Lietuviams nė motais augantys mokesčiai žaliai mėsai ir idiotiška žemės ūkio politika, iš parduotuvių lentynų iššlavusi lietuvišką kiaulieną – mūsų ūkininkų užaugintos mėsytės miestiečiai važiuoja pirkti tiesiai į kaimą.

Vilnietė Loreta Gaižauskienė praėjusią savaitę jau ne pirmą kartą savo šeimai pirko šviežios kiaulių skerdienos tiesiai iš ūkininkų. Iš anksto susitarus, iš kaimo į Vilnių atkeliavo per pusę padalyta kiaulė – viena dalis Loretos, kita jos draugės šeimai. Skerdienos kilogramo kaina – 10 Lt. “Ne tik sutaupiau, palyginti su parduotuvėmis, bet ir tikrai žinau, kad valgau šviežią lietuvišką mėsą”, – džiaugiasi moteris.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto direktoriaus pavaduotoja Snieguolė Ščeponavičienė perspėja, kad prieš valgant paskerstos kiaulės mėsą, būtina patikrinti, ar ji neapkrėsta trichinelėmis. Toks tyrimas kainuoja 30 Lt.

Ji pastebi, kad pastaruoju metu labai daugėja kiaulieną tikrinančių lietuvių šeimų, greičiausia ją įsigijančių tiesiai iš ūkininkų. 2009 m. buvo atlikit 222 trichineliozės tyrimai, 2010 m. jų skaičius jau siekė 409, o vien per pirmus du šių metų mėnesius kiaulieną atvežė patikrinti 145 žmonės.

Praėjusią savaitę už kilogramą kiaulienos mokėję maždaug 7,5 lito, netrukus pirkėjai turės atseikėti maždaug 0,8-1 lito daugiau, rašo “Lietuvos rytas”.

“Žaliava pabrango. Todėl neišvengiamai brangs ir produktai”, – sakė bendrovės “Biovela Group” vadovas Virginijus Kantauskas.

Pasak V.Kantausko, mėsos gaminiai artimiausiu metu turėtų pabrangti 10-15 proc. Brangesnių, išskirtinių produktų kaina aukštyn šoktelės smarkiau, pigesnių – mažiau.

“Kurį laiką mėsos perdirbimo įmonės savo sąskaita pridengia žaliavos kainų šuolį. Rinkoje susidaro savotiškas vakuumas, bet jis galop plyšta. Tam jau atėjo laikas”, – sakė V.Kantauskas.

Pastaruosius metus mėsos ir jos gaminių kainos nekilo. Vos po keletą procentų brango pavieniai mėsos produktai.

Pasak mažmeninės prekybos tinklo “Iki” atstovo Valdo Lopetos, nuo metų pradžios tiekėjai bemaž 10 proc. pabrangino dalį pieno, duonos produktų, cukrų, kai kurias žuvis.

Dėl augančio eksporto į Rusiją ir besibaigiančio derliaus tiekėjai maždaug penktadaliu padidino bulvių, pomidorų, taip pat kai kurių kitų vaisių ir daržovių kainas.

Kalbama, kad pasaulyje prasideda maisto stygiaus krizė, jis toliau tik brangs, ir tai esą ne vienkartinis, su prastu praėjusių metų derliumi susijęs reiškinys, o dar tik įsibėgėjanti tendencija. Tai nėra labai baisi žinia artimo ryšio su kaimu dar nespėjusiems prarasti lietuviams – juk daugelis yra atgautų žemių savininkai, o žemdirbystės įgūdžių, pasirodo, tebeturi didesnė pusė tautiečių.
Iš naujausios “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos apklausos matyti, kad net 56,2 proc. Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų šiemet vienaip ar kitaip planuoja patys užsiauginti daržovių ir vaisių savo reikmėms. Pasak bendrovės direktoriaus Sauliaus Olencevičiaus, vieni tai darys patys, kiti pasinaudos tėvų bei giminių pagalba ir dalyvaus talkose, tuo prisidėdami prie auginimo. Iš viso neketinančiųjų užsiimti žemės ūkiu yra tik 17 proc. 36.6 proc. apklaustųjų bent dalį reikalingų produktų patys užsiaugina visada, o neramios pastarojo laiko tendencijos verčia apie tai susimąstyti dar 42 proc. miestiečių.

Ar ketinate šiais metais patys užsiauginti daržovių ir vaisių? (proc.)

Taip 56,2
Ne 17
Dar nesvarsčiau 26,8

Kokie jūsų savarankiško ūkininkavimo įgūdžiai? (proc.)
Visą gyvenimą bent dalį reikalingų produktų užsiauginu pats/pati 42
Užsiimti daržininkyste privertė tik ekonominė krizė 36,6
Neramios pasaulinės tendencijos verčia susimąstyti, ar nevertėtų maisto užsiauginti pačiam 15
Jokios krizės neprivers manęs eiti į daržą, maisto visada galima nusipirkti 6,4

"Veido" archyvas

R.Lukšienė kiekvieną savaitgalį namuose kepa duoną

Vis daugiau Lietuvos gyventojų namie kasdien gamina ne tik pietus ir vakarienę, bet jau kepa ir duoną, kemša dešras, slegia sūrius, lydo sviestą, daro alų. Galima teigti, kad tai tapo netgi madinga.

Sunkmetis pakeitė daugelio lietuvaičių valgymo ir maisto gaminimo įpročius. Norėdami sutaupyti žmonės pradėjo daugiau gaminti namie.  Kilusi kovos prieš bloguosius E banga daugelį privertė susimąstyti, ką deda į puodą ir į burną.

UAB “Maxima LT” įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorė Lina Muižienė teigia, kad 2010 m. 20 proc. krito salotų, mišrainių, pusgaminių pardavimas, taip pat mažiau nuperkama konditerijos gaminių ir apskritai gatavų maisto produktų. O miltų, aliejaus žmonės perka daugiau. “Gruodžio mėnesį 20 proc. išaugo prieskoninių žolelių pardavimas, kartu iki 5 proc. padidėjo kepimo miltelių ir kitų kepimo priedų paklausa”, – sako “Rimi Lietuva” atstovė ryšiams su visuomene Jovita Bagdonaitė.

Taip ne vienas net nežinodamas, kas yra lėtojo maisto kultūra, tapo jos skleidėjais. Lėtojo maisto propaguotojai ragina maistą gaminti namie iš tame regione užaugusių produktų, patiekalus taisyti su meile, o valgyti neskubant, mėgaujantis kiekvienu kąsneliu. Be to, gaminimas namie leidžia nemažai sutaupyti maistui išleidžiamų pinigų, taip pat suteikia galimybę sveikiau maitintis. Todėl vis daugiau miestiečių namie verda ne tik sriubas, troškinius, gamina įvairias salotas, bet jau ir daugiabučio namo virtuvėje kepa duoną, virš radiatoriaus vytina dešras ir kumpius, slegia sūrius, net lydo sviestą ar daro alų. Nors atrodytų tokius produktus paprasčiau ir greičiau būtų nusipirkti prekybos centre ar iš ūkininko, tačiau visi “Veido” kalbinti pašnekovai tvirtina, kad joks masinės gamybos produktas neprilygsta gamintam namie.
Pasirodo, net daug laiko ir ypatingų žinių tokia gamyba nereikalauja. Nereikia net jokios specialios įrangos. Užtenka paprasčiausio puodo, kad galėtum pasidaryti namie, pavyzdžiui, alaus ar pasigaminti lydyto sviesto.

