Kijevas, A.Šėmienės nuotr.

Iš naujumu blizgančio Borispolio oro uosto greitkeliu švilpiant į Kijevą, vaizduotė žada įspūdžių kupiną savaitgalį. Už automobilio lango iš pradžių mirguliuoja miškų žaluma, vėliau – miegamieji daugiabučių rajonai. Arčiau centro eismas tampa intensyvesnis. Galiausiai imi slinkti vėžlio greičiu, užtat gali pasigėrėti tolumoje vingiuojančia žydra Dniepro juosta, už kurios auksu žiba garsiųjų Kijevo cerkvių kupolai. Greitai paaiškėja, kad iki šiol važiavome vienu geriausių plentų šioje milžiniškos šalies dalyje.

Aušrinė Šėmienė, specialiai „Veidui“ iš Kijevo

Keliai, kuriais teks važiuoti artimiausias keturias dienas, nė iš tolo neprimena sostinės vizitinės kortelės.

Iš Vilniaus į Kijevą kasdien, išskyrus sekmadienį, skraidina „Ukrainos avialinijos“. Vos valanda ore ir tik 40 minučių kelio iš oro uosto iki miesto centro. Man miestas atrodo tarsi susivėlęs – apšiurę namai, duobėtos, purvinos gatvės… Ne, – meluoju – gatvės labai švarios, net gerai apsidairiusi nepamatau numestos nuorūkos, nes rytais šimtai močiučių, kad prisidurtų kelias grivnas prie pensijos, šluotomis šiūruoja šaligatvius, bet įspūdis toks, lyg irčiausi per šiukšles. Gal todėl, kad Kijevas įstrigęs tarp dviejų epochų – senosios sovietinės ir modernios vakarietiškos.

Vakarietiškąją, žinoma, galima surasti tarptautinėse organizacijose ir pasaulinių tinklų parduotuvėse bei viešbučiuose. Pastaruosiuose ir kainos, suprantama, vakarietiškos. Vakarietišką vietą surandu miesto centre įsikūrusiame „Intercontinental“ viešbutyje, nuo kurio stogo terasos atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į senamiestį. Prie baro gurkšnojant vyną galima valandų valandas tyrinėti peizažą.

Pardavimų direktorė Saheb Sadaghiani teigia, jog šiame išblizgintais krištolo sietynais spindinčiame 5 žvaigždučių viešbutyje mėgsta apsistoti pasiturintys verslininkai. Jame be konferencijoms pritaikytų patalpų yra ir keli net 70 kvadratinių metrų kambariai, kuriuose galima rengti pasitarimus. Pilvo malonumai tenkinami prancūziškame ir itališkame restoranuose.

Pastarajame galima užsisakyti ir tradicinių ukrainietiškų barščių bei virtinių. Pusryčiauja svečiai žalioje vasaros terasoje, saugiai paslėptoje nuo gatvės triukšmo ir skubančių miestiečių minios.

Išėjus pro viešbučio duris, neišvengiamai užklumpa niūri kariaujančios valstybės kasdienybė. Štai namas šalia „Radisson blu“ viešbučio, kuriame gyvenu. Matyti, kad seniai apleistas, užkalti langai, reklaminiais rašteliais apklijuotos durys. Dešinėje kabanti lenta skelbia čia kažkada buvus socialinės rūpybos skyrių, o kairėje skaitau kitokio turinio iškabą: „Krokodilo odos laikrodžių apyrankės, rankinės, portfeliai“.

Kaip atrodo geras žmogus

Neįgudusiai akiai Kijevas atrodo nurimęs. Tačiau artėjant prie Maidano, aikštė ir šalia esantis Kreščiatikas – pagrindinė sostinės gatvė, miesto širdis, rodos, kunkuliuoja. Vieni žmonės vis dar diskutuoja politinėmis temomis, kiti ilsisi po darbo dienos, mamos gano vos pradėjusius vaikščioti vaikus, jaunos panelės demonstruoja patrauklius kūnus. Čia sukinėjasi ir kamufliažiniais drabužiais vilkintys jaunuoliai. Pamatęs mano pakeltus antakius, bičiulis ukrainietis ima pasakoti populiarų anekdotą: „Įeina į kavinę vyriokas kamufliažiniais drabužiais, auliniai batai vos laikosi ant kojų, barzda siekia krūtinę, plaukai susivėlę, ant galvos užmaukšlinta nutrinta kepurė, rankoje vėzdas. Iš karto matyti – geras žmogus“. Kamufliažinė uniforma – Kijeve patriotizmo išraiška. Taip žmonės demonstruoja ir savo politines pažiūras.

Maidano memorialas, A.Šėmienės nuotr.

Šalia Maidano, šiek tiek aukščiau į kalną, žuvusiųjų už laisvę memorialas – paminklų miškas su iškaltais herojų vardais. Nulenkti galvos prieš aukas čia ateina šimtai žmonių. Šiandien tai – vis dar kraujuojanti žaizda. Deja, ilgainiui ji taps tik viena iš daugelio tragišką Ukrainos istoriją liudijančių vietų. O tokių mieste nemažai. Pavyzdžiui, Holodomoro memorialas. 1932 m. sovietų valdžia, norėdama į kolchozus suvaryti valstiečius, iš jų atėmė visą maistą. Vos per pusę metų oficialiais duomenimis iš bado mirė 3,5 mln. žmonių, tačiau ukrainiečiai mano, kad aukų galėjo būti iki 7 mln., mat daug liko nesuskaičiuotų, suguldytų į bendrus kapus. Suprantama, kad Rusija iki šiol šio fakto nepripažįsta genocidu, o prietaringi žmonės tvirtina, jog dabartinės nelaimės juos užgriūva dėl to, kad per holodomorą alkani žmonės valgė vieni kitus.

Memoriale įspūdingiausia – mažos mergaitės, rankoje spaudžiančios kviečio varpą, skulptūra. Ji primena vadinamąjį „5 varpų įstatymą“, – mirštantys iš bado tėvai siuntė vaikus į laukus parinkti ant žemės pabertų grūdų. Buvo galima paimti tik penkias varpas, jei vaikai surinkdavo daugiau, rusų kareiviai juos nušaudavo.

Netoliese mergaitės skulptūros, ant aukšto Dniepro kranto, stiebiasi grandiozinis „Motinos Tėvynės“ paminklas ir memorialas, matomas kone iš visų Kijevo kampų. Jis buvo pastatytas 1981-aisiais, minint 40-metį, kai fašistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. 7 mln. civilių ir 3 mln. kareivių ukrainiečių tada padėjo galvas.

Bet širdį stingdanti kančia iš šių žmonių širdžių neišmušė humoro jausmo – „Motina Tėvynė“ stovi veidu į Rusiją, o kijeviečiai juokauja, jog, ji rankoje laikydama kalaviją,  tvirtina, jog šį karą Ukraina tikrai laimės ir priduria, jog per pastaruosius 20 metų jie jau pergyveno 3 revoliucijas. Dar viena – atneš pergalę.

Žiūriu į prie postamento stovinčius tankus, o ant jų karstosi maži vaikai, tėveliai juos fotografuoja. Visi smaginasi.

Po įvykių Maidane ir Donbaso bei Krymo okupacijos į 2,8 milijonų gyventojų sostinę atsikraustė apie 2 mln. naujų žmonių.

Po įvykių Maidane ir Donbaso bei Krymo okupacijos į 2,8 milijonų gyventojų sostinę atsikraustė apie 2 mln. naujų žmonių.

Ne visi jie ukrainiečiai. „Rusų mes nebijome. Mokame juos greitai asimiliuoti. Dažnai jie tampa dar aršesniais ukrainiečiais nei mes. Bijome sovietų. Ir nesvarbu, kaip jie kalba – rusiškai ar ukrainietiškai“, – sako vienas gatvėje sutiktas vyras.

Iš tiesų šiame milijoniniame mieste neįtikėtinai saugu. Gatvėse galima leisti kiaurą naktį. Blogiausia, kas gali nutikti – ilgapirščiai nugvelbs piniginę. Tačiau naktį gatvėje trintis nesinori, mat pradėjus leistis sutemoms, gatves okupuoja jaunimas. Jie tokie jauni, kad pasijuntu tarsi būčiau dinozauro metų ir spėriai spūdinu į viešbutį.

Korupcija – didelė ir maža

Kainos Kijeve, tris kartus nukritus grivnos kursui, mums dabar juokingos – vienoje iš miesto valgyklų už 2 eurus legendinių virtinių su mėsa, mėlynėmis, varške, sūriu ir dar kažin kuo prisitvoju tiek, kad vos atsiplėšiu nuo kėdės. Į šią sumą įskaičiuotos ir sultys bei kava.

Roshen parudotuvė, A.Šėmienės nuotr.

Metro bilietas kainuoja apie 10 mūsiškių centų, aukštos kokybės juodojo šokolado plytelė prezidento Petro Porošenkos fabriko „Roshen“ firminėje parduotuvėje – 70 centų, geras vynas – apie 3 Eur, alus – du kartus pigesnis už kavą – 60 centų. Kuo ne rojus turistui iš Vakarų? Užtat paprastiems Kijevo gyventojams tai neatrodo pigu, nes vidutinė alga siekia vos šimtą eurų. Gal todėl ir prisidurti visi bando kaip kas išmano.

Užeinu į banko pinigų keityklą išsikeisti baisios sumos – 20 eurų. Surašiusi į kompiuterį mano paso duomenis, darbuotoja pateikia sumą, kuri, mano galva, neatitinka nurodytos švieslentėje. Taip jai ir išrėžiu. O ji man: „Valiutos kursas keičiasi kelis kartus per dieną“. Ką gi, nusprendžiu paieškoti palankesnio kurso, bet greit apsigalvoju. Po penkių minučių vėl ta pati procedūra, tik kursas kitas – atitinkantis nurodytąjį. Hmmm. Vakare iš smalsumo skaičiuoju, kiek ji būtų mane apmovusi. Pasirodo, 40 centų!

V.Janukovyčiaus rezidencija, A.Šėmienės nuotr.

Kitokie užmojai buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus rezidencijoje Mežigorijoje, kas reiškia „Tarp kalvų“, netoli Kijevo. 2014 m. vasario pabaigoje 2 mlrd. dolerių įkainotas turtas buvo perduotas valstybei ir dabar, daugiau kaip 40 hektarų teritorijoje, kasdien keli tūkstančiai žmonių leidžia laisvalaikį.

