Antradienį Vilniaus gatves papuošė neįprastas mados pristatymas – 10 žavingų moterų, pasipuošusių naujos „Julia Janus“ kolekcijos rūbais, juos pristatė važiuodamos ant nedidelių miesto dviračių. Originaliu mados pristatymu buvo atidarytas naujasis „Julia Janus“ salonas mados ir stiliaus centre „Europa“.

„Ilgai kaupiausi tokio salono sukūrimui. Esu patenkinta mūsų su jauna interjero dizainere Milda Jasponyte pasiektu rezultatu. Labai padėjo ir prekybos centro „Europa“ palaikymas bei padrąsinimas nebijoti eksperimentuoti,“ – teigė dizainerė Julija.

Neįprastą mados pristatymą sugalvojusi dizainerė Julija siekė ne tik pristatyti naujausią kolekciją ir atidaromą naują saloną, bet ir atkreipti vairuotojų dėmesį į dviratininkus, kurių kasmet sparčiai daugėja miesto gatvėse. Dizainerės Julijos teigimu, žavios moterys ant dviračių agresyvius vairuotojus gali paveikti stipriau nei baudos bei grasinimai.

Tarp pristatyme dalyvavusių modelių nebuvo nė vienos profesionalios manekenės. „Jei esi fotogeniška, natūraliai graži, moki gerai važiuoti dviračiu, nešioji ne tik S dydžio drabužius ir gyveni Vilniuje, kviečiame dalyvauti „Julia Janus“ kolekcijos pristatyme,” – į šį išplatintą kvietimą atsiliepė per 150 moterų. Dauguma atrinktųjų – skirtingose srityse dirbančios, įvairaus amžiaus bei kūno sudėjimo mamos.

Atidarymo svečiai negailėjo komplimentų naujojo salono interjerui, sukurtam virtuvės tema: didžiulis, podiumą primenantis stalas, serviruotas indais su aksesuarais viduje, dizainerės Julijos kurtas šviestuvas su virtuvės įrankiais, tikras baseinėlis su gyvomis spalvotomis žuvytėmis, dizainerės Julijos močiutės ranka rašyti receptai ant sienų. Interjere vyrauja medžio, vandens ir gyvybės elementai, praturtinti miestietiško gyvenimo atributais. Visa salono aplinka konceptualiai ir spalviškai suderinta su „Julia Janus“ pristatomais rūbais bei aksesuarais. Šalia jų salone galima rasti pačios dizainerės atrinktų, išskirtinių knygų kulinarijos ar gyvenimo būdo temomis ir net specialios „Julia Janus“ kavos bei arbatos. „Siekiame, kad mūsų centro parduotuvės turėtų kuo individualesnį veidą, tad džiaugiamės originaliu „Julia Janus“ sprendimu – juk tokioje parduotuvėje ne tik malonu ieškoti suknelės, bet ir tiesiog pabūti,“ – sako „Europa“ vadovė Gintarė Urnevičienė.

Naujasis „Julia Janus“ salonas mados ir stiliaus centre „Europa“ – jau antrasis šio prekės ženklo salonas Vilniuje. Dar vienas garsios dizainerės salonas įsikūręs Klaipėdoje.

Gegužės pradžioje jau šeštąją išskirtinių šukuosenų kolekciją „Žolė“ pristatysiantis vienas garsiausių plaukų stilistų Lietuvoje, salono UFF įkūrėjas Valerij Gigevič žada ne juokais šokiruoti prabangaus pristatymo svečius.

Naujausias šukuosenų tendencijas diktuosiančio mados šou scenoje susitiks tikrais kailiniais pasipuošusi garsi prabangos karalienė Inga Budrienė ir garsiausios pasaulyje už gyvūnus kovojančios organizacijos PETA atstovai. Ko siekia stilistas?

Stilingas V. Gigevič renginys ir šįsyk neapsieis be būrio Lietuvos žvaigždžių. Tarp į sceną žengsiančių 30-ies skirtingas šukuosenas demonstruosiančių modelių – dainininkė Karina Krysko ir šokėjas Saulius Skambinas, populiarios merginų grupės „ŠarkA“ narės Kristina Ivanova, Ieva Stasiulevičiūtė ir Gintarė Valaitytė, „Mis Lietuva“ Gabrielė Martirosianaitė, skandalingosios grupės „Pinup Girs“ narės Ieva Ambrazaitė, Simona Šermukšnytė ir Viktorija Sutkutė, pramogų verslo atstovas Justinas Jankevičius ir šokėjas Naglis Bierancas.

„Jis tikras menininkas. Mane įkvepia Valerij stiliaus idėjos, todėl jau daugybę metų iš eilės esu ištikima jo klientė. Esame seni draugai, aš – jo darbų gerbėja, tad kodėl neišbandžius savęs naujame vaidmenyje? Esu dalyvavusi stilisto ankstesniuose pristatymuose, tad žinau, kad tai vieni įdomiausių ir stilingiausių renginių Lietuvoje. Valerij visiškai pasitikiu, tad galiu garantuoti, kad bus tikrai įdomu pamatyti, ką menininkas sugalvojo šį kartą“, – pasakoja gera stilisto draugė ir šalyje žinoma moteris K. Krysko šiais metais sutikusi ne tik dalyvauti pristatyme, bet ir užlipti į sceną su tikrai ekstravagantiška šukuosena.

Šukuosenų meistras, jau anksčiau savo renginiuose nevengęs socialinių temų, šiemet bandys atkreipti visuomenės dėmesį į dviprasmišką žmogaus ryšį su gamta. Stilistas klausia: „Kodėl tai, ką vieną dieną besąlygiškai garbiname, kitą mums jau ne gėda išsižadėti? Kodėl taikome dvigubus standartus?“

Kaip viena šukuosenų kolekcijos „Žolė“ scena dalinsis kailių ir prabangos karalienė, PETA organizacijos atstovai, gyvi ir netikri gyvūnai? Pats laikas laukti gegužės pradžios ir V. Gigevič šukuosenų stiliaus metamorfozių. Jos, ko gero, nulems ir artėjančios vasaros plaukų kirpimo madas stilingiausiųjų šalies moterų tarpe.

