Nauja Eurobarometro apklausa parodė, kad lietuviams perkant maistą svarbiausia kaina, o tik paskui kokybė. Na, o kaip maistą renkasi, ką valgo ir ko nevalgo tie, kurie apie maistą bei jo naudą žino daugiausiai – mitybos ir maisto kontrolės ekspertai, gamintojai ir ekologiškos produkcijos šalininkai?

Tipiškas pirkėjas didžiąją dalį maisto produktų įsigyja prekybos centre, perka iš karto po daug ir ypač tas prekes, kurioms taikoma nuolaida, o į produktų sudėtį, maisto priedų kiekį nelabai kreipia dėmesį. Perkama dažniausiai iš inercijos, daugiausia tuos pačius metų metus vartojamus produktus. Tiesa, beveik kiekvienas pirkėjas teikia pirmenybę lietuviškai produkcijai, bet svarbiausias kriterijus renkantis maistą lietuviams yra ne kokybė, o kaina.
O štai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius, žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius ar ekonomikos analitikė ir bendrovės “Sveiki produktai” valdybos narė Guoda Azguridienė parduotuvėse elgiasi visiškai kitaip. Jie apsipirkdami užtrunka daug ilgiau, nagrinėja etiketes, o gerai žinodami produktų maistinę vertę bei perdirbimo niuansus prekes renkasi iš daug mažesnio asortimento nei eilinis pirkėjas.

Pirma taisyklė: kuo mažiau maisto priedų

Viena didelį atgarsį Lietuvoje sukėlusios interneto svetainės www.sveikasvaikas.lt, lietuvius privertusios atkreipti dėmesį į tai, ką jie iš tiesų valgo, įkūrėjų Agnė Zakarevičiūtė, VšĮ “Sveiko vaiko institutas” direktorė, vienus produktus perka nė nesusimąstydama, o kitus renkasi labai atidžiai. Pavyzdžiui, pašnekovė pastebėjo, kad parduotuvėse beveik neįmanoma nusipirkti paruoštų silkių, kurių sudėtyje nebūtų saldiklių ir skonio stipriklių.
Per daugelį metų domėdamasi sveika mityba A.Zakarevičiūtė surinko daug informacijos apie maisto priedus, o vos pasižiūrėjusi į produkto etiketėje nurodytą sudėtį iš karto mato, ar jis natūralus ir kokybiškas. “Tad pirkdama maisto produktus aš pirmiausia žiūriu, ar daug juose maisto priedų. Nes kuo jų mažiau, tuo maistas saugesnis”, – pasakojo A.Zakarevičiūtė.
Viešosios įstaigos, kurios tikslas – šviesti visuomenę apie žalingus maisto priedus ir jų poveikį, vadovė apsipirkdama taip pat atkreipia dėmesį į tai, kiek produkte yra cukraus.
Maistą be cheminių priedų renkasi ir G.Azguridienė. O pagrindinė taisyklė, kuria ji vadovaujasi apsipirkdama, – rinktis šviežią ir kuo mažiau perdirbtą maistą.
Ar yra tokių produktų, kurių ji niekada neperka? Kaip vieną tokių ekonomikos analitikė paminėjo rafinuotą aliejų. Vietoje jo G.Azguridienė renkasi šaltai spaustą aliejų. “Pagrindinė rafinuoto aliejaus blogybė yra ta, kad jis gaminamas techniniu būdu. Aliejai tirpinami naftos produkte, panašiame į benziną, smarkiai kaitinant, o tai lemia transriebiųjų rūgščių susidarymą. Tad juose lieka ne tik chemikalų, bet ir aukštoje temperatūroje žūva jų visos gerosios savybės, – teigė G.Azguridienė. – Beje, yra manančiųjų, kad amerikiečiai itin nutuko būtent dėl gausaus rafinuoto aliejaus vartojimo. Mat taip organizmas gauna daug kalorijų, bet ne maistinių medžiagų, ir žmogus vėl greitai pasijunta alkanas.”
Dar vienas rizikinas masinės prekybos produktas, pasak G.Azguridienės, yra sausainiai, mat jų sudėtyje beveik visuomet yra hidrintų riebalų, pavyzdžiui, margarino, kuris, kaip ir rafinuotas aliejus, gaminamas stipriai perdirbant žaliavą ir pasitelkiant chemiją. G.Azguridienė savo vaikams neperka ir daugeliui įprastų saldainių su sintetiniais kvapikliais, dažikliais.
Žymi gydytoja dietologė medicinos mokslų daktarė Edita Gavelienė, paprašyta įvardyti produktą, kurio niekada nevartoja, sakė, kad ypač vengia įvairiausių pusgaminių ir dirbtinių produktų, tokių kaip, pavyzdžiui, užpilamos greitai paruošiamos sriubos, košės, makaronai. Dietologė taip pat visada pasižiūri į gaminio sudėtį, galiojimo trukmę.

Pirkėjui nuolat tenka rinktis

VšĮ “Sveiko vaiko institutas” direktorė A.Zakarevičiūtė iš daugelio pirkėjų išsiskiria ir tuo, kad retai perka šviežią mėsą prekybos centruose – jos įsigyja tiesiogiai iš pažįstamo ūkininko. Parduotuvėse siūlomos mėsos beveik netenka valgyti ir žemės ūkio ministrui K.Starkevičiui. Dietologė E.Gavelienė parduotuvėje dažniausiai perka nebent paukštieną, o savo šeimą dažniausiai maitina žvėrienos, nes joje daugiausia naudingųjų medžiagų, patiekalais. Dietologės vyras medžiotojas, tad žvėrienos šeima turi beveik visada.
Pieno perdirbimo įmonės “Vilkyškių pieninė” generalinis direktorius Gintaras Bertašius irgi medžiotojas, tad džiaugiasi, kad jo šeima taip pat gali mėgautis natūralios mėsos valgiais. Tiesa, jis sako nieko neturįs prieš mėsą iš parduotuvių. Vieno didesnių šalies pienininkų šeima labiau vengia produktų su genetiškai modifikuotais organizmais, o rinkdamiesi, tarkime, gėrimus, neperka tokių, kuriuose yra dirbtinių saldiklių. Na, o visų svarbiausia G.Bertašiui atrodo rinktis lietuvišką produkciją. Dėl tos priežasties vadovas sako nebevartojantis “Klaipėdos maisto” įmonės, kurią įsigijo užsienio bendrovė, mėsos gaminių.
Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos vadovas Egidijus Mackevičius visada renkasi tik aukščiausios rūšies mėsos gaminius. Pirmos ar antros rūšies dešrų tikrai nevalgo ir patys jų gamintojai – mėsos perdirbimo įmonių vadovai. Mat tik pirkdamas aukščiausios rūšies mėsos gaminius, pasak E.Mackevičiaus, gali būti tikras, kad į juos nebus pridėta jokių mėsos pakaitalų.
Tačiau, pašnekovo manymu, yra nemažai pirkėjų, kuriems reikalingos ir pirmos ar antros rūšies dešros. O pienininkas G.Bertašius paragino nenurašyti ir tokio produkto kaip tepus riebalų mišinys – pigesnio sviesto pakaitalo. Šis produktas esą reikalingas turintiems bėdų dėl cholesterolio ar plonesnę piniginę.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėja Aušra Išarienė sutiko, kad yra reikalingi ir aukščiausios rūšies, ir pigesni gaminiai, nes galimybių sveikai maitintis turi toli gražu ne visi.
Pasak A.Išarienės, maistas turi ne tik pasotinti, bet ir teikti malonumą, o šių dienų gyvenomo ritmas dar ir reikalauja, kad jis būtų greitai paruošiamas. Todėl mums nuolat tenka rinktis: pigesnis ar brangesnis, aukštesnės ar prastesnės kokybės, skanesnis ar sveikesnis. “Be maisto priedų šiandien nei visuomenė, nei maisto pramonė nebeišsiverstų, bet parduotuvėse visada rasite produktų ir turinčių priedų, ir neturinčių jų”, – sako ji.
Maisto ekspertė priminė, kad sveikiausia valgyti tuos produktus, kurių kelias nuo gamybos iki lentynos kuo trumpesnis. Todėl visada bus sveikesnė ta duona, kurią ūkininkas iškepė krosnyje iš neskaldytų grūdų, nei ta, kurią siūlo didžiosios kepyklos, naudojančios daugiausia labai perdirbtus grūdus. Taip pat ir perlinių kruopų košė bus vertingesnė už vandeniu užpilamus smulkintus avižinius dribsnius. “Deja, perlinės kruopos verda valandą, tad kartais tenka rinktis ir tuos greitai paruošiamus dribsnius”, – pabrėžia A.Išarienė.
Beje, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tyrimai parodė, kad tokios pat vertingos yra tiek ekologiškuose, tiek neekologiškuose ūkiuose išaugintos daržovės. Nesiskiria ir pramoniniu būdu per šešias savaites išauginto viščiuko broilerio ar ūkininko vištos maistinė vertė. Tačiau kokybė, kaip sako A.Išarienė, atspindi visumą savybių. Taigi naminis sultinys, paruoštas iš ūkininko vištos, bus gerokai aromatingesnis už tą, kurį išvirsite iš pramoninio viščiuko broilerio. “Tiesa, ūkininko vištos mėsa bus kietesnė, o broilerio – minkštesnė, tad ir šįkart kiekvienam tenka rinktis pagal savo poreikius”, – kalbėjo specialistė.
Visi pašnekovai sutiko, kad norint maitintis sveikai reikia valgyti šviežią, įvairų ir kuo paprastesnį maistą, geriausia – taisytą namie.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) duomenimis, per pastaruosius dvejus metus Lietuvoje įsikūrė apie tūkstantį naujų mažų mėsos, pieno, žuvų, daržovių perdirbimo įmonėlių.

Jose dažniausiai dirba vos po kelis darbuotojus, kurie patys, tarkime, augina kiaules, paskui gamina mėsos produktus ir parduoda arba gaudo žuvis, jas išrūko ir siūlo vartotojams. Tokių naujų žuvų perdirbimo įmonių vien šiais metais Neringos savivaldybėje planuojama įregistruoti dvi. “Ypač pastarąjį pusmetį pastebime, kad randasi vis daugiau nedidelių cechelių, prekybos įmonėlių. Taip žmonės patys susikuria sau darbo vietų”, – sako Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo tarybos narys Aldas Kikutis.
Pasak jo, tai lemia šiek tiek gerėjanti ekonominė situacija, be to, vienas stimulų pradėti su maistu susijusį verslą – ir pasikeitęs VMVT inspektorių bendravimo su verslininkais stilius. “Yra sudaryti kontroliniai klausimynai, tad pradėjęs verslą žmogus žino, ko iš jo reikalauja kontroliuojanti įstaiga, ir net gavus baudą, aišku, už ką ji buvo skirta”, – dėsto A.Kikutis. Anot VMVT direktoriaus dr. Jono Miliaus, verslininkai pirmiausia konsultuojami, taip skatinant kurtis kuo daugiau smulkių maisto perdirbimo įmonėlių.
Vis dėlto A.Kikutis apgailestauja, kad po trejų– penkerių metų tokios įmonės ar mažos parduotuvėlės labai dažnai užsidaro. Mat gaunamos lėšos nepadengia kaštų arba smulkūs verslininkai nesugeba užsitikrinti finansavimo, taip pat dažnai pritrūksta teorinių žinių.