O veikti ten yrą ką – išpuoselėtas, įmantriomis skulptūromis apstatytas parkas, zoologijos sodas, futbolo aikštė, piknikų vieta paverstas golfo lauku, vienintelis šalyje šildomas plentas, tvenkiniai, prezidento 60-mečiui Donbaso oligarchų dovanotas piratų laivas su įspūdinga stipriųjų gėrimų kolekcija, garažas su sovietiniais automobiliais, stručių ferma. Iki šiol iš rezidencijos ūkio į Kijevą keliauja užaugintos daržovės ir mėsa. Vestuvininkai mėgsta fotografuotis visų įmanomų stilių parke, ir prisiglaudę prie antikinės žirgo galvos bei jonėninės kolonos liekanų, lyg netyčia pamestų šalia tradicinę ukrainietišką medinę „chatą“ primenančio namo, kuriame su dukra gyveno nuverstasis prezidentas.

Buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus rezidencija Mežigorijoje buvo perduota valstybei, tačiau patekti vidun gali tik išrinktieji, o tartis dėl to reikia su paslaptingu dėde Paša.

Parke leisti laiką galima sumokėjus apie 1,6 Eur ir praėjus automatais ginkluotą apsaugą. Įėjimas vienas – teritoriją supa 3 m aukščio 70 km ilgio betoninė tvora su spygliuotomis vielomis viršuje, kuriomis teka elektros srovė – visai, kaip Lukiškių kalėjime.

Patekti vidun gali tik išrinktieji. Rezidencija neturi ne tik interneto puslapio, bet ir telefono numerio. Reikia tartis su paslaptingu dėde Paša. Viduje gyvena moteris ir vyras, kuriuos visi vadina tik vardais. Jie niekada neišeina į lauką, bet kartais bendrauja su tais, kam pavyksta praverti architektams galvosopį keliančio namo vidun. Į klausimą, kas jie tokie, atsakymo nėra. Nežinia ir ką ten veikia.

Sklinda visokių kalbų. Neva, kažkas iš Maidano kovotojų priglobė rezidenciją po savo sparneliu, neva dabar po truputį grobstomi vilos turtai. Nieko keisto – juk V. Janukovyčiaus pasakiškas medžioklės namas akimirksniu buvo išplėštas.

Jei vis dėlto mirtinai užsimanėte aplankyti šį Korupcijos muziejumi vadinamą objektą, neapsigaukite – užsienio turistus aptarnaujančios agentūros pasisiūlys nuvežti už 55–60 Eur, o vyrukai su mikroautobusais nuo Maidano nugabens vos už 7 eurus.

Lobis istorijos mėgėjams

Kijevas – lobis senosios istorijos mėgėjams. Tai vienas seniausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvusių miestų, mus sieja kelių šimtų metų bendra istorija. Kijevą nuo 1320 m., kai jį prie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės prijungė didysis kunigaikštis Algirdas, iki 1569-ųjų, Liublino unijos, kai Žygimantas Augustas Ukrainos žemes atskyrė nuo Lietuvos LDK ir prijungė prie Lenkijos karalystės, valdė lietuviai. Tačiau nesitikėkite, kad visa tai išgrisite iš Kijevo gidų. Savos istorijos geriau ieškoti su savu – lietuvišku – gidu. Bet ukrainiečiai mielai rodo ir pasakoja apie tris Kijevo perlus.

A.Šėmienės nuotr.

Pirmasis – Kijevo Pečiorų laura, – didžiulis, net 28 h ploto, į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytas vienuolynas ir vienas iš septynių Ukrainos stebuklų. Jis buvo vienas žymiausių stačiatikybės centrų. XI a. vienuolyną įkūrė garsūs Atono kalno Graikijoje vienuoliai Antonijus ir Teodosijus.

Vienuoliai gyveno olose, tapė ikonas, rašė kronikas ir perrašinėjo knygas. Kai jie mirdavo, būdavo palaidojami olų įdubose. Dėl ypatingo oro, jų palaikai natūraliai mumifikuodavosi. Ir dabar tikintieji bei turistai gali išvysti 123 žmonių kūnus. Tarp jų ir garsųjį slavų herojų Ilją Muromietį, apie kurį vėliau buvo prikurta daug pasakų, kaip jis nugalėjo mongolus. Beje, Lauros teritorijoje palaidotas ir Piotras Stolypinas, caro Nikolajaus II laikų Rusijos ministras pirmininkas, kuris XX a. pradžioje gyveno Lietuvoje ir pagarsėjo savo agrarine reforma.

Dar vienas UESCO globojamas objektas šiame mieste yra Sofijos soboras, – vienas seniausių soborų pasaulyje. XI a. jis buvo pastatytas valdovo Jaroslavo Išmintingojo įsakymu, kad pažymėtų pergalę prieš klajoklius tiurkus pečenegus. Soborą verta aplankyti dėl įspūdingų, didžiausių pasaulyje, net 260 kv. m. mozaikų ir 3000 kv. m. freskų, išlikusių nuo soboro pastatymo laikų.

Ne mažiau vertas dėmesio ir netoliese auksiniais kupolais švytintis Šv. Arkangelo Mykolo soboras ir vienuolynas. Vienuolyną pastatė minėto Jaroslavo Išmintingojo sūnus, tačiau totoriai per antpuolį dvi iš trijų cerkvių sugriovė, likusius pastatus  susprogdino sovietų valdžia. XX a. pabaigoje ukrainiečių išeiviai surinko lėšų ir atstatė vienuolyną.

Kijevo cerkvėse ir vienuolynuose gausu tikinčiųjų, jei bandysite drumsti ramybę, jie ne tik jus nužvelgs smerkiančiu žvilgsniu, bet ir nepasigėdys pasakyti ką galvoja. Sveiki, atvykę!

Scanpix

Apie „Dešiniojo sektoriaus“ vadą Dmytro Jarošą, kuriam rugsėjį sukaks 44-eri, ukrainiečiai žino nedaug. Nacionalistas, baigęs ukrainiečių literatūros studijas, vienas Maidano lyderių. Tiek ukrainiečiams pakako iki šiol. Kas, jei ne D.Jarošas, pasirūpins tvarka Rytuose? Kas sužiūrės korumpuotus Ukrainos pareigūnus, paskelbs netikusių politikų pavardes?

Rima JANUŽYTĖ

Taip buvo iki šiol. Bet prieš porą savaičių Užkarpatėje, Mukačevės mieste, įvyko ginkluotas „Dešiniojo sektoriaus“ būrio susirėmimas su Užkarpatės srities milicija, o netrukus iškelti „Dešiniojo Sektoriaus“ reikalavimai Ukrainos valdžiai ir grasinimai nauju Maidanu. Tai sukėlė sąmyšį.

Keičiasi požiūris į „Dešinįjį sektorių“

Ukrainiečiai, priešingai nei smegenų dušui nejautrūs rusai, iki tol negalvojo, kad „Dešinysis sektorius“ yra rimtas reikalas. Taip, dešinieji radikalai labai daug padarė išvejant Viktorą Janukovyčių. Nusipelnė gindami Ukrainos vientisumą ir atremdami Rusijos puolimą. Bet tai, kad saujelė ultrapatriotų galėtų organizuoti perversmą, atrodė neįmanoma. Pastarųjų savaičių įvykiai ukrainiečių širdyse it arbatinis šaukštelis deguto medaus statinėje pasėjo abejonę – tiek dėl „Dešiniojo sektoriaus“ silpnumo, tiek dėl oficialiosios valdžios stiprybės. Ir dorovės.

Po įvykių Mukačevėje lavina išsiliejo nuomonių srautas, kuriame ėmė ryškėti pagrindinis klausimas – o kas, jei prorusiškus oligarchus Ukrainoje pakeitė provakarietiški? Kas, jei Petro Porošenka išties tik imituoja permainas? Ir ką, po galais,  „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojai veikė pusantro tūkstančio kilometrų nuo fronto, netoli sienos su Vengrija ir Slovakija? Gal konfliktas su valdžios institucijomis įvyko dėl nepasidalintų kontrabandininkų „atkatų“?

Yra ir tokių, kurie D.Jarošą įtaria kolaboravimu. Juk jis – iš Rytų Ukrainos, būdamas vaikas buvo spaliukas, paskui – komjaunuolis, tarnavo Sovietinėje armijoje, o į patriotizmą atsivertė tik 1989-aisiais, Dnepropetrovske bene pirmasis iškėlęs geltonai mėlyną Ukrainos vėliavą. Daug kam gali pasirodyti keista ir tai, kad D.Jarošas niekada nedirbo, bet neskursta nei jis, nei jo žmona ir trys vaikai.

D.Jarošo kritikai neatlyžta teiraudamiesi, ar tikrai D.Jarošui „algą“ moka Dnepropetrovsko oligarchas Iharis Kolomoiskis? Ar gali būti, kad šis Baltųjų rūmų draugu vadinamas milijardierius „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojams buvo pasiūlęs 5 tūkst. JAV dolerių už galvą Odesos žudynėse? Bet valdžia tikima vis mažiau, o D.,Jarošu – vis daugiau.

„Vis daugiau žmonių įtaria, kad Maidanas į valdžią sugrąžino senąją valdžią“, – teigia Globalios strategijos instituto Kijeve direktorius Vadymas Karasiovas, leisdamas suprasti, kad D.Jarošu tikima vis labiau. Eksperto žodžius iliustruoja apklausų rezultatai.

Pernai gegužę vykusiuose Ukrainos prezidento rinkimuose už D.Jarošą balsavo tik 127,8 tūkst. ukrainiečių – 0,7 procento.  Spalį, renkant Aukščiausiąją Radą, D.Jarošas vienintelis iš visos savo partijos pateko į valdžią gimtojo Dnepropetrovsko rinkėjų dėka. Tačiau jei rinkimai vyktų šiandien, D.Jarošo judėjimas gautų 5 proc. balsų, o jį patį teigiamai vertina apie 15 proc. Ukrainos gyventojų.

Kas graužia Ukrainą?