Namuose pasikabinti savo genealoginį medį tapo madinga. Protėvių ieškojimo virusu užsikrėtė ne tik turintieji bajoriško kraujo, bet ir tie, kuriems tiesiog smalsu sužinoti, kiek siekia jų šaknys.

Lietuvos archyvų skaityklos – sausakimšos. Nemaža dalis lietuvių čia užsuka ieškodami savo pavardės bajorų sąrašuose, o neradę genealoginio medžio nesudarinėja. Tačiau maždaug du trečdaliai besidominčiųjų savo giminės praeitimi archyvų duris varsto iš smalsumo. Ir nesvarbu, ar protėviai buvo amatininkai, valstiečiai, ar kilmingi miestiečiai, ieškantieji stengiasi atkurti kuo platesnę giminės istoriją.
Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai tvirtina, kad pradėjus ieškoti giminės šaknų apima azartas. Sunku sustoti, nes norisi sužinoti vis daugiau. Nors genealoginio medžio sudarinėjimas – kruopštus ir sunkus darbas, be to, nepigus malonumas, tačiau taip iš praeities ne tik iškrapštomi konkrečios giminės atstovai, bet ir lyg mozaika dėliojasi visos šalies istorija.
Kretingiškė Jolanta Klietkutė, penkerius metus sudarinėjanti dviejų giminių – iš mamos ir tėvo pusės – genealoginius medžius, sako, kad pradėjusi domėtis protėviais iš rastų senelio brolio laiškų sužinojo, kaip atrodė Vilnius XX a. pradžioje, kaip valstiečiams tekdavo po 50 km eiti pėsčiomis parsinešti miltų ant pečių, ir kitų įdomių dalykų.
Rimvydas Butautas-Kudirka, sudaręs didžiausią Lietuvoje genealoginį medį, kuriame 1240 žmonių, de jure susietų kraujo ar vedybiniais ryšiais, mano, kad, išsiaiškinęs protėvių pavardes, užsiėmimus, gyvenamąją vietą, ne tik prisilieti prie savo šaknų, bet ir sužinai ištisų kaimų istoriją.

Paralelės su protėvių gyvenimu

Beje, išsiaiškinus giminystės ryšius dažnai atnaujinamas ir nutrūkęs bendravimas su gyvais giminaičiais. J.Klietkutė, jau suradusi 280 gentainių ir genealoginį medį įkėlusi į interneto svetainę, neslepia, kad čia atradę save su ja susisiekė tolimi giminaičiai, su kuriais iki tol nebuvo bendravusi.
O genealoginių medžių sudarymu užsiimantis Vilius Botyrius, išsiaiškinęs, kad daugelis jo giminaičių išvyko į Ameriką, paieškas tęsė jau šios šalies archyvuose. „Mano šaknys plebėjiškos, siekia tik XIX a. pradžią, be to, Lietuvos archyvuose radau labai nedaug žinių apie savo giminę, tačiau Amerikoje rasti dokumentai padėjo atsekti ryšius su ten gyvenančiais giminaičiais. Dabar su jais bendraujame“, – vieną domėjimosi savo šaknimis pranašumų atskleidžia V.Botyrius.
Pasak J.Klietkutės, kiekvieną kartą vartant archyvinius dokumentus ir suradus ką nors naujo apima atradimo džiaugsmas. Išsiaiškinusi, kad tarp jos tolimų giminaičių buvo vienuolių ir kunigų, moteris tai susiejo ir su savo gyvenimu. Mat iki tol J.Klietkutei būdavo keista, kodėl ji vienintelė iš šeimos atsakymų į įvairius klausimus ieško tikėjimo tiesose. Taip pat ji suprato, kodėl visą gyvenimą yra savotiška maištininkė. „Pasirodo, mano proproseneliai po baudžiavos panaikinimo vieni pirmųjų išsikėlė už dvaro ir įkūrė kaimą. Dar sužinojau, kad senelis buvo šaulys ir kalėjo Sibire, o prosenelis klajojo po Ukrainą“, – pasakoja moteris.
Pašnekovė mano, kad tokių dalykų apie savo giminę nebūtų išsiaiškinusi, jeigu ne pagavęs azartas sudarinėti genealoginį medį. Pirmiausia ji prašė, kad viską, ką prisimena, apie giminaičius papasakotų artimieji, o paskui pradėjo darbą archyvuose. „Randi, pavyzdžiui, giminaičio krikšto datos įrašą, prie jo dažniausiai būna nurodyta, kada susituokė tėvai. Tada kelerių metų atkarpoje galima ieškoti, kiek vaikų jie susilaukė. Taip skaitant bylas, ieškant pavardžių, kurios susijusios giminystės ryšiais, einama vis gilyn. Tačiau būna, kad įrašai nutrūksta. Štai išsiaiškinau, kad mano proprosenelis vedė kilmingą merginą, tačiau daugiau jokių duomenų nerandu“, – kaip ieško giminaičių, atskleidžia kretingiškė.

