Nors varpai ne kartą skambėjo anksčiau, dėl valstybiniu lygiu nesuderintų pozicijų Lietuvos verslui durys užvertos į daugybę alternatyvių rinkų, o valdžios pažadai padėti ieškoti naujų rinkų verslininkų neguodžia.

 

„Vėl girdime tik žodžius ir pažadus padėti, bet kas konkrečiai padaryta nuo to laiko, kai Rusija mums taiko įvairius draudimus ir apribojimus, ar atverta nors viena nauja rinka, kad verslas galėtų dirbti?! Nepadaryta nieko“, – tiesiai šviesiai rėžia vienos mėsos perdirbimo įmonės vadovas.

Rusijai uždraudus tam tikrų maisto ir žemės ūkio produktų importą iš Europos Sąjungos ir kitų valstybių, Lietuvos mėsininkai pasijuto esantys spąstuose. Priešingai nei lenkai ar kitų ES šalių mėsos perdirbėjai, jie negali savo produkcijos eksportuoti į tokias trečiąsias šalis, kaip JAV, Kinija, Pietų Korėja, Japonija, nes valstybiniu lygiu nėra išspręsti techniniai biurokratiniai klausimai – nesuderinti dokumentai, nepasirašytos bendradarbiavimo sutartys. Verslininkams užvertos durys ir į milžinišką musulmoniškų šalių rinką, nes Lietuvos įstatymai, kitaip nei daugelyje ES šalių,  draudžia ritualinį gyvulių skerdimą.

Techninių klausimų derinimas su kitomis valstybėmis priklauso ne vien nuo Lietuvos pastangų, tačiau pašalinti nelogiškus draudimus nuosavuose įstatymuose, atrodytų, galėtume greitai ir nesunkiai. Deja, žegnojamės tik perkūnui nugriaudėjus: žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė tik dabar prabilo apie būtinybę kuo skubiau taisyti įstatymą.

„Norime tik vieno: kad valdžios vyrai atliktų savo darbą – išspręstų formalumus, be kurių negalime eksportuoti, o rinkų mes patys susirasime. Dabar prieš mus pastatyta Didžioji kinų siena“, – tvirtina minėtas mėsos įmonės vadovas.

 

Krizė apnuogino problemas

 

Dusinami kiaulių maro, apriboti draudimų eksportuoti, Lietuvos mėsos perdirbėjai didelių galimybių nemato ir vidaus rinkoje. Pirmiausia dėl pralaimimos konkurencinės kovos su kur kas pigesne produkcija iš Lenkijos. „Turime paradoksalią situacija, nes Lenkijoje PVM yra keturis kartus mažesnis nei Lietuvoje ir pigesnės mėsos žmonės važiuoja pirkti į Lenkiją. Vien PMV skirtumai lėmė, kad lietuviškos mėsos suvartojimas susitraukė nuo 83 iki 72 kg gyventojui per metus. Todėl vidaus rinkoje didelių galimybių nematome, nebent būtų sureguliuoti mokesčiai. Dabar – gyventojų mažėja, vartojimas auga vangiai, o dėl pigesnių lenkiškų produktų vidaus rinkoje Lietuvos mėsos perdirbėjai savo produkciją priversti pardavinėti su minimaliomis pelno maržomis“, – situaciją komentuoja Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 312014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2014-m

Ekologiškus produktus vartotojai dažniausiai renkasi ieškodami natūralumo, įvairiais maisto priedais ir skonio stiprikliais nepakeistų maistinių savybių. Tačiau ne mažiau svarbus ir kitas ekologinės gamybos aspektas – gaminant ekologiškus produktus nenukenčia aplinka, kurioje gyvename.
Aplinkosaugos reikšmė vis didėja
„Renkuosi ekologiškus produktus, nes noriu, kad aš ir mano artimieji vartotų natūralų, nepageidajamais priedais neužterštą maistą“, – taip savo pasirinkimą aiškina dažnas ekologiškų produktų pirkėjas.
Tai, žinoma, reikšminga priežastis rinktis ekologiškus produktus, tačiau ekologinė gamyba sparčiai populiarėja ne vien dėl to. Svarbiausias ekologinio ūkininkavimo ir gamybos principas yra aplinkos apsauga, kuri visame pasaulyje darosi vis aktualesnė problema. O prie jos sprendimo prisideda ir ekologiškai dirbti nusprendę ūkininkai bei gamintojai.
Ekologinė gamyba nėra vien ekologiškų medžiagų supirkimas ir jų pavertimas galutiniu gaminiu, kuris vartotojui pristatomas kaip ekologiškas. Visas gamybos procesas taip pat privalo būti organizuojamas taip, kad aplinkai būtų daroma kuo mažesnė žala. Atsakingos kontrolės institucijos stebi visą gaminio kelią – nuo sėjos ūkininkų laukuose iki žaliavų laikymo gamintojo sandėliuose.
Vartotojai darosi sąmoningesni
Patys gamintojai sako pastebintys, kad vartotojai sąmoningėja, todėl pirkėjų simpatijas vis dažniau pelno tos įmonės, kurios ne tik pasiūlo kokybiškų produktų, bet ir juos gamindamos stengiasi nepakenkti aplinkai.
Pasak pirmosios lietuviškos ekologiškos degtinės gamintojų, ekologiškumą žyminčių ženklų ant produktų pakuočių ieškantys pirkėjai taip elgiasi ir dėl rūpesčio gamta.
„Kiek tenka girdėti vartotojų atsiliepimų, ekologija jiems svarbi ir dėl aplinkosaugos. Yra tam tikra nemaža ir vis auganti vartotojų grupė, kuriai patinka žinoti, kad visi produkto gamybai naudojami žemės ūkio ingredientai buvo užauginti neskriaudžiant gamtos, neteršiant žemės pesticidais, herbicidais, neorganinėmis trąšomis, kitomis cheminėmis priemonėmis“, – sakė pirmosios lietuviškos ekologiškos degtinės gamintojai.
Siekia skleisti žinias
Lietuviškos ekologiškos degtinės gamintojų teigimu, ekologija ateityje įgis vis didesnę reikšmę, nes tai yra būdas elgtis atsakingai ir išaugoti aplinką, kurioje gyvename.
Todėl ekologiškų produktų gamintojai siekia, kad kuo daugiau vartotojų gautų informacijos ne tik apie ekologiškų produktų savybes, bet ir apie jų gamybą bei būdus, kuriais ekologiškų produktų gamintojai prisideda prie aplinkos apsaugos.
Baltijos maisto organizacija su savo narėmis – maisto ir gėrimų pramonės įmonėmis – įgyvendina ES remiamą projektą „Ekologinių produktų informavimo ir skatinimo veiksmai Lietuvoje“. Šiuo projektu siekiama užpildyti vartotojų žinių apie ekologiškus produktus ir ES ekologiškų produktų ženklinimą spragas bei gerinti ekologiškų produktų pasiūlą. Todėl iki 2016-ųjų, kol tęsis šis projektas, Baltijos maisto organizacija kvies į įvairius renginius ir kurs informacinę medžiagą apie ekologinius projektus.

Kasmet Europos Sąjungoje iššvaistoma apie 90 mln. tonų maisto atliekų. Vidutiniškai vienas Lietuvos gyventojas per metus išmeta 171 kg įvairių maisto produktų. Europos Komisija apskaičiavo, kad, jeigu nebus imtasi priemonių, iki 2020 m. iššvaistomo maisto kiekiai padidės 40 proc. O tai sukels dar rimtesnių nei šiuo metu socialinių, ekonominių ir aplinkosauginių pasekmių.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, detaliai išnagrinėjęs maisto švaistymo problemą, nurodo, kad didžiausią neigiamą poveikį maisto atliekos sukelia aplinkai. Mat bet koks maisto švaistymas reiškia ne tik atliekas, tačiau ir tai, kad produktui pagaminti, perdirbti ir platinti buvo be reikalo išeikvoti ištekliai. Kuo vėlesniu maisto tiekimo grandinės etapu maistas iššvaistomas, tuo daugiau išteklių paleidžiama vėjais.
Didėjantys maisto atliekų kiekiai neigiamų pasekmių taip pat turi klimatui. Veikiant drėgmei ir bakterijoms, išmesti maisto produktai skyla ir išsiskiria metano dujos, kurios, patekusios į atmosferą, veikia klimato kaitą, didina šiltnamio efektą. Be to, maisto atliekos – palanki terpė gyvūnų užkrečiamosioms ligoms plisti.
Įvairių sričių ekspertams itin didelį nerimą kelia ir gilėjanti socialinė atskirtis – per metus vidutiniškai europietis išmeta 180 kg maisto, nors 79 mln. ES piliečių gyvena žemiau skurdo ribos, o 16 mln. yra priklausomi nuo maisto labdaros.
Taigi, kokių priemonių imasi Europos Komisija ir atsakingos Lietuvos tarnybos, kad kuo mažiau maisto atliekų nukeliautų į sąvartynus?