Nors ukrainiečiai D.Jarošą vertina vis palankiau, politicos analitikai darosi vis atsargesni. Pirmoji priežastis – situacijos destabilizavimas, apie kurį daugiausia imta kalbėti po to, kai praėjusį antradienį Maidano aikštėje susirinkę „Dešiniojo sektoriaus“ veikėjai pareikalavo referendumo dėl pasitikėjimo valdžia, visiškos okupuotų teritorijų blokados ir oficialaus pripažinimo, kad Donbase vyksta karas, o ne antiteroristinė operacija.

Negana to, „Dešinysis sektorius“ išsakė ambicijas tapti Nacionaliniu išsivadavimo judėjimu ir pareikalavo oficialaus pripažinimo, kitaip sakant, pareiškė, jog ir toliau nepaklus Vyriausybei. Tad Ukraina anksčiau ar vėliau turės spręsti neįteisintų ginkluotų batalionų klausimą.

Atsižvelgiant į tai, kad Ukraina ir taip lyg girnapusėse girgžda nuo spaudimo iš Rytų ir Vakarų, kišenėse švilpauja šiauriniai vėjai, o bendra valdžios savijauta – lyg čirškant ant įkaitintos keptuvės, gali apimti panika. Kai panikuoja viršūnėnėlės, vibracijas pajunta iš šaknelės.

Ukrainos atveju toms „šaknelėms“ kažkur jau kirba „Dešiniojo sektoriaus“ pamėtėta idėja, kad, jeigu kas, visada galima ateiti į Maidano aikštę ir surikti „ar tokios Ukrainos mes norėjom?“. Tad kyla klausimas, ar už D.Jarošo meilės tėvynei Ukrainai nekyšo raudonos Rusijos ausys? Niekas taip gerai nepasiduoda valstybės ardymo darbams, kaip urapatriotai.

Patys Ukrainos dešinieji radikalai nemano, kad  jų žodžiai ir veiksmai gali destabilizuoti padėtį. Jie laiko save permainų garantu. Buvęs laikinasis prezidentas, o dabar Ukrainos  gynybos ir saugumo tarybos sekretorius Aleksandras Turčynovas tam prieštarauja. Žinoma, A.Turčynovas – ideologinis D.Jarošo priešas. Lygiai tokia pat, kone asmenine, nesantaika paremti ir D.Jarošo santykiai su jam kritikos negailinčiu Ukrainos vidaus reikalų ministru Arsenu Avakovu, kurio atsistatydinimo dabar reikalauja „Dešiniojo sektoriaus“ aktyvistai.

Didėjanti sumaištis ir mėginimai susigaudyti, kas yra gėris, o kas blogis, neabejotinai palanki norintiems Ukrainą skaldyti iš vidaus. Tiesa, Rusijoje apie D.Jarošą klausimų tarsi niekam nekyla: taškai ant „i“ čia seniai sudėlioti visų įmanomų propagandos kanalų.

Rusijos sąmokslas

„Dešinysis sektorius“ ir jo lyderis D.Jarošas – itin mėgstami Rusijos kanalo „RTR Planeta“ žinių herojai. Žiūrint propagandinius reportažus galima netgi pamanyti, kad Ukrainos prezidentas yra D.Jarošas, o ne P.Porošenka. Rusų porpagandistai rėkia, kad visi Ukrainos gyventojai D.Jarošą garbina, o jei kas ir nepatenkintas, tai labai jo bijo. „Dešiniojo sektoriaus“ kariai Rusijoje visąlaik buvo vaizduojami kaip vienintelė karinė Ukrainos jėga, geriausiu atveju vadinta fašistais, o blogiausiu – teroristais.

Kremliui reikia, kad rusai šventai tikėtų, jog visa Ukraina yra vienas didelis ir baisus „Dešinysis sektorius“. Ukrainoje vykstant prezidento rinkimams Pirmasis Rusijos kanalas paskelbė, kad D.Jarošas yra neabejotinas rinkimų lyderis ir kad kol kas yra surinkęs daugiausiai – 37,13 proc. balsų, o štai P.Porošenka turi tik 29,63 procento.

Nereikia nė sakyti, kad tos nesąmonės Rusijos propagandinė televizija niekada nepaneigė. Lapkritį po Aukščiausios Rados rinkimų tas pats kanalas pranešė, kad D.Jarošas į pirmąjį parlamento  posėdį atėjo nešinas automatu. Įrodymas – suklastota nuotrauka.

Šių metų sausį Rusijos televizija „Zvezda“ išplatino pareiškimą, kad D.Jarošas Radoje grasina susprogdinti granatą, nors tai buvo tik iš konteksto ištraukta D.Jarošo pokštas. „Nesu už jokias radikalias ir brutalias priemones. Kas būtų, jei demokratiškoje valstybėje atsinesčiau granatą į Radą?“, – retoriškai klausė D.Jarošas. Rusijos televizijos šią frazę bemat pasigavo ir išpūtė neregėtą burbulą. Kitą dieną apie „teroristą“ D.Jarošą jau skalambijo „Russia Today“, NTV, Vesti.ru.

Taigi rusams jau seniai praplautos smegenys, todėl D.Jarošas jiems yra baisiausias monstras, nuo kurio reikia ne tik gintis patiems, bet dar ir ginti Ukrainos rusus. Tačiau tikrą „Dešiniojo sektoriaus“ jėgą ir galimybes, matyt, žino tik pats D.Jarošas.

Interviu žurnalui „Newsweek“ jis sakė, kad jo batalionuose yra mažiausiai 10 tūkst. žmonių. Tisa, praėjusį rudenį Ukrainos naujienų portalui euromaidanpress.com D.Jarošas teigė, kad jo savanorių kariuomenė sudaryta tik iš 7 tūkst. vyrų. „Stratfor“ analitikų vertinimu, visa tai tik kalbos, nes „Dešiniojo sektoriaus“ karių skaičius neviršija nė 500, be to, D.Jarošas ne visiems iš jų yra neabejotinas vadas. Matyt, šis skaičius yra pernelyg sumažintas, nes į „Dešiniojo sektoriaus“ organizuojamus protestus visuomet atvyksta bent 3-5 tūkst. ištikimų aktyvistų.

Laukia vargo vakarienė

„Dešiniojo sektoriaus“ būriai Ukrainos valdžiai yra reikalinga. Nors ji ir kelia įvairių rūpesčių, tačiau tai – neabejotina atrama atremiant Rusijos agresiją Ukrainos Rytuose. Nors jokia valstybė nesitaiksto su nepaklusniais kariniais dariniais, Ukrainos atveju tai nėra pati didžiausia problema. Bent jau kol kas. Daug blogiau, jei „Dešinysis sektorius“ tikrai pradės organizuoti referendumą dėl nepasitikėjimo prezidentu ir Vyriausybe.

D.Jarošas pareiškė, kad visoje Ukrainoje jis ims steigti revoliucinius komitetus , atsakingus už referendumo organizavimą. Žada, kad referendume bus ir daugiau valdžiai nepatogių klausimų – dėl savanoriškų karinių dalinių pripažinimo ir apginklavimo, dėl karinės padėties paskelbimo Rytų Ukrainoje.

Ar tokiam referendumui lemta įvykti, o jei taip, ar jo rezultatai turės kokios nors reikšmės? Pagal Ukrainos Konstituciją referendumui surengti reikia 3 mln. parašų. Jei tiek ir būtų surinkta, ar ukrainiečiai eitų prie balsadėžių? Net ir tokios sėkmės atveju referendumas turėtų tik patariamąjį  balsą. Baisu net klausti, kas Ukrainoje nutiktų, jei dabartinė valdžia būtų nušalinta. Tačiau gal toks scenarijus ir yra slaptas Kremliaus planas, kurio įrankiu, pats to nenorėdamas, yra numatytas D.Jarošas ir jo „Dešinysis sektorius“?

VZ

Diplomatija. Apie dvišalius Lietuvos ir Ukrainos santykius ir nelengvas reformas į Vakarus sukančioje šalyje kalbamės su naujuoju Lietuvos ambasadoriumi Kijeve Mariumi Janukoniu.

VEIDAS: Kokius svarbiausius tikslus sau keliate Ukrainoje? Kaip manote, ar, esant tokiai įtemptai padėčiai, nuveikti darbai gali būti tvarūs?

M.J.: Kalbant plačiąja prasme, vienas pagrindinių tikslų yra išlaikyti puikų Lietuvos bendradarbiavimą su Ukraina ir palaikyti istoriškai susiklosčiusį gerą Lietuvos įvaizdį šioje valstybėje. Tai didelė atsakomybė ir rimtas uždavinys.

Jei kalbėtume apie konkretesnius dalykus, tai Lietuva turi ir toliau visomis išgalėmis tęsti paramą Ukrainai. Žinoma, mūsų ištekliai nėra begaliniai, bet parama juk gali būti įvairių formų: humanitarinė, politinė ar Ukrainos institucijoms teikiama ekspertinė pagalba. Lietuvos specialistai Ukrainoje dirba tiek dvišaliu pagrindu, tiek per įvairias Europos Sąjungos programas ir projektus. Tai turime daryti, nes tai susiję su mūsų regiono saugumu.

Iš tikrųjų neturime kito pasirinkimo: Lietuvos saugumas tiesiogiai priklauso nuo Ukrainos saugumo, o Ukrainos integracija į ES yra mūsų prioritetinis interesas. Bet kokiu atveju turime tęsti pagalbą Ukrainai. Aišku, galima nuveikti ir tam tikrų apčiuopiamų darbų. Jeigu bent vienoje srityje, pavyzdžiui, reformuojant teisinę sistemą ar kuriant integracijos į ES koordinavimo struktūrą Ukrainoje, būtų pritaikyta Lietuvos patirtis, tai jau būtų pasiekimas.

VEIDAS: Lietuvoje yra nemažai žmonių, manančių, kad mums nereikėjo užimti tokios ryžtingos Ukrainos rėmimo pozicijos, kuri neigiamai paveikė dvišalius Lietuvos ir Rusijos santykius. Kaip jūs vertintumėte, ar toks Lietuvos žingsnis buvo racionalus?

