"Veido" archyvas

Greitojo maisto koncepciją ėmė taikyti ir azijietiški restoranai, ir kavos bei saldumynų pardavėjai

Greitėjantis gyvenimo tempas keičia lietuvių mitybos įpročius, o ši kaita dėkingiausia greitojo maisto restoranų tinklams. Šiemet ir kitąmet plėtrą Lietuvoje planuoja ne tik “McDonald’s”, “Hesburger” ar KFC tinklai, bet ir azijietiško greitojo maisto restoranai.

Gana ilgai greitojo maisto kultūrai lietuviai turėjo imunitetą. Greitmaisčio simboliu pasaulyje tapęs “McDonald’s” į Lietuvą įžengė dar 1996-aisiais, tačiau daugiau nei dešimt metų kukliai tenkinosi šešiais restoranais ir nešoko į akis lyderių pozicijas užsiėmusioms lietuviško kapitalo picerijoms bei tradiciniams restoranams ir kavinėms. Didžiajai daliai lietuvių atrodė nepriimtina per pietus paskubomis susikimšti sumuštinį, užuot ramiai prie pietų stalo pabendravus su kolegomis. Juo labiau kad už greitai paruošiamą maistą tekdavo suploti netgi daugiau, negu kavinėje užsisakius pietus.

Pirmieji ženklai, kad padėtis ima keistis, pasirodė prieš keletą metų Lietuvoje sparčiai pradėjus plėstis kebabinėms, o netrukus ir išsineštinės kavos punktams. Konservatyvių lietuvių, auklėtų, kad valgyti ir gerti viešumoje negražu, atžalos ėmė drąsiai rodytis gatvėse su popieriniais garuojančios kavos puodeliais, tad netrukus susiformavo nauja kavos gėrimo kultūra.

O nuo praėjusių metų greitojo maisto kultūros plitimas Lietuvoje įgijo pagreitį. Kol didžioji dalis maitinimo įstaigų skaičiavo nuostolius, apraudojo sumažėjusį vartojimą ir uždarinėjo kavines, greitojo maisto restoranų tinklai pradėjo didžiąją plėtrą: plėtėsi ir “McDonald’s”, atidaręs du naujus restoranus, ir į rinką 2008 metais įžengę kiti greitojo maisto žaidėjai – amerikietiško greitojo maisto restoranų tinklas KFC (Kentucky Fried Chicken), picerijų tinklas “Pizza Hut”, suomių “Hesburger”. Beje, nors pastarąjį tinklą dar būtų galima pavadinti rinkos naujoku, jis pagal restoranų kiekį jau gerokai pralenkė senbuvį “McDonald’s”.

Didžiausią plėtrą planuoja “Hesburger”

Iš visų Lietuvoje veikiančių greitojo maisto restoranų didžiausių užmojų turi suomiškas restoranų tinklas “Hesburger”. Jo vykdomasis direktorius Kari Salmela “Veidui” tvirtino, kad šiuo metu Lietuvoje veikia 19 restoranų, o gruodį ketinama atidaryti dar tris – Vilniuje, Klaipėdoje ir šalia Marijampolės.

“2011 metais planuojame atidaryti apie dešimt restoranų. Atėję į naują rinką stengiamės padaryti viską, ką galime. Neturėjome nei laiko, nei minčių ateiti į Lietuvą anksčiau, nes iš pradžių plėtėmės Estijoje, vėliau Latvijoje, o dabar daugiausia Lietuvoje. Mums Lietuvos rinka atrodo įdomi, tad, manau, čia turėsime 40–50 restoranų”, – prognozuoja K.Salmela.

Pasak jo, Lietuvos rinka didžiausia Baltijos šalyse, tad čia galėtų veikti daugiausiai “Hesburger” restoranų. Latvijoje šiuo metu tinklas valdo 30 restoranų, Estijoje – dvidešimt penkis.

Nesnaudžia ir kiti greitojo maisto tinklai, nors jų planai Lietuvoje gerokai mažesni. Spalio pradžioje Vilniuje, J.Jasinskio gatvėje, pradėjo veikti naujas KFC restoranas, siūlantis ir automobilių vairuotojų aptarnavimo paslaugą. Kaip “Veidui” tvirtino Lietuvos KFC ir “Pizza Hut” restoranų direktorius Helgi Mar Gislasonas, kitais metais planuojama atidaryti vieną arba du naujus restoranus.

“Pirmąjį savo restoraną Kaune atidarėme 2007 metais, prieš pat ekonominę krizę. Tuomet tapo aišku, kad KFC turi savo klientų grupę Lietuvoje, tad pernai antrą restoraną nusprendėme atidaryti Vilniuje, “Ozo” prekybos tinkle. Ir nors buvome atidarę šiuos du restoranus, trejus metus desperatiškai ieškojome tinkamos vietos įrengti restoranui, kuriame būtų galima aptarnauti klientus, atvažiuojančius automobiliais. Pagaliau tokią vietą radome Vilniuje”, – plėtros etapus komentavo H.Gislasonas.

Beje, “Ozas” – pirmoji ir kol kas vienintelė vieta, kurioje sutelkta daugiausiai įvairų greitąjį maistą siūlančių kavinių: čia galima rasti ir indų, ir kinų greitojo maisto patiekalų.

Toliau plėstis žada ir rinkos senbuvis “McDonald’s”. Jo rinkosvadovė Lietuvai Virginija Girulska tvirtina, kad šių metų pabaigoje arba kitų pradžioje ketinama atidaryti naują restoraną Kaune, o kitąmet – dar vieną Vilniuje. Tuomet Lietuvoje veiks dešimt “McDonald’s” restoranų. Naujieji restoranai iš kitų išsiskirs specialiai įrengtais vaikų žaidimų kambariais su bėgimo takeliais, galimybe žaisti krepšinį ir kitus žaidimus.

Vis dėlto po Europą keliaujantys lietuviai pastebi, kad Lietuvoje žinomų tinklų greitojo maisto restoranuose patiekalų pasirinkimas gerokai skurdesnis nei, tarkime, artimiausioje kaimynėje Varšuvoje.

Plėtrą skatina didėjantis gyvenimo tempas

Psichoanalitikas, verslo konsultantas Jevgenijus Šarovas mano, kad greitojo maisto kultūra Lietuvoje dabar plinta smarkiau, nes greitai informacijos paieškai ir apsikeitimui skirtos naujosios technologijos intensyvina mūsų gyvenimą. “Mes visi jaučiame pagreitėjusį gyvenimo tempą. Maisto ruošimui nesinori gaišti laiko, norime, kad viskas vyktų kuo greičiau”, – komentuoja psichoanalitikas.

Jam pritaria ir beveik prieš dvejus metus sostinėje, Vilniaus gatvėje, įsikūrusio azijietiško greitojo maisto kavinės “Wok To Walk” bendasavininkė ir direktorė Greta Vaitkutė. Kavinę jauni verslininkai atidarė paskatinti asmeninės patirties.

“Esame jauni, mūsų aplinka jaunatviška, ir matome, kad gyvenimas intensyvėja: visi mes panirę į karjerą, dažnai užsisėdime susitikimuose, susirinkimuose, tad nebelieka laiko pavalgyti. Anksčiau tokiais atvejais tekdavo užsisakyti picos, bet juk yra ir kitokio greitojo maisto, kuris gali ne tik numalšinti alkį, bet ir suteikti energijos, vertingų medžiagų. Būtent tai paskatino pradėti sveiko greitojo maisto verslą”, – apie pradžią pasakoja G.Vaitkutė.

Iš tiesų, greitojo maisto tinklų plėtra sunkmečiu stebima daugumoje šalių. Krizė dirbantiesiems laisvo laiko paliko dar mažiau, nes įmonėms atleidus dalį darbuotojų likusieji priversti dirbti greičiau, našiau ir daugiau. Štai Santariškių klinikų gydytoja dietologė Žana Antonova sako, kad kai kurie darbdaviai net nesuteikia savo darbuotojams pietų pertraukos. “Iš pacientų girdžiu, kad jie vis dažniau priversti eiti į greitojo maisto užkandines dėl darbo pobūdžio, nes paprasčiausiai neturi laiko normaliai papietauti”, – komentuoja gydytoja.

Dar viena svarbi priežastis, didinanti greitojo maisto paklausą mūsų šalyje, yra kaina. Prieš dešimtmetį nusipirkti mėsainį, bulvyčių ir gėrimą atsieidavo gerokai brangiau, negu papietauti paprastoje kavinėje, o dabar kainos pasislinko greitojo maisto restoranų naudai. Lietuviai sunkmečiu itin jautriai reaguoja į kainas, o greitojo maisto kavinėse už 8–9 Lt galima pavalgyti gana sočiai. Pavyzdžiui, vienas mėsainis dabar kainuoja mažiau nei 3 Lt – tradicinėje kavinėje už tiek pavyks nusipirkti tik puodelį arbatos. “Šiuo metu kainos lankytojams labiau prieinamos. Prieš dešimt metų jos atrodė labai didelės”, – sutinka ir “McDonald’s” vadovė Lietuvai V.Girulska.

J.Šarovas įžvelgia dar vieną priežastį: tokio maisto gerbėjų gretos didėja, nes per tuos 15 metų, kol Lietuvoje veikia “McDonald’s”, šiuose restoranuose lankytis mėgusi karta užaugo ir dabar ten jau veda savo vaikus.

Greitojo maisto koncepcija – ir azijietiškuose restoranuose

Greitėjantis gyvenimo tempas paskatino ne tik amerikietiško tipo greitojo maisto tinklų plėtrą. Šią koncepciją įgyvendinti ėmė ir kitų rūšių kavinės bei maitinimo tinklai. Štai neseniai atidarytas aukšto lygio itališko greitojo maisto restoranas “Vapiano”, nuo praėjusių metų vienas po kito dygsta maitinimo centrai, siūlantys išsineštinio azijietiško maisto.

Restoranų tinklas “Sushi Express”, siūlantis sušių išsineštinai, netrukus ketina atidaryti naują restoranėlį kartu su išsineštinės kavos punktu Kaune, Rotušės aikštėje. Be to, šiuo metu verslininkai jau dairosi patalpų ir naujam restoranui, kurį tikisi atidaryti kitais metais Vilniuje. Vos prieš metus pirmą restoraną atidarę keli lietuviai nesitikėjo, kad jų idėja taip greitai išaugs iki keturių restoranų.

“Mes patys labai mėgstame sušius, tad ėmėme ieškoti galimybių, kaip tokio maisto pasiūlyti pigiau. Norėdami sumažinti sąnaudas pasirinkome greitojo maisto koncepciją – mūsų restoranėliuose nėra daug aptarnaujančio personalo, didžiulių patalpų, daugybės indų. Viskas orientuota į mažą kainą, greitą vartojimą, bet kartu ir kokybišką sveiką maistą.

Mūsų kainos visiems prieinamos, orientuojamės į masinę auditoriją, kuri mėgsta sveiką maistą, bet nenori už jį permokėti”, – tvirtina “Sushi Espress” rinkodaros vadovas ir bendrasavininkis Dalius Pocevičius.

Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos vykdomoji direktorė Eglė Dilkienė atkreipia dėmesį, kad įvairaus greitojo maisto restoranų plėtrą skatina ne tik žmonių skubėjimas, bet ir pigesnis bei paprastesnis tokio tipo restoranų išlaikymas – verslininkai sunkmečiu taip pat ieško verslų, reikalaujančių mažiau sąnaudų.

Tiesa, kitokiam greitajam maistui Lietuvoje nėra taip lengva plėstis, kaip amerikietiškiems mėsainiams ir bulvytėms. “Azijietiško maisto savikaina didesnė, tad šis maistas brangesnis. Be to, produktas specifinis: sumuštinius, viščiukus lietuviai įpratę valgyti, o azijietiški patiekalai skirti tam tikrai mėgėjų grupei. Lietuvio skoniui vis dar neįprastas produktas ir vis dar didesnės kainos stabdo kitokio greitojo maisto kavinių plėtrą mūsų šalyje”, – aiškina “Wok to Walk” direktorė G.Vaitkutė.

Beje, į greitojo maisto rinką įžengė ir šaldytos duonos bei pyrago gaminių bendrovei “Mantinga” priklausanti įmonė “Sotas”. Vilniuje ji atidarė iš trijų dalių susidedančias patalpas – kepyklėlę, kavinę ir užkandinę. Savitarnos principu grįstoje kavinėje patogu ir greitai užkąsti, ir nuspirkti maisto išsinešti. “Ši kavinė traukia lankytojus laisva, neįpareigojančia aplinka ir jaukumu. Esama kavinių, į kurias vienas nelabai užeisi, reikia kompanijos, o čia kitaip. Be to, klientai greitai aptarnaujami, o produktai švieži – bandelės kepamos iki 17 val., ir neparduodame nė vieno vakarykščio produkto”, – tikina “Soto” direktorė Rasa Giedraitienė.

Pasak jos, iki tol “Sotas” daugiausia garsėjo parduotuvėlėmis-kepyklėlėmis, kurių iš viso Lietuvoje turi aštuonias. “Kitais metais atidarysime daugiau kepyklėlių prekybos centruose Kaune ir Vilniuje”, – planais dalijosi vadovė.

