Vilnius – viena brangesnių sostinių Europos Sąjungoje pagal maisto produktų kainas. Per pastaruosius metus (2011-2012 m. kovo mėn.) Vilniuje brango daugelis maisto produktų ir brango labiau nei kitose ES sostinėse. Na, o tie produktai, kurie pigo, vis tiek tebekainuoja brangiau nei gerokai turtingesnių už Lietuvą šalių sostinėse.
Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinės sistemos (ŽŪMPRIS) duomenimis, iš 35 produktų, kurių mažmeninės kainos nuolat renkamos, Vilniuje lyginamuoju laikotarpiu pabrango trylika, o, tarkime, Vokietijos sostinėje Berlyne – tik aštuoni produktai. Pavyzdžiui, cukrus Vilniuje per metus pabrango 22 proc. – iki 4,19 Lt/kg, o minėtame Berlyne jis 10 proc. atpigo ir dabar kainuoja 2,83 Lt/kg. Netgi brangiajame Stokholme cukrus pigesnis ir kainuoja 3,82 Lt/kg.
Vilniečiai brangiau nei daugelio sostinių gyventojai moka ir už broilerius – pas mus broileriai parduodami vidutiniškai po 9,68 Lt/kg (metinis brangimas – 15 proc.), o Varšuvoje – 6,39 Lt/kg, Prahoje – 8,66 Lt/kg, Budapešte – 8,89 Lt.
Beveik penktadaliu per metus pabrango ir 100 proc. apelsinų sultys – iki 5,32 už litrą, o štai Berlyne sultys vėlgi kiek atpigo ir dabar kainuoja 4,54 Lt/l, jų kaina krito ir Helsinkyje – iki 3,91 Lt/l, o pigiausiai už apelsinų sultis moka Budapešto gyventojai – vos 1,56 Lt/l. Na o, tarkime, maistinis aliejus Lietuvoje per metus beveik penktadaliu atpigo – iki 7,52 Lt/l, bet jo kaina vis tiek išlieka aukštesnė nei kitur: Varšuvoje aliejus kainuoja 4,92 Lt/l, Prahoje – 5,65 Lt/l, Berlyne – 5,66 Lt/l, o Stokholme – 7,25 Lt/l.

Kad ir ne tokiais tempais kaip pernai, Lietuvos ekonomika auga. Nors 2011 m. pabaigoje skaičiai rodė šiokį tokį pramonės gamybos nuosmukį, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) analitiko Aleksandro Izgorodino nuomone, to dramatizuoti nereikėtų, nes juos lėmė ne paklausos pokyčiai, o drastiškai sumažėjęs įmonių optimizmas.

Dabar lūkesčiai vėl padidėjo, o įmonių apsukos ėmė greitėti. Pramonės gamybos apimtys lėtesnės nei pernai tuo pačiu laikotarpiu, bet tendencijos geros: šiais metais sausį jos didėjo 8,3, o vasarį – 9,3 proc.
Tarp pramonės šakų šiemet itin spurtuoja maisto pramonė: čia gamybos apimtys didėja keturis mėnesius iš eilės: pernai lapkritį augimas siekė 3 proc., o šį vasarį – jau 10 proc. Dideli medienos pramonės plėtros tempai: pernai gruodį ji siekė 17 proc., šiemet vasarį – 14 proc. Spurtuoja chemijos pramonė: gruodį gamybos apimtys didėjo vos 0,5 proc., o vasarį – jau 9,5 proc. Šiek tiek santūresnis tekstilės augimas, vasarį siekęs 4,5 proc.
A.Izgorodino vertinimu, šiuo metu mūsų ekonomikos plėtros variklis – vidaus paklausa, tad artimiausiu metu geresnių rezultatų galima laukti iš tų pramonės šakų, kurios orientuojasi į vidaus rinką. Tiesa, pastaruoju metu šiek tiek pablogėjo mažmeninės prekybos apyvartos rodikliai: pernai gruodį ji didėjo 13 proc., o šį vasarį – 8 proc. Tam, pasak LPK analitiko, įtakos turėjo ir kylančios naftos, šildymo kainos, smukę vartotojų lūkesčiai.

Pramonės produkcijos pokytis (2012 m. vasarį, palyginti su 2011 m. vasariu, proc.)
Medienos ir baldų    13,6
Maisto ir gėrimų    10,2
Chemijos    9,5
Šaltinis: Statistikos departamentas

Europiečiai išmeta net ketvirtadalį, arba 25 proc., viso nusipirkto maisto, o vienas ES gyventojas vidutiniškai į šiukšlyną per metus išmeta maisto, verto 750 eurų. Daugiausiai jo išmeta britai – daugiau nei 30 proc., antri – vokiečiai, na, o mažiausiai maisto atliekų, kaip rodo skirtingi tyrimai, “pagamina” skandinavai, bulgarai, rumunai ir Baltijos šalių gyventojai, bet ir jų išmetamo maisto dalis sudaro arti penktadalio.
Pavyzdžiui, skirtingų apklausų duomenimis, lietuviai į šiukšlyną išmeta apie 15–20 proc. nusipirkto maisto, daugiausia daržovių. Beje, “Maisto banko” visoje Lietuvoje atlikta apklausa parodė, kad nuolat bent truputį maisto išmeta pusė respondentų, o niekada nusipirkto maisto neišmeta tik 3,29 proc. gyventojų. Žinoma, Lietuvoje, kaip ir užsienyje, daugiausiai maisto išmeta labiausiai pasiturintys, didesniuose miestuose gyvenantys, aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės. Stulbinamai skamba tai, kad net pusė viso išmetamo maisto nėra sugedęs. Dėl šios priežasties į šiukšliadėžę keliauja tik trečdalis viso išmetamo maisto. Visas kitas maistas metamas lauk dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, nusibodusio skonio ar suprastėjusios estetinės išvaizdos.
Įdomu tai, kad tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse daugiausiai išmetama daržovių: jos sudaro apie 25 proc. išmetamo maisto. Lietuvoje ryškėja ir kita tendencija: vyresni žmonės beveik niekada neišmeta ilgai negendančių produktų – kruopų, makaronų, nepaisydami nurodytos galiojimo datos, o jaunimas pasibaigusio galiojimo produktus meta lauk dažniausiai.
Štai kodėl pastaruoju metu ES imta svarstyti, kad ant pakuotės turėtų būti nurodytos dvi datos: viena, iki kurios produktais galima prekiauti, o kita – iki kurios juos galima vartoti. Manoma, kad taip būtų galima išsaugoti apie 60 proc. dabar išmetamo maisto.
Pavyzdžiui, tai, kad pasibaigusio galiojimo produktai dar tinkami vartoti, regis, puikiai žino visi ES prekybos tinklai. Jie iš viso išmeta vos 5 proc. visų produktų, kitus perdirba ir panaudoja kitiems tikslams. Vis dėlto net ir šie skaičiai įspūdingi: Lietuvoje prekybos tinklai visi kartu per metus atsikrato maždaug 4300 tonų maisto, kurio vertė – 10,8 mln. Lt.

Daugumos Lietuvos gyventojų mityba nesubalansuota, jie patiria daug streso, tad ilgainiui juos ima kamuoti sveikatos problemos. Tačiau šiuo metu yra jau daug būdų ir priemonių, kaip sau padėti.

Iš gydytojų vis dažniau išgirstame, jog tos ligos, kuriomis anksčiau sirgdavo vyresni pacientai, dabar kamuoja vis jaunesnius žmones. Šis faktas liudija, jog dažnas Lietuvos gyventojais sau skiria akivaizdžiai per mažai laiko ir dėmesio. Nors mūsų išorė gali būti nepriekaištinga, tačiau vidaus organai šaukiasi pagalbos dėl nesubalansuotos mitybos, streso, aplinkos poveikio. Čia mums į pagalbą gali ateiti fiziniai pratimai, dienos režimo atstatymas, poilsis, natūralios sveikatinimo priemonės – daržovės, vaistažolių arbatos, medus, imunitetą stiprinantys, vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis gausūs, įvairių susirgimų prevencijai skirti maisto papildai.

Turėtume dažniau valgyti daržo ir sodo gėrybes

Medikai įvardija šias pagrindines Lietuvos gyventojų mitybos problemas: per mažai vartojama daržovių, vaisių, grūdinių produktų, žuvies ir jos produktų; per daug vartojama riebalų, ypač gyvūninių, saldumynų; gaunama nepakankamai – maistinių skaidulų, kai kurių vitaminų, mineralų.
Anot Vilniaus universiteto Visuomenės sveikatos instituto direktoriaus profesoriaus Rimanto Stuko, nors lietuviai nuo seno yra pamėgę daržininkystę, sodininkystę, tačiau šviežiomis daržovėmis ir vaisiais mes negalime mėgautis ištisus metus, o termiškai apdorotos sodo ir daržo gėrybės praranda dalį vitaminų.
„Dėl nevisavertės mitybos Lietuvos gyventojai neaprūpina organizmo būtinosiomis maistinėmis ir biologiškai aktyviomis medžiagomis, – teigia profesorius. – Tai lemia imuninės organizmo sistemos nusilpimą, lėtinių neinfekcinių mitybos sąlygotų ligų plitimą, ypač širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, virškinimo sistemos ligų, vis dažniau juntamą nuovargį, dirbant įprastą fizinį ar protinį darbą“.

Ragina įvertinti vaistažolių galią

Garsi žolininkė, provizorė Jadvyga Balvočiūtė, dvylika metų vadovaujanti Mažeikių rajone jos įsteigtam ekologiniam vaistažolių ūkiui, pataria ypatingą dėmesį skirti ligų profilaktikai, visus metus stiprinti organizmą.
„Vaistažolių galia yra neįtikėtina, – teigia žolininkė. – Dabar yra labai didelė vaistinių augalų pasiūla ir visi galime pasirinkti, kokių vaistažolių vartoti. Kiekvienas gali atrasti sau tinkamas vaistažoles ir gerti jų arbatas, gaminti nuovirus“.
Tačiau, anot J. Balvočiūtės, nereikia būti kategoriškam, galvojant, kad vien žolelėmis galima įveikti visus negalavimus. „Tačiau jau nuo seno visi žinome, kaip padeda vaistažolių arbatos sergančiajam virusinėmis ligomis, kamuojamiems uždegimų. Žolelės tuomet puikiai atlieka savo darbą, pagreitina gyjimo procesą“, – tvirtina vaistažolių žinovė.