Už surastą kartą – apie 400 Lt

J.Klietkutė giminaičių ieško pati, todėl darbas užsitęsė ne vienus metus. Paieškas apsunkina tai, kad pirmiausia archyve sudarytuose sąrašuose reikia susirasti reikiamą knygą, tada ją užsisakius tenka laukti dvi dienas, kol bus galima perversti. Dar vienas sunkumas, su kuriuo susiduria archyvų lankytojai, kad byloms su asmens duomenimis nustatytas šimto metų apribojimo terminas, – žmonių, gimusių po 1908 m., įrašus gali pamatyti tik nedidelė, profesionalių genealogų grupelė, išsiėmusi leidimus paslapčių saugojimo tarnyboje. Ieškoti giminės šaknų trukdo ir didelės eilės archyvuose. Tad kai kurių dokumentų gali tekti laukti net iki metų.
Norėdami išvengti tokių nepatogumų, nemažai žmonių naudojasi profesionalių genealogų paslaugomis. „Pačiam reikėtų knaisiotis trejus ar daugiau metų, o genealogas suranda per pusmetį. Be to, reikia mokėt skaityti senąja rusų kalba, turėt kantrybės išsišifruoti suplyšusias knygas. Tai sunkus darbas“, – įsitikinusi Audronė Musteikienė. Jai duomenis, reikalingus genealoginiam medžiui, kuriame apie 400 giminaičių, o šaknys siekia XVI a. pabaigą, padėjo surasti istorikė. Taip pat daug duomenų iš Sankt Peterburgo archyvo atsiuntė privačiai dirbantis genealogas. Jo paslaugos prieš dešimt metų moteriai kainavo šimtą dolerių.
Šiandien už surastą šeimą, kurią dažniausiai sudaro šeši septyni žmonės, užsienio šalių archyvuose dirbantiems genealogams tenka suploti apie 50 eurų. Kiekviena surasta karta Lietuvos archyvuose kainuoja 300–500 Lt. „Dažniausiai žmonės į genealogus kreipiasi jau susiradę dvi ar net keturias kartas, kai toliau patiems per sunku kapstytis archyvuose“, – sako ne vieną dešimtmetį genealogijos srityje dirbantis R.Butautas-Kudirka, sudaręs Kudirkų, Butautų, Dargių, Varankų, Totoraičių, Lozoraičių genealoginius medžius bei juos nupiešęs.
Nekilmingų Kudirkų giminės iš mamos pusės ir Butautų iš tėvo pusės, tarp kurių buvo ne tik bajorų, bet ir kunigaikščių, palikuonis teigia, kad šiandien žmonės pamišę dėl bajorystės įrodymų. Pasak jo, daugelis į archyvus skuba ieškoti kilmingų protėvių, mat žmonėms reikia regalijų, ordinų, mėlynų juostų, kad galėtų pasipuikuoti, pasirodyti.
V.Botyriaus nuomone, domėjimąsi savo giminės istorija skatina ir tai, kad XVIII–XIX a. visuomenė buvo labai marga. Ją sudarė skirtingų tautybių, tikėjimo žmonės. Kilmė jų taip pat buvo labai nevienoda. Tad išsiaiškinti, kokiam sluoksniui priklausė gentainis, labai smalsu.

Kur ieškoti giminės šaknų

R.Butautas-Kudirka prognozuoja, kad dar gerą dešimtmetį susidomėjimas protėviais neatslūgs. „Ieškoti savo šaknų labai populiaru Rusijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Kanadoje. O pas mus penkiasdešimt metų tai buvo draudžiama, todėl dabar žmonės stengiasi atsigriebti“, – mano Lietuvos genealogų draugijos steigėjas.
Beje, giminės istorija žmones domino visais laikais. „Savo praeitimi labai domėjosi Lietuvos dvarininkai. Yra išlikę dideli Masalskių, Tiškevičių ir kitų giminių archyvai. Dvarininkų vaikams buvo privaloma domėtis genealogija. Gilinimasis į savo šaknis buvo toks populiarus tarp bajorų, kad jie tuo užkrėsdavo net tarnus“, – pasakoja R.Butautas-Kudirka.
Lietuvoje genealoginiai medžiai ypač išpopuliarėjo XVIII a. Tada net smulkiausiam bajorui garbės reikalas buvo namie pasikabinti savo genealoginį medį, kuris samdyto dailininko būdavo nupieštas kaip ąžuolas arba palmė.
Šiandien genealoginio medžio grafinis vaizdavimas – kiekvieno fantazijos vaisius. „Galima piešti ąžuolo, klevo lapus, širdeles. Teko matyti ant sauso tikro medžio sukabintus popierinius klevo lapus, kuriuose surašytos gentainių pavardės“, – genealoginio medžio braižymo būdus vardija genealogas.
Jis pataria genealoginiame medyje į asmens lapelį surašyti visus jo vardus, pavardes, mirimo ir gimimo datas, galima ir užsiėmimą. Dažnai žmonės, ieškantys savo šaknų, susipainioja, nes pase gali būti įrašyta vienokia pavardė, vardas ar gimimo data, bažnyčių metrikose pateikiami kitokie duomenys, o ant kapo – dar kitoks variantas. „Tai natūralu, nes pergyvenom tris milžiniškus karus, buvom užgrobti kelių šalių. Kiekviena valdžia pavardes stengėsi perdirbti į savo transkripciją. Tad einant į archyvus reikia turėti lotynų ir senosios lenkų arba rusų kalbų pradmenis“, – dėsto R.Butautas-Kudirka.
Pradėti ieškoti giminės šaknų jis rekomenduoja nuo pokalbių su seneliais ir proseneliais. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokioje parapijoje jie gimė, kokioje bažnyčioje tuokėsi, kiek įmanoma daugiau sužinoti apie jų tėvus, seseris ir brolius. Nemažai informacijos apie juos galima rasti bažnyčių metrikose, Lietuvos apskričių archyvuose. Detalesnių duomenų reikėtų ieškoti Lietuvos valstybiniame istorijos archyve, Lietuvos valstybės centriniame archyve, Rusijos civiliniame valstybės senųjų aktų archyve Maskvoje, Baltarusijos valstybės istorijos archyve.
Daug informacijos galima rasti ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bei Lietuvos mokslo akademijos bibliotekų senųjų rankraščių skyriuose. Interneto svetainėse genealogija.lt ir epaveldas.lt yra įdėta keliasdešimt tūkstančių perfotografuotų senųjų aktų, knygų įrašų.

