Linas Marcisauskas

Dar visai neseniai Valentino dienos proga kūriniu „Mergaitė melagė“ atskleidusi vienatvės liūdesį, „Liūdnų slibinų“ moteris pavasarį pasitinka su giminingo pavadinimo, tačiau priešingų nuotaikų kupina daina. Ironiško humoro savo pasirodymuose nestokojantys „Liūdni slibinai“ teigia, kad nors kūrinys „Mergaitė“ subalansuotas moterims, tinka ir patriotiškai nusiteikusiems vyrams. Atlikėjai pastebi, kad dainos žodžius parašė populiariųjų tekstų autorius Maironis, todėl dainoje klausytojai gali pajusti tiek meilę tėvynei, tiek meilę moteriai.

„Sučiulbo – pragydo tarp girių saldžiai paukštelių byla įvairi; dainuosiu – ringuosiu po girią skardžiai ir aš, karalienė graži“, – su viliokišku saldumu ir aistringumu Maironio eilėraščio žodžius dainoje traukia „Liūdnų slibinų“ vokalistė A. Lasytė.

Kol grupės ugningoji dama švaistosi moteriška nuotaikų kaita, „Liūdnų Slibinų“ komanda ruošiasi pavasariniams koncertams. Jau kitą savaitę, kovo 14 dieną teatrališkieji atlikėjai surengs pasirodymą Kaune, balandžio 5 dieną Vilniuje. Įpusėjus pavasariui liūdesio meistrai važiuos patikrinti, kaip po žiemos laikosi pajūrio liūdėtojai Palangoje ir Klaipėdoje.

„Liūdni slibinai“ – „Mergaitė“: https://soundcloud.com/li-dni-slibinai/mergait

Maironio jubiliejui išleista Aldonos Ruseckaitės parašyta biografinių poeto etiudų knyga „Šešėlis JMM“.

Kas jis – tasai Šešėlis, knygos pradžioje mindžikuojantis prie paradinių kolonų?
Jis pasirodo tuomet, kai į Poeto gyvenimą norima pažvelgti iš nūdienos perspektyvos. Mėgsta pasikalbėti su pačiu Poetu, kurį vadina Šeimininku, ir papasakoti, pavyzdžiui, kas bematyti iš kažkada jo paties kruopščiai puoselėto sodo: „Mažai belikę vaismedžių – dvi obelys, vienos iš jų tik pusė kreivo kamieno, kita dar didelė ir tiesi. Jos tebežydi pavasariais, užmezga mažutėlius silpnus obuoliukus, kurie nesulaukia brandos. Kartais ta, kuri arčiau rūmų – saldinė – užaugina vieną kitą obuolaitį, o kreivoji lyg nelaiminga motina – viduryje brandinimo persileidžia, numėto žemėn – po nesveikus vaisiukus skruzdėlės ir kirminai landžioja, paukšteliai sulesa, pakapsi ir šimtametės senės varnos, kurios tave gerai pamena…“

Paslaptingoji Beatričė

Šešėlis neslepia ir to, kas ištiko kadaise Poeto mūzomis laikytas moteris: grafaitė Marija Celina Tiškevič senatvėje sovietų išvežta į lagerį Krasnojarsko krašte, ten ir mirė. Sofija Riomerienė taip pat ištremta į Sibirą, tačiau jai vis dėlto pavyko pabėgti ir likti Vakaruose… O pati svarbiausioji, Ona Balčiūnienė, knygoje pagal Dantės analogiją vadinama tiesiog Beatriče, šalia Poeto buvusi paskutiniuosius septynerius jo gyvenimo metus, išvyks toli ir niekada niekam nepasakos apie juos siejusią draugystę. Paskutinę Poeto gyvenimo dieną mirštančio draugo dovanotą rožę Beatričė sudžiovins ir laikys Maironio poezijos tomelyje. Tik gyvenimo saulėlydyje ji kukliai sutiks viešai atskleisti keletą jų bendravimo epizodų. Būtent ši senyvo prelato ir žavios jo kaimynės draugystės istorija tapo rašytojos ir muziejininkės Aldonos Ruseckaitės, daug metų tyrinėjusios poeto palikimą, knygos pasakojimo siužetine ašimi.
Šešėlis dalyvaus ir Poeto laidotuvėse, atpasakos į jas susirinkusiųjų sakytus žodžius ir tvyrojusią nuotaiką. Visame Kaune tą vasaros dieną plevėsavo vėliavos su gedulo juostomis. Karo muziejaus sodelyje liūdėjo juodu audeklu apvyniotas „Laisvės“ statulos postamentas su pritvirtintu Maironio portretu, tapytu Apolinaro Šimkūno. Kareivių garbės rikiuotė, virš galvų burzgiantys lėktuvai. Prezidento Antano Smetonos kalba… Pagarba, kurios gyvam Poetui iš aukštų valstybės veikėjų teko ne tiek ir daug.