Jau prieš tūkstantmečius vartoti maisto mišiniai organizmui stiprinti

Šiaip jau visų organizmui būtinų medžiagų turėtume gauti su maistu, tačiau Lietuvos gyventojų mitybos tyrimo duomenys atskleidžia, kad daugelio gyventojų mityba nevisavertė. Todėl įvairių medžiagų stygių gali kompensuoti maisto papildai bei medicininės paskirties produktai. Tiesa, maisto papildai turi būtų vartojami atsakingai, tada, kai organizmui jų trūksta, kad jie netaptų maisto pakaitalu.
Be to, anot medikų, nereikia laukti, kol nusilpęs organizmas siunčia mums signalą, kad jo gynybinės galios, kovojant su virusais ir bakterijomis, jau išsekusios. „Turime kiekvienam prieinamomis priemonėmis stiprinti imunitetą, daryti fizinius pratimus, kad užklupusios ligos nebūtų tokios baisios ir jas persirgtume lengva forma“, – pataria R.Stukas.
Istoriniai šaltiniai liudija, jog pirmieji natūralius maisto papildus vartoti pradėjo kinai. Ši tauta įvairius maisto mišinius darbingumui didinti pradėjo vartoti prieš 5000 metų. Babiloniečiai ir egiptiečiai tai daryti pradėjo prieš 4000 metų.
Šie papildai buvo skirti, visų pirma, jėgos sporto šakų atletams ir kultūristams. Praeitame amžiuje sportininkams skirtuose žurnaluose buvo pradėti spausdinti straipsniai apie baltymų ir kitų maisto medžiagų bei papildų įtaką raumenų jėgai ir apimtims.

Kai reikia pagelbėti organizmui

Šiuo metu vis daugiau siūloma maisto papildų, skirtų vidutinio ir garbaus amžiaus asmenims, besirūpinantiems širdies ir kraujagyslių sistemos susirgimų prevencija, skirtų moterims osteoporozės reiškiniams sumažinti, viršsvorio problemoms spręsti, sąnarių susirgimų profilaktikai.
Maistinės medžiagos, galinčios būti maisto papildo sudėtyje yra: vitaminai, mineralinės medžiagos, bioflavonoidai, baltymai, amino rūgštys, riebalai, riebalų rūgštys, angliavandeniai, skaidulinės medžiagos, valgomųjų vaisių, uogų, daržovių koncentratai, taurinas, kreatinas, karnitinas, inozitolis.
„Būkime realistai – nė vieno mityba neatitinka tobulos mitybos piramidės, todėl turime pagelbėti savo organizmui, ypač tuomet, kai trūksta vitaminų, mineralų, – teigia Vilniaus universiteto profesorius R.Stukas. – Aš manau, kad šiame amžiuje yra prasminga vartoti maisto papildus – jų yra tokia gausybė – tereikia pasirinkti tinkamus. Čia jau labai svarbi ir medikų nuomonė, gali patarti ir vaistininkas“.
Lietuvos Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorijose pernai buvo tirti 195 maisto papildų mėginiai. Pasak instituto direktoriaus Gedimino Pridotkos, visi tirti mėginiai atitiko teisės aktų reikalavimus. Maisto papilduose buvo tiriami švino, kadmio, gyvsidabrio ir genetiškai modifikuotų organizmų kiekiai.
Pastaraisiais metais maisto papildų paklausa mūsų šalyje didėja, tai liudija ir importo duomenys.Tarkime, 2011 m. maisto papildų į Lietuvą importuota 70 tonų daugiau negu 2010 m. (180 t). Dvigubai išaugo šių produktų įvežimas iš Rusijos.
Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, maisto papildų sudėtis yra griežtai reglamentuota, yra stebima, kokie vitaminai ir mineralinės medžiagos gali būti naudojami maisto papilduose. Tiesa, šiuo metu dar nėra nustatyti minimalūs ir maksimalūs kiekiai, t.y. nėra reglamentuota, kiek maisto papilde gali būtų daugiausia ar mažiausia tam tikrų vitaminų ar mineralinių medžiagų.

Reikia ir profesoriui, ir studentui

Prieš perkant maisto papildus specialistai rekomenduoja pasitarti su gydytoju ar mitybos specialistu. Rinktis derėtų tuos maisto papildus, kuriuose vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekis sudaro apie 100 proc. rekomenduojamos paros normos.
Vilniaus universiteto Visuomenės sveikatos instituto direktoriaus R.Stuko teigimu, žmogui reikia tinkamai įvertinti savo savijautą ir, pasitarus su specialistais, rinktis jam tinkamiausius papildus. „Beje, aš irgi vartoju maisto papildus, praturtintus vitaminais, mineralinėmis medžiagomis, polinesočiosiomis riebalų rūgštimis. Taip pat esu pasirinkęs ir papildą su kofermentu Q10. Šie deriniai man tinka, tai, žinoma, nereiškia, kad juos vartodamas aš, tarkim, jaučiuosi tarsi atjaunėjęs dešimčia metų. Tiesiog aš padedu savo organizmui atlikti fiziologines funkcijas“, – dėsto R.Stukas.
Sportuojantys žmonės, prieš pradėdami vartoti maisto papildus, turėtų tinkamai įvertinti savo mitybą, fizinį krūvį ir, pasitarę su mitybos specialistais, išsirinkti labiausiai jiems tinkantį maisto papildą.
Statistika liudija, jog daugiausia maisto papildų kasdien vartojama: Japonijoje – apie 90 proc. gyventojų, JAV – apie 80 proc. gyventojų, Vakarų Europoje – apie 60 proc. gyventojų.
Nacionalinio Amerikos sveikatos statistikos centro duomenimis, maisto papildų vartojimas šalyje vis auga. Centro specialistai analizavo 37,5 tūkst. vyresnių nei 20 metų amžiaus gyventojų įpročius. Tyrimo metu siekta nustatyti, ar JAV gyventojai linkę vartoti papildus, vitaminų, mineralų kompleksus, folio rūgštį, vitaminą D ir kalcį.
Paaiškėjo, kad kalcio suvartojimas tarp moterų, vyresnių nei 60 metų, išaugo 33 proc., papildų vartojimas išaugo apie 10 proc. Pastebima, kad moterys papildus vartojo dažniau nei vyrai.
Taip pat pastebima, kad moterys nuo 20 iki 39 metų suvartoja daugiau folio rūgšties. Vitamino D suvartojimas ir tarp moterų, ir tarp vyrų didėjo. Folio rūgštį vartojo vaisingo amžiaus moterys. Tokio amžiaus moterys paminėjo, kad jos vartoja taip pat daugiau žalialapių daržovių, pupelių, ankštinių daržovių.

Kad atsidėkotų organizmas

Pasak žolininkės J.Balvočiūtės, šiuo metu kiekvienas gali įsigyti pačių įvairiausių vaistažolių, jų mišinių, pagaliau ir patys jų prisirinkti neužterštose pievose, ar miškuose. „Tereikia būti smalsiam ir domėtis, kaip sau padėti. Nelaukti, kol imunitetas nusilps. Save reikia mylėti. Tuomet ir organizmas mums atsidėkos gera savijauta, ligos mums bus nebaisios“, – primena ekologinio vaistažolių ūkio šeimininkė.
Vilniaus universiteto profesorius R.Stukas pritaria žolininkės teiginiams ir ragina sustiprinti imuninę sistemą, vartojant vitaminus bei mineralines medžiagas. „Taip pat yra daug papildų įvairioms amžiaus grupėms, žmonėms, kurių dienotvarkė itin intensyvi, arba tiems, kurie dažnai patiria nervinę įtampą ar nemigą – gydytojas, vaistininkas visuomet pagelbės, išsirenkant tinkamiausią“, – apibendrina visuomenės sveikatos specialistas.

Maisto papildų pasiūla rinkoje yra didžiulė ir išsirinkti tinkamiausią – nelengva
Maisto papildai – tai maisto produktai, turintys sudėtyje koncentruotą tam tikrų medžiagų kiekį. Esant būtinybei, kaip aiškina Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI)  specialistai, šiomis medžiagomis galima papildyti mitybos racioną. Maisto papildai rinkai tiekiami dozuotomis formomis – kapsulėmis, pastilėmis, tabletėmis, kitomis panašiomis formomis bei miltelių maišeliais, ampulėmis, buteliukais su lašų dozatoriais bei kitomis panašiomis skysčių ir miltelių, skirtų vartoti mažais dozuotais kiekiais, formomis.

Maisto papildų pateikimas rinkai

Maisto papildams taikomi maisto saugą (o ne vaistus) reglamentuojantys teisės aktai. Kitaip negu vaistų, maisto papildų pateikimo į rinką procedūra gerokai paprastesnė. Prieš pateikiant maisto papildus į rinką poveikiui įrodyti nereikia atlikti klinikinių tyrimų. Maisto papildų, kurie pagaminti Lietuvoje ar įvežami iš Europos Sąjungos šalių bei Islandijos, Norvegijos ir Lichtenšteino, nei notifikuoti, nei registruoti nereikia. Maisto papildai, kurie į Lietuvos rinką patenka iš trečiųjų šalių yra notifikuojami. Maisto papildų notifikavimą atliekanti Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VVSPT) neturi teisės uždrausti įvežti maisto papildų, nes notifikavimas – tai tik pranešimas apie į Lietuvos Respublikos rinką pateikiamus maisto papildus. Kilus įtarimų, kad notifikuotas maisto papildas gali neatitikti maisto papildams keliamų reikalavimų, apie tai informuojama už maisto papildų rinkos priežiūrą atsakinga Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT).

2011 m. VVSPT gavo 940 pranešimų apie maisto papildų, pagamintų trečiosiose šalyse, pateikimą į Lietuvos Respublikos rinką. Didžioji jų dalis pagaminta Rusijoje (41,5 proc.) ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (38,1 proc.). Kur kas mažiau maisto papildų atkeliauja iš Ukrainos (4,2 proc.), Kanados (4,1 proc.), Kinijos (3 proc.) ir kt.
Į Lietuvą  2011 metais maisto papildų importuota 70 tonų daugiau negu 2010 metais (2010 m. – 180 t, 2011 m. – 250 t). Du kartus išaugo šių produktų įvežimas iš Rusijos.

Tyrimai
Per 2011 metus Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorijose  buvo tirti 195 maisto papildų mėginiai. Kaip pažymi instituto direktorius Gediminas Pridotkas, visi tirti mėginiai atitiko teisės aktų reikalavimus, daugiausia maisto papilduose buvo tiriami švino, kadmio, gyvsidabrio ir genetiškai modifikuotų organizmų kiekiai.

