Kristina ALKEVIČIŪTĖ

Kai pagrindinis idėjų šaltinis yra „Google“, bet kuris žmogus gali išsirinkti populiariausią modelį ir printą (raštas ant medžiagos – K.A.), nueiti į siuvyklą ir su minimaliu biudžetu sukurti kolekciją. Štai jums ir „dizaineris“, – nemokšų mados kūrėjų gausą aiškina Nacionalinės mados dizainerių asociacijos vadovas, dizaineris ir mados analitikas Seržas Gandžumianas.

Lietuvoje sparčiai gausėja mada nesidominčių ir adatos rankose niekada nelaikiusių „dizainerių“, o prasta jų siūloma kokybė kuria prastą pirkėjų skonį. Ir atvirkščiai.

Jo nuomone, socialinių tinklų bei interneto įtaka mados industrijai lėmė, kad sukurti drabužių kolekciją, kurią bus lengva parduoti ir užsidirbti, yra gana nesunku. „Dėl to atsiranda šimtai žmonių, kurių liežuvis net nesiverčia vadinti dizaineriais“, – sako mados specialistas.

Nemaža dalis tokių naujųjų mados prekės ženklų siūlo primityvius modelius, dažnai tai būna tiesiog ant paprastų marškinėlių arba megztinio užklijuotas pavadinimas ar piešinys. „Jie nekuria kokybės, o prasta kokybė kuria prastą skonį ir atvirkščiai. Tai uždaras ratas“, – apgailestauja dizaineris.

Prie mados kokybės neprisideda ir šiuo metu mūsų kultūroje gana ryškus mononacionalizmas: itin populiarūs lietuvių kūrėjai, lietuviški prekių ženklai. Viena vertus, tai teigiamas reiškinys. Tačiau dėl to Lietuvos pirkėją pasiekia santykinai mažai kokybiškos produkcijos iš užsienio.

„Lietuviškas dizainas prastėja, nes nebėra kaip susipažinti su kitokiu mentalitetu, išsilavinimu bei kokybe. Bet koks prekės ženklas neturi būti mononacionalus, kiekvienas mūsų mados ženklas, kuris turi potencialo vystytis ir užsienyje, turi būti tarptautinio grožio, kosmopolitiškas, nes tautiniai bruožai, primityvi vietinė kokybė kitur neveiks“, – pabrėžia S.Gandžumianas.

Prekės ženklo „Atsikeli ir varai“ įkūrėja Aušra Šeduikytė teigia, kad išties geri prekių ženklai Lietuvoje gali įsitvirtinti beveik be konkurencijos: nors aplinkui dygsta vis nauji mados ženklai, tačiau nesugebėję pasiūlyti kokybės jie dingsta taip pat greitai, kaip ir atsiranda.

Kūrėjos nuomone, tam, kad prekės ženklas išsilaikytų ir taptų sėkmingas, svarbu žinoti, ką ir dėl ko darai, turėti viziją, savitą stilių, aiškią vertybių skalę, savitą identitetą ir išlaikyti aukštą kokybę. Be visų šių dalykų bus ne mados ženklas, o tiesiog susiūtas medžiagos gabalas, kurį galima nešioti. „Tai bus tik dar viena suknelė ar džemperis, bet tikrai ne stilius ir mada“, – tvirtina A.Šeduikytė.

Jai antrina ir prekės ženklo „Andy“ įkūrėja Ugnė Adriuškevičiūtė: „Kasdien internetinėje erdvėje gali pamatyti naujų ženklų – šiuo laikotarpiu tai itin populiaru. Visi savo siūlomus produktus bando parduoti su individualiu, išskirtiniu pavadinimu. Mano galva, tai tikrai neužtikrina kokybės ir unikalumo. Aš pati stengiuosi pasiūlyti tai, ką Lietuvoje mažai kas gamina, – personalizuotą aprangą, dekoruotą individualiu piešiniu, kurį sugalvoja ar išsirenka pats klientas. Siekiu savo gaminiui suteikti gyvybės bei tam tikros energijos ir išlaikyti kokybę.“

S.Gandžumiano nuomone, asmeniškumas yra bene svarbiausias ir atskiriant madą nuo stiliaus. „Mada – tik beveidė į visuomenę išsiųsta žinutė. Stilius atsiranda, kai mada asmeniškėja, kai aš save matau madoje. Žmonės turi domėtis ir lavinti savo skonį, skaityti apie tai, matyti, žiūrėti pasirodymus. Reikia suprasti, kokie deriniai yra skoningi, suprasti, kas apskritai yra skoningumas. Šiandien gali būti suderinami nesuderinami dalykai, todėl skonį žmogui reikia lavinti. Priešingu atveju nebegalime atskirti, kur eklektika, o kur – paprasčiausiai blogas skonis“, – apibendrina mados analitikas.

BFL nuotr.

Lietuvoje sparčiai gausėja mados ženklų, klientams siūlančių nebūtinai originalius ir kokybiškus gaminius. Aiškėja, kad kai kuriuos jų kuria ir parduoda nebaigę jokių su tuo susijusių studijų ir net visiškai mada nesidomintys bei adatos rankose niekada nelaikę „dizaineriai”.

Kristina ALKEVIČIŪTĖ

Nacionalinės mados dizainerių asociacijos vadovo, dizainerio ir mados analitiko Seržo Gandžumiano teigimu, tokia situacija yra todėl, jog atsirado ne tik daug „dizainerių”, bet ir rangovų. Jie turi visą drabužiui pagaminti reikalingą infrastruktūrą, pradedant konstruktoriumi ir baigiant techniniu konsultantu bei siuvėju. „Kai pagrindinis idėjų šaltinis yra Google, bet kuris žmogus gali išsirinkti populiariausią modelį ir printą (raštas ant medžiagos – K.A. past.), nueiti į siuvyklą ir su minimaliu biudžetu sukurti kolekciją”.

S.Gandžumianas, BFL nuotr.

S.Gandžumianas atkreipia dėmesį, kad lietuviškos mados industrijoje išaugo socialinių tinklų bei interneto įtaka. „Šiandien atrodo, kad yra pakankamai lengva sukurti drabužių kolekciją, kurią bus lengva parduoti ir turėti papildomą pajamų šaltinį. Dėl to atsiranda šimtai žmonių, kuriuos liežuvis net neapsiverčia vadinti dizaineriais“, – sako mados specialistas.

Anot dizainerio naujieji mados prekės ženklai siūlo primityvius modelius, dažnai tai būna ant paprastų marškinėlių ar megztinio užklijuotas pavadinimas ar piešinys, tačiau tai nėra koncepcija. Jie nekuria kokybės, jie parduoda tokią, kokią gauna patys, o prasta kokybė kuria prastą skonį ir atvirkščiai. Tai – uždaras ratas.

S.Gandžumianas: „Naujieji mados prekės ženklai siūlo primityvius modelius. Jie nekuria kokybės. O prasta kokybė kuria prastą skonį ir atvirkščiai“

Kad lietuviškų mados ženklų gaminių kokybė dažnai gali nuvilti, įrodo ir naujo lietuviško prekės ženklo klientės Agnės Lukoševičiūtės patirtis. Užsisakiusi suknelę vieno prekės ženklo Facebook paskyroje, jai teko nusivilti kūrėjų akcentuojama jų produktų kokybe. „Matydama gražias ir kokybiškas nuotraukas, net neabejojau ir paties gaminio kokybe, tačiau pasipuošusi suknele vos du kartus, pastebėjau, kad siūlės pradėjo tiesiog irti“, – sako pašnekovė A.Lukoševičienė.

Problema – ne tik drabužių kūrėjai

Mados ekspertai pastebi, kad lietuviai labiau linkę vartoti ne kokybiškus, o naujus produktus. Juos priima pirmiausia ne kaip kūrinius, o kaip naujus modelius: „Kai atsiranda koks nors naujas mados prekinis ženklas, visuomenė sako, kad to dar nėra buvę, nors modeliai niekuo neišsiskiria nuo jau esančių rinkoje“, – teigia s.Gandžumianas.

Lietuviai labiau linkę vartoti ne kokybiškus, o naujus produktus.

Šiuo metu mūsų kultūroje pastebimas ir ryškus mononacionalizmas, kuris neprisideda prie kokybės skatinimo. Šalyje vyksta daug lietuviškų pasirodymų, spektaklių, kuriasi paslaugos, prekiniai ženklai ir t. t. Tai nėra blogai, tačiau sąlyginai mažai kokybiškų produktų iš užsienio rinkų.

„Lietuviškas dizainas prastėja, nes nebėra kaip susipažinti su kitokiu mentalitetu, išsilavinimu bei kokybe“ – pastebi mados ekspertas. „Bet koks prekinis ženklas neturi būti mononacionalus, kiekvienas mūsų mados ženklas, kuris turi potencialą vystytis ir užsienyje, turi būti tarptautinioo grožio, būti kosmopolitiškas, nes tautiniai bruožai, primityvi vietinė kokybė kitur neveiks“, – pažymi S. Gandžumianas.

Yra kuo didžiuotis

Kita vertus, Lietuva turi ir labai kokybiškų bei kūrybiškų mados ženklų, kuriuos jau galima vadinti tarptautiniu terminu „brandas“. Beje, mados ekspertų teigimu, tarp prekinio ženklo ir brando yra didelis skirtumas: prekės ženklas yra apipavidalinimas, logotipas, grafinis dizainas, pavadinimas. O brandas yra visos su prekiniu ženklu susijusios asociacijos, – tai emocinė prekės ženklo pusė.

„Aš manau, kad kalbant apie tam tikrus dizainerius kai kurie jau gali vadintis brandu, pavyzdžiui, Juozas Statkevičius. Kai ištari „Juozas Statkevičius“, mintyse iškyla lietuviška aukštoji mada, tam tikra kokybė, tinkamai parinkti aksesuarai, kritiškai stilistiškai manieringa, įdomi emocija ir vietiniu mąstu labai aukštas lygis – tai sukelia daugybę emocijų. Julia Janus taip pat tampa brandu, nes atsiranda tam tikros asociacijos – gana įdomus, tarptautinio lygio skandinaviškai šiaurietiškas stilius, tamsios spalvos, estetika, atitinkanti šiaurės šalių stilistiką“ – pastebi dizaineris S.Gandžumianas.

ATSIKELI IR VARAI

Prekės ženklo „Atsikeli ir varai“ įkūrėja Aušra Šeduikytė teigia, jog tuo metu, kai kūrėsi jos prekinis ženklas, konkurencijos beveik nebuvo. Kūrėja jos nejaučia ir šiuo metu, kai pati yra įsitvirtinusi, o aplinkui dygsta vis nauji mados ženklai. Mat jie dingsta taip pat greitai, kaip ir atsiranda.

Kūrėjos nuomone, tam, kad prekės ženklas išsilaikytų ir taptų sėkmingu, svarbu žinoti, ką ir dėl ko darai, turėti viziją, savitą stilių ir žinutę, aiškią vertybių skalę, savitą identitetą ir išlaikyti aukštą kokybę. Be visų šių dalykų tai ne mados  ženklas, o tiesiog susiūtas medžiagos gabalas, kurį galima nešioti: „Mados prekės ženklas be identiteto yra apie nieką, tai tik dar viena suknelė ar džemperis, bet tikrai ne stilius ir mada“.

Jai antrina ir naujo, tačiau unikalaus prekinio ženklo „Andy“ įkūrėja Ugnė Adriuškevičiūtė: „Svarbiausia yra išlaikyti ženklo unikalumą, kažką daryti kitaip nei visi kiti. Tada daug lengviau pasiekti tikslinę klientų auditoriją“.

Vos prieš metus įkūrusi savo prekės ženklą U.Andriuškevičiūtė prisipažįsta, kad tai padaryti tikrai nėra sunku. Lietuvoje dažnas gamina ar suteikia paslaugą užsiimdamas individualia veikla, tačiau tam, kad sukurtum konkurencingą, patrauklų ir kokybišką prekės ženklą, kuris išsiskirtų iš prekės ženklų gausos, reikia įdėti labai daug pastangų. „Kasdien internetinėje erdvėje gali pamatyti naujus ženklus – šiuo laikotarpiu tai yra itin populiaru. Visi savo siūlomus produktus bando parduoti su individualiu, išskirtiniu pavadinimu. Mano galva, tai tikrai neužtikrina kokybės ir unikalumo. Aš pati stengiuosi pasiūlyti tai, ką Lietuvoje mažai kas gamina – personalizuotą aprangą, dekoruotą individualiu piešiniu, kurį sugalvoja ar išsirenka pats klientas. Siekiu savo gaminiui suteikti gyvybės ir tam tikros energijos bei išlaikyti kokybę“ – atvirauja Ugnė.

Kaip atskirti tikrai kokybišką ir kūrybišką prekės ženklą

S. Ganžumianas pabrėžia, kad su šiandienos naujų mados ženklų kolekcijomis ateina blogas skonis. Tai nėra mados tendencija, tai nėra ta eklektika, kuri šiandien populiari, tai yra tiesiog blogas skonis. Reikia turėti skonį, norint tą eklektiką sutalpint ir ją parodyt kaip stilių. Dizaineris pataria domėtis ir mada, ir tuo, kas yra stilius.

„Mada –beveidė į visuomenę išsiųsta žinutė be jokio asmeniškumo. Stilius atsiranda, kai mada asmeniškėja, kai aš save matau madoje. Žmonės turi domėtis ir lavinti savo skonį, skaityti apie tai, matyti, žiūrėti pasirodymus. Reikia suprasti, kokie yra skoningi deriniai, suprasti, kas apskritai yra skoningumas. Šiandien gali būti suderinami nesuderinami dalykai, todėl skonį žmogui reikia lavinti“.

Permainos. Mados pasaulyje perversmą sukėlusios išmaniosios technologijos ir jų sintezė su įvairiomis mokslo industrijomis artimiausiais dešimtmečiais itin stipriai keis šiandienos gaminių veidą: jie ne tik puoš, šildys, bet ir gebės transformuotis bei prisitaikyti prie žmogaus kūno, atliks ne vieną šiandien dar, atrodytų, neįprastą funkciją.

Specialūs gaminių pluoštai, prisodrinti vitaminų ar antibakterinių medžiagų (atsižvelgiant į geografines platumas), pasižymintys gydomosiomis savybėmis: kaip antai specialūs drabužiai, skirti sergantiems diabetu (nuolat papildomi insulino atsargomis), susižeidusiems kare (patrynus audinį, šis išskiria antibakterinių medžiagų) ar norintiems masažuojamojo (anticeliulitinio) audinio paviršiaus, nėra futuristinė pasaka suaugusiems. Kur kas labiau už Lietuvą tekstilės pramonėje pažengusios šalys, tarkime, JAV, jau ne vienus metus gamina tai, apie ką daugelio šalių pramonės ir dizaino atstovai dar tik svajoja.

Taigi prasidėjus gimdymui gimdyvė sulaukia skambučio iš ją prižiūrinčios medicinos įstaigos.

KTU Tekstilės inžinerijos profesoriaus Rimvydo Milašiaus vertinimu, Europa nuo  JAV atsiliko prieš gerą dešimtmetį pareiškusi, kad jai tekstilė nereikalinga. „Deja, šiandien Amerika pažengusi taip toli, kad vargiai bepasivysime“, – apgailestauja profesorius, kaip mokslo ir tekstilės pramonės produkto rezultatą pateikiantis JAV itin išpopuliarėjusį ir kone 10–15 metų medicinos pramonėje naudojamą besilaukiančiai moteriai skirtą diržą. Juo informacija apie artėjantį gimdymą nuolat skenuojama ir siunčiama į medicinos įstaigą. Taigi prasidėjus gimdymui gimdyvė sulaukia skambučio iš ją prižiūrinčios medicinos įstaigos.

