Scanpix

„Amerika, Amerika…“ – devynioms Lietuvos mėsos perdirbimo įmonėms šie žodžiai dabar reiškia posėdžius, sprendimus, sutartis. Nuo lapkričio JAV leidžia įvežti šių įmonių gaminius. Statistikos duomenys rodo, kad į Ameriką skverbiasi ne vien lietuviški maisto produktai. Eksporto augimo ženklai ramina verslininkus ir politikus, laužančius galvas, kaip prisitaikyti prie Rusijos rinkų praradimo.

Arūnas BRAZAUSKAS

„Išlipdavau O’Hare aerouoste agresyvi kaip tautinė vėliava“, – taip Giedra Radvilavičiūtė prozos knygoje „Suplanuotos akimirkos“ prisimena atvykimus į Čikagą, kažkada garsėjusią skerdyklomis. 2003-iaisiais, metai anksčiau, nei išleista ši knyga, JAV ir Lietuvos vėliavėlės ėmė ženklinti segtuvus ir aplankus su detalia informacija apie žemės ūkio produktų perdirbimo sąlygas Lietuvoje. Lietuviškų pieno ir mėsos produktų kelias į žemės ūkio gigantės Amerikos rinką nebuvo trumpas, ir agresyvumas – bene mažiausiai reikalinga savybė pradiniame etape. Vien ryžto nepakanka – reikia kompetencijos, atsakomybės, kruopštumo.

Patikrų patikros

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) ėmėsi bendro darbo su JAV žemės ūkio departamento Gyvūnų ir augalų sveikatos inspektavimo tarnyba (APHIS). Siekta Lietuvoje taikomos valstybinės maisto ir veterinarijos kontrolės pripažinimo lygiaverte (ekvivalentiška) Amerikoje taikomoms procedūroms. Pildyti klausimynai, priimtos amerikiečių inspektorių komandos. Galiausiai 2007 m. APHIS pripažino, kad Lietuva laisva nuo snukio ir nagų ligos ir galvijų maro. Tai atvėrė kelią Lietuvos pieno perdirbimo įmonių produkcijos eksportui į JAV.

2005-aisiais VMVT pradėjo bendradarbiauti su kita JAV žemės ūkio departamento įstaiga – Maisto saugos ir inspektavimo tarnyba (FSIS). Vertintas mėsos, paukštienos ir kiaušinių produktų kontrolės Lietuvoje ir JAV ekvivalentiškumas. Veiksmai suaktyvėjo 2010 m. – JAV žinybai buvo įvardytos Lietuvos įmonės, pageidaujančios eksportuoti į JAV. Nuo 2012 m. amerikiečių ekspertai atliko kelis auditus – įvertino eksportuotojų pasirengimą ir Lietuvos valstybinės kontrolės efektyvumą.

Visų šių pastangų rezultatas – FSIS neseniai patvirtintas įmonių sąrašas. Jame 9 Lietuvos mėsos perdirbimo įmonės, atitinkančios JAV reikalavimus.

Vienišos lietuviškos ožkos

Lietuvos proveržis – dar ir leidimas greta kiaulienos įvežti kitų rūšių mėsą. Iš ES šalių tiktai Airijai ir Lietuvai leista į JAV eksportuoti jautieną. Amerika įsileido ir Lietuvišką avieną, o europietiška ožkiena ten gali būti tiktai iš Lietuvos, nes kitos ES narės leidimų šios rūšies mėsą įvežti dar negavo. Lietuvoje nėra kempinligės – todėl ir atsivėrė Amerikos rinka lietuviškų galvijų, avių, ožkų mėsai.

VMVT direktorius dr. Jonas Milius „Veidui“ priminė, kad reikalavimai įvairiose valstybėse skiriasi, pavyzdžiui, JAV reikalauja tam tikrų laboratorinių tyrimų, kurių nereikia ES. Pasak VMVT vadovo, JAV specialistų auditai itin griežti: tikrinta lietuviškos kontrolės kokybė – nuo lauko iki stalo. Matyt, aukščiausias lietuviškos tvarkos įvertinimas yra tai, kad VMVT dabar suteikta teisė pačiai nustatyti, kurios įmonės atitinka JAV reikalavimus.

„Pasitikėjimas daug ką reiškia. Mes galime juos apvilti tiktai vieną kartą. Dėl vienos įmonės eksporto leidimai gali būti panaikinti ir kitoms“, – sako J.Milius.

Amerikiečių auditai vyksta kasmet – netgi be išankstinio perspėjimo. „Sulaukėme skambučio, kad amerikiečiai norėtų užsukti į mūsų tarnybą. Net nežinojome, kad jie audituoja pieno įmonę“, – prisimena VMVT vadovas.

Šiuo metu VMVT dirba su klausimynais dėl kiaušinių miltelių eksporto į JAV. Iš ES valstybių įvežti šį produktą ten kol kas leista tiktai Nyderlandams.

J.Milius prisimena vienoje Danijos įmonėje matytą kiaulės atvaizdą, į kurį buvo prismaigstyta per 100 įvairių valstybių vėliavėlių. Žalios ar perdirbtos, įvairios skerdienos dalys eksportuojamos į skirtingas šalis – ne vien maistui, bet, pavyzdžiui, ir vaistų gamybai.

