Pienas ir jo produktai Lietuvoje ir toliau brangsta, nors pasaulinė žaliavinio pieno paklausa jau pradėjo rimti. O neįtikėtinais tempais brangstanti pagrindinė šokolado žaliava – kakavos pupelės – nenumaldomai kelia ir šio saldėsio kainą. Baiminamasi, kad užsitęsus sausroms gali smarkiai šoktelėti ir šių metų derliaus grūdų supirkimo kainos – tada metų pabaigoje brangtų duonos gaminai bei kepiniai.

Pieno kainos Lietuvos parduotuvėse per pastarąjį mėnesį šoktelėjo dar dešimtadaliu ir dabar jau siekia 2,36–2,6 Lt/l (tokia vidutinio 2,5 proc. riebumo pieno kaina).

Pieno perdirbėjų asociacijos Pieno centro atstovas Linas Sasnauskas aiškina, kad šį produktą brangina pastaruoju metu labai padidėjusi pasaulinė žaliavinio pieno paklausa. “Per krizės piką kritus vartojimui JAV ir Azijoje buvo išskersta daug karvių. Dabar vartojimas didėja, pieno reikia vis daugiau, bet karvė per porą dienų neužauga – tam reikia trejų metų”, – paaiškina specialistas. Jis pabrėžia, kad visiškai neseniai pieno žaliavos paklausa pasaulyje vėl ėmė mažėti, tačiau dar sunku prognozuoti, ar tai jau tendencija ir kada ji pradės mažinti lietuviškų pieno gaminių kainas.

Tiesiog akyse brangsta ir šokoladas – jo plytelės kaina jau artėja prie 3 Lt, nors dar metų pradžioje vos viršijo 2 Lt.

“Kitaip ir būti negali – kakavos pupelių kaina per metus pašoko 40 proc. Dėl didėjančių pieno supirkimo kainų brangsta ir pieno milteliai, ir riešutai”, – jokių paguodžiančių naujienų neturi “Kraft Foods Lietuva” korporatyvinių reikalų skyriaus projektų vadovas Marius Giržadas.

Nepaisant biržos pranešimų apie nuolat kylančias grūdų supirko kainas, kepėjai savo produktų kol kas nebrangina. “Kainų nekeliame ir to daryti dabar neplanuojame”, – informavo UAB “Klaipėdos duona” pardavimo direktorius Remigijus Ivanauskas.

UAB “Javinė” generalinė direktorė Vitalija Freitakaitė sako, kad kol kas šios įmonės kepiniai gaminami iš praėjusių metų derliaus, todėl jų kaina stabili. Jos pokyčiai priklausys nuo naujojo derliaus pasaulinei grūdų rinkai padiktuotų kainų.

Pagaliau mokyklose nebeliks greituosius užkandžius pardavinėjančių automatų. Deja, tai dar negarantuoja, kad sriubos bus verdamos iš tikro sultinio, sumuštiniai kepami su tikru sūriu, į jogurtus beriamos tikros uogos, o produktai “be jokių E” bus natūralūs ir vertingi.

"Veido" archyvas

Šiuo metu keisti produktų skonį galima net su 400 kategorijų ES registruotų maisto priedų

Slaptažodis – E

Jogurtas turi būti aromatingas ir purus, niekas netiestų rankos į blyškiai pilkšvą guminuką, tirpioji sriuba iš pakelio neturi sušokti į gumulėlius, sausainių ar dešros išvaizda turi žadinti apetitą. Be to, laiką, kai jis tinkamas vartoti, produktas lentynoje turi išbūti nepakeitęs išvaizdos bei skonio. Pusgaminiai, džiovinti, šaldyti bei konservuoti produktai palengvina buitį, tačiau pagaminti juos be priedų tiesiog nebūtų įmanoma.

Savo virtuvėje skonį irgi keičiame bei vartojimo laiką ilginame druska ar cukrumi, šlakeliu acto, pomidorų pastos ar aliejaus. O didelius maisto kiekius perdirbanti pramonė paprastai renkasi pačias pigiausias, patogiausiai sandėliuojamas ir dozuojamas medžiagas. Europos Sąjungoje registruota per 400 įvairių kategorijų maisto priedų, kai kurie jų ne tik naudingi technologiniu požiūriu, bet ir vertingi vartotojui. Pavyzdžiui, su tirštikliais iš dumblių ar pektinų gauname dietologų rekomenduojamos ląstelienos. Nieko nebaugina ir vitaminas C ar antioksidantai, o dažiklis karotinas skamba kur kas maloniau nei E160a. Tad vietoj E numerio ant etikečių neretai rašomas pavadinimas, nes žodis, kad ir nedaug sako, bet ir ne taip atbaido.