Ne tik medicinos, be ir karo pramonėje naudojama speciali inžinerinė tekstilė, funkcionuojanti kaip imtuvas ir siųstuvas (šiuo atveju veikianti kaip radaras), JAV gaminama jau ne vienus metus. Pasidomėjus, ar senos Lietuvoje šios tekstilės tradicijos, mokslininkas mini 1980 metus, kai pradėti gaminti kompozitai kosmoso programai.

„Šiandien be techninės tekstilės, kuri naudojama tiek karo, tiek automobilių ar medicinos pramonėje, – nė iš vietos. Atrodo, kad ir ateityje šių gaminių poreikis tik didės“, – prognozuoja R.Milašius.

O VDA Kostiumo dizaino katedros lektorė Genovaitė Snukiškytė sako, kad Lietuvoje susiklostė gana nepalankios sąlygos inovacijoms ateiti į madą: „Dėl minimalios mokslinių atradimų sklaidos šioje srityje mokslininkų sukurti nauji pluoštai tiesiog pasimeta. Taigi suradę tarpinę grandį galėtume judėti į priekį kur kas sparčiau.“

Nanotechnologijas savo gaminiams naudojanti Lietuvos įmonė „Garlita“ jau šiandien gamina inovatyvius drabužius, pasižyminčius termoreguliacinėmis savybėmis: atsparius ugniai, drėgmei ir purvui.

Paklausta, ką galėtume vadinti ES tekstilės lyderiais, KTU Inžinerijos katedros docentė Daiva Mikučionienė mini italus ir vokiečius. Tarkime, pagal tekstilės pramonės apyvartą vienam gyventojui Italija lenkia visus ir yra neginčijama masinės mados diktuotoja (ji gamina įrangą besiūliams gaminiams ir juos pačius). Vokietija garsėja kaip funkcinės tekstilės gamintoja, itin glaudžiai bendradarbiaujanti su mokslo ir pramonės sektoriumi. Taip pat vokiečiai yra sukūrę sunkiai įsivaizduojamą futuristinę technologiją, kuri jau taikoma praktikoje (pvz., JAE statant milžiniškus dangoraižius tokios technologijos naudojamos konstrukcijoms lengvinti).

Konkuruoti su išsivysčiusiomis šalimis tekstilės srityje šiandien gali ir čekai, taip pat ir kai kurios Lietuvos įmonės, taikančios naujausias technologijas aprangos gamybos srityje. Nanotechnologijas savo gaminiams naudojanti Lietuvos įmonė „Garlita“ jau šiandien gamina inovatyvius drabužius, pasižyminčius termoreguliacinėmis savybėmis: atsparius ugniai, drėgmei ir purvui.

Tokios inovatyvios technologijos vartotojus pasiekia keliais etapais. Pirmiausia drabužiai kuriami prioritetinių sričių atstovams, kosmoso tyrėjams, gelbėjimo ir saugos darbuotojams, jėgos struktūrų atstovams, o vėliau pereinama ir prie masinės gamybos.

D.Mikučionienės teigimu, ši produkcija tokia gera ir paklausi, kad Lietuvos rinkoje jos tiesiog nelieka: „Visi gaminiai eksportuojami į užsienio šalis, be to, Lietuvos vartotojams pagal pragyvenimo lygį jie gerokai per brangūs.“

Didžiausia naujiena galime vadinti mezgimo pramonėje pritaikytą durpių pluoštą, pasižymintį itin geromis kompleksinėmis savybėmis.

Iš Lietuvos įmonių naujųjų technologijų srityje gana sparčiai pažengęs ir „Audimas“, siuvantis laisvalaikio bei sporto drabužius iš naujoviškų audinių, kurie itin efektyviai sugeria ir išgarina drėgmę, yra pralaidūs orui ir padeda kūnui išlikti sausam. Šie pavyzdžiai rodo, kad išmaniosios technologijos iš esmės keičia drabužių pobūdį.

Tarkime, elektrai laidūs pluoštai leidžia numegzti išmanius ir apie žmogaus organizmo pulso pokyčius informuojančius gaminius, kurie praneša apie sveikatos sutrikimus ir tuo pačiu metu saugo nuo žalingo aplinkos poveikio.

Jau šiandien rinkoje itin pageidaujami pluoštai iš atsinaujinančių išteklių: kanapių, dilgėlių (pastarasis jau naudotas Napaleono armijos karių aprangoje) ir pan. Didžiausia naujiena galime vadinti mezgimo pramonėje pritaikytą durpių pluoštą, pasižymintį itin geromis kompleksinėmis savybėmis.

„Iki šiol rinkoje daugiau buvome žinomi kaip medvilninių apatinių drabužių gamintojai, tačiau jau daugiau nei trečdalį mūsų produkcijos sudaro kitos medžiagos: vilna, vilna su šilku, modalas, kanapių pluoštas, tencelis, poliesteris ir pan.“, – vardija Inga Prievelienė, AB „Utenos trikotažas“ technologijų ir investicijų skyriaus vadovė.

Per metus Utenoje sukuriama apie 50 inovatyvių medžiagų, panaudojant arba naują pluoštą, arba specialų mezgimą. Tačiau pati naujausia įmonėje sukurta medžiaga – kanapių pluoštas, sumaišytas su ekologiška medvilne. „Kanapės garsėja antimikrobinėmis savybėmis, yra atsparios grybeliams, nesukelia alergijos ir labai tinka jautrią odą turintiems žmonėms. Žiemą šis pluoštas šildo, o vasarą vėsina“, – apie ekologišką produkciją, pasiekiančią vartotojus, pasakoja I.Prievelienė.

Kalbant apie artimiausio dešimtmečio tendencijas, kurių sieks Europa ir visas pasaulis, „Veido“ ekspertų nuomone, reikėtų akcentuoti perėjimą nuo greitosios prie ilgalaikės, tvarios mados, pabrėžiant ekologiją.

Manau, po poros dešimtmečių drabužiai iš 3D spausdintuvo bus prieinami masiniam vartojimui.

KTU profesorius dizaineris Kęstutis Lekeckas sutinka, kad nors dizaineriai ir skatinami vertinti ekologiškumą, dažnoje jų kolekcijoje tebevyrauja greitoji mada (įsigytas drabužis nešiojamas trumpą laiką ir netrukus keičiamas nauju). Naujos kartos drabužius kaip kūrinius, pasižyminčius maksimaliomis išmaniosiomis galimybėmis, apibūdinantis pašnekovas mano, kad lūžis madoje įvyks utilizavimo technologijoms pasiekus tokį pat išsivystymo lygį, kokį šiandien yra pasiekusi drabužių gamyba: „Jei iš 3D spausdintuvo ištrauktą suknelę bus įmanoma paversti spausdinimo medžiaga, utilizacijos progresas pajudės tokiu greičiu, kokiu šiandien vystosi gamyba. Ilgainiui mums užteks vieno drabužio, kuris bus labai įvairialypis. Manau, po poros dešimtmečių drabužiai iš 3D spausdintuvo bus prieinami masiniam vartojimui. Deja, šiandien ši paslauga dar labai brangi. Vieno drabužio išspausdinimas atsieina panašiai 3 tūkst. eurų, o ir pačiam audiniui dar trūksta medžiagiškumo (plastikas nėra dėvėti itin patogi medžiaga, tačiau gaminių prototipams ji tinka).“

Ateities mados estetika, dizainerio teigimu, neatsiejama nuo futuristinių sprendimų, netikėtų ir dar nematytų formų bei medicinos ir biomedicinos įtakos. Kitas momentas – išmaniajai tekstilei gali būti suteikta begalės naujų funkcijų: drabužis gali reaguoti į žmogaus nuotaiką, kūno temperatūrą (prireikus šildo arba vėsina), šviesą, sveikatą, išmatuoti kūno skysčių cheminį lygį ir atlikti daug kitų funkcijų. Taigi tikėtina, kad po keleto dešimtmečių namie išsispausdinta maža juoda suknelė kaskart atrodys vis kitaip ir pasižymės daugiau nei viena funkcija.

Tarkime, pasitelkus nanotechnologijas Japonijoje jau šiandien gaminami apatiniai drabužiai, turintys sidabro ar aukso dalelių, kurios masažuoja odą ir tonizuoja organizmą. Tokią prekę už nemenką sumą galima įsigyti ir Lietuvoje. Labai tikėtina, kad ateityje šios prekės taps kur kas labiau prieinamos masiniam vartotojui.

Pasaulio mokslinėse laboratorijose jau kuris laikas ieškoma inovatyvių mados sprendimų, kaip pritaikyti naująsias technologijas kuriant modelius, diegiamus į masinę drabužių gamybą. Kaip pavyzdį galima paminėti moderniosiomis biotechnologijomis sukurtą vadinamąją biotekstilę, kuri savo plastiškumu panaši į silikoną, bet užauginama iš bakterijų.

Mados prognozavimo agentūros neabejoja, kad inovatyvūs sprendimai lems mados ateitį. Tiesa, kaip smarkiai, šiandien nuspėti dar sudėtinga, nes rinkoje esama jau itin netradicinių mėginimų. Kaip vieną tokių galima paminėti iš žmogaus ir išmaniosios odos gimstančius hibridus – kūno papuošalus visam gyvenimui. Pasak K.Lekecko, tai viena įdomiausių išmaniųjų medžiagų iš biomedicinos srities.

Pasitelkus išmaniąsias technologijas jau šiandien galima užsiauginti ant piršto savo ir savo partnerio odos hibrido žiedą.

„Kai kurie asmenys tokias mados naujoves įvardija kaip artėjančios pasaulio pabaigos nuojautą. Nežinia, kas labiau šokiruoja ir sukrečia: vizualinė tokių kūrinių pusė ar mintis, kad tai gimė iš žmogaus kūno odos. Tik įsivaizduokite, kokias galimybes tai atveria: pasitelkus išmaniąsias technologijas jau šiandien galima užsiauginti ant piršto savo ir savo partnerio odos hibrido žiedą (kažkas panašaus į gana išpopuliarėjusį „pirsingą“) visam gyvenimui“, – karščiausiomis mados užkulisių naujienomis dalijasi dizaineris.

Jis neabejoja, kad per artimiausius metus mados pasaulis kardinaliai keisis, ir kaip įrodymą mini aukštosios mados savaitėje iš 3D spausdintuvo gimusią Prancūzijos dizainerės Iris van Herpen kolekciją. Pastaruoju metu panašiu būdu dienos šviesą ant podiumų išvysta daugelis aksesuarų, batų ir kitų aprangos elementų.

Matyt, vienu futuristinės mados įkvėpėjų ir kelrodžių šiandien galima vadinti jau mirusį ekscentriškąjį britų dizainerį Alexanderį McQueeną. Neabejojama, kad būtent jo kūrinių formos ir siluetai įkvėpė palengva įsibėgėjančią 3D pramonę.

Žinoma, viena yra tai, ką prognozuoja mados profesionalai, ir visai kas kita, kas iš tiesų prigyja visuomenėje. Būtent tai, ar kūrėjo idėjos randa atgarsį gatvėje, ir lemia tolesnį jo kūrinių gyvenimą. Antimada (ne nuo podiumų, o iš gatvės gimusi), pasauliniai neramumai, įsiplieskę kariniai konfliktai ir globalizacija šiandien formuoja tikrąjį mados veidą.

Dar aštuntajame dešimtmetyje mados diktatą pamiršęs pasaulis užleido vietą stiliui, kurį kiekvienas mūsų interpretuoja kitaip.

Taigi nepaisant to, kad kiekviena šalis turi nacionalinius savo pluoštus (šilką, medvilnę, liną ir pan.), tenka pripažinti, jog tradicinių žaliavų naudojimas pramonėje palengva mažėja, nes sukuriama vis daugiau naujų pakaitalų. Tarkime, amerikiečiai, išskyrę voro DNR ir įterpę jį į šilkverpio vikšro genomą, jau šiandien gamina šilką, pasižymintį ypač geromis savybėmis.

Kokių dar netikėtumų šioje srityje pažers artimiausi dešimtmečiai, nuspėti nelengva, tačiau „Veido“ pašnekovai sutaria, kad ateities mada dar bręsta inovatyviose mokslo ir dizaino laboratorijose, kurios ir lems būsimus pokyčius.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako dizainerė, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kostiumo dizaino katedros profesorė Jolanta Talaikytė.

VEIDAS: Kaip artimiausi 25 metai mados pasaulyje pakoreguos esamą padėtį? Ką tokio turėsime ir naudosime, ko galbūt šiandien dar nėra?

J.T.: Žinant, jog mada pagal savo prigimtį yra ne menas, o grynų gryniausias verslas, pasitelkiantis naujausius technologinius atradimus, padedančius prekiauti abstrakčia grožio idėja, nesunku suprasti, kad jos tikslas – pasiūlyti visuomenei geriausią grožio išraišką, atspindinčią laikmečio dvasią.

Jei kalbame apie utopinį žvilgsnį į ateitį, manau, kad mada dar labiau globalizuosis, o individai vis panašės vieni į kitus. Taigi didžiulė globalizacija graso unikalumo praradimu, mada tampa universali: tas pats drabužis gali tapti skraiste, galvos apdangalu – atsiveria begalinės improvizacijos galimybės. Iš kitos pusės, ji įgyja vis daugiau potencialo: vartotojas pats kuria sau drabužius, naudodamasis naujosiomis technologijomis (kalbu apie 3D ir 4D spausdintuvus). Jau šiandien matome tokių eksperimentų pavyzdžius – drabužius, kuriuose integruotas apšvietimas, šiluma ir pan. Labiau išsivysčiusios valstybės tai jau naudoja nanotechnologijų ir karinėje pramonėje.

VEIDAS: Britų dizainerė Suzanne Lee įrodė, kad drabužius galima tiesiog užsiauginti (jai pakako žaliosios arbatos, cukraus ir bakterijų, iš kurių ir užderėjo celiuliozė). Panašūs pavyzdžiai vis dar skamba kaip iš fantastikos srities, bet gal ateityje tuo nebesistebėsime?

J.T.: Mokslas nestovi vietoje, o ypač biotechnologijų srityje. Šiandien inžinieriai technologai, biologai ir dizaineriai dirba išvien, taigi ši sritis vystosi ypač greitai. Jei per artimiausius dešimtmečius neįvyks pasaulinio lygio sukrėtimų, neabejoju, kad biotechnologijos užkariaus pasaulį. Tarkime, Kinija nuo senų laikų garsėja šilkverpių siūlais, tačiau šiandien jau yra mėginimų naudoti voro austus siūlus. Žmonija, sujungusi seniausius pasiekimus su šiandienos technologijomis, gali pasiekti dar neregėtų perspektyvų. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nesuderinama (maisto, biotechninių industrijų pramonė ir mada), netolimoje perspektyvoje gali pateikti labai įdomių sprendimų.

VEIDAS: Teigiate, kad nebėra nė vienos srities, kuri būtų atsieta nuo kitos. Įsivyrauja visagalis tarpdiscipliniškumas?

J.T.: Šiandienos pasaulis tuo ir žavus: jei kokia naujovė atsiranda vienoje srityje, netrukus ją adaptuoja ir pritaiko kita. Dar ne taip seniai neįsivaizdavome, kad chemikas, karo pramonės atstovas ir dizaineris rastų bendrą kalbą, o šiandien disciplinų persidengimas – viena būtinų šiuolaikiškumo ir novatoriškumo sąlygų. Taigi ir mada suvokiama jau ne tik kaip drabužis, bet ir kaip komunikacijos bei socializacijos priemonė, kurią itin papildo ir praplečia subkultūros bei etnokultūros elementai.