Skirtumai tarp „Geriausia iki…“ ir „Tinka vartoti iki..“
Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus vedėjos Aušros Išarienės, ES valstybėse daug dirbama tiek su vartotojais, tiek su gamintojais ir pardavėjais, siekiant sumažinti maisto atliekų kiekį ir tuo pačiu užtikrinant aukščiausią maisto saugos, visuomenės sveikatos ir gyvūnų gerovės lygį.
Europos Komisijos nuomone, kovojant su maisto švaistymu, labai svarbus yra vartotojų švietimas, ypač supratimo apie maisto produktų naudojimą ir tai reglamentuojantį tinkamumo vartoti termino ženklinimą ugdymas. Nyderlanduose atlikto tyrimo duomenimis, net apie 15 proc. maisto atliekų susidaro todėl, kad vartotojai neteisingai supranta etiketėse nurodytus tinkamumo vartoti terminus. Dažnai pasibaigus „Geriausias iki …“ terminui, produktai išmetami, nors dar keletą dienų juos drąsiai galima vartoti.
„Žyma „Geriausias iki…“ reiškia, kad iki nurodytos datos maisto produktas išlieka pageidaujamos kokybės. Pasibaigus tam terminui, maistą vis dar saugu vartoti, tačiau tik tuomet, jei produktas buvo laikomas kaip nurodyta ir nebuvo pažeista pakuotė. O, pasibaigus terminui „Tinka vartoti iki..“, maistas tampa nesaugus“, – paaiškina A.Išarienė.
VMVT Maisto skyriaus vedėja priduria, kad šiuo metu galiojančiame reglamente yra nurodytas sąrašas maisto produktų, kurių etiketėse nereikia pažymėti tinkamumo vartoti termino. Tai cukrus, druska, actas, nelupti ir nesmulkinti švieži vaisiai bei daržovės, vynas ir kiti gėrimai, kurių alkoholio koncentracija tūrio procentais yra 10 proc. arba didesnė ir kt.
Europos Komisija, atsižvelgdama į įvairių šalių praktiką, siūlo išplėsti šį sąrašą ir nežymėti tinkamumo vartoti termino tam tikriems ilgai galiojantiems maisto produktams. Pavyzdžiui, tiems, kurių terminas – ilgesnis nei dveji metai (ryžiams, kavai, arbatai ir pan.). A.Išarienė savo ruožtu pabrėžia, kad šiuo atveju yra labai svarbu informuoti vartotoją, kada produktas pagamintas. Tokią poziciją VMVT išdėstė ir atsiliepime Europos Komisijai.

Būtinos lankstesnės labdarai perduodamų produktų sąlygos
Kai kurių ES šalių manymu, dar vienas itin efektyvus būdas mažinti išmetamo maisto kiekį – nustatyti lankstesnes sąlygas labdarai atiduoti maisto produktus, pažymėtus „Geriausias iki…“ data. Tai dauguma malybos gaminių, kruopos, makaronai, duonos gaminiai, konservuoti vaisiai ir daržovės, dalis kietųjų sūrų ar net jogurtų. Pavyzdžiui, Šveicarijoje tokius produktus jau dabar leidžiama atiduoti nepasiturintiems dar šešias dienas, pasibaigus jų terminui.
Lietuvoje taip pat galioja tvarka, kuri suteikia galimybę tam tikrus produktus, pasibaigus jų galiojimo terminui, perduoti labdarai. A.Išarienė atkreipia dėmesį, kad VMVT dar 2002 m. išleido įsakymą, kuriame išvardinti tokie gaminiai. Tai kava, arbata, prieskoniai, miltai, kruopos, duonos gaminiai, pyragai, makaronai, konditerijos gaminiai be įdaro, kakava, šokoladas, cukrus, džiovinti vaisiai, aliejai, koncentruoti kisieliai, gaivieji gėrimai, kieti ir pusiau kieti fermentiniai sūriai, padažai, konservuotos daržovės stiklinėje taroje.
Vis dėlto, šie gaminiai, pasibaigus jų tinkamumo vartoti terminui, retai pasiekia skurstančiuosius, nes iki šiol nėra aiškūs mechanizmai, kas turėtų prisiimti atsakomybę dėl tokių produktų saugos ar kokybės – gamintojas, pardavėjas, labdaros organizacija, o galbūt pats vartotojas.
Siekiant išspręsti šią problemą ir mažinti švaistomo maisto kiekius, VMVT artimiausiu metu planuoja peržiūrėti šiuo metu galiojančias labdarai perduodamų produktų, kurių galiojimo laikas pasibaigęs, sąlygas. Anot A.Išarienės, didžiausias dėmesys kaip tik ir turėtų būti skiriamas aiškiam atsakomybės nustatymui ir paskirstymui.

Kąsnis Ispanijos, gabaliukas Japonijos, šaukštas Tailando, šaukštelis Amerikos, puodelis Peru, taurė Prancūzijos, šlakelis Škotijos… Kiekviename kąsnyje ir gurkšnyje telpa kelionės prisiminimai bei patirtos emocijos, skonių receptorių pažadintos iš naujo.

Europoje kulinarinės kelionės išpopuliarėjo prieš ketverius penkerius metus ir tvirtai laikosi ant bangos, o Lietuvoje tokio pobūdžio kelionės vis dar bando užkariauti nors mažą rinkos dalį ir atrasti savo turistą. Pasižvalgęs po lietuviškų kelionių agentūrų puslapius originalesnių bei įdomesnių turų ir nerasi – į akis krinta vos keli pasiūlymai keliauti į Pietryčių Aziją, atrasti Europoje vyno kelius ar sudalyvauti Oktoberfesto festivalyje. Pasirinkimas skurdus, o kainos nemažos.
Keliaujant savarankiškai ir perkant gido ar kitas paslaugas bei ekskursijas vietinėse kelionių agentūrose Europoje, o ypač Azijoje ar Afrikoje, galima ne tik sutaupyti, bet ir gauti daugiau įdomesnių žinių bei potyrių. Pirmą kartą vykstant į bet kurią pasaulio šalį neverta apsiriboti tik kulinariniais pojūčiais, nes dar nematytas kraštas atostogautojui ir taip yra įdomus nuotykis. Be to, gerai pasirengus iš anksto galima neblogai pamaloninti savo gomurį tam skiriant ir visai nedaug laiko. Verta paminėti, kad kulinarinių įdomybių nereikėtų žvalgytis tik madinguose ar prabangiausiuose aukštos klasės restoranuose: kartais skaniai užkąsti egzotiškų patiekalų galima tiesiog pasukus už kampo ar apsilankius turguje.
Tarkim, Azijoje įdomaus maisto dažnai rasi paprastoje vietoje, pavyzdžiui, Singapūro maisto turgeliuose. Indijoje tik visiški ekstremalai rizikuoja valgyti gatvėje ar turguje pagamintą maistą, o Singapūre galima drąsiai skanauti, mat šalis garsėja savo maniakiškais švaros įstatymais.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 232014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2014-m

Apie tai, kokie pokyčiai ateityje laukia Lietuvos maisto pramonės, kokios mūsų gamintojų perspektyvos naujose rinkose ir kokia pažanga padaryta nuo tada, kai įstojome į ES, kalbamės su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktoriumi dr. Jonu Miliumi.