Devynios Lietuvos įmonės kol kas nenoriai dalijasi planais, kokios lietuviškų galvijų, kiaulių, avių, ožkų dalys keliaus į JAV ir į kurias tos didžiulės šalies vietas. Rinkos veikiausiai yra tiktai žemėlapyje, o realiam jų užkariavimui būtinos konkrečios sutartys.

Į galimybę Amerikoje konkuruoti būtent su lietuviais, „Veido“ kalbinti įmonių atstovai atsakė vienareikšmiškai – be abejo! Gal Amerikoje tautiečių atžvilgiu prireiks ir verslininkiško agresyvumo, o Lietuvoje tenka kruopščiai laikytis amerikietiškų reikalavimų. Netikėti svečiai iš Amerikos ir garantuotos kiekvienos siuntos patikros Amerikoje – tokia gamintojų kasdienybė. „Auditai buvo ir bus“, – nuolatinį eksportuotojų rūpestį „Veidui“ nusakė Klaipėdos mėsinės vykdomasis direktorius Marius Valančius.

Galima išgyventi be Rusijos

Lyginant šių ir praėjusių metų tris ketvirčius lietuviškas maisto ir žemės ūkio produktų eksportas į JAV beveik padvigubėjo – didėjo 93,9 proc. Maisto produktų eksporto į JAV lokomotyvai kol kas yra pieno perdirbimo įmonės. Daugiausia prie eksporto plėtros prisidėjo sūrių eksportas, kuris didėjo beveik 15 mln. eurų – iki 16,3 mln. eurų, taigi daugiau nei 10 kartų.

„Lietuvos maisto pramonė užmezga ir naujų prekybos ryšių, pavyzdžiui, nuo šių metų antrojo ketvirčio eksportuota vištų kiaušinių už 1,5 mln. eurų“, – VšĮ „Versli Lietuva“ vyr. ekspertas Justas Jurevičius „Veidui“ pristatė trapaus produkto kelionę į JAV .

Su įsitvirtinimu naujose rinkose – JAV, Kinijoje, Japonijoje, Vidurinėje Azijoje, Saudo Arabijoje siejamos eksporto didėjimo viltys. „Greičiausiai gali atsiverti Kinija“, – „Veidui“ sakė VMVT vadovas J.Milius. Ši rinka, jei pavyktų ten įsitvirtinti, gali atstoti ir pranokti prarastas Rusijos platybes.

Ar JAV rinkos atvėrimas Lietuvos mėsos gaminiams nebuvo savotiška tos šalies kompensacija Lietuvai už praradimus Rytuose? Užsienio reikalų ministerijos Išorinių ekonominių santykių departamento direktorius Simonas Šatūnas „Veidui“ sakė, kad dėl kokybės reikalavimų vargu ar gali būti kokių nors kompromisų su JAV žinybomis. Kompensaciją „susiveikė“ patys lietuviai, kuriuos aplinkybės privertė labai paspartinti žingsnius į JAV rinką.

Apskritai žvelgiant JAV ir Lietuvos prekybiniai ryšiai nėra itin didelių apimčių, todėl ypač svarbios naujienos, tokios kaip lietuviškų mėsos gaminių eksportas į JAV. Tam pasiekti reikėjo ne vienų metų pastangų.

Naujausiais duomenimis, Lietuvos prekių eksporto į JAV vertė per tris 2015 m. ketvirčius sudarė 708,6 mln. eurų. Į JAV ypač daug produkcijos eksportuoja AB „Orlen Lietuva“ – naftos produktų eksportas sudaro net du trečdalius viso šalies eksporto į JAV. Trečdaliu, iki 50 mln. eurų, padidėjo ir chemijos pramonės eksportas, ypač fermentų; tekstilės gaminių eksportas didėjo ketvirtadaliu (24,7 proc.), iki 13 mln. eurų.

J.Jurevičius atkreipia dėmesį, kad prie palankios eksporto raidos prisidėjo ir palanki valiutos kurso tendencija: euras JAV dolerio atžvilgiu šiais metais buvo pigesnis, vadinasi, ir lietuviška produkcija JAV rinkoje konkurencingesnė.

BFL

VEIDAS: Vadinamoji užkrėstų agurkų istorija per savaitę sulaukdavo vis naujų versijų. Tačiau vienas dalykas nesikeičia: akivaizdu, kad šiuolaikinėje maisto pramonėje nebeišvengiame nuolat pasikartojančių nuodingo užkrato proveržių. Kas vyksta žemės ūkyje ir maisto apdirbimo pramonėje, kad čia nuolat drioksteli cheminės bombos?

K.S.: Auginančios ir gaminančios įmonės vaikosi greito pelno – štai kur pagrindinė visų problemų priežastis. Skubama kuo greičiau užauginti, kuo greičiau pagaminti ir kuo daugiau uždirbti – dėl to naudojamos mažai ištirtos, nepatikrintos ir leidimų net neturinčios technologijos bei cheminės priemonės.

Egzistuoja tradicinės gyvulių, augalų ligos, kurios, nors ir labai nemalonios, bet mes bent jau žinome, kodėl jos kyla, kaip jas įveikti. Pavyzdžiui, kad ir praėjusią savaitę po Lietuvos fermas išplitęs kiaulių maras. Jis baisus, nuostoliai milžiniški, bet tai klasikinė liga, ji nekelia paniškos baimės – iš kur tai?