VEIDAS: Kaip apibūdintumėte rytdienos mados tendencijas?

J.T.: Ilgalaikės tendencijos su mada neturi nieko bendro – tai kultūros ir laikmečio atspindys, o trumpalaikės tendencijos yra visiškai nesusijusios su kultūra, istorija, religija ir žmonėmis. Mada – gyvenimo būdo vizija, ateinanti kartu su socialine sąvoka. Taigi pirmiausia kalbame apie socialinį žmonių gyvenimą. Jei jis gerėja, atitinkamai klesti ir technologijos, jų vystymasis ir pažanga.

Kaip ateities tendencijas apibūdinčiau virtualumą, universalumą, naujausias technologijas, socializaciją ir ekologiškumą. Žinant, kad kasmet išmetame milijonus tonų drabužių, iš kurių perdirbame tik apie 16 proc., nesunku suvokti, kaip smarkiai žalojame aplinką. Šiandien dar mažai kas žino, kad bene labiausiai užteršta medžiaga yra medvilnė (dėl itin gausiai šioje pramonėje naudojamų pesticidų). Deja, dažnas vartotojas iki šiol tebelaiko ją vienu ekologiškiausių audinių. Galbūt pasitelkus naujausius atradimus pavyks sumažinti ar visai išvengti pesticidų naudojimo šioje pramonėje.

Taigi labai svarbu ne tik gerai atrodyti, bet ir būti socialiai atsakingam. Neturėtume pamiršti, kad mada – vienas brangiausių verslų, antras po naftos išgavimo pramonės, ir turėtume stengti būti etiški vartotojai.

VEIDAS: Kas mados pramonėje diktuoja gaires?

J.T.: Pasaulinės reikšmės mados krypčių ir tendencijų prognozavimo agentūros. Kaip vienas garsiausių galima paminėti Niujorke esančią WGSN („Worth Global Style Network“), taip pat prancūziškąsias: „Carlin“, „Nelly Rodi“, „Fashion Snoops“, „Fashion Vignette“ ir pan. Jos konsultuoja daugelį pasaulio įmonių, mados ir verslo dizaino kūrėjų, juos įkvepia ir nukreipia. Tai didžiulis verslas, ir jame nieko atsitiktinio nėra. Atkreipkite dėmesį: jei mados pramonė pasigauna vieną spalvą ar siluetą, propaguos tai pradedant kosmetikos ir audinių, baigiant kvepalų pramone (bent kaspinėlį tos spalvos užriš).

VEIDAS: Būti vizionieriumi rinkos priešakyje ir nuolat pataikyti, savęs klausiant, ko gi šiemet pirkėjas norės, užsiėmimas ne iš lengvųjų?

J.T.: Su mada dirbančiam dizaineriui ar verslininkui būtina gera nuojauta: mėginti nuspėti, kas karaliaus ant podiumų, ir duoti vartotojams užuominą, ko jie galėtų norėti. Žmonės, dirbantys šioje srityje, turi tarsi atspėti, ko gi vartotojas galėtų norėti. Taip formuojamos mados tendencijos, nukreipiančios pirkėją norima linkme. Žinoma, dar reikia visą tai tinkamai ištransliuoti, pasirūpinti, kad patektų į vitrinas ir pan. Nors ir nežinome, kas bus ateityje, galime nuspėti mados kryptį. Dizaineris visuomet yra mados verslo priešakyje ir geba aprėpti naujoves iš pačių įvairiausių sričių: tekstilės, naujausių technologijų, meno, architektūros, mokslo.

VEIDAS: Kuria kryptimi, jūsų nuomone, juda šiandienos mada? Kada galime tikėtis masiniam vartotojui prieinamos 3D drabužių produkcijos?

J.T.: Naujosios technologijos į madą integruojasi nepaprastu greičiu, jau šiandien ant pasaulio podiumų demonstruojami 3D spausdintuvu sukurti aksesuarai ir drabužiai, medicinos pramonėje – implantai, klausos aparatai, labai sparčiai sporto ir karo pramonėje vystosi robotizacija. Naujausioms technologijos atėjus į madą drabužiai šviečia, juda, šildo, padeda judėti, pagal komandą sutrumpėja ar pailgėja, išsiskleidžia. 3D spausdintuvai jau šiandien gali užauginti trūkstamą medžiagą ar galūnę, taip pat gali integruoti tai į žmogaus kūną, pasitelkus 4D vaizdas pagilinamas. Kol kas šios naujovės prieinamos tik itin technologiškai išsivysčiusioms šalims, bet laikui bėgant tai gali tapti ir masinio vartojimo produktais.

VEIDAS: Ką įprastai pasitelkia mados sektoriuje dirbantys profesionalai, siekdami išsigryninti būsimas sezono tendencijas?

J.T.: Kalbant bendrąja prasme prognozės, ant kurių konstruojamos mados tendencijos, būtų etnokultūra (atsigręžiame į savo kultūrinį paveldą), istorizmas (momentai, kurie svarbūs mūsų istorijai: karališkųjų dinastijų atgarsiai, karo nuojauta, ankstesnių karų patirtys ir pan.), gatvės mada (šiandien kūrėjai vis dažniau ieško įkvėpimo miestų gatvėse), androgeniškumas (skirtingų lyčių niveliavimasis) ir seksualumas.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2015 m. sausio mėnesį savaitraštyje “Veidas”

Eugenijus Skerstonas / Mildos Palilionytės nuotr.

„Ar esate madingas?“, − savo studentų mėgsta klausti knygų apie interjerą ir madą autorius, socialinių mokslų daktaras, su išvaizdos mada susijusių disciplinų dėstytojas Eugenijus Skerstonas. Kartu jis pripažįsta, kad tai nėra lengvas klausimas, o atsakyti už jus negali niekas.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

„Reikia jausti savo vietą ir turėti argumentų, kodėl priskiri save madingųjų kategorijai arba ne“, − apgalvoti savo atsakymą pataria mados ekspertas.

„Lietuvoje, ypač vyrams, niekada nebuvo būdinga domėtis savo išvaizda. Istorinės, politinės aplinkybės lėmė kitokį požiūrį į save, kitokią savivoką ir saviraiškos formas, kurios labai skiriasi nuo prancūzų arba italų“, − lietuvių apsirengimo tendencijas lygina tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas. Tiesa, jis pabrėžia, kad visuomenių požiūrį į madas lemia socialinės, politinės, ekonominės sąlygos, todėl palyginimai, kodėl skiriamės nuo vakariečių, būtų labai sąlyginiai.

Lietuvoje, ypač vyrams, niekada nebuvo būdinga domėtis savo išvaizda.

„Mūsų konservatyvus santykis į išvaizdą labai gajus, nes daugybę metų buvo formuojamas“, − apibūdina pašnekovas. Mados ekspertas nėra linkęs šio santykio sieti su sovietiniu režimu, nors pasak jo, tai turėjo įtakos madai. „Mada gali būti politizuojama, bet sovietinėje aplinkoje išvaizdos mada nebuvo aptarimų ir susidomėjimo objektas, parduotuvėse nebuvo drabužių pasirinkimo“, − paaiškina dr. E.Skerstonas.

Lygiuojamės į Vakarus

Pašnekovas įžvelgia lietuviško jaunimo mados problematiką istoriniame kontekste. „Lietuvos jaunimas tik pastaruosius kelis dešimtmečius gali patenkinti savo įnorius platesniame kontekste. Jie turi priprasti prie šių galimybių, edukacijos stoka vis dar jaučiama. Mūsų tėvai neturėjo reikiamos patirties ir galimybių sekti madą, tad negalėjo perduoti šios patirties“, − paaiškina E.Skerstonas.

Dar reikia laiko, kad visuomenė susitaikytų su tam tikromis aprangos saviraiškos formomis.

„Matau daug teigiamų požiūrių, stengiamasi neatsilikti nuo Europos jaunimo, tam pagreitį suteikia kelionės, tarptautiškumas. Lietuvos miestuose tikrai galima pamatyti šiuolaikiškai apsirengusių jaunuolių. Kita vertus, dar reikia laiko, kad visuomenė susitaikytų su tam tikromis aprangos saviraiškos formomis“, − dabartinį požiūrį į madą ir jos naudojimą įvardija pašnekovas.

„Išskirčiau tik perkamosios galios galimybes, bet kita vertus, tai būdinga ir daugelio Europos šalių jaunimui. Jie įkalinti savo galimybėse, tai varžo saviraiškos fantaziją, norus ir įgeidžius. Žmogus psichiškai stabiliai ir patogiai jaučiasi, jeigu jis atrodo taip, kaip kiti ir nerizikuoja būti sukritikuotas“, − paaiškina E.Skerstonas, prieš metus išleidęs knygą „Mados psichologija“.

Knygos autorius pabrėžia, kad finansinės galimybės nebūtinai suteikia gebėjimą gražiai rengtis ar domėtis savipuoša. „Yra žmonių, kurie moka apsirengti gražiai arba nemoka. Vieni žmonės turi meninę nuojautą – talentą, o kiti − meninę nuovoką, kurią galima lavinti. Tai tas pats, kaip su muzikine klausa“, − palygina ekspertas.

Ką reiškia būti madingam?

Pasakyti sunku, pripažįsta pašnekovas, bet pateikia tam tikrą paaiškinimą: „Madingas galbūt yra tas, kuris išsirinks parduotuvėje naujausius gaminius, pagal naujausias mados tendencijas, bet būtent gebėjimas sukomponuoti kostiumą, suderinti drabužius tarpusavyje sudaro prielaidą kitiems spręsti apie jūsų meninę nuovoką“.

Mada yra ypač aktuali, kai žengiama iš ankstyvos jaunystės į brandesnį amžių. Tuo metu domimasi bendraamžių išvaizda ir pasąmoningai siekiama susitapatinti su savo aplinka, būti tokiu, kaip ir kiti, sako E.Skerstonas. Čia pašnekovas įžvelgia pavojų, nes, pasak jo, siekiant susitapatinti su aplinka dažnai prarandamas individualumas.

Patraukliai atrodantis žmogus yra malonesnis už nesidomintį savimi, ignoruojantį aprangą ir išvaizdą.

Dar ekspertas mato mados tendencijų vaikymosi pavojų. „Madingumas netrukdo saviraiškai, bet komplikuoja šį procesą, nes jūs galite būti madingas ir išskirtinis arba madingas ir toks, kaip visi“, − mados ir individualumo konfliktą įžvelgia pašnekovas.

Jis išskiria mados vartotojų tipus: „Jaunas madingų produktų vartotojas gali būti išmanus, pasyvus, kūrybingas arba nekūrybingas. Pastarasis seka aplinkos pavyzdžiu ir noriau tapatinasi negu rizikuoja per aktyvią savo savikūrą tapti kritikos objektu.“

Kodėl reikia domėtis mada?

E.Skerstonas mados nuovokos lavinimą lygina su domėjimųsi menu. „Lavinti nuovoką galima dalyvaujant mados parodose, renginiuose, produkcijų pristatymuose. Tai puiki proga praprusti ir suprasti daugiau. Bet  pirmiausia, turite turėti vidinį poreikį domėtis mada. Jeigu daiktiškoji paties tapatybė jums neaktuali, arba, paprasčiau sakant, jums nerūpi jūsų išvaizda, jūsų nedomins ir mada“, − paaiškina mados ekspertas.

„Aukštosios mados vienetiniai kūriniai yra meno kūriniai, kuriais visuomenė visada turi galimybę gerėtis mados savaitėse, kolekcijose, televizijoje ir internete. Domėjimasis mada visada gali būti patenkinamas“, − teigia pašnekovas.

Kalbėdamas apie madą, jis pabrėžia, kad aukštosios mados kūriniai savaime nėra mada. „Madą suvokiame kaip visuotinį elgesį, daugeliui priimtiną formą, o podiumas visada susijęs su vizija, kuri gali būti įkvėpimas industrinei madai, kuri juos tiražuoja“, − paaiškina ekspertas.

Paklausiau pašnekovo, kur nueisime, jeigu madą suvoksime tik kaip papildomą pinigų ir laiko švaistymą: „Kažin ar visur skubant, intensyviai bendraujant lieka laiko savikūros procesui, bet tai nereiškia, kad ši veikla turi likti kažkur užribyje. Savikūros procesas svarbus ne tik jums pačiam, bet ir mums visiems. Patraukliai atrodantis žmogus yra malonesnis už nesidomintį savimi, ignoruojantį aprangą ir išvaizdą“, − atsako ekspertas.

„Nebūtina demonstruoti brangių drabužių, norint gražiai apsirengti, nereikia didelių išlaidų, jeigu turite meninę nuojautą, kuri gali būti lavinama“, − pataria E.Skerstonas.

“Fellows Essential Gentleman”, Instagram.com nuotr.

Gal šis klausimas skamba nekorektiškai, ir, tikriausiai, jis ir liks atviras. Kaip bebūtų, bet apie tai dažnai diskutuoja kolegos-emigrantai, prisitaikę prie Vakarų Europos mados vėjų. Pažvelkime į tai iš jų perspektyvos.

Dmitrijus Kulikas, euroblogas.lt

Visų pirmą reikėtų apibrėžti sąvokas ir įrėminti jas geografinėje erdvėje, nes mados pasaulyje, ypač tai, kas susiję su plačiųjų masių smart casual stiliumi, apie kurį ir kalbėsime, viskas yra per daug reliatyvu. Madą suprasime tradiciškai – tai konkrečiu laiku vyraujantis stilius. Tačiau patį stilių kiek suasmeninsime ir žiūrėsime į jį kaip į žmogaus santykį su apranga. Jį idealiu atveju lemia tiek mada, tiek asmeninės nuostatos ir gyvenimo būdas bei aplinka. Madingu laikysime tą žmogų, kurio stilius neprieštarauja ne tik madai, bet ir kitiems minėtiems veiksniams. Tiek „teorijos“, o dabar pereiname prie geografijos.

Nepaisant globalizacijos ir to, kad kiekviename Europos didmiestyje parduodami beveik identiški drabužiai, žmonės rengiasi gana skirtingai.

Esu tikras, kad stilingi tautiečiai, apsigyvenę Londone, Barselonoje ar Stokholme, duos labai skirtingų patarimų Lietuvos vyrams, kaip atrodyti madingai. Nepaisant globalizacijos ir to, kad kiekviename Europos didmiestyje parduodami beveik identiški drabužiai, žmonės rengiasi gana skirtingai. Klimatas, ekonominė situacija, žmonių domėjimasis globaliomis tendencijomis ir naujovėmis – ši sąrašą galime tęsti ilgai. Galiausiai, galima rasti skirtumų tarp Vilniaus ir Klaipėdos, Užupio ir Žemųjų Panerių.

Taigi darome prielaidą, kad keičiantis aplinkai, paprastai keičiasi ir drabužių stilius. Apsigyvenęs Londono pietvakariuose emigrantas iš Žemųjų Panerių po kiek laiko kardinaliai pakeis savo išvaizdą, nors joje gal ir liks kokių nors pernykščio gyvenimo akcentų. Ir net jeigu jis ir netaps mados pasaulio žvaigžde, grįžęs per Kalėdas į Lietuvą sušnibždės: kokie jūs čia nemadingi. O kaimyną, gyvenusį Barselonoje, sukritikuos kone labiausiai. Ir tik ilgai ir aktyviai gyvenęs keliuose skirtinguose miestuose žinos – tu niekad nebūsi tuo pačiu momentu vienodai madingas ir Helsinkyje, ir Lisabonoje, bet gali turėti tokį stilių, kuris bus gerai įvertintas bet kuriame Europos kampe.