Klaustukų miškas

Bet ar Šešėlis apie savo šeimininką gali žinoti viską? Anaiptol: dažnai Poetas nuo jo pasprukdavo, ir nemažai mįslingų jo gyvenimo sprendimų taip ir liko papuošti klaustukais. Kodėl, nujausdamas savo kūrybinę prigimtį, Maironis pasirinko kunigystę? Kodėl pats atidavė savo poezijos mūzų fotografijas sudėti šalia eilėraščių, o vėliau išsigynė nepažįstąs šių moterų? Kodėl jo archyve neliko nė vienos mylimiausiosios Beatričės fotografijos, o tik keletas jos ranka užrašytų atvirukų? Kodėl iki paskutinių gyvenimo dienų pakako jėgų nesibaigiančioms statyboms, bet vis labiau jų stigdavo kūrybai? Ir dar daug kitų „kodėl“, lig šiol neatsiveriančių nei Šešėliui, nei Maironio kūrybos tyrinėtojams.
Vis dėlto Šešėlis primins mums, kaip jautriai Poetas reaguodavo į savo kūrybos kritiką, kartais įsiveldamas į viešas diskusijas spaudoje su įžūliai jį taršiusiais studiozais. Neslėps, kad apskritai iš viso menininkų luomo kone menkiausiai šis vertino plunksnos brolių draugiją: mielesni jam buvo dailininkai ir teatralai, netgi šiaip plepių Kauno poniučių viešnagė. Papasakos Poeto pasirinktų slapyvardžių (tarp jų – ir Maironio) kilmės istorijas.
Šešėlis primins jo keistą pomėgį statyti: nusileidęs iš poetinių svajų, Maironis ūkiškai pedantiškai gebėjo rūpintis tiek savo namais, tiek seminarijos rūmų priežiūra, tiek naujo sau Aleksote statomo namo, kuriame taip ir nebespėjo įsikurti, rentimu. Atvers griežtą, kartais net šykštoką Poeto būdą tvarkant piniginius reikalus, kurį suminkštinti tesugebėdavo ištikimoji draugė Beatričė.
„Būtų labai nuobodu, jeigu kas nors žinotų viską. Mano gyvenimas niekada nebus užbaigtas, juk Šešėlio tarnystė ir dabar tebesitęsia, tik keičiasi jo pavidalai, kartais aš ir pats nebeatpažįstu“, – autorės valia knygoje sako Poetas.
Palinkėkime sau dažniau tą Šešėlį savyje ir kituose atpažinti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lygiai prieš 150 metų, 1862 m. lapkričio 2 dieną (skaičiuojant pagal kitą kalendorių – spalio 21 d.) gimė Jonas Mačiulis-Maironis, didis mūsų poetas, kurio eiles, tapusias dainomis, dainuojame jau antrą šimtmetį.

XIX amžiuje Europoje formuojantis modernioms tautoms, joms siekiant laisvės ir nepriklausomybės, nepaprastai reikšmingą vaidmenį suvaidino poetai. Štai tik keli pavyzdžiai: latvių – Janis Rainis, vengrų – Šandoras Petefis, ukrainiečių – Tarasas Ševčenka ir kt. Ir mūsų tautos kovoje siekiant laisvės bei nepriklausomybės poetų nuopelnai neįkainojami, nors čia būna ir paradoksų.
Antai Adomas Mickevičius, nors laikomas lenkų poetu, rašęs lenkiškai, daug prisidėjo keldamas mūsų tautinę dvasią savo nemirtingais kūriniais apie didingą Lietuvos praeitį, nors lietuvių tautos ateitimi ir netikėjo. O, tarkime, Antanas Baranauskas jaunystėje sukūrė ne vieną patriotinį kūrinį, bet vėliau, tapęs vyskupu, labai nemėgo „litvomanų“.
Žinoma, ilgame ir sunkiame mūsų tautos kelyje į laisvę iš visų poetų svarbiausias buvo Maironis.