Visai kas kita, kai išgirstame apie iki šiol negirdėtas epidemijas – vėžį sukeliančiu dioksinu užkrėstus kiaušinius ar, kaip dabar, mirties bacilą sėjančią Escherichia coli (E.coli) bakteriją. Glumino pirminė versija, kad jos randama daržovėse – visai šiam užkratui nebūdingoje terpėje. Tačiau ne ką ramiau ir dabar, kai vis dar neaiškus jos šaltinis.

Baisu, kai tokioje jautrioje maisto pramonėje eksperimentuojama nepatikrintomis, neištirtomis priemonėmis.

VEIDAS: Tačiau ar pramoniniai Lietuvos ūkiai, maisto perdirbimo gamyklos kuo nors iš esmės kitokie? Juk tai verslas: svarbu užtikrinti produktyvumo tolygumą, kuo ilgesnį galiojimą – kaip čia apsieisi be chemijos?

K.S.: Be abejo, pramonėje jos yra, tai neišvengiama. Tačiau mūsų žemė pagal visus tyrimus dar kur kas mažiau chemizuota, o ir priemonių naudojame dar mažiau nei vakariečiai – vien jau dėl to, kad mūsų ūkiai smulkūs ir daug šiuolaikinės chemijos neįperka.

Bet ir pas mus būtina griežtinti normas, ypač perdirbimo pramonėje. Gamintojai apgaudinėja klijuodami etiketes “be konservantų” – kai jų aptinkame, sako, čia ne mes, čia prieskonių ar kitų priedų tiekėjai. Vis dėlto nuo birželio 15 d. griežtiname produktų žymėjimo taisykles.

VEIDAS: Tai ar šiandien vienintelis būdas toliau nesinuodyti – pačiam užsiveisti ūkelį ir pasigaminti visą maistą?

K.S.: Gal tiesiog reikėtų labiau kliautis sveiku protu. Juk akivaizdu, kad agurkai ar pomidorai viduržiemį Lietuvoje neauga, vadinasi, jie atvežti iš toli, vadinasi, nupurkšti ilgai kelionei, ilgam sandėliavimui. Žinoma, jokių cheminės taršos normų jie neviršija, bet juk bet kokios cheminės liekanos pamažu kaupiasi mūsų organizme, o ilgalaikės pasekmės dar neištirtos.
Asmeniškai aš išeitimi laikau ekologinę žemdirbystę ir Lietuvos ūkininkams čia įžvelgiu dideles galimybes, juolab kad tokio ūkininkavimo finansavimas naujojoje 2014–2020 m. ES finansinėje perspektyvoje gerokai didės. Bet persilaužimas įvyks tik tada, kai ekologinė produkcija taps prieinama daugeliui – jos savikaina kur kas didesnė, nei naudojant intensyviosios žemdirbystės būdą, todėl ir reikia ją labiau remti. Mūsų tikslas – ekologinių ūkių skaičių nuo dabartinių 3 proc. padidinti iki 15 proc.

BFL

Apklausa

Pirmenybė – lietuviškiems maisto produktams

Jau ir anksčiau didelė dalis Lietuvos gyventojų pirmenybę teikdavo lietuviškiems maisto produktams, o Europoje prasidėjus žarnyno infekcijų protrūkiui į lietuviškus vaisius ir daržoves atsigrežė dar daugiau žmonių. Kaip paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios apklausos, daugiau nei pusė apklaustųjų stengiasi pirkti tik lietuviškus maisto produktus.
Kokį maistą perka – lietuvišką ar užsienietišką, nerūpi maždaug ketvirtadaliui respondentų.

Turėdami galimybę rinktis, kokias prekes ir maisto produktus mieliau perkate? (proc.)
Mieliau perku lietuviškus maisto produktus, bet užsienietiškas pramonines prekes 34,6
Man tai nesvarbu 28,8
Tiek pramones prekes, tiek maisto produktus mieliau perku lietuviškus 16,2
Mieliau perku užsienietiškus maisto produktus ir pramonines prekes 13,8
Mieliau perku užsienietiškus maisto produktus, bet lietuviškas pramonines prekes 5,4
Nežinau / nesakysiu 1,2

Jūsų nuomone, kas Lietuvoje labiausiai lemia kainų didėjimą? (proc.)

Prekybininkų godumas 31,6
Dideli mokesčiai 25,4
Maisto produktų ir pramoninių prekių gamintojų godumas 16,8
Kita 11,4
Didėjančios žaliavų kainos 7
Pasaulinės tendencijos, nes kainos kyla visur 4,2
Didėjančios degalų, dujų ir kitų išteklių kainos 3,2
Nežinau / nesakysiu 0,4

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. gegužės 30–birželio 1 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

Šviežio pieno, mėsos, Lietuvos ūkininkų užaugintų daržovių, šaldytų uogų, medaus šiandien galima užsisakyti jau keliose interneto parduotuvėse. Produktai į namus dažniausiai pristatomi kelias dienas per savaitę. Pasak UAB “Tikras maistas” direktorės Žanos Deveikienės, kasdien sulaukiama apie 200 užsakymų. “Daugiausia žmonės perka mėsos ir pieno produktų, o vienam pirkimui išleidžia vidutiniškai 90–100 Lt. Pirkėjai žino, kad atvešime tik šviežių, kokybiškų produktų.