M.J.: Vertinant tarptautinės politikos ir diplomatijos požiūriu, gali būti daug įvairių nuomonių, kaip turėtume reikšti savo paramą Ukrainai, ar verta daryti vienokius ar kitokius pareiškimus ir panašiai. Vis dėlto manau, kad atėjo laikas, kai turime pirmiausia patys sau įvardyti, kas vyksta Ukrainoje ir mūsų regione. Susidūrėme su Rusijos agresija ir visus reiškinius bei procesus pirmiausia turėtume vertinti per šią prizmę. Čia jau kyla moralinio pasirinkimo klausimas: ar paremti Ukrainą, ar reiškinius tiesiog vadinti kitais žodžiais ir pasirinkti laukimo bei laviravimo politiką. Lietuva pasirinko aiškios paramos Ukrainai politiką, tą ne kartą įvardijo mūsų politikai, tą nuolatos rodome savo veiksmais. Manau, Vakarai vis dar iki galo taip ir neįvertino Ukrainos svarbos Europai, jos potencialo, ir mūsų, Vakarų, klaida ta, kad jai buvo skiriama per mažai dėmesio.

VEIDAS: Gal užimdami tokią aktyvią poziciją kartu keliame ir savo, kaip regiono politinio veikėjo, prestižą?

M.J.: Nors Lietuvos pozicija kartais ir aštroka, kartais pasakome kandžių žodžių, tačiau ES tai yra vertinama. Ypač tų valstybių, kurios mąsto panašiai ir yra mūsų artimesnės sąjungininkės ES.

VEIDAS: Ką manote apie gana pasyvią ES paramą Ukrainai?

M.J.: Puikiai suprantame, kad ES politiką sudaro jos 28 šalių narių konsensusas, o jo paieškos ne visada būna lengvos ir reikalauja daug, kartais ir įtemptų, diskusijų. Vis dėlto prisiminkime pačią konflikto Ukrainoje pradžią. Tuomet pamatėme, kad, nepaisant skirtingų šalių narių interesų, ES reakcija buvo gana tiksli ir greita, pavyko pasiekti gana vieningą požiūrį dėl Rusijos agresijos pasmerkimo, sankcijų prieš ją, paramos Ukrainai. ES tokios politikos laikosi ir dabar. Vien tai, kad balandį Ukrainai buvo skirta dar apie 2 mlrd. eurų finansinės paramos, rodo, jog ES šalys yra gana apsisprendusios šiuo klausimu. Galiu pasakyti, kad šiuo metu turime geresnį rezultatą, negu kartais būtų galima tikėtis iš ES pusės. Be abejo, tolesnė padėtis priklausys nuo įvykių Ukrainoje, jos pačios gebėjimo įgyvendinti reformas.

VEIDAS: Ar yra galimybių, kad būtų suteikta ir karinė ES pagalba Ukrainai, ar vis dėlto būtų vengiama rizikuoti stipriai susigadinti santykius su Rusija?

M.J.: Karinės pagalbos teikimas priklauso nuo kiekvienos valstybės individualaus sprendimo. Šiuo klausimu bendros ES politikos nėra, kiekviena šalis tai sprendžia atskirai. Lietuva tokį sprendimą yra priėmusi ir suteikusi Ukrainai nedidelės apimties karinę pagalbą. Tokia Lietuvos pozicija buvo bandymas parodyti kitoms šalims pavyzdį, kad nereikia to bijoti.

VEIDAS: Minėjote, kad svarbu, jog ateityje Ukraina taptų ES nare. Kaip manote, ar, esant tokiai situacijai, įmanoma, kad Ukraina taptų ES ir NATO nare? Ko tam reikėtų?

M.J.: Galima svarstyti įvairiai. Jeigu integraciją į ES ir NATO vertintume kaip nusistovėjusį, tradicinį teisinį procesą, tai žinome apie visus tuos etapus, kuriuos reikia pereiti, kad šalis atitiktų ES ar NATO narės kriterijus. Tik juos perėjus apsisprendžiama dėl valstybės narystės. Taip buvo ir su Lietuva. Vis dėlto reikia pripažinti, kad dabar gyvename jau visai kitokiame pasaulyje ir kartais sprendimai gali būti nestandartiniai, formalus procesas gali pasikeisti. Taigi negalima atmesti galimybės, kad, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, Ukrainai galėtų būti lengviau tapti nare.

Be abejo, vertinant realistiškai ukrainiečių laukia ilgas procesas, pirmiausia susijęs su vidaus reformomis (teisinės, teismų sistemos, taip pat ginkluotųjų pajėgų ir kt.) ir europietiškos visuomenės, europietiškos ekonomikos sukūrimu, verslo aplinkos pagerinimu, – be to narystė ES būtų sunkiai įsivaizduojama.

VEIDAS: Jei vis dėlto Ukraina būtų priimta į NATO ir ES, ar tai reikštų akibrokštą Rusijai ir žymėtų didelio konflikto pradžią?

M.J.: Tokie svarstymai apie Ukrainos priėmimą į ES ir NATO iš tikrųjų yra teoriniai, bet Lietuvos interesas būtų toks, kad Ukraina kuo labiau suartėtų su ES ir NATO. Esame pasirengę padėti šiame procese, tačiau vėlgi tai daugiausia priklausys nuo pačių ukrainiečių.

VEIDAS: Ar yra žinoma, kokia dalis ukrainiečių pritaria tokiai vakarietiškai krypčiai? Ar tokias nuotaikas stipriai veikė Maidanas?

M.J.: Maidano įvykiai iš tikrųjų stipriai pakeitė Ukrainos visuomenę. Tiesa, negalime užtikrintai kalbėti apie visą Ukrainą, nes tai teritoriškai labai didelė ir istoriškai, kultūriškai bei mentaliteto požiūriu skirtinga šalis. Žinoma, dabar dauguma Ukrainos gyventojų pasisako už integraciją į ES, o naujausių visuomenės apklausų rezultatai rodo, kad apie 50 proc. ukrainiečių norėtų integracijos ir į NATO. Pastarieji metai stipriai paveikė Ukrainos visuomenės nuomonę, ir, žinoma, pagrindinė to priežastis – Rusijos agresija.

VEIDAS: Ar yra daug įtampos tarp ukrainiečių ir rusų kilmės Ukrainos gyventojų?

M.J.: Kartais tokios įtampos dirbtinai sureikšminamos. Prisiminkime, kad įvairiais laikotarpiais skirtinguose Ukrainos regionuose žmonės – ir tie, kurie save laikė ukrainiečiais, ir tie, kurie save vadino rusais, sugebėdavo rasti sugyvenimo būdų ir bendravimo, ir kalbų vartojimo požiūriu. Tai tikrai nėra kažkokia didelė problema, priešingai nei dabar dažnai norima pateikti. Be abejo, karas Rytų Ukrainoje ir Krymo aneksija įaudrino gyventojų emocijas ir šalies visuomenė tapo šiek tiek radikalesnė, aštriau reaguojanti, bet iš tikrųjų Ukrainoje tai nėra opi problema.

VEIDAS: Kaip manote, ar vertėjo pradėti stumti rusų kalbą iš Ukrainos viešojo gyvenimo?

M.J.: Iš tikrųjų rusų kalba nėra išstumta. Buvo kalbama apie vieno specialaus įstatymo priėmimą, kuris įtvirtintų ukrainiečių kalbą kaip pagrindinę valstybės kalbą (kol kas jis net nėra įsigaliojęs). Jokios rusų kalbos diskriminacijos nėra, ir netgi Kijeve dažnai tarpusavyje (net ir tarp valdžios pareigūnų) bendraujama rusiškai, šeimose neretai vartojamos abi kalbos. Dėl istorinių aplinkybių žmonės prie to yra pripratę. Dar pridėčiau, kad vietos valdžios institucijose tuose regionuose, kuriuose praktiškai gyvena tautinės mažumos, nedraudžiama netgi oficialių dokumentų rašyti savo kalbomis. Turiu omenyje ne tik rusų, bet ir vengrų, rumunų, kitų Ukrainoje gyvenančių mažumų kalbas.

VEIDAS: Grįžkime prie Krymo. Kaip manote, ar Ukraina jį prarado visam laikui, ar dar yra galimybių jį susigrąžinti? Ar pastarasis atvejis galėtų būti tvarus?

M.J.: Kalbant apie Krymą reikia įvertinti ir teisinę, ir realią situaciją. Žinoma, Lietuva ir tarptautinė bendrija niekada nepripažins Krymo aneksijos ir pasisakys už Ukrainos teisę susigrąžinti šią teritoriją. Kita vertus, tarptautinės teisės požiūriu Krymo teritorija tebėra Ukrainos dalis, nes aneksija yra neteisėta. Kiek galėtų trukti Krymo susigrąžinimo procesas, kol kas sunku pasakyti. Tai pirmiausia priklausys nuo Rusijos politikos. Tikėkimės, kad sulauksime Rusijos požiūrio pasikeitimo.

VEIDAS: Ar yra didelė tikimybė, kad Ukrainos teritorijoje atsiras dar vienas įšaldytas konfliktas, kaip nutiko, pavyzdžiui, Padniestrėje, Abchazijoje ir Pietų Osetijoje?

M.J.: Krymą būtų sunku pavadinti įšaldytu konfliktu, nes jo situacija skiriasi. Krymo atžvilgiu pasielgta gerokai šiurkščiau – jis paprasčiausiai aneksuotas ir neteisėtai prijungtas prie Rusijos Federacijos. Kitos minėtos teritorijos yra pseudonepriklausomos valstybės. Bent jau save taip pateikia, nors, aišku, tarptautinė bendruomenė jų nepripažįsta. Teoriškai tokia situacija būtų įtikinamesnė Rytų Ukrainoje, nors tikimės, kad taip nenutiks.

VEIDAS: Atrodo, kad daug ukrainiečių tampa vis labiau nepatenkinti ir naująja šalies valdžia. Kaip manote, ar šis nepasitenkinimas gali peraugti į socialinius neramumus?

M.J.: Nėra ko slėpti, kad šiuo metu Ukraina yra patekusi į sudėtingą laikotarpį. Ne tik dėl karinių veiksmų Rytų Ukrainoje ir Krymo aneksijos – prie to prisideda ir ekonominiai sunkumai. Ukrainos ekonomika jau antrus metus iš eilės traukiasi, nuolat kyla komunalinių paslaugų kainos, o tai gana skausmingai atsiliepia žmonėms. Iš tikrųjų tokia situacija gali sudaryti tinkamas sąlygas didėti nepasitenkinimui valdžios politika ir kilti įvairiems protestams. Vis dėlto labai dažnai susidaro įspūdis, kad tokios įtampos ir galimi neramumai yra skatinami dirbtinai.

