Kodėl maitinamės nesveikai ir ar sveika mityba šiuolaikiniam žmogui – neįmanoma?

Vilniečiai sutuoktiniai Irutė Kaminskaitė ir Andrius Skorupskas – tipiška lietuvių šeima. Gyvena bute sostinėje, netoli stoties esančiame rajone, augina du vaikus – pustrečių metų dukterį ir vos aštuonių mėnesių sūnų. Andrius dirba, Irutė šiuo metu išėjusi motinystės atostogų. Tad apsilankykime jų namuose ir pasidomėkime, ką jie valgo.
„Šiandien vakarienei gaminome ryžių su vynuogėmis ir grietinėle. Turėjo būti dar pomidorų ir agurkų, bet nespėjome jų supjaustyti“, – šypteli Irutė.
Laiko salotoms paruošti tąkart pritrūko, nes mamos dėmesio nuolat reikalavo mažasis sūnelis. „Užtat šiandien turime nemažai vaisių ir uogų: arbūzo, mėlynių, aviečių, vynuogių, bananų“, – priduria moteris.
Vaisių, uogų ir daržovių Andrius ir Irutė stengiasi valgyti kuo daugiau, bet sako, kad jų kiekis namuose labai priklauso nuo sezono. Kaip ir dauguma lietuvių, vasarą vaisių ir daržovių jie suvalgo daugiau (iš kaimo parsiveža ir pačių prisirinktų uogų), o šaltuoju metų laiku – kur kas mažiau. Bet ar suvartoja mitybos specialistų rekomenduojamą kiekį – mažiausiai 400 g vaisių ir daržovių per dieną?
„Aš – tikrai ne, – neslėpdamas atsako Andrius, – nes nelabai mėgstu vaisių. Jei, pavyzdžiui, ant stalo bus padėtas obuolys, maža tikimybė, kad aš jį pasiimsiu. Nebent nebūtų ko valgyti. Man geriau mėsos, dar ko rimtesnio suvalgyti. Reikia užtvirtinimo – ne kokio obuolio, o geriau sumuštinio su dešra.“
Žmona vyrą papildo: „Bet bananus jis labai mėgsta, jie namuose neužsilaiko. Aš pati niekada nematavau, kiek vaisių suvalgau, bet stengiuosi valgyti daug ir kad namuose jų visada būtų. Dažniausiai turime bananų ir obuolių.“
Pasak vilniečių, jų mitybos racione vyrauja daržovės, kruopos ir makaronai. Šeima mėgsta mėsos patiekalus, o štai žuvies valgo retai, nes ji per brangi. Tad žuvis šiuose namuose dažniausiai valgoma ypatingomis progomis arba kai Andrius su laimikiu grįžta iš žvejybos. „Jei valgome žuvies, tai dažniausiai lašišos arba karpio, o kai būna sezonas – stintų“, – sako Irutė.
„O kai man užkimba, valgom lydeką“, – priduria Andrius. „Mėgstame virti žuvienę: iš bet kokių žuvų, taip pat ir iš tų, kurias Andrius pagauna, nes didelės žuvys jam nelabai kimba“, – šypsosi Irutė.
Paklausti, ar mėgsta valgyti riebiai, pašnekovai atsako, kad jų tėvų mityba nepalyginti riebesnė. Sriubų su jose plaukiojančiais lašiniais, kurių tekdavo valgyti vaikystėje, jie neverda. Bet Andrius neslepia, kad jei kavinėje reikėtų rinktis, su kokiu padažu valgyti cepelinus – su spirgais ar be jų, būtinai rinktųsi su spirgais. Ir jei jo paklaustų, kiek padažo užpilti – du ar keturis šaukštus, paprašytų keturių. „Pavalgai cepelinų su spirgais, ir atrodo, kad galėtum arti, – toks didelis būna energijos antplūdis, – tvirtina jis. – Mėgstu pavalgyti riebiai, nors gydytojas liepė mažinti riebalų vartojimą, nes turiu bėdų dėl kraujospūdžio.“
Andrius taip pat sunkiai įsivaizduoja, kaip galėtų neviršyti rekomenduojamos druskos suvartojimo normos, kuri suaugusiam žmogui yra 5 g per dieną. Tai reiškia, kad druskos su visu maistu kasdien galima suvartoti ne daugiau kaip arbatinį šaukštelį. „Aš mėgstu sūriai, man reikia druskos. Visada papildomai paisisūdau sriubą, išskyrus tuos atvejus, kai Irutė ją pati persūdo, – juokauja Andrius. – Kitaip man tiesiog neskanu.“
Irutė mano, kad mityba, polinkis į riebesnį ar sūresnį maistą labai priklauso nuo įpročio. Ji pastebi, kad anksčiau daržovių salotas jie dažniausiai valgydavo „nesveikai“, su majonezu arba grietine, o dabar gamina visiškai kitaip – pašlaksto alyvuogių aliejumi, šviežiomis citrinos sultimis. Buvo ir toks tarpsnis, kai paveikta skelbiamos informacijos, kad vaisiuose yra tiek cukraus, kiek jo ir turi būti, o daržovių papildomai sūdyti taip pat nereikia, nes jose irgi yra visų žmogui reikalingų medžiagų, Irutė kurį laiką buvo iki minimumo sumažinusi druskos ir cukraus vartojimą.
„Požiūris į mitybą pamažu keičiasi, sveikai maitintis tampa madinga, ir ta bendra sveikos mitybos tendencija tikrai ima veikti, – teigia moteris. – Kita vertus, kartais pavargsti nuo tų pačių valgių ir norisi tą maistą paįvairinti. Be to, kaip ir nėra didelio poreikio būtinai save suvaržyti. Vien teoriniai skaičiavimai, kad prastai maitindamasis po daug metų gali susirgti, sunkiai motyvuoja.“
Ką ir kaip reikia valgyti ir ko geriau atsisakyti, regis, žino jau visi, apie didžiulę mitybos įtaką sveikatai mokslininkai taip pat nesiliauja kalbėję. Vis dėlto naujausi duomenys rodo, kad savo mitybos įpročių lietuviai keisti nėra linkę. Ir nors šiandien dar galime džiaugtis tuo, kad valgome natūralesnį maistą nei vakariečiai, maitinamės už juos prasčiau. Kodėl taip yra ir kaip tai atsiliepia mūsų sveikatai?