Genealogas R.Butautas-Kudirka: „Išsiaiškinęs protėvių pavardes, užsiėmimą, gyvenamąją vietą, ne tik prisilieti prie savo šaknų, bet ir sužinai ištisų kaimų istoriją.“

Kad vinilinių plokštelių laikas baigėsi, kad jos netinkamos muzikai platinti, buvo kalbama jau prieš trisdešimt metų. Tačiau naujausi rinkos tyrimai rodo, kad “vinilas” išgyvena atgimimą – šio formato įrašų pardavimas per praėjusius ketverius metus padidėjo trigubai.

Ne skaitmeninių muzikos įrašų industrija pastarąjį dešimtmetį nyksta stulbinamu greičiu, bet štai vinilinių plokštelių, kurios dar 1985–1990 m. vadintos mirusiu formatu, pardavimas pastaraisiais metais tik didėja. Remiantis statistiką apie muzikos įrašus renkančios kompanijos “Nielsen SoundScan” duomenimis, per pastaruosius ketverius metus vinilinių plokštelių pardavimas JAV ir Kanadoje šoktelėjo daugiau nei trigubai – nuo vieno milijono 2007-aisiais iki prognozuojamo pusketvirto milijono vienetų šiemet.
“Vinilų” pardavimo didėjimas pastebimas ir šiapus Atlanto, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje per pirmąjį 2011 m. pusmetį parduota beveik 169 tūkst. plokštelių – 55 proc. daugiau nei per tą patį laikotarpį 2010-aisiais. Šią tendenciją patvirtina ir vienos seniausių bei didžiausių Lietuvos muzikos įrašų parduotuvių “Muzikos bomba” vadovas Lauras Lučiūnas. “Esu labai patenkintas, kad lietuviai pagaliau atranda kokybišką muzikos skambesį. Nuo 2008-ųjų mūsų parduotuvėse parduodamų vinilinių plokštelių skaičius padidėjo dvigubai – per metus tikimės parduoti iki 10 tūkst. vienetų”, – džiaugiasi pašnekovas.
Tad kyla klausimas: galbūt ilgainiui “vinilai” vis dėlto pergyvens kompaktinius diskus? Ši mintis prieš penketą metų būtų sukėlusi juoką, tačiau šiandien žymūs muzikos įrašų sektoriaus atstovai tokią galimybę vertina gana rimtai.

Priežastys, lemiančios vinilo atgimimą
Šių dienų kontekste tokie parduotų vinilinių plokštelių skaičiai atrodo gana neįprastai. Juk tokios plokštelės kainuoja dvigubai daugiau nei kompaktinės, o vis didesnę parduodamų muzikos įrašų dalį sudaro skaitmeniniai įrašai – remiantis “Nielsen SoundScan” duomenimis, 2010 m. skaitmeniniai įrašai sudarė trečdalį visų JAV parduodamų muzikos albumų. Tad dėl kokių priežasčių didėja vinilinių plokštelių populiarumas?
Viena pagrindinių priežasčių yra subjektyvus daugelio melomanų įsitikinimas, kad “vinilai” skamba gyviau nei skaitmeniniai įrašai. “Vinilinės plokštelės turėtų išlikti net ir tada, kai CD jau bus pradingę – vien dėl savo skambesio, kuris yra šiltesnis bei artimesnis gyviems instrumentų garsams”, – spėja Lyoras Cohenas, leidybos kompanijų grupės “Warner Music Group” muzikos įrašų skyriaus vadovas.
Jam antrina “Entertainment Retailers Association”, vienijančios mažmeninius muzikos, filmų ir žaidimų pardavėjus, direktorius Kimas Bayley, teigdamas, kad “pirkėjus vilioja ne tik šiltesnis skambesys, bet ir vinilinės plokštelės viršelis, meninis jos apipavidalinimas bei jausmas, kad perkamą muziką galima laikyti rankose ar padėti į savo fonoteką”.
Iš tiesų, daugelis pirkėjų mini šią priežastį – perkant skaitmeninėse įrašų parduotuvėse, pavyzdžiui, “Apple iTunes” ar “Amazon”, nėra muzikos albumo apčiuopiamumo jausmo. Muzikiniai failai tiesiog parsiunčiami į kietąjį diską, kur jau sudėta tūkstančiai kitų dainų. Muzikos leidėjai dažnai pasitelkia šį faktą ir agumentą, siekdami padidinti įprastų įrašų pardavimą. Kaip teigia rinkodaros kompanijos WEA, dirbančios kartu su “Warner Music Group”, vadovas Mike’as Jbara: “Geriausiai parduodami tie įrašai, su kuriais pirkėjai gauna specialius kodus, leidžiančius nemokamai parsisiųsti skaitmenines įsigytų kūrinių versijas.”
Gali skambėti keistai, tačiau prie “vinilo” atgimimo iš dalies prisideda ir piratavimas. JAV muzikos įrašų kompanijų asociacijos duomenimis, apie 95 proc. visų į kompiuterius parsiųstų dainų – “nupiratautos”. Tačiau ne visais atvejais tai reiškia prarastas pajamas.
“Šiandien išleidžiamos muzikos kiekis pribloškiantis, tad šiame sraute atrasti patinkantį albumą nėra taip lengva. Nemažai melomanų yra priversti piratauti. Iš pradžių jie nelegaliai parsisiunčia muzikos, o patikusius albumus įsigyja – dažniausiai vinilinių plokštelių pavidalu. Taip jie tarsi atsidėkoja kūrėjams”, – aiškina Vytautas Tumas, vienas leidybos bendrovės “Sutemos.net” įkūrėjų ir renginių organizatorius.

