Jei reikėtų sudaryti neįprasčiausių Europos šalių švenčių dešimtuką, ko gero, visos prizinės vietos atitektų Ispanijai. Juk čia vyksta pomidorų ir gėlių žiedų mūšiai, savo drąsą galima išbandyti lenktynėse su įsiutusiais jaučiais, o regioniniuose karnavaluose gausi arba dovanų, arba lazdų į kuprą.

Švenčių Ispanijoje daugybė, mat kiekvienas miestas ir kaimas turi šventąjį globėją, kurio diena pažymima iškilmingomis eitynėmis, jaučių kovomis ar keistais, nuo amžių glūdumos išlikusiais ritualais. Dėmesio vertos ir rudeninės derliaus mugės, ir žiemos pabaigos karnavalai ar šurmulio pilnos pavasario linksmybės. O kur dar pasaulinio garso meno festivaliai, religinės ar iškilmingos nacionalinės šventės. Tad ruošiantis keliauti į Ispaniją verta atidžiai patyrinėti ne tik žemėlapį ar kelionių gidą, bet ir kalendorių.

Niekad nenurimstantis Madridas

Net ir trumpam apsistojęs Madride nustembi: atrodo, linksmybės čia niekada nenurimsta – net įprastos darbo dienos vakarą žmonės šurmuliuoja baruose, kavinėse ir klubuose, o namo traukia tik paryčiais. Tad galima įsivaizduoti, o dar geriau patiems pamatyti, kokiomis nevaržomomis linksmybėmis miestas pratrūksta švenčių dienomis, kai, rodos, visi madridiečiai ir miesto svečiai suguža į gatves bei aikštes.
Verta paminėti, kad per tokias šventes vyksta daugybė nemokamų renginių – koncertų, spektaklių ir parodų. „O štai spalio viduryje vykstant svarbiausiai nacionalinei Ispanijos šventei Dia de la Hispanidad galima ne tik stebėti iškilmingą karinį paradą, bet ir nemokamai lankytis visuose Madrido muziejuose bei parodų galerijose“, – pasakoja Erika Dobrovolskaitė, beveik ketverius metus gyvenanti Ispanijoje.
Bet ir nespėjusiems sudalyvauti šioje pompastiškoje šventėje nusiminti neverta. Štai šiuo metu vyksta Madrido rudens festivalis, kuris žiūrovams pristato įvairių šalių muzikos, šokio, teatro (tiek moderniojo, tiek klasikinio) projektus. Įdomių spektaklių galima pamatyti ir tiesiog miesto aikštėse ar parkuose. Šis festivalis trunka iki lapkričio vidurio. „Iš tiesų Madride nuolat kažkas vyksta. Vienas festivalis keičia kitą. Štai visai netrukus turi prasidėti dar ir džiazo festivalis“, – sako Živilė Norkūnaitė, Madride gyvenanti šešerius metus.
Žiemos šventės geriausiai tinka mėgstantiems masinius renginius – juk įdomu su įvairiataute minia sutikti Naujuosius metus Saulės vartų (Puerta del Sol) ar Didžiojoje (Plaza Mayor) aikštėse, stengiantis spėti su kiekvienu laikrodžio dūžiu sugalvoti norą ir suvalgyti po vynuogę. „Jei nuskambėjus visiems dvylikai dūžių spėji sukramtyti ir nuryti dvylika vynuogių, tai kitais metais tavo norai išsipildys“, – tikina E.Dobrovolskaitė. Lietuvė siūlo neaplenkti ir iškilmingo Trijų karalių parado.
Žiemą Madride ras ką veikti ir šiuolaikinio meno mėgėjai, mat vasario mėnesį čia vyksta Tarptautinė šiuolaikinio meno mugė, sulaukianti kūrėjų ir jų gerbėjų iš viso pasaulio.
Planuojant kelionę į Ispaniją verta atkreipti dėmesį ir į vieną svarbiausių Madrido švenčių San Isidro, Madrido šventojo globėjo, dieną, švenčiamą gegužės viduryje. Pasakojama, kad XII a. gyveno kuklus ir doras valstietis Izidorius, garsėjęs pamaldumu, atsidavimu ir tarnyste kitiems. Šv. Izidoriui priskiriama net 400 stebuklų, kurie esą įvyko jam dar gyvam esant, tad po mirties jis buvo paskelbtas šventuoju ir Madrido globėju. Šv. Izidoriaus palaikai saugomi baroko stiliaus Šv. Izidoriaus katedroje, kurioje jo garbei vyksta iškilmingos mišios.
Šv. Izidoriaus dieną tikrieji madridiečiai (o tokiais laikomi tik tie, kurių bent trys šeimos kartos gyvena sostinėje) į gatves išeina apsirengę ryškiais tautiniais Madrido drabužiais. Mieste rengiamos meno parodos, koncertai, šokiai po atviru dangumi, įvairūs sporto renginiai. Labai svarbus šventės akcentas – Feria Taurina, jaučių kovų šventė. Korida vyksta Plaza Monumental Las Ventas arenoje – įspūdingo dydžio, arkiniais langais ir kolonomis padabintame pastate. Toreadorų ir jaučių kovų galima pasižiūrėti nuo gegužės vidurio iki birželio vidurio. Beje, dažnai tuo pat metu vyksta PETA ir kitų gyvūnų globos organizacijų protestai, kai šią kraugerišką pramogą raginama uždrausti.
„Katalonijoje jos jau uždraustos, neseniai įvyko paskutinė kova. Nuomonės dėl koridų draudimo labai prieštaringos. Štai vyresni žmonės dažnai jose lankosi, jie supranta, kas arenoje vyksta, kokios taisyklės galioja šioje kovoje, palaiko matadorus ir labai emocingai reaguoja į visus įvykius. Bet jaunesnė karta korida nelabai domisi“, – pasakoja Ž.Norkūnaitė.