Maisto papildų sudėtis ir ką reiškia 100 proc. RPN

Ir Lietuvoje , ir Europos Sąjungoje maisto papildų sudėtis yra griežtai reglamentuota, yra žiūrima kokie vitaminai ir mineralinės medžiagos gali būti naudojami maisto papilduose. Šiuo metu dar nėra nustatyti minimalūs ir maksimalūs kiekiai, t.y. nėra reglamentuota kiek daugiausia ar mažiausia gali būti tam tikrų vitaminų ar mineralinių medžiagių maisto papilde. Teisės aktuose nurodytos tik rekomenduojamos paros suvartojimo normos (RPN). 100 proc. RPN reiškia, kad nurodytame maisto papildo kiekyje (pvz., 1 ar 2 tabletėse) yra konkretaus vitamino ar mineralinės medžiagos 1 paros rekomenduojama norma suaugusiems.
Neretai maisto papilduose vitaminų ar mineralinių medžiagų kiekiai būna tokie maži, kad suvalgęs apelsiną ar morką šių medžiagų gautum žymiai daugiau. Tačiau pasitaiko, kad maisto papilduose, ypač tuose, kuriuos vartoja sportininkai, vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiai ženkliai viršija rekomenduojamas paros suvartojimo normas. Sportininkams skirtuose maisto papilduose B grupės vitaminų kiekiai dažnai siekia 1000 proc. ar net 10000 proc. rekomenduojamos paros normos. Tokiu atveju, suvartoję etiketėje nurodytą rekomenduojamą kiekį (pvz., vieną tabletę) gautume 10 ar 100 parų rekomenduojamos normos kiekį.
Vartojant keletą maisto papildų vienu metu, reikia atkreipti dėmesį, kokios medžiagos yra jų sudėtyje, nes vartojant maisto papildus, kuriuose yra kompleksas atskirų medžiagų, tos pačios medžiagos galime gauti iš skirtingų produktų. Be to, kai kurios medžiagos, pvz., riebaluose tirpūs vitaminai A, D, E, K, kaupiasi žmogaus organizme, todėl vartojant dideliais kiekiais gali atsirasti hipervitaminozė.

Maisto papildas – ne vaistas

Keletas priežasčių, lemiančių, kad maisto papildai vartotojams asocijuojasi su vaistais: tokia pati kaip vaistų maisto papildo forma ir pakuotė (tabletės, kapsulės, buteliukai su lašų dozatoriais), prekyba maisto papildais vykdoma vaistinėse. Vaistinės – tik viena iš galimų maisto papildų pardavimo vietų. Maisto papildais prekiaujama ir didesnėse maisto produktų parduotuvėse, populiarėja prekyba internetu.
Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktai draudžia reklamuojant maisto papildus teigti apie jų (ar jų sudėtyje esančių sudedamųjų dalių) gydomąsias ar profilaktines savybes, išskyrus tuos atvejus kai tokius teiginius patvirtina Europos Komisija (deja, tokių atvejų yra vienetai). Šio draudimo labai dažnai nesilaikoma, reklamuojant siekiama vartotojus įtikinti, kad maisto papildų poveikis prilygsta vaistams. Aktyvi, o kartais – net agresyvi, maisto papildų reklama lemia, kad vartotojai klaidingai supranta maisto papildo paskirtį.

Kaip išsirinkti?

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) specialistai rekomenduoja:
Prieš perkant maisto papildus rekomenduojama pasitarti su gydytoju ar mitybos specialistu. Taip pasirinktas maisto papildas geriausiai atitiks Jūsų organizmo poreikius;
Prisiminti, kad ant maisto papildo pakuotės draudžiama rašyti apie gydomąjį ar profilaktinį poveikį. Šis draudimas taikomas ir maisto papildų reklamai;
Visada atidžiai skaityti maisto papildo etiketę, ypač sudėtį ir informaciją apie sudedamųjų dalių kiekius;
Rinktis tuos maisto papildus, kuriuose vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekis sudaro apie 100 proc. rekomenduojamos paros normos (gali būti ženklinama kaip RPN);
Perkant maisto papildus vaikams, atkreipti dėmesį, kokiai amžiaus grupei maisto papildas yra skirtas;
Bûti atsargiems, jeigu maisto papildų sudėtyje yra įvairių egzotinių augalų. Pravartu pasidomëti jų poveikiu;
Sportuojantys žmonës, prieš pradėdami vartoti maisto papildus, turëtų tinkamai įvertinti savo mitybą, fizinį krūvį ir, pasitarę su mitybos specialistais, išsirinkti labiausiai jiems tinkantį maisto papildą.
Verta atminti – tai, kas tinka vienam, nebūtinai tinka visiems.

Pastaruoju metu žiniasklaida mirga pranešimais apie maisto produktų kainas Lietuvoje. Metas pažvelgti faktams į akis – daugelis maisto produktų brangsta jau nuo 2006 m., ir jokios sensacijos čia nėra.

Remiantis Statistikos departamento ir Eurostato duomenimis, pastaruosius penkerius metus (2006–2011) Lietuvoje labiausiai brango duonos gaminiai, nealkoholiniai gėrimai, mėsa ir žuvis bei jų produktai, pienas ir jo gaminiai. Na, o atpigo vaisiai ir daržovės.
Panagrinėjus Lietuvos gamintojų savikainą matyti, kad žaliavų, medžiagų, degalų bei prekių, skirtų perparduoti, įtaka nuo 2005 iki 2011 m. pabaigos padidėjo atitinkamai nuo 65 iki 79 proc. Reikia pripažinti, kad auga ne tik išteklių dalis savikainoje, bet ir patys ištekliai. Ir tai ne tik žaliavos, bet ir degalai (pavyzdžiui, 2008 m. pabaigoje dyzelino kaina mažmeninės prekybos taškuose buvo 2,90 Lt/l, o 2012 m. kaina viršija 4,50 Lt/l. Taigi vien degalų kainos išaugo 55 proc. Dabartinės šilumos ir elektros energijos išteklių kainų tendencijos taip pat nežada nieko pozityvaus.
Maisto produktų gamintojų bendrasis pelningumas nuo 2005 iki 2011 m. trečiojo ketvirčio krito nuo 22 iki 13,4 proc. Kita vertus, pelningai dirbančių gamintojų dalis tarp visų įmonių šiuo laikotarpiu padidėjo nuo 63 iki 83 proc. Palyginti su visa šalies apdirbamąja gamyba, pelningai dirbančių įmonių maisto ir gėrimų gamybos srityje padaugėjo. Tikėtina, kad tam įtakos turėjo išaugęs vadybos lygis šiose įmonėse.
Tiek maisto produktų gamintojų pardavimo pajamos, tiek savikaina nuo 2005 iki 2011 m. padidėjo beveik dvigubai. Bendrasis pelnas vertine išraiška didžiausias buvo 2007 m. pabaigoje. Nuo 2008 m. bendrasis pelningumas su nedideliais svyravimais didėja, tačiau vertine išraiška nėra pasiekęs 2007 m. lygio.
Mano nuomone, maisto produktų kainos Lietuvoje kyla ir kils dėl kelių esminių priežasčių:
* išorinės paklausos – didėjančios maisto produktų ir jiems gaminti reikalingos žaliavos paklausos už ES ribų (Kinijoje, Indijoje, Pietų Amerikoje, Afrikoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose);
* didėjančios savikainos, kurią lemia kylančios degalų ir energijos kainos;
* maisto, kaip būtinosios prekės, statuso – santykinio gyventojų nejautrumo kainoms: Lietuvos namų ūkio išlaidų krepšelyje maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai sudaro 27–30 proc., o daugelyje ES valstybių – tik 15 proc. išlaidų;
* griežtėjančio reguliavimo maisto saugos ir kokybės klausimais ES;
* mažėjančių žaliavos auginimo išteklių: atsinaujinančių energijos šaltinių skatinimas lemia didesnę biomasės paklausą, tuo tarpu intensyvesnis žemės naudojimas energijos išteklių gamybai mažina maisto produktams gaminti būtinos žaliavos pasiūlą, o sykiu didina jos kainas;
* kova su šešėline ekonomika: kuo geresni bus šešėlio mažinimo rezultatai, tuo aukštesnės bus maisto produktų kainos dėl savikainos didėjimo arba konkurencijos mažėjimo;
* geros vadybos maisto produktų gamintojų ir prekybininkų lygmeniu;
* mažos konkurencijos Lietuvoje ir santykinai mažos rinkos, kurioje gamintojai ir mažmenininkai yra galingesni už pirkėjus, o žaliavos augintojai – visiškai neorganizuoti bei silpni žaidėjai. Ar žinote nors vieną stiprų pirminės grandies (ūkininkų) prekės ženklą, kuris kaip lygus su lygiais galėtų kovoti prekybos tinklų lentynose?
Vis dėlto nebūkime tokie pesimistai. Jei žaliavų augintojai būtų geriau organizuoti, tai maisto produktų kainos kiltų dar labiau nei dabar, nes jie didintų savo derybinę galią prieš supirkėjus.
Tad kas mūsų laukia? Egzistuoja toks vadybos terminas – „galia rinkoje“. Kas valdo pagrindinį pinigų srautą, tas ir užsako muziką – diktuoja maisto produktų kainas. Ir tai tikrai nėra nei pirkėjai, nei žaliavų augintojai. Tokia yra naujoji realybė. Vienintelė dilema, kurią turime spręsti, – ar imsime uždirbti daugiau ir gyvensime kaip dauguma europiečių, ar kitų prekių gamintojai susimažins savo kainas, kad už likusius pinigus dar įstengtume nusipirkti drabužių ir kitų pragyvenimui būtinų prekių, nes maisto produktų kainos dar tikrai kils.

I. Lebrikaitės nuotr.

Šį rudenį „Daugirdo” viešbutyje Kaune vykusioje vyno šventėje „Rudens vyno akademija” buvo galima paragauti ne tik 40-ies vynų iš 10-ies pasaulio šalių, bet užduoti pačius nepatogiausius klausimus tikriems vyno ekspertams apie tai, kaip išsirinkti vyną, kuris skonio receptorius priverstų džiazuoti?

Jaunoji karta ima vartoti lengvesnius gėrimus

„80 proc. Lietuvių nieko neišmano apie vyną ir tik 20 proc. domisi juo, tačiau ne tiek, kiek norėtųsi”, – vyno degustacijos metu situaciją Lietuvoje apibūdino „Mineralinių vandenų” Kauno regiono vadovas Vytautas Jonas. Pasak jo, vyno kultūra kasdien žingsniuoja į priekį, o mūsų tautiečiai pamažu atranda vyną ir trokšta daugiau apie jį sužinoti. V. Jonas pastebėjo, kad sostinėje žmonės labiau išprusę vyno pasirinkimo klausimais, nes ten organizuojama daugiau įvairių degustacijų, renginių, kuriuose galima paragauti vieno ar kito įdomaus skonio vyno. „Pastebime, kad į tokius vyno degustavimo renginius ateina jauni žmonės, tai rodo, kad jaunoji karta ima vartoti lengvesnius gėrimus, o vakarėlių metu renkasi ne tik kokteilius”, – sakė Vytautas Jonas. Jis pridūrė, kad „Mineraliniai vandenys” kartu su „Daugirdo” viešbučiu ir toliau laikinojoje sostinėje organizuos panašaus pobūdžio degustacijas, tam, kad žmonės lavintų savo skonį ir teisingai išsirinktų vyną.