VEIDAS: Ar maisto produktų gamintojams, didiesiems žemdirbiams ir smulkiesiems ūkininkams svarbu, kad Lietuva jau dešimt metų yra NATO narė?
J.M.: Kiekvienas ūkininkas ar gamintojas galvoja apie verslo perspektyvas ir plėtrą, todėl labai svarbu, kad valstybė būtų stabili bei saugi. Užsieniečiams, investuojantiems į Lietuvos žemės ūkį ar maisto pramonę, taip pat svarbu žinoti, kad mūsų šalyje užtikrintas saugumas. Tai suteikia pasitikėjimo visa valstybe, yra svarbus garantas ieškant naujų eksporto rinkų ar bendradarbiavimo galimybių.
Galima paminėti ir labai praktinių pavyzdžių. Tarkim, NATO reikmėms rekonstravus iki tol apleistą Zoknių oro uosto taką bei visą infrastruktūrą ir 2006 m. atnaujinus civilinių krovininių orlaivių skrydžius, atsivėrė galimybės patogiau ir greičiau gabenti krovinius.
VEIDAS: Kokie ryškiausi pastarojo dešimtmečio pokyčiai Lietuvos maisto pramonėje?
J.M.: Visose įmonėse 180 laipsnių kampu į gerąją pusę pasikeitė maisto sauga ir sanitarija. Pokyčiams didelės įtakos turėjo Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą, nes privalome laikytis visoms narėms bendrų reglamentų ir direktyvų. Jose numatyti sanitariniai ir saugos reikalavimai stipriai pakėlė ir gamybos, ir viešojo maitinimo įmonių lygį.
Šiuo metu vadovaujamės daugiau kaip 500 skirtingų teisės aktų. Tai labai gerai, nes aiškiai sureguliuoti praktiškai visi veiklos aspektai. Juk tarp sąžiningų verslininkų visuomet atsiranda tokių, kurie galvoja tik apie naudą sau, o vartotojų poreikius ir lūkesčius pamiršta.
VEIDAS: Kaip maisto gamybos procesus pakeitė kasmet tobulėjančios technologijos?
J.M.: Mėsos, pieno, konditerijos gaminių cechai pasikeitę neatpažįstamai. Pavyzdžiui, pienas prieš dešimt ir daugiau metų buvo pilstomas į stiklinius butelius, kurių kakliukus netobuli įrenginiai neretai nudauždavo, tad šukių patekdavo ir į pieną. Panaudotus ir surinktus iš gyventojų butelius moterys plaudavo rankomis, o to steriliai tikrai nepavykdavo padaryti. Dabar pienas keliauja įrenginiais ir neturi jokio sąlyčio nei su oru, nei su žmogaus rankomis. Popierinės pakuotės dezinfekuojamos specialia įranga. Be to, pats pienas filtruojamas, todėl jeigu iš ūkių jis atkeliauja ne visada švarus, gamykloje yra idealiai išvalomas. Daugelyje įmonių sumontuoti net tokie įrenginiai, kurie užmuša įvairias bakterijas. Taip vartotojas gauna ypač saugų produktą, o jo realizacijos terminas yra pailgėjęs.
Šiuolaikinės technologijos leidžia išlaikyti visuomet vienodą pagal tam tikrą receptūrą gaminamų produktų skonį. Mat kompiuteriai reguliuoja, kiek, pavyzdžiui, į mėsos produktą reikia įdėti lašinukų ar prieskonių. Tad nepatenka riebesnės ar liesesnės mėsos. Jeigu pakliūva ne tos rūšies mėsos, kuri numatyta receptūroje, gamyba automatiškai sustoja.
VEIDAS: Koks mūsų gamintojų technologinis lygis, palyginti su Vakarų Europos įmonėmis?
J.M.: Neseniai lankiausi vienoje gamybos įmonėje. Ten įrenginiai dezinfekuojami ne cheminėmis medžiagomis, bet karštais vandens garais. Tokias pažangias, aplinką tausojančias technologijas Europoje naudoja tik kelios geriausios įmonės.
Mūsų maisto pramonės šakų atstovai neatsilieka nuo italų, ispanų ar vokiečių. Neretai net lenkia vakariečius, nes pasinaudoję ES paramos fondais lietuviai palyginti neseniai pradėjo modernizuoti gamybą, todėl įsigijo naujausių įrenginių. O ES šalyse senbuvėse dažnai naudojama senesnė įranga.
VEIDAS: Pasinaudoję ES parama, 2007–2013 m. naujausios technikos ar šiuolaikinių maisto produktų gamybos įrenginių įsigijo apie 4 tūkst. mūsų ūkininkų. Kaip šiuo metu atrodo lietuvio ūkis?
J.M.: Kardinaliai per dešimtmetį pasikeitusių ūkių kiekviename Lietuvos rajone yra šimtai. Darbininkus su šakėmis pakeitė pašarų dalytuvai, kurie karvėms ar kiaulėms ne tik pristumia pašaro, bet ir patys apskaičiuoja, kiek jo reikia. Mikroklimatą moderniose fermose taip pat reguliuoja kompiuteriai. Labai daug ūkininkų jau dirba kompiuterizuotais traktoriais. Užprogramuoja, kad į dirvą būtų beriama tik po vieną grūdą. Tiksliai išbarstomos ir trąšos, pesticidai.
VEIDAS: Modernizavus ūkį ir gamybą išauga darbo našumas, mažėja sąnaudos, bet ar nenukenčia produktų kokybė, nepasikeičia jų skonis?
J.M.: Tarp gamintojų ir augintojų – didelė konkurencija, todėl ieškoma būdų, kaip produktą pagaminti kuo pigiau. Daugelis naujausių technologijų būtent tam ir tarnauja. Prieš pirkdamas produktą kiekvienas vartotojas turi atidžiai perskaityti etiketę, kad būtų tikras dėl jo sudėties. Be pramoniniu būdu pagamintų produktų nebegalėtume išsiversti, tačiau būtina atskirti masinę ir ekologišką gamybą.
VEIDAS: Kaip per ateinantį dešimtmetį keisis Lietuvoje gaminamų maisto produktų eksporto rinkos?
J.M.: Nors šiuo metu Lietuvos gamintojai savo produktus turi galimybę vežti į 140 šalių, naujų rinkų reikėjo pradėti ieškoti prieš dešimtmetį – dabar būtume turėję dar geresnius rezultatus. Štai kol Olandija ir Italija įėjo į Kinijos rinką, praėjo maždaug septyneri metai. O mes naujų šalių savo produkcijai eksportuoti aktyviai ieškome vos trejus metus.
Tačiau tikėtina, kad po dešimties metų Lietuvos produkcija bus eksportuojama į Kiniją, Japoniją, Afriką, Pietų Korėją, JAV, Braziliją. Ypač pasikeis prekybos santykiai su Afrikos valstybėmis. Jau dabar vien tik Nigerijoje gyvena apie 150 mln. gyventojų. Gausėjant žmonių smarkiai padidės maisto ir vandens poreikis. Maisto gamintojai turi apie tai galvoti, kurti ilgalaikius planus.
VEIDAS: Kokia kryptimi turėtų eiti mūsų ūkininkai ir gamintojai, kad sėkmingai įsitvirtintų naujose rinkose?
J.M.: Šiuo metu pagal eksportuojamų grūdų kiekį nuo dirbamos žemės ploto Lietuva yra trečia pasaulyje. Šis rodiklis turi pasikeisti, mat grūdai nėra didelę pridėtinę vertę kuriantis produktas. Turime siekti, kad jie atkeliautų į mūsų ūkininkų fermas, būtų užauginami gyvuliai ir eksportuojami mėsos, pieno, duonos, konditerijos produktai. Galėtume gaminti trigubai daugiau negu dabar. Deja, mes, atvirkščiai, mažinam karvių.
O štai airiai parengė valstybinę programą, kurioje numatyta dvigubai padidinti fermose auginamų kiaulių ir karvių skaičių. Kitos ES šalys senbuvės taip pat planuoja didinti gamybą. Labai svarbu, kad ir mes eitume tuo keliu. Juk tik galėdami pasiūlyti didelį kiekį produktų galėsime įžengti į tokias šalis, kaip Kinija ar Pietų Korėja.
Šiuo metu rengiama nauja Lietuvos gyvulininkystės programa. Svarbiausia, kad ji neliktų dulkėti stalčiuje, o būtų įgyvendinta.
VEIDAS: Ar, jūsų nuomone, per dešimtmetį sustiprės ir vietinėje rinkoje įsitvirtins smulkūs lietuvių šeimos ūkiai?
J.M.: Taip, didieji ūkiai ir gamintojai užtikrins eksportą į kitas šalis, o smulkieji – gamins Lietuvos rinkai.
Žemės ūkio ministerija vienu svarbiausių savo prioritetų yra įvardijusi nedidelių šeimos ūkių kūrimosi skatinimą. VMVT supaprastino sąlygas gamybos cechams tokiuose ūkeliuose įsirengti. Norime, kad kuo daugiau smulkiųjų ūkininkų savo užaugintą produkciją galėtų perdirbti vietoje. Tada galutinis produktas vartotoją pasiekia tiesiai iš šeimos ūkio, o ūkininkai turi galimybę daugiau uždirbti.
Populiarinant šį verslo modelį labai svarbu, kad kontroliuojančios valstybinės institucijos pirmiausia konsultuotų ūkininkus, o ne baustų. Beje, įvairių institucijų inspektorių bendravimo tiek su verslininkais, tiek su ūkininkais stilius per pastaruosius dešimt metų taip pat stipriai pasikeitė. Dabar jie ne baudėjai, o patarėjai. Žinoma, nesąžiningiems verslininkams sankcijos yra taikomos.
VEIDAS: Kaip vertinate ekologiškų produktų gamybos perspektyvas Lietuvoje?
J.M.: Ekologiško maisto gamyba turėtų būti vienas svarbiausių mūsų šalies prioritetų. Juo labiau kad turime puikias, išskirtines sąlygas ekologiškiems produktams gaminti. Nuolat vykdoma pašarų, maisto produktų, gyvūnų, žemės, vidaus vandenų stebėsena ir labai retai aptinkama sunkiųjų metalų, kitų teršalų. Tad užsieniečiams galime pasiūlyti išskirtinės kokybės medaus, turime galimybę valgyti cheminėmis medžiagomis neužterštas vidaus vandenų žuvis, galime didžiuotis gausiais gėlo požeminio vandens ištekliais.
Beje, ekologiškų produktų gamybą skatina daugelis Europos šalių. Populiarėja tokio maisto restoranai. Danija yra net parengusi valstybinę programą, pagal kurią sieks, kad artimiausiais metais kiekvieno dano maisto racioną sudarytų 80 proc. ekologiško maisto.
VEIDAS: Kokie iššūkiai mūsų laukia Lietuvai įsivedus eurą?
J.M.: Įsivedę eurą tapsime dar stipresni ir patrauklesni užsienio investuotojams. To labai reikia ir mūsų gamintojams, ir ūkininkams. Daugelis vartotojų be reikalo baiminasi, kad nesąžiningi verslininkai kilstelės produktų kainas. Nuo liepos 1 d. ir dar pusmetį įvedus eurą VMVT inspektoriai stebės, ar nepiktnaudžiaujama maisto produktų kainomis.