Atlikėjai iš naujo atranda vinilą
Tarp vinilinių plokštelių didelį pasisekimą turi specialūs klasika tapusių atlikėjų albumų leidimai ar net jų rinkiniai. “Muzikos bombos” direktorius L.Lučiūnas pastebi, kad jau beveik 15 metų iš populiariausių parduodamų plokštelių sąrašo nesitraukia tokie atlikėjai, kaip Mike’as Oldfieldas, Jeanas Michelis Jarre’as ar “Pink Floyd”. “Be to, prekybą “vinilais” ypač pagyvino galimybė mūsų parduotuvėse įsigyti naudotų plokštelių ar net jomis mainytis su kitais melomanais”, – pabrėžia L.Lučiūnas.
Vinilinės plokštelės populiarios ir tarp šiuolaikinės elektroninės muzikos gerbėjų. “Ilgą laiką vieninteliai ištikimi vinilo gerbėjai buvo elektroninės muzikos kūrėjai ir didžėjai. Tai jų dėka šis muzikos įrašų formatas visiškai neprapuolė progreso sūkuryje”, – tvirtina V.Tumas.
Tačiau ir nauji atlikėjai nevengia leisti savo albumų šiuo formatu. Štai žymi alternatyvaus roko grupė “Radiohead” naujausią albumą “King of Limbs” išleido ir vinilinės plokštelės pavidalu. Pavasarį šis albumas Didžiojoje Britanijoje tapo lyderiu – parduota daugiau nei 20 tūkst. kopijų.
Arba kitas pavyzdys: 2010 m. JAV daugiausiai uždirbusių vinilinių albumų tope pirmą vietą užėmė “The Beatles” klasika tapęs darbas “Abbey Road”, tačiau kitas penkias vietas pasidalijo populiarios šiuolaikinės grupės “Arcade Fire”, “Black Keys” bei “Vampire Weekend”. 2010 m. “Nielsen SoundScan” muzikos įrašų pardavimo ataskaitose matyti tendencija, kad “vinilai” populiariausi tarp leidybos kompanijų, leidžiančių alternatyvaus ir indie roko atlikėjų albumus.
Kai kurie Lietuvos atlikėjai taip pat ryžosi išleisti savo albumus vinilinėmis plokštelėmis. Pavyzdžiui, praėjusių metų rudenį dainininkė Jurga Šeduikytė šiuo formatu išleido savo albumą “Prie žalio vandens”, o šią žiemą turėtų nudžiugti visi dainininkės Alinos Orlovos gerbėjai, galėsiantys įsigyti “vinilą” su jos albumu.
Lietuvių atlikėjų vinilines plokšteles leidžia sunkiojo metalo leidybos kompanija “Ledo takas”, darkwave elektronikos leidėjai “Autarkeia”. Be jų, iki šių metų pavasario “vinilus” leido ir elektroninės šokių muzikos senbuviai “RyRalio”.

Muzikos platinimo evoliucija nesustoja
Priminsime, kad savo aukso amžių vinilinės plokštelės išgyveno nuo ketvirtojo iki aštuntojo XX amžiaus dešimtmečio. 1978 m. pasirodęs garsą iš magnetinių kasečių atkuriantis ausinukas “Sony Walkman” per keletą metų beveik visiškai išstūmė “vinilus” iš rinkos – juk mėgstamą muziką buvo galima visada turėti su savimi.
Populiarumo viršūnę garsajuostės pasiekė apie 1985-uosius – panašiu metu atsirado ir pirmieji CD. Ši terpė muzikai saugoti labiausiai paplito apie 2000-uosius, o tais pačiais metais ypač išpopuliarėjo vėliau liūdnai pagarsėjusi “Napster” – interneto paslauga, leidusi vartotojams mainytis MP3 failais ir nebepirkti įprastų įrašų. Nors vėliau “Napster” ir jos įkūrėjas turėjo teisinių problemų, piratavimo džinas iš butelio jau buvo išleistas – nuo tada kompaktinių plokštelių pardavimas stabiliai krinta.
Na, o 2003 m. pradėjusi veikti skaitmeninių muzikos įrašų parduotuvė “iTunes” sugebėjo priversti dalį pirkėjų vėl pirkti muziką, tik jau MP3 failų pavidalu. Galbūt be reikalo sakoma, kad šis failų formatas sugriovė muzikos įrašų industriją. Juk iš dalies dėl skaitmenizuotos muzikos efemeriškumo vinilinės plokštelės gali ir vėl sugrįžti į daugelio muzikos mėgėjų fonotekas.

Infograma su iliustracija paskutiniam skyreliui

Įkirta
“Muzikos bombos” direktorius L.Lučiūnas: “Skaitmeniniai muzikos įrašai – tai muzika varguoliams, o vinilinės plokštelės skirtos audiogurmanams.”

Įkirta
Ne skaitmeninių muzikos įrašų kiekvienais metais parduodama po 20 proc. mažiau nei ankstesniais metais.

R.Piekautaites modelis

Vieną kartą per metus visas pasaulis švenčia mados šventę. Stilingi ir siautulingi vakarėliai tą pačią dieną nuvilnija nuo Niujorko iki Tokijo. Jau antrus metus iš eilės kviečia prisijungti prie mados sostinių ir švęsti „Mados naktį”.

Globali mados šventė, vienai nakčiai įvairius pasaulio miestus nušviečianti iki aušros nesibaigiančiais mados renginiais, stilingais vakarėliais, žavinti nepakartojamais mados pristatymais rugsėjo 8 dieną atkeliaus ir į Vilniaus rotušę. Tą vakarą sostinės širdis – Rotušė – vienam vakarui virs mados meka.

Italų mados namai „Max Mara”, pernai pristatę specialiai iš Italijos atvežtą kolekciją, ir šiemet žada sužavėti prabangia ir elegantiška kolekcija. Prie jų prisijungs drabužių salonas „Mados linija” bei parodys jaunatvišką ir žaismingą jaunimui skirtą kolekciją.

Kuo puoštis šį rudenį ir žiemą patars ir drabužių salonas „Gedimino 22”, pristatysiantis naujausias prekės ženklų „Pennyblack”, „Gerry Weber” ir „Luisa Cerano” kolekcijas.