VEIDAS: Iš Rusijos pusės?

M.J.: Sunku pasakyti, bet nepalieka jausmas, kad tai sąmoningai eskaluojama tam tikrų suinteresuotų grupių. Kitaip tariant, tų, kurios nėra suinteresuotos Ukrainos, kaip europietiškos valstybės, sėkme.

VEIDAS: Prakalbus apie ekonominius sunkumus knieti paklausti dėl susidariusios didelės Ukrainos skolos. Ar Ukraina po truputį artėja prie valstybės bankroto?

M.J.: Ukrainos oficialioji skola yra gana didelė, bet kol kas ji valdoma. Matome, kad ir tarptautinės finansų organizacijos neatsisako padėti Ukrainai, neatsisako jai skirti paramos. Tai reiškia, kad pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis tarptautiniu lygiu dar išlaikomas. Žinoma, nesinorėtų per daug gražinti padėties, nes, kaip minėjau, ekonominių iššūkių ir sunkumų yra užtektinai, bet kol kas procesas kontroliuojamas.

VEIDAS: Kiek tai gali tęstis?

M.J.: Tai priklausys nuo dviejų veiksnių – Rusijos politikos bei tolesnių jos veiksmų prieš Ukrainą ir pačios Ukrainos valdžios gebėjimo susitelkti ir ryžtingai imtis reformų, mažinti korupciją ir gerinti verslo sąlygas. Tai labai svarbu ekonominės recesijos laikotarpiu.

VEIDAS: O kaip yra su verslu ir investuotojais? Ar jie dar domisi Ukraina?

M.J.: Gal pasirodys keistoka, bet kai kurios verslo kompanijos ir toliau investuoja į Ukrainą, tarp jų – ir Lietuvos. Be abejo, dabartinė situacija nėra palanki naujų investuotojų atėjimui ir naujoms rimtoms investicijoms, vis dėlto verslas stengiasi prisitaikyti ir išgyventi šį sunkų laikotarpį. Dar galiu pasakyti, kad iš visų Lietuvos verslininkų, dirbančių Ukrainoje, praktiškai niekas nepasitraukė. Taip, jie pripažįsta, kad padėtis nėra iš geriausių, kad netrūksta sunkumų, bet tikėjimas Ukrainos ekonomikos atsigavimu ir interesas šios rinkos atžvilgiu išlieka.

VEIDAS: Ar verslas domisi tik Kijevo apylinkėmis, ar ir labiau pakraščiuose esančiais regionais? Kaip keičiasi ekonominė atskirtis tarp skirtingų Ukrainos dalių?

M.J.: Iš tikrųjų verslas domisi įvairiais regionais. Taip Ukrainos atžvilgiu buvo visada. Kaip žinome, viena perspektyviausių sričių Ukrainoje yra žemės ūkis, kuris gali būti sėkmingai plėtojamas daug kur. Apie kažkokią didėjančią Ukrainos regionų ekonominę atskirtį kol kas kalbėtis netenka, bet, be abejo, šiuo metu didžiausias ekonominis ir finansinis potencialas sutelktas Kijeve, todėl kiti regionai gali atrodyti primiršti.

VEIDAS: Ar iki Rusijos agresijos Ukrainos valdžia kreipė pakankamai dėmesio visiems šalies regionams? Gal nesėkmės Kryme, Rytų Ukrainoje tam tikra prasme jau buvo užprogramuotos?

M.J.: Kiekviena Ukrainos valdžia kiek galėdama stengėsi skirti dėmesio visiems šalies regionams, bandė kuo labiau juos integruoti į bendrą sistemą ir stengėsi išlaikyti balansą tarp sostinės ir kitų šalies teritorijų. Vienoms valdžioms tai sekėsi geriau, kitoms blogiau. Žinoma, skirtumai tarp regionų išliko, negalima sakyti, kad visa šalis vystėsi tolygiai, antra vertus, nemanau, kad tai būtų sudarę sąlygas Krymo aneksijai ar įvykiams Rytų Ukrainoje. Viskas čia vis vien atsiremia į Rusijos vykdomą politiką.

VEIDAS: Ukrainoje kilo skandalas, kai šauktiniai ėmė protestuoti dėl tarnybos. Ar tai rodo, kad daliai ukrainiečių Ukrainos teritorinis vientisumas, nepriklausomybė nėra tokie svarbūs dalykai, ar tai veikiau susiję su Rusijos provokacijomis?

M.J.: Pavadinčiau tai tiesiog žmogiška reakcija. Yra žmonių, kurie tikrai nenori kariauti, jų tėvai taip pat nenori, kad jų vaikai kariautų, kai kyla grėsmė būti sužeistam ar žūti.

VEIDAS: Rusija kalba apie federalizmo Ukrainoje idėją. Ar toks scenarijus būtų įmanomas?

M.J.: Valstybės santvarkos forma yra Ukrainos valdžios suverenus sprendimas. Kol kas Ukrainos valdžia tvirtai laikosi pozicijos, kad valstybė turi būti unitarinė.

VEIDAS: Ukrainos valdžia politinių patarėjų, konsultantų dairėsi užsienyje. Kartais juos kvietė ir iš tokių valstybių, kurios neatrodo toliau pažengusios už pačią Ukrainą, pavyzdžiui, Gruzijos. Negi tokioje didelėje tautoje nerasta tinkamų žmonių?

M.J.: Ukrainos siekis panaudoti geriausią tarptautinę patirtį, šaliai vykdant būtinas reformas, yra vertinamas ir pats sprendimas pasikviesti žinomų ekspertų, turinčių didelę reformų patirtį, yra geras. Kai Lietuva stojo į ES, čia irgi dirbo daug konsultantų, ekspertų iš ES šalių. Manau, ukrainiečiai tiesiog remiasi jau išbandytu metodu. Jeigu minime Gruziją, kurios nemažai ekspertų dirba patarėjais ir konsultantais Ukrainos vyriausybėje, o kai kurie joje užima ir oficialius postus, tai reikėtų prisiminti, kad Gruzijoje buvo įvykdytos įspūdingos reformos, kurios iš esmės pakeitė šalį, padėjo jai sėkmingai kovoti su korupcija, nors iš pradžių tai atrodė neįmanoma užduotis. Jai taip pat pavyko sukurti geras verslo sąlygas. Gruzijos patirtis neabejotinai galėtų būti naudinga Ukrainai. Žinoma, svarbu, kad visas šis konsultantų ir patarėjų darbas būtų kuo geriau koordinuojamas. Tai padėtų greičiau gauti labiau apčiuopiamų rezultatų.

VEIDAS: Kaip, žiūrėdamas iš šono, vertinate, ar pažanga pakankamai greita?

M.J.: Norėtume, kad pažanga būtų greitesnė. Ukrainiečiai šiuo metu turi unikalias sąlygas ir galimybes sukurti naują valstybę, iš esmės reformuoti savo neefektyvią biurokratinę sistemą. Nors reikia dar daug ką padaryti, iš principo einama teisingu keliu.

VEIDAS: Kaip prognozuotumėte, kuo galėtų baigtis neramumai, kamuojantys Ukrainą?

M.J.: Reikia išlikti optimistams. Tiek Lietuvai, tiek ES nereikia nuleisti rankų ir stengtis padaryti viską, kad būtų padėta Ukrainai, pagelbėti jai kuo labiau suartėti su Vakarais. Tai mūsų pačių interesas, ir iš tikrųjų yra visos prielaidos to tikėtis.

Pridėčiau, kad pasaulyje esama daug pavyzdžių, kai šalys, susidūrusios su grėsminga saugumo situacija, kitų šalių agresija, nestabilia tarptautine padėtimi (pavyzdžiui, Izraelis), vis vien sugeba kurti modernią valstybę, sėkmingai įgyvendinti reformas ir užtikrinti žmonių gerovę. Tikimės, kad panašiu keliu eis ir Ukraina. Na, o kiek truks neramumai, priklausys nuo Rusijos politikos ir tarptautinės bendrijos pozicijos.

Vaiva Sapetkaitė

Apie Lietuvos ambasadorių Ukrainoje

Marius Janukonis turi teisės magistro laipsnį. Karjerą Užsienio reikalų ministerijoje (URM) pradėjo 1995 m., o nuo 1998 m. ėjo Prezidento patarėjo užsienio politikos klausimais pareigas. M.Janukonis yra dirbęs Lietuvos ambasadose Minske (Baltarusijoje) ir Kijeve (Ukrainoje), taip pat vadovavęs URM Europos šalių ir Rytų kaimynystės politikos departamentams.

M.Janukonis Ukrainoje pakeitė diplomatinę karjerą baigusį buvusį ambasadorių Petrą Vaitiekūną.

Diplomatas kalba angliškai, rusiškai, ukrainietiškai, lenkiškai, baltarusiškai ir prancūziškai.

Šį savaitgalį vyksiantys Ukrainos prezidento rinkimai, kaip ir tuo pat metu rengiamas Lietuvos prezidento rinkimų antrasis turas, turi aiškų favoritą, tačiau, kitaip nei mūsų šalyje, Ukrainoje ir toliau išlieka nežinomybė, kas valstybės laukia rinkimams praėjus.