Antra vertus, viena medžiaga gali pasižymėti keliomis savybėmis – pavyzdžiui, natrio nitritas E221 veikia ir kaip antioksidantas, ir kaip konservantas, o natrio karbonatas E500 yra ir puriklis, ir rūgštingumą reguliuojanti medžiaga. Dažniausiai minima tik viena savybė – taigi paprastam pirkėjui tikrai reikėtų specialių kursų norint perprasti itin smulkiu šriftu surašytą etiketę.

Šiuo metu tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje išplitusi fobija visiems E priedams ir netgi tapo madinga pirkti produktus be jokių E. Tiesa, čia svarbu paminėti keletą aspektų ir skaičių: pasirodo, iš tiesų jautriai į medžiagas, paženklintas trumpiniais E100–152, reaguoja tik maždaug 0,2 proc. tirtų asmenų. Paradoksalu, tačiau kur kas daugiau žmonių jautresni natūraliems produktams. Kaip paaiškėjo, maisto priedai kartais tiesiog netoleruojami arba sukelia vadinamąją pseudoalergiją – imuninė organizmo sistema tokioje reakcijoje nedalyvauja ir antikūnai negaminami. Dėl tokios pseudoalergijos dažniausiai kalti konservantai – benzeno, sorbino, acetilsalicilo rūgštys bei sieros dioksidas, sūrio luobelei išgauti naudojamas dažiklis tartracinas ir skonio stipriklis glutamatas.

Daugelis sieros dioksido bei sulfitų junginių (E200–228), kurių neišvengiamai yra daržovių konservuose, vaisių cukatuose, bulvių gaminiuose, krienuose, vyne, džiovintuose vaisiuose, gali paaštrinti astmą, sukelti galvos skausmą, virškinamojo trakto dirglumą, pykinimą. Dešrose ir mėsos gaminiuose esantis natrio nitritas E250, garantuojantis šviežią rausvumą, gali pakenkti alergiškiems, astma sergantiems, į migreną linkusiems žmonėms.

Visi maisto priedai ES registruoti manant, kad jie nekenkia sveikatai. Tačiau nepriklausomų tyrimų apie jų poveikį neretai tiesiog nėra – per brangu, o gamintojai finansuoja tik sau palankius. Nereikia nuvertinti ir lobizmo. Kita vertus, numatyti ilgalaikio vartojimo poveikį – gana sunku, be to, kiekvienas organizmas reaguoja labai individualiai. Tad vienintelis patentuotas receptas – maitintis įvairiai ir dažniau vartoti tikrus šviežius produktus, kurie pasitikėjimą kelia ir be etikečių.

Penktasis skonis ir jo stipriklis

Glutamino rūgšties vediniai suteikia penktąjį – pikantišką, sodrų sultinį primenantį skonį. Jis pavadintas japonišku žodžiu “umami”, reiškiančiu “gardu”. Šis skonis duoda organizmui signalą apie baltymingą maistą, kaip saldus skonis signalizuoja apie angliavandenius, sūrus – apie mineralus, rūgštus – apie rūgimo procesą, o kartus – apie nuodingąsias medžiagas. Žmogaus nuojauta glutamato derinius su baltymingais produktais per šimtmečius ištobulino iki pamėgtų tradicinių patiekalų – kinų kiaulienos su krevetėmis, japonų žuvies su jūros dumbliais, italų picos su pomidorų padažu ir sūriu ar prancūzų užkeptų marinuotų pievagrybių su svogūnėliais, pomidorais, žalumynais ir kamembero sūriu.