Pirmą kartą Lietuvą su savo kūryba supažindins užsienyje jau žinomas jaunųjų dizainerių duetas „Kristi Andress”. Jaunas, veržlus ir perspektyvus duetas susibūrė Lietuvoje, tačiau kelią į sėkmę tiesėsi užsienyje. Olandijoje savo kūrybą įtvirtinę Kristina ir Andrius šiemet ketina užkariauti Lietuvos ir Prancūzijos rinkas.

Prabanga tviskės juvelyrinių dirbinių parduotuvės „Fashion Gold” ekspozicija.

„Mados nakties” svečiai pirmieji turės galimybę pamatyti „Cielo Venezia 1270” papuošalų kolekcijas Lietuvoje. Taip pat bus suteikta unikali proga iškart juos pačiupinėti, pasimatuoti bei iš patyrusių konsultantų sužinoti apie juos daugiau.

Neatsilikdama nuo šiandienos aktualijų, „Mados naktis” šį kartą pateiks ir savo požiūrį į krepšinį. Praėjusiais metais žavėję teatro kostiumais, šiemet „Mados naktyje” „bohemiečiai” ketina ant podiumo pristatyti aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sportinių kostiumų kolekciją. Ar dar prisimenate, kokius šortus vilkėjo Arvydas Sabonis, kai padėjo TSRS rinktinei pelnyti medalį 1985 metais?

Sporto tematiką gvildens ir garsūs Lietuvos dizaineriai. Juozas Statkevičius, Ramunė Piekautaitė, Jurgita Januškevičiūtė-Žiugždienė bei Kristina Kruopienytė per „Mados naktį” dar kartą primins, kaip turi atrodyti stilingas krepšinio aistruolis.

Be abejonės, madingiausias šių metų sporto renginys „EuroBasket2011” renginio svečiams pristatys ir garsių Lietuvos dailininkų paveikslus, kurių pagrindinis motyvas – krepšinio kamuolys. Šio iššūkio rezultatas – paroda „Krepšinio planeta“, kuri jau nuo Europos vyrų krepšinio čempionato pradžios keliauja po arenas kartu su nacionaline krepšinio rinktine.

Dalia Kasčiūnaitė, Arūnas Rutkus, Arūnas Žilys, Linas Liandzbergis, Miglė Kosinskaitė, Vladas Mackevičius, Vitalis Čepkauskas, Rytas Jurgelis, Virginijus Viningas, Andrius Miežis, Sigitas Mickevičius „Mados nakties” svečiams suteiks progą įsigyti jų darbus aukcione, o pusę visų surinktų lėšų dailininkai perves į Lino Kleizos labdaros ir paramos fondo sąskaitą.

Sportiškas bus ir renginio svečius „pasitinkantis” naujasis „Audi A1” – šalia Rotušės laiptų įsitaisys galingas ir išskirtinis naujausias šios kompanijos modelis. Ypatingo charakterio „Audi A1” – prabangus atletas: plati pečių linija, spalva, kontrastuojanti stogo arkai ir neįprastai aštrūs nuožulnūs galiniai statramsčiai suteikia triduriui siluetą, kurio neįmanoma su niekuo supainioti.

Renginio kulminacija taps dizainerės Ramunės Piekautaitės 2011/2012 metų rudens ir žiemos kolekcija. Pastaruoju metu viešai kolekcijų nebepristatanti R.Piekautaitė „Mados nakties” svečiams suteiks išskirtinę progą pamatyti jos kolekciją gyvai.

„Mados renginius organizuojame ne pirmą kartą, bet šįkart norime Vilniaus rotušėje sukurti išskirtinę atmosferą, kurį padės iš labai arti pamatyti visas renginyje pristatomas kolekcijas ir jų detales. To Lietuvoje dar nėra buvę – visi kviestiniai vakaro svečiai sėdės tik pirmoje eilėje”, – intrigavo renginį prodiusuojančios kompanijos „Publicum Events” projektų direktorius Alfas Ivanauskas.

Proga visa tai pamatyti turės ir kiekvienas norintis – renginys bus tiesiogiai transliuojamas per Rotušės aikštėje pastatytą didžiulį ekraną. Tad kviečiame visus naktinėti ir rugsėjo 8 dieną nuo 20 valandos įsikurti Rotušės aikštėje.

"Veido" archyvas

1. Natūralūs audiniai iš bambuko, pieno baltymų, sojų, dilgėlių, kanapių, kukurūzų pluoštų.

2. Funkcionalios medžiagos, saugančios nuo šalčio, vėjo, ultravioletinių spindulių, taip pat nuo alergijos.

3. Persiūti ir neatpažįstamai pakeisti seni drabužiai, pavyzdžiui, iš dvejų vyriškų marškinių pasiūtas moteriškas sarafanas, iš sportinio stiliaus švarko – krepšys.

4. Ilgaamžiai drabužiai, pasiūti iš tvirtų audinių, pavyzdžiui, lino. Net ilgai nešiojant jie nekeis formos, nesusidėvės.
5. Natūralūs dažai: arbatžolės, medžio žievė, indigo dažai, chna.

6. Pastelinės spalvos, nes natūralūs dažai nesuteiks drabužiui tokio ryškumo kaip sintetiniai.

7. Paprasti modeliai, neperkrauti detalėmis, įmantriomis formomis.

8. Ergonomiški drabužiai. Svarbiausia bus patogumas, tad vyraus sportinis stilius, pavyzdžiui, batai, skirti slidinėti, kelnės, tinkamos ir sportuoti.

9. Etiška mada – bus atsisakoma brangių medžiagų, kurios gaunamos žalojant gamtą ir gyvūnus.

10. Gamyba senųjų amatų principu, kai gamintojas pats augina pluoštą, jį paruošia ir pasiuva drabužį.

"Veido" archyvas

2020-aisiais mūsų spintose bus mažiau drabužių, nes dėvėsime perdirbtus ir persiūtus. Vyraus natūralios medžiagos ir dažai, taip pat funkcionalūs audiniai, saugantys nuo šalčio, ultravioletinių spindulių, alergijos.

