Mintis įvertinti knygų keliamą pavojų gali atrodyti keista – juk jos yra informacijos, žinių ir idėjų šaltinis bei svarbi mokymosi ir tobulėjimo priemonė. Tačiau ar visose knygose pateikiamos idėjos yra naudingos ir negali pakenkti valstybei?

Organizacija „Human events“ apklausė grupę mokslininkų, siekdama išsiaiškinti žalingiausių XIX ir XX amžiaus knygų dešimtuką. Į jį pateko net dvi Karlo Marxo knygos – „Kapitalas“ ir „Komunistų manifestas“, žmonių galvose pasėjusios „proletarinės utopijos“ sėklą, kurią puoselėti bandė „Sovietų Sąjungos Blogio Imperija“. Antroji vieta teko Adolfo Hitlerio „Mano kovai“, kurioje jis išdėstė savo rasistinę ir antisemitinę viziją, padėjusią pagrindus nacistinei Vokietijai ir Antrajam pasauliniam karui.
Dešimtuke galima rasti ir prieštaringiau vertinamų Auguste’o Comte’o (Ogiusto Konto) bei Friedricho Nietzsche’s knygų, kuriose autoriai suabejojo Dievo egzistavimu ir religijos vaidmeniu visuomenėje. Sąrašą užbaigia… Johno M.Keyneso „Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“, kuri metė iššūkį klasikinei ekonomikai, sukėlė ekonominės minties revoliuciją ir padarė didelę įtaką šiuolaikiniam makroekonomikos mokslui.
Akylam skaitytojui bus akivaizdu, kad su šiuo sąrašu kažkas negerai. Problemą atskleidžia viena labai svarbi „smulkmena“ – šią apklausą atliko politinė organizacija, parinkdama šališkus itin konservatyvių pažiūrų respondentus. Akivaizdu, kad knygos „žalingumas“ priklauso nuo jos turinio objektyvumo bei nešališkumo ir, svarbiausia, skaitytojo gebėjimo kritiškai vertinti informaciją. Neturint pastarosios kompetencijos, kai kurių knygų iš tiesų reikėtų vengti.
Kaip ekonomikos knygos ir idėjos gali būti žalingos valstybei ir jos gyventojams? Pavyzdžiui, ar galima pernai į lietuvių kalbą išverstoje Paulo Krugmano knygoje „Įveikime ekonominę depresiją“ rasti meškos paslaugų? Šioje knygoje kritikuojama pastaraisiais metais daugumos valstybių taikyta taupymo politika. Bandymas sumažinti biudžeto deficitą, kai visuminė paklausa mažėja, yra tiesus kelias į dar didesnį ekonomikos nuosmukį ir nedarbą. Su šiuo faktu ginčytis sunku: jei vienu metu taupo ir šalies gyventojai, ir įmonės, ir užsienio valstybės, valdžios sektoriaus taupymas gali dar labiau įsukti nuosmukio spiralę.
Tačiau problema yra ta, kad autorius valdžios sektoriaus išlaidų didinimą pateikia kaip vienintelę alternatyvą, per daug nesigilindamas į tokios politikos pasekmes. Praktiškai yra tik du šaltiniai, leidžiantys padidinti išlaidas, – mokesčių didinimas arba skolinimasis (kai kurios šalys gali aktyviau išgauti gamtinius išteklius arba privatizuoti valstybės turtą, tačiau dažniausiai tokių galimybių nėra). Pirmuoju – mokesčių didinimo atveju ekonomikos paskatinimo tikėtis naivu, nes valstybė viena ranka iš gyventojų ir įmonių lėšas paima, o kita ranka jas perskirsto. Teigiamas ekonominis efektas galimas tik tuomet, kai valstybė tas lėšas panaudoja efektyviau arba perskirsto iš taupančių išlaidaujantiems: pirmas scenarijus yra itin retas, antras – gana amoralus.
Jei valstybė išlaidas didina skolindamasi, tada ji ekonomiką gali paskatinti ateities sąskaita – skolą turės grąžinti ateities mokesčių mokėtojai. Todėl šis būdas yra augimo ir klestėjimo pasiskolinimas iš ateities kartų. Tokia politika nebūtinai žalinga, ypač jei dabartinės ekonomikos problemos gali turėti ilgalaikių neigiamų ekonominių ir socialinių pasekmių – ilgalaikio nedarbo, darbuotojų kompetencijų praradimo, skurdo ar socialinių neramumų. Tačiau tam, kad valstybė galėtų labiau išlaidaudama išeiti iš krizės, ji turi turėti galimybių pasiskolinti. O tokių galimybių kai kurios valstybės turi itin mažai, ypač tada, kai skola ir biudžeto deficitas jau yra netvariai išsipūtę.
P.Krugmano receptai puikiai tinka JAV, Jungtinei Karalystei ar Japonijai, kurių centriniai bankai be apribojimų gali spausdinti pinigus ir skolinti savo vyriausybėms. Euro zonos valstybės, kurios pirštu badomos ir kritikuojamos šioje knygoje, tokios prabangos neturi: ES sutartys draudžia Europos centriniam bankui tiesiogiai skolinti šalių narių vyriausybėms. Tačiau blogiausia tai, kad toks įtaigiai knygoje siūlomas „akivaizdus krizės sprendimo būdas“ užliūliuoja vyriausybes, įtikindamas, jog gaudamos pigių skolintų pinigų jos išlaisvinamos nuo pareigos ieškoti galimybių įgyvendinti struktūrines reformas, padidinančias šalies konkurencingumą, paskatinančias gyventojus ir įmones imtis ekonominės veiklos, o ne bijoti ir taupyti.
Kai kurie lietuviškų knygų autoriai taip pat bando blizginti tik vieną medalio pusę ir problemų sprendimo būdų ieškoti per siaurame galimybių lauke. Ar tikslinga retoriškai klausti, kaip išgyvena gaunantieji minimalią algą? Taip, tai labai aktualus ir empatiškas klausimas, tačiau atsakymas į šį klausimą tikrai nepasufleruos problemos sprendimo būdo. Todėl problemos sprendimo ieškantis ekonomistas turėtų klausti, kodėl šalies produktyvumas ir konkurencingumas neįgalina mokėti adekvataus darbo užmokesčio, kokius įstatymus reikia pakeisti, kokius privataus verslo iniciatyvą apribojančius pančius sutraukyti ir kokią korupciją ar biurokratiją nuslopinti, kad šalyje didėtų darbo našumas ir atlyginimai?
Teigti, kad mažą darbo užmokestį lemia ne atitinkamas produktyvumas, o godumas ir nemokėjimas skaičiuoti, – tai gana ciniškai ignoruoti ekonomikos dėsnius. Žinoma, darbuotojo produktyvumą – gebėjimą sukurti prekę ar suteikti paslaugą – lemia ne tik jo kompetencijos ir pastangos, bet ir daugybė kitų veiksnių, pavyzdžiui, darbo priemonių kokybė, įmonės veiklos organizavimo efektyvumas, paklausos dydis ir galimybė pasiekti masto ekonomiją, mokestinė, politinė bei teisinė aplinka. Kasinėkime šiuos lobynus ir nereikės galąsti tokio buko, bet pavojingo instrumento, kaip minimalus mėnesinis atlyginimas.
Ar objektyvu yra teigti, kad privačios ligoninės Lietuvoje atlieka tik plastines operacijas „poniutėms“, o valstybinių ligoninių kuriamos vertės niekas nesuvokia? Lygindami viešojo ir privataus sektoriaus teikiamas paslaugas, pastarojo atstovai nori tik vieno – lygių galimybių konkuruoti. Tokios galimybės įteisintos valstybėse, į kurias taip trokštama lygiuotis, pavyzdžiui, Švedijoje. Ten pagrindinis tikslas yra suteikti gyventojams geriausias viešąsias paslaugas, ir visai nesvarbu, ar tai atliks privati, ar valstybinė įstaiga. Lietuvoje vis dar svarbesnis prioritetas išlieka suteikti darbo valstybinėms įstaigoms, o ne pasidomėti, ar tos pačios paslaugos privatus sektorius negalėtų atlikti už mažesnę kainą.
Visuomet atsiras knygų, kurių autoriai vadovausis emocijomis, o ne argumentais, kuriose prielaidos bus painiojamos su faktais, o išimtys pateikiamos kaip universalūs reiškiniai. Jos įkalina siauroje ideologinėje terpėje ir neleidžia ieškoti tiesos už tikėjimo bei komforto zonos. Tokios knygos yra jei ne pavojingos, tai bent jau menkai naudingos.