Tikras italas per metus išgeria net 85 litrus vyno

Nepaslaptis, jog vyno tėvynė – Italija. Senovės romėnų vyndariai dar II a. pr. Kr. pradėjo auginti vynuoges ir spausti vyną, kurį jau tuomet mokėjo brandinti ąžuolo statinėse ir laikyti buteliuose. Praėjus dviems tūkstančiams metų Italija vis dar pagamina penktadalį viso pasaulio vyno, o kiekvienas tikras italas per metus išgeria net 85 litrus šio gėrimo, todėl sakoma, kad šioje šalyje nėra blogo vyno, yra tik geras, labai geras ir aukščiausios rūšies. Patys italai vyną geria be jokios ypatingos progos, tačiau būdami tikri šio gėrimo gurmanai geba subtiliai parinkti tokį, kuris suteiktų išskirtinį malonumą.

Norvegai prieš 20 metų sėdėjo po lapu, nes nieko nenutuokė apie vyną

Koks vynas yra geriausias: baltas, raudonas ar rausvas, iš Prancūzijos, Italijos, Čilės, o gal Jungtinių Amerikos Valstijų, su burbuliukais, sausas, o gal pusiau saldus? Kokia turėtų būti kokybiško raudono vyno spalva? Ar brangus vynas visada pranoksta pigesnį? Koks kvapas turi sklisti iš ką tik atkimšto vyno butelio, kad suprastum, jog jis tikrai geras? Išduokite penkis punktus, kaip nusipirkti vyną, kuriuo nenusiviltum? Tokius ir panašius klausimus „Daugirdo” viešbutyje vykusios degustacijos vakarą išgirdę someljė atsikvėpdavo, nusišypsodavo ir pakartodavo genialią frazę, kad reikia rinktis vyną pagal savo skonį. „Daiktus mes pažįstame juos lygindami”, – teigia „Mineralinių vandenų” vyno pirkimų konsultantas Gintautas Jašinskas. Anot eksperto, tik lygindami galime vertinti, kuris vynas yra kokybiškas, o kuris ne toks geras. Lietuviai vyno suvartoja ne taip jau ir mažai, pasirenka geresnius tiekėjus nei kaimyninės šalys, tačiau tautiečiams nėra taip lengva pajusti tikrąjį vyno teikiamą žavesį, nuo seno savo skonio receptorius lepinus kiek stipresniais gėrimais. „Pas mus suvokimas ir vyno subtilybių išmanymas galėtų būti geresnis, nors lyginant situaciją prieš 11 metų ir dabar, mes jau nemažai pasiekėme. Tie patys norvegai prieš 20 metų sėdėjo po lapu, nes nieko nenutuokė apie vyną”, – entuziastingai pasakojo G. Jašinskas.

Rizikuoti ragauti kokį nors naują vyną reikėtų tada, kai geriate ne už savo pinigus

Kas gi kitas jei ne profesionalus vyno pirkimų konsultantas galėtų patarti, kaip išsirinkti vyną ir prekybos centre nešokinėti it vištai nuo vienos lentynos prie kitos? „Jeigu žmogus nesupranta nieko apie vyną, nereikia jo rinktis aklai. Rizikuoti ragauti kokį nors naują vyną reikėtų tada, kai geriate ne už savo pinigus. Dalyvaukite vyno degustacijose, įvairiuose vakarėliuose, draugų ar kolegų susibūrimuose, visada pasidomėkite, kokį vyną ragavote, kokios vynuogių rūšies buvo gėrimas, įsidėmėkite jo pavadinimą, butelio etiketę, ypač jei vynas jums patiko”, – kalbėjo vynų ekspertas. Vyras pareiškė, kad lietuviai nesidomi, kas yra jų taurėse, neskaito nei vynų etikečių, nesidomi, koks vynas prie kokio maisto dera. „Mineralinių vandenų” vyno pirkimų konsultantas Gintautas Jašinskas visiems besirenkantiems vyną patarė tai daryti specializuotose parduotuvėse, kur dirba savo darbą išmanantys žmonės. „Mes juk patys neiname pirkti vaistų ar elektroninių prietaisų, jei apie juos neišmanome”, – sakė ekspertas pridurdamas, kad specializuotų parduotuvių konsultantai tikrai patars, koks vynas prie kokio maisto dera atsižvelgdamas į kliento skonį ir situaciją jo piniginėje. G. Jašinskas parekomendavo namuose turėti ne vieną vyno butelį tam, kad būtų galima gardžios vakarienės metu pasimėgauti gurmanišku skoniu, atsiskleidžiančiu tinkamai prie maisto priderinus vyną.

„Daugirdo” viešbutyje vykusios vyno šventės „Rudens vyno akademija” metu someljė nešykštėjo ne tik patarimų, bet ir labai naudingos informacijos. Pasak jų, šiltesniuose regionuose vynuogių odelės esti storesnės nei vėsesniuose kraštuose auginamų. Vadinasi, šiltesnių kraštų vynai turės intensyvesnę spalvą, kurią įgaus kai lengvai gelsvos spalvos vynuogių sultys prisisotins odelėse esančios spalvos pigmento. Beje, ilgai vyno rūsyje laikomas raudonas vynas pamažu šviesėja, o baltas vynas – tamsėja. Vynui bręstant jis praranda violetinį atspalvį.

Vynas ir duona

Tikrą džiazą vyno taurėje gurmaniškų pojučių ištroškusieji gali pajusti tuomet, kai vyną ragauja su kokiu nors maistu. Kaune veikiančios kepyklėlės „Mon Ami” savininko Mindaugo Anilionio teigimu, tam ypač tinka su meile iškepta duona. „Lietuviai pradeda vis daugiau kreipti dėmesį į tai, ką valgo. Šeimos kepyklėlėse puoselėjamos tradicijos, išsaugomi unikalūs receptai, naudojami tik kokybiški produktai ir viskas daroma rankomis. Tokios sudėtinės dalys leidžia iškepti duoną, kuri būtų subrandinta su meile, kepama su atsidavimu ir su pagarba ragaujama”, – kalbėjo M. Anilionis, kurio kepyklėlėje kepama Prancūziška duona, užkandžiai ir desertai, puikiai dera su įvairių kraštų vynais.

Senovės Italijoje gyvenęs filosofas Gajus Plinijus Secundus kartą pasakė genialią frazę, kuri įsirėžė laiko vingiuose ir iki pat šių dienų kartojama kaip neginčijama tiesa: „In vino veritas, in aqua senitas” (lot. vyne slypi tiesa, vandenyje – sveikata). Ne veltui sakoma, kad šiame gėrime slypi tiesa, šiek tiek jo paragavę daugelis iš mūsų tampa truputėlį atviresniais, nuoširdesniais ir laimingesniais.

Inga Lebrikaitė

Rugsėjį Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija paskelbė, kad didmeninės grūdų ir mėsos kainos viršijo visų laikų rekordus.

Pasitvirtino metų pradžioje Jungtinių Tautų Organizacijos išsakytas perspėjimas, kad artimiausiu metu pasaulis ir vėl gali susidurti su dideliu maisto kainų šuoliu. Tai jau antras kartas per pastaruosius ketverius metus – 2008-aisiais smarkiai padidėjusios maisto kainos sukėlė neramumų bangą, kuri nusirito per daugiau nei 30 besivystančių Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos valstybių. Vasaros pradžioje dėl kainų šuolio susirūpinimą išreiškė Pasaulio banko prezidentas Robertas Zoellickas, be to, maisto trūkumas tam tikrose pasaulio šalyse ir dėl to kylančios kainos įgauna vis didesnę svarbą šiųmetiniuose Didžiojo dvidešimtuko (G-20) lyderių susitikimuose. „Kylančios maisto kainos tampa rimta grėsme pasaulio ekonomikos augimui ir socialiniam stabilumui“, – perspėja R.Zoellickas.

Naujosios Anglijos sudėtingų sistemų instituto atliktame tyrime teigiama, kad egzistuoja tam tikra koreliacija tarp maisto kainų didėjimo ir socialinių neramumų. Mokslininkų tvirtinimu, maisto kainoms pasiekus tam tikrą lygį, vargingesnių valstybių piliečiai pradeda šiek tiek kitaip žiūrėti į savo šalių vadovus ir stipriai padidėja maišto rizika. Tyrimo išvadose pateikiama hipotezė, kad „Arabų pavasario“ protestus sukėlė ne tiek laisvės troškimas, kiek 2010-ųjų pabaigoje padidėjusios maisto kainos.

Šiandien pasaulyje gyvena jau daugiau nei 7 mlrd. žmonių, iš kurių vienas milijardas (tai prilygsta visos Indijos populiacijai) badauja. Atsižvelgiant į dabartinį pasaulio populiacijos didėjimą, tikimasi, kad 2050 m. Žemėje gyvens apie 9 mlrd. žmonių. Tad jei padėtis žemės ūkyje keisis pernelyg lėtai, pasaulyje turėsime dar du milijardus badaujančiųjų. Turint omenyje, kad alkani žmonės yra linkę kelti neramumus, ateityje galime laukti visai neramių laikų.

Nors mes savo parduotuvėse kasdien pastebime šiek tiek pakilusias maisto produktų kainas, šis reiškinys kol kas nekelia didelio susirūpinimo – turtinguose Vakaruose didesnė bėda yra žmonių nutukimas ar maisto švaistymas. Beje, pastaruosius keletą metų Vakarų televizijose ypač išpopuliarėjo įvairiausi kulinariniai šou. Vertėtų prisiminti, jog garsus Romos imperijos istorikas Titas Livijus yra rašęs apie tai, kad imperija pradeda byrėti, kai virėjai tampa įžymybėmis.

Tad kyla klausimas, kodėl maistas brangsta, jei kasdien vis daugiau teritorijų panaudojama žemės ūkiui, kuriami nauji tręšimo būdai, o tobulėjantis genetikos mokslas žengia septynmyliais žingsniais.

Grūdai degalams ir kiaulėms, tik ne duonai

Maisto brangimo priežastys labai įvairios, tačiau dažniausiai dėmesys atkreipiamas į trumpalaikius reiškinius, pavyzdžiui, stichines nelaimes, sumažinančias derlių, – sausras, potvynius, gaisrus. Žinoma, šios priežastys daro momentinę įtaką maisto kainoms, tačiau nuolatinis jų kilimas priklauso nuo ilgalaikių veiksnių.