Savojo kelio paieškos
Būsimasis poetas gimė Raseinių krašte, Pasandravio dvare, kurį tuo metu valdė jo tėvai – šviesūs ir tvirti ūkininkai. Ypač svarbus jo gyvenime buvo tėvas – geras, apsukrus šeimininkas, raštingas, gerai pažinojęs vyskupą Motiejų Valančių, nemažai su juo bendravęs. Maironis iš tėvo paveldėjo daug ką, ypač praktiškumą, organizatoriaus gebėjimus, taip pat ir priešiškumą carizmui, svetimai valdžiai.
Jau Kauno gimnazijos mokytojai pastebėjo Jono gabumus, darbštumą ir pranašavo: „Šis toli nueis.“ Baigęs gimnaziją 1883 m. jis pasirinko studijas Kijevo universiteto Istorijos ir filologijos fakultete, nes domėjosi literatūra ir istorija, o šis universitetas tuo metu buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrimų centras. Tačiau studijavo čia neilgai: supratęs, kad filologiją ar istoriją baigęs Lietuvai dirbti negalės, 1884 m. rudenį įstojo į Kauno kunigų seminariją.
Čia mokydamasis pradėjo dalyvauti nelegalioje lietuviškoje veikloje, toliau domėjosi literatūra ir istorija. 1886 m. J.Mačiulis parašė „Apsakymus apie Lietuvos praeigą“. Ši pirmoji Lietuvos istorija buvo išleista 1891 m. Kadangi jos autorius buvo dar labai jaunas, nepatyręs, tai ir šis darbas buvo aiškiai ne pagal jo išgales, tad trūkumų jame specialistai mato nemažai. Nepaisant to, darbas buvo nepaprastai reikalingas: jį skaitė, iš jo mokėsi, jis džiugino savo patriotine dvasia. Iki pat 1911 m. tai buvo geriausia knyga šiuo klausimu ir perleista net tris kartus. Pabrėžtina ir tai, kad, pasak prof. Vandos Zaborskaitės, J.Mačiulis savo kūrinyje pirmas atkreipė dėmesį į „pragaištingą kultūrinio momento tautos gyvenime neįvertinimą“ mūsų praeityje, o tai turėjo įtakos ir valstybės žlugimui, ir nutautėjimui.
Mokydamasis seminarijoje J.Mačiulis jau pradėjo reikštis ir kaip poetas: 1885 m. „Aušroje“ Zvalionio slapyvardžiu paskelbė pirmąjį savo eilėraštį. O Maironiu jis pasivadino 1891-aisiais. Bet labiausiai poetinę veiklą išplėtojo nuo 1888 m. studijuodamas Peterburge, Katalikų dvasinėje akademijoje, kurią baigęs 1892 m. vėliau gana ilgai, 1894–1909 m., buvo jos profesorius. Tada grįžo į Lietuvą ir iki pat mirties 1932 m. vadovavo Kauno kunigų seminarijai, o 1922–1932 m. – dar ir Lietuvos universiteto Moralinės teologijos katedrai.
Svarbu tai, kad J.Mačiulis-Maironis buvo aktyvus visuomenininkas: 1905 m. kartu su Pranu Būčiu ir Adomu Jakštu-Dambrausku parengė Lietuvos krikščionių demokratų partijos programą. 1917 m. rugsėjį aktyviai dalyvavo Lietuvių konferencijoje, išrinkusioje Lietuvos Tarybą. Na ir, žinoma, buvo aktyvus spaudos bendradarbis.
Kaip patyręs, sumanus administratorius ir visapusiškai išsilavinęs dvasininkas, Maironis ne kartą Šv. Sostui buvo siūlomas į vyskupus: 1906, 1914 ir 1926 metais. Beje, ir pats tikėjosi tapti vyskupu. Tačiau lenkams, visais laikais turėjusiems didelę įtaką Romoje, tvirto Lietuvos patrioto ir autoritetą visuomenėje turinčio dvasininko Maironio kandidatūra netiko, greičiausiai jie visada sugebėdavo ją blokuoti. Maža to, tokiomis progomis paskelbdavo apie jį bjaurių paskalų, skaudžiai žeisdami poetą.
Kasdieniame savo gyvenime Maironis garsėjo kaip tvarkos ir pareigos žmogus, svetingas šeimininkas, mėgstantis muziką, taip pat ir fizinį darbą sode. Viešumoje būdavo nuosaikus, santūrus, o siauresniame, artimų žmonių rate – gyvas ir sąmojingas. Poeto biografai pabrėžia didžiulį kontrastą tarp ramaus jo gyvenimo būdo ir tikrai neramios kūrybos, bet tas jam daugelį metų buvo naudinga. Mat caro valdininkai, su kuriais jis Kaune, gubernijos centre, palaikė gerus santykius, net neįtarė, kad simpatiškasis seminarijos rektorius J.Maciulevičius ir maištingųjų eilių autorius Maironis yra tas pats asmuo…

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Šešėlis JMM” – dešimtoji rašytojos ir muziejininkės A.Ruseckaitės knyga. Autorė pabrėžia, kad tai – ne mokslinė monografija, o grožinis tekstas, pastatytas ant realių pamatų.