Blogiausia, kad įtaigiai knygoje siūlomas „akivaizdus krizės sprendimo būdas“ užliūliuoja vyriausybes.

Pernai dažniausiai cituojamu įmonės atstovu tapo Nerijus Mačiulis („Swedbank“), aplenkęs kelerius metus iš eilės pirmąją vietą nuomonės lyderių dvidešimtuke užėmusį Gitaną Nausėdą (SEB). Vieną šalies gyventoją pasiekė beveik pusšimtis N. Mačiulio pasisakymų. Tai paaiškėjo TNS LT įvertinus nuomonės lyderių vaidmenį šalies žiniasklaidoje.

Dažniausiai cituojamų įmonės atstovų sąraše po jos lyderių –  Nerijaus Mačiulio („Swedbank“) bei Gitano Nausėdos (SEB) rikiuojasi Odeta Bložienė („Swedbank“), kuri 2011 m. buvusi aštuntoje vietoje. Ketvirtoje pozicijoje pernai išliko Violeta Klyvienė („Danske“), o už jos – šešiais laipteliais nuomonių lyderių sąraše pakilęs Žygimantas Mauricas („Nordea“).

„Šiais metais į mūsų tradicinį nuomonės lyderių tyrimą įtraukėme naują kokybinį rodiklį – pasiektų kontaktų skaičių. Jis parodė, kad per praėjusius metus vienas gyventojas vidutiniškai perskaitė, matė ar girdėjo 43    N. Mačiulio citatas. Pagal pasiekiamumą toliau išsirikiavo SEB atstovai – 35 Arvydo Jacikevičiaus citatos ir 26 G. Nausėdos citatos“ , – sako Linas Spėčius, TNS LT Komunikacijos analizės vadovas.

Pagal atstovų citatų skaičių žiniasklaidoje ir toliau tvirtai pirmavo bankai (7066 pasisakymai), lenkę draudikus (1884) ir telekomunikacijos bendroves (1016). Tiesa, bankų segmentas buvo vienintelis, kurio pasisakymų spaudoje, internete, radijuje ir televizijoje 2012 m. sumažėjo. Vis dėl to, bankų atstovai ir toliau dominuoja nuomonių lyderių sąraše.