Štai, pavyzdžiui, britų mokslininkas Yaneeras Bar-Yamas teigia, kad vienas jų yra ekologiškų degalų – bioetanolio gamybos skatinimas. Tyrimo metu Y.Bar-Yamas pastebėjo glaudų ryšį tarp pagaminamo bioetanolio kiekio ir maisto kainų kilimo.

Šios rūšies degalų gamyba prasidėjo aštuntajame dešimtmetyje – kaip graži svajonė sumažinti žmonijos priklausomybę nuo iškastinio kuro ir išnaudoti mažiau derlingas žemes. Tačiau ilgainiui ji virto tikru košmaru: šiandien daugiau nei trečdalis visų JAV užauginamų grūdų virsta ne duona, o degalais. Kylančios naftos kainos bei stiprūs šio verslo lobistai žaliavos biodegalams auginimą pavertė ypač patrauklia ūkininkavimo forma. Nuo 2004 m. pasaulinė bioetanolio gamyba padidėjo net tris kartus ir šie tempai nežada mažėti. Pavyzdžiui, ES, Japonija ir Brazilija yra nusistačiusios tikslą, kad iki 2020 m. biodegalai sudarytų 10 proc. visų transportui skirtų degalų.

Kita kainų kilimo priežastis yra besivystančių valstybių gyventojų maisto raciono kaita – pagerėjus gyvenimo lygiui, žmonės valgo vis daugiau mėsos. Tačiau mėsos kilogramui užauginti vidutiniškai reikia sunaudoti apie šešis kilogramus grūdų. Dėl tokios proporcijos, pasak Oksfordo universiteto ekonomikos profesoriaus Paulo Collier, net ir nežymus pasaulio gyventojų pajamų padidėjimas priverčia maisto kainas šauti aukštyn – tam kelią užkirsti galima tik smarkiai padidinus užauginamo maisto kiekį.“

Su šia problema pastaruoju metu susidūrė Kinija – vidurinio sluoksnio jos gyventojai kasmet suvalgo vis daugiau kiaulienos, o oficialusis Pekinas nori išlaikyti mažas mėsos kainas. Dėl šios priežasties 2007 m. Kinijos valdžia netgi įsteigė slaptą „strateginį kiaulienos rezervą“ – šiandien Kinijoje auginama daugiau nei 660 mln. kiaulių. Tokia banda suėda didžiulius kiekius kukurūzų ir sojų pupelių – tiek Kinija pati negali užsiauginti, todėl jai tenka importuoti šią žaliavą iš Brazilijos, Argentinos ir JAV. Vien pernai Kinija importavo 50 mln. tonų sojų pupelių bei 1,5 mln. tonų kukurūzų. JAV žemės ūkio departamentas prognozuoja, kad 2020 m. šie kiekiai padidės pusantro karto.

Kinija ne tik importuoja grūdus, bet ir nuomojasi šimtus tūkstančių hektarų dirbamos žemės kitose valstybėse, pavyzdžiui, toje pačioje Argentinoje ar Brazilijoje. Aktyvus Kinijos ūkininkavimas kitose valstybėse bei importas jau spėjo sulaukti neigiamos reakcijos Pietų Amerikoje: Brazilijoje priimti įstatymai, ribojantys galimybes užsieniečiams įsigyti žemės. Be to, tiek Argentina, tiek Brazilija pradėjo riboti savo grūdų eksportą didžiuliais mokesčiais, kurie savo ruožtu dar labiau kelia grūdų paklausą ir kainą tarptautinėse biržose.

Tuo tarpu turtingesnės valstybės subsidijuoja savo ūkininkų pagaminamą produkciją ir taiko didelius importo muitus įvežamam maistui iš vargingesnių šalių. Ilgainiui dėl tokių prekybinių barjerų bei krintančios JAV dolerio vertės biržose vis dažniau spekuliuojama ateities sandoriais (angl. futures), kurie savo ruožtu kelia šiandienines grūdų kainas.

Žinoma, kai kalbama apie maisto brangimą, vertėtų prisiminti, kad labai daug lemia ir klimato pokyčiai, kurie kyla dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų didėjimo atmosferoje. Žemės ūkis atsakingas už nemažą dalį šių dujų gamybos. Ironiška, tačiau ūkininkai labiausiai ir nukenčia nuo šylančios Žemės atmosferos. „Temperatūros padidėjimas vienu laipsniu gaunamus grūdų derlius vidutiniškai sumažina 10 proc.“ – perspėja Vašingtone įsikūrusios aplinkosaugos organizacijos „Earth Policy Institute“ direktorius Lesteris Brownas.

Tačiau bene opiausia problema, su kuria jau susiduria žemės ūkis, – laukams drėkinti reikalingo vandens trūkumas. Pasak bendrovės „Nestle“ vadovo Peterio Brabeko, norint, kad nesektų vandens telkiniai, kasmet žmonija galėtų sunaudoti apie 4200 kubinių kilometrų vandens. Tačiau šiandien mes sunaudojame apie 4500 kubinių kilometrų, iš kurių 70 proc. tenka žemės ūkio sąnaudoms. Didieji gėlo vandens telkiniai pradėjo sekti – jau šiais metais rimtas trūkumas jaučiamas Indijoje, Kinijoje, Artimuosiuose Rytuose. Be to, kai kurios didžiulės upės, dėl drėkinimui naudojamo jų vandens, nebepasiekia jūros – toks likimas ištiko Koloradą, Indą ar Mario-Darlingo upę Australijoje.

Žalioji revoliucija tęsiasi

Bet kokias kainas efektyviausiai sumažina padidėjusi pasiūla – todėl, atrodytų, paprasčiausia būtų padidinti pasėlių plotus bei iš vieno hektaro gaunamą grūdų derlių.

Deja, laisvų žemės plotų liko labai nedaug – mažiau nei pusė milijardo hektarų (dabar dirbama žemė planetoje užima apie 1,5 mlrd. ha). Deja, tai nereiškia, kad panaudojus šiuos plotus maisto produkciją pavyktų padidinti trečdaliu, mat dalis šios laisvos žemės negali būti dirbama dėl ekologinių priežasčių arba yra nederlinga.

Praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje prasidėjo vadinamoji žalioji revoliucija – didžiulio proveržio žemės ūkyje laikotarpis. Tuo metu buvo ypač daug nuveikta išvedant naujas grūdinių kultūrų veisles – jos pasisavina daugiau vandens bei trašų ir visą energiją skiria sėkloms brandinti. Dėl šios priežasties per pastaruosius 40 metų vidutinis derlius padidėjo 150 proc. „Deja, per ateinančius 40 metų pasiekti net ir perpus mažesnį šuolį bus daug sunkiau“, – perspėja Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos atstovas Kostas Stamoulis. Kai kurie specialistai baiminasi, kad augaluose pasiekta ta riba, kai nebeįmanoma priversti jų užderėti dar gausiau.

Vis dėlto svarbu paminėti, kad žaliosios revoliucijos vaisiais iki šiol daugiausiai naudojosi tik Vakarų šalys, o besivystančios valstybės juos pradėjo diegti tik prieš gerą dešimtmetį – pradėti auginti naujų patobulintų rūšių augalai, vis dažniau naudojamos trąšos, herbicidai ar pesticidai. Štai nuo 2008 m. pirmą kartą per 50 metų istoriją Afrikoje pradėjo didėti užauginamo maisto vienam gyventojui kiekis, o Ruanda ir Malavis maistą netgi pradėjo eksportuoti. Dar vienas įkvepiantis pavyzdys yra Vietnamas – ši valstybė iš didžiausios ryžių importuotojos tapo antra pasaulyje šių grūdų eksportuotoja.

Tad kol Vakarai rūpinasi ekologiniais ūkininkavimo būdais bei draudimais kovoja su genetiškai modifikuotų augalų ir gyvulių auginimu, besivystančios pasaulio šalys tik šiandien pradeda naudoti trąšas ir pesticidus. Galbūt pagaliau trečiojo pasaulio gyventojai užsiaugins pakankamai maisto ir badas bent kuriam laikui nebebus viena svarbiausių žmonijos problemų – gal jis nekamuos daugiau nei milijardo gyventojų.

Pirmą kartą Lietuvoje viešintis lietuvių kilmės mokslininkas ir žaliosios mitybos judėjimo pasaulyje pradininkas Viktoras Kulvinskas teigia, jog pasirenkant sveiką gyvenimo būdą ir valgant remiantis žaliosios mitybos principais, galima sutaupyti pakankamai nemažą sumą pinigų. Be to, jei pasaulis maitintųsi žaliu maistu, maisto užtektų net 5 kartus daugiau žmonių.