Glutamatas – tikrai ne šių laikų išradimas žmonijos valgiaraštyje. Tačiau tik 1908 m. profesorius iš Japonijos Kikunae Ikeda, susidomėjęs, kodėl sojų varškė (vadinamoji tofu) kur kas gardesnė tampa apšlakstyta jūros dumblių nuoviru, nustatė kad veiklioji to dumblio medžiaga – glutamino rūgštis. Taigi K.Ikeda tapo ne tik penktojo skonio krikštatėviu, bet ir savotišku pergalingu skonio stipriklio žygio per pasaulį pranašu. Nuo 1956 m. glutamatas pramoniniu būdu gaminamas ir pačioje Japonijoje. Dabar jo gamybai naudojami genetiškai optimizuoti mikroorganizmai, tad visame pasaulyje glutamato miltelių (neskaitant skystų pagardų bei įvairiausių mielių ekstraktų) kasmet prigaminama po pusantro milijono tonų – jais pakrautų sunkvežimių kolona nusidriektų nuo Stokholmo iki Romos.

Suprantama, kad tai duoklė maisto pramonės pelnui. Dėl skonio stipriklių reikia mažiau brangių žaliavų – mėsos ar žuvies, o trūkstamas skonis puikiai užmaskuojamas. Tiesą sakant, šaldyti pusgaminiai, sausos bei konservuotos sriubos, užkandžiai ir prieskonių mišiniai, o neretai ir kumpiai bei dešros balansuoja ties pirkėjų apgaudinėjimo riba.

Pelnas ir dopingas

Pigius produktus šitaip “taurinantys” maisto pramonės galiūnai nepamirš paminėti, kad glutamino rūgštis – sudėtinė baltymų dalis, jo rasime daugelyje natūralių produktų (pupelėse, špinatuose, pomidoruose, vištienoje ir t.t). Be to, žmogaus organizmas jos gaminasi ir pats. Ir kad glutamatas netgi būtinas – smegenyse jis, kaip ir kitos aminorūgštys, tampa mediatoriais, reikalingais, kad neuronai perduotų informaciją. Tad pastiprinti “mėsišką” ir “pikantišką” greitai paruošiamo ir naminį primenančio valgio skonį neva – nieko bloga.

Tačiau su natūraliais junginiais gaunamos medžiagos žmogaus organizmąveikia lėčiau ir laipsniškai, o stipriklis neurono galūnėlę kerta tarsi kulka. Ne veltui glutamatai naudojami, pavyzdžiui, atliekant klinikinius nervus stiprinančių vaistų bandymus: iš pradžių nervinės ląstelės sužalojamos glutamatu, paskui bandoma, kiek šį poveikį gali stabdyti naujasis medikamentas. Maiste tai – savotiškas liežuvio dopingas. Tik, žinia, dopingas nebūtinai palankiai veikia visą organizmą. Taigi vis didėjantis vaikų hiperaktyvumas visiškai pagrįstai siejamas su gausiais glutamatų priedais maiste. Kai kurių žmonių organizmas tiesiog nepakelia tokio krūvio – atsiranda pseudoalergija (džiūstanti burna, galvos skausmas, niežėjimas, pykinimas), o kartais organizmas reaguoja į tai… itin stipriu nuovargiu. Šis apima tik praėjus maždaug dvylikai valandų po perdozavimo, tad su greituoju maistu  siejamas retai.

Užtenka vieno kąsnelio su glutamatu, kad, kaip sakoma, imtų tįsti seilės. O maisto technologai puikiai žino, kad tai, kas didina seilių sekreciją, nesąmoningai valgoma godžiau. Ir suvalgoma daugiau! Todėl nenuostabu, kad glutamatas jau seniai įtarinėjamas kaip skatinąs antsvorį. Pavyzdžiui, žinoma, kad bandomieji gyvūnai ėda greičiau ir daugiau, jei pašare yra gliutamato. Ar žmogus tikrai panašus į gyvūnus? Turbūt taip, jei net užkandžiaujantis paauglys gali suvalgyti… 120 kiaušinių arba 7,5 kg svogūnų ar 6 kg kiaulienos – tiek gliutamato yra mažame 150 g bulvių traškučių pakelyje.

Toleruojama gliutamato dienos doze laikoma 10 g per dieną (tiesa, riba labai individuali – kai kuriems ir trys gramai jau yra daug) – tiek būtų 800 kiaušinių arba 24 kg špinatų. Tačiau suvalgę 100 g greitai paruošiamų rytietiškų makaronų arba porciją sriubos iš pakelio iškart gauname 1,5 g.