Lietuvos restoranų virtuvėse plinta modernios gaminimo technologijos. Pavyzdžiui, mėsa verdama žemesnėje nei 100 laipsnių temperatūroje, o naudojant šaltą azotą gaminami ledai ar agurkų ikrai.

Vilniuje įsikūrusio restorano “California Gourmet” virtuvės šefė Aldona Gečienė mėsai paruošti naudoja pažangų aparatą – žemos temperatūros cirkuliatorių (“sous-vide”). Šis gaminimo būdas, kai mėsa, žuvis ar daržovės supakuojamos sandariame vakuuminiame maišelyje, įdedamos į vonelę su cirkuliuojančiu vandeniu ir verdamos žemesnėje nei 100 laipsnių temperatūroje, priskiriamas moderniai virtuvei ir dažniausiai naudojamas užsienio aukštos klasės restoranuose. Taip paruošta mėsa būna minkšta, praranda mažai sulčių, o svarbiausia – išlaiko vitaminus ir maistines medžiagas.
“Verdama žemoje 66 ar 68, o pavyzdžiui, jautiena – vos  57,8 laipsnių temperatūroje. Taip gaminant numatyti reikalavimai, kokia turi būti vidinė mėsos temperatūra, kad žūtų visos bakterijos”, – pagrindinius principus paaiškina A.Gečienė.
Šiuo metu virimas žemesnėje nei virimo temperatūroje geriausiuose Lietuvos restoranų virtuvėse sparčiai populiarėja. Tiesa, modernų aparatą, kuris gali kainuoti ir kelioliką tūkstančių litų, turi retas restoranas, bet gaminti galima ir be jo – pakuojant maisto produktus į maistinę plėvelę ir kepant ar verdant konvencinėje krosnyje.
Ruošiant taip patiekalus, virti tenka ilgai. Tačiau Klaipėdos restorano “La Cle” virtuvės šefas Vytautas Samavičius teigia, kad šį būdą naudoja gana dažnai. “Paprastai virti žemoje temperatūroje tenka iki trijų, bet kartais užtrunka ir 15 valandų. Priklauso nuo to, ką gamini. 15 valandų esu gaminęs jautienos pažandę”, – patirtimi dalijasi V.Samavičius.
O balandį duris atvėrusio “Rib room” virtuvės šefas Svajūnas Jarmala firminį restorano patiekalą – šonkaulius – lėto virimo būdu gamina 12 valandų. Taip jis ruošia ir antieną, avieną, lašišą. “Lėtai virtų kiaulienos šonkauliukų skonis intensyvesnis, mėsa gerai nusiima nuo kaulo, o lašiša išlaiko gražią spalvą, valgant tirpsta burnoje – mažai kramtyti tereikia. Iš tiesų taip gaminant įmanoma paruošti geresnio skonio, tinkamo kietumo maistą, o kiek laiko virti, priklauso nuo virėjo. Yra knygų, kuriose išvestos laiko apskaičiavimo formulės, bet jomis pasikliauti negalima – bandžiau ir daug maisto išmečiau”, – dėsto S.Jarmala.
Lėto virimo technologijos taikomos ir restoranų “Neringa”, “Diverso” bei prieš keletą mėnesių atsidariusio “Lauro lapo” virtuvėse. Štai apsilankius pastarajame konvencinėje krosnyje 64 laipsnių temperatūroje su lukštais pusantros valandos kepė kiaušiniai, iš kurių tą dieną virėjai ketino daryti karamelizuotą trynių kremą.
“Lietuvoje virimas žemoje temperatūroje – naujas dalykas, bet kitur nebe. Jį įvaldę ir skandinavai, kurie šiuo metu pasaulyje diktuoja maisto ruošimo madas. Manau, pas mus šis būdas plinta dėl populiarumo, puikaus patiekalų skonio ir naujoviškumo. Bet viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad produktas patiekiamas nesugadintas, išlaikomi visi mineralai, vitaminai, maistinė vertė”, – apibendrina restorano “Diverso” virtuvės meistras Tomas Rimydis.

Pritaiko molekulinės virtuvės elementų

O štai užsienyje aukščiausios klasės restoranai savo virtuvėse ima naudoti tokius prietaisus, kuriuos iki šiol galėjai rasti tik chemijos laboratorijose. Apskritai į maisto gamybą skverbiasi vis daugiau mokslo. Pavyzdžiui, kai kurie garsūs restoranai naudoja centrifugas, kuriomis per keletą minučių iš daržovių tyrės ar riešutų galima ištraukti aliejų.
Vakaruose plačiai žinomas ir molekulinės virtuvės terminas. Jos pagrindinis principas yra keisti maisto produktų tekstūrą, formą, pavyzdžiui, mėsą patiekti blyno formos ar ikrus persikų skonio. Vis dėlto virtuvės šefai tvirtina, kad molekulinė virtuvė – jau praeinanti mada. Štai garsiausias tokios virtuvės restoranas “El Bulli” Ispanijoje jau užsidaręs, o Lietuvoje save tokiu laikęs “Domm” taip pat ilgai neišsilaikė.
Pasak T.Rimydžio, molekulinė virtuvė buvo populiari gana trumpai, nes nors tai įdomu ir neįprasta, kasdien tokių patiekalų nevalgysi. Vis dėlto geriausi Lietuvos virtuvės šefai kai kuriuos jos elementus ruošdami taiko ir dabar.
V.Samavičius, molekulinės virtuvės paslapčių išmokęs stažuodamasis geriausiu pasaulio restoranu pripažintame “Noma” Kopenhagoje, desertams gaminti dažnai naudoja iki 128 laipsnių atšaldytą skystą azotą. “Naudojant skystą azotą iš šokolado ar uogų prie svečių stalo iškart galima pagaminti ledų, uogų putėsių. Tai staigus virimas minusinėje temperatūroje keičiant struktūrą, pavyzdžiui, skysta masė padaroma tiršta, korėta, traški ar biri. Toks gaminimo būdas yra retas, todėl ir įdomus, o patiekalai – skanūs”, – mano V.Samavičius.
Beje, azotas naudojamas ir pradžiuginti svečius, ir kaip virtuvės šou elementas. Tarkime, Vilniaus “Neringos” restorano virtuvės šefas Darius Dobrovolskas retkarčiais pašaldo morengus, kad įdėjus į lėkštę jie garuotų, arba užšaldo aliejinį padažą, kuris pabyra į lėkštę tarsi sniegas, o netrukus ištirpsta.
Nors “Nomos” restorane V.Samavičius pamatė daug molekulinės virtuvės principų, lietuviui įdomūs pasirodė tik keli. Ypatingomis progomis – per Naujuosius metus ar Valentino dieną – “La Cle” virtuvės šefas pasiūlo specialių molekulinės virtuvės patiekalų, tokių kaip persikų, čiobrelių ar agurkų skonio ikrai.
O restorano “Lauro lapas” vyriausiasis virėjas Deivydas Praspaliauskas tvirtina, kad molekulinei virtuvei jo darbe tenka apie 10 proc. – turi skysto azoto tarą, o tarp sausų produktų yra daug tokių, kuriuos galima priskirti molekulinei virtuvei. Tarkime, paprastasis kremas, kuris stabilizuoja kremų temperatūrą ir leidžia jiems neprarasti konsistencijos dedant ir imant iš šaldytuvo; lecitinas, kurio idėjus į bet kokį skystį ir suplakus galima išgauti daugybę putų; agavų milteliai, su kuriais galima pagaminti želė, ją pakaitinti ir patiekti šiltą; vadinamieji “santana” milteliai, kurie padeda susijungti skirtingiems elementams – galima sumaišyti net vandenį ir aliejų.
Dar vienas įdomus virtuvėse naudojamas prietaisas – sifonas. Pasak V.Samavičiaus, į šią nedidelę tarą įpylus skysčio ir įpurškus angliarūgštės galima pagaminti specialių padažų, kremų, putėsių – tirštų, korėtų, minkštų, lengvų, purių. Kremams, desertams gaminti sifoną naudoja ir D.Praspaliauskas. “Jame pasidarome baltojo šokolado kremo, kurį išpurškiame tiesiai į skystą azotą ir sulaužome gabaliukais”, – apie neįprastą desertų gaminimo būdą pasakoja restorano “Lauro lapas” vyriausiasis virėjas.

Lietuviai nori pavalgyti, o ne pasimėgauti maistu

V.Samavičiaus vertinimu, iš esmės netradiciniai maisto gaminimo būdai, pasitelkiant šiuolaikines technologijas, Lietuvoje nėra dažni, nes virtuvės personalui apie tai neretai trūksta informacijos, tačiau labiausiai tam reikia noro. “Kas nori, tas randa įvairių būdų. Deja, Lietuvoje vyrauja visai kitokios virtuvės – be veido”, – pabrėžia V.Samavičius.
Kita vertus, Lietuvos restoranų virtuvėse modernūs gaminimo būdai dažnokai neprigyja, nes naujosios gaminimo technologijos gana brangios, tad brangesni ir taip ruošti patiekalai. “Manau, kad vien tik molekulinės virtuvės restoranai Lietuvoje nėra reikalingi. Mūsų mitybos kultūra kitokia – lietuviai eina į restoranus prisivalgyti, bet ne pasidžiaugti maistu, ne pabendrauti vienas su kitu, ne sužinoti apie maistą. Ko gero, Lietuvoje nebūtų pakankamo srauto žmonių, kad molekulinės virtuvės restoranas išsilaikytų”, – dėsto V.Samavičius.
Tokiai nuomonei pritaria ir T.Rimydis: “Norint paragauti molekulinės virtuvės patiekalų, už vakarienę tenka sumokėti  300–450 Lt, o tokios kainos įkandamos retam lietuviui. Jei tik atsirastų poreikis, visi geriausi šefai išsitrauktų savo lagaminus ir pasiūlytų molekulinės virtuvės patiekalų. Jie brangūs, nes ilgai ruošiami, be to, gaminant tokiu būdu trečdalis maisto išmetama, o juk produktai imami patys kokybiškiausi. Dar reikia papildomo inventoriaus – virtuvė turi būti panaši į laboratoriją, kur daug pipečių, minišaukštelių, minisvarstyklių, įvairiausių priedų”, – vardija T.Rimydis.
D.Praspaliauskas pateikia dar vieną pavyzdį, kaip modernios technologijos padidina patiekalų kainą: tarkime, ledų aparatu pagaminto litro ledų savikaina yra apie 10, o gaminto naudojant skystą azotą – 25 Lt.
Vis dėlto ir Lietuvoje geriausi virtuvės šefai bando neatsilikti nuo naujausių technologijų. Štai D.Dobrovolskas užsisakė dūmų aparatą, kuriuo pats bandys rūkyti daržoves, mėsą, baltą sūrį, o naudodamas obelų, vyšnių pjuvenas suteiks maistui ir specialaus skonio. A.Gečienė atskleidžia, kad “California Gourmet” savininkai galvoja apie naują restoraną, kuriam planuoja nupirkti šiuo metu pasaulyje itin pažangų programuojamą aparatą. Pavyzdžiui, norint juo išsikepti blynelius, galima užprogramuoti net patiekalo šviesumą ar dydį, be to, aparatas įspėja, kada blyną apversti, palaiko žemesnę temperatūrą, jei laiku neapverti. Iš tokio aparato nesunkiai galima padaryti tiek puodą sriubai virti, tiek blynelių keptuvę, tiek bet kokį kitą reikalingą indą.