Keisčiausios šventės

Madrido renginiai ir festivaliai žavi savo masiškumu bei didingumu, o kitų miestų ir kaimų šventės užburia savo originalumu bei keistenybėmis, kurių analogų pasaulyje tiesiog nerasi. Tad pasukęs į bet kurią Ispanijos pusę tikrai rasi kur akis paganyti. Štai Katalonijoje, Taragonos provincijoje, vyksta vadinamieji lipikų festivaliai, kai vyrai lipa vieni kitiems ant pečių, taip suformuodami gyvus bokštus ar piramides net iš penkių ar septynių aukštų. Norint pasigėrėti šiuo reginiu reikėtų vietiniuose turizmo informacijos centruose pasiklausti, koks miestelis ketina rengti šį festivalį, mat jie neturi tiksliai nustatytos datos ar vietos.
O štai Sevilija žavi ne tik savo gotikine Šv. Marijos katedra, beje, trečia pagal dydį Europoje, ir puošnia Ispanijos aikšte, bet ir kas antrais lyginiais metais rudenį vykstančiu flamenko festivaliu. Arba kaip neaplankyti kaštonų derliaus šventės Galisijos regiono miestuose? Senoviniai miestai sužimba laužais ir pakvimpa juose kepamais kaštonais. Apskritai rudenį keliaudamas po Ispanijos mažuosius miestelius ir kaimelius gali tiesiog netyčia patekti į kokią nors derliaus ar skerstuvių šventę, o svetingi žmonės keliautojus būtinai pakvies prisidėti prie jų būrio.
Ištroškusiems įspūdingo karnavalo kelionę į Ispaniją reikėtų planuoti žiemą arba prieš pat Gavėnią vasario ar kovo mėnesį ir rinktis ne didžiuosius miestus, o nedidelius miestelius. Čia praūžia ypatingos linksmybės. Įdomu, kad jų metu vaikams dažnai dalijami žaislai ir saldainiai. Na, o keisčiausio karnavalo titulo nusipelno Galisijos regiono Lazos miestas. Persirengėliai, pasidabinę keistomis kepurėmis ir kelnėmis, apsirengę puošniais frakais su karvių varpeliais, išskuodžia į gatves su lazdomis rankose. Jie išsijuosę vanoja šonus praeiviams ir žioplinėtojams. Šiems belieka tik sutrikus šyptelėti, mat gintis, o tuo labiau trinktelėti atgal, draudžiama.
Mursijos mieste įspūdingai švenčiama Didžioji savaitė. Vakarais čia išjungiamas miesto apšvietimas, ir vyrai, vilkėdami įspūdingais kostiumais, panašiais į liūdnai pagarsėjusių kukluksklanininkų, žygiuoja miesto gatvėmis nešdami altorius, pagamintus iš tūkstančių gėlių, apšviestų tik žvakių šviesos ir lydimų būgnų dūžių. Iš paskos seka rimtos senjoros, pasidabinusios tamsiais vualiais ir juodais drabužiais. Vien nuo vaizdo ir garso atima žadą. Beje, Mursijoje tokiose procesijoje negali dalyvauti kiekvienas užsigeidęs, nes čia nustatytas griežtas žmonių skaičius, o vieta dalyvauti procesijoje perduodama paveldėjimo teise.