Gliutamato junginiai (su natriu, kaliu, kalciu) ant pakuočių ženklinami kaip maisto priedai E620–625. Tačiau toli gražu ne kiekvienas pirkėjas įtaria, kad ir be grėsmingų E numerių už tokių nekaltai skambančių pavadinimų kaip “pieno cukrus”, “mielių ekstraktas”, “kvapai” ar “prieskoniai” slepiasi tas pats gliutamatas (kartais sudaro net 30 proc. svorio), jis – svarbi tirpiųjų sultinių bei prieskonių mišinių dalis.

Europos maisto produktų ir mitybos institutas pripažįsta, kad pirkėjui neįmanoma atpažinti visų gliutamato priedų ar realiai įvertinti jo kiekį suvalgytame maiste. Taigi kol įsisiūbuos iniciatyvos priversti gamintoją pateikti žadamą kokybę, pirkėjui ir vartotojui išties vertėtų išmokti atpažinti ir vengti tokių priedų. Bent jau todėl, kad už žiupsnelį miltelių nemokėtų tiek, kiek už tikrą, natūralų produktą.

Braškės – iš pjuvenų, užtat be E

Šiuo metu praktiškai nebėra tokio valgio aromato, kuriam išgauti nesukurta kvapioji medžiaga. ES jų leidžiama naudoti apie 2700. Gramu tokios medžiagos galima “sutaurinti” kilogramą produkto. Bananus, pistacijas ar mėsą pakeičiant aromatais ir dažikliais išties nemažai sutaupoma – parduodamų gaminių sudėtyje neretai nėra nė gramo paveikslėlyje pavaizduotų produktų.

"Veido" archyvas

Šiuo metu tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje išplitusi fobija visiems E priedams ir netgi madinga pirkti produktus be jokių E

Moksliniu požiūriu kiekvienas natūralus kvapas susideda iš daugybės medžiagų: štai banano kvapą sudaro 225 komponentai, braškių ar žemuogių – daugiau nei 300.

Kvapiosios medžiagos nėra E numeriu žymimi maisto priedai, mat technologiniu požiūriu jos nėra reikalingos. Ant etiketės užtenka tiesiog nurodyti “kvapiosios medžiagos” – kitokie duomenys neprivalomi.

Perskaičius “natūralios kvapiosios medžiagos” peršasi mintis, kad vanilės skonis visur išgaunamas iš vanilės lazdelių, o braškių – naudojant tikras braškes. Tik va šiandien braškių kvapą galima “ištraukti” ir iš pjuvenų arba žuvų kaulų… Argi kas suabejotų, kad žuvis ar mediena – nenatūralu? Pjuvenos kur kas pigesnės ir technologiniu požiūriu ne tokios įnoringos kaip braškės.

Jau iš pavadinimo “identiškos natūralioms kvapiosios medžiagos” galima suprasti, kad kažkas čia nenatūralu. Pasirodo, banano kvapo įspūdžiui sukelti užtenka šešių kvapų, kiti 219 komponentų paprasčiausiai “suprastinami”.
Kai kurios medžiagos kvapios tampa tik prasidėjus reakcijai – pavyzdžiui, specifinis mėsos padažo skonis atsiranda pakaitinus kai kurias augalines medžiagas. O pirkėjas dažniausiai įsitikinęs, kad moka ir už mėsą padaže.

Dūmo kvapas irgi pučia miglą pirkėjui į akis. Iš medžio pjuvenų dūmo kondensato pridėjus kitų kvapų gaunamas skystis, kuriama išmirkytas gaminys pateikiamas kaip rūkytas. Šitaip ir Lietuvoje apdorojama nemažai kumpio, mėsos, žuvų produktų.

Nuo naujųjų mokslo metų Lietuvos mokyklose nebeturėtų būti parduodama bulvių traškučių, saldainių, gazuotų gėrimų, kavos ir kitų nesveikų produktų.

Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) specialistai parengė naują vaikų maitinimo mokyklose tvarkos aprašymą, kuriame numatytas ir moksleiviams draudžiamų produktų sąrašas. Šį dokumentą artimiausiu metu turėtų pasirašyti sveikatos apsaugos ministras.