Valgo tik namie gamintas dešras, pieno produktus

Klaipėdietis Večiaslavas Nazarovas jau septynerius metus parduotuvėje neperka jokių pieno produktų. Sviesto, varškės sūrio, jogurto ar varškės jis pasigamina namie. Pirmiausia Večiaslavas atsisakė mėsos produktų, o paskui pradėjo domėtis, kaip galėtų gauti sveikesnių kitų produktų. Radęs lydyto sviesto (Ghi) receptą, 43-ejų vyras pradėjo jį gaminti namie. Tai neužtrunka ilgai, o rezultatas, anot V.Nazarovo, puikus. Mat toks sviestas labai skaniai kvepia, jo skonis – saldus, primenantis riešutų. Ghi nereikia laikyti šaldytuve. Jis net pusę metų išlieka šviežias laikomas kambario temperatūroje. Mat kaitinant sviestą vanduo išgaruoja, baltymai sudega ir lieka tik skaidrus, gintaro spalvos riebalas. Be to, yra sveikesnis negu įprastas, nes kepant ant šio sviesto nesusidaro kancerogeninių medžiagų, kadangi yra pašalinti baltymai. Juo taip pat galima gardinti įvairius patiekalus, tepti ant duonos.

Večiaslavas sako, kad pasigaminti lydyto sviesto labai paprasta. “Nusipirkęs kilogramą naminio 82 proc. sviesto, jį valandą verdu puode storu dugnu, vis nuimdamas putas. Kai susidariusi kieta plutelė – baltymai – nusėda ant dugno, o pats sviestas tampa skaidrus, nukeliu puodą nuo viryklės ir palieku trumpam atvėsti. Tada nukošiu per marlę tirščius ir, kai visai atvėsta, išpilstau į stiklinius indus. Pastovėjęs jis sustingsta ir tampa panašus į medų”, – receptu dalijasi V.Nazarovas ir priduria, kad toks sviestas ne tik maistas, bet ir vaistas, nes labai gerai išvalo iš organizmo toksinus. Be to, atkuria žarnyno mikroflorą, kurią, Večiaslavo nuomone, pažeidžia daugelis masinės gamybos produktų, nes juose gausu konservantų. Dėl šios priežasties vyras namie gamina ir varškės sūrį. Užviręs 2,5 l naminio pieno, į jį įpila 600 ml pasukų. Paverda, kol atsiskiria skystis ir baltymai, tada gautą masę perlieja šaltu vandeniu, jį nuspaudžia, viską sudeda į marlę ir suspaudžia. Tačiau sūrio neslegia, o tik pakabina keturioms valandoms, kad nuvarvėtų vanduo. Toks sūris būna purus ir minkštas.

Pasirodo, didelių sugebėjimų nereikia ir norint namie pasigaminti vytintų dešrų. Vilnietė Kristina Visockaja, gyvendama daugiabutyje, jau ne vienus metus pati valgo ir svečius vaišina tik savo gamybos dešromis. Ji sumala kiaulienos mentę, pagardina įvairiais natūraliais prieskoniais ir sukemša į plonas žarnas. Tada dešras palieka pastovėti penkias valandas, paskui tris dienas džiovina pakabintas virš viryklės, dar savaitę jos pastovi, ir jau galima skanauti. “Tokios dešros ne tik sveikesnės, pigesnės, bet ir skanesnės. Mano šeima jau seniai nenori net ragauti jokių dešrų iš parduotuvės”, – pasakoja ponia Kristina.

Surogatinių produktų geriau nepirkti

Dietologė Jūratė Dobrovolskienė sako, kad naminis maistas yra sveikesnis, nes gamindamas žmogus pats atsirenka tik tuos produktus, kurių nori. Pavyzdžiui, vytinant dešras namie matyti visas gaminimo procesas, o parduotuvėje kabančios rūkytos dešros beveik visos savo skonį ir spalvą yra įgavusios jas mirkant specialiuose skysčiuose.

“Apskritai parduotuvėje geriau nepirkti jokių surogatinių produktų: faršo, virtų dešrų, paštetų ir pan., nes juose ypač daug konservantų. Be to, neaišku, iš kokios kokybės mėsos jie pagaminti. Nors nevalgomo nieko nėra, tačiau tai neturėtų būti kasdienės virtuvės produktas”, – pabrėžia Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja. Tačiau, anot jos, reikia atidžiai rinktis ir naminį maistą. Jis netūrėtų būti riebus, be to, svarbu išlaikyti įvairovę. “Jeigu žmogus valgys tik dešras, nors ir gamintas namie, sveikai nesijaus”, – sako J.Dobrovolskienė.

O pavojus dažnai mėgautis tuo pačiu maistu, ypač kai ranka puikiai atidirba vieną receptą, yra nemažas.

Ieva Liutkevičiūtė, prieš pusmetį namie pradėjusi kepti duoną, pasakoja, kad jos šeima dažnai savaitgaliais visą dieną valgo tik šviežią duoną, nes ji gardi ir viena, ir su sviestu, uogiene ar varške. Kai išsikepa bandelių, vaikams taip pat būna sunku įsiūlyti kitą patiekalą. Be to, jos kaip mat išgaruoja. Tačiau moteris įsitikinusi, kad geriau valgyti namie keptus sausainius, pyragus, negu pirktus parduotuvėje. “Jau metus mes neperkame nei duonos, nei konditerijos gaminių, nes jie mums neskanūs. O namie pagaminti dar ir sveikesni. Ir vaikams labai patinka patiems kočioti, minkyti tešlą, formuoti sausainukus ar puošti bandeles. Mano trejų metukų sūnus kiekvieną savaitgalį pusdienį su didžiausiu džiaugsmu praleidžia virtuvėje. Prikišęs nosį prie orkaitės laukia, kol iškeps. O dešimtmetė dukra pati ieško receptų, nes nori nustebinti”, – džiaugiasi moteris, atradusi malonią vaikams ir sau veiklą.

Namie gaminti – pigiau

Artūras Pikšrys, mėgstantis eksperimentuoti virtuvėje, prieš dvejus metus sugalvojo pasidaryti alaus savo namuose. Jam įgriso vienodas ir neįdomus didžiųjų Lietuvos aludarių gaminamo alaus skonis, todėl dabar pats ieško įvairių receptų ir dažniausiai geria šį gėrimą tik savos gamybos. Vasarą jis daro avietinį alų, žiemą – gardina citrusinių vaisių žievelėmis, čiobreliais, mėtomis, kalendros sėklomis. “Tai fantazijos reikalas. O pats alaus darymas užtrunka maždaug septynias valandas. Pirmiausia reikia suskaldytus grūdus užpilti vandeniu ir palaikyti valandą. Gaunasi vadinamoji misa, kuri kartu su apyniais verdama puode kelias valandas, paskui atšaldoma ir pridedama mielių. Tada alus, nelygu norimo stiprumo, brandinamas buteliuose nuo mėnesio iki pusės metų”, – pasakoja A.Pikšrys ir priduria, kad alaus skonis – žmogaus darbo ir fantazijos rezultatas. Mat tai nepriklauso nuo apynių ar kitų ingredientų derliaus. Todėl, Artūro nuomone, daryti alų – kūrybiškas procesas. Tad ir gerti pačiam pasidarius maloniau nei pirktinį. Be to, pigiau atsieina. Vyras apskaičiavo, kad litro namie daryto alaus savikaina – 1–2 Lt, o parduotuvėje reikia suploti apie šešis.