Aplinkiniuose miestuose irgi yra tradicija dabintis įspūdingais apdarais ir rengti procesijas, tačiau taisyklės juose nėra griežtos, čia net vaikai, aprengti apsiaustais su gobtuvu, dalyvauja eitynėse.
„Yra miestelių, kuriuose visą Velykų savaitę, dieną naktį, be pertraukos, vaikščiojama ir mušama būgnais. Beje, kas dešimt metų į Granadą iš aplinkinių miestų suvažiuoja žmonės su šventųjų paveikslais, Kristaus statulomis, jo kančios stotelėmis ir tris dienas rengia didžiules procesijas. Tiesa, šalies pietiečiai Didžiąją savaitę sureikšmina labiau, o šiauriečiai pažymi santūriau“, – pasakoja Erika.
Dar viena įspūdinga pavasario šventė Las Fallas, vykstanti kovo 19-ąją, Šv. Juozapo dieną, į Valensiją sutraukia galybę turistų. Tuomet aikštėse ir gatvių sankryžose pastatomos didžiulės kruopščiai padarytos skulptūros iš papjė mašė. Paprastai statulų autoriai savo kūriniais ką nors pašiepia, galima įžvelgti ir politinę potekstę. Pasigrožėjus ir išrinkus gražiausią, visos statulos sudeginamos. O degant statuloms stengiamasi sukelti kaip įmanoma didesnį triukšmą.
„Norintiems autentiškų švenčių rekomenduočiau pasukti į Kastilijos-La Mančos regioną. Jo kaimeliuose, garsėjančiuose savo juodąja architektūra, vyksta tokios šventės, kokios vykdavo ir prieš daugybę metų“, – pataria Erika.
Žinoma, visų ispaniškų švenčių, net ir pačių įdomiausių, žavinčių neįtikėtinais vaizdais, neišvardysi, tad belieka nuvažiuoti ir pačiam dalyvauti.

Festivaliai Ispanijoje, į kuriuos verta atkreipti dėmesį
Madridas. La Noche en Blancho (rugsėjis) – kultūros, miesto šventė. Atviri visi muziejai, galerijos, koncertų salės. Koncertai vyksta gatvėse, aikštėse, koncertų salėse, įvairių tautų kultūros centruose.
Madridas. Veranos de la Villa (nuo birželio iki rugpjūčio pabaigos) – kultūros, muzikos, šokio ir teatro mėnesiai.
Tarptautinis muzikos ir šokių festivalis Granadoje (rugpjūtis). Alhambroje ir Generalife soduose vyksta klasikinės muzikos koncertai ir baleto trupių pasirodymai.
Klasikinio teatro festivalis (rugpjūtis). Spektakliai vyksta Meridoje išlikusiame romėnų teatre.
Gitaros festivalis Kordoboje (rugpjūtis).