Pasirinkimas didelis, bet atsirinkti nemokame

Lietuviai nebenori košių – net 37 proc. gyventojų grūdinių produktų, neskaitant duonos, valgo rečiau nei kartą per savaitę arba visai nevalgo, nors turėtų jų vartoti po keletą kartų kasdien. Kas dešimtas gyventojas visai nevalgo vaisių bei daržovių. Kelis kartus per dieną, kaip rekomenduojama, šviežių daržovių ir vaisių valgo vos 8–9 proc. lietuvių. Na, o valgyti visada tuo pačiu metu ir bent keturis kartus per dieną daugumai taip pat neįprasta. Tokius Lietuvos gyventojų mitybos įpročius atskleidė šiemet Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto atlikta apklausa.
Jau ne apklausų, o Statistikos departamento maisto produktų suvartojimo duomenys rodo, kad, tarkime, grūdų produktų suvartojimas nuo 1992 m. nukrito nuo 144 iki 117 kg vienam gyventojui per metus. Užtat daržovių ir vaisių vartojimas nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios padidėjo: daržovių – nuo 66 iki 100 kg/1 gyv., vaisių ir uogų – nuo 30 iki 59 kg/1 gyv. Tiesa, šitiek vis tiek nėra pakankamai.
Matyti ir daugiau teigiamų pokyčių. Vienas ryškiausių – gyvulinius taukus maistui ruošti šiandien vartoja jau vos 2 proc. gyventojų. Taukus, dar prieš du dešimtmečius vartotus daugumos lietuvių, jau beveik visiškai išstūmė augalinis aliejus.
Bet tai ir bene didžiausi lietuvių mitybos pokyčiai per pastaruosius dvidešimt trejus metus. Nors pasižvalgius aplinkui atrodo, kad sveika mityba susidomi vis daugiau žmonių, masiniu reiškiniu tai kol kas netapo.
Vis dar valgome per riebiai (faktinės mitybos tyrimų duomenimis, iš riebalų gauname per 40 proc. dienos energijos, nors šis rodiklis neturėtų viršyti 30 proc.), valgome per daug mėsos ir per mažai žuvies, grūdinių produktų, o rekomenduojamus 400 g vaisių ir daržovių per dieną suvartoja retas lietuvis. Be to, vis daugiau suvalgome pusgaminių, jau paruošto vartoti maisto. Ypač pastaraisiais metais intensyviai vykusi greitojo maisto užkandinių plėtra taip pat liudija, kad pavalgyti greitai tampa svarbiau už tai, ką valgyti.
Daug metų lietuvių mitybos įpročius tyrinėjantis VU profesorius Rimantas Stukas pastebi, kad lietuvių potraukis prie riebaus maisto užkoduotas genuose: ir tarpukariu lietuviai valgė riebiai, mėgo kiaulieną, lašinius, skilandžius ir rūkytas dešras. Užtat širdies ir kraujagyslių ligomis, kurių rizika daug mažesnė sveikai maitinantis, sirgo mažiau. Kaip tai paaiškinti?
Pasirodo, priežastis ne vien ta, kad tarpukario Lietuvoje maistas buvo natūralesnis ir turėjo didesnę biologinę vertę, o šeimos daugiausia valgė tokį maistą, kokį pasigamindavo namie. Tuo labiau kad ir dabar Lietuvoje natūralaus, vertingo maisto pasirinkimas labai didelis, tik reikia atsirinkti.
Tačiau čia ir slypi problema – atsirinkti nelabai mokame.
„Tai kartai, kuri augo nepritekliuje, kai parduotuvių lentynose tebūdavo kanopų ir dar ko nors, sunku susilaikyti nuo gražiai įpakuotų, spalvingų produktų, nuo jau paruošto vartoti maisto. Ir mėsos lietuviams dar reikia atsivalgyti, nes dar neužmiršti laikai, kai jos trūko“, – svarsto Kulinarijos paveldo fondo direktorė Birutė Imbrasienė.
Dietologė Jūratė Dobrovolskienė papildo, kad dabartinis maisto produktų asortimentas Lietuvoje niekaip nepalyginamas su sovietmečiu: turime ne prastesnį maisto asortimentą nei vakariečiai ir kiekvienoje parduotuvėje galime gauti produktų, kurie ilgą laiką žmonėms buvo neprieinami. Informacijos apie sveiką mitybą dabar taip pat apstu. Tad kodėl, net ir turėdami visas sąlygas, vis tiek maitinamės prastai?
„Nes nerandame pusiausvyros, dažnai nesugebame valdyti savo norų. Kai asortimentas taip padidėjo, atsirado ir daugybė menkaverčių produktų, kuriems tikrai sunku atsispirti. Renkamasi tai, kas skaniau, gražiau pateikta, nors ne visada natūraliau. Manau, kad ir vaisių bei daržovių vartojama mažiau todėl, kad jų vietoje pasirenkami kiti nevisaverčiai produktai”, – dėsto J.Dobrovolskienė.
Bet grįžkime prie lietuvių mitybos tarpukariu. Kodėl tuomet širdies ir kraujagyslių ligos buvo paplitusios gerokai mažiau? Prof. R.Stukas turi atsakymą ir į šį klausimą: „Tarpukariu žmonės valgė gana riebiai, užtat vartojo labai daug daržovių ir vaisių. Raugdavo statinėmis kopūstus, agurkus, prisiaugindavo daug burokų, morkų, ropių, ridikų. Beje, kol Kolumbas nebuvo atvežęs bulvių, pagrindinė daržovė Lietuvoje buvo ropė. Tik vėliau bulvės išstūmė ropes ir šių vartojimas sumažėjo. Žmonės tarpukariu valgė ir daug vaisių bei uogų, dėl to gaudavo labai daug vitaminų, mineralų ir antioksidantų. Tad nors lietuviai ir valgė riebią kiaulieną, skilandžius, tie riebalai negalėjo oksiduotis ir kauptis kraujagyslėse. Iš tiesų pažiūrėję į tarpukario gyventojų nuotraukas pamatytume, kad jaunos merginos tuo metu nebuvo tokios lieknos kaip dabar, nors nebuvo ir daug nutukusių. Žmonės buvo neperkarę, tvirti, kartais turėjo vieną kitą kilogramą viršaus. Tačiau tas didelis antioksidantų kiekis, gaunamas su daržovėmis ir vaisiais, stipriai sumažindavo įvairių ligų riziką.“

Šis mažo Amerikos miestelio teisininkas metė iššūkį tabako pramonės baronams ir laimėjo 240 mlrd. JAV dolerių žalai atlyginti. Dabar jo ginklai nukreipti į, pasak šio teisininko, savanaudiškus ir korumpuotus maisto pramonės gigantus, tvirtinančius, esą jų produktai yra sveiki ir pagaminti iš natūralių medžiagų, nors iš tikrųjų prifarširuoti druskos, riebalų ir cukraus.

Veikiausiai nedaugelis esate girdėję apie Doną Barrettą. Vargu ar šį vyrą ir gatvėje atpažintumėte, jeigu jis pražingsniuotų kartu su savo Labradoro veislės šunimi Samu. Tačiau šis 68-erių metų rausvažandis pakeitė daugumos mūsų gyvenimą. Tai jis pasistengė, kad daugybė žmonių mestų rūkyti, o vaikai nebandytų įnikti į šį žalingą įprotį. Dabar jis pabandys prisidėti prie mūsų mitybos įpročių kaitos.
D.Barretas yra teisininkas iš mažo Misisipės valstijos miestelio. Jis metė iššūkį tabako pramonės milžinams ir bylą laimėjo. Šis vyriškis padavė į teismą keturias didžiausias JAV cigarečių gamintojas dėl to, kad jų produktai žmonėms sukėlė vėžį, ir iš viso laimėjo 240 mlrd. dolerių žalai atlyginti. Pasibaigus teismo procesams skirtingų JAV valstijų valdžia įvedė griežtesnę cigarečių pakuočių ženklinimo, reklamos ir pardavimo kontrolę, o rūkalių nuo to laiko nuolat mažėja.
Daugumai teisininkų visiškai pakaktų vienos keturiolika metų trukusios Dovydo ir Galijoto kovos, ypač tokios, kuri veda šeimą prie bankroto slenksčio ir stumia į pavojų. D.Barrettas privalėjo įkeisti savo namą, kad galėtų finansuoti bylinėjimosi procesą, bei žmonai nupirkti šaunamąjį ginklą, nes sutuoktinė ir trys jų vaikai sulaukė anoniminių grasinimų mirtimi. Vis dėlto pats teisininkas tvirtina, kad kova dar nėra baigta.
Dabar D.Barrettas nusitaikė į dar vieną labai taikinį – didžiąsias maisto pramonės milžines. „Maisto gamintojos, siekdamos gauti pelno, nuodija Amerikos ir viso pasaulio žmones. Tai korumpuotos savanaudės, kurios turi būti sustabdytos. Aš tai padarysiu. Aš jas nužudysiu“, – žada teisininkas.
D.Barrettas kartu su 35 geriausiais teisininkais visose JAV pateikė daugiau nei 30 ieškinių, nukreiptų prieš didžiausias maisto pramonės milžines ir jų prekių ženklais pažymėtą produkciją platinančius prekybos centrus. Į sąrašą pateko tokios bendrovės, kaip „Coca-Cola“, „PepsiCo“, „Nestle“, „Del Monte“, „Hershey“, „Mars“, „Kraft“, „Procter & Gamble“, „Unilever“, „Costco“, „7-Eleven“, „Whole Foods“ ir „Trader Joe‘s“.
Kartu sudėjus visos šios bendrovės per metus parduoda maisto produktų ir gėrimų už daugiau nei trilijoną dolerių. D.Barrettas kaltina šias įmones, kad jos tyčia klaidingai ženklina savo gaminius, norėdamos, kad šie atrodytų sveikesni, nei yra iš tikrųjų. Teisininko iškeltos bylos – didžiausias, su kokiu kada nors teko susidurti, pavojus šių milžinių pelnui ir įvaizdžiui. Dėl griežtesnių ženklinimo reikalavimų D.Barrettas nekėlė šioms įmonėms ieškinių Didžiojoje Britanijoje, kurioje jos taip pat susižeria milijardus svarų sterlingų.