Vaisiai ir daržovės – viena pagrindinių žmogaus maisto raciono dalių. Visais metų laikais, o, ypač, atėjus vasarai, vaisių ir daržovių pasiūla vartotojui – smarkiai išauga. Ką ir kaip rinktis ?

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI ) direktoriaus pavaduotoja Snieguolė Ščeponavičienė teigia, kad ji dažniausiai renkasi Lietuvoje užaugintas daržoves ar vaisius.

Anot specialistės, jau vien tai, kad vaisiai ir daržovės transportuojami ilgą laiką, be abejo, jie bus apruošti augalų apsaugos priemonėmis, kad išsilaikytų švieži visą transportavimo periodą.

Augalų apsaugos priemonių pagrindinę dalį sudaro pesticidai (lot. Pestis-maras, liga+caedo-žudau)- medžiagos, skirtos kovai su nepageidaijamais organizmais. Pesticidai gali būti tiek biloginės kilmės, tiek sintetinės cheminės medžiagos.

Pagal paskirtį pesticidai skirstomi į: herbicidus – skirtus kovai su piktžolėmis, fungicidus – kovai su grybeliais ir pelėsiais, insekticidus – kovai su vabzdžiais, rodenticidus – kovai su graužikais ir kt.

Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo Institute viename produkte atliekant tyrimą, nustatoma iki 300 įvairių pesticidų. Įvertinama, ar dėl augalų apsaugos produktų naudojimo atsirandantys pesticidų likučiai neviršija didžiausių leistinų likučių kiekių (DLK), taip pat, ar nepanaudotos neleistinos priemonės.

Bet kurios medžiagos DLK viršijimas maisto produkte gali būti siejamas su įtaka žmonių sveikatai. Jei daržovės, pavasariniai žalumynai ir kt. užauginta savo sode, ar pas močiutę kaime – galima drąsiai teigti, kad tokiose daržovėse pesticidų nebus panaudota. Tačiau natūralios trąšos be abejo naudojamos. Iš šių trąšų patenka į augalus nitratai.

Vartotojams, be abejo, rekomenduojama naudoti vaisius ir daržoves, išaugintus savo ūkyje. Jei tokios galimybės nėra – patariama vadovautis šiomis nuostatomis: valgyti kuo įvairesnius vaisius ir daržoves, teikiant pirmenybę Lietuvoje užaugintiems.

Kaip aiškina S.Ščeponavičienė, vienas iš pagrindinių vaisių ir daržovių vartojimo tikslų – papildyti savo racioną mikroelementais, vitaminais, skaidulomis. Palyginus Lietuvoje užaugintas tradicines daržoves su egzotiškomis, galima teigti, kad vartojant mums įprastus burokėlius, bulves, kopūstus, morkas, pupeles, kt., nepamirštant ir vaisių, tikrai nenuskriausime savo organizmo.

Palyginimui:

Bulvės 100g : Vit .C- 16,0 mg, Mg- 23 mg, K- 390 mg

Burokėliai 100 g.: Vit. C- 11,4 mg , Mg – 17 mg, K – 197 mg.

Abrikosai 100 g.: Vit. C – 10,5 mg, Mg – 12 mg., K – 268 mg

Ananasai 100 g.: Vit. C 20,6 mg., Mg – 17 mg.,K – 190 mg.

Vaisiai ir uogos sveikos mitybos piramidėje užima vieną iš pagrindinių raciono dalių, uogų rekomenduojama suvalgyti iki 2 stiklinių per dieną.

1997-2007 m. Lietuvoje atliktų faktinės mitybos tyrimų duomenimis Lietuvos gyventojai vartoja nepakankamai šviežių vaisių ir uogų – jų suvartojimo kiekis sumažėjo nuo 173 iki 86,06 g per dieną.

Uogų maistinė vertė

Uogų pasirinkimas ir vartojimas
Geros kokybės uogos tokios, kurios yra sausos, geros formos (tvirtos), būdingos spalvos. Pernokusios uogos gali būti per minkštos, vandeningos, raukšlėtos. Neprinokusios uogos būna žalios arba geltonos spalvos (išskyrus geltonuosius serbentus), rūgštaus skonio, todėl perkant geriausiai tokių uogų nesirinkti, nes tai ženklas, kad jos neatitinka kokybės standartų reikalavimų.

Rekomenduojama uogas suvalgyti po pirkimo per pirmą savaitę, o avietes ir gervuoges per 2-3 dienas nuo jų nuskynimo. Jeigu pasitaikė taip, kad nupirkote nelabai šviežias – suvalgykite jas per pirmąsias 24 valandas. Nupirktas uogas iš karto patikrinkite ar jos nesupelijusios, perrinkite, plaukite tik prieš vartojimą.

Norint, kad uogos kuo ilgiau išliktų šviežios jas reiktų laikyti vėsioje vietoje. Pagal Lietuvos Respublikos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2001 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. 334 „Dėl šviežių vaisių, uogų, daržovių, grybų optimalių laikymo (sandėliavimo) sąlygų patvirtinimo“ nuostatas optimali uogų laikymo temperatūra turi būti nuo -1 iki +1 oC, spanguolėms nuo 2 iki 5 oC, santykinė drėgmė 90 – 95 %.

Uogos, augdamos daržuose, miškuose, soduose gali būti paveiktos įvairiausių veiksnių, užterštos patogeniniais mikroorganizmais iš vandens, dirvos ar netgi pačių gyvūnų ar paukščių. Tokie mikroorganizmai kaip Bacillus, Clostridium, Listeria monocytogenes gali „ateiti“ iš dirvos. Parazitai, rotavirusai, hepatitas A, bakterijos Salmonella, E. coli ir kiti mikroorganizmai, kurie nuotekų pagalba patenka į dirvą, taip pat turi didelę įtaką uogų užterštumui. Todėl uogas plauti privalu. Plovimui naudoti geriausiai geriamąjį, tekantį vandenį.

Užšaldymas
Uogos – vasaros gėrybės, tačiau jomis galima mėgautis ir ištisus metus. Šaldytas uogas galime pirkti prekybos centruose, šaldyti savo namuose, nepamirštant jas suvalgyti per 12 mėnesių. Užšaldžius, pabrėžia A. Ščeponavičienė, išsaugoma greitai gendančių vaisių, uogų maistinė vertė ir kokybė, efektyviai slopinamas mikroorganizmų, cheminių ir biocheminių procesų, deguonies, šilumos ir šviesos poveikis. Kad uogos maksimaliai išsaugotų savo natūralią biocheminę sudėtį bei juslines savybes (spalvą, kvapą, skonį), užšaldyti reikia greitai, per keletą minučių, ilgiausiai per 20–30 min. Svarbu, kad užšaldomos uogos būtų geros kokybės.

Koks vaisių-daržovių kiekis suvartojamas?

Įvairius vaisius ir daržoves (geriau šviežius) rekomenduojama valgyti kelis kartus per dieną (bent 400 g).

2007 metais atlikus suaugusių Lietuvos gyventojų faktinės mitybos tyrimą, nustatyta, kad Lietuvos gyventojai vidutiniškai per parą suvartoja 86 g vaisių.

Moterys, lyginant su vyrais, daugiau suvartoja šių gėrybių. Nors Lietuvos rinkoje esantis platus vaisių asortimentas gali patenkinti kiekvieno iš mūsų skonį bei poreikį, atlikti tyrimai rodo, kad lietuviai vaisių vartoja nepakankamai.

Tai byloja ir kita atlikta studija, kuri parodė, kad Lietuvos gyventojai vidutiniškai vaisius valgė 22 kartus per mėnesį. Bent kartą per dieną vaisius valgė 39,7 proc. vyrų ir 44,5 proc. moterų, o populiariausi vaisiai buvo obuoliai, citrusiniai vaisiai, braškės ir bananai.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) atlikta anketinė apklausa internetu parodė, kad visi apklaustieji vartoja vaisius.

Dauguma (40 proc.) apklaustųjų žino sveikos mitybos piramidės principą, kad vaisius rekomenduojama vartoti kelis kartus per dieną. Kiek mažiau (29 proc.) respondentų nurodė, kad šias gėrybes rekomenduojama valgyti daugiau nei kelis kartus per dieną, o 5 proc. apklaustųjų nuomone – vieną kartą per dieną.

26 proc. respondentų nežinojo kiek rekomenduojama per dieną suvartoti vaisių. Paaiškėjo, kad apklaustieji labiausiai mėgsta obuolius, bananus, citrusinius vaisius (apelsinus, mandarinus, greipfrutus), persikus, nektarinus, slyvas, kivius, kriaušes. Į klausimą, kur dažniausiai perka vaisius, dauguma (61 proc.) respondentų nurodė prekybos centrą.

Turguje dažniausiai perka vaisius 23 proc., o kitose vietose – 16 proc. respondentų. 78 proc. apklaustųjų pirkdami vaisius kreipia dėmesį į kilmės šalį. Dauguma (97 proc.) respondentų žino apie vaisių naudą sveikatai.

Įtaka

Vaisių vartojimas turi didelės reikšmės mūsų sveikatai. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje apie 1,7 milijonai mirties atvejų (2,8 proc.) yra susiję su nepakankamu vaisių ir daržovių vartojimu. Apskaičiuota, kad šis rizikos veiksnys sąlygoja 14 proc. mirčių nuo skrandžio bei žarnyno vėžio, 11 proc. mirčių nuo išeminės širdies ligos bei 9 proc. mirčių nuo insulto.

Vaisių savybės ir nauda
Vaisiuose yra daug vandens (74,5–89,0 g/100 g), mažai baltymų ir riebalų. Jie yra labai naudingi žmogaus organizmui. Vaisiuose yra daug angliavandenių, iš jų, daugiausia cukrų, skaidulinių medžiagų.

Cukrūs (gliukozė, fruktozė, sacharozė ir kt.) yra svarbus energijos šaltinis žmogaus organizmui, o skaidulinės medžiagos mažina diabeto, širdies ligų, žarnyno ligų, vidurių užkietėjimo riziką. Vaisiai taip pat yra puikus vitaminų (A, C, B grupės, folio r. ir kt.), mineralinių (kalio, kalcio, fosforo, magnio, geležies ir kt.) ir kitų žmogaus organizmui reikalingų medžiagų šaltinis. Skaidulinių medžiagų ir kai kurių vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiai vaisiuose pateikti lentelėje.

Lentelė.Skaidulinių medžiagų irkai kurių vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiai vaisiuose (*RPN – Rekomenduojama paros norma)

Lyginant su kitais vaisiais, kaip aiškina S. Ščeponavičienė, ypač daug skaidulinių medžiagų yra citrinose, kiviuose, vitamino A – abrikosuose, manguose, o vitamino C – citrusiniuose vaisiuose, kiviuose ir manguose. Vitaminas A užtikrina gerą regėjimą, sveiką odą, augimą. Jis didina organizmo atsparumą ligoms. Vitaminas C pasižymi antioksidacinėmis savybėmis, padeda išvengti įvairių ligų.

Daugiausia kalio yra bananuose, kiviuose, abrikosuose, o geležies – taip pat bananuose, abrikosuose bei citrusiniuose vaisiuose (apelsinuose, citrinose). Kalis dalyvauja organizmo skysčių apykaitoje, fermentiniuose procesuose ir kt., o geležis įeina į hemoglobino, kuris perneša deguonį, sudėtį.