 

Nestabili padėtis Rytų rinkose Lietuvos maisto gamintojus verčia skubiai permąstyti ir keisti pardavimo strategijas, eiti į Vakarų rinkas bei pasiūlyti jos vartotojams naują lietuviškos kokybės standartą.
Lietuvos vartotojai pastaraisiais metais vis atidžiau renkasi gamintojus ir jų produktus. Mūsų šalyje kaip niekada padidėjo dėmesys produktų sudėčiai, ingredientų kokybei. Tuo pat metu vis pažangesnės technologijos, leidžiančios gaminti maistą be priedų, kloja pamatus naujų rinkų užkariavimui. Apie tai “Veidas” kalbasi su pagardus gaminančios bendrovės “Daumantai LT” vadovu Sauliumi Grinkevičiumi.

VEIDAS: Ar Lietuvos maisto pramonėje ryškėja kokios nors naujos tendencijos ar kryptys?
S.G.: Žiūrint į pastaruosius ketverius metus galima pastebėti, kad Lietuvos vartotojai ėmė daug labiau domėtis maisto produktų sudėtimi, aiškintis, kur ir kaip gaminami ingredientai, ar jie sveiki, kokybiški. Taigi vartotojų išprusimo lygis sparčiai kyla. Gamintojai savo ruožtu vis daugiau investicijų skiria tam, kad patobulintų gaminius, juos tirtų, atsisakytų kai kurių nebūtinų priedų, ypač tokių, kurių vengia vartotojai.
VEIDAS: Ar tokia tendencija būdinga visiems gamintojams, o gal buvo ir bus tokių, kurie orientuosis tik į maisto pigumą, net jei šis pasiekiamas kokybės sąskaita?
S.G.: Manau, kad tie, kurie nori įsitvirtinti maisto pramonėje ilgam laikui, o ne greitai užsidirbti, siekia ir sieks tik kokybės. Žinoma, sveikesnių produktų gamybai reikia daugiau lėšų, laiko, žinių, nuolat diegti inovacijas, keisti technologijas. Pavyzdžiui, norint pagaminti produktus be konservantų ir būti dėl jų garantuotam, reikia atlikti galybes bandymų įvairiose specialiose laboratorijose, metų metais tirti, ar be priedų pagaminti produktai išsilaiko švieži jiems skirtą vartojimo terminą, o gal jį turime trumpinti? Tenka laikyti gaminius įvairiomis sąlygomis, juos ragauti vėl tirti ir t.t. Tai ilgas ir sudėtingas procesas, kuris atsiliepia ir pardavimui, ir įmonės augimui.
VEIDAS: Bendrovė “Daumantai LT” šiemet jau aštuntą kartą gavo BRC sertifikatą. Kodėl pasirinkote siekti būtent šio maisto saugos ir kokybės vadybos įvertinimo – juk Europoje maisto produktų sertifikavimo sistemų yra ir daugiau?
S.G.: Esame įdiegę BRC ir ISO 9001. Be šių, Europoje dar yra HASPA sertifikavimo sistema, bet ją labiau pripažįsta Vokietijos, Prancūzijos prekybos tinklai. O BRC yra sukurtas Didžiosios Britanijos prekybininkams, tačiau priimtinas ir Skandinavijos šalyse. Kadangi Skandinavijos rinka buvo mūsų strateginis tikslas, dėl to ir pasirinkome šią sertifikavimo sistemą. Be to, labiausiai mums rūpėjo įsivertinti mūsų pačių įmonėje įdiegtą maisto saugos ir kokybės sistemą bei pažiūrėti, ar ji atitinka būtent tokius pripažintus tarptautinius standartus.
Pasaulyje tokį sertifikatą turinčia įmone labiau pasitiki didmenininkai: jie supranta, kad tai rimtas kokybiškos produkcijos gamintojas, kad jis mokus ir patikimas. Ir nors šis sertifikatas skirtas prekybininkams, kad jie neįsileistų prastų produktų gamintojų, tai dar vienas puikus rodiklis ir vartotojui. Jis pasako, kad ši įmonė atsako už maisto saugą ir kokybę.
VEIDAS: Jei kokybės sertifikatas toks naudingas, kodėl Lietuvoje jį yra įdiegusios tik 25 įmonės? Gal tai padaryti labai sudėtinga, gal brangu, o gal kitos bendrovės tokios sertifikato naudos neįžvelgia?
S.G.: Įmonių, turinčių šį sertifikatą, tikrai labai mažai, nors maisto pramonės šaka Lietuvoje yra pakankamai stipri, o maisto produktai eksportuojami ir į Rytus, ir į Vakarus.
Žinoma, pastangų, norint įsidiegti sertifikatą, reikia nemažai, ypač pirmą kartą. Tai daug papildomo darbo visiems, ir, be jokios abejonės, tai kainuoja, tačiau mums daug svarbiau buvo viso kolektyvo susitelkimas ir supratimas. Pirmiausia darbuotojai turi suprasti, ko ir kodėl iš jų reikia, nes kitaip sertifikatą ne tik įdiegti, bet ir išlaikyti labai sunku. Ir tas suvokimas dar kartą pakelia visų atsakomybės už kokybę kartelę.
Be to, kokybės sertifikatas ją įsidiegusiai įmonei nepaprastai naudingas ir kitais atžvilgiais. Jis susijęs ne tik su maisto sauga, bet turi įtakos ir darbo kultūros tobulinimui, saugai, darbų organizavimui, socialinei atsakomybei, skaidrumui, rūpinimuisi darbuotojais.
VEIDAS: Paminėjote šiuo metu svarbiausias eksporto kryptis. Ar jų nesujauks geopolitinė situacija?
S.G.: Įvykiai Rytuose situaciją jau sujaukė. Dabar tvyro neapibrėžtumas, niekas šiandien negali pasakyti, kuo viskas baigsis Rusijoje ir Ukrainoje. Kita vertus, visa tai turėtų paskatinti Lietuvos gamintojus skirti daugiau jėgų ir pastangų užkariaujant Vakarų Europos rinkas, į kurias patekti gerokai sunkiau nei į Rusijos. Prireiks naujų idėjų, inovacijų, bet Lietuvos gamintojai, manau, galiausiai vis tiek įsitvirtins naujose rinkose ir produktai iš Lietuvos ims masiškiau migruoti į Vakarus.
Tik iš savo patirties turiu pasakyti, kad europiečius reikės ne tik įtikinti kokybe, bet ir perprasti jų skonį. Kaip pavyzdį galiu paminėti, kad gaminame vieną Vakaruose labai populiarų “Cezario” salotoms skirtą sūrio skonio majonezą, kurio Lietuvos rinkai dar negalėtume pasiūlyti būtent dėl skonio ypatumų.
VEIDAS: Ar Vakarų rinkose lietuviams tenka konkuruoti tik su kitais Europos gamintojais, ar ir su produkcija iš, pavyzdžiui, tos pačios Rusijos, Kinijos?
S.G.: Kinija daugiau tiekia žaliavų, o ne galutinių maisto produktų. O rusiškos produkcijos Vakarų pirkėjai apskritai nelabai nori. Šiuo požiūriu mums, pagardų gamintojams, didesnė konkurentė Vakarų Europoje yra Turkija.
VEIDAS: Ar Vakarų Europos pirkėjai maisto produktams kelia didesnius reikalavimus nei lietuviai?
S.G.: Visame pasaulyje kyla vis naujos sveiko–nesveiko, skanaus–neskanaus, kokybiško–nekokybiško, alergiško–nealergiško maisto temų tendencijos. Lietuviai šiuo metu skrupulingai žiūri į maisto produktų sudėtį. Be to, daug mūsų šalies vartotojų labai lengvai patiki kiekvienu kritikuojančiu gamintojus, produktus, maisto kokybę, nors neretai tai nėra nei ekspertai, nei specialistai. Vakaruose žmonės labiau remiasi faktais ir pasitiki gamintojais, yra atsparesni bet kokiai neigiamai informacijai ir tikrai nemano, kad gamintojas visada neteisus.

8 tūkst. tonų riešutų ir džiovintų vaisių – tiek per 2013 m. suvartojo Lietuvos gyventojai, rodo kompanijos „Arimex“, Baltijos šalių riešutų ir džiovintų vaisių rinkos lyderės, duomenys. Per pastaruosius kelerius metus šių produktų populiarumas Lietuvoje augo. Viena tai lėmusių priežasčių – didelis lietuvių susidomėjimas sveika gyvensena ir mityba.

Metų pradžioje bendrovės TNS LT pristatytame visuomenės nuomonės tyrime teigiama, jog net 40 proc. gyventojų nurodė besimaitinantys sveikiau nei anksčiau. Be to, kas ketvirtas (26 proc.) Lietuvos gyventojas sako, kad galvoja apie maisto, kurį valgo, kaloringumą.