- Tiek metų muziejuje besirūpinus tiek kūrybiniu, tiek materialiu Maironio palikimu, veikiausiai buvo nelengva knygai atrinkti charakteringiausias detales. Kokiais kriterijais rėmėtės?
A.R.: Atrinkti charakteringiausias Maironio paveikslo ir gyvenimo detales nebuvo sunku, nes jų nėra per daug. Atvirkščiai – džiaugiausi viskuo, ką pavyko rasti archyvuose, spaudoje, prisiminimuose. Poetas nerašė dienoraščio, mažai išliko jo laiškų, nors epistolinį žanrą jis mėgo, iš visur draugams pasakodavo savo naujienas. Berašant tekstą, jis tarsi savaime plėtėsi: jau, atrodo, viską pasakiau, ką galėjau, o, žiūrėk, kokiame archyve imu ir randu visai neskelbtos, nežinomos medžiagos. Pavyzdžiui, Lietuvos istorijos archyve radau daug informacijos apie Maironį kaip rektorių, tuomet galėjau parašyti, kaip sunkiai A.Smetonos nurodymu Maironis atidavė iš seminarijos bibliotekos į Vatikaną M.Daukšos „Postilę“, išleistą 1599 m., kiek ūkinių ir organizacinių problemų ir rūpesčių jis turėjo, kiek raštų prirašė, kol sukeitė Žemaitijoje buvusį Kunigų seminarijos palivarką arčiau Kauno į Šakių palivarką, kurį 1928 m. arkivyskupija pavadino Maironiškiu. Arba vėlgi straipsniai iš senosios spaudos, kai suradau, kaip jaunieji rašytojai puolė ir kritikavo per laikraščius pagyvenusį poetą, o šis neiškentęs gana piktai jiems atsikirsdavo – mėgo gintis, rašyti atsakymus. Laikraščiuose radau, kada Maironį apdovanoja Gedimino ordinu, kada ištiko pirmasis ligos priepuolis, kur jam atlikta operacija, kada išvažiuoja gydytis į Vokietiją ir dar daugybę faktų. Spauda yra puikus žinių ir informacijos šaltinis. Net Palangos bulvarinis laikraštėlis „Pliažas“ pranešdavo, jog Maironis jau atvyko ilsėtis. O kur dar aptikti neskelbti Maironio laiškai ar jo nepublikuoti tekstai… Žodžiu – kaip ir ne aš tuos kriterijus nustačiau, o informacijos šaltiniai juos formavo.
- Knygoje, viena vertus, regime nuolat naujų įkvėpimo šaltinių besidairantį Kūrėją, kita vertus – kritiškai laiko permainas vertinusį žmogų. Gal ne pačios svarbiausios, bet iškalbingos detalės: Maironis atsisakydavo būti tapatinamas su žemaičiais dėl netaisyklingo tarmės kirčiavimo bei griežtai nepripažino reformuoto kalendoriaus perstumdytų datų. Kaip pati sau aiškinate tokį dualizmą?
A.R.: Nemanau, kad šie teiginiai leidžia kalbėti apie Maironio dualizmą. Jį kankino ir degino kitos priešpriešos: kirtosi pareigos ir jausmai, dvasininko varžtai ir poeto laisvė, pagarbos troškimas ir pažeminimo bangos. Jeigu žmogus buvo gimęs, anot Maironio, spalių 21-ąją, tai kaip jis gali būti staiga gimęs lapkričio 2-ąją? Jis pripažino Grigaliaus kalendorių, kuris Lietuvoje buvo įvestas 1915 m., tačiau jo nesiejo su gimimo diena. Ar mes su savo datomis kitaip elgtumėmės, jeigu kas jas stumtelėtų dešimčia dienų pirmyn ar atgal?.. Dėl prisipažinimo žemaičiu – gal žaidimas toks buvo, gal išties patiko Suvalkijos žemė, jos darbštūs žmonės, tarmė: juk ir vienas iš slapyvardžių buvo Zanavykas. Bet kelių asmenų prisiminimuose užfiksuota, jog kratėsi savo žemaitiškumo. Šiaip Maironis nebuvo konservatyvių pažiūrų, šiandienos požiūriu net modernus. Vienas pirmųjų Kaune turėjo telefoną, elektrą, mėgo keliauti, jaunesnis būdamas atostogaudavo užsienyje, mokėjo septynias kalbas, daug skaitė. Jis performavo Kauno kunigų seminarijos mokslą, padarė jį dviejų pakopų, 1922 m. kūrė Lietuvos universitetą, formavo ten mokslo programas. Galbūt konservatyvesnis buvo įvairių naujų literatūros srovių vertinimuose, jį erzino visokie modernizmai, labiau laikėsi klasikos dalykų. Ir pats prisipažino: „Man asmeniškai nepatinka dekadentizmas, impresionizmas, kubizmas, futurizmas, žodžiu, visi –izmai. (…) tai tik liguistas pasireiškimas dabartinės žmonių psichikos“. Tačiau vėlgi keistas dalykas – paties Maironio butas, ypač darbo kabinetas, buvo labai moderniai išdekoruotas, tarytum art deco stiliumi – margas, ornamentuotas, spalvingas…
- Dar vienas prieštaravimas – tarp dvasingo Poeto ir kartu šykštoko jam patikėto ūkio valdytojo, gebančio atrėžti nepasiturintiems seminaristams, kad be lėšų nesą ko į kunigus veržtis, arba prieš nosį užtrenkti duris labdaros rinkėjams. Beje, įdomu būtų sužinoti, koks likimas laukė Poeto iki paskutiniųjų gyvenimo dienų Aleksote atkakliai statyto namelio…