Kiti “Veido” kalbinti pašnekovai taip pat patvirtino, kad namie gaminti maistą kelis kartus pigiau, nei pirkti parduotuvėje. I.Liutkevičiūtė sako, kad duonos kilogramą ji išsikepa už 7 Lt, o ūkininkų turgelyje toks kiekis kainuoja apie 17 Lt. V.Nazarovas suskaičiavo, kad gamindamas namie kartu su drauge maistui per mėnesį išleidžia tik 300 Lt.

Pokalbį su keturis mėnesius Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai vadovaujančiu Jonu Miliumi pradedame nuo to, kur lietuviams būtų geriausia ieškoti sveikų maisto produktų – prekybos centruose, turguje ar pirkti iš ūkininkų. Juk Lietuvoje sukelta psichozė, kad dauguma maisto produktų, daržovių, vaisių ar net vanduo iš čiaupo kenkia sveikatai.

Priešingai, nei galima būtų tikėtis, už maisto kokybės kontrolę atsakingos tarnybos vadovas nepuola tvirtinti, esą mūsų pramonėje viskas puiku, ir prisipažįsta, kad jo šeima didžiąją dalį maisto produktų atsiveža iš kaimo – perka juos iš pažįstamų ūkininkų Dzūkijoje. “Juk beveik visi mes, lietuviai, tebeturime tiesioginių ryšių su kaimu – jei ne močiutė, tai teta ten gyvena. Tai negi sunku per jas susirasti patikimų, sąžiningų ūkininkų. Tačiau esame tinginiai, ir dar naivūs – norime gatavo, pramonės pagaminto produkto, bet kokybiško ir būtinai pigaus”, – stebisi J.Milius.

VEIDAS: Bet ar ne jūsų tarnyba turėtų užtikrinti, kad pramonė tiektų mums sveiką ir kokybišką maistą?

J.M.: Mūsų tarnyba kontroliuoja, kad maistas būtų saugus. Kitaip tariant, užtikriname, kad valgydami Lietuvoje sertfikuotus maisto produktus jūs nenusinuodysite. Dauguma taisyklių, kas yra saugu, bendros visoje Europos Sąjungoje – visur leidžiami arba draudžiami tie patys ingredientai, priedai, nustatomos galiojimo sąlygos.

Žinote, kas yra didžiausias mūsų priešas? Ne pramonė, o mūsų pačių abejingumas ir noras, kad mūsų sveikata, tai yra ir tuo, ką valgome, pasirūpintų kažkas kitas. Prancūzijoje, Italijoje maisto kultūra visai kitokia, žmonėms ten svarbu, ką jie valgo, todėl ir menkaverčių maisto produktų ten suvartojama mažiau. Kaip galima perkant dešrą, kurios kilogramas kainuoja septynis litus, tikėtis, kad joje bus kokybiškos mėsos? Juk jos savikaina tris kartus mažesnė – atmetus prekybinį antkainį, gamintojui lieka užduotis pagaminti produktą, kurio kilogramas kainuotų pustrečio lito. Ką į jį galima sudėti, kai normalios mėsos kilogramas kainuoja 17 Lt? Bet juk einame ir perkame tokią dešrą, o paskui pykstame ant valstybės, esą mus nuodija.

VEIDAS: Pigius produktus žmonės dažnai perka tik dėl to, kad neturi pinigų brangesniems.

J.M.: Sveika ir kokybiška mityba nebūtinai brangesnė už menkavertę. Šimtas gramų grynos mėsos sveikiau už gabalą pigios dešros. O kruopų košė pusryčiams – net tik daug pigiau, bet ir kur kas sveikiau už perdirbtus dribsnius su priedais.

Supraskite, pramoninė maisto gamyba negalėtų egzistuoti, jei nebūtų naudojama cheminių priedų. Kas prekybos centre pirktų natūralios pilkos spalvos faršą? Tačiau niekas nedraudžia jums pačiam susimalti mėsą.

Todėl labai svarbu šviesti žmones, gaivinti lietuvių sveikos, natūralios mitybos įpročius. Jau pradedame tokią informacinę kampaniją – rengsime televizijos laidas, paskaitas, platinsime pranešimus apie paprastos ir sveikos mitybos, neperdirbtų maisto produktų privalumus. Ypač svarbu šią žinią įdiegti vaikams. Reikia jiems įtaigiai pasakoti, rodyti, kokios yra menkavertės mitybos pasekmės.

VEIDAS: Žiniasklaidoje pastaruoju metu tikrai nestinga pramoninį maistą demaskuojančios ir net gąsdinančios informacijos.

J.M.: Esu dėkingas visoms tokioms laidoms ir leidiniams – net ir patiems neobjektyviausiems, žiauriai kritikuojantiems mūsų tarnybą. Pažadinti žmonių sąmoningumą – svarbiausias dalykas. O jei kažkam darosi neramu, esą pramonė tesiekia mus visus nunuodyti ir jos Lietuvoje niekas nekontroliuoja, kviečiu užeiti į mūsų tarnybos tinklalapį – jame paneigiame visą tikrovės neatitinkančią informaciją.

VEIDAS: Tada jums bus nesunku patvirtinti arba paneigti žmones bauginančias versijas apie tragišką lietuviškų maisto produktų saugą ir kokybę. Pirmoji: valgome glifosatu užnuodytą duoną.

J.M.: Kategoriškai neigiu. Nė karto nė viename grūdų, miltų ar duonos mėginyje Lietuvoje nebuvo rasta glifosato pėdsakų. Taip, šį chemikalą, kitaip dar vadinamą raundapu, leidžia naudoti ES taisyklės, neabejoju, kad juo piktžoles naikina kai kurie turtingesni Lietuvos ūkininkai. Mano asmenine nuomone, tai bloga praktika, bet, kartoju, ES tai nedraudžiama, o mokslinai tyrimai nurodo, kad glifosatas suyra per 10 dienų. Žinote, ką atšauna herbicidus naudojantys ūkininkai? Kad nenaudojant jokių chemikalų javus puola grybelis, gaminantis žmogui itin pavojingus mikotoksinus, kurie, priešingai nei neorganinis glifostas, nė nesuyra.

VEIDAS: Antroji versija: Baltijos jūroje randama nuodingo dioksino, kuriuo užkrėstos čia sugaunamos žuvys, laisvai patenkančios ir ant mūsų prekystalių.

J.M.: Taip, tai tiesa. Kai kuriuose riebiųjų žuvų – Baltijos šprotų, silkių, menkių  mėginiuose randama dioksino pėdsakų, bet jo kiekiai neviršija ES nustatytos leistinos normos. Labiausiai užteršta jūra ties Kaliningrado sritimi, tad visai logiška, kad pas mus patenka žuvų iš ten. Ką daryti? Spręsti patiems, nes pagal taisykles tokios žuvies žymėjimas nesiskiria nuo dioksino pėdsakų neturinčių žuvų. Žinodamas šią informaciją – ji vieša, skelbiama mūsų tinklalapyje – aš pats mieliau renkuosi Lietuvos ežerų ešerius ar upėtakius.