Mėsos gaminiai, atsižvelgiant į sudėtį ir kokybę, skirstomi į tris rūšis: aukščiausią, pirmą ir antrą. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia skaityti produkto etiketės ir aklai pirkti tik aukščiausios rūšies produktą, nes net ir ši mėsos rūšis, mūsų požiūriu – sveikiausia, gali sudėtyje turėti sintetinių maisto priedų – konservantų, antioksidantų, skonio stipriklių, dažiklių, stabilizatorių, apie kurių poveikį sveikatai audringai diskutuojama visame pasaulyje.

Ne visus, tačiau dalį maisto priedų žmogaus organizmas toleruoja ir sveikatai pavojus nekyla. Kita dalis gali būti toksiška, tačiau nepadauginę leistinos paros dozės, sveikatai nepakenksime. Šiaip ar taip, vieningos nuomonės nėra ir vis daugiau atsiranda mokslinės informacijos apie tam tikrų maisto priedų žalą sveikatai.

Todėl parduotuvėse reikia ne tik krauti į krepšį produktus, vertinant vien jų išvaizdą, bet ir įdėmiai skaityti etiketes, ir rinktis tuos produktus, kuriuose nėra ar yra tik minimalus maisto priedų kiekis, taip pat rinktis produktą su natūraliais, o ne su sintetiniais maisto priedais. Esu linkusi rekomenduoti rinktis mažiau “blogųjų” – sočiųjų – riebalų turinčius mėsos produktus – liesą mėsą (jautieną, vištieną, kalakutieną). Net ir sveikam žmogui nepatartina dažnai vartoti rūkytų, perdirbtų mėsos produktų, o vaikams, senyvo amžiaus ar turintiems tam tikrų sveikatos negalavimų žmonėms apskritai nerekomenduojama tokių produktų vartoti.

O, tarkime, mėsos gurmanams tinkamiausi yra vytinti gaminiai. Tokie mėsos gaminiai nerūkomi, todėl juose visiškai nėra kancerogeninių medžiagų. Vytintų produktų gamybai naudojama tik aukščiausios kokybės mėsa, natūralūs prieskoniai. Tačiau net ir perkant vytintą gaminį, vis tiek būtina atidžiai perskaityti sudėtį.

"Veido" archyvas

Kiekvienas gamintojas savaip stengiasi vilioti pirkėją, todėl tik šio išprusimas ir budrumas gali padėti atskirti kas yra kas

Maitindamiesi aukščiausios rūšies mėsos gaminiais nesame apsaugoti nei nuo antrarūšių produktų, nei nuo sintetinių priedų. Šalies įstatymai gamintojams leidžia į dešras malti odas, pilti dervas, gardinti jas gliutomatais.

Perkate aukščiausios kokybės mėsos gaminius ir manote, kad valgote kokybišką ir sveiką maistą? Galvokite iš naujo. Nes šiuo metu kai kurių Lietuvos gamintojų gaminamuose aukščiausios rūšies mėsos gaminiuose neįtikėtinai daug šlamšto ir sudedamųjų dalių, su sveikata neturinčių nieko bendra.

Tad kas atsitiko, kodėl vis daugiau mėsos ir jos produktų yra nebetinkami nei valgyti, nei kitam patiekalui gaminti?

Priminsime, kad vienintelėje Lietuvoje visi mėsos gaminiai priskirti tam tikros rūšies kokybės kategorijai, todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nusipirkti kokybišką ir maistine verte tinkamą dešrą turėtų būti visai nesudėtinga.Dauguma žmonių, pirkdami brangesnius aukščiausios rūšies mėsos gaminius, šventai tuo tiki. Paprastas vartotojiškas įsitikimas, kad aukščiausios rūšies mėsos gaminiai geresni, skanesni, kvapnesni, neantrarūšiai, netenka prasmės išsamiau panagrinėjus įrašus etiketėse. Jose po dideliu užrašu “Aukščiausia rūšis” mažomis raidėmis keliolika eilučių vardijama produkto sudėtis, kurią perskaičius dingsta bet koks noras valgyti šį “aukščiausios rūšies” gaminį. Ir čia prisimenamas toks personažas iš “Dviračio šou” Saulius Poškus, kuris aiškina praturtėjęs gamindamas dešras be mėsos, tiksliau, iš kanopų.

“Aukščiausia mėsos rūšis reiškia, kad produkte yra naudojama mėsa, negali būti mėsos pakaitalų, negali būti užpildų. Pirma rūšis reiškia, kad produkte jau gali būti pakaitalų ir užpildų, t. y. sojų, krakmolo. Pakaitalų gali būti iki 2 proc., užpildų – ne daugiau 3-jų proc. O antros rūšies mėsos gaminiuose gali būti visko: ir pakaitalų, ir užpildų, ir mechaniškai nuo kaulų atskirtos mėsos. Kiekiai neribojami”, – aiškina dr. Alvija Šalaševičienė, Kauno technologijos universiteto (KTU) ir Kauno kolegijos docentė.

Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje “Veidui” pasiteiravus, ar vadinamuosius aukščiausios rūšies produktus galima taip vadinti, kai daugumos iš jų jau nebeįmanoma valgyti, atsakyta, jog juos valgyti vs dėlto galima ir pamosuota tuo pačiu pasenusiu Lietuvos standartu LST 1919 “Mėsos gaminiai”.

Seimo sveikatos komiteto narės Agnės Zuokienės teigimu, šiuo metu Lietuvoje galiojantis “Aukščiausios rūšies” standartas galioja jau 6 metus. “Per tą laiką visuomenės susidomėjimas maisto ir sveikatos ryšiu bei individualius poreikius tenkinančių maisto produktų pasirinkimui nuolat didėjo, vartotojas tapo reiklesnis, todėl būtina “Aukščiausios rūšies” standartą keisti ir nebeklaidinti vartotojų, kad taip paženklinti gaminiai yra nepriekaištingos kokybės”, – tikina Seimo narė.

Gamyba išsigimsta

Taigi Lietuvoje susiklosčiusi išties paradoksali situacija. Savo šalyje užaugintas lietuviškas baltąsias kiaules eksportuojame į Rytus, o iš Vakarų į savo šalį įsivežame gana prastos kokybės kiaulieną ir kitokią mėsą. KTU mokslininkų tyrimai parodė, kad įvežtinės mėsos kokybė prastėja, o tai esą lemia spartus žemės ūkio gamybos intensyvinimas.

Todėl nieko kesita, kad kasmet Lietuvoje vis daugėja maisto kokybe nusivylusių žmonių. Šiemet Europos Komisijos atlikta europiečių apklausa parodė, kad lietuviai Europoje labiausiai nepasitiki mėsos gaminių kokybe. Savo šalies mėsininkais taip pat nepasitiki Bulgarijos, Danijos, Latvijos, Liuksemburgo, Lenkijos ir Slovakijos gyventojai. Tokie rezultatai sukėlė diskusijas Briuselyje. Todėl EK ketina pradėti specialius tyrimus ir ieškos sprendimų, kaip apsaugoti mėsos vartotojų sveikatą. Dabar galiojantys ES teisės aktai mėsos gamintojams leidžia naudoti visą eilę sintetinių priedų, kurių medikai jau šiandien rekomenduoja vengti.

Gelbėti savo šalies gyventojus nacionaliu lygiu galėtų ir Lietuva. Tačiau išskirtinai mūsų šalyje galiojančiame standarte apie draudimą naudoti sintetinius priedus nėra net eilutės, o mėsa įvardijama netgi odelės, kepenys ir plaučiai. Visa tai gali būti malama į aukščiausios rūšies dešras. Taigi kas nedraudžiama, tas leidžiama.

Maitintis antrarūšiu maistu nedraudžiama

Dar vasaros pabaigoje A.Zuokienė kreipėsi į Vyriausybę, siūlydama sudaryti darbo grupę lietuviškų mėsos gaminių kokybės ir saugos reglamentavimams tobulinti. Tačiau reakcija buvo labai abejinga.

Vienas iš VšĮ “Sveiko vaiko institutas” įkūrėjų Linas Šivis įsitikinęs, kad rūpinimasis žmonių sveikata kertasi su mėsos gamintojų pasamdytų lobistų veikla. Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius bando teisintis, kad Lietuvoje kokybiškų, sveikų ir saugių produktų pirkėjų labai mažai. Todėl esą gamintojai priversti gaminti tai, ką perka į kainą žiūrintis pirkėjas. Beje, E.Mackevičius sutinka, kad kai kurie mėsos gaminiai žmonėms yra netgi mažiau vertingi nei naminių gyvūnėlių ėdalas, tačiau tokių produktų esą pageidauja patys prekybos centrai.Atkreiptinas dėmesys, kad neretai prekybos centrų prekių ženklais pavadintos dešros yra gaminamos net ne Lietuvoje, o Lenkijoje.

Pasak Seimo narės A.Zuokienės, didžiulė bėda, kad Lietuvoje nėra jokių kontrolės svertų vertinti būdvardžius – “gardi”, “skani”, “nuostabi”, “ypatinga”, “ekstra”, “premium” ar pan. “Dažniausiai šiuos epitetus kuria reklamos agentūrų atstovai, net neragavę savo reklamuojamų produktų”, – dėsto pašnekovė.

Taigi kiekvienas gamintojas savaip stengiasi atkreipti dėmesį ir vilioti pirkėją, ir tik šio išprusimas bei budrumas gali išmokyti atskirti kas yra kas. Parlamentarė atkreipia dėmesį, kad ES reglamentas įpareigoja gamintojus neatsakingai nenaudoti gyventojų sveikatai gerinti teiginių, tačiau ant pakuočių galima pamatyti užrašą “sveikas”. Dažniausiai tai reiškia, kad kompanija užpatentavo tokį ženklą ir rašo jį ant pakuotės, nors joks mokslininkas ar laboratorija negalėtų patvirtinti, kad tas gaminys suteiks jėgų ar sveikatos.

“Beje, šiandien vartotojas dar nežino, kad netgi perkant maltą mėsą reikia atidžiai skaityti etiketes. Vienoje etiketėje bus parašyta – malta mėsa, kitoje – mėsos faršas. Tai skirtingi dalykai. Maltoje mėsoje turėtume nerasti nė vieno priedo, išskyrus 1 proc. druskos. O jeigu perkame faršą, tai pagal teisinius aktus jame gali būti pridėta visko – ir vandens, ir sojų, ir krakmolo”, – vardija Maisto technologijos žinovė A.Šalaševičienė. Visiems, norintiems valgyti išties kokybiškus mėsos gaminius, specialistė siūlo pirkti mėsos gabalą ir produktus gaminti namie.

"Veido" archyvas

Ne visi gamintojai drįsta rašyti, kiek procentų mėsos yra jų mėsos gaminiuose

Pirkdami maistą esame priversti valgyti tai, ką mums tiekia gamintojai ir perša pardavėjai, – į apgaulės spąstus patenka net ir besirūpinantieji sveika mityba.

Kad traškučiai ar saldainiai nėra visavertis maisto produktas – niekas neabejoja. Mamos ir tėčiai gal ir nesukontroliuoja, kiek kišenpinigių tokiems skanėstams išleidžia jų vaikai, tačiau patys tikrai nepatieks jų per pietus ar vakarienę. Tik čia išryškėja vienas paradoksas: pasirodo, jų siūlomos alternatyvos neretai būna nedaug vertingesnės.

Kai trūksta laiko gilintis į maisto produktų gamybos subtilumus, skaityti pačiu smulkiausiu šriftu pateiktą gaminio sudėtį arba nėra galimybių ieškoti “savo” ūkininko, tenka pasikliauti nuovoka, kurią neišvengiamai iškraipo rinkodaros triukai ir reklamos įtaiga. Deja, specialus pasirengimas tokiai paprastai kasdienei veiklai, kaip produktų pirkimas, jau tampa būtinybe.

Šalyse, kuriose maisto įstatymai gerokai griežtesni, o vartotojų teisių gynėjų žodis kur kas svaresnis nei pas mus, tokie vartotojų mokymai vyksta jau senokai. Juk maisto produktų gamyba, prekyba bei mūsų psichikos ir emocijų reakcija į tuos produktus – didžiulė sfera, turinti savų dėsnių, niuansų ir tendencijų. Tarkime, žalias kompiuterio vartotojas, temokantis naudotis dviem programomis, irgi nė nenutuokia, kas tyko didžiuliame virtualiame pasaulyje. Skirtumas tik tas, kad virtualaus pasaulio erdves dar galime ignoruoti, o su materialaus – produktų pasaulio įvairove neišvengiamai susiduriame kasdien, ji lemia ir mūsų sveikatą bei savijautą.