Vaisiuose randama eterinių aliejų, suteikiančių skonines savybes, organinių rūgščių, kurios ne tik suteikia skonį, bet ir dalyvauja apykaitos ir virškinimo procesuose. Iš organinių rūgščių žinomos citrinų, obuolių, rūgštynių bei vyno rūgštys. Citrinų rūgšties daugiausia yra citrinose, apelsinuose, mandarinuose, obuolių rūgšties – abrikosuose, slyvose, obuoliuose, rūgštynių – abrikosuose, kriaušėse, persikuose ir kt., o vyno – obuoliuose.

Vaisiuose esančios rauginės medžiagos, veikiamos fermentų, jungiasi su oro deguonimi ir kartu su kitomis medžiagomis sudaro tamsiai rudus arba raudonus junginius. Dėl to perpjauti vaisiai tamsėja.

Vaisiams tam tikrą spalvą suteikia dažančios medžiagos. Chlorofilas šioms gėrybėms suteikia žalią spalvą, karotinoidai – geltoną bei oranžinę spalvą, o flavonoidai – raudoną, avietinę, rožinę, o taip pat geltoną spalvą.

Aromatinės medžiagos suteikia vaisiams kvapą. Ypač daug jų yra citrusiniuose vaisiuose.

Laikymo sąlygos (temperatūra), vartojimo ypatumai
Tinkamos laikymo sąlygos yra vienas iš svarbiausių maisto saugos ir kokybės rodiklių. Vaisius rekomenduojame laikyti sausoje, vėsioje vietoje.

Pagal Lietuvos Respublikos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2001 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. 334 „Dėl šviežių vaisių, uogų, daržovių, grybų optimalių laikymo (sandėliavimo) sąlygų patvirtinimo“ nuostatas, slyvas bei kivius rekomenduojama laikyti –0,5-0°C, abrikosus, persikus, nejautrius šalčiui obuolius –1-0°C, kriaušes –1-0,5°C, apelsinus 1-5°C, mandarinus 4-8°C, ananasus 7-12°C, greipfrutus bei citrinas 10-15°C, o bananus 13-15°C temperatūrose.

Lietuvoje 1997–2007 metais buvo vykdomas „Elaba“ projektas, kurio metu buvo tirti trumpai laikomų vaisių ir uogų natūralūs masės nuostoliai. Nustatyta, kad didžiausia natūralia masės netektimi per parą išsiskiria bananų (1,0 proc.) ir ananasų (0,80 proc.) vaisiai. Trumpai laikant saugyklose, mažiausiai masės netenka obuoliai, jų natūrali masės netektis siekia vos 0,08 proc. per parą.

Specialistė S. Ščeponavičienė vartotojus perspėja, kad vaisius derėtų laikyti atskirai nuo daržovių. Iš nokstančių vaisių skiriasi etileno dujos, dėl to sutrumpėja daržovių laikymo laikas.

Neplauti vaisiai gali būti patogeninių mikroorganizmų šaltinis. Todėl prieš vartojimą nuplaukite vaisius tekančiu geriamuoju vandeniu, pašalinkite pažeistas vietas, nes jose gali kauptis mikroorganizmai. Tvarkant vaisius venkite kryžminės taršos: naudokite atskiras pjaustymo lenteles, įrankius žaliai mėsai, žuviai, vaisiams, po panaudojimo juos kruopščiai nuplaukite, termiškai neapdorotą maistą patariame laikyti atskirai nuo vaisių.

Kasmet apie pusę milijono lietuvių gauna maisto paketus, skirtus neišgalintiems jo nusipirkti, tačiau produktai keliauja ne tik ant vargstančiųjų stalo. Nemokamai gautu maistu šeriami šunys, kiaulės, jis išdalijamas neskurstantiems giminaičiams ir net parduodamas.

„Visuose miestuose yra tokių, kurie atvirai sako, jog gautas kruopas išveš tėvams, broliams į kaimą, kad šie turėtų kuo šerti gyvulius. Tokie žmonės gyvena pagal principą: duoda – tai ir imam, nors nereikia. Asocialūs tėvai siunčia savo vaikus į turgų su produktais, kiti patys parduoda arba iškeičia į butelį degtinės“, – pasakoja Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Alytaus skyriaus sekretorė Roma Varnelienė, maisto paketus dalijanti nuo 2006 metų.
Rinkos tyrimų bendrovei „Nielsen“ atlikus „Maisto banko“ paramos gavėjų apklausą paaiškėjo, kad tokių, kurie puikiai išsiverstų ir be dalijamų maisto paketų, yra net 14 proc.

Ima produktus tik todėl, kad priklauso

Vienos iš paramą dalijančių organizacijų – labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ direktorė Deimantė Žebrauskaitė teigia, kad norint gauti maisto paketą reikia nemažai pastangų, kol sutvarkomi dokumentai. Be to, ir paramos vertė nėra labai didelė: šiuo metu pagal „Maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims“ (MIATLNA) programą dalijami apie 2 kg maisto paketai, į kuriuos įeina avižiniai dribsniai, miltinis kekso mišinys, miltinis blynų mišinys, kviečių grūdų paplotėliai.
„Vis dėlto atsiranda žmonių, kuriems nereikia paramos, tačiau jie pasiima produktus, nes pagal gaunamas pajamas šie priklauso. Asocialiems asmenims, piktnaudžiaujantiems alkoholiu, susitvarkyti dokumentus padeda socialinės darbuotojos, tačiau jiems svarbiau ne pavalgyti, o išgerti“, – apgailestauja D.Žebrauskaitė.
Už maisto vargstantiems Joniškyje dalijimą atsakinga Diana Baikštienė prisimena neseną nutikimą, kai vieno vyriškio buvo iškoneveikta dėl to, kad nedavė produktų, mat jis nebuvo iki galo susitvarkęs reikalingų dokumentų. „Jis apšaukė mane, nes, kaip pats prisipažino, jau prieš mėnesį buvo užstatęs maistą alaus bare“, – kur kartais nukeliauja produktai, atskleidžia D.Baikštienė.
D.Žebrauskaitės tikinimu, nė vienas nesąžiningas paramos gavėjas nebuvo pagautas už rankos, o kartą „Maisto banko“ darbuotojai vyko į Vilniaus Halės turgų tikrinti, ar čia nėra pardavinėjamos nemokamai gautos kruopos, ir tokių pardavėjų nerado. Vis dėlto su socialiai remtinais žmonėmis dirbančios specialistės mato ne vieną piktnaudžiavimo atvejį.
Štai Alytaus nakvynės namų socialinio darbo padalinio vadovė Inga Gervelė pastebi, kad gavę nemokamai dalijamo maisto šių namų gyventojai su kruopų maišiukais iškart traukia į miestą ir ten už kelis litus parduoda turgaus prekeiviams arba iškeičia į alkoholį. „Pažįstu moterį, kuri gautas kruopas visada neša savo draugei, auginančiai šunis“, – pasakoja I.Gervelė.
Kitos „Veido“ kalbintos socialinės darbuotojos taip pat patvirtina nuolat girdinčios, kad gautus produktus žmonės veš į kaimą gyvuliams sušerti.
„Nėra kaip patikrinti, ar iš tiesų maistas keliauja į kaimus, atiduodamas giminaičiams. Tačiau sklandantis mitas, kad konservais šeriami šunys, laužtas iš piršto. Mat jau dvejus metus konservai nėra dalijami. Tokie gandai žmones piktina, todėl vieną kartą išgirdę, ilgam įsimena ir skleidžia toliau“, – neabejoja „Maisto banko“ direktorė.

Nesąžiningi paramos gavėjai piktina aukotojus

Pasak D.Žebrauskaitės, bandant išgyvendinti maisto keitimą į alkoholį, asocialius asmenis stengiamasi maitinti labdaros valgyklose, tačiau visiškai jiems neduoti maisto paketų negalima, mat reikia galvoti ir apie jų vaikus. Maistą dalijančios moterys, nors ir geriau pažįstančios žmones, kuriems atitenka produktai, negali pačios nuspręsti, kam jų duoti, o kam ne. „Sąrašai sudarinėjami socialinės paramos skyriuose. Ten ir turi būti tikrinama, ar žmogui parama maistu iš tiesų reikalinga. Mes tik tarpininkės. Neturime teisės nei klausinėti žmonių apie jų pajamas, nei atiduoti produktų labiau vargstantiems“, – dėsto alytiškiams maistą dalijanti R.Varnelienė.
Jeigu moteris pasiūlo nereikalingus produktus palikti vargingiau gyvenantiems, dažnai išgirsta, esą mums priklauso, tai ir pasiimam, o kur juos dėsim – mūsų reikalas. Taip mąstančių žmonių, kurių oficialios pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį neviršija 525 litų, bet užsidirbančių kitais būdais, kiekvienoje savivaldybėje yra šimtai.
Tiesa, R.Varnelienė tvirtina, kad du kartus per metus vykstančių „Maisto banko“ akcijų metu, kai produktus aukoja žmonės, dėdami juos į specialias prekybos centruose pastatytas dėžes, surinktas maistas atiduodamas tik toms šeimoms, kurioms jis tikrai reikalingas.
Beje, išties vargingai gyvenantieji neretai paramos atsisako. „Yra šeimų, kurias reikia net įtikinėti, kad pasiimtų jiems priklausančius produktus. Mat žmonės kuklinasi, mano, kad yra dar blogiau už juos gyvenančių“, – pasakoja Vilniaus miesto socialinės paramos centro socialinė darbuotoja Janina Pladienė.
Vis dėlto tie, kurie kruopas ar avižinius dribsnius pasiima vien tam, kad neatitektų kitiems, menkina prasmingą labdaros ir paramos fondų darbą, kelia aukotojų nepasitikėjimą. „Žmonės, kurie patys nesuvartoja nemokamai gauto maisto, demotyvuoja tuos, kurie dirba fonde, piktina aukotojus, mat formuoja nuomonę, kad visi paramos gavėjai produktus iššvaisto“, – apibendrina D.Žebrauskaitė.

Parama maistu – pusei milijono lietuvių
• 2011 m. paramą maistu Lietuvoje gavo 505 tūkst. žmonių.
• Mūsų šalies pagalbos maistu programai 2012 m. iš ES skirta daugiau kaip milijonas eurų.
• Maisto paketus, skirtus labiausiai nepasiturintiems asmenims, dalija organizacija „Caritas“, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija ir LPF „Maisto bankas“.

Perkant maistą lietuviams svarbesnė kaina nei kokybė. Tai paaiškėjo po naujausios Eurobarometro apklausos.
Kad pirkdami maistą atsižvelgia į kainą, nurodė net 95 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų. Lietuviai yra tarp tų europiečių, kurie į maisto produktų kainas parduotuvėse kreipia didžiausią dėmesį, nors apklausa parodė, kad tai svarbu visiems Europos Sąjungos šalių gyventojams (ES vidurkis siekia 91 proc.). Didžiausia dalis respondentų, nurodžiusių, kad perkant maistą kaina jiems yra svarbi, buvo Bulgarijoje (98 oproc.), o mažiausia – Nyderlanduose (72 proc.).
Europiečiams svarbi ir maisto kokybė, bet kaip aiškėja iš apklausos, vis dėlto mažiau nei kaina. Eurobarometro duomenimis, maisto kokybė labai svarbi 73 proc. lietuvių (ES vidurkis – 65 proc.). Lietuviai pagal dėmesį maisto kokybei šiek tiek atsilieka nuo tokių valstybių, kaip Malta (86 proc.), Kipras (84 proc.), taip pat nuo kaimyninės Latvijos (76 proc.), bet daugumą ES šalių lenkiame. Beje, mažiausiai maisto kokybe rūpinasi portugalai (kad ji labai svarbi, nurodė tik 49 proc. respondentų).
Iš apklausos taip pat paaiškėjo, kad pirkdami maistą lietuviai ir kiti europiečiai labai domisi, kokioje šalyje jis pagamintas. Maisto kilmės šalis svarbi 80 proc. lietuvių (ES – 71 proc.).