“Anksčiau buvo rekomenduojamų ir nerekomenduojamų produktų sąrašas, bet pamatėme, kad tai neefektyvu, kad rekomendacijos Lietuvoje suprantamos labai laisvai. Bausti už rekomendacijos nesilaikymą nepriimta. Todėl mokyklose sugriežtinome pačią nuostatą dėl produktų – jie tapo netiekiami į mokyklas. Jų neturi būti mokyklose”, – penktadienį per spaudos konferenciją sakė SAM Sveikatos stiprinimo ir kurortologijos skyriaus vedėjas Almantas Kranauskas.

Anot jo, neteikiamų produktų sąraše yra bulvių traškučiai, kiti riebaluose virti gaminiai, saldainiai, šokoladas ir jo gaminiai, konditerijos gaminiai su šokoladu arba kremu, gazuoti gėrimai, energiniai gėrimai, kava, sultinio koncentratai, rūkyti ir konservuoti mėsos bei žuvies gaminiai, produktai su genetiškai modifikuotais organizmais.

Dokumente taip pat teigiama, kad moksleivių racione negali būti produktų, kuriuose yra tam tikrų maisto priedų.

“Anksčiau nebuvo jokių ribojimų maisto priedams. Dabar yra labai konkretus sąrašas, kuriame – sintetiniai dažikliai, saldikliai, aromato ir skonio stiprikliai. Visi turbūt žinome E621, ir tame sąraše jis yra”, – sakė A.Karnauskas.

Gydytojas pabrėžė, kad jo išvardintų produktų vaikai neturėtų valgyti ne tik mokyklose, jų vaikų mityboje išvis neturėtų būti.

Naujoje tvarkoje taip pat aprašyta, kokie patiekalai turi būti, koks turi būti karštas maistas.

“Dar vienas labai svarbus dalykas – kad kiekvieną dieną bus bent po vieną tausojantį patiekalą. Tai reiškia – virtas arba garuose troškintas patiekalas, jis lengvai virškinamas, nedirginantis”, – teigė SAM specialistas.

Be to, mokyklose nebeliks maitinimo automatų.

Savivaldybėms sudarant sutartis su maitinimo paslaugos tiekėju mokyklose nurodoma atsižvelgti į nesąžiningo maisto tvarkymo įmonių sąrašą. Toks sąrašas skelbiamas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tinklapyje. Jame surašytos įmonės, kurios nesilaiko higienos, saugos reikalavimų, tokių įmonių irgi nebus mokyklose.

“Labai svarbus momentas – įvesta vidaus kontrolė mokyklose. Anksčiau kontrolės institucija į mokyklą atvykdavo kartą ar du kartus per metus, dabar ta kontrolė bus nuolatinė, – tvirtinto A.Karnauskas. – Bus asmuo, įgaliotas ją atlikti. Visuomenės sveikatos specialistas kiekvieną kartą žiūrės, ar maitinimas atitinka nustatytą tvarką, ar produktai tie, kurie leidžiami, ar užkandžių automatuose yra suderinti produktai.”

“Pasaulinė sveikatos organizacija teigia, kad vaikų sveikata daugiau nei 50 proc. priklauso nuo mitybos”, – pabrėžė SAM atstovas.

Anot jo, naujoji tvarka turėtų įsigalioti nuo naujų mokslo metų.

A.Karnauskas svarstė, kad mokyklose neturėtų kilti problemų ją įgyvendinant.

“Tą teisės aktą rengėme vos ne metus, derinome su mokyklomis, savivaldybėmis, maistą teikiančiomis įmonėmis. Todėl problemų neturėtų kilti”, – sakė jis.

Ne viena turbūt tebesigrožime lino staltiesėmis, kurios, nors ir naujos, dvelkia močiučių dvasia. Mielos širdžiai ir mamų rankų darbo – retos, nėriniuotos… Bet jas ištraukiame tik per šventes, o kasdienai renkamės praktiškesnes.

Spalvingos, baltos, margos

Kai sėdame prie proginio stalo, tinkamiausia baltos spalvos staltiesė. Ant sniego baltumo staltiesės visu grožiu sutviska indai ir įrankiai. Kai proga ne tokia reikšminga ir norite pabrėžti kitokią nuotaiką, stalą užtieskite vienspalvėmis kitos spalvos staltiesėmis. Įsivaizduokite, kaip gražiai atrodys geltonas lyg puriena arba užtiestas melsva ar vyšnine staltiese stalas.