A.R.: Taip, Maironį kaip rektorių buvę klierikai prisimena įvairiai: ir jo griežtumą, kartais niūrumą, reiklumą – matyt, taip ir buvo. Tačiau Kauno kunigų seminariją nebuvo lengva valdyti. Kai 1909 m. Maironis tapo šios institucijos rektoriumi, seminarija buvo nušiurusi, apleista, pastatuose tvyrojo šaltis ir drėgmė, klierikai gyveno po kelis susikimšę, sirgdavo džiova, jiems buvo nepatogu ir sunku. Maironis užsibrėžė atstatyti seminariją, pagerinti sąlygas, galop tuomet lenkiška dvasia persmelktą mokslo įstaigą sulietuvinti. Jam viskas pavyko, rektorius už milijoną litų pastatė seminarijai naujų pastatų, pertvarkė esančius. Seminarijos rūmai nušvito, suklestėjo. Bet dėlto Maironiui teko kietai suspausti delną, laikyti jame kiekvieną litą, labai taupyti, gesinti be reikalo degančią lempą, tuo pačiu ir mokesčio iš klierikų už mokslą reikalauti – juk ne sau… Maironio klausdavo, kodėl jis toks ponas – rektorius, profesorius, prelatas, o neturi automobilio, trankosi visur traukiniais? Tuomet atsakydavo, jog būtų gėda važinėti automobiliu, kai seminarija yra beturtė. Kodėl mes pamirštame, kad Maironis, pirkdamas didžiuosius rūmus Kaune, Rotušės aikštėje, kuriuose dabar yra Maironio lietuvių literatūros muziejus, sudėjo visas savo Peterburge uždirbtas santaupas, paėmė didelę paskolą iš Vilniaus banko, iki 1920 m. visas skolas grąžino ir rūmus užrašė kaip turtą Kauno kunigų seminarijai, kuriai po to pats mokėjo nuomą?
O dėl labdaros rinkėjų ir visokių prašalaičių prašytojų – taip, poetas buvo tikrai griežtas, jis sakydavo, jog nereikia jaunimo įpratinti prašinėti, elgetauti visokiems baliukams, vakarėliams. Užtat jis išleido į mokslus giminaičius, siekiančius išsimokslinimo. Maironis be galo vertino mokslą, apie jį nuolat kalbėdavo savo auklėtiniams klierikams, kad pinigų ir turtų vertė krinta, o mokslo visada auga. Poetas aukodavo ir kitokiems dideliems reikalams, pvz., bažnyčių statybai.
Iš tiesų Maironis buvo gana turtingas žmogus, jis ir pats tą pripažino testamente, surašytame 1930 m. gruodžio 17 d.: „Nors savo giminaičių mokslui ir tikrai labdaringiems tikslams nesigailėjau pinigo, bet eidamas aktualiai iki pat senatvei pareigas, sunkiai dirbdamas, (…) nemėtydamas pinigų, savo taupumu įsigijau turtą…“ Iš šio dokumento matome, jog Maironio santaupos buvo gana didelės, jas išdalino labai tikslingai, stropiai ir smulkiai, kiekvienam paskyrė atlyginimą, kuris atliks bent kokį menkiausią darbelį jam mirus, o taip pat paliko ir vargšams, neturtėliams, prieglaudoms, įvairioms katalikiškoms draugijoms, ligoninėms, bažnyčioms. Man atrodo, jog Maironiui būtų buvusi gėda neturėti užgyvento turto ir nieko niekam nepalikti.
Kaip minėjau, didžiuosius savo rūmus Rotušės aikštėje Maironis buvo padovanojęs Kauno kunigų seminarijai, tad norėjo turėti savo nuosavybę, būstą, galvojo ne tik apie save, bet ir kartu su juo nugyvenusią seserį Marcelę, kuriai norėjo aprūpinti senatvę. Gavo iš valdžios sklypą ir nusprendė pasistatyti namą Aleksote, ant kalno, kur grynas oras, o ir miestas čia pat. Juk poetas jau ėjo septyniasdešimtuosius gyvenimo metus, ruošėsi išeiti pensijon ir gyventi naujame name, nes kur jam, išėjusiam iš Kunigų seminarijai priklausančių rūmų, gyventi? Tačiau nusikraustyti ten nespėjo, iškeliavo iš šio pasaulio. Tą namą buvo užrašęs seseriai Marcelei, be to, testamente numatęs, jog kada nors ten būsiąs jo vardo muziejus. Pripažinkime – mąstė ir apie amžinąją šlovę… Tačiau viskas susiklostė kitaip: Maironio memorialinį muziejų nuspręsta atidaryti didžiuosiuose rūmuose, o Aleksoto namą tuoj po brolio mirties sesuo Marcelė pardavė Švietimo ministerijai. Šiuo metu tame pastate yra katalikiškasis vaikų darželis.
- Nuo Poeto mirties prabėgo 80 metų, tačiau atsisakote aiškiai įvardinti daugelį knygos veikėjų: Ona Balčiūnienė knygoje taip ir liko paslaptingąja Beatriče, profesorė Vanda Zaborskaitė – tik Profesore. Kaip biografinių etiudų autorei – neįprastas sprendimas. Kas jį lėmė?