„Pastebėjome, kad pastaraisiais metais mitybai vartotojai skiria vis didesnį dėmesį. Kita vertus, vartotojai tampa vis reiklesni – norima ne tik skanių, bet ir sveikų, mažiau kaloringų, tačiau daugiau energijos suteikiančių maisto produktų, – teigia Jurga Sakalauskaitė, UAB „Arimex“ rinkodaros vadovė. – Besikeičiantys vartotojų įpročiai skatina koreguoti ir produktų pasiūlą, pavyzdžiui, naujausią produktų liniją 1GO kūrėme bendradarbiaudami su dietologais.“

Kartu su sveikos gyvensenos tendencijomis į Lietuvą iš Vakarų pasaulio šalių ateina ir produktų „mados“. Šiuo metu pasaulyje itin populiarūs specialiai vienam užkandžiui subalansuoti riešutų, sėklų ir džiovintų vaisių rinkiniai, skirti papildyti energijos atsargas tarp trijų pagrindinių valgymų. Neseniai „Arimex“ pristatyti 1GO rinkiniai sukurti taip, kad kiekvieno iš jų energinė vertė neviršytų 250 kcal, o sudėtyje esančios maistinės medžiagos suteiktų energijos, būtinos darbe. Šiais mišiniais siekiama pasiūlyti sveikesnę alternatyvą energiniams gėrimams bei šokoladui, kuriuos vartotojai renkasi kaip greitai veikiančius energijos šaltinius. Tiesa, juos kuriant nemažai dėmesio skirta lietuvių skoniui, siekiant atitikti sveikos mitybos reikalavimus neaukojant valgymo malonumo.

Anot J. Sakalauskaitės, tarp riešutų ir džiovintų vaisių produktų, dietologų įtraukiamų į sveikos mitybos racioną, Lietuvoje populiariausiais išlieka jų rinkiniai. Taip pat lietuviai labai mėgsta džiovintus abrikosus, slyvas, populiarumo nepraranda razinos. Mėgstamiausi lietuvių  riešutai – pistacijos, lazdynų riešutai, migdolai, šiek tiek mažiau suvalgoma anakardžių ir graikinių riešutų. Tiesa, produktų populiarumą lemia ir sezoniškumas. Pavyzdžiui, vasarą daugiau suvartojama kepintų, sūdytų riešutų, kuriuos kaip sotų, energijos suteikiantį užkandį renkasi iškylautojai. Žiemą daugiau suvartojama džiovintų vaisių, kurie, galima spėti,  šaltuoju laikotarpiu lietuviams pakeičia šviežius.

Lietuviško kapitalo riešutų ir džiovintų vaisių importuotojos ir platintojos UAB „Arimex“ 2013 m. pardavimų pajamos siekė 103 mln. Lt ir, lyginant su 2012 m., augo 18,8 proc.

Lietuvoje sveikai maitinasi vos penktadalis šalies gyventojų, visi kiti vaikosi pigesnio ir gardesnio kąsnio.

Kas trečias mūsų šalies gyventojas turi antsvorio, kad penktas yra nutukęs, kasmet nuo kraujyje besikaupiančio cholesterolio pertekliaus sukeliamo infarkto ir insulto miršta 20 tūks. Lietuvos gyventojų. Tokios ir panašios juodosios statistikos faktų Lietuvos realybėje galima prirankioti tikrai daug.
Sveikos mitybos specialistės Vaidos Kurpienės teigimu, mitybos įpročių formavimuisi bene didžiausią įtaką visuomenės gyvenime visais laikais turėjo šeima, tačiau tai, kas kalbant apie sveiką mitybą buvo vertybė prieš 30 ar 50 metų, šiandien tapę visiška atgyvena. Priežastis, pasak specialistės, – daugiau nei paprasta: „Anksčiau žmonės nesusidurdavo su maisto pertekliumi, o šiandien, didėjant lėkštėms ir jų turiniui, žmonės vis dar nėra prisitaikę ir valgo tiek, kiek į jų lėkštę telpa. O štai juda dabartinis žmogus kelis kartus mažiau, nei judėjo mūsų seneliai.“
Apie tai, kad lietuviai valgo per daug ir renkasi prastos maistinės vertės produktus, kalba ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius: „Mūsų žmones reikia auklėti, keisti jų maisto kultūrą. Juk jie – rinkos dalyviai, diktuojantys sąlygas prekybos tinklams ir kavinėms. Bėda ta, kad lietuviai mėgsta gausiai pavalgyti, bet gal kai kuriais atvejais verčiau rinktis mažiau, bet kokybiškesnio maisto?“
Tuo neabejoja ir Žvėryno natūraliosios medicinos centro vyr. gydytoja Jelena Tulčina, greitąjį maistą ir juo piktnaudžiaujančius žmones vadinanti civilizacijos tragedija. Specialistės teigimu, nemažai lietuvių skundžiasi vidurių užkietėjimu, dalis nebegali tuštintis savarankiškai arba tuštinasi tik kartą ar tris per savaitę. Kai toks organizmo valymosi režimas, žarnynas išsipučia, prasideda puvimo ir rūgimo procesai, taigi veisiasi parazitai.
„Nėra nieko baisesnio, kai tėvai išmoko savo atžalas vartoti greitąjį maistą, nuo kurio šie tampa priklausomi. Tuomet ir pasipila alergijos, žvynelinės, dermatitai, migrenos ar artritai su antsvorio bėdomis“, – konstatuoja J.Tulčina.
Gydytoja savo darbo kabinete kasmet mato vis daugiau jaunųjų pacientų (4–6 metų vaikų), kenčiančių nuo jų metams nebūdingo antsvorio (60 kg). Išties pakanka pažvelgti į Sveikatos apsaugos ministerijos duomenis, kad įsitikintume, jog kas 10 metų vaikų ir suaugusiųjų ligų įvairovė vis didėja, o sergančiųjų amžius jaunėja. Tiesa, galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje vaikų nutukimas pakol kas plinta lėčiau nei kitose Europos šalyse.
Remdamasi naujausiais britų mokslininkų duomenimis, J.Tulčina tikina, kad jau 2020 m. Didžiojoje Britanijoje užaugs karta žmonių, kenčiančių nuo nutukimo, todėl šį pasaulį jie paliks anksčiau nei jų tėvai.
Perspektyva išties bauginanti ir neleidžianti abejoti, kad netinkama mityba ir fizinio aktyvumo stoka tampa visuotine visuomenės sveikatos problema. Būtent dėl šios priežasties Pasaulio kardiologų draugijos nariai ragina vaikus auginančias šeimas kuo anksčiau pasirūpinti sveika jų mityba, nes nuo to priklausys tolimesnė sveikata (nebyli aterosklerozė prasideda jau antrą trečią jų gyvenimo dešimtmetį).
Tačiau ne ką mažiau aktualiu iššūkiu tampa gebėjimas nepasiduoti kasdien vis labiau gausėjančiai maisto produktų pasiūlai ir gyventojų mitybos įpročius veikiančiai reklamai.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistų teigimu, žmonės itin imlūs aplink vykstantiems pokyčiams: taupydami laiką ir nesuvokdami nesubalansuotos mitybos pasekmių savo sveikatai, jie vis dažniau renkasi greitai pagaminamą maistą, daug riebalų turinčius užkandžius, dirbtiniais saldikliais gardintus gėrimus. Į greitojo maisto verpetą visuomenės nariai įsisuka gana greitai, tačiau ištrūkti iš jo laisva valia pavyksta išties ne visiems.

Sąmoningumą nurungia malonumas
Ne vieną dešimtį metų lietuvių valgymo įpročius tyrinėjantis Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto prodekanas ir Visuomenės sveikatos instituto vadovas prof. Rimantas Stukas mano, kad jokie teisės aktai nesureguliuos to, ką žmogui įsidėti į burną. „Žmonių sąmonės mokslininkų išvados apie mitybos svarbą nepasiekia tol, kol jie nesusiduria su sveikatos problemomis“, – tikina mokslininkas. Jis primena, kad ir remiantis Europos teise galutiniame etape už savo sveikatą atsako pats žmogus. Taigi, nepaisant valstybės institucijų pastangų, jei žmogus nenorės sveikai maitintis, niekas jo neprivers.
Pasak SAM Visuomenės sveikatos departamento Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo, medicinos mokslų daktaro Almanto Kranausko, dauguma žmonių maitinimosi įpročių nekeičia, nes nesupranta, kad maisto poveikis sveikatai nėra staigus: „Jei maistas nėra palankus sveikatai, rimtos ligos pasekmės gali pasireikšti ir po dešimtmečio.“
Tačiau jau visai netrukus (nuo vasario 1 d.) Lietuvos vartotojai bus bent jau daugiau informuoti, tai yra sveikiau maitintis galės rinkdamiesi „Rakto skylute“ paženklintus produktus. Taip Sveikatos apsaugos ministerija rengiasi pradėti ženklinti sveikatai palankesnius maisto produktus. Iš Skandinavijos atėjęs ženklinimo būdas vartotojams leis bent kiek atsikvėpti nuo smulkiomis raidelėmis surašytos informacijos ant maisto produktų pakuočių skaitymo parduotuvėje.
„Minėtas ženklinimas bus tarsi įrodymas, kad produktas palankus sveikatai ir yra moksliškai ištirtas. Tai taip pat reikš, kad jame kelis kartus mažiau gyvulinių riebalų, cukraus, druskos, daugiau skaidulų. Skandinavijos valstybėse ši ženklinimo sistema žinoma gerą dvidešimtmetį. Neabejojama, jog būtent tai ir lėmė, kad šiuo metu Skandinavijos šalių gyventojų sveikata, susijusi su mityba, – viena geriausių Europos Sąjungoje“, – aiškina A.Kranauskas.
Už visuomenės sveikatą atsakingi specialistai viliasi, kad naujoji maisto produktų ženklinimo sistema bent kiek pristabdys nesveikos gyvensenos tradicijų plitimą Lietuvoje.