„Nuomonės lyderių sąrašą pakoregavo „Snoro“ įvykiai. Po jo žlugimo neliko šio banko atstovams anksčiau priskirtų asmenų citatų. Be to, dvidešimtukui buvo reikšmingas ir DNB atstovų Rimanto Rudzkio ir Katerinos Rojakos pasitraukimas“ , – sako L. Spėčius.

Draudimo rinka praėjusiais metais išsiskyrė ne tik ryškiausiu citatų žiniasklaidoje augimu, draudikams pavyko išstumti iš nuomonių lyderių dvidešimtuko keletą bankų atstovų. Šio sektoriaus atstovų komentarų žiniasklaidoje per 2012 m. padaugėjo net 37 proc. Draudikų atstovų padaugėjo ir nuomonės lyderių dvidešimtuke. 2011 m. į daugiausiai cituojamų asmenų dvidešimtuką buvo patekęs tik „Lietuvos draudimo” atstovas, o pernai šį sąrašą papildė du „ERGO Lietuvos“ bei vienas „PZU Lietuvos“ atstovas.

Vertinant atskirus rinkos segmentus, 2012 m. bankų poziciją atstovavo 387 atstovai, draudimo įmonių vardu kalbėjo 176, o telekomunikacijų bendrovių – 92 asmenys.

Minėto tyrimo metu buvo analizuojama kompanijų, veikiančių bankininkystės, draudimo ir telekomunikacijų sektoriuose, atstovų komunikacija 2012 m. sausio-gruodžio mėnesiais. Per šį laikotarpį   buvo ištirta 9966 bankininkystės, draudimo ir telekomunikacijos rinkų atstovų citatų. Tyrimo metu buvo analizuojami 90 spaudos leidinių, 10 interneto svetainių, 4 radijo stotys ir 5 TV kanalai. Atstovų citatos reklaminiuose straipsniuose tyrimo metu vertintos nebuvo.

TNS LT priklauso tarptautinei tyrimų kompanijai TNS Global, kuri turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. TNS atstovybės yra įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose.

Lietuvai 2013 metai prasideda geriau nei daugumai ES valstybių. Nepaisant brangesnės elektros ir dyzelino, lietuviai galės džiaugtis ir toliau viena sparčiausiai augančių ekonomikų, mažėjančiu nedarbu ir didėjančiu realiu darbo užmokesčiu.