Nurodome visų ūkininkų telefonų numerius, kad pirkėjai galėtų pasitikrinti, ar jie tikrai turi sertifikatus, kaip augina daržoves ir gyvulius”, – paaiškina dvejus metus veikiančios interneto parduotuvės tikrasmaistas.lt vadovė.

Pirmosios Lietuvoje internetinės ekologiškų produktų parduotuvės ekologiskiproduktai.lt savininkas Vytautas Vyskupaitis pastebi, kad prekyba pagyvėja žiemą, o dažniausiai žmonės perka daržovių. “Daugelis išleidžia apie 50 Lt, nes užsisakius už šią sumą nereikia mokėti už atvežimą”, – sako nuo 2006 m. ekologiškais produktais prekiaujantis vyras. Jis tvirtina, kad produktai užsakomi tik iš ekologinių ūkių, turinčių tą įrodančius sertifikatus.

Asociacijos “Tatulos programa”, organizuojančios ekologiškų gėrybių muges, direktorius Almonas Gutauskas teigia, kad ekologiškais produktais prekiauja vienetai, nes tokių ūkių Lietuvoje labai nedaug. “Iš tiesų norinčiųjų įsigyti ekologiškų produktų dabar daugiau, negu galinčių jų pasiūlyti. Tad nereikėtų pamiršti, kad ūkininkų produkcija ne visada išauginta be chemikalų”, – pataria A.Gutauskas ir priduria, kad interneto parduotuvių ateityje turėtų daugėti, nes žmonės jau vertina šviežią maistą ir naudojasi galimybe jo įsigyti neišeidami iš namų.

Pačių reikalingiausių maisto produktų krepšelis vasarį kainuos brangiau nei 2011-ųjų sausį – prekybininkai pakėlė pieno, cukraus, aliejaus ir grikių kainas.

Pieno, reikšmingai brangusio pernai, kaina per pastarąjį mėnesį stryktelėjo nuo kelių iki 20 proc., keliais procentais ūgtelėjo cukraus bei grikių kaina – šių produktų stygius jaučiamas užsienio rinkoje, pirmadienį rašo dienraštis “Lietuvos rytas”.

Prekybininkai tikina, kad branginti šiuos produktus turėję jau anksčiau, kai rudenį dėl žaliavos stygiaus išaugo pieno kaina, bet stengęsi to nedaryti.

Jie spėja, kad cukrus gali dar brangti, kaip ir duonos kepiniai. Tačiau viliasi, kad tai nutiks žiemai pasibaigus.

Anot tinklo “Norfa” atstovo Dariaus Ryliškio, cukraus kaina jau dabar nereali, bet turėtų būti dar didesnė. Kilogramas pigiausio cukraus šalies prekybos centruose dabar kainuoja beveik 3 litus.

Prekybos tinklo “Rimi” atstovė Jovita Bagdonaitė sako, kad daug šalių susiduria su būtiniausių produktų stoka dėl klimato kaitos, augančios paklausos. Lietuvos rinkoje šnekama apie cukraus trūkumą, taip pat kai kurių daržovių – bulvių, morkų. “Pastarąsias Lietuvos augintojai aktyviai eksportuoja į Rusijos rinką, kurioje šįmet didžiulis jų poreikis po nederlingų metų,” – sako ji.

Kad pernai didėjusios maisto produktų kainos kils ir šiemet, prekybininkai kalbėjo ir praėjusių metų išvakarėse. Tuomet jie spėjo, jog pirmiausia teks perrašyti aliejaus ir majonezo kainas.

“Netiesa, kad kainos kyla tik Lietuvoje. Jos kur kas labiau auga Latvijoje ir Estijoje”, – pabrėžė “Maxima” atstovė Lina Muižienė.

Girelės paukštyno vadovas Algis Kertenis įsitikinęs, kad keliais centais prekybos centruose pabrangę kiaušiniai dar brangs. Pasak jo, kad paukštininkai galėtų pragyventi, supirkimo kainą turėtų pakelti nuo 2 litų iki 2,8 lito.

Iš pagrindinių maisto produktų importuojame apie 90 proc. aliejaus, 60 proc. daržovių ir 53 proc. kiaulienos. Pienu, grūdais ar kiaušiniais ne tik apsirūpiname patys, bet ir daug eksportuojame.

Tyrimai rodo, kad lietuviai, rinkdamiesi maisto produktus, linksta prie lietuviškų. Savoje šalyje gaminti produktai pirkėjams atrodo šviežesni, sveikesni ir natūralesni. Vis dėlto ne visada lietuviška prekė pirkėjui lengvai prieinama.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys tvirtina, kad bene daugiausiai iš pagrindinių maisto produktų importuojame kiaulienos. Kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas apskaičiavo, kad 2009 m. importavome net 65 proc. visos suvartojamos kiaulienos, o 2010 m. – 53 proc.

Pernai iš užsienio, daugiausia Lenkijos, kiaulienos įsivežėme mažiau, nes dėl Rusijos įvestų muitų krito lietuviškų kiaulių eksportas į šią šalį.