Šiame kontekste galbūt kiek grubokai formuluojame vieną svarbiausių Lietuvos vyrų aprangos problemų: jų stilius, ištrauktas iš jų miesto ar rajono realybės ir atsidūręs kurs nors Amsterdamo ar Romos aukštuomenėje, gali pralaimėti atvykėlių iš Londono ar Berlyno atžvilgiu bent dėl kelių priežasčių, apie kurias Lietuvoje mažai galvojama.

Svetimi drabužiai

Daugelis mini baltųjų ir mėlynųjų apykaklių terminus, kalbėdami apie fizinį ar intelektualų darbą dirbančius žmones. Lietuvos vyro vaizduotėje, regis, pirmieji atrodo elegantiškai, o antrieji – kiek nevykusiai. Nors anglakalbėse šalyse, kur buvo sugalvotas toks palyginimas, juo buvo norima pabrėžti, jog „vertybiškai“ abu stiliai beveik identiški, skiriasi tik neesminės detalės. Kartais Lietuvoje pamatai kasininką, kuris po darbo nori atrodyti kaip bankininkas, o bankininką – kuris iš karto galėtų eiti dirbti viešbučio portjė. Viskas susimaišė.

Per ilgus dešimtmečius, o iš tikrųjų šimtmečius, Vakarų Europoje (deja, mūsų regione socializmas ištrynė ir šią istorinę atmintį) formavosi tam tikri vyrų profesinės aprangos standartai, kurie iki šių dienų įrėmina vyrų mados pasaulį. Skirtingai nuo moterų, kurių profesijų ratas istoriškai buvo kiek siauresnis, o drabužiai labiau dekoratyvūs, vyrų aprangos istorija pažymėta pabrėžtinu funkcionalumu. Be to, didmiesčių gyvenimo ypatumai, kuriuose ir gimsta mados tendencijos, skatina darbo ir laisvalaikio stilių suartėjimą.

Kai nėra oficialių renginių, renkis normaliai, mes čia dirbame, čia darbuotojų parlamentas.

Pavyzdžiui, Londone elegantiški biurų darbuotojai, kurie iškart po darbo pradeda „naktinį gyvenimą“, pakreipė visuotinį smart casual supratimą į elegantiško oficialumo pusę, o Berlyne įvyko visai kitoks procesas – darbui skirti drabužiai kiek įmanoma buvo pritraukti prie laisvalaikio poreikių. Kai teksto autorius atlikinėjo praktiką Vokietijos parlamente ir pirmą savaitę ėjo į darbą sąžiningai apsirengęs kostiumu bei kostiuminiais batais, kolegos neištvėrė ir pasakė: kai nėra oficialių renginių, renkis normaliai, mes čia dirbame, čia darbuotojų parlamentas.

Po ilgų pastangų teko išmokti tai, ką vietiniai žino nuo mažens: kiekviena aprangos detalė yra ne šiaip „dėl stiliaus“, o turi aiškią funkciją ir perteikia informaciją apie tave aplinkiniams. Vakarais Berlyne po darbo galima pamatyti dažytojus, kurie su darbine apranga po darbo eina alaus. Kadangi kai kurių dizainerių dėka dažytojų apranga (sutepti džinsai, džinsinės striukės) tampa vis labiau madinga, jie netyčia tampa realiu mados įsikūnijimu. Nors stilingi jie buvo ir prieš tai, bet, įtariu, Lietuvoje šios profesijos žmonių apranga būtų iš karto nuvertinta.

Kita vertus, šiuo metu Lietuvoje tarp vyrų populiarėja „medkirčių“ stilius, kurio pagrindiniai akcentai yra flaneliniai marškiniai ir ilga barzda. Vakaruose klasikinio medkirčio įvaizdis buvo suprantamas labiau kaip mados kryptis, kuri įneša kiek brutalumo į aprangą, o Lietuvoje madingi vyrai bando atkartoti tą stilių taip intensyviai, kad kartais atrodo, kad kokiame nors populiariame Vilniaus kofišope nusileido medkirčių delegacija iš Kanados. Įtariu, kad po kelerių metų tie patys vaikinai simuliuos dažytojų brigadą.

Moteriška elegancija

Blogiau už medkirčių stilių, ko gero, yra vis dar paplitęs Lietuvoje „hipsteriškas“ polka dot stilius, pvz., tamsiai mėlyni marškiniai su šviesiais taškeliais. Žiūrint iš istorijos perspektyvos, tai buvo gal kiek nuskriaustų į virtuvę įvarytų moterų stilius, kuris patekęs į vyrų madą simbolizuoja jų solidarumą su moterimis. Niujorke ar Londone tokius marškinius dar neseniai vilkėjo vien tik hipsteriai-feministai, studijuojantys gender studies ir skaitantys Jane Austen romanus.

Galima spėlioti, kad jeigu parduotuvėse kabėtų plakatai „Tavo mergina/mama/sesuo nieko neišmano apie vyrų madą“, Lietuvos vyrai atrodytų kiek vyriškiau.

Įdomu, ar Lietuvos vyrai juos vilki iš idėjos, ar dėl to, kad moteriška elegancija kažkokiu būdu užkariavo Lietuvos vyrų madą. Laisvoki zomšiniai pusbačiai, trumpos žieminės striukės, net šaltuoju metu paryškinantys užpakalį, aptempti skinny džinsai ant stambių raumeningų kojų, paverčiantys vyrišką siluetą moterišku, nekalbant apie žaismingus šalikėlius – tai tik keli šio žiemos sezono vyriškos aprangos akcentai.

Kodėl taip yra, galima iš dalies suprasti užsukus į kokios nors drabužių parduotuvės vyrų skyrių, kur kiekvienam vyrui tenka bent viena patarianti moteris, kurios ekspertinės žinios didžiąja dalimi buvo įgytos vaikystėje, kai ji aprengdavo Keną ar kitą neaiškios lyties lėlę. Galima spėlioti, kad jeigu parduotuvėse kabėtų plakatai „Tavo mergina/mama/sesuo nieko neišmano apie vyrų madą“, Lietuvos vyrai atrodytų kiek vyriškiau.

Mada – ne piniguose

Kitas blogis, trukdantis Lietuvos vyrams, kurie nori atrodyti madingai, kaip bebūtų keista, yra pinigai. Stebint, kaip vyrai apsipirkinėja, ar kartais pažvelgus į kai kurių Lietuvoje gyvenančių draugų garderobus, susidaro įspūdis, kad drabužių jie turi daugiau negu vidutinis Berlyne gyvenantis vyras.

Pažiūrėjus į „brangiai“ atrodančius Lietuvos vyrus, dažnai mintyse kyla Paryžiaus pakraščių vaizdai, kur emigrantai iš Afrikos sukūrė savotiškos prabangos stilių.

Parduotuvėse pilna akcijų – ir drabužių tikrai neužsilieka. Atrodo, kad sutaupai, bet galiausiai išleidi dar daugiau, nes nusipirkai galbūt visai tau netinkantį drabužį. Pigu, gražu, kažkaip priderinsiu – šis principas žlugdo stilių ne mažiau negu sesers patarimai. Vietoj 15 marškinėlių artėjančiai vasarai, nupirktų per įvairiausius išpardavimus, geriau turėti 5, kurie būtų labiau universalūs ir geresnės kokybės.

Kita vertus, jei vyrai turi pinigų, tai pradeda puoštis ir perka tik „įdomius“ brangesnius drabužius, kurie, jų nuomone, kažkokiu magišku būdu padarys juos stilingesniais. Pažiūrėjus į „brangiai“ atrodančius Lietuvos vyrus, dažnai mintyse kyla Paryžiaus pakraščių vaizdai, kur emigrantai iš Afrikos sukūrė savotiškos prabangos stilių. Tuo tarpu tikrasis Paryžius Lietuvoje slypi kur nors studentų bendrabučiuose, kur tebeliko saiko ir kritinio mąstymo.

"Scanpix" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Mados pasaulio netikėtumu tapusi „Dolce&Gabbana“ pavasario-vasaros kolekcija arabų šalims su abajomis ir hidžabais paskatino ir kitus dizainerius atsigręžti į musulmonų pasaulio rinkas.

Pernai Švedijos bendrovės „H&M“ reklamoms pozavo hidžabą vilkinti musulmonė, o tokios garsios drabužių įmonės, kaip „Monique Lhuillier“, „Oscar de la Renta“, „Tommy Hilfiger“, išleido specialiai ramadanui skirtas kolekcijas. Musulmonėms skirtų kolekcijų anksčiau yra kūrę „Oscar de la Renta“, DKNY, „Mango“, „Tommy Hilfiger“. Musul­monių galimybes pirkti jau pastebėjo „Zara“, „Forever 21“, „Bergdorf Goodman“, „Macy’s“, „Nordstrom“, „Barney’s New York“.

Žvelgiant istoriškai hidžabo dėvėjimo praktika islamo pasaulyje skirtingais amžiais kito, o iki šiol galvos apdangalas pagal įstatymą privalomas dėvėti moterims Irane ir Saudo Arabijoje. Kodėl Vakarų dizaineriai bando įtikti musulmonių skoniui?

Žurnalas „Vogue“ sako, jog taip yra todėl, kad iš to jau galima neblogai uždirbti.  2013 m. musulmonės garderobui papildyti išleido 266 mlrd. eurų. „Reuters“ skaičiavimais, iki 2019-ųjų musulmonės drabužiams ir apavui išleis 484 mlrd. eurų.

Prancūzijoje gyvenanti ir už musulmono ištekėjusi Jurgita Masoodi taip pat neabejoja, kad aukštosios mados namų sprendimai pagrįsti pragmatizmu: „Kadangi arabų šalys turtingos, atsiranda vis daugiau dizainerių, norinčių uždirbti iš šios rinkos. Prabangą, auksą, blizgučius ir gerus audinius mėgstančios musulmonės už siuvinėtą abają (apdarą, dengiantį moterį nuo galvos iki kojų) gali pakloti kur kas daugiau nei europietės už suknelę (2–6 tūkst. eurų). Tačiau naujoji „Dolce&Gabbana“ kolekcija nėra tinkama islamui, nes joje per daug prabangos.“

Pašnekovė svarsto, kad galbūt Vakarams jau pabodo apsinuoginusios moterys: „Tuo metu, kai europiečių apranga vis labiau paprastėja, Rytuose dar gajos tradicijos puoštis. Taigi dizainerių saviraiškai ir kūrybiniam jų potencialui atsiskleisti kur kas palankesnė mados rinka Rytuose. Kitas momentas – veido ir kūno pridengimas Vakaruose tampa egzotika, o juk to ir reikia siekiant išsiskirti.“

Pirmą kartą Italijos mados namų sukurtoje hidžabų kolekcijoje vyrauja juodos spalvos ir baltų ornamentų žaismas, ramunių elementai, romantiški nėriniai ir masyvūs akiniai nuo saulės. Tiesa, kol kas nežinoma naujosios kolekcijos drabužių kaina.

Nors islamas mados tendencijas atmeta, globalizacija ir šioje pasaulio dalyje daro savo. Norėdami prisivilioti konservatyvių klienčių dizaineriai pasirengę kompromisams. Kaip pavyzdį galima paminėti buvusio futbolininko Davido Beckhamo žmonos Victorios kolekciją, kuri pasižymi Didžiojoje Britanijoje gyvenančių musulmonių gatvės aprangos stilistika.

Kaip „Dolce&Gabbana“ kolekciją vertina pačios musulmonės?

Aštuonerius metus Londone gyvenanti ir du sūnus auginanti lietuvė Maryjam Hassan veidą dengia tik lankydamasi vyro tėvynėje. „Dangstyti veido vyras neliepia, tačiau „Dolce&Gabbana“ kritikuojama už tai, kad abajos apnuogina kur kas daugiau, negu tradiciškai įprasta musulmonių pasaulyje“, – sako moteris.

Internetu pirktą abają dėvinti Paryžiaus priemiestyje aštuonerius metus gyvenanti 31 metų Giedrė Cherfaoui ja pasipuošia eidama į mečetę, o įprastai dėvi ilgus sijonus, tunikas, plačias kelnes, kurias įsigyja tose pačiose parduotuvėse. Pašnekovė plaukus prisidengia hidžabu, kurį pagal nuotaiką išsirenka iš daugybės turimų. Įprastai aprangai ji neišlaidauja ir vardinių drabužių sau neleidžia: musulmonams, kaip ir europiečiams, lemiamu veiksniu kuriant asmeninį stilių tampa finansai.

Dizainerė Julija Janus specialias kolekcijas, skirtas musulmonėms, vertina skeptiškai: „Galbūt „Dolce&Gabbana“ kolekciją ir galima vadinti naujiena, bet tik ne arabų rinkose, kur hidžabų ir abajų pasiūla viršija paklausą.“

BFL / T.Lukšio nuotr.

Juozo Statkevičiaus nuoširdus ir atviras interviu “Veidui”: apie pasirinktą karjerą, gyvenimą, pomėgius ir madą.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

– Kas jums padėjo pasirinkti gyvenimo kryptį?

– Dar mokydamasis Kauno 24-ojoje mokykloje buvau geras plaukikas (12 metų lankiau baseiną), apie nieką kitą, išskyrus sportą, negalvojau, bet Amerikoje gyvenanti teta vis ragindavo mane piešti. Ji rašydavo: jeigu nori, kad tau ką nors atsiųsčiau, nupiešk man ką nors ir atsiųsk.

Dar ir dabar prisimenu, kaip mano tėvai sakė: ką tu uždirbsi iš tų sijonų?

Esu dėkingas ir savo mamos draugei Genutei Krištopaitienei, kuri jau anapilin išėjo. Ji, pamačiusi mano piešinius, liepė mamai juos į tuometį S.Žuko technikumą nunešti ir neapsiriko. Mama ėjo kartu su manimi. Drauge su ja nešėme mano piešinius (namie buvo likę tik blogieji pavyzdžiai, nes geruosius buvau išsiuntęs tetai), o juos priėmusios dėstytojos apstulbo. Jau tuomet jos matė, kad tai pirmo ar antro kurso lygio studento piešiniai. Labai didžiuojuosi, kad buvau priimtas į technikumą.

Daugybė žmonių man darė įtaką, kad tapčiau madų dizaineriu, nors tuo metu tai buvo tamsus miškas ir mažai kam įdomu. Dar ir dabar prisimenu, kaip mano tėvai sakė: ką tu uždirbsi iš tų sijonų? Bet man leido rinktis, ką noriu. Manęs taip lengvai nepastumsi: po Svarstyklių, tokiu savotišku ženklu gimęs esu, taigi rinkausi tai, kas iš tiesų patiko, ir iki šios dienos nesigailiu.

– Ar svarstėte, iš ko paveldėjote charizmą?

– Mano charizma, matyt, iš mamos, o jos – iš mano proprosenelio, kuris iš Napoleono armijos. Neži­nau, kas tiksliai telpa šioje sąvokoje, bet kad būtum cha­­­­riz­­­­ma­­tiškas, turi būti ir atitinkamas būdas, ir tam tikri charakterio bruožai. Bet visų pirma turi būti žmogiškumas, gebėjimas bendrauti su žmonėmis, o tai – didelis menas. Ne visi mandagūs, ne visi moka laiku pasakyti ačiū, ne visi moka draugystę tęsti. Didelis dalykas yra bendrauti su žmonėmis. Aš tuo užsiimu jau 27 metus: dirbu su žmonėmis teatre, su privačiais klientais, daug ko iš jų išmokau.