Kelionės įspūdžius paįvairina ne tik sutikti žmonės, pamatyti turistiniai objektai, bet ir gardus maistas. Juk smagu prisiminti ne tik tūkstantmečius menančius pastatus, turkio spalvos jūrą, egzotiškus gyvūnus, bet ir įdomius skonio bei kvapų derinius. Tad ruošiantis į kelionę verta pasidomėti šalies tradicine virtuve ir kavinėmis, kuriose galima rasti idealiausią kainos bei kokybės santykį.

Dažną turistą kamuoja paprastas, tačiau kartu ir sunkus klausimas, kaip išsirinkti gerą kavinę ar restoraną, kad kulinariniai potyriai praturtintų kelionę. Tačiau nei turizmo, nei restoranų, nei viešbučių srities darbuotojai, nei patyrę keliautojai negali pasiūlyti universalaus recepto, kaip neapsigauti renkantis vietą pietauti ar vakarieniauti.

Ekonomisto patarimai nebijantiems eksperimentų

Nebijantieji rizikos gali pasinaudoti garsaus ekonomikos profesoriaus Tylerio Coweno patarimais, paremtais patirtimi ir rinkos dėsniais. Visi jie aprašyti knygoje “Atrask savo vidinį ekonomistą” ir tinklaraštyje www.marginalrevolution.com.

Turistai, kurie svetimame mieste ar šalyje nebijo išbandyti nacionalinių mažumų ar imigrantų virtuvės, turėtų pasižvalgyti, kurios tautos restoranų yra daugiausiai, ir užsukti į vieną jų, mat konkurencija skatina pasitempti ir kokybe prisivilioti daugiau lankytojų. T.Cowenas pateikia visą sarašą šalių ir ten esančių nacionalinių virtuvių, kuriose dėl konkurencijos tikėtina gera maisto kokybė.

Tarkime, Prancūzijoje verta užsukti į alžyriečių ir Tuniso išeivių restoranus, Vokietijoje pasidomėti turkų, graikų ir Balkanų tautų virtuvėmis, o Didžiojoje Britanijoje pakistaniečių ir indų maistas gerokai skanesnis nei pačių britų.

Olandijoje įdomu paskanauti Indonezijos šalių maisto, Kanadoje galima gerai laiką praleisti ir pavalgyti kinų, Karibų regiono, vengrų ir ukrainiečių restoranuose bei kavinėse.

Dar keli profesoriaus patarimai: pirmiausia verta atkreipti dėmesį, kur valgo vietiniai gyventojai, paprastai vengiantys šurmuliuojantiems turistams skirtų maitinimo įstaigų, – ten tikrai bus skanesnis maistas. Na o, žmonėms, planuojantiems keliones po JAV ir šiek tiek išmanantiems nekilnojamojo turto rinką, T.Cowenas siūlo nuspėti, kurioje miesto dalyje yra mažos nuomos kainos. Ten paprastai imigrantai atdaro savo pirmąjį restoraną, o klientus vilioja kruopščiai paruoštu namų maistu.

Restoranų kelrodis

Nusipirkus bet kurį populiarų kelionių gidą – “Lonely Planet”, “The Rough Guide”, “Baededeker” ar “Dorling Kindersley” leidyklos kelionių vadovus po konkrečią šalį, verta atkreipti dėmesį į puslapius, kuriuose patariama, kur apsistoti, ką ir kur valgyti. Taip pat trumpai aprašomi nacionalinės virtuvės ypatumai, apžvelgiamos kainos, pateikiamas trumpas žodynėlis, padedantis išsiversti valgiaraštį.

Bene labiausiai išsiskiria “Dorling Kindersley” leidiniai – juose gausu nuotraukų, kuriomis iliustruojami ne tik turistiniai objektai, bet ir informacija apie restoranus ir kavines, patiekalų bei gėrimų aprašymai. Vis dėlto giduose pateiktais restoranų, kavinių sąrašais pasikliauti neverta: jei vadovausitės gidu, išleistu prieš porą metų, tai gali būti, kad minimoje vietoje rasite jau visai kitą maitinimo įstaigą.