“Tokią tendenciją vertinu neigiamai, nes Lietuva prieš 20 metų užsiaugindavo kiaulių tiek, kad ir patiems užtekdavo, ir dar du trečdalius eksportuodavome. Atgavus nepriklausomybę kiaulių užtekdavo, bet pamažu šiuos gyvulius auginti pasidarė nepopuliarus verslas ir po truputį pradėjome kiaules importuoti, o ne eksportuoti”, – liūdnai konstatuoja A.Gapšys. Auginamų kiaulių Lietuvoje mažėjo nuo nepriklausomybės atgavimo – 1991 m. lietuviai užaugino 2,73 mln. kiaulių per metus, 1994 – 1,3 mln., o 2009 m. – jau tik 923 tūkst.

Anot A.Gapšio, taip nutiko, nes kiaulių augintojų verslas susiduria su įvairiomis kliūtimis – griežtinami aplinkosaugos reikalavimai, kiaulių augintojams neskiriama tiesioginių ES išmokų. Be to, prieš didelių kiaulių fermų plėtrą smarkiai kovoja žalieji, teigiantys, kad didieji gyvulių kompleksai labai teršia aplinką.

Kiaulienos importas į Lietuvą pradėjo didėti nuo 2006 m. Dar viena šią tendenciją paskatinusi priežastis – įsivežti kiaulieną neretai pigiau. A.Baravykas vardijo, kad pigiau kiaulieną užaugina lenkai, vokiečiai, belgai. “Mes iš jų daugiausiai atsivežame kiaulienos, o kodėl jie užaugina pigiau? Drįstu teigti, kad todėl, jog ūkiai gauna tiesiogines išmokas, o mūsų kiaulininkystės ūkio parama nepasiekia”, – svarsto A.Baravykas. Dėl didėjančio importuotos kiaulienos kiekio ne visada lietuviškos mėsos pavyksta nusipirkti ne tik turguose, bet ir prekybos centruose.

“Lietuviškos kiaulienos kiekį mūsų rinkoje mažina ir tai, kad rusai jau treti metai iš eilės perka mūsų kiaules, o mes užleidžiame savo rinką kitų šalių kiaulienai. Eksportas – sveikintinas dalykas, bet mes turėtume didinti kiaulių skaičių – tiek eksportui, tiek savo poreikiams užtikrinti, o ne užpildyti rinką įvežtine produkcija”, – mano A.Gapšys.

Tokios pat nuomonės laikosi ir A.Baravykas, įsitikinęs, kad augindami daugiau kiaulių lietuviai sukurtų ir daugiau naujų darbo vietų. “Tūkstančiui užaugintų kiaulių tenka penkios šešios darbo vietos – prie kiaulių auginimo, skerdimo, perdirbimo, transportavimo, prekybos. Įvežamas į Lietuvą kiaulienos kiekis atitinka milijoną kiaulių, tad tiek užaugindami įdarbintume penkis šešis tūkstančius žmonių, suvartotume 400 tūkst. tonų grūdų”, – ekonominę naudą šaliai skaičiavo Kiaulių augintojų asociacijos direktorius.

Tuo tarpu ekonomistai problemų dėl didėjančio maisto produktų importo nemato. “Kiekvienoje šalyje reikia gaminti tai, kas labiausiai apsimoka ir prekiauti su kitomis šalimis. Nereikia siekti ar norėti šalyje pasigaminti viską ir nieko neimportuoti. Jei tam tikrus produktus apsimoka labiau auginti, pavyzdžiui, šiltesnio klimato šalyse, tai nenuostabu, kad į Lietuvą jie yra importuojami. Prekiaudamos šalys gali specializuotis, efektyviau gaminti ir išnaudoti santykinį pranašumą”, – komentuoja Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Žilvinas Šilėnas.

Tokiai nuomonei pritaria ir SEB banko analitikė Vilija Tauraitė: “Žiūrint iš ekonominio taško, prekės juda ten, kur galima uždirbti daugiau. Jei gamintojui pelningiau grūdus ar kitą produkciją parduoti užsienyje, jis tą ir darys. Jei tiekėjas mato, kad gali importuoti pigiau ir pasiūlyti pigesnę prekę vartotojui ar gauti didesnę pelno maržą, natūralu, kad jis importuoja produkciją.”

Kita vertus, anot ekonomistės, vertinant produkto kokybę ir sveikatos kriterijų, naudingiau, kad daugiau maisto produktų būtų gaminama Lietuvoje – tokiu atveju vežant arčiau reikia naudoti mažiau cheminių konservavimo priemonių.

Aliejų spaudžia tik viena bendrovė

Daug į Lietuvą įsivežti tenka neišplėtotų pramonės šakų produkcijos. Štai Lietuvos prekybos tinklų lentynose daugiausiai rikiuojasi atvežtinis užsienio gamintojų aliejus, o lietuvišką aliejų šiuo metu šalyje spaudžia vienintelė įmonė “SV Obeliai”. Bendrovės direktorius Kęstutis Paškevičius informavo, kad jų produkcija Lietuvoje užima tik 10–15 proc. rinkos.

“Iš aliejinių kultūrų auginame tik rapsus, tačiau didelė derliaus dalis panaudojama biokurui gaminti. Prieš 15 metų turėjome “Obelių” gamyklą, ji neatlaikė importo konkurencijos ir bankrutavo. Aliejaus pramonės neturime, nes ir žaliavos nelabai yra”, – primena A.Gapšys. Mūsų klimatinės sąlygos nepalankios kitoms kultūroms, iš kurių gaminamas aliejus, auginti – sojoms, saulėgrąžoms, alyvuogėms. Tad konkuruoti su šiuos išteklius turinčiais europiečiais sudėtinga.