Svarbu, kad spalva derėtų prie kambario interjero. Etiketo specialistai pataria tamsios spalvos staltiese stalą dengti ne pietums, o tuomet, kai kviečiama smaližiauti desertu. Susirinkus artimųjų būreliui tinka “neoficialios” – raštuotos, išmargintos ornamentais ar gėlytėmis staltiesės. Tik svarbu, kad su jomis nesipjautų indai. Nemanykime, kad žaisminga su spalvotais žirneliais stalo “suknelė” tinka tik vaikų gimtadieniui.

Viena aišku, kad šeimininkei nebus rūpesčių, jei turės visokiausių staltiesių, skirtų bet kokiam atvejui. Tiek medžiagų, tiek spalvų ir formų.

Su sintetika mažiau vargo

• Medvilnės ir poliesterio staltiesės dabar pačios populiariausios. Šis duetas – tai kokybė ir patogumas, nes tokia staltiesė gerai dėvima, lengvai skalbiama, patvari, o ir atrodo gan prabangiai.

• Medvilnės, poliesterio ir lino derinys. Užmetus akį staltiesė atrodo visai kaip lininė, bet lygindama neturėsite vargo.

• Iš 100 proc. poliesterio pasiūtos staltiesės blizga, taigi atrodo išties puošniai. Jas patartina skalbti ne aukštesnės nei 40 laipsnių temperatūros vandenyje. Išplovei, papurtei ir visas vargas – dėmių kaip nebūta. Tuo tarpu baltas medvilnines staltieses, kad jose neliktų dėmių, tenka net virinti.

Turinčios gudrią dangą

• Akrilinės staltiesės iš pirmo žvilgsnio paprastut paprastutės, bet jos padengtos specialia danga, kurią, jei, tarkim, užtiško padažo ar išsiliejo sriubos, brūkšt drėgna šluoste – ir nuvalai. Šiai akrilo staltiesei nebaisios ir sunkios dėmės. Skalbiant jos ištirpsta kaip snaigės ant delno. Galima ir lyginti. Tik šios staltiesės yra “sunkesnės”, tad labiau tinka stalui lauke užtiesti.

• Teflonu padengtos staltiesės taip pat atsparios dėmėms ir vandeniui, be to, jos tvirtos ir ilgaamžės. Skalbti šias staltieses patartina 40 laipsnių temperatūros vandenyje, geriau negręžti, džiovinti pakabinus, nepatartina lyginti.

• Neslystančia danga padengtų staltiesių išorė iš pirmo žvilgsnio atrodo it pagaminta iš natūraliausio pluošto. Tačiau išvirkščioji pusė tarsi prilimpa prie stalo, taigi tikrai neteks daugiau gaudyti nuo jo bėgančios staltiesės.

Praktiškoms ir labai skubančioms

• Klijuotės visiškai nebijo vandens, nuo jų lengva nuvalyti dėmes. Šiuolaikinės – labai patvarios, tinkamos užtiesti stalui viduje arba lauke. Yra švelnų paviršių turinčių blizgių klijuočių su specialia apsaugine danga, jas lengviau valyti nei matines. Minkštų klijuočių apačioje paklotas minkštutis bajus, taigi tokia staltiesė mažiau dyla, neslysčioja. Metras klijuočių jums atsieis nuo 9 iki 23 Lt.

• Vienkartinės popierinės staltiesės (o jų būna itin gražių ir spalvingų) pravers, jei po vaišių norėsite kuo greičiau atsikratyti tvarkymosi rūpesčių. Beje, jei svečiai per daug neįsilinksmins, galbūt pavyks ją panaudoti ir kitą sykį, mat dabar šios staltiesės gaminamos iš kelių sluoksnių, dažnai nebijančių drėgmės. Kainuoja nuo 5 iki 30 Lt.

• Polietileninės staltiesėlės – plonytės ir kuprinėje užima nedaug vietos, taigi ypač naudingos žygyje susiruošus pietauti. Jos jums gali tarnauti ne vieną kartą. O įsigyti galite vos už du litus.