Ukrainos prezidento rinkimai, nors ir sunkiai, skinasi kelią į priekį. Šiuose rinkimuose varžosi net 21 kandidatas, iš kurių tik septyni yra iškelti kurios nors partijos. Gegužės 6–8 d. visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės “GfK Ukraine” atliktos apklausos duomenimis, absoliutus šių rinkimų favoritas yra aiškus – tai šokolado karalius Piotras Porošenka, šiuo metu turintis maždaug 40 proc. piliečių paramą. Nepaisant to, sudėtingą situaciją išgyvenančios Ukrainos prezidento rinkimų baigtį ir galimus tolesnius scenarijus politikos ekspertai prognozuoja atsargiai.
Nors dar vykstant Kijevo Maidano judėjimui vienas pagrindinių pretendentų užimti tuomet Viktoro Janukovyčiaus tebekontroliuojamą prezidento postą buvo partijos “Udar” (“Smūgis) lyderis Vitalijus Klyčko, jis savo kandidatūrą atsiėmė P.Porošenkos naudai. Viena iš partijos “Batkivščyna” (“Tėvynė”) lyderių, dėl neskaidrių sandorių su Rusija kalinta Julija Tymošenko, kurios teismo procesas buvo viena pagrindinių Vakarų kritikos strėlių Ukrainos atžvilgiu, nebesišildo tokiuose šlovės spinduliuose kaip anksčiau. Dažnai vadinta realia kandidate užimti šalies vadovo postą, ji šiuo metu dėl antrosios pozicijos varžosi su buvusiu Regionų partijos nariu oligarchu Serhijumi Tihipka.
Ukrainoje galiojanti prezidento rinkimų sistema yra tokia pat kaip ir Lietuvoje: jei per pirmąjį rinkimų turą nė vienas kandidatas nesurenka absoliučios daugumos, antrajame varžosi daugiausiai balsų surinkę kandidatai. Taigi atrodo, kad pagrindinė intriga bus dėl to, kuris antrajame rinkimų ture varžysis su P.Porošenka.

Trijų kandidatų akistata
Tarp 21 kandidato, išreiškusio siekį dalyvauti prezidento rinkimuose, yra ir senų, ir naujų pavardžių, pateikiančių visą įmanomą ideologinį spektrą: dalyvauja ir “amžinas kandidatas” komunistų partijos lyderis Petro Symonenka, ir per Maidano revoliuciją iškilęs sukarintų savigynos būrių “Pravyj sektor” (“Dešiniojo sektoriaus”), vėliau tapusio partija, lyderis Dmytras Jarošas. Į valstybės vadovo kėdę taikosi trys moterys, viena jų – Maidano revoliucijos metu pasižymėjusi medicinos darbuotoja Olgą Bogomolec.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

Scanpix

Nacionalistinių judėjimų reikšmė Ukrainos įvykiuose dažnai apipinta įvairiais mitais, taip ją iškreipiant ir palenkiant į vieną ar kitą, o dažniausiai – į neigiamą pusę. Kokios yra Ukrainos nacionalistinių organizacijų ištakos bei politinės ambicijos?

“Jeigu kažkas atrodo, kalba, elgiasi kaip nacistas ir save vadina nacistu, tai jis ir yra toks”, – apie “Pravyj sektor” (“Dešiniojo sektoriaus”) įvaizdį pasisakė rusų politikos konsultantas Jevgenijus Minčenka. Tačiau ukrainiečių politikos analitikas Jurijus Romanenka jam atsakė: “Sutinku, tačiau jei kažkas kalba ir elgiasi kaip okupantas, bet kitus vadina fašistais, – kas jis? Išlaisvintojas nuo fašizmo?”
Ši ištrauka iš dviejų politikos ekspertų pokalbio apie padėtį Kryme puikiai iliustruoja žodyno reikšmę, kai kalbama apie įvykius, kuriuose susikerta dvi priešingos, visiškai atvirkščiai situaciją matančios ar siekiančios pateikti pusės.
Rusijos propagandos mašina Maidano revoliuciją nuolat vadino ukrainiečių kraštutinių nacionalistų, siekiančių nuversti teisėtą Viktoro Janukovyčiaus valdžią bei keliančių tiesioginę grėsmę vietos rusams, maištu. Ši etiketė, taikant ją Maidano barikadų priešakyje stovėjusiems sukarintos organizacijos “Pravyj sektor” nariams, kurį laiką buvo vartojama ir fašizmo šmėklos tebesibaiminančių Vakarų retorikoje.
Tačiau faktai, kad aštuoniolika iš daugiau nei šimto per susirėmimus su specialiosiomis pajėgomis žuvusių aktyvistų buvo nacionalistinės partijos “Svoboda” (“Laisvė”) nariai, o “Pravyj sektor” būriai lemtingų susidūrimų metu buvo pagrindinė puolimą atremianti jėga, rodo, jog nacionalizmas bei siekis apginti savo valstybės idealus išlieka aktualus ir globalėjančiame pasaulyje, nes “nuosaikieji” lieka revoliucijų paraštėse.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo dr. Nerijaus Maliukevičiaus teigimu, vykstant reikšmingiems pokyčiams valstybėse į priešakines linijas stoja radikaliau nusiteikusios asmenybės ar judėjimai: “Maidanas buvo tas veiksnys, kuris paskatino labai margą publiką susivienyti bendram veikimui. Revoliucijose vedantysis aktyvas būna radikaliausiai nusiteikusios grupės, nesvarbu, ar jos iš politinės kairės, ar iš dešinės. Jei kalbame apie “Pravyj sektor”, jį sudaro tiek institucionalizuoti, tiek gana radikalūs dešinieji judėjimai.”

Po viena vėliava
“Pravyj sektor”, pirmiausia kaip neformalus sukarintas judėjimas, susibūrė praėjusių metų lapkričio mėnesį, kaip atsakas į neproporcingai griežtą saugumo būrių reakciją bandant išvaikyti Maidano aikštėje susirinkusius taikius protestuotojus.
Po viena vėliava stojo itin skirtingos kraštutinės dešinės bei nacionalistinės organizacijos: “Tryzub” (“Trišakis”), “Patrioty Ukrayiny” (“Ukrainos patriotai”) “Bilij molot” (“Baltasis kūjis”), Ukrainos nacionalinė asamblėja – nacionalinė savigyna bei kitos smulkesnės organizacijos. Tačiau “Pravyj sektor” lyderio, kuris yra nuo 1993-iųjų veikiančios sukarintos organizacijos “Tryzub” vadovas, Dmytro Jarošo teigimu, dauguma organizacijos narių yra eiliniai patriotiškai nusiteikę ukrainiečiai, nepriklausantys jokiems judėjimams.
Atgavus nepriklausomybę Ukrainoje pradėjo burtis nacionalistiniai judėjimai, kurių pagrindinis siekis – sulaikyti imperialistines kitų valstybių ambicijas ir išsaugoti Ukrainos suverenumą.
“Pavyzdžiui, partija “Svoboda” negali būti deramai suprantama kraštutinės dešinės Vakarų Europos partijų, kurių pagrindinė politinė žinia yra kova su imigracija, kontekste. “Svoboda” priklauso išlaisvinimo, antikolonializmo judėjimams, kurių pirminis priešas yra Rusijos imperializmas, tačiau jokiu būdu ne rusai, tą “Svoboda” pabrėžia kiekvieną kartą”, – interviu teigė Ukrainos šiuolaikinės politikos ekspertas Mykola Riabčiukas.
“Vienas mūsų tikslų – nacionalinė savigyna, tai reiškia ginti ukrainiečių tautos garbę visomis išgalėmis”, – apie šiandien kylančius uždavinius kalba D.Jarošas.
Tačiau kodėl nacionalinės grėsmės fone šioms organizacijoms priklijuojama neofašistų etiketė?

Neofašizmas – rusų propagandos įrankis
Politologo N.Maliukevičiaus teigimu, pastarojo meto Ukrainos patriotų bei kitų radikalesnių “Pravyj sektor” grupių išsišokimai susilpnina viso judėjimo pajėgumus: “Labai lengva propagandos techniką pritaikyti išsitraukiant radikaliausią dalį ir pagal ją rodant visą judėjimą. Pavyzdžiui, Rusijos televizijose Oleksandras Muzyčka, o ne D.Jarošas buvo pateikiamas kaip “Pravyj sektor” veidas, kai kur jis net vadintas judėjimo lyderiu.”
Eksperto teigimu, Kremlius iš pradžių šiam judėjimui ypač aktyviai bandė priskirti ir antisemitines nuotaikas. Tačiau siekdamas atsiriboti nuo Kremliaus propagandos primestų klišių D.Jarošas kovo pradžioje susitiko su Izraelio ambasadoriumi Kijeve Ruevenu Din Elu.
“D.Jarošas patikino, kad “Pravyj sektor” priešinsis visoms rasizmo, ypač antisemitizmo, apraiškoms visomis teisėtomis pastangomis”, – teigiama po susitikimo išplatintame ambasados pranešime. Taip D.Jarošas sugebėjo atimti šią pavojingą Kremliaus propagandos naudotą kortą.
“Pravyj sektor” yra radikali nacionalistinė ir sukarinta organizacija, tačiau tai nebūtinai reiškia neonacizmo išraišką”, – pabrėžia vokiečių politikos ekspertas Andreasas Umlandas, daugelį metų stebintis Rusijoje ir Ukrainoje vykstančius procesus.
“Veido” kalbintas Kijeve veikiančio Vidurio Europos instituto analitikas Maksymas Kyiakas pastebi, kad nors dėl “Pravyj sektor” veiklos kyla nemažai klausimų, grėsmės politinėje sistemoje ši organizacija tikrai nekelia: “Palyginti su Maidano savigynos būriais, “Pravyj sektor” yra kur kas mažesnis ir tesudaro apie 5 proc. Jie nėra tokie įtakingi, kaip bando pateikti Maskva. Manau, kad “Pravyj sektor”, kurį sudaro įvairios sukarintos organizacijos, netaps reikšminga jėga taikos laikotarpiu, kitaip tariant – nebus didžiosios politikos žaidėjas, kur nėra ugnies ir barikadų.”

Dr. Nerijus Maliukevičius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas
Kremlius sėkmingai sukūrė aljansą su Vakarų Europos kraštutinėmis partijomis. Tad galima pastebėti ypatingą dvejopų standartų taikymą: juk kovodami su fašizmu Ukrainoje stebėti Krymo referendumo jie siuntė kraštutinių Vakarų Europos dešiniųjų partijų delegatus. Tad tarptautinių normų, suvereniteto, sienų neliečiamumo klausimais Kremlius taiko dvejopus standartus. Vienu atveju dešimtmečiais tai buvo keliama kaip prioritetai, kitu atveju – viskas tiesiog ignoruojama.
Tą patį matome ir Kremliaus akcentuojamoje kovoje su fašizmu. Galima įžvelgti orvelišką V.Putino poziciją: G.Orwello “1984-uosiuose” naujakalbėje taika tapo karu, o karas – taika, ir V.Putinas daro tą patį, nes dažnai kalbėdamas apie kovą su fašizmu jis pats iš principo vykdo agresyvią fašistinę politiką. Pavyzdžiui, dėl agresijos Kryme “ginant” rusakalbius piliečius nuo fašistų kyla didelė grėsmė Krymo totoriams. Būtent jie turėtų labiausiai išgyventi dėl savo ateities, prisimindami represijas.