Nuodėmės mokesčiai
Politikai, teisininkai ir mitybos specialistai daugybę metų stengiasi paskatinti vartotojus rinktis sveikesnį maistą. Dėl to buvo priimti vadinamieji nuodėmės mokesčiai, taikomi riebalams, druskai ir gazuotiems gėrimams. Bandyta uždrausti ir apgaulingas reklamas, bet kone kiekvienas toks mėginimas baigdavosi nesėkme: arba teismas paskelbdavo nutarimą neteisėtu, arba priimta norma pasirodydavo esanti neveiksminga. Naujausias pavyzdys – Niujorko mero Michaelo Bloombergo siekis uždrausti pardavinėti cukringus gaiviuosius gėrimus dideliuose buteliuose. Teismas tokį sprendimą panaikino kovą, teisėjui nusprendus, kad priimtas draudimas diskriminacinio pobūdžio, mat taikomas vieno tipo gėrimams.
Vis dėlto D.Barrettas tikina atradęs puikią formulę, kuri leistų iš šių maisto pramonės įmonių prisiteisti milžiniškas sumas, netgi kur kas didesnes, nei tabako kompanijų sumokėti 240 mlrd. dolerių. „Visas mūsų bylos grožis tas, kad ji labai paprasta“, – šypsodamasis intriguoja teisininkas.
D.Barrettas nebando įrodyti, kad didžiųjų maisto pramonės milžinių produktai kenkia mūsų sveikatai. Sėdėdamas savo kabinete, esančiame priešais centrinėje aikštėje stūksančius teismo rūmus, kuriuose kadaise prasidėjo jo kryžiaus žygis prieš tabako bendroves, jis aiškina, kad, remiantis JAV maisto ir vaistų administracijos (MVA) taisyklėmis, maisto gamintojos ant pakuotės privalo tiksliai išvardyti visas produkto sudedamąsias dalis. Jei tai nepadaroma, produktas yra nelegalus ir juo negalima prekiauti.
Pasak teisininko, didžiosios maisto prekių gamintojos iš apyvartos turi išimti tūkstančius netinkamai paženklintų produktų ir kompensuoti nuostolius, kurių patyrė šiuos produktus per pastaruosius ketverius metus pirkę vartotojai. Būtent tokią laiko ribą numato JAV teismai. Šios bendrovės taip pat privalo papildomai atlyginti žalą, padarytą vartotojų sveikatai, ir iš naujo paženklinti savo produktus – ant etikečių surašyti visą informaciją. Dauguma D.Barretto ieškinių pateikti Kalifornijos valstijoje, kurioje vartotojų teisių apsaugos įstatymai palankesni ieškovui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Maskva – vienas brangiausių pasaulio miestų, bet kai kurių maisto produktų kainos, palyginti su pigia sostine daugelyje pasaulinių tyrimų laikomu Vilniumi, ten visai nesikandžioja.
Lankydamiesi Maskvoje užsukome į atsitiktinai pasirinkto prekybos tinklo parduotuvę ir užfiksavome kai kurių maisto produktų, kurių galima rasti kiekvieno pirkėjo pirkinių krepšelyje, kainas. Vėliau tą patį padarėme užsukę į vieno prekybos tinklo Vilniuje parduotuvę. Ir štai kas paaiškėjo.
Maskvoje visi mūsų pasirinkti produktai kainavo brangiau nei Vilniuje, tačiau reikia pripažinti, kad dažnai kainos skirtumas viename brangiausių pasaulio miestų ir Lietuvos sostinėje buvo nedidelis. Pavyzdžiui, kilogramas bananų Maskvoje kainuoja 58 rublius (apie 4,9 Lt), Vilniuje – apie 4,49 Lt. Labai panašiai abiejose sostinėse kainavo ir tokie produktai, kaip cukrus ar druska. Na, o pieno produktai – pienas, sviestas, taip pat kiaušiniai Maskvoje buvo bemaž dukart brangesni.
Patys maskviečiai aiškina, kad Maskvoje yra įvairaus kainų lygio parduotuvių, kuriose galima apsipirkti ir brangiau, ir labai pigiai. Mūsų aplankytas prekybos tinklas „Azbuka Vkusa“, dirbantis visą parą, laikomas šiek tiek aukštesnio lygio už vidutinį, tad ir kainos ten buvo santykinai didesnės.

Kai kurių maisto produktų kainos Maskvoje ir Vilniuje (Lt)
Maskvoje*    Vilniuje**

10 L dydžio kiaušinių    8,3    4,49
Cukraus kg    3,9    3,49
Druskos kg    1,6    1,25
Bananų kg (Ekvadoras)    4,9    4,49
Bulvių kg (Izraelis)    5    3,99
3,5 proc. rieb. litras pieno (tetrapake)    6,5    2,89
82 proc. riebumo sviestas, 200 g pakelis    8,3    4,35

*Kainos žiūrėtos visą parą dirbančiame prekybos tinkle „Azbuka Vkusa“ Tverskaja-Jamskaja g.
**Kainos žiūrėtos visą parą dirbančioje „Maxima“ parduotuvėje Mindaugo g.
Pastaba: lentelėje pateikiamos mažiausios konkrečių produktų kainos, užfiksuotos apsipirkimo metu. Akcinės kainos nebuvo fiksuojamos.

2012–2013 mokslo metais vaisių vartojimui tarp Lietuvos moksleivių skatinti skirta net 1,29 mln. eurų (4,45 mln. Lt) Europos Sąjungos paramos. Už šiuos pinigus 6–10 metų vaikams nemokamai dalijami vaisiai ir daržovės, kurių jie per metus suvalgo daugiau nei tūkstantį tonų.
Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros Augalininkystės produktų skyriaus vadovės Dalios Ruščiauskienės skaičiavimu, praėjusiais mokslo metais vaikai suvalgė 594 tonas bananų, 565 t obuolių, 465 t apelsinų, 504 t kriaušių, 290 t mandarinų, 48 t morkų ir 14 t greipfrutų.
Deja, toks asortimentas reiškia, kad dauguma vaisių ir daržovių užauginta ne Lietuvoje: vaikams brukamos lenkiškos morkos, ispaniški apelsinai, o bananai kartais atkeliauja net iš kitų žemynų.
Taip neturėtų būti. Pagal šią vartojimo skatinimo programą didžioji dalis viso mokiniams dalijamų vaisių ir daržovių kiekio turėtų būti išauginta Lietuvoje. Tačiau Lietuvos žemės ūkio ministerija aiškina, kad kiekviena programoje dalyvaujanti mokykla turi visišką laisvę pasirinkti tiekėjus, bet lietuviški vaisiai (obuoliai) ir daržovės (morkos) vyravo tik pirmaisiais programos įgyvendinimo metais. Vėliau patys vaikų tėvai ėmė piktintis tokiu skurdžiu pasirinkimu ir ne kartą kreipėsi net į ministeriją, reikalaudami savo vaikams bananų bei citrusinių vaisių.
Tad daugelis programoje dalyvaujančių mokyklų, skelbiančių konkursus ne kiekvienam produktui atskirai, o visai produktų grupei tiekti, dabar sutartis sudaro su didžiaisiais tiekėjais, kurie įsipareigoja vaikus visus metus aprūpinti minėtais vaisiais – bananais, apelsinais ar citrinomis ir kartu atveža lenkiškų morkų.
“Lietuvoje yra vos kelios programoje dalyvaujančios mokyklos ir darželiai, sudarę sutartis išimtinai su Lietuvos ūkininkais”, – apgailestauja D.Ruščiauskienė. Tačiau jokio konkretaus sprendimo, kaip tokią padėtį būtų galima pakeisti, neturi nei ji, nei Žemės ūkio ministerijos atstovai.

Maisto produktų kainos šalies kaimo vietovėse yra ne tik ne mažesnės, bet tokios pat ar neretai netgi didesnės nei sostinėje. Tai rodo Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenys, skelbiami svetainėje www.produktukainos.lt.
Dabar apsilankius šiame tinklalapyje galima sužinoti, kokios yra vidutinės mažmeninės įvairių maisto produktų kainos ne tik Vilniaus, bet ir kaimo vietovių parduotuvėse, tad galima palyginti, kiek pirkdami tuos pačius produktus išleidžia miestiečiai ir kiek – kaimo gyventojai. Ir nors vyrauja nuomonė, kad kaime gyvenimas pigesnis, palyginus bent jau kainas parduotuvėse susidaro priešingas vaizdas.
Pavyzdžiui, cukrus sostinėje kainuoja vidutiniškai 3,99 Lt/kg, o kaime – 4,17 Lt/kg, 200 g pakelis 82,5 proc. riebumo sviesto – atitinkamai 4,71 ir 4,94 Lt, svogūnai – 1,09 ir 1,36 Lt/kg, importuoti ilgavaisiai agurkai – 7,82 ir 8,6 Lt/kg, o už atvežtinius pomidorus miestiečiai ir kaimiečiai moka atitinkamai 5,08 ir 6,52 Lt/kg.
Vis dėlto dauguma produktų sostinėje ir kaimo vietovėse kainuoja tiek pat arba kainos skirtumas labai nedidelis. Pavyzdžiui, 2 kg aukščiausios rūšies kvietinių miltų pakuotė ar 10 L dydžio vištų kiaušinių tiek Vilniuje, tiek kaime atsieina vidutiniškai apie 5 Lt, tiek vienur, tiek kitur panašiai kainuoja ir maistinis aliejus (daugiau nei 7 Lt/l), morkos (apie pusantro lito už kg) ir įvairūs kiti produktai.
Vis dėlto yra produktų, kurie kaime gerokai pigesni. Tarkime, naujausiais duomenimis, viščiukas broileris kaime šių metų pradžioje kainavo vidutiniškai 8,97, o Vilniuje – apie 10 Lt/kg. Bet tokie pavyzdžiui yra labiau išimtis iš taisyklės.
Tinklalapyje www.produktukainos.lt nurodomos tik neakcinių produktų kainos.

maxima_OG (8)

Labiausiai iškraipyti objektyvius mokslinius tyrimus arba remtis seniai paneigtomis išvadomis suinteresuoti maisto produktų gamintojai ir prekybininkai. Vienu tokių jokiais moksliniais įrodymais nepagrįstų teiginių, kad mineralinis vanduo gali padėti išspręsti nemažai sveikatos problemų, jau ne vieną dešimtmetį naudojasi Lietuvos mineralinio vandens gamintojai.
VUL Vaikų ligoninės docentas gastroenterologas Vaidotas Urbonas, domėjęsis mineralinio vandens poveikio sveikatai studijomis, teigia, kad vanduo, gaunamas iš Lietuvos gręžinių, nėra rimtai tirtas. Tad nesama ir jokių įrodymų, kad toks vanduo naudingas sveikatai. „Mineralinio vandens gamintojai naudojasi dar sovietiniais metais mėgėjiškai atliktu tyrimu, kai buvo tiriami vos keliolika žmonių ir paskelbta, neva mineralinis vanduo gerina sveikatą. Tačiau objektyviais tyrimais nėra įrodyta, kad mineraliniai vandenys padeda. Daugelis jų yra praturtinti tik natriu, o tai tas pats, kas į paprastą vandenį priberti druskos“, – pabrėžia V.Urbonas.
Mitybos specialistų vertinimu, pernelyg liaupsinamas ir alyvuogių aliejus. Tai, kad jis išskiriamas iš visų aliejaus rūšių kaip naudingiausias – tik rinkodaros gudrybė. Mat iš tiesų vertingiausias – linų sėmenų aliejus, turintis daugiausiai omega-3 riebalų rūgščių.
V.Urbonas pastebi, kad žmones klaidina ne tik maisto pramonės atstovai, kurdami įvairius mitus apie produktų naudą sveikatai, bet neretai ir gydytojai, nesidomėdami vienų ar kitų teiginių moksliniu pagrįstumu, prisideda prie jų įtvirtinimo. „Prieš penkiasdešimt metų buvo paskleistas teiginys, kad vitaminas C stiprina imunitetą. Greitai jis buvo paneigtas, ir dabar žinoma, kad nuo peršalimo ligų šis vitaminas nė kiek nepadeda, tik atveria stemplėje žaizdas, tačiau net šeimos gydytojai iš nežinojimo rekomenduoja juo stiprinti sveikatą“, – apgailestauja gastroenterologas.