Paveikslėlių magija

Civilizacijos bei masinės gamybos valia apie produktus jau seniai sprendžiame iš etiketės ar pakuotės. O mūsų smegenys linkusios reaguoti į prasminį – labai konkrečios reikšmės žodį arba šalia jo pateiktą atvaizdą. Tad perskaitę “bulvių traškučiai” siejame juos su bulvėmis, o ne su krakmolu ar riebalais. Arba “šokoladinių ryžių” sausų pusryčių pakuotėje toli gražu neasiejame su, tiesa, ryžių, bet miltais (32 proc.), kurie dar gerokai praskiesti kvietiniais, pridėjus kelių rūšių cukraus. Daug žadančiu žodžiu “šokoladas” vadinamą saldumyną tesudaro 5 proc. kakavos miltelių ir… 0,5 proc. šokolado drožlių. Tai kompensuojant pridedama vitaminų mišinio. Štai ir geras pretekstas prie lentynos segti etiketes “sveikas” ar “su vitaminais”.

Jei gaminyje tikrų braškių ar citrinų nėra, jis vadinamas “braškių (ar citrinų) skonio”. Bet ant pakuotės vis tiek pamatysite uogą ar vaisių, o smegenys tikrai sureaguos į tą reikšminį žodį. Kaip, beje, ir į “žalumynus”, “kumpį” ar pan., esą įeinančius į įvairių pikantiškų tepamųjų produktų sudėtį.

Pamatę žodžius “tunas” ir “itališki prieskoniai” toli gražu nepagalvojame, kad to tuno stiklainėlyje nėra nė trečdalio, užtat yra kukurūzų bei įvairių dervų. Nebelikus tiesioginio santykio su tikrais, natūraliais valgomaisiais produktais ir matant juos tik parduotuvės lentynoje, vadovautis emocijomis ir asociacijomis gali tapti beveik pragaištinga – šios grįstos dar senaisiais vaizdiniais. Laimei, naujoviški produktai kontroliuojami, tad žalos sveikatai jie nepadarys. Bet ir naudos, kurios norėtume tikėtis, neduos. Nebent pasitelktume karštą tikėjimą – etiketėmis, epitetais ir pan.

Stingant tokio tikėjimo tamsią duoną su grūdais sunkiai įsivaizduotume kaip iškeptą iš… kvietinių miltų su margarinu. Suprantama, kad ją tenka dirbtinai tamsinti. Beje, ruginių dribsnių ir grūdų joje – 7,1 proc. Remiantis sąmokslo teorija reikia manyti, kad buvo priežastis dribsnius ir grūdus suberti į vieną piltuvėlį. Jei ne asociacija su tikra juoda duona, ne vienas pirkėjas tokio produkto nepastebėtų – juolab kai duonų dabar tokia gausybė. Bet ar daugybė skirtingų pavidalų bei pavadinimų slepia kitokį turinį?

Forma slepia turinį

Žodžiui “sūris” mūsų smegenys irgi išsyk suteikia labai konkretų vaizdinį. Mitybos klausimais labiau išprusęs vartotojas šį produktą dar susies su pienu. Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovų, produktų iš pieno kilmės baltymų, augalinių riebalų, gaminamų nesilaikant įprastinės sūrių gamybos technologijos, tačiau savo forma, konsistencija ir savybėmis panašių į sūrius, pavadinime žodžio “sūris” neturėtų būti. Tokius produktus reikia vadinti baltyminiais gaminiais. Deja, prekybos tinklai fasuodami gaminius neretai neskiria tokių kategorijų ir baltyminį gaminį vadina sūrio produktu arba sūrio gaminiu. Be to, pieno perdirbimo įmonėms, turinčioms pagamintų etikečių, nevisiškai atitinkančių naujus reikalavimus, leista jas naudoti iki šių metų pabaigos. Belieka tik prisiminti, kad intuityviai sprendžiant apie produkto vertę bei kainą tas vienas prasminis žodis turi nemenką galią.

Kita vertus, žodis “sūris” tampa jauku ir ant pusgaminių – picų, kitokių kepinių ar kepsnelių pakuotės. Mat maisto technologijos šiandien leidžia greit ir pigiai pagaminti aukštą temperatūrą atlaikančio “sūrio” – jo nereikia nei raugti, nei brandinti. Toks pakaitalas sveikatos gal ir nežaloja, bet tikrai nėra visavertis indėlis į mitybą. Suprantama, kad gamintojai to viešai nereklamuoja ir padirbtus ar “patobulintus” gaminius nebūtinai mini reprezentaciniuose produktų kataloguose.

Pagerinti galima ir mėsą. Ne visi gamintojai drįsta rašyti, kiek procentų mėsos yra jų mėsos gaminiuose. Be to, ir mėsa mėsai nelygu – tai, kas atrodo kaip kumpis ar bent taip vadinama, nebūtinai nuo tikro kumpio atpjauta. Šiais paprasto enzimų pritaikymo laikais gražų gaminį visai nesunku suklijuoti iš menkaverčių atraižų – kad ir stebuklingais transglutaminazės milteliais. O kad norėdami kasdien parduotuvėse matyti didelę mėsos gaminių įvairovę brangiai mokame už juose užkonservuotą vandenį – irgi ne paslaptis.

Ne vienoje maitinimo įstaigoje dar siūloma mišrainės su krabais. Gal pigesnėje užeigoje tais krabais ir nelabai patikime, bet su jūra ir žuvimi mišrainės komponentą tikrai asocijuojame. Juolab kad ir parduotuvėse krabų lazdelės guli šalia žuvies produktų. Tikrai ne dėl dizainerio užgaidos žodis “surimis”, kuris ir yra pagrindinė produkto sudedamoji dalis, ant pakuotės rašomas mažesniu šriftu. Toje žuvies baltymų masėje mikroelementų ar “omegų”, dėl kurių vertinamos žuvys bei jūrų gėrybės, geriausiu atveju tėra tik pėdsakai. Užtat prie surimio pridedama vandens, krakmolo, sojų baltymų, aromato suteikiančių medžiagų, prieskonių ir rišamosios medžiagos. Reikia manyti, kad surimis gaminamas iš tokių žuvų, kurių filė vargu ar turėtų prekinę išvaizdą.

Paslėptas cukrus

Kad saldumynai nėra visavertis maistas, o nuolatinis didesnis jų kiekis trikdo medžiagų apykaitą – įrodinėti nereikia. Tačiau apie tai, kad nemenką kiekį cukraus (ar saldiklių) gauname net ir vengdami saldumynų, žino toli graži ne visi. Minėtoms surimio lazdelėms gaminti naudojamas sorbitolis irgi gaunamas iš gliukozės. O indelyje vaisinio jogurto yra 15 g cukraus – santykinis cukraus kiekis prilygsta kokakolai ar vaisvandeniams.

Cukrus dažniausiai sudaro apie ketvirtadalį sausų pusryčių, dar vadinamų javainiais ar dribsniais. Javus esame linkę sieti su grūdais, nors dauguma minėtų produktų smarkiai nutolę nuo tikrų grūdų – tai tik saldinti miltai. O tuose, kuriuos gamintojai reklamuoja kaip prie sveikos gyvensenos prisidedančius, padedančius išlaikyti tobulą figūrą, vadindami lengvu subalansuotu maistu, cukrus sudaro netgi trečdalį masės. Tariamai sveiki, “sportiniais” ar kitokiais energingais pavadinimais pakrikštyti pusryčiai yra tiesiog saldumynas.

Guostis galima bent tuo, kad gamintojai įpareigoti gaminio sudedamąsias dalis vardyti pagal jų dalį visoje gaminio masėje.

Vaikiškas arba lengvas = sveikas

Atkreiptinas dėmesys, kad ir itin teigiamas asociacijas keliančiais pavadinimais pavadintuose produktuose, tarkime, “vaikiškas”, “vaikų”, “vaikams”, irgi gausu ir cukraus, ir riebalų. Tad reklamos svertas čia labai reikalingas. Antai vaikiški pieniški batonėliai ar panašūs užkandžiai žada papildomą porciją pieno ir daug reikalingo kalcio. Kalcio juose tikrai yra. Tiek, kad suvalgęs 12–14 batonėlių vaikas netgi gautų visą per dieną reikalingą šios medžiagos kiekį. Tiesa, kartu dar gautų ir 48 gabalėlius cukraus, pusę pakelio sviesto, kvapiklių ir kitokių maisto priedų.

Atkakli, daugybę kartų įvairiais kanalais akis, ausis ir smegenis pasiekianti reklama išties giliai įsismelkia, net jei ją ignoruojame.

Mokslas pateikia vis naujų žinių, prie kurių jau įsišakniję stereotipai nespėja taip greitai prisitaikyti. Riebalai ilgai buvo didysis mitybos baubas – šį įvaizdį tuojau pasitelkė vadinamųjų lengvų produktų gamintojai. Kad tuose “lengvuose” produktuose dažniausiai daugiau cukraus nei įprastuose – beveik taisyklė, kurią atrasti tenka pačiam vartotojui. O didis lūkestis sumažinti gaunamų kalorijų kiekį nelabai leidžia smegenims priimti kitą informaciją apie produktą. Štai plakamosios grietinėlės pakaitale net (?) 11 proc. mažiau riebalų nei įprastinėje. Bet užtat jame gausu maisto priedų, kvapikliai neįvardyti, be to, didelė dalis sočiųjų riebalų rūgščių, kurias net gamintojas vadina “blogomis”. Ir dar viena reikšminga detalė – dirbtinis produktas gerokai brangesnis už natūralią grietinėlę. Žinoma, pirkėjo valia tikėti, kad didesnė kaina garantuoja tikresnę kokybę.

Beje, reklamos “be jokių E”, “pagaminta be maisto priedų” irgi nebūtinai yra šventa tiesa. Jei skonį ar kvapą stiprinanti medžiaga yra ne gryna, o įeina į junginį, pvz., mielių ekstraktą, paprastai E numeriu ji neženklinama.

Nors šalyje kasmet užauginama apie milijoną kiaulių, prekybos centruose ir toliau karaliauja lenkiška kiauliena. Šiuo metu tik apie 50 proc. kiaulienos lieka Lietuvoje, likusi dalis išvežama į Rusiją. Būtent kiaulių eksportą Marius Busilas, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius, įvardija kaip pagrindinę priežastį, kodėl šalyje daugiau lenkiškos produkcijos. “Kadangi trūksta lietuviškos kiaulienos, esame priversti importuoti ją iš Lenkijos”, – tikino M. Busilas.

Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas tvirtina, kad kiaulienos trūksta, nes stinga ir pačių augintojų. Esą jiems keliami per dideli reikalavimai. “Specialiai į užsienio rinką nesiorientuojame. Parduodame tam, kas sutinka mokėti”, – sakė A.Baravykas.

Anksčiau Lietuvoje kasmet buvo paskerdžiama apie 800 tūkst. kiaulių, tačiau pradėjus jas intensyviai eksportuoti šalyje jų paskerdžiama tik apie 500 tūkst.

"Veido" archyvas

Daugelis pieno produktų tinkami vartoti ilgiau, nei nurodyta etiketėje

Vartotojams reikėtų žinoti, kad dauguma maisto produktų iš tiesų galioja ilgiau, nei nurodyta jų etiketėje. Jie gali prarasti dalį naudingųjų savybių, bet pavojaus sveikatai nekelia dar geroką laiką po nustatytos datos.

Esate iš tų apsidraudėlių, kurie pila į kriauklę pieną, jei jo pakuotėje nurodytas galiojimo laikas pasibaigęs vakar? Arba šveičiate lauk kiaušinius, nes ant jų lukšto įspausta užvakarykštė data? Visai be reikalo. Iš tiesų maisto produktų galiojimo data yra valstybės reglamentuojamas – ir, be abejo, labai reikalingas – būdas informuoti vartotojus, iki kada produktai yra kokybiškiausi. Tačiau kartais verta prisiminti, kad savaitę šaldytuve prastovėjusi grietinė, nugriebus nuo jos viršutinę senstelėjusią plėvelę, sriubai balinti tinka lygiai taip pat, kaip ir tik ką iš parduotuvės parsineštas produktas. Žinoma, neverta eksperimentuoti su tokiais ypač greitai gendančiais maisto produktais, kaip žalia mėsa ar žuvis. Užtat, pavyzdžiui, druska ar cukrus, jei laikomi sandariame inde, galioja amžinai.

Kodėl verta įsiminti šią informaciją apie sulig nurodyta data nesibaigiantį produktų galiojimą? Galbūt todėl, kad būtų galima sutaupyti pinigų. Lietuvoje nėra atlikta tyrimų, kokią dalį nesuvartotų maisto produktų išmetame į šiukšlių dėžę, bet štai JAV išmetama net 14 proc. nesuvalgyto maisto – suskaičiuota, kad vidutinė keturių asmenų amerikiečių šeima kasmet išmeta produktų, kurių vertė maždaug 600 dolerių.

Iš tenykščių tyrimų matyti, jog labiausiai baiminamasi, kad jau sugedę ir pavojingi sveikatai gali būti pienas, varškė, majonezas, jogurtas ir kiaušiniai. Tačiau laboratoriniai tyrimai parodė, kad tinkamai, šaldytuve laikomas pasterizuotas, pramoniniu būdu supilstytas pienas išlieka saugus ir tinkamas vartoti dar savaitę po gamintojo nurodyto jo galiojimo termino, varškę ir jogurtą galima valgyti dar savaitę, majonezas tinkamas vartoti tris mėnesius, o kiaušiniai nekels sveikatai pavojaus dar bent tris savaites po datos, nurodytos jų dėželėje.