VEIDAS: Su tuo susijusi ir trečioji versija: Lietuvos tvenkiniuose žuvys šeriamos antibiotikais ir hormonais.

J.M.: Tai jau priskirčiau nesąmonių kampeliui. Antibiotikai leistini tik žuvims susirgus, bet po to turi praeiti pakankamai laiko, kol jas galima parduoti maistui. Žinoma, žuvys tvenkiniuose dirbtinai šeriamos pašarais ir jų skonis bei maistinės savybės niekada neprilygs laisvai plaukiojančių žuvų kokybei. Jūsų teisė rinktis, ar pirkti karpį iš akvariumo prekybos centre (jis tikrai bus saugus), ar ieškoti ką tik sužvejoto.

VEIDAS: Paskutinė žuvų versija: pas mus atvežami pangasijai, sužvejoti srutomis užterštoje Mekongo upėje, o šiose žuvyse knibždantys kirminai užmušami milžiniškomis amerikietiškų antibiotikų dozėmis.

J.M.: Čia jau aukščiausio lygionesąmonė. Pengasijai iš Azijos atplukdomi į didžiuosius Europos jūrų uostus ir iš čia paskirstomi po visą ES – tiek mums, tiek vokiečiams ar prancūzams. Visose šalyse šios žuvys tiriamos – nė vienoje jų nerasta normas viršijančių chemikalų. Tiesa, mane patį glumina europietiška tvarka, leidžianti tas žuvis atitirpinti ir tada rinkai tiekti jau kaip šviežias ir atvėsintas. Todėl pats nesu didelis pangasijų mėgėjas, bet jei kažkur jų siūlo – nesikratau.

VEIDAS: Kita su importu susijusi versija: į mūsų rinką iš Vokietijos praėjusių metų pabaigoje ir šių pradžioje pateko nuodinguoju dioksinu užterštų grūdų, mėsos, kiaušinių.

J.M.: Kliedesiai. Kilus panikai, patys atlikome aštuonis neplaninius vokiškos mėsos tyrimus – dioksinų neradome. Tai jau buvo papildomos priemonės, nors Vokietijos vyriausybė buvo patikinusi, kad į Lietuvą nepateko jokios produkcijos iš dioksinu užnuodytų jos ūkių, – tokių siuntų nukeliavo tik į Lenkiją ir Čekiją. Bet nereikia suprimityvinti viso vaizdelio, esą ta užkrėsta mėsa sau laisvai toliau migravo po Europą. Ji buvo iš karto izoliuota ir utilizuota.

VEIDAS: Patariate patiems atidžiau vertinti perkamo maisto kokybę ir verčiau ieškoti ūkininkų. Tačiau juk net ir ekologiškose lietuviškose daržovėse randama normas viršijančių nitratų.

J.M.: Labai liūdna, bet tai tiesa, kai kurie ekologijos sertifikatus turintys ūkininkai piktnaudžiauja žmonių pasitikėjimu. Netobula ir lietuviška ekologiškų produktų sertifikavimo sistema “EkoAgros”. Ypač skaudu ir pavojinga, kad ekologišką produkciją, tikėdami jos kokybe, renkasi kūdikių tėvai, o vaikų virškinimo sistema iki šešių mėnesių net neturi fermento, suskaidančio nitratus.

VEIDAS: Būtent su kūdikių maistu susijęs ir kitas importo skandalas: “Nestle” firmos gaminamose “Gerber” tyrelėse, skirtose kūdikiams, kuriomis prekiauta Lietuvoje, dalis vištienos ir kalakutienos mėsos buvo pakeista vadinamąja mechaniškai atskirta mėsa, o kalbant žmonių kalba – supresuotų kaulų nuograndų piurė, kuri nėra pavojinga sveikatai, bet pasižymi prastomis maistinėmis savybėmis ir kūdikio skrandžiui yra sunkiai virškinama. Etiketėse anglų kalba tikroji sudėtis buvo nurodyta, o lietuvių rinkai skirtų tyrelių etiketės informavo tik apie gryną mėsą. Ar tiesa, kad prastesnės kokybės tyrelėmis net nebuvo leista prekiauti Vokietijoje, jos buvo pardavinėjamos tik Lietuvoje ir Lenkijoje?

J.M.: Nei Vokietijos, nei Lietuvos įstatymai nedraudžia prekiauti vyresniems nei šešių mėnesių kūdikiams skirtu maistu su mechaniškai atskirtos mėsos priedais. Galbūt Vokietijoje tai nebuvo daroma dėl kokybei reiklesnės rinkos. Pripažįstu mūsų klaidą – nepastebėjome, kad tyrelės tinkamai nepažymėtos, jų prekyba sustabdyta tik po žiniasklaidos pranešimų.

Tačiau vėlgi norėčiau paraginti mamytes nepatingėti ir pačioms gaminti maistelį savo kūdikiams – juk bet kuri, net ir brangiausia pramonės pagaminta tyrelė nebus tokia šviežia ir maistinga, kaip naminis maistas.

VEIDAS: Kur Lietuvos pilietis gali pasitikrinti jam įtarimų keliančių maisto produktų cheminę sudėtį?

J.M.: Kilus įtarimų dėl maisto saugos ar kokybės, reikia skambinti visą parą veikiančiu mūsų tarnybos telefonu 8 800 40 403. Deja, nemokamų cheminės sudėties tyrimų neturime galimybės atlikti – vienas toks tyrimas kainuoja 2,5 tūkst. Lt. Per metus patys tiriame tik apie 30 maisto mėginių, dar po kelis paimame, kai kyla koks nors konkretus įtarimas – kaip nutiko pasklidus įtarimų apie dioksinu užkrėstą vokišką mėsą.

Prekybininkai atsargiau, gamybininkai pilna burna kalba, kad vėl brangs duona, miltai, aliejus, o kavos pardavėjai ir šokolado gamintojai perspėja dėl pavasarį galimo dar vieno kavos kainų šuolio, penktadienį informuoja dienraštis “Šiaulių kraštas”.

“Pavasarį balandį ar gegužę duoną neišvengiamai branginsime, nors mūsų įmonė duonos nebrangino trejus metus”, – sakė “Verbūnų duona” komercijos direktorius Eugenijus Dajoras.

Pasak jo, žaliavos, reikalingos duonai kepti, brango apie 25 30 procentų, o patys miltai dvigubai. Anksčiau už aukščiausios rūšies miltų toną mokėdavo 630 litų, dabar 1180 litų.

E. Dajoro skaičiavimu, jų bendrovės duona turėtų brangti apie 12 proc.

Lietuviško aliejaus gamintojos kooperatinės bendrovės “SV Obeliai” direktorius Kęstutis Paškevičius stebisi, kad dar ne visi pastebėjo, jog aliejus jau pabrango – sausio antroje pusėje apie 6 litus kainavęs litras aliejus pabrango iki maždaug 8,5 lito. Žaliava, K. Paškevičiaus teigimu, brango 100 procentų.