Didžiąją dalį importuojame ir grikių ar kakavos. Nemažą dalį suvalgome importuotų daržovių ir vaisių, nes mūsų klimatinės sąlygos neleidžia užsiauginti nei didelės jų įvairovės, nei visam sezonui. 2009 m. importavome apie 48 proc. daržovių, o 2010 m. per 10 mėn. – 60 proc. Lietuvos daržovių augintojų asociacijos prezidentė Zofija Cironkienė skaičiuoja, kad įsivežame ne tik rečiau vartojamas daržoves, bet ir apie 90 proc. pomidorų bei agurkų. “Šiltnaminę daržininkystę Lietuvoje visiškai sužlugdė pabrangusi energetika. Šių daržovių tapo pigiau tsivežti iš, pavyzdžiui, Maroko”, – komentuoja Z.Cironkienė.

Šiemet Lietuvoje sparčiai senka ir tradicinių daržovių atsargos, nes jau antrus metus iš Lietuvos ūkininkų masiškai daržovės vežamos į Rusiją. Z.Cironkienė informavo, kad mažiausiai likę kopūstų atsargų. “Eksportui kopūstų nebeturime, likę tik tiekimui į Lietuvos prekybos tinklus. Manome, kad labai nesišvaistant, lietuviškų kopūstų užteks iki kovo vidurio. Šiuo metu masiškai į Rusiją vežamos ir bulvės – jų atsargų Lietuvoje turėtų užtekti iki balandžio”, – vardija Z.Cironkienė.

Importuotos paukštienos suvalgome apie trečdalį

Mažiausiai importuoja, o daugiausiai eksportuoja Lietuvoje tradiciškai stiprūs paukštininkystės ir pienininkystės sektoriai. Lietuvos paukštininkystės asociacijos prezidentas Vytautas Tėvelis pranešė, kad 2009 m. suvalgėme apie 32 proc. importuotos paukštienos, o 2010 m. per 10 mėn. – 30 proc. Tokia įvežamos paukštienos dalis nusistovėjusi jau keletą metų. Gera tendencija, kad Lietuvos gamintojai daugiau eksportuoja paukštienos nei įsiveža: 2010 m. per 10 mėn. importuota 16,9 tūkst. tonų paukštienos, o eksportuota – 19,3 tūkst. tonų.

“Šiame sektoriuje vyksta persiskirstymas – europiečiai labiau perka brangesnes paukštienos dalis, tokias kaip krūtinėlė, o mes įsivežame jau antrarūšes, mažiau Europoje vartojamas dalis – šauneles, sparnelius, broilerius”, – aiškina A.Gapšys.

Didžioji dalis paukštienos, kaip ir kiaulienos, mus pasiekia iš Lenkijos. Tiesa, nors lenkiška mėsa Lietuvoje asocijuojasi su bloga kokybe, ekspertai mano, kad dėl to kaltinti reikėtų ne lenkus. “Ne lenkai prastą kiaulieną augina, o tiekėjai stengiasi atvežti kuo pigesnės produkcijos ir parduoti kuo brangiau. Jei atvežtų gerą lenkišką produkciją, nuo lietuviškosios ji nesiskirtų”, – įsitikinęs A.Gapšys.

Jautienos ir pieno produktų daugiausiai suvalgome lietuviškų. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, jautienos mes užsiauginame dvigubai daugiau nei reikia mūsų vidaus poreikiams. “Pusę pagamintos jautienos eksportuojame, o įvežama labai nedaug. Šiemet perdirbėjai šiek tiek gyvulių skerdimui importuoja, nes anksčiau lietuviai eksportuodavo tik jautieną, o dabar turkai pradėjo aktyviai gyvus galvijus vežtis iš Lietuvos”, – pasakoja A.Gabšys.

Panašus vaizdas ir pieno sektoriuje. Pasirodo, esame tarp 20 pasaulio šalių, kurios eksportuoja daugiausiai pieno produktų. Pieno Lietuvoje primelžiama maždaug 1,8 mln. tonų per metus, suvartojama 1,1 mln. tonų pieno produktų, tad visas perteklius eksportuojamas. “Praktiškai pieno mes turime du kartus daugiau, nei patys suvartojame, o įsivežame vos ne penkis kartus mažiau, nei eksportuojame”, – lygina Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto darbuotojas. Pieno produktų importas sudaro apie 20 proc. suvartojamo kiekio. Panaši situacija ir dėl grūdų – užsiauginame du kartus daugiau, nei mums reikia, o įsivežame tik apie 10 proc.

Dėl dioksino vokiško maisto produktuose kilę nuogąstavimai yra perdėti, pirmadienį Briuselyje pareiškė oficialusis Europos Komisijos atstovas Fredericas Vincent’as (Frederikas Vensanas).

Pasak jo, vištų kiaušinių ir iš jų produktų Vokietijoje tarša yra tokia nežymi, kad tiesioginio pavojaus žmonių sveikatai nekelia.

Europos Komisijos atstovas pažymėjo, kad šiuo metu tiktai viena šalis – Pietų Korėja paskelbė laikinai uždraudusi vokiškos kiaulienos importą, – ES tai vertina kaip neproporcingą priemonę. Tuo tarpu Rusija, pasak atstovo, tik paskelbė kontroliuosianti atitinkamą produkciją.