Ukrainiečių eksperto M.Kyiako teigimu, Ukrainoje šiandien populiarus anekdotas atspindi sudėtingą situaciją.
Du žmonės kalbasi Odesoje. Pirmasis sako:
– Žinai, labai bijau kalbėti rusiškai.
– Kodėl? Bijai piktų nacionalistų? – klausia antrasis.
– Aišku ne, bijau, kad Rusija gali ateiti manęs gelbėti.

Nors politinės permainos posovietinėje erdvėje ne kartą tituluotos skambiais ir įvairiaspalviais revoliucijų pavadinimais, realūs pokyčiai gali įvykti ne aikštėse ir gatvėse – tai daug ilgesnis ir sudėtingesnis procesas.

Tūkstantinės protestuotųjų minios Maidano aikštėje, šimtai neramumus malšinti pasirengusių policijos pareigūnų, akimis neaprėpiamas plevėsuojančių mėlynos ir geltonos spalvos Ukrainos vėliavų margumynas ir reguliariai nuvilnijantys provakarietiški šūkiai. Tai – ne šiandienos įvykių Kijeve ir kituose šalies miestuose aprašymas: kone identišką vaizdą viso pasaulio žiniasklaida fiksavo prieš beveik dešimtmetį, kai Ukrainoje vyko Oranžinė revoliucija.
Tuomet viltasi, kad Oranžinė revoliucija daugeliui dešimtmečių pakeis Ukrainos raidą vakarietiška kryptimi, išgyvendins problemas ir sugrąžins valstybę į Europos šalių šeimą. Nepaisant lūkesčių, revoliucija nebuvo sėkminga: šiandien Ukraina vėl kaunasi dėl tų pačių tikslų, kuriuos neseniai jau lyg ir buvo pasiekusi.
Šis ir kiti pavyzdžiai rodo, kad terminas “revoliucija”, žodynuose apibūdinamas kaip reiškiantis staigų, neretai prievartinį politinės valdžios nuvertimą sukeliant esminius visuomenės pakitimus, vartojamas neadekvačiai: būtent esminių pokyčių dėmuo dažniausiai nėra įgyvendinimas, nes tam reikalinga ne dar viena posovietinę erdvę drebinanti spalvotoji revoliucija, o kur kas didesni ir ilgiau trunkantys elito bei visuomenės pokyčiai.

Pilkieji revoliucijų kardinolai

Prieš dešimtmetį protestuojantys ukrainiečiai tikėjo Viktoru Juščenka – politiku, kuris nuo scenos kvietė minias priešintis suklastotiems rinkimams, į prezidento postą pasodinusiems “Rusijos agentą” Viktorą Janukovyčių. Po kelis mėnesius trukusios kovos įvyko pakartotiniai rinkimai, per kuriuos V.Juščenka, savo užnugaryje sutelkęs Vakarų valstybių paramą, įveikė konkurentą ir, atrodytų, negrįžtamai išstūmė jį iš valdžios elito.
Vis dėlto 2010 m. vaizdas jau buvo apsivertęs aukštyn kojomis: vidiniai Oranžinės revoliucijos architektų nesutarimai, peraugę į atvirą kovą bei teisinės valstybės principų ignoravimą, pasmerkė V.Juščenką pralaimėjimui rinkimuose, kuriuose jis tegavo vos 5 proc. balsų. V.Janukovyčius susigrąžino valdžią ir toliau naudojosi vakarietiškus metodus žadėjusios diegti valdžios neišspręstomis sisteminėmis problemomis: nepažabota korupcija (“Forbes” tyrimas atskleidė, kad devynias iš dešimties didžiausių valstybės dotacijų projektams gavo V.Janukovyčiaus partijos žmonės), teismų bejėgiškumu ir pilietinės visuomenės silpnumu. Kitaip tariant, idealai, vieniję Maidano minias, greitai subliūško, tačiau tai buvo praktiškai nulemta iš anksto.
“Oranžinė revoliucija ir dabartiniai įvykiai iš esmės panašūs tuo, kad tiek tada, tiek šiandien atrodo, jog vyksta “paprastų žmonių” paskatintos revoliucijos, – “Veidui” sakė politologas Marius Laurinavičius. – O iš tikrųjų šie procesai yra gerai suplanuoti ir diriguojami šešėlinių jėgų – paprastai tariant, turtingiausių oligarchų. Abiem atvejais vyko kova tarp elito grupių. Pavyzdžiui, esama situacija nepatenkinti oligarchai orkestruoja esamą padėtį.”
Vis dėlto tai anaiptol nenuvertina tūkstančių žmonių, šaltas žiemos dienas ir naktis leidžiančių aikštėje, besidalijančių laužo šiluma ir neatsisakančių politinių idealų siekimo. “Skirtumas tas, kad Oranžinės revoliucijos laikais masės buvo tiesiogiai kontroliuojamos politinių lyderių, kurie tuo metu atstovavo tiems šešėliniams organizatoriams, pirmiausia V.Juščenkos ir Julijos Tymošenko. Šiuo metu politiniai lyderiai masių nekontroliuoja: nei radikaliausių, nei taikiai nusiteikusių tūkstančių, kurie nusipelnė pagarbos, nes pagrįstai kelia savo reikalavimus ir tikisi permainų. Deja, bijau, kad jiems teks nusivilti”, – svarsto M.Laurinavičius.

Lyderių kaita neužtikrina sisteminių pokyčių

Ukrainiečių ryžto tai nesustabdo: gatvės mūšiai su policija tapo Kijevo kasdienybe, tačiau protestuotojams pavyko pasiekti ir politinių rezultatų, mat atsistatydino ukrainietiškai sunkiai kalbančio premjero Mykolos Azarovo vyriausybė. “Tai tik pradžia, sprendžiant šią krizę laukia dar ilgas kelias. Kitas žingsnis – politinė reforma – yra ypač svarbus, nes vietoj vienvaldystės turi būti sugrąžinta reali prezidentinė-parlamentinė valdžia”, – pabrėžia Ukrainos žurnalistė Lesia Vološko, kurią papildydamas politologas Miroslavas Marinovyčius vis dėlto konstatuoja, kad “bus daromos tik mažos nuolaidos, o valdžia ginama iki pat pabaigos”.
Pasak “Washington Post” rašančios istorikės Anne Applebaum, reikia atsisakyti tarp stebėtojų įsigalėjusio spalvotųjų revoliucijų mito, pagal kurį taikios demonstracijos, kartu su Vakarų politikų ir žiniasklaidos paskatinimu, turi nuversti oligarchines struktūras ir reformuoti valdžios elitą. “Istoriniai faktai rodo, kad taip nenutinka”, – nukerta apžvalgininkė.
Jai antrina ir M.Laurinavičius: “Sistema Ukrainoje iš principo nepasikeis. Nepaisant to, ar V.Janukovyčius pasitrauks dabar, ar tik 2015 metais, kai pasibaigus kadencijai nebeturės šansų laimėti rinkimų. Nepaisant to, kas perims valdžią, o tai nebūtinai bus opozicijos lyderiai, nes gali iškilti nauji vardai arba tokie asmenys, kaip šokolado magnatas Petro Porošenka, esminė politinė ir ekonominė sankloda staigiai neišsijudins. Ko gero, bus sustabdytas V.Janukovyčiaus bandymas paversti oligarchinę sanklodą “lukašenkine” – vienvaldžia prezidento valdžia. Bet nuo to nebus geriau: ar valdo oligarchai, ar vyrauja Aleksandro Lukašenkos modelis, paprastų žmonių gyvenime pokyčių iš esmės nebus.”
Tuo galima įsitikinti prisiminus Kirgizijoje praėjusį dešimtmetį įvykusią vadinamąją Tulpių revoliuciją. 2005 m. nuvertus šalį praktiškai nuo Sovietų Sąjungos žlugimo valdžiusį prezidentą Askarą Akajevą, Kirgizija paskendo chaoso ir neramumų liūne. Nuo 2010-ųjų jie dar labiau paaštrėjo: prasidėjo etninis uzbekų ir kirgizų konfliktas, valdžių kaita vyksta kone kas kelis mėnesius, o naujasis prezidentas Almazbekas Atambajevas nerodo jokių ketinimų imtis radikalių reformų.

Protestai Ukrainoje peraugo į revoliucijos masto sujudimus ir daugėja ženklų, kad siekiant stabilizuoti padėtį šalyje gali tekti įsikišti tarptautinei bendruomenei. Į kompromisą su susikompromitavusia valdžia nebenorinčių eiti piliečių daugėja, todėl Ukrainos galvosūkis tampa vis sudėtingesnis.

Sausio pradžioje akylai įvykius Ukrainoje stebintys ekspertai jau buvo pradėję skelbti, kad antroji Oranžinė revoliucija nebeįvyks, nes per pastaruosius metus Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius su šeima sugebėjo sukurti pakankamą valdžios vertikalę savo įtakai išlaikyti. Maža to, jis sugebėjo susigrąžinti didžiausių šalies oligarchų paramą, priimdamas jiems palankius įstatymus bei šių metų biudžetą. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad V.Janukovyčius padėties vis dėlto nekontroliuoja.
Ne tik apie atsinaujinančią revoliuciją, bet ir apie pilietinio karo grėsmę prabilta po to, kai sausio 16 d. Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą, kuris gerokai padidino diktatūros pavojų. Jis pažeidžia bet kokius demokratinės laisvės principus: kriminalizuojama susirinkimų teisė, užsienio investicijomis remiamos nevyriausybinės organizacijos pavadintos „užsienio agentais“, už kaukės ar šalmo dėvėjimą viešumoje dabar gresia kalėjimo bausmės. Tuo pačiu metu buvo išleistas Vidaus reikalų ministerijos dekretas, kuriuo leista „Berkut“ daliniams panaudoti smurtą prieš besipriešinančius protestuotojus.
Praėjusią savaitę vykę kruvini susidūrimai ne tik paliko šimtus sužeistųjų, bet ir pareikalavo pirmųjų daugiau nei du mėnesius trunkančių protestų aukų. Į tai suskubo reaguoti tarptautinė bendruomenė: sausio 22 d. JAV pritaikė sankcijas ir atšaukė galiojančias vizas pareigūnams, dėl kurių prasidėjo kruvini įvykiai, pavyzdžiui, minėtą įstatymą parengusiems Regionų partijos atstovams Olenai Bondarenko ir Volodymyrui Olijnikui, taip pat vidaus reikalų ministrui Vitalijui Zacharenkai bei kitiems.
Europos Sąjungos lyderiai pareiškė, kad yra „itin susirūpinę“ dėl kruvinų įvykių Ukrainoje, tačiau konkrečių ketinimų, kaip elgsis, neišdėstė. Nors JAV diplomatiniais kanalais ragina ES imtis griežtesnių veiksmų, to daryti neskubama. Pavyzdžiui, Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė kol kas nematanti galimybių taikyti sankcijas. ES negebėjimas atsiliepti į ypač sparčiai Ukrainoje besirutuliojančius procesus kelia Maidane šąlančių aktyvistų nusivylimą.