Jo teigimu, aliejaus gamybai reikalingą produkciją auginantys ūkininkai turi pasirinkimą parduoti savo užaugintą žaliavą bet kurioje Europos Sąjungos šalyje.

K. Paškevičiaus teigimu, nėra jokių garantijų, kad artimiausiu metu aliejus dar labiau nepabrangs: “Rinka šiandien absoliučiai neprognozuojama, o Lietuva nėra rimta rinkos žaidėja, galinti veikti kainas”.

“Presto” kavinės Šiauliuose direktorė Laima Mikelėnienė pranešė, kad įmonė rengiasi branginti kavą. Nors, pasak direktorės, kavą iki šiol prekiavo senomis kainomis.

“Kai gausime žaliavas kitomis kainomis, neišvengiamai kavą branginsime ir mes. O naujos žaliavos kainos bus kitokios jau netrukus po mėnesio, poros. Vasarį dar nebranginsime”, sakė L. Mikelėnienė.

“Neišvengiamai turėsime branginti šokolado gaminius. Žaliavų kainos kyla kosminiu greičiu, ypatingai cukrus, kakavos produktai, riebalai, pabrango kartonas pabrangs ir mūsų įpakavimai. Mes neturime kitos išeities išgyventi, kaip tik branginti produkciją”, sakė Šiaulių saldainių fabriko “Rūta” direktorius Algirdas Gluodas.

Gamintojo teigimu, jų gaminama šokolado produkcija jau balandį bus kitomis kainomis.

“Maxima LT” Įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorė Lina Muižienė teigė, kad vasarį duonos, miltų, aliejaus, kavos kainos šiame prekybos centre kilti neturėtų.

Didžiausia tikimybė, kad artimiausiu metu prekybos centre 6 proc. brangs visi miltai.

Europos centrinis bankas (ECB) ketvirtadienį pareiškė nesantis tikras, ar didesnės maisto atsargos ateityje padės sumažinti kainas.

Kviečių kainos 2010 metais pašoko 91 proc. dėl “sutrikusios pasiūlos ir nepalankių oro sąlygų, kartu su protekcionizmo grėsme”, sakoma banko sausio mėnesio leidinyje.

Kukurūzų kainos pernai buvo 57 proc. aukštesnės nei metais anksčiau, sojos pupelės brango 33 proc., o cukrus – 32 procentais.

Kainų augimo grėsmė išlieka stipri dėl augančios prekių, kurios naudojamos tiek maisto, tiek biokuro gamybai, paklausos, sakė ECB.

Nors maisto gamybos apimtys taip pat gali padidėti, tačiau neaišku, ar “pasiūlos mastas ir tempas atitiks numatomą paklausos didėjimą ir padės riboti maisto kainų augimą”, įspėja bankas.

Siekdami sumažinti maisto kainas, gamintojai vis dažniau griebiasi gudrybių – pigių ir pavojingų cheminių medžiagų, kuriomis “praturtinamas” maistas.

Gerai, kad Velykos dar po keturių mėnesių, nes Vokietijos gyventojai iš baimės apsinuodyti nustojo pirkti vištų kiaušinius. Po vieno didžiausių užteršto maisto skandalų Europoje prekyba kiaušiniais Vokietijoje praėjusią savaitę krito beveik perpus, nes paaiškėjo, kad šimtai tūkstančių tonų kiaušinių šioje šalyje buvo užkrėsti pavojinga, vėžį sukeliančia medžiaga dioksinu.

Išsiaiškinta, kad vėžį sukeliantis dioksinas Vokietijos paukštynuose ir kiaulių fermose į pašarus pateko dėl pašarų gamintojos “Harles & Jentzsch” kaltės – ši kompanija pašarų gamybai naudojo nuodingas riebalų rūgščių atliekas, gautas gaminant biodyzeliną.

Ir nors jau aišku, kad šios medžiagos tikrai pateko į vištų lesalą, vis dar nežinoma, ar dioksinu galėjo būti užteršta ir vištiena bei kiauliena. Ir ne tik skirta Vokietijos rinkai, bet ir eksportui į kitas Europos Sąjungos šalis. Tarkime, jau dabar žinoma, kad dioksinu užteršti kiaušiniai keliavo ir į Nyderlandus, tik vis dar tiriama, kiek jų buvo eksportuota, – išankstiniais duomenimis, šis skaičius gali siekti 136 tūkst.

Be to, vos prieš kelias dienas Europos Komisijos sveikatos reikalų atstovas Fredericas Vincentas pranešė, kad užnuodyti kiaušiniai buvo eksportuojami ir į Didžiąją Britaniją. Taip pat aiškinamasi, ar jie nenaudoti gaminant majonezą ar kitus padažus.

Skandalų kyla nuolat

Šis dėl kiaušinių kilęs skandalas – ne vienintelė nemaloni naujųjų metų staigmena, jei kalbėsime apie maistą, ir ne vienintelė, jei kalbėsime apie kiaušinius.

Prieš kelias savaites viena Kinijos televizija atskleidė, kad kai kurie Kinijos maisto produktų gamintojai įsigudrino gaminti netgi dirbtinius kiaušinius iš sveikatai pavojingų chemikalų (beje, jau ne pirmą kartą). Kodėl – nesunku nuspėti. Paprastas vištos kiaušinis Kinijoje kainuoja apie 0,5 juanio, o pagamintas iš miltelių – vos 0,05 juanio, tai yra dešimt kartų pigiau.

Vokietijos ekspertai tais pačiais argumentais aiškina ir skandalo savo šalyje priežastis. Esą vartotojai nuolat reikalauja kuo pigesnių produktų, o gamintojai griebiasi gudrybių, kad tik patenkintų šį norą, ir tomis gudrybėmis kartais tampa pigios, bet sveikatai ar gyvybei pavojingos cheminės medžiagos.

Beje, būtent nuo nemalonumų, kilusių dėl kiaušinių, prieš dvi savaites Kinijoje prasidėjo tikras su maistu susijusių skandalų maratonas.

Prieš pat Naujuosius metus dėl chemikalų kilo didžiulis skandalas, itin pakenkęs Kinijos vyno rinkai. Paaiškėjo, kad trys didžiausi Kinijos vyndariai – “Jiahua”, “Yeli” ir “Genghao” jau kuris laikas gamino visai ne vyną. Nors įsikūrę “Kinijos Bordo” vadinamame regione, vynui gaminti naudojo toli gražu ne vynuoges. Vyndariai paprasčiausiai maišė cukrų, vandenį ir chemikalus (tiesa, šiuo atveju gyvybei ne tokius pavojingus kaip dioksinas), suteikiančius gėrimui vyno spalvą, skonį ir kvapą. Ir netgi tokį puikų, kad šio gėrimo nuo tikro vyno neatskirdavo net gurmanai.

Dar anksčiau, praėjusių metų pabaigoje, Kinijoje vienas po kito buvo kilę ne mažesni skandalai dėl pievagrybių balinimo cheminėmis medžiagomis, pavojingų cheminių medžiagų greitpuodžiuose bei falsifikuojamos sojų varškės, dar vadinamos tofu.