Naujoji Vyriausybė, nors taip ir nemano, paveldi ekonomiką, varomą teisingų reformų ir sklandžiai plaukiančią didėjančio konkurencingumo kryptimi. Buvusios Vyriausybės reformų atsisakymas ir „laivo“ sukimas 180 laipsnių kampu yra nuspėjamas ir populiarus žingsnis, tačiau jis gali būti labai pavojingas.
Ryškūs politiniai ciklai būdingi jaunoms demokratijoms, o juos sustiprina pačios demokratijos pagrindas – laisvi rinkimai, kurių metu politikai žodžiais ar valstybės (mokesčių mokėtojų) lėšomis įtikina rinkėjus palaikyti būtent juos. Politinių sprendimų cikliškumas, sukeliantis ir ekonominius ciklus, yra įgimta demokratijos yda. Politikai turi mažai paskatų priimti kad ir labai racionalius bei šaliai naudingus sprendimus, jei teigiamas jų poveikis bus jaučiamas vėliau nei po ketverių metų, nes tokių sprendimų „dividendai“ gali atitekti ir oponentams. Todėl pagrindiniu prioritetu tampa sprendimai, sukeliantys trumpalaikį visuomenės pasitenkinimą, bet neretai išbalansuojantys ilgalaikį ekonomikos augimą ir konkurencingumą.
Tačiau ekonominiai procesai gana inertiški, o staigūs sisteminiai lūžiai įvyksta retai. Tokio lūžio pavyzdys Lietuvoje buvo 2008 m. pabaiga, kai išbalansuotą ekonomiką nuo skardžio stumtelėjo pasaulinė finansų krizė. Ar tos krizės buvo galima išvengti? Vargu. Vis dėlto jos poveikis galėjo būti daug švelnesnis, jei kelerius metus iki jos valstybė būtų vykdžiusi aktyvią anticiklinę, augimą slopinančią politiką (taip, kartais reikia ir tokios). Tam tereikėjo lėtesnio valdžios sektoriaus išlaidų didėjimo ir biudžeto pertekliaus bei aktyvesnės monetarinės politikos siekiant apriboti, pripažinkime, neadekvatų kreditavimo augimą.
Daug partijų į pastaruosius Seimo rinkimus ėjo ne su konkrečiais pasiūlymais, bet pasikinkę aštrią buvusios Vyriausybės kritiką. Net vienas iš naujosios Vyriausybės prioritetų nurodomas kaip „konservatorių valdymo padarinių šalinimas“. Jau įgyvendintų savo sprendimų išaukštinimas bei oponentų pasiekimų menkinimas ar jų klaidų kritika yra neatsiejama politinio ciklo dalis. Tačiau rinkimams pasibaigus svarbu išmokti būti nepopuliariems ir įgyvendinti reformas (net jei jas inicijavo oponentai), teikiančias ne trumpalaikį pasitenkinimą, bet ilgalaikę naudą.
Norint atsakyti į klausimą, kiek svarbi yra naujosios Vyriausybės ekonominės politikos kryptis ir ar gali 2008 m. scenarijus pasikartoti, pavyzdžiui, 2016-aisiais, reikia įvertinti, kokia Lietuvos ekonomikos sveikata šiandien ir ar stiprus jos imunitetas galimam virusų antplūdžiui ateityje.
Kaip parodė pastarųjų metų Pietų Europos šalių patirtis, valstybės skolos lygis yra vienas tų rodiklių, kurie viršiję „sveiką“ lygį gali visą šalį įstumti į ilgametę recesiją. Lietuvos skola pastaraisiais metais padidėjo nuo maždaug 15 iki 40 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Nepaisant šio valstybės skolos šuolio, matome, kad finansų rinkose Lietuvos skolinimosi kaina ir bankroto tikimybė sumažėjusi iki žemiausio lygio istorijoje.