Charizma niekados negali pakišti kojos, nes ji arba yra, arba nėra. Arba tu kaip tešla, arba visus užkabini ir savo dėmesį jiems dalini.

– Kaip pats pristatytumėte save?

Aš lyg daktaras Aiskauda, kurio kiekvieną kartą vis reikia ir reikia, ir reikia.

– Esu nepaprastai smalsus ir niekad nesimėtau toli nuo savo specialybės. Man artima tai, kas susiję su grožiu: interjerų kūrimas ir ne tik tai.
Štai Maskvoje su mano pagalba kuriamas oro uostas. Yra daugybė dalykų, kurie man patinka: mėgstu kurti, fotografuoti, o nuo madų tiesiog džiūstu. Kartais jos tokios nuobodžios, kad jūs net neįsivaizduojate. Esu klientų įkaitas, paskendęs jų noruose. Aš lyg daktaras Aiskauda, kurio kiekvieną kartą vis reikia ir reikia, ir reikia.

Pusę gyvenimo atidaviau žmonėms, todėl man svarbu pajusti bent truputį malonumo kuriant kostiumus spektakliams ar lėktuvų interjerus. Dažnai tenka griebtis darbų todėl, kad negaliu išsimokėti. Taigi darau viską, kad tik užsidirbčiau: šioje šalyje užsidirbti vis dar labai sunku, nes viskas iš žmogaus atimama. Bet nieko nepadarysi, tokia šalis, tokios taisyklės ir tenka kažkaip prisitaikyti. Aš taikausi dirbdamas.

– Kartą pavadinote madą prostitute, pataikaujančia kiekvieno skoniui.

Taigi būni didžiausia prostitutė, užsimerki ir net neprisiuvi savo vardo etiketės.

– Mada tampa prostitute todėl, kad turi pataikauti klientui. Šis ne visada nori to, ką jam siūlo kūrėjas, bet juk būtent dėl to pas tave žmogus ateina. Esmė ta, kad ši demokratija labai keista ir nepatogi. Kartais dėl jos prarandi savo veidą, stilių, braižą. Daug dalykų netobulų, ypač Lietuvoje dėl mokesčių, tenka pataikauti ir imtis to, ko žmogus nori, nes kitaip neišgyvensi, neišmokėsi atlyginimų darbuotojams. Taigi būni didžiausia prostitutė, užsimerki ir net neprisiuvi savo vardo etiketės: reikalavimai ir klientas yra šventas dalykas. Nepaprastai sunku su tuo susitvarkyti ir suvokti, kad darai tai dėl pinigų, bet kitaip neišlaikytum didžiulės mašinos, kuri vadinasi „kutiūro“ namai.

– Ar kada svarstėte, kaip ši niša atrodytų be Juozo Statke­vi­čiaus?

– Nežinau, kaip ta Lietuva atrodytų, bet kad mados kultūros joje trūksta – akivaizdu, ir niekas tuo nesirūpina.

– Galbūt tai susiję su tuo, kad Lietuva – skurdi šalis?

– Mūsų valstybė nepaprastai skurdi. Nors ne tiek skurdi, kiek apvogta. Pikta. Lyderystės, kaip ir kultūros, mūsų šalyje niekas neskatina. Bet jei mūsų tvarka būtų kaip Japonijos, Lietuva būtų prašmatnesnė nei Šveicarija. Dėl informacijos gausos ir prarasto individualumo būti lyderiu labai sunku. Viską šiandien galime surasti paieškų sistemoje „Google“, bet kiek tai tikra ar originalu? Kas kita, kai remiesi savo pavyzdžiu ir supratimu. Kalbu apie politikos ir sporto lyderius, nors sporte rezultatai parodo, ko esi vertas, o madoje pristatant kolekciją kaskart tenka iš naujo tai daryti.

– Kritiškai atsiliepdavote apie lie­tuvių rengimosi stilių. Gal nuo­monė keičiasi?

– Nuomonei reikia laiko. Ji keičiasi ne taip greitai. Esame neturtingų ir pavydžių žmonių šalis, neturinti mados kultūros. Visą laiką gyvenome užguiti tai vienų, tai kitų, vis kažko bijojome.

Jei moki gyventi, aplink tave buriasi panašūs žmonės, tada tu ir sau, ir jiems įdomesnis.

Pirmiausia turėtume pradėti gyventi savo gyvenimą, išmesti kalėjimą iš galvos, atsipalaiduoti. Svarbu turėti vidinę laisvę. Žmonės žiūrėdami į mane stebisi, klausia, kaip galiu sau tą ar aną leisti. Aš tiesiog moku gyventi, o tai didelis dalykas. Ne aš, o aplinkiniai prisigalvoja kažkokių taisyklių ir gyvena kaip močiutės po užraktais, bijodami, ką žmonės pasakys, kad jie ne taip apsirengė, ne tą žodį pasakė.

Esame labai įtarūs, netrūksta manančių, kad žino, kaip iš tiesų viskas turėtų būti. Bet tiesa ta, kad gyvenimas – be taisyklių ir jame viskas normalu. Nėra dalykų, kurie blogi. Nekalbu apie kriminalus, bet menas gyventi – mums vienas svarbiausių. Jei moki gyventi, aplink tave buriasi panašūs žmonės, tada tu ir sau, ir jiems įdomesnis.

Juozas Statkevičius (BFL / T.Lukšio nuotr.)

– Kas svarbiausia jums pačiam?

– Svarbu atrasti save. Būti savimi, nemeluoti sau ir aplinkiniams yra didelis dalykas. Ne mažiau svarbu būti spalvingam, teatrališkam, šmaikščiam, kad vieną gražią dieną kažkas atkreiptų dėmesį. Kad nenutiktų kaip tai varlytei, kuri įkritusi į pieną plakasi plakasi ir lieka be jokio dėmesio. Kaskart atrandu savyje norą keistis ir vis kažką naujo atrasti, nes jei sustosiu – sensiu, o iš to nieko gero. Bet aš dar sugalvosiu jums įdomių ėjimų ir sprendimų.

Apskritai jaučiuosi 25-erių. Neseniai atradau sportą. Kadaise sportavau labai daug, o dabar atradau iš naujo. Mano figūra visada buvo gera, bet dabar dar labiau patobulėjo. Sportas man svarbus ir kaip atsipalaidavimas po sunkaus darbo.

– Jums vis vien, ką žmonės pa­sakys?

– Taip, aš nekreipiu dėmesio į žmonių nuomonę, nes kai kada ji būna pro šalį. Seniai išmokau pasistatyti sieną ir dirbti. Jeigu turiu tikslą, jo siekiu ir pats užsidirbu, labai erzina žmonių nesupratimas – lietuviai niekada nevertina to, ką daro kitas. Bet darbais, o ne žodžiais mes tėvynę mylim. Man geriau baigti vieną darbą, negu sėdėti bare prie kampo apšnekinėjant žmones.

Tegul kuklinasi ir kuklūs būna tie, kurie nieko nenuveikė, o aš užsidirbu pats ir esu laimingas, sėkmingas ir dar varysiu taip iki senatvės.

– Feisbuke parašėte, kad gyvenimas – lyg juoda ir balta mada. Ko­dėl mūsų kasdienybė praranda spalvas?

– Kadangi mūsų gyvenimas internetinis, telefoninis ir nepaprastai spartus, renkamės pačius patogiausius variantus, juoda ir balta visada gerai – nesuklysi. Madoje, kaip ir gyvenime, viena diena balta, kita juoda, vis dėlto mes prarandame savo individualumą, tampame vienodi, „ofisiniai“, o greitas gyvenimo tempas diktuoja savo taisykles. Juoda ir balta – vienas patogesnių variantų.

– Kokią prognozuojate aukštosios mados ateitį?

– Niekas nežino, kokia ji bus. O jei žinotų, taptų neįdomu, kaip skaitant knygą ar žiūrint filmą, jei žinai, kas bus pabaigoje. Aš svarstau, kad greitai „kutiūras“ taps retenybe, kaip ir visi rankų darbai ar amatai. Bet vietoj jo atsiras naujų technologijų, medžiagų, kompiuterinių dalykų, kurie įvilks mus į naujus „kutiūrinius“ kompiuterinius drabužius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL / T.Lukšio nuotr

Vienų liaupsinamas ir mylimas, kitų puolamas dėl neįprastų dar Lietuvai fotosesijų ar kandžių pasisakymų viešumoje 47-erių dizaineris Juozas Statkevičius abejingų nepalieka. „Juozas Statkevičius mados pasaulyje yra tai, kas Arvydas Sabonis – Lietuvos krepšinyje. Jo sukurti kostiumai tampa personažų oda ir kalba patys“, – sako scenoje ne vieną jo kurtą kostiumą vilkėjusi operos solistė Asmik Grigorian.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Didžiausias jo priešas – jo paties lie­­žuvis. Bet argi žinotume apie ka­ra­lių Saulę, jei jis pats nebūtų sa­vęs taip pavadinęs?“ – svarsto prieš trisdešimt metų Stepo Žuko technikume Juozą pažinusi drabužių dizainerė Sandra Straukaitė.

Šarmingas, talentingas ir daug kur pirmas. Jo darbus pristatė tokie mados žurnalai, kaip „Vogue“, „L’Officiel“, „Elle“. S.Straukaitė pri­­simena, kad 1985 m. Juozas buvo vienintelis vyras gausiame drabužių modeliuotojų bū­ryje ir jau tada išsiskyrė – savo išvaizda buvo panašus į vakarietį: nešiojo fantazijas su žirneliais, aptemptus džinsus ir trumpus švarkus. „Tuo metu daugiau tokių nebuvo“, – apie J.Stat­kevičiaus gebėjimą išsiskirti iš minios užsimena S.Straukaitė.

„Jo smegenys gerai sukdavosi, todėl iš vis­ko, kas tik pakliūdavo jo akiratin, Juozas ge­bėdavo sukurti įspūdingas kolekcijas: vienais metais parodė vyriškų trumpikių kolekciją, ki­tais – sukurtą iš pagalvėlių ir kilimėlių“, – prisimena Dailės akademijos dėstytoja Gie­drė Fledžinskienė.

Apie sūnaus gerąsias savybes ilgai galėtų pasakoti ir aukštosios mados pradininko Lie­tuvoje mama Vanda Statkevičienė, dirbusi Kau­no šilko fabrike.

Per pietus grįždavusi sūnui pašildyti pietų, moteris ėmė pastebėti, kad sūnus nuo jos kaž­ką po lova slepia. „Juozeli, parodyk, kas ten. – Ai, mama, nereik“, – prisimena ji pirmas sū­naus pieštas madas, kurių tuo metu jis labai gėdijosi.

J.Statkevičiaus kolekcijos pristatymas (BFL / T.Lukšio nuotr.)

Nors „kablukus“ Juozukas į mokyklinius są­siuvinius piešė nuo pirmos klasės, savo dar­bų niekam nerodydavo. Nei ponia Vanda, nei jos vyras Juozas atžalos polinkiu piešti ne­sipiktino, tik vylėsi, kad sūnus taps plaukiku. Bet aplinkiniai, pamatę Statkevičių sūnaus pie­šinius, tėvams vis kartojo, kad iš jų vaiko kažkas išaugs. Į šias kalbas V.Statkevičienė dėmesį atkreipė tik sūnui mokantis vyresnėse klasėse, kai jau ir pats Juozukas kalbėjo apie S.Žuko dailės technikumą, įsikūrusi Kaune ant Pelėdų kalno.

Išgryninti sūnaus talentą septintoje klasėje poniai Vandai padėjo gera jos bičiulė dailininkė. Ji ir paskatino tėvus nuvesti sūnų į Kauno menų technikumą, prašydama nedaryti iš jo plaukiko.

J.Statkevičiaus kolekcijos pristatymas (BFL / T.Lukšio nuotr.)

Šešiolikmetį Juozą su šūsnimi eskizų ir ma­ma stovinčius tarpduryje gerai prisimena ir viena pirmųjų jo dėstytojų Audronė Šakienė: „Vos tik įstojus jam mokytis drabužių modeliavimo aplinkiniai aikčiojo nuo besiskleidžiančio talento, berniukas buvo išties labai gabus.“

Paprašyta prisiminti, kuo jos sūnus išsiskyrė iš bendraamžių, V.Statkevičienė mini, kad jis mėgdavo kurti drabužius lėlėms, vyresnis piešdavo manekenes ilgomis riestomis blakstienomis, o įstojęs į dailės technikumą pirmas pasisiuvo vadinamąsias banankes (į apačią siaurėjančias kelnes), nė vienas iš jo draugų dailės technikume tokių nemūvėjo. „Žmonės matė, kad jo talentas įgimtas, tokių dalykų nenusipirksi – tai Dievo dovana“, – neabejoja V.Statkevičienė.

J.Statkevičiaus kolekcijos pristatymas (BFL / T.Lukšio nuotr.)

„Norint kurti Lietuvoje reikia kur kas daugiau stiprybės nei užsienyje, čia esi nuolat kriti­kuojamas, daug kam atrodo, kad galėčiau bū­ti kuklesnis, kad per daug giriuosi, bet tegul kuk­linasi tie, kurie nieko nenuveikė, – ranka nu­moja dizaineris, kiekvieną rudenį erdviose are­nose pristatantis madų šou. – Manote iš di­de­lio džiaugsmo rengiu per sezoną 8 spektaklius? Taip, jie man teikia džiaugsmo, bet tai pir­­miausia yra proga užsidirbti savo kolekcijai.“

Padrąsintas mados istoriko ir istorinių kostiumų kolekcininko Aleksandro Vasiljevo, J.Stat­kevičius atvėrė duris ir į Paryžių. Pa­sa­kojama, esą pirmą kartą apsilankęs kolekcinin­­ko bute Paryžiuje dizaineris pasijuto pri­slėgtas, kad pats tokio lygio niekada nepasieks.

J.Statkevičius jau seniai pranoko pats save: senoviniu, rankiniu būdu madą kuriantis dizaineris darbą pradeda nuo maketo, tuomet ranka dygsniuoja audinį, jį siuvinėja, kol pa­teikia pretenzingų lietuvių teismui kaip teatralizuotą reginį ant podiumo. „Niekas kitas Lietuvoje to nedaro“, – įvertinti jo nuopelnus ma­dos pasaulyje padeda Julija Janus.

J.Statkevičiaus kolekcijos pristatymas (BFL / T.Lukšio nuotr.)

2011 m. įvertintas ordinu „Už nuopelnus Lie­tuvai“,  2012 m. už geriausius kostiumus – „Auk­siniu scenos kryžiumi“, tapęs pirmuoju iš Lietuvos, parodžiusiu kolekciją Paryžiaus aukštosios mados savaitėje, apie savo pasiekimus ir pažintis su „Vogue“ vyriausiąja redaktore Anna Wintour ar Švedijos princese Ma­rie su pasididžiavimu pasakojantis J.Stat­ke­vi­čius ne mažiau entuziastingai rėžia, kad Lie­tu­voje mados nėra, o dizaineriais save vadinan­tys žmonės tėra siuvėjai.

Antros eilės J.Statkevičiaus pusseserė Sei­mo konservatorė Irena Degutienė neslepia, kad daug kas jo giminaičio nemėgsta ne tiek dėl atvirumo, kiek dėl pavydo (šios versijos lai­kosi ir pats J.Statkevičius): „Jis iš tų, kurie nevynioja žodžių į vatą, ką galvoja, tą ir sako. Kartais gal kiek per griežtai ar per tiesmukai. Bet reikėtų žmogų priimti tokį, koks jis yra, nepainiokime asmens charakterio ir jo darbų. Neįsivaizduoju „bohemiečių“ spektaklių be J.Stat­­kevičiaus drabužių, o rudens – be jo ko­lek­cijų.“

J.Statkevičiaus kolekcijos pristatymas (BFL / T.Lukšio nuotr.)