Beje, renkantis staltiesę svarbu žinoti stalo dydį. Jei norite, kad ji gražiai nusileistų žemyn, išmatuokite stalo ilgį ir plotį arba diametrą ir pridėkite dar bent 25 cm.

Pastaruoju metu Lietuvoje plinta mada maitintis sveikai. Kaip grybų po lietaus randasi ne tik ekologiško maisto turgelių ir parduotuvių, bet ir kavinių. Anksčiau sostinėje bemaž vienintelė vieta, priglaudžianti visus vegetarus, buvo “Balti drambliai”, o dabar vegetarišką valgiaraštį siūlo kone kiekvienas restoranas.

Maža to, kuriasi ir išsilaiko vegetariško maisto užeigėlės. Štai neseniai Šv.Ignoto gatvėje atsidarė “Baraka”, o šalia jos ketinama įsteigti dar vieną panašią kavinę “Banzai”. Nors “Baraka” dirba vos kelias savaites, turi jau nemažai nuolatinių lankytojų. Valgiau ten blynelį su daržovėmis už 6 Lt. Ar skanu? Skonio reikalas, bet idėja nebloga: įdaras – morkos, pomidorai, baklažanai, o padažas – sūrio su gelsvėmis.

Vegetariškų patiekalų galima ragauti ir kituose šalies miestuose – Šiauliuose, Palangoje. O Kauno Laisvės alėjoje esančios “Arbatinės” šeimininkai giriasi, kad jų beveik visas maistas veganiškas, t.y. skirtas tiems, kurie nevalgo jokių gyvulinės kilmės patiekalų. Beje, netoliese yra ir kitas panašus restoranėlis “Morkų šėlsmas”.

Prie sveiko maisto maitinimo įstaigų tikriausiai derėtų priskirti ir žuvies restoranus. Tačiau ten dažnai prie skanaus ir kokybiško maisto gausi ir priedų. Na, pavyzdžiui, “Šturmų švyturyje”, rymančiame Ventės rage, gali pats išsirinkti žuvį ar net šamą. Kai parodai pirštu, šefas ją mikliai įmeta į keptuvę, kaistančią čia pat. Prie krosnies kabo varpas. Kai žuvis baigia kepti, šefas ima juo skambinti: triūsiantieji virtuvėje žino, kad jau laikas ruošti karštą garnyrą. Tiesa, restorano valgiaraštis priklauso nuo to, ką tądien žvejai pagavo mariose.

Šeimininkė Asta Žemaitienė tikina, kad jų verdama žuvienė – su burtais. Visų pirma į didelį indą įmetama deganti obels arba vyšnios šaka ir užpilama žuvų ašaromis, paburiama, o tada supilama žuvienė. Esą valgant tokį patiekalą reikia sugalvoti norą ir jis būtinai išsipildo. “Jei neišsipildo, reikia dar kartą atvažiuoti į Šturmus”, – juokiasi ponia Asta.
Burtų galima paragauti ir belgiškame jūros gėrybių restorane “Rene”. Čia padavėjas būtinai paklaus jūsų vardo ir netrukus gausite laišką iš Briuselio su linkėjimais.

Jei lėkdami iš Klaipėdos į sostinę 137-ame kilometre užsuksite į “Karpynę”, žuvį pasigauti teks patiems. Aplink ją esančiuose tvenkiniuose net rengiamos žūklės varžybos. Na, jei nesate nusiteikę žvejoti, alkani neliksite, čia galima gauti dešimt žuvies patiekalų. Beje, su padavėjais galima susikalbėti, tik jei žinote slaptažodžius: besišypsanti padavėja teiraujasi, ar nieko netrūksta, jei atsakote “man taip gera gyventi”, netrukus ant jūsų stalo atkeliaus silkės užkandis su karštomis bulvėmis, svogūnais ir marinuotais agurkais.

"Veido" archyvas

“Karpynė”

Ką tik sugauta žuvimi galima pasimėgauti ir Palangos “Žuvinėje”. Žuvis čia gaminama pagal kulinarinio paveldo receptus: pavyzdžiui, sterko maltinis įdaromas sviestu ir pagardinamas žolelėmis, o menkė įvyniojama į lašinukus ir patiekiama su raudonųjų svogūnų džemu.