Data – saugumo garantija

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos ir maisto skyriaus vyriausioji veterinarijos gydytoja Aurelija Načienė paaiškina, jog maisto produktų pakuotėse ir etiketėse nurodytas tinkamumo vartoti terminas yra gamintojo garantija, kad, griežtai paisant rekomenduojamų laikymo sąlygų, nepažeidus produkto vientisumo, jis išlieka saugus ir kokybiškas iki nurodytos datos.

Lietuvoje maisto produktų galiojimo terminas žymimas dvejopai: “tinka vartoti” iki tam tikros datos arba “geriausias” iki tam tikros datos. Pirmuoju atveju ženklinami greitai gendantys produktai, tokie kaip pienas, mėsa, paukštiena, žuvis ir jų produktai, o antruoju – negreitai gendantis maistas, toks kaip konservai, kepiniai. Specialistė atkreipia dėmesį, kad kuo ilgesnis yra nustatomas tinkamumo vartoti terminas, tuo, artėjant nurodytam terminui, mitybinė produkto vertė mažėja – bėgant laikui senka produkto vitaminų, fermentų poveikis. Bet dar daugiau bėdos galima prisidaryti, maisto produktą laikant netinkamomis sąlygomis – jame gali prasidėti sveikatai pavojingi rūgimo, puvimo, irimo procesai.

Kaip skelbiama JAV tinklalapyje www.valueinvestingworld.com, nustatyti maisto produktų galiojimo terminai skirti vartotojų sveikatai apsaugoti, tačiau nurodytos datos tik informuoja, iki kada produkto kokybė būna aukščiausia, nors iš tiesų maistas dažnai išlieka lygiai toks pat kokybiškas bei saugus vartoti ir po nurodyto termino. “Verta įsigilinti, kiek laiko iš tiesų yra tinkami vartoti jūsų mėgstamiausi produktai – taip jie gali išvengti šiukšlių dėžės ir sutaupyti jūsų pinigų”, – rašoma šiame šaltinyje.

A.Načienė atkreipia dėmesį, kad yra ir itin ilgai nesenstančių produktų: “Tarkime, visi sausi, džiovinti produktai gali būti laikomi metus, nežiūrint į jų galiojimo datą. Tik labai svarbu nepamiršti jų laikymo sąlygų. Kruopoms, džiovintiems vaisiams tinkamiausia kambario temperatūra, kuo mažesnis drėgmės kiekis bei tamsi vieta”, – paaiškina maisto saugos ekspertė.

Ji ragina nerizikuoti su greitai gendančiais maisto produktais – jie turėtų būti suvartoti iki jų tinkamumo termino pabaigos. “Tačiau gyvenimo patirtis rodo, kad kartais maistas šaldytuve užsiguli ir jo tinkamumo vartoti terminas pasibaigia. Jei jau ryžotės tokį maistą vartoti, reikia būti atidiems ir įvertinti produkto išvaizdą, kvapą. Pavyzdžiui, atsiradęs pelėsis įspėja, kad tokiu maistu galima apsinuodyti”, – perspėja veterinarijos gydytoja. Ji primena, kad jei žmogus vartoja produktus, kurių tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs, už pasekmes atsako tik jis pats.

Amerikiečių tinklalapis taip pat ragina būti labai atidžius ir kritiškus, kai vartojate maistą, pasibaigus jo vartojimo terminui. Antra vertus, išanalizavęs apsinuodijimo maistu statistiką, jis skelbia išvadas, kad kur kas dažniau, nei pasenę maisto produktai, sveikatos sutrikimų sukelia nepakankama higiena – prieš valgį neplaunamos rankos, maisto produktų laikymas netinkamos temperatūros sąlygomis, nepakankamas jo terminis apdorojimas.

Išmetama tonos

Labdaros fondo “Maisto bankas” direktorė Deimantė Žebrauskaitė į maisto produktų galiojimo ir jų tinkamumo vartoti niuansus yra įsigilinusi iki pat šaknų. Jos vadovaujama organizacija skurstantiesiems pamaitinti dažnai perskirsto būtent tokius produktus, kurių vartojimo terminas jau artėja prie pat pabaigos. Tačiau įstatymai jokiu būdu neleidžia toliau platinti produktų, kurių vartojimo terminas jau pasibaigęs, – net jei tai yra sausas ir ilgai negendantis maistas, toks kaip miltai ar kruopos. “Nors visi suprantame, kad tokie ilgai tinkami vartoti produktai dar tikrai yra geri ir po nurodytos datos, mes neturime teisės jų skirstyti”, – paaiškina organizacijos vadovė.

Ji sako, kad dalyti vargstantiesiems pasibaigusio vartojimo termino produktus būtų galima tik tuo atveju, jeigu laboratoriniais tyrimais būtų įrodyta nepakitusi jų kokybė. Tačiau tokie tyrimai – labai brangūs, ir “Maisto bankui” dar nė karto nebuvo pasiūlytas toks didelis pasibaigusio vartojimo termino maisto produktų kiekis, kad juos būtų verta atlikti.

Veterinarijos tarnybos atstovė A.Načienė informuoja, kad papildomai nėra nustatinėjama, kiek laiko dar yra tinkamas vartoti kiekvienas produktas po jo vartojimo termino pabaigos.

D.Žebrauskaitė skaičiuoja, kad vien keli didieji prekybos tinklai kasmet utilizuoja mažiausiai 4300 tonų dar tinkamų vartoti, nesibaigusio vartojimo termino maisto produktų. “Maisto bankas” jau kelerius metus derasi su prekybininkais, kad tokie produktai būtų atiduodami perskirstyti šiai labdaros organizacijai, remiančiai skurdžiai gyvenančias šeimas, labdaros valgyklas, vaikų namus. Tačiau kol kas šiame projekte bendradarbiauja tik “Iki”, o kiti prekybos tinklai renkasi besibaigiančio vartojimo termino maistą sumažintomis kainomis pardavinėti patys.

“Pasigirsta kaltinimų, kad mes skurstančiuosius laikome prastesniais žmonėmis, dovanodami jiems tą maistą, kurio jau nebeperka kiti. Sutinku, riba plonytė, bet mes jos neperžengiame – platiname tik tą maistą, kurio vartojimo data dar galioja. Antra vertus, ar būtų geriau, jei mūsų produktų negavę žmonės eitų jų ieškoti į konteinerius?” – retoriškai klausia pašnekovė.

A.Načienė pabrėžia, kad nėra jokių išimčių, ir labdarai gali būti skiriami tik galiojančio termino produktai. Paisydamas šių taisyklių, “Maisto bankas” sukasi lyg vijurkas. Greitai gendančius pieno, mėsos produktus iš parduotuvių jis susirenka kiekvieną diena iki pietų ir tuoj pat išdalija juos savo globojamoms įstaigoms ar remiamoms šeimoms. Produktus gaunantiems žmonėms paaiškinana, kada baigiasi jų vartojimo laikas, o labdarą priimančios organizacijos yra raštu įsipareigojusios pagaminti iš jų patiekalus iki etiketėje nurodyto termino.

Kilus diskusijoms dėl rugsėjį pabrangusių maisto produktų, Konkurencijos tarybos vadovas Jonas Rasimas neatmeta kartelinių susitarimų galimybės.

“Tikrai ne”, – pirmadienį po susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaitė žurnalistams sakė J.Rasimas, paklaustas, ar neatmeta galimo kartelio rinkoje.

Pasak J.Rasimo, kyla klausimų, kodėl prekybos tinklai, 2008-aisiais pieną pardavinėję su 18 proc. pelno marža, dabar jį parduoda su 31 proc. pelno marža.

Prezidentės atstovas Linas Balsys teigė, jog Konkurencijos tarybos pirmininkas prezidentei pateikė “stulbinančios” informacijos apie tai, kaip veikia prekybos tinklai.

“Buvo pateikta informacija apie per pastaruosius metus nepaprastai išsipūtusias prekybos tinklų pelno maržas – kalbama apie tokius pagrindinius maisto produktus, kaip pienas, duona, cukrus, sviestas. Prekybos tinklų pelno maržos pūtėsi nežiūrint krizės, nežiūrint sunkmečio”, – kalbėjo L.Balsys.

Anot L.Balsio, prezidentė ketina siūlyti numatyti griežtesnes baudas už kartelinius susitarimus. Šiuo metu už kartelius Konkurencijos įstatymas numato baudas iki 10 procentų ūkio subjekto bendrų metinių pajamų.

Konkurencijos taryba žemės ūkio ministro prašymu šiuo metu atlieka tyrimą ir dėl duonos kepyklų galimo neteisėtų veiksmų.

“Kai kurie dalykai kelia susidomėjimą”, – apie atliekamą tyrimą sakė J.Rasimas, pridūręs, jog nenorėtų daugiau komentuoti.

Žemės ūkio ministerija, remdamasi Statistikos departamento duomenimis, rugsėjo pabaigoje išplatino informaciją, jog prekybininkų dalis pieno kainoje šiemet padidėjo labiausiai – 4,1 procentinio punkto nuo 50 iki 66 centų už 1 kilogramą 2,5 proc. riebumo pieno.

Lietuvos pienininkų asociacijos “Pieno centras” vadovas Linas Sasnauskas praėjusią savaitę tikino, kad pieno perdirbimo pelno maržos “nudrožtos iki minimumo” dėl konkurencijos šalies viduje ir su tarptautiniais konkurentais. Pieno perdirbimo įmonių dalis 1 kilogramo pieno kainoje šiemet padidėjo nuo 47 iki 51 cento.

Rugpjūčio viduryje Kazimieras Starkevičius kreipėsi į Konkurencijos tarybą dėl galimo duonos gamintojų kartelinio susitarimo.

„Lietuvos rytas“ rašo:

„Jeigu kitaip susikalbėti neišeina, nėra geros valios ir supratimo, gali tekti griebtis įstatymo”, – prezidentė Dalia Grybauskaitė pagrasino kainas keliantiems prekybininkams.

Šalies vadovė vakar pareiškė, jog per sunkmetį keldami pelno maržas maisto produktams prekybos centrai įžūliai išnaudoja vartotojus.

Tuo tarpu Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Marius Busilas tvirtino, jog pagrindinių maisto produktų marža nesikeitė arba tik mažėjo.

Anot M.Busilo, maisto kainų klausimas paaštrėja kiekvieną rudenį: „Tai susiję ir su derliumi, ir su politikų grįžimu į darbą.”

„Prekybos tinklų pelno marža pūtėsi nepaisant krizės. Kalbama apie pagrindinius maisto produktus – pieną, duoną, cukrų, sviestą. Kitose Europos Sąjungos šalyse visiškai kitoks vaizdas”, – po D.Grybauskaitės susitikimo su Konkurencijos tarybos pirmininku Jonu Rasimu tokią prezidentės nuomonę perdavė jos atstovas spaudai Linas Balsys.

Kaip rodo Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto studija, nuo 2008 metų paskutinio ketvirčio iki šių metų birželio 2,5 proc. riebumo pieno marža išaugo nuo 17–18 iki 31 proc., sūrio – nuo 14 iki 21 proc., kvietinių miltų – nuo 23 iki 43 procento.

Prezidentūroje buvo prisiminta, kad pigesnės būtiniausios prekės didžiuosiuose pasaulio prekybos tinkluose dažnai naudojamos kaip jaukas klientams pritraukti, o pas mus jos parduodamos su didžiule marža.

Šalies vadovė su tokiu prekybininkų elgesiu pasiūlė kovoti viešumu – skelbti, kokios yra pagrindinių produktų kainos įvairiuose prekybos tinkluose.

Jei situacija nesikeistų ir pelno marža didėtų, prezidentė pagrasino antkainius reguliuoti įstatymu, be to, didinti baudas prekybininkams. Vienas tokių projektų jau įregistruotas Seime.

Į klausimą, kodėl išaugo maisto kainos, J.Rasimas teigė dar negalįs atsakyti, tačiau neatmetė ir kartelinių susitarimų galimybės.

„Baudos turi būti adekvačios padarytai žalai, atgrasančios nuo noro veltis į visokius susitarimus”, – pabrėžė D.Grybauskaitė.

Konkurencijos įstatymas numato baudas iki 10 proc. metų apyvartos, bet, pasak J.Rasimo, ne visai tiksliai yra nurodyta, kaip ta bauda turėtų būti skaičiuojama.

Prezidentė pasiūlė, kad įmonių vadovai asmeniškai atsakytų už tai, jei jų įmonės dalyvauja karteliniuose susitarimuose.

Praėjusią savaitę D.Grybauskaitė pareiškė, kad jos netenkina valstybės institucijų darbas tiriant maisto produktų brangimo priežastis. Anot prezidentės, daugelis žinybų neatlieka savo darbo, tarp jų – ir Konkurencijos taryba.