Gąsdinimai, kad kiaušiniai, kava, pienas kenkia, – nepagrįsti

Beje, nemažai šeimos gydytojų vis dar gąsdina ir kiaušiniais, neva didinančiais cholesterolio kiekį kraujyje, nors šis mitas buvo paneigtas jau prieš trisdešimt metų. Pasak V.Urbono, kiaušinių valgyti, kiek telpa, galima net sergant širdies ir kraujagyslių ligomis, nes ne vienas mokslinis tyrimas patvirtino, kad šis produktas cholesterolio nedidina.
Dietologė Žana Antonova pabrėžia, kad be reikalo prie kenksmingų produktų priskiriama ir kava. Nors kofeinas ir stimuliuoja centrinę nervų sistemą, tačiau du trys puodeliai per dieną neigiamai neveikia. Atvirkščiai, saikingai geriama kava (jeigu nekankina nerimo priepuoliai, viduriavimas, negraužia rėmuo) gerina kepenų funkciją, smegenų veiklą. Kavoje yra daug antioksidantų, padedančių organizmui kovoti su laisvaisiais radikalais ir taip apsaugančiais nuo onkologinių ligų.
Dideliu antioksidantų kiekiu išsiskiria ir žalioji arbata. Pasak VU Visuomenės sveikatos instituto vadovo prof. Rimanto Stuko, tai patvirtina moksliniai tyrimai, todėl po puodelį žaliosios arbatos reikėtų išgerti kasdien. Ir nesibaiminti įvairių pseudoekspertų bei homeopatijos šalininkų kalbų, kad nuo sąlyčio su karštu vandeniu žaliojoje arbatoje susidaro taninų rūgštis, kuri neigiamai veikia skrandžio gleivinę ir dėl to galima susirgti skrandžio ligomis, pavyzdžiui, opa.
Natūraliosios medicinos atstovai bei homeopatai skleidžia mitus ir apie pieną bei jo produktus. Tikinama, kad pienas ne papildo organizmą kalciu, kaip nurodo Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), o neva atvirkščiai, jį išplauna, todėl skatina osteoporozę. Be to, baltymams virškinti organizmas turi pagaminti labai daug rūgšties, o ši kenkia inkstams. Nemažai žmonių įtiki, kad nustojus gerti pieną ir valgyti jo produktus gali praeiti lėtinės slogos, alerginiai bėrimai, net sąnarių skausmai. „Maždaug 30 proc. lietuvių netoleruoja piene esančios laktozės, o kiti turėtų kasdien valgyti pieno produktų, nes šie yra vienas pagrindinių kalcio šaltinių. Aš remiuosi PSO rekomendacijomis, kurios pagrįstos tyrimais“, – dėsto R.Stukas.
Ir priduria, kad nemaža dalis visuomenės patiki su mokslu nieko bendro neturinčiais teiginiais, nes jie dažniausiai pateikiami kartu su kitais moksliniais įrodymais. Tad žmogui itin sudėtinga atsirinkti, kur rimtų mokslinių tyrimų išvados, o kas tik ištraukta iš konteksto.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Artėjančius 2013-uosius Sveikatingumo metais paskelbusi Sveikatos apsaugos ministerija ketina skatinti reguliariai mankštintis ir rūpintis savo racionu. Vienas pirmųjų Lietuvoje sveikos mitybos entuziastų, svetainės SveikasMaistas.lt įkūrėjų Eimantas Navikauskas tikina, kad nors dažnam tautiečiui sveika mityba dar nėra tapusi neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi, tačiau kokybiško maisto poreikis visuomenėje vis didėja.

Šie besikeičiantys mitybos įpročiai jį paskatino įkurti restoranų tinklą „TakeWay“, siūlantį platų greitai pagaminamų patiekalų asortimentą. „Matydamas augantį susidomėjimą sveika mityba, ėmiau ieškoti būdų suteikti žmonėms galimybę kasdieniniame gyvenime maitintis sveikiau“, – aiškino E. Navikauskas. Jo teigimu, kiekvieną verslą turi kurti savo srities specialistai, užtikrinantys teikiamų paslaugų kokybę: „Jei restoranui įkurti užtektų tik gerai išmanyti apie maistą, tuomet kas antras virėjas turėtų po nuosavą restoraną“. Apie sveikesnio maisto pasirinkimą kalbinome naujo, bet žinomų šalies sportininkų jau pamėgto, restoranų tinklo įkūrėją.

Minite, kad jūsų sritis – greitai pagaminami patiekalai, bet sąvoka „greitas maistas“ dažnai asocijuojasi su mėsainiais, dešrainiais ir kitais nesveikais patiekalais.

Klaidinga manyti, kad greitai paruošiamas maistas turi būti nesveikas. Pagrindinei mūsų patiekalų kategorijai priskiriamos salotos ir makaronai, kurie greitai ir kokybiškai  pagaminami dėl specialiai pritaikytos ruošimo technologijos. Siūlomi patiekalai, nors ir greitai pagaminami, yra kokybiški, sveikesni ir turintys didelę maistinę vertę. Ruošdami maistą naudojame naujausias technologijas, itin kokybiškas sudėtines dalis, o šalia kiekvieno patiekalo pateikiame išsamų maistinės vertės aprašymą. Visa tai leidžia pasirinkti patiekalus, geriausiai atitinkančius vartotojo  fiziologinius poreikius.

Statistika byloja, kad Lietuvoje antsvorį turinčių žmonių skaičius auga, su šia problema susiduria vis jaunesni žmonės…

Taip, tai aktuali problema nūdienos visuomenei. Nuolat stebime šiuos rodiklius ir matome, kad antsvorį turinčių žmonių daugėja.  Savo veikla stengiamės prisidėti skleidžiant sveikos gyvensenos idėjas. Šiais metais atnaujinome valgiaraštį, vartotojams siūlome mažesnio riebumo patiekalų liniją „FatStop“, tinkamą dietos besilaikantiems žmonėms. Šios linijos patiekaluose riebalų kiekis yra bent 30 % mažesnis, lyginant su įprastais patiekalais. Tikimės, kad valgiaraštyje pamatę šių patiekalų liniją bent dalis žmonių susimąstys, kuo maitinasi kiekvieną dieną. Mes tiesiog siūlome jiems pasirinkimą gyventi sveikiau.

Ar turite planų 2013-iesiems – sveikatingumo – metams?

Ateinančiais metais planuojame tolesnę plėtrą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Naujasis „TakeWay“ restoranas duris atvers PLC „Panorama“. Tai pirmasis mūsų žingsnis, pradedant sveikatingumo metus.

Net ir tie, kurie skiria pakankamai dėmesio tam, ką ir kaip valgo bei geria, gali būti suklaidinami visuomenėje vyraujančių klaidingų įsitikinimų apie taisyklingą maitinimąsi. Gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė atkreipia dėmesį į 10 labiausiai paplitusių mitų.
1. Liesi produktai yra sveikesni. Vien tai, kad produkte yra mažiau riebalų, dar nereiškia, kad jis sveikesnis. Yra daug produktų, kuriuose daug riebalų, o jie yra ne tik sveiki, bet ir būtini mūsų organizmui. Pavyzdžiui, riebi jūrinė žuvis turi daug Omega-3 riebalų rūgščių, kurios labai svarbios mūsų sveikatai. Avokaduose, riešutuose, aliejuose taip pat yra mums labai reikalingų riebalų.
2. Valgyti reikia po mažai, bet dažnai. Kai kurių žmonių, tikinčių šia taisykle, valgymas pavirsta nuolatiniu kramsnojimu – valgoma kas valandą ar dvi, bet niekada taip ir nepasisotinama. Alkis parodo, kad kūnui reikia energijos, tuomet ir reikėtų pradėti valgyti. Sotumo jausmas parodo, kada maisto jau užtenka ir galima baigti valgyti. Kiekvieno žmogaus valgymo dažnumas yra labai individualus ir priklauso ne tik amžiaus, lyties, fizinio aktyvumo, bet ir nuo to, kiek ir ko valgyta praėjusį kartą. Ilgesnės kaip 4-5 valandų pertraukos tarp valgių taip pat nėra gerai, nes sutrikdo medžiagų apykaitą. Valgyti „po mažai“ yra labai neapibrėžtas nurodymas, skatinantis ignoruoti tikruosius kūno poreikius.
3. Per dieną reikia išgerti virš 2 litrų skysčių. Kiekvienam žmogui skysčių poreikis yra skirtingas. Tam pačiam žmogui, skirtingomis sąlygomis gali reikėti skirtingo kiekio skysčių. Būnant karštame ore, pirtyje ar sportuojant, skysčių netenkama, todėl jų reikia daugiau. Normaliai skysčių kiekis, į kurį patenka vanduo, arbata ir pan., apskaičiuojamas arba pagal žmogaus kūno masę – 30 ml/kg svorio, arba pagal suvalgomo maisto kiekį – 1 suvartotai kilokalorijai reikia 1 ml skysčių.
4. Skysčių gėrimas neturi įtakos atminčiai. Įrodyta, kad skysčių gėrimas gali turėti įtakos mokinių mokymosi rezultatams. Tiek vaikai, tiek suaugusieji, kurie geria nepakankamai ir kuriems trūksta skysčių, pasižymi blogesne dėmesio koncentracija, atmintimi, blogiau atlieka užduotis.