Lietuvos gyventojai – lojalūs pamėgtiems maisto produktams ar gaminiams, atskleidė „Baltijos tyrimų“ atlikta gyventojų nuomonės apklausa. Net pusė pirkėjų (49 proc.), parduotuvėje negavę savo pamėgto prekės ženklo maisto produkto, pirmiausia jo ieškotų kitame prekybos tinkle, o ne skubėtų rinktis ir pirkti kitą panašų produktą.

Rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ apklausos duomenimis,31 proc. apklaustųjų, parduotuvėje neradę savo mėgstamo produkto, kitoje prekybos vietoje ieškotų tik trūkstamo mėgiamo gaminio, o net 18 proc. pakeistų parduotuvę ir visus reikalingus produktus pirktų ten.

Tokių veiksmų dažniau imtųsi aukštesnes pajamas gaunantys asmenys: 51 proc. lietuvių, kurių šeimos pajamos didesnės nei 2500 litų ir 45 proc. tų, kurių šeimos pajamos 1501-2500 litų per mėnesį. Lojalesni savo pamėgtam maisto produktui yra miestų ir didmiesčių gyventojai (58 procentai).

Moterys (51 proc.) ir jaunimas (54 proc.) iki 30 metų yra labiausiai apsisprendę visiškai pakeisti kasdieninio apsipirkimo parduotuves ir visus produktus įsigyti tame prekybos tinkle, kuriame yra jų pamėgtas produktas.
44 proc. respondentų, neradę mėgiamo produkto, apsipirkimo vietos nekeistų.

7 proc.. gyventojų į klausimą, kaip jie elgtųsi, jei ilgiau nerastų savo pamėgtos prekės kasdieninio apsipirkimo parduotuvėje, neatsakė arba neturėjo nuomonės.

Praėjusių metų pabaigoje atlikto tyrimo metu buvo apklausti 15-74 metų Lietuvos gyventojai.

To dar nebuvo – naujaisiais 2014 metais už daugelį energetikos paslaugų Lietuvos gyventojai mokės mažiau.

Klaipėdiečiai Vytautas ir Milda įdėmiai seka dujų kainų pokyčius šalyje, nes gyvena nuosavame name, šildomame brangiomis dujomis. „Namo šildymui kartais tenka skirti beveik tiek pat, kiek ir mūsų banko paskolos įmokoms. Būna mėnesių, kai „prakūrename“ po 1000–1200 Lt“, – atsidūsta klaipėdiečiai.
Tad išgirdę žinią apie tai, kad pinga dujos, Vytautas ir Milda iš karto puolė skaičiuoti, kiek sutaupys. „Kol kas sunku prognozuoti, kokia bus likusi žiema ir pavasaris, bet netgi jei neišsipildys Europos sinoptikų prognozės apie mūsų laukiančius didžiulius šalčius, bent jau vieno mėnesio šildymui šiemet mes tikrai sutaupysime“, – skaičiuoja Vytautas.
Šie klaipėdiečiai taip pat suskaičiavo, kad per metus kokį šimtą litų sutaupys ir dėl atpigusių elektros tarifų. Na, o viena geriausių ateinančių metų naujienų jie vadina ekspertų prognozes, kad 2014-aisiais benzino kaina neturėtų viršyti vidutiniškai 4,5 Lt/l. „Daug važinėjame automobiliu, kontrabandinių degalų kaip kai kurie neperkame, todėl kai benzino kaina buvo pasiekusi penkių litų už litrą ribą, mūsų šeimos biudžetui tai atsiliepė labai skaudžiai. Tad pati geriausia žinia mums yra ta, kad benzino kaina ateinančiais metais išliks santykinai maža“, – tvirtina pašnekovai.
Pripažinkime – girdėti, kad kas nors pinga, mes tikrai nesame įpratę, o 2014 m. bent jau energetikos srityje tų gerų naujienų užderėjo kaip niekada daug. Bet ar tikrai tai Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės nuopelnas?

Kodėl krinta kainos, nors proveržio nematyti

Neseniai kalbėdamas apie savo vadovaujamo Ministrų kabineto pirmųjų metų darbus A.Butkevičius nepraleido progos pasigirti. Premjeras pabrėžė, kad dėl renovacijos ir savivaldybių perėjimo prie biokuro 2014 m. toliau pigs šildymas, taip pat gyventojai mokės mažiau už elektrą ir dujas. A.Butkevičius tai įvardijo kaip šios Vyriausybės pasiektą energetikos kainų lūžį.
Gyventojų išlaidos būstui šiemet iš tiesų bus mažesnės: lig šiol nuolat kilusios šildymo kainos pagaliau ėmė kristi, sumažėjo ir elektros, dujų buitiniams vartotojams tarifai, o ir degalų kaina, kaip prognozuojama, gali toliau mažėti ar bent jau išsilaikys 2013 m. pabaigos lygyje. Ir tai jau labai gerai, nes ankstesnės prognozės pranašavo, kad benzinas dabar visuomet kainuos ne mažiau kaip 5 Lt/l.
Bet kol premjeras giriasi, ekspertai didelių šios Vyriausybės nuopelnų ar tuo labiau proveržio energetikos srityje kol kas nemato. Priešingai, kainos gyventojams krinta ne dėl kokių nors atliktų reformų, o iš esmės dėl pasaulinių tendencijų ir kitų objektyvių priežasčių.
Banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis teigia nemanantis, kad šildymo kainų mažėjimas susijęs su perėjimu prie biokuro. Pagrindinė priežastis, pasak eksperto, labai paprasta – tiesiog Lietuva šiuo metu pigiau importuoja dujas. „Pastaruoju metu nafta pigo, o kartu gana svariai sustiprėjo euras. Tai reiškia, kad ir mūsų importuojami energetiniai ištekliai pinga. Dėl to šildymo kaina sumažėjo ne tik ten, kur naudojamas biokuras, bet ir ten, kur šildoma gamtinėmis dujomis“, – vertina N.Mačiulis.
Ekspertas pridūrė nesąs tikras, ar teisingas yra strateginis sprendimas savivaldybėse statyti brangius biokuro katilus. Visų pirma, pasak N.Mačiulio, tai reikalauja labai didelių investicijų, kurios turi atsipirkti, vadinasi, išlaidos privalo atsispindėti šilumos kainoje. Antra, biokurui gauti naudojami labai riboti žemės ištekliai, todėl neabejojama, kad ateityje biokuras stipriai brangs, – prielaidų brangti biokurui yra daug daugiau negu dujoms. Trečia, nepamirškime, kad naudojamo kuro rūšies kaina šilumos kainoje sudaro gana mažą dalį: kiek konkretaus daugiabučio namo gyventojai mokės už savo būsto šildymą, priklauso nuo daugybės skirtingų veiksnių.
Tarp svarbiausių – šilumos tiekimo sistemų efektyvumas (kiek energijos iššvaistoma, kol šiluma vamzdynais nukeliauja nuo katilinės iki daugiabučio), įvairūs gamybos ypatumai ir tai, ar šilumos ūkis nėra išnuomotas monopolininkui, nes tokiu atveju net ir naudojant pigesnį nei dujos biokurą už šilumą gyventojams tenka mokėti labai brangiai: tuose šilumos ūkiuose, kuriuose šeimininkauja monopolininkai, šilumos kilovatvalandės kaina paprastai būna didžiausia.
Na, o kai kalbama apie biokurą, kuris iš tiesų šiuo metu yra daug pigesnė žaliava šilumai gauti nei gamtinės dujos, labai svarbu tai, ar šilumos tiekėjas biokuro katilams pirkti gavo struktūrinių ES fondų paramą, ar negavo, nes jei negavo, reikėtų žinoti, kad investicijos atsipirks tik per 15–20 metų ir ši našta užguls vartotojų pečius. Vadinasi, šilumos kaina nemažės.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas prof. Vidmantas Jankauskas atkreipia dėmesį, kad kuro rūšių, naudojamų šilumai gaminti, struktūroje biokuras dar 2000 m. sudarė vos 2 proc., o šiandien – jau apie 30 proc. Tai rodo, kad pastaruoju metu biokatilinės šalyje sparčiai plito. „Bet plito nedideliuose miestuose, nes jiems buvo skirta parama. Ir dėl to pasidarė visiškai išvirkštinė situacija, negu turėtų būti pagal masto ekonomiją, – kuo didesnis miestas, tuo kaina turėtų būti mažesnė, bet taip buvo prieš dešimtmetį, o dabar yra atvirkščiai. Dabar Vilniuje ir Kaune kainos didžiausios, palyginti su kokiais nors Molėtais, Ignalina ar Utena, – paradoksą pastebi energetikos ekspertas. – Biokuro kaina pustrečio tris kartus mažesnė negu dujų, tad nėra abejonių, kad tai daug pigesnis kuras šildymui nei dujos, ir taip bus dar ilgai. Tačiau čia yra investicijų klausimas. Daugelis miestų susiderėjo ir gavo nemažą paramą iš struktūrinių fondų, todėl jiems ir išėjo iš tikrųjų nebrangu.“
„Aš jokio proveržio čia nematau, – antrina konservatorius, Seimo Energetikos komisijos pirmininko pavaduotojas Kęstutis Masiulis. – Biokuras pigesnis, bet tai – tik viena medalio pusė. Išeina taip, kad mes europiniais pinigais kompensuojame dalį brangių investicijų į biokatilines, neišleidžiame šių lėšų kitur, kur taip pat labai jų reikia, o dabar sakome, kad šildymas atpigo. Todėl ir atpigo, kad europiniais pinigais už tai sumokėjome.“

Per septynerius metus Lietuvoje duona pabrango 110 proc., aliejus – 87 proc., o pieno produktai – daugiau nei 50 proc.