A.R.: Pasirinkimas buvo visiškai laisvas, galėjau elgtis kaip tinkama. Vengiau nuogos tikrovės. Mano siekis buvo iš dviejų dalių: kuo daugiau surinkti dokumentinės medžiagos, faktų ir informacijos, o po to laisvai disponuoti, kurti siužetus, patraukti menine intriga. Kas slypi po Beatričės ar Profesorės vardais – niekam ne paslaptis, smalsesnis skaitytojas tuoj susigaudė. Argi būtina jam pateikti viską kaip juodai baltoje fotografijoje – tegul pats apsišviečia… Net buvau nusprendusi ir Maironio neįvardinti, o tik vadinti Poetu, Profesoriumi, Rektoriumi, Sodininku, Poilsiautoju ir kitokiais vardais, tačiau berašydama supratau, kad taip „neišsisuksiu“.
- Siužetine ašimi pasirinkote senstančio prelato ir jo jaunos kaimynės draugystės istoriją. Neslepiate, jog tam paskatino keletas jos palikuonių už Atlanto tebesaugomų Poeto laiškų, kurie prašalaičiui maža tepasakytų. Ar visos knygoje kruopščiai atkurtos Poeto ir Beatričės bendravimo scenos yra paremtos biografiniais šaltiniais? Kiek leidote savo vaizduotei?
A.R.: Maironis buvo poetas, ieškantis įkvėpimo iš aplinkos, gamtos, iš bičiulystės su žmonėmis. Svarbios buvo ir moterys mūzos ar, kaip vadino, beatričės. To ir neslėpė. Juk leisdamas ketvirtąjį kartą 1920 m. „Pavasario balsus“, Maironis įdėjo keletą moterų nuotraukėlių iš savo albumų, kurioms skyrė eilėraščius, prie jų atvirai parašydamas bičiulių inicialus – vadinasi, nedarė iš to didelės paslapties, nors tuo ir supykdė kritikus bei dvasiškius. O jaunoji Beatričė – reali moteris – bendravo su poetu paskutiniuosius septynerius jo gyvenimo metus, pasimatė ligoninėje net paskutinę Maironio gyvenimo dieną. Surinkau medžiagos ir sužinojau apie šią bičiulystę ne taip jau mažai. Pirmiausia yra išspausdinti pačios Onos Balčiūnienės prisiminimai, kuriuose galima daug ką įskaityti tarp eilučių: „Mes bendravome ne tik pobūvių metu. Užsukdavau pas jį ir paprastą dieną, įpratau dalintis su juo savo mintimis, rūpesčiais, klausti jo patarimo. Man tada buvo 23 metai, o jis, daug gyvenimo metęs žmogus, buvo man geras draugas ir globėjas.“ Radau prisiminimų ir apie ją pačią, ir keli Maironio laiškai atveria paslapčių, išlikę pora jos pačios laiškelių poetui. Žinoma, jog daug leidau savo vaizduotei: juk težinojau, kad ateidavo rudenį skinti obuolių, o sukūriau ištisą etiudą apie tai.
„Šešėlio JMM“ rašymo pirmasis impulsas išties buvo tie keli Maironio laiškeliai, kurių kopijas atvežė parodyti Onos (man jau vardai taip persipynė, jog atrodo, kad jos tikrasis vardas – Beatričė) giminės iš JAV. Apie šį epistolinį ryšį nebuvo nieko žinota, todėl iš karto uždegė smalsumu. Tos kopijos gulėjo mano stalčiuje kelerius metus, po to pradėjau galvoti – gal parašyti kokį romanėlį apie pagyvenusį poetą ir jauną mūzą, nieko konkrečiai neįvardijant. Bet išėjo visai kitaip.
- Nors Beatričė Poeto namuose nebuvo laikoma svetima, tačiau subtiliai leidžiate suprasti, kad ypatingo pasitikėjimo tarp jaunosios damos ir Mačiulių giminės nebūta: šeima baiminosi dėl prelato turto palikimo. Kiek pagrįsti gandai, jog Poetas dosniai rėmė savo mūzą, kuri ilgainiui būdama šalia jo neblogai prasigyveno?
A.R.: Tokiomis žiniomis piktnaudžiauti negaliu, ko nežinojau, intrigų neprikūriau. Bet apie tai, jog giminės bijojo, kad Onai Balčiūnienei Maironis neužrašytų dalies turto, ji pati rašo spausdintuose prisiminimuose: „Jie labai pavydėjo man draugystės su Maironio, bijojo, kad nebūčiau varžovė į jo turtą“. Dėl jos pačios turto – vėlgi yra prisiminimų, kad poetas bus jai padėjęs pasistatyti būstą ar kartais finansuodavęs jaunosios bičiulės poilsį Palangoje. Bet kokios tai sumos, kiek rėmė – šiandieną nei žinoma, nei svarbu. Svarbiausi čia būtų jausmai, bet jų gelmė slypi paslaptyje: ką jautė poetas, ką – Beatričė?
- Poeto archyve apie jo jaunąją draugę – vos kelios užuominos. Kaip manote, ar jos rašytus laiškus Maironis sunaikino pats, ar tai buvo padaryta vėliau „dėl šventos ramybės“? Pagaliau ar visus JAV saugomus Maironio laiškus Jums pavyko perskaityti?