Kaip galima paaiškinti tokį, atrodytų, paradoksą? Svarbu tai, kad Lietuvos skolos ir BVP santykis išlieka daugiau nei dvigubai mažesnis nei ES vidurkis, o nuo šių metų jau pradės mažėti. Skolos mažėjimo priežastis – sėkmingai įgyvendinta fiskalinė konsolidacija ir sumažintas biudžeto deficitas. Europos Komisijos duomenimis, 2008 m. Lietuvos struktūrinis deficitas siekė 7,2 proc. BVP, o pernai sumažėjo iki 2,1 proc. BVP. Kitaip sakant, šiuo metu, priešingai nei pasaulinės finansų krizės išvakarėse, valstybės išlaidos nėra išsipūtusios drauge su trumpalaikėmis vienkartinėmis pajamomis, kurias anuomet sukūrė kreditavimo, nekilnojamojo turto ir vartojimo burbulas. Mažas struktūrinis deficitas reiškia, kad net susvyravus pasaulio ir Lietuvos ekonomikoms biudžeto pajamos nemažėtų tokiais tempais, kokiais krito prieš ketverius metus, o tai kelia investuotojų pasitikėjimą finansų rinkose.
Kas galėtų pakeisti dabartinę Lietuvos ekonomikos trajektoriją ir stumtelėti šalį į „praradusių pasitikėjimą“ valstybių gretas? Pasitikėjimą užsitarnauti daug sunkiau, nei jį prarasti – tai rodo ne tik Lietuvos, bet ir daugelio Europos valstybių patirtis. Investuotojai, priimdami sprendimą steigti įmonę šalyje arba pirkti tos valstybės vertybinius popierius, analizuoja ne tik jos makroekonominius rodiklius, bet ir ekonominę politiką, galinčią pakeisti tuos rodiklius ateityje.
Todėl svarbu tęsti aukštojo mokslo, valstybės valdomų įmonių efektyvumo didinimo, šešėlinės ekonomikos mažinimo ir kitas reformas, kurių rezultatai kartais mažai atsispindi trumpalaikiuose makroekonominiuose rodikliuose, bet yra labai svarbūs siekiant ilgalaikio konkurencingumo ir gerovės didėjimo. Dar svarbiau inicijuoti naujas reformas, pavyzdžiui, mažinančias “Sodros” įsipareigojimus ar didinančias darbo santykių lankstumą. Nemažai Europos valstybių, įskaitant ir kaimyninę Lenkiją, kovodamos su nedarbu jau pradėjo įgyvendinti tokias reformas. Todėl Lietuvos trypčiojimas vietoje reikštų judėjimą atgal, o ateityje darbo vietos būtų kuriamos lėčiau ir nebegalėtume pasidžiaugti, kaip 2012 m., kone sparčiausiai ES mažėjančiu nedarbu.
Vienu svarbesnių šių metų įvykių, galinčių pakeisti ilgalaikį Lietuvos konkurencingumą ir augimo potencialą, gali tapti mokesčių reforma. Vyriausybės programoje įvardytas prioritetas „kompleksinė mokesčių sistemos peržiūra“ neturėtų būti savitikslis. Mokesčių sistema yra tik vienas iš instrumentų, naudojamų valstybės tikslams įgyvendinti. Kitaip sakant, prioritetas turėtų būti ne plaktukas, o į reikiamas vietas sukaltos vinys. Jei mokesčių sistema bus keičiama siekiant sumažinti darbo jėgos apmokestinimą ir prarastas pajamas kompensuojant mokesčių išimčių bei lengvatų naikinimu arba turto mokesčių bazės plėtimu, tuomet rezultatas bus teigiamas. Jei bus bandoma sukurti lygybės ir solidarumo jausmą dar labiau apmokestinant kvalifikuotą darbo jėgą, teigiamo poveikio nepajus nei mažas pajamas gaunantieji, nei biudžetas.
Garsiame lietuvių kilmės režisieriaus Roberto Zemeckio filme „Atgal į ateitį“, kurį dabar jau turbūt galima vadinti praėjusio amžiaus klasika, kelionės laiku tampa nelabai sudėtingu ir intriguojančiu užsiėmimu. Šiandien kelionės laiku vis dar išlieka tik fantastinių knygų ir filmų siužetuose, užtat politiniame gyvenime – tai kasdienybė. Vis dar pasigirsta nostalgiško 2005–2008 metų idealizavimo bei ketinimų sugrąžinti tuos „gerus laikus“. Tačiau išbalansuota, nekonkurencinga, nuo galimybių atitrūkusi bei neracionaliais lūkesčiais pagrįsta ekonomika turi likti išmokta pamoka, į kurią gręžiotis, o juolab grįžti nebevertėtų.

Rinkimams pasibaigus svarbu išmokti būti nepopuliariems ir įgyvendinti reformas, teikiančias ne trumpalaikį pasitenkinimą, bet ilgalaikę naudą.