„Valgydami sveiką ir natūralų maistą galime būti taupūs. Nemažai maisto galima užsiauginti patys, net jei neturime nuosavo namo, šalia kurio būtų didžiulis daržas. Pavyzdžiui, įvairias sėklas galima daiginti, želmenis auginti namuose, balkone. Taip nebrangiai jūs turėsite tikrai sveikų ir maistingų produktų, iš kurių galėsite paruošti daug energijos teikiančių ir skanių patiekalų“, – specialaus susitikimo metu kalbėjo mokslininkas.
Pasak jo, žalias (gyvas) maistas – tai geriausias kelias ne tik į sveikatą, jaunystę, bet ir į ilgaamžiškumą. Svarbu vengti gyvulinės kilmės, aukštesnėje nei 45 laipsnių temperatūroje kepto ar virto maisto, stiprių pagardų ar nenatūralių prieskonių. Taip pat visą maistą būtina labai gerai sukramtyti. Tai bus ne tik pagalba virškinimo sistemai, bet ir mankšta veido raumenims, o tai padės išlaikyti jaunyste veide. Visgi, jei ilgai kramtyti nesinori, kiek įmanoma daugiau maisto reikėtų smulkinti trintuvu ar plaktuvu.
„Apskritai valgykite tik tada, kada iš tiesų norite. Beveik visi žmonės valgo per daug. Derinkite ir rinkitės maistą taip, kaip jums liepia jūsų kūnas. Svarbiausia, niekada nevalgykite sunkiai virškinamo maisto, prieš imdamiesi sunkaus fizinio darbo. Na,  o prieš sudėtingą protinį darbą, patartina laikytis pasninko ir gerti tik sultis arba vandenį. Tokiu būdų jūsų smegenys nebus apsunkintos ir apkrautos maistu, galės efektyviau dirbti“, – dėstė JAV gyvenantis ir Hipokrato institutą įkūręs V. Kulvinskas.
Pats V. Kulvinskas teigia pradžioje žinojęs labai mažai apie sveiką gyvenimo būdą ir tai, kaip tai atrodo, tačiau palaipsniui mokslininkas pradėjo tuo aktyviai domėtis, atlikinėjo įvairius eksperimentus. Nors jaunystėje pats valgė nesveiką, kaloringą, riebų, gyvulinės kilmės maistą, rūkė ir vartojo alkoholį, atsiradus sveikatos problemoms, nusprendė keisti savo gyvenimo būdą. Taip grįžo ne tik energija, sveikata, bet ir ėmė jaustis laimingas. „Šiandien aš noriu, kad visi žmonės būtų laimingi ir sveiki“, – sako Hipokrato institute bei įvairiuose pasaulio kampeliuose seminarus vedantis V. Kulvinskas.
Per dvi viešnagės gimtinėje savaites jis surengs seminarų ciklą (lapkričio 24-27 d.) bei VIP retritų ir Lietuvos žmonėms. Juose bus dėstoma ir pasakojama ne tik, kaip sveikai gyventi, kaip apsisaugoti nuo ligų, būti žvaliems ir laimingiems, bet ir atskleistos jaunystės ir geros savijautos paslaptys. Seminarų dalyviai bus kviečiami prisijungti ir drauge su Rytų medicinos daktare Daniela Prauss atlikti meditacijos ir jogos pratimus bei išbandyti iš natūralių produktų pagal žaliosios mitybos principus paruoštus patiekalus.
Kalbėdamas apie lietuvių mitybos ypatumus, V. Kulvinskas teigė, jog renkantis maistą būtina atsižvelgti į klimatą, kuriame gyvename.
„Kadangi Lietuvoje žiemos metu klimatas yra ganėtinai šaltas ir yra sudėtingiau vietoje užsiauginti žalią maistą, vis tiek galima rasti kuo maitintis. Vienas produktų – riešutai, kuriuos sudaro apie 60 proc. riebalų, kurie būtini šaltesniame klimate gyvenantiems žmonės. Riebalais taip pat turtingos yra saulėgrąžos. Šaltuoju metų laiku taip pat reikėtų rinktis šiltą maistą. Pavyzdžiui, šaltą vandenį keisti šiltu. Be to, net ir pagal žaliavalgystės principus galima pasigaminti sriubą – tiesiog vanduo neturi būti šiltesnis nei 45 laipsniai“, – patarimus dalino V. Kulvinskas bei pabrėžė, jog staiga ir radikaliai keisti gyvenimo būdo nereikia. Viską reikia daryti pamažu. Galima pradėti nuo to, jog kitaip (gyvu maistu) maitinsitės tik kartą per savaitę ir pamažu didinsite sveikos mitybos dienų skaičių.
Po beveik dviejų metų derybų ir planavimo į Lietuvą Viktorą Kulvinską pakvietė VŠĮ „Žalia mityba“ vadovė Gražina Gum. „Aš labai džiaugiuosi, jog pagaliau ir Lietuvoje turime galimybę išvysti pasaulio pripažinimą pelniusį lietuvių kilmės sveikos gyvensenos guru ir tiesiai iš jo sužinoti jaunystės ir energijos šaltinio paslaptis. Už šią Viktoro Kulvinsko viešnagę Lietuvoje noriu padėkoti ir prie jos nemažai prisidėjusiam verslininkui Antanui Guogai“, – sakė Gražina Gum bei džiaugėsi, jog prieš pat V. Kulvinsko atvykimą į gimtinę, Lietuvos knygynus pasiekė jo bestseleris „Kaip išlikti XXI amžiuje“.

Didėjant žmonių susidomėjimui sveika mityba, Lietuvoje mažėja šaldyto maisto paklausa. Kaip „Veidą“ informavo didžiausio prekybos tinklo „Maxima“ atstovė ryšiams su visuomene Olga Malaškevičienė, jau kelerius metus šaldyto maisto pardavimas kasmet mažėja. „Dabar logistinės sistemos leidžia greičiau išvežioti šviežią maistą ir paskirstyti po parduotuves. Parduotuvių gausa leidžia patogiai apsipirkti nors ir kasdien, o žmonės labiau domisi sveika mityba, todėl dažniau ir renkasi šviežią maistą“, – komentavo O.Malaškevičienė.
Tuo tarpu šaldytus gaminius gaminančios įmonės „Liūtukas ir ko“ direktorė Valdemara Rita Kazlauskienė mažėjantį pardavimą sieja ne su požiūrio kitimu, o su krizės pasekmėmis. Ji prieštarauja paplitusiai nuomonei, kad šaldytas maistas nesveikas – vadovė tvirtina, kad pagamintas produktas staigiai užšaldomas ir vartotoją pasiekia be jokių konservantų ar kitokių priedų.
Didžiausiame prekybos tinkle pirkėjai iš šaldyto maisto asortimento dažniausiai renkasi šaldytą žuvį ir jos gaminius – tai sudaro apie 50 proc. nuo viso šaldyto maisto. Šis produktas populiarus, nes šviežios žuvies pasirinkimas nėra didelis. 45 proc. viso šaldyto maisto sudaro šaldyta kulinarija (koldūnai, picos ir t.t.). Tuo tarpu šaldytos daržovės ir vaisiai sudaro tik 5 proc viso šaldyto maisto.
„Prekiaujant šaldytu maistu labai jaučiamas sezoniškumas, pavyzdžiui, žiemą, ankstyvą pavasarį, kai mažėja šviežių daržovių pasiūla, išauga šaldytų daržovių paklausa, nes tokios daržovės šaldomos tokioje temperatūroje, kad išliktų visos maistinės savybės“, – tvirtina O.Malaškevičienė. Beje, sunkmečiu lietuviai pradėjo dažniau gaminti namie, todėl kasmet populiarėja ir šaldyta tešla.

Vilniuje po truputį atsiranda netradicinių restoranų – viename siūlomas termiškai neapdorotas maistas, kitame svečius sutinka ir pakalbina patys šeimininkai, trečiame kėdes atstoja pagalvėlės ant žemės, o įeiti į salę galima tik nusiavus batus.

Keliaujant po užsienio šalis galima aplankyti labai neįprastų restoranų. Pavyzdžiui, Maskvoje yra butuose įrengtų restoranų tinklas. Atėjęs į tokį restoraną pats koridoriuje pasikabini paltą, įsitaisai giminaičio svetainę primenančioje patalpoje, o jausmą, kad užsukai į svečius, sustiprina tarp staliukų besisukinėjantis katinas. Pasaulyje taip pat yra restoranų, kuriuose aptarnauja įvairiais personažais persirengę padavėjai, patiekalus užsisakai per liečiamąjį ekraną, stovintį ant stalo, ar valgai visiškoje tamsoje.
Lietuvoje šalia įprastinių picų ir cepelinų restoranų taip pat ėmė rastis šiek tiek kitokių. Jie skiriasi interjeru ar patiekalais, tačiau panašūs bendra koncepcija – čia siūlomas sveikas maistas, vengiama įvairių priedų ir konservantų prikimštų produktų, perkamos daržovės iš ūkininkų ir neprekiaujama alkoholiu. Sveiko maisto restoranai – nauja, bet labai teigiama mada restoranų rinkoje.

Sveikas maistas irgi gali būti skanus

Nedidelėje S.Skapo gatvelėje, prasidedančioje šalia Prezidentūros ir vedančioje į Pilies gatvę, jau metus veikia šeimyninis nedidukas žalio maisto restoranėlis „RawRaw“ – vienintelis toks visame mieste. Apie jį sostinėje šiuo metu garsas sklinda iš lūpų į lūpas, tad apsilankyti čia susigundo ne tik žaliavalgiai, į kuriuos ir orientuota ši vieta. Restoranas iš kitų išsiskiria tuo, kad čia pateikiamas termiškai neapdorotas maistas ir yra tik keletas išimčių – karštų sriubų.
„Tai veganiškas restoranas, čia nėra žuvies, mėsos, pieno produktų, kiaušinių, cukraus, labai mažai naudojame druskos. Pateikiame patiekalus iš daržovių, vaisių, riešutų, sėklų“, – restorano koncepciją apibūdina jo direktorė ir bendraturtė Olga Dzindzeleta.
Be cukraus? Be druskos? Be mėsos? Tūlas lietuvis, skaitydamas šiuos ponios Olgos žodžius, surauktų nosį, įsivaizduodamas prėską patiekalų skonį, tačiau nederėtų skubėti iš anksto daryti išvadų. O.Dzindzeleta nori parodyti, kad ir sveikas maistas gali būti skanus. „Mūsų protėviai buvo tokios mitybos pradininkai, tačiau evoliucijos metu jų mityba pasikeitė. Gamta pasirūpina, kad termiškai neapdorotas maistas būtų skanus, tačiau klausimas, kaip veikia mūsų receptoriai, – jie pamiršo, o galbūt net nežinojo tikrojo moliūgų, žiedinių kopūstų, brokolių skonio“, – mano ponia Olga.
Populiariausias patiekalas šiame restorane – kuskusas iš žiedinių kopūstų ir brokolių. O be cukraus, pasirodo, įmanoma pagaminti net desertus – žaliųjų citrinų tortą, obuolių „Napoleoną“ ar ledus. Saldumo suteikia medus, agavų sirupas ar datulės.
Daržoves ir vaisius O.Dzindzeleta stengiasi pirkti Lietuvos ūkininkų turguose ar ekologiniuose ūkiuose. Tai įmanoma padaryti pavasarį, vasarą ir rudenį, tačiau žiemą tenka pasitenkinti parduotuvių asortimentu. Šiemet ponia Olga netgi nupirko sėklų ir paprašė pažįstamos ūkininkės pasėti specialiai restoranui skirtų žalumynų ir daržovių – tam tikros rūšies moliūgų, dekoratyvinių kopūstų ir pan.
Prieš vienuolika metų ponia Olga kartu su šeima – dviem vaikais ir į Sibirą ištremtoje lietuvių šeimoje gimusiu vyru Viktoru – iš Rusijos persikėlė gyventi į Lietuvą. O atidaryti tokį restoraną nusprendė dėl dviejų priežasčių: patys jau ketverius metus maitinasi žaliu maistu, o kulinarija – ponios Olgos hobis. Prieš metus restoraną atidariusi Dzindzeletų šeima nesigaili šio sprendimo ir džiaugiasi, kad ateina svečių, kurie domisi sveika mityba ir rūpinasi savo sveikata.
Dar viena priežastis, kodėl „RawRaw“ žalio maisto restoranėlis vilioja lankytojus, – šeimininkų dėmesys. Užsukus čia dažnai galima pamatyti besisukiojančią visą šeimą, o ponia Olga restorane būna labai dažnai – ją išvysti galima net gaminančią virtuvėje. „Labai daug bendrauju su klientais. Kartais žmonės pabendrauti, paklausti patarimų atvažiuoja net iš kitų miestų“, – atskleidžia žalio maisto restorano vadovė.