Iš pirmų lūpų

Marius Busilas

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius

„Maisto kainų klausimas paaštrėja kiekvieną rudenį. Tai susiję ir su derliumi, ir su politikų grįžimu į darbą.

Pagrindinių maisto produktų marža nesikeitė arba tik mažėjo. Pieno produktų marža sudaro 11–14 proc., kitų maisto produktų – 18 proc. Didesnė marža taikoma nebent tiems produktams, kuriuos perka didesnes pajamas gaunantys pirkėjai.

Mes manome, kad tai normalūs rodikliai. Nepaisant to, kai kurios parduotuvės sunkiai išsilaiko. Per metus uždaroma 10–20 parduotuvių. Šiuos metus kai kurie prekybos tinklai baigs nuostolingai.

Didžiausią maržos dalį sudaro darbuotojų atlyginimai, nuomos ir kiti mokesčiai.

Teisiškai įmanoma reguliuoti antkainius esant nepaprastajai padėčiai. Nors abejoju, ar toks reguliavimas faktiškai veiktų. Tai tik sukeltų dar didesnį susipriešinimą tarp prekybininkų ir vartotojų.

Prekybos įmonės Konkurencijos tarybai teikia visą informaciją. Bus įdomu susipažinti, anot Konkurencijos tarybos, su „stulbinama” informacija apie prekybos tinklus.”

„Verslo žinios“ skelbia:

Prezidentės Dalios Grybauskaitės vakarykštis pagrūmojimas prekybos tinklams, ko gero, paliks tiek žymės, kiek jos lieka, kai musė įspiria drambliui. Šalies vadovės ryžtas reguliuoti prekybininkų antkainius, jei šie nesiliaus didinti maisto produktų kainų, pastarųjų pernelyg išgąsdinti neturėtų. Juolab kad precedento jau būta. Tiesa, tuomet jo baigtis buvo tiesiog komiška. Prieš pusantrų metų, šios kadencijos parlamentarams dar nė kojų gerai neapšilus, Seime buvo priimtos Kainų įstatymo pataisos, jos turėjo apriboti prekybininkų antkainius už šalyje parduodamus maisto produktus. Mažmeninės prekybos – iki 20%, didmeninės – iki 15%. Tarp prekybininkų kaipmat kilo šurmulys, imta piešti apokaliptinius paveikslus – prekybos įmonės bankrutuoja, tarpininkai steigiasi užsienyje ir pan. Marius Busilas, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius, tuomet pažadėjo kreiptis į Europos Komisiją, nes „tokių precedentų dėl antkainių ribojimo ES
nežino“. Verslininkai pagrasino ieškosiantys prezidento užtarimo.
Tačiau viso to neprireikė – nepraėjus nė parai po minėtų pataisų priėmimo, valdančiosios koalicijos
partneriai liberalcentristai puolė į kojas tuometiniam prezidentui Valdui Adamkui, idant jis vetuotų
parlamento sprendimą. Tą patį, už kurį balsavo ir patys liberalcentristai. Motyvas būtų juokingas, jei nebūtų keistai dviprasmiškas – esą seimūnai nesuprato, už ką balsuoja (!). „Įvyko klaida ir ją prezidentas, tikiuosi, ištaisys“, – tuomet mušėsi į krūtinę Liberalų ir centro sąjungos frakcijos seniūnas Artūras Zuokas.
Ir prezidentas „klaidą“ ištaisė. Pasidarė aišku, kad nė sudilusio skatiko neverti tokie parlamentarai, kurie net nesupranta, kokius įstatymus priima. O jei supranta, bet kitų paveikti skubiai persigalvoja, tai kokia yra tokio balsavimo kaina? Tuomet pikti liežuviai prakalbo apie prekybininkų spaudimą.
Prezidentė gali pasiūlyti atitinkamą įstatymo pataisą. Ir Seimas galbūt net gali jai pritarti. Tačiau toks kelias gali kirstis su laisvosios rinkos principais, be to, valstybės kišimasis į maisto produktų kainų pasiutpolkę vartotojams primena liūdnai pagarsėjusias dujų, vandens, šilumos ūkio ydas – valstybė čia kainas reguliuoja, tačiau jų kilimo sparta lenkia net maisto produktų brangimą.
Vis dėlto dvigubai nuo 2008 m. šoktelėję prekybos tinklų antkainiai svarbiausiems maisto produktams sukelia ne pačių geriausių minčių. Turim oligopolijas ir monopolijas, sulaukiam ir atitinkamo rezultato – konkurencijos nėra, todėl dabar rengiamasi kovoti ne su priežastimi, o su padariniais.
„Kur mūsų tos mažos lietuviškos smulkios maisto prekių parduotuvėles, kokių yra pilna Briuselyje, Londone, Paryžiuje ir visoj likusioj Vakarų Europoj? Gal žmonės nesugeba? Ne, pasirodo tokių mažų parduotuvėlių neapsimoka turėti – kad ją atidarytum, reikia krūvą labai griežtų reikalavimų išpildyti, kyšių visiems pridalinti ir t. t.“, – nuoskaudomis dalinasi vz.lt skaitytojai. Todėl valdžia turėtų pagaliau imtis to, ką gražiai išrašė savo pažaduose, – kurti verslui palankią verslo aplinką, išardyti biurokratinių kliūčių raizgalynę. Žodžiu, liberalizuoti verslo sąlygas. O tada, žiūrėk, ims rastis konkurencija, monopolijas ištiks natūrali mirtis ir nebereikės laisvojoje rinkoje nei pliaukšėti draudimų botagu, nei burti, ar Konkurencijos taryba įgali įrodyti kartelinius susitarimus.

„Lietuvos žinios“ praneša:

Jeigu didieji prekybos tinklai nesutiks pažaboti augančio apetito ir toliau kels maisto produktų kainas, prezidentė Dalia Grybauskaitė siūlys antkainius reguliuoti įstatymu.

Vakar pas prezidentę apsilankęs Konkurencijos tarybos pirmininkas Jonas Rasimas pateikė informaciją, iš kurios matyti, kad per pastaruosius porą metų prekybininkai vis didino pelno maržas. Susiklosčiusią padėtį prezidentė pavadino įžūliu vartotojų išnaudojimu ir pagrasino, kad jeigu niekas nesikeis, prekybininkams gali būti užmautas apynasris.

Konkurencijos tarybos pirmininkas prezidentei pateikė stulbinamų duomenų apie tai, kaip veikia prekybos tinklai. J.Rasimas atkreipė dėmesį, kad kitose Europos Sąjungos valstybėse nieko panašaus nevyksta – prekybos tinklai vartotojų sąskaita pelno nedidina. Su J.Rasimu prezidentė tarėsi, kaip reikėtų su tuo kovoti. Vienas iš siūlymų – viešinti prekybos centruose parduodamų produktų kainas pagal pagrindinius produktų krepšelius. “Jeigu kitaip susikalbėti neišeis, nebus geros valios ir supratimo, tuomet reikės griebtis įstatymo”, – kalbėjo prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys. J.Rasimas pritarė, kad kaip viena iš išeičių galėtų būti svarstoma galimybė įstatymu reguliuoti maisto produktų antkainius.

Konkurencijos tarybos pirmininko turimais duomenimis, per dvejus metus kai kurių maisto produktų antkainiai prekybos centruose išaugo beveik dvigubai. Pavyzdžiui, 2,5 proc. riebumo pieno pelno marža šoktelėjo nuo 17-18 proc. iki 31 proc. birželio mėnesį. “Didėjimas vyko tolygia tiese, be didelių nukrypimų”, – tikino jis.

Pasak J.Rasimo, iš Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) atliktos analizės matyti, kad kilo ir kitų maisto produktų antkainiai. “Tilsit” tipo sūrio pelno marža išaugo nuo 14 proc. iki 31 proc., kvietinių miltų – nuo 23 proc. iki 43 procentų.

“Kai kuriose šalyse pienas parduodamas net žemiau savikainos. Panašiai daroma ir su kitomis būtiniausiomis prekėmis”, – sakė Konkurencijos tarybos pirmininkas.

Jis tvirtino nerandantis paaiškinimo, kodėl vienas ar kitas produktas pardavinėjamas su 31 proc. antkainiu. “Paprastai apie vidutinius antkainius prekybos sektoriuje kalbama vienženkliais, o ne dviženkliais skaičiais. Tokios įmonės, kaip “Wal-Mart”, “Lidl”, “Tesco”, “Aldi” dirba su žemomis maržomis, bet milžiniškomis apyvartomis”, – sakė J.Rasimas.

J.Rasimas neatmeta, kad tarp prekybos tinklų galėjo būti draudžiamų susitarimų. Konkurencijos taryba dėl to yra pradėjusi tyrimą, tačiau J.Rasimas apie jo eigą plačiau kalbėti nenorėjo.

Su prezidente vakar taip pat buvo aptarta, kaip reikėtų tobulinti Konkurencijos įstatyme numatytas baudas už kartelinius susitarimus. D.Grybauskaitė siūlo jas didinti bei numatyti asmeninę prekybos tinklų vadovų atsakomybę. Šiuo metu atsakomybė už kartelinius susitarimus gresia tik įmonei.

“Viena veiksmingiausių poveikio priemonių, tai asmeninė žmogaus, priimančio sprendimus, atsakomybė. Arba to, kuris užmerkia akis, kai jo vadovaujami vadybininkai veliasi į draudžiamus susitarimus. Tokia praktika kai kuriose šalyse taikoma”, – sakė J.Rasimas.

Jis prezidentei vakar pateikė tik LAEI atliktą maisto produktų kainų analizę. Vyriausybės pavestas tyrimas, kodėl brangsta maisto produktai, anot J.Rasimo, bus baigtas šią savaitę.

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Mindaugas Busilas tvirtino galintis tik spėlioti, kaip buvo apskaičiuoti antkainiai, kuriuos vakar gavo krašto vadovė.

Pašnekovo tikinimu, pavyzdžiui, geriamasis pienas pardavinėjamas viso labo su 18 proc., o kai kur esą net mažesniu antkainiu. “Kitoms populiarioms prekėms taikomas antkainis dar mažesnis – 11-14 procentų. Kai kurie produktai parduodami už savikainą”, – bandė tikinti jis.

M.Busilas vylėsi, kad greitai bus baigtas Konkurencijos tarybos vykdomas tyrimas dėl maisto kainų ir siūlė palaukti jo rezultatų.

Anot jo, prekybininkai palankiai žiūri į prezidentės siūlymą viešai skelbti maisto produktų kainas pagal pagrindinius produktų krepšelius. “Tuomet visi matytų, kaip yra iš tikrųjų, nes dabar ne visi tai nori girdėti”, – pridūrė jis. Asociacijos vykdomasis direktorius tvirtino, esą įstatymu reguliuoti antkainius būtų netikslinga

„Vakarų ekspresas“ skelbia:

Sunkmečiu pradėjus kilti būtiniausių produktų kainoms prekybininkai ėmė pirštais rodyti į gamintojus. Pastarieji strėles nukreipė į žemdirbius – esą dėl prasto derliaus ir kitų faktorių kyla žaliavų kaina. Kaltinimų ratą vakar uždarė prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, jog būtent prekybininkai išnaudoja pirkėjus, nes esą nėra jokių objektyvių priežasčių didinti maisto produktų kainas.

Jei prekybos tinklai nesumažins pelno maržų būtiniausiems maisto produktams, anot prezidentės, šalyje gali būti pradėti reguliuoti antkainiai.

Rugsėjo pabaigoje prekybos tinklus “Iki”, “Ikiukas” ir “Cento” valdanti bendrovė “Palink” išplatino pranešimą, jog per praėjusį mėnesį kai kurioms maisto prekėms tiekėjai padidino kainas iki 50 proc., tačiau iš jų esą ir toliau sulaukiama ketinimų per artimiausias savaites iki 30 proc. branginti dalį miltų, kruopų, pieno ir duonos produktų. Pareikšta, kad reaguodama į šią situaciją UAB “Palink” kreipsis į tiekėjus, kad būtų nustatytos kainų didėjimo priežastys.

Prekybos tinklo “Iki” duomenimis, rugsėjį tiekėjai miltų kainas padidino iki 40 proc., grikių ir makaronų – iki 25 proc., aliejaus ir kavos – apie 15 proc., kai kuriuos pieno produktus pabrangino 2-6 proc., o kai kuriuos duonos gaminius – apie 10 proc.

“Kol kas vis dar sumuojame rezultatus, aiškinimosi procesas tebevyksta”, – vakar sakė “Iki” komunikacijos skyriaus vadovas Valdas Lopeta, apie tyrimo rezultatus pažadėjęs informuoti vėliau.

Netrukus po minėtojo pareiškimo savo versiją suskubo pareikšti ir pienininkai. Anot jų, šiemet pienas ir jo produktai parduotuvėse brangs, nes tokius pokyčius nulemia vis didėjančios pieno supirkimo kainos.