Ministro pirmininko kancleris iki aukščiausio valdininkijos hierarchijoje posto ėjo dvidešimt dvejus metus, nė karto nekandidatuodamas politiniuose rinkimuose.

„Tai geras pasirinkimas“, – jei naujojo premjero Algirdo Butkevičiaus sprendimą vadovauti Ministro Pirmininko kanceliarijai pasikviesti Alminą Mačiulį giria net ankstesniosios Vyriausybės ministras, dabar Seimo opozicijos atstovas liberalas Eligijus Masiulis, vadinasi, naujasis kancleris šį postą tikrai pelnė ne dėl savo partinės priklausomybės, o dėl dalykinių savybių.
Žinoma, ir dėl patirties – 51 metų A.Mačiulis valstybės tarnyboje dvidešimt antri metai. Valstybės tarnybos senbuvis sako, kad naujos pareigos, žinoma, iššūkis, jos pačios aukščiausios jo karjeroje, be to, teks aprėpti daugybę sričių, o anksčiau jam teko specializuotis tik dviejose – susisiekimo ir informacinės visuomenės. Tačiau iššūkiui A.Mačiulis sakosi esąs pasirengęs.

Kancleris atsidurs piramidės aukštybėse

Naujojo ministro pirmininko kanclerio darbas prasideda nuo jo vadovaujamos tarnybos reformos: prieš pat Naujuosius Ministrų kabinetas pritarė premjero siūlymui Ministro Pirmininko tarnybai vėl grąžinti Vyriausybės kanceliarijos statusą, kaip kad buvo iki premjero Andriaus Kubiliaus. Jei Seimas priims siūlomas Vyriausybės įstatymo pataisas, senąjį statusą Vyriausybės aparatas atgaus nuo gegužės 1-osios.
Taigi dar vienas ankstesnės Vyriausybės pasididžiavimo objektas – Vyriausybės aparato reforma nugrims į praeitį. Kaip anuomet motyvuota, 2009 m. reforma vykdyta norint įdiegti modernios vadybos principus.
Naujasis kancleris tikina, kad jau įvykdytų teigiamų reformų atsisakyta nebus, tačiau bus ištaisytos kai kurios klaidos. Visų pirma Vyriausybės kanceliarija iš Teisingumo ministerijos susigrąžins Teisės departamentą. Tai, kad Vyriausybės aparatas buvo likęs be tokio svarbaus padalinio, kritikavo ir teisės korifėjai.
Pasak A.Mačiulio, Teisingumo ministerija atliko teisės aktų projektų vertinimą iš juridinės pusės. „Tačiau būtinas platesnis vertinimas, net labiau tiktų sąvoka „analizė“, vertinant projektus iš ekonominės, finansinės pusės, analizuojant, kokį poveikį jie turės visuomenės socialiniams procesams“, – pabrėžia naujasis ministro pirmininko kancleris.
Kaip antrą esminį reformos pokytį A.Mačiulis nurodo siūlymą tvirtinti ne Vyriausybės programos įgyvendinimo etapus, o prioritetines priemones. Kancleris neabejoja: už didžiulės apimties dokumentą su daug priemonių geriau detalizuoti metines prioritetines priemones, juolab ankstesnei Vyriausybei taip ir nepavyko efektyviai naudoti ligšiolinio įgyvendinimo priemonių mechanizmo.
Ir trečia – Vyriausybės aparate mažėja asmeninio politinio pasitikėjimo tarnautojų. „Premjeras A.Butkevičius mano, kad jam užtenka ir asmeninio politinio pasitikėjimo patarėjų korpuso, o Vyriausybės kanceliarijos departamentams turi vadovauti karjeros valstybės tarnautojai“, – būsimas reformas aiškina A.Mačiulis.
Tiesa, du aukščiausi kanceliarijos vadovai – kancleris ir jo pavaduotojas, kaip ir buvo, liks politinio pasitikėjimo statuso.
Premjeras A.Butkevičius žada, kad reforma užbaigs ydingą sistemą, kai ministerijos veikė kaip atskiros tėvonijos, o dabar valdymo struktūra bus piramidinė. Tačiau jo pirmtakas A.Kubilius kritikuoja, kad tokia piramidė – grįžimas į praeitį, priešingybė moderniai vadybai, kai kuo daugiau iniciatyvos atiduodama žemesnėms valdymo grandims.
A.Mačiulis su kritika nesutinka: „Norime susigrąžinti Strateginio valdymo komiteto instituto tikrąjį vaidmenį sprendžiant pačių svarbiausių sričių, strateginių veiklų valdymą. Tai šio komiteto, kuris, beje, nebuvo panaikintas, kompetencija. Premjeras norėtų matyti ne tik biudžeto eilutes, bet ir kaip efektyviai bei tikslingai jis įgyvendinamas. Čia piramidė reikalinga.“
O tokioje piramidinėje struktūroje A.Mačiulis taip pat atsiduria tarp pačių aukščiausių jos laiptelių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos socialdemokratai daug ko galėtų pasimokyti iš savo ideologinių partnerių Vakaruose.