5. Termiškai neapdorotame („žaliame“) maiste yra augalinių fermentų, kurie gerina virškinimą. Suvalgius net ir aukšta temperatūra nepaveiktus augalus, juose esantys fermentai skrandyje dėl rūgščios terpės suyra ir tampa neveiksmingi. Taigi maisto virškinimui žmogaus organizmas pats gamina jam reikalingus fermentus. Tyrimai rodo, kad skrandžio fermentų išsiskyrimą bei virškinimą skatina, pavyzdžiui, natūralus bikarbonatinis mineralinis vanduo. Vieni iš geriausiai žinomų bikarbonatinių vandenų pasaulyje yra šie: „Borjomi“ (Gruzija, 3880 mg bikarbonatų litre), „Gerolsteiners“ (Vokietija, 1815 mg bikarbonatų litre), „Campilho“ (Portugalija, 1479 mg bikarbonatų litre). Iš Lietuvoje platinamų bikarbonatinių mineralinių vandenų „Borjomi“ yra populiariausias.
6. Negalima valgyti po 18 val., nes kalorijos, gautos vakare didina svorį. Kalorija yra kalorija, jos vertė nesikeičia priklausomai nuo paros meto. Organizme medžiagų apykaita vyksta visą parą, ji nenutrūksta. Niekada nebūna taip, kad atėjus tam tikrai valandai (18 ar 19 val.) „išsijungtų“ energijos poreikis, nutrūktų medžiagų apykaita ir organizme nebebūtų naudojama energija.
7. Labai sveika kartais pabadauti ar išsivalyti organizmą. Kūnas nekaupia kenksmingų medžiagų, o jas neutralizuoja, paverčia nekenksmingais junginiais ir pašalina. Inkstai, kepenys, oda ir plaučiai – visi šie organai tarnauja kaip organizmo valymo sistema, todėl papildomai jo valyti nereikia. Badaujant ardomi savi audiniai, nes kūnui reikia gauti energijos išgyventi. Tokia priemonė ne išvalo, o priešingai – badavimo metu prisigamina daug toksinių medžiagų.
8. Tam, kad būtume sveiki, reikia kasdien vartoti vitaminų ir mineralų papildus. Maisto papildai – vitaminai ir mineralai – negali atstoti tinkamos mitybos teikiamos naudos sveikatai. Dauguma sveikų žmonių gauna pakankamai mineralų ir vitaminų tiesiog tinkamai maitindamiesi bei gerdami natūralų bikarbonatinį mineralinį vandenį. Kai kuriose situacijose vitaminų ir mineralų poreikis tampa didesnis ir jų gauti su maistu tampa sunkiau, tuomet ir rekomenduojami papildai, pavyzdžiui, nėštumo metu, po ligos ir pan.

9. Kava ir arbata sukelia dehidrataciją (skysčių netekimą). Mažesnis nei 400 mg kofeino kiekis neskatina dehidratacijos, o kavoje ar arbatoje esantis vanduo dar ir suteikia mums skysčių. Taigi arbata ar kava, netgi ir stipri, gali būti skanus būdas žmogui gauti daugiau skysčių. Be to, kava ir arbata turi kitokių teigiamų poveikių sveikatai: jose yra antioksidantų, kurie apsaugo nuo laisvųjų radikalų ir taip sumažina daugelio ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių, riziką.
10. Ekologiškas maistas yra sveikesnis. Atlikti tyrimai parodė, kad tiek ekologiško, tiek neekologiško maisto poveikis sveikatai yra toks pats. 2010 m. buvo išspausdinta sisteminė apžvalga, kuri apibendrino daugiau kaip 98 tūkst. per pastaruosius 50 metų atliktus tyrimus. Autoriai padarė išvadą, kad ekologiškas maistas nėra nei geresnis, nei naudingesnis, nei turi kažkokios didesnės įtakos sveikatai negu įprastas neekologiškas maistas. Taip pat nustatyta, kad ekologiškas maistas savo biologine verte (t.y. vitaminų, mineralų, baltymų, riebalų, angliavandenių kiekiu) nesiskiria nuo neekologiško. 2012 m tą patį patvirtino ir Švedijos mokslininkų grupė.

Saugus maistas ir suformuoti sveikos mitybos įpročiai – vieni pagrindinių svertų, lemiantys gerą žmogaus sveikatą.

Eilės metų pateikta tyrimų statistika kelia susirūpinimą – lietuviai tikrai nėra pati sveikiausia Europos šalis. Atvirkščiai, esame vieni mažiausiai sveika gyvensena besirūpinančių europiečių. Daugelio lėtinių ligų priežastis (70 proc. ) – nejudrus gyvenimo būdas, neracionali ir nesveika mityba, žalingi įpročiai. Taip pat, Lietuva yra sąrašo gale pagal gyventojų mirtingumą, nes jis yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje (ES) ir pirmauja tarp rūkančiųjų ir vartojančių alkoholį. Rūkančiųjų vidurkis Europoje – 24 proc., Lietuvoje – 27 proc., alkoholio lietuviai per metus suvartoja 12,5 litro, europiečiai – 10,8 litro.

,,Eurobarometro“ atliktos apklausos duomenimis, net 95 proc. lietuvių kaip svarbiausią faktorių renkantis maisto produktus, nurodė jų kainą. Tuo tarpu tik 21 proc. mūsų tautiečių nuolat ieško aukštos ar išskirtinės kokybės, vietos ūkiuose užaugintų maisto produktų, dar 45 proc. dėmesį į tokius produktus atkreipia tik retkarčiais. Nerimą kelia dar viena tendencija – vaisius, daržoves, pieno produktus kasdien vartoja mažiau nei pusė Lietuvos moksleivių, tačiau net trečdalis jų kasdien valgo saldumynus bei geria gazuotus saldžius gėrimus.

Apie tai maisto saugos specialistai, medikai ir mokslininkai diskutavo šių metų spalio 19-ą dieną vykusioje tarptautinėje konferencijoje ,,Nuo saugaus maisto sveikos mitybos link“, skirtoje 10 metų Europos maisto saugos tarnybos ir bendrojo maisto saugos įstatymo jubiliejui paminėti, kai buvo priimtas vienas moderniausių ir ypatingai aukštus saugos standartus nustatantis maisto saugos reglamentas ir įkurta nepriklausoma mokslinė institucija – Europos maisto saugos agentūra.

Konferenciją ,,Nuo saugaus maisto sveikos mitybos link“ organizavo Europos maisto saugos tarnybos (EMST) atstovas Lietuvoje, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) ir Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas (NMVRVI).

Šiandienos rykštė – antsvoris ir nutukimas

Sveikindamas konferencijos dalyvius, VMVT direktorius dr. Jonas Milius pabrėžė, kad Lietuvoje šiandien sukurta efektyvi maisto saugos užtikrinimo sistema, atitinkanti aukštus maisto saugos standartus. Susirgimų, kilusių dėl nesaugių maisto produktų, šalyje pasitaiko labai retai. Tačiau ar turėdami galimybę valgyti bene saugiausius maisto produktus Europoje, vis dėlto ar esame tokie sveiki, kokie turėtume būti? Ar pakanka vien saugaus maisto visuomenės gerovei ir sveikatai užtikrinti?- klausė tarnybos vadovas.

Nutukimo ir antsvorio problemos šiandien aktualios ne tik JAV ar D. Britanijos gyventojams, tai globali viso pasaulio problema. Pastarųjų metų statistika rodo, kad šiuo metu mūsų šalyje problemų dėl nutukimo turi beveik20 proc. gyventojų. Ypač sparčiai daugėja nutukusių vyresnio amžiaus žmonių ir antsvorį turinčių vaikų. Kad įveikti šias problemas, būtinas pastovus maisto produktų gamintojų, restoranų, kavinių savininkų ir, žinoma, vartotojų švietimas, sveikos mitybos įpročių ir kultūros formavimas nuo pačios jauniausios mūsų visuomenės grandies – darželio vaikų, pradinių ir vidurinių mokyklų moksleivių, konstatavo dr. Jonas Milius.