Praėjusį ketvirtadienį surengtoje spaudos konferencijoje Lietuvos pienininkų asociacijos “Pieno centras” atstovas Linas Sasnauskas tvirtino, kad šiandienos kainodaroje 17 proc. galutinės pieno kainos tenka valstybei, 18 proc. – prekybos ir pardavimo vietoms, 24 proc. – pieno perdirbėjams. Iš šios dalies 17 proc. skiriama logistikai, 41 proc. – pieno gamintojams (iš pastarosios dalies 5 proc. dar tenka pieno surinkimui).

L. Sasnausko teigimu, pieno produktų kainos kyla todėl, kad jau metus laiko smarkiai – beveik 50 proc. – pakilo pieno supirkimo kaina. Ji esą sudaro 60 proc. vartotojams pateikiamo pieno savikainos. Teigiama, kad per devynis 2010 m. mėnesius Lietuvos ūkininkams už supirktą pieną sumokėta 240 mln. litų daugiau nei prieš metus.

“Eksportuojame daugiau nei 50 procentų viso Lietuvoje supirkto ir į produktus perdirbto pieno. Todėl esame stipriai priklausomi nuo pasaulinių rinkos tendencijų. Augant kainoms eksporto rinkose, brangsta žaliava. Tai kelia gaminio savikainą. Jai išaugus, pardavimai vidaus rinkoje tampa nuostolingi. Todėl turi būti didinama produktų kaina. Jos negalime pakelti iš karto tiek, kiek padidėjo žaliavos kaina. Ją didiname laipsniškai iki to lygio, kol ji tampa nenuostolinga”, – teigia L. Sasnauskas.

Asociacija “Pieno centras” atkreipė dėmesį į tai, kad daugelis Europos Sąjungos valstybių taiko lengvatas pieno produktų pridėtinės vertės mokesčiui, o Lietuvoje jis yra vienas didžiausių Europos bendrijoje. Tvirtinama, kad perdirbimo įmonės visus metus finansavo nepelningą vidaus rinką ir jau išnaudojo turimus rezervus.

“Labai piktina tos kalbos, jog esą žemdirbiai kalti, kad išaugo pieno, sūrio, varškės kainos. Pieno supirkimo kainą pakėlė tik apie 6 centus už litrą, o produktai pabrango keleriopai daugiau. Kur čia logika? Prekybininkai su perdirbėjais pirmiausiai pasiskaičiuoja pelną, kad tik savęs nenuskriaustų, o tą, kas lieka, atiduoda žemdirbiams. Labai lengva patikrinti, kad supirkimo kainos kilimas niekuo nesusijęs su tokiu žymiu galutinio produkto pabrangimu. Pavyzdžiui, 2007-2008 metais už pieno litrą buvo mokama 1,1 lito, tačiau pieno produktai buvo gerokai pigesni negu dabar, kai ūkininkas už litrą pieno gauna 87 centus”, – tvirtino Žemės ūkio rūmų prezidiumo narys, pieno ūkio savininkas Manfredas Skroblys.

Anot jo, pieno kainos kilo natūraliai, kadangi šiuo metu perdirbėjams labai trūksta žaliavos.

“Pieno mažėja, nes prieš keletą metų daugelį gamintojų ūkių į bankrotą nuvarė menkos supirkimo kainos, o pieno ūkio lengvai neatstatysi. Tokiu būdu perdirbėjai nupjovė šaką, ant kurios patys sėdi. Dabar šalies ir kaimyninių valstybių rinkose labai trūksta pieno, daug jo iš Lietuvos superka baltarusiai, kurie tiekia pieno produktus į Rusiją. Perdirbėjai anksčiau daug pieno įsiveždavo iš Latvijos, bet ir ten pieno “upės” išseko”, – sakė M. Skroblys.

Tuo metu grūdų augintojai neslepia, kad naujo derliaus supirkimo kainos smarkiai išaugo. Klaipėdos rajono ūkininkas Artūras Česnauskas sako, kad, pavyzdžiui, miežių tonos supirkimo kaina išaugo nuo maždaug 350 iki 500 litų, tačiau tai esą didelio pelno neatneš.

“Panašiai pakilo ir kitos grūdų supirkimo kainos. Tą kainų kilimą lemia suaktyvėjęs eksportas. Šiemet dėl nepalankių gamtinių sąlygų pražuvo apie trečdalis derliaus, todėl grūdų trūksta ne tik Lietuvos, bet ir užsienio rinkose, tad eksportuoti apsimoka. Tačiau augintojai pelno dėl padidėjusių supirkimo kainų nesitiki – grūdai išaugo smulkesni, mažiau iš hektaro prikulta, tai pajamos, palyginus su pernai, metais tikrai nepadidės”, – kalbėjo A. Česnauskas.

Savo žodį tiriant kainų augimo detektyvą vakar tarė ir prezidentė. Po susitikimo su Konkurencijos tarybos pirmininku Jonu Rasimu ji pareiškė, jog nepaisant sunkmečio keldami pelno maržas maisto produktams prekybos centrai įžūliai išnaudoja vartotojus. Neradusi supratimo šioje srityje valstybės vadovė neatmeta galimybės siūlysianti antkainius reguliuoti įstatymu.

Konkurencijos tarybos vadovas pateikė prezidentei informaciją apie pastarųjų metų prekybininkų pelno maržas. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto studija rodo, kad nuo paskutinio 2008 m. ketvirčio iki šių metų birželio 2,5 proc. riebumo pieno marža išaugo nuo 17-18 proc. iki 31 proc., sūrio – nuo 14 iki 21 proc., kvietinių miltų – nuo 23 iki 43 proc.

“Jeigu 2008 metais produktas galėjo būti parduodamas su 18 procentų pelno marža, tai kodėl jis dabar turi būti parduodamas su 31 procento marža? Ar 18 procentų marža buvo normali, ne per didelė, nedrįsčiau kalbėti, bet paprastai, kiek man žinoma, apie vidutines maržas prekybos sektoriuje kalbama tikrai ne dviženkliais skaičiais. Tokios įmonės, kaip “Wal-Mart”, “Lidl”, “Kesko”, “Aldi”, dirba su žemomis maržomis, bet milžiniškomis apyvartomis”, – teigė J. Rasimas.

Bendrai į klausimą, kodėl išaugo maisto kainos, jis teigė dar negalįs atsakyti, tačiau neatmetė ir kartelinių susitarimų galimybės. Tyrimas, pradėtas premjero Andriaus Kubiliaus prašymu, turėtų būti baigtas šią savaitę.

“Mes jau esame padarę patikrinimus kai kuriose įmonėse. Tai, ką randame miltų, duonos grandinėje, kelia susidomėjimą”, – sakė J. Rasimas.

Valstybės vadovė su tokiu prekybininkų elgesiu siūlo kovoti viešumu – skelbti, kokios yra pagrindinių produktų kainos įvairiuose prekybos tinkluose. Prezidentė sakė, kad situacijai nesikeičiant, rimtai svarstys galimybę antkainius reguliuoti įstatymu. Vienas iš tokio siūlymo variantų jau yra įregistruotas Seime.

Pagal Seimo posėdžių sekretoriate įregistruotą projektą, įmonės, prekiaujančios maisto produktais, negalėtų imti jokio kito mokesčio už vidaus rinkoje realizuojamus maisto produktus, išskyrus prekybinį antkainį, kuris didmeninėje prekyboje negalėtų būti didesnis nei 20 proc. nuo iš gamintojo įsigyto produkto kainos, o mažmeninėje prekyboje – 25 proc. Įstatymo projekte siūloma numatyti, kad Žemės ūkio ministerija maisto produktams gali nustatyti ir mažesnius prekybinius antkainius.

“Mes jau turime gerą kainų reguliavimo pavyzdį – pakeitus Farmacijos įstatymą ir Vyriausybei nustačius tiek kompensuojamųjų, tiek nekompensuojamųjų vaistų antkainius, vaistų kainos sumažėjo daugiau kaip 10 procentų. Įtvirtinus maisto kainų reguliavimą, tikimasi pasiekti tokių pačių ar net dar geresnių rezultatų”, – komentavo vienas iš įstatymo pataisų autorių, Seimo narys Petras Gražulis.

Mineralinio vandens „Borjomi“ atstovybės Europoje „IDS Borjomi – Europe“ inicijuotas tyrimas atskleidė lietuvių mitybos tendencijas: nors 70 proc. šalies gyventojų norėtų maitintis sveikiau, tačiau kas antras vartoja greitą maistą bent kartą per savaitę ar dažniau. Atlikto tyrimo metu paaiškėjo ir dažniausiai lietuvių valgomo greito maisto trejetukas: sumuštiniai, traškučiai ir picos.

Apklausos duomenys atskleidė greito maisto vartojimo tendencijas ir nuostatas, vyraujančias Lietuvoje. Paaiškėjo, kad greito maisto kategorijai priklausančius produktus – traškučius, sumuštinius, mėsainius, bulvytes fri, dešrainius, kebabus ir picas – labiausiai linkę vartoti studentai ir moksleiviai (per pastaruosius metus valgė visi 100 proc.) bei namų šeimininkės (95 proc.). Apskritai per pastaruosius metus greitą maistą valgė net trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų.

Kiekvieną savaitę ketvirtadalis apklaustųjų maitinasi sumuštiniais, septintadalis – traškučiais, o kas dešimtas suvalgo picą. Populiariausias greito maisto vartojimas yra jaunimo iki 30 metų (net 98 proc. valgė per pastaruosius metus) bei pasiturinčių didmiesčio gyventojų, kurių šeimos pajamos per mėnesį viršija 2000 litų, tarpe.

Šiokiadieniais greitą maistą vartoja daugiau vyresnio amžiaus žmonės, o jaunimo tarpe – dažniausiai valgomas savaitgaliais ir švenčių dienomis. Rezultatai taip pat parodė, kad mažiausiai sveikesne mityba rūpinasi vyrai. Net pusė apklaustųjų teigė nekreipiantys į tai jokio dėmesio. Tyrimas atskleidė ir tam tikrą paradoksą, nors didžioji dauguma Lietuvos gyventojų norėtų maitintis sveikiau, tačiau nuolatos sveikos mitybos laikosi vos 7 proc. lietuvių.

„IDS Borjomi Europe“ inicijuotas tyrimas vykdytas rugpjūtį – rugsėjį. Jį atliko bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos Tyrimai“. Apklausos rezultatai reprezentuoja 15 – 74 metų Lietuvos gyventojų nuomonę.

Vairavimo metu valgantys vairuotojai iki dviejų kartų padidina susidūrimų tikimybės riziką. Tyrimai parodė, kad valgymas ir gėrimas gali atitraukti vairuotojo dėmesį labiau, nei kalbėjimas  mobiliuoju telefonu.

1,7 proc. vairuotojų, patekusių į avarijas, valgė arba gėrė vairuodami, o mobiliuoju telefonu kalbėjo 1,5 proc. į eismo įvykius patekusių vairuotojų. Bet koks dėmesio atitraukimas nuo kelio gali sukelti pavojingas situacijas kelyje, o vairuotojo valgymas ir gėrimas vairavimo metu tikrai yra viena iš tokių situacijų.
Visgi tyrimai rodo, kad daugiau nei pusė vairuotojų prisipažįsta valgantys ir geriantys vairuodami automobilį! Jei mobiliais telefonais vairuojant galima kalbėtis tik naudojantis laisvų rankų įrangą, teisinių nuostatų, draudžiančių valgyti ir gerti vairuojant, deja nėra. Tačiau kaip ir kalbant mobiliuoju, taip ir bandant tiesiog atidaryti butelį, vairuotojui tenka atitraukti nuo vairo bent vieną ranką. Gerdamas vairuotojas turi šiek tiek pakelti galvą ir jo akių dėmesys nukrypsta nuo kelio. Net jei vairuotojas sulėtina automobilio greitį, jis vis tiek tokiu momentu nebūtų pasiruošęs tinkamai reaguoti į avarinę situaciją.
Ilgų kelionių automobiliu metu reikia daryti pertraukas, kad vairuotojas galėtų pavalgyti ir atsigerti, nesukeldamas pavojaus savo ir kitų eismo dalyvių saugumui. Reiktų nepamiršti ir to, kad pavalgiusį vairuotoją, ypatingai jei jis yra pavargęs nuo ilgos kelionės, gali apimti mieguistumas, sumažėja jo

Lietuvos mažmeninės prekybos centruose per metus – rugsėjo pradžioje, palyginti su atitinkamu metu pernai, – pabrango pieno produktai, makaronai, duona, grikių kruopos, bulvės, morkos, kopūstai, pomidorai, svogūnai ir geriamasis vanduo.

Tuo tarpu mėsa, išskyrus galvijienos nugarinę, žuvis, išskyrus sūdytą silkę, vištiena, cukrus, bananai, obuoliai, paprikos, agurkai, manų kruopos ir aliejus šiemet kainavo mažiau, skelbiama naujausiame Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro leidinyje “Agrorinka”.

Iš pieno produktų rugsėjo 2 dieną, palyginti su praėjusių metų rugsėjo 3-ąja, labiausiai išaugo indelio 30 proc. riebumo grietinės bei 2,5 proc. riebumo pieno kaina – atitinkamai 30,7 ir 25,1 procento.

