Dažnas mūsų stengiasi išlaikyti Kalėdų tradicijas. Neatskiriama jų dalis – dovanos. Atsigręždami atgal, vis dažniau jų vėl ieškome ne parduotuvių lentynose, bet savo mintyse ir širdyje.

Kaspinėlių rišimo magija

Vaikiškų pasakų rašytoja ir dailininkė Sigutė Ach Kalėdų nuotaikomis gyvena vos ne visus metus.

Piešti atvirukus, paveiksliukus, kurti mielas smulkmenėles Sigutė pradeda dar prieš pakabindama pačios kurtą šventinę girliandą, kuri menininkės dirbtuvę nušviečia po Vėlinių ir puošia iki Joninių. „Labai jau daug tų dovanėlių būta“, – šypsosi Sigutė.

Didžioji jų dalis – jos piešti paveikslėliai, lipdyti ar kitaip sumeistrauti kūrinėliai. Menininkė prisipažįsta, kad vienas maloniausių prieškalėdinių užsiėmimų jai yra pakuoti dovanėles, ir tuo ji kūrybingai bei su meile užsiima iki šiol, kad ir kiek darbų turėtų.

„Būtent mano dirbtuvėje supakuojamos dovanėlės, kurias leidykla „Nieko rimto“ dovanoja partneriams. Kiekvienais metais bandau atrasti kokį nors naują būdą užrišti kaspinėlį. Ko tik nesu dariusi… Kaspinėlis čia labai sąlyginė sąvoka – esu naudojusi ir virveles, ir vilnonius siūlus. O ateina laikas, ir vėl suki galvą. Toks prieškalėdinis rebusas… Ir kai pradeda čežėti popierius, ridentis siūliukai, širdin tyliai ateina Jis, Tas Stebuklingas Jausmas… Kalėdos“, – pasakoja Sigutė Ach.

Menininkė tikina jau kuris laikas labiau už viską branginanti patį buvimą kartu ir atsisakanti daiktų. „Dabar su draugais geriausia dovana laikome susitikimą, laiką kartu. O tam tereikia puodelio arbatos, ugnies ir taurės vyno… Kaspinėlius dabar smagu atraišioti nuo atsiminimų ir atradimų, besidalijant patirtimis“, – šypsosi Sigutė.

Menininkė negali įvardyti vienos įspūdingiausios dovanos – jos gražiai siejasi su amžiaus tarpsniais. Vaikystėje tai buvo baltos pačiūžos, jaunystėje – skirtingų spalvų stiklo taurių kolekcija, o visai neseniai – filigraninė sidabro segė plaukams, kurią sumeistravo Sigutės sūnus.

Netikėtumas, siurprizas ar šiaip nekasdieninis potyris

AB „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis tvirtina, kad beveik visos jo gautos Kalėdų, ir ne tik, dovanos, kurias atsimena ir turbūt atsimins visą gyvenimą, yra nematerialios. „Tai ne daiktai, o patyrimai: kvietimas kartu keliauti, eiti į teatrą, aplankyti nepažįstamą vietą ar skristi oro balionu. Daiktai apsunkina, užima vietą, sugenda, sulūžta, atsibosta ir anksčiau ar vėliau išnyksta iš mūsų gyvenimo. Prisirišimas prie jų – beprasmis ir visada trumpalaikis. Patyrimai ir prisiminimai išlieka daug ilgiau. Todėl labai džiaugiuosi gaudamas dovanų „patyrimą“, o ne daiktą, ir pats stengiuosi dovanoti tokias dovanas“, – požiūrį į dovanas atskleidžia ekonomistas.

Šiuo metu prekybos centruose, kosmetikos, buities reikmenų parduotuvėse ir net knygynuose galima įsigyti gatavų, nebrangių, bet garsių gamintojų vardus imituojančių akinių rėmelių su regėjimui koreguoti skirtais stiklais. Tačiau juos labiausiai pamėgo ne regėjimo sutrikimų turintys žmonės, o paaugliai, kurie perka tokius akinius tik norėdami būti madingi.
Specialistų teigimu, pirkti tokius akinius be recepto – labai rizikinga, nes tai gali rimtai pakenkti akims, net jei stiklai tik šiek tiek koreguoja matymą. “Net jei atsitiktų taip, kad dioptrijos atitiktų perkančiojo regėjimą, didžiausia rizika yra neindividualiai parinktas stiklų centrų aukštis. Jis toks pat svarbus kaip ir atstumas tarp vyzdžių. Jei šie rodikliai neatitinka, akys labai varginamos, o regėjimas silpsta”, – aiškina optikos salonų “Fielmann” klientų aptarnavimo vadovė Rasa Zinkevičienė.
Ji pati savo atžalai jokiu būdu neleistų nešioti tokių regėjimą gadinančių akinių ir neabejoja, kad atsakomybę už paauglių regėjimą šiuo atveju turi prisiimti ne vien akinių pardavėjai, bet ir jų tėvai.
Vis dėlto paisyti tėvų nuomonės nereikalauja jokie reglamentai, net jei kalbama ne tik apie akinius ar kitus aksesuarus, bet ir apie auskarų vėrimą ar net tatuiruotes.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai aiškina, kad jokiuose teisės aktuose nėra numatyta, kad auskarus ne tik į ausis, bet ir į antakius, nosį ar bambą veriantiems kosmetologams reikalingas to pageidaujančių nepilnamečių tėvų sutikimas. Taigi Lietuvoje vis daugėja atvejų, kai impulso pagautas paauglys įsiveria auskarus ar pasidaro tatuiruotę, o tėvai teturi vienintelę galimybę – vien tik papriekaištauti tatuiruočių darytojams ar auskarų vėrėjams dėl jų atsakomybės.