Lygiai prieš mėnesį „The Economist“, aptardamas Lietuvos Seimo rinkimų rezultatus, rašė, kad „nepaisant politinės įtampos, investuotojai bei analitikai, tikėdamiesi sėkmingos pono Kubiliaus politikos tęstinumo, išlaiko atsargų optimizmą“. Įdomu, kaip šis įtakingas pasaulinis savaitraštis jau pristatytas valdančiosios koalicijos ekonominės politikos gaires vertintų dabar. Nors Lietuva yra įdomi, bet ne pakankamai svarbi valstybė, kad apie ją būtų kalbama kas mėnesį. Tačiau atspėti, kas būtų rašoma šiandien, nesunku.
Pirmosios valdančiosios koalicijos savaitės pasižymėjo gausia, nors kartais ir prieštaringa informacija apie naujosios daugumos planus. Kai kurie ketinimai sveikintini, pavyzdžiui, ieškant finansinių išteklių padidinti minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA), kalbama ne apie didesnius mokesčius, bet apie socialinių pašalpų mažinimą tiems, kurie jų nenusipelno. Džiugu ir tai, kad valstybės finansų stabilumas bei euro įsivedimas išlieka svarbūs šalies prioritetai.
Taip pat sveikintinas ir noras toliau kovoti su šešėline ekonomika, pavyzdžiui, ribojant atsiskaitymus grynaisiais pinigais. Pastarąją praktiką kovodamas su milžinišku mokesčių vengimu sėkmingai pradėjo įgyvendinti Italijos premjeras Mario Monti, nuo praėjusių metų uždraudęs atsiskaitymus grynaisiais už didesnę nei 1000 eurų sumą. Tačiau vien to tikrai neužteks – milžiniškos stambios kontrabandos srautus būtina stabdyti iš esmės kovojant su korupcija bei keičiant visuomenės požiūrį į šį itin žalingą reiškinį.
Vis dėlto, be jau ne kartą minėtų ketinimų padidinti darbo jėgos apmokestinimą, prisidengiant „progresinių mokesčių“ skraiste, galima išskirti dar bent keturis nerimą keliančius ketinimus. Pirma, socialinių išmokų indeksavimas, jų didėjimą susiejant su infliacija. Tačiau kaip parodė kai kurių prie bankroto ribos stovinčių Europos valstybių patirtis, tai pavojingas instrumentas. Automatinis socialinių išmokų didinimas ne visada gali atitikti valstybės finansines galimybes arba dar blogiau – gali įsukti infliacijos spiralę.
Antra, ketinimai dėl MMA didinimo išaugusias įmonių sąnaudas kompensuoti dalijant PVM lengvatas yra pripažinimas, kad iš šių lengvatų vartotojai naudos neturės. Ir kompensaciją gautų tik mėsos gamintojai, o kaip lentpjūvės, metalo apdirbimo bei kitos produkciją eksportuojančios įmonės? Be to, tokios lengvatos ne tik iškraipytų konkurenciją, bet ir sumažintų valstybės biudžeto pajamas, o tai jau prieštarautų pažadui toliau mažinti biudžeto deficitą.
Trečia, noras kuo skubiau atsisakyti studijų krepšelio principo yra didelis žingsnis atgal, iš kurio naudos turėtų tik universitetai, bet ne studentai. Visų pirma reikia pripažinti, kad valstybė neturi galimybių suteikti nemokamą aukštąjį išsilavinimą visiems norintiems (šiuo metu kokybinių barjerų įstoti į daugumą universitetų kol kas nėra – tik finansiniai). Studijų krepšelių atsisakymas reiškia, kad visi studentai mokės vienodą mokestį, o likusias studijų išlaidas padengs valstybė. Tačiau toks lygiavos principas aukštojo mokslo sistemoje nėra optimalus: ar tikrai labai gabus aukščiausiais įvertinimais mokyklą baigęs moksleivis turi turėti tokias pačias galimybes kaip ir patinginiauti mėgdavęs šešetukininkas?
Dar svarbiau, jog studijų krepšelio principas, kurį labai sėkmingai taiko, pavyzdžiui, Danija, užtikrino, kad pinigus gaudavo studentas, o ne universitetas. Dėl to aukštojo mokslo institucijos turėjo konkuruoti dėl šių gabesnių studentų – teikti aukštesnės kokybės paslaugas.
Galiausiai didžiausią nerimą kelia kai kurių Seimo narių kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl pradėtos vykdyti valstybės valdomų įmonių (VVĮ) reformos, kuria buvo siekiama didesnio jų valdymo skaidrumo, efektyvumo ir depolitizavimo. Jiems užkliuvo du reformos aspektai – reikalavimai šioms įmonėms siekti pelno bei teikti metines veiklos ataskaitas, kurios vadinamos biurokratiniu netikslingu veiklos apsunkinimu. Šie reikalavimai leidžia siekti VVĮ efektyvumo ir skaidrumo bei yra visiškai įprasta praktika išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Todėl tokia Seimo narių iniciatyva vienareikšmiškai atrodo prasilenkianti su jų akcininkų – Lietuvos gyventojų interesais ir gali gražinti VVĮ į tamsos amžių, kai jų turtas, veiklos finansinės ataskaitos, tikslai bei rezultatai visuomenei buvo neprieinami.
Kartais atrodo, kad įgyvendinant ekonominę politiką nevengiama eksperimentuoti ir išradinėti dviračio. Tačiau ko galėtų pasimokyti Lietuvos socialdemokratai iš savo ideologinių partnerių Vakaruose? Pirmiausia akys krypsta į neseniai išrinktą Prancūzijos prezidentą Francois Hollande’ą, kuris vykstant rinkimų kampanijai dalijo daug populiarių, tačiau sunkiai įgyvendinamų pažadų. Vienas jų – atsisakyti griežtų taupymo priemonių ir iš naujo derėtis dėl Europos fiskalinės sutarties – buvo labai greitai sulaužytas. Istoriniu reikėtų laikyti ir Prancūzijos prezidento pripažinimą, kad valdžios sektoriaus išlaidos yra per didelės ir reikia „daryti daugiau išleidžiant mažiau“.
Tačiau svarbiausia atkreipti dėmesį į du labiausiai netikėtus Prancūzijos socialistų žingsnius. Pirma, pripažįstant milžinišką darbo mokesčių naštą, vien 2013 m. pasiūlytos 20 mlrd. eurų vertės mokesčių lengvatos jai sumažinti. Antra, F.Hollande’as pažadėjo iki metų pabaigos atskleisti „istorinį kompromisą“ su profsąjungomis, kuris leistų didesnį darbo rinkos lankstumą.
Dar labiau įkvepiantis praėjusio dešimtmečio Vokietijos pavyzdys. Stebėdamas ekonomikos stagnaciją ir didėjantį nedarbą, tuometis Vokietijos kancleris ir socialdemokratų lyderis Gerhardas Schroederis ėmėsi netradicinių priemonių. Nuo 2003 iki 2005 m. jis inicijavo ir įgyvendino grupę reformų, vadinamų „Darbotvarke 2010“: sumažino pajamų mokestį, padidino darbo santykių lankstumą bei apkarpė socialines išmokas. Socialdemokratų reformų rezultatai viršijo lūkesčius – Vokietijos ekonomikos augimas pradėjo lenkti euro zonos augimą. Nedarbas sumažėjo nuo 11,3 iki mažiau nei 8 proc. ir toliau mažėjo net pastarosios krizės laikotarpiu, kai daugumoje Europos valstybių nedarbas pasiekė istorines aukštumas.
Grįžtant prie Lietuvos ekonominės politikos verta prisiminti Oscarą Wilde’ą, kuris yra pasakęs, kad pirmoji santuoka – tai vilties triumfas prieš išmintį, o antroji – vilties triumfas prieš patirtį. Ypač jei kalbame apie antrą santuoką su tuo pačiu politiniu partneriu. Tačiau jei viltis stipri, bet negali pasirinkti partnerio, geriausia, ką gali padaryti, – modeliuoti šeimos santykius remdamasis gerąja kitų šeimų patirtimi.