200 gramų sviesto pakelis per metus pabrango 23,4 proc., litras kefyro – 11,3 proc., kilogramas liesos varškės – 11,4 proc., fermentinio sūrio – 12-15 procentų.

Prekybos centruose už kilogramą jautienos kumpio be kaulo rugsėjo pradžioje reikėjo mokėti 18,3 proc., už kumpį su kaulu – 21,8 mažiau nei prieš metus. Kiaulienos kumpio su kaulu, sprandinės, nugarinės, vištienos krūtinėlės kainos sumažėjo 11-12 procentų.

Iš žuvų labiausiai palyginamuoju laikotarpiu smuko sušaldytos menkės file (7,2 proc.) bei karpio (5,6 proc.) kainos.

Nefasuotos bulvės per metus pabrango 22,1 proc., pomidorai – 16,25 proc., nefasuotos morkos – 20 proc., kopūstai – 76,8 proc., svogūnai – 38,8 procento. Tuo tarpu trumpavaisių agurkų kaina sumažėjo 6,4 proc., bananai atpigo 22 proc, obuoliai – 9-17 procento.

Grikių kruopų kilogramas kainavo 60,2 proc. daugiau, o už litrą aliejaus buvo prašoma 1,9 proc., o už 1 kilogramą cukraus – 8,8 proc. mažiau. 1,5 litro butelis geriamojo vandens kainavo 2,1 proc. daugiau, kilogramas spagečių – 6,8 proc., o kilogramas juodos duonos – 12 proc. daugiau.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras skaičiuoja vidutinę svertinę maisto produktų mažmeninę kainą. Nustatant vidutines kainas, nenaudojamos trumpalaikių nuolaidų (akcijų) kainos.

"Veido" archyvas

Vienas populiariausių pietų komplektų šiandien tarp mokinukų – bulvių traškučiai ir gazuotų vaisvandenių buteliukas. Ačiū Dievui, nuo šio rugsėjo mokyklose neliks šokoladiniais batonėliais, traškučiais ir kitu beverčiu maistu prekiaujančių automatų. Tačiau už mokyklos kampo šiais “skanėstais” ir toliau vilios pardavėjai kioskuose. Nepatingėkite paaiškinti vaikams, kodėl nereikėtų žavėtis tokiu maistu.

Pavojus – traškučių pakelyje

Mokykloje per pertraukas, kino teatre ar namuose prie kompiuterio bulvių traškučius kremtantys vaikai – įprastas vaizdelis. Kodėl reikėtų visam laikui išguiti šį užkandį iš savo ir vaikų gyvenimo?

• Sotumo jausmas ir skonis – apgaulingas. Bulvių traškučių sukeltas sotumo jausmas – apgaulingas. Sukrimtus pakelį traškučių trumpam užkišamas skrandis, bet labai greitai vėl norisi ko nors užkąsti. Taip yra todėl, kad į bulvių traškučius dedama natrio glutamato. Šis priedas suteikia ypatingą skonį, kuriam kitą kartą vėl sunku atsispirti. Taip prie bulvių traškučių, kaip prie nikotino, galima net priprasti.

• Labai kaloringas užkandis. Nors bulvių traškučiai nepasotina, tačiau juose gausu kilokalorijų. Pati bulvė riebalų neturi, bet suvalgę šimtą gramų bulvių traškučių gauname 510 kilokalorijų. Mat traškučiai verdami riebaluose. Tai ypač pavojinga mažai judantiems vaikams, nes kilokalorijų perteklius organizme virsta riebalais ir didėja pavojus nutukti. Gydytojai perspėja, kad užkandžiaujant traškučiais jau paauglių kraujyje nustatomas padidėjęs cholesterolio kiekis.

• Traškučiai nepakeičia mėsos ar daržovių. Dažnai valgydamas traškučius, vaikas atsisako mėsos, daržovių, vaisių, pieno produktų. Todėl jam gali trūkti baltymų, būtinų augančio organizmo kaulams, raumenims. Traškučiuose nėra ir vitaminų bei kitų organizmui reikalingų medžiagų. Tad vaikai tampa mažiau atsparūs ligoms,  lėčiau auga ir vystosi, suserga mažakraujyste, silpnėja jų imuninė sistema.

• Kenkia dantims. Manoma, kad vaikų dantukams didžiausią pavojų kelia saldumynai. Tačiau ėduonį skatina ne tik cukrus, bet ir bulvėse esantis krakmolas. Valgant traškučius kyla netgi didesnė grėsmė, kad dantukuose atsiras skylučių. Mat jie prilimpa prie danties paviršiaus ir seilės jų ilgą laiką nenuplauna. Taip traškučių likučiai tampa puikiu maistu bakterijoms, kurių išskiriama rūgštis pamažu ardo dantį.

Kuo pakeisti?

Kai norisi ką nors pakramsnoti, pasiūlykite vaikui duoniukių, trapučių arba duonos traškučių. Jie gali būti ir puikus užkandis mokykloje ar namuose, nes galima pasigaminti skanių sumuštinių su mėsa, varške, vaisiais. Duoniukai gaminami iš įvairių grūdinių kultūrų: kviečių, miežių, rugių. Tad juose daug vitaminų, ląstelienos. Lietuvos gamintojai taip pat siūlo plonų duonos traškučių – tai ne tik skanus užkandis, bet juos gardu valgyti ir su kitais patiekalais. Galima paskanauti traškučių su kmynais, česnakais, įvairiais grūdais, be mielių.

Ką iš tikrųjų siūlo greitojo maisto restoranai?

Tėvai vesdamiesi vaikus į “McDonald’s” restoraną švęsti Rugsėjo 1-osios ar gimtadienio savo mažyliams daro meškos paslaugą. Beje, kaip ir užsisakydami kiniško maisto.

• Išsiskiria vėžį sukelianti medžiaga. Daugelyje patiekalų, kuriais vilioja greitojo maisto restoranai, nėra jokių organizmui būtinų medžiagų. Jie gana kaloringi ir turi daug lengvai pasisavinamų angliavandenių, organizme virstančių riebalais. Negana to, skrudinant bulvytes ar ruošiant mėsainius, išsiskiria akrilamido – medžiagos, kuri, anot medikų ir mokslininkų, skatina vėžį.

• Vaikus vargina suaugusiųjų ligos. Dažnai užkandžiaujant mėsainiais, bulvytėmis ar sumuštiniais iš greitojo maisto restoranų, vaikus pradeda varginti skrandžio ligos. Skrandis sunkiai virškina, nuolat būna uždegimo būsenos. Britų mokslininkai yra nustatę, kad vartojant riebalus, kurių gausu greitai paruošiamame maiste, gali pakisti net žmogaus smegenys.

• Mėsainiuose – prastos kokybės mėsa. Po dvejus metus trukusių tyrimų, Amerikos mokslininkai paskelbė, kad mėsainiai ir vištienos sumuštiniai gaminami iš labai prastos kokybės mėsos. Pagal rastą medžiagų kiekį, jie nustatė, kad gyvuliai buvo auginami milžiniškose fermose, neturėjo galimybės judėti ir buvo šeriami pašarais, gaminamais iš kukurūzų, kurie gausiai tręšiami azotu. Šių trąšų liekanų buvo rasta ir mėsainiuose.

• Kinų restorano sindromas. Kinai jau seniai negailėdami visą maistą gardina vadinamąja kiniška druskele – natrio glutamatu (E621). Todėl jautresniems žmonėms ir vaikams suvalgius daugiau tokio maisto, gali pasireikšti vadinamasis kinų restorano sindromas. Pradeda mausti krūtinę, veidą išmuša raudonis, pakyla temperatūra, apima mieguistumas. Be to, įsitikinimas, kad didelės porcijos ryžių, pagardintų mėsa ir saldžiarūgščiais padažais, tai lengvai virškinamas ir pigus maistas, yra apgaulingas. Maisto, gaminamo kinų restoranuose, galima suvalgyti gana daug, tačiau sotumo jausmas greitai dingsta.

Kuo pakeisti?

Leiskite vaikams eksperimentuoti virtuvėje. Nustebsite, kokius jie gali pagaminti gardžius mėsainius arba kiniškus patiekalus su daržovėmis ir šviežia mėsyte.

Nemalšinantys troškulio gėrimai

Gazuoti vaisvandeniai atrodo gardūs, tačiau tą skonį jiems suteikia ne natūralios vaisių ar uogų sultys, o sintetinės aromatinės medžiagos, dažai ir saldikliai. Kuo jie pavojingi suaugusiesiems ir vaikams?

• JAV ir Kanadoje draudžiami priedai. Medžiagos, kuriais yra gardinami gazuoti gėrimai, dirgina gleivinę, gali sukelti alergiją, vėžinius susirgimus, tapti hiperaktyvumo priežastimi. Ypač pavojingi sintetiniai dažai, žymimi E104, E122, E124, E131, kurie JAV ir Kanadoje yra net uždrausti.

• Kenkia didelis saldiklių kiekis. Taupydami pinigus, gamintojai į vaisvandenius cukraus nededa, o pakeičia jį pigesniais dirbtiniais saldikliais. Dažniausiai naudojamas aspartamas. Jame yra medžiagų, kurios padaro mūsų skonį nejautrų nuodams ir naikina serotonino, hormono, lemiančio nuotaiką, miegą, apetitą, atsargas. Dėl to, dažnai geriant limonadus, gali varginti galvos skausmai, nemiga. Be to, tokiuose gėrimuose esti daug saldiklių, todėl troškulys nenumalšinamas.

• Gazuoti vaisvandeniai tukina. Į juos dedamas konservantas natrio benzoatas (E211), žalingai veikiantis fermentus, kurie skaido riebalus bei krakmolą. Tai lemia sutrikusią medžiagų apykaitą ir pavojų nutukti.

• Dujos burbuliuoja ir viduriuose. Išgėrus angliarūgštės prisotintų gazuotų gėrimų norisi raugėti, pučia vidurius ir pasireiškia kitų nemalonių pojūčių viduriuose. Tokie gėrimai ypač pavojingi mažiems vaikams, nes jie dar neturi susiformavusios skrandžio sekrecijos funkcijos.

• Paskanauti galima labai retai. Gydytojai perspėja, kad vaikams iki septynerių metų gazuotų vaisvandenių su dirbtiniais priedais visai negalima duoti. O vyresniems – tik po vieną stiklinę kas dešimt dienų.

Kuo pakeisti?

Sveikiausios yra šviežios, ką tik išspaustos sultys iš močiutės sodo vaisių arba uogų. Jeigu neturite tokios prabangos, pasiruoškite žiemai atsargų iš patikimų ūkininkų užaugintų sodo gėrybių. Arba rinkitės ekologiškas sultis, kurių dabar galima nusipirkti daugelyje prekybos centrų. Paruoškite mažyliui įvairių arbatų iš natūralių žolelių – juk kurių nors skonis tikrai patiks. O kai karšta, nepamirškite vaikui įdėti paprasto vandens buteliuką. Jis geriausiai atgaivina.

Apgaulės kramtomosios gumos reklamoj

Merginos ir vaikinai iš TV ekranų besišypsantys spindinčiais dantimis, ragina kuo dažniau kramtyti gumą. Tačiau odontologai perspėja, kad kramtomoji guma nepanaikina nei ėduonies, nei apnašų, o tik gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų.

• Sukelia viduriavimą. Į daugelį kramtomųjų gumų dedama saldiklio sorbito, pasižyminčio vidurius laisvinamuoju poveikiu. Tad jeigu sukrimsite per dieną visą pakelį gumos, greičiausiai neišvengsite viduriavimo. Mat vienoje gumos plokštelėje sorbito yra 1,25 g, o jautresniems žmonėms ir vaikams užtenka 5–10 g per dieną, kad pajustų nemalonius pojūčius.

• Nemalonumai skrandyje. Dažnai ir ilgai kramtant gumą galima pakenkti skrandžiui. Mat kramtant nuolat išsiskiria skrandžio sulčių, bet skrandis maisto negauna ir dirba tuščiai, todėl galimi jo skausmai, spazmai.

• Arbūzo ar mėtų skonis, sukurtas dirbtinių priedų. Spalvą kramtomajai gumai taip pat suteikia cheminės medžiagos. Dažniausiai naudojamas dažiklis E171, kurį anksčiau buvo leidžiama naudoti tik kosmetikoje ir statybinėse medžiagose.

• Dantų nebalina, nuo ėduonies neapsaugo. Kramtomoji guma nebalina dantų, nes ji negali pašalinti dantų apnašų, kurios yra tvirtai prikibusios prie dantų emalio paviršiaus. Dantų šepetėlio ji taip pat nepakeis, nes neišvalo tarpdančių, kuriuose ir lieka daugiausia maisto likučių.

• Vaikai gali nuryti. Tada kramtomosios gumos gumulas gali užstrigti žarnyne. Taip pat esti pavojus, kad mažylis užsprings.

Kuo pakeisti?