“Jie kai kurios ES narės dabar uždraustų importuoti produktus iš Vokietijos, tai būtų taip pat neproporcinga priemonė. Nėra paskelbta, kad šie maisto produktai keltų pavojų žmonėms. Produktuose, kurie buvo patikrinti Vokietijoje, arba nieko nebuvo surasta, arba aptiktas taršos lygis buvo labai mažas”, – pažymėjo F.Vincent’as.

Jis sakė, kad Vokietija vykdė ES taisykles dėl operatyvaus perspėjimo apie galimą pavojingumą vienų ar kitų produktų. “Tai tik parodo, kad atitinkamas ES mechanizmas funkcionuoja tinkamai”, – sakė F.Vincent’as, pridurdamas, kad toliau mėginama nustatyti taršos priežastis.

F.Vincent’as pažymėjo, kad ES veikia produktų kilmės nustatymo sistema, kad būtų užtikrintas jų saugumas. Jis pateikė Didžiosios Britanijos pavyzdį – šioje šalyje paskelbtas atitinkamų Vokietijos produktų sąrašas, tačiau jie nepašalinti iš rinkos, nes pareigūnų nuomone, jie nėra pavojingi sveikatai.

“Vartotojas, norintis gauti informacijos, turi galimybę ją gauti ir ras internete ir spaudoje produktų sąrašuose”, – sakė F.Vincent’as.

Jis taip pat pastebėjo, kad platintojai turi teisę imtis prevencinių priemonių ir išimti iš prekybos kai kuriuos produktus.

Europos Komisijos atstovas pranešė, kad Briuselyje pirmadienį po pietų susirinkę ES žemės ūkio sektoriaus specialistai tarsis, kokių perspėjimo techninių priemonių reikėtų imtis, jeigu paaiškėtų nauji produktų taršos atvejai.

Per pastaruosius dvidešimt metų gana didelė dalis mūsų maisto produktų gamintojų, vaisių bei daržovių tiekėjų ir dalis ūkininkų stipriai susiniokojo savo reputaciją. Ir tai turės ilgalaikių pasekmių. Šiandien nuėjęs į parduotuvę dažnas nebežino, nei kaip elgtis, nei ką pirkti. Paimi ledų, o juose nėra pieno, išsitrauki sūrį, bet paaiškėja, kad tai kažkoks baltyminis produktas, nueini į daržovių skyrių – ten vaškuoti obuoliai, dujomis sunokinti pomidorai ar morkos, kurių daugiau užvalgęs gali apsinuodyti. Duonos skyriuje irgi jau daugybė gaminių, kurie su duona nebeturi nieko bendra, o jei dar prisimeni, kad toji duona pagaminta iš javų, kuriuos “sąžiningi” ūkininkai nupurškė raundapu, tai apskritai dingsta noras tame skyriuje lankytis.

Anksčiau žmonės nuo apgailėtinos kokybės apsisaugoti bandydavo pirkdami aukščiausios kokybės gaminius, bet dabar ir tie gaminiai neatlaiko kritikos. Štai paimi “Utenos mėsos” aukščiausios rūšies virtą dešrą “Lietuviškas standartas” ir paklaiksti nuo sudėties: visokios odelės, dervos, šlykščiausi priedai. Maisto ir veterinarijos tarnybos klerkai ir “Utenos mėsos” vadovai iki užkimimo aiškina, kad viskas teisėta, viskas puiku, bet taip ir norisi pasiūlyti jiems patiems maitintis tokia dešra ar kitais mėsos vardo nesusipelnančiais gaminiais. Ir dar jie drįsta pasivadinti “Lietuvišku standartu”. Tikriesiems mėsos gamintojams, juolab senesnių laikų, tokios dešros turėtų būti mirtinas įžeidimas.

Taigi dabar jau ir aukščiausios rūšies gaminiai nebekelia jokio pasitikėjimo. Ir dėl to didelė atsakomybė tenka Maisto ir veterinarijos tarnybai, kuri į viską žvelgia formaliai, o gal, kaip kai kas įtaria, aukšti jos viršininkai turi įmonių, gaminančių maisto produktus, akcijų? Maisto ir veterinarijos tarnybos neva ekspertai įrodinėja, kad viskas patikrinta ir jei maitinsimės tuo, ką nusiperkame parduotuvėse, tikrai neapsinuodysime. Bet ar žmonės į parduotuves eina teturėdami vieną tikslą – neapsinuodyti? Tikriausiai ne. Jie eina pirkti sveiko, vertingo maisto. Bet tokio randa vis mažiau ir vis rečiau.

Kokia išeitis? Alternatyvų nėra labai daug, bet yra: dalį daržovių ir vaisių galima pačiam augintis, dalį maisto produktų – pačiam gamintis (tai vis didesnė dalis žmonių jau ir daro), jei nėra sąlygų, tenka ieškotis ūkininkų ar sąžiningų ekologiškų maisto produktų tiekėjų, o jei tai per brangu, dar galima lankytis ūkininkų turgeliuose. Žinoma, jau ir ten randasi nemažai nesveikų maisto produktų, bet vis tiek jų kokybė nepalyginama su parduotuvine.