“Jau tapo įprasta, kad įvairūs pseudoekspertai gąsdina Lietuvos gyventojus ir užsiima bioterorizmu. Tačiau galiu patikinti, kad Lietuvoje nėra maisto, kuriame būtų hormonų. Be to, dauguma lietuviškų maisto produktų natūralesni, turintys mažiau sintetinių priedų, nei gaminami kitose šalyse, o lietuviškose daržovėse ir vaisiuose yra mažiau nitritų nei, tarkime, lenkiškuose”, – tikina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktorius dr. Jonas Milius.

Už maisto kokybę ir saugumą atsakingų institucijų atstovai tvirtina, kad visus produktus, patenkančius į Lietuvos parduotuves bei viešojo maitinimo įstaigas, galima drąsiai valgyti, nes sveikatai pavojingų medžiagų kiekiai juose neviršija nustatytų normų. Tačiau vien per dieną įvairių priedų, sukeliančių alergines reakcijas, apsinuodijimus ir vėžines ligas, galima prisivalgyti penkis kartus daugiau, nei nustatyta nekenksminga riba. Mat atidžiau panagrinėjus maisto produktų etiketes paaiškėja, kad beveik nėra gaminių, į kurių sudėtį neįeitų mielių ekstrakto, naudojamo kaip skonio stipriklių bei glutamatų pakaitalo, rūgštingumą reguliuojančios medžiagos – citrinų rūgšties, konservantų ir sintetinių dažiklių. Būtent šios medžiagos medikų įvardijamos kaip vienos pavojingiausių sveikatai.
Tiesa, neigiamo poveikio iškart nepajusime – net ir nedideli nuodingų medžiagų kiekiai kaupiasi organizme ir liga išlenda po penkerių ar dešimties metų. Su chemizuotu maistu medikai sieja JAV ir visoje Europoje išaugusį sergančiųjų cukriniu diabetu, alergijomis skaičių, sunkiai suvaldomas onkologines ligas.
Vis dėlto maisto, kuriame nebūtų konservantų ar kitų priedų, visiškai išvengti jau nepavyks, ypač gyvenant mieste. VU Onkologijos instituto profesorė Laima Liudvika Griciūtė patvirtina, kad nekokybiškas ir nenatūralus maistas gali būti viena pagrindinių priežasčių, sukeliančių daugelį ligų. Tačiau pati gydytoja onkologė visus produktus perka prekybos centruose. „Gyvendama mieste neturiu nei galimybių, nei laiko važinėti po ekologinius ūkius ir ten pirkti maistą. Tikiu, kad atsakingos tarnybos užtikrina, jog į parduotuves nepatektų nesaugaus maisto. Tad čia perku ir pieno produktus, mėsą, ir vaisius, daržoves, retkarčiais – rūkytos dešros“, – pasakoja L.L.Griciūtė.
Onkologė pabrėžia, kad rinkdamasi produktus atkreipia dėmesį į jų galiojimo laiką ir perka tik šviežius gaminius. Taip pat dažniausiai valgo ne pramoniniu būdu paskanintus produktus, o neturinčius jokių priedų, tarkim, natūralų jogurtą, varškę. Gydytoja visai neperka riebios mėsos, vaisvandenių, pusfabrikačių.
„Žmogui reikia gauti įvairių medžiagų. Net nitratai, kurių yra ir natūraliai auginamose daržovėse, organizmui reikalingi. Žinoma, svarbu, kad jų kiekiai nebūtų per dideli. Žmonės dabar per daug įsibaiminę, perka turgeliuose, tačiau neverta tikėtis, kad ten tik natūralus maistas“, – mano gydytoja onkologė.

Hormonų maiste dar niekada nerado

Baimę, jog ir pas mus nebeliko kokybiško maisto, sėja ne tik tai, kad gamintojai į produktus beria kenksmingų priedų, be kurių gaminių vartojimo terminas būtų labai trumpas, o prekinė išvaizda ne itin patraukli, bet ir nemažai visuomenėje sklandančių mitų. Tarkime, manoma, kad dabar visos vištos ir kiaulės šeriamos augimo hormonais, net žuvų patelėms, plaukiojančioms tvenkiniuose, leidžiami augimą skatinantys hormonai. Taip pat teigiama, kad visas pramoniniu būdu gaminamas pienas yra iš miltelių, nėra net vanilinių ledų be skonio stipriklių, grietinėlė gaminama iš augalinių riebalų, o grietinėlės skonį jai suteikia kvapiosios medžiagos, šokoladas – tai tik saldi plytelė iš kakavos miltelių ar kakavos sviesto pakaitalų.
„Jau tapo įprasta, kad įvairūs pseudoekspertai gąsdina žmones ir užsiima bioterorizmu. Tačiau galiu patikinti, kad Lietuvoje nėra maisto, kuriame būtų hormonų. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tikrina augintojus ir dar niekada neaptiko hormonų. Jie yra draudžiami, tad įmonė iškart būtų uždaryta. Kad greičiau augtų vištos, kalakutai ar kiaulės, naudojami tik proteinai, kurie nėra kenksmingi“, – tvirtina VMVT direktorius J.Milius.
Mitas, kad gyvuliai šeriami augimą skatinančiais hormonais, pasak Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktoriaus Algio Baravyko, kilo iš įsitikinimo, jog kiaulė iki 100 kg užauga vos per kelis mėnesius. „Tokio rekordo dar niekam nepavyko pasiekti. Tiesa, dabar bekonai užauga per pusmetį. Visame pasaulyje tai laikoma normaliu rezultatu, tik Lietuvoje kažkodėl visi tiki, kad kiaulę būtina auginti aštuonis mėnesius, – teigia A.Baravykas. Ir paaiškina, kodėl šiandieninės kiaulės auga kur kas greičiau nei prieš dvidešimt metų: – Veislei paliekamos sparčiausiai augančios kiaulės. Be to, kryžminami skirtingų veislių gyvuliai. Tokie hibridai auga itin sparčiai, nes labai gerai pasisavina pašarus.“
A.Baravykas tvirtina, kad kiaulių augimo spartai reikšmės turi ir pašarų sudėtis: „Šeriant kiaulę žole ji gyvens ir augs, tačiau ilgai, nes jos kūno ,,statybai“ trūks baltymų, mineralinių medžiagų ir pan. Šeriant subalansuotu pašaru pagrindiniai komponentai yra grūdai, sojų išspaudos ir vitaminų bei mineralų priedas. O kalbos apie hormonus ir steroidus yra laužtos iš piršto. Nacionalinė veterinarijos laboratorija nuolat tiria pašarų, mėsos mėginius, todėl kiaulių augintojai nerizikuos savo reputacija ir verslu.“

Lietuvoje naudojama mažiau pesticidų, antibiotikų

J.Milius tikina, kad ir pieno iš miltelių Lietuvos gamintojai negamina, o naudoja tik natūralią žaliavą. Mat būtų pernelyg brangu gaminti miltelius ir vėliau juos skiesti vandeniu. VMVT direktorius paneigia ir gandus, kad mūsų šalyje jau gaminamas sūris ne iš pieno. Tiesa, yra vadinamųjų baltyminių gaminių, į kurių sudėtį įeina vanduo, pieno milteliai ir maisto priedai. Toks produktas, pavyzdžiui, sūrį primena tik išvaizda. „Tokiu būdu gamintojai pagamina pigesnį produktą, tačiau ant pakuotės būna nurodyta, kad tai baltyminis produktas. Atidžiai skaitant etiketes galima rasti ir šokolado, pagaminto iš natūralios kakavos, ar natūralių ledų, jogurto“, – neabejoja J.Milius.
VMVT direktorius tvirtina, kad nors Lietuvos maisto pramonėje jau naudojamos panašios technologijos kaip Vakarų šalyse, natūralumo pas mus gerokai daugiau. „Daugelio Europos šalių gyventojai visai negali valgyti žuvies iš savo vidaus vandenų, nes jie labai užteršti. O mūsų žuvis saugi, kaip ir lauko ar miško augalai. Tik Lietuva ir dar trys šalys naudoja natūralų, neperdirbtą vandenį“, – pabrėžia J.Milius.
Pasak jo, Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, naudojama mažiau pesticidų, kitų chemizuotų trąšų, todėl vištos, kiaulės šeriamos geresnės kokybės pašarais. „Antibiotikų, skirtų gyvuliams gydyti, lietuviai naudoja taip pat mažiau. Per metus Lietuvoje nuperkama apie 16 tonų antibiotikų, o štai Olandijoje – daugiau kaip 500, Čekijoje – apie 80 tonų. Jei kalbėsime apie augalus, negalėčiau nepaminėti to, kad atlikdami tyrimus lenkiškose daržovėse dažniausiai randame daugiau nitritų nei lietuviškose“, – teigia J.Milius.
KTU Maisto instituto Maisto tyrimų centro vedėja dr. Galina Garmienė atskleidžia neseniai atlikto tyrimo išvadas, kai buvo lyginama lenkiška ir lietuviška žalia mėsa: „Lietuviška mėsa buvo gerokai šviežesnė, jos spalva natūralesnė, tačiau kitokių skirtumų neradome. Tiek vienos, tiek kitos mėsos kokybė atitiko nustatytas normas.“