O juk visa tai – po 2008-ųjų nelaimės, kai melaminu užteršti kūdikiams skirti pieno mišinukai nusinešė šešių naujagimių gyvybes, dar 300 tūkst. kūdikių sunkiai susirgo. Beje, melaminu užteršto pieno Kinijos prekybos vietose buvo aptikta ir pernai, ir užpernai, tačiau bent jau mirčių ar susirgimo atvejų daugiau nebepasitaikė.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad pirkti maistą nesaugu ne tik Kinijoje. Prekybos užterštais produktais pasitaiko visuose žemynuose ir kone visose šalyse, neišskiriant Lietuvos.

Žinoma, didžioji dalis nesaugių produktų iš lentynų išimami laiku – po patikrinimų iš mūsų parduotuvių lentynų neretai dingsta nesaugios vartoti žuvys ir jų produktai, riešutai, vaisiai ir daržovės, mėsa ir jos produktai.
Beje, daugiausiai nesaugių produktų į mūsų šalį atkeliauja iš tos pačios Kinijos, taip pat Turkijos, JAV, Vokietijos, Indijos ir Tailando.

Kita vertus, negalima užmiršti ir to, kad kartais dėl maisto nesaugumo perlenkiama lazda, tai yra lygioje vietoje sukeliamas skandalas, nors jokio pavojaus sveikatai nėra. Tačiau gal geriau perdėto pavojaus varpai nei tyla, nes maisto produktų gamintojai kasmet vis įžūlesni: kai kuriuose jų gaminamuose maisto produktuose aptinkama ir gyvsidabrio, ir švino, ir dioksino, ir kitokių nuodingų komponentų.

Tiek gamintojai, tiek prekybininkai mano, kad vasarį brangs aliejus, majonezas, pirmadienį rašo dienraštis “Lietuvos rytas”.

2011-ųjų pradžia nepasėjo prekybos tinklams vilčių atsigriebti už pastaruosius dvejus metus.

“Pernai buvo juntama sunkmečio įtaka, tačiau šiemet jau tikimės stabilumo. Nesitikime reikšmingo ekonomikos atsigavimo, tačiau gyventojų pajamos turėtų po truputėlį augti. Šiais metais 2007-ųjų lygio nepasieksime, tačiau gyventojų perkamoji galia turėtų šiek tiek padidėti”, – sako “Iki” atstovas Valdas Lopeta.

Pasak “Rimi” atstovės Jovitos Bagdonaitės, tikėtina, kad Lietuvos pirkėjų apsipirkimo įpročiai šiemet išliks panašūs į praėjusių metų.

Optimizmą žlugdo aukštas nedarbo lygis Lietuvoje ir dėl to sumenkusios galimybės pirkti.

“Pasaulinėse rinkose toliau kalbama apie maisto brangimą. Tuo tarpu mes dedame daug vilčių į ekologiškos produkcijos pirkėjus, plečiame šios produkcijos pasiūlą, nes šių produktų pardavimas sunkmečiu išlieka stabilus ir auga iki 30 proc.”, – sakė J.Bagdonaitė.

Didelio optimizmo nepuoselėja ir “Norfos” prekybos tinklas. Pasak šio tinklo atstovo Dariaus Ryliškio, svarbiausia, kad padėtis dar nepablogėtų.

Per visus praėjusius metus augusios daugumos būtiniausių maisto produktų kainos 2011-ųjų pradžioje pasivijo ir aplenkė tas, kurios buvo 2009-ųjų pradžioje.

Latvijos paramos žemės ūkio centrui duomenimis, maisto produktų kainos pernai bemaž vienodai augo visose trijose Baltijos valstybėse, tačiau tebėra mažesnės nei prieš dvejus metus.

Per praėjusius metus Lietuvoje labiausiai pabrango kvietiniai miltai (21 proc.), Latvijoje – pienas (25 proc.), Estijoje – grietinėlė kavai baltinti (58 proc.). Labiau pastebimas buvo tik jautienos be kaulo atpigimas Latvijoje (10 proc.).

Kainas skaičiuojant eurais, Vilniuje brangiausia grietinėlė kavai (0,84 euro už 200 gramų), broileriai (2,78 euro už kilogramą), kvietiniai miltai (1,56 euro už 2 kilogramus), Rygoje – 3,5 proc. riebumo pienas (0,94 euro už litrą), kiauliena be kaulo (5,81 euro už kilogramą), kiaušiniai (1,52 euro už 10), Taline – sviestas (1,46 euro už 200 gramų), sūris “Edam/Guoda” (6,80 euro už kilogramą), jautiena be kaulo (9,65 euro už kilogramą).

Vilniuje pigiausias 3,5 riebumo pienas (0,78 euro už litrą), sviestas (1,26 euro už 200 gramų), sūris “Edam/Guoda” (5,92 euro už kilogramą), kiauliena (4,81 euro už kilogramą), kiaušiniai (1,13 euro už kilogramą).

Rygoje pigiausia jautiena be kaulo (6,35 euro už kilogramą), kvietiniai miltai (1,34 euro už 2 kilogramus), duona skrudinimui (0,52 euro už 300 gramų), Taline – grietinėle kavai (0,41 euro už 200 gramų), broileriai (2,31 euro už kilogramą).

Praėjusių metų rudenį kaip ant mielių pradėjusios kilti maisto produktų kainos nežada sustoti ir šiemet – ekspertai ir perdirbėjai prognozuoja, kad apie 10 proc. ir daugiau kils kiaulienos, paukštienos, žuvies kainos, nors už pieną tikriausiai mokėsime mažiau, o duona, tikėtina, bent jau nebebrangs.

Jau senokai maisto kainų kilimas buvo sukėlęs tokią įsiūčio ir kritikos bangą iš visuomenės ir politikų pusės, kaip 2010 m. rudenį, kai tebekrintantis vartojimas vis dar liudijo, kad vidaus rinka tebegrimzta žemyn. Lietuvos prekybos tinklai dėl kainų kėlimo kaltino perdirbėjus, o šie skundėsi, kad taip elgtis priversti dėl brangstančių žaliavų – grūdų, pieno supirkimo kainų ir kitų. Šių žaliavinių produktų brangimą esą paskatino gerokai padidėjusi paklausa dėl prasto derliaus Rusijoje, laikino draudimo iš šios šalies išvežti grūdus ir atsigaunančio vartojimo užsienio rinkose. Ir nors dėl kainų didėjimo piktinosi prezidentė Dalia Grybauskaitė, o Konkurencijos taryba pradėjo tyrimą, būtiniausių maisto produktų kainos iš lėto, bet užtikrintai kilo toliau.
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro surinkta statistika rodo, kad per metus labiausiai išaugo pieno produktų kaina – 2010 m. gruodį liesa varškė kainavo 33 proc. brangiau negu prieš metus, juoda duona – 15 proc. brangiau, sviestas ir pienas – 13–17 proc. brangiau. O Statistikos departamento sudaryto dažniausiai įsigyjamo 32 maisto prekių krepšelio duomenys atskleidžia, kad 2010 m. spalį, palyginti su 2009 m. gruodžiu, pabrango 19 prekių, iš kurių labiausiai – bulvės (40 proc.), pomidorai (28,8 proc.), obuoliai (25 proc.), kava, daugelis pieno produktų. Tad kokių su kainomis susijusių staigmenų mums žada 2011-ieji?

Grūdai pigs, bet duonos kainos nesikeis?