A.R.: Pradėsiu nuo antros klausimo dalies: ne, visų Maironio laiškų, rašytų O.Balčiūnienei, nemačiau, neperskaičiau, tik tuos tris trumpučius ir labai neutralius, nors man, muziejininkei, jie nemažai informacijos atvėrė. Visi kiti laiškai, kurių manau, dar turėtų būti bent keletas, o gal keliolika, yra pas gimines JAV. Galima tik numanyti, kas juose rašoma, o gal kaip tik labai netikėti dalykai – kas žino… Nors sensacijų nesitikėčiau vien dėlto, kad Maironis mėgo rašyti atvirlaiškius, kuriuos gali paskaityti ir paštininkas, ir namiškiai. Tai kokios gi paslaptys visų regimuose tekstuose? Gal yra siųstų ir vokuose, nežinau. Turėjo būti ir kokia dedikuota nuotrauka – juk buvo mada keistis fotografijomis, gal dovanota knyga su autografu – nežinau, informacija neteikiama ir tai yra tos šeimos teisė. O Maironio albumuose telikę O.Balčiūnienės du atvirukai: vienas ilgesnis laiškelis – beje, siųstas voke iš Palangos, kuriame pasakojama, kaip pavyko traukiniu kelionė, ką sutiko kurorte… O kitas atvirukas – sveikinimas su Jono vardadieniu, vienas linkėjimų sakinys. Manau, turėjo būti daugiau medžiagos – ir Onos fotografijų, ir laiškelių. Dabar, kai paklausėte, ir pati susimąsčiau, kaip galėjo būti? Turbūt ir taip, ir anaip. Manau, ir pats Maironis dėl šventos ramybės galėjo jų nesaugoti. Bet jeigu buvo gavęs iš Onos nuotrauką, ji turėjo išlikti albume, nes poetas nė vienos savo mūzos ar bičiulės fotografijų nenaikino, labai pagarbiai saugojo albumuose. Svarbu, kad šis tas išliko, o Balčiūnienės nuotrauką susiradau Kauno miesto archyve – graži buvo…
- Knygoje nesyk minima neperžvelgiama Maironio veido kaukė. Kokios jos dengiamos paslaptys Jums pasirodė labiausiai intriguojančios: kunigystės pasirinkimas, antrojo „Pavasario balsų“ leidimo likimas, o gal šalia eilėraščių spausdintų Poeto mylėtų moterų fotografijų išsižadėjimas?
A.R.: Maironis iš tikrųjų yra labai sudėtinga asmenybė, gelminga, neatsiverianti. Lieka paslaptimis ir tie dalykai, kuriuos čia minite. Iki šiol mįslė, kodėl 1905 m. antrąjį kartą leisdamas „Pavasario balsus“ užrašė, kad tai esąs trečiasis leidimas – niekam nepavyko išsiaiškinti, o jau tiek mokslininkų tyrinėjo. Kodėl išvažiavęs į Kijevą studijuoti literatūros po vieno semestro studijas metė ir grįžęs įstojo į Kauno kunigų seminariją? Čia lyg ir aiškiau – Kijeve dėstytojai ir mokslai jį nuvylė, bet manau, jog ne vien tai. Jaunasis Mačiulis jau tuomet buvo likimiškai pašauktas lietuvybei, juk visą gyvenimą taip ir liko kitataučių, ypač lenkų, apšauktas litvomanu. O kokį darbą Lietuvoje jis galėjo gauti baigęs Kijeve literatūros mokslus? Į Kauno kunigų seminariją jau buvo įstoję jo gerų bičiulių, galop lėmė ir tikėjimas: kaip be jo būtų rinkęsis šį sunkų kelią? Nors vėliau ne kartą klausė savęs: “ar ateitis tiktai vienuolio laimę lemia?..” Dar lieka sielos paslaptys, kiek išgyventa dėl siekio ir troškimo gauti vyskupo titulą – yra šiuo klausimu likęs archyve ypatingai skaudus ranka parašytas juodraštis, kuriame Maironis klausia, už ką jį Roma įtraukė į juodus sąrašus: „Klausiau savęs ne kartą, už ką mane Roma laiko prasikaltėliu, įrašius į savo juodąją knygą. Mačiau juodą nedėkingumą už mano darbus, griaužiaus.“
Dėl moterų–mūzų lieka neaišku, kodėl leidžiant 1920 m. „Pavasario balsus“ poetas surašo prie eilėraščių savo mūzoms dedikacijas, įdeda nuotraukėlių, vėliau 1925 m. per spaudą jų išsižada, tarytum tą padarė ne pats, ir kitame poezijos leidime – 1927 m. Raštų tome „Lyrika“ – jau beveik visas dedikacijas nubraukia.
- Kokių jubiliejinių Maironio metų renginių siūlytumėte nepraleisti „Veido“ skaitytojams?
A.R.: Pirmiausia šįmet, Maironio metais, visiems siūlau paimti iš lentynos poeto lyrikos tomelį ir ramiai, susikaupus dar ir dar kartą paskaityti jo eilėraščių. Paskaityti sau, vaikams, anūkams, draugams. Tai bus didelė pagarba Poetui.
O Maironio lietuvių literatūros muziejuje atidaryta poeto jubiliejinė paroda, tad siūlau aplankyti muziejų, apžiūrėti jo aštuonis memorialinius kambarius. Didysis ir pagrindinis Maironio iškilaus 150 metų minėjimas vyks Kauno dramos teatre lapkričio 16 dieną. Manau, turėtų būti įspūdinga šventė.