Nesąžiningi gamintojai bando pasipelnyti

Pasak J.Miliaus, lietuviškais mėsos gaminiais labiau vertėtų pasitikėti ir dėl to, kad jie skirstomi į aukščiausios, pirmos bei antros rūšies. Nė viena kita mūsų kaimyninė valstybė gaminių rūšies nežymi, nors pagal tai galima spręsti apie produkto kokybę. „Turime visas sąlygas, kad lietuviška produkcija būtų kokybiškiausia ir natūraliausia visoje Europoje. Deja, dėl nesąžiningų verslininkų, kurie nori kuo daugiau uždirbti kokybės sąskaita, negalime pasigirti, kad visi gaminiai yra geriausios kokybės“, – apgailestauja VMVT direktorius.
Kad ne viskas mūsų maisto pramonėje puiku, patvirtina ir VMVT specialistų kasmet išaiškinami pažeidimai. Dar labiau sunerimti verčia tai, kad neaišku, kiek, pavyzdžiui, antisanitarinėmis sąlygomis ruošiamų ir laikomų produktų mes suvalgome, kol nesąžiningi gamintojai įkliūva. Štai prieš keletą mėnesių buvo sustabdyta Alytaus rajone veikusio nelegalaus mėsos cecho veikla. Ten žalia mėsa buvo laikoma tiesiog vonioje, savininkė neturėjo jokių produkcijos kilmės dokumentų, neaišku, koks buvo mėsos tinkamumo naudoti terminas. Iš tokios mėsos jau buvo pagaminta daugiau kaip tona įvairių rūkytų gaminių, dešrelių.
Neaišku, kiek laiko mėsos gaminiai keliavo į prekybos centrus ir iš Panevėžyje įsikūrusios UAB „Norfos mažmena“ tinklui priklausančios mėsinės. Atliekant patikrinimą nustatyta, kad mėsinės grindys, sienos ir peiliai aplipę riebalais bei nešvarumais. Nešvari ir netvarkinga buvo mėsinės darbuotojų speciali apranga, tara mėsai laikyti neplaunama, laikoma ant grindų.
Kituose maisto pramonės sektoriuose taip pat randama daugybė pažeidimų. Pavyzdžiui, AB „Rokiškio sūris“ priklausančiame Ceikinių pieno supirkimo punkte iš naujai registruotų ūkių pienas buvo superkamas neatlikus patikrinimo. Superkant pieną nebuvo vertinami pirminiai jo kokybės rodikliai.
Nors mūsų geriamojo vandens kokybė bene geriausia Europoje, toks gėrimas ne visada patenka ant vartotojų stalo. Druskininkų įmonėje „Elmera“ pilstomame vandenyje padidėjusi mikrobiologinė tarša buvo užfiksuota net tris kartus. Užterštumas kelis kartus galimas normas viršijo ir stalo vandenyje „Optima linija“, o negazuotame natūraliame mineraliniame vandenyje „Hermis“ rasta žarninių enterokokų.
Ne visada galima pasitikėti ir tuo, kas rašoma ant produktų etikečių. Štai UAB Mažeikių mėsinės gaminamoje pirmos rūšies šaltai rūkytoje dešroje „Mažeikių saliamis“ buvo rasta 4 proc. sojų baltymų, kai gali būti ne daugiau kaip 2 proc. UAB „Minida“ gamino aukščiausios rūšies karštai rūkytą „Servelatinę“ dešrą, kurioje nustatyta 60 proc. drėgmės, nors leidžiama ne daugiau nei 55 proc. „Eksporto“ svieste, kurį gamina UAB „Varėnos pienelis“, rasta net 17,9 proc. augalinių riebalų. Toks produktas sviestu jau negali būti vadinamas. Tai pieno ir augalinių riebalų mišinys.

Kilograme prieskonių – 200 g natrio glutamato

Pasirodo, vis dar negalima tikėti gamintojais, kurie ant produktų pakuotės užrašo „Be E“ arba „Be priedų“. Tarkime, natrio glutamato buvo rasta gamintojo UAB „Vičiūnai ir partneriai“ silpnai sūdytoje silkių filė su aliejumi, nors deklaruota, kad produktas – be E-621. Prieskonių mišinyje, skirtame maltai mėsai, „Sauda“ taip pat rasta šio skonio stipriklio.
„95 proc. gamintojų jau atsisakė natrio glutamato, tačiau dar pasitaiko tokių, kurie gudrauja. Pavyzdžiui, parašo – be pridėtinių E. Gamintojai papildomai priedų nededa, tačiau naudoja prieskonius, kuriuose jau yra skonio stipriklių, taip nusimesdami teisinę atsakomybę. Neseniai ištyrę prieskonius, viename jų kilograme radome 200 g natrio glutamato“, – atskleidžia J.Milius.
Ir tai tik keli pavyzdžiai iš daugybės išaiškintų pažeidimų. Vien pernai maisto gamybos įmonėse jų nustatyta 1431, uždaryta dešimt nelegalių mėsos perdirbimo cechų ir produktų sandėliavimo vietų. VMVT direktorius sako, kad specialistai reaguoja į visus anoniminius skundus, be to, mažos rizikos įmonės tikrinamos kas dvejus metus, vidutinės rizikos – kasmet, o didesnės rizikos – du kartus per metus. Tiesa, pažeidimų kasmet nustatoma vis mažiau: 2005 m. gamybos įmonėse jų buvo rasta net 7658, o 2010 m. – 1427.
Pernai į rinką nepateko daugiau kaip 2 tūkst. tonų nesaugių produktų, o šiemet jau – 300 tonų. Tad, pasak J.Miliaus, turėtume jaustis saugūs pirkdami maistą parduotuvėse. VMVT direktorius ramina ir dėl maisto pramonėje gausiai naudojamų sintetinių priedų: „Vakarų Europos šalyse jų naudojama dešimt kartų daugiau negu pas mus, bet žmonės ten sveikesni ir gyvena ilgiau. Juk ne vien maistas turi įtakos sveikatai. Kur kas didesnę žalą daro besaikis alkoholio vartojimas, nejudrus gyvenimo būdas.“
J.Milius tvirtina, jog net salotos, gaminamos prekybos centruose, yra saugios vartoti, tačiau primena, kad jose gausu konservantų. „Tai, kad salotos gaminamos parduotuvėse, yra aptingusio vartotojo diktatas. Yra poreikis – bus ir pasiūla. Mes tikriname, ar jos šviežios, tačiau po pusdienio jų kokybė jau gali būti visai kita. Tiesa, galima atsekti, ar salotos pagamintos ne iš sugedusių produktų. Pastaruoju metu tokių pažeidimų nenustatoma“, – tikina J.Milius.
Poreikis bei kaina diktuoja ir kitų produktų pasiūlą. Štai specialistai iš Maisto tyrimų centro, tirdami dešrelių, parduodamų Lietuvos prekybos centruose, kokybę, pastebėjo, kad tarp jų vyrauja antros rūšies produktai. Jie gaminami iš sojų baltymų, krakmolo, kiaulių odų, todėl yra pigesni.
VU Medicinos fakulteto profesorius Jonas Algis Abaravičius teigia, kad žmogus valgydamas tokį produktą nenusinuodys, tačiau į organizmą pateks didelis kiekis cholesterolio.
Gydytoja homeopatė Beatričė Karkliauskienė sako, kad jeigu produktas būtų pagamintas vien iš, pavyzdžiui, vištų odelių, plėvių, sausgyslių ir kaulų, sveikatai nepakenktų, tik jo maistinė vertė labai maža. „Tačiau tokio gaminio skonis primins popierių, todėl pridedama stipriklių, ir žmogus mano, kad valgo vištienos kotletą“, – atskleidžia gydytoja. Ir priduria, kad pirkdamas vien pramoniniu būdu pagamintus produktus žmogus anksčiau ar vėliau prisišauks ligą. Štai konditeriniuose kepiniuose, margarine, gruzdintuose patiekaluose, pavyzdžiui, keptose bulvytėse, gausu vadinamųjų transriebalų, kurie sukelia širdies, onkologines ligas.
Pasak B.Karkliauskienės, dabar masinėje gamyboje dažniausiai naudojamos termofilinės mielės. Jos padeda greitai iškilti duonos gaminiams, suteikia jiems purumo, tačiau tokių mielių sudėtyje yra tokių kenksmingų medžiagų, kaip sieros rūgštis. „Ir tai, žinoma, ne viskas: didelis baltymų, gausiai naudojamų maisto pramonėje, kiekis sukelia kepenų veiklos sutrikimų. Citrinų rūgštis – kancerogeninė medžiaga, sukelianti vėžį“, – dėsto B.Karkliauskienė.

Viešojo maitinimo įstaigų gudrybės

Su kavinių ir restoranų verslu iš arti susipažinęs maisto kultūros specialistas Alfas Ivanauskas sako, jog neverta tikėtis, kad ir viešojo maitinimo įstaigose naudojami produktai bus aukštos kokybės. Mat jie atkeliauja iš tų pačių tiekėjų kaip ir į parduotuves. „Virtuvės šefui daug paprasčiau skanias salotas paruošti iš natūralaus pomidoro, o ne vaškinio, tačiau daugeliui kavinių, restoranų savininkų rūpi kuo daugiau uždirbti. Tad jie nesivargina ieškodami kokybiškų produktų. Pasirenka patogesnį kelią – gaminti daug ir pigiai“, – dėsto A.Ivanauskas.
Jo žiniomis, retas naudoja šviežią grietinėlę, nes ji trumpai galioja. Vietoje keptos duonos taip pat nedažnai rasi net restoranuose. Geriausiu atveju perkama užšaldyta duona, kuri atitirpinama ir baigiama kepti. „Panašiai gaminamas ir rudasis padažas prie mėsos – jį perka, paskui pašildo bei atskiedžia, – viešojo maitinimo įstaigų gudrybes atskleidžia A.Ivanauskas. – Jau tikriausiai daugelis pastebėjo, kad braškių desertuose nebūna nė vienos uogos. Skonis gaunamas naudojant stipriklius, o pieno kokteiliuose vaisius pakeičia sirupas.“
Visos šios manipuliacijos vyksta nenusižengiant įstatymams, tad vartotojui belieka pačiam atidžiai rinktis, kur ir ką jis valgo.
Norint, kad ant stalo atsidurtų kiek įmanoma natūralesnis maistas, gydytoja B.Karkliauskienė pataria vietoj pramoniniu būdu pagaminto pieno rinktis kefyrą, pasukas. Mat net parduotuvėje šie produktai yra natūralūs. Apelsinus, citrinas pirkti kuo storesne oda, daržoves prieš valgant pamirkyti vandenyje su soda, o prieš ruošiant žalią mėsą pirmiausia nuvirti, kad liktų kuo mažiau kenksmingų medžiagų.
J.Milius rekomenduoja geriau pirkti žalią mėsą ir iš jos patiems gamintis mėsos gaminius. Jis taip pat pataria labai saikingai vartoti vaisvandenius, kuriuose gausu saldiklių.

Visuomenėje sklandantys mitai apie maisto pramonę
1. Vištos, kalakutai, kiaulės, žuvys greitai užauga, nes šeriami augimą skatinančiais hormonais. Lietuvoje nei mėsoje, nei žuvyje hormonų dar nebuvo aptikta.
2. Visas pienas gaminamas iš pieno miltelių. Iš tiesų naudojama natūrali žaliava, nes būtų pernelyg brangu gaminti miltelius ir vėliau juos skiesti vandeniu.
3. Nėra natūralaus šokolado, nes tai, kas pas mus vadinama šokoladu, gaminama iš kakavos miltelių. Brangiuose produktuose kakavos pupelės vis dėlto nekeičiamos milteliais.

Nustatyta pažeidimų gamybos įmonėse

Patikrinimų skaičius    Nustatyta pažeidimų    Sustabdyta veikla

2005 m.    10 786    7658    316
2007 m.    7855    4689    92
2009 m.    5735    1757    41
2010 m.    4863    1427    51
2011 m.    5053    1431    47

Nustatyta pažeidimų viešojo maitinimo įstaigose
Patikrinimų skaičius    Nustatyta pažeidimų    Sustabdyta veikla
2005 m.    10 469    13 883    252
2007 m.    10 785    15 099    172
2009 m.    9683    9331    129
2010 m.    7947    7253    129
2011 m.    8547    6819    144

Sulaikyta ir į rinką nepateko nesaugių produktų (t)
2010 m.    1260
2011 m.    2287
2012 m.    300

Ūmių infekcinių žarnyno ligų protrūkiai
2005 m.    29
2007 m.    24
2008 m.    35
2009 m.    24
2010 m.    21
2011 m.    25
Šaltinis: Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba

Dviejų vaikų mamytė, dainininkė ir vestuvių planuotoja Agnieška Dobrovolska labai dažnai kepa bananus kepsninėje: „Nes vaikams labai patinka“. Išbandykite šį receptą.