Pasitinka šeimininkai

Nedidelių restoranėlių, kuriuose su svečiais bendrauja ar juos aptarnauja patys šeimininkai, Lietuvoje labai trūko, tačiau dabar jų po truputį daugėja. Metus veikiančiame „Piccolo Canopi“ restoranėlyje dirba vien jo jauni savininkai: Tadas Žukauskas gamina maistą, o jo žmona Karolina Žukauskienė aptarnauja svečius ir ruošia desertus. Nedidelio restoranėlio valgiaraštis nėra gausus, o firminis patiekalas – lazanija, kurios receptą Tadas tobulino beveik pusmetį. Savininkai visą maistą gamina vietoje – net lazanijos lakštus ar makaronus. Maistas visada šviežias, todėl šiame restorane įprasta rezervuoti staliukus iš anksto, priešingu atveju patiekalų gali nebeužtekti.
Naujame, tik rugpjūtį pradėjusiame veikti restorane „Holy Mico’s“ svečius taip pat dažnai pasitinka šeimininkė. Tai dar vienas naujas restoranas Vilniuje, teikiantis pirmenybę sveikam ir natūraliam maistui. „Mūsų patiekalai be jokių sintetinių priedų, patys gaminame visus padažus, džemus“, – tvirtina restorano „Holy Mico’s“ savininkas Skirmantas Rimkus.
Savininkę dažnai galima sutikti ir pusantrų metų Žvėryne veikiančioje vegetariško maisto kavinėje „Žaliasis bambukas“. „Aš esu ir direktorė, ir virėja“, – juokiasi kavinės šeimininkė Rūta Kazickienė.
Moteris atskleidžia, kad visada žavėjosi šeimyninėmis Italijos kavinukėms, kuriose virtuvės šefas prieina prie lankytojų paklausti, ar skanu, pristatyti patiekalų, papasakoti, kur buvo sugauta žuvis. „Mano tikslas buvo kavinėje sukurti namų aplinką. Didžioji dalis nuolatinių klientų žino mūsų vardus, žino, kas gamina pyragus ar kitokius patiekalus. Jie sako, kad jaučiasi, kaip namie“, – tvirtina R.Kazickienė.
„Žaliojo bambuko“ vadovė mano, kad į jos kavinę lankytojus traukia ne tiek vegetariškas, kiek naminis maistas. Šioje kavinėje didelio patiekalų pasirinkimo nėra – siūlomi tik dienos pietūs, todėl maistas visada šviežias. „Džiugu, kad ateina daug vyrų, nes moterys visada labiau rūpinasi savimi. Vyrai sako: „Mes ne vegetarai, bet pas jus maistas kaip namie“, – lankytojų įspūdžius persako R.Kazickienė.
„Žaliojo bambuko“ savininkė produktus taip pat perka iš ūkininkų, stengiasi nenaudoti šaldytų produktų, konservantų ar priedų, į kepinius deda tikro sviesto.
Vegetarišku ir sveiku maistu verslo vadybos bei administravimo studijas baigusi R.Kazickienė susidomėjo su buvusiu vyru įkūrusi jogos centrą. Netrukus gimė tradicija šeštadieniais gaminti vegetariškų valgių, kurių po treniruočių paskanaudavo lankytojai. Tokio maistui paklausa buvo didelė, todėl, skatinama joga užsiimančių žmonių, R.Kazickienė ryžosi įkurti restoraną. Iš pradžių į „Žaliąjį bambuką“ pietauti lėkdavo jogos entuziastai iš viso Vilniaus, tačiau vėliau šį restoraną pamėgo ir kitokie klientai. Pietų kompleksas – sriuba, antrasis patiekalas, arbata ir desertas čia kainuoja 17 Lt, be deserto – 15 Lt. O ant gintarų užpilto vandens dykai galima gerti kiek telpa.
Kitas įdomus Žvėryno restoranas – sename name įsikūrusi „Jalta“, kurios interjeras primena sovietmetį, tačiau taip pat leidžia pasijusti kaip užsukus pas ką nors į svečius. “Jaltos” valgiaraštyje – natūralus, iš mėsos, žuvies ir sezoninių daržovių gaminamas maistas.

Prisėsti galima ir ant žemės

Iš sostinės restoranų išsiskiria ir balandį Gedimino prospekte atidarytas vegetariško maisto restoranas „Radharanė“, siūlantis indišką maistą. Jis įdomus ne tik valgiaraščiu, bet ir interjeru. Pirmos dvi oranžinių spalvų salės niekuo neišsiskiria, tačiau už jų pasislėpusi trečioji jau kitokia – čia staliukai labai maži, o vietoj kėdžių rikiuojasi pagalvėlės. Prisėsti čia galima tik nusiavus batus. „Į šią salę perkeliamas Indijos aristokratiško gyvenimo valgymo komfortas“, – trečiosios salės idėją apibūdina „Radharanės“ vadovas Aidas Mačiulis.
Tai jau trečiasis „Radharanės“ restoranas. Pirmas buvo atidarytas Kaune, o antras – Vilniuje, „Ozo“ prekybos centre. Šio restoranų tinklo gimimo istorija tokia pati kaip ir kitų tokio tipo restoranų: kadaise turėjęs transporto, siuvimo įmones, A.Mačiulis restoraną nusprendė kurti tapęs vegetariško maisto šalininku ir gamintoju. „Labai patraukė indų vegetariška virtuvė, nes anksčiau vegetariškai nesimaitinome. Įdomu buvo bandyti, eksperimentuoti, o kai pamatai, kad iš tokių paprastų produktų galima padaryti nuostabių dalykų, norisi pasidalyti ir su kitais“, – aiškina A.Mačiulis.
Iš pradžių jis gamino šeimai, vėliau ėmė kepti pyragėlius, samosas ir vežti į įmones, o kadangi susidomėjimas buvo didžiulis, prieš dešimt metų atidarė pirmą vegetariško maisto restoraną Kaune.
Beje, dar vieną tokį restoraną planuojama atidaryti Šv. Ignoto gatvėje, vietoj jau uždaryto taip pat vegetariškus patiekalus siūliusio restorano „Baraka“.
Kodėl sostinėje daugėja tokių kavinių? „Manau, žmonės pradeda mąstyti, ką valgo. Didėja visuomenės sąmoningumas. Kai įkūrėme jogos centrą, prieš 11 metų į pradedančiųjų grupę ateidavo aštuoni žmonės, o po penkerių – jau keturiasdešimt“, – lygina R.Kazickienė.
O.Dzindzeleta mano, kad per 10–15 metų pasikeitė maisto pramonė, produktuose atsirado daug nereikalingų priedų, konservantų. „Žmonės pradėjo kreipti dėmesį į savo sveikatą ir net grįžti prie ankstesnio gyvenimo būdo, kai važiuodavo pas močiutę į daržą pasirinkti daržovių. Be to, manau, kad tai ir mados dalis. Bet jei tapo madinga būti sveikam – tai labai gerai“, – neabejoja O.Dzindeleta.
Sveiko maisto restoranų vadovai pripažįsta, kad įkurti restoraną, kuriame neprekiaujama alkoholiu, – rizikinga. Neuždirba jie ir didelių pelnų, tačiau džiaugiasi galėdami dalytis su kitais tuo, ką atrado patys. O prie sostinės veido kitokie restoranai labai tinka.

Netradiciniai restoranai pasaulyje

Restoranas    Šalis, miestas    Kuo ypatingas

“Kayabukiya Tavern“    Japonija, Ucunomija    Padavėjų personalą papildžiusios dvi beždžionėlės
“Hajime“    Tailandas, Bankokas    Aptarnauja robotai
“Kinderkookkafé“    Olandija, Amsterdamas    Vaikai gali padėti gaminti valgį, serviruoti stalą, plauti indus
„Dark restaurants“    Lenkija, Varšuva    Lankytojai valgo visiškoje tamsoje, dažnai dirba akli darbuotojai
SAME    JAV, Denveris    Gali sumokėti tiek, kiek nori
“Disaster Café“    Ispanija, Ljoret de Maras    Imituojamas 7,8 balo žemės drebėjimas
„Le Spirit Lounge“    Kanada, Monrealis    Jei nesuvalgai viso patiekalo, gauni baudą
„Pho Garde“    JAV, San Franciskas    Patiekalą lankytojas gauna nemokamai, jei spėja suvalgyti nurodytą kiekį per nurodytą laiką, pvz., 50 vištų sparnelių per pusvalandį
„Le Train Gourmand“    Prancūzija, La Valette du Var    Mažyčiai traukiniai patiekalus veža ant stalų, nėra padavėjų
„Restophone“    Prancūzija, Montpeljė    Kiekvienas stalas turi telefoną, kuriuo galima susisiekti su kitu staliuku ir bendrauti, pakviesti šokio
„Switch“    JAV, Las Vegasas    Sienų ir lubų dizainas keičiasi kas 20 minučių
„Traveler Restaurant“    JAV, Konektikutas    Kartu su patiekalais svečiams padovanojama naudota knyga
B.E.D.    JAV, Majamis    Vietoj kėdžių – didelės lovos

Salmonelėmis užkrėsti cepelinai ir vištiena, pasibaigusio vartojimo termino, kambario temperatūroje laikoma mėsa, pakartotinai užšaldytos krevetės, ant indų – žarninės lazdelės. Tokį meniu siūlo ne viena Lietuvos kavinė ir net prabangūs restoranai.