Nuo Dailės akademijos Juozą pažįstanti di­zainerė J.Janus apibūdina jį kaip jautrų, ga­bų, talentingą, tačiau vadina neprilygstamu intrigantu, pasižyminčiu puikiu rinkodaros talentu: „Kad ir kokias reklamos kampanijos priemones jis pasirinktų, kaskart pasieks savo tiks­­lą, o į jo kolekcijų pristatymus trauks mi­nios žiūrovų.“

„Nebūtina kaskart pačiam dizaineriui tapti s­a­vo kolekcijos manekenu, tačiau Juozui šou ele­mentai tinka“, – sako ir G.Fledžinskienė.

Toks elgesys nė kiek nestebina ir Juozo mo­tinos: „Palaikau Juozelį, dar ne tokių dalykų per jo karjerą mačiau, studijuodami pus­plikiai fotografuodavosi.“

Ne kartą pabrėžęs, kad mada skirta ne masėms, o tiems, kurie nori ugdyti savo skonį, J.Statkevičius lyg ir atsakė, kodėl rengia didžiulius kolekcijų pristatymus. Ne vieną dešimtį metų visuomenę mados paslapčių ant podiumo ir nuo jo nulipęs mokantis kūrėjas nepaliauja viltis, kad mada atras savo vietą lietuvių širdyje, nors dažnai išpažįsta, jog atvesti Lietuvą į pasaulinį mados žemėlapį – vis dar jo siekiamybė.

Bet kol ateis ta diena, eurus taupančius lietuvius dizaineris aprūpina ribotos kolekcijos kelioniniais krepšiais už lipdukus degalinėse. Kritikų nuomone, tai jo Achilo kulnas ir proga pasišaipyti, nes atsiranda tvirtinančių, kad J.Statkevičiaus kūrinių galima įsigyti ir turguje.

Tačiau kalbų apie nusipiginimą dizaineris negirdi. Kiek ilgai Lietuva stebėsis juo, geriausiai žino jo motina: „Juozelis yra sakęs – iki mano mirties, o paskui, matyt, pasuks ten, kur seniai laikas, į mados sostinę, į Paryžių.“

Jei tai tiesa, pamėginkite bent akimirką įsivaizduoti, kaip atrodytų 2014 m. Anželikos Cholinos pastatytas miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ be J.Statkevičiaus kostiumų.

Mada. Nors ne vienas vaikas, popieriuje keverzodamas drabužių siluetus ar besistaipydamas prieš veidrodį, užaugęs svajoja apie svaigią karjerą mados versle, Lietuvoje šis kelias ne rožėmis klotas.

Lietuvoje talentingų mados kūrėjų netrūksta, tačiau dažnai nesugebame savęs pristatyti ir savo darbais sudominti pasaulio. Menki verslumo įgūdžiai, mados vadybos ir rinkodaros specialistų trūkumas daugybei mados dizainerių tampa stabdžiu ir į komercinę sėkmę, ir į didesnį žinomumą.

„Padėtis Lietuvoje ganėtinai sudėtinga. Matau daug „nugesusių“ ar net apskritai iš rinkos besitraukiančių dizainerių, – sako buvęs modelis, viena modelių agentūros „Image Group“ įkūrėjų ir vadovių, o dabar su mados renginių organizavimu dirbanti Renata Mikailionytė. – Galiu pasakyti, ko mums labiausiai trūksta: rinkodaros. Kiekvienas dizaineris negali būti ir geras verslininkas, ir geras kūrėjas. Reikia nepamiršti, kad mada pirmiausia yra labai didelis verslas.“

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, nagrinėjęs Lietuvos tekstilės pramonę, prideda, esą ne paslaptis, jog viena didžiausių mūsų problemų ta, kad nėra pardavėjų grandies, kuri analizuotų rinkas, rūpintųsi komercine mados puse.

O ar apskritai galima sakyti, kad Lietuvoje jau turime išplėtotą mados pramonę? Nacionalinės mados dizainerių asociacijos vadovas Seržas Gandžumianas mano, kad kol kas turime tik jos užuomazgas: „Žengiami tik pirmieji žingsniai, kurie tęsiasi jau daugiau nei du dešimtmečius.“

Žinoma, jis pripažįsta, kad tikėtis, jog kada nors mūsų mados pramonė pasieks tokį lygį kaip Prancūzijoje ar Italijoje, neverta. Vis dėlto galime sustiprėti radę savų nišų, pabrėždami savo savitumą. Viena tokių nišų galėtų būti kad ir orientacija į „ekologišką“ dizainą. Kaip rodo japonų kūrėjų pavyzdys, kol jie kūrė panašiai kaip europiečiai, į juos buvo žiūrima neigiamai, bet kai jų kuriama mada ėmė atspindėti japonų identitetą, jie buvo įsileisti tarp pasaulinės mados kūrėjų.

O štai Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros vedėja prof. dr. Jolanta Vazalinskienė nėra tokia kategoriška. Jos manymu, galime kalbėti apie lietuvišką mados pramonę, ir veikiau čia reikėtų kelti klausimą, ar ji mus tenkina, ar ne. Galima sutikti, kad anksčiau visko buvo daugiau, kad pasiekiama apyvarta mažesnė, nei norėtume, ir kad Lietuvos dizaineriai dar ne itin įgudę žaisti pagal verslo taisykles, dažnai nesugeba išpopuliarinti savo prekės ženklo. Be to, yra daug nepakankamai išplėtotų mados dizaino nišų (vyriško kostiumo, vaikiškos mados, nestandartinių dydžių modelių drabužių ir kt.).

Profesorė taip pat pabrėžia, kad didelė problema yra specialistų trūkumas, nesvarbu, ar tai būtų mados vadybininkai, rinkodaros specialistai, mados rinkų analitikai, ar mados kritikai, tyrėjai. Taigi turime daug spragų, ir kol jų neužpildysime, sėkmės siekti bus sudėtinga.

Atskirtį tarp mūsų ir užsienio mados gali iliustruoti kad ir toks paprastas pavyzdys, kaip to paties lygio manekenių, dirbančių Lietuvoje ir užsienyje, atlygis, kuris gali skirtis ir keletą, ir kelias dešimtis kartų. Arba kitas pavyzdys: kadangi R.Mikailionytei tenka organizuoti mados renginius ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, ji ne kartą yra pastebėjusi, kad nuvažiavus į Kazachstaną, Rusiją ar kitas šalis po pristatymų galima pamatyti aktyviai vykstančius prekybinius santykius, kokių Lietuvoje vargiai pamatysi, ar palyginti, kiek gali būti įkainojamas drabužis, kiek pirkėjai gali sau leisti. Aišku, skirtumai didžiuliai.

Tai lemia ne tik šalių dydis ar kultūros, mados tradicijos, žmonių galimybės, bet ir nuolatinė dizainerių kūrinių konkurencija su didelėmis kompanijomis, kurių masiškai gaminamų daiktų savikaina tikriausiai bus mažesnė, taigi jie ir atsies pigiau nei vienetiniai ar nedidelių serijų dizainerių drabužiai.

Kūrėjai pasigenda valstybės dėmesio, bet padėtis gerėja

S.Gandžumianas pastebi, jog Lietuvai būti konkurencingai sudėtinga ir dėl to, kad, priešingai nei stiprias mados tradicijas ir pramonę turinčiose valstybėse, tokiose kaip Prancūzija, Italija ar Didžioji Britanija, neturime valstybinių programų, kurios būtų orientuotos į nacionalinės mados stiprinimą. Žinoma, čia negalima pamiršti ir to aspekto, kad tokios šalys turi lėšų ne tik savo mados pramonei stiprinti, bet ir nuslopinti tiems, kurie aktyviai veržiasi į jų kiemą. Taigi šiuo požiūriu Lietuvos reikalai nėra geri.

Kultūros ministro patarėja Dalia Vencevičienė patikina, kad mados dizaino, kaip galinčio kurti nemažą pridėtinę vertę, svarba yra suvokiama, tačiau primena, jog tai brangus menas. Žinoma, tam tikri žingsniai daromi. Tarkime, nuo 2010 m. Kultūros ministerija, o nuo 2014 m. – Lietuvos kultūros taryba skiria valstybės stipendijas mados kūrėjams. Jas yra gavę ir jauni dizaineriai, pavyzdžiui, Donata Maldonytė, Marina Žuravliova, ir žinomi kūrėjai, tarp jų – Giedrius Paulauskas.

Skiriamos ir edukacinės stipendijos, sakykime, leidžiančios stažuotis užsienio mados namuose, taip pat iš dalies finansuojami įvairūs mados renginiai. Pernai Lietuvos kultūros taryba skyrė lėšų Jaunųjų mados dizainerių kūrybinėms dirbtuvėms, „Mados infekcijai“, „Mados injekcijai“, finansavo dizainerių pristatymus „Vision“ parodoje Kopenhagoje, Berlyno mados savaitėje ir kitur.

S.Besagirskas taip pat pabrėžia, kad atsiras nauja LPK pasiūlyta priemonė „Dizainas LT“, kurios tikslas – skatinti įmones investuoti į gaminių ir paslaugų dizaino kūrimą bei tobulinimą. Atsižvelgiant į gaminio sudėtingumą bus galima kompensuoti nuo 50 iki 85 proc. reikalingos sumos. Be to, tai leis užmegzti bei intensyvinti ryšius tarp kūrėjų ir pramonės.

O ar valstybės dėmesys ir parama tikrai galėtų išspręsti įsisenėjusias problemas? S.Besagirskas į tai žiūri paprastai: kur įdedama pakankamai pinigų, ten viskas vyksta greičiau, nesvarbu, ar tai būtų nacionalinės mados stiprinimas, ar rūšiavimas, ar elektromobilių populiarinimas. Jei apsimokės, tai ims veikti.

Ryšiai su pramone tampa glaudesni

J.Vazalinskienė, dirbdama VDA, aiškiai mato džiuginančių tendencijų – pramonės susidomėjimas mados dizainerių kūryba didėja ir bendradarbiavimas tampa vis glaudesnis. „Įmonės žiūri į tai geranoriškai. Pavyzdžiui, studentai jose dar studijuodami kuria savo kolekcijas, tampančias jų baigiamaisiais darbais. Iš tokių su mumis bendradarbiaujančių įmonių paminėčiau „Leliją“, „Omnitex“, „Audimą“, „Vilniaus kailius…“ – vardija J.Vazalinskienė.

Tai, jog Lietuvoje jau ne vienus metus siuvami „Burberry“, „Gucci“, „Hugo Boss“ bei kitų garsių mados vardų drabužiai, rodo, kad aukštą kokybę pasiekti tikrai galime ir kad dalis mūsų tekstilės pramonės įmonių yra konkurencingos tarptautiniu mastu. Čia mūsų padėtis visai nebloga: mokame kokybiškai parengti mažas gaminių partijas, kurias ne gėda iškart dėti į parduotuvių vitrinas, o iš kokių nors Kinijos fabrikų šito tikrai ne visada galima tikėtis. Kadangi garsių mados namų produkcija turi aukštus minimalius kokybės standartus, šis aspektas išlieka aktualus. Antra vertus, reikia pripažinti, kad toks drabužių „štampavimas“ neduoda itin didelės pridėtinės vertės, kokios galėtume tikėtis, jei sugebėtume išpopuliarinti ir įtvirtinti lietuviškus prekių ženklus, kurti originalius, unikalius produktus.

Žinoma, šitaip įmonėms yra paprasčiau ir patogiau. Lietuvoje dažnai mėgstama gaminti tai, dėl ko realizavimo nereikės rūpintis pačiai įmonei. Konkretus užsakymas su konkrečiais nurodymais bei atitinkamomis medžiagomis gaunamas iš užsienio kompanijų ir įmonė sau ramiai įvykdo, kas buvo nurodyta. O inovatyvių, originalių produktų kūrimas visada susijęs su didesne rizika.

Apžvelgdamas tekstilės pramonės padėtį S.Besagirskas pastebi, kad kol kas tik 20–30 proc. įmonių galima pavadinti inovatyviomis, pavyzdžiui, „Audimo“ drabužiai menkai ar visai nenusileidžia tokiems garsiems prekių ženklams, kaip „Nike“ ar „Adidas“, o dalis įmonių sugeba kurti net tarptautiniu mastu unikalius produktus. Tarkime, odai leidžiančius kvėpuoti sportinius kostiumus iš vilnos.

Kita vertus, net ir neinovatyvios įmonės dažnai priverčiamos tobulėti. Vis dėlto inovacijos – brangus malonumas, tad ar dažna Lietuvos tekstilės įmonė galėtų sau tai leisti? Pasak eksperto, pasiryžus didinti įmonės inovatyvumą galima rasti visokiausių išeičių, dažnai netgi labai pigių. Pavyzdžiui, įmonė galėtų paskelbti pasiūlymų jai konkursą su simboliniu piniginiu prizu ir šitaip „prisižvejoti“ daugybę įdomių idėjų. Taigi problema dažniau būna ne sąnaudos, o sustabarėjęs mąstymas.

Jaunoji karta bus kur kas verslesnė

23-ejų Rūta Juškaitė prieš pusmetį Kauno kolegijoje baigė aprangos dizaino studijas. Ateityje ji svajoja tapti kostiumų dailininke ir kurti teatre, tačiau kol kas dirba vienoje Kauno siuvykloje, kad įgytų daugiau siuvimo žinių ir užsidirbtų pinigų. Kartu ji ruošia savo drabužių kolekciją.

„Siuvyklėlės, kurioje dirbu, savininkė turi modelių agentūrą, kurioje jaunas merginas moko tapti modeliais. Per pasirodymus jos turi eiti podiumu ir jas reikia kažkaip aprengti, tad aš joms ir kuriu kolekciją. Vėliau dalyvausime įvairiuose konkursuose. Iš to daug neuždirbsi, tai labiau skirta reklamavimuisi, savęs, savo darbų pristatymui“, – savo vardo populiarinimo svarbą suvokia mergina.

Kol kas Rūta ketina save išbandyti Lietuvoje, bet netrukus tikisi tai padaryti ir užsienyje, galbūt ten ir ilgiau pasisemti patirties. Ji įsitikinusi, kad dirbant tokioje srityje platesnis požiūris būtinas. „Kiekvieną dieną pasaulyje gimsta šimtai naujų idėjų, iš kurių gali pasisemti įkvėpimo ar išmokti naujų siuvimo būdų. Dabar siuvimas, dizainas tapo labai inovatyvūs, atsirado įvairių nanotechnologijų, išmaniųjų medžiagų, tad čia galima atrasti daugybę naujų dalykų. Dėl to verta važiuoti į užsienį ir pasižiūrėti naujovių“, – sako pati tuo nuolat besidominti jaunoji dizainerė.

Kita „Veido“ pašnekovė Greta Pilypaitytė studijuoja mados dizainą Danijos VIA universitetiniame koledže, anksčiau žinomame kaip TEKO. Antrame kurse besimokanti mergina pasakoja, kad didelė jos studijų dalis orientuota būtent į verslą, rinkodarą, praktines užduotis, kurios turėtų praversti plėtojant savo verslą. „Nors visi čia susirinko piešti, kurti, siūti, tačiau vien praėjusiais metais teko dirbti prie trijų projektų, trukusių apie tris savaites“, – prisimena Greta.

Pavyzdžiui, vieno jų metu dar mažai dizainą studijavusiems ir mažai ką apie verslą nutuokiantiems studentams teko rinkti ir analizuoti įvairius paskirtos realios įmonės verslo duomenis, statistinius rodiklius ir kitą informaciją. Kitame inovacijos projekte studentams buvo paskirta užduotis išrasti naują verslą, sugalvoti visiškai naujų idėjų, kurios kaip nors palengvintų buitį ar kitaip pasitarnautų žmonėms, bei sumodeliuoti verslo plėtojimą. Įdomiausia, kad po mėnesio ar dviejų Greta nustebo savo grupės idėją pamačiusi globalioje finansavimo internetu platformoje „Kickstarter“, padedančioje žmonėms išplėtoti įvairius kūrybinius projektus. Ir jiems sekėsi puikiai.

Greta pasakoja, kad ankstyvos komercinės sėkmės pavyzdžių tarp jos bendramokslių yra daug, daug jų išgarsėja dar studijuodami. O ką ji pati planuoja daryti? Ar sieja ateitį su Lietuva, ar norėtų dirbti Skandinavijos rinkoje? „Lietuvoje dar yra daug vietos naujovėms ir galimybėms. Tai, ką matė pasaulis, Lietuva – dar ne, tad yra plati niša naujiems ir inovatyviems dizaineriams. Gal dėl to ir norėčiau sugrįžti“, – svarsto mergina.

Turint tokių pavyzdžių galima sutikti su festivalio „Mados infekcija“ meno vadove dizainere Sandra Straukaite, sakiusia, kad jaunosios kartos mados dizaineriai bus jau visai kitokio mąstymo, turintys daugiau informacijos, daug lankstesnė ir laisvesni, nei buvo jie.

Vis dėlto net ir turint aktualių žinių bagažą bei daugiau galimybių, nei turėjo ankstesnės kartos, įsukti savo verslą nėra lengva. Jauna mados dizainerė Olesia Les prieš pusantrų metų baigė studijas Kauno technologijos universitete. Iš pradžių ji čia pasirinko aprangos inžinerijos bakalauro, o vėliau – mados inžinerijos magistro studijas. Artėdama prie magistro studijų pabaigos įkūrė įmonę „Olesia Les Design“. Nors verslo jau šiek tiek paragauta, Olesia sako tebesanti pradiniame verslo etape. Kadangi mergina neėmė jokių banko paskolų ir jos mados verslas prasidėjo nuo asmeninių investicijų, viskas vyko ne taip greitai.

„Verslas prasidėjo nuo mažų investicijų, nes studijuodama daug pinigų tam skirti negalėjau. Iš esmės viskas vyko taip: šiek tiek investuoji, kad pasiūtum drabužį, tada gauni šiek tiek daugiau, nei investavai. Tada tai vėl investuoji į drabužių kūrimą, gauni dar truputį daugiau, ir taip toliau. Toks pat mechanizmas sukasi lig šiol. Į verslą nueina beveik visas pelnas. Iš tikrųjų nėra lengva“, – mados verslo virtuvę atskleidžia mergina.

Ji sako bent kol kas iš esmės dirbanti dėl savo vardo garsinimo, kūrybinių ambicijų įgyvendinimo. Taigi, nors nei rinkodara, nei vadyba jai nėra lengvos sritys, Olesia supranta jų svarbą ir nuolat į tai gilinasi, stengiasi visur kuo daugiau dalyvauti, pristatyti savo kūrinius. Atrodo, toks požiūris atsiperka. Po truputį mezgasi ryšiai su užsienio partneriais, prasideda bendradarbiavimais su butikais, įvairiomis parduotuvėmis.

„Jie mane surado, ir man tai be galo džiugu. Savo naujausią kolekciją pristačiau parodoje „Moters pasaulis“ ir po jos sulaukiau pasiūlymų bendradarbiauti iš Lietuvos butikų, o netrukus ir iš užsienio. Tai akivaizdžiai rodo, kad Lietuvos kūrėjais domimasi, žiūrima, kas kur dalyvauja, ką siūlo, – patirtimi dalijasi mergina. – Reikia būti matomam. Būtent taip ir atsiperka visos  investicijos, dalyvavimas konkursuose ir parodose, pristatymai. Juk gali būti puikus kūrėjas, kad ir dizaino genijus, bet jei sėdėsi savo kambariuke ir nesistengsi savęs parodyti, žmonės tavęs paprasčiausiai neras, nepamatys, kad egzistuoji.“

Kol kas mergina nežino, ką reiškia žodžiai „laisvi pinigai“, ir tai, ką „normalūs“ žmonės skirtų poilsiui, atostogoms, pramogoms, ji skiria kūrybai. Ji neskaičiuoja ir drabužiams kurti skiriamo paros laiko. „Tiesiog mano darbas sutampa su pomėgiu. Tai yra tas dalykas, kurį aš be galo mėgstu, todėl man sunkoka pasakyti, kada prasideda ir kada baigiasi mano darbo valandos. Viską, ką darau, darau su didžiuliu malonumu ir darbo valandų neskaičiuoju“, – sunkumų nesureikšmina O.Les.

„Kažkada revoliuciją padarė į madą atėję tokie žmonės, kaip Juozas Statkevičius, Julia Janus, Ramunė Piekautaitė, Vida Simanavičiūtė, Sandra Straukaitė. Ji vis dar tęsiasi, už juos kalba jų darbai, – teigia R.Mikailionytė. – Taip pat galiu tvirtai pasakyti, kad ateina labai stipri jaunų dizainerių karta. Nežinau, ar jie padarys madoje revoliuciją, ar bus evoliucija, bet džiaugčiausi ir tuo, ir tuo.“

Vaiva Sapetkaitė

Aktualusis interviu

Eugenijus Skerstonas: „Esu optimistas“

Apie lietuviškos mados padėtį ir prognozes su „Veidu“ kalbasi socialinių mokslų daktaras, dėstantis mados industrijos, mados istorijos ir mados psichologijos kursus, bei knygos „Mados psichologija“ autorius Eugenijus Skerstonas.

VEIDAS: Kodėl lietuviai ne itin mėgsta pirkti vietinių dizainerių darbų ir dažnam puikiausiai tinka užsienio kompanijų atvežami drabužiai?

E.S.: Visų pirma drabužių kūrėjų (autorių ir siuvėjų) darbai būna labai mažų serijų arba netgi vienetiniai. Jų produkcijos nepakaktų nė mažytei gyventojų daliai. Vietinių drabužių ir jų aksesuarų kūrėjų ir gamintojų veikla gamybos apimčių atžvilgiu nė iš tolo nepajėgi konkuruoti su įvežamais į Lietuvą madingais drabužiais.

Antra, mados logikos esmė ta, kad jos kaita privalo būti labai greita, vykstanti pagal akivaizdžiai konstatuojamą laipsniško papildomumo dėsnį: kas sena, kuo greičiau keičiama nauju, nors senosios mados požymiai dar kurį laiką būna matomi. Mūsų vietinių estetinių madų kūrėjų veikla įsipina į šį procesą, bet tikrai nėra jį skatinantis ar jo dinamiką lemiantis veiksnys. Manyčiau, aktyvų atvežtinės produkcijos perkamumą ar jos pamėgimą skirtingų socialinių grupių atstovams lemia visiškai skirtingi socialiniai, ekonominiai ir su vartojimo kultūra bei asmens išsilavinimu susiję veiksniai.

VEIDAS: Kaip manote, ko labiausiai trūktų mūsų madai?

E.S.: Mūsų žiniasklaidoje pasigendu analitinių straipsnių, rimtų radijo ar televizijos laidų apie estetines madas, nors Lietuvoje būtų daug gabių kūrėjų, pajėgių gamintojų ir verslininkų, dėstytojų, kurių pastangomis galėtume plėtoti Lietuvos ekonomikai svarbią, jos kūrybiniam potencialui ir gamybiniam masteliui įveikiamą pramonę, išugdyti išsilavinusį vartotoją. Taip pat neteko girdėti apie Lietuvoje atliekamus tyrimus, skirtus vartotojų psichologijai, juos santykinai skirstant į madingųjų ir ne kategorijas (laisvajai rinkai tai svarbu), išsamiau tyrinėjant pirkimo motyvus, kliūtis, trukdančias įgyvendinti kūrėjų, gamintojų, pardavėjų ir paslaugų teikėjų sumanymus. Iki šiol Lietuvoje beveik neaptarinėjame, kokie veiksniai galėtų paskatinti būtinąjį ir perteklinį madingų rinkos produktų vartojimą.

VEIDAS: Kaip manote, ar Lietuvos mados padėtis skiriasi, palyginti su kitomis Rytų Europos valstybėmis?

E.S.: Žinoma, kad skiriasi, – ji netapati ir atskirose Rytų Europos šalyse. Vis dėlto Lietuvos padėtis nėra iš esmės skirtinga sostinėje ar dideliuose miestuose, kur įžiūrėčiau optimizmą keliančių perspektyvų.

VEIDAS: Kokios būtų jūsų prognozės lietuviškai madai?

E.S.: Pabandykime įsivaizduoti, kuo lietuviška mada (ji tebūnie suprantama chrestomatiškai, tai yra kaip išvaizdos ir / arba aprangos mada) skirsis iš kitose šalyse sukurtų produktų. Tautinės atributikos ar liaudiško kostiumo elementų, kaip svetur nematytos naujovės, kažin ar pakaks, o jeigu ir pakaktų, tai neaišku, kuriam laikui. Sunku pasakyti, kada lietuvių kūrėjų gaminiai išplis tokiu laipsniu, kad jų sukurtą reiškinį imtume vadinti mada. Vis dėlto esu optimistas, žinau, kad Lietuvoje buvo, yra ir visuomet bus mados ar madų (išvaizdos, drabužių, jų papildinių) kūrėjų, sekėjų.

VEIDAS: Kokios žalingiausios Lietuvos mados problemos?

E.S.: Žalingiausios – konstatavimas, kad problemų yra, neveiklumas siekiant jas šalinti ir „kitų“ kaltinimas, kad jų yra.

Trumpa lietuviškos mados istorija

Nors sovietmetis kaltinamas smarkiai sulėtinęs lietuviškos mados raidą, šviesulių buvo ir tada. 1954 m. Maskvoje ir tuometiniame Leningrade veikusių modelių namų pavyzdžiu įsteigti Vilniaus modelių namai (VMN). Apie pusę amžiaus veikę VMN tapo svarbia lietuviškos mados istorijos dalimi. Jie diktavo madas sovietinėje Lietuvoje ir stengėsi įnešti vakarietiškų idėjų į lietuvių aprangą. Tarkime, ryžtasi kurti džinsinių drabužių kolekcijas, nors sovietinis režimas tai smerkė ir laikė Vakarų kultūros įtaka. Dėl to džinsiniai drabužiai buvo savotiško maišto išraiška.

1962 m. VMN ėmė leisti gausiai iliustruotą madų žurnalą „Banga“. Nors daugiausia orientuotasi į mados įvykius socialistinio bloko valstybėse, praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, nepriklausomybės išvakarėse, imta spausdinti daugiau publikacijų apie pasaulines mados tendencijas ir naujoves. Žurnalo „Banga“ populiarumas buvo didelis, pavyzdžiui, 1985 m. jo tiražas pasiekė netgi 80 tūkst. egzempliorių. Deja, po nepriklausomybės atkūrimo jis susitraukė iki keleto tūkstančių. Sunkių išbandymų patyrė ir „Bangą“ leidę VMN, 2010 m. jie buvo uždaryti.

1988 m. atidarytas „Salonas 7“. Čia kūrusi žymi mados dizainerė Zita Gustienė tapo pirmųjų tarptautinių mados festivalių Lietuvoje organizatore. Tarp jų buvo ir „Madų dienos“, iš kurių vėliau išaugo mados festivalis „In Vogue Vilnius“. 1994 m. pradėtos rengti Vilniaus madų savaitės. Po penkerių metų, 1999 m., imta organizuoti „Mados infekciją“, kuri 2008 m. pasipildė konkursu „Mados injekcija“. Šis renginys skirtas talentingiems jauniesiems dizaineriams atrasti ir padėti jiems žengti pirmuosius žingsnius mados versle.

Gruodžio 10 d., trečiadienį, Nacionalinėje dailės galerijoje vyks „Injekcijos“, festivalio „Mados infekcija“ rengiamo konkurso, finalas. Turėsime progą pamatyti 15 jaunųjų dizainerių kurtas kolekcijas, iš kurių geriausios kovą pasirodys „Mados infekcijoje“. Apie tai ir lietuvišką madą kalbamės su festivalio iniciatore ir meno vadove Sandra Straukaite.

VEIDAS: „Injekcija“ atsirado vėliau. Kodėl prireikė tokio konkurso?

S.S.: „Mados infekcija“ atsirado 1999 m., o „Injekcija“ – 2008 m. Konkursą sugalvojome, nes ilgai patys išrinkdavome dizainerius, o vėliau pamanėme, kad būtų puiku, jei tai būtų viešas, visiems prieinamas renginys.

Konkurso idėja – duoti kelią jaunimui. Norime, kad „Mados infekcija“ būtų nuolat atsinaujinanti, judanti į priekį. Manau, tai yra geras startas jauniems dizaineriams, po kurio lengviau imtis profesionalios veiklos.

VEIDAS: Daug metų iš arti stebite lietuviškos mados raidą. Ar matytumėte didesnių pokyčių?

S.S.: Ateina jauni, visai kitaip mąstantys žmonės. Jie daug laisvesni, daug dirba internetu, turi daugiau informacijos. Jie jau išmokyti, kad svarbu įkurti prekės ženklą, susikurti „Facebook“ ar „Instagram“ profilį. Manau, mūsų mokyklos anksčiau nė nebuvo. Buvo tarybinių laikų supratimas, viską diktavo modelių namai. Dabar kurti yra geros sąlygos: su drabužių modeliavimu susijusių specialybių Lietuvoje atsirado labai daug, yra daug skirtingo lygio mokyklų.

VEIDAS: Kaip Lietuvoje žvelgiama į madą?

S.S.: Kultūros ministerijos požiūriu, mada nėra menas. Viskas vyksta kelių entuziastų pastangomis. Supratimo, kad mada galėtų būti didelis verslas, nėra, nors kūrybinio potencialo tikrai esama. Jei būtų kažkoks didesnis piniginis postūmis, rinkų atrastume. Dabar dizaineriai kuria iš nieko, praktiškai be pinigų. Tiesa, atvažiuoja užsieniečiai ir džiaugiasi aukšto lygio renginiu, stebisi dizainu, tačiau ar gali dizainerį, kuriantį iš savo lėšų, lyginti su dideliais modelių namais? O mus stebi pro didinamąjį stiklą taip pat.

BFL

Madoje nėra jokių taisyklių, bet ir anarchijos būti negali. Tuo įsitikinęs socialinių mokslų daktaras Eugenijus Skerstonas, ką tik išleidęs knygą „Mados psichologija“. Jis ragina į madą pažvelgti giliau – analizuoti reiškinių ir individo pasirinkimo priežastis.

Gabija Sabaliauskaitė

„Mada Lietuvoje diskredituota, o prikelti ją – sudėtinga. Tačiau tai būtina, nes mada – toli gražu ne vien apranga. Ne veltui Marijampolėje, kai kalbama ne vien apie apdarus, išgirstame sakant „ne mano mados“, – svarsto E.Skerstonas.

VEIDAS: Mados psichologija yra gana nauja, Lietuvoje plačiau dar nenagrinėta tema. Koks jos turinys?

E.S.: Šia tema aptariama individo psichologija, susijusi su jo elgesiu visuomenėje ir estetinėmis madomis, kitaip tariant, gyvensenos kultūros dalimi. Orientuojamasi į individo psichologinį tipą, jo savitumą, socialinę vertę, daugelį psichinės gerovės prielaidų.