Vieninteliai šiemet prognozuojantys kainų kritimą – pienininkai. Pieno perdirbėjai “Veidui” tvirtino, kad šiais metais nustos kilti žaliavinio pieno kainos, vadinasi, nebebrangs ir pieno produkcija parduotuvėse. 2009–2010 m. atsigaunančiose užsienio rinkose imta vartoti daugiau pieno produktų, todėl pasijuto pieno trūkumas, lėmęs kainų šuolį ir Lietuvoje. Metų pabaigoje žaliavinio pieno kiekis padidėjo, o gruodį paklausa beveik susilygino su pasiūla. Pieno perdirbėjai prognozuoja, kad šių metų pradžioje kainos stabilizuosis, o vasaros link susidarys pieno perteklius, todėl ims mažėti tiek žaliavinio pieno supirkimo, tiek pieno produktų mažmeninės kainos.
Pro didinamąjį stiklą stebėti duonos produktai vargu ar atpigs – Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, pernai juoda duona per metus pabrango beveik 15 proc. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys, remdamasis ankstesnių metų patirtimi, prognozuoja, kad sausį–vasarį grūdų kainos turėtų stabilizuotis, o kovą–balandį net ims šiek tiek mažėti, tačiau tai greičiausiai turės nedaug įtakos duonos kainoms parduotuvėse.
“Grūdų kaina sudaro ne itin didelę duonos ar batono kainos dalį, todėl kaina laikysis tokia pati tol, kol arba sumažės vartojimas, arba atsiras kitų priežasčių jai mažėti. Juo labiau kad reikia atsižvelgti ir į brangstančius energijos išteklius, nuo šiemet apie 12 centų pabrangusį dyzeliną”, – komentuoja ekspertas. Žinoma, grūdams pingant duonos gamintojai dažniausiai mosuoja šiuo argumentu norėdami kelti kainą, o pingant prisimena, kad grūdai – ne vienintelė sudėtinė kainos dalis.
A.Gapšys taip pat prognozuoja, kad pernai stipriai sukilusios daržovių kainos išsilaikys iki gegužės, kol mūsų ūkininkai užaugins naują derlių. Daržovės pernai smarkiai pabrango, nes nuo sausros nukentėjusi Rusija didžiuliais kiekiais supirkinėja produkciją iš Lietuvos ūkininkų.

Mėsa ir žuvis brangs

Jau šiemet turėtų brangti ir bene vienintelis pernai kainų didėjimo bumui atsispyręs maisto produktas – mėsa. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, kiaulienos kumpio kilogramas 2010 m. gruodį, palyginti su ankstesniais metais, pabrango tik 2,2 proc.
“Grūdai – pašarų bazinė dalis. Kai pakilo grūdų kainos, visi tikėjosi, kad į jas sureaguos ir mėsos kainos, bet mėsa Europoje beveik nepabrango, nors brango ir duona, ir miltai. Visoje Europoje sumažėjusi mėsos paklausa buvo tas veiksnys, kuris net pabrangus grūdams neleido brangti šviežiai mėsai. Tačiau ši suspausta spyruoklė ilgai neišsilaikys. Grūdų kaina negali visiškai neveikti kiaulienos kainų, ir mes tą įtaką pajusime šiemet”, – neabejoja Mažeikių mėsinės generalinis direktorius ir mėsos perdirbėjų asociacijos tarybos narys Remigijus Petraitis.
Pernai stabiliai mėsos kainai įtakos turėjo ir dar keletas priežasčių: Lietuvoje veikia daug mėsos perdirbėjų, tad rinkoje jaučiama didžiulė konkurencija, kurią dar labiau sustiprino išsiplėtusi šešėlinė prekyba turguose. Matydami ir taip menkstantį vartojimą, verslininkai bijojo rizikuoti keldami kainą. O svarbiausia priežastis, kad pernai kiaulės daugiausia buvo šeriamos pašarais, pagamintais iš senojo derliaus grūdų, todėl rudenį nė nebuvo pagrindo branginti mėsą.
Mėsos perdirbimo bendrovės “Biovela” direktorius Virginijus Kantauskas taip pat prognozuoja, kad mėsos kaina kils vasarį–balandį. “Kai kiaulių augintojai pradės pardavinėti kiaules, šertas naujo grūdų derliaus pašarais, kaina turėtų kilti, o jei nekils – įmonės dirbs nuostolingai. Kiaulienos kaina iki šiol tiek nedidėjo, nes ūkininkai šėrė kiaules senojo derliaus grūdais”, – pritaria ir “Biovelos” vadovas.
Šiemet brangti mėsai yra dar viena prielaida: kadangi mėsos kaina nedidėjo, Europoje kiaulių imta auginti mažiau. “Pasiūla bus mažinama daugiau nei paklausa, todėl jau pirmąjį ketvirtį turėsime ne itin ženklų, bet šiokį tokį mėsos brangimą. Švelniausias scenarijus – kad kiaulienos skerdienos supirkimo kainos pakils apie 10 proc.”, – prognozuoja R.Petraitis.
Agrarinės ekonomikos instituto specialisto A.Gapšio nuomone, šiemet mėsos kaina pradės augti antrąjį ketvirtį ir didės ne daugiau kaip 15–20 proc. Jautienos kainos pradėjo didėti pernai gruodį, tačiau ne dėl pabrangusių grūdų, o dėl lietuviškų veršelių paklausos užsienyje ir Europoje didėjančių galvijų supirkimo kainų.
Šiemet kils ir paukštienos kainos. Bendrovės Kaišiadorių paukštyno direktorė Palmyra Rimdeikienė prognozuoja, kad pirmasis ketvirtis paukštininkystės sektoriui bus labai sunkus, o antrąjį ketvirtį kainos turėtų pakilti iki 10 proc. “Manau, kad iki to laiko Lenkijoje turėtų pasibaigti pigi produkcija, o ir Lietuvoje smulkieji ūkininkai, auginantys paukščius, sumažins gamybą”, – komentuoja P.Rimdeikienė.
Pinginę teks paploninti ir žuvies mėgėjams. Žuvų perdirbimo bendrovės “Norvelita” direktorius Jordanas Kenstavičius tvirtina, kad tam turi įtakos pernai stiprokai sumažintos žuvų kvotos Norvegijoje ir Islandijoje. “Kvotos sumažintos, o žuvies vartojimas didėja, tad greičiausiai apie 10–15 proc. kils ir kaina”, – mano verslininkas.

Kainos Vilniuje – kaip Berlyne

Kaip matyti, nemažos dalies prekių kainos kils ir kitąmet, nors maisto produktų kainomis parduotuvių lentynose Lietuva jau dabar beveik nenusileidžia kitoms Europos šalims, pasižyminčioms kur kas aukštesniu gyvenimo lygiu. Daugelį produktų Berlyno, Varšuvos ar Londono prekybos centruose galima nusipirkti už panašią kainą ar net pigiau nei Vilniuje.
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, rugsėjį pienas Varšuvoje kainavo 2,04 Lt, Prahoje – 2,45 Lt, o Lietuvoje – 2,59 Lt (lapkritį – jau 2,69 Lt). Daug pigesnių prekių nei Lietuvoje galima atrasti ne tik šiose dviejose sostinėse, bet ir Berlyne, kur daugiau nei litu pigesnis natūralus jogurtas, 40 ct pigesni kvietiniai miltai, kone perpus pigiau nusipirksi maistinio aliejaus. Vis dar viena pigiausių maisto prekių Lietuvoje – mėsa.
“Veidas” praėjusių metų rudenį sudarė dešimties būtiniausių maisto produktų sąrašą ir palygino kainas dvylikoje Europos šalių. Pirkinių krepšelis, Vilniuje kainavęs 49,42 Lt, Madride atsiėjo tik 6 Lt brangiau, Londone – 7 Lt, o Austrijoje – 11 Lt brangiau. Liūdna žinia lietuviams, gaunantiems keturis penkis kartus mažesnį minimalų atlyginimą nei airiai ar olandai ir pustrečio karto mažesnį – nei ispanai.