Lietuviai jau nebesistebi, kad vos pasigirsta kalbų apie prastą derlių, grūdų brangimą ar kylančias kainas Europoje, į viršų netrukus šauna ir maisto produktų kainos Lietuvoje. Taip vėl nutiko ir šį mėnesį, kai dėl didėjančių pieno supirkimo kainų šis pabrango apie 10 proc.
Vis dėlto šiemet stebime ir priešingą tendenciją, tad grūdams šį sezoną atpigus 26 proc. – nuo 800 Lt iki 590 Lt už toną, šias permainas sekančių žmonių akys nukrypo į kepyklas: daugeliui tapo smalsu, ar pigs ir duonos gaminiai.
„Grūdai atpigo, bet netikiu, kad miltinių gaminių kainos sumažės. Galbūt gamybininkai pasakys, kad energijos sąnaudos padidėjo, bet ne čia pagrindinė priežastis, nes energija tiek nebrango. Pagrindinė priežastis – kad verslas kainas atgal sugrąžina labai sunkiai. Vėlgi kyla klausimas, kas pasiims tą pelną – perdirbėjai ar prekybos tinklai?“ – svarsto Seimo narys, buvęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius.
Iš tiesų, gerų naujienų duonos gamintojai dar neskuba žadėti. „Taip, grūdai ar miltai yra pagrindinė žaliava duonai kepti, bet grūdų kaina tiesiogiai nesusijusi su duonos kaina – prisideda papildomų sąnaudų, kol iš grūdų miltus gauname. Kai kur tiesiog per didelės sąnaudos – energijos ištekliai, po truputį atsigaunanti atlyginimų rinka. Kita vertus, tam tikrų sutaupymų dėl grūdų turėtų būti, bet sutartis dėl naujo grūdų derliaus rašysimės nuo spalio 1 d., todėl negaliu kalbėti apie tikslius skaičius“, – nieko nelinkęs žadėti kepyklos „Fazer Lietuva“ generalinis direktorius Mindaugas Snarskis.
Pasak jo, kai prieš keletą metų buvo didysis duonos brangimas, grūdų kaina kilo apie 70 proc., tad įtaka duonos gaminių kainai buvo ženkli, o šiuo metu „Fazer Lietuva“ vadovas prognozuoja miltus pigsiant apie 10 proc. „Jei miltai atpinga 10 proc., mūsų savikaina sumažėja tik 2 proc. Juk grūdus reikia transportuoti, džiovinti, malti, o sumaltus ir vėl transportuoti. Tad tokio kainų kritimo, kiek jos kilo dėl žaliavų brangimo prieš keletą metų, tikrai nenumatoma“, – pabrėžia M.Snarskis.

Maisto produktai brango apie 56 proc.

Dėl šios tendencijos, kai maisto produktų kainos Lietuvoje žaliavoms pabrangus pakyla, o šioms atpigus nukrinta tik simboliškai arba iš viso nepajuda, per pastaruosius septynerius metus stebėjome itin didelį daugumos maisto produktų kainų šuolį. Palyginus Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) pateiktas maisto produktų kainas 2006 ir 2013 m. rugsėjį matyti, kad per septynerius metus 15 maisto produktų krepšelis pabrango apie 56 proc. Gyventojams toks kainų šuolis tapo gana sunkia našta, nes, Statistikos departamento duomenimis, vidutinis atlyginimas Lietuvoje nuo 2006 m. padidėjo 37 proc.
Labiausiai nuo 2006 m. brango kasdieninės prekės: juoda duona – 110 proc., jautienos nugarinė – 92,5 proc., aliejus – 88 proc., miltai – 66 proc., broilerių vištiena – 63 proc., pieno produktai – daugiau nei 50 proc.
„Kainų šuolis įvyko 2006 m., netrukus po įstojimo į ES. Iš objektyvių priežasčių šį brangimą lėmė didėjančios žaliavų kainos, pavyzdžiui, 2008 m. grūdinių kultūrų supirkimo kainos išaugo nuo 400 iki 800 Lt/t. Tai turėjo įtakos, nes grūdai veikia ir mėsos, ir pieno sektorių, ką jau kalbėti apie tiesiogiai susijusius produktus, tokius kaip miltai ar duona“, – tvirtina K.Starkevičius.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vadovas Albertas Gapšys prie objektyvių kainų kilimo priežasčių mini ir brangstančius energijos išteklius. Pavyzdžiui, elektros kainos pramonei nuo 2008 m. pradžios iki 2013 m. I pusmečio pakilo 30 proc., dujos pabrango 126 proc., dyzeliniai degalai, kurie svarbūs maisto produktų išvežiojimui, – 30–40 proc., o darbo užmokestis – ketvirtadaliu.
Vis dėlto abu „Veido“ pašnekovai pabrėžia, kad vien dėl šių objektyvių priežasčių maisto kainos taip sparčiai Lietuvoje pakilusios nebūtų. „Manau, kad maisto produktų brangimą 55 proc. lėmė objektyvios priežastys, o 45 proc. – verslininkų naudojimasis situacija rinkoje. Tiesiog suveikia perdirbėjų ir prekybininkų tandemas“, – įsitikinęs K.Starkevičius.
Jis primena, kad 2009 m. padidėjusios grūdų kainos sukėlė grandininę reakciją. „Nors ūkininkai sakė, kad iš šviežių grūdų duonos dar neiškepsi, rugpjūčio mėnesį duonos ir pyrago gaminių kainas pradėjo kelti vienodai tiek perdirbėjai, tiek prekybos tinklai. Tuomet dirbau ministru, taigi man teko diskutuoti ir su prekybos tinklų atstovais, ir su perdirbėjais, kurie turėjo grūdų atsargų iki lapkričio mėnesio, bet pyrago gaminių kainas vis tiek padidino. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip veikia susitarimai“, – neabejoja K.Starkevičius.
Be to, jeigu maistą labiausiai būtų pabranginusios didelės žaliavų supirkimo kainos, daugiausiai iš to turėjo laimėti ūkininkai, tačiau jau daugelį metų pagrindinių maisto produktų mažmeninių kainų struktūras tyrinėjantis A.Gapšys pabrėžia, kad taip nenutiko. „Duonos mažmeninės kainos struktūroje ir 2013 m., ir 2006 m. žemdirbio dalis nedidėjo – nuo galutinės kainos jam teko apie 13 proc. Vadinasi, grūdų kainoms padidėjus nors ir dvigubai, duonos kaina galėjo išaugti 7 proc. O matome, kad išaugo 110 proc. Vadinasi, visi kiti taip pat pasišildė rankas“, – daro išvadą A.Gapšys.
Panaši situacija susiklostė ir dėl pieno produktų. Pieno supirkimo kaina 2006 m. buvo 566, o 2013 m. – 870 Lt/t, tai yra pienas pabrango 54 proc. „Žaliavinis pienas sudaro 60 proc. savikainos, todėl žaliavinio pieno kainos padidėjimas 50 proc. turėjo pabranginti pieno produktus maždaug 30 proc.“, – tvirtina A.Gapšys.
Jo žodžiais, prekybininkai dėl kainų kilimo laimi bet kokiu atveju, nes antkainius jie skaičiuoja procentais: jei, tarkime, pieno produktai pabrangsta dėl supirkimo kainų didėjimo, prekybininkai, net skaičiuodami tą patį antkainio procentą, jau gauna didesnę naudą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Mykolo Laiškonio (Michael Laiskonis), vieno žinomiausių JAV konditerių, prosenelis iš Lietuvos į JAV nukeliavo su maždaug devyniais doleriais kišenėje, tačiau greitai įsiliejo į tenykštę kultūrą.

Dėl to „labas“, „ačiū“ bei kitų lietuviškų žodžių jo proanūkis išmoko tik suaugęs ir iš naujo atradęs Lietuvą.
Su pasaulyje pripažintu konditeriu, dėstytoju ir restoranų verslo konsultantu „Veidas“ kalbasi apie maisto ruošimo filosofiją, pasaulines maisto gaminimo madas bei tendencijas ir aukščiausio lygio kulinarų bendruomenės gyvenimą.