Apeliuoti į šlamštą nusprendusių gaminti mėsos bei pieno perdirbėjų akcininkų ir vadovų sąžinę ar žmogiškumą – tuščias reikalas. Bet darantieji juodus darbus anksčiau ar vėliau sulaukia liūdno galo, juk nemažai mėsos produktus praktiškai be mėsos gaminusių mėsos perdirbėjų jau bankrutavę.

O Lietuvos gyventojų sąmoningumas vis didėja, sveiko maisto judėjimai plečiasi. Kadangi auga ir toliau augs sveiko maisto paklausa, atsiras ir jo pasiūla, o kai kuriems fabrikams, kurie vis dar gamina tariamus maisto produktus, skirtus žmonėms, gali tekti persiorientuoti į gyvūnų ėdalo gamybą.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė nėra už komandinę ekonomiką, bet mano, kad nepagrįstos kainos turi būti kontroliuojamos, o už draudžiamus susitarimus siūlo numatyti asmeninę įmonių vadovų atsakomybę, antradienį sakė prezidentės patarėja.

Anot Solveigos Cirtautienės, maisto produktų rinkoje prezidentė mato negatyvių tendencijų, dėl kurių “būtina imtis neatidėliotinų teisinių ir administracinių priemonių”.

“Prezidentė jokiu būdu nepasisako už komandinę ekonomiką, tačiau reikėtų turėti galvoje, kad mažos ekonomikos šalyse, tokiose kaip Lietuva, ypač tais atvejais, kai piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi, konkurencija ir rinka pati savaime nepajėgi diktuoti tų sąžiningų kainų. Todėl kainų stebėsena ir nepagrįstų kainų kontrolė yra būtina”, – interviu Žinių radijui sakė patarėja.

S.Cirtautienė kraštutine priemone pavadino įstatymo nuostatą, kuri leidžia Vyriausybei sustabdyti arba apriboti rinkos kainų ir tarifų didėjimą ne ilgiau kaip 6 mėnesius, jeigu rinkos kainų ir tarifų dinamika sukelia arba gali sukelti ekonomikos funkcionavimo sutrikimus, kurie pažeidžia ūkio ir gyventojų interesus.

Prezidentė taip pat ketina siūlyti griežtinti atsakomybę už draudžiamus veiksmus ir susitarimus, sakė patarėja.

“Būtent šiais tikslais šiandien prezidentė ketina pateikti Seimui Konkurencijos įstatymo pataisas, kuriomis būtų nustatyta jau užsienio šalyse gana efektyviai taikoma asmeninė įmonių vadovų atsakomybė už draudžiamus susitarimus. Atsakomybė, pasireiškianti tuo, kad už draudžiamus susitarimus tokiam įmonės vadovui bus apribota teisė nuo 3 iki 5 metų eiti apskritai vadovo pareigas bet kokiose įmonėse, įstaigose”, – sakė patarėja.

Pasak S.Cirtautienės, prezidentė taip pat remia siūlymus mažinti administracinę naštą verslui ir skatinti smulkųjį verslą.

Konkurencijos taryba atlieka tyrimą dėl galimo kartelio duonos ir pieno produktų rinkose.

Prezidentė D.Grybauskaitė yra pareiškusi svarstysianti galimybę prekybininkų antkainius reguliuoti įstatymu, “jeigu prekybos centrai ir toliau didinsis pelnus būtiniausių maisto produktų kainų sąskaita”. Premjeras ir Seimo pirmininkė tokius siūlymus įvertino atsargiai.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė trečiadienį skeptiškai įvertino galimybę įstatymu riboti maisto produktų antkainius, nes tai neatitiktų laisvos rinkos sąlygų.

Pasak parlamento vadovės, Lietuva turėtų ieškoti galimybių riboti didžiųjų prekybos centrų monopoliją, o konkrečius pasiūlymus turėtų pateikti Konkurencijos taryba.

“Man sudėtinga įsivaizduoti, kad mes kažkaip įstatymiškai galėtume riboti produktų antkainius. Yra laisvos rinkos sąlygos. Techniškai tai būtų pakankamai sudėtinga padaryti”, – interviu Žinių radijui sakė I.Degutienė.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pirmadienį pareiškė svarstysianti galimybę prekybininkų antkainius reguliuoti įstatymu, “jeigu prekybos centrai ir toliau didinsis pelnus būtiniausių maisto produktų kainų sąskaita”.

I.Degutienės nuomone, Konkurencijos taryba turėtų pateikti pasiūlymus, kokių imtis priemonių, kad sumažėtų maisto produktų, drabužių kainos, kurios, anot parlamento vadovės, Lietuvoje yra didesnės nei kitose Europos šalyse.

Seimo pirmininkė sakė matanti problemą, kad “sąlygas diktuoja didieji prekybos tinklai”, veikiantys Lietuvoje.

“Pasaulis žino ne vieną formą, kaip apriboti didžiųjų prekybos tinklų monopoliją – trumpina darbo laiką, neleidžia dirbti savaitgaliais, iškelia už miesto centro, ir tokiu būdu atveria kelią smulkiems tinklams, mažoms parduotuvėlėms”, – sakė I.Degutienė.

Prekybos tinkluose maisto produktų kainos rugsėjį šoktelėjo nuo kelių iki keliasdešimties procentų – pabrango beveik visi maisto produktai.