Konferencijoje kalbėjęs Tim Gumbel (Europos komisijos Sveikatos ir vartotojų reikalų direktorato generalinio direktoriaus pavaduotojo maisto grandinės klausimams asistentas) sakė, kad mitybos srityje labai svarbus bendradarbiavimas su Europos Sąjunga, kuri nustato pagrindinius ir visose ES šalyse taikomus maisto saugos bei tinkamo vartotojų informavimo standartus. Sveikos mitybos ir aplinką tausojančio gyvenimo būdo propagavimas – naujas šiuolaikinei visuomenei tenkantis iššūkis. Formuodama ilgalaikius veiklos prioritetus, Europos Komisija nutukimą ir antsvorį įvardino šio amžiaus Europos rykšte, kai kuriose šalyse jau siekiančia epidemijos mastus.

Europos maisto saugos tarnybos Patarėjų forumo ir mokslinio bendradarbiavimo skyriaus atstovas – Sergio Potier Rodeia pažymėjo, kad 2012 metų biudžetas – 9 mln., kuris skirtas saugaus maisto, gyvūnų gerovės, augalų sveikatos priemonių naudojimo, naujų mokslo duomenų bazių, mokslinių bendrijų rizikos pajėgumui stiprinti, naujoms metodologijoms diegti.

Kalbėdamas apie sveikatinančių teiginių pagrįstumo vartojimą visose ES šalyse, Europos maisto saugos tarnybos, Mitybos skyriaus atstovė – dr.Leng Heng pažymėjo, kad 2008 – 2011 metais iš pateiktų 3000 sveikumo teiginių, buvo patvirtinti- tik 300. Dialogas palaikomas su visomis pareiškėjų grupėmis, aiškiai ir skaidriai laikomasi visų teisės aktuose numatytų kriterijų.

Produkto kaina

Spaudos konferencijos metu, VMVT tarnybos vadovas dr. J. Milius akcentavo, kad Lietuva turi visas sąlygas sveikai maitintis, nes mūsų organinis maistas kartais net pigesnis nei pramoninis. Lyginant su kaimynais, mes maitinamės, ko gero, sveikiausiai, nes turime geras tradicijas, žmonės domisi maistu.Vartotojai, anot tarnybos vadovo, taip pat yra rinkos dalyviai. Jei produktas yra perkamas, tai jis ir gaminamas. Tame pačiame prekybos centre už analogišką pinigų sumą galima įsigyti tikrai kokybiškų maisto produktų, tačiau galima pasirinkti ir priešingai.

VMVT direktoriaus pavaduotojas Zenonas Stanevičius teigė, kad Europoje maisto sauga yra pakankamai aukšto lygio. Šiandien visuomenė domisi maistu ir reikalauja, kad jis būtų sveikas. Tačiau dar nėra apibrėžimo, kada produktą galima vadinti sveiku, specialistų pagalba galime patarti žmonėms, kaip teisingai subalansuoti savo mitybą. Pagrindiniai ES suformuluoti siekiai – kuo mažiau druskos, cukraus, riebalų ir kuo daugiau skaidulų. Europos Sąjunga (ES) pasimokė iš buvusių krizių, peržiūrėjo savo kontrolės sistemą ir suformulavo teisines nuostatas maisto saugos klausimais. Maisto saugos tarnyba vertina naujus maisto produktus, naujas receptūras, tobulina maisto kontrolę, stengiasi suvienodinti ES rinką, sakė Z. Stanevičius.

Mitybos įpročiai, nesaikingas druskos vartojimas

Dr. Editos Gavelienės nuomone (gydytoja dietologė, VšĮ Vilniaus Universiteto Santariškių klinikos), neteisingi mitybos įpročiai, nesveikas gyvenimo būdas ir nutukimas visuomenei labai brangiai kainuoja. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis su nutukimu susijusios sveikatai išlaidos Europos regione siekia beveik 6 proc. Šiuo metu daugiau nei 50 proc. Lietuvos suaugusių gyventojų turi antsvorį (60 proc. vyrų ir 50 proc. moterų), o gerokai per 10 proc. žmonių yra nutukę.

Anot gydytojos, informacija visuomenei apie žmonių sveikatos būklę, saugų maistą, liesėjimą ir kita, turėtų būti teikiama specialisto, turinčio atitinkamą kvalifikaciją, o ne apie tai praneštų ,,žvaigždės“ ar kiti tam kompetencijos neturintys asmenys.

Viena iš sveikatos sutrikimų priežasčių yra nesaikingas druskos vartojimas, aiškino Ilona Drulytė, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Mitybos skyriaus vedėja. Dauguma europiečių per dieną suvartoja apie 8-12 g druskos, Lietuvos gyventojai – beveik 9 g druskos, kai rekomenduojama paros norma yra 5 g. Šiuo metu nėra privaloma druskos kiekį paženklinti maisto produktų etiketėse, todėl vartotojas ne visada gali sužinoti kiek druskos gaus suvalgęs vieną ar kitą produktą. Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas atliko per 800 druskos kiekio įvairiuose maisto produktuose tyrimų. Atkreipdama vartotojų dėmesį , I. Drulytė pažymėjo, kad 5 g druskos yra: 345 g bulvių traškučių, 140 g silkės filė, 4 virtose dešrelėse, 7 griežinėliuose šaltai rūkytos dešros, 8 griežinėliuose sūrio, 8 riekėse juodos duonos.

Iki 90 proc. druskos žmonės gauna su pagamintais maisto produktais. Išanalizavus duomenis apie druskos suvartojimą bei atsižvelgus į Europos Komisijos Baltąją knygą dėl Europos strategijos su mityba, antsvoriu ir nutukimu susijusiomis sveikatos problemomis spręsti bei PSO Mitybos, fizinio aktyvumo ir sveikatos strategiją, Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas parengė Druskos vartojimo mažinimo skatinimo projektą. Jo tikslas – atkreipti vartotojų, specialistų ir politikų dėmesį į šią problemą, skatinti maisto pramonę gaminti maisto produktus su mažesniu druskos kiekiu.

Sveika mityba nereikalauja didesnių išlaidų, atvirkščiai, teigia I. Drulytė, sveika mityba gali sumažinti išlaidas maistui. Sveikatai palankios, bet nebūtinai brangios mitybos, idėjas Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba bei Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas jau pradėjo aktyviai skleisti šalies mokyklose.

Alergija

Viena iš svarbių visuomenės sveikatos problemų – alergija, pastebėjo dr. Andrius Kavaliūnas ( Medicinos fakultetas, Vilniaus universitetas; Visuomenės sveikatos strategijos skyrius, LR Sveikatos apsaugos ministerija ). Europos alergologų ir klinikinių imunologų akademijos duomenimis, alerginės ligos paliečia 1 iš 4 europiečių ir yra dažniausios lėtinės ligos. Pasaulyje maisto alergijų paplitimas varijuoja nuo 3 iki 35 proc. Ypatingai ši liga didėja tarp vaikų ir jaunimo.

Pagal vykdytą Europrevall projektą, kuriame dalyvavo 67 partneriai iš 24 šalių, 17 ES šalių, Šveicarijos, Islandijos, o taip pat Ganos, Naujosios Zelandijos, šis tyrimas yra vienas iš prioritetinių Europos Komisijos 6-osios Bendrosios programos 5-o projekto ,, Maisto kokybė ir saugumas“ sudėtinė dalis, įvardinta tema 5.4.2. ,,Su maistu susijusių ligų ir alergijų epidemiologija“ integruotas projektas. Daugiausiai varginančių sveikatos sutrikimų dėl suvalgyto maisto patiria vaikai. Dažniausiai vartojami maisto produktai, sukeliantys negalavimus: vaisiai ir uogos – 24,6 proc., pienas ir jo produktai -19,4 proc., šokoladas – 10,9 proc., kiaušiniai – 7,4 proc., daržovės – 6,9 proc., žuvis – 5,9 proc., riešutai – 4,8 proc., kakava – 1,9 proc., mėsa – 1,7 proc., grūdiniai produktai – 1, 6 proc., prieskoniai, žolelės ir sėklos – 1, 0 proc., vėžiagyviai – 0, 1 proc.

Alkoholio vartojimas

Lietuva priskiriama šalims, kuriose alkoholinių gėrimų suvartojimas yra didžiausias: alkoholio lietuviai per metus suvartoja 12,5 litro, europiečiai – 10,8 litro, sakė Mindaugas Štelemėkas ( Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Sveikatos tyrimų institutas). Nuo alkoholinės kepenų ligos (K70) pagal 2009 m. duomenis standartizuotas mirtingumas 100 000 gyventojų Lietuvoje sudarė 13,58 proc.

Vaisių ir pieno vartojimą skatinančios programos mokyklose

dr. Dalia Ruščiauskienė ( VĮ Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros Augalininkystės produktų skyriaus vedėja ) skaitytame pranešime pažymėjo, kad, skatindama vaisių ir pieno vartojimą šalies mokyklose, nuo 2004 metų Lietuva įsijungė į pieno, nuo 2009 m. – vaisių vartojimo skatinimo programą. Šiandieninis pieno vartojimas vienam gyventojui per metus – vos 25 litrai, kai tuo tarpu Lenkijoje ir Estijoje siekia apie 60 litrų, o Suomijoje – net iki 140 litrų. 2009 metais buvo pradėtos vykdyti vaisių vartojimo skatinimo priemonės tikslas – paskatinti vaikus vertinti vaisius ir daržoves, pratinti juos vartoti ateityje. Taip prisidedama prie mokyklų sveikatingumo politikos formavimo, sveikos gyvensenos įprasminimo, kuri palaipsniui taptų įpročiu, gyvenimo norma, padedančia mažinti lėtinių neinfekcinių ligų skaičių.