2004 m. V.Janukovyčius tebuvo Rytų Ukrainoje veikiančių oligarchų projektas. Šiandien jis yra gerokai savarankiškesnis, sugebėjęs sukurti stiprią ir savarankišką galios struktūrą, vadinamąją šeimą.

Kalbėti apie tai, kad protestai Ukrainoje baigėsi, dar tikrai anksti. Žmonės dar ilgai stovės Nepriklausomybės aikštėje. Tačiau akivaizdu, kad šis judėjimas jau tikrai nepakartos 2004 m. įvykusios oranžinės revoliucijos sėkmės. Prezidentas Viktoras Janukovyčius nepasitraukė ir netgi nepadarė jokių politinių nuolaidų. Netiesiogiai tai jau pripažįsta ir opozicijos lyderiai. „Tėvynės“ frakcijos Ukrainos Aukščiausiojoje Radoje lyderis Arsenijus Jaceniukas teigia, kad Maidanas turi išlikti iki 2015 m. prezidento rinkimų. Paieškokime atsakymo – kodėl.
V.Janukovyčiaus galia šalies politinėje sistemoje yra visiškai kitokia, nei buvo prieš devynerius metus, oranžinės revoliucijos laikotarpiu. Ir ne tik todėl, kad tuomet jis buvo vienas iš dviejų kandidatų į prezidentus suklastotuose rinkimuose, o šiandien – daugiau ar mažiau demokratiškai išrinktas šalies prezidentas. Tuomet jis tebuvo Rytų Ukrainoje veikiančių oligarchų (o dar tiksliau – Rinato Achmetovo) projektas, visiškai priklausomas nuo jų paramos. Šiandien jis yra gerokai savarankiškesnis, per tris prezidentavimo metus sukūręs stiprią ir savarankišką galios struktūrą, vadinamąją šeimą, kurios nariai perima įvairių ūkio šakų įmonių kontrolę, stiprina pozicijas bankų sektoriuje, didina savo kontrolę žiniasklaidoje.
Pavyzdžiui, prezidento sūnus Aleksandras Janukovyčius, laikomas „šeimos“ architektu, tapo antru pagal turtą Donecke po turtingiausio Ukrainos žmogaus – R.Achmetovo. Kitaip tariant, jis yra labiausiai per pastaruosius trejus metus praturtėjęs Ukrainos verslininkas.
Ir būtent „šeimos“ atsiradimas yra vienas veiksnių, kodėl V.Janukovyčius nepasirašė Asociacijos sutarties su ES, o prasidėjus masiniams protestams – neatsitraukė ir nedarė nuolaidų opozicijai: nesurengė priešlaikinių prezidento rinkimų, neįtraukė opozicijos atstovų į vyriausybę ir net neatleido vidaus reikalų ministro, atsakingo už smurtą prieš protestuotojus.
Neklydo tie analitikai, kurie teigė, kad dauguma Ukrainos oligarchų nori integruotis į ES rinką, tačiau to paties negalima pasakyti apie „šeimos“ interesus. Būtent tai galėjo lemti, kad bendras oligarchų interesas taip ir neįpareigojo V.Janukovyčiaus. Vis dėlto kai kurių ekspertų teigimu, Ukrainos oligarchų siekis integruotis į Europą dažnai buvo pervertinamas dėl šių priežasčių: stambus Ukrainos verslas nori prekiauti ES vidaus rinkoje, bet jokiu būdu nenori perimti europietiškų žaidimo taisyklių šalies viduje (tai apribotų jų klientelistinius ryšius), be to, per ofšorines kompanijas Kipre ar kitose ES šalyse Ukrainos oligarchai jau senokai yra įsitvirtinę ES rinkose, tad Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo nepasirašymas jiems nėra jokia tragedija.
Tačiau būtent „šeimos“ atsiradimas ir V.Janukovyčiaus dėmesys jėgos struktūroms (nepaisant prastos ekonominės padėties, prezidentas yra pakėlęs atlyginimus išimtinai šiai grupei) lėmė tai, kad net ir buvusio V.Janukovyčiaus patrono R.Achmetovo pareiškimas, esą jis smerkia smurtą prieš protestuotojus ir ragina abi puses sėsti prie derybų stalo, neprivertė V.Janukovyčiaus atsitraukti ar bandyti nuleisti garą.
Taigi V.Janukovyčius tapo daugiau ar mažiau savarankišku politiku, turinčiu savo personalinę galios struktūrą. Oligarchai tebelieka svarbūs veikėjai, tačiau ne tokie, kokie buvo iki 2010 m., kai jų sprendimai lemdavo valdžios sprendimus.
Ką reiškia šie pokyčiai? Pirmiausia tai, kad kinta Ukrainos politinė struktūra. Iki šiol skiriamasis Ukrainos bruožas, lyginant ją su Rusija ir Baltarusija, buvo tas, kad stambios oligarchinės verslo grupės ir jų tarpusavio konkurencija palaikydavo šalyje savotišką kvazidemokratiją ir taip užkirsdavo kelią autoritarinėms apraiškoms. Šiandien galime stebėti naujos sistemos kūrimąsi.
Analitikai nesutaria, ar tai bandymas perkelti Baltarusijoje įsitvirtinusio Aleksandro Lukašenkos ar vis dėlto Vladimiro Putino modelį į Ukrainos politinę realybę, bet esmės tai nekeičia – vyksta politinės galios skverbimasis į valstybės ekonomiką. Keičiasi politikos ir verslo „suaugimo“ kryptis. Anksčiau šalyje visiškai šeimininkavo stambios verslo kompanijos ir jų savininkai, o dabar turime atvirkštinę kryptį – valstybės ūkio, kartu ir galios išteklių užvaldymas kyla iš politinio lygmens. Ukrainoje kuriasi kažkas panašaus, ką Rusijoje ne vienas ekspertas jau yra įvardijęs „silovarchijos“ terminu. Žinoma, iki Rusijos politinės vertikalės V.Janukovyčiui dar labai toli, tačiau apraiškų galima įžvelgti.
Be abejo, tai, kad revoliucija nepavyko, lėmė ir tam tikri procesai protestuotojų pusėje: ir per dideli protestuotojų lūkesčiai, ir faktas, jog opozicinės jėgos neturėjo ilgalaikio plano. Kitaip nei 2004 m., šį kartą ne opozicija išvedė žmones į Nepriklausomybės aikštę, o žmonės patys išėjo. Tad opozicijos lyderiams teko judėti paskui visuomeninį judėjimą, o ne vesti jį į priekį. Ir tai stipriai sumažino opozicinių jėgų manevro laisvę, nes protestuotojų tikslą galima apibūdinti labai paprastai: viskas arba nieko, tai yra jokių derybų su režimu, tik esminė šalies ūkio ir politinės sistemos pertvarka (V.Janukovyčius ir vyriausybė tiesiog turi pasitraukti). Tai neleido opozicijos lyderiams realiai derėtis su valdžia dėl pokyčių vyriausybėje ar kitų politinių permainų. O V.Janukovyčiaus aplinka suvokė, kad bet kokia nuolaida gali sukelti domino efektą ir pakirsti režimo stabilumą.
Opozicijos strategija turėjo tik vieną aiškią kryptį – kuo daugiau žmonių išvesti į gatves. Jų išėjo daug, bet nepakankamai, kad V.Janukovyčius pasitrauktų. Reikia pripažinti, kad masiniai protestai buvo daugiausia Vakarų ir Centrinės Ukrainos sąjūdis, o nuo Rusijos itin priklausoma Rytų Ukraina taip ir liko apkasuose stebėti situacijos.
Ukrainos ekspertų teigimu, opozicijos lyderiams reikėjo daug aktyviau kalbėtis su Rytų Ukrainoje įsitvirtinusių milžiniškų verslo struktūrų savininkais ir suteikti garantijų, kad pasikeitus valdžiai jų pozicijos šalies ūkyje nebūtų peržiūrėtos. Galbūt tai būtų leidę išjudinti mases ir Rytų Ukrainoje. Kiti pabrėžė tai, nei Vitalijus Klyčko nei kiti iškilesni opozicijos veikėjai nežinojo, kaip pakreipti Maidano energiją reikalinga linkme ir paversti šį judėjimą realia politine jėga. Teigiama, kad tik Julija Tymošenko vienintelė būtų turėjusi gebėjimų ir žinojusi, kaip tai padaryti.
Abi šios įžvalgos liudija, kad kol kas Ukrainoje neįmanoma neoligarchinė politika. Akivaizdu, kad stambusis verslas turi gauti saugumo garantijų, o ir toliau modeliuojama J.Tymošenko ir V.Janukovyčiaus priešprieša bet kokiu atveju yra oligarchinės kilmės. Taip Ukraina patenka į uždarą ratą: be oligarchų paramos pokyčiai nėra įmanomi, bet tokios žaidimo taisyklės pačios savaime laiko Ukrainą pririštą prie posovietinės erdvės, kurioje būtent tokios taisyklės ir vyrauja. Ir būtent tai yra didžiausias iššūkis kilniai ukrainiečių tautai.

Nei V.Klyčko, nei kiti iškilesni Ukrainos opozicijos veikėjai nežinojo, kaip pakreipti Maidano energiją reikalinga linkme ir paversti šį judėjimą realia politine jėga.