Vien tik pirmąją rugsėjo savaitę Vilniuje laikinai sustabdyta penkių kavinių veikla. Štai restorane “Muskatas“ buvo netinkamai laikomi maisto produktai, patiekalai gaminami iš produktų, kurių tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs. Be to, buvo nesilaikoma bendrų ir asmens higienos reikalavimų.
Vasarą Klaipėdos “Kinrožės“ kavinėje klientams buvo siūloma žemaičių blynų, kurių mėsos įdarą virėjai laikė daugiau kaip trisdešimties laipsnių karščio patalpoje. O ant pusgaminių nebuvo ženklinimo etikečių, tad neaišku, iš kur jie atkeliavo, koks tinkamumo vartoti terminas.
Pasirodo, renkantis vietą pietums ar vakarienei, ne visada galima pasikliauti ir prabangaus, gerai žinomo restorano vardu. Štai restorane “Villon“ buvo rasta šaldytos sriubos, taip pat jautienos, lašišos karpačio be ženklinimo etikečių. Mėsa ir tigrinės krevetės atšildomos aplinkos temperatūroje, šaldytuve viename padėkle laikoma ir termiškai apdorota, ir atvėsinta paukštiena. Be to, ant salotų maišymo dubens, šaldytuvo lentynos ir konditerinių svarstyklių aptikta koliforminių bakterijų.
O viešbučio “Radisson Blu Hotel Lietuva“ restorane rasta net 26 kg įvairių maisto produktų, kurių tinkamumo vartoti terminas buvo pasibaigęs. Nustatyta ir daugybė kitų maisto tvarkymo reikalavimų pažeidimų.
Žemesnio lygio kavinėse grėsmė apsinuodyti dar didesnė. Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnams vasarą patikrinus UAB “CHFT“ priklausančią kiniškų patiekalų kavinę paaiškėjo, kad joje maistui gaminti naudojami indai yra nešvarūs. Pjaustytoje vištienoje ir šaldytoje žuvyje rasta salmonelių, kituose produktuose – auksinio stafilokoko ir žarninių lazdelių bakterijų. Šių bakterijų buvo rasta ir Vilniaus Žirmūnų gatvėje įsikūrusioje “Gedimino smuklėje“ bei “Forto dvare“, veikiančiame Priegliaus gatvėje. Ne vienas čia valgęs apsinuodijo.
Beje, dėl higienos reikalavimų pažeidimų ir netinkamai laikomų produktų infekcijų, plintančių per maistą, protrūkiai visoje Lietuvoje kyla vos ne kas mėnesį.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenis, vien tik per pirmąjį šių metų pusmetį kilo 256 žarnyno infekcijų protrūkiai – susirgo 696 asmenys. Daugiau nei pusė susirgusių žmonių apsinuodijo papietavę kavinėse, po vaišių privačiuose pobūviuose ir vaikai, valgę ugdymo įstaigose.

Patiekalai iš pigiausių ir pasenusių produktų

Kaunietė Gražina Rimkuvienė, prieš mėnesį vakarieniavusi restorane “Bajorkiemis City“, sako, kad blogai pasijuto iškart grįžusi namo. “Valgydama kalakutienos filė nejutau, kad ji pagaminta iš pasenusių produktų, tačiau po vakarienės pradėjo raižyti pilvą, o naktį dar ir vėmiau. Namie daugiau nieko nevalgiau, tad apsinuodijau restorano maistu. Be to, nustebino, kad patiekalų tame restorane reikėjo laukti ilgiau nei valandą, o maistą atnešė atvėsusį. Vien tik už kalakutieną sumokėjau daugiau kaip dvidešimt litų“, – piktinasi G.Rimkuvienė.
Moteris nerašė skundo nei restorano darbuotojams, nesikreipė ir į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT), kuri tokius nusiskundimus nagrinėja, tačiau sako, kad daugiau į šio tinklo restoranus kojos nekelsianti.
Tokių nusivylusių Lietuvos viešojo maitinimo įstaigomis tūkstančiai. Pernai VMVT gavo net 2547 vartotojų skundus dėl maisto produktų ir viešojo maitinimo paslaugų.
Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos vykdomosios direktorės Loretos Charčenkienės nuomone, konkurencija tarp kavinių ir restoranų yra didelė, todėl stengiamasi klientus vilioti mažesnėmis kainomis. “Patiekalai gaminami iš pigiausių produktų, dažnai jie neišmetami net pasibaigus vartojimo terminui. Be to, ir patys žmonės renkasi, kur galėtų pavalgyti kuo pigiau, retas ieško kokybės“, – tvirtina L.Charčenkienė.
Anot svetainės Restoranai.lt redaktoriaus ir gurmė Pauliaus Šuksterio, neverta tikėtis, kad pietūs, kainuojantys 10–15 Lt bus pagaminti iš šviežių ir kokybiškų produktų. “Daugelyje picerijų ir žemesnio lygio kavinių naudojamas pats pigiausias sūris, kumpis. Galima gaminti iš šviežio itališko sūrio, tačiau tada patiekalo kaina pakyla iki 40 ar daugiau litų. Maitinimo įstaigų savininkai priversti mažinti kainas, kad galėtų išgyventi, tačiau dėl to kenčia patiekalų kokybė“, – teigia P.Šuksteris.

Valgome tik kažką panašaus į maistą

Pašnekovas pastebi, kad Lietuvoje dažnai taupoma kokybiškų produktų, modernios virtuvinės įrangos ir profesionalių virėjų sąskaita, tačiau naujiems baldams ir interjerui pinigų negailima.
Tuo tarpu Vakarų Europos šalyse yra priešingai. Daug po pasaulį keliaujanti verslininkė Rasa Martens pasakoja, kad Italijoje mažoje kaimo užeigoje makaronai, kainuojantys 5 eurus, dažnai būna net skanesni nei toks pat patiekalas už 30 eurų Milano restorane. “Patiekalų kokybė nesiskiria, ar valgytum kaimelyje, prisėdęs ant plastikinių kėdžių, ar įsitaisęs ant prabangių minkštasuolių didmiesčio restorane. Lietuvoje – atvirkščiai, svarbu išorinis blizgesys. Atėjęs į puikiai įrengtą kavinę ar restoraną, ne visada gausi gero maisto“, – sako ne vienus metus restoranų versle dirbanti moteris.
“Slow Food Lietuva“ – lėto valgymo kultūrą propaguojančios organizacijos atstovo Dainiaus Juozaičio vertinimu, taip yra todėl, kad Lietuvoje nėra maisto vartojimo kultūros ir tradicijų. „Daugelis kavinių ir restoranų kopijuoja italus, prancūzus, nors mes patys turime puikių patiekalų, tik virėjams reikėtų pasistengti“, – mano D.Juozaitis.
Jam antrina P.Šuksteris: “Vyresnės kartos kavinių savininkams dažnai trūksta kūrybingumo ir lankstumo. Prieš dešimt metų siūlydavo klientams karbonadą su kopūstais, tokį patį ir dabar siūlo. Dėl to nepritraukia žmonių, maistas užsistovi, bet jo neišmeta, o patiekia kaip šviežią.“
Tad daugelyje kavinių, anot D.Juozaičio, valgome tik kažką panašaus į maistą. Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas rėžia dar griežčiau: “Ir picerijose, ir kavinėse, ir restoranuose tas pats šlamštmaistis. Lietuvoje yra vos keli aukštesnio lygio restoranai, kurie produktus perka iš mažų ūkių ar atsiveža geros kokybės produktus iš užsienio. Visur kitur gaminama iš surogatų, nitratais pertekusių daržovių ir kiauliagyvių bei vištagyvių.“
D.Juozaitis išskiria vos kelis restoranus, kuriuose maistas visada gaminamas iš šviežių produktų. Tai “Šturmų švyturys“, įsikūręs prie Ventės rago, restoranas “Gurmė“ Kaune ir “Jalta“ Vilniuje.
P.Šuksteris pamini dar kelias maitinimo įstaigas, kurių patiekalų kokybė jo niekada nenuvylė. Tai “Sushi Express“, “Steakhouse Hazienda“, “In Vino“ ir Kaune įsikūrę “Perkūno namai“.

Patys žmonės turi domėtis, ką valgo

VMVT Maisto skyriaus vedėja Aušra Išarienė teigia, kad nors ir nelabai skanu, bet valgyti Lietuvos kavinėse ir restoranuose yra  palyginti saugu. „Per 2011 m. devynis mėnesius dėl viešojo maitinimo įmonių veiklos užregistruota 14 ūmių infekcinių žarnyno susirgimų protrūkių. Protrūkį sukėlė tik viena iš beveik 600 veikiančių viešojo maitinimo įmonių“, – dėsto A.Išarienė.
Tiesa, čia reikėtų paaiškinti, kad protrūkiai kyla dėl itin šiurkščių pažeidimų, tačiau pavalgius kavinėje, kurioje nesilaikoma elementarios higienos arba patiekalai gaminami iš nekokybiškų produktų, gali kilti ne mažesnių bėdų – sutrikti virškinimas, atsirasti sunkumas skrandyje ir pan.
Be to, VMVT pareigūnai viešojo maitinimo įstaigas tikrindami „šviesoforo“ principu – nuo vieno karto per dvejus metus iki trijų kartų per metus, atsižvelgiant į jų veiklos pobūdį ir galimą riziką bei ankstesnių patikrinimų rezultatus, ne visada laiku išsaiškina pažeidimus. Tad rizika kavinėje ar restorane užsisakyti ne kokybiško maisto nėra labai menka.
D.Juozaičio nuomone, maisto kokybė kavinėse ir restoranuose pradėtų gerėti, jeigu patys žmonės domėtųsi, ką valgo, iš kur atkeliavo produktas, kaip buvo pagamintas patiekalas. „Šiandien maistas – daugeliui paskutinėj vietoj, svarbu tik greitai ir pigiai pavalgyti. Tad daugėja greito maisto užeigėlių, kebabinių ir picerijų. Norint gauti gero maisto, reikia nebijoti klausti, kokia patiekalo sudėtis, kas produktų tiekėjai. Jeigu kavinėje sugebės atsakyti į šiuos klausimus, galima tikėtis ir geresnės kokybės“, – tvirtina “Slow Food Lietuva“ atstovas.
O P.Šuksteris pataria kavinę ar restoraną rinktis ne tik pagal patiekalų kainą, bet atsižvelgti ir į tai, kiek ten lankosi žmonių. Jo nuomone, kuo daugiau klientų sulaukia maitinimo įstaiga, tuo didesnė tikimybė, kad maistas bus bent jau ne pasenęs, nes nespės užsistovėti.

Didesnės rizikos viešojo maitinimo įmonės

Vilniuje
1. Restoranas “Muskatas“
2. Restoranas “Naujieji rytai“
3. Greito maisto restoranas “Old City Bistro“
4. Kavinė “Bahar“
5. Kavinė “Sushi house“
6. Kavinė “Harbinas“
7. Kiniškų patiekalų kavinė “Soja“
8. Kavinė “Pas Mėtą“

Kaune
1. Kinų restoranas “Sičuan“
2. “Panemunės restoranėlis“
3. Kavinė “Pašiūrė“
4. Kavinė “Alibi“
5. Kavinė “Rojalis“
6. Kavinė “Bell Pepper“
7. Kavinė “Briedžių medžioklė“
8. Cukrainė “AJ Šokoladas“

Klaipėdoje
1. Restoranas “Salūno pica“
2. Kavinė “Jorkas“
3. Taverna “Ferdinandas“
4. Kavinė “Brizas“
5. Kavinė “Feilong“
6. Kavinė “Bičiuliai“
7. Baras “Bistro“
8. Kavinė-picerija “Krantinė“

Įmonių rizika buvo įvertinta vadovaujantis šiais kriterijais: protrūkiai, veiklos sustabdymas, pasikartojantys ir sąmoningai nešalinami higienos bei produktų saugos pažeidimai.

Šaltinis: Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba