esą dėl politinių priežasčių, tačiau geltonoji spauda nevengia priminti, kad ministrė – irgi 24 metais vyresnė už „politikos naujoką“.

Įdomu tai, kad S.Royal Prancūzijos rinkėjus ragina balsuoti būtent už antisocialistu kartais vadinamą E.Macroną, o ne už jos partijos kandidatą socialistą Beno?t Hamoną.

Vis dėlto tarp socialistų E.Macronas – visai nepopuliarus, nors kitų partijų rėmėjai gerokai blaškosi. 

 Beje, labiausiai sutrikę ir iki galo neapsisprendę – būtent E.Macrono rinkėjai. Apklausos liudija, kad šis kandidatas užtikrintų rinkėjų turi tik 47 proc., o tarp M.Le Pen šalininkų savo pasirinkimu neabejoja 60 proc.

Stabilūs ir Francois Fillono rinkėjai. Tiesa, jų gretos gerokai aptirpo, mat pastaruoju metu F.Fillono rinkimų kampaniją sudrebino finansiniai skandalai, tačiau ištikimieji pasiliko su juo: 57 proc. už F.Filloną balsuoti žadančių prancūzų nekeis savo nuomonės.

M.Le Pen į vatą nieko nevynioja: jei laimėtų, ji žada atsisakyti euro, grąžinti Prancūzijos franką ir surengti referendumą dėl Prancūzijos narystės ES. Su E.Macronu viskas sudėtingiau. E.Macronas, buvęs „Rothschild“ bankininkas ir Prancūzijos ekonomikos ministras, palaiko ES idėjas, bet net ekspertams sunku suprasti, ką jis žada keisti arba kas jam nepatinka. E.Macronas stengiasi įtikti visiems rinkėjams. Jis pats per savo kampaniją tvirtina nepriklausąs nei kairiesiems, nei dešiniesiems. „Niekada nepalaikote nei vienos, nei kitos pusės“, – apie savo pagrindinį konkurentą sako M.Le Pen.

Aiškiau suprasti jo būsimą vaidmenį Prancūzijoje padeda jo viešųjų ryšių specialistai, aiškinantys, kad M.Le Pen – prancūziškoji Donaldo Trumpo versija, o štai E.Macronas – tai prancūzų Barackas Obama.

„Emmanuelis – prancūziškasis Barackas, – E.Macroną apibūdina Prancūzijos televizijos korespondentė Laurence Haim, devynerius metus lydėjusi JAV prezidentą B.Obamą, o dabar E.Macrono rinkimų kampanijoje kuruojanti ryšius su visuomene. – Jis įkūnija naujumą, proveržį, viltį – lygiai kaip ir Obama.“

Pasak jos, jis laužo tradicinių partijų taisykles, įveikia seną mąstymą kairės–dešinės kategorijomis. O jo įkurtame sąjūdyje „En Marche“ („Pirmyn“) esą vyrauja toks pat polėkis ir entuziazmas kaip ir B.Obamos komandoje.

Tiesa, pats E.Macronas B.Obamos vardo nemini ir savęs su JAV „širdžių prezidentu“ netapatina. Tačiau jo retorika išties panaši į buvusio JAV lyderio. „Politikai reikalingi herojai“, – sako E.Macronas, kartais gerokai perlenkdamas lazdą. Antai praėjusių metų gegužę, dalyvaudamas šventosios Žanos d‘Ark šventėje, E.Macronas Orleano mergelę paskelbė savo globėja. „Kai Prancūzija buvo praradusi pasitikėjimą savimi ir ėmė irti, Žana d‘Ark pasijuto esanti pašaukta vesti ir suvienyti šalį“, – sakė E.Macronas, turėdamas omeny savo uždavinį ir vienus prancūzus tuo sužavėdamas, o kitus – gerokai prajuokindamas ir suteikdamas peno karikatūristams, kurie dabar jį vaizduoja ne vien kaip kumpanosį bankininką globalistą (ši karikatūra, beje, jau pašalinta ir pasmerkta kaip antisemitinė), bet ir kaip su dvasiomis besišnekučiuojantį „šventuolį“, tačiau vis tiek su stambiomis kupiūromis užantyje.

Kaip taikliai apibūdina „The Spectator“ analitikai, tokios prieštaringos žinutės ir jo įvaizdžio detalės liudija tik tai, kad politiniai oponentai paprasčiausiai nesusigaudo, ko iš E.Macrono galima tikėtis, o ko – ne.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2017-m