Šiandien negalima išskirti vieno vyraujančio mados stiliaus. Visi jie yra susimaišę, susiniveliavę ir individualūs. Žmonės dažniausiai rengiasi pagal tai, kokiai socialinei ar profesinei grupei save priskiria ir nenori iš jos išsiskirti.
Nuo devintojo dešimtmečio mados diktatą pakeitė individualus stilius, kurį formuoja žinomi aktoriai, dainininkai, politikai. Jeigu daugeliui priimtina, ką dėvi garsenybės, jos kaipmat pradedamos kopijuoti.

Priminsime, kad iki tol kiekvienas dešimtmetis aiškiai skyrėsi nuo kito. Pavyzdžiui, šeštajame dešimtmetyje vyravo suknelės paryškintu liemeniu, pūsti sijonai, taliją pabrėžiantys dirželiai. Buvo dėvimi bateliai visai be pakulnės ir nešiojami įmantrūs galvos apdangalai. Vyrų švarkai tapo siauresni, o populiariausios kelnės – languotos, chaki spalvos. Septintasis dešimtmetis vadinamas mados aukso amžiumi, kai žmonės ypač rūpinosi savo išvaizda. Moterys dėvėjo trapecijos formos sijonus, švarkelius trijų ketvirčių rankovėmis ir palaidines giliomis iškirptėmis. Vyravo vienspalviai (balti, juodi, dramblio kaulo) audiniai, tokie kaip šilkas, organza, šifonas. Aštuntasis dešimtmetis – tai mini sijonų, platėjančių kelnių, itin ryškių spalvų, margų audinių laikotarpis.

Šiandieninėje madoje yra pėdsakų iš visų praėjusių dešimtmečių. Mat mada sukasi spirale – kas keletą dešimtmečių sugrįžta, tačiau atsinaujinusi naujomis spalvomis ir siluetais. Šiuo metu itin populiaru derinti vintažinio stiliaus drabužius su siūtais šiomis dienomis.

O kaip mes rengsimės po dešimties metų?

Spintose – mažiau drabužių

Drabužių dizainerė Julija Janulaitytė mano, kad nėra didelio skirtumo tarp to, ką dėvėjome prieš dešimt metų, ir ką vilkime dabar. Vyrauja daug skirtingų stilių, iš kurių žmogus renkasi pagal tai, kas jam gražu ir patogu. “Žinoma, didelę įtaką daro komercializuota mada, kai stengiamasi parduoti tam tikrus drabužius, tikinant, kad tai to sezono tendencijos”, – sako J.Janulaitytė.

Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros vedėja Jolanta Vazalinskienė pastebi, kad šiuo metu skatinamas besaikis vartojimas. Tam, kad žmonės kuo daugiau pirktų ir dažnai atnaujintų garderobą, drabužiai siuvami iš trumpai tarnaujančių medžiagų, todėl jie greitai praranda formą, nublunka, susidėvi. Dėl tos pačios priežasties dažnai keičiasi ir madingų spalvų gama. Norėdamas žengti koja kojon su mada, žmogus kas pusmetį perka vis kitos spalvos drabužius, tačiau tai neturi nieko bendro su stiliaus pojūčiu.

“Taigi požiūris į drabužių dėvėjimą kardinaliai keisis. Vartojanti visuomenė taps taupančia. Seni drabužiai bus persiuvami, naudojamos tvirtos medžiagos, kad juos būtų galima kuo ilgiau dėvėti. Spintose bus mažiau drabužių ir jų taip dažnai nekeisime”, – prognozuoja J.Vazalinskienė ir priduria, kad atsigręžti į daikto perdarymą ir ilgaamžiškumą skatins ne skurdas, o išnaudoti gamtos ir energijos ištekliai, taip pat būtinybė mažinti taršą. Dėl to vis labiau populiarės ir natūralios medžiagos.

Tokios tendencijos mados pasaulyje ne naujiena. Po 1973-iųjų vadinamosios naftos krizės, kuri paveikė viso pasaulio ekonomiką, taip pat ėmė vyrauti natūralūs audiniai, paprastumas, daugėjo ekologiškos mados apraiškų.
“Ekonominė padėtis madai daro labai didelę įtaką. Štai Antrojo pasaulinio karo metais moterys pradėjo dėvėti kelnes, o palaidinės, švarkai buvo praplatintais pečiais. Tai moterims suteikė stiprių, viską galinčių asmenybių įvaizdį. Juk joms reikėjo užimti vyrų darbo vietas, o fizinių darbų su sijonu nelabai padirbsi”, – aiškina J.Janulaitytė.

Keisis mados filosofija

Beje, šiandien keičiantis moterų ir vyrų vaidmenims, kai vis daugiau dailiosios lyties atstovių aktyviai dalyvauja politikoje, versle, visuomeniniame gyvenime, užima vadovaujamus postus, vėl tampa madingi vyriško silueto drabužiai. “Prieš dvylika metų buvo populiarūs siauri pečiai, petukai iš palaidinių, švarkų, suknelių buvo išimami, o dabar jie sugrįžta. Tačiau tuo pačiu metu madingos suknelės, sijonai, pabrėžiamas moteriškumas”, – nurodo J.Janulaitytė.

Žinoma Lietuvos drabužių dizainerė teigia, kad mados pasaulis reaguoja ir į skaudžias nelaimes, konfliktus, net gamtos stichijos keičia madą. Po Japoniją sukrėtusios nelaimės ėmė populiarėti japoniškas stilius, šios šalies dizainerių darbai, o neramumai Libijoje turi įtakos, kad drabužiuose randasi arabiškų motyvų.

Drabužių dizaineris ir juvelyras Vitalis Čepkauskas mano, kad lietuviai labai greitai perima mados naujoves, jas seka ir turi stiliaus pojūtį. “Ateityje bus populiarūs rankų darbo gaminiai, nes jie ilgaamžiškesni. Kasdieniai drabužiai taps sportiškesni ir patogesni. Jie bus paprasti, neperkrauti įvairiomis detalėmis, dings įmantrios formos, ypač batų. O medžiagos bus funkcionalesnės – saugos nuo šalčio, vėjo, ultravioletinių spindulių, alergijos”, – prognozuoja V.Čepkauskas.