Jums reikės:

8 bananų

2 porcijų ledų

tirpinto šokolado

mėgstamų smulkintų riešutų (migdolų).

Kaip pagaminti

Bananus su žievele nuplaukite ir nusausinkite. Išdėliokite juos ant grotelių ir kepkite ant silpnos kaitros (žarijos turi rusenti). Kol kepa bananai, ištirpinkite šokoladą, susmulkinkite riešutus ir sumaišykite. Iškeptus bananus dėkite į lėkštutes, įpilkite šokolado padažo ir įdėkite ledų.

Dizainerio Seržo Ganžumiano receptas – vegetariški šašlykai.

Jums reikės:

6–7 baklažanų

5–6 saldžiųjų paprikų

10 kietesnių pomidorų

1–2 aitriųjų paprikų

žalumynų – petražolių, krapų, šviežių bazilikų, svogūnų laiškų

maltų juodųjų ir raudonųjų pipirų

druskos

200 g lydyto sviesto ghee

Kaip pagaminti:

Nupjaukite baklažanų galiukus, sumaukite įstrižai ant iešmų ir kepkite kepsninėje, kol suminkštės, viduje susidarys sulčių, o išorė pasidengs plutele. Po to kepkite paprikas, po jų – pomidorus. Nulupkite daržovių odeles, viską supjaustykite ir dėkite į puodą. Supjaustykite svogūnų laiškus, žalumynus. Sudėkite sviestą, apkeptą stambiai pjaustytą aitriąją papriką, suberkite pipirus, sudėkite žalumynus. Viską išmaišykite ir puodą uždenkite. Valgykite su pašildytu lavašu arba itališka duona. Kvepia fantastiškai.

Prieš keletą metų Lietuvos didžiuosiuose miestuose vienas po kito pradėję steigtis ūkininkų turgeliai dabar atrodo išsikvėpę: asortimentas susitraukė, produktų kokybė suprastėjo, o nemažą dalį lietuviškos produkcijos pardavėjų pakeitė lenkiškų prekių perpardavinėtojai.

Po Vilniaus ir Kauno rajonus 2008 m. pradėjus važinėti mobiliesiems turgeliams ir skelbiant, kad čia prekiaujama tik Lietuvos ūkiuose užauginta produkcija, prie prekeivių nusidriekdavo tikro kaimiško maisto išsiilgusių miestiečių eilės. Tačiau nemažai pirkėjų, kažkada entuziastingai puolusių šluoti daržoves, uogas, pieno ir mėsos produktus iš ūkininkų autobusiukų, dabar juos aplenkia. Mat ten parduodamos daržovės ar mėsos gaminiai atkeliauja ne tik iš lietuviškų, bet ir iš Lenkijos ūkių, o vaisiai – iš Ispanijos ar kitų kraštų.
Beje, turgelių įvaizdį ir reputaciją griauna ne tik apsukrūs perpardavinėtojai, įsitaisydami šalia prekiautojų lietuviškais produktais, bet ir ūkininkai, kurie nori daržoves ar uogas išparduoti per kelias savaites. Tokie pardavėjai dažniausiai nesirūpina išskirtine kokybe, jiems svarbiausia kuo greičiau ir daugiau uždirbti.
Pajutę didelę kaimiškų produktų paklausą ir kiti ūkininkai, stengdamiesi kuo daugiau pagaminti, nuleido kokybės kartelę. O tie, kuriems pritrūksta savo produkcijos, neretai dalį jos įsigyja didmeninės prekybos bazėse ir parduoda kaip savo. Tad pasitikėjimas ūkininkais smarkiai krito, Vilniuje ir Kaune uždaryta ne viena turgavietė, kitose liko tik prekiaujantieji pigesne lenkiška produkcija.
Turgeliai, kelis kartus per savaitę įsikuriantys didžiųjų miestų mikrorajonuose, taip pat neišsilaikytų be perpardavinėtojų, kurie produktus pardavinėja pigiau ir visus metus. O mūsų smulkieji ūkininkai, pavyzdžiui, žalumynų ar daržovių anksti pavasarį negali pasiūlyti. Be to, įskaičiavę gamybos bei transporto išlaidas negali savo produkcijos ir parduoti pigiau nei prekybos centrai ar perpardavinėtojai.

Piktnaudžiauja pirkėjų pasitikėjimu

Vilnietė Auksė Razonienė, pusmetį pirkdavusi mobiliajame turgelyje, kuris kiekvieną šeštadienį įsikuria Žirmūnuose, dabar ten nebeina. Moteris nusivylė ir Vilniaus Tymo turgumi, kuris vadinamas ekologiškų kultūrų turgumi. „Nesu įsitikinusi, ar ten tikrai lietuviška produkcija. Kartą Tymo turguje pirkau obuolių, bet jie man pasirodė tokie patys kaip parduotuvėje – padengti lyg vaško sluoksniu. O kai ūkininkas, prekiaujantis kiaušiniais, iš po prekystalio ištraukė žalią vištą, apstulbau. Jis paaiškino, kad vištas išgraibsto per pusvalandį, tad nėra prasmės jų laikyti šaldytuve. Kokia gali būti kokybė, už kurią moki kelis kartus daugiau negu parduotuvėje, kai nesilaikoma net elementarių higienos reikalavimų“, – stebisi A.Razonienė.
Mobiliaisiais ūkininkų turgeliais moteris nusivylė pastebėjusi, kad atvyksta vis mažiau pardavėjų iš smulkiųjų ūkių, o daugelis produktų paženklinti didžiųjų maisto kooperatyvų etiketėmis. „Ta pati produkcija ir turgeliuose, ir prekybos centrų kaimiškos produkcijos skyriuose. Tad neverta eiti į turgelį ir mokėti daugiau. Štai pyrago pynutė parduotuvėje kainuoja tris litus, o turguje už tokią pačią prašė penkių. Tikėjausi, kad turgelyje perku geresnės kokybės, šviežius pieno produktus, tačiau kai per pusdienį surūgo pienas, daugiau ten kojos nekeliu“, – pasakoja vilnietė.
Ir tokių, kurie vos prieš keletą metų džiūgavo, kad pagaliau didmiestyje atsirado galimybė įsigyti natūralesnio nei prekybos centre maisto, o dabar neslepia nusivylimo, – šimtai.
„Kad taip nutiks, buvo aišku vos turgeliams pradėjus veikti. Juk ūkininkas turguje pieną, likus vienai dienai iki galiojimo pabaigos, gali parduoti kaip šviežią, ir niekas jam nieko nepasakys. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nesukontroliuos kiekvieno“, – neabejoja vienos pirmųjų Lietuvoje ekologiškų produktų parduotuvės įkūrėjas Vytautas Vyskupaitis.
Jis pastebi, kad daugelis turgeliuose prekiaujančių ūkininkų piktnaudžiauja pirkėjų pasitikėjimu, nes jiems svarbu tik kuo daugiau parduoti ir uždirbti. „Poreikis didelis, todėl vyrauja požiūris – ai, vis tiek nupirks. Tačiau kokybę gali išlaikyti tik tas, kuris dirba iš širdies. Deja, tokių nedaug. Mažai turgeliuose išskirtinių, kokybiškų produktų, tad greitai jie visi taps tokie kaip Vilniaus Kalvarijų turgavietė arba užsidarys“, – prognozuoja V.Vyskupaitis.

Natūralių produktų nenusipirksi ir iš močiutės

Turgeliuose prekiaujantys ūkininkai taip pat pastebi, kad susivilioję greitu pelnu, ypač vasarą, prekiauti atvyksta nemažai tokių, kuriems nerūpi nei jų geras vardas, nei pirkėjų lūkesčiai. Tad pardavinėjami prastos kokybės ir pasenę produktai. „Ūkininkams, kurie neturi perdirbimo įrenginių, šaldiklių, labai svarbu greitai realizuoti sezoninę produkciją ir per trumpą laiką kuo daugiau uždirbti. Todėl, nepardavę uogų, kitą dieną vėl tas pačias atveža. Ant apgedusių užpila šviežių ir pristato kaip ką tik lysvėje nuskintas. Be to, pardavinėja šiek tiek pigiau nei nuolatiniai prekiautojai“, – pasakoja Mindaugas Šlapkauskas, trejus metus Vilniaus ir Kauno ūkininkų turgeliuose prekiaujantis paties užaugintomis uogomis, savo ūkyje gamintomis uogienėmis, sultimis.
Jis pastebi, kad tokie vienadieniai prekeiviai į turgelius atvyksta kelias savaites per metus, todėl jų pirkėjai neprisimena, tačiau nukenčia sąžiningai dirbantys ūkininkai.
Už kokybiškų produktų siūlančius ūkininkus apsukresni ir perpardavinėtojai. „Pigiau nusipirkę bazėse įvairių produktų, ir turguje prašo mažiau, o ūkininkas, pats auginantis daržoves ar uogas, negali nuleisti kainos. Daugeliui žmonių dabar svarbesnė kaina negu kokybė, todėl ir renkasi litu ar puse lito pigesnius produktus“, – atskleidžia M.Šlapkauskas.
Nedidelį šeimos ūkį turintis Mantas Baršys taip pat sako, kad ūkininkų turgeliai vis labiau panašėja į paprastas turgavietes ir net prekybos centrus, iš kurių didžiausios naudos gauna jų organizatoriai. „Ten daug apgaulės: atvežtinė produkcija dažnai pateikiama kaip ūkininko, vilnietis, turintis šiek tiek žemės kaime, į kurį nuvažiuoja kelis kartus per mėnesį, prisistato kaip pats auginantis daržoves“, – stebisi M.Baršys.
Jo nuomone, neverta tikėtis, kad ir iš kokios močiutės pavyks nusipirkti visiškai natūralių produktų, užaugintų be chemijos. Pabendravęs su kaimynystėje gyvenančiomis vyresnio amžiaus moterimis M.Baršys įsitikino, kad jos neįsivaizduoja, kaip galima auginti daržoves be salietros ar kitokių trąšų.

Jeigu nenori įsileisti į ūkį, vadinasi, kažkas ne taip

Žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas Maciulevičius, organizuojantis mobiliuosius turgelius, pripažįsta, kad atsiranda nesąžiningų ūkininkų, tačiau tikina, jog tai pavieniai atvejai. „Jeigu išgirstame kalbų, kad pardavinėjamos ne Lietuvoje užaugintos daržovės, važiuojame įsitikinti, ar pardavėjas turi ūkį. Tikrinami ir dokumentai, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai kontroliuoja, kad produkcija atitiktų higienos reikalavimus“, – teigia M.Maciulevičius.
Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos, kuri taip pat penkerius metus organizuoja miestuose ūkininkų turgelius, vadovas Vidas Juodsnukis tikina, kad su perpardavinėtojais griežtai kovoja ir patys ūkininkai: „Jie nenori įsileisti konkurentų, todėl atidžiai stebi, kas prekiauja, ir perpardavinėtojus tikrai išvytų.“
Vis dėlto atvejų, kad prekiautojas nelietuviška produkcija būtų išvytas iš ūkininkų turgelio, dar nepasitaikė. Tad pats pirkėjas privalo būti itin atidus.
Norintiems įsigyti tikrų kaimiškų produktų M.Baršys pataria pardavėjo paklausti, ar galima atvykti į jo ūkį. „Jeigu pradeda išsisukinėti, vadinasi, pats neūkininkauja arba gamina nekokybiškus produktus. Lankydamasis turgeliuose pastebėjau, kad kas antras nenori įsileisti į ūkį. Tai pirmas ženklas, kad kažkas ne taip“, – pabrėžia nedidelį ūkelį turintis vyras.
Pasak jo, norint įsigyti kokybiško maisto reikia įdėti šiek tiek pastangų. „Vieną kartą nuvažiavęs į ūkį, daug laiko žmogus nesugaiš, tačiau pamatęs ūkio aplinką, pabendravęs su šeimininkais iškart supras, ar nori pirkti to ūkininko gaminamą produkciją“, – dėsto M.Baršys.
O neturintiems tokioms žvalgytuvėms laiko jis pataria turgelyje parduodamus produktus ragauti ir uostyti. „Visos daržovės turi kvepėti. Jeigu salotos ar agurkai be kvapo, vadinasi, jie nešvieži arba nekokybiškai užauginti“, – primena M.Baršys.