VEIDAS: Esate gavęs kulinarijos pasaulyje „Oskarui“ prilygstantį kulinaro bei knygų apie maistą autoriaus Jameso Beardo apdovanojimą. Kiek naujų durų jis jums atverė?
M.L.: Daug. Ir iki tol pažinojau daug žmonių, tačiau tai, be abejonės, gerokai praplėtė svarbių pažinčių ratą. Gauti šį apdovanojimą kulinarui yra panašiai kaip kino pasaulio atstovui – “Oskarą”. Jį kiekvienais metais vieninteliam žmogui skiria JAV veikianti organizacija “James Beard Foundation”, propaguojanti kulinarijos meną. Vis dėlto tai nėra varžybos, kuriose reikia rungtis: čia kolegos, žurnalistai, rašantys apie gastronomiją, maisto kritikai nominuoja, jų manymu, labiausiai nusipelniusius žmones, dėl kurių vėliau balsuojama. 2007-aisiais laimėti šį apdovanojimą pasisekė man.
VEIDAS: Daug žmonių į kulinariją ir konditeriją žvelgia kaip į paprastą darbą, kuriame neverta ieškoti kokių nors gilesnių idėjų. Tad smalsu, ką maisto gaminimas reiškia jums.
M.L.: Nors pirmiausia tai yra darbas, gaminti man patinka, nes čia susipina ir meno, ir mokslo elementai. Sakykime, gamindamas žuvį turiu daug būdų, kaip ja manipuliuoti, ir gamindamas skonį galiu pataisyti, tačiau konditeriui viskas daug sunkiau. Kadangi pagrindiniai mano ingredientai (kiaušiniai, sviestas, cukrus) gali įgauti bet kokią formą, tai norėdamas pasiekti gerą ir nuspėjamą rezultatą turiu žinoti, kokie procesai vyksta dar molekulių lygiu. Žavi ir tai, kad viskas, kas yra lėkštėje, gali tapti menu. Juk pirmiausia valgome akimis, tad vaizdas čia labai svarbus.
Be to, konditerija man visada atrodė susijusi su nostalgija. Juk kai esame vaikai, saldumynai dažnai naudojami kaip atlygis už tai, kad būname geri. Saldūs dalykai mums labiausiai primena tai, ką gamindavo mamos ar senelės, ir, manau, tai mumyse išlieka visą gyvenimą, nes visi turime skonio atmintį. Mane, kaip konditerį, domina galimybė tam tikra prasme patekti į šiuos prisiminimus. Pavyzdžiui, restorane gamindamas Amerikoje labai populiarų desertą – obuolių pyragą (nesvarbu, kaip moderniai ar meniškai jį pateikčiau), iš tikrųjų bandau žmogų priversti pasijusti gerai, sukeldamas jam kad ir pasąmoningų asociacijų su jo močiutės keptu obuolių pyragu.
Dar pridėčiau, kad labai kūrybiškas gali būti ir tradicinių bei visiems gerai pažįstamų patiekalų keitimas, tarkim, įpinant naują skonį ar pakeičiant įprastą tekstūrą.
VEIDAS: Jūs pats nesimokėte specialioje kulinarijos mokykloje, tad kaip vertintumėte – ar be to daug sunkiau patekti tarp geriausiųjų?
M.L.: Yra daug būdų, kaip to pasiekti: kai kurie žmonės stengiasi žūtbūt patekti į tokią mokyklą, o kiti už tuos pinigus renkasi keliauti po Europą, daug ką ragaudami ir taip semdamiesi patirties. Man nutiko taip, kad teko mokytis savarankiškai ir dirbti su labai gerais kulinarais bei konditeriais. Šioje srityje, priešingai nei kitur, drąsinama dažnai keisti darbus ir neužsibūti vienoje vietoje, tad galiu tik pasidžiaugti, kad kiekvienas mano naujas darbas buvo taip pat ir pakilimas laipteliu aukštyn. Galiausiai iš geriausio restorano, koks tik buvo Mičigane, kuriame gyvenau, iškeliavau į Niujorką ir patekau į „Michelin“ trijų žvaigždučių restoraną, kaip visada ir norėjau. Toks judėjimas leido surinkti daugiau patirties, išmokau dirbti rafinuočiau. Vis dėlto įdomu, kad galiausiai aš tarsi apsisukau ratu ir po 20 metų šiame versle pats dirbu kulinarijos mokykloje – Kulinarinio švietimo institute Niujorke.
VEIDAS: Europiečiai dažnai juokauja dėl primityvaus amerikiečių požiūrio į maistą. Ar pats nesvarstėte iš JAV persikelti į, sakykime, Prancūziją ar Italiją?
M.L.: Kai tik pradėjau dirbti, mano tikslas buvo „Michelin“ trijų žvaigždučių restoranas Prancūzijoje. Vis dėlto, nors tai išliks tobuliausiu maisto, ypač rafinuoto, modeliu, nemanau, kad didžiausias siekis turėtų būti dirbti ir kurti Prancūzijoje. Maistas JAV tikrai gali būti toks pat geras kaip ir kitur. Juolab kad Niujorkas, kuriame gyvenu, turi itin gerą kulinarinę terpę: viskas, kas ten nutinka, atkreipia žmonių dėmesį, ir jei pasiseka čia, pasiseks ir visur kitur.
Tiesą sakant, jau net nėra svarbu, kur būtum – Niujorke, Tokijuje ar Paryžiuje, užsimerkęs vien tik iš maisto gali nesugebėti pasakyti, kur esi. Geriausių pasaulio kulinarų bendruomenė yra gana maža, beveik visi vieni kitus pažįsta. Pažiūrėjęs į telefoną galiu sužinoti, ką šiuo metu gamina mano draugas Kopenhagoje ar kas daroma Meksike, Paryžiuje arba tiesiog pačiame Niujorke… Kadangi tokia bičiulystė atsiranda dalijantis patirtimi, nenuostabu, kad padėtis visur panaši. Nors kultūros gali skirtis, virėjai visur yra virėjai.
Be to, pridėčiau, kad per pastaruosius 20 metų Amerika gerokai pasikeitė, ir galime kalbėti apie maisto ruošimo renesansą šioje šalyje. Yra daugybė skirtingų televizijos laidų apie maistą, išpopuliarėjo maži ūkininkų turgeliai… Be jokios abejonės, domėjimasis maisto kultūra čia kyla.
VEIDAS: Sakykite, o ar egzistuoja gastronomijos mados?
M.L.: Be abejonės. Pavyzdžiui, prieš maždaug 20 metų visi gręžiojosi į Ispaniją, taip pat daug kulinarų paveikė Japonijos, Pietryčių Azijos šalių įtaka. Tai susiję ir su naujais ingredientais ar maisto pateikimo būdais, apie kuriuos iki tol nežinojome, ir su naujomis maisto ruošimo technologijomis. Tarkim, net ir šiuo metu daug kulinarų stengiasi atrasti naujų gaminimo būdų. Pavyzdžiui, daug naujovių pasiūlė kulinaras iš Ispanijos Ferranas Adria, o per pastaruosius 20 metų savo darbe jas pritaikė daug kitų pasaulio kulinarų.
Madingas gali būti ir specifinis stilius ar regionas. Žinoma, ne viskas praeina – geriausi dalykai, kažkada buvę mada, tampa klasika. Ledai kažkada irgi buvo kažkas modernaus, bet dabar jų rasime visur.
Pastaruosius trejus ketverius metus kulinarus stipriai veikia skandinavų įtaka, ypač dėl to, kad jie daugiausia gamina naudodami vietinius produktus, o dalis jų kulinarų apskritai atsisakė iš toli atvežamų produktų. Daug kas tokį požiūrį perėmė. Gyvename pasaulyje, kuriame galima gauti bet ką iš bet kur per 24 valandas. Geri restoranai siunčiasi produktus už didžiules sumas, kad tik šie būtų kuo šviežesni. JAV pažįstu žmonių, kurie daug sumokės, kad gautų neseniai pagautos žuvies iš Japonijos arba Europos šalių. Tai šaunu, bet, kita vertus, visi turime prieigą prie tų pačių dalykų. Manau, maisto gaminimas būtų asmeniškesnis, jei susikoncentruotume į tai, kas šalia.
VEIDAS: Minėjote siekius atrasti naujų maisto ruošimo technologijų. Vadinasi, mokslo naujovėms gastronomijoje skiriama daug dėmesio?
M.L.: Geriau išmanydamas chemiją ir fiziką, aš galiu padaryti skonį geresnį. Arba kitokį, tad natūralu, kad geriausi pasaulio virėjai į tai kreipia tikrai daug dėmesio.
O iš naujovių paminėčiau išpopuliarėjusį maisto gaminimą esant labai žemai temperatūrai, leidžiantį pasiekti preciziškų rezultatų. Sakykime, kepu antieną ir noriu, kad ji būtų vidutiniškai iškepta ir šiek tiek rausva viduje. Nors dažniausiai keptume nustatę labai aukštą 160–200 °C temperatūrą, iš tiesų tam tinkamiausia temperatūra – 57 °C, ir kepti esant tokiai temperatūrai jau leidžia kasdieniame darbe taikoma ypač moderni įranga.
VEIDAS: O kiek jūsų darbe svarbu išmanyti verslo subtilybes?
M.L.: Geriausiose kulinarijos mokyklose mokoma ne tik maisto gaminimo, bet ir verslo, vadybos pagrindų, nes daug kulinarų tampa verslininkais – savų restoranų, konditerijos parduotuvėlių savininkais. Taigi verslo pusė irgi labai svarbi. Pradiniame šio verslo lygyje pelno marža būna labai maža, nes sąnaudos labai didelės: produktai, darbo jėga, servetėlės, staltiesės, įrankiai – viskas kainuoja pinigus, ir dienos pabaigoje neretai supranti, kad nuo to liko gana nedaug. Taigi supratimas, kaip tvarkytis su visomis šiomis išlaidomis, yra labai svarbus.