Mados psichologijos turinį sudaro individų noras ir gebėjimas prisitaikyti prie kitų, o prisitaikymas – psichologinis demaršas, kuris taikomas psichinei gerovei pasiekti. Akivaizdu, kad turinio esmė – kompleksinė, nes ji apima tapatybės, individualumo, asmens būsenų ryšius ir dar daugybę su jo sąmone ir pasąmone susijusių reiškinių.

VEIDAS: Kam ši sritis aktuali? Ar žmonės, susiję su mados pramone, turėtų išmanyti mados psichologiją?

E.S.: Ji turėtų dominti kūrėjus, pramonininkus, verslininkus, visus turinčiuosius bent kokį ryšį su mada ir, žinoma, visuomenės psichologija. Mada grindžiama inovacijų teorija: technologijomis bei žiniomis ir patirtimi, įskaitant vartotojų žinias ar išsilavinimą. Tik išsilavinusių vartotojų ir gamintojų, paslaugų teikėjų ryšių dinamika sudaro prielaidas gaminiams ir paslaugoms tobulinti. Rinkodaros ekspertams ir prekybininkams būtina iš esmės skirti pirkėjų kategorijas – madingų, norinčių šiuolaikiškai atrodyti, ir madai abejingų vartotojų, atliekant rinkos tyrimus, aiškinantis

vartotojų elgsenos pokyčius ir jų priežastis, taip pat skatinant madingų prekių sklaidą ne tik didžiuosiuose miestuose, pranešant apie jų atsiradimą rinkoje.

Mada – labai daugialypė substancija, apie kurią galima kalbėti įvairiais požiūriais, taikyti jai įvairius kriterijus, pagaliau sieti su saviraiška ir pačiais savimi: kokiu laipsniu norime susitapatinti su idėja būti madingi, kas mus stabdo, – galbūt mūsų prioritetai yra kiti.

VEIDAS: Ar savitas individo stilius gali derėti su mada?

E.S.: Individas gali būti ir stilingas, ir madingas, tačiau niekas neįpareigoja to derinti. Mada yra pasirinkimas, o stilius – prigimtis. Derinys gali įvykti savaime. Jei vertintume prigimtinį individo stilingumą ir madingumą kaip dėmesį naujovėms bei pasirinkimą būti šiuolaikiškam, susitapatinti su tam tikra socialine grupe, galėtume sakyti, kad tokia simbiozė yra gamtos dovana.

VEIDAS: Teigiate, kad pažangiose visuomenėse dalis individų pasirenka būti madingi, o dalis to šiuolaikiškumo nevertina. Ar Lietuva šiame kontekste kuo nors išsiskiria?

E.S.: Nemanau, kad Lietuvos visuomenė plačiame apžvalgos lauke labai skirtųsi, tačiau jai būdingi kai kurie labai keisti dalykai. Visų pirma Lietuvoje

aprangos mados ir mados apskritai idėja visiškai diskredituota. Ją reabilituoti labai sunku. Kaskart matome, kaip šaipomasi iš tų, kurie atvirai domisi mada. Ir be reikalo, nes mada yra svarbus ir didelis ekonomikos sektorius, kuriame slypi didžiulė industrija ir ideologija.

VEIDAS: Kokios sritys būtų naudingos, jei neatmestume mados idėjų?

E.S.: Lengvoji pramonė, grožio industrija, jei labai tiksliai – tekstilė, galanterija ir daug kitų dalykų. Problema yra ta, kad vartotojas neauklėjamas. Žinoma, pasirodė puikių periodinių mados leidinių, tačiau juose stinga analitinių straipsnių, gilesnių apžvalgų, kuriomis tyrinėjama esmė, elgesio, reiškinių priežastys.

Manau, kad tie, kurie palaiko šiuolaikiškumo ir pažangos idėjas, turėtų reabilituoti mados sampratą, kad sritis, susijusi su mados, grožio industrija, būtų vertinama gerokai palankiau nei iki šiol.

VEIDAS: Kas lėmė tokį neigiamą požiūrį į madą?

E.S.: Daugiausia socialinės priežastys, kurių reikėtų ieškoti visuomenėje. Mados, net estetinės, galioja labai turtingose visuomenėse. Lietuva, deja, tokia nėra. Galbūt vienas iš turtingos visuomenės kokybės ženklų, staiga atsiradęs mūsų aplinkoje, sukėlė nepasitenkinimą. Gal todėl, kad perkamoji galia ribota, kyla pavydas. Juk mada susijusi su galimybėmis įgyvendinti svajones ir iliuzijas.

Tačiau galima paminėti keistą dalyką: atsiribojant nuo visų įmanomų paradoksų, kokie tik gali būti mados srityje, esti pavyzdžių, kai iš nepritekliaus, skurdžios aplinkos gimsta labai įdomių dalykų. Tais atvejais pasireiškia asmenys, kilę iš kūrybai nepalankios aplinkos ir ekonomiškai silpnos terpės, bet jų genetiniame kode užprogramuoti talentai ir darbštumas. Panagrinėję daugelio kūrėjų, verslininkų biografijas pamatytume, kad jų karjera prasidėjo toli gražu ne ištaigingoje aplinkoje.

VEIDAS: Vadinasi, norą būti madingam lemia finansiniai motyvai: patenkinus būtinuosius poreikius galima siekti saviraiškos, ieškoti to, kas neracionalu, siekti svajonės?

E.S.: Taip, madingi gali būti tie, kurie tenkina perteklinius poreikius. Grožis niekada nebuvo racionalus – tai ideali svajonė, bet niekas nedraudžia jos siekti.

Kitas dalykas, kaip jos siekiama, ar tai neerzina aplinkinių. O jei erzina, manau, kad čia glūdi kitos priežastys. Žmonės, kurie nesugebėjo susikaupti ir įgyvendinti savo talento, išsiugdyti kad ir kuklios meniškumo nuovokos, agresyviai reaguoja į tuos, kuriems sėkmingai pavyko tai padaryti.

VEIDAS: Neretai girdime kaltinimų dėl tuštybės mugės, prekių ženklų sudievinimo ir neva jiems tarnaujančių žmonių ribotumo. Toks požiūris taip pat susijęs su mados atmetimu, diskreditavimu ar jį lemia visai kas kita?

E.S.: Niekas negali man uždrausti mėgti prekės ženklo, jei žinau, kodėl jį mėgstu (dažniausiai pasirinkimą lemia kokybė). Kitas klausimas – ar tuos ženklus demonstruoti aplinkiniams – yra susijęs su žmogaus pasirinkimu. Tokio pasirinkimo nesiečiau su individo intelektu. Ženklų demonstravimą gali lemti noras pasididžiuoti. Savaime suprantama, gamintojo ženklas gali būti matomas – juk toks ir yra jo tikslas.

Dar vienas klausimas – ar gaminys tikras, ar suklastotas. Jei žmogų tenkina klastotė, padabinta prekės ženklu, sakyčiau, tai lemia kaprizas priskirti save prie tos žmonių grupės, kuri gali sau leisti įsigyti originalius gaminius, nepaisant moralės. Tai moralės problema.

VEIDAS: Ir ekonominis nusikaltimas?

E.S.: Taip. Kiekvienas nusikaltimas susijęs su morale, požiūriu į visuomenę. Tačiau komentuoti ir smerkti žmogų, nežinant tokio jo elgesio priežasčių, yra didelė atsakomybė. Gal jis, turėdamas

net ir suklastotą dirbinį, gerai jaučiasi ir pasiekia pilnatvę.

VEIDAS: Dėstote mados psichologiją. Kaip šis reiškinys tampa disciplina, koks jos turinys?

E.S.: Jį reikėtų vertinti kaip populiariosios psichologijos kursą, sutelkiant dėmesį į individą, jo savimonę, saviraiškos poreikį. Kokie yra psichologiniai tipai, kaip jie susiję su vartojimo, meniškumo nuovoka, požiūriu į laisvą reiškimąsi.

Visuomenėse, kuriose galioja daugybė normų, taisyklių, ilgainiui sužinome, kad visuomenė jau žino, kas gražu, o kas – ne. Taigi mane sudomino individo santykis su visuomene: kaip jis turi elgtis, kuo vadovautis – laikytis laisvės principų, prigimtinių laisvių ar joms prieštarauti.

Kalbėdami apie madą, kaip elgesį, jo apraiškų galime įžiūrėti pačiose primityviausiose visuomenėse. Tarkime, primityvios gentys grimuojasi ar darosi tatuiruotes. Žinoma, šie veiksmai turi simbolinę prasmę, bet tradicijos gyvuoja tūkstantmečius. Tradicija yra mados

antipodas, bet tam tikri tradicijų fragmentai atsinaujina, pasikartoja madoje. Pavyzdžiui, šiandien tatuiruotas kūnas ir grimas vėl yra populiaru.

Iš esmės galima kelti kaitos klausimą: madai būdinga intensyvi kaita, nes ji greitai nusibosta. Laikotarpis nuo tendencijos gimimo iki jos virtimo mada ir mados gyvavimo apima maždaug pusantrų metų, ne daugiau. Jei reiškinys visuomenėje išlieka ilgiau ir trunka trejus ketverius metus, jis pretenduos į tam tikrą kultūrinę įgytį. Toks reiškinys taps kultūros, gyvensenos bruožu, o ateityje – galbūt net tradicija. Bet tradicijų kaita itin lėta, todėl visada galima diskutuoti, koks yra tradicijų, papročių ir mados santykis.

VEIDAS: Kokios anksčiau susiformavusios tendencijos šiandien tapo tradicija? Ar tai tinka pavyzdžiui, ekologijai?

E.S.: Mūsų visuomenėje tokių reiškinių neįžiūrėčiau. Ekologija yra nauja tema, susijusi su pažanga. Juk kol nesugebėjome valdyti gamtinių išteklių, atliekų panaudojimo, to neįvertinome, o kitos pažangios šalys atsakingu vartojimu ėmė rūpintis anksčiau už mus.

Šiandien kalbame apie lėtąją madą (angl. slow fashion) – ilgalaikius produktus, kad nereikėtų dažnai išmesti drabužių ar kitų gaminių, kad jų naudojimo laikas būtų ilgesnis. Tai naujos idėjos, visiškai priešingos greitajai madai (angl. fast fashion), kuri išsivystė natūraliai.

VEIDAS: Bet ji turėtų būti brangesnė už greito ir trumpo naudojimo atributus?

E.S.: Sunku ką nors pasakyti, kol nėra statistikos. Bet privalumų yra ir vienu, ir kitu atveju. Greitoji mada sudaro galimybių išlikti šiuolaikiškam, naudotis pažangos teikiamais pranašumais, o lėtoji mada yra moralesnė, paremta ne tik egoistiniu poreikiu, bet ir visuomenei palankiu vartojimu.

VEIDAS: Kas madinga dabar?

E.S.: Mada yra nenuspėjama. Kol mes kalbėjomės, mums nežinant greičiausiai atsirado nauja mada. Ji gimsta nežinia kada ir iš kur. Kada ji nunyks? Greičiausiai tada, kai nusibos.

Madą skatina naujumo poreikis. Ieškome ko nors nauja, o neretai nauja yra „pamiršta sena“. Pavyzdžiui, nuo XVIII a. daugelyje visuomenių madinga buvo net kalba. Geru tonu laikyta į savo kalbą įterpti prancūzišką sakinį. Dabar, pavyzdžiui, grįžta operos kontratenorų mada.

Galime įžiūrėti madingų reiškinių: tai kūno priežiūra, sportas, tam tikrų aprangos spalvų atgimimas, nauji deriniai mūsų akims. Kad ir prekių ženklų tendencijos: anksčiau jie buvo garbinami ir demonstruojami, o dabar ryškios jų aplikacijos iš mūsų aprangos dingsta.

Madingumo ideologija – madinga tai, kas reta ir nematyta, o kai tos detalės matomos visur ir visada, tendencija numiršta. Mada suvalgo pati save ir gimsta nauja mada. Jei mada nesunaikintų prieš tai buvusios, nebūtų kitos mados.

Dizainerė, Vilniaus dailės akademijos profesorė Jolanta Talaikytė mados pasaulyje sukasi jau tris dešimtmečius. Pasak jos, šiuolaikinė mada yra socialinis reiškinys, apimantis ekonominius, politinius, visuomeninius įvykius, o jautrūs mados kūrėjai gali tokius įvykius nujausti.

VEIDAS: Mūsų žurnalo tema – kryptys. Suprantu, kad tema plati, tačiau gal galite papasakoti, kokia kryptimi juda mada? Kas tą kryptį nubrėžia?
J.T.: Mada – tai socialinis reiškinys. Ji reaguoja į aplinką, žmonių gyvenimą, politiką, ekonomiką, kultūrinį gyvenimą. Kita vertus, mada yra verslas. To verslo atstovai kuria madą ir komerciškai ją transliuoja. Kuriant madą į visus mano išvardytus aplinkos veiksnius būtina atsižvelgti.
Ateinančio naujo sezono mados tendencijas mados kūrėjai numato pusantrų metų į priekį, juk reikia įvertinti kūrybos laikotarpį, audinių paieškas bei numatyti gamybos grafikus – viskas turi būti laiku! Komercinės mados kūrėjai įkvėpimo nelaukia, nes neturi tokios prabangos, deja. Didžiosios mados kryptis numatančios kompanijos, kaip WGSN, “Nelly Rodi” ir daugybė kitų, diktuoja madai ne tik idėjų kryptis, bet ir spalvas, audinių raštus, iškeliami nauji devizai, raktinės frazės, siluetai, ilgiai, proporcijos.
Šių dienų mada kinta labai sparčiai – atnaujinama kiekvieną pusmetį, o jos kryptys numatomos gerokai iš anksto, kad spėtų pasirengti visos mados verslo grandys. Mados kryptys nusako vyraujančias temas, nuotaikas, spalvų dermes, kurias inspiruoja mokslo naujovės, naujos technologijos, kultūriniai, ekonominiai, politiniai įvykiai, nuotaikos iš kelionių, augalijos ir gyvūnijos pasaulio ir t.t. Beje, mados kryptys aktualios ne tik drabužių, bet ir apskritai dizaino bei visai grožio industrijai.
Populiarioji mada atliepia aukštosios mados tendencijas, atkartoja siluetus, audinių raštus, tik labiau pritaikytus kasdieniam gyvenimui.
Jei kalbėsime apie šio sezono kryptis, pavasarį klasikoje vyrauja juodos ir baltos deriniai, kaip nespalvotas kinas, tik raiškesnis. Raštai gana ryškūs, geometriniai, tarsi didelio brangakmenio briaunos ar stilizuoti veidrodiniai atspindžiai vaikiškame kaleidoskope. Dieniniame, sporto, laisvalaikio garderobe taip pat vyraus kontrastas ir dekoratyvūs raštai, kurie įsipins į trikotažo, timpų audinius. Taip pat šį pavasarį madingi švelnūs rausvi ir natūralios odos atspalviai, tiksiantys elegantiškoms, santūrioms, švelnią pudrą naudojančioms moterims.
Ši mados kryptis siejasi su pokario mada, kai ilgėtasi subtilaus moteriškumo ir primirštos prabangos. Siluetai primena penktąjį dešimtmetį, o audinių žėrėjimas labai saikingas: lino ar medvilnės pluošte įaustas metalinio atspalvio siūlas. Audinio ar trikotažo paviršius – lyg saulėje žvilgantis pajūrio smėlis, o smulkūs nėriniai – lyg skaidri jūros puta.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.