Šios programos metu per 2009 m. buvo išdalinta 40 t vaisių ir per 2004-2005 m. išdalinta 1,7 t pieno. 2011-2012 metais vaisių išdalinta – 2480 t, pieno – 547 t. Visuomenės sveikatos specialistų nuomone, šių programų vykdymas vertintinas kaip labai naudingas, tai vienas iš veiksnių, skatinantis formuoti sveikesnius moksleivių mitybos įpročius.

Mažų vaikų maitinimo įpročiai

Kalbant apie mažų vaikų matinimo įpročius, remiantis PSO duomenimis, doc.Vaidotas Urbonas (Všį Vilniaus universiteto vaikų ligoninės pediatrijos centras) pažymėjo, kad kūdikius maitinti motinos pienu rekomenduojama bent iki 6 mėnesių, o papildomu maistu – iki 2 metų ar ilgiau. Karvės pieno iki 12 mėn. kūdikiams galima skirti tik nedidelį kiekį. Kiti maisto produktai įvedami tarp 3-4 ir 6-7 mėn., tuomet sukeliama maisto tolerancija – mažesnė maisto alergijos tikimybė. Tyrimų duomenimis nustatyta, kad Lietuvoje vaikai motinos pienu maitinami iki 6 mėn. – 50 proc., iki 10-12 mėn – 36 proc., iki 13-24 mėn. – 8 proc. Karvės pienu maitinami – 51 proc. 1-erių metų vaikų . Kūdikiai papildomu maistu pradedami maitinti nuo 3-4 mėn. – 34 proc., 7 mėn. – 4 proc.

Codex Alimentarius veikla

Konferencijos dalyvius su Codex Alimentarius veikla supažindino dr. Jeronimas Maskeliūnas (Mitybos ir fizinio aktyvumo skyrius, LR Sveikatos apsaugos ministerija, Codex Alimentarius Komisijos narys, atsakingas už Codex mitybos ir specialios paskirties maisto produktų komitetą). Codex Alimentarius – institucija, skirta įgyvendinti FAO/PSO maisto standartų programą. 1991 m. ES tapo FAO (Maisto ir žemės ūkio organizacijos, angl. Food and Agriculture Oorganization, nare, o Codex Alimentarius – 2003 m.

Pasaulio šalių gamintojai vienodai supranta kas yra ,,maistas“, ,,maisto ženklinimas“, ,,didžiausi leistini pesticidų ar veterinarinių vaistų likučiai“ maisto produktuose, kas yra ,,maisto priedai“, ,,maisto papildai“, ir kita, nes Codex Alimentarius pateikia pasaulinius harmonizuotus apibrėžimus maisto ir mitybos srityse. Maisto ženklinime teiginiai apie mitybos naudą ar riziką neturi klaidinti vartotojų, todėl Codex Alimentarius per leidžiamus maisto ženklinimo standartus ar rekomendacijas padeda užkirsti tam kelią. Europos Sąjungoje EFSA atlieka tokių teiginių analizę.

Lietuvos ryšys su Codex Alimentarius yra tiesiogiai per ES Tarybos darbo grupes, kurios atitinka Codex komitetus. Codex sekretoriato atstovas Lietuvoje – dr. Albertas Barzda.

Nuo 2013 metų liepos 1 dienos Lietuvai pradėjus pirmininkauti ES Taryboje, Sveikatos apsaugos ministerija bus atsakinga ir už pirmininkavimą Codex Alimentarius Komisijos srityje. Tikėtina, kad tuo metu bus svarstomi ir tvirtinami naujagimių ir vaikų mitybos bei specialios medicininės paskirties maisto reglamentai (siekiant pakeisti šiuo metu egzistuojančius teisės aktus šioje srityje), bus peržiūrimas egzistuojantis Naujo maisto reglamentas,i klonavimo technikos panaudojimo maisto gamybai galimybės.

Siekime būti sveikesni

Vienas pagrindinių šios konferencijos ,,Nuo saugaus maisto sveikos mitybos link“, apjungusios atsakingų institucijų specialistus, mokslininkus, gydytojus, tikslų, , – pasidalinti patirtimi, pasikeisti žiniomis apie mitybos sukeltas ligas, taip pat stiprinti visuomeninių organizacijų įtaką , formuojant sveikesnius vartotojų mitybos įpročius, suteikti teisingą ir profesionalią informaciją spaudos atstovams – žurnalistams.

VMVT direktoriaus dr. J. Miliaus žodžais tariant – ši konferencija – tai dar vienas žingsnis tokiame sudėtingame procese, kaip mitybos kultūros formavimas, dirbant nuoseklų ir nuolatinį šviečiamąjį darbą, ugdant mūsų vartotojus siekti sveikesnės mitybos, geresnės gyvenimo kokybės. Turime kiekvienas žinoti, kad nepriklausomai nuo amžiaus, pajamų ar kitų aplinkybių yra begalė galimybių pasirinkti sveikatai palankesnius maisto produktus ir laikytis pagrindinių sveikos mitybos principų: saikingumo, įvairovės ir subalansuotumo.

“Kijevo” kotletas už tris litus, o sriuba už litą mokyklose pietaujančių vaikų tėvams vis dažniau kelia įtarimų, kad jei maistas toks pigus, gal vaikai maitinami nekokybiškais produktais, kuriuos tiekiančios mažiausią kainą pasiūliusios ir dėl to konkursus laimėjusios įmonės sutaupyti mėgina vaikų sveikatos sąskaita.

Mitybos specialistai tokius įtarimus bando sklaidyti tikindami, kad Lietuvos moksleiviams maitinimo galėtų pavydėti bet kurios kitos ES šalies moksleiviai, o šalyje veikiančią naują maitinimo tvarką vadina pažangiausia Europoje.
Pasak Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos departamento Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo Almanto Kranausko, įtarimų tėvams greičiausiai kyla dėl to, kad jie nežino, jog nemenka dalis maisto kainos sumokama iš valstybės ir savivaldybių biudžeto, tad patiekalas, kuris mokykloje parduodamas už tris litus, iš tiesų kainuoja gerokai brangiau.
“Be to, Lietuva gali pasigirti itin griežtais maisto saugos reikalavimais, o produktai, kurie nepalankūs vaiko sveikatai – turintys daug riebalų ir angliavandenių, įskaitant subproduktus, kavą ar gazuotus gėrimus, mokyklose apskritai draudžiami”, – aiškina specialistas, pridurdamas, kad tokios griežtos taisyklės negalioja jokioje kitoje ES valstybėje.
Na, o maistui, nepatenkančiam į draudžiamų produktų sąrašus, taikoma net keturguba kontrolė. Pirmiausia kiekviena mokykla turi specialistą, kuris tikrina, kas patenka ant vaikų stalo ir ar nustatytų reikalavimų laikomasi. Kartu maisto tiekimo organizavimą stebi Visuomenės sveikatos centras, sauga rūpinasi Maisto ir veterinarijos tarnyba. Be to, veikia ir maisto tiekimo operatoriaus savikontrolė. Galiausiai, specialisto teigimu, mokymo įstaigose iškabinti kokybės telefonai, kad ir patys vaikai ar jų tėvai galėtų paskambinti, jei turi nusiskundimų dėl maisto kokybės.
Beje, tokia tvarka nuo šio rudens apėmė ne tik mokyklas, bet ir visas kitas vaikų ugdymo įstaigas – vaikų darželius, lopšelius, vaikų socialinės globos namus. Negana to, šiuo metu rengiami produktų kokybės reikalavimai, kad maisto tiekėjai, laimėję konkursą, nepateiktų žemesnės rūšies, nei reikia, vaikams leidžiamų produktų.

Apie 10 proc. visos prekybos tinklų apyvartos šalyje jau sudaro jų nuosavų prekės ženklų prekių pardavimas. Vien per pastaruosius metus pigiausių prekių pirkėjų padaugėjo 12 proc., itin padidėjo ir tokių prekių pasirinkimas.

Grūdų derlius šiemet rekordinis, bet miltai vis tiek brangs. Tačiau vienas pirmųjų šią nemalonią žinią pranešęs AB „Šiaulių grūdai“ generalinis direktorius Algimantas Marazas tikina, kad kainų kilimo nebepakeliantys pirkėjai gali drąsiai pereiti prie pigesnių miltų, nes jų kokybė visiškai nesiskirianti nuo kainuojančių gerokai brangiau. „Ar miltai kainuoja tris, ar beveik penkis litus, jų kokybė tokia pati. Ir pigiausi, ir brangesni miltai malami iš tų pačių grūdų“, – teigia A.Marazas.
Taigi nors 2 kg paką miltų šiandien parduotuvėje galima nusipirkti ir už 3,7, ir už 5 Lt, kai kurie gamintojai, tokie kaip A.Marazas, tvirtina, kad iš tikrųjų skiriasi tik jų pakuotė ir, žinoma, kaina, bet ne patys miltai.