Vis dėlto tikrasis restoranų ir viešbučių kelrodis yra “Michelin” raudonasis gidas, leidžiamas kasmet ir skaičiuojantis jau 112 metų. Dabar nemaža dalis keliautojų neįsivaizduoja kelionės be šio gido, padedančio išsirinkti viešbutį ar kavinę.

Leidinys pasižymi aiškia simbolių kalba, kai geriausiems objektams skiriamas tam tikras skaičius žvaigždučių.

Žvaigždučių, tapusių kokybės simboliu, reikšmė paprasta: viena – puiki virtuvė, dvi – išskirtinė, verta nukrypti nuo savo maršruto, trys – viena geriausių, verta atskiros kelionės. Skelbiama, kad restoranų, gavusių žvaigždutę, kaina pakyla penktadaliu. Verta paminėti, kad leidinyje nurodomi įdomesni patiekalai bei apytikslė vakarienės ar pietų kaina.

Beje, rengiantis kelionei nebūtina pirkti nemažai kainuojančio raudonojo gido, naudingos informacijos galima rasti ir viamichelin.com svetainėje.

Na, o kainas lengva palyginti. Tarkim, vienos žvaigždutės restorane Romoje teks pakloti apie 70 eurų, dviejų žvaigždučių – apie 130 eurų, trijų – daugiau nei 200 eurų. Jei nesinori tiek mokėti už įmantrią vakarienę ar pietus, gide vertėtų atkreipti dėmesį į šaukšto ir šakutės ar BiB žmogeliuko veidu pažymėtas maitinimo įstaigas – jose kainos gerokai mažesnės, galima sočiai ir įdomiai pavalgyti už 15–20 eurų.

Neturint po ranka kelionių knygų derėtų pasikalbėti su vietos gyventojais. “Visada reikia klausti vietinių žmonių, jie tikrai patars, kur geriausiai ir skaniausiai pavalgysite, ko reikia būtinai paragauti”, – sako viešųjų ryšių specialistė Donata Vaičiulienė, neseniai grįžusi iš Austrijos Tirolio, kuriame mėgavosi žiemos malonumais ir puikiais austriškais patiekalais.

Dar vienas informacijos šaltinis, kuriame galima rasti nemažai patarimų ir asmeninių įspūdžių, yra keliautojų tinklaraščiai. Jų daugybė, taip pat ir lietuviškų: mytrips.lt, kelioniumanija.lt, toli.lt, nemažai naudingų patarimų galima perskaityti ir forume supermama.lt. Apie įvairių šalių patiekalų receptų paslaptis bene išsamiausios informacijos galima rasti svetainėje skoniublogas.lt, kurioje savo įrašus publikuoja įvairių tinklaraščių autoriai.

Tačiau panorus ne tik receptų, bet ir išsamių kiekvienos šalies kulinarinių tradicijų ar kavinių bei restoranų aprašymų, reikės paplušėti iš peties, nes nėra daug susistemintos informacijos. Besidomintiems kulinariniais nuotykiais įdomu pavartyti Pauliaus Jurkevičiaus knygą “Staltiesės ritmu. Kelionė po gero ir blogo skonio Europą” ar Roberto Ščesnavičiaus knygą “Gurmano užrašai”.

1. Paryžius – neblėstanti legenda

Prancūzai nuo seno garsėja išrankiu ir subtiliu skoniu, todėl Paryžiuje pasukus į pirmą patrauklesnę kavinę ar vyninę galima tikėtis gero maisto. O turintieji laiko gali pasidairyti po Lotynų kvartalą ir Sen Žermeno bulvarą – čia tradiciškai telkiasi geriausios bei įdomiausios kavinės, kuriose galima skaniai ir nebrangiai užkąsti. Viešint Prancūzijoje reikėtų pasmaguriauti žąsų kepenėlių paštetu “Foie Gras”, omarų paštetu ar sraigėmis.