Daugiausiai ūkininkų atvyksta į Vilnių ir Kauną
• Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga vienija apie 500 ūkininkų, kelis kartus ar kartą per savaitę prekiaujančių ūkininkų turgeliuose Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Marijampolėje.
• Vilniuje ir Kaune mobiliuosiuose turgeliuose savo produkciją realizuoja 235 ūkininkai. Tiesa, ne visi jie prekiauja kiekvieną savaitę. Jų produkcija žymima žaliu obuoliu su trispalve.
• Mobilieji turgeliai skirtingomis savaitės dienomis dabar įsikuria dvidešimt trijose vietose Vilniuje ir trylikoje vietų Kaune.
• Didžiausias ūkininkų turgus šeštadieniais vyksta laikinojoje sostinėje prie Kauno pilies. Ten susirenka apie 60 ūkininkų.
• Kiekvieną penktadienį prie Žemės ūkio ministerijos atvyksta “Tatulos” programai priklausantys ekologiškos produkcijos augintojai.

Ligoniams, kariams, nuteistiesiems, žmonėms, gyvenantiems socialinės globos įstaigose maitinti kasmet iš valstybės biudžeto skiriama milijonai litų.

Vien tik laisvės atėmimo vietoms išlaikyti (personalo atlyginimams, nuteistųjų išlaikymui, pastatų priežiūrai, komunalinėms paslaugoms ir kt.) iš valstybės biudžeto 2012 m. buvo atseikėta 157,5 mln. Lt. Vienam nuteistajam per dieną maistui skiriama nuo 3,62 Lt iki 7,23 Lt, priklausomai nuo lyties ir ar žmogus kalėjime dirba, ar ne. Brangiausiai mokesčių mokėtojams atsieina karių maitinimas – nuo 15,91 Lt iki 26,14 Lt.
Vieno asmens, gyvenančio senelių, vaikų globos namuose ir turinčių negalią pensionuose, maitinimas kainuoja apie 10 Lt. Panaši suma skiriama ir ligonių maistui. Tiesa, kiekviena asmens sveikatos priežiūros įstaiga pati sprendžia, kokią sumą gali išleisti vieno ligonio maitinimui. Pavyzdžiui, VU Santariškių klinikos perka maitinimo paslaugą, kurios kaina 10 Lt per dieną, LSMU Kauno klinikose maistui skiriama 6–7 Lt.
Beje, ligoninėse šios sumos nesikeičia daugelį metų, tad brangstant maisto produktams maitinimo paslaugų tiekėjai priversti taupyti. O taupo, kaip kas sugalvoja, tarkime, net sergantys vaikai ligoninėse gauna pieniškų dešrelių. Kauno klinikų gydytoja dietologė Rūta Rokaitė sako, kad nors maistingų medžiagų dešrelėse nėra, tačiau jos nėra ir draudžiamos.
Gulėję ligoninėse pastebi, kad tiek vaikų, tiek suaugusiųjų racione trūksta vaisių. „Dažniausiai į valgiaraštį įtraukiami tik obuoliai, bet ne dėl to, kad taupoma. Bananai greitai genda, o citrusiniai vaisiai nemažai daliai žmonių, ypač vaikų, sukelia alergines reakcijas, pučia pilvą. Tad vaisiai keičiami daržovėmis“, – paaiškina R.Rokaitė.
Oficialiai skelbiama, kad visose valstybės išlaikomose įstaigose valgiaraščiai subalansuoti atsižvelgiant į tai, kiek būtina gauti per parą maistinių medžiagų ir kilokalorijų, o maisto daviniai per pastaruosius metus nemažėjo, tačiau vis dėlto produktai daug kur buvo keičiami pigesniais. Anot Kalėjimų departamento atstovės Audrės Mišeikienės, tam tikra dalis grikių, ryžių kruopų buvo pakeista perlinėmis, miežinėmis ir kvietinėmis, jautiena pakeista į paukštieną. O kariams, pasak plk. ltn. Sigito Mundrio, sumažėjo sauso maisto davinių. Jie keičiami karštu maistu.

Inžinerinių paslaugų ir konsultacijų bendrovė „Sweco“, bendradarbiaudama su garsia Švedijos žurnaliste ir kulinarinių televizijos laidų vedėja Lotta Lundgren, išleido nuotaikingą tvarių receptų knygą „Virtuvė be viryklės“. Knygoje pateikiama 17 tvarių patiekalų receptų, kurių gamybai naudojami alternatyvūs energijos šaltiniai – automobilio variklio, saunos, indaplovės arba saulės skleidžiama energija.

Tvarus gaminimo būdas – ekologiškų maisto produktų ruošimas taupant energiją. Toks maistas kokybe ir skoniu nenusileidžia tradiciniams patiekalams, ruoštiems naudojantis virykle ar orkaite, tačiau leidžia sumažinti energijos sąnaudas ir prisideda prie aplinkos taršos mažinimo.

„Šis receptų rinkinys – tai nuotaikingas būdas atkreipti dėmesį į aplinkosaugos problemas ir simboliškas indėlis į atsakingo gaminimo tradicijų kūrimą, kai ruošiant maistą vadovaujamasi pagrindiniais tvarumo principais – visuomenės interesų, aplinkos apsaugos ir ekonominio naudingumo darna“, – teigė Artūras Abromavičius, bendrovės „Sweco Lietuva“ prezidentas

Knyga „Virtuvė be viryklės“ yra orientuota į tuos skaitytojus, kurie domisi skandinaviška virtuve, ieško alternatyvų tradicinei kulinarijai bei kuriems aktualūs tvaraus maisto gaminimo principai: ekologiškumas, aplinkos apsauga, energijos taupymas ir šviežių produktų, išaugintų vietiniuose ūkiuose, naudojimas.

„Ši sumanymas man buvo įdomus iššūkis, nes teko išbandyti pačių netikėčiausių valgių gamybos receptų, padedančių taupyti energiją. Tereikia būti kiek išradingesniems ir iš tiesų galima atrasti begalę būdų, kaip išnaudoti alternatyvius energijos šaltinius buityje“, – apie savo kūrinį kalbėjo knygos autorė L.Lundgren.

Receptas iš knygos „Virtuvė be viryklės“

Šiltos daržovės su prancūzišku ožkos sūriu „Chevre chaud“

Turite automobilį? Dažnai juo važinėjate? Tik pagalvokite, kodėl sumaniai nepanaudojus nuo įkaitusio variklio sklindančios šilumos nesudėtingam patiekalui pagaminti? Šis valgio gamybos būdas yra tiesiog idealus lėtesniems, senesnės gamybos automobiliams.

Pirmiausia, pasidėkite ant stalo dvigubą aliuminio folijos lapą. Ant jo sudėkite griežinėliais supjaustytus pomidorus, paprikas ir svogūną. Įberkite čiobrelio stiebų ir lengvais judesiais sumaišykite ant folijos sudėtus patiekalo ingredientus. Išspauskite citriną ir sumaišykite jos sultis su alyvuogių aliejumi, po to gautu skysčiu apšlakstykite daržoves. Įberkite pagal skonį druskos ir pipirų. Supjaustykite ožkos sūrį skiltelėmis ir sudėkite ant daržovių asorti viršaus, o po to visą turinį sandariai įvyniokite į foliją.

Jei ketinate leistis į ilgą kelionę, tuomet aliuminio folijos pakuotę su viduje esančiais būsimo patiekalo ingredientais tiesiog uždėkite ant variklio viršaus.

Pasiekę maršruto tikslą tiesiog pasiimkite savo tvarios virtuvės kūrinį ir išvynioję patiekite su žaliosiomis bei juodosiomis alyvuogėmis! Netikėta, išradinga ir, žinoma, tvaru. Jūsų pakeleiviai bus maloniai nustebinti. Tai tik vienas iš daugelio patiekalų, kuriuos galite pasigaminti išradingai įdarbindami automobilio sukuriamą energiją. Tiesiog improvizuokite. Skanaus!

Ingredientai:

4 platūs aliuminio folijos lapai
2 nedidelės paprikos (raudonos arba geltonos)
300 g vyšninių pomidorų
½ mėlynojo svogūno
1 citrina
2 šaukštai alyvuogių aliejaus
Druska ir pipirai
150 g prancūziško ožkos sūrio
150 g alyvuogių (žaliųjų ir juodųjų rinkinys)

maisto_parduot

Lietuvos gyventojai pirmauja Europoje pagal maistui ir drabužiams skiriamą išlaidų dalį, tačiau jie sąrašo gale pagal būstui, restoranams ir kultūrai skiriamas išlaidas, skelbia Eurostatas.

Lietuviai 2008 metais maistui išleido 26,4 proc. viso išlaidų krepšelio, ir pagal šį rodiklį Lietuva buvo viena iš trijų Europos šalių, kuriose šis rodiklis buvo didesnis nei 20 proc., penktadienį 2010 metų Europos šalių duomenis paskelbė Europos Sąjungos statistikos tarnyba. Tyrime naudoti 2008 metų Lietuvos duomenys.

Daugiau nei lietuviai maistui išleido tik Rumunijos (29,1 proc.) ir Makedonijos (32,5 proc.) gyventojai.

Europoje maistui vidutiniškai teko 12,9 proc. viso išlaidų krepšelio. Mažiausiai maistui išleido Vakarų Europos šalys, o pirmavo Liuksemburgas (9,2 proc.), Didžioji Britanija (9,4 proc.) ir Airija (9,8 proc.).

Lietuvoje išlaidų dalis būstui siekė 14,8 proc. – ji buvo viena iš keturių šalių, kur šis rodiklis nesiekė 20 procentų. Europoje šis rodiklis buvo 23,6 proc.

Lietuvos gyventojų vartojimo krepšelis toliau pasidalijo transportui (16 proc.), drabužiams ir avalynei (7,7 proc.), poilsiui ir kultūrai (5,9 proc.), restoranams ir viešbučiams (2,8 proc.), būsto įrengimui (4,9 proc.).

Pagal poilsiui ir kultūrai skiriamą išlaidų dalį Lietuva Europoje buvo sąrašo gale ir aplenkė tik rumunus ir makedoniečius, pagal išlaidų dalį restoranams ir viešbučiams – kartu su lenkais užėmė paskutiniąją vietą Europoje.