Pigūs produktai: reikia žinoti, ką pirkti

O ar kuo nors skiriasi kiaušiniai, kurių 10 vnt. kaina, priklausanti nuo paukštyno, gali skirtis dviem litais? Prekybos tinkle „Maxima“ už mažiausią kainą parduodami M dydžio kiaušiniai pakuotėmis po 30 vnt. – jų kaina 11,69 Lt. Kiaušiniai pažymėti prekybos tinklo nuosavu prekės ženklu „Optima linija“, bet nurodytas ir gamintojas – Zujų paukštynas. Na, o to paties Zujų paukštyno identiški M dydžio kiaušiniai, bet jau firminėje ir mažesnėje pakuotėje (10 vnt.), kainuoja 5,59 Lt. Taigi vienas Zujų paukštyno kiaušinis gali kainuoti ir apie 39 centus, jei jis bus su „Optima linija“ ženklu, ir 56 centus, jei bus parduodamas kaip paukštyno produkcija.
Bet ir čia, kaip ir su miltais, ne kas kita, kaip tik rinkodaros gudrybės. Kaip pripažįsta Lietuvos paukštininkystės asociacijos prezidentas Vytautas Tėvelis, visuose paukštynuose vištos dedeklės laikomos ir lesinamos daugmaž vienodai, o net jei jų lesalas kuriame nors paukštyne ir geresnis, tai kiaušinių maistinei vertei tai mažai kuo atsiliepia. „Apskritai visi paukštynai privalo naudoti kokybiškus pašarus, dėl to abejonių nekyla, nes jei jie nebus kokybiški, tai gamintojas paprasčiausiai negaus norimo produktyvumo“, – pridūrė V.Tėvelis.
Na, o ar verta brangiau mokėti už paukštieną? Pasak asociacijos vadovo, jei broileris auginamas ne narve, o laisvesnėmis sąlygomis, be to, užauginamas ne per penkias šešias, kaip įprasta, o per devynias ar dešimt savaičių, tuomet tokia paukštiena tikrai bus šiek tiek kokybiškesnė. Bet tokios paukštienos galima įsigyti nebent iš ūkininkų ar turgeliuose, nes didieji paukštynai šitaip „nesiterlioja“. Kita vertus, V.Tėvelio teigimu, itin žymių skonio bei kokybės skirtumų ir tokiu atveju nebus. „Nei pigesni kiaušiniai, nei paukštiena tikrai nebus prastesni“, – apibendrina pašnekovas.
Patys gamintojai tik gana nenoromis pripažįsta, kad kai kurių maisto produktų kaina skiriasi smarkiai, o kokybė yra tokia pati. Tą galima pasakyti ir apie įvairias kruopas bei jų mišinius, cukrų, pieną, grietinę, sviestą, sultis ir kt.
„To paties riebumo geriamasis pienas iš tikrųjų niekuo nesiskiria. Bet čia jau ne skonio ar dar ko nors, o patogumo klausimas: pigaus pieno niekada nebus tetrapako pakuotėje ar supilstyto į plastikinius butelius. Pigus pienas būna tik maišeliuose. Kokybė ir skonis tas pats, bet vartoti jau ne taip patogu“, – aiškina Vilkyškių pieninės generalinis direktorius Gintaras Bertašius.
Vadovas pripažįsta, kad nėra skirtumo ir tarp vos pustrečio lito ir arti penkių litų kainuojančio to paties riebumo sviesto, labai panaši ir skirtingų gamintojų varškės kokybė, o pati pigiausia gali būti prastesnė nebent tuo, kad gali turėti šiek tiek daugiau drėgmės. Visa kita iš esmės nesiskiria – tik kaina bei pakuotė. Bet štai perkant, pavyzdžiui, pigesnį sūrį, pasak G.Bertašiaus, galima ir prašauti, nes pigesniems sūriams gaminti naudojami pigesni ingredientai, todėl šiek tiek nukenčia skonis ir kvapas, nors kokybė iš esmės lieka tokia pati.
Nepaisant to, parduotuvėje visada buvo ir bus tiek pigesnių ir ne tokių išvaizdžių, tiek brangesnių, bet kur kas patraukliau pateiktų tų pačių produktų. Ir jie visada turės savo pirkėją. Štai G.Bertašius nė nemėgina slėpti, kad gamintojai siūlydami brangesnius „brendinius“ produktus visų pirma parduoda emociją – suteikia pirkėjui malonumą pirkti gražiai pateiktą ir atitinkamai išreklamuotą produktą, o visa tai didina sąnaudas, už ką mes, visi vartotojai, ir sumokame.
Kita vertus, rinkos tyrimų bendrovės „Nielsen“ vadovas Baltijos šalyse Artūras Urbonavičius pabrėžia, kad nevienodos yra ir mažame miestelyje gyvenančio pensininko ar pasiturinčio sostinės verslininko galimybės, o jų pirkinių krepšelių net neįmanoma palyginti. „Galiu tik tvirtai pasakyti, kad yra tam tikros kategorijos, kurių pigesnių privačių ženklų prekių nuperkama gerokai daugiau. Tai prekių grupės, kurių pirkėjams nėra svarbus prekės ženklas: visų pirma cukrus, gyvūnų ėdalas ir priežiūros priemonės, kiaušiniai, pienas, kefyras, varškė, grietinė, sūdyta žuvis/silkė, aliejus ir pan. Bet pirkėjams prekės ženklai ypač svarbūs, kai kalbama apie visas asmens higienos prekių grupes, kūdikių maistą, šokolado produktus bei alkoholio kategorijas, – tarp parduodamų šių grupių produktų privatūs prekių ženklai beveik arba visai nepastebimi“, – komentuoja A.Urbonavičius.
Tai liudija lietuvių mokymąsi atsirinkti: jie pamažu perpranta, kad pirkdami pigiausią cukrų tikrai nenukentės, bet lygiai taip pat supranta, jog pigiausi ledai bus pagaminti ne iš pieno ar grietinėlės, o iš augalinių riebalų ir pieno miltelių. Todėl tie pirkėjai, kurie vertina kokybę, visada renkasi brangesnius ledus. Vis dėlto reikia pripažinti, kad vieni populiariausių šalyje yra būtent patys pigiausi ledai iš augalinių riebalų. Jų pagrindiniai pirkėjai yra šeimos, gaunančios mažiausias pajamas, bei vaikai, kurie ne visada turi pinigų brangesniems ledams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

VEIDAS: Teoriškai visi prekybos vietas pasiekiantys maisto produktai yra saugūs vartoti. Tačiau stipriai skiriasi jų maistinė vertė, kokybė, maisto priedų juose kiekis. Kokiais pagrindiniais kriterijais Jūs vadovaujatės rinkdamas maistą savo šeimai?
K.S.: Maistu mes beveik apsirūpiname patys, perkame nedaug. Užsiauginame visas pagrindines daržoves – šią tradiciją pradėjo dar mūsų seneliai. Dalį užsikonservuojame, turime gerą rūsį, kuriame puikiai išsilaiko ir daržovės, ir obuoliai. Ankstyvųjų obuolių turime jau dabar. Be to, sūnus augina kukurūzus, po poros savaičių jau imsime derlių, dalį burbuolių užšaldysime.
Kiaušinių taip pat turime savų, dar šiek tiek net parduodame, auginame ir kiaulių, kartais užsiauginame kalakutų, žąsų. Tiesa, karvių nelaikome, tad pieno perkamės iš kaimynės. Nusipirkti pieno produktų, sviesto nuvykstame į ūkininkų turgelį prie Kauno pilies.

VEIDAS: Taigi maisto prekybos centruose, priešingai nei dauguma lietuvių, perkate nedaug. Ar todėl, kad juose nebeliko natūralių ir kokybiškų produktų?
K.S.: Na kodėl, nusiperkame vaisių, kurie Lietuvoje neauga – bananų, apelsinų, nors kaip rodo praktika, geriausia vartoti savo regiono vaisius ir maistą. O apskritai nieko bijoti nereikia, mes Lietuvoje valgome tikrai sveiką maistą. Būna, kad lietuviai, nuvažiavę į Lenkiją, džiaugiasi pigiai apsipirkę. Bet visada reikia žiūrėti, ką perki. Jei dešrelių kilogramo kaina tesiekia penkis litus, negali būti, kad jose yra tikros mėsos.
Visiems miestiečiams, kurie nori ir sutaupyti, ir šviežių bei sveikų daržovių turėti, patarčiau sukišti rankas į žemę, užsiauginti bent dalį gėrybių patiems. Juk daugelis turi sodybas kaimuose, sodus, bet sklypai yra arba apleisti, arba veja apsodinti. Siūlau ir balkonus panaudoti – agurkais ir pomidorais galite visą šeimą aprūpinti.

VEIDAS: Jūsų žiniomis, kokie konkretūs maisto produktai Lietuvoje yra natūraliausi bei kokybiškiausi?
K.S.: Manau, Lietuvoje yra labai geros kokybės pieno produktai, sviestas. Bet vėlgi reikia ne riebalų mišinį pirkti, o tikrą sviestą, būtinai žiūrėti į sudėtį.

VEIDAS: Paminėkite kelis maisto produktus, kurių sau asmeniškai niekada nepirktumėte?
K.S.: Patarčiau nepirkti pigiausių produktų, tarkime, jau minėtų dešrelių. Taip pat tokio maisto, kuriame daug konservantų.