Pirmosios valdančiosios koalicijos savaitės pasižymėjo gausia, nors kartais ir prieštaringa informacija apie naujosios daugumos planus.

„Pirmoji ekonomikos pamoka yra išteklių ribotumas: niekada nebus galimybių patenkinti visų norus. Pirmoji politikos pamoka yra pamiršti pirmąją ekonomikos pamoką“, – ši amerikiečių ekonomisto ir filosofo Tomo Sowello mintis puikiai iliustruoja šių metų Lietuvos politinių partijų rinkimų programas.

Nors tai nėra naujas reiškinys, rinkimų programose gausu pažadų, kuriems įgyvendinti valstybė neturi nei išteklių, nei galimybių. Vienas populiariausių pažadų – didinti vidutinį ir minimalų mėnesinį atlyginimą. Konkurencija siūlant kuo didesnį minimalų atlyginimą privedė prie šiek tiek paradoksalių situacijų. Pavyzdžiui, Šalčininkų, Šiaulių, Panevėžio ar Zarasų savivaldybėse šiuo metu vidutinis atlyginimas bruto nesiekia 1500 Lt per mėnesį. Tačiau kai kurios partijos yra numačiusios minimalų mėnesinį atlyginimą padidinti daugiau nei iki 1500 Lt. Matematinė logika tam šiek tiek prieštarauja, ką jau kalbėti apie įmonių finansines galimybes mokėti tokius atlyginimus ir esant tokioms sąlygoms kurti naujas darbo vietas.
Analizuojant trumpą nepriklausomos Lietuvos politinio gyvenimo patirtį galima teigti, kad dažniausiai nuvilia ne tik programų turinys. Kadangi Vyriausybės Lietuvoje dažniausiai sudaromos iš trijų keturių partijų atstovų, sukuriamas „stiprus“ alibi nenuoširdžiai atsižvelgti į rinkimų programas, nes „tam nepritaria koalicijos partneriai“. Nuvilia ir sprendimų priėmimo procesas – nenuosekli ekonominė politika, nuo galimybių ir realijų atitrūkstantys pasiūlymai, ypač padažnėjantys artėjant rinkimams. Kaip to išvengti?
Viena alternatyva yra technokratinių Vyriausybių skyrimas. Jis reiškia, kad valdžia atiduodama į mokslo, amato ir žinių rankas. Šiuo keliu pasuko, pavyzdžiui, Italija, premjeru paskirdama jokiai politinei partijai nepriklausantį ir rinkimuose nedalyvavusį Bocconi universiteto rektorių, ekonomikos profesorių Mario Monti. Beje, Graikijos ir Lietuvos finansų ministerijoms taip pat vadovauja technokratai – krizės metu tokios ministerijos vairą atiduoti į politiko, o ne į šios srities eksperto rankas yra itin pavojinga.
Deja, demokratinėse visuomenėse galimybės suformuoti tokią valdžią atsiranda tik tada, kai šalis atsiduria šalia bedugnės krašto. Krizės metu technokratinė valdžia turi du svarbius pranašumus: pirma, savo srities ekspertai gali greičiau rasti problemų sprendimo būdus, antra, nebūdami priklausomi nuo populiarumo tarp rinkėjų, gali įgyvendinti reformas, kurių nauda šaliai jaučiama ne iš karto. Tol, kol akivaizdžių problemų nėra, o pasitikėjimas valstybe nėra prarastas, valstybės vairą drąsiai sukioja demokratiniu būdu išrinkti politikai.
Technokratinis valdymo principas dažniausiai kritikuojamas todėl, kad jis atitolsta nuo grynosios demokratijos – valstybei vadovauja ne tie, kurie surenka daugiausiai balsų, bet tie, kurie tam turi daugiausiai gebėjimų. Tačiau niekas neneigia, jog demokratija turi ir savo trūkumų: ji neužkerta kelio, kad į valdžią bus išrinkti ne tam turintys daugiausiai kompetencijų ir nesavanaudiškos motyvacijos, o, pavyzdžiui, iškalbingi aktoriai ar kiti gerai įtikinėjimo meną įvaldę, bet nelabai sąžiningi visuomenės veikėjai.
Iš tiesų, gana keistai atrodo situacija, kai politinės partijos į savo gretas vilioja žinomus ir mėgstamus visuomenės veikėjus – aktorius, muzikantus, šokėjus, sportininkus. Tikrai negalime teigi, kad šių ar kažkurių kitų profesijų atstovai negali būti renkami į valdžią, – įgyta specialybė nedaug pasako apie bendrąjį žmogaus išsilavinimą, jo loginį mąstymą, norą tobulėti ir, svarbiausia, moralę bei atsakomybę. Deja, Lietuvoje ne pastarosios savybės padeda atsidurti politinių partijų sąrašų viršūnėse. Daug paprasčiau šiomis kopėčiomis kopti įsiveliant į daug visuomenės dėmesio sulaukiančius bei prieštaringai vertinamus konfliktus arba tiesiog pamirštant pirmąją ekonomikos pamoką ir įtikinamai žadant vaišes iš neišsenkančio gausybės rago.
Yra ir kitokių demokratijos bei pasirinkimo teisės imitavimo formų. Štai, pavyzdžiui, per artėjančius Seimo rinkimus Raseinių vienmandatėje apygardoje varžysis vyras ir žmona. Taip, galima įrodinėti, kad du šeimos nariai turi asmenines nuomones ir ketinimus, bei vadovaujasi skirtingomis ideologijomis ir vertybėmis. Tokių rinkimų rezultatus galima būtų pavadinti win-win – šeima jų pralošti negali. Tačiau ar išloš visuomenė? Turbūt sunkiai įsivaizduotumėte tokią situaciją, pavyzdžiui, JAV – prezidento rinkimuose dabartiniam prezidentui iššūkį meta jo žmona Michelle Obama. Lietuvos demokratijos nebrandumą ir ribotumą rodo ir tai, kad visuomenė tokius reiškinius stebi žiovaudama – jai tai nėra įdomu.
Kokių alternatyvų turi Lietuva? Demokratijos principų atsisakyti negalime, tačiau norėtume matyti daugiau kompetencijos, nuoseklumo ir atsakomybės valstybės valdymo procese. Lietuvoje specialistai, pretenduojantys į eilines pareigas bet kokioje valstybės tarnyboje (ir gauti 2 tūkst. Lt atlyginimą) turi laikyti egzaminą, tikrinantį jų žinias apie Lietuvoje galiojančius įstatymus bei institucinę sąrangą, taip pat tikrinami bendrieji jų mąstymo gebėjimai (gebėjimas mokytis, verbaliniai įgūdžiai ir verbalinis mąstymas, skaičiavimo įgūdžiai ir skaitinis mąstymas), bendrosios kompetencijos (žinių, gebėjimų, įgūdžių, patirties, elgesio, požiūrių ir asmeninių savybių derinys, būtinas pareigybės funkcijoms atlikti) bei įvairių specifinių sričių žinios. Tačiau daug atsakingesnei pozicijai – Seimo nariui – užtenka priesaikos elgtis adekvačiai, o jokios žinios ir kompetencijos nėra tikrinamos.
Kai kurios partijos prieš rinkimus siūlo sumažinti Seimo narių skaičių nuo 141 iki 101. Ar tai gali išspręsti kompetencijos ir korupcijos problemą? Priešingai, mažesnis jų skaičius reiškia, kad tam tikroms interesų grupėms siekiant sau palankaus įstatymo patvirtinimo Seime reikės „įtikinti“ mažiau Seimo narių.
Gal prieš galėdamas patekti į rinkimų sąrašą politikas turėtų ne tik išlaikyti valstybės tarnybos egzaminą, bet ir pademonstruoti bazines užsienio kalbų, ekonomikos, politikos bei viešojo valdymo žinias? O gal vertėtų pasitelkti ir standartizuotus kognityvinius testus, matuojančius bendrus protinius gebėjimus, intelektą? Referendumas, siūlantis tokius pokyčius, sulauktų plataus visuomenės pritarimo – būtent todėl turbūt niekada ir nebus inicijuojamas.

Nerijus Mačiulis
“Swedbank” vyriausiasis ekonomistas

Įkirta
Gal prieš galėdamas patekti į rinkimų sąrašą politikas turėtų ne tik išlaikyti valstybės tarnybos egzaminą, bet ir pademonstruoti bazines užsienio kalbų, ekonomikos, politikos bei viešojo valdymo žinias?