"Veido" archyvas

Koks šventinis stalas be paukštienos, žuvies patiekalų bei kitų gėrybių? Tačiau ar susimąstėte, kad ne visada iš pažiūros švieži produktai tokie ir yra? Prekeiviai, norėdami įsiūlyti sugedusius maisto produktus, griebiasi įvairių gudrybių. Todėl neskubėkite čiupti pirmo po ranka pasitaikiusio produkto – visuomet atidžiai apžiūrėkite ir perskaitykite etiketę.

Kaip atrodo šviežia mėsa?

Renkantis mėsą reikėtų atkreipti dėmesį į jos šviežumą ir rūšį. Mėsą pirkite patikimose prekybos vietose, kuriose laikomasi higienos reikalavimų.

■ Šviežia atšaldyta mėsa. Nestangri, pilkšvos spalvos, nemalonaus kvapo – tai požymiai, rodantys, kad mėsa gali būti nešviežia. Jei norite įsitikinti jos šviežumu, paspaudus pirštu atsiradusi duobutė turi greitai išsilyginti.

■ Šviežia sušaldyta mėsa. Ji turi būti natūralios spalvos, kietos konsistencijos. Sušaldyta paukštiena negali būti aukštesnės kaip –12 laipsnių temperatūros, o sušaldyta kitų gyvūnų mėsa – ne aukštesnės kaip –18 laipsnių temperatūros. Todėl perkant šaldytą mėsą reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ar tikrai šaldytuvo termometras rodo tinkamą mėsos laikymo temperatūrą. Nepatartina pirkti produktų iš perpildytų šaldymo įrenginių, pilnų šerkšno ir sniego, nes tokiu atveju šaldoma nepakankamai. Jei pažeista pakuotė ar joje matyti sniego apnašų –žinokite, kad tokie produktai greičiau suges.

■ Malta mėsa. Norėdama įsigyti maltos mėsos, būtinai įsižiūrėkite, kas nurodyta etiketėje, – ar tai faršas, ar smulkinta mėsa. Faršas yra šviežia malta mėsa, į kurią pridėta kitų maisto produktų, pavyzdžiui, sojų baltymų, vandens, morkų skaidulų, krakmolo, druskos, taip pat ši mėsa paskaninama prieskoniais, įdedama maisto priedų, pavyzdžiui, antioksidatorių E301, tirštiklių E415, rūgštingumą reguliuojančių medžiagų E300, E330. Smulkinta mėsa – tokia, kuri tiesiog sumalta išėmus kaulus. Parduodantieji smulkintą mėsą etiketėje turi nurodyti ne tik galiojimo datą, bet ir iš kokios rūšies mėsos šis produktas pagamintas, bei smulkintos mėsos riebumą procentais. Ar beverta pridurti, kad visada būsite tikra, ko įdėta į faršą, jeigu jį susimalsite pati.

■ Mėsa dažoma fuksinu. Dešros apvalkalas turi būti sausas, žinoma, neapipelijęs. Perpjauta dešra – sultinga ir be tamsių dėmių. Šviežia mėsa būna natūralios gražios spalvos. Kad mėsa, dešros pirkėjų akį trauktų net ir pastovėjusios prekystalyje ilgą laiką, pardavėjai įsigudrina produkciją nudažyti fuksinu – sintetiniais raudonais dažais. Šį triuką galima išsiaiškinti apipylus dešrą degtine – fuksinas nudažys alkoholį raudonai.

Žuvį išduoda kvapas

Tradicinės lietuvių šventės neįsivaizduojamos be žuvies, ypač silkutės. Žuvies galiojimo laikas labai trumpas, todėl nedėmesingas pirkėjas gali lengvai įsigyti ne pirmo šviežumo žuvies. Geriausia pirkti gyvų žuvų – tik tuomet galėsite būti tikra, kad jos šviežios.

■ Šviežia žuvis. Panardinkite žuvį į vandenį, ir jeigu ji skęsta – tikrai įsigijote šviežią. Be to, šviežia žuvis neturi pašalinio kvapo, nebent jūros ir jodo. Jeigu jaučiamas amoniako kvapas, vadinasi, žuvis nešviežia ir pradeda gesti. Be to, šviežių žuvų akys išsipūtusios, švarios, ragena skaidri, žiaunos nuo šviesiai iki tamsiai raudonos spalvos, žiauniniai dangteliai standžiai suglausti, nesusiklijavę, oda  blizganti ir stangri, gleivės skaidrios, žvynai tvirtai laikosi, pelekai ir uodega neapdžiūvę, raumenys standūs, elastingi, sunkiai atsiskiria nuo ašakų, žuvis nelinksta, paspaudus pirštu duobutė nedelsiant išsilygina.

■ Šaldytos žuvies produktai turi būti natūralios spalvos, kietos konsistencijos (stuksenant girdimas skambus garsas) ir turi blizgėti. Pirkdami šaldytus žuvies produktus atkreipkite dėmesį į tai, ar tikrai šaldytuvo termometras rodo –18 laipsnių. Nepirkite produktų iš perpildytų šaldymo įrenginių, pilnų šerkšno ir sniego, nes tokiu atveju bus šaldoma nepakankamai. Jei pažeista pakuotė ar glazūros sluoksnis – tokie produktai greičiau genda ir yra tikimybė nusipirkti nekokybiškų. Šaldytos žuvies produktų negalima pakartotinai užšaldyti.

■ Sūdyta žuvis. Jei sūdytos žuvies poodinis sluoksnis rūdžių spalvos, yra lipnių, pieno baltumo, molio kvapą turinčių gleivių, o mėsa prie stuburo paraudusi ir kartokai rūgštaus skonio – tokia žuvis yra pasenusi ir jau nebetinkama valgyti.

■ Rūkyta žuvis. Rūkytos žuvies galiojimo terminas ilgesnis nei šviežios. Jei žuvies paviršius papilkėjęs ar pabalęs, matyti atsiradusių gleivių – ji vartoti nebetinkama.

Riešutai ir džiovinti vaisiai

Senolių išmintis byloja: kad kiti metai būtų saldūs, ant šventinio Kūčių stalo turėtumėte padėti ir saldžių valgių iš džiovintų ar šviežių vaisių bei riešutų. Perkant riešutus ir džiovintus vaisius reikėtų atkreipti dėmesį, ar jie nėra suskilę, dėmėti, pajuodę ir žemėti. Prieš vartojimą džiovintus vaisius ir riešutus reikėtų apipilti karštu vandeniu.

Naudotasi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos informacija