2. Viena – tinkamiausias miestas smaližiams

Nors Austrijoje senokai nebeliko imperatorių, jų pamėgtų saldumynų galima paragauti ir šiandien. Tereikia užsukti į bet kurią konditeriją ar kepyklėlę, ir širdis apsals nuo skanėstų gausos. Burnoje tirpstantys prabangūs Zacherio ar Esterhazių tortų gabalėliai, gausybė rūšių tradicinio austriško pyrago, vadinamo štrudeliu, mikštutėlės dar šiltos bandelės. Geriausių konditerijos parduotuvėlių ir kepyklėlių galima rasti centrinėse gatvėse, aplink Šv. Stepono katedrą.

3. Londone – visas pasaulis

Viena kelionė į Londoną gali prilygti kelionei aplink Žemę. Rinktis tikrai yra iš ko: Libano, Irano, Indijos, Indonezijos, Afrikos ir daugybės kitų šalių restoranai bei kavinės įsikūrusios Soho rajone, Kovent Gardene ir kitur. Svarbu nepamiršti paragauti ir tradicinės angliškos arbatos su pienu bei įvairių pudingų.

4. Atėnuose – tūkstantmetės virtuvės tradicijos

Sakoma, kad graikams pavyko išsaugoti dalį antikos laikų kulinarinių paslapčių, – tuo keliautojai gali įsitikinti tradicinuose graikų restoranuose estiatorio. Graikijoje tiesiog būtina paragauti keftedes (mėsos kukuliai, paskaninti šafranu, mėtomis ir kmynais), ožiuko kepsnio ar medaus ir kaštainių pudingo, pagardinto apelsinų žiedais.

5. Zagrebe reikėtų užsukti į gostionicas ir konobas

Kroatijoje labiausiai rekomenduojama apsilankyti šeimos verslo restoranuose, užsukti į gostionicas bei konobas ir paragauti tradicinių patiekalų. Tačiau prieš užsisakant įdomu pabendrauti su šeimininku, kuris mielai papasakos apie įdomesnes kulinarines tradicijas. Viena aišku, kad valgiaraštyje radus krevečių su pomidorų ir žolelių padažu, avies kumpio pršut ir garsiojo paški sir (avių sūrio) iš Pago salos dvejoti nevertėtų.

6. Į Romą – ne tik makaronų ir picos

Italų virtuvė – viena įdomiausių pasaulyje. Jei turistas neturi galimybės pervažiuoti visą šalį, tai Romoje tikrai verta paragauti visų regionų geriausių kulinarinių kūrinių – Parmos kumpių, artišokų ar cukinijų žiedų, keptų tešloje, patiekalų su trumais, įvairių rūšių rizoto, įdomesnių sūrių, desertui užsisakyti kvapios espreso kavos ir sicilietiškų ledų su rikotos sūriu.

7. Stokholme verta paragauti dvokiančios žuvies

Švediška virtuvė pasižymi sočiais riebiais patiekalais ir tirštomis sriubomis. Šioje šalyje verta paragauti įdomios alaus ir dilgėlių sriubos, vėžių, virtų krapų sultinyje. Na, o keisčiausias švediškas delikatesas yra raugintos strimelės, pasižyminčios ypač bjauriu kvapu. Renkantis restoraną per daug galvos sukti neverta – miesto centre beveik visi itin aukšto lygio.

8. Į Madridą – mėgautis užkandžiais

Ispanija garsėja užkandžiais – tapas, todėl nuvykus į Madridą galima iki soties mėgautis vytintu kumpiu ar iberiko sūriu, keptomis nelukštentomis krevetėmis, troškintais moliuskais, kalmarų žiedais, daugybės rūšių alyvuogėmis, chorizo dešra ir daugybe kitų. Jų galima išsirinkti kiekvienoje kavinėje ar restorane. Panorus įmantresnių patiekalų galima smaguriauti įvairiai paruoštais aštuonkojais, omarais ir kitomis jūros gėrybėmis.