Print

Palangos Birutės parkas rugsėjo 8 d. miestiečius ir svečius kvies pavaikščioti kunigo bei poeto Maironio pramintais takais bei pasimėgauti šio literatūros klasiko kūryba. Taip bus minima tradicinė, jau septintus metus Palangoje švenčiama Birutės parko diena.

„Mintis rengti Birutės parko dienas kilo įgyvendinus projektą Birutės parko atspindžiai, kurio metu parke galima sutikti grafų Tiškevičių laikų personažus – pačius rūmų „šeimininkus“, guvernantę, tarnaites, jaunųjų grafaičių porelę bei kitus. Stebėdama juos vis galvodavau, kas gi galėtų vainikuoti šį projektą. Taip kilo mintis surengti Birutės parko dieną“, – apie renginio gimimą pasakojo šio projekto sumanytoja ir įgyvendintoja, Palangos kultūros centro renginių režisierė Aušra Latonienė.

Kasmet Birutės parko diena atspindi naują temą – siekiama meniškai papasakoti vis kitokią parko istoriją: viena iš švenčių buvo skirta pušiai ir pavadinta „Pušies keliu“, minint Lietuvos tūkstantmetį pagerbta šalies istorija surengus Lietuvos Biručių suvažiavimą, grafų Tiškevičių garbei parko saloje vaizdžiai pristatyta šios giminės istorija. „Šiais metais renginį skiriame Maironiui, kuris Palangoje ypatingai dažnai viešėdavo. Sieksime parko lankytojams atskleisti, kaip atrodė Palanga tuomet, kai gyveno Maironis“, – kalbėjo A. Latonienė.

Birutės parko dienos dalyviai bus supažindinti su daugeliui nežinomais faktais iš Maironio viešnagių kurorte – besidomintieji išgirs pasakojimų apie tai, kaip kaskart, atvykęs į Palangą, Maironis apsistodavo klebonijoje bei sėsdavo už vieno stalo su Juozu Tumu Vaižgantu bei Vincu Mykolaičiu Putinu, taip pat – kaip kunigas bei poetas eidavo pasivaikščioti nuo Birutės kalno iki tilto, čia sveikindavosi su Palangoje besiilsinčiu Prezidentu Antanu Smetona. Renginio dalyvių pasakojimai atskleis ir tai, kaip miestiečiai ir poilsiautojai, žinodami, jog Maironis mėgsta pasivaikščiodamas ateiti iki tilto, čia jo laukdavo, o sulaukę – tradiciškai visi drauge užtraukdavo dainą… „Norime Birutės parko dienos lankytojams atskleisti ne akademiškąjį, o kitokį, liaudies mylimą Maironį“, – sakė A. Latonienė.

Dauguma planuojamų renginių bus įgyvendinami kartu su palangiškiais – lietuvių kalbos ir literatūros mokytojais, mokiniais, meno kolektyvais. Tačiau renginio organizatoriai pakvietė svečių ir iš kitų miestų. Vieni iš jų – prieniškiai floristai E. Ir G. Ačai. Būtent jiems patikėta sukurti parką papuošiančias floristines kompozicijas bei ant žolės meniškai išrašyti Maironio eilių citatas, kurios visą dieną parko lankytojams primins šį lietuvių literatūros klasiką.

Parke numatomus renginius pagyvins ir tautiniais drabužiais pasidabinusios mergaitės bei gyvai skambanti kanklių muzika – ją Maironis itin mėgo.

„Pagrindiniai Birutės parko dienos renginiai vyks rotondoje, prie centrinio tako ir ant Birutės kalno. Be jau minėtų renginių, lankytojai sulauks ir staigmenų – juk visuomet didesnis įspūdis lieka tuomet, kai kiekviena šventės detalė nėra žinoma, kai netikėtos smulkmenos priverčia nustebti“, – kalbėjo A. Latonienė.

Birutės parko dienos renginių (rugsėjo 8 d.) programa:

14 val. – Skaitome Maironį. Poeziją skaito Palangos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai (parko rotondoje).
16 val. – Prisimename Maironį. Šešėlis JMM. Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai. Leidinį pristato autorė, Maironio muziejaus direktorė A. Ruseckaitė (Gintaro muziejuje).
18 val. – atsiminimų ir muzikos valanda „Maironis ir Palanga“ (Gintaro muziejuje).
19.30 val. – Dainuojame Maironį (ant Birutės kalno).

Gintaro muziejuje veikia paroda „Maironis ir Palanga“.
Maironio poezijos takais kviečia pasivaikščioti floristai E. Ir G. Ačai.