O J.Vazalinskienės nuomone, vyraus natūralūs audiniai, tokie kaip bambukų, pieno baltymų, sojų pluoštai. Bus prisiminti senieji medžiagų dažymo receptai, pavyzdžiui, su medžio žieve, arbatžolėmis. Bus stengiamasi naudoti kuo mažiau sintetinių medžiagų, nes jos sukelia alergiją, be to, teršia aplinką. “Išryškės senoji amatų tendencija. Drabužiai bus brangesni, bet jų nereikės taip dažnai pirkti, nes ilgai tarnaus. Keisis mados filosofija, tad žmonėms reikės iš naujo mokytis rengtis”, – apibendrina VDA Kostiumo dizaino katedros vedėja J.Vazalinskienė.

“Mums jau gana tų 15-mečių Rusijos mergaičių”, – atsiduso Karlas Lagerfeldas po “Chanel” mados namų kolekcijos pristatymo Paryžiaus mados savaitėje.

Jis ir daugelis kitų dizainerių šios savaitės rūbų demonstravimui rinkosi vyresnės kartos manekenes, apkūnesnius arba niekam nežinomus, tiesiog gatvėje rastus modelius.

“Gana tų vaikų, mada skirta ne tik paaugliams”, – interviu naujienų agentūrai AFP antradienį sakė “Chanel” mados namų dizaineris, kurio drabužius pristatė devintojo dešimtmečio supermanekenė Ines de al Fressange (Enes de la Fresanž) ir iš dešimtojo dešimtmečio dar neužmiršta Stella Tenant (Stela Tenant).

Panašaus požiūrio laikosi ir kiti mados kūrėjai.

Pirmadienį vykusiame “Ungaro” firmos britų dizainerio Gileso Deacono (Džailso Dykono) pristatyme podiumu šalia profesionalių modelių žingsniavo ir skirtingų amžiaus grupių neprofesionalai, kurie įsimaišę į minią šnekučiavosi su renginio svečiais ir drauge su jais nuo padėklų vaišinosi migdoliniais sausainėliais.

“Aš kuriu moterims. Aš neketinu kurti vaikams”, – juokavo G.Deaconas, demonstruoti pakvietęs savo drauges, tarp jų ir Japonijos “Vogue” mados direktorę Anna Dello Russo (Aną Delą Ruso).

“Moterys būna įvairaus amžiaus. Svarbiausia, kad jos būtų tvirtos asmenybės”, – sakė jis AFP.

“Ungaro” kolekcijos pristatyme vyravusių nestandartinių modelių tendencija buvo pastebėta ir kitur. Mados namų “Balenciaga” dizaineris Nicolas Ghesquiere’as (Nikola Geskjeras) ant podiumo pakvietė neprofesionalę kūdikio besilaukiančią Mirandą Kerr (Mirandą Ker), Jeano Paulo Gaultier (Žano Polio Gotjė) kūrinius demonstravo apvalių formų modeliai, o Johnas Galliano savo kolekcijos pristatymui pasikvietė podiumo veteranus.

N.Ghesquiere’o tiesiog gatvėse atrasti modeliai takeliu žengė drauge su danų modeliu Freja Beha (Fraja Beha) ir kitais pasaulyje žinomais veidais.

“Vyrauja tendencija klonuoti moteris ir ištrinti jų asmenybę, – sakė jis interviu AFP. – Aš noriu pabrėžti individualumą. Norėjau parodyti skirtingus moterų tipus”.

Paryžiaus modelių agentūros “Marilyn” už modelių parinkimą atsakingas darbuotojas Patrickas Lemire’as (Patrikas Lemiras) pripažįsta, kad mados pramonėje vyksta “tikras persilaužimas”.

“Dizaineriai daugiau nebenori rodyti nepilnamečių, kurios dar nėra moterys, – sakė jis AFP. – Grįžtama prie subrendusių, savimi pasitikinčių moterų, kurios nieko nebijo ir gerai jaučiasi su tuo, ką dėvi”.

“Mūsų paauglės pristatymuose yra mažiau paklausios”, – pridūrė jis ir pripažino, kad malonu madoje matyti “sugrįžimą į realybę ir figūringas moteris”.

“Atrodo, kad dizaineriai suprato, jog reikia būti tikra moterimi, kad atrodytum tikrai elegantiškai”, – pridūrė P.Lemire’as.

Naujos modelių atrankos tendencijos buvo pastebėtos ir ankstesniuose šou, įskaitant “Prada” ar “Louis Vuitton” kolekcijų pristatymus Milane – abiejų jų žiūrovai ant pakylos išvydo apkūnesnius modelius išryškinta juosmens linija.

Marcas Jacobsas (Markas Džeikobsas) iš “Vuitton” pasirinko patrauklių kūno linijų vyresnių kartų modelius Laetitia Casta(Leticija Kasta) ir Elle Macpherson (Elė Makferson).

Prabangos ir mados konsultantas Jean-Jacquesas Picartas (Žan-Žakas Pikaras) mano, kad tokios permainos byloja apie tai, kad atsisakoma stulbinančio efekto ir grįžtama prie sveiko mąstymo.

Ekonominė krizė “verčia visus būti atidesnius ir siūlyti aprangą, kuri kažką reiškia ir yra prasminga, – tai yra, kurią 20-metės ir 50-metės moterys gali nešioti savaip”, – sakė jis.

Pasak konsultanto, kviesdami žinomus, iš devintojo ir dešimtojo dešimtmečio žmonėms pažįstamus veidus, mados namai primena apie savo vardą šiais sunkiais ekonomikai laikais.

“Šie veidai yra siejami su ausiniu mados amžiumi – laikais, kai mada buvo labai madoje”, – sakė J.J.Picartas.