Vaikams iki trejų metų kramtomosios gumos visai nerekomenduojama duoti. O jeigu vyresnis pyplys negali be jos išgyventi, rinkitės becukres kramtomąsias gumas, skirtas vaikams. Be to, neleiskite kramtyti ilgiau nei 5–7 minutes per dieną.

"Veido" archyvas

Žmonės nuolat valgo nuodus. Piktžoles ir kenkėjus naikinančių pesticidų rasime beveik kiekvieno žmogaus kraujyje. Vos prieš penkiasdešimt metų pradėti naudoti chemikalai dabar jau visiškai įsigalėjo ir atlieka didelį griaunamąjį darbą.

Įsivaizduokime, kad specialaus skysčio užpurškus ant didkepsnio, vaisiaus ar jo įpylus į pieno stiklinę pasikeičia maisto spalva ir šitaip parodo, jog juose esama pesticidų. Tada maisto pramonei tektų pernakt iš esmės persitvarkyti. Tačiau kol kas taip nėra – tos nuodingos medžiagos yra bekvapės, bespalvės ir beskonės, joms nustatyti reikia specialių laboratorijų, o mes nematome “skaitiklio rodmenų”, kiek į mūsų organizmą patenka chemikalų.

Iš butelio paleistas džinas

Danielis Richardas, didžiausios pasaulyje aplinkosaugos grupės Pasaulio laukinės gamtos fondo Prancūzijos sekcijos prezidentas, dvylika metų gyveno nuo pramoninių baubų gerai apsaugotame kampelyje – gamtos rezervato pakraštyje Kamarge. Kai šio fondo Europos sekcija 2004 m. pradėjo neįprastą kampaniją – matuoti žmonių organizmuose susikaupusių nuodingųjų chemikalų kiekį, jis pasisiūlė būti savanoriu. Mokslininką sukrėtė žinia, kad jo organizme rasta beveik pusė tikrintų medžiagų (42 iš 109).

To paties tyrimo sumanytojai patikrino ir 39 Europos Parlamento narius bei 14 sveikatos ir aplinkos ministrų iš skirtingų Europos šalių. Visų jų organizmuose rasta teršalų, visų tyrime dalyvavusių europarlamentarų organizmuose užfiksuota trylikos grėsmingų chemikalų pėdsakų, o tiriant ministrus – dvidešimt penkių, tarp jų ir dviejų pesticidų.

Priminsime, kad vieni pesticidai naudojami sėkloms apdoroti, kiti naikina kenkėjus, kol augalas auga, dar kitais purškiama nuėmus derlių. Naudojami jie ir vaisius bei daržoves transportuojant, kad gabenamų prekių nepultų vabzdžiai ar grybelis. Iki šiol vyrauja įsitikinimas, kad efektyvių, bet netoksiškų augalų apsaugos priemonių sukurti neįmanoma.

Aplinkoje ir mūsų organizmuose atsiradusios nuodingosios medžiagos iš esmės yra naujas reiškinys. Jis prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai didėjant maisto produktų paklausai kylanti chemijos pramonė tapo derliaus garantu. Tuo metu dėl chemijos poveikio žmogui niekas nesijaudino (beje, tuo metu medicinos žurnalai dar spausdino ir tabako gaminių reklamą). O apetitas ateina bevalgant: pasaulyje per metus pagaminamų sintetinių chemikalų kiekis šoktelėjo nuo milijono tonų 1930 m. iki šimto milijonų tonų šiandien. Šiek tiek susiaurinus paiešką palyginimas bus toks pat įspūdingas: pavyzdžiui, 2002 m. JAV naudota 30 kartų daugiau pesticidų nei 1945 m. Europos Sąjunga yra pagrindinis pesticidų gamintojas pasaulyje, o 72 proc. jų panaudojami pačioje ES.

Didžiausios dozės – vaikams

Mūsų organizmuose vykstantys procesai nepajėgia suskaidyti ir iki galo nukenksminti sintetinių pesticidų. Taigi ilgainiui su maistu gaunami nuodai kaupiasi, kol galiausiai prasideda rimtos bėdos. Chemijos pramonės užsakyti tyrimai būna trumpalaikiai, tad tikrosios padėties neatskleidžia, nors jų rezultatai ir yra pagrindas išduodant leidimą tiems chemikalams naudoti.

Kad ir kokią naudą duotų būdami ant medžio, patekę į žmogaus vidų pesticidai tampa žalingi. Depresija, fibromialgija, vėžys, lėtinis nuovargis, išsibalansavę nervai, Parkinsono liga, nusilpęs imunitetas, virškinimo sistemos ligos, neurologiniai sutrikimai, sunku mokytis ir sukaupti dėmesį, nevaisingumas ir kitokie lytinės sistemos sutrikimai, hiperaktyvumas, agresyvumas, psichikos ligos, šizofrenija, negebėjimas valdyti stresą ir hormonų sutrikimai, kartais netgi pakitę lytiniai požymiai ar prarasti motiniški ir tėviški instinktai – visų šių sutrikimų ir negalavimų ryšys su dabar naudojamais ar anksčiau naudotais pesticidais jau patvirtintas.

Blogiausia, kad neproporcingai didelį pesticidų kiekį gauna vaikai, nes, palyginti su kūno mase, jie suvalgo išties daug augalinių produktų. Deja, labai retai šie būna iš ekologiško sodo ar daržo.

Didžiosios Britanijos pesticidų kontrolės komiteto pirmininkas dr. Ianas Brownas sako: “Suprantu, kad žmonės nerimauja dėl pesticidų likučių savo maiste, bet aš, kaip gydytojas, negaliu primygtinai nepabrėžti, kaip svarbu kasdien suvalgyti penkias porcijas vaisių ir daržovių. Moksliniai faktai rodo, kad šių produktų nauda sveikatai yra didesnė nei juose esančių pesticidų keliama rizika”.

Gal iš tiesų neverta sukti galvos, kad obuoliai yra tarp labiausiai pesticidais užterštų vaisių ir iki nuskinant gali būti nupurškiami net dvylika kartų? Jeilio universiteto Aplinkos tyrimo skyriuje ne vienus metus aplinkos pokyčių poveikį vaikų sveikatai tiriantis dr. Johnas Wargo tvirtina: “Ekologiškas maistas vaikų organizmus užteršia tikrai mažiau. Pramonės atstovai dažniausiai ginasi: “Na, išvardyk, kas mirė nuo tokio nedidelio chemikalų kiekio”. Bet aš nenoriu, kad šitaip būtų žaidžiama su mano vaikais”.

Vandeniu nenuplausi

Deja, nuplovę vaisius apsisaugome tik nuo žarnyno ligų sukėlėjų – jei pesticidai tirptų vandenyje, juos tektų purkšti po kiekvieno lietaus. Užtat patekę į žmogaus organizmą jie linkę kauptis riebaliniame audinyje.

Teiginys apie vertingąsias medžiagas, esančias žievelėje, pirktiniams ir ypač atvežtiniams vaisiams bei daržovėms netinka. Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos institutas žieveles irgi rekomenduoja nulupti.

Suprantama, civilizuotos šalys į natūrinį ūkį, kur kiekvienas užsiaugina sau maisto, tikrai negrįš, o ekologiškų produktų pasiūla ir kaina mūsų norų per vieną ar penkis sezonus tikrai nepajėgs patenkinti. Tad belieka rinktis kuo mažesnę blogybę ir mobilizuoti finansines bei intelektines išgales, ieškant tikrojo problemos sprendimo, nes laikini netrunka sugrįžti bumerangu.

Štai besivystančios šalys vis dar tebenaudoja pesticidus, jau uždraustus išsivysčiusiose šalyse, bet šios paskui importuoja su tais pesticidais augintus produktus. Todėl dabar tenka įdėti nemažai pastangų ir skirti lėšų tikrinant, ar į rinką patenkantys maisto produktai nėra užteršti pesticidais. Lietuvoje šį darbą pagal ES teisės aktus atlieka Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas (NMVRVI).

Paleistasis džinas įgauna daug pavidalų. Manoma, kad Europoje 80–90 proc. gyventojų kontaktą su pesticidais ar insekticidais turi buityje. Deja, tokios daugybės chemikalų sąveikos ir galimos žalos nenumatysi ir pačiais brangiausiais tyrimais.

Mokslininkai įspėja ir apie dar vieną, regis, “nekaltos” chemijos pavojų. Pavyzdžiui, saulėkaitoje stovinčio plastikinio butelio minkštikliai dėl UV spindulių ima tirpti ir patekę į gėrimą veikia panašiai kaip hormonai – nepaisydami membranų gali patekti į ląstelių vidų ir nenormaliai jas aktyvuoti. Tad tokios medžiagos – puikus pagalbininkas įvairioms vėžio atmainoms atsirasti.

Dažniausiai per daug pesticidų randama vaisiuose ir daržovėse

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto maisto rizikos vertinimo skyriaus vedėja Indrė Karpovienė, paklausta, kiek galime būti tikri, kad perkamuose vaisiuose ir daržovėse nėra per daug nuodingos chemijos, sakė: “Europos Sąjungos teisės aktai reikalauja nuolat kontroliuoti pesticidų likučius žmogaus maistui vartojamuose produktuose. Kasmet Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba sudaro maisto produktų ir pašarų stebėsenos programos bei kontrolės planus, o tyrimus ir rizikos vertinimą šalyje atlieka Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas”.

Stebėsenos ir maisto produktų kontrolės programos apima tiek Lietuvos ūkininkų išaugintą, tiek iš kitų ES bei trečiųjų šalių įvežtą produkciją. Mėginiai tyrimams atlikti imami iš didmeninės prekybos, realizuoti paruoštos ūkininkų produkcijos ir mažmeninės prekybos įmonių. Trečiųjų šalių produkcijos kokybė tikrinama tada, kai prekės kerta sieną. Be stebėsenos programos, atliekama valstybinė importo ir rinkos kontrolė. Ir pačios prekybos įmonės užsiima savikontrole: atlieka tyrimus pesticidų likučiams nustatyti, prieš išleisdamos produktus į rinką, arba tiria joje jau esančius gaminius.

Tiriami grybai, kūdikių maistas, miltai, kruopos, riešutai, ryžiai, sėklos, sultys, vanduo ir kiti maisto produktai, bet dažniausiai didžiausią leistiną kiekį (DLK) viršijantys pesticidų likučiai aptinkami vaisiuose ir daržovėse.

Ar galima tvirtinti, kad įvežtiniuose vaisiuose ir daržovėse pesticidų liekanų būna daugiau negu Lietuvoje užaugintuose?

Pasak I.Karpovienės, kitose užsienio šalyse naudojama kelis kartus daugiau augalų apsaugos priemonių. Nors DLK ir neviršijamas, bet kai didesnė kenksmingųjų medžiagų įvairovė, didesnė ir tikimybė, kad pesticidų likučių bus daugiau. Daugumos tų veikliųjų medžiagų Lietuvoje naudojamose augalų apsaugos priemonėse nėra arba jos pasitelkiamos grūdinėms kultūroms apsaugoti.

Daugiausiai pesticidų likučių randama vynuogėse, granatuose, obuoliuose, kriaušėse, persikuose, mandarinuose, baklažanuose, paprikose ir kituose vaisiuose bei daržovėse, dažniausiai importuojamuose iš trečiųjų šalių: Turkijos, Indijos, Čilės, taip pat iš kai kurių ES šalių – Ispanijos ir Olandijos.

Pernai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos  laboratorijose ištirta 467 vaisių bei 624 daržovių ir grybų mėginių. Septyniuose nustatyti pesticidų likučiai, viršijantys DLK. Normoms nusižengė trys vynuogių iš Turkijos mėginiai, du granatų iš Izraelio ir Egipto mėginiai, taip pat vienas apelsinų iš Turkijos ir vienas obuolių, atvežtų iš Lenkijos. Neretai daugokai pesticidų likučių randama ir arbatose: 2008 m. iš prekybos išimta viena žaliosios arbatos partija iš Kinijos, o šiemet viena iš Indijos atkeliavusi juodosios arbatos partija.

Kur kreiptis

Jei dėl maisto produktų saugos ir kokybės vartotojui kyla įtarimų, jis gali kreiptis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą nemokamu telefonu 8-800 40403 (visą parą). Pranešimas registruojamas Maisto kontrolės informacinėje sistemoje ir nusiunčiamas teritorinei valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai. Vartotojai gali kreiptis ir tiesiogiai į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos padalinius.

Išsamiais moksliniais tyrimais patvirtinta

• Per mėsą, pieno produktus ir didžiąsias žuvis žmogus gauna daugiau kaip 90 proc. žinomų teršalų. Tarp jų dioksino, polichloro bifenilo (PCB) ir kai kurių pesticidų, išliekančių aplinkoje, net jei šios medžiagos jau ne vienus metus uždraustos naudoti.

• Įprastinėse daržovėse tėra viena šimtoji mėsoje randamų teršalų.

• Žuvis absorbuoja pesticidus ir iš gėlo, ir iš jūros vandens.

• Vynuogėms auginti naudoti pesticidai patenka ir į vyną.

• Ypač skaudžiai pesticidai paliečia bites